gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Dok. Nr. 25 - 39 Spausdinti El. paštas
    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. lapkričio 20 d.
    Nr. 25


TSKP CK Generaliniam Sekretoriui,
TSRS AT Pirmininkui L.Brežnevui

    1979 m. lapkričio 1 d. Maskvoje buvo suimtas vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti Ortodoksų Komiteto steigėjų kun. Glėbas Jakuninas ir aktyvi žmogaus teisių gynėja matematikė Tatjana Velikanova. Spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas istorikas Antanas Terleckas, ne kartą drąsiai užstojęs tuos, kurių teisės buvo grubiai laužomos.

    Šie suėmimai - dar vienas bandymas nutildyti aktyvius žmogaus teisių gynėjus. Mums sunku suprasti, kodėl Tarybų Sąjungos vyriausybė, pasirašiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, įvairius žmogaus teises liečiančius tarptautinius susitarimus ir pagaliau Helsinkio Baigiamąjį Aktą, baudžia ne tuos, kurie laužo elementarias žmogaus teises, bet tuos, kurie garbingomis priemonėmis gina skriaudžiamuosius.

    Kam iš šių suėmimų naudos? Patys geriausi žmonės daugelį metų kentės lageriuose. Neabejotinai dėl to nukentės Tarybų Sąjungos prestižas pasaulio visuomenės akyse. Be to, mindant elementarias žmogaus teises, labai silpninamas ir tarybinės valstybės pagrindas.

    Patirtis liudija, kad panašiai suimti žmonės apkaltinami tarybinės valstybės ir visuotinės santvarkos šmeižimu arba jiems fabrikuojamos kriminalinės bylos, kaip yra buvę su Antanu Terlecku ir šiais metais - su Romu Ragaišiu. Mes norime pabrėžti, kad šie standartiniai kaltinimai nieko neįtikina nei svetur, nei pas mus.

    Turėdami apie suimtuosius asmenis - kun. Glėbą Jakuniną, Tatjaną Velikanova ir Antaną Terlecką - labai gerą informaciją, mes drįstame tvirtinti, kad jie yra visiškai nekalti ir turi būti tuojau paleisti į laisvę. Galimi šių asmenų teismo procesai mūsų nuomonės nepakeis. Mes protestuojame prieš kun. Glebo Jakunino, Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko persekiojimą ir reiškiame jiems solidarumą.

    TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      


Siuntėjas
        kun. Juozas Zdebskis
        234560 Šlavantai,
        Lazdijų rajonas

    Mes, Katalikų Bažnyčios Lietuvoje kunigai, solidarizuojamės su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetu:

    Kauno arkivyskupija:

    H.Daknevičius, Ed.Simaška, L.Kalinauskas, Alf.Bulota, Juozas Indriūnas, Eug.Bartulis,A.Ylius, J.Vaičialiūnas, P.Mickus, Vyt.Pesliakas, St.Pilka, J.Survila, J.Babonas, G.Gudanavičius, V.Ramanauskas, A.Jokubauskas, Fel.Baliūnas, Alg.Mocius, J.Razmantas



Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto gerbiamiems nariams

        Broliai,
    Atleiskite už drąsą, kad tokia nežinoma išdrįsau kreiptis į Jus. Bet Viešpats kartais panaudoja ir pačius mažiausius.

    Jau keletą metų tūkstančiai Vakarų krikščionių parapijų meldžiasi už Rusijos atsivertimą. Atrodo, rezultatai akivaizdūs.

    Gal vertėtų ir mums pasekti jų pavyzdžiu? Jei kiekvienoje bažnyčioje būtų laikoma bent po vienerias šv. Mišias kas mėnesį už klystančių brolių grįžimą, jei visa parapija vieningai melstųsi už savo artimųjų ir visos tautos atsivertimą ir vienybę, jei visi tikintieji savo gyvenimu ir darbais stengtųsi liudyti Kristų, netikintieji tikriausiai neatsilaikytų ilgai (juk Viešpaties malonė stipresnė už žmogų). Jie dažnai labai nelaimingi, akli ir kurti yra, ir gailėtis jų visa širdimi reikia...

    Jei Jūs, Broliai, pradėtumėt nuo savų parapijų, ir kitos gal pasektų Jūsų pavyzdžiu, o tada ir veikimas būtų užtikrintai sėkmingas.

    Bučiuoju Jums, Broliai, rankas, o už Jus - Viešpačiui kojas.

        A.J.



Telegrama
        Šventasis Tėve,


    Pirmųjų pontifikato metinių proga Jus karštai sveikina Marijos žemė, kuri, Jūsų pavyzdžio įkvėpta ir šiltų žodžių padrąsinta, ryžtasi „visa atnaujinti Kristuje" (Et" 1,10).

    Begalinis ačiū už lietuvių kalba per Vatikano radiją pirmaisiais mėnesių sekmadieniais transliuojamas šv.Mišias. O kaip gera būtų turėti pusvalandžio kasdieninę programą. Juk mes neturime katekizmo ir religinės literatūros. Šie metai ir mūsų Tėvynės dvasiniame gyvenime yra religinio atgimimo metai. Garbė Dievui už mūsų Popiežių, kuris kenčiančiai ir kovojančiai katalikiškai Lietuvai atidavė pusę širdies ir tarė ne vieną paguodos ir padrąsinimo žodį, paskatinusį mūsų tautą plačiau atsiverti Jėzui Kristui ir priminusį Vakarams, beužmirštantiems, kad Lietuva - Europos šalis, apie jos gyvastingumą.

    Šių garbingų metinių proga Lietuva meldžiasi už Popiežių ir reiškia pagarbą, meilę ir visišką ištikimybę Apaštalų Sostui.

    Mūsų širdyse kasdien vis labiau bręsta mintis, kad 600 metų krikščionybės įvedimo Lietuvoje jubiliejaus proga 1987 m. Šventasis Tėvas pabučiuos prakaitu, ašaromis ir krauju permirkusią Lietuvos žemę.

1979 m. spalio 10 d.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis      

Telegrama
        Šventasis Tėve,

    Malda mes lydime kasdieninius Jūsų darbus, keliones po įvairius žemynus Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei. Jungiamės su tais milijonais katalikų ir geros valios žmonių, kurie sveikina Jus 60-ojo gimtadienio proga.

    Mes džiaugiamės, kad Jūsų Šventenybei pavyko iš naujo atkurti Gerojo Ganytojo idealą mūsų laikų žmonėms, kovojantiems už dvasines vertybes. Šis idealas bus mums, Lietuvos katalikams, kelrodė žvaigždė ginant švenčiausias Bažnyčios teises tikinčiųjų širdyse.

    Lietuvoje bedieviai per daug jau nebeslepia savo kėslų sunaikinti Bažnyčią ir tikėjimą artimiausiu laiku, bet kokia kaina įvairiomis slaptomis, pusiau slaptomis instrukcijomis ir Religinių susivienijimų nuostatais, kuriuos šiemet stengiasi įgyvendinti praktiškai, norėdami mus uždusinti.

    Jau keletą dešimtmečių bedieviai šeimininkauja kaip savo namuose kurijose ir vienintelėje Kunigų seminarijoje. Uoliuosius kunigus ir pasauliečius pravardžiuoja chunveibinais, ekstremistais ir panašiai. Visos masinės komunikacijos priemonės naudojamos Bažnyčiai ir tikėjimui griauti.

    Šventasis Tėve, šio garbingo Jubiliejaus proga pažadame pradžiuginti Jūsų širdį, kurioje tiek daug meilės rado mūsų Tėvynė, netik besąlygiška ištikimybe Apaštalų Sostui, bet ir visuotine auka už Bažnyčios reikalus.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,   
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      
Telegrama
        Didžiai gerbiamasis,


    Man tenka maloni pareiga Jums pranešti, kad čia jau yra pasiekęs Jūsų sveikinimo raštas minint Šv. Tėvo 60 metų amžiaus sukaktį.

    Šv. Tėvas labai džiaugiasi Jūsų ištikimybės bei atsidavimo pareiškimu Jam kaip šv.Petro įpėdiniui ir su tėviška meile bei palankumu suteikia Jums apaštališkąjį palaiminimą.

    Tai pranešdamas reiškiu Jums savo gilios pagarbos jausmus.

        Jums atsidavęs Viešpatyje

Achilas Silvestrini

Didžiai gerbiamam
Alfonsui Svarinskui

Šaltinio g. 1
Raseinių raj.
234422 Viduklė (Lietuva)





TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

1979 m. lapkričio 30 d.
Nr. 26

Lietuvos Katalikų Bažnyčios ordinarams ir kunigams

    Jėzus Kristus savo sekėjams yra pasakęs: „Šie persekiojo mane, tai ir jus persekios" (Jn 15,20). Katalikų Bažnyčios istorija patvirtina pranašiškus mūsų Mokytojo žodžius - Dievo tauta augo ir plėtėsi ant savųjų kankinių kraujo. Šiandieninė valstybinio ateizmo kova prieš Bažnyčią Lietuvoje nėra naujas reiškinys, nebent kad ji yra gerai organizuota ir sau padėjėjų ieškanti net tarp pačių dvasininkų.

    1962 m. Lietuvoje pradėjo veikti respublikinė ateistinės propagandos koordinavimo taryba. Analogiškos tarybos veikia prie respublikinės profsąjungų tarybos, prie LLKJS CK, prie Kultūros ir Sveikatos apsaugos ministerijų, prie Valstybinio televizijos ir radijo komiteto, prie partijos miestų ir rajonų komitetų. Prie kiekvieno LDT vykdomojo komiteto veikia kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos, kurios kontroliuoja kunigų veiklą ir apie tai informuoja aukštesnes valdžios instancijas. Miestuose, rajonuose, apylinkėse, įmonėse, mokyklose steigiami ateistiniai klubai, būreliai, kurių tikslas - kovoti prieš Bažnyčią.

    Mus ne tiek stebina tarybinės valdžios skatinama ir remiama ateistinė kova, kuri labai dažnai vainikuojama prievartos aktais prieš tikinčius mokinius, inteligentus ir kunigus, kiek pačių dvasininkų nesuinteresuotumas, kai jie įtraukiami talkininkauti toms ateistinėms taryboms bei komisijoms.

    Kiekvienų metų gruodžio mėn. pabaigoje visi klebonai gauna iš LDT vykdomųjų komitetų anketas ir turi pateikti žinias, kiek per metus yra buvę krikštų, jungtuvių, laidotuvių, kiek vaikų konfirmuota ir pan. Kovingųjų ateistų norams nėra ribų. 1978 m. anketoje jie išdrįso paklausti, kiek tikinčiųjų atlieka Velykinę išpažintį. Gavus šią anketą teko girdėti kunigus kalbant, kad bedieviai greitai savo anketose pradės klausinėti, ką žmonės saką per išpažintį.

    Ateistines anketas klebonai gauna ne tik iš LDT vykdomųjų komitetų, bet ir iš vyskupijų kurijų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis iš kurijų reikalauja, kad anketos kuo skubiausiai būtų užpildytos ir sausio mėn. pirmomis dienomis surinkti duomenys būtų nusiųsti į jo įstaigą. Šios žinios tarnauja įvairioms ateistinėms taryboms, koordinuojančioms visą antibažnytinę veiklą.

    Mums atrodo, kad tokių duomenų apie parapijų religinę padėtį nei kurijos, nei kunigai ramia sąžine negali duoti. Reikia pamąstyti ir apie tai, ką apie tokį talkininkavimą ateistams pasakys būsimosios kartos ir istorija. Ko vertos kunigų pateikiamos žinios? Daugelis klebonų, nenorėdami „iššaukti vilko iš miško", anketose pateikia labai sumažintus duomenis apie religinę padėtį. Tenka girdėti, kad vyskupijų kurijų darbuotojai, negavę iš klebonų žinių, patys anketose įrašo fiktyvius duomenis.

    Respublikos ateistai gautas žinias laiko objektyviomis (jos atėję iš pačių kunigų!) ir džiūgauja, kad kiekvienais metais Lietuvoje vis mažiau vaikų krikštijama, mažiau bažnyčiose tuokiamasi ir t.t. Pavyzdžiui, P.Mišutis knygoje „Religija, bažnyčia, ateizmas" pateikia absurdiškus duomenis apie Lietuvos gyventojų religingumą. 1957 m. Lietuvoje konfirmavosi 41 738 vaikai, o 1975-1976 mokslo metais - tik 8 proc., t.y. apie 5000vaikų. 1958 m. Šiluvos atlaidus aplankė 40000 tikinčiųjų, o 1977 m. -vos 1600 (atlaidai švenčiami aštuonias dienas!).

    Šie fiktyvūs duomenys apie religinę padėtį naudojami ne tik tarybinėje propagandoje, bet kaip ataskaita „už ideologinę kovą" siunčiami ir į Maskvą: pagal juos valdžia sprendžia apie vienintelės Kunigų seminarijos limitavimą ir kt.

    Išvada aiški-jei kunigai pateiks teisingus duomenis apie Bažnyčios padėtį, bus aktyvinama ateistinė kova, jei pateiks sumažintus, - į Bažnyčią bus žiūrima kaip į merdėjančią, su kuria nereikia skaitytis, o tik padėti jai numirti. Tačiau Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ne tik kad nesirengia mirti, bet randa savyje jėgų atsinaujinti - šiuo metu visi aiškiai pastebi kylantį religinį atgimimą. Dabartinė tikrovė tik patvirtina, kad nereikia bijoti valstybės remiamų ateistų išpuolių, nes Bažnyčia kentėdama atsinaujina, o dvasininkų baimė ir konformizmas tikėjimą ne stiprina, bet griauna. Kunigams reikia elgtis kaip apaštalams, kurie nuplakti „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką" (Apd 5,41).

    Todėl mes kreipiamės į visus Lietuvos katalikų Bažnyčios ordinarus, kunigus ir prašome ateistinių anketų nesiuntinėti ir į jų klausimus neatsakinėti. Ateistinės tarybos be dvasininkų pagalbos tesusirenka joms rūpimą informaciją. Atkreipiame dėmesį dar ir į tą faktą, kad net prieš Bažnyčios laisvę nukreipti Religinių susivienijimų nuostatai, prieš kuriuos pasisakė du vyskupai ir 522 kunigai, nereikalauja iš kunigų šitokio talkininkavimo kovingiesiems ateistams.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai
kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       


    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. sausio 13 d.
    Nr. 27

Lietuvos KP CK Sekretoriui P.Griškevičiui

    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas gavo vilnietės Sasnauskienės laišką, kuriame pranešama, kad 1979 m. gruodžio 11d. Vilniuje buvo suimtas jos sūnus Julius Sasnauskas. Suimtojo Juliaus persekiojimas prasidėjo dar tada, kai jis, būdamas moksleiviu, atvirai praktikavo tikėjimą ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje patarnavo per šv.Mišias. Valdžios pareigūnai, pašalindami Julių Sasnauską iš vidurinės mokyklos, o vėliau, nepaisant blogos sveikatos, paimdami į kariuomenę, tik paskatino jį dar aktyviau ginti savo ir bendraminčių įsitikinimus.

    Pagaliau ir suėmimo priežastis, kaip matyti iš Sasnauskienės pranešimo, buvo ne koks kriminalas, o Juliaus įsitikinimai ir galbūt jų skleidimas. Viso pasaulio žmonėms yra žinoma Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, skelbianti, kad turėti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra kiekvieno žmogaus šventa ir neliečiama teisė: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti: šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų" (19 str.).

    Mūsų giliu įsitikinimu, savo idėjų ir teisingos informacijos skleidimą kvalifikuoti kaip valstybinį nusikaltimą - tarybinės valstybės ir visuomeninės santvarkos šmeižimas - ir jam taikyti LTSR BK 68 arba 199-1 straipsnius yra neleistina, nes tai nesąžininga ir tiesiogiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, pasirašytai ir TSRS vyriausybės.

    Todėl raginame ne tik paleisti Julių Sasnauską ir visus nuteistuosius pagal BK 68 ir 199-1 straipsnius į laisvę, bet ir iškelti klausimą dėl šių straipsnių peržiūrėjimo ir panaikinimo.

Priedas: L.Sasnauskienės pareiškimo TTG Katalikų Komitetui kopija.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis      




Dokumento Nr.27 priedas

Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Lietuvos visuomeninei grupei Helsinkio susitarimų vykdymui remti


    1979 m. gruodžio 11 d. 11 vai. penki KGB vyrai išvedė iš namų mano sūnų Julių Sasnauską, gimusį 1959 m. Po to mūsų bute buvo padaryta krata, trukusi apie 7 vai. Gruodžio 13 d. gavome pranešimą: „Sutinkamai su LTSR BPK107 str. reikalavimu pranešu, kad Jūsų sūnui J.Sasnauskui š.m. gruodžio 11d. parinkta kardomoji priemonė-suėmimas. Laikomas suimtu pagal adresą - Vilnius, a.d. Nr. 17". Pasirašė LTSR VSK vyr. tardytojas Vilimas.

    Daugiau kaip trejus metus mano sūnus buvo persekiojamas už savo pažiūras. Jau 1975 m. KGB atkreipė į jį dėmesį, kai drauge su kitais vai -kais patarnaudavo šv.Mišioms Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Efektyviausia perauklėjimo priemonė pasirodė esanti pašalinti iš mokyklos. 1976 m. kartu su kitais trimis panašių pažiūrų bendraklasiais Julius buvo pašalintas iš Vienuolio vidurinės mokyklos. Tada perėjo į vakarinę mokyklą, kurią jam buvo leista baigti. Tačiau KGB dėmesys sūnui nesumažėjo. 1976 m. rytojaus dieną, po Vėlinių, anksti rytą į namus atėjo vyriškis, be jokio raštiško įgaliojimo, nepasisakęs pavardės, išsivedė Julių į Lenino rajono milicijos skyrių. Ten jį išlaikė visą dieną, tyčiojosi, grasino, mušė. Be abejo, smurto buvo imtasi dėl to, kad sūnus su draugais Vėlinių dieną Rasų kapinėse degiojo žvakutes ant garbingiausiųjų lietuvių tautos sūnų kapų.

    1977 m. rudenį Julius buvo pašauktas į karinę tarnybą. Karinio komisariato medicininė komisija nekreipė dėmesio į jo sveikatą. Tarnavo Leningrado srityje, statybininkų batalione. Prieš išvykdamas sūnus kreipėsi į LKP CK antrąjį sekretorių prašydamas palikti Lietuvoje, kad galėtų lankyti bažnyčią.

    Labai greitai atsiliepė liga - sąnarių, stuburo skausmai, chroniški kelių sąnarių išnirimai. Sesuo, po pusmečio nuvažiavusi Juliaus aplankyti, rado jį vos bepaeinantį. Pagaliau buvo atgabentas į Leningrado karo ligoninę, kurioje išbuvo apie tris mėnesius, po to komisuotas su ligos diagnoze: tarpslankstelinė osteochondrozė, deformuojančios spondiliozės požymiai, abiejų kelių sąnarių kontūrai sulyginti, netipiška girnelių padėtis ir kt. Parašyta, kad susirgimas įgytas atliekant karinę tarnybą. Pasirašė komisijos pirmininkas med. tarnybos pulk. Krutickis. Grįžęs iš armijos sūnus kreipėsi į gydytojus, buvo nusiųstas konsultuotis pas prof. Petkevičių, kuris siūlė tirtis sveikatą ir gydytis neurochirurginiame skyriuje. Tačiau namie kiek geriau pasijutęs delsė, ligoninę atidėliojo vėlesniam laikui, pasiryžęs tuojau po Naujųjų metų gydytis.

    KGB sudarė Juliui įtampos ir persekiojimo atmosferą. 1979 m. sausio 9d. rytą į butą įsiveržė milicija ir, pateikusi orderį kratai „su tikslu su -rasti ir paimti akinių rėmus", tų „akinių" ieškojo tarp knygų ir popierių, kai kuriuos iš jų paėmė.

    Pavasarį sūnus norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau gavo neigiamą atsakymą su pasiūlymu kreiptis kitais metais.

    Kas pažįsta Julių, žino, kad jis labai rimtas ir doras, giliai tikintis, pasirengęs kiekvienam padėti darbais ar geru žodžiu. Jis rašė atvirų laiškų gindamas savo ar draugų pažįstamų žmogiškąjį orumą, protestuodamas prieš persekiojimus ir neteisybę. Reguliariai lankė bažnyčią, patarnavo Šv.Mišioms, o namie, turėdamas laiko skaitė religinę literatūrą, mokėsi lotynų kalbos.

    1979 m. spalio 3 d. vėl krata. Buvo paimti atvirų laiškų nuorašai, dokumentai, religinė literatūra, raštai apie blaivystės draugijos įsteigimą, į kurią Julius vasarą iškilmingai įstojo Valkininkų bažnyčioje, tos draugijos programa.

    Dėl neleistino KGB įsikišimo Julius buvo paimtas į kariuomenę, kurioje galutinai palaužta jo sveikata. Su tokia sveikata kalėjime ar lageryje žmogus negali išgyventi. Tokios „auklėjimo priemonės" yra sulėtintas žmogaus žudymas. Kaip tokios realybės kontekste atrodo žodžiai, jog „už pažiūras TSRS neteisiama", įrašyti į TSRS įstatymų knygas ir dažnai gyvu žodžiu kartojami?

    Tokios žiaurios pasaulėžiūros auklėjimo priemonės mums, Juliaus namiškiams, kelia didelį pasipiktinimą ir susirūpinimą, todėl prašome remti mūsų reikalavimą, kad Julius Sasnauskas būtų nedelsiant išlaisvintas.
L.Sasnauskienė

Vilnius, 1979 m. gruodžio 28 d.



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. sausio 13 d.
    Nr. 28

LTSR švietimo ministrui

    1979 m. spalio mėn. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas gavo Šaukoto klebono kun. Br.Gimžausko ir tos pačios parapijos devynių tikinčiųjų pareiškimus, kad 1979 m. spalio 2 d. Šaukoto aštuonmetės mokyklos direktorė Filomena Taujanskaitė per pamaldas laidojant Antaniną Kapitanskienę išvarė moksleivius iš bažnyčios. Panašūs tikinčiųjų moksleivių diskriminacijos faktai nuolatos kartojasi daugelyje Lietuvos parapijų. Mokytojai laužo Tarptautinio pilietinių teisių pakto 18 str., kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti arba priimti religiją arba įsitikinimus savo nuožiūra ir laisvę išpažinti savo religiją ir įsitikinimus tiek asmeniškai, tiek bendrai su kitais, viešai ar privačiai, laikantis kulto, atliekant religines bei ritualines apeigas ir skelbiant mokymą." 1973 m. rugsėjo 18 d. tarybinė vyriausybė šį paktą ratifikavo, tačiau tarybiniai mokytojai iki šiol nebaudžiami jį nuolatos laužo.

    Išvarydami tikinčius mokinius iš bažnyčios mokytojai sulaužė ir LTSR Konstitucijos 50 str., garantuojantį sąžinės laisvę bei teisę praktikuoti religinius kultus ne tik suaugusiems, bet ir moksleiviams. Be to, šitokiu elgesiu nusikalstama ir elementariam mandagumui - savavališkai šeimininkaujama ne savo namuose.

    Kadaise aukštas TSRS valdžios atstovas A.Mikojanas dalyvavo JAV prezidento Dž.Kenedžio laidotuvėse Niujorko katedroje, o N.Podgornas - Prancūzijos prezidento Ž.Pompidu laidotuvėse Dievo Motinos katedroje. Todėl kiekvienam turėtų būti aišku, kad jei tarybinės valdžios atstovai gali dalyvauti katalikiškose laidotuvėse, tai juo labiau tikintieji vaikai - laidodami savo artimus tikinčiuosius.

    Priedas: Šaukoto parapijos tikinčiųjų pareiškimas.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       


Dokumento Nr. 28 priedas

Radviliškio rajono švietimo skyriaus vedėjui

Šaukoto parapijos tikinčiųjų

PAREIŠKIMAS

    Mes, žemiau pasirašę Šaukoto parapijos tikintieji, esame labai pasipiktinę Šaukoto aštuonmetės mokyklos direktorės Filomenos Taujanskaitės elgesiu Šaukoto bažnyčioje per laidotuves.

    1979 m. spalio 2 d. Šaukote buvo laidojama su bažnytinėmis apeigomis Antanina Kapitanskienė. Laidotuvių eisenoje dalyvavo ir direktorė. Jaunimas nešė gėles ir vainikus.

    Įėjus mokiniams į bažnyčią ir padėjus gėles prie karsto, direktorė liepė mokiniams išeiti iš bažnyčios. Kunigas, matydamas, kad direktorė eidama paskui vaikus juos varo, garsiai ją perspėjo: „Direktore, nevaryk jaunimo iš bažnyčios!" Bet ji to nepaisė ir išvarė laukan.

    Gražiai mums, tikintiesiems, skamba TSRS Konstitucijos 52 str.: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją". Tas pats straipsnis skelbia: „Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios".

    Kunigas šiandien neina į mokyklą, ir tiki ar netiki mokiniai, jų kunigas nevaro per prievartą į bažnyčią. Tad kokią teisę turi Šaukoto direktorė varyti iš bažnyčios tikintį jaunimą? Šitokiu elgesiu direktorė grubiai pažeidė TSRS Konstitucijos 52 str., sudrumstė pamaldas ir papiktino tikinčiuosius. Prašome Švietimo skyrių perspėti direktorę Filomeną Taujanskaitę, kad ateityje panašūs veiksmai bažnyčioje nesikartotų, nes jie yra antikonstituciniai ir užgaunantys tikinčiųjų jausmus.

Šaukotas,
1979 m. spalio 5 d.

Kun. Br.Gimžauskas, Bronius Šimkus, Liudas Svetikas, Antanas Brazauskas, Elena Pikelytė, Ona Dzimidienė, Valė Nauckutė, Marytė Sipkutė.



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. sausio 13 d.
    Nr. 29

LTSR sveikatos apsaugos ministrui

    Tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės ir kulto laisvę, o visos informacijos priemonės kategoriškai tvirtina, kad ši laisvė niekur nėra pažeidžiama. Pavyzdžiui, neseniai Kauno politechnikos institute Mokslinio komunizmo katedros vyr. dėstytojas F.Laurinaitis rašė, kad „kiekvienas tikintis Tarybų Lietuvos pilietis gali laisvai patenkinti savo religinius poreikius, kaip tai garantuoja Lietuvos TSR Konstitucija ir tarybiniai kultų įstatymai" (F.Laurinaitis, „Pokalbiai", Nr.3,1979, p.5).

    Deja, gyvenimo tikrovė labai dažnai neatitinka šitų gražių žodžių. Į TTG Katalikų Komitetą kreipėsi Marytė Masiulienė nurodydama, kad Tauragės centrinėje ligoninėje jos sunkiai sergančiam tėvui gydytojas Šatkauskas neleido pakviesti kunigo. Panašių atvejų yra buvę Anykščiuose, Alytuje, Vilkaviškyje, Skuode ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, kai sunkiai sergantiems arba net mirštantiems ligoniams buvo trukdoma priimti sakramentus.

    Tikintieji šitai vertina kaip labai grubų kišimąsi į religingo žmogaus sąžinę ir niekuo nepateisinamą diskriminaciją.

    Tamsta Ministre, padarykite visa, kad panašūs faktai daugiau nesikartotų.

Priedas: Marytės Masiulienės kreipimasis į TTG Katalikų Komitetą

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis      


Dokumento Nr.29 priedas

Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui

    1979 m. lapkričio 5 d. mano tėvelis Jonas Krivickas buvo paguldytas į Tauragės centrinės ligoninės chirurgijos skyrių. Praėjus dviem savaitėms tėvelio sveikata pablogėjo. Mano mama paprašė skyriaus vyr. gydytoją Šatkauską, kad leistų parvesti kunigą. Bet gydytojas atsakė, kad kol jis pats nepaprašys, tol neįeisiąs. Mūsų tėveliui buvo aptemusi sąmonė, ir pats jis nepasiprašė, nors buvo labai tikintis žmogus. Praėjus kelioms dienoms aš pati prašiau gydytoją, kad leistų parvesti kunigą, bet ir šį kartą gydytojas neleido atsakydamas, kol jis pats nepaprašys, tol neleis. Tą pačią dieną paprašiau, kad išleistų mano tėvelį namo. Parsivežę namo parvedėme kunigą, kuris aprūpino tėvelį šventais sakramentais. Vien dėl to, kad ligoninėje nebuvo galima pakviesti kunigo, mes turėjome sunkiai sergantį ligonį vežtis namo.
Masiulienė Marytė

Tauragės raj.,
Skaudvilės apylinkė,
Karšuvos kaimas



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. vasario 7 d.
    Nr. 30

Jo Šventenybei Romos katalikų Bažnyčios Galvai
Popiežiui Jonui Pauliui II

        Šventasis Tėve,

    1980 m. sausio 20 d. Maskvoje buvo suimtas ir be teismo į Gorkio miestą ištremtas TSRS Mokslų Akademijos narys, Valstybinės ir Lenino premijų laureatas, triskart Tarybų Sąjungos darbo didvyris, Nobelio premijos laureatas, didis humanistas ir nenuilstantis kovotojas už pagrindines žmogaus teises akad. Andrejus Sacharovas.

    Per trumpą laiką pasaulio jautrios širdys ir sąžinės savo protestais, užuojautomis ir solidarumo pareiškimais jau pastatė didžiajam rusų tau -tos sūnui akademikui A.Sacharovui nuostabų paminklą.

    Mums, lietuviams, Nobelio premijos laureatas akademikas A. Sacharovas yra labai gerai pažįstamas. Mes jį matėme per lietuvių katalikų draugo mokslininko Sergejaus Kovaliovo teismą Vilniuje. Ne kartą visas pasaulis girdėjo akademiko žodžius, ginančius mūsų tautiečius - sąžinės kalinius, tikinčiuosius bei kunigus. Jo lūpos dažnai minėdavo giliai religingo lietuvio mokytojo Paulaičio vardą. Šis mokytojas pernai Mordovijos lageryje paminėjo 75 metų amžiaus ir 32 metų gyvenimo nelaisvėje sukaktį. Sąžinės kaliniai jį vadina moralinio tyrumo pavyzdžiu. Akademiko A.Sacharovo moralinė pagalba nekaltai kenčiantiems buvo ir tebėra neįkainojama, ne kartą tapdama net fizinės kalinio egzistencijos pagrindu.

    Mes, lietuviai, esame giliai dėkingi Nobelio premijos laureatui akademikui A.Sacharovui už jo atvirą širdį, reiškiame visišką solidarumą kritišku jo gyvenimo momentu ir meldžiame Aukščiausiąjį jam stiprybės.

    Mūsų giliu įsitikinimu, akademiko A.Sacharovo auka buvo labai svarbi. Pirmiausia ji mums, lietuviams, pergyvenusiems pokario metų košmarą Tėvynėje, leido kitomis akimis pažvelgti į rusų tautą.

    Ši auka pažadino nesuskaitomą daugybę žmonių kovoti prieš melą ir prievartą, nekęsti medžiaginio kulto. Ji taps dabarties ir ateities kartoms šviesia aušrine tamsioje sumaterialėjusio ir nužmoginto gyvenimo naktyje; ji paskatins net ir krikščionis labiau realizuoti savo gyvenime didįjį Kristaus meilės įsakymą, be kurio neįmanoma sukurti bent kiek žmoniškesnio gyvenimo žemėje. Akademikui A.Sacharovui, paaukojusiam žmogaus teisių gynimui visą gyvenimą - karjerą, gabumus, asmeninę laimę, - tinka mūsų dieviškojo Mokytojo Jėzaus Kristaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

    Todėl mes nuolankiai prašome, Šventasis Tėve, Jūsų moralinės paramos tam, kuris ją dosniai daug metų dalijo kitiems. Kartu mes pavedame Jūsų maldoms du kilnius pravoslavų kunigus - Glėbą Jakuniną ir Dmitrijų Dudko, taip pat visus kenčiančius už tikėjimą, tiesą vardan gražiausių humanistinių idealų įgyvendinimo ir, reikšdami sūnišką pagarbą bei klusnumą, prašome visiems suteikti Apaštališkąjį Palaiminimą.


TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. kovo 17 d.
    Nr.31

TSKP Generaliniam Sekretoriui, TSRS AT Pirmininkui L.Brežnevui

    Š.m. kovo 12 d. Maskvoje buvo suimtas Tikinčiųjų teisėms ginti Krikščioniškojo Komiteto sekretorius chemijos mokslų kandidatas Viktoras Kapitančiukas. Kiek anksčiau buvo suimtas šio komiteto narys kunigas Glėbas Jakuninas, kunigas Dmitrijus Dudko, Levas Regelsonas, pravoslavų religinio seminaro steigėjai Aleksandras Ogorodnikovas, Poreš ir kiti. Nesvarbu, kuo šie suėmimai būtų dangstomi, visiems aišku, kad tai valstybinės bedievybės pastanga likviduoti Tarybų Sąjungoje kylantį religinį atgimimą. Suimtieji - ne nusikaltėliai, o labai aukštos doros žmonės, kuriems rūpėjo ne politika, o tautiečių tikėjimas ir tai, kad jo praktikavimui būtų sudarytos bent kiek žmoniškesnės sąlygos.

    Garsusis prancūzų gamtininkas Teilhard de Chardin tvirtina, kad žmonija priėjo alternatyvą: arba grįžti prie Dievo, arba pasitikti biologinę mirtį. Todėl nenuostabu, kad šviesūs protai Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose ryžosi, rizikuodami asmenine gerove, gelbėti savo tautas. Visi dabar mato, kad valstybė be religijos pagalbos yra nepajėgi užkirsti kelio didėjančiam girtavimui, nusikalstamumui, žalingai pažiūrai į darbą, nihilizmui ir kitoms ydoms, kurios kamuoja visuomenę ir stumia ją į bedugnę. Mums atrodo, kad valstybei reikėtų džiaugtis tokių žmonių kaip kunigo Glebo Jakunino, Viktoro Kapitančiuko ir kitų krikščionių parama, o ne juos persekioti, nes jie, Evangelijos žodžiais tariant, yra „žemės druska".

    Valstybė, remdama bedievybę, tik įrodo jos kūdikišką nepajėgumą savarankiškai egzistuoti, o save kompromituoja, nes bedievybės „paslauga" tarybinei valstybei, kaip tai įrodė 60 metų skaudi patirtis, buvo labai tragiška - ji griovė krikščioniškąjį tikėjimą, o ką nors nauja sukurti nepajėgė, ir todėl dvasinėje tuštumoje tarsi piktžolės pradėjo dygti visuomeninės ydos, kurių nuslėpti nepajėgia net lakiausios fantazijos propagandistai. Teilhard de Chardin mintis, kad reikia grįžti prie Dievo, mums šiandien aktuali kaip niekad. Todėl mes manome, kad pribrendo laikas duoti tarybiniams žmonėms visišką religinę laisvę, ne mažesnę, kokia naudojasi valstybinės bedievybės šalininkai. Pirmasis tarybinės valdžios geros valios žingsnis - tebūnie sugrąžinta laisvė tauriems pravoslavų Bažnyčios sūnums kun. Glebui Jakuninui, kun. Dmitrijui Dudko, Viktorui Kapitančiukui ir kitiems kaliniams už tikėjimą, o antrasis žingsnis -minimalių sąlygų sudarymas pažinti Tą, kuris apie save pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas" (Jn 14,6).

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       


    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. birželio 21 d.
    Nr. 32

Lietuvos KP Centro Komitetui ir Vyriausybei

    Š.m. Valstybinio saugumo komiteto darbuotojai, apkaltinę tarybinės santvarkos šmeižimu, suėmė keturis kovotojus už Lietuvos tikinčiųjų teises: Povilą Buzą, Anastazą Janulį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę. Suimtiesiems iškeltos baudžiamosios bylos. Vieningai tvirtinama, kad jie būsią baudžiami už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" gaminimą ir platinimą.

    Ar suimtieji P.Buzas, A.Janulis, G.Navickaitė ir O.Vitkauskaitė yra nusikaltėliai? Ne! Mes apklausėme daugelį šiuos suimtuosius gerai pažinojusių žmonių - jie visi tvirtino, kad suimtieji yra dori lietuviai ir pavyzdingi katalikai, kuriems tik pavydėti galima moralinio kilnumo. Tokius žmones kaltinti tarybinės santvarkos šmeižimu bei juodinimu yra nesąžininga ir žema.

    Jei tarybinėje Lietuvoje nebūtų pažeidinėjamos elementarios tikinčiojo teisės ir jei nebūtų stengiamasi Religinių susivienijimų nuostatų ir įvairių nepaskelbtų instrukcijų pagalba administruoti Bažnyčią, nebūtų nė „Kronikos", registruojančios tikinčiųjų bei Bažnyčios diskriminacijos faktus.

    Lietuvos tikintieji nuolat susiduria su įvairiais sunkumais, ir todėl visai logiška, kad atsiranda žmonių, kurie, norėdami apginti tikinčiuosius ir neturėdami jokių kitų priemonių, taisytinus faktus kelia į viešumą. Argi reikia už grotų sodinti tokius žmones, kurie kovoja už tai, kad būtų laikomasi tarybinės Konstitucijos raidės, tarybinės vyriausybės ratifikuotų tarptautinių susitarimų ir kad būtų skaitomasi su žmogaus orumu? Tokius žmones valstybė privalo gerbti. Prieš tiesą visiems reikia nulenkti galvas. Reikia turėti drąsos sąžiningai pažvelgti į padarytas klaidas, nesvarbu, kokios didelės jos būtų. Skaudi iliuzija - bandyti nuslėpti tikintiesiems daromas skriaudas, nusikaltimas - šito siekti kankinant nekaltus žmones. Ką apie šitai pasakys istorijos teismas?

    Dievo, tiesos ir tikinčios tautos vardu mes jums sakome - paleiskite į laisvę nekaltus žmones Povilą Buzą, Anastazą Janulį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis


    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. birželio 21 d.
    Nr. 33

Lietuvos KP Centro Komitetui

    Nors dauguma Lietuvos kunigų (522) ir du vyskupai 1979 m. raštu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pareiškė, kad 1976 m. liepos 28 d. išleisti Religinių susivienijimų nuostatai prieštarauja Bažnyčios kanonams, tarptautiniams Tarybų Sąjungos pasirašytiems dokumentams ir net pačiai tarybinei Konstitucijai, vis dėlto Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis š.m. kovo mėn. Eltoje ir rajoninių laikraščių straipsniuose: „Apie sąžinės laisvę", „Valstybė ir religiniai susivienijimai" ir „Valstybės įstatymai privalomi visiems" vėl primygtinai pabrėžia būtinumą jų laikytis, o kitaip mąstančius vadina religiniais ekstremistais. Minėti straipsniai sukėlė dar didesnę kunigų ir tikinčiųjų reakciją, nes katalikai negali priimti tokių nuostatų, kurių neįmanoma suderinti su Katalikų Bažnyčios tvarka, religijos bei sąžinės prigimtimi ir net pačiu žmoniškumu.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis teigia, kad tarybinė Konstitucija suteikia religijai visišką laisvę: pilietis gali tikėti ar netikėti, keisti tikėjimą, eiti į bažnyčią, turėti religinius reikmenis - paveikslus, maldaknyges, - tarybiniai įstatymai saugo tikinčiuosius nuo pasikėsinimo į tikėjimo laisvę.

    Šitokia religijos laisvės samprata yra tik maža tikrosios laisvės dalelytė. Jei tikintysis gali eiti į bažnyčią, turėti kokį šventą paveikslą ar maldaknygę, tai dar negalima laikyti, kad jis turi visišką religijos laisvę. Be to, dabartinėje Lietuvoje net ir šios skurdžios religijos laisvės nėra: kur tie šventi paveikslai, kur religiniai kalendoriai, kas iš mokytojų arba atsakingas pareigas užimančių tarnautojų nediskriminuojami už bažnyčios lankymą?

    Tikrosios religijos laisvės ribas nustatyti turi teisę ne valdiški ateistai, bet pati Bažnyčia. Vatikano II Susirinkimas Religijos laisvės deklaracijoje šitaip apibūdina religijos laisvę (žr. „II Vatikano Susirinkimo nutarimai", V, 1968, p. 389-399):

    1. Visi žmonės privalo būti apsaugoti nuo bet kokios žmonių valdžios prievartos, religiniuose dalykuose niekas neturi būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nes teisė į religijos laisvę pagrįsta pačiu žmogaus orumu. Todėl ši teisė turi būti valstybinis įstatymas.

    2. Religinės bendruomenės taip pat turi teisę savo tikėjimą žodžiu ir raštu nekliudomai viešai dėstyti ir liudyti.

    3. Joms civilinės valdžios administravimu neturi būti kliudoma pasirinkti savo dvasininkus, juos auklėti, skirstyti ir kilnoti, bendrauti su religinėmis vadovybėmis kituose kraštuose, statyti religinius pastatus, įsigyti atitinkamą turtą ir juo naudotis.

    4. Religinėms bendruomenėms neturi būti trukdoma parodyti ypatingą savo poveikį visuomenei tvarkyti ir visai žmonių veiklai gaivinti; laisvai kviesti susirinkimus, steigti auklėjimo, kultūros, labdarybės ir socialines draugijas.

    5. Civilinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikros laisvės sąlygomis pasirinkti mokyklas ar kitas auklėjimo priemones. „Tėvų teisės esti pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti tokias pamokas mokyklose, kurios neatitinka tėvų religinių įsitikinimų arba jei primetama tokia vienintelė auklėjimo kryptis, kur religinis ugdymas visiškai pašalintas".

    6. Civilinė valdžia privalo teisingais įstatymais saugoti piliečių religinę laisvę ir užtikrinti palankias sąlygas religiniam gyvenimui puoselėti.

    7. Būtų elgiamasi prieš Dievo valią ir prieš šventas asmens bei žmonijos teises, jei kuriuo nors būdu būtų panaudojama jėga religijai naikinti.

    8. Bažnyčia turi įgimtą teisę turėti ir naudotis bet kuriomis bendravimo priemonėmis: spauda, kinu, radiju, televizija ir kt. Civilinės valdžios pareiga ginti ir saugoti tikrą ir teisingą laisvę.

    9. Bažnyčia turi teisę ir pareigą ne tik atlikti kulto apeigas, bet ir laisvai skelbti tikėjimą savo ir misijų kraštuose, siųsti misionierius, kurti organizacijas, savas mokyklas bei universitetus, steigti vienuolynus, auklėti vaikus ir jaunimą.

    Kai sulygini Religijų reikalų tarybos įgaliotinio reklamuojamą „visišką laisvę religijos klausimais" su II Vatikano Susirinkimo Religijos laisvės deklaracija, iškart pasidaro aišku, kad religija Lietuvoje šiuo metu yra skaudžioje nelaisvėje. Tarybinė propaganda kalba tik apie galimybę tikėti ar netikėti, keisti tikėjimą ir praktikuoti religinius kultus. O kur teisė skleisti savo tikėjimą žodžiu ir raštu? Kur laisvė statyti bažnyčias, įsigyti parapijos turtą ir juo naudotis? Kur teisė steigti auklėjimo, kultu -ros, labdarybės ir socialines draugijas? Kur laisvė dėstyti moksleiviams tikybą? Kur spaudos, radijo ir televizijos laisvė? Kur laisvė steigti savas mokyklas ir universitetus? Ko verta ta „visiška religijos laisvė", jei mokytojai, įvairūs pareigūnai ir kt. tarsi zuikiai vyksta slapta kur nors į bažnyčią, kad niekas nepažintų ir nereikėtų nukentėti? Ar galima nuslėpti tikinčių žmonių diskriminaciją tarybinėje Lietuvoje, kai apie šitai žino visas pasaulis? Pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis žino, kad prie tarybų valdžios nebuvo atspausdintas nė vienas religinis paveikslas, o per 40 tarybinės valdžios metų pasirodė vos viena Katekizmo laida, ir jį galėjo gauti tik 2 procentai tikinčiųjų. Pvz., Seredžiaus parapija -4000 tikinčiųjų -gavo 50 katekizmų, Eržvilko parapija - 3000 tikinčiųjų - gavo vos 20 egz., be to, dar pats įgaliotinis 1500 katekizmų pasiėmė savo reikalams. Katekizmas sugadintas nekokybiškomis iliustracijomis. Kadangi nė vienoje dabar išleidžiamoje tarybinėje knygoje nėra jokių blogų iliustracijų, kyla mintis, ar ne tyčia šitaip padaryta?

    Jei Tarybų Lietuvoje yra visiška religijos laisvė, tai kodėl tikintieji, išdrįsę ginti savo tikėjimą, atsidūrė už grotų, tarsi būtų didžiausi nusikaltėliai. Pvz., Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė ir kt.

    Mes, katalikai, negalime atsisakyti tikros religijos laisvės ir priimti tarybinę religijos laisvės sampratą. Todėl tarybinės valdžios atstovams nereikėtų stebėtis, kad reikalaujame tikros religijos laisvės ir dėl šio reikalo esame pasiryžę eiti į kalėjimus, net mirti, kaip tai padarė ne vienas lietuvis katalikas. Tarybų Lietuvoje visada bus trintis su valdžia, jei katalikams nebus suteikta tikėjimo laisvė pagal Religijos laisvės deklaraciją. Jei demokratinėje Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje katalikai turi savo spaudą, leidžia knygas, net laikraščius, stato bažnyčias, moko moksleivius religijos tiesų, turi vienuolynus, o lenkai - net katalikišką universitetą, tai kodėl pas mus šito nebėra? Religijų reikalų tarybos įgaliotinis kasmet dekanams diktuoja įsakymus: „Nemokykite vaikų katekizmo! Neleiskite vaikų į procesijas! Neleiskite vaikams patarnauti per Mišias!" Net per Vėlines neleidžiama su procesija nueiti į kapines. Už elektrą bažnyčios moka valstybei šešis kartus brangiau negu eiliniai piliečiai. Kai šv. Tėvas buvo atvykęs į Lenkiją, iš kaimyninės Lietuvos niekam nebuvo leista nuvykti Jo sutikti. Išvada aiški - mums yra duota tiek laisvės, kiek jos duoda katinas pelei, kol su ja žaidžia. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio straipsniai spaudoje yra ne kas kita kaip noras Lietuvos katalikus užliūliuoti valdiško ateizmo nelaisvėje.

    Įgaliotinis Petras Anilionis aiškina, kad LTSR Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę išpažįstant bet kurią religiją arba neišpažįstant jokios, praktikuojant religinius kultus arba vedant ateistinę propagandą.

    Sąžinės laisvė yra tik tada, kai yra visiška religijos laisvė. Marksistai, iš religijos laisvės palikdami tik religinių kultų atlikimo laisvę, parodo, kad ir iš jų sąžinės laisvės tebėra skurdi nuotrupa, o ne tokia, kokios reikalauja žmogaus orumas. Todėl mūsų tikinti tauta visada jausis persekiojama ir niekada nesusitaikys su šitokia padėtimi.

    LTSR Konstitucija visišką laisvę duoda tik valdiškam entuziazmui -ateistai gali atlikti ne tik savo ceremonijas - vardynas, derliaus šventes ir kt.,-bet ir „vesti mokslinę ateistinę propagandą". Tie, kurie kovoja prieš valdišką bedievybę,yra traktuojami taip, tarsi jie kovotų prieš tarybų valdžią.

    Mūsų giliu įsitikinimu, bedievybė yra didžiausia žmonijos klaida, todėl jai duoti pirmenybę prieš religiją, kuri objektyviai pagrįsta ir amžiais visų tautų praktikuota, ir valdžios pagalba ją remti yra baisus nesusipratimas ir visuomenės žlugdymas. Istorija ir dabartis liudija, kad visur, kur buvo ar tebėra prievarta skiepijama bedievybė, kenčia visuomenė, kultūra ir valstybė, įsigali nusikalstamumas, o žmogus morališkai degraduojamas.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rašo, kad „Bažnyčia Tarybų šalyje atskirta nuo valstybės".

    Jeigu taip būtų, tai Lietuvoje tikintieji tikrai būtų laimingi. O iš tikrų -jų pas mus Bažnyčia yra ne atskirta, bet pajungta valstybei. Vyskupas be tarybinės valdžios sutikimo negali paskirti kunigo į parapiją, teikti Sutvirtinimo Sakramento. Kunigų seminarija priima naujus kandidatus tik leidus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, - priimamų klierikų skaičių taip pat nustato ne vyskupijų ordinarai, bet valdiško ateizmo globėjai. Prievarta brukamos parapijų „sutartys" su LDT vykdomaisiais komitetais yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių, liudijančių, kad Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra užfiksuotas tik Konstitucijos puslapiuose, bet ne gyvenime. Tikintieji šias vienašališkas ir primestas sutartis laiko vilko sutartimis su ėriuku, ir todėl visiškai natūralu, kad nei kunigai, nei tikintieji jų nenori.

    Tarybinė propaganda įgaliotinio P.Anilionio lūpomis teigia, jog pas mus draudžiama taikyti tikintiesiems bet kokius apribojimus. Tai netiesa. Pati tarybinė Konstitucija oficialiai diskriminuoja tikinčiuosius. Kas gi yra Religinių susivienijimų nuostatai, jei ne oficialus tikinčiųjų diskriminacijos dokumentas? Valdiškiems ateistams analogiški nuostatai neišleidžiami. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis tvirtina, kad Lietuvoje esą 764 religiniai susivienijimai (parapijos). Išeitų, kad visas kraštas religingas: apie 75 procentai lietuvių laiko save tikinčiaisiais, kiti daugiausia indiferentai, o valdiškų bedievių - tik saujelė. Ir ši saujelė po savo letena laiko visus religinius susivienijimus. Ar tai teisinga? įstatymai turi tarnauti vienodai visų piliečių gerovei.

    „Religinės organizacijos leidžia religinę literatūrą", - rašo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.

    Aštuonios knygos per 35 tarybinės valdžios metus! Ir beveik visos iš -leistos tik kunigams, be to, labai mažu tiražu. Tai elgetos kąsnelis, tai marinimas badu, tuo tarpu ateistinė literatūra leidžiama masiniais tiražais. Pvz., 1980 m. išleista ateistinė knygelė „Dangaus virėjas" (šlykščių antireliginių pasakų rinkinys vaikams) siekė 75 000 egz. tiražą.

    „Tikinčiųjų reikmėms tenkinti suteikta teisė organizuoti kulto reikmenų - devocionalijų - dirbtuves", - pasakoja skaitytojams valdžios atstovas.

    Faktas, kad šis leidimas buvo duotas tik prieš 4 metus, liudija, jog per 30 tarybinės valdžios metų legaliai nebebuvo padarytas nė vienas rožančius, nevienas medalikėlis.

    Jeigu Lietuvos ordinarai šiuo leidimu iki šiolei nepasinaudojo, šis faktas rodo, kad ši „teisė" praktiškai neįgyvendinama. Devocionalijų gamintojai turėtų mokėti didelius mokesčius, neįmanoma būtų gauti devocionalijų gamybai reikiamų medžiagų bei tinkamų įrankių, todėl oficialiai pagamintos devocionalijos būtų brangesnės, o gal ir blogesnės kokybės už dabar neoficialiai gaminamas.

    Išvada: reikia duoti ne tik „teisę", bet ir žmoniškas sąlygas, ir ne tik Vilniaus, bet visoms Lietuvos vyskupijoms.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pabrėžia, kad vaikams mokyti ir auklėti yra tik valstybinės mokyklos, švietimo organai, visuomeninės organizacijos bei šeima. Religinis auklėjimas būtų vaikų sąžinės prievartavimas. Religinį išsimokslinimą jaunuoliai gali gauti specialiose dvasinėse seminarijose ir akademijose.

    Tarybų šalyje mokykla yra pajungta valdiškam ateizmui. Tikinčių tėvų vaikai prievarta patenka į ateistų rankas ir turi tik vieną pasirinkimą - įsisavinti bedievišką pasaulėžiūrą. Čia ir yra didžiausias vaikų sąžinės prievartavimas, tėvų auklėjimo griovimas ir prigimtinių teisių trypimas. Kuo galima pateisinti prievartinį tikinčių vaikų surašymą į bedieviškas organizacijas? Kokia teise remiantis galima versti religingus moksleivius rašyti ateistines temas, piešti bedieviškas karikatūras ir panašiai? Šitai per 35 pokario metus nuolatos daroma visose Lietuvos mokyklose.

    Religijos laisvė reikalauja ir laisvo mokyklų pasirinkimo. „Tėvų teisės esti pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti tokias pamokas mokyklose, kurios neatitinka tėvų religinių įsitikinimų, arba jei primetama tokia vienintelė auklėjimo kryptis, kur religinis ugdymas visiškai pašalintas" (Religijos laisvės deklaracija). O dabar kiekvienam tikinčiam moksleiviui brukama ateistinė religija su bedieviškais būreliais, sienlaikraščiais, karikatūromis, organizacijomis ir kt.

    Religingi tėvai pagrįstai reikalauja, kad jų vaikai nebūtų prievartaujami ir kad šalia tarybinės mokyklos, panašiai kaip Lenkijoje, būtų sąlygos mokytis religinių dalykų.

    Pagal tarybinius įstatymus Lietuvoje religinį išsilavinimą gali kasmet gauti tik keliolika jaunuolių, kurie mokosi Kauno kunigų seminarijoje. Vadinasi, visi kiti jaunuoliai ir mergaitės pasmerkiami religiniam neraštingumui. Be to, net Kunigų seminarijos auklėtiniai neturi reikiamų vadovėlių ir besimokydami naudojasi tik užrašais. Ar gali Lietuvos tikintieji susitaikyti su tokia padėtimi?

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis puola kunigus už „politinius" pamokslus. Jis rašo: „Jie siekia tokios religinės propagandos laisvės, kurios pagalba būtų galima fanatizuoti tikinčiuosius, nuteikiant juos prieš esamą santvarką".

    Gintis ir ginti tikinčiuosius nuo valdiškų ateistų išpuolių yra kiekvieno kunigo pareiga. Šitai supranta kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, tačiau kažkodėl nenori suprasti valdžios ateistai, kuriuos reprezentuoja dabartinis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, paprastame gyvenime įžiūrįs priešvalstybinę politiką ir tarybinės santvarkos griovimą. Tarybiniuose laikraščiuose, knygose ir kitose bendravimo priemonėse gausu įvairių priekaištų tikėjimui, Bažnyčiai, aibės tiesioginių šmeižtų, todėl kyla klausimas, kas, kada ir kur į tuos šmeižtus bei priekaištus turi atsakyti? Katalikiškų laikraščių, radijo bei televizijos neturime, todėl sakykla bažnyčioje yra vienintelė vieta, kur šalia tikėjimo tiesų dėstymo galima ginti tiek krikščionišką pasaulėžiūrą, tiek teisę gyventi pagal religinius įsitikinimus. Beje, kunigai ir tikintieji, bandantys apginti tikėjimą ir Bažnyčią nuo valdiškų ateistų išpuolių, apšaukiami reakcionieriais, ekstremistais ir tarybinės santvarkos juodintojais. Toks elgesys - tai vienas iš pačių negarbingiausių kovos prieš Bažnyčią metodų.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pagal savo pareigas yra tarpininkas tarp Bažnyčios ir ateistinės valstybės ir turėtų pasirūpinti, kad Lietuvos kunigai bei tikintieji turėtų apsigynimui tokias priemones, kokiomis juos puola valdžios ateistai. Labai gaila, bet šiuo metu Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis užsiima ne tiek tarpininkavimu, kiek Bažnyčios administravimu - rūpinasi, kad vaikai nebūtų katekizuojami, kad į Kunigų seminariją nepatektų geriausieji kandidatai, kad kunigai būtų mažiau aktyvūs savo ganytojiškame darbe ir panašiai.

    Dabartinių Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų problemų neįmanoma išspręsti iš jėgos pozicijų arba kažką apšaukiant ekstremistais. Todėl mes siūlome Lietuvos KP Centro Komitetui apsvarstyti mūsų iškeltas problemas ir painformuoti TSKP Centro Komitetą, ko nori Lietuvos kunigai ir tikintieji - visiškos religijos laisvės, kurios principai išdėstyti II Vatikano Susirinkime priimtoje Religinės laisvės deklaracijoje.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       

Mes, žemiau pasirašę Telšių vyskupijos kunigai, visiškai pritariame TTG Katalikų Komiteto pareiškimui:

Ilskis, Vėlioniškis, Jankauskas, Lukoševičius, Klimavičius, Racevičius, Alminas, Jakutis, Slevas, Dakinevičius, Puzaras, Palšis, Saikus, Skirmantas, Bobinas, Jakaitis, Kauorė, Gauronskis, Butkus, Bivainis, Olšauskas, Tamošauskas, Ivanauskas, Pačinskas, Paulauskas, Vaitelis, Burneikis, Augustis, Poška, Prialgauskas, Janauskas, Serapinas, Pipiras, Gedvilas, Jakaitis, Gasiūnas, Kerpauskas, Brazdžius, Baltuška, Bernotas, Rimkus, Petrikas, Viršila, Žulpa, Šapoka, Bučinskas, Skiparis, Žukas, Bubnys, Grabauskas, Žukas, Valančius, Šeškevičius, Budrikis, Gudanavičius, Jakubauskas, Vičiulis, Paliukas, Jagminas, Mileris, Šikšnys, Miškinis, Gasčiūnas, Stukas, Jasas, Petronaitis, A.J., Škikūnas, Senkus, Širvaitis, Klebonas, Lygnugaris, Montvydas, Juškys, Strukis, Petrauskas, A. K, Beniušis, Kalinauskas, Galvydis, Eičas, Kusas, Stirbys, Serapinas, Šiūrys, Dambrauskas.



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. liepos 21 d.
    Nr. 34
KREIPIMASIS

į Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusias vyriausybes
ir visus geros valios žmones

    1974 m. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas nuteisė Petrą Plum-pą-Pluirą 8-eriems metams pataisos darbų, atliekant bausmę griežto režimo lageryje. Jo kaltė - kad, pasinaudodamas Visuotine žmogaus teisių deklaracija, daugino leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kuriame buvo fiksuojami tikinčiųjų diskriminacijos faktai.

    Petras Plumpa-Pluiras nėra nusikaltėlis, bet aukštos moralinės kultūros lietuvis, pavyzdingas katalikas ir trijų vaikų šeimos tėvas. Tokiais žmonėmis galima tiktai didžiuotis, o jų teisminis persekiojimas - niekuo nepateisinamas nusikaltimas prieš pagrindines žmogaus teises.

    Šiuo metu Petras Plumpa-Pluiras bausmę atlieka Permės srities griežto režimo lageryje VS 389/35, kur gyvena nežmoniškai sunkiomis sąlygomis. Jo žmona Aldona Pluirienė, remdamasi vyro draugų pasakojimu, mums pranešė, kad Petras Plumpa-Pluiras dėl blogos sveikatos „nepajėgia įvykdyti išdirbio normų, o administracija jį ne gydo, bet dažnai žiauriai baudžia"-laiko karceryje. Nuo 1979 m. kovo mėnesio Aldona Pluirienė negavo iš vyro nevieno laiško, nebuvo leista jai pasimatyti ir perduoti kaliniams priklausomą maisto siuntą.

    Šie faktai liudija, kad Petras Plumpa-Pluiras yra kalinamas nepakeliamomis sąlygomis, todėl peršasi mintis, jog norima, baigiantis bausmės laikui, jo sveikatą visiškai palaužti.

    Todėl mes kreipiamės į Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusias vyriausybes ir viso pasaulio geros valios žmones ir prašome: užstokite šį kilnų lietuvį!

    Ta pačia proga informuojame, kad už panašų „nusikaltimą", t.y. už informacijos apie tikinčiųjų diskriminaciją platinimą, teismo laukia keturi niekuo nekalti lietuviai: Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė. Jų teisminio persekiojimo faktą būtina iškelti Helsinkio nutarimų įgyvendinimo patikrinimui ruošiamoje Madrido konferencijoje.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       


    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. rugpjūčio 30 d.
    Nr. 35

Lietuvos Katalikų Bažnyčios ordinarams ir
Kauno kunigų seminarijos Rektoriui

    II Vatikano Susirinkimo dekrete „Optatan totius" skelbiama, kad „kunigai seminariją laikys diecezijos širdimi ir kiek galėdami jai mielai padės", todėl labai suprantamas visų Lietuvos vyskupų ir kunigų rūpestis vienintele Kauno kunigų seminarija. Pastarieji įvykiai seminarijoje visus verčia dar labiau susirūpinti jos likimu.

    Neseniai Lietuvos kunigus pasiekė žinia, jog Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis įsakė pašalinti iš Kunigų seminarijos IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Jis kaltinamas tuo, kad atostogų metu bendravęs su uoliais ir valdiškų ateistų nekenčiamais kunigais. Šiame įvykyje labiausiai visus piktina įgaliotinio noras, jog šį klieriką pašalintų pati seminarijos vadovybė. Šitoks klierikų ir kunigų šantažavimas peržengia ne tik tarybinių įstatymų ribas, bet ir bet kokį žmoniškumą. Lietuvos kunigai pagrįstai klausia, ar turi įgaliotinis juridinę ar moralinę teisę taip grubiai kištis į Kunigų seminarijos veiklą ir ko būtų verta seminarija, jeigu, paklusdama neteisėtai prievartai, pradėtų atleidinėti tuos klierikus, į kuriuos Bažnyčia deda daug vilčių? Jeigu klierikas būtų nusikaltęs tarybiniams įstatymams, tam reikalui yra prokuratūros, teismai, tačiau niekada negalima sutikti, kad prokuroro pareigas neoficialiai atliktų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, kuris, bijodamas palikti savo nusikalstamos veiklos pėdsakus, žodžiu prievartauja seminarijos rektorių ir ordinarus būti jo nusikaltimų bendrininkais.

    II Vatikano Susirinkimo dekrete „Presbytororum ordinis" rašoma: „Mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas taip įsteigė savo Bažnyčią, kad Dievo tauta, kurią išrinko ir įgijo savo krauju, visuomet ir ligi pasaulio pabaigos galėtų turėti savo kunigus, kad krikščionys niekad nebūtų kaip avys, neturinčios savo piemens". Šių metų vasarą seminarijos vadovybė nusiuntė į Vilnių Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui tvirtinti 36 naujus kandidatus, o šis 17 kandidatų atmetė. Praėjusiais metais vienuolikai kandidatų buvo sukliudyta įstoti į Kunigų seminariją. Ši apverktina padėtis trunka jau ketvirtą dešimtmetį, o galo nematyti. Religijų reikalų taryba šimtams geriausių kandidatų sukliudė pasiekti kunigystę. Jeigu ne šitas ateistinio fanatizmo inspiruotas ir seminarijai primestas klierikų priėmimo limitas, dabar Lietuvoje būtų keliais šimtais kunigų daugiau, negu jų faktiškai turime.

    Ypač skaudi Kunigų seminarijos vieta - tai, kad priimant kandidatus lemiamą žodį taria ne ordinarai, ne seminarijos vadovybė, o ateistinės valdžios pareigūnai su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu priešakyje. Bažnyčios griovėjai stengiasi, kad į seminariją patektų kuo daugiau kandidatų, neturinčių kunigystės pašaukimo, be geros fizinės ir psichinės sveikatos arba net priverstų bendradarbiauti su Valstybinio saugumo organais. Lietuvos kunigai jau seniai kalba, kad šitokia padėtis Kunigų seminarijoje labai kenkia Bažnyčiai ir energingomis visų pastangomis privalo būti taisoma. Niekuo negalima pateisinti, kad netinkami klierikai demoralizuotų seminarijos dvasią, o tapę kunigais - visą Lietuvos dvasininkiją.

    Mūsų giliu įsitikinimu, Lietuvos ordinarai ir seminarijos vadovybė, nepaisant sunkių sąlygų, turėtų labiau ginti geruosius kandidatus bei seminarijos auklėtinius, o valdžios organų siunčiamus ar šiaip netinkamus kandidatus nukreipti į pasaulietinį gyvenimą. II Vatikano Susirinkimo dekrete apie kunigų ruošimą kategoriškai teigiama, jog „atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtinasi reikliai, nors kunigų ir labai stigtų, nes Dievas neleis savo Bažnyčiai stokoti darbininkų".

    Lietuvos kunigai taip pat yra įsitikinę: kol Kunigų seminarija neturi veikimo laisvės, patys ordinarai, kunigų remiami, turėtų pasirūpinti, jog visi Religijų reikalų tarybos atmesti geri kandidatai galėtų mokytis, auklėtis ir tinkamu laiku gauti kunigystės šventimus.   

    Baigdami svarstyti kelias Kunigų seminarijos opias problemas mes norime užtikrinti tiek seminarijos vadovybę, tiek ordinaras, kad visi Lietuvos kunigai rems Jūsų šventas pastangas išlaikyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios širdį - Kunigų seminariją - sveiką ir pajėgią išleisti uolius Kristaus vynuogyno darbininkus.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      
Lietuvos kunigai:
Gustavas Gudanavičius, Leonardas Jagminas, Bronius Gimžauskas, Antanas Ylius, Pranas Ščepavičius, Valerijonas Kekys, Jonas Račaitis, Petras Mikutis, Prosperas Bubnys, Feliksas Baliūnas, Vladas Požėla, Kazimieras Simnas, Vaclovas Ramanauskas, Stasys Kadys, Boleslovas Stašaitis, Jonas Aleksiejus, Antanas Urbanavičius, Juozapas Razmantas, Juozapas Indriūnas, Rapolas Liukas, Antanas Jurgutis, Petras Martiniais, Alfonsas Bulota, Eugenijus Bartulis, Vytautas Melkūnas, Vytautas Labonas, Leonas Kalinauskas, Antanas Lileika, Jonas Survyla, Antanas Imbras, Algirdas Dobrovolskis.




    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. spalio 20 d.
    Nr. 36

Lietuvos TSR KP Centro Komitetui ir Vyriausybei
Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Lietuvos tikintiesiems

    1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, susidedantis iš penkių kunigų, pasiryžęs rūpintis kad visi tikintieji, nepaisant konfesijų skirtumų, galėtų naudotis visomis laisvėmis, kurias jiems suteikia įgimtoji teisė, TSRS Konstitucija ir įvairūs Tarybų Sąjungos vyriausybės pasirašyti tarptautiniai dokumentai.

    Dvejų metų praktika parodė, kad Katalikų Komiteto veikla buvo naudinga:

    a) Lietuvos tikintiesiems, nes į viešumą iškėlė daug tikinčiųjų skriaudų, patirtų dėl valdžios remiamų ateistų savivalės;

    b) tarybinei vyriausybei, nes, teikiant objektyvią informaciją, buvo sudaryta galimybė užkirsti kelią tikinčiųjų diskriminacijai;

    c) pasaulio visuomenei, nes padėjo geriau pažinti tikrąją Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.

    Visi Katalikų Komiteto nariai kunigai turi tiesiogines pareigas parapijose, todėl dėl laiko stokos, nuotolių ir kitokių priežasčių susidarydavo sunkumų ištirti tikinčiųjų teisių pažeidimo atvejus, laiku kreiptis į atitinkarnas valdžios instancijas ir kt. Katalikų Komitetas yra įsitikinęs, jog būtina padidinti narių skaičių, todėl sutinka, kad į jo veiklą įsijungtų nauji nariai: kun. Leonas Kalinauskas, kun. Algimantas Keina, kun. Vaclovas Stakėnas.

TTG KATALIKŲ KOMITETO narių adresai:
Kun. Jonas Kauneckas
235610 Telšiai,
Pionierių 51

Kun. Leonas Kalinauskas
235036 Kėdainių raj.,
Josvainiai, Šušvės g. 16

Kun. Algimantas Keina
234645 Varėnos raj.,
Valkininkai

Kun. Vaclovas Stakėnas
234384 Alytaus raj.,
Krokialaukis

Kun. Alfonsas Svarinskas
234422 Raseinių raj.,
Viduklė, Šaltinio g. 1

Kun. Sigitas Tamkevičius
234290 Vilkaviškio raj.,
Kybartai, Darvino g. 12

Kun. Vincas Vėlavičius
235915 Skaudvilė,
Tauragės g. 17

TTG Katalikų Komiteto sekretoriumi 1981 m. išrinktas kun. Jonas Kauneckas.



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. spalio 20 d.
    Nr. 37

Lietuvos TSR KP CK Antrajam Sekretoriui N.Dybenkai

    Eduardas Bulachas, gyv. Vilniuje, Viršuliškių 71-8, kreipėsi į TTG Katalikų Komitetą prašydamas mūsų pagalbos, kad galėtų įgyvendinti savo seną svajonę - emigruoti į JAV. Mes negalime likti abejingi žmogaus likimui, todėl ir kreipiamės į Jus, kurio vienoks ar kitoks sprendimas šito žmogaus gyvenime turės lemiamą reikšmę.

    Kaip matyti iš Eduardo Bulacho autobiografijos, jis savo gyvenime yra daug iškentėjęs neužtarnautų pažeminimų, ujimo. Viso to priežastis buvo tik jo religiniai įsitikinimai. Gyvenimas Eduardui Bulachui tarybų šalyje yra nepakeliamai sunkus. Mes esame giliai įsitikinę, kad ir tarybinei valdžiai iš tokio piliečio nebus jokios naudos, o tik nuolatinis rūpestis dėl nepageidaujamų jo žingsnių. Todėl mes nuoširdžiai Jus, Tamsta Sekretoriau, prašome, padėkite šiam
žmogui, kad jis bent vieną kartą savo gyvenime pajustų, jog atsižvelgta į jo švenčiausias teises.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kalinauskas,  
Jonas Kauneckas,    
Algimantas Keina,   
Vaclovas Stakėnas,  
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius     

Jonas Povilaitis, Jonas Babonas, Lionginas Vaičiulionis, Juozas Vaicekauskas, Vytautas Radzevičius, Vytautas Jurcevičius, Bronius Nemeikšis, Juozas Maleckis, Aleksas Počiulpa, Alfredas Vanagas, Vaclovas Polikaitis, Kęstutis Bachnevičius, Jonas Jokusonis, Izidorius Butkus, Mykolas Buožius, Viktoras Šauklys, Petras Tavoraitis, Povilas Pranckūnas, Juozas Čepėnas, Boleslovas Radavičius, Jonas Augustauskas, Juozas Varvuolis, Steponas Pilka, Viktoras Brusokas, Romualdas Mizaras, Jurgis Užusienis, Vytautas Pesliakas, Juozapas Vaičeliūnas, Petras Meilus, Edvardas Siemaška, Jonas Voveris, Jonas Albavičius, Albertas Perminąs, Petras Liubonas, Klemensas Valančius, Vladas Petkevičius, Ričardas Mikutavičius, Algirdas Močius, Pranas Bastys, Liudas Simaška, Antanas Milašius, Romualdas Macevičius, Vytautas Griganavičius, Jurgis Girdzijauskas.




    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. lapkričio 1 d.
    Nr. 38

Lietuvos TSR prokurorui
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
PAREIŠKIMAS

    Dar 1975 m. Kaune, prie Aleksoto tilto, ant laiptų, einant į bažnyčią buvo užpulta ir peiliu subadyta vienuolė seselė, uoli vaikų katechete Stanislava Lušaitė. Ligoninėje atgavusi sąmonęji papasakojo, kad ją užpuolė pagyvenęs vyras, apsivilkęs pilku apsiaustu, ir keliais peilio smūgiais mirtinai ją sužeidė. Prieš mirtį seselė Stanislava Lušaitė, turėdama aiškią sąmonę, žudikui dovanojo. Kankinė už tikėjimą palaidota savo tėviškėje Viduklės kapinėse.

    1978 m. kovo 10 d. naktį banditai užpuolė (vienas jų milicininko uni -forma) Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Griauslį ir peiliu sužeidė. Laimei, klebonas spėjo pabėgti, bet ligoninės neišvengė. Atrodo, kad nusikaltėliai buvo susekti, bet teismui neperduoti.

    1980 m. balandžio 28 d. 7.30 vai. buvo užpultas ir smarkiai sumuštas Karmėlavos klebonas kun. Benediktas Povilanskis, kai nešė Švenčiausiąjį iš zakristijos saugyklos į Didįjį altorių. Nusikaltėliai nesurasti. O galbūt ir neieškota.

    Pastarųjų mėnesių įvykiai ir vėl giliai sukrėtė tikinčiąją Lietuvos visuomenę.

    Šių metų rugsėjo mėn. iš 12 d. į 13-ąją vidurnaktį nežinomi piktadariai įsiveržė į Kulautuvos klebono ir Kauno arkivyskupijos kanclerio kun. Ant.Bitvinsko butą ir žiauriai sumušę paliko kleboną vos gyvą. Kunigui teko atsigulti į ligoninę. Nusikaltėliai nesurasti.

    Spalio mėn. pradžioje kažkokie nusikaltėliai neišaiškintomis priemonėmis sunkiai apdegino Šlavantų kleboną kun. Juozą Zdebskį. Kauno klinikų gydytojai nustatė II laipsnio nudegimą. Gydant pasirodė, kad tai II-III laipsnio nudegimas. Reikia pastebėti, kad nusikaltimo metu ir po jo kun. J.Zdebskis buvo įkyriai sekamas motorizuotų asmenų. Kartu su kun. J.Zdebskiu kiek mažiau buvo apdegintas inž. Vytautas Vaičiūnas.

    Iš spalio 10 d. į 11-ąją piktadariai užpuolė miegantį savo bute Luokės (Telšių raj.) kleboną kun. Leoną Šapoką. Po 4-5 vai. žiaurių, sadistiškų kankinimų klebonas rastas ant grindų negyvas. Reikia priminti, kad š.m. „Tiesoje" buvo patalpinti du straipsniai prieš nužudytąjį kunigą, nors tarybinis teismas buvo išsprendęs bylą kunigo naudai.

    Spalio 18 d. naktį plėšikai užpuolė Griškabūdžio kleboną kun. Vyt. Užkuraitį, keliais peilio dūriais sužeidė ir sudaužė galvą. Gydosi Šakių li -goninėje. Nusikaltėliai ieško naujų aukų.

    Šiandien Lietuvos tikintieji pagrįstai klausia: kas yra tie sužvėrėję nusikaltėliai ir kuris kunigas bus kita jų auka? Kuo paaiškinti, kad nusikaltėliai veikia labai drąsiai, tarsi jausdami stiprų užnugarį.

    Mes esame labai susirūpinę, kad tarybinės valdžios organai neparodytų tokio nusikalstamo aplaidumo, kokį parodė per pastarąjį dešimtmetį, kai buvo sudegintos Sangrūdos, Batakių ir Gaurės bažnyčios, kai buvo plėšiamos bažnyčios ir išniekinamas Švenčiausiasis Sakramentas. Per pastaruosius dvejus metus išniekintas Švenčiausiasis Sakramentas, pats brangiausias Bažnyčios turtas, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, Upynoje, Žemaičių Kalvarijoje, Sedoje, Juozapavoje, Tryškiuose, Gudanave, Kuršėnuose, Lomiuose, Dotnuvoje, Josvainiuose, Baptuose, Vilkijoje, Alsėdžiuose, Joniškėlyje, Vyžuonose, Klovainiuose, Skiemonyse ir kitur. Deja, nusikaltėliai neišaiškinti, o galbūt ir nesistengta išaiškinti.

    Mums atrodo, kad tarp visų šių nusikaltimų: bažnyčių apiplėšimų, deginimų, Švenčiausiojo Sakramento išniekinimo ir kunigų kankinimų bei žudymų yra vidinis, organinis ryšys. Ir todėl natūralu, kad tikintieji šiuos skaudžius ir baisius nusikaltimus kvalifikuoja kaip sąmoningą, apgalvotą akciją prieš Katalikų Bažnyčios autoriteto ir įtakos didėjimą Lietuvoje.

    Tamsta Prokurore, imkitės skubių priemonių tarybinei mafijai sudrausti ir nusikaltėliams patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mat šie nusikaltimai, nukreipti prieš Bažnyčią ir kunigus, daro didelę žalą ne tik Bažnyčiai, bet dar daugiau kompromituoja tarybinę valdžią, kuri visomis priemonėmis globoja tik ateistus ir kovojančius prieš Bažnyčią.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Leonas Kalinauskas,
Jonas Kauneckas,    
Algimantas Keina,   
Vaclovas Stakėnas,  
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius     
TTG Katalikų Komiteto sekretorius    kunigas Jonas Kauneckas

1980 m. lapkričio 1 d.
Visų Šventųjų šventė



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1980 m. lapkričio 13 d.
    Nr. 39

Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusių valstybių vyriausybėms

KREIPIMASIS


    Prieš penkerius metus 35 valstybės, įskaitant ir Tarybų Sąjungą, pasirašė Helsinkio Baigiamąjį Aktą, kuriame sakoma:
    „Valstybės-narės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Šia prasme valstybės narės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti vienasmeniškai arba bendrai su kitais religiją ar tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę" (7 sk.).

    Pasirašius Helsinkio Baigiamąjį Aktą, tikinčiųjų padėtis Tarybų Sąjungoje, kaip ir buvo galima laukti, ne pagerėjo, bet pablogėjo. Todėl mes norime atkreipti Baigiamąjį Aktą pasirašiusių vyriausybių dėmesį į tas Lietuvos tikinčiųjų religinio gyvenimo vietas, kur ypatingai jaučiama tikinčiųjų diskriminacija.

Tikintys vaikai ir jaunimas

    Visose Lietuvos TSR mokyklose tikintys moksleiviai yra skaudžiai prievartaujami ir dvasiškai luošinami: verčiami stoti į bedieviškas organizacijas, kalbėti, rašyti, piešti ir vaidinti prieš savo įsitikinimus; už aktyvų dalyvavimą religinėse apeigose moksleiviams mažinamas elgesio pažymys įrašant tik patenkinamą. Šių faktų tikrumą ir visuotinumą galėtų paliudyti kiekvienas Lietuvos moksleivis.

    Tikinčiųjų moksleivių diskriminaciją tarptautinių Vaiko metų proga esame išsamiai nušvietę UNESCO organizacijai skirtame TTG Katalikų Komiteto dokumente Nr.12.

Religinė literatūra

    Lietuvos tikintieji neturi religinės literatūros, tuo tarpu ateistiniais leidiniais užverstos knygynų ir bibliotekų lentynos. Per 35-erius pokario metus buvo išleistas „Apeigynas", 3 dalys - po 1 egz. kunigui ir bažnyčiai, „II Vatikano Susirinkimo nutarimai" - po 1 egz. kunigui, „Naujasis Testamentas" ir „Psalmynas" -11500 egz., iš kurių nemaža dalis propagandiniais tikslais išgabenta į užsienį. Katalikams reikalingiausia knyga „Katekizmas" išleistas tik vieną kartą (1979 m.) 65 000 egz. tiražu. Eilinės parapijos gavo po 20-30 egz., o didelės - po 150-200 egz., tuo tarpu Religijų reikalų tarybos įgaliotinis valdiškų ateistų reikalams pasisavino 1500 egz.

    Per visą tarybinį laikotarpį išleista mažu tiražu vos keturios prastos kokybės maldaknygių laidos, todėl tikintieji yra priversti gaminti maldaknyges savilaidos būdu ir kiekvieną kartą rizikuoti savo laisve.

    Tarybinė valdžia, suteikdama teisę išsileisti aukščiau minėtus leidinius, siekė daugiausia propagandinių tikslų - parodyti, kad Lietuvoje esanti visiška sąžinės laisvė.

    Per kratas Valstybinio saugumo ir milicijos pareigūnai atiminėja iš tikinčiųjų savilaidos religinę literatūrą. Pavyzdžiui, 1980 m. rugpjūčio 12 d. kratos metu iš Aldonos Raižytės buvo paimtos religinės knygos „Pasaulėžiūros klausimai", „Vienuolė visa siela" ir kt. Religinės knygos kartais paimamos net iš kunigų.

    1980 m. balandžio 17 d. per kratą Kybartuose buvo paimtos iš kun. Virgilijaus Jaugelio bibliotekos religinės knygos: Frank. „Duša čelovieka", Bulgachov. „Tichije dumy" ir kt.

Kunigų seminarija

    Nuo tarybinės valdžios ypač kenčia vienintelė Kauno kunigų seminarija (trys seminarijos pirmaisiais pokario metais buvo uždarytos). Nors deklaruojama, kad Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet praktiškai stengiamasi ją pajungti valdžios tikslams. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ne tik limitavo į seminariją priimamų kandidatų skaičių, bet ir uzurpavo ordinarų teisę atrinkti tinkamus kandidatus.

    1980 m. iš 36 seminarijos vadovybės atrinktų kandidatų Religijų reikalų įgaliotinis 14 jaunuolių neleido seminarijoje mokytis.

    Laikas nuo laiko valdžios pareigūnai verčia seminarijos vadovybę pa -šalinti pavyzdingus klierikus. 1980 m. rudenį, civilinei valdžiai reikalaujant, iš seminarijos buvo pašalintas IV kurso klierikas Aloyzas Volskis.

    Dėl valdžios nustatyto mažo seminarijos klierikų skaičiaus labai nukentėjo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Prieš karą Lietuvoje buvo apie 1500 kunigų, dabar likę tik 735; be to, pusė dirbančių kunigų yra vyresni negu 60 m. amžiaus, o 122 parapijos neturi klebonų ir yra aptarnaujamos kaimyninių parapijų kunigų.

    Bažnyčios vyriausybė savo nuožiūra negali paskirti net seminarijos vadovybės ir dėstytojų.

    Labiausiai skaudu dėl to, kad bedieviškos valdžios šeimininkavimas seminarijoje pasiekė net tokį laipsnį, kad Valstybinio saugumo organai šantažuoja klierikus versdami juos tapti saugumo kolaborantais. įvairiu laiku dirbti saugumo naudai buvo verčiami kunigai: Mykolas Petravičius, Jonas Alesius, Sigitas Tamkevičius, Vaclovas Stakėnas ir daugelis kitų kunigų.

Bažnyčios hierarchija

    Tuojau po Antrojo pasaulinio karo tarybinė valdžia represavo keturis Lietuvos vyskupus. Vyskupas Vincentas Borisevičius 1947 m. sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime, arkivyskupas Teofilius Matulionis ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas grįžę iš lagerio negalėjo eiti savo pareigų ir mirė tremtyje.

    Šiuo metu Vilniaus vyskupijos Apaštališkasis Administratorius vysk. Julijonas Steponavičius ir Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius beveik 20 metų be teismo laikomi tremtyje.

    Pareigas einą du vyskupai -apaštališkieji administratoriai ir vyskupijų valdytojai-kapituliniai vikarai yra taip suvaržyti, kad be civilinės valdžios žinios negali paskirti kunigo į parapiją, perkelti jo į naują darbo vietą, negali kada nori ir kur nori teikti Sutvirtinimo Sakramento, nesu -derinę su Religijų reikalų taryba parašyti kunigams ganytojiško laiško ir t.t.

Bažnyčios

    Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo uždaryta daug bažnyčių; dauguma jų skaudžiai išniekintos. Šv. Kazimiero bažnyčia paversta ateizmo muziejumi, Vilniaus Katedra - paveikslų galerija, Kauno Prisikėlimo bažnyčia - radijo fabriku, Kauno Jėzuitų bažnyčia - sporto sale, Studentų bažnyčia - kino teatru, Švč. Trejybės, Šv. Jurgio ir daugelis kitų bažnyčių buvo išniekintos ir paverstos sandėliais.

    Tarybų Sąjungos sekretorius N.Chruščiovas leido Klaipėdos tikintiesiems pasistatyti didelę bažnyčią, bet prieš pat pašventinimą ji buvo atimta ir paversta filharmonijos sale. Pastaruoju metu Klaipėdos tikintieji surinko apie 148 000 parašų, kad būtų jiems grąžinta atimtoji bažnyčia, tačiau valdžia į šį prašymą nekreipia dėmesio.

    Kučiūnų, Truskavos, Gaurės, Batakių, Juodupės, Sangrūdos ir kitų parapijų tikintieji prašė leidimo pasistatyti bažnyčias, bet jo negavo. Bažnyčiai sudegus geriausiu atveju leidžiama paprastame name įsirengti laikinus maldos namus. Nauji miestai Elektrėnai ir Naujoji Akmenė visai neturi bažnyčių.

    Kryžių naikinimas

    Valdžios nurodymu, tikintiesiems draudžiama statyti kryžius ne tik pakelėse, prie sodybų, kaip nuo amžių buvo daroma, bet ir kapinėse. Pastatyti kryžiai būna barbariškai nugriaunami ir sunaikinami. Istorinis Kryžių kalnas tris kartus buvo nusiaubtas - sunaikinta tūkstančiai kryžių: daugelis jų pastatyti dar prieš karą. Kryžius statą tikintieji yra tardomi ir persekiojami.

    Tikinčių inteligentų padėtis

    Tikintys inteligentai turi slėpti savo religinius įsitikinimus   ir tik slapta atlikinėti savo religines pareigas, nes kitaip jiems gresia atleidi darbo arba nuolatiniai nemalonumai darbe - barimai, svarstymai, premijų nubraukimas ir pan. Už savo religinius įsitikinimus iš darbo buvo atleistos mokytojos Stasė Jasiūnaitė, Ona Brilienė, Aldona Kezytė ir kiti.

    Į tikintį inteligentą valdžia žiūri kaip į nepatikimą pilietį, ir jis negali užimti jokio atsakingesnio vadovaujančio posto.

    Įstatymais paremta tikinčiųjų diskriminacija

    Tikinčiuosius diskriminuoja ne tik paskiri valdžios asmenys - fanatiškai nusiteikę ateistai, bet ir pati tarybinė valdžia. Šitai gali paliudyti keli Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos išleisti įsakai:

    a) 1966 m. gegužės 12 d. įsakas, kuriuo remiantis gali būti nuteistas kiekvienas, kuris bažnyčios remontui renka iš tikinčiųjų lėšas, kuris vadovauja religinei eisenai, pvz., iš bažnyčios į kapines (tokioms eisenoms leidimai beveik niekada neduodami), kuris moko vaikus tikėjimo tiesų, kuris pamoko vaikus giedoti religinių giesmių ir t.t. Remiantis šiuo įsaku, už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai kalėjimo bausme buvo nubausti kunigai Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys. Daugelis kunigų už vaikų mokymą tikėjimo tiesų, už religines eisenas buvo baudžiami piniginėmis baudomis.

    Šiuo metu Vilniaus kalėjime už jaunimo religinę eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą teismo laukia Jadvyga Stanelytė.

    b) 1976 m. liepos 28 d. LTSR AT įsakas griežtai reglamentuoja para -pijų ir kunigų veiklą. Iš parapijų atimamas visas turtas (net kielikai, mišiolai ir arnotai!), jos verčiamos sudarinėti su valdžios vykdomaisiais komitetais vadinamąsias sutartis, dar baisesnes už tas, kurios parapijoms buvo primestos Stalino teroro laikais - 1948 metais. Naujoje sutartyje kalbama apie tai, kad parapijos atstovai turi pasižadėti leisti uždaryti bažnyčią, kai tik šito panorės ateistinės valdžios atstovai.

    1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR AT priimti Religinių susivienijimų nuostatai griauna hierarchinę Bažnyčios struktūrą, nes pagal juos kunigas yra tik samdomas kulto tarnas, o ne Bažnyčios siunčiamas sielų ganytojas.

Represijos už pogrindžio spaudą

Lietuvos tikintieji neturi nevieno oficialiai valdžios leidžiamo religinio leidinio, o bandantys savo jėgomis leisti ar dauginti religinės bei tautinės krypties leidinius yra griežtai baudžiami. Septynerių metų laikotar -piu sunkiomis lagerių bausmėmis buvo nuteisti Petras Plumpa, Virgilijus Jaugelis, Povilas Petronis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas; už spaudą teismo laukia Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė.

    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas jau daug kartų yra kreipęsis į įvairias tarybinės valdžios instancijas prašydamas sustabdyti tikinčiųjų diskriminaciją Lietuvoje, tačiau valdžia nė į vieną pareiškimą neatsakė, panašiais atvejais atsakymo nesulaukia visi Lietuvos tikintieji, kurie skundžiasi dėl jų teisių pažeidinėjimo.

    Šiuo raštu mes kreipiamės į Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusių valstybių vyriausybes prašydami Madrido konferencijoje ir kitomis progomis iškelti sunkią Bažnyčios padėtį tarybinėje Lietuvoje.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Leonas Kalinauskas,  
Jonas Kauneckas,      
Algimantas Keina,     
Vaclovas Stakėnas,    
Alfonsas Svarinskas,  
Sigitas Tamkevičius,  
Vincas Vėlavičius      
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum