gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 14 Spausdinti El. paštas
    Pareiškimai

    Žinios iš vyskupijų

    Tarybinėje mokykloje

    Du atsakymai anonimui

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!

(Prašoma leisti vysk. Sladkevičiui eiti pareigas):

   
    Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
        Lietuvos TS Respublikai
        P a r e i š k i m a s

   
Mes, žemiau pasirašę Kaišiadorių vyskupijos kunigai, šiuo prašome Kaišiadorių Vyskupui Vincentui Sladkevičiui, šiuo metu gyvenančiam Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje, leisti eiti Kaišiadorių vyskupijos vyskupo pareigas.
1974 liepos 30.
    Siuntėjas: kan. Jonas Dzekunskas, gyvenantis Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose.

    Po šiuo pareiškimu pasirašė 45 Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
    T. Akstinas, A. Alkovikas, A. Anusevičius, A. Arminas, A. Černa, Z. Červokas, J. Čiurlionis, J. Dany-la, kan. J. Dzekunskas, P. Genevičius, P. Gerbutavičius, J. Gylys, Z. Gustainis, kan. J. Jonys, A. Jurgilas, J. Kaušyla, I. Kavaliauskas, J. Kazlauskas, kan. St. Kiškis, B. Klimas, E. Kraujalis, P. Leskauskas, J. Matulaitis, J. Masalskas, K. Miknevičius, A. Milašius, H. Misiūnas, Z. Navickas, Z. Neciunskas, M. Petkevičius, kan. J. Pilka, V. Pinkevičius, L. Puzonas, S. Smolinskis, Z. Stančiauskas, St. Stankevičius, R. Šalčiūnas, P. Žiugžda, J. Tomkus, P. Valadka, P. Venckus, Č. Za-žeckas, J. Zubrus, J. Žvinys, K. Žilys.

    Analoginis pareiškimas buvo pasiųstas Religijų reikalų tarybai Maskvoje.

    1974 rugpiūčio 5 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas iškvietė dabartinį Daugų parapijos kleboną kan. Joną Pilką.

    — Kodėl Jūs esate nepatenkinti dabartiniu Kaišiadorių valdytoju? — paklausė įgaliotinis. — Štai čia yra raštas, kurį ir jūs pasirašėte. Mums yra žinoma, kad šio rašto iniciatorių tarpe jūs užimate ne paskutinę vietą.

    — Šitas raštas nenukreiptas prieš valdytoją, — aiškino kan. Pilka. — Mes turime vyskupą V. Sladkevičių, kuriam valdžios pareigūnai neleidžia eiti pareigų. Todėl mes, Kaišiadorių vyskupijos kunigai, prašome, kad vyskupui būtų leista eiti pareigas, nes kai vyskupiją valdo valdytojas, padėtis yra nenormali.

    — Taip, — pritarė K. Tumėnas, — padėtis tikrai nenormali, bet Jūs tokiais raštais darote didelį nemalonumą Kaišiadorių vyskupijos valdytojui.

    Toliau K. Tumėnas aiškino, kad vysk. V. Sladkevičius yra pakonsekruotas be valdžios sutikimo ir todėl negalįs eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų.

    — Ar vyskupas Sladkevičius prašė, kad kunigai prašytų valdžios leidimo jam eiti pareigas? — klausė įgaliotinis.
    — Ne, neprašė.
    — Gal jis nenori eiti vyskupo pareigų, o jūs, su juo nesusitarę, darote tokius žygius.

    — Jei vyskupas prisiėmė vyskupo šventimus, tai tuo pačiu ir nori eiti vyskupo pareigas.
    — Kada jūs sugalvojote parašyti šitokį raštą? — Per kan. Povilo Bakšio laidotuves.
    — Kodėl tame rašte nėra jokių argumentų, kodėl norite, kad vyskupas V. Sladkevičius eitų vyskupiškas pareigas?

    — Kokių čia reikia argumentų! — atkirto kan. Pilka. — Jis yra Kaišiadorių vyskupas ir mes, kunigai, prašome, kad jam būtų leista eiti pareigas.

    — Vatikanas padarė klaidą, — aiškino K. Tumėnas, — ir tegu ją ištaiso.
    — Vysk. J. Steponavičius buvo konsekruotas susitarus, su valdžia, tačiau jam neleidžiama eiti pareigų. ..
    — Jis nesilaikė tarybinių įstatymų.

    Įgaliotinis klausinėjo, kas organizavo raštą, kas parašė tekstą, rinko parašus ir pan. Kan. Pilka atsisakė būti informatoriumi.

    Baigdamas pokalbį, Tumėnas paaiškino, kad į šį raštą nebus raštu atsakyta, ir liepė pasirašyti, jog supažindintas, kodėl vysk. V. Sladkevičiui neleidžiama eiti vyskupo pareigų.

    — Tokiu raštu jūs darote didelį nemalonumą Valdytojui, kenkiate Vyskupui, ir tokių raštų civilinė valdžia nepageidauja.
*    *    *

(Neleidžia sakramentais aprūpinti senelių):
    J. E. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui Kun. Jono Babono Pranešimas
Aš, kun. J. Babonas, einantis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bei Aukštelkės bažnyčių vikaro pareigas, 1974 gegužės 30 buvau pakviestas pas ligonius į Aukštelkės Senelių - invalidų namus. Mane kvietusi Eugenija Gudeikytė paaiškino, kad norinčių priimti Šv. Sakramentą yra daug ligonių. Kad greičiau aptarnaučiau sergančiuosius ir labai nesivėluočiau, aš paprašiau kun. Alfredą Vanagą padėti. Po vakarinių pamaldų mes nuvykome į Senelių - invalidų namus ir sergančiuosius senelius aprūpinome Šv. Sakramentais.

    Rūbininkė Dana Mikalajūnienė, pastebėjusi mus, pareikalavo, kad felčeris Navickas mus išvarytų. Jam

atsisakius, D. Mikalajūnienė pranešė Senelių - invalidų namų direktoriui Vladui Kačinskui. Baigiant aprūpinti Šv. Sekramentais sergančius senelius, atvyko direktorius ir, sulaikęs mane, tarsi įsibrovėlį, prie durų, pradėjo barti. Pamatęs koridoriuje felčerį Navicką ir budinčią sanitarę Janiną Petrauskienę, direktorius pradėjo juos taip plūsti ir šaukti, kiek tik žmogus gali išrėkti. Tyčiodamasis varė juos eiti išpažinties vien dėl to, kad įleido kunigą į Senelių - invalidų namus.

    Išgirdusi didelį triukšmą, atėjo mus pakvietusi E. Gudeikytė. Direktorius Kačinskas apkaltino ją kaip organizatorę.

    Aš mėginau su direktoriumi išsiaiškinti, kad mes nepažeidėme nei Konstitucijos, nei tarybinių įstatymų, nes jie leidžia kunigui aprūpinti Šv. Sakramentais ligonį kalėjime, ligoninėje ar senelių - invalidų namuose, jei tik ligonis kunigo prašo. Mes į Aukštelkės Senelių -invalidų namus atvykome sergančių senelių prašomi, tačiau direktorius apie tai nenorėjo nė girdėti. Jis, plūs-damas, vadindamas nachalais, chuliganais, niekšais, nusivedė mane ir Gudeikytę į raštinę.

    Direktorius paskambino Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Beržiniui ir Saugumo komiteto darbuotojams, kad sulaikęs įsibrovusius dvasiškius. Pavaduotojas pranešė, kad tuojau atvyksiąs ir įsakė mūsų neišleisti.

    Po valandos į raštinę įėjo pavaduotojas Beržinis, saugumo viršininkas Urbonavičius ir dar du saugumo darbuotojai.

    Pavaduotojas Beržinis paklausė, ar jį pažįstu ir prisistatė, kas jis toks esąs. Po to Beržinis mane kaltino, kad jis net tris kartus mane kvietęs, bet aš pas jį ne-nuvykęs. Paaiškinau, kad jokio kvietimo negavau. Pavaduotojas dar du kartus pakartojo tą patį kaltinimą, tačiau paklaustas, kada jis mane kvietęs, nieko neatsakė.

    Po tokios įžangos E. Gudeikytę išvedė į kitą kambarį, o mane pradėjo klausinėti, kaltinti bei reikalauti. Pavaduotojas Beržinis, direktorius ir saugumiečiai mane kaltino, kad aš braunuosi į Senelių - invalidų namus. Man priminus, kad tarybiniai įstatymai leidžia kunigui aplankyti ligonį ligoninėje, senelių - invalidų namuose ir net kalėjime, saugumo viršininkas tai patvirtino, bet pareiškė, kad Aukštelkės senelių - invalidų namuose esanti kitokia tvarka. Į klausimą, ar gali kokios nors valstybinės įstaigos vidaus tvarka būti priešinga valstybiniams įstatymams, saugumo viršininkas nieko neatsakė.

    Į mano klausimus ir paaiškinimus pareigūnai nekreipė dėmesio.

    Buvau kaltinamas, kad organizuoju senelius rinkti kažkokius parašus. Pasirodo, kad prieš pusmetį Aukštelkės senelių - invalidų namų gyventojai parašė prašymą Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkui, prašydami jo pagalbos, kad direktorius Kačinskas leistų atvykti kunigui su Šv. Sekramentais pas sergančius senelius. Vienam seneliui įskundus, direktorius šį pareiškimą atėmė ir neleido pasiųsti, nors ant to pareiškimo buvo pasirašę virš 40-ties senelių.

    Dar buvau kaltinamas, kad dirbdamas Kaune, organizavau parašų rinkimą, o, atvykęs į Šiaulius, suorganizavau kryžiaus nešimą į Kryžių kalną, be pavaduotojo Beržinio leidimo aptarnauju Aukštelkės bažnyčią, renku iš tikinčiųjų aukas ir pan.

(Kratoma ir grasoma Eugenija Gudeikytė):
    Kitame kabinete buvo tardoma Eugenija Gudeikytė. Ji taip pat buvo nuodugniai iškrėsta. Krėtėjai paėmė Eugenijos pasą, maldaknygę, Aukštelkės bažnyčios raktus ir visa, ką pas ją rado.

    Pavaduotojas Beržinis, atnešęs Aukštelkės bažny-

čios raktus, rodė man ir šaukė, kodėl raktai laikomi pas tą moteriškę, o ne pas bažnyčios komiteto pirmininką. Paaiškinau, kad E. Gudeikytė puošia bažnyčią, prižiūri gėles, o bažnytinio komiteto pirmininkas negali visą laiką būti bažnyčioje ir atlikti tuos darbus. Be to, Aukštelkėje nėra net klebonijos, ar arti gyvenančio žmogaus, kuris galėtų prižiūrėti bažnyčią. Pavaduotojas reikalavo pasakyti, kokiam vienuolynui E. Gudeikytė priklauso, nes jos darbai rodą, jog ji esanti vienuolė. Aš pasakiau, kad jinai apie vienuolyną neturinti jokio supratimo.

    Iš manęs reikalavo parašyti pasiaiškinimą, kodėl atvykau į Aukštelkės senelių - invalidų namus, kodėl atidaviau bažnyčios raktus E. Gudeikytei ir kodėl Aukštelkės bažnyčioje renku iš tikinčiųjų aukas.

    " Parašiau. Taip pat reikalvo parašyti vyskupui pareiškimą, kad „nenoriu" aptarnauti Aukštelkės parapijos tikinčiųjų. Apklausinėjimo pabaigoje saugumo viršininkas pareiškė: „Jūs atleidžiate nuodėmes, bet privalote mums išpažinti savąsias ir iš mūsų gauti atleidimą."

    Pareigūnai, įsakę 1974 birželio 4 man atvykti į Šiaulių rajono Vykdomąjį komitetą, tik po 2-os vai. nakties leido vykti mano.

    Panašių nesusipratimų tarp Aukštelkės bažnyčią aptarnaujančio kunigo ir Senelių - invalidų namų direktoriaus bei pavaduotojo Beržinio būdavo ir anksčiau. Buvo kreiptasi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį; vėliau — į Tumėną, bet padėtis nepasikeitė. Aukštelkės senelių - invalidų namų direktorius yra pareiškęs, kol jis čia būsiąs, kunigas pas senelius neįkelsiąs kojos. 1974 kovo 24 kunigas su Šv. Sakramentais buvo priverstas grįžti, nes jo neįleido pas sergančius senelius. Direktorius Kačinskas senelei Apolonijai Gelminauskaitei pareiškė — duosiąs kunigui per galvą, jei jis ateisiąs pas sergančius senelius, o

pačią Gelminauskaitę už kunigo pakvietimą kelioms dienoms įmesiąs į rūsį.

    Direktorius taip pat daro įvairias kliūtis, kai giminės ir artimieji nori mirusį senelį palaidoti su bažnyčia.

    Visa tai rodo, kad ir paskutinis užpuolimas bei visi kaltinimai buvo iš anksto suplanuoti.

    1974 birželio 3 Eugenija Gudeikytė buvo pakviesta į Saugumo komitetą, kur ją gąsdino, grasino ir reikalavo pasakyti, kokiam vienuolynui jinai priklausanti. Pagaliau, sugrąžinę pasą ir maldaknygę, išstūmė pro duris. Bažnyčios raktai buvo sugrąžinti tik tada, kai į Šiaulių rajono Vykdomąjį komitetą nuėjo bažnytinio komiteto pirmininkas P. Lešinskas.

    Skundikė Dana Mikalajūnienė buvo pagerbta garbės lentoje, o budinčiai sanitarei Janinai Petrauskienei, parodžiusiai kunigui palatas, buvo pareikštas griežtas papeikimas.

    1974 birželio 4 nuvykau į Vykdomąjį komitetą pas pavaduotoją Beržinį. Ten laukė ir saugumo darbuotojas. Vėl buvo kartojami kaltinimai bei reikalavimai, tik kiek švelnesnėje ir kultūringesnėje formoje.

    Vėliau buvo pakviestas pasiaiškinti ir Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bei Aukštelkės bažnyčių klebonas kun. L. Mažonavičius. Buvo atvykęs net įgaliotinis K. Tumėnas, bet šio vizito rezultatai kol kas nežinomi.

(Jei tikintis, tai ne žmogus):
    Tiek klebonui kun. Mažonavičiui, tiek man priekaištavo, kad Senelių - invalidų namuose žmonės pasipiktinę kunigo atvykimu, nes palatose buvę ir netikinčiųjų. Pareigūnai tylėjo, kai paklausėme, jei reikia atsižvelgti į netikinčiuosius, tai tikintieji ar ne žmonės ir į juos nereikia atsižvelgti? Mat, jų supratimu, jei esi tikintis, tai jau ne žmogus.

    Visa tai rodo, kad aprūpinti Šv. Sakramentais sergančius senelius yra sunkios ir nenormalios sąlygos. Noriu, kad Jūsų Ekscelencija žinotumėte tikrąją šio įvykio eigą.

Šiauliai, 1974.VI.20
        Kun. J. Babonas

(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
*    *    *
(Neleidžiama kunigų kviesti į atlaidus):
        Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
        Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto
        pirmininkei A. Gudukienei,
        Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai,
        Kun. K. Žemėno, gyv. Ignalinos raj.
        N. Daugėliškyje
        P a r e i š k i m a s

    1974 birželio 19 buvau pakviestas pas Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkę A. Gudukienę, kuri mane kaltino, kad aš nesilaikąs įstatymų ir be rajono leidimo kviečiąs kunigus į atlaidus, ir prašė parašyti pasiaiškinimą, kodėl aš taip darąs.

    Į tai atsakau:

    Per pokalbį pirmininkę paklausiau, kas ir kada išleido įstatymą, draudžiantį kunigams be rajono Vykdomojo komiteto leidimo kviestis kunigus į atlaidus. Ji maloniai paaiškino, kad už ją esanti aukštesnė valdžia, įvairius potvarkius duodanti tik žodžiu, o ji irgi tik žodžiu perteikianti kunigams. Be to, man turi būti žinoma, kad įstatymų, kurie liečia bažnyčią, pas mus neskelbia. Ji man patarė nusipirkti brošiūrą apie tarybinius įstatymus, kurie liečia religiją ir sąžinės laisvę, ir perskaityti. Jos patarimo paklausiau, bet nei A. Veščikovo „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" (Vilnius, 1963), nei J. Aničo ir J. Rimaičio „Tary-

biniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970) nekalba apie virš minėtą draudimą. Be to, brošiūros apie tarybinius įstatymus ir religinius kultus — nėra įstatymas, o tik propagandinė, pagalbinė medžiaga ateistui lektoriui. Netgi iš minėtų brošiūrų turinio neaišku, kieno ir kada išleistus įstatymus ar įsakus autoriai komentuoja. Jie kalba, kas kunigui ir tikintiesiems leidžiama ir kas draudžiama, bet kokiais įstatymais remiantis tai daroma — nepasako.

(Ar galioja nepaskelbti įsakymai ir įsakai?):
    Kalbant apie įstatymus, reikia prisiminti, kas jie yra. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" (Vilnius, 1972) žodį „įstatymas" šitaip aptaria: „Įstatymas — aukščiausios valstybės valdžios aktas, teisiškai reguliuojantis kokius nors visuomenės santykius", o LTSR Konstitucija aiškiai sako: „LTSR Aukščiausioji Taryba yra vienintelis Lietuvos TSR įstatymų leidimo organas" (21 str.), kad tik „LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas leidžia įsakus" (31 str.), kad „Įstatymai skelbiami lietuvių ir rusų kalbomis" (25 str.). Reiškia, jeigu yra įstatymai, jie turi būti LTSR Aukščiausiosios Tarybos ar jos Prezidiumo išleisti ir viešai paskelbti. Nepaskelbtas įsakymas ar įsakas nesaisto. Kas išleido tokį įstatymą ar įsaką, draudžiantį kunigams be rajono leidimo kviesti kunigus į atlaidų talką? Ar įstatymų leidėjais yra minėtų brošiūrų ir ateistinių straipsnių autoriai?

    1918 sausio 23 Lenino dekretas „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios", susidedąs iš 13 punktų, visai nekalba apie kunigų pareigą prašyti rajonų vykdomųjų komitetų, kad jie leistų pakviesti kunigus į talką, o priešingai, 2-me šio dekreto punkte sakoma: „Respublikos ribose draudžiama leisti bet kokius vietinius įstatymus, varžančius

ar apribojančius sąžinės laisvę..." Ar tai nėra sąžinės laisvės varžymas, jei net kunigas kunigui atlaiduose negali padėti be civilinės valdžios leidimo?

    Be to, reikia prisiminti, kad ir Bažnyčia turi savo juridinį Kodeksą, vyskupijos savo Sinodus, kurie kunigus įpareigoja gausesnių žmonių susibūrimų metu pakviesti daugiau kunigų, kurie patenkintų tikinčiųjų dvasinius poreikius. Pavyzdžiui, galima pažiūrėti Vilniaus Arkivyskupijos Sinodo nutarimų 22-jį, 381-jį ir 389-j į straipsnius.

    Prašau didžiai gerbiamą Religijų reikalų tarybos Įgaliotinį paaiškinti, ar Ignalinos rajono vadovybė, reikalaudama leidimo, kviečiant kunigus į atlaidus, elgiasi pagal įstatymą? Jei taip, tai pagal koki, kieno ir kada išleistą?
                                        Kun. K. Žemėnas
N. Daugėliškis, 1974.VI.22.

    P.S. Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė A. Gudukienė prašė parašyti pasiaiškinimą birželio 19 ir tą pačią dieną iki 17 vai. įteikti. Jį parašiau tik šiandien, nes norėjau susipažinti su jos rekomenduotomis brošiūromis.
                        Kun. K. Žemėnas

(LKB Kronikai dar nežinoma, ką atsakė kun. K. Žemėnui Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis. — Red.)
*    *    *


(Be leidimo negalima bažnyčių remontuoti):
        TSKP CK Generaliniam Sekret. L. Brežnevui,
        TSRS Religijų reikalų tarybai,
        LTSR AT Prezidiumui,
        LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
        Vilniaus Arkivyskupijos Valdytojui

        Kun. Vlado Černiausko,
        gyv. Ignalinos raj., Mielagėnuose
        P a r e i š k i m a s

    Mielagėnų parapijoje daugiau kaip trisdešimt metų dirbo kun. V. Miškinis. Jis buvo visiškai senas ir ligotas, todėl bažnyčios remonto darbams vadovauti negalėjo. Parapijos komitetas rūpintis ir vykdyti bažnyčios remontą visiškai neturi sąlygų: vieni dirba valdiškuose darbuose, iš kurių, ypač bažnyčios reikalams, neišleidžiama nei vienai dienai, kiti bejėgiai senukai pensininkai. Mielagėnų bažnyčios komitetui prašant, galėčiau padėti remontuoti, bet civilinė valdžia taip trukdo, jog remontuoti visiškai neįmanoma.

    1974 sausio mėn. Ignalinos rajono pirmininko pavaduotojas J. Vaitonis, įteikdamas man registracijos pažymėjimą, pasakė: „Jei ką remontuosite, surašykite ir mums atsiųskite. Mes apsvarstysime ir leisime." Taip ir padarėme. 1974 kovo 5 parašėme Vaitoniui pareiškimą, kuriame išskaičiavome visa, ką žadame remontuoti. Negavome ne tik leidimo, bet ir atsakymo į šį pareiškimą. Kadangi bažnyčios grindys vietomis visiškai supuvusios, jomis net vaikščioti pavojinga — jas remontavome. Išgirdę apie mūsų darbus, 1974 balandžio mėn. atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas, Ignalinos rajono pirmininko pavaduotojas J. Vaitonis ir Mielagėnų apylinkės pirmininkas Švarcas. Jie barė, kodėl be leidimo remontuojame grindis.

    Netrukus Ignalinos rajono Vykdomasis komitetas atsiuntė raštą, kad jį pasirašytų Mielagėnų bažnyčios komiteto pirmininkas ir klebonas. Rašte sakoma, jog bet kokie bažnyčios remontai be leidimo draudžiami.
Praslinkus maždaug mėnesiui nuo įgaliotinio Tumėno pažado, Mielagėnų apylinkės pirmininkas Švarcas, gavęs leidimą kai kuriems mūsų bažnyčios remon-

to darbams, jį užlaikė. Sklido gandas, kad Mielagėnų apylinkės taryba dabar leisianti remontuoti savo nuožiūra, — kas galima ir kas ne.

    Mūsų bažnyčia mūrinė. Lietui lyjant, nuo stogo bėgdamas vanduo plauna bažnyčios pamatus; sienos sudrėksta net bažnyčios viduje. Bažnyčią reikia nedelsiant remontuoti, gelbėti. Leidimo neduoda, o laukti negalima. Pradėjome dirbti be leidimo. Tikintieji dirbo tik vakarais, užbaigę darbą kolūkyje ir nedarbo dienomis — šeštadieniais. Vieną šeštadienį, tik pradėjus darbą, atėjo „Naujojo kelio" kolūkio pirmininkas Matkėnas ir barė bei gąsdino darbininkus, jog ateityje jie negausią kolūkio transporto, kadangi po darbo valandų kolūkyje dirbti nenori, o prie bažnyčios dirba.

    Pensininkai ir invalidai (Jonas Bačelis — invalidas, Adolfas Kisielius ir D. Girdžiūnas — pensininkai) dirbo bažnyčiai suolus. Sužinojusi apie tai kolūkio vadovybė, davė jiems darbo, kad tik jie negalėtų dirbti bažnyčiai.

(Neleidžia bažnyčių elektrifikuoti):
    1963 gruodžio 6 Krikonių kaimo gyventojai pareiškime LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui Šumauskui rašė: „Anykščių statybos montavimo valdyba baigia elektrifikuoti visą Mielagėnų apylinkę, o bažnyčią išskyrė ir neelektrifikuoja... Elektrą turi karvių ir kiaulių fermos, o bažnyčiai užginta įvesti... Mielagėnų bažnyčios komitetas, sako, padavė net penkis prašymus, bet atsakymo iš niekur negavo..." Taip mie-lagėniškiai vargo apie 10 metų: rašė pareiškimus ir patys važiavo į įvairias aukštąsias valdžios įstaigas. Vien tik 1971, parašęs pareiškimą Anykščių statybos-montavimo viršininkui, bažnyčios komitetas važiavo į Anykščius šešis kartus, kol 1972 gruodžio pabaigoje gavo leidimą.

    Ignalinos elektros tinklų elektrikai — P. Štukėnas ir M. Černiauskas, — padirbėję bažnyčioje pora dienų, daugiau nebesirodė, vėliau atsisakė, nes jų viršininkai jiems pasiūlė: „Jei norite dirbti bažnyčioje, rašykite pareiškimus atleidimui iš darbo, — tada būsite laisvi ir galėsite dirbti, kur tik panorėsite."

    Mūsų bažnyčia iki šiol buvo vietinės reikšmės architektūrinis paminklas. Tai liudija ant bažnyčios sienos esanti iškaba: „Lietuvos TSR MT Architektūros valdyba, Jono bažnyčia architektūrinis paminklas, 1779, saugomas valstybės. Paminklo sužalojimas baudžiamas įstatymu".

    Kaip valdžiai rūpi architektūros paminklų globa, aiškiai kalba virš suminėtieji faktai: neduoda leidimų būtiniausiems remontams ir trukdo dirbti. Be to, sprendžiant apie bažnyčių architektūrą, rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai yra didesni autoritetai, negu Architektūros reikalų valdyba. 1974 balandžio mėn. pavaduotojas Vaitonis pareiškė, jog Mielagėnų bažnyčia nėra architektūrinis paminklas: architektūrai priklausančios tik kai kurios detalės.

    Kam naudingas šis ideologinės kovos būdas, nukreiptas prieš tikintį darbo žmogų, kurio prakaitu aplaistyta duona stiprinasi visi tautos vaikai, o jis skaudama širdimi žiūri į savo šventovę, negalėdamas jos nei remontuoti, nei gražinti? Kam naudinga tokia tikinčiojo žmogaus diskriminacija?

    Jau beveik metai, kai stengiuosi įsivesti vandenį į savo butą iš miestelio vandentiekio, bet ir šiandien jo neturiu. Tuo tarpu valstybės nusavintoje klebonijoje gyvenanti parduotuvės vedėja, komunistė - ateiste Kaveckienė be jokio vargo seniai turi vandenį. Tiesa, „Naujojo kelio" kolūkio pirmininkas vandenį įvesti leido, o Kaveckienė užprotestavo — ir visi nutilo.
*    *    *

(Apiplėšė Mielagėnų bažnyčią):
    1974 liepos mėn. iš 16 į 17 naktį į Mielagėnų bažnyčią įsilaužė piktadariai: išmušė langą, išplėšė tabernakulį ir išnešė apie 600 konsekruotų komunikantų. Apie tai pranešėme Mielagėnų milicijos įgaliotiniui Dėdelei, kuris tik sekančią dieną iškvietė Ignalinos raj. milicijos leitenantą Rimiškį. Atvykęs nieko nefotografavo, nepaėmė pirštų nuospaudų, nedarė tyrimų ir dargi prikišo, kodėl nenuėmėme neštuvų, kurių pagalba plėšikas išlipo iš bažnyčios, ir kitų daiktų, susietų su įsilaužimu. Milicijos leitenantas į šį įvykį žiūrėjo visiškai abejingai. Jo nuomone, mažai padaryta materialinių nuostolių.

    Taip baisiai išniekinti Švč. Skramentą galėjo tik fanatiškiausi ateistai. Dar baisiau, kai milicijos pareigūnai jų neieško — reiškia, jiems pritaria.

    Mielagėnų vidurinės mokyklos medžio darbų mokytojas Bernardas Misiūnas iš Buckūnų kaimo dalyvavo Sekminių šventės procesijoje — nešė vėliavą. Po to jam buvo įsakyta parašyti pareiškimą, kad jis savo noru išeinąs iš darbo. Nuo to laiko Bernardas mokykloje nedirba.

(Tikintieji diskriminuojami):
    Ar šitie įvykiai nieko nekalba apie tikinčiųjų diskriminavimą ir ateistų privilegijas? Šitaip yra ne tik Mielagėnuose, bet ir visoje Lietuvoje. Iliustracijai pareiškimo priede priminsiu įvykius S. Trakuose, kur man teko klebonauti nuo 1970 iki 1973.

    Šiai tikinčiųjų diskriminacijai pritaria net aukštosios valdžios įstaigos. Visi pareiškimai, rašyti į Maskvos ar Vilniaus aukštąsias įstaigas, yra grąžinami į rajonus ar net į apylinkes. Nesuprantama, kuriam tikslui egzistuoja aukštesnės valdžios įstaigos, jei visi bažnyčių reikalai pavedami rajonų vykdomiesiems komite-

tams, apylinkių taryboms ar net vietiniams ateistams. Praktiškai tikintieji niekam negali skųstis — jie yra tarsi rajonų vykdomųjų komitetų ir apylinkių tarybų vergai: pareigūnai kaip nori, taip ir elgiasi.

    Prašome TSKP CK Generalinį Sekretorių patvarkyti, kad galėtume laisvai ir viešai išpažinti savo tikėjimą ir niekas netrukdytų remontuoti bažnyčias.

                Mielagėnų bažnyčios administratorius
                Kun. Vladas Černiauskas
Mielagėnai, 1974.XI.14.
Priedas prie 1974.XI.14 pareiškimo.
*    *    *

(Nors architektūrinis paminklas — bažnyčios neleidžia remontuoti):
    1970 buvau paskirtas S. Trakų bažnyčios administratoriumi. Bažnyčios stogą radau visai kiaurą: lietui lyjant, bažnyčioje būdavo klanai vandens. Bažnyčios komitetas prašė Trakų rajono vadovus leisti remontuoti bažnyčią. Raštiško leidimo nedavė, bet 1971 gegužės 10 Senųjų Trakų apylinkės pirmininkas Jasiulevičius pranešė, kad galima remontuoti. Kai dalį stogo nuplėšėme, tas pats pirmininkas pradėjo vaikyti darbininkus, o man liepė pasirašyti įspėjimą, draudžiantį bet kokius remontus. Paskui viena po kitos pradėjo lankytis įvairios komisijos: 1971 gegužės 18 atvyko penkių žmonių komisija, vadovaujama rajono VK pirmininko pavaduotojo Akanovičiaus, gegužės 19 — trijų žmonių komisija, gegužės 20 — keturių žmonių komisija, vadovaujama Akanovičiaus, gegužės 21 — ta pati komisija su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu Rugieniu. Ir jokių rezultatų. Tik Akanovičius pagrasino darbininkams paromis, o iš manęs paėmė darbo sutartį, kurią buvo pasirašę darbininkai su bažnyčios komitetu. Po to bažnyčios komitetas du kartus važiavo

pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, kartą į Kultūros ministerijos architektūros skyrių ir tris kartus į rajoną, bet nieko nelaimėjo, tik nei iš šio, nei iš to S. Trakų bažnyčia tapo architektūros paminklu. Iki remonto ji jokiuose dokumentuose architektūriniu paminklu nebuvo laikoma. Šalia bažnyčios, beveik po vienu stogu stovi kultūros namai — anksčiau buvęs benediktinų vienuolynas. Šį pastatą rajono pareigūnai perdirbinėjo savo nuožiūra, nesilaikydami jokių architektūros įstatymų. Vartai, stovėję prieš bažnyčią ir vienuolyną, sugriauti; jų nė pėdsako neliko.

   
Valdžios organai, išgirdę apie bažnyčios remontą, S. Trakų bažnyčią priskyrė prie architektūrinių paminklų. Iki remonto niekas šiuo „paminklu" nesirūpino. Kodėl tos pačios komisijos nevažinėjo anksčiau, o pamatė tik tada, kai mes ruošėmės remonto darbams? Galima manyti, kad tokios „globos" tikslas buvo palaukti, kol bažnyčia pradės griūti, kad ją, kaip esančią avarinėje būklėje, būtų galima uždaryti.

    Kadangi dalis stogo jau nuplėšta, 1971 m. rudenį pavaduotojas Akanovičius remontui leidimą davė.

    Užbaigę stogo remontą, 1973 balandžio mėn. pasiuntėme prašymą LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkui J. Glemžai ir Paminklų konservavimo instituto direktoriui G. Gailiušiui dėl bažnyčios išorės ir vidaus dažymo, nes bažnyčia daugiau kaip penkiasdešimt metų nedažyta. Atsakymo negavome nė iš vienos įstaigos.
                Kun. VI. Černiauskas
(Pareiškimas ir priedas sutrumpinti. — Red.)


Vilnius. Mindaugas Tamonis už savo įsitikinimus birželio 17 klasta buvo patalpintas Vilniaus psichiatri-

nėje ligoninėje (Vasaros g. 5). Buvo pravestas prievartinis gydymas — 18 komos būklių. Po trijų mėnesių nežmoniško „gydymo" M. Tamonis, palaužta sveikata, paleistas namo.
*   *    *

    1974 spalio pabaigoje vilniečiai stebėjosi, pamatę mieste iškabintas afišas apie įžymaus floristo kunigo -vienuolio Jurgio Pabrėžos 125-rių mirties metinių minėjimą ateizmo muziejuje. Jurgis Pabrėža ir dabar gyvas daugelio tikinčiųjų širdyse.
*    *    *

    Prieš kelis metus Kurtuvėnų etnografinio ansamblio dalyviai buvo labai pasipiktinę, kad jų neatsiklausę organizavo koncertą išniekintoje šv. Kazimiero bažnyčioje — ateizmo muziejuje.
1974 m. Kurtuvėnų ansamblis vėl buvo pakviestas į Vilnių, tačiau ansamblio dalyviai, sužinoję, kad vėl reikės koncertuoti uždarytoje protestantų bažnyčioje, atsisakė vykti. Koncerto organizatoriams ir liaudies dainų klubui teko keisti koncerto datą ir ieškoti kitos vietos.
*    *    *

    Prie šiaurės vakarų Baltarusijos prijungtoje Lietuvos dalyje — Apso, Vydžių ir Breslaujos apylinkėse — tėra išlikusios veikiančios bažnyčios tik Deleke ir Breslaujoje. Vietinė valdžia visą laiką draudė vesti vaikus į bažnyčią. Už bažnyčios lankymą vaikai buvo terorizuojami mokyklose, o tėvai — darbovietėse.

    1974 m. valdžia leido iš Lenkijos grįžusiam Dele-ko klebonui teikti Sutvirtinimo sakramentą. Birželio mėn. vieną sekmadienį į Deleko bažnyčią susirinko tūkstančiai tėvų su vaikais. Vietinė valdžia, pamačiusi žmonių minias, atsiuntė savo atstovus pas kleboną ir nusivedė jį į apylinkę. Praėjo trys valandos, o klebonas iš apylinkės negrįžta. Tada žmonių minia pa-

traukė į apylinkę. Po aštrių ginčų su valdžios pareigūnais klebonas buvo paleistas.

(Vyskupai lojalūs, kunigai ne visi lojalūs):
    Vilnius. 1974 rugsėjo 12 J. Aničas skaitė paskaitą Zoologijos ir parazitologijos institute. Pateikiame keletą minčių iš jo paskaitos.

    Lietuvos vyskupai turi galimybę susisiekti su Roma, nes susisiekimas su užsieniu yra laisvas. Kai pirmą kartą Lietuvos dvasiškiai nuvažiavo į Vatikano II-jį Susirinkimą, Vatikane į juos net dėmesio nekreipė, o dabar mato, kad reikia skaitytis. Vatikanas norėtų ryšius su Lietuvos vyskupais panaudoti antitarybinei propagandai, tačiau vyskupai yra lojalūs tarybinei santvarkai.

    Dvasininkai ne visi lojalūs. Dalis yra ekstremistiškai nusiteikę ir neapkenčia socialistinės santvarkos. Jie rašinėja įvairius pareiškimus, falsifikuoja parašus. Vyriausybė ir dabar dar iš kai kurių gauna pareiškimus, kurių nuorašai siunčiami į užsienį. Ten „Draugas" spausdina po truputį ir po visą pasaulį skamba, kad Lietuvoje yra persekiojami tikintieji. Būtų už ką su reakcingais kunigais ir griežčiau pasielgti, bet mes elgiamės kuo švelniau, ir tik kraštutiniais atvejais represuojame. Reakcingų kunigų grupė negausi: buvę vienuoliai — jėzuitai, marijonai, pranciškonai, o jaunieji reakcingi dvasininkai yra išaugę reakcingų kunigų įtakoje arba yra buožių vaikai.

    Yra Lietuvoje kunigų, kurie nori mesti kunigystę, bet jie dar tebedirba parapijose. Tai mums dar geriau, nes jie tikėjimo dvasios žmonėse nekelia.

(Vysk. Sladkevičius slaptai įšventintas):
    Vysk. Steponavičius buvo nesugyvenamas. Kai kurie kunigai mokydavo vaikus, įtraukdavo juos į aktyvų

dalyvavimą pamaldose. Kai buvo kreiptasi į vysk. Steponavičių, kad sudraustų tokius kunigus, šis griežtai atsisakė. Todėl jam buvo pasiūlyta išsikelti į Žagarę.

    Vysk. Sladkevičius buvo vysk. Matulionio slapta įšventintas. Tai unikalus atvejis, kai vyskupas eina klebono pareigas.

(Bus surašyta — kiek Lietuvoje tikinčiųjų):
    Užklaustas, kiek yra Lietuvoje tikinčiųjų, Aničas paaiškino, kad bus pravesti sociologiniai tyrinėjinai. Mokslų Akademija dėl šio klausimo jau yra susitarusi su Partijos komitetu.

    Aničo nuomone, Vatikanas veda dvigubą politiką — palaiko vysk. Brizgį į dabartinius Lietuvos vyskupus.
*    *    *

(Kun. Prokopiv paleistas iš kalėjimo):
    1974 liepos mėn. iš Lvovo kalėjimo buvo paleistas kun. Vladimiras Prokopiv. Jis buvo areštuotas 1973 gruodžio 18 ir kaltinamas už religinės literatūros gaminimą ir platinimą, už Ukrainos tikinčiųjų delegacijos palydėjimą į Maskvą ir pan. Pasklidę gandai, kad kun. Prokopiv buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę, nepasitvirtino. Paleistas iš VSK kalėjimo, kun. Prokopiv sugrįžo į Vilnių ir gyvena savo bute.
*    *    *

(Krata pas Bronę Kibickaitę):
    1974 rugpiūčio 27 saugumiečiai padarė kratą pas vilnietę Bronę Kibickaitę, tačiau nieko nerado. Išeidami pagrasino: „Jei apie kratą bus parašyta „Kronikoje", mes su tavim kitaip pakalbėsime." Darbovietėje B. Kibickaitę buvo verčiama atsisakyti iš darbo.
    („LKB Kronika", savo puslapiuose dėdama žinu-

tes apie asmenis, dėl visiems suprantamų priežasčių jų leidimo neprašo. — Red.).
*    *    *

(Vaikų terorizavimas dėl pirmos komunijos):
    Kaunas. 1974 spalio 27 popietėje pas kaunietę Genę Žukauskaitę susirinko būrelis vaikų pasiimti Pirmosios Komunijos nuotraukų. 17 vai. pas ją prisistatė 5 asmenys — vienas saugumietis ir keturi partiečiai iš Žukauskaitės darbovietės. Įsibrovėliai paėmė daug Pirmosios Komunijos nuotraukų ir užsirašė visų vaikų pavardes, adresus ir kuriose mokyklose mokosi.

    Neužilgo prasidėjo vaikų ir jų tėvų terorizavimas. 24-je vidurinėje mokykloje IV klasės moksleivius auklėtoja sustatė prieš klasę ir išbarė už tai, kad jie ėjo Pirmosios Komunijos.

    Vaikų tėvai buvo šaukiami į mokyklą ir barami, kodėl leido vaikus į bažnyčią.

    Prokuratūra tiria Žukauskaitės „nusikaltimą". Keletą kartų ji buvo iškviesta tardymui.
*    *    *

(Baudžia už senas liaudies dainas):
    Kaunas. 1974 metais pavasarį Veterinarijos akademijos partinis biuras apsvarstė akademijos kraštotyros darbą. Docentė Bukaveckienė buvo atleista iš vadovavimo kraštotyrininkams už tai, kad kraštotyrininkai dainuoja tik senas lietuvių liaudies dainas. Svarbiausias kaltinimas, kad dviejų vakaronių metu buvo rodomos skaidrės su lietuviškais kryžiais ir tokiais liaudies skulptūros šedevrais, kaip Paskutinės vakarienės skulptūrinė grupė. Vienas partinio biuro narys įrodinėjo, kad kryžiai ir religinės skulptūros ne tik daro jaunimą beidėjiniu, bet taip pat duoda blogą pavyzdį kaimo moterims, atvykusioms padainuoti, ir kompromituoja ateistus. Tos moterys, progai pasitaikius, galin-

čios ateistams atšauti, kad kryžiai rodomi net Akademijoje!
*    *    *

(Vėl sunaikinti Kryžių kalno kryžiai):
    Šiauliai. Kryžių kalnas po paskutinio kryžių sunaikinimo kasdien vis gražėjo. Kryžiaus Išaukštinimo šventėje ant Kryžių kalno buvo pastatytas labai gražus meniškas kryžius, 2-jų metrų aukščio, su užrašu: „Kryžiumi visas kliūtis nugalėsime. Šiauliai, 74.IX.14." Šalia kryžiaus išdygo trys metalinės saulutės.
1974.XI.22 anksti rytą valdžia visus kryžius vėl sunaikino. Praėjus kelioms dienoms, ant Kryžių kalno vėl matėsi 9 kryžiai.
*   *    *

(Saugumiečiai suima vokietį Šiluvos atlaiduose):
    Šiluva. 1974 rugsėjo 7 į Šiluvos atlaidus iš Volgogrado atvyko aštuoni rusijos vokiečiai. Einant į bažnyčią, du saugumiečiai pagriebė vokietį Rachą ir pradėjo tempti į miliciją. Ten buvo padaryta krata ir paimta kelios vokiškos religinio turinio knygos ir maldaknygė. Rachas buvo apklaustas, iš kur gavęs knygas.
Rachas yra trylikos vaikų tėvas ir visų gerbiamas kolūkietis.
*    *    *

(Klebonas gyvena bažnyčios sandėlyje):
    Karsakiškis. Pokario metais tarybinė valdžia nacionalizavo visus Karsakiškio parapijai priklausančius pastatus. Klebonui buvo paliktas pats mažiausias namelis, kuriame buvo bažnyčios sandėlis. Jau treti metai, kaip Panevėžio rajono valdžia verčia kleboną išsikelti iš šio namelio kur nors į kaimą. Svarbiausias motyvas — klebonas gyvena per arti mokyklos.
*    *    *

(Be leidimo negalima šventinti antkapių):
    Labanoras. 1974 kovo 6 Švenčionių rajono pirmininko pavaduotojas Mačionis išbarė Labanoro kleboną kun. Liudviką Puzoną, kad jis šventino kapinėse paminklinius antkapių kryžius ir 1973 m. suorganizavo kapinėse Vėlinių procesiją. Pasak Mačionio, be rajono leidimo negalima kunigui šventinti antkapių kryžius ir paminklus.
*    *    *

(Klebonas baudžiamas už kryžių pastatymą šventoriuje):
    Skriaudžiai. 1974 birželio 30 kun. V. Čėsna Skriaudžių bažnyčios šventoriuje pastatė keturis gražius lietuviškus kryžius.

    1974 rugpiūčio 2 klebonas kun. V. Čėsna gavo iš Prienų  rajono  Vykdomojo komiteto  tokį  raštą:

    „Administracinėms baudoms dėti komisija prie Prienų rajono Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko Stakionio, pavaduotojo Arbačiausko, sekretoriaus Ramanausko, narių: Mickienės ir Svežausko, išnagrinėjusi medžiagą, įrodančią, kad kun. Vincentas Čėsna, gyv. Prienų rajone, Skriaudžiuose, pažeidė vyriausybės aktus dėl statybos vykdymo tvarkos ir nutarė nubausti kun. V. Čėsną 50-ties rub. bauda."

    Kai 1970 m. kun. V. Čėsna nudažė Barzdų bažnyčią, Šakių rajono Vykdomasis komitetas jį taip pat nubaudė administracine bauda, o kai Barzdų bažnyčios šventoriuje pastatė keturis kryžius, tuojau buvo iškeltas į Skriaudžių parapiją.
*    *    *
(Įspėjimas dėl tariamo tikrovės iškraipymo):
    1971 gruodžio 15 kun. V. Čėsna gavo iš Prienų rajono Vykdomojo komiteto tokį įspėjimą:

    „Nustatyta, kad jūs savo pamoksluose liečiate klausimus, prieštaraujančius tarybinės visuomenės interesams. Kalbate apie kažkokį Lietuvių tautos išsigimimą ir kad dėl to kalta tarybinė mokykla, kuri išvarė jaunimą iš bažnyčios; kalbate apie nekaltų kunigų sodinimą į kalėjimą ir kt.

    Tuo nesilaikote kultų įstatymų, iškraipote tikrovę. Įspėjame, kad būtų nutraukti Jūsų pamokslai, prieštaraujantys tarybinės visuomenės interesams. K. Černeckis."
*    *    *

(Bažnyčioje filmuojama „Velnio nuotaka"):
    1974 m. per visą liepos mėn. pievelėje prieš Skriaudžių bažnyčią buvo apmokomi ir filmuojami žmonės, statant naują filmą „Velnio nuotaka". Privažiavo čigonų, kurie visur lindinėjo. Kad nebūtų teršiamas šventorius, kun. V. Čėsna jį užrakino. Kino vadovybė kreipėsi į vyskupą, kad klebonas įsileistų filmuotojus į šventorių. Vyskupas leido. Tačiau filmuotojai šventoriumi nepasitenkino ir su apylinkės pirmininke grubiai brovėsi į bažnyčią, bet klebonas pareiškė, kad be vyskupo leidimo neįeisiąs.

    Birželio 29 atvažiavo dekanas kun. J. Uleckas ir žodžiu persakė Kurijos nuomonę, kad filmuotojus reikia įsileisti į bažnyčios vidų. Sekančią dieną pats dekanas atrakino bažnyčios duris ir įniršusius filmuotojus su „Velnio nuotaka" suleido vidun. Tikinčiųjų tarpe šis įvykis sukėlė didelį pasipiktinimą, nes bažnyčia, kurioje laikomas Švč. Sakramentas, tokių filmų, kaip „Velnio nuotaka", statymui nedera naudoti. Šiam tikslui ateistai galėjo panaudoti kokią nors uždarytą ir sandėliu paverstą bažnyčią.
*    *    *

(Tardymas dėl moksleivių bažnyčios lankymo):
    Vištytis. 1973 gruodžio 14 į Vištyčio vidurinę mokyklą atvyko Vilkaviškio prokuroras Venckevičius. Tarp mokinių pasklido žinia, kad prokuroras tardysiąs tuos moksleivius, kurie eina į bažnyčią. Virpančiomis iš baimės širdimis mokiniai — G. Balčiūnas, Rita ir Vilma Aleknavičiūtės, O. Dulskytė, V. Uldinskaitė ir kt. — vienas po kito ėjo į direktoriaus kabinetą, kur jų laukė uniformuotas prokuroras. Vaikai buvo klausinėjami, kaip klebonas kun. Montvila ruošė vasarą vaikus Pirmajai Komunijai, ar davė jiems maldaknyges, katekizmus, ar užsirašydavo vaikų pavardes, ar pasižymėdavo kaip vaikai moka katekizmą ir pan. Prokuroras tardė, kurie vaikai eina patarnauti Šv. Mišiose, ar už tai ką nors gauną iš klebono ar ne. Gintas Balčiūnas buvo pajuokiamas, kad jis, būdamas pionieriumi, tarnaująs Mišioms. Mokinukas atsakė, kad jis tikįs Dievą ir niekas jam neuždraus eiti į bažnyčią ir patarnauti Mišioms.

    J. Saukaitis, išgirdęs, kad į mokyklą atvažiavo prokuroras ir tardysiąs vaikus už ėjimą į bažnyčią, pabėgo iš mokyklos.

    Prokuroras klausinėjo apie moksleivių bažnytinį chorą: kas gieda, kas juos moko, kokias giesmes gieda ir t.t. Išsigandę vaikai pasakojo, kad juos į chorą prikalbėjo klebono šeimininkė, kiti sakė, kad ir klebonas juos kalbinęs, dar kiti sakėsi patys atėję. Jei kuris mokinukas tylėdavo, tai priėjęs mokytojas stukteldavo į smakrą ir patempdavo už plaukų ir liepdavo kalbėti.

    Po tardymo kiekvienas vaikas turėjo pasirašyti po savo liudijimu. III klasės moksleivė V. Uldinskaitė nepasirašė ir verkdama išbėgo iš kabineto namo. Jos motina Uldinskienė tuojau atvyko pas prokurorą išsiaiškinti kas čia darosi.

    — Ar tikėjimas yra laisvas ar uždraustas? — paklausė moteris prokurorą.
    — Laisvas.

    — Tai kodėl jūs tardote mūsų vaikus už tikėjimą? Mes, tėvai, tikime ir lankome bažnyčią, lanko ir mūsų vaikai. Ką blogo moko bažnyčia? Užtenka jau chuliganų, kurie naktimis rėkauja, vagia ir ištvirkauja. Jei mano mergaitė neis į bažnyčią, ir ji tokia bus.

    Uldinskienė išrėžė prokurorui, kaip Vištyčio mokykloje mokytojai tyčiojasi iš religingų moksleivių, mažina pažymius, elgesį, išjuokia juos per mokyklos radiją-

    — Ar ištikrųjų taip yra? — paklausė prokuroras.
    — Taip! — patvirtino Uldinskienė. — Jei netikite, paklauskite pačių moksleivių.

    Deja, prokurorui rūpėjo ne tie, kurie grubiai pažeidžia elementariausias žmogaus teises. Pavyzdžiui, direktorius Virškus mokinius pravardžiuoja. Kartą sutikęs mokyklos koridoriuje IV klasės moksleivę Dulskytę, direktorius taip prakalbino: „Na, davatka, ar dar ilgai eisi giedoti?"

    Prokuroras, apklausęs mokinius, pranešė, kad gruodžio 17 klebonas ir vargonininkė Ona Pileckiaitė atvyktų į Vilkaviškio prokuratūrą.

    Nurodytą dieną O. Pileckaitė prokurorui išdėstė savąjį „credo" — tikėjimas katalikams esąs brangus, ir jie privalą Dievo labiau klausyti negu žmonių. Dievą tikintieji garbina maldomis, giesmėmis ir apeigomis. Tikintieji nesą vergai, be teisių į savo vaikus. Tėvai ją, vargonininkę, paprašę vaikus pamokyti giedojimo, ir ji pamokiusi. Tikintieji mokesčius užsimoką, tai kodėl jiems trukdoma melstis? Kas davęs prokurorui teisę tvarkyti žmones nurodant, kam galima ir kam draudžiama giedoti, klūpėti pas altorių ir pan.?

    Prokuroras nervinosi:

    — Netrukdyk manęs savo pasakomis. Matai — sninga — užpustys kelius, o man reikia vykti pas nusikaltėlius.

    Prokuroras tardė, kaip susidarė mokinių choras, kas juos kvietė giedoti, kurie vaikai dalyvaują chore, kada gieda, iš kokių tekstų ir pan.

    Vargonininkė paaiškino, kad chore dalyvaujančios moterys atsivesdavo ir savo vaikus ir, jų prašoma, ji pamokiusi juos keletą giesmelių. Paskui prisidėjo kiti vaikai ir taip susidarė nedidelis vaikų choras, kuris sekmadieniais pagiedodavo.

    Vargonininkė protokolo nepasirašė.

    Klebonas kun. Montvila, negavęs raštiško iškvietimo, pas prokurorą nenuvyko. Apylinkės sekretorė jam pranešė, kad gruodžio 19 nuvyktų pas Vilkaviškio rajono pirmininko pavaduotoją Urboną.

(Kun. Montvila tardomas dėl bažnytinės veiklos):
    Pavaduotojas kleboną kaltino, kad vasarą mokęs vaikus religijos tiesų, leidęs mokiniams patarnauti Mišiose, duodąs vaikams pinigų bei saldainių, suorganizavęs vaikų chorą, organizuojąs gatvėse eisenas ir renkąs bažnyčioje aukas.

    Kun. Montvila aiškino, kad žmones mokyti tikėjimo tiesų esanti svarbiausia ir tiesioginė kunigo pareiga, nes tai įpareigoja pats Jėzus Kristus. Klebonas nesigynė, kad priėmęs vaikus patarnauti Mišiose, nes labai tinka, kai vaikai prie altoriaus garbina Dievą. Jeigu tėvai ir patys vaikai nori giedoti, tai, jis, klebonas, nedrausiąs, nes bažnyčioje visų žmonių teisės lygios. Rinkliavas bažnyčioje ir toliau darysiąs, nes valdžia uždedanti didelius mokesčius ir, jeigu nebūtų daromos rinkliavos, bažnyčios būtų uždarytos. Gatvėje jokių eisenų neorganizuojąs, o tik palydįs numirėlius į kapines pagal bažnytinį apeigyną.

    Baigęs apklausą, pavaduotojas Urbonas kleboną nusiuntė pas prokurorą. Šis vėl pakartotjo tuos pačius kaltinimus ir surašė protokolą, tačiau klebonas nepasirašė.

    Išleisdamas kleboną namo, prokuroras paaiškino, kad šią bylą siusiąs apsvarstymui į aukštesnes instancijas.


(Mokyt. A. Dručkus atleidžiamas iš pareigų):
    Kaunas. 1974 rugsėjo 15 buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno miesto Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas Andrius Dručkus. Kuo nusikalto mokytojas, apdovanotas švietimo ministro garbės raštais, savo darbus pedagogikos klausimais skelbęs respublikiniuose ir visasąjunginiuose simpoziumuose? Svarbiausias mokyt. Dručkaus nusikaltimas, — kad jis priėmė į mokyklos kraštotyros muziejų Rūpintojėlį, vieno mokinio atrastą melioracijos griovyje. Muziejaus tikrintojų priekabi akis užkliuvo ir už muziejuje laikomų Dariaus ir Girėno pirmųjų karstų ir Vytauto Didžiojo medalio. Prie šių „kalčių" prisidėjo mokyt. Dručkaus kalba Šarūno Žukausko teisme.

    Mokytojas charakterizavo Šarūną, kaip. nagingą ir darbštų vyruką. Siekdamas apiforminti mok. Dručkaus atleidimą iš darbo, du kartus posėdžiavo mokyklos partinis biuras ir kartą miesto partinis biuras. Kai nepavyko mokyt. Dručkaus atleidimo apiforminti „atleistas kolektyvo prašymu", tada jis buvo priverstas dirbti ūkvedžiu, neduodant jam nė 9 savaitinių pamokų, reikalingų, kad nenutrūktų stažas. Dručkus kreipėsi į Saugumo komitetą, prašydamas jam raštu pateikti kaltinimus, tačiau buvo apšauktas nacionalistu ir apkaltintas dalyvavimu, pilant Judrėnuose Da-

riui ir Girėnui piliakalnį. Respublikinėje švietimo darbuotojų profsąjungoje mokyt. Dručkui paaiškino, kad jo atleidimas iš pareigų esąs neteisėtas, tačiau padėtis iki šios dienos nepasikeitusi. Mokyt. Dručkus iki šiol dirba ūkvedžiu, išlaikydamas tris vaikus ir močiutę, vien už tai, kad suteikė pastogę griovyje mirkstančiam Rūpintojėliui.
*    *    *

(Norėjo nukreipti dėmesį nuo R. Kalantos metinių):
    Kaunas. 1974 gegužės mėnesį, prieš pat R. Kalantos susideginimo metines medicinos studentams buvo suruošta arbatėlė su menine dalimi ir šokiais. Buvo pakviestas paskatininkas, išvirta kava psichiatrinės ligoninės virtuvėje, pripirkta maisto produktų. Kuzmos gatvėje, po ligonine esančioje erdvioje salėje, laukė atvykstant akademinio jaunimo. Atvyko ruošėjas prof. gyd. Pūras ir paskaitininkas, tačiau studentai nesirodė.

    Profesorius nervinosi:
    — Aš su jais atsiskaitysiu...

    Nors studentai nelinkę paniekinti vaišių, tačiau šį kartą įrenginį boikotavo. Nukreipti studentų dėmesį nuo R. Kalantos mirties metinių nepavyko.
*    *    *

(Studentai nesidomi ateizmo muziejumi):
    Vilnius. Ateizmo muziejus 1973/74 mokslo metais, stengdamasis patraukti į save nors dalį juo nesidominčių Dailės instituto studentų, tarpininkaujant instituto vadovybei, paskelbė jiems konkursą dailės kūriniams sukurti ateistine tematika. Nors ir buvo pažadėtos piniginės premijos, konkursą teko pratęsti. Vėliau ateizmo muziejuje eksponuotų kūrinių dalį sudarė tokių, kurių ateistinė tematika buvo perdėm abejotina.

    Apie studentų nesidomėjimą ateizmo muziejumi liudija Vilniaus m. kompartijos sekretoriaus V. Koja-

los kalba, pasakyta 1972 spalio 19 Vilniuje įvykusiame LTSR aukštųjų mokyklų aktyvų pasitarime. Štai ištrauka iš V. Kojalos kalbos:

    „Visose aukštosiose mokyklose skaitomas ateizmo kursas, o kiek studentų aplankė ateistinį muziejų, pavyzdžiui, per šių metų pirmąjį pusmetį? Universiteto viena grupė — 18 žmonių, Inžinerinio statybos instituto viena grupė — 9 žmonės, Pedagoginio instituto dvi grupės — 31 žmogus, iš Dailės instituto niekas neatsilankė, vien iš Valstybinės konservatorijos apsilankė trys grupės — 84 žmonės. O iš visų kitų aukštųjų mokyklų — tik 58 žmonės. Tokia padėtis aiškiai nenormali. Juk ir taip visuomeninių mokslų dėstyme, palyginus, mažai naudojamos vaizdumo priemonės, tai kodėl nepasinaudoti tokiomis galimybėmis, kurias teikia ateizmo arba revoliucijos muziejai? Visuomenės mokslo dėstymas — labai svarbi studentijos auklėjimo grandis, ir miesto partinė organizacija jai skiria nuolatinį dėmesį" (LTSR aukštųjų mokyklų aktyvo pasitarimo medžiaga, V., 1972, 72- 73 psl.). Toje pačioje kalboje V. Kojala nurodė, kad vien „Vilniaus m. aukštosiose mokyklose mokosi daugiau kaip 30,000 studentų, skaičiuojant kartu ir neakivaizdininkus... Miesto aukštosiose mokyklose daugiau kaip 12,000 komjaunuolių."
*    *    *

(Norima, kad visi vaikai būtų ateistai):
    Šiauliai. 1974 spalio mėn. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos Vllb klasės auklėtoja Aukštikalnienė paskyrė R. Vaitkutei pravesti ateistinę valandėlę. Mergaitės motina, sužinojusi apie dukros prievartavimą, atėjo pas klasės auklėtoją ir paklausė, kodėl jos mergaitė  turi  pravesti  klasės  ateistinę  valandėlę?

    — Ji yra mūsų sąraše, kad lanko bažnyčią, — paaiškino auklėtoja.

    — Mes esame katalikai, ir mano duktė tokios valandėlės nepraveš.
    — Jei būtumėte senutė, nesistebėčiau, — kalbėjo auklėtoja, — o dabar jauna moteris ir taip blogai auklėjate vaikus.

    — Kuo mano duktė jums nusikalto? — paklausė motina. — Juk jos elegesį jūs įvertinote labai gerai!
    — Mes norime, kad visi vaikai būtų ateistai, todėl jau nuo lopšio reikia skiepyti ateizmą.

    — Ne, mano vaikai niekada nebus ateistai, — pareiškė motina.
*    *    *

(Vaikai persekiojami už bažnyčios lankymą):
    Pocelonys. Pocelonių mokykloje (Alytaus raj.) 1974 - 75 m. pradžioje ypatingai stipriai buvo persekiojami vaikai už bažnyčios lankymą.

Direktorė Trimbandienė, pamačiusi ant VIII kl. mokinės Vadeikaitės kaklo kryželį, nutraukė jį ir pagrasino, kad tai būtų paskutinis kartas. S. Vadeikaitė pareiškė nusipirksianti penkis kryželius ir vistiek nešiosianti.

    Mokyt. Želnia vertė Vadeikaitę stoti į komjaunimą ir grasino už bažnyčios lankymą sumažinti elgesį.

    — Apsigalvok, — kalbėjo mokytojas Želnia, — ir eik arba į mokyklą, arba į bažnyčią.
    — Aš jau seniai apsigalvojau, — pareiškė moksleivė ir paliovė lankyti mokyklą.

    Po aštuonių dienų mokytojai atsiuntė du moksleivius paklausti, kodėl Vadeikaitė nelanko mokyklos. Paskui pats mokytojas Želnia su mokyt. Zinkevičiene apsilankė Vadeikaitės namuose ir prašė, kad mergaitė lankytų mokyklą. Dabartiniu metu mergaitė mokyklą lanko.

    S. Vadeikaitė keletą kartų buvo iškviesta į Daugų miesto nepilnamečių nusikaltėlių kambarį ir klausi-

nėjama, kodėl organizuojanti vaikus į bažnytinę procesiją?

    — Ar tu pagaliau esi normali, kad lankai bažnyčią? — pareigūnai bandė suniekinti mergaitę.

    Tikinčius mokinius už bažnyčios lankymą niekino mokyt. Jermalaitė: „Davatkos, eikit rožančių sukalbėti!" Panašiai moksleivius niekino ir mokyt. Didžiulevičienė.
*    *    *

(Mokiniams nevalia dalyvauti religinėse apeigose):
    Vištytis. Baigiantis 1973 - 74 m. m. Vištyčio vidurinėje mokykloje klasių auklėtojai perspėjo moksleivius, kad vasarą jie nedalyvautų jokiose religinėse apeigose — nebarstytų gėlių, negiedotų chore ir pan. Mokyt. Kanonenkienė pagrasino: „Kas eis į procesiją, kai susirinksime po atostogų, atsiskaitysime."
*    *    *

(Įspėjimas mokytojai dėl sūnaus komunijos priėmimo):
    Kapsukas. 1973 m. Kapsuko m. (Marijampolės) partkabinete buvo griežtai įspėta mokytoja Juzė Jakelaitienė už tai, kad jos berniukas, gyvendamas kaime, pas senelę, priėjo prie Pirmosios Komunijos.
*    *    *

(Mok. Puikienė įspėta dėl sūnaus bažnyčios lankymo):
    Raudondvaris. 1974 m. vairuotojas Puikys, gyvenantis Raudondvaryje, nusivedė per Velykas savo berniuką į Raudondvario bažnyčią. Už tai jo žmona mokytoja Monika Puikienė buvo griežtai įspėta Kauno švietimo skyriuje.
*    *    *
(Reikia aiškintis dėl užėjimo į bažnyčią):
    Kapiniškiai. Mokyt. Radzevičiūtė, dirbanti Kapiniškių kaimo (Varėnos raj.) mokykloje, per Kalėdas užėjo į Druskininkų bažnyčią. Už tai reikėjo raštiškai pasiaiškinti.
*    *    *

(Už dalyvavimą pamaldose griežtas įspėjimas):
    Marcinkonys. 1974 m. per Velykas Marcinkonių bažnyčioje (Varėnos raj.) dalyvavo pamaldose su dviem vaikais Ona Budėnienė, dirbanti maisto produktų parduotuvėje. Už tai savo žinybos instancijoje buvo griežtai įspėta, lyg už didžiausią nusikaltimą.
*    *    *

(Tikėdama Dievą — nestoja į komjaunimą):
    Palanga. 1974 75 m.m. pradžioje Palangos vidurinės mokyklos XI kl. mokinę N. auklėtoja paklausė:
    — Kodėl nestoji į komjaunimą?
    — Tikiu Dievą, todėl ir nestoju.
*    *    *

(Kartenoje sutvirtinimo sakramentą priėmė 3000 vaikų):
    Kartena. 1974-75 m. rugsėjo mėn. Kartenos mokyklos pionierių vadovė paklausė VII kl. pionierius:

    — Kas tikite Dievą ir lankote bažnyčią, atsistokite. Atsistojo visa klasė, išskyrus tris mokinius. Kartenoje Sutvirtinimo sakramentą 1974 m. priėmė apie 3000 vaikų.
*    *    *

(Tikintieji vaikai nestoja į pionierius):
    Palanga. Vidurinės mokyklos VI kl. auklėtojas Kusas vertė stoti į pionierius G. Narkutę, tačiau mer-

gaitė priešinosi. Mokyt. Kusas, atvykęs į Gražinos namus, tėvams priekaištavo, kodėl jie neleidžia dukrai stoti į pionierius. „Mes su pionieriais važiuosime į Vilnių, Leningradą..."

    — Kai bus laikas, mes patys savo vaikams parodysime ir Vilnių, ir Leningradą. Iš pionierių mes nematome gero pavyzdžio. Mano dukra ne kartą sugrįžo verkdama, nes pionieriai iš jos tyčiojasi, kad ji ne pionierė. Be to, mes esame tikintys ir savo vaikus auklėjame tikinčiais.
*    *    *

(Ar kalta šeima, jei blogi moksleiviai?):
    Vilnius. 1972 vasario 21-je Vilniaus m. vidurinėje mokykloje susirinko į aktų salę mokinių tėvai išklausyti mokyklos vadovybės pranešimo apie pasibaigusio trimestro rezultatus ir pasitarti dėl savo vaikų pažangumo pagerinimo. Mokyklos direktorius žodį suteikė filosofijos mokslų daktarui J. Aničui.

    Tarybinė mokykla, pasakojo Aničas, auklėjanti moksleivius be priekaištų. Jeigu atsiranda blogų moksleivių, kurie nesimoko, daro įvairius nusikaltimus, dėl to kalta šeima. Jos blogas auklėjimas pasireiškia tuo, kad daug kur neišgyvendinti religiniai prietarai. Tuos prietarus labai palaiko seni žmonės, ypač bobutės. Jos tempia vaikus prie klausyklos. Vaikai, vienaip auklėjami mokykloje, kitaip — namuose, dažnai pasirenka nusikaltimo kelią.

    — Ką pasakysi tokiai bobutei, kuri ištisą valandą gali vardinti žymiųjų mokslininkų pavardes, kurie buvo tikintys ir savo įsitikinimų neslėpė? — paklausė vienas tėvas.

    Prelegentas pasimetė, o paskui pradėjo aiškinti, kad užsienyje tikrai yra net nuoširdžiai tikinčių mokslininkų. Tačiau jie savo laboratorijose dirba kaip materialistai. ..

— Ką pasakyti bobutėms? — Aničas prisiminė klausimą ir atsidusęs pridėjo. — Nieko...


(Noras likviduoti LKB Kroniką):
    LKB Kronikos 12-me numeryje buvo patalpintas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų vardu ir nukreiptas prieš taip vadinamus „reakcingus kunigus" ir du atsakymai, parašyti Vilkaviškio ir Vilniaus vyskupijų kunigų. Žemiau pateikiame dar du atsakymus, parašytus Panevėžio vyskupijos kunigų.

1-sis atsakymas

    „Vienatinio Dievo Sūnaus vardu primindami kryžiaus auką, pabrėždami vienybės reikalą, gražiai pradedate laišką. Vienybės reikalas yra labai aktualus. Jūsų laišką skaitė ir vertino daug kunigų. Bendras įvertinimas toks — ne taip reikia siekti vienybės.

    Perskaičius Jūsų laišką, paaiškėja jo pagrindinis tikslas — ne sukurti vienybę, bet patalkininkauti saugumiečiams likviduoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką.

    Neteisingai keliant vienybės reikalą, sudaryti dvi kunigų grupes ir reikalauti vienus pasmerkti, kitus, sudarančius mažumą, pripažinti teisiais ir išmintingais. Jūs pasirinkote blogiausį klausimo sprendimą — ne sujungti, o pasmerkti.


(Pagrindinis kunigo darbas — gyvosios Bažnyčios kūrimas):
    Ar pagrįstas Jūsų pasigyrimas, kad tik Jūs nešate „dienos ir kaitros naštą"? Didelėje parapijoje daug lengviau atlikti didesnius darbus, nes užtenka darbų

organizavimo, o mažose parapijose ir pačiam kunigui tenka dirbti. Uolieji kunigai dažniausiai keliami į mažesnes parapijas ne vyskupų ar valdytojų valia, bet civilinės valdžios nurodymu. Jeigu šie kunigai turi mažiau galimybių dirbti, tai ne jų kaltė. Pagaliau, bažnyčių atnaujinimas ir priežiūra yra tik mažytė kunigiškos veiklos sritis. Šitai gali atlikti ir bažnyčios komitetas. Pagrindinis kunigo darbas — gyvosios Bažnyčios kūrimas ir palaikymas. Jeigu pas Jus būtų rūpestingai katekizuojami vaikai, ruošiamos iškilmingos Pirmosios Komunijos, jeigu procesijose dalyvautų daug vaikų ir jaunimo, parapijiečiai girdėtų aktualius, tvirtumą ir drąsą palaikančius pamokslus, jeigu Jūsų parapijoje būtų gyvesnis sakramentinis gyvenimas, tuomet pripažintume, kad Jūs esate mums pavyzdys. Tačiau už šį darbą gaunamas reakcionieriaus vardas, kuriuo mes turėtume didžiuotis, o ne jo bijoti.

    Jūs labai piktinatės, kad uolieji kunigai veikia, trokšdami tuščiai pagarsėti užsienio radijo ir spaudos skiltyse. Pasakyta labai piktai ir nepagrįstai. Kodėl negalvoti broliškumo dvasioje, kad jie veikia Evangelijos mintimi: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti" (Lk. 17, 19).

    Prisipažinkite, kad Jūs labai pažeminote mūsų Brolius, kurie, neturėdami galimybės viešai gauti kunigystės šventimų dėl persekiojimo, vistiek pasirinko kunigystės kelią. Tiems mūsų Broliams tariame nuoširdų žodį: „Visuomet jauskitės artimiausiais mūsų kunigiškos šeimos nariais", o Jūs atsiprašykite Dievą ir pažemintus Brolius, tuomet mes įtikėsime, kad Jūsų siekimas vienybės yra nuoširdus.


(Du vyskupai tremtiniai):
    Turime du vyskupus tremtinius: J. E. vysk. J. Steponavičių Žagarėje ir J. E. vysk. V. Sladkevičių N. Radviliškyje. Kiek daug kunigų kentėjo lageriuose,

sugrįžo nepalūžę ir įsijungė į pastoracijos darbą. Vėlesnieji kaliniai:

(Daug apšmeižtų Lietuvos kunigų):
    Kun. Šeškevičius, kun. Bubnys, kun. Zdebskis ryžtingai gynė vaikų sielas ir tikėjimo laisvę teismuose. Lietuvoje yra daug kunigų, apšmeižtų laikraščiuose, baustų piniginėmis baudomis, iš kurių buvo atimti darbo pažymėjimai, — jie visi pagal ateistų terminologiją yra reakcingi, o pagal Jūsų — verti pasmerkimo. Tačiau ir Jūs naudojatės jų darbo ir pasiaukojimo vaisiais. Pavyzdžiui, 1966 m. Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zulonas, sukvietęs rajono kunigus, uždraudė vaikų laiminimo pamaldas Devintinių oktavos ketvirtadienį, tačiau kunigai nepaklausė. Sekančiais metais vėl draudė, bet kunigai vėl laimino vaikus. Tolimesni metai buvo ramūs. Dabar ir Jūs ramiai laiminate vakus, tačiau žinokite, kad už tai buvo kovota, ir kai kas gavo reakcingo kunigo vardą.

(Pasauliečiai parūpino maldaknygių):
    Dabar yra suimtų ir tardomų pasauliečių. Jie mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros. Negi ir juos kaltinsite nežabota savimeile? Ar Jūsų parapijiečiai nesimeldžia iš jų maldaknygių, ar jų vaikai nesimoko iš jų katekizmų? Atmesk jų darbą — ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų. Už tuos pasauliečius daugelis meldžiasi, juos užjaučia, — negi juos pasmerksite.

(Vyskupų Reinio ir Borisevičiaus mirtis lageriuose):
    Prisiminkime vyskupų — Reinio ir Borisevičiaus, — taip pat ne vieno kunigo mirtį lageriuose.

    Mes gerbiame šventuosius kankinius, kurie papuošė Bažnyčios istoriją. Tvirtumui, drąsai ir aukai reikia nulenkti galvas, reikia iš to mokytis ir tuo sekti. Nulenkime galvas ir šių dienų tvirtiesiems. Jie neišduoda ir negriauna Kristaus Bažnyčios. Nepavydėkime jiems teikiamos garbės, nes ta garbė tenka mums visiems, kurie išdrįstame prieš milžinišką jėgą priešpastatyti dvasios didybę. Menka yra ta tauta, kuri niekina savo didvyrius. Tokios tautos ir negali būti. Tik svetimieji, jos vardu kalbėdami, gali tai daryti. Tad kodėl šitai turėtų būti Kristaus Bažnyčioje?

    Jūs rašėte: „Būtų ne taip pikta, kad tas skaldymas vyktų iš ateistų pusės, bet kuo pateisinti mūsų tarpusavio skaldymąsi?"

(Saugumas kunigams siūlo bendradarbiauti):
    Žvelkime į gyvenimo tikrovę atviromis akimis. Beveik visiems kunigams saugumo darbuotojai įkyriai, su grasinimais siūlė bendradarbiauti. Žinomos to bendradarbiavimo pareigos — pranešinėti, ką kunigai kalba, planuoja, veikia, kokios kunigų ir tikinčiųjų nuotaikos ir pan. Seka konkretesni pavedimai ir laipsniškai prieinama iki to, kad reikia vykdyti visus saugumiečių pavedimus, net ir tokius laiškus rašyti, kokį Jūs parašėte. Jei dirbsi saugumui, bus garantuota didelė parapija, valdžios palankumas ir pažangaus, laiko dvasią gerai suprantančio kunigo vardas. O jei nedirbsi? Daugybė piktų grasinimų, piktas ir melagingas straipsnis laikraštyje, darbo pažymėjimo atėmimas, prievartinis darbas durpynuose, miške, melioracijoje, statybose, maža užkampio parapija ir reakcionieriaus vardas.

(Kunigus skaldo saugumiečiai):
    Mus suskaldė ir tą skaldymąsi palaiko saugumo darbuotojų veikla. Bet ji nėra svarbiausia susiskaldy-

mo priežastis. Mūsų džiaugsmui ir laimei daugelis kunigų tuos šlykščius pasiūlymus, nesutinkančius su Kristaus dvasia, ryžtingai atmetė ir neišdavė nei savęs, nei kunigų, nei Bažnyčios.

    Svarbiausioji vidinė susiskaldymo priežastis buvo ir yra kai kurių kunigų silpnumas, baimė, naivumas ir karjera. Vieni išsigando grasinimų, kiti naiviai patikėjo saugumiečių pasakai, kad šitaip būsią geriau jiems ir Bažnyčiai. O kai kurie, mūsų gėdai, pasuko karjerizmo keliu, norėdami gauti ir neprarasti aukštesnio posto. Pirmasis bailus kunigas, pasirašęs bendradarbiavimo su saugumiečiais sutartį, smogė pirmąjį ir svarbiausią smūgį mūsų vienybei. Joks išdavimas ir bendravimas su priešais niekuomet nesukūrė vienybės. Saugumo užverbuoti kunigai, giliausia vienybės žaizda, privertė kitus kunigus perspėti savo draugus, kad šituo kunigu negalima pasitikėti. Tai skaudžiausias mūsų pralaimėjimas.

    Galima būtų pateisinti tuos, kurie tyliai, nors ir beprasmiškai kenčia dėl šitokios savo padėties, bet negalima pateisinti tų, kurie savo išdavyste didžiuojasi.

(Kunigai karjeristai):
    Argi nebuvo ir nėra tų skaudžių faktų, kai kunigas renkasi geresnę vietą, tardamasis su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu? Vyskupui belieka patvirtinu „paskyrimą". Iš kur atsirado „nepajudinamieji", kurių negalima paskirti į mažesnes parapijas? Tik ne iš uoliųjų tarpo.

(Valdžios globojamas kunigas — visų gėda):
    Mes tvirtai pareiškiame, kad kiekvienas civilinės valdžios nurodymas tą ar kitą kunigą skirti į parapiją, yra neteisėtas vyskupų teisių varžymas. Nė vienas ku-

nigas negali tam pritarti arba tuo pasinaudoti. Kiekvienas civilinės valdžios globojamas bei remiamas kunigas yra mūsų gėda, nelaimė ir vienybės skaldytojas.

(Kunigai neturi būti nebyliai marinamos Bažnyčios liudininkai):
    Tad kas mums, Broliai, belieka daryti? Bet kuria kaina išsilaisvinti iš saugumo globos ir bendravimo. Tikėti, kad jie nori Bažnyčiai gero — būtų daugiau negu naivu. Reikia atsisakyti išdavystės keliu gautų privilegijų ir negriauti Bažnyčios savomis rankomis. Į pavergtųjų gretas mes nesilygiuosime. Gerbdami visus miestų, didelių ir mažų parapijų klebonus, kurių dauguma yra geri Bažnyčios vadai, mes kviečiame Jus pamilti laisvę, jos trokšti, siekti, dėl jos kentėti. Mes nebūsime nebylūs marinamos Bažnyčios liudininkai, bet kovotojai už Bažnyčios laisvę. Mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę; nereikalaujame nieko, išskyrus tai, kas mums pilnai priklauso pagal prigimtąją teisę, konstituciją ir Žmogaus Teisių Deklaraciją. Jūs esate labai didelėje ateistų ir saugumiečių įtakoje, kurie mėgsta labai juodai pranašauti Bažnyčios ateitį, jeigu nebus su jais bendraujama ir nuolaidžiaujama. Nesirūpinkime ateitimi, nes jos Valdovas yra Dievas. Šventasis Raštas mus guodžia: „Žmonės praeina, o Dievo tiesa pasilieka amžiams."

    Jūs rašote, kad Seminarijai trūksta kandidatų, kad šiais metais vyko stipresnė kandidatų atranka. Ar nereikėtų nemaža kaltės prisiimti tiems, kurie, „gerai suprasdami laiko dvasią", pašalino ministrantus nuo altorių, vaikus iš procesijų, bijo susitikti su vaikais, laukdami kol jiems sueis 18 metų? Ar ne daugiau gali būti pašaukimų iš tų, kurie aktyviai dalyvauja pamaldose?

(Atmetami geriausi kandidatai į seminariją):
    Šiais metais trūko kandidatų dėl to, kad ne visi kandidatai buvo priimti. Buvo atmesti geriausi kandidatai, pažeidžiant žmogaus teisę laisvai rinktis profesiją. Kas tai įvykdė? — Civilinė valdžia, kuri pasauliui skelbia, kad kandidatus visai laisvai parenka Seminarijos rektorius. Kuo čia kalti „reakcingieji kunigai" ir slapta Kunigų seminarija, kurie greičiausiai egzistuoja tik jūsų vaizduotėje? Galime užtikrinti, — jei tolimesnė Bažnyčios priespauda iššauks reikalą turėti slaptą Kunigų seminariją, tai ją tvarkys rimti kunigai. Tai bus ir Dievo darbas, nes be jo šaukimo neatsiras nė vieno pašaukimo į tokią Seminariją.

(Geras kunigas negali įsijungti į propagandinį melą):
    Jūsų pabrėžtinas prašymas, kad Vyskupas iš Vatikano kalbėtų Jūsų laiško mintimis, yra labai žemas. Ar gali geras kunigas siūlyti vyskupui įsijungti į propagandinį melą, kad priespauda būtų pridengta nevykusiu laisvės rūbeliu? Kokiu aštriu disonansu praskambėtų Jūsų laiško mintys po rimtos, dalykiškos ir laisvos kardinolo Slypi kalbos.

    Daug kartų esame plakami, bet jauskime savo didybę. Vergas, pamilęs savo grandines, negali vadintis tikruoju žmogumi, o tuo labiau Kristaus kunigas.
(Atsakymas sutrumpintas. — Red.)

(Panevėžio vyskupijos kunigų atsakymas):


    Remiantis tarybinės spaudos teigimu, kad už kiekvieno anonimo slepiasi arba bailys arba purvinos sąžinės žmogus, tą patį galima pasakyti, perskaičius vysk. Labukui ir kitiems vyskupams bei valdytojams parašytą anonimį laišką.

(Anonimas — saugumiečių darbas):
    Beveik netenka abejoti, kad tai ne kunigų darbas, o saugumo pareigūnų kalba kunigų lūpomis. Net prileidžiant, kad šis laiškas buvo parašytas keleto kunigų, tai išvada lieka ta pati — tuose kuniguose jau nieko nėra kunigiško. Toks kunigas gali nešioti sutaną, gali atlaikyti pamaldas, bet tai bus kaip teatro scenoje.

    Tikrasis Kristaus kunigas žino, kad jis pašauktas dirbti taip, kad „visi būtų viena" (Jon. 17, 21), tačiau tas „viena" reikalauja ne nusigręžti nuo Kristaus, bet Jį dar labiau pamilti, ne tiesos atsižadėti, bet ją mylėti ir ginti.

    Kokia gali būti kalba apie vienybę, kurios taip troško Kristus, jeigu jos (iš valdžios pusės) norima pasiekti tikinčiųjų diskriminavimu, prievarta, patyčiomis ir persekiojimais, atimant iš tikinčiųjų pagrindines žmogaus tesės?

    Nė vienas kunigas ar eilinis valstybės pilietis nebuvo ir nebus reakcingas, jeigu valstybė gerbs ir sąžiningai saugos kiekvienam piliečiui duotą garantiją. „TSRS piliečiam įstatymu garantuojama:

    a) žodžio laisvė;
    b) spaudos laisvė;
    c) susirinkimų ir mitingų laisvė;
    d) gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė (Kons. 125 str.)

(Kunigai teisiami už Kristaus mokslo skelbimą):
    Nors valstybė ir nesilaiko savo duotų garantijų, tačiau nė vienas kunigas nekurstė žmonių: „Nekęski-te komunistų dėl to, kad jie komunistai!" Konfliktai gavosi todėl, kad tie, kurie valstybės vardu yra pažadėję gerbti piliečių teises, jas grubiausiai varžo ir iš tikinčiųjų tyčiojasi. Kunigai buvo teisiami ne už ką

kitą, kaip tik už tai, kad jie rūpestingai skelbė Kristaus mokslą. Šitai jie darė ne gatvėse ar aikštėse, bet bažnyčiose. Jeigu anonimas stengiasi negirdomis praeiti pro kun. Šeškevičiaus, kun. Zdebskio ir kun. Bubnio bylas ir jeigu jis šias bylas laiko normaliu gyvenimo reiškiniu, tai netenka abejoti kokiu kunigiškumu jis yra pasipuošęs.

(Valdžia nedavė nė vieno rublio bažnyčių atstatymui):
    Anonimas turėtų teisę kalbėti apie kai kurias atstatytas bažnyčias tik tada, jeigu jos būtų atstatytos valdžios lėšomis ir darbininkais. Neteko girdėti, kad valdžia būtų skyrusi nors vieną rublį iš valstybės kasos šių bažnyčių atstatymui. Visa padaryta tik tikinčiosios liaudies ir pasišventusių kunigų, praėjusių kryžiaus kelius per valdžios įstaigas, dėka. Ne valdžios pasiųsti žmonės, ne jos suorganizuoti talkininkai iškraudavo plytas iš vagonų Klaipėdos bažnyčios statybai, bet tie laisvanoriai, kurie mylėjo Dievą, kurių širdyse dar liepsnojo žmogiškumo liepsnelė ir dvasinių bei tautinių vertybių supratimas. Vėliau ši liaudis buvo ne kunigų apvilta, bet valdžios pareigūnų, kurie neleido tikinčiai liaudžiai susirinkti melstis į savo pačių rankomis, aukomis ir prakaitu pastatytą šventovę.

    Gal anonimas norėtų pasiteisinti, kad kunigai, vadovavę Klaipėdos bažnyčios statybai, padarė kai kuriuos prasižengimus. Gal būt. Tačiau jie atsirado ne dėl kunigų kaltės, bet dėl santvarkos netobulumo. Jeigu parduotuvėje visko būtų pakankamai, niekas neieškotų „kur nors" reikiamos detalės.

(Nenorima girdėti, kaip naikinama Lietuvos Bažnyčia):
    Anonimas nenori girdėti ir matyti, kaip Lietuvoje yra naikinama Katalikų Bažnyčia. Jis norėtų at-

stovauti tik tuos, kurie patys nueitų pas priešus ir pareikštų: „Duokite mums virvę ir mes patys pasikarsime, kad tik kas nors nežinotų, jog jūs norite mus pakarti, kad tik jums nekristų ši negarbė." Jis bevelytų visada tylėti, nors Bažnyčiai ir tikintiesiems būtų daromos didžiausios skriaudos. Tačiau jie visa gerkle šauks tada, kai koks nors „pažangusis" užsienyje uždaromas į kalėjimą. Tada jis dalyvaus mitinguose, kalbės apie žmogaus laisvės varžymą kapitalistiniuose kraštuose, bet nepratars nė žodžio, kai prigimtinės, dieviškosios ir pačios Konstitucijos garantuotos žmogui teisės grubiausiai mindomos jo paties akivaizdoje.

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika nėra romanas, kur galima leisti fantazijai klajoti. Tai nuogi faktai, o prieš faktus ir gražiausi melo žodžiai yra bejėgiai. Jeigu nebūtų „Kronikoje" aprašytų faktų, nebūtų nė „Kronikos", nes jie nesiekia ką nors apšmeižti nei apjuodinti, o tik parodyti gyvenimo tikrovę.

(Jei yra ateistinis muziejus, tai kur bažnytinis?):
    Anonimas norėtų prisidengti, kad šiandien bažnyčios labiau puošiamos. Tikram Kristaus kunigui per maža, kad jo bažnyčia puošni. Jis nori, kad bažnyčią pripildytų gyvi žmonės, tikintieji, ypač jaunimas. Juk ir atimtas bažnyčias valdžia restauruoja, bet nė vienos iš jų negrąžino tikintiesiems, o pavertė muziejais, koncertų salėmis. Gal anonimas norėtų pasidžiaugti ir Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, kuri, tiesa, meniniu atžvilgiu restauruota neblogai, bet ji yra išniekinta, paversta ateistiniu muziejumi. Jeigu buvo leista įkurti ateistinį muziejų, tai kur Lietuvoje bažnytinis muziejus? Tikras kunigas nori, kad Konstitucijos garantuota sąžinės laisvė nebūtų popierinė. Nė vienas kunigas nenuėjo ir nestovėjo prie mokyklos durų, žiūrėdamas, kurie mokiniai į ją eina. Tuo tarpu

mokytojai - ateistai nesidrovi stovėti prie šventoriaus vartų ar bažnyčios durų ir užsirašinėti į bažnyčią einančių moksleivių pavardes, paskui juos klasėje terorizuoti, mažinti elgesio pažymį, iškabinėti tikinčiųjų moksleivių karikatūras mokyklos sienlaikraščiuose, šaukinėti tėvus į mokyklą ar kolūkio kontorą ir grasinti atimti ganyklą, neduoti bulvėms pasisodinti arklio tik dėl to, kad jo vaikai lanko bažnyčią.

    Ne „Kronika", ne kažkokie reakcingi kunigai iššaukė valdžios sankcijas prieš kunigus ar bažnyčių remontus. Tos represijos visą laiką buvo ir tebėra, tik anonimas stengiasi įtikinti, kad reikia snausti, kai vilkas plėšo avis. Kas šitaip kalba, aišku, iš kokios jis yra avidės.

    Ką žmogui garantuoja prigimtinė teisė ir Konstitucija, tai savaime yra teisėta ir leista. O kaip yra pas mus? Nori remontuoti bažnyčią — prašyk leidimo, nori švęsti atlaidus ir kviesti kunigus — prašyk. Jeigu Konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir religinių kultų atlikimo laisvę, tai kam tie leidimai? Šitai primena gyvenimą lageriuose, kai kriminalistas atima iš politinio kalinio akinius ir jam sako: „Jeigu nori turėti akinius, jei nori matyti kur eini, pirk juos iš manęs!" Vargšas kalinys perka savuosius akinius iš grobiko ir būna kaltas tik todėl, kad nepajėgė apsiginti.

(Nebūtų LKB Kronikos, jei nebūtų tikrų faktų):
    LKB Kronika tikrai neatstovautų nei mūsų krašto Bažnyčios, nei vienos vyskupijos, nei vieno žmogaus, jeigu joje talpinami aprašymai nebūtų kasdieninis Katalikų Bažnyčios kelias Lietuvoje. „Kronika" tikrai mirs bado mirtimi, jei ji neturės nė vieno tikro fakto. Tuo tarpu niekas negali nurodyti ten aprašytų įvykių netikrumo.

(Kunigų seminarijai neleidžiama savarankiškai tvarkytis):
    Kunigų seminarija tikrai nesiskųstų kandidatų stoka, jeigu Bažnyčios vadovybė galėtų joje savarankiškai tvarkytis. Ne Bažnyčios vadovybė ir ne šiandien „atleido" iš dėstytojų pareigų kvalifikuotus kunigus, kurie tam buvo pasirengę mokslu ir dvasinėmis savybėmis. Juos išgrūdo į provincijos užkampius, kad tik jie neturėtų jokio ryšio su Seminarija.
Netenka nustebti, kad, valdžiai darant įvairias kliūtis jaunuoliams tiesioginiu keliu pasiekti kunigystę, jie drąsiai ir ryžtingai ieškos kitų kelių pasiekti savo tikslą ir tarnauti savajai liaudžiai.

(Seminarija slepiama nuo užsieniečių):
    Tegu niekas netrukdo jaunimui lankyti bažnyčią, bendrauti su kunigais, gauti reikiamą informaciją apie kunigus, seminariją, naudotis religine literatūra, tada mūsų krašte pakaks Kristui pasiaukojusių širdžių.

    Tegu niekas neslepia Kunigų seminarijos nuo užsieniečių, kuriems įžūliai meluojama, kad Seminarijon gali stoti kiekvienas jaunuolis. Kodėl į Seminariją nepriimami neatitarnavę kariuomenėje ir iš aukštųjų mokyklų? Kodėl jaunuolį, norintį įstoti į Seminariją, visomis priemonėmis stengiasi atkalbėti, nesigėdindami net šmeižto? šantažo? Kodėl tokį jaunuolį šaukinėja švietimo skyriaus vedėjas, mokyklos direktorius, o ypač susirūpina saugumiečiai? Kodėl kai kurie mokytojai ar mokyklų direktoriai tokiam jaunuoliui nesigėdi pasakyti: „Geriau žmogų užmuštum, girtuokliu, vagimi, tik ne kunigu taptum"? Kodėl mokyklos vadovybė ir saugumo pareigūnai nė žodelio nesako tam jaunuoliui, kuris stoja į Medicinos ar Politechnikos institutą? Juk Kunigų seminarija nėra pogrindinė mokykla, bet viešai veikianti mokymo įstaiga, kurios visą

tvarką ir dėstomuosius dalykus gerai žino Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.

(Katalikiškas kraštas neturi nė vieno katalikiško laikraščio):
    Ar gali anonimas laikyti normaliu reiškiniu, kad katalikiškas kraštas neturi nė vieno katalikiško laikraščio? Ar gali jį patenkinti viena kita maldaknygė, kuri buvo išleista per 30 metų, bet nepritaikyta šiandieninio žmogaus poreikiams? O kur katekizmai?

    Kur vyskupų laisvė savarankiškai veikti savo vyskupijose? Praeitais metais mūsų vysk. R. Krikščiūnas ne save norėdamas sukompromituoti atšaukė Sutvirtinimo sakramento teikimą Obeliuose, Alantoje ir Joniškėlyje. Šitai jis padarė valdžios verčiamas.

    Jeigu Jums, anonime, visi šie faktai nieko nesako arba juos laikot normaliais Bažnyčios ir valstybės santykių plotmėje, tai mums Jūsų vardas yra žinomas. Jūs esate ne iš tos avidės, kuria tariamai rūpinatės.

    Kristus aiškiai sako: „Manosios pažįsta mane" (Joh. 10,14). O gal jau Kristaus žodis jums nieko nesako? Tada prisiminkite K. Markso žodžius: „Jeigu nori būti galvijas, galima žinoma, nusigręžti nuo žmonijos kančių ir rūpintis tik savo kailiu" (K. Markso ir F. Engelso „Raštai", t. 31, 454 psl.).

    Anonimas labai pageidauja, kad vysk. J. Labukas prabiltų per Vatikano radiją. Jeigu vyskupas galėtų laisvai ir su visomis smulkmenomis parodyti pasauliui Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje, kokiais kančių keliais ji eina, tai pasaulis sužinotų tokių dalykų, kokių jokia „Kronika" nei šimtosios dalies neatskleidė.

    Kas tu bebūtum, anonime, ar kunigas, užmerkęs akis gyvenimo faktams ir dieviškai tiesai, ar valdžios žmogus, kalbąs kunigo lūpomis ir norįs sukelti tarp kunigų nepasitikėjimą bei įtarumą, nepamiršk, kad

Bažnyčios pusėje yra amžinoji Tiesa — Kristus ir skausmingos šių dienų tikrovės iššauktas ryžtas — dar labiau mylėti Dievą ir dar uoliau darbuotis Kristaus Bažnyčioje.

1974 spalio mėn.
                Panevėžio vyskupijos kunigai
(Atsakymas sutrumpintas. — Red.)


    LKB Kronika dėkoja visiems žinomiems ir nežinomiems bendradarbiams, o ypač tiems, kurie, saugumo tardomi, nepaneigė LKB Kronikos faktų tikrumo.

    LKB Kronika prašo visus ir toliau aktyviai bendradarbiauti jos leidime bei platinime. Siunčiant LKB Kronikai medžiagą, reikia labai tiksliai ir aiškiai užrašyti vietovardžius, pavardes, datas ir pan.

    LKB Kronika atsiprašo tuos, kurių atsiųstos medžiagos negalėjo patalpinti savo puslapiuose, ir primena, jog ir ateityje nebus panaudojama nekonkreti, neaiškiai užrašyta ir abejotinos vertės medžiaga.

    LKB Kronikai reikalingi tik faktai!
*    *    *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum