gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 1 Spausdinti El. paštas
                    Tegul meilė Lietuvos
                    Dega mūsų širdyse,
                    Vardan tos Lietuvos
                    Vienybė težydi!

                            V. Kudirka
AUŠRA NR. 1 [40]


    Numeryje:

    Pirmieji "Aušros spinduliai.
    Tarptautiniame tribunole.
    Vysk. M. Valančiaus 100 m. mirties jubiliejus.
    Gyventi be melo.


1975 m. spalis
7

"AUŠROS" pirmojo puslapio nuotrauka
Pogrindžio "Aušros "numeriai yra spausdinami rašomąja mašinėle, dauginant per kalkinį popierį. Jos lapo dydis panašus į šio rinkinio puslapį.
Šiame rinkinyje kalba yra nekeista
.
8
PIRMIEJI "AUŠROS" SPINDULIAI

            Gedimino laikus
            Vaidevutis garsus
            Prikeltų! Bet kur Vaidevutis?
                    Maironis

    Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo "Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja, - carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į jos ateiti toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.

    Šiandien stengiamasi nutylėti didvyriška Lietuvos praeitis. Nenuostabu, kad mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama senovės Lietuvos istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama, o prieš karą išleisti Lietuvos istorijos vadovėliai rūpestingai naikinami. Klastojant istorinius faktus, norima apjuodinti Lietuvos praeitį.

    Nutylima ne tik tautos praeitis, bet ir tamsiosios šiandieninio gyvenimo pusės. Kalbama apie augančius miestus, didžiuojamasi kurortais ir augančiomis gamyklomis, bet tylima apie besiplečiantį nusikalstamumą, lagerius ir siaubingas ligas.

    Mažai kas tinkamai rūpinasi ir Lietuvos ateitimi, ypač jos dvasinės kultūros vertybėmis. Tautos dėmesys ir jėgos nukreipiamos tik į medžiaginės kultūros kėlimą - į gamyklas, planus, sportą, o dvasinės kultūros dirvonai užleidžiami. Ištižusią, materialinėmis gėrybėmis besisotinančią ir girtuokliaujančią tautą nesunku nutautinti ir sunaikinti.

    Mūsų tautą reikia pabudinti iš to dvasinio miego. Maironio žodžiais tariant, reikia naujo Vaidevučio... Šito uždavinio ir imasi iš naujo atgaivinta "A u š r a".
9

    "Aušros" programa lieka tokia, kaip ir prieš šimtą metų:
    parodyti lietuviams praeitį,
    teisingai įvertinti dabartį
    ir padėti įsivaizduoti ateities Lietuvą.

    "Aušra" nesiekia politinių tikslų - sukelti revoliuciją ar grąžinti kapitalistinę santvarką. Jos uždavinys ir sunkiaisiais laikais gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą. Lietuvių tauta išsilaikys, jei bus kultūringesnė už pavergėjus. Todėl turi pasikartoti senovės istorija: romėnai jėga nugalėjo graikus, o graikai kultūra nugalėjo romėnus.

    "Aušra" nekurstys tautinės neapykantos. Ji laiko savo draugais visų tautų taikius ir geros valios žmones, kurie Lietuvai linki gero ir nori su ja dalintis kultūrinėmis vertybėmis.

    "Aušra" tikisi, kad ją rems visi nuoširdžiai mylį Lietuvą, nepaisant įsitikinimų, partiškumo ir pareigų. Šiandien daugelis net atsakingų pareigūnų nenustoja mylėti savo Tėvynės ir, kiek galėdami, rūpinasi jos gerove.

    "Aušra" nepretenduoja apimti visų Lietuvos problemų. Ji sveikina jau ketvirti metai einančią "LKB Kroniką" ir su džiaugsmu sutiks naujai pasirodančius leidinius.

    Tikimės, kad "Aušros" skelbiamos mintys paplis jaunimo tarpe. Norėtume, kad jie, pažinę Lietuvos praeitį, dar labiau pamiltų savo tėviškės žemę.

    Gražu už Tėvynę pavargti, kentėti,
    Palaimintas darbas šalies prigimtos
    Laimingas, kuris pradedant Aušrai tekėti
    Su broliais į darbą kaip milžinas stos.

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali
Sustokim į darbą už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą mūsų.

    Tik į darbą greičiau,
    Tik mylėkim karščiau!
    Tik vyrai, pajudinkim žemę.

Į darbą - į darbą, kam dega krūtinė
Apleisto dirvono vaga pirmutinė,
Sunkiausia, bet kiek ten sapnų.

    Maironis                                     "A u š r o s" leidėjai
10
TARPTAUTINIAME TRIBUNOLE


    1975 m. spalio 17-19 dienomis Danijos sostinėje Kopenhagoje vyko Tarptautinis akademiko Sacharovo vardo apklausinėjimas apie žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje, ypatingai pastarųjų dešimties metų laikotarpyje. Šis tarptautinis tribunolas susirinko Nobelio premijos laureato akad. Andriejaus Sacharovo iniciatyva. Apklausinėjimui vadovavo tarptautinė 17 asmenų komisija. Dauguma liudininkų - buvę Gulago salyno piliečiai, pvz., rašytojai - Siniavskis, Nekrasovas, Levitinas-Krasnovas ir kt. Lietuvą atstovavo Simas Kudirka ir Jonas Jurašas, buvęs Kauno Dramos teatro vyr. režisierius. Šiame tarptautiniame tribunole dalyvavo apie 200 akredituotų užsienio korespondentų, radio ir televizijos atstovų.

    Režisieriaus Jono Jurašo liudijimas:
    Tarptautiniam Sacharovo vardo nagrinėjimui Kopenhagoje
L i e t u v i ų   t a u t o s       p e r s e k i o j i m o     k l a u s i m u

    "Tegul šiandien ant teisingumo ir objektyvumo dvasia besivadovaujančio Tarptautinio akad. A. Sacharovo vardo nagrinėjimo svarstyklių bus padėti liudijimai apie visos tautos persekiojimus - tik mažytė dalelė didelės karčios tiesos apie dešimtmečius trunkančią 3 milijonų valstybės ir tautos priespaudą, okupaciją ir genocidą. Štai jau 35 m. sovietinis režimas visa savo propagandos jėga mėgina nuslopinti nuo pasaulio sąžinės tiek prievartinio Pabaltijo valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos užgrobimo faktą, tiek ir iš to išplaukiančias pasekmes - teroru, jėga ir apgaule palaužti tų tautų laisvės ir tautinės nepriklausomybės valią.

    Šiandien iš šitos katedros, kurios tiesos šauksmas, viliamės, nenutils tyruose, dera priminti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui kapas buvo iškastas jau 1939 m. rugpiūčio 23 d., kai slapta Ribentropo - Molotovo sutartimi buvo sudarytas suokalbis pasidalinti įtakų sferomis. Tuo pačiu buvo palaužta nepuolimo sutartis, kurią Tarybų Sąjunga pasirašė su Lietuva 1926 m. spalio 26 d. ir kuri popieriuje galiojo iki 1945 m.

    Dar 1939 m. spalio mėnesį Maskva pareikalavo įvesti Lietuvon 30.000 savo kariuomenės ir įrengti karines bazes neva jos saugumo tikslais. 1940 m. birželio 14 d. sekė Molotovo ultimatumas, sufabrikuotu kaltinimų dviejų sovietinių karių dingimo dings-
11

timi, reikalaujant perduoti teismui Lietuvos vyriausybės narius, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus tarybinės kariuomenės dalinius į svarbiausias krašto vietas. Pasiūlytąsias kandidatūras Maskva atmeta, atsiunčia savo vicekomisarą Dekanozovą.

    1940 m. birželio 15 d. Lietuvos sieną peržengia 12 divizijų -250.000 karių. Dekanozovas paskiria premjeru savo statytinį Justą Paleckį, paleidžia visas politines partijas, uždaro visus laikraščius, visuomenines, kultūrines ir tikybines organizacijas. Vienintelė legali lieka kompartija, ligi tol turėjusi ne daugiau kaip 700 narių, daugiausia nelietuvių tautybės.

    Liepos 14 d. nustatyti Seimo rinkimai virto lietuviams pirmu ir nenykstančiu sovietinių rinkimų farso pavyzdžiu - devynios dienos pasiruošti, kandidatų tiek, kiek yra vietų, o trys dienos prieš rinkimus prasideda masiniai areštai ir išvežimas vadovaujančių lietuvių tautos asmenų. Vyriausiuoju paraližuotos Lietuvos kariuomenės vadu tampa svetimos šalies pilietis Feliksas Baltušis-Žemaitis.

    1940 m. liepos 21 d. marijonetinis Seimas paskelbia Lietuvą Sovietine Socialistine Respublika ir antrąja rezoliucija kreipiasi į Maskvą su prašymu įjungti Lietuvą į TSSR sudėtį.

    Panašūs dalykai tomis dienomis vyksta Latvijoje ir Estijoje.

    Šalyje kyla gaivalinga rezistencijos banga, platinami atsišaukimai, raginantys nebalsuoti ir t.t. Sukilėlių vėliau paimti NKVD dokumentai liudija tautinio pasipriešinimo apimtį (plg. Kerseno komisijos medžiagą, pateiktą JAV Kongresui 1954 m.). Susikuria Lietuvių aktyvistų frontas (LA). Visą rezistenciją vienijanti jėga susitelkusi dvejuose universitetiniuose židiniuose - Kaune ir Vilniuje.

    1941 m. birželio 23 d. prasideda visuotinis sukilimas, siekiantis paliudyti, kad Lietuvos aneksija buvo galingos valstybės prievartos ir agresijos aktas prieš taikingą vakarinį kaimyną. Sukilėliai užėmė valstybinį radijofoną, - 100.000 sukilėlių vardu Leonas Prapuolenis kreipėsi į tautą. Apie 400.000 jų žuvo kovoje už laisvę. Laikinoji vyriausybė, vadovaujama prof. Ambrozevičiaus, išsilaikė 6 savaites.

    Kovos už savo laisvę pavyzdžiu mūsų amžiuje laikytinas Lietuvos partizanų sąjūdis pokario metais nuo 1945 iki 1952 m. imtinai. Lietuvių apskaičiavimais šiame nelygiame pilietiniame kare žuvo nemažiau kaip 30.000 partizanų, paaukojusių savo gyvybę už krašto ateitį. Trys tarpsniai žymi Lietuvos partizanų karo dydį ir apimtį:
12

    1. Iki 1946 m. pavasario, kai masiniame ginkluotos kovos sąjūdyje reiškėsi trys stambiausios pogrindžio organizacijos - Geležinis Vilkas, Kęstutis ir LLA (Lietuvos laisvės armija).

    2. Nuo 1946 iki 1949 m. BDP (Bendrojo demokratinio pasipriešinimo) sąjūdis.

    3. Nuo 1949 iki 1952 m. LLK (Lietuvos laisvės kovų) sąjūdis.

    Lietuviai tiki, kad kada nors istorijos teismas paskelbs savo ištarmę okupantams ir pagarsins pilietinė karo nežinomų aukų vardus; tų, kuriuos sugaudė miškuose, sušaudė Valstybės saugumo žeminėse, išdavė melui, gėdai ir užmiršimui.

    Nors 1952 m. laikomi aktyvaus sąjūdžio pabaiga, tačiau sunku pasakyti, kiek jis dar tęsis, nes pati rezistencija nepasibaigė, bet ėmė reikštis naujomis lytimis, vis giliau skverbiasi į tautinio gyvenimo gelmes.

    1956 m. sovietinė valdžia skelbia amnestiją, žinodama, kad pagrindinė sąjūdžio jėga sunaikinta nelygioje kovoje, dezorganizuota infiltruotų agentų, provokatorių ir išdavikų pagalba, kad tauta pavargo, netekusi paramos ir vilties. Bemiegės naktys ir neramios dienos, rūkstantys miškų kovų gaisrai ir pūvantys lavonai miestų aikštėse, kad įbaugintų nepasidavusius, padarė savo - net prasiveržę į užsienį partizaninio sąjūdžio pasiuntiniai 1948 m. nepajėgė pažadinti iš sustingimo Vakarų, paveiktų sovietų pergalės. Kam ta beprotiška kova? Tegyvuoja galiūnas! Testiprėja nugalėtojas, - tegul tik mūsų neliečia! (1970 m. Širvintų raj. Šešuolių bažnytkaimyje Valstybės saugumo organai išaiškino Henriką Kajotą, kuris 26 m. slėpėsi savo motinos name. Ne džiunglėse, kaip tas japonų kareivis, bet Rytų Europos vidury!).

    Šis ekskursas į netolimą praeitį mano parodymuose iškilo vieninteliu tikslu - paliudyti, kaip ir kokia kaina Lietuva kaip ir visas Pabaltijys "savanoriškai" įstojo į TSSR sudėtį.

    Jei laikas man leis, mėginsiu savo, anaiptol, nepilnais parodymais parodyti kitą medalio pusę, kurios nerodo sovietinė propaganda, mėgindama įtikinti lengvatikius žmones, ką gero mažam mano kraštui padarė krauju sulietas socializmas. Toks užsimojimas viršyja vieno liudininko jėgas. Neužtektų nė viso kolektyvo, jeigu toks stebuklingai atsirastų mūsų išblaškytoje, suskaldytoje visuomenėje, trumpu laiku surinkti, surašyti prieš visą tautą įvykdytus nusikaltimus. Jie rūpestingai slepiami, klastojami, o už menkiausią mėginimą po tirštu melo klodu atskleisti tiesos kruopelę, žmonės negailestingai baudžiami. Tačiau, kaip sako rusų kritikas Bielenkovas, "istorijos kurmis rausiasi nepastebimai".
13

    Lietuvai naudingiausiu būdu šio istorijos kurmio vaidmens ėmėsi Katalikų Bažnyčia su didžiule ir neįveikiama tikinčiųjų bendrija.

    Šiemet kovo mėnesį sukako treji metai, kai pasirodė savomis priemonėmis leidžiamas "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pirmasis numeris. Šis pogrindinis leidinys per trejus gyvavimo metus tapo maksimalaus objektyvumo nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas. Lietuviškoji "Kronika" seka rusiškosios "Dabartinių įvykių Kronikos", tiesos varpu skambančių Solženicyno knygų pėdomis ir drauge su jomis išreiškia gimusį tikėjimą tiesos ir teisingumo pergale. "LKB Kronika" tebeeina, nepaisant valdžios pastangų kolaborantų rankomis ją iš vidaus diskredituoti. Nepakeltu tonu registruojami faktai virsta viltingiausių žinių šaltiniu apie tai, kaip ir kokiais būdais vedama kova prieš Katalikų Bažnyčią, kaip prievartaujama sąžinės ir įsitikinimų laisvė, kaip slopinamos pagrindinės žmogaus teisės, kaip siautėja cenzūra spaudoje, pavergtoje režimo monopoliui, ir viso to išvadoje - kaip faktiškai vykdomas lietuvių tautos genocidas.

    "LKB Kronika" 15-me numeryje patalpino tokį pranešimą: "Tarybinė valdžia, pasitelkusi Baudžiamąjį kodeksą ir Valstybės saugumo komitetą, nori sunaikinti ne tik "LKB Kroniką", bet ir pačią Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tačiau mes, Lietuvos katalikai, esame pilni ryžto, Dievui padedant, kovoti už savo teises. Mes dar norime tikėti, kad tarybinė valdžia supras daranti didelę klaidą, remdama ateistų mažumą, o katalikų mases nustatydama prieš save. (asmeniškame pokalbyje LKP CK sekretorius man pareiškė, kad 71% Lietuvos jaunimo atlieka tikybines pareigas -J. Jurašo pastaba). Mes, Lietuvos katalikai, prašome savo brolius išeivijoje ir visus Lietuvos bičiulius pasaulyje informuoti plačiąją visuomenę ir tautų vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje".

    "LKB Kronika" skelbia savo skaitytojų laiškus. Viename jų sakoma: "Neseniai sužinojome apie biologijos mokslų daktaro Sergiejaus Kovaliovo suėmimą dėl "LKB Kronikos". Mes, Lietuvos katalikai, meldžiame Dievą šiam mokslininkui fizinės ir dvasinės stiprybės. Šiandien pasauliui gyvybiniai reikia meilės. Jėzus Kristus yra pasakęs: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti". Mes tikime, kad Kovaliovo ir kitų aukos neveltui.

    Mes lenkiame galvą prieš akad. Andriejų Sacharovą, kovotoją už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje, o jo asmenyje prieš visus geros valios rusų intelektualus. Jie savo drąsa ir auka privertė
14

mus, Lietuvos katalikus naujai pažiūrėti į rusų tautą. Jų auka reikalinga visiems ujamiems tarybiniams žmonėms, ji reikalinga ir Lietuvos katalikams.

    Mes širdingai dėkojame didžiajam rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui už šiltus žodžius lietuviams ir už Lietuvos reikalų gynimą. Tūkstančiai lietuvių, ypač buvusių Gulago salyno piliečių, meldžia Aukščiausiąjį jam palaimos".

    "LKB Kronika" pastoviai skelbia sąrašus persekiojamų ir KGB tardomų asmenų ne vien tik už religinius įsitikinimus.

    Katalikų Bažnyčia savo pagrindiniu spaudos organu tapo vieninteliu patikimu informacijos šaltiniu. Neatsitiktinai tokia įnirtinga neapykanta KGB mėgina iš šaknų sunaikinti "LKB Kroniką". Areštų ir kratų bangos, bandymai šią rezistencijos formą suardyti iš vidaus kolaborantų rankomis, drakoniškos bausmės už "LKB Kronikos" platinimą - viskas naudojama. Laimei, kol kas nesėkmingai. Sunku suprasti, kuo remiasi šio darbo sėkmė. Veikiausiai jo teisumu ir tikėjimu.

    "LKB Kronika" surenka žinias iš pačių tolimiausių Lietuvos kampelių ir informuoja savo skaitytojus apie atskirų pareigūnų ar valdžios organų padarytus teisės pažeidimus ir griežtai laikosi sovietinės įstatymdavystės ir Konstitucijos garantuotų teisių.

    "LKB Kronika" drąsiai gynė kunigus - Šeškevičių, Zdebskį, Bubnį, nuteistus už vaikų tikybos mokymą ir katekizavimą. Visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė, nes jie visada savq veiksmuose vadovavosi sąžinės balsu ir tėvų prašymu.

    Lietuvoje kunigams neleidžiama atlikti savo tiesioginių pareigų - mokyti vaikus, juos katekizuoti, lankyti ligonius ir mirštančius ligoninėse, dalyvauti laidotuvėse. Už visa tai griežtai baudžiama, o faktiškai Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė beveik paverčiama pogrindine veikla. Lietuvos Bažnyčia - tautinės savimonės tradicinė tvirtovė, atsiduria pirmųjų krikščionių, suvarytų į katakombas, padėtyje. Bet jie žino, kad tikėjimas šiame krašte nesunaikinamas, o prievarta tik stiprina jį.

    Lietuvoje negalima be kompartijos ir KGB žinios bei sutikimo įstoti į Dvasinę seminariją. Apie tai liudija byloje Nr. 345 Virgilijaus Jaugelio kalba (Tarp kitko, Jaugelis už savo drąsią kalbą teisme, atsisakymą duoti savo parodymus ir savo tvirtą tikėjimą buvo patalpintas bendro režimo stovykloje drauge su kriminaliniais nusikaltėliais, sumušusiais jį ligi sužalojimo. Jis - ligonis, spėjama, sergąs vėžio liga, bet negali pasitikėti kalėjimo gydyto-
15

jais, būti jų operuojamas. Žinios iš lagerio įspėja, kad Jaugelis neišgyvens iki bausmės galo, 1976 m.). (Šiuo metu V. Jaugelis dėl sunkios ligos yra iš lagerio paleistas. Jam padaryta sunki žarnyno operacija - "Aušra").

    Lietuvoje neleidžiama gaminti, spausdinti ir platinti tikybinio turinio knygas, brošiūras, laikraščius. Keletas oficialių leidinių juokingais tiražais jokiu būdu nepatenkino tikinčiųjų poreikių, o didžioji dalis "Šv. Rašto" ir "Maldyno" atsidūrė Vakaruose propagandiniais tikslais.

    Tikintieji, mėginusieji užpildyti šią spragą saviveikliniu būdu, buvo griežtai nubausti. 1974 m. rugsėjo mėn. 3 d. teismui buvo perduota byla Nr. 345 už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą bei platinimą. Plumpa-Pluiras gavo 8 m., Petronis - 4 metus, Jaugelis - 2 m. ir Stašaitis - 1 m.

    1975 m. trejiems metams griežto režimo bausme buvo nuteista Nijolė Sadūnaitė už tai, kad ji rašomąja mašinėle perrašė "LKB Kronikos" 11 puslapių.

    Asmeniškai buvau liudininku, kai buvo atleidžiami žmonės pagal KGB skambutį, net nesistengiant įrodyti jų kaltę, už senos maldaknygės perfotografavimą.

    Lietuvoje neleidžiama remontuoti senų bažnyčių ir statyti naujų. Daugelis iš seniai pastatytų - uždarytos, naudojamos sandėliais, ateizmo muziejais, kultūros namais. Klaipėdos mieste po daugiamečių tikinčiųjų pastangų Maskva buvo leidusi pastatyti parapijiečių lėšomis bažnyčią. Po to, kai bažnyčia buvo pastatyta neįtikėtinų pastangų kaina, miesto valdžia ją atėmė dieną prieš jos pašventinimą ir pavertė filharmonijos sale. Miesto gyventojai iki šiol boikotuoja tą kultūros įstaigą. Nuo veikiančių parapijų imami žymiai didesni mokesčiai, pvz., už elektros naudojimą dvigubai didesnė kaina (Ne dvigubai, bet šešis kart daugiau -"Aušra").

    Lietuvoje planingai naikinami paminklai ir tikybinio turinio tautinės relikvijos, net jei jie meniškai vertingi. Visa Lietuva praeityje buvo nusėta išpiaustytais kryžiais ir unikaliomis skulptūromis. Iš lietuvių liaudies skulptūrų išaugo visa profesionalaus plastinio meno kryptis. Organizuoti komjaunuolių žygiai nuėmė nuo gimtosios žemės veido ištisų kartų kūrybą. Atskiri egzemplioriai uždaryti mažai prieinamuose muziejuose arba atiduoti plėšikiškam išgrobstymui.

    Įsidėmėtina Kryžių kalno prie Šiaulių istorija. Čia po sukilimo, caro valdžios numalšinto 1863-64 m., kazokai suvarė į koplytėlę sukilėlius ir gyvus užkasė žemėmis. Nuo to laiko ant iškilusios
16

aukštumos žmonės 100 metų nešė ant pečių didžiulius kryžius, atžymėdami tuo ir kruviną savo tautos kelią. Bet 1961 m. viduryje, vieną naktį atvykę rusų kariai sunaikino keletą tūkstančių kryžių. Įsakymą sunaikinti kryžius davė Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja drg. Diržinskaitė-Pliušenko. Tačiau kiekvieną kartą sunaikintų kryžių vietoje atsirasdavo nauji, ir kasmet kalnas nunuoginamas. Šiemet iš eilės jau trečią kartą sunaikinti nauji kryžiai.

    Paskutiniai įvykiai, kurie sukrėtė visus, kas neprarado galimybės atsišaukti į gyvą žmoniškumo pasireiškimą, buvo jaunuolio Romo Kalantos susideginimas Kaune 1972 m. Tie įvykiai asmeniškai palietė ir mano likimą, tačiau kiekvieno sąmonėje sėjo paniką, tikėjimą ir baimę. Kalantos laidotuvės buvo nuslėptos nuo miesto, bet toks valdžios žiaurumas, primenąs Eschilo Kreontą, tapo akstinu tikram sukilimui, kurio numalšinimui dalyvavo stambūs reguliarios kariuomenės desantiniai daliniai, koncentruotos KGB pajėgos ir milicija. Visa tai buvo mesta prieš neginkluotą minią. Miestas savaitę buvo atskirtas nuo pasaulio ir priminė apsuptą tvirtovę.

    Sekusi represijų, slaptų, trukusių ištisus metus, ir viešų, demonstratyvių baudžiamųjų akcijų banga apėmė visą Lietuvos gyvenimą, ypač kultūrinį. Iki dabar persekiojamas jaunimas, įkaitintas dalyvavimu tokioje taikioje demonstracijoje. Taip sovietų valdžia dar kartą parodė lietuvių tautai, kokias laisves davė ant durtuvų atnešta Stalino konstitucijos saulė.

    Sukrečiančioje šitos saulės šviesoje reikia apžvelgti ir lietuviškąjį sovietinio Gulago baraką. Eduardas Kuznecovas savo "Dienoraščiuose" pateikia sukrečiantį savo jėga dokumentą - politkalinio Liudo Simučio laišką. Jį seka kai kurie sausi skaičiai. Septyni lietuviai jų lageryje sudaro apie 6% visų zekų. Tai lietuvių skaičius visoje SSSR tesudaro 1%. Tas septynetas pasmerktas 182 m. - po 26 metus broliui, iš kurių jie jau atkalėjo vidutiniškai po 18 metų. Jų vidutinis amžius 46 metai. Visi katalikai.

    "Susidaro įspūdis, - rašo Ed. Kuznecovas, - kad pabaltiečių ir vakarinių ukrainiečių atžvilgiu šiuose kraštuose sovietai atviriausiai pademonstravo savo esmę. Galioja ne tik negailestingo keršto dėsnis - težūna kalėjime kiekvienas, nesuskubąs pulti ant kelių, kiek neapykanta tiems, kuriems labiausiai teko nukentėti". 25-rių metų bausmė ir šiandien Lietuvoje vadinama "Lietuvišku terminu".

    Iki šiandien plačiosios sovietų šalies salyne, už nenorėjimą klauptis ant kelių prieš okupantą, kamuojami šimtai niekuo ne-
17

kaltų Lietuvos piliečių. 243 politkalinių sąrašas, pateikiamas tyrinėjimui, toli gražu nepilnas. Ir atkentėję savo astronominio ilgumo metus, buvusieji zekai neturi galimybės grįžti į savo kraštą.

    1971 m. sausio mėnesį buvo išleistas slaptas, nuo viešumos nuslėptas LTSR Aukščiausios Tarybos potvarkis - neregistruoti Lietuvoje atlikusių bausmę pagal 58 str., visų tų, kuriuos galima laikyti buržuaziniais nacionalistais, laisvės kovų sąjūdžio dalyvius ar Lietuvos vyriausybės narius. Jie visi yra priversti ieškoti apsigyvenimo vietos svetur. Man pakankamai gerai žinomi kai kurie aštrios neteisybės atvejai:

    Balys Gajauskas, atlikęs Kazachstano ir Mordovijos lageriuose visus 25 metus, dabar negalįs būti priregistruotas Lietuvoje ir dėl to nelegaliai gyvenantis ir dirbantis;

    Povilas Pečiulaitis, Leonas Laurinskas ir daugelis kitų yra priversti amžinai slapstytis ir būti KGB persekiojamais. Šitos kategorijos žmonės neturi elementarios teisės emigruoti.

    Man žinomi atvejai, kai vien tik už pareiškimo išvažiuoti norą žmonės tyliai ir be žinios pradingdavo KGB psichiatrinėse gydyklose.

    Mano bičiulis Kęstutis Jakubynas, atkalėjęs du bausmės laikus po 10 metų, nuolatos persekiojamas tardymais, kratomis, grasinimais, paprašė teisės emigruoti iš TSSR, bet šiemet birželio mėnesį gavo nemotyvuotą, neigiamą atsakymą.

    Dabar KGB siaučia Lietuvoje, ieškodama įrodymų bylai Nr. 345. Įvyko teisminės bylos įvairiais lagerinio režimo terminais; nuteisti: Plumpa-Pluiras, Petronis, Stašaitis, Jaugelis, Gražys, Kulikauskas, Ivanauskas, Sadūnaitė.

    Poetas Mindaugas Tamonis buvo prievarta patalpintas psichiatrinėje ligoninėje - Vilnius, Vasaros g., kur budeliai su baltais chalatais jį naudojo jo sveikatą griaunantiems eksperimentams.

    Byla Nr. 345 įgavo sąjunginę apimtį. Kratos ir tardymai vyksta, siekiant sunaikinti "LKB Kroniką". Ypač piktina, kad KGB organai be įrodymų persekioja visiškai su ta byla nesusijusius asmenis: Sergiejų Kovaliovą štai jau pusmetis tardo Vilniaus KGB izoliatoriuje, jo žmoną Boicovą, A. Tverdochlebovą, Lusiną, Galią. Solovą, Malviną Land, Iriną Korsunskają ir kt. Jų dalyvavimas "LKB Kronikos" byloje neįrodytas. Tai aiškiausiai rodo ir tas faktas, kad po jų suėmimo pasirodė Lietuvoje ir Vakaruose nauji "LKB Kronikos" numeriai. Rašant jau buvo išėjęs 18-asis numeris.

    Be to, lietuviai katalikai įsitikinę, kad pati byla yra neteisėta net sovietinių įstatymų ir Konstitucijos atžvilgiu. Netgi "LKB
18

Kronikos" reiškiasi sovietinių įstatymų ribose, nespausdina nepatikrintų žinių, gina Konstitucijos garantuotą sąžinės laisvę. "LKB Kronika" ginčyja praktikuojamą bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymą ir klaidingą bei tendencingą LTSR Baudžiamojo kodekso 143 str. taikymą. Tokia problema išeina iš atskirai paimto krašto įstatymo ribų ir nušviečiama inžinieriaus Vaičiūno atvirame laiške LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, laikraščių redakcijoms.

    Rašte "Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė" rašoma:

    "Lietuvos tikintieji priėjo gyvenimo kryžkelę, kurioje krypties rodyklės skelbia: dešinėje - "įstatymų" veikimo zona, kairėje -krikščioniškoji sąžinė. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Norėčiau, kad jūs bent valandėlę pabūtumėte su čia atėjusiais Lietuvos katalikais. Atkreipkite dėmesį į čia atėjusių tautiečių tragediją. Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastatytų trečios rodyklės - lietuviškos moralės kapai".

    Ir tai nebergždžias klausimas, nes ši atvira dvasinė problema persmelkia visus visuomeninio gyvenimo plotus. Plaukti pasroviui nedorų įstatymų nutekamuoju piūviu, ar gyventi pagal amžinus sąžinės, moralės, gėrio dėsnius. Šitas klausimas pritaikomas ne tik dvasiniam visuomenės gyvenimui, kuris labiausiai jaučiamas, bet ir ūkiniam, moksliniam, kūrybiniam - visur, kur pažangos siekiai atsimuša į kurčią, sukaulėjusių įstatymų, melo, neteisybės ir prievartos sieną.

    Aš pats asmeniškai savo gyvenimo pavyzdžiu buvau priverstas išspręsti šitą dilemą. Būdamas savo kūrybinių laimėjimų, karjeros ir, gal būt, meistriškumo viršūnėje, aš supratau, kad toliau negaliu daryti kompromisų su savo sąžine "neišvengiamų" nuolaidų kaina, naikinančia pačią individo prigimtį, pirkti teisę į tikrų sielos pasireiškimų trupinius, gyventi dvilypiu gyvenimu, net jei tai pateisinama aukštais idealais - išsaugoti žudomą savo tautos kultūrą, kartais tarp melo srauto prašnabždėti tiesą, pusę tiesos, tiesos ketvirtadalį, palaipsniui smulkėjantį iki neatpažįstamos, sumaišytos substancijos melo dulkių.

    Sovietinės okupacijos 30-metis atnešė lietuvių tautai nepataisomą žalą. Dešimtys tūkstančių deportuotų, užkankintų sovietiniuose lageriuose, vergiškose komunizmo statybose. Tradicinio Lietuvos žemės ūkio suardymas nusikaltėlišku, prievartiniu žemės sukolektyvinimu; krašto ištekliais nepateisinamas supramoninimas, turint vienintelį tikslą - asimiliuoti beribėje sovietinės imperijos erdvėje; Lietuvos pavertimas savo kolonija, kur prievartaujamos pagrindinės žmogaus teisės: informacijos, judėjimo, spaudos, rinkimų, sąžinės ir kt. laisvės. Štai sąrašas,
19

toli gražu nepilnas, kurį reikia parodyti Lietuvos ir viso Pabaltijo okupacinei valdžiai.

    Okupacijos išdavoje mano 3 milijonų tauta šiandien sukapota į tris kraujuojančias dalis. Viena dalis gyvena savanoriškoje ar priverstinėje tremtyje, laukdama laisvės valandos.

    Kita, didžiausioji dalis, veda vergišką gyvenimą gimtajame krašte, prarasdama viltį, tikėjimą pasaulio teisingumu; o trečioji, jau nebemaištaujanti, kurios kaulai ilsisi nežinomuose milžiniškų kančių salyno pakraščiuose, turi pačias realiausias galimybes susijungti su savo broliais ir seserimis anapus mūsų būvio.

    Lietuva suskaldyta ir iš vidaus okupanto 30-metinėmis pastangomis, pakeičiant lietuvišką savimonę apgaulinga tarybinio žmogaus idėja. Anksčiau, prie Stalino, buvo veikiama paprasčiau - išplėšiant gyvybę, o dabar išplėšiama tautybė, dvasingumas. Tautybė, kaip ją suprantame tikrąja žodžio prasme, pakeista klasių kovos baidykle. Okupacija atnešė žalą ne tik lietuvių tautai, bet ir kitoms tautinėms mažumoms, taikiai gyvenusioms Lietuvoje ligi 1940 m., kur niekada nebuvo skerdynių, naciškų nuotaikų, pogromų. Net hitlerinės okupacijos laikais Lietuva buvo vienintelis kraštas, kuriame nebuvo SS legiono, nors ir kaip naciai stengėsi sutepti mūsų rankas krauju. Tik atskiri išsigimėliai nuėjo išlaižyti atėjūno dubens.

    Sovietiniams pavergėjams einasi geriau - jie jau dažnai apsieina be savo pastangų, išsiauginę savo kadrus iš tų, kurie tvirtai laikosi ant tautos kaklo užmestos virvės.

    Bet yra žmonių, kurie meilę Tėvynei stato aukščiau savo gyvenimo. Tikri laisvės kankiniai yra Petras Paulaitis, atlikęs lietuviškąją bausmę, t.y. 25 metus nuo 1947 m., Petras Paltarokas -nuo 1950 m., Klemensas Širbys - nuo 1952 m., Liudvikas Simutis -nuo 1955 m. Kiekvieno jų biografija galėtų būti literatūrinio, dorinio ir politinio nagrinėjimo dalyku.

    Pavyzdžiui, Liudvikas Simutis, g. 1935 m. - tautinio pogrindžio dalyvis. Dar vaikystėje susirišęs su miškų broliais, sukaustytas sunkios ligos, stuburo tuberkuliozės, ligoninėje suimtas, tardomas ir teisiamas. Ypatingas posėdis jį pasmerkė miriop, o po to sušaudymą pakeitė 25 m. lagerio. Dar 1958 m. gydytojų komisija lageryje padarė išvadą, kad jo liga nepagydoma ir siūlė paleisti, tačiau jis kalinamas iki šiandien. Iki bausmės galo jam liko šešeri metai. Jis invalidas, bet administracija jį vistiek verčia dirbti. Liudviko Simučio kreipimasis į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išspausdintas Ed. Kuznecovo knygoje "Dienoraščiai".

    Petras Paulaitis, g. 1904 m., 1947 m. patekęs į ČK rankas, 9
20

mėn. buvo tardomas ir papulkininko Zacharovo kankinamas. Seka tradicinis nuosprendis - 25 metai. Po trumpos pertraukos 1957 m., kai jis buvo išlaisvintas, sutrumpinus bausmės laiką, iš naujo nuteistas 25 m. ir išsiųstas į 2-jį griežto režimo lagpunktą Mordovijon "už kenksmingus ryšius su jaunimu" šešiems mėn. į griežto režimo zoną. Vietoje 6 mėn. Paulaitis buvo laikomas akmeniniame maiše 12 metų ir tik neseniai pervestas atgal į 19 griežto režimo zoną. 1963 m. tūlas MVD majoras Svetkinas Pau-laičiui pasiūlė parašyti straipsnį: "Atkirtis šmeižikams iš Vakarų", - už tai žadėjo palengvinti jo likimą. Kai Paulaitis pasiūlymą atmetė, Svetkinas pareiškė: "Jūs čia žūsite, niekada neišeisite į laisvę! Galite man patikėti". Paulaičiui dabar 70 metų. Kalėti liko 9 metai, - majoras gali būti teisus.

    Tikra lietuviškąja Žana d'Ark tapo Nijolė Sadūnaitė, nuteista trejiems metams kalėti griežto režimo lageryje už tai, kad ji perrašė mašinėle 11 "LKB Kronikos" puslapių. Bylą nagrinėjo LTSR Aukščiausiasis Teismas š.m. birželio 16-17 dienomis. Teismo procesas buvo uždaras, leista dalyvauti tik Nijolės broliui Jonui. Sadūnaitė atsisakė advokato paslaugų ir pareiškė: "Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą. Sadūnaitė pasakė drąsią ir išsamią kalbą, kuri "Kronikoje" pateikiama ištisai. Šią savo kalbą ji užbaigė žodžiais: "Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas". Birželio 17 d. buvo paskelbtas teismo nuosprendis. Sadūnaitė kaltinama pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. už "LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir baudžiama trejiems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageryje ir ištrėmimu trejiems metams. Birželio 20 d. Sadūnaitė buvo išvežta į Mordovijos lagerį.

    Paskutiniais statistiniais duomenimis Lietuvoje šiuo metu gyvena 3,3 mil. gyventojų. Jeigu nebūtų buvęs vykdomas genocidas, tai jau 1959 m. būtų buvę 5,5 mil. gyventojų, įskaitant prieauglį. Lietuvių tauta dėl genocido dvigubai sumažėjo. Per 20 m. laikotarpį Lietuva neteko 1.239.000 tėvynainių. Vien 1941-59 m. nuo sovietų nukentėjo apie 1.090.000, iš kurių:

    1941     m. deportuoti į SSSR         -                 35.000;
    1941 m. evakuoti į SSSR               -                   5.000;
    1941 m. sovietų nužudyti              -                   1.000;
    1942-45 m. karo aukos                 -                 25.000;
21

    1945-58 m. deportuoti
                -                 260.000;
    1944-53 m. žuvę partizanai          -              30-40.000;
    1945-59 m. perkelti į kitas respublikas               30.000.

    Viso 1948-49 m. išvežta iš Lietuvos apie 400.000 lietuvių.
    Vokietijoje, pralaimėjusioje karą, gyventojų skaičius 1939-59 m. padaugėjo 4,3%, Olandijoje - 29,9%, Sovietų Sąjungoje -10,1%. Lietuvoje ne tik nepaaugo, bet dar sumažėjo 13,7%.

    Nemaža pralieto kraujo duoklė. Daugelis gyvybių atiduota ir atiduodamos už negęstančią laisvės idėją. Mano slopinama Tėvynė neturi vilties susilaukti pagalbos ar bent elementaraus dėmesio ir užuojautos iš užsienio. Mūsų viltis - jaunimas, bręstantis laisvės dvasia, vienybėje su visomis pavergtomis tautomis, įskaitant ir rusų tautą.

    Po daugelio metų slogios tylos ir, regis, pavojingo nuolankumo, rusenusi tautos liepsna tvykstelėjo nelaukta jėga.
Tamsioje nevilties naktyje įsiplieskė gyvasis Romo Kalantos deglas. Jis uždegė save, savo devyniolikmetę gyvybę, kad nušviestų kelią savo jauniems bendraamžiams, gimusiems nelaisvėje. Tūkstantinės minios jaunų demonstrantų, apsuptų juos lazdomis mušančių kareivių, 1972 m. pavasarį iškėlė šūkį - laisvę Lietuvai!

    1970 m. žymi naują lietuviškosios rezistencijos tarpsnį; jo vėliava - orumas ir tikėjimas.

    1971 m. teisme pasakyta jūreivio Simo Kudirkos kalba ėjo iš lūpų į lūpas kaip stulbinantis praregėjimas. Savo kalboje, virtusioje kaltinamuoju aktu režimui, jis atmetė kaltinimą Tėvynės išdavimu, nes jo Tėvynė - Lietuva. Sovietinė Socialistinė Respublika nusikaltėliškos imperijos sudėtyje - tai melas ir neteisybė. Šito drąsaus vyro likimas tapo žinomas visame pasaulyje.

    1973 m. KGB organai pravedė prieš lietuvių kraštotyrininkų draugiją plačią akciją, savo apimtimi prilygstančią "LKB Kronikos" persekiojimui. 1973 m. kovo 27 d. 8 vai. ryto trijuose miestuose - Kaune, Vilniuje ir Rygoje buvo suimta virš 100 asmenų, priklausančių kraštotyros draugijai. Po 11 mėnesių trukusio tardymo, kurio išvadoje buvo sunaikinta ta draugija, buvo paskelbtos bausmės 5 asmenims:

    Žukauskui, g. 1950 m., buvusiam Medicinos instituto 6 kurso studentui, paskirti šešeri metai griežto režimo lageryje;

    Sakalauskui, g. 1938 m., Politechnikos instituto dėstytojui -penkeri metai;

    Poviloniui, g. 1947 m., inžinieriui technologui - dveji metai griežto režimo;
22

    Mackevičiui, g. 1949 m., KPI studentui - dveji metai lagerio;

    Rudaičiui, g. 1911 m., gydytojui - treji metai griežto režimo. Bausmės atlikimo vieta - Solikamskas, Permės sritis.
    Žukauskas teisme pasakė kalbą, panašią į Simo Kudirkos. Jis nušvietė suakmenėjusiam teismui Lietuvos istoriją ir kolonizacijos ištakas; pareiškė, kad Rusija iki šiol pasilieka tautų kalėjimu. Žukauskas kalbėjo, kad visos tautos kovoja už savo laisvę, visos pasaulio pažangios jėgos jas palaiko. Kuo gi mes, lietuviai, už kitus blogesni? Teismo bylą jis pavadino farsiniu susidorojimu ir baigė poeto žodžiais:

    "Priešas mus smaugia geležinėm rankom,
    Bet nėra brangesnio žodžio už laisvę".

    Turimomis neoficialiomis žiniomis drauge su Romu Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. Kaune turėjo susideginti vienas latvis ir vienas estas, bet jie buvo suimti traukinyje pakeliui į Kauną. 1972 m. vasarą Romo Kalantos pavyzdžiu susidegino dar 10 įvairaus amžiaus lietuvių. Tų aukų tikslas - atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių tautos persekiojimus. Visais tokiais atvejais buvo naudojamas trafaretinis išsireiškimas - psichinis susirgimas. Laidotuvės vyko griežtoje paslaptyje.

    1972 m. rudenį Lietuvon atvyko Maskvos ideologinė komisija. Ji reikalavo sustiprinti ideologinį darbą, pakeisti vadovaujančius kultūros ir ideologijos pareigūnus. Be kitų ir aš buvau pašalintas iš Kauno Dramos teatro vyr. režisieriaus pareigų, be teisės dirbti bet kokioje tarybinėje kultūros įstaigoje. Formalia dingstimi pasitarnavo mano atviras protesto laiškas, veikia išplitęs savilaida; angliškai jį paskelbė Londone leidžiamas žurnalas "Index".

    1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmas savo priemonėmis leidžiamas "LKB Kronikos" numeris.
Tie įvykiais gausūs metai nebuvo tušti nė lietuvių tautos priešams. Buvo pradėta savo apimtimi pati stambiausia byla Nr. 345. Ryšium su ja yra įvykę keli teisminiai procesai:

    1974 m. gruodžio mėnesį nuteisti keturi - Plumpa, Petronis, Jaugelis, Stašaitis.

    1975 m. kovo mėnesį buvo nuteistas Gražys.

    Kalėjime buvo laikoma Nijolė Sadūnaitė, dabar nuteista trejiems metams laisvės atėmimo.

    Ruošiamos Kovaliovo ir Tverdochlebovo bylos.

    Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje nuo 1973 m. kankinamas Vilniaus Valstybinio universiteto studentas Petras Cidzikas. Buvęs politkalinys Balys Gajauskas patvirtina, kad Cidzikas kurį
23

laiką buvo drauge su generolu Grigorenko. Jo sveikata pavojuje.

    Mes, atstovaujantys tai lietuvių tautos daliai, kurios okupantai botagu ir meduoliu neprivertė bendradarbiauti su priešu, reiškiame gilų dėkingumą ir pripažinimą priešakiniams rusų tautos sūnums ir dukroms, kurie per melo, klastos ir neapykantos voratinklį, per prievartos ir nelaisvės čiuptuvus šiandien mums tiesia pagalbos ranką. Tai rankos tikrai didžiadvasių žmonių. Tos rankos davė savo tautai šlovę ir jėgą. Šiandien jos grąžina tėvynei orumą. Bet totalistinio režimo šunys kandžioja tas rankas, kurias mes regime kaip mūsų vilties, laisvės ir teisingumo simbolį. Lietuviai kreipiasi savo ne visada garsiu, bet autentiškai skambančiu balsu, į viso pasaulio geros valios žmones, į visus, kurie neabejingi gėriui, teisingumui, laisvei - užstokite visomis jums prieinamomis priemonėmis už Sergiejų Kovaliovą, Andriejų Tverdochlebovą, Nijolę Sadūnaitę ir kitus. Padarę tai, jūs užstosite mus, pavergtuosius, ir, gal būt, save pačius. Nes toji baisioji šmėkla, kažkieno neatsakinga ranka paleista pasaulin prieš 100 metų ir, virtusi apgaulingu lengvatikių žmonių gundytoju, vis dar slankioja po Europą!

VYSKUPO M. VALANČIAUS 100 METU MIRTIES SUKAKTIS


    A. Mickevičius savo kūriniams herojų ieškojo Lietuvos praeityje tam, kad praeities žmonės pamokytų dabartinę kartą, kaip reikia kovoti už savosios tautos išsilaikymą. Viena iš tokių herojinių Lietuvos asmenybių buvo vysk. Motiejus Valančius.

    Caras, okupavęs Lietuvą, visokiais būdais stengėsi palaužti lietuvių tautos dvasią. Dievo Apvaizda tuo laiku davė Lietuvai milžiniškosios dvasios vyrą, kuris ne tik atlaikė caro spaudimą, bet ir paruošė Lietuvą laisvam bei nepriklausomam gyvenimui. Jis rengė tautą ne į vytautinius politinius žygius, į kardo kovas, bet į kultūros kovas - ilgas, sąmoningas, valingas. Jis suprato, kad mažosios tautos gali būti galingos dvasia. Knyga, mokykla ir sakykla jam buvo svarbiausi tos kovos ginklai. Kaip toje pasakoje, - su kvaišu milžinu susigrūmė gudruolis nykštukas, - taip prieš Rusijos milžiną turėjo atsistoti dora, apsišvietusi, katalikiška Lietuva.
24

    M. Valančius gimė 1801 m. Salantų parapijoje, Nastrėnų kaime. Jo tėvai buvo pasiturį ūkininkai, tad tris sūnus - Motiejų, Mykolą ir Feliksą - išleido į mokslus. Šeimoje dar buvo dvi dukros. 1816 m. namuose gerai paruoštas penkiolikametis Motiejus atiduodamas mokytis į Žemaičių Kalvarijos vienuolių domininkonų išlaikomą keturklasę mokyklą, kuri netrukus buvo pertvarkyta į 6 klasių gimnaziją. Aprūpintas "bajoriškais" metrikais Motiejus įstojo į minėtos mokyklos antrąją klasę. 1821 m. baigęs šešias gimnazijos klases, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

    1824 m. Valančius baigė Kunigų seminariją ir persikėlė į Vilnių toliau studijuoti Vilniaus Universiteto teologiniame fakultete. Daugelis to laiko Universiteto profesorių - Narbutas, Kraševskis - rašė vertingus Lietuvos istorijos veikalus. Vilniaus Universitetas išmokė mylėti savo kraštą ir jo žmones.

    Valančius buvo ne tik gabus, bet ir labai darbštus. Vilkėdamas paprastais drabužiais, mažai rūpinosi savo išore, bet pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu.

    1828 m. Valančius baigė Universitetą ir Vilniaus katedroje buvo įšvęstas kunigu. Iki 1840 metų kapelionauja - pradžioje Gudijoje, o vėliau Kražių gimnazijoje. Valančius rūpinasi jaunimo doroviniu auklėjimu, gilina mokslo žinias ir lanko Žemaitiją, kad geriau pažintų savo kraštą ir suartėtų su žmonėmis. Jauno kunigo šviesi asmenybė ir mokslo žinios sudomino dvasinę vyriausybę: jis 1840 m. pakviečiamas profesoriauti į Vilniaus dvasinę akademiją. Po dviejų metų ši mokslo įstaiga perkeliama į Petrapilį. Ten persikelia ir Valančius.

    1845 m. jis skiriamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Atstatęs Seminarijoje drausmę, pats buvo stropumo ir tvarkos pavyzdys. Būdamas rektoriumi, jis pasirūpino, kad klierikai pamokslus rašytų ir sakytų žemaitiškai. Šiuo laiku jis gimtąja kalba parašė savo svarbiausią veikalą "Žemaičių vyskupystė". Veikale buvo daug sukaupta Lietuvos istorijos ir kultūros duomenų.

    Mirus vyskupui Giedraičiui 1848 m., Žemaičių vyskupija 12 metų neturėjo vyskupo. 1860 m. vasario 25 d. Valančius Petrapilyje konsekruojamas vyskupu ir balandžio 6 d., dalyvaujant gausiai miniai, daugybei dvasininkų ir Žemaičių diduomenei, užima vyskupo sostą Varnių katedroje.

    Motiejus Valančius buvo pirmasis Žemaičių vyskupas, kilęs iš kaimiečių. Kadangi jis mylėjo paprastus žmones, kalbėjo žemaitiškai, tai ponai jį vadino "mužikų" vyskupu.

    Lankydamas parapijas, vysk. Valančius žiūrėjo, kad kunigai tinkamai eitų savo pareigas, reikalavo paklusnumo, o už apsilei-
25

dimą bausdavo. Valančiui valdant vyskupiją, pastatyta 50 naujų bažnyčių, žmonių tikėjimas tvirtėjo, dorovė augo. Po 12 savo vyskupavimo metų Valančius šv. Tėvui galėjo taip pranešti:

    "Būdamas vyskupu, įšvenčiau 333 asmenis kunigais. Sutvirtinimą suteikiau 580.687 žmonėms. Lankydamas bažnyčias, pats skelbiau Dievo žodį. Žemaičių papročiai dori ir nepagadinti, didesnės nedorybės retai teatsitinka... Gėrimas, seniau paplitęs, nuo 1858 metų visai išnyko. Apskritai visa liaudis pamaldumu, vaišingumu, žmoniškumu jokiai kitai tautai pirmenybės neužleidžia".

    Šitokių rezultatų vysk. M. Valančius pasiekė milžiniškų pastangų dėka. Jam reikėjo gelbėti Lietuvą nuo provoslavinimo ir rusinimo. Todėl jis stengėsi pakelti švietimą ir dorą.

    M. Valančius buvo labai pareigingas: jis dirbo tai, ką liepė pareiga. Dėl šios priežasties ilgai nepasireiškė visuomeniniame ir publicistiniame darbe. Jo pasišventimas Bažnyčiai buvo įvertintas, o caro administracijai atrodė, kad vysk. M. Valančius, laikydamasis nuošaliai nuo visuomeninio gyvenimo, be to, paprastos kilmės, nebūsiąs pavojingas rusų politikai.

    Vysk. M. Valančius savyje jungė Bažnyčios ir Tautos reikalus, tiesa, apie tautiškumą ir patriotiškumą jis nekalba. Tie žodžiai -vėlesnė mada. Valančius nekalbėdamas apie patriotizmą, žadino jį lietuvių širdyse šviesiais Lietuvos paveikslais, rodė lietuvius, buvus galingus, prisirišusius prie žemės, kalbos ir papročių. Jam rūpėjo ne apskritai žmonės kosmopolitai, bet jo tikrieji žemaičiai, lietuviai.

    Vysk. M. Valančius nenuilstamai darbavosi visą gyvenimą ir prieš mirtį parašė dvasinį testamentą, ragindamas savo dvasios vaikus padoriai gyventi ir tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Jis pastebi, kad netoli esąs mūsų priešas ir pranašiškai kalba, kad sulauksim tos gadynės, kada praslinks persekiojimai. Vysk. M. Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d.

ISTORINĖ APLINKA

    Valančius gimė tuojau po Lenkijos ir Lietuvos 1795 m. padalinimo. Lietuva, išskyrus Suvalkiją, atiteko Rusijai. Jos valdovai užimtų kraštų gyventojus iš pradžių vertė pereiti į provoslavų tikėjimą. Pirmiausia - rytų apeigų katalikus, gyvenusius Baltarusijoje ir Ukrainoje. Šiame darbe rusams uoliai darbavosi vysk. Juozapas Siemaška. Paskui pradėtas Lietuvos provoslavinimas bei rusinimas.
26

    Carienė Ekaterina II ir Rusijos generalgubernatoriai sakė, kad Lietuva nuo senų laikų esanti rusų žemė. Pavyzdžiui, generalgubernatorius Muravjovas, 1863 m. atvykęs į Vilnių, atvirai skelbė: "Vakarų Šiaurės kraštas (t.y. Lietuva ir Baltarusija) ir didesne pirmykščių gyventojų dalimi ir istoriškąja teise yra rusų žemė ir nuo amžių paveldėta Rusijos valdovų".

    Okupantai rusai gerai suprato, kad Lietuvą surusinti didžiausia kliūtis - Katalikų Bažnyčia, jos vyskupai, kunigai ir visas jų pastoracinis darbas. Rusai įsitikino, kad savo tikslo nepasieks, kol kunigai bus liaudies vadai. Todėl ryžtamasi pakirsti dvasiški-jos autoritetą, atskirti juos nuo liaudies ir, kiek įmanoma, susiaurinti jų asmeninę ir pastoracinę laisvę.

    Valdant carui Nikalojui I, Kauno gubernijoje buvo uždarytos katalikiškos mokyklos, 29 vienuolynai, 3 katalikų bažnyčios paverstos stačiatikių cerkvėmis, iš bažnyčių atimti turtai, paliekant mažas algas ir po žemės sklypelį vyskupui, kanauninkams, vienuolynams, seminarijai ir klebonams.

    Nuo 1852 m. pradėta varžyti kunigų perkėlimai. Be generalgubernatoriaus leidimo buvo draudžiama net menkiausias bažnyčios remontas.

    Katalikų padėtis labai pasunkėjo po 1863 m. sukilimo. Caro valdžia panaikino parapines mokyklas, uždarė visus vienuolynus, išskyrus Kalvarijos, Kretingos ir Raseinių. Be to, uždraudė:
    remontuoti ir statyti bažnyčias,
    statyti kryžius,
    Kryžiaus dienomis, per Devintines ir Vėlines daryti lauke procesijas,
    švęsti popiežiaus paskelbtus jubiliejinius atlaidus,
    nešti Švenčiausiąjį pas ligonius, lydint kunigą su žvake ir skambučiu,
    skelbti blaivybę,
    vyskupui lankyti parapijas,
    nešti vėliavas ir žibintus, laidotuvių procesijose,
    sakyti pamokslus (teleido tik skaityti iš valdžios patvirtintų knygų),
    vikarams sakyti pamokslus,
    eiti Ž. Kalvarijoje kalnus,
    dviems ar daugiau kunigų palydėti mirusįjį į kapines,
    be asesoriaus raštiško leidimo lankyti ligonius,
    kunigams nuvykti į svetimą parapiją be raštiško karo viršininko leidimo ir net svečiuotis savo parapijos ribose,     važiuoti kunigams kaimyninėn parapijon į atlaidus ir ten cele-
27

bruoti Mišias bei klausyti išpažinčių,
    nuo 1863 m. ligi 1870 m. priimti naujus auklėtinius į Kunigų seminariją.

    Kunigų seminarijai pradėjus veikti, caro administracija kišosi į jos vidaus gyvenimą. Pasunkėjo kunigų perkėlimai. Be generalgubernatoriaus sutikimo vyskupas negalėjo kunigo paskirti į parapiją, perkelti ar netinkamą atleisti iš pareigų. Be to, generalgubernatorius pats sprendė, ar ten, kur vyskupas numato skirti kunigą, jis esąs reikalingas ar ne.

    Vilniaus generalgubernatorius K. P. Kaufmanas savo raporte 1865 m. rašė, kad reikia iki minimumo sumažinti katalikų parapijas, o tuo pačiu ir dvasininkų palikti, kiek būtiniausia. Kunigai buvo lyg kaliniai klebonijose.

    Viena iš svarbiausių priemonių Katalikų Bažnyčiai griauti Lietuvoje - pastangos sprogdinti Bažnyčią iš vidaus. Okupantams reikėjo talkininkų. Išdavikų atsirado. Caro planams vykdyti pasitarnavo vyskupai - Sestrencevičius, Ignas Giedraitis, Petras Žilinskas, Vaclovas Žilinskas, Cieciševskis, Jonas Gentila ir keletas kunigų.

    Rusų valdžia, žinodama, kad vienuolynai yra Katalikų Bažnyčios stipriausia jėga ir dvasinio gyvenimo židiniai, pradėjo su jais kovoti. Jau po 1863 m. sukilimo daugeliui vienuolynų buvo atimtos žemės ir išdalintos rusų valdininkams bei kolonistams. Daugelyje katalikų vienuolynų buvo apgyvendinti provoslavų vienuoliai, o kai kurios bažnyčios paverstos cerkvėmis. 1864 m. caras Aleksandras išleido įsakymą Lietuvoje išnaikinti vienuolynus.

    Kita kovos priemonė su Katalikų Bažnyčia ir lietuviškumu -jaunimo provoslavinimas ir rusinimas per mokyklas. 1864 m. generalgubernatorius Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo buvo uždarytos parapijinės mokyklos. Tokių mokyklų Žemaitijoje buvo virš 150. Jų vietoje buvo steigiamos rusiškos, o mokytojai gabenami iš Rusijos. Dažniausiai - girtuokliai ir ištvirkėliai.

    Kad geriau sektųsi mokinius suprovoslavinti, mokytojai draudžia mokiniams lankytis pas kunigus, atiminėja iš mokinių maldaknyges ir jas degina. Kvetkų parapijos sodžiuose mokytojas Blagoveščenskas rinko maldaknyges ir jas degino. Mokytojas Mozolskis Taujėnų bažnyčioje ir šventoriuje atiminėjo iš mokinių maldaknyges. Žygaičiuose mokytojas Turzinevskis draudė klebonui mokyti vaikus pas save ir bažnyčioje.

    Po 1863 m. sukilimo Lietuva imta vadinti Šiaurės Vakarų kraštu. Iš bajorų buvo atimta 2340 dvarų ir išdalinta rusų valdi-
28

ninkams bei kolonistams. Visa Lietuva buvo atiduota karo gubernatorių ir rusų valdininkų malonei. Daugelis sodžių sudeginta. Apie 5.000 žmonių buvo išvežta į Sibirą, o į jų vietą atsiųsti rusų kolonistai. Per dvejus Muravjovo valdymo metus buvo pakarta arba sušaudyta 300 žmonių. Žemaičių vyskupijoje 4 kunigai pakarti, 3 užmušti, 67 išsiųsti į Sibirą. Užteko įtarimo ar pikto skundo, ir žmogus žuvęs. Kaimuose ir miesteliuose apsigyvenę kazokai plėšė žmones, prievartavo moteris, - nebuvo kam skųstis, kur pagalbos šauktis.

    Už slaptą mokyklų laikymą buvo grasoma karo lauko teismais.

    Provoslavų tikėjimas buvo brukte brukamas. Vaikai mokyklose turėjo mokytis rusiškai. Caro švenčių dienomis jie būdavo vedami į cerkves.

    1865 m. išleistas specialus įstatymas, draudžiąs spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Šis draudimas tęsėsi iki 1904 m. Knygos buvo spausdinamos rusiškomis raidėmis.

VYSK. M. VALANČIAUS VEIKLA

    Sunku buvo vyskupui Valančiui; jo artimieji padėjėjai buvo ištremti į Sibirą arba sėdėjo kalėjimuose. Jis pats buvo nuolat šaukiamas į Vilnių teisintis. Vien tik įvairių baudų turėjo sumokėti virš 6.000 rub.

    Sukilimo verpete Valančius neužmiršo vadovauti tautai, pats nevengė pavojų. "Žadėjo man Kamčiatką ir kartuves, bet mane užstojo ypatinga Dievo Apvaizda", - rašė Valančius. Jis darė viską, kad kuo mažiau žmonių nukentėtų nuo caro administracijos teroro. Valančius palaikė artimus santykius su caro valdžios pareigūnais. Net žiaurusis Muravjovas buvo perkalbamas ir nulenkiamas. Vyskupas net per daug ėmė pasitikėti diplomatija ir buvo besukąs pirmtako vysk. Giedraičio pėdomis. Tačiau, kai buvo paliesti tikėjimo ir doros dalykai, kai administracija pasiūlė pačiam vyskupui nurodyti nusikaltusius kunigus, jis tiesiai atrėžė: "Tai policijos dalykas".

    Kai rusai nutarė galutinai atsiskaityti su Lietuva, jie pradėjo nuo vyskupo. Jis buvo atkeltas į Kauną, apsuptas šnipų, atskirtas nuo ganomųjų ir kunigų; jam buvo uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos.

    Valančius pačiame sukilimo įkarštyje 1863 m. kreipėsi į carą Aleksandrą, prašydamas pasigailėti tautos. Net
pats-Muravjovas, pasimatęs su vyskupu, buvo nustebintas jo išminties ir takto.
29

    Vysk. M. Valančius matė, kad lietuviai buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, neturį vadų ir todėl lengvai pasiduos rusinimui. Muravjovas pataikavo sodiečiams ir davinėjo po 5 dešimtines dvarų ganyklų. Vysk. Valančius suprato caro ir jo valdininkų tikslus ir priemones, kuriomis visa tai buvo stengiamasi įgyvendinti.

    Nepaisydamas didžiausių sunkumų ir pavojų, vysk. Valančius stoja į didelę ir sunkią kovą su galingu priešu. Visų pirma, jis bando apsaugoti lietuvių tautos dvasines vertybes - kalbą, tikėjimą ir dorovę. Vyskupas, gindamas katalikų tikėjimą, gynė Lietuvą nuo rusinimo. Tikėjimo skirtumas tarp lietuvių ir rusų buvo didžiausia užtvara, kliudžiusi rusinimo darbą.

    Kad bažnyčia atlaikytų tikėjimo priešų puolimus, turėjo būti stipri ir drausminga. Norėdamas išlaikyti tikėjimą, Valančius rūpinosi, kad tikėjimas būtų drąsiai išpažįstamas. Jis pats gyveno tikėjimu ir šito reikalavo iš kunigų ir tikinčiųjų.

    Vysk. Valančius rašė caro valdininkams daugybę pareiškimų. Į gubernatoriaus pastabą, kad esą negalima neklausyti valdžios, vyskupas atsakė, jog geras ganytojas guldo galvą už savo avis ir pridūrė: "Tegul su manimi daro, ką nori, aš visam esu pasiruošęs. Man neilgai begyventi, aš turiu pareigą palaikyti tikėjimą".

    Vysk. Valančius nuolat ragino tikinčiuosius ginti tikėjimą ir nurodydavo būdus, kaip tai padaryti. "Turite būti tvirti tikėjime, - rašė vyskupas, - turite būti pasiruošę kentėti kančias, kaip senovės katalikai... Todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei namų, nei turtų, nei gyvybės... Jei maskoliai kurį ima į nagą, jei muš, tvos, žudys, visa tai katalikas tegul kenčia. Viešpats Dievas kenčiančiam už tikėjimą priduos stiprybės ir kantrybės... Jei bažnyčiose pradėtų maldaknyges grobstyti, pakelkite didelį klegesį, nes jus užpuolė Dievo namuose plėšikai".

    Vysk. Valančius nurodė, kad vaikus tikėjimo reikia mokyti iš pat mažens. Be to, rytais ir vakarais, prieš valgį ir po valgio prižiūrėti, kad vaikai pasimelstų. Tėvai turį vaikams įdiegti klusnumo, kantrybės, o reikale perspėti.

    Valančius mokė taip pat ir kunigus, kaip reikia gintis, kaip elgtis su tais, kurie patys peržengia įstatymus ir kišasi į jiems nederančius dalykus. "Prašau pranešti dvasiškijai, - rašo vyskupas, - kad iš atvykstančių valdininkų reikalautų pirmiausia parodyti apie įgaliavimus savo vyresnybės, kokių dalykų ištirti jie atsiųsti ir tiktai į klausimus, tuos dalykus liečiančius, atsakinėti".

    Vysk. Valančius 1865 m. išleido aplinkraštį, perspėdamas kunigus, kad šie neskelbtų iš sakyklos "jokių raštų, nesutinkančių
30

su katalikų mokslu. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį apaštalų, kurie sakė, kad reikia labiau Dievo klausyti, negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagaliau nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gyvenimo katalikų tikėjime. Mirti mums yra pelnas. Atminkite, kad šimtai tūkstančių kankinių krauju patvirtino savo tikėjimą, drąsiai eidami mirti. Taigi, mieliausieji draugai kovotojai, Dievo kunigai, raginu jus šv. Povilo apaštalo žodžiais: budėkite, stovėkite tikėjime, kaip vyrai ir būkite tvirti". Vyskupas atliko savo pareigą, rizikuodamas, kad šis aplinkraštis gali pakliūti į valdžios rankas, kas iš tiesų ir atsitiko.

    Kunigams prisidėjus prie sukilimo, rusai teisino savo žiaurumo priemones prieš Bažnyčią. Todėl vyskupas draudė kunigams kištis į politiką, kad tuo neiššauktų dar didesnės nelaimės.

    Valančius ypatingai griežtai bausdavo kunigus, pataikaujančius rusų valdžiai.

    Vyskupas gerai suprato, jei lietuviai bus sąmoningi ir susipratę katalikai, rusams nepasiseks jų nutautinti. Todėl jis dėjo visas pastangas, kad lietuviai išmoktų skaityti gimtąja kalba, kad būtų spausdinamos ir platinamos lietuviškos knygos. Valančius rūpinosi išleisti net laikraštį.

    Rusams uždraudus lietuvišką spaudą, Valančius pirmasis ėmė spausdinti Tilžėje lietuviškas knygas ir suorganizavo jų gabenimą bei platinimą.

    Vyskupo įsakymu kunigai reikalavo, kad vaikai, einą išpažinties, būtinai mokėtų skaityti lietuviškai. Lietuviškos knygos skaitymas pasidarė toks būtinas, kaip ir tikėjimo dalykai. Be to, vyskupas reikalavo iš kunigų, pranešti, kiek žmonių parapijoje išmoko skaityti ir rašyti. Išmokusiems skaityti pats padovanodavo maldaknygę.

    "Daraktoriai", vaikščiodami po sodžius, mokė abėcėlės, tėvai mokė vaikus namuose, motinos - prie ratelio. Kur užsidarė parapijinės mokyklos, ten atsidarė vargo mokyklos, suvaidinusios mūsų tautos atgimime lemiamą vaidmenį. Pradėjus mūsų šviesuoliams Prūsuose leisti laikraščius, žadinančius tautinį susipratimą, tauta jau buvo paruošta, nes mokėjo lietuviškai skaityti laikraščius ir juos branginti.

    Išmokęs žmones skaitytį, vysk. Valančius juos stengėsi aprūpinti geromis knygomis ir tapo knygnešių tėvu. Jis parašė daugiau kaip 40 knygelių, steigė knygynus. 1859 m. vysk. Valančius kreipėsi pas Vidaus reikalų ministrą, prašydamas, kad lietuviams ir žemaičiams būtų leidžiamas lietuviškas laikraštis. Deja, rusai pabūgo apšvietos ir Valančiaus sumanymą palaidojo.
31

    Žmonės vysk. Valančiaus knygeles godžiai skaitė. Kai jos plačiai paplito, žandarai pradėjo jas gaudyti. Jie nuvyko net į Tilžę ieškoti vysk. Valančiaus rankraščių, bet neradę suėmė 8 kunigus ir 2 pasauliečius, ir, palaikę kalėjime, ištrėmė į Sibirą. Tai buvo pirmieji knygnešiai, nukentėję už tautos švietimą. Jų vietoje stojo šimtai, kurie per 40 metų keliavo į Prūsus ir gabeno lietuviškas knygas. Daugelis jų atsidūrė Sibire. Valančiumi pasekė ir kiti kovotojai už Lietuvos laisvę. Rytprūsiuose pradėjo eiti ir pirmieji lietuviški laikraščiai, kol 1904 m. buvo iškovota lietuviškosios spaudos laisvė. Lietuviškoji spauda kėlė religinį ir tautinį lietuvių susipratimą ir ruošė kelią nepriklausomos Lietuvos sukūrimui.

    Devynioliktojo amžiaus pradžioje Žemaičiuose kiekviena parapija, kartais ir didesnis kaimas, turėjo mokyklą. Tose mokyklose buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos ir pagrindinių tikėjimo tiesų. Tos parapijinės mokyklos dažniausiai veikdavo advento ir gavėnios metu. Rusams šios mokyklos nepatiko ir nuo 1831 m. ligi 1841 m. valdžia jas buvo uždraudusi. Vysk. Valančius labai rėmė parapijines mokyklas. 1852 m. vyskupas rašo dekanams: "Žinomas visiems kunigams mano reikalavimas, kad prie kiekvienos parapijinės bažnyčios ir net prie didžiųjų filijų būtų laikoma mokykla po priežiūra vietinio klebono arba filialisto, kame neturtingo luomo vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo". Dekanai privalėjo du kartus per metus pranešti apie mokyklų padėtį. Už mokyklų steigimą vyskupas rašydavo padėkos laiškus. Nenuostabu, kad 1853 m. žemaičiuose buvo 126 parapijinės mokyklos, kuriose mokėsi 4147 mokiniai, o valdžios mokyklų buvo vos 18, kuriose mokėsi 815 mokinių.

    Vysk. Valančius žinojo, kad tik ta tauta bus stipri, kurios dorovė aukšta, todėl visais galimais būdais dar morališkai nesugedusius kaimiečius stengėsi padaryti sąmoningais dorais žmonėmis. Nuo baudžiavos laikų žmonėse buvo įsigalėjęs girtavimas, žlugdęs tautos dorovę. Vyskupas su šia yda pradėjo negailestingą kovą, ragindamas žmones rašytis į blaivybės draugiją.

    Į blaivybės draugiją įsirašiusių katalikų skaičius:

    Kauno gubernijoje 689.536 - 83,3%
    Vilniaus gubernijoje 325.261 - 51,9%
    Gardino gubernijoje      114.040    -    59,0%

    1859 m. tikėtasi už degtinę gauti Kauno gub. 948.056 rub., o gauta tik 53.146 rub. Vilniaus gub. tikėtasi gauti 929.305 rub., o gauta 336.781 rub. Blaivybės įvedimas Žemaičių vyskupijoje su-
32

mažino valstybės pajamas, bet už tai pakilo žmonių dora ir gerbūvis.

    1863 m. generalgubernatorius Muravjovas blaivybės draugijas uždraudė. Žandarai laikė nusikaltimu prieš generalgubernatoriaus įsakymą net kunigų paraginimą susilaikyti nuo gėrimo, o kai kurie net versdavo žmones gerti. Vysk. Valančius rašė gubernatoriui raštą, reikalaudamas sudrausti tokius pareigūnus.

    Vyskupas kovojo ne tik su girtuokliavimu, bet ir su kitomis žmonių ydomis ir iškeldavo dorybių grožį. Jis žinojo, kad tarp savųjų yra rusams parsidavėlių, kurie kerštaudami arba už pinigą skundžia savuosius. Valančiaus Antanas Tretininkas pasakoja apie vieną žandarą, kuris bara skundusią merginą: "Oi, prakeikti jūs, žemaičiai... Niekas tarp jūsų negali nė nusispiauti, kad mums nepraneštumėt!.. Už stiklą degtinės parduodat savo brolius!"

    Vysk. Valančius skatino mylėti tėvynę. Savo raštuose jis aprašo žemaičių kovas su kryžiuočiais, išgiria jų narsumą ir pasiaukojimą.

VYSK. M. VALANČIAUS REIKŠMĖ ŠIANDIEN


    Praėjo 100 metų nuo vysk. Valančiaus mirties, tačiau jo asmuo ir jo veikla ypatingai yra aktualūs. Praeities kova ir pasiekti laimėjimai turi padėti mums suprasti dabartį, kur glūdi mūsų tautos jėgos. Mes turime pasimokyti iš praeities, kad nepralaimėtume šios dienos kovų.

    Vyskupo Valančiaus ir mūsų laikai turi daug panašumo, bet tarp jų yra ir skirtumo. Prieš 100 metų buvo siekiama Lietuvą suprovoslavinti, o paskui surusinti, dabar gi siekiama ją sube-dievinti, o paskui palaipsniui surusinti. Marksizmo teoretikai aiškiai sako, kad, pasiekus komunizmą, išnyks tautos ir bus viena kalba. Nepatogiai pasijunta marksizmo dėstytojai mūsų krašte, kai jų užklausiama, kokia tada bus kalba?

    Ir šiais laikais didžiausia kliūtimi lietuviams nutautinti yra katalikų tikėjimas ir tautinis susipratimas. Todėl į šiuos du frontus nukreiptos svarbiausios lietuvių tautos priešų jėgos.

    Kovai su Katalikų bažnyčia beveik aklai yra kopijuojama caro valdžios vartoti metodai Valančiaus laikais. Į Bažnyčios vadovybę stengiamasi įbrukti valdžiai pataikaujančius asmenis, kurie, kaip vysk. Žilinskas ir kiti, klusniai vykdytų tarybinės valdžios potvarkius.
33

    Varžomas priėmimas į Kunigų seminariją, kad, trūkstant kunigų, greičiau būtų sunaikintas liaudyje tikėjimas.

    Kišamasi į kunigų skirstymus, kad gyvesnėse parapijose dirbtų nepajėgūs arba susikompromitavę kunigai, o įtakingi ir aukštos doros kunigai būtų priversti tūnoti be darbo.

    Bažnyčios uždarinėjamos, draudžiama statyti kryžius, neleidžiama statyti naujų bažnyčių, o pastatytos atimamos, kaip įvyko Klaipėdoje.

    Vienuolynai ir katalikiškosios mokyklos uždarytos, katalikiška spauda uždrausta, kunigams kalėdoti draudžiama, varžomas važinėjimas į atlaidus, o kai kur varžomas net pamokslų sakymas.

    Kunigams draudžiama katekizuoti vaikus, o taip nedarė net caras!

    Per vadinamus bažnytinius komitetus valdžia bando įsibrauti į Bažnyčios vidinį gyvenimą, kad galėtų kontroliuoti kunigų veiklą. 0 kiek prievartos ir pažeminimų patiria mokiniai ir inteligentai, pasiryžę likti ištikimi savo sąžinei! "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" puslapiuose randame daugybę faktų, liudijančių apie smurtą, melą ir prievartą, kurių pagalba šiandien stengiamasi atitraukti lietuvius nuo tikėjimo.

    Prisidengiant šūkiu: religija yra liaudies opiumas, vykdoma planinga kova su katalikų Bažnyčia, kaip pajėgiausia kliūtimi, norint dvasiškai pavergti ir nutautinti lietuvius.

    Lietuva bedievinama per spaudą, radiją, televiziją, paskaitas ir mokyklą. Viena iš kovos prieš Bažnyčią priemonių yra kunigo autoriteto griovimas žmonių akyse, kad tokiu keliu būtų pakirsta kunigo įtaka liaudyje. Šiam tikslui nesivaržoma griebtis žemiausio melo, kaltinant kunigus žmogžudystėmis ir pan.

    Šiuo metu yra sunkiau išsaugoti mūsų tautos dvasines brangenybes, kaip Valančiaus laikais, nes tada nebuvo tokių komunikacijos priemonių, kaip radijas, televizija, kinas, patogus transportas ir pan.

    Caro laikais katalikybės ir lietuvybės persekiotojais buvo žandarai, popai ir svetimtaučiai mokytojai. Šiais laikais tą darbą už pinigą, patogią vietą ir geras gyvenimo sąlygas atlieka patys Lietuvos inteligentai, ypač mokytojai. Jie pamiršta, kad kovodami prieš tikėjimą, griauna moralę ir ruošia savo tautai pražūtį.

    Šiandien nepalyginamai yra daugiau tų, kuriems Maironis sudėjo šias eiles:
34

    O tu, kuris lietuvio tik vardą nešioji
    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,
    Tegul ir tave ateitis tolimoji
    Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!

    Neabejotinai, didelė atsakomybė už tautos bedievinimą tenka ypač didmiesčių kunigams, kurių apsileidimas, o kartais net piktinantis gyvenimas daugelį inteligentų ir besimokančio jaunimo padaro abejingais ne tik tikėjimo, bet ir tautos problemoms.

    Jei šiandien daugelis lietuvių yra įsijungę į Lietuvos bedievinimo ir nutautinimo darbą, tai iš dalies galima paaiškinti žinių stoka, lengvabūdišku patikėjimu priešų propaganda. Jie nepastebi, kad siūlomas materializmas yra naujas tikėjimas, tik nepagrįstas naujaisiais mokslo duomenimis.

    Šiandien blogiausia, kad atėmus iš jaunimo tikėjimą, smukdoma jo moralė. Tada tiesiog koktu domėtis dvasinėmis ir dorovinėmis problemomis. Viskam abejingas jaunimas tampa naujosios buržuazijos atstovais, kuriems svarbu tik patogus ir palaidas gyvenimas.

    Kol lietuvio dvasinis pasaulis, tikėjimas, pasaulėžiūra ir moralė, raginanti mylėti tėvynę, bus skirtinga nuo materialistinės pasaulėžiūros, tol ji bus kliūtimi susilieti su nutautinta, subedie-vinta, morališkai pakrikusia pavergėjų mase.

    Todėl kiekvienas šių dienų susipratęs lietuvis šiuo sunkiu Lietuvai laiku turėtų mokytis iš Valančiaus. Jis turėtų ne tik negriauti, bet palaikyti lietuvių religingumą, kaip tautinės jėgos šaltinį. Kiekvienas privalo kelti savo tautinį sąmoningumą, studijuoti tautos istoriją ir suprasti jos pamokas. Kiekvieno lietuvio pareiga - pralenkti pavergėjus savo dvasine kultūra: dora, mokslu, menu, literatūra Tai priemonės išsaugoti savosios tautos įsigytas dvasines vertybes ir įgyti daugiau savarankiškumo bei laisvės.

    Šiandien baigusieji vidurinę ir aukštąją mokyklą tampa vis labiau susipratusiais lietuviais, vis labiau ima domėtis Lietuvos istorija ir kraštotyra. Šapokos "Lietuvos istoriją" skaito dienomis ir naktimis. Tačiau didžiuma dar nepajėgia tinkamai įvertinti tikėjimo ir doros vertę tautos gyvenime.

    Tarybų Sąjungoje prasidėjęs susidomėjimas dvasinėmis vertybėmis, siekimas laisvės ir teisės savarankiškai galvoti ir kurti, randa vis platesnį atgarsį ir mūsų krašte. Reikia tikėti, kad šios pastangos išaugs į galingą religinio-dorovinio ir tautinio atgimimo sąjūdį, kuris turės lemiančios įtakos Lietuvos ateičiai.
P.Rimgaudas
35
GYVENTI BE M E L O


    Kažkada mes nedrįsome ir patylomis šnabždėti, o štai dabar rašome ir skaitome "samizdatą". Susirinkę parūkyti, vienas kitam atvirai pasiguodžiame - kokių tik eibių jie nepadarė, kur tik jie mūsų netempia. Ir nereikalingi gyrimaisi apie kosmoso užkariavimą, kai tuo tarpu nugyventi ir vargingi namai, ir tolimų laukinių režimų stiprinimas, ir pilietinių karų kurstymas. Ir neprotingai savo lėšomis Mao Ce Duną išauginome, ir kai mus prieš jį varys, reikės eiti, - kur pasidėsi. Ir teisia, ką nori, ir sveikus į beprotnamius suvaro - vis tie patys. O mes - bejėgiai.

    Jau iki kraštų prisipildė, jau gresia mums visuotinis dvasinis žlugimas, o štai - štai ištiks ir fizinis, ir sudegins mus ir mūsų vaikus, o mes, kaip ir seniau, vis bailiai šypsomės ir švebeldžiuodami vapaliojame.

    O kaip mes sutrukdysime? Neturime jėgų. Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už kuklų šiandieninį ėdalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas galimybes dėl būsimųjų kartų, - kad tik nesuardžius savo menkos egzistencijos. Neliko nei tvirtumo, nei savigarbos, nei užsidegimo. Mes nebijome net visuotinės atominės mirties. Nebijome trečiojo pasaulinio karo, - o gal kokiame plyšyje ir pasislėpsime. Mes bijome tik drąsių pilietinių žingsnių.

    Mums svarbu neatsilikti nuo bandos, nežengti savistoviai, - ir nepasijusti staiga be baltų batonų, be dujų plytelės, be prisirašymo Maskvoje.

    Kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo: gyventi patogu, gerai visam laikui. Aplinka, socialinės sąlygos - iš jų neiššoksi. Sąmonę nulemia gyvenimas, tad kuo mes kalti? Mes -nieko negalime.

    O mes galime - v i s k ą ! Mes patys sau meluojame, kad save nuramintume. Visame kalti ne tik jie. Mes patys kalti. Tik mes.

    Kas nors prieštaraus - juk iš tikrųjų nieko nesugalvosi. Mums užkimšo burnas, mūsų neklauso, neklausia, - kaip juos priversti mūsų paklausyti? Juos perkalbėti neįmanoma.

    Natūralu būtų juos perrinkti, bet perrinkimo mūsų šalyje nebūna. Vakaruose žmonės žino streikus, protesto demonstracijas, bet mes per daug užguiti, mums baisu. 0 gal atsisakyti dirbti? O gal išeiti į gatvę? Kiti lemtingi keliai, išbandyti pastarajame amžiuje karčioje rusų istorijoje, juo labiau ne dėl mūsų. Iš tiesų -nereikia.
36

    Dabar, kai visi kirviai pakankamai prisikapojo, kai išaugo pasėta sėkla, mums aišku, kad pasiklydome. Kaip apsivylė tie jauni, savimi pasitikį žmonės, kurie manė teroru, kruvinais sukilimais, pilietiniu karu padaryti mūsų šalį teisinga ir laiminga. Ne, ačiū jums, švietimo tėvai. Dabar mes jau žinome, kad metodų niekšiškumas gimdo niekšiškus ir rezultatus. Mūsų rankos tebūnie švarios.

    Ratas užsidarė ir nejaugi nėra išeities? Ir lieka mums pasyviai laukti - o gal kas nors savaime atsitiks. Tačiau nuo mūsų niekad šitai neatstos. Jeigu mes visi ir visada jį pripažinsime, garbinsime ir stiprinsime. Jei neatsiskirsime nors nuo pačio jautriausio jo taško - nuo melo.

    Kai prievarta įsiveržia į taikų žmogišką gyvenimą, jos veidas šviečia pasitikėjimu. Ji taip ir neša vėliavą ir šaukia: "Aš - prievarta! Išsiskirstyti! Pasitraukti! Sutraiškysiu!"

    Tačiau prievarta greitai sensta. Nedaug prabėga metų - ji jau nepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, būtinai į talką šaukiasi melo. Prievartai nėra kuo prisidengti, tik melu, o melas gali laikytis tik prievartos remiamas. Ne kasdien, ne ant kiekvienų pečių prievarta uždeda savo sunkią leteną. Ji tik reikalauja paklusnumo melui, kasdieninio mūsų dalyvavimo mele. Čia - visas mūsų lojalumas.

    Ir čia yra mūsų paniekintas, paprasčiausias, prieinamiausias išsilaisvinimo raktas - asmeninis nedalyvavimas mele. Lai melas viską padengia, lai visus valdo, bet užsispirsiu bent tiek - tegul valdo ne per mane. Ir štai - plyšys mūsų įsivaizduojamajame neveiklumo rate. Dėl mūsų pats lengviausias, o melą labiausiai griaunantis. Kai žmonės atsitraukia nuo melo, jis paprasčiausiai liaujasi gyvavęs. Melas, kaip parazitas, gali gyvuoti tik žmonėse.

    Prisipažinkime - mes nepribrendome eiti į aikštes ir garsiai skelbti tiesą, pasakyti balsiai, ką mes galvojame. Nereikia. Tai baisu. Tai nors atsisakykime kalbėti tai, ko nemąstome. Štai mūsų kelias. Lengviausias ir prieinamiausias mūsų išsiugdytam organiškam bailumui. Žymiai lengviau - baisu ir pasakyti - už Gandžio pilietinį neklusnumą.

    MŪSŲ KELIAS - NIEKUR SĄMONINGAI NEPALAIKYTI MELO. Suvokus, kur melo pradžia - kiekvienam ji skirtingai pastebima - atsitraukti nuo šios gangrenuojančios ribos, nepakli-juoti ideologijos mirusius kaulelius ir žvynelius, nesusiūti supuvusį skudurą. Mes būsim nustebinti, kaip greitai ir beviltiškai nyksta melas - ir kam priklauso būti nuogam, pasirodys pasauliui nuogu.

    Ir taip kiekvienas, nugalėdamas savo nedrąsą, tegul pasirenka,
37

ar lieka jis sąmoningu melo tarnu. Suprantama, ne dėl polinkio, bet dėl šeimos, dėl vaikų auklėjimo melo dvasioje. .Ar neatėjo laikas jam pasijusti garbingu žmogumi, vertu vaikų ir amžininkų pagarbos?

    Ir nuo šios dienos ateityje jis nepasirašys, neparašys, neatspausdins jokių atsiliepimų, nei vienos frazės, kuri, jo nuomone, iškreipia tiesą.

    Nei vienos frazės - nei asmeniškame pokalbyje, nei viešai neišreikš nei pats, nei špargalka, nei agitatoriaus, mokytojo, auklėtojo role, nei teatre.

    Meniškai, skulptūriškai, techniškai, muzikiniai - neišreikš, neakomponuos, netransliuos nei vienos melagingos minties, nei vieno pastebimo tiesos iškraipymo.

    Nepateiks nei žodžiu, nei raštu nė vienos vyraujančios citatos dėl apsidraudimo, dėl pasisekimo darbe, jei pilnai nepritaria cituojamai minčiai arba jei ji tiksliai netinka toje vietoje.    /

    Nesileis priverčiamas eiti į demonstraciją ar į mitingą, jei tai prieš jo norus ir valią. Nepaims į rankas, neiškeis transparanto, lozungo, kuriam pilnai nepritaria.

    Nepakels balsuojančios rankos už pasiūlymą, kuriam nuoširdžiai neprijaučia. Nebalsuos nei viešai, nei slaptai už asmenį, kurį laiko nevertu arba bent juo abejoja.

    Nesileis nuvaromas į susirinkimą, kur laukia prievartinis, iškreiptas klausimo svarstymas.

    Tuojau pat apleis posėdį, susirinkimą, paskaitą, spektaklį, kiną, kai tik iš oratoriaus išgirs melą, ideologinius tauškalus arba begėdišką propagandą.

    Neišsirašys, nepirks tokio laikraščio ir žurnalo, kur informacija iškraipoma, o svarbiausi faktai nutylimi.

    Suprantama, mes išskaičiavome ne visus galimus ir būtinus apsiribojimus nuo melo, - tas, kuris pradės apsivalyti, švariu žvilgsniu lengvai pastebės ir kitus atvejus.

    Taip, pirmiausia išeis nekaip. Kam nors laikinai - netekti darbo. Jauniems žmonėms, norintiems gyventi tiesa, šitai iš pradžių labai sukomplikuos jų jauną gyvenimą. Juk neatsakinėjamos pamokos, prigrūstos melo. Reikia išsirinkti.
Niekam, kas nori būti garbingu, čia neliko plyšelio. Niekam iš mūsų nei vieną dieną, net pačiuose nekalčiausiuose technikos moksluose, neišsilenkti nors vieno iš čia paminėtų žingsnių. Į tiesos pusę ar į melo pusę. Į dvasinę nepriklausomybę arba į dvasinį vergavimą.

    Juk tas, kuris neišdrįs apginti savo sielos, tegul nesidžiaugia, nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, tenesigiria, kad jis
38

akademikas arba liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas arba generolas. Tegul sau ir pasako - aš esu niekingas bailys. Svarbu, kad man šilta ir sotu.

    Tačiau ir šitas, pats nuosaikiausias iš visų pasipriešinimo kelių, nebus mums, užsisėdėjusiems, lengvas. Tačiau žymiai lengvesnis už susideginimą ar bado streiką! Ugnis neapglėbs tavo kūno, akys nesprogs nuo karščio, o juodos duonos su grynu vandeniu tavo šeimai visada atsiras.

    Mums ištikima, mūsų apgauta, tikrai didi Europos tauta -čekoslovakai - argi neparodė mums, kad net prieš tankus atsilaiko krūtinė, jei joje - garbinga širdis.

    Tai bus nelengvas kelias, bet pats lengviausias iš visų galimų. Nelengvas pasirinkimas kūnui, bet vienintelis - sielai. Nelengvas kelias, tačiau yra pas mus žmonių, net dešimtys jų, kurie metų metais lieka ištikimi šitiems principams ir gyvena tiesoje.

    Taigi, ne pirmam reikės eiti šituo keliu, o tik prisijungti. Tuo lengvesnis ir tuo trumpesnis atrodys mums visiems šis kelias, juo sutartiniau ir gausiau juo pradėsime žengti. Bus mūsų tūkstančiai, ir nesusitvarkys, niekam nieko nepadarys. Atsiras mūsų dešimtys tūkstančių - ir neatpažinsim savo šalies.

    Jeigu sudrebėsime, tai gana skųstis, kad kažkas mums neduoda kvėpuoti. Mes patys neduodame. Susigūšime dar - palauksime. O mūsų broliai biologai priartins mūsų minčių skaitymo ir genų pertvarkymo laiką.

    Jei ir tada pabijosime, tai mes niekingi, bevilčiai, ir mums tinka Puškino panieka:

    Kam bandai laisvės dovana:

    Jos paveldėjimas iš kartos į kartą -
    Jungas su barškučiais ir botagas.
Aleksandras Solženicynas
Nobelio premijos laureatas
1974 m. vasario 12 d.
39

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum