gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 2 Spausdinti El. paštas
                Tegul meilė Lietuvos
                Dega mūsų širdyse.
                Vardan tos Lietuvos
                Vienybė težydi!

                    V. Kudirka
AUŠRA NR. 2 [42]
    Numeryje:

    Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas
    "Aušros" gadynė
    Naujos rusinimo priemonės mokykloje
    A.a. Mindaugas Tamonis
    Mintys, apmąstant susidorojimą su M. Tamoniu
    Muravjovo epochos dvasia
    Ko siekia V. Miniotas?
    Ir vėl Balfo ranka...
    Nusikaltimo pėdsakams dingstant
    Kada Lietuva buvo suvereni?
    Pastabos apie tarybinius partizanus
    Eilinė apgaulė
    Kam naudinga tyla?
    Solidarizuojamės su rusų disidentais!
    Žinios


1976 m. vasario 16 d.
41
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMAS

     1917 m. rugpiūčio 1 d. Vilniuje susirinkę lietuviai sudarė organizacinį komitetą, kuris pagaliau iš vokiečių išgavo leidimą platesnei konferencijai sušaukti. Suvažiavo 214 kviestųjų atstovų. Konferencija pasisakė už demokratinę nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.

    Nors tarptautinė būklė buvo dar labai miglota, taip pat buvo neaiški ir Lietuvos ateitis, Lietuvos Taryba, susirinkusi 1918 m. vasario 16 d. sostinėje Vilniuje, ryžosi pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, tapusiu kertiniu akmeniu nepriklausomai Lietuvos valstybei.

(Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija).

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės
A k t a s

    Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario mėn. 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

    Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

    Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai... vyriausybei prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
43
LIETUVOS IR TARYBŲ RUSIJOS TAIKOS SUTARTIS

    Remdamiesi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairos pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.

    Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link. (Ištrauka iš Lietuvos ir Tarybų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties).


ISTORIJOS PUSLAPIAI
"AUŠROS" GADYNĖ

    "Aušrai" atsirasti sąlygas sudarė 19 amžiaus pradžioje prasidėjęs tautinio atgimimo sąjūdis. To meto nuotaikas puikiai atvaizduoja Maironis poemoje "Jaunoji Lietuva":

    Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto
    Pavasaris eina Karpatų kalnais.
    Po Lietuva - žiema. Nei žodžio, nei rašto
    Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

    Šitos nuotaikos stipriai veikė ypač susipratusią ir mąstančią Lietuvos šviesuomenę. Reikėjo tautos gyvenime rasti tinkamą kryptį ir ją nurodyti tiesos beieškantiems. Ką daryti? Ar eiti kartu su mūsų kultūrą slopinusiais lenkais, pralaimėjusiais 1863 m. sukilimą, ar eiti su pasiskelbusiais mūsų išvaduotojais rusais? Abejones išsklaidė 1864 m. spaudos uždraudimas.

    Reikėjo pasirinkti savo kelią. Sužadinti visuomenėje tautinį susipratimą, reikėjo ne tik gyvo žodžio, bet ir spaudos.

    Ši dirva iš dalies buvo paruošta jau ankstyvesnių lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo pionierių, ypač Simono Daukanto ir vysk. Motiejaus Valančiaus, kurie išmokė nemažą mūsų tautos
44

dalį lietuviškai skaityti ir savo raštais įskėlė pirmąsias tėvynės meilės kibirkštis.

    Pirmasis "Aušros" redaktorius ir leidėjas dr. J. Basanavičius ir aušrininkas J. Šliūpas prisipažįsta, kad tautiškumą juose išugdė lietuviškai nusiteikę jų tėvai ir krikščioniška šeimos aplinka.

    J. Basanavičius sako, kad jo tėvas Juras, nors paprastas ūkininkas, bet buvo teisingas ir visų gerbiamas žmogus (miręs 1879 m.). Jam yra dėkingas už širdyje išugdytą patriotizmą. Tėvų įdiegtą tėvynės meilę toliau kurstė lietuviškos maldaknygės ir knygos - "Aukso altorius", "Garbė Dievo", "Gyvenimas Švč. Panos Marijos", "Šiaulėniškis senelis". Jas skaitęs po kelis kartus dėl jų gražios kalbos. Didelę įtaką padarė jo pažiūrų formavimuisi ir senovės lietuvių istorikai: Strikovskis, Gvagnini, Kromeras, Dlugošas ir kt. ("Lietuviškieji raštai ir raštininkai". Tilžė, 1890. p. 171-175).

    Panašiai rašo ir J. Šliūpas: "Dar septynių metų vaikysčių būdamas tėvų namuose su didžiausiu užsidegimu Rakandžiuose mėgdavau skaityti balsiai motynai ir šeimynikščiams, vakarais gryčioje prie šakalio žiburio bedirbantiems, visokias lietuviškas knygeles, kurios man pateko į rankas: "Šiaulėniškį senelį", "Vaikų knygelę", "Paaugusiems žmonėms knygelę", ypatingai gi "Branelę", "Gyvenimą V. Jėzaus Kristaus", o taipogi visa kakarine rėždavau šventadieniais giesmes iš kantičkų korunkas, litanijas, stacijas ir t.t. Po daug sykių minėtus raštus beskaitant, man vien vėl naujų norėjosi" (J. Šliūpas, Minės apie mano prietykius prie "Aušros", "Varpas", 1903, Nr. 3, p. 77).

    Dar prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį, bet tada dar nebuvo pakankamai jėgų, o, be to, valdžia nedavė leidimo. Dabar inteligentijos jau buvo daugiau ir 1882 m. J. Basanavičius su Zauerveinu pradėjo tartis įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų laikraštį. Tačiau buvo įsteigtas tik laikraštis "Aušra" (1883). Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo dr. J. Basanavičius. Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsienyje, daugiausia Bulgarijoje (1884-1905), tai laikraštį tvarkė kiti, būtent, Mažosios Lietuvos lietuvis Miksas, vėliau dr. J. Šliūpas, o kai šį vokiečių valdžia privertė išvažiuoti į Ameriką, - vėl Miksas. "Aušra" iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje, o paskui Tilžėje, paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 500).

    Projektą leisti lietuvišką laikraštį dr. J. Basanavičius išdėsto savo privačiuose laiškuose, straipsniuose ir savo pokalbiuose su J. Mikšu, J. Šliūpu, ypač su dr. Jurgiu Zauerveinu, dideliu lietu-
45

vių tautos gerbėju ir mylėtoju, autoriumi garsios dainos "Lietuviais esame mes gimę".

    Dr. J. Zauerveinas savo leidžiamoje "Lietuviškoje Ceitungoje" 1882 m. iškėlė sumanymą prūsų lietuviams organizuoti "Lietuvišką draugystę" populiariems raštams leisti, kad apsaugojus Prūsijos lietuvius nuo suvokietėjimo ir juose pažadinus tautinį susipratimą. J. Zauerveino projektas sukėlė tame laikraštyje gana plačią diskusiją, kurios pabaigoje prieina išvados - "steigti tam tikrą laikraštį visai Lietuvai šviesti".

 
    Tuomet J. Basanavičius pasikvietė J. Miksą atsakinguoju redaktoriumi ir ėmėsi darbo: rinkti medžiagą, ją tvarkyti, parūpinti lėšas ir t.t.

    J. Basanavičius "Aušros" Nr. 1 įžanginiame straipsnyje nurodė jos programą - iškelti tautinį idealą.

    Lietuvių tauta - senovėje didelė ir galinga, dabar sumažėjusi ir vis tebemažėjanti, tuo tarpu kai kitos mažesnės ir didesnės tautos, turėdamos laisvę, auga, tarpsta ir tarsi laukia, kada nutautėję lietuviai paskęs jų bangose. Matydamas pavojų, autorius pabrėžia: "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Iš to matyti, kad "Aušra" siekė visų teisių, kurias turi kitos tautos.

    Tautos idealas turi būti siekiamas konkrečiai užsibrėžtais tikslais. Todėl "Aušros" uždavinys - įkvėpti tėvynės ir gimtosios kalbos meilę. Aušrininkai troško prikelti Lietuvą, garsią savo praeitimi, garbingą savo žygiais. Norint pasiekti savo tikslą, reikėjo tautą supažindinti su jos praeitimi, parodyti jos buvusią didybę ir garbę. Be to, reikėjo šalinti tas priežastis, dėl kurių Lietuva taip sunyko. Ypač buvo būtina nukreipti visas jėgas kovai su nutautėjimu, kalbos nykimu ir švietimo stoka. Tam buvo reikalinga pažadinti lietuvių tautinį susipratimą, atgauti spaudą ir įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą: į mokyklas, valstybines įstaigas, į bažnyčią. Lietuviškoji spauda turėjo padėti lietuviams šviestis, kovoti su girtavimu ir kitokiomis blogybėmis, kurios smukdė liaudies dorovę ir medžiaginę kultūrą. "Ko mokslinyčios nedaro, tai mes patys turime rūpintis apie dvasišką šviesą. O šis šviesos atgabeninimas yra didei svarbus dalykas", "Aušra" žadėjo teikti savo tautiečiams mokslo žinių, istorijos, rinkti kraštotyrinę medžiagą: "Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus - duoti pažinti mūsų sentėvių darbus. Todėl pirmų pirmiausia turime pažinti jų senovišką gyvenimo būdą, darbą ir tikybą..., nes jų gyvenimą pažiną, pažinsime
46

geriau juos, o juos pažinę ir patys pasipažinsime. Vadovaudamiesi senovės atminimais bei pagarba "Aušra" duos visokių duomenų iš Lietuvos praeities: tautosakos, dainių ir pasakų, piliakalnių aprašymų, bet neužmirš ir dabarties".

    "Aušra" savo prakalbą baigia šiomis mintimis: "Šituos savo pažadus išpildyti iš gilumos širdies norėdami, mes netrokštame dėl savęs bikokio pelno ir naudos, vienat, kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai".

    Aušrininkų darbą sunkino ir slopino jų energiją daugelio inteligentų abejingumas jų iškeltoms idėjoms,, karjerizmas, stoka optimizmo ir tikėjimo pergale. Tačiau dauguma aušrininkų buvo įsitikinę, kad Lietuva pabus iš miego.

    Įrodymai, kad ir mažas susipratusių tautiečių skaičius gali daug padaryti, laikraštis supažindindavo savo skaitytojus su kitų kraštų veikėjais, padariusiais daug gero savo aplinkai. Taip gana plačiai aprašytas kroatų patriotas Jurgis Strossmageris ("Aušra", 1886, Nr. 2), latvių veikėjas Kristijonas Kalvinas ("Aušra", 1886, Nr. 4). "Aušra" kvietė eiti jų pėdomis.

    Laikraštis beveik kiekviename numeryje duodavo įvairių lietuviškų knygų recenzijų ir supažindindavo su lietuvių rašytojais, jų gyvenimu ir kūryba (S. Daukantu, K. Donelaičiu, kun. A. Strazdeliu ir kt.), spausdindavo ypač daug poezijos.

    "Aušros" uždavinys nebuvo skelbti dienos naujienas, bet žadinti užmigusius savo brolius į kovą, kelti kultūrą ir švietimą, kovoti už savo teises. Buvo skelbiama, kad laikraštis leidžiamas Lietuvos mylėtojų.

    Dr. J. Basanavičiaus vardu išėjo 1883 m. pirmasis ir antrasis "Aušros" numeriai, atspausdinti Ragainėje. Kiti numeriai išėjo "Lietuvos mylėtojų" vardu. Pirmieji "Aušros" bendradarbiai buvo S. Norkus, J. Višteliauskas, P. Arminas, J. Miliauskas, Malinauskaitė-Šliūpienė, Kriščiukaitis, P. Mašiotas, V. Kudirka, I. Andziulaitis ir kt. Iš viso "Aušros" bendradarbių priskaitoma 66 asmenys, kurie dėl to laiko sąlygų savo pavardėmis tepasirašydavo vos keletas.

    Oficialus laikraščio redaktorius J. Miksas, spaudžiamas Ragainės burmistro, po penkto numerio metė darbą ir išvyko į Lietuvą, palikdamas "Aušros'.' leidimą M. Jankui su 1000 markių skola spaustuvei.

    M. Jankus laikraščiui redaguoti pasikvietė Ženevoje gyvenusį J. Šliūpą. Šis kvietimą priėmė ir išvyko į Bitėnus pas Jankų. Pakeliui Prahoje aplankė dr. J. Basanavičių. Šis reikalavo, kad visi "Aušros" rankraščiai prieš spausdinant būtų jo peržiūrimi.
47

Vėliau pasirodė, kad tas reikalavimas nepraktiškas ir nuo jo Basanavičius atsisakė, bet savo raštais ir patarimais ir toliau rėmė "Aušrą".

    Šliūpui vokiečių valdžia uždraudė gyventi Prūsijoje, kaltindama jį politine neištikimybe, nes vokiečiams atrodė "Aušra" esanti palankesnė rusams ir lenkams.

    Šliūpas laikraštį redagavo Bitėnų km. gyvendamas pas Jankų.
    1884 m. kovo 14 d. Šliūpas redagavimą ir administravimą perdavė iš D. Lietuvos grįžusiam J. Mikšui. Jis, paveldėjęs savo tėvo palikimą, nusipirko Tilžėje spaustuvę ir nuo 1886 metų pradėjo "Aušrą" leisti savo spaustuvėje ir savo lėšomis. Leidinys kiek padidėjo, pasirodė vienas kitas paveikslas. Paskutinius du "Aušros" numerius redagavo buvęs liaudies mokytojas Juozas Andziulaitis ir poetas bei visuomenininkas Jonas Mačys.

    "Aušros" bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pavadintą "Lietuvos mylėtojais". Jų tarpe buvo labai įvairių žmonių. "Aušros" artimiausi leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, vadovavęsi tuo metu populiariais liberališkais šūkiais. Keldami garbingą pagonišką praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir Katalikų Bažnyčią. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant laikraštį karštam patriotui ir veikėjui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J. Šliūpui. Todėl katalikiškoji visuomenė nuo "Aušros" nusigręžė.

    1886 m. vidurvasaryje Mikšas, nepajėgdamas išmokėti skolų, pardavė spaustuvę ir "Aušra" sustojo.

    Nors "Aušros" išėjo vos 40 numerių, tačiau ji savo uždavinį atliko. Lietuvis jau žinojo, "kuo yra buvęs" ir "kuo yra tapęs", jo tautinė sąmonė atgijo. "Aušros" vietą užėmė įvairių krypčių laikraščiai: "Šviesa", "Varpas", "Ūkininkas", "Tėvynės Sargas".

    Šis laikotarpis galima apibūdinti V. Pietario žodžiais iš "Algimanto" apysakos: "Lietuva miegojo dar... Rengėsi busti stipri, galinga... Patys priešai ją pakėlė. Tačiau ji budo ne iš syk, iš lengvo ji budo..."

    Daugiausia "Aušrai" straipsnių parašė dr. J. Basanavičius, ypač jos leidimo pradžioje. Didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos istorijai, norėdamas sužadinti tautinę savigarbą.

    Vaižgantas rašo: "Mums svarbiau, kad J. Basanavičius romantikas, sudarė tam tikrą, ilgai užtrukusią patriotinę atmosferą, kurioje brendo bent dvi mūsų inteligentų kartos. Galėjai nesutikti su Basanavičiaus kalbamu dalyku, bet jokiu būdu negalėjai nepasiduoti teigiamam jo širdies veiksmui. Basanavičiaus patvarumas pasirinktame gyvenimo kelyje, jo atsidavimas vien tik
48

grynai idėjai, absoliutus altruizmas, gerbimas tautos tradicijų -visa tai darė Basanavičių tautos konstruktoriumi ir nei vienu momentu nei vienu krislu destruktoriumi" (Iliustr. Lietuva, 1926, Nr. 47).

    Dr. J. Basanavičius daug rašė apie senovės lietuvių pilis. Lietuvos piliakalniai - tylūs mūsų bočių kovų liudininkai. "Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi, mes vėl galime gėrėtis ir girtis vien piliakalniais - tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus žilosios senovės prabočių mūsų veikalus. Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenelių bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Godokime tad mūsų piliakalnius".

    Be to, Basanavičius skaitytojus supažindino su lietuviais ir svetimtaučiais mokslininkais, rašiusiais apie lietuvių kalbą ir literatūrą.

    "Aušra" neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė.. Apskritai, ji stengėsi nepulti nei carinės valdžios, nei sulenkėjusių kunigų, nei dvasininkų, tikėdamasi, kad tuo būdu lengviau pasieks savo teisėtų reikalavimų, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Tačiau "Aušra" į savo pusę nepalenkė nei vienų, nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą slaptąją spaudą žiūrėjo kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų jegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu "broliškų" tautų vienybei (Šapoka, Lietuvos istorija, p. 501-2). Be to, lenkai pradėjo skelbti, kad "Aušra" parsidavė rusams ir vokiečiams.

    Kai kurie vokiečiai kaltino, kad lietuviai susidėjo,su lenkais ir remia jiems pavojingą panslavizmo idėją. Susidarius tokiai situacijai, darbas laikraštyje buvo labai sunkus. Tačiau atsirado plačios širdies ir šviesaus proto žymių to meto veikėjų, kurie užjautė ir suprato "Aušros" vargus. Lenkų rašytojas Kraševskis laiške redakcijai 1883 m. apgailestauja, kad jis pasenęs ir nebegalįs mokytis lietuvių kalbos ir rašyti lietuviškai. Bet tokių buvo nedaug.

    Kai kurie rusų dešinieji laikraščiai net atvirai pradėjo remti aušrininkus: "Su tikra užuojauta sveikiname tautinės sąmonės atbudimą lietuviuose ir linkime jam pasisekimo" (Aksakovas, Rus. 1885, Nr. 85).

    "Aušros" pasirodymą nepalankiai sutiko bolševikas M. Mickevičius-Kapsukas. Jis, nuvykęs pas Jankų į Bitėnus, dalį "Aušros" archyvo pavogė. Jis rašo: "Aš dirbau pas Jankus, skaitydamas įvairius aušrininku laiškus, darydamas iš jų ištraukas ir ištisai
49

perrašinėdamas apie mėnesį laiko. Vienok visko anaiptol negalėjau perrašyti. Iš viso buvo surinkta kokia 15-20 svarų įvairios korespondencijos. Ypatingai laiškų. Numatydamas, kad pas Jankų jie galų gale visiškai pražus, aš nutariau paimti nuo jo bent svarbesniąją archyvo dalį. Jankužis, tartum numanydamas, kad aš rengiuosi daryti pasikęsinimą į "Aušros" archyvą, labai dabojo mane, bet aš jau tuomet tiek buvau įgudęs slaptame darbe, kad jis nenudabojo ir svarbesnioji archyvo dalis buvo mano išvežta iš Bitėnų ir paslėpta saugioje vietoje..." (V. Kapsukas, Raštai 10 t., V., 1971 p. 436). Šią vagystę V. Kapsukas atliko norėdamas sukompromituoti "Aušrą" ir jos leidėjus. Šios dokumentinės medžiagos paskelbimu buvo siekiama, kaip pažymėjo V. Mickevičius-Kapsukas (p. 436-437), "nušviesti klasinį ir politinį kaip "Aušros", taip ir pirmųjų "Varpo" metų veidą". "Aušros" ir "Varpo" archyvo originalai nesurasti.

"AUŠROS" REIKŠMĖ LIETUVAI


    "Aušra" turėjo nepaprastos istorinės reikšmės. Tai naujo Lietuvos atgimimo pradžia, tai pirmas žingsnis į savarankišką ateitį. Anot M. Biržiškos, tai didžiausia pasaulyje revoliucija, kokią istorija bežinanti - sukilimas vos bepradedančios susiprasti tau- I teles prieš didžiulę rusų-vokiečių santarvę. Ir ji tą kovą laimėjo iš pavergtos, bekalbės, beteisės vergovės per 35 metus išsivystė į nepriklausomą valstybę...

    Caro valdžia baudė jos bendradarbius, skaitytojus ir knygnešius. Šioje milžinų kovoje, "Aušra" buvo nenugalima. Ji nugalėjo galijotą. Tai geriausias įrodymas, kad "Aušros" idėja buvo visos Lietuvos idėja, kuri prikėlė tautą. Lietuva liks jai amžinai dėkinga (palyg. Gustaitis, Basanavičius ir "Aušra" (p. 30-31).

    Išsipildė "Aušros" leidėjų svajonės, kurias apdainavo Maironis poemoje "Jaunoji Lietuva":

    Ant laikraščio balso, to aido brangaus,
    Trijų milijonų dvasia atsigaus,
    Nors mūsų čia tėra keli!

    Visiems pasirodė: šitai milijonai
    Lietuvių sukyla, kaip amžių valdovai,
    Ir rengias į kovą barzdoti.
50

    Po Lietuvą mūsų - naktis iki šiolei!
    Ir lenkai ją mindė, ir slėgė maskoliai;
    Bet usnys ilgai nekeros.

    Teeina tada, pasislėpę nakčia,
    Tebrėkšta tėvynei padange plačia
    Tos mūsų Aušros spinduliai!
    Gal jos neapkęs, kas papratęs vėlai
    Pramerkti akis, kam šilti patalai;
    Bet vargšas ją sveikina meiliai.

    Mums teko pravesti pirmuosius takus;
    Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
    Be to nieks kovos nelaimėjo,
    Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
    Mes žinom, jog mūsų ateinančiai metai!
    Į darbą! O Dievas padės.
    Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji -
    Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
    To rytmečio mums pavydės.

    Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
    Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
    Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
    Bet niekas nežino rytojaus dienos...
    Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
    Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai
    Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
    Ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai...
    Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
    Prikelkime Vytauto Didžiojo ribas!
    Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė.
    Ir vardą, kur vietą Europoj atras!..

    Nors "Aušra" neturėjo daug kvalifikuotų bendradarbių, lituanistų, istorikų, nors jos straipsniai nebuvo moksliškai pagrįsti,
51

nors buvo nevykę mėginimai tobulinti kalbą, bet "Aušra" davė tautos gyvenimui naują kryptį. Jos uždavinys buvo pažadinti snaudžiančią kartą, uždegti ją tėvynės meile, rūpintis jos kultūrinio lygio pakėlimu. Gyvenimo faktai liudija, kad tą garbingą uždavinį ji atliko puikiai, nežiūrint visų trūkumų ir darbo nesklandumų.

    "Aušros" pasirodymas pradžiugino lietuvius. Tuoj pradėta jai siųsti sveikinimai ir linkėjimai. Atsiliepė ir Rusijoje gyvenantieji lietuviai. "Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu lietuvišku liežuviu, kokis skaityti nei sapnoj nesapnavau! Galiu mirti pamatęs "Aušrą" mūsų atgaivinimą, apie kurį aš per 25 metus dūmojau" - taip rašė vienas Rusijos lietuvis inteligentas ("Aušra", 1883, Nr. 2 p. 54).

    Panašių sveikinimų buvo ir daugiau.

    Apie "Aušros" sudarytą įspūdį Maskvos lietuviams studentams rašo vienas iš jaunesnių aušrininkų - J. Jablonskis:

    "Basanavičius, "Aušra", jos mintys, kalba ir žodžiai - kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus... abejojimus ar svyravimus. Man toji naujojo gyvenimo pradžia... didžiausią padarė įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naują darbo kelią. Vėliau gyvenimo aplinkybės mane ir vieną kitą mano draugą vėl buvo kurį laikąaš vagos išvariusios, bet vis dėlto tas didysis J. Basanavičiaus "Aušros" pastūmėji-mas, padrąsinimas ir suraginimas buvo mums per visą mūsų amžių reikalingas, reikšmingas" ("Iliustruotoji Lietuva", 1926 Nr. 47).

    Panašiai apie save rašo ir V. Kudirka: "Gavau Nr. 1 "Aušra"... Ėmiau skubiai vartyti ir... atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: "0 tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinai pagedėliu. Po tam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, it, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos išaugai išsyk ir ta pasaulė man perankšta... Pasijutai save didžiu, galingu, pasijutai lietuviu esąs... Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra, ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu..." (V. Kudirka raštai, t. I, p. 13-14).
52

KITI LIETUVIŠKI LAIKRAŠČIAI

"VARPAS" (1889-1905)
    "Varpas" iš pradžių subūrė visas intelektualines lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. "Varpas" pradžioje stengėsi tiktai pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti patsai gyvenimas. "Varpe" atspindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir jų reikalai, visos gerosios ir blogosios gyvenimo pusės. Tuo atžvilgiu buvo ypač įdomus V. Kudirkos vedamas "Tėvynės Varpų" skyrius. Nuo 1891 m. buvo pradėtas leisti specialus kaimui mėnesinis laikraštis "Ūkininkas". Abiejų laikraščių bendradarbiai ir leidėjai buvo tie patys, tik "Varpas" skiriamas inteligentijai, o "Ūkininkas" - valstiečiams. 1901-1903 m. greta jų abiejų buvo dar leidžiamas "Naujienos", kurios stengėsi duoti liaudžiai suprantamų pasiskaitymų, visai neliesdamos politikos (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 503).
"APŽVALGA" (1890 -1896)


    Varpininkai, būdami didelėje pozityvizmo įtakoje, kuris neigė visokią metafiziką, religijos problemų nekėlė, nors prieš jas ir nekovojo. Todėl kunigija, sudariusi tuo metu lietuviškos inteligentijos didžiumą, nuo "Varpo" atsiskyrė ir išleido savo atskirą laikraštį "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą", trumpiau vadinamą "Apžvalga". Ji buvo skiriama daugiau liaudžiai, ir vyriausias jo šūkis buvo lietuvių tautos vienybė su Katalikų Bažnyčia. Siekdama to tikslo, ji smarkiai kovojo prieš provoslavinamąjį rusinimą, ragino tėvus neleisti rusinti savo vaikų mokyklose.

    Apskritai, "Apžvalga" buvo nepaprastai karinga. "Varpas" visų pirma kėlė susipratimą, o ji raginte ragino kovoti su rusinimu, jam priešintis visomis jėgomis. Iš kiekvieno jos žodžio tryško didžiausias atkaklumas, tvirtas pasitikėjimas savo skelbiamomis idėjomis ir laimėjimu. Ją redagavo garsusis Dėdė Atanazas, Pakalniškis (1933).

    "Apžvalga" kartą šitaip rašė: "Kuriems tai papūtžandžiams parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, tie papurgalviai ir teisybės nežiūri, ji Rusijoje ir šiaip jau yra nuskurusi ir sutrūkusi, kad nė sulopyti negali... Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikais, nors čia mums maskoliai galvas nusukinėtų... Atsilieps jiems tai kada..."
53

    Toks laikraščio tonas drąsino žmones nenusileisti, o "Apžvalga" buvo gana plačiai skaitoma, ypač Žemaičiuose. Vieną kartą ji pati rašė apie save, kad rusintojai, "paminėjus vien" "Apžvalgos" vardą, purškia it velniai, su švęstu vandeniu pakrapyti".

"TĖVYNĖS SARGAS" (1896 -1904)

    Karingas "Apžvalgos" tonas nepatiko kai kuriems kunigams. Dėl griežto tono "Apžvalga" buvo žandarų daug labiau persekiojama, o, be to, visai be reikalo kiršino pasaulinius inteligentus su kunigija. Tuo metu dar jaunas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, pasitaręs su nuosaikesniais kunigais, įkalbinėjo redaktorių kun. Pakalniškį pakeisti "Apžvalgos" toną, bet šis nesutiko. Tuomet buvo pradėtas leisti nuosaikesnis, Tumo redaguojamas katalikiškas laikraštis - "Tėvynės Sargas", išsilaikęs iki spaudos draudimo panaikinimo. Jis laikėsi maždaug tų pačių tikslų, kurių siekė tuo metu nustojusi eiti "Apžvalga". Laikraštis buvo įvairus ir gerai vedamas, nes apie jį buvo suburtos geriausios katalikų pajėgos. Čia buvo nuolat rašoma apie išsilaikymą lietuviškų pamaldų bažnyčiose, keliamos aikštėn rusinimo pastangos, rusų biurokratų daromos kraštui skriaudos ir pan.

    Iš veikėjų, susibūrusių apie "Tėvynės Sargą", kiek vėliau susidarė dar viena politinė grupė, pasivadinusi krikščionimis demokratais.
***

    Šie ir kiti mažesnės svarbos laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje (vienas kitas Amerikoje) ir knygnešių gabenami per sieną. Daugelis knygnešių pakliūdavo žandarams į rankas, daugybė knygų ir laikraščių žūdavo, tačiau darbas nesustojo. Apie lietuviškus laikraščius susibūrė visa inteligentija. Bendras spaudos darbas ją sujungė. Spausdinto žodžio dėka liaudis palengva ėmė susiprasti: mokyklas lankąs jaunimas per laikraščius taip pat įsitraukė į bendro darbo barą. Tuo būdu tauta buvo ruošiama tolimesnei kovai ir galutiniam laimėjimui (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 507).

Daumantas
54

NAUJOS RUSINIMO PRIEMONĖS MOKYKLOJE

    Rusiškasis imperializmas savo tarnybai yra tvirtai pajungęs mokyklą. Tai, ką Raudonoji armija pradėjo durtuvais ir tankais, ką saugumas palaiko teismų ir kalėjimų pagalba, mokykla turi užbaigti ir įtvirtinti. Mokyklos uždavinys yra įamžinti rusų viešpatavimą visuose jų pavergtuose kraštuose, diegti jaunajai kartai valstybinę ideologiją, virtusią religiniu surogatu ir pamažu juos surusinti. Išorinis įvairių tautų įjungimas į rusų imperiją turi užsibaigti vidiniu jų sulydymu. Vykdydama šį uždavinį, mokykla atvirai ir beatodairiškai puola ir griauna bet kurią kitą pasaulėžiūrą, grubiai braunasi į mokinių sąžinę, klastingiausiomis priemonėmis bruka ateizmą. Šiandien valstybinė "religija" yra daug labiau nepakantesnė ir netolerantiškesnė negu bet kuri kita religija praeityje. Tarybinėje rusų imperijoje tvirtai galioja dėsnis - "Kieno valdžia, to ir religija".

    Rusinimo politika dažniausiai vykdoma tyliai ir užmaskuotai. Čia kalbama tik apie internacionalizmą, tautų draugystę, tarybinį patriotizmą, tarybinę liaudį, tačiau nuolat pabrėžiama didžiosios rusų tautos nuopelnai, jos pranašumas, nesavanaudiškumas. Iš kitos pusės, taip pat atsargiai stengiamasi prislopinti nacionalinę kultūrą, nuslėpti, sumenkinti ir suniekinti tautos praeitį, dirbtinai išryškinti rusų kultūrinę įtaką. Kitaip tariant, siekiama nejučiomis užgesinti tautinę sąmonę, meilę savo tautai ir pamažu įpiršti rusišką galvoseną ir rusišką sąmonę. Panašiai daroma ir kalbos srityje: tvirtai ir planingai diegiamas dvikalbiškumas. Kol kas atvirai nepuolama gimtoji kalba, kaip tai darė caro valdžia, bet užtat rusų kalba primetama daug atviriau. Rodyklės, iškabos ir užrašai privalo būti dviem kalbomis ir net tokio pat stambumo šriftu. Kai kurių įstaigų raštai rašomi tik rusų kalba. Radijo ir televizijos laidose valandų skaičius rusų kalba toli gražu neproporcingos respublikoje rusiškai kalbančių gyventojų skaičiui. Knygynų ir bibliotekų lentynose neginčytina rusiškų knygų persvara, nors pirkėjų ir skaitytojų pagrindinė masė - lietuviai. Bet ypač svarbus vaidmuo skiriamas rusų kalbai mokymo planuose ir programose. Per mokyklą rusų kalba turi plačiai ir giliai įeiti į gyvenimą.

    Šiuo metu žengiamas dar vienas žingsnis: siekiant praktinio dvikalbiškumo, praktinio rusų kalbos vartojimo gyvenime, stengiantis praplėsti rusų kalbos įgūdžius užklasine veikla. Šiuo klausimu pasirodė įdomm straipsnis 1975 m. gruodžio 10 d. "Ta-
55

rybiniame Mokytojuje". Lietuvos TSR Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektorės L. Kojalienės straipsnyje "Olimpijada" atvirai sakoma: "Būtina kuo plačiausiai įtraukti mokinius į rusų kalbos ir literatūros užklasinę veiklą. Ypač svarbu mokyklose tų vietovių, kur nėra kalbinės aplinkos". Užklasinė veikla ne tik turi pagilinti rusų kalbos, kaip dėstomojo dalyko, žinias, bet pažadinti norą "domėtis rusų kalba, pamėgti rusišką knygą", o svarbiausia - įpratinti mokinius vartoti ją kasdieniniame gyvenime. Tie būdai ir priemonės, kuriuos minėtame straipsnyje L. Kojalienė rekomenduoja naudoti užklasinėje veikloje, nekėlia abejonių, ko iš tikrųjų siekiama. Kadangi "užsiėmimų metu rusų kalbos ir literatūros mokytojas gali išeiti toli už programos ribų" ir jam atsiveria "didelės ir neišsenkamos galimybės", jis galintis imtis ne tik masinių priemonių: organizuoti literatūros vakarus, rytmečius, disputus, paskaitas, bet ir "sudaryti literatūrinę aplinką - įrengti literatūrinių naujienų vitrinas, atskirų rašytojų ir jų kūrinių parodas, stendus, kampelius". Aišku, kad tokia "literatūrinė aplinka" bus ne kas kita, kaip rusiška aplinka lietuviškoje mokykloje.

    Pagal šias masines, grupines ir individualias, epizodines ir nuolatines rusų kalbos užklasinio darbo formas praktikuotini "dialogai... apsakymo sudarymas, gramatiniai, žodiniai, literatūriniai žaidimai, neakivaizdinės kelionės, pasikeitimas nuomonėmis apie peržiūrėtą diafilmą... straipsnelio į sienlaikraštį rašymas". Iš epizodinių priemonių siūloma "rusų kalbos dienos, savaitės, rusiškos knygos šventė, literatūriniai rytmečiai" ir kt.

    Be parodų, stendų, įrengimų ir albumų sudarymo, pokalbių, susitikimų su rašytojais ar vertėjais, susirašinėjimo su literatūriniais muziejais, primenama, kad gali būti "mokykloje leidžiami rusų kalba rašytiniai almanachai ir laikraščiai, kuriuose talpinami geriausi mokinių kūriniai, rašiniai, filmų ir spektaklių recenzijos, literatūrinių disputų medžiaga". Trajektorija aukšta, taikinys, kaip matome, paimtas tolimas: jau mokykloje pratinti vaikus rusų kalba ne tik susišnekėti, bet ir rašyti, kurti, naudotis ja ne tik kasdieniniams reikalams, bet įvesti ir į kūrybos sferą, padaryti ją vidinio pasaulio išreiškimo priemone. Juk literatūrinės viktorinos ir skaitovų konkursai, tai tokio kūrybinio sugebėjimo ne tik skatinimas, bet ir vertinimas jau čia pat mokykloje. Savos tautos praeitimi besidominti kraštotyra persekiojama ir trukdoma. Tuo tarpu praktikuotina "literatūrinė kraštotyra, kad ir tokia tema: "Rusų rašytojai mūsų respublikoje". Ne Daukantas, Valančius, Kudirka ar Putinas, bet... rusų! "Labai svarbią reikšmę turi mokinių ekskursijos po literatūrines vietoves".
56

Įdomu, po kokias? Tur būt ne mūsų respublikos ribose, bet iš tokių ekskursijų "parsivežamą vertingos medžiagos kurią galima panaudoti ne tik užklasinėje veikloje, bet ir pamokose", o kadangi kalbama apie rusų kalbos pamokas, tai tokios medžiagos tenka ieškoti rusiškoje aplinkoje. Bet "ypač reikėtų visokeriopai puoselėti meno saviveiklą rusų kalba, įtraukiant į ją ir aukštesnes, ir žemesnes, ir net pradines klases". Labai aiškiai pasakyta. Kur vaikai geriau įpras kalbėti, jei ne dainuodami rusiškas dainas ir kaldami ištisus pjesių puslapius...

    Šie ir kiti metodiniai nurodymai - tai ne šiaip sau pasiūlymai susidomėti vieno iš dėstomų dalykų užklasine veikla. Darbas šioje srityje bus organizuotai patikrintas. Jau "šiais mokslo metais mūsų respublikoje vyks rusų kalbos ir literatūros olimpijada... nugalėtojai gaus teisę dalyvauti baigiamojoje rusiškojo žodžio šventėje. Jos metu mokiniai dalyvaus literatūrinėse, muzikinėse kompozicijose... konkursuose, rašys straipsnelius į šventinį sienlaikraščio numerį, kurs pasiūlyta tema apsakymų... bus apdovanoti prizais". Tai saldainio ir botago politika. Vaikams, kad pamiltų rusų kalbą - saldainis, mokykloms ir mokytojams, kad rusų kalba nejuokautų - botagas. "Olimpijada - tai apžiūra, parodanti, kaip mokiniai įsisavino rusų kalbą"... 0 tokios olimpijados "ateityje vyks kartą per 2-3 metus".

    Mokyklinėse programose Lietuvos istorija karikatūriškai iškraipyta, mokinių žinios iš lietuvių kalbos ir literatūros nepakankamos, įgūdžiai silpni. Tuo tarpu stiprinamas dėmesys rusų kalbai. Negana to, kad rusų kalba iš viso per anksti įvesta, kai vaikai jos mokomi tuomet, kai dar nesusiformavo jų gimtosios kalbos įgūdžiai, dabar reikalaujama, kad mokiniai šia kalba domėtųsi papildomai, kad ja diskutuotų, dainuotų, kurtų apsakymus, rašytų straipsnelius, ruoštų almanachus ir vaidinimus. Kur turi vesti tokia rusų kalbos praktika, jei ne į bilingvizmą? O nuo čia į visišką rusų kalbos įsigalėjimą, ką aiškiai matome daugelyje autonominių respublikų, kur vietos gyventojų kalba praktiškai išstumta iš viešojo gyvenimo į panaudojama tik tiek, kiek propagandos sumetimais reikia pademonstruoti visų tautų "lygybę". "Įsisavinimas svetimos kalbos ir toliau einantis dvikalbiškumas kartais veda į gimtosios kalbos pakeitimą", - rašoma M. N. tSubuglo, straipsnyje "Socialinės-etninės dvikalbiškumo pasekmės" (Sovietskaja etnografija", 1972, Nr. 2). Kalbos pakeitimo pagrindiniu punktu neabejotinai būna antrosios kalbos įsisavinimas", sakoma tame pat straipsnyje (p. 33). O paskutinis kalbinės asimiliacijos laipsnis, reiškiantis galutinį kalbos pakeitimą,
57

yra betarpiškai susietas su individo "abejingumu" savosios etninės grupės pastovumui, nuo kurios jis dalinai atitrūko, prarasdamas vieną iš svarbiausių jos požymių" (p. 36). Abejingumas "etninei grupei", arba, teisingiau sakant, savo tautai neišvengiamas praradus kalbą. To neneigia ir tarybiniai etnografai. Minėto straipsnio autorius, remdamasis konkrečia, karelų asimiliaciją liečiančia medžiaga, prieina išvados: dvikalbiškumo išplitimas, tolimesnis rusų kalbos sferos didėjimas... spartina kultūros internacionalizmo procesą. Gimtosios kalbos pakeitimas... yra tiesioginiai susietas su karelų dvasinės ir materialinės kultūros elementų pažinimo sumažėjimu" (t.p., p. 35). Tai į mokslinę terminologiją įvynioti faktai, kalbą apie baisų visų, ypač mažųjų tautų naikinimo procesą. "Kalbinių procesų tyrimas Karelijos kaime parodė, kad kartu su dvikalbiškumo plitimu į plotį, vyksta dvikalbiškumo plitimas ir į gylį. Rusų kalba pamažu tampa bendravimo priemone tautos viduje. 1970 m. visasąjunginio gyventojų surašymo duomenimis Tarybų Sąjungoje daugiau 96 nuošimčiai karelų laisvai kalba rusiškai arba ją laiko gimtąja kalba" ("Sovietskaja etnografija", 1974, Nr. 5, p. 28).

    Nuo nacionalinės kalbos prie dvikalbiškumo, nuo dvikalbiškumo prie vienos iš dviejų kalbų! Pradžioje plinta ir gilėja dvikalbiškumas, vėliau vėl plinta ir gilėja... vienkalbiškumas. Šioks toks vingis nuo primityvaus, bet tiesaus carinės valdžios kelio, atviro kalbos ir spaudos draudimo. Rusų imperijos tarybinė valdžia šį vingį daro propagandiniais sumetimais, bet tikslas lieka tas pats. "Rusų kalbos įsisavinimas, dvikalbiškumo plitimas neabejotinai yra svarbus integracinis faktorius, prisidedąs prie tarybinės liaudies monolytiškumo tolesnio stiprinimo" ("Sovietskaja etnografija", 1972, Nr. 4, p. 30). Šitas "tarybinės liaudies monolytiškumas" - tai katilas, rusiškas katilas, kuriame lydomos visos kitos jų valdomos tautos, kad, "broliškoji" rusų tauta pasidarytų dar didesnė. Tą mato ir smerkia pačių rusų šviesiausi ir pažangiausi žmonės. (A. Solženicynas, A. Sacharovas ir kt.).

    Gaila, kad šitai matyti ir suprasti nenori mūsų pačių inteligentai, klusniai vykdantys kiekvieną okupanto užgaidą.

    Šiandien mokykla įpareigota būti tautinės sąmonės duobkasiu, tuo tarpu, kai caro laikais, lietuviška mokykla buvo išsprūdusi iš valdžios rankų ir giliai pasislėpusi valstiečių pirkiose ir prie motinos ratelio. Ji išsaugojo lietuvių kalbą, tikėjimą ir tautybę.
Vytautas D.
58

A.A. MINDAUGAS TAMONIS

    1975.X1.5 vakare tarp Vilniaus ir Pavilnio, ant geležinkelio buvo rastas žmogaus lavonas. Taip pasibaigė drąsaus ir tauraus lietuvio, doro kataliko Mindaugo Tamonio gyvenimas.

    Iki paskutinės savo gyvenimo dienos jis techn. mokslų kandidatas, vyr. mokslinis bendradarbis, vadovavo Paminklų konservavimo instituto chem. laboratorijai. Jį pažinojusių tarpe buvo žinomas kaip poetas. Jo poezijos posmai brandūs ir turiningi. Savo kūryba M. Tamonis jau seniai buvo atkreipęs į save Valstybės saugumo žvilgsnį. Nežiūrint to, M. Tamonis ir toliau literatūriniam darbui skirdavo daug laiko. Savo eilėraščius Tomo Kuršio slapyvardžiu, spausdino 1971 ir 1972 metų "Poezijos pavasaryje" bei kitoje periodikoje; taip pat ir užjūrio lietuvių spaudoje ("Metmenyse"). Domėjosi filosofija ir jos problematika. Pastaruoju metu ruošėsi parašyti Lietuvos filosofijos istoriją, kurioje ketino išdėstyti ir apibendrinti profesorių: A. Jakšto-Dambrausko, St. Šalkausko, dr. A. Maceinos, Iz. Tamošaičio, J. Girniaus bei Lietuvoje gyvenusių ir Vyt. Didž. Universitete dirbusių: L. Karsavino ir Sezemano filosofinius darbus ir jų koncepcijas.

    Betarpiškas susidūrimas su saugumu prasidėjo po to, kai M. Tamonis atsisakė vykti patikrinti irstančio paminklo tarybinei armijai išlaisvintojai Kryžkalnyje (žr. "LBK Kronika", Nr. 10). Skyriaus viršininkei reikalaujant raštu pasiaiškinti atsisakymo priežastis, jis parašė išsamų pasiaiškinimą, pabrėždamas savo pažiūras ir įsitikinimus 1955 m. Lietuvos "išlaisvinimo" ir "išlaisvintojų" paminklo atžvilgiu. Šis pasiaiškinimas tuoj pat pateko į saugumo rankas, kuris pradėjo veikti per gydytojus - saugumo agentus. Tokia pasirodė esanti Vilniaus psichiatrinės ligoninės (Vasaros g. Nr. 5) gydytoja Vaičiūnienė (rusė), kuri jį "gydė" net 4 mėn., taikydama įvairias nežinomos paskirties terapines priemones, šalia to vis ragindama atsisakyti savo žalingų įsitikinimų. Antrą kartą buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę 1975 m. birželio 27 d. ir išlaikytas visą mėnesį ("gydė" gyd. Radavičius). Išleistas iš ligoninės M. Tamonis turėjo periodiškai joje lankytis. Čia jam buvo leidžiamos kažkokios injekcijos ir tai tęsėsi iki pat jo mirties, nors prieš pat mirtį jis džiaugėsi, sakydamas, jog šį kartą į ligoninę nenuėjęs.

    Nežiūrint tų visų kankinimų ir priverstinio "gydymo", M. Tamonis savo dvasia pasiliko nepalaužtas ir ryžtingas. Pavyzdžiui, 1974 m. gruodžio 29 d. Vilniaus ateizmo muziejuje, įrengtame šv. Kazimiero bažnyčioje, atsiliepimo knygoje jis įrašė savo pastabas
59

bei atsiliepimą, kuriame nurodė ateistinės propagandos anti-moksliškumą, ir absurdiškumą. Vėliau ryšium su Helsinkio besibaigiančiais pasitarimais velionis parašė aukštiems partiniams organams pareiškimą, išdėstydamas savo nuomonę dėl visuotinių žmogaus teisių deklaracijos, Tarybų Sąjungos ignoravimo. Tie dokumentai, kaip ir buvo galima tikėtis, taip pat pateko Valstybiniam saugumui.

    Išėjęs iš ligoninės, M. Tamonis mėgino susirasti sau darbą kur nors kitur, bet nesėkmingai, KGB valia, prieš savo paties norą. jis turėjo grįžti į Paminklų konservavimo institutą, kur stropiai buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir psichiškai terorizuojamas, faktiškai neduodant jam jokio darbo, neskiriant jokių užduočių, sudarant slogią atmosferą. Saugumas siekė savo tikslų. Dar paskutinėmis spalio mėn. dienomis ir lapkričio 3-4 dienomis eilė jo bendradarbių bei pažįstamų buvo tardomi saugumiečių. Jie buvo klausinėjami apie M. Tamonio privatų gyvenimą, jo kūrybą, santykius ir ryšius su kitais žmonėmis. Ar jis nerodydavo kokių nors aptrintų pogrindinių leidinių? Jie buvo verčiami duoti raštiškus parodymus jo nenaudai.

    Pažymėtina, kad tokio nežmoniško procedūrinio "gydymo" metu M. Tamonis, darbo teisės atžvilgiu, kaip visai sveikas. Jam nebuvo nė karto išduotas laikino nedarbingumo biuletenis. Kiekvieną dieną jis privalėjo atvykti į darbą. Į darbą jis atvyko ir 1975 lappkričio 5-ją dieną, tik nebesugrįžo į namus...

    Apie M. Tamonio mirtį milicijos registracijos knygoje tėra tik lakoniškas įrašas: "Mindaugas Tamonis tarp Vilniaus ir Povilnio pateko po traukiniu.

    Kol kas visiškai tiksliai pasakyti, kokiu būdu KGB su M. Tamoniu susidorojo, sunku. Sklinda jo žuvimo priežasties dvi versijos: arba jam buvo suleidžiamos injekcijos, kurios pagaliau iššaukė dvasinę desperaciją, ir jis ne savo valia ir nekontroliuodamas savo minčių bei veiksmų, atsidūrė ant geležinkelio ir pateko po traukiniu, arba KGB nurodymu buvo likviduotas ir jau nebegyvas padėtas ant bėgių. Viena tik aišku - jo gyvybė užgeso pačiame jėgų žydėjime nuo visagalės KGB rankos.

    Jo šviesus vardas amžiams liks istorijoje visų pirma kaip kovos už Visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimą dabartinėje Lietuvoje simbolis ir kaip sunkus kaltinimas ne tiktai, M. Tamonio tiesioginiams budeliams, bet ir tiems, kurie juos išlaiko valstybės lėšomis.

    O kokias dideles galimybes Tarybų Sąjungoje turi psichiatrinės ligoninės, pasakoja tarybinis akademikas P. Kostjuk: "Dabar atsiveria milžiniškos (pabraukimai str. autoriaus) galimybės
60

įsikišti į atitinkamus neuroninius mechanizmus. Didelį čia progresą padarė neurofarmakologija ir psichofarmokologija. Šiandien jos turi nemažą arsenalą aktyvių medžiagų, kurias panaudojus atitinkamose nervų ląstelėse sukeliami procesai kurie pakeičia psichinę veiklą. Tokiomis medžiagomis galima iššaukti ilgai trunkančią depresiją, galima iššaukti agresyvumą... Žodžiu, galima pasiekti milžiniškų pasikeitimų nervinėje veikloje" (Smegenų pažinimo problemos, "Izvestija": 1975.XI.25). Ši citata kalbamojo tragiško įvykio atveju kokių nors papildomų paaiškinimų, atrodo, nereikalauja.

    Dar viena įdomi aplinkybė: Mindaugui Tamoniui tragiškai žuvus, į jo butą tą patį vakarą atvyko saugumiečiai, vieno jų pavardė Indriūnas, jis net paliko savo telefono numerį - 31413. Jie,  padarę kratą, surinko visus velionio ranka rašytus rankraščius, o taip pat "atrado" ir priešmirtinį trumpą raštelį, kurį parodė tiktai žmonai ir išsinešė kartu su kitais jo raštais, vos tilpusiais į du lagaminus. Raštelyje savo dviem paaugliams sūnums pataręs būti tokiais, kokiu buvęs jo paties senelis Tamonis. Laimei M. Tamonis buvo atsargus, ir didžiąją dalį savo kūrinių saugojo ne namuose. Jo poezijos rinktinė dabar keliauja iš rankų į rankas.

    Nors saugumiečiai pranešė šeimai tą patį vakarą apie jo mirtį, bet kūnas buvo atiduotas tik lapkričio 9 dieną ir namuose pašarvotas katalikiškai. Velionis, pašarvotas, atrodė gražiai. Palaidotas buvo lapkričio 10 dieną Rokantiškių kapinėse netoli savo motinos kuri, nepakėlusi savo sūnaus tragedijos, mirė 1975.VI.29 dieną. Palydėjo daug žmonių, kapas paskendo daugybėje gėlių ir vainikų, bet oficialiai jo įstaiga nedalyvavo: tas aiškiai paliudija, kas pageidavo, kad nebūtų pagerbtas gabus, visų mylimas ir talentingas darbuotojas.

    Taip buvo susidorota su visiškai psichiškai sveiku žmogumi, kurio apkaltinimui net tarybinė prokuratūra nesugebėjo atrasti oficialių kaltinimų. Tačiau Valstybės saugumas atrado patikimą būdą pašalinti iš gyvenimo jiems nepageidaujamą žmogų. M. Tamonio tragiška mirtis dar kartą visam pasauliui parodė, kad Lietuvoje su tais, kurių mintys ir nuomonės skiriasi nuo oficialiosios Tarybų Sąjungos komunistų partijos ideologijos, susidorojama fiziškai, be jokio teismo, pačiomis nežmoniškiausiomis priemonėmis.
R. Liaudis
61

MINTYS, APMĄSTANT SUSIDOROJIMĄ SU
MINDAUGU TAMONIU

    Mindaugo Tamonio drama Lietuvoje įvyko dvi savaites prieš Niurnbergo teismo 30-ties metų sukaktį. Labai įsidėmėtini kai kurie TSRS Generalinio prokuroro Romano Rudenkos žodžiai, pasakyti APN korespondentui šio jubiliejaus išvakarėse (Žr. "Tiesos", 1975.XI.20. Nr. 272). Tai tas pats Rudenka, kuris jau daug kartų paliko nebylus ir aklas jam adresuotiems lietuvių skundams, ieškant tiesos kovoje už savo pilietines ir žmogaus teises, garantuotas TSRS Konstitucijos, nekalbant jau apie Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir atitinkamą Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto skyrių. O juk po šiais dokumentais taip pat pasirašė ir TSRS valstybės ir partijos vadovai.

    Su TSRS Generaliniu prokuroru R. Rudenka lai kalba pati mūsų Tėvynė Lietuva, praradusi dar vieną taurų savo sūnų -Mindaugą Tamonį.

    R. Rudenka: "Teismo procesas Niurnberge parodė neapykantą žmonėms... esmę... Žmonijai buvo atskleistos tautų naikinimo priežastys".

    Lietuva: Pasibaigus teismo procesui Niurnberge, 1948-1959 metų laikotarpyje šimtai tūkstančių mano sūnų ir dukterų buvo uždaryti kalėjimuose, konclageriuose, o, tęsiant hitlerininkų genocido politiką mano vaikai ištisais kaimais buvo išvežami į Sibirą. Jie žuvo kankinami, panaudojant pačias žiauriausias sadistines priemones - mirė nuo bado, šalčio, ligų ir vergiško darbo arba buvo sušaudyti bei nužudyti kitomis priemonėmis.

    R. Rudenko: "Kai tapo žinoma apie siaubingus hitlerininkų nusikaltimus tarybinėje žemėje, Tarybinė vyriausybė ne kartą įspėjo nacistinius vadovus ir jų talkininkus, kad jie bus griežčiausiai nubausti ir neišvengs atsakomybės".

    Lietuva: Dar nė vienas, kuris pokario metais kalino, trėmė, ir žudė mano vaikus, nebuvo net švelniausiai nubaustas.

    R. Rudenka: "Tarptautinis... tribunolo nuostatų ir nuosprendžio principus 1946 metų gruodžio 11 dieną patvirtino Suvienytų Nacijų Organizacijos Generalinė Ansembleja ir tokiu būdu jie įgijo visuotinai pripažinamų tarptautinės teisės normų reikšmę".

    Lietuva: Mano sūnūs ir dukterys, giliai liūdėdami dėl Mindaugo Tamonio aukos, tuo pačiu metu nuoširdžiai sveikina
62

400,000 Surinamo (Pietų Amerikoje) gyventojų, 1975.XI.23 tapusius nepriklausomos Surinamo valstybės piliečiais, o šis kraštas kažkada buvo apgyvendintas atvežtais iš Afrikos žmonėmis, kurie čia buvo beteisiais vergais. Mano gi vaikai liūdi, kad tarptautinės teisės aukščiausios instancijos pasilieka aklos ir nebylios tris milijonus turinčiai lietuvių tautai, kurios mintys, žodžiai, raštas, meilė savajam kraštui, įsitikinimai ir religijos išpažinimas brutaliausiais būdais persekiojami. Tarptautinė teisė nemato, kad visi tie, visame pasaulyje neturintieji sau lygių, nusikaltimai prieš žmogiškumą yra dangstomi baisaus melo skraistėmis, kurių vieną mėgino praskleisti Mindaugas Tamonis.

    R. Rudenka: "Niurnbergo nuosprendis turėjo tam tikrą reikšmę SNO 1949 metų rugpiūčio 12 dieną Ženevoje priimtų konvencijų... turiniui. Jose parašyta, kad asmenys, rimtai pažeidžiantys konvencijas, turi būti griežtai nubausti. Prie rimtų pažeidimų priskiriama sąmoninga žmogžudystė, kankinimai ir nežmoniškas elgesys, įskaitant biologinius eksperimentus, sąmoningi sunkūs kankinimai arba luošinimai, sveikatos žalojimai".

    Lietuva: Generalini Prokurore, šiais savo žodžiais Jūs patvirtinate, kad griežtai turi būti nubausti Mindaugo Tamonio ir kitų lietuvių kankintojai psichiatrinėse ligoninėse ir tiesioginiai bei netiesioginiai jų žudikai.

    Savo žodžiais Jūs patvirtinate, kad griežtai turi būti nubausti tie, kurie 1975.IV.7 Vilniuje nužudė jauną ukrainietį V. Osimkovič vien už tai, kad jis, atsižadėdamas savęs, troško būti kunigu.

    Generalini Prokurore, savo žodžiais Jūs patvirtinate, kad teisingai turi būti nubausti tie, kurie 1970 metų rudenį nužudė Vilniaus universiteto profesorių, kalbininką J. Kazlauską už tai, kad jis savo žodžiuose buvo teisus žmogus ir neveidmainiavo. Skaudu tačiau ir juokinga, kad šito tauraus žmogaus saugumo agentai vertė ieškoti net universiteto pastogėse, tuo mėgindami įpiršti visuomenei, ypač studentijai, mintį, kad profesorius galėjo pasikarti. O juk yra liudininkų, kurie matė, kaip profesorius kelyje buvo pagrobtas ir nuvežtas saugumo mašinoje. Po mėnesio prof. J. Kazlausko lavonas buvo rastas upėje, čia pat mieste. Žudikai, matyt pamiršo, kad tie, kurie drąsiai kovoja už savo įsitikinimus, patys sau gyvybės neatima. Jie prisiminė tai, kada susirinko gausi minia palydėti garbingą velionį į amžinojo poilsio vietą ir išsidavė žudikai patys, kai, išnešant karstą, universiteto rūmus apsupo gausus būrys aukšto ir vidutinio rango pareigūnų, apsivilkusių milicininkų uniformomis. Kitas toks pat būrys buvo išdėstytas visame kapų plote, tarsi pasiruošę kokiai operacijai. Išsidavė jie tada ir pačių laidotuvių
63

filmavimu, tegul ir universiteto darbuotojų rankomis, leidžiant karstą su velionio profesoriaus palaikais į duobę, filmuotojas stengėsi kiek galima daugiau kino juostoje įamžinti laidotuvių dalyvių veido išraiškas... Prie kapo duobės kalbėjusių tarpe buvo pagarbus profesorius iš Maskvos Stepanovas. Jis priminė laidotuvių dalyviams, kad velionis per trumpą savo gyvenimą padarė daugiau, kaip kitas kad galėtų padaryti per visą savo gyvenimą. Už šitokią kalbą prof. Stepanovas po mėnesio buvo atleistas iš tuo metu einamųjų pareigų.

    Generalini Prokurore, pasakykite, kada bus teisiami visi tie, kurie nežmoniškai (čia ir žemiau pabraukti Jūsų ištarti žodžiai) elgiasi su visais mano tautos sūnumis ir dukterimis, šiandieną kankinamais daugelyje Tarybų Sąjungos kalėjimų ir konclagerių vien už tai, kad jie elgėsi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir 1975 metų Helsinkyje pasitarimo baigiamojo akto (VII-jo skyriaus) dvasioje. 0 jie turi pagrindą taip elgtis, nes šiuos, visai žmonijai svarbius dokumentus, pasirašė ir TSRS politiniai ir ideologiniai vadovai.

    Generalini Prokurore, kada patrauksite atsakomybėn visus tuos kurie tarybinėse psichiatrinėse ligoninėse atlieka biologinius eksperimentus su visai sveikų žmonių psichika ir tuo, Jūsų žodžiais tariant, sąmoningai sunkiai juos kankina, luošina ir žaloja sveikatą todėl, kad jie yra laisvi savo dvasia, kurie drąsiai ir tiesiai reiškia žodžiais ir raštu savo mintis.

    Generalini Prokurore, kada teisite visus tuos, kurių parėdymus psichiatrinėse ligoninėse vykdo gydytojai - žmogžudžiai? Nepamirškite, kad Niurnbergo procese, kaip liudija TSRS gyventojams gerai žinomas to paties pavadinimo meninis filmas, teisė gydytojus - sterilizatorius bei jų nusikaltimų inspiratorius.

    R. Rudenka: "Tarptautinėje karinio tribunolo nuosprendis yra griežtas įspėjimas Čilės chuntai, frankistinei Ispanijai, kurios vykdo kruvino smurto politiką prieš savo tautas, ir visiems tiems, kurie mėgins įvairiuose rajonuose... vykdyti neapykantos žmogui politiką".

    Lietuva: 0 kas ir kada visu griežtumu įspės tuos, kurie už 30 Judo skatikų vykdo šantažo ir kruvino smurto politiką prieš savąją lietuvių tautą? Kas ir kada įspės tuos, kurie mėgina įvairiuose Tarybų Sąjungos imperijos rajonuose vykdyti neapykantos žmogui politiką. Tai ne perfrazavimas Jūsų, Generalini Prokurore, žodžių, o išvada iš gerai Jums žinomos tautinės, religinės ir, aplamai, demokratinių žmogaus laisvių priespaudos Lietuvoje.

    Dabar paklauskite patys savęs. Generalini Prokurore, ar Jūs
64

dorai ir teisingai atliekate savo aukštas pareigas per Jums pavaldžias TSRS prokuratūros įstaigas? Ar neteks ir Jums drauge su tais, kurie Jus pastatė į šį aukšta postą, kada nors atsistoti prieš Pasaulio tautu tarptautinio tribunolo II-jį Niurnbergo teismą?

    Silpna Jūsų imperija, jeigu nebepasitikite savo kalėjimais ir koncentracijos lageriais Gulago salyne, o griebiatės neuro -psichofarmakologinių priemonių, kad "žengiant į komunizmą" visą savo protu galvojančią visuomenę paverstumėte pasigailėjimo vertais padarais. Baisus būtų ir tas jūsų komunizmas, siekiamas milijonų žmonių kruvinomis aukomis, tokiomis priemonėmis, kurias panaudojate psichiatrinėse ligoninėse, ir su taip suluošintais fiziškai ir dvasiškai žmonėmis.

    0 gal visas pasaulis su savo tarptautine teise kada nors taip pat taps jūsų įrankiu? Tačiau vieno teismo tikrai neišvengsite ir Jūs patys, Paskutiniame Teisme visi bus teisingai įvertinti.

    Krikščioniškai meilei keršto jausmas yra svetimas. Ji per maldas į Viešpatį Dievą apeliuoja į piktas Jūsų širdis. Duok, Dieve, kad savo- sąžinės visus sunkumus nuoširdžiu gailesčiu nuplautumėte nors paskutinę gyvenimo šioje žemėje valandą.
L. Apyaušris

MURAVJOVO EPOCHOS DVASIA


    "...Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų naudojama sava kalba...

    "...Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą...

    "...Sunaikini kalbą, ir užgesini saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Sunaikink kalbą ir sunaikinsi santvarką, vienybę ir visokį dorumą..." - rašė XVI a. vienas pirmųjų lietuvių tautos švietėjų ir gimtosios kalbos ugdytojų Mikalojus Daukša.

    "Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta" - jau žymiai vėliau prabilo mūsų bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.
65

    Atrodo, kad gimtosios kalbos reikšmė tautos gyvenime yra labai aiški ir jokių ilgesnių įrodymų nereikia, ypač šiandien, kai griūva paskutinės imperijos ir tautos pakyla laisvam gyvenimui. Deja, pasvarstykime keletą Lietuvoje leidžiamo "Tarybinio mokytojo" numerių ir į mus padvelks Arakčejevo ir Muravjovo epochos ledinis šaltis... Epochos, kuri mynė po kojomis visas lietuvių tautos teises, įskaitant ir teisę kalbėti gimtąja kalba. Leiskime kalbėti pačiam laikraščiui. "Tarybinis mokytojas", 1975.XI.21 d. Nr. 95 (2076), rašė (straipsnis perspausdintas iš laikraščio "Učitelskaja gazeta", 1975.XI.18, autorius prof. Volkovas):

    "Rusiškai šneka laisvai..."

    G. Volkovas gėrisi, kad nuošaliame Lietuvos kaime šešerių metų vaikas jau stengiasi su nepažįstamu žmogumi (rusu) kalbėti rusiškai! Užkalbinti ir didesni vaikai netrukus ima šnekėti visiškai sklandžiai. Visur labai palanki moralinė ir psichologinė aplinka gerai ir plačiai mokytis rusų kalbos, kuri savanoriškai pasirenkama ir kaip mokymo dalykas, ir kaip bendravimo priemonė. Tačiau supratimas turi peraugti į dvasinį poreikį. Ir tai, ko gero, svarbiausias mokytojo uždavinys".

    Autorius toliau pasakoja, kaip jis buvęs Druskininkų I vid. mokykloje, kur rusų kalbos pamoką IV klasėje vedusi mokytoja Vida Šaliauskienė. Pamoka buvusi labai gera, ypač dėl to, kad rusų kalbos mokymas vykęs kartu su etinės kultūros mokymu. Autoriui patikusi ir tos pačios mokyklos XI klasėje mokyt. Janinos Bingelienės vesta pamoka apie Majakovskį. G. Volkovas šiais žodžiais išreiškia savo entuziazmą:

    "Taip Majakovskio žodžiai tampa jaunuolių žodžiais, poeto jausmai - jų jausmais, jo įsitikinimai - vaikinų ir merginų įsitikinimais. Majakovskis ir rusų kalbos mokytoja - jų idėjiniai auklėtojai".

    Savo straipsnį autorius baigia taip:
    "Tad tegul kiekviena rusų kalbos pamoka tampa įvykiu mokinio gyvenime, svarbiu jo dvasinio gyvenimo faktoriumi".

    Komentarų čia nereikia. Autoriui galėtų pavydėti net Nikita Muravjovas. Ir pastarajam nebuvo atėjusi į galvą mintis nutautinimo procesą sutapinti su etikos normų diegimu.

    1975.XI.5 d. Nr. 88 (2071) "Tarybinio mokytojo" pirmame puslapyje įdėtas motto:

    "Sparčiau besiplečiant tarpnacionaliniams ryšiams ir bendradarbiavimui, didėja reikšmė rusų kalbos, kuri tapo visų Tarybų Sąjungos nacijų ir tautybių savitarpio bendravimo kalba" - L. Brežnevas".
66

    Po juo pateikiama informacija apie TSRS Švietimo ministerijos surengtą Taškente konferenciją rusų kalbos dėstymo ir mokymo tobulinimo klausimais.

    Laikraštis "Učitelskaja gazeta", 1975.X.30, išspausdino sutrumpintus šios konferencijos pranešimus, o "Tarybinis mokytojas" minėtame numeryje pateikė du perspausdintus pranešimus.

    Pirmojo pranešimo "Tarpusavio bendradarbiavimo ir bendravimo kalba" autorius - kandidatas i TSRS CK biuro narius, Uzbekistano kompartijos CK pirmasis sekretorius S. Rašidovas. Nešykštėdamas rytietiškų liaupsinimų, jis pirmiausia išgarsina rusų kalbą ir iškelia jos pasaulinę reikšmę.

    Štai vienas kitas šių liaupsinimų:
    "Neįkainojamą vaidmenį suvaidino rusų kalba visų nacionalinių Rusijos pakraščių tautų kovoje prieš vietinius eksplotatorius ir carizmą, už savo laisvę, nepriklausomybę ir nacionalinį progresą"...

    "...Tokie žymūs rašytojai, švietėjai, mokslininkai... kaip I. Čavčavadzė Gruzijoje, M. A. Achundovas Azerbaidžiane... J. Rainis Latvijoje, Žemaitė Lietuvoje, F. R. Kreutzwaldas Estijoje, Gabdula Tokajevas Totorijoje ir daugelis kitų didžiai vertino rusų liaudies indėlį į pasaulinę kultūrą ir kvietė savo tautas mokytis rusų kalbos".

    Norisi pertraukti pranešimo autorių ir paklausti:
    Kokia kalba parašytos knygos 40 metų buvo nešamos iš Prūsų į Lietuvą? Kieno kulkomis buvo pervertos knygnešių krūtinės? Kada Žemaitė pritarė nutautinimo politikai?!

    Vargu ar jis galėtų ką nors atsakyti į šiuos klausimus. Taip kalbėti gali tik žmogus, neturįs menkiausio supratimo ne tik apie lietuvių, bet ir apie kitų Rusijos engiamų tautų praeitį.

    S. Rašidovas šlovina Rusiją net iki koktumo. Jis sako, kad rusų tautą visi nepaprastai gerbia ir myli. Per rusų kalbą suartėjančios nacijos, ji esanti tarybinio, visuomeninio gyvenimo pamatinis postulatas.

    "...Tarybiniai žmonės turi tik vieną tėvyne - Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą - ir vieną tikslą - komunizmo statybą. Jų viena ideologija - marksizmas, vienas vadas - didžioji Lenino partija... Jų vieninga, socialistinė savo turiniu kultūra".

    Taip liaupsinant, kitų tautų kultūroms ir nacionalinėms kalboms visiškai nebelieka vietos. Išvada aiški ir paprasta: turi būti viena kalba - rusų kalba.

    Autorius dar priduria:
    "Mylėti rusų kalbą tapo kasdieninė, organinė mūsų šalies
67

piliečių reikmė. Tai ryškiai iliustruoja tokie duomenys:

    Kaip parodė paskutinis gyventojų surašymas, mūsų šalyje 1970 metų pradžioje gyveno beveik 242 milijonai žmonių; jų tarpe rusų 129 milijonai, o rusų kalbą gimtąja pavadino 141,6 mil. žmonių. Tai reiškia, kad be rusų 13 milijonų kitų tarybinių žmonių rusų kalbą laiko gimtąja kalba. Prie to skaičiaus reikia pridėti apie 42 mil. ne rusų tautos žmonių, kurie rusų kalbą pavadino antrąja TSRS tautų kalba, kuria jie šneka. Tokiu būdu mūsų šalyje buvo beveik 184 mil. žmonių, laisvai šnekančių rusų kalba, t.y. 76 proc. visų TSRS gyventojų. Be abejo per praėjusį penkmetį šis rodiklis dar labiau padidėjo".

    Autorius džiaugiasi tuo "rodiklio" didėjimu.
    Toliau jis aukština rusų kalbą kaip internacionalinio auklėjimo priemonę:

    "Tarybinis patriotizmas šiuo metu toliau vystomas, praturtėjo nauju turiniu".

    Ši mintis sustiprinama L. Brežnevo citata:
    "Dabar, praėjus pusei amžiaus, kai buvo įkurta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, mes galime visiškai pagrįstai kalbėti apie didelį mūsų liaudies patriotinį jausmą - apie bendranaciona-linį tarybinio žmogaus pasididžiavimą".

    Beje, šiame pranešime dar šnekama apie dvikalbystę kaip didžią gėrybę.
    Antrasis pranešimas - "Svarbiausia - mokytojas". Jo autorius -TSRS švietimo ministras B. Prokofjevas. Autorius, taip sakant, iš kart griebia jautį už ragų:

    "Viena svarbiausių mokytojo veiklos sričių yra tarybinio jaunimo mokymas rusų kalbos. Jos dėstymo tobulinimas nacionalinėse mokyklose, vidurinėse ir aukštesniosiose mokymo įstaigose tapo nuolatinio partinių ir tarybinių organų dėmesio centre..."

    Beje, norisi čia priminti, kad ir lietuvių kalba tapo tų organų "nuolatinio dėmesio objektu", - pavz., žurnalas "Mūsų kalba" yra parduodamas tik viename knygynėlyje ir jam leidžiama pasirodyti tik po ilgų pertraukų.

    Autorius toliau džiaugiasi, kad "...visose respublikose pagyvėjo tyriamasis ir eksperimentinis darbas, kurio rezultatas -tobulesni mokymo planai, programos ir vadovėliai".

    Tačiau ministras dar nepatenkintas esama rusų kalbos mokymo būkle, nes "...didelis skaičius jaunų žmonių silpnai moka rusų kalbą, blogai rašo, skaito ir kalba rusiškai".

    N. Prokofjevas, toliau nurodydamas, kad ikimokyklinės mokymo įstaigos, esančios pirmąja visuomeninio vaikų auklėjimo
68

grandimi, kur auklėjama apie 11 mil. visų TSRS tautybių vaikų, kelia klausimą ar nereikėtų ir jose - žaidimuose ir pašnekesiuose -pradėti mokyti rusų kalbos. Specialistai, atseit, tvirtina, kad kuo anksčiau vaikai susipažįsta su kita kalba, tuo geriau ją išmoksta. Jau esama ir tam tikros patirties: Uzbekijoje ir kai kuriose kitose respublikose daugelyje vaikų darželių jau įvestas toks mokymas, sudaryta speciali programa.

    M. Prokofjevas nesivaržydamas klausia: kodėl šito negalima padaryti ir kitose respublikose?

    Norint tai pasiekti, reikia, kad auklėtojos mokėtų rusų kalbą. Iki mokyklinių pedagoginių mokyklų mokymo plane šiam dalykui skiriama apie 300 valandų. Tai sudaro galimybę, esant normalioms sąlygoms, taip paruošti kadrus, kad jie gerai mokėtų rusų kalbą. Būtina taip pat vaikų darželius aprūpinti kryptingais didaktinių žaidimų rinkiniais.

    TSRS švietimo ministras M. Prokofjevas pataria Pedagogikos mokslų akademijos ikimokyklinio auklėjimo institutui, kad su respublikinėmis įstaigomis parengtų rusų kalbos mokymo iki mokyklinėse įstaigose metodiką (o tai, be abejo, to lygų įsakymui!).

    Autorius nešykšti ir daugiau patarimų:
    "Švietimo sistemoje, kaip žinia, plinta paruošiamosios klasės: tarp jų ir tokios, kurios rengia vaikus tolimesniam mokymuisi rusų kalba. Jose šiuo metu mokosi apie 233 tūkstančiai šešiamečių vaikų. Sukauptos patirties pagrindu mokytojų tobulinimosi institutas sudarė tipinį mokymo planą ir rekomendacijas dėl rusų kalbos užsiėmimų organizavimo nacionalinėse mokyklose.

    Reikėtų paruošti mokymo priemones, didaktinę medžiagą, užsiėmimų su vaikais metodiką. Paruošiamosios grupės turėtų toliau plėtotis...

    Pastebima pažangi tendencija - nuo pirmos klasės mokyti rusų kalbos. Pagal tokią sistemą dirba jau 9 sąjunginės respublikos. Reikia pagalvoti, ar netikslinga įvesti tokią tvarką ir kitose respublikose".

    Toliau M. Prokofjevas pabrėžia, kad būtina mokytojus gerai išmokyti rusų kalbos, o tam reikia visų pirma turėti pakankamai laiko. Autorius konstatuoja, kad pastaraisiais metais daugelyje respublikų rusų kalbos mokymo valandų skaičius padidintas. Jis taip samprotauja:

    Pagal rusų kalbos mokymo valandų skaičių galima skirti tris grupes. Pvz., Ukrainoje ir Baltarusijoje, kur gimtosios kalbos artimos rusų kalbai, skiriama rusų kalbai ir literatūrai 40,5 ir 46,5 savaitinių valandų. Čia galima unifikacija pagal Baltarusiją.
69

    Pabaltijo respublikos turi vienuolikos metų mokymą, todėl galimybės skirti rusų kalbos mokymui daugiau laiko čia yra pačios didžiausios. Latvijoje rusų kalbos valandų skaičius buvo padidintas iki 48. Estijoje jų skiriama 43, o Lietuvoje - 42 savaitinės valandos.

    Autoriaus nuomone, galima unifikuoti bent jau lygiuojantis į Latviją.

    Kitose respublikose rusų kalbos mokymo valandų skaičius svyruoja nuo 41 (Moldavijos TSR) iki 51,5 (Kirgizijos TSR).

    Be to, jis reikalauja, kad ir rusų kalbos dėstytojų ruošimas būtų pagerintas ir čia pat nurodė, kad Lietuvoje nėra nė vieno rusisto su daktaro laipsniu!

    Manyčiau, kad šių samprotavimų pakanka. Nereikia ir komentarų. Viskas nuostabiai aišku. Vis dėlto, baigiant norėtųsi padaryti vieną kitą pastabą.

    Minėtų pranešimų autoriai - įžymūs, įtakingi žmonas, užimą aukštus vyriausybinius postus, jų žodžiai atspindi TSRS nacionalinę politiką, rodo jos aiškią kryptį - siekti kuo greičiausia pavergtų tautų surusinimo. Idant ši politika būtų sėkmingesnė ir labiau užmaskuota, leidžiama prabilti tokiems pavergtų tautų atstovams, kaip S. Rašidovas, kurie jau seniai yra nutraukę bet kokius dvasinius saitus su savo tauta. Ši politika gali padaryti tautoms labai skaudžių nuostolių, dar labiau suvaržyti jų kultūros plėtojimąsi, bet šiame tautų išsivadavimo amžiuje ji nieko iš esmės jau negalės nulemti: viskas per daug šviesu ir aišku!
K.Jakštys
KO SIEKIA VYT. MINIOTAS?


    1975 m. lapkričio mėn. "Tiesos" 267-272 numeriuose buvo išspausdinta platoka Vyt. Minioto apybraiža "Ir vėl Balfo ranka".

    Kas paskatino V. Miniotą grįžti prie jam nebe naujos temos, kurią 1973 m. savo 155 puslapių apybraižoje "Atsargiai, Balfas!" jis, atrodo, buvo išsamiai išgvildenęs?

    1975 m. lapkričio mėn. "Tiesoje" išspausdintoje jo apybraižoje V. Miniotas paaiškina savo tikslą: "...Balfas ir jo veikėjai bei statytiniai vis dar neatsisakė savo "šaltojo karo" metų veiklos, vis skverbiasi į Lietuvą, vis drumsčia mūsų gyventojų ramybę".

    Pamėginkime atskleisti šių žodžių potekstę.
70

    Pirmiausia, objektyvumo dėlei norisi pasakyti, kad į Lietuvą kasmet atvyksta apie keliolika tūkstančių užsieniečių (1974 m. jų skaičius nesiekė 19 tūkstančių), įskaitant turistus, sportininkus, komercininkus, artistus ir visus kitus. Didžiuma šių užsieniečių sudaro vadinamųjų liaudies demokratinių šalių piliečiai. Tad tikrųjų užsieniečių skaičius nežymus, o atvykstąs vasarą vienas kitas šimtas užsienio lietuvių jokios nei ideologinės, nei politinės, nei kitokios grėsmės tarybinei santvarkai Lietuvoje tikrai nekelia. Lietuva nusėta tankiu tarybinės kariuomenės karių tinklu, joje gausu įvairaus profilio žvalgybos darbuotojų, užsieniečius aptarnauja "Inturisto" ir kt. įstaigų personalas taip pat gerokai papildytas saugumiečiais. Nenutuokiantiems apie tarybinio pasaulio realybę užsieniečiams, nors jie ir norėtų, belieka labai jau ribotos veiklos galimybės. Be to, retas jų išvyksta už Vilniaus ribų, o sostinėje viskas taip sutvarkyta, kad bet koks pašalinis žingsnis būtų tuoj pastebėtas.

    Todėl V. Miniotui tikrai nėra ko nuogąstauti. Jei į Austriją kasmet atvykstantys keletas milijonų užsieniečių nesudaro jokios grėsmės, tai ką jau bepadarys tie keliolika tūkstančių, ar tiksliau vienas antras šimtas?

    Lietuvis gali nerimauti dėl ko kito - ar šitas Lietuvos gyventojų izoliavimas nuo pasaulio nežlugdo jų kultūros ir ekonomikos? Ar nepaverčia Lietuvos gūdžiu pasaulio užkampiu?

    V. Miniotą piktina ir kita bendravimo su užsieniu forma - susirašinėjimas su tautiečiais bei pasikeitimas siuntiniais. Jis, matyt, norėtų, kad Lietuva atsisakytų nuo bet kokių ryšių su keliais šimtais tūkstančių tautiečių, 1944 metais pasitraukusių į Vakarus, besigelbint nuo tarybinio genocido.

    Darbštūs Lietuvos žmonės ir dabartinėmis sunkiomis ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis užsidirba duonos kąsnį. Tiesa, yra dalis gyventojų, kurie dėl valdžios persekiojimo, patirtų nelaimių, paplitusio alkoholizmo ar kt. priežasčių yra reikalingi tam tikros materialinės ar dvasinės pagalbos. Tačiau, apskritai, Lietuvoje sunku rasti tokių šeimų, kurios pragyventų iš užsienio siuntinių. Pagrindinis motyvas, skatinąs bendrauti su užsienio lietuviais - tai giminystės ir tautiškumo ryšiai, tai bendri jausmai, užuojauta svetur atsidūrusiems tautiečiams, niekuo ne-nusikaltusiems gimtajam kraštui.

    Jei ne V. Minioto ir jo bendrininkų represijos šiandien dažnas Lietuvos gyventojas norėtų įvairiomis formomis bendrauti su užsienyje gyvenančiais broliais ir sesėmis.

    Kad šitas bendravimas būtų ardomas, V. Miniotas griebiasi paprasčiausio šantažo.
71

    Balfo vadovai bei aktyvesni jo veikėjai piešiami kuo tamsiausiomis spalvomis, sutapatinami su karo nusikaltėliais, kad su šiais žmonėmis imtų baimė palaikyti bet kokius ryšius. Apybraižoje pateikti dialogai ir atitinkamai nušlifuotos nuotrupos rodo, kaip apdorojami ir įbauginami Lietuvos piliečiai. Daugelis dar gerai prisimena, kaip Lietuvoje būdavo užkertamas kelias į mokslą, į geresnį darbą tiems, kurie prisipažindavo turį užsienyje giminių. Todėl, vengdami nemalonumų, ir šiandien žmonės dar parašo nenorį priimti siuntinių bei susirašinėti su užsienio lietuviais.

    Atvykstantys į Lietuvą aktyvesni užsienio lietuviai, savo ruožtu, taip pat gąsdinami, kartais provokuojami, kad nekiltų noras daugiau čia lankytis.

    Minėtoje apybraižoje užsienio lietuvė Regina Andriejauskienė kaltinama norėjusi išgauti iš rašytojo J. Keliuočio jo rašomus atsiminimus.

    Tariamų J. Keliuočio atsiminimų medžioklė jau tęsiasi keletas metų. Informatoriui klaidingai pranešus apie neva tai rašomus atsiminimus (faktiškai J. Keliuotis rašė atsiminimus apie dailininką J. Vienožinskį), tuoj pat buvo pradėta jų medžioklė.

    Pradžioje be jokių užuolankų saugumo darbuotojai atvyko į Keliuočio butą ir pareikalavo atsiminimų.

    - Prašau, - pasakė rašytojas, paduodamas atsiminimus apie J. Vienožinskį.
    - Mums ne šitų reikia, - atsakė saugumiečiai, - duok tuos, kur rašai apie save.

    Nieko nepešus, vėliau pradėta ieškoti per netikrus rašytojo bičiulius. Įvairūs asmenys siūlė savo paslaugas, neva norėdami "padėti". Rašytojui J. Keliuočiui dėl to gyvenimas pasidarė tikrai nepakenčiamas. Be to, imtasi pastangų jį morališkai sugniuždyti. Tegaudamas keliolika rublių pensiją ir versdamasis atsitiktiniais literatūros kūrinių vertimais, rašytojas ilgoką laiką tikrai skurdžiai gyveno. Be to, A. Sniečkaus nurodymu, joks jo kūrinys nebuvo išspausdintas. Pasinaudodami jo sunkia ir dvasine, ir materialine būkle saugumui artimi rašytojai pasiūlė jam parašyti kompromisinį straipsnį, žadėdami už tai išrūpinti normalią pensiją, surengti iškilmingą 70-čio minėjimą ir pradėti spausdinti jo raštus.

    Išgautas straipsnis buvo žymiai pakeistas ir plačiai panaudotas propagandiniams tikslams. Rašytojui pradėta mokėti normalesnė pensija, tačiau jo 70-čio jubiliejus liko nesurengtas, o ir raštai nepradėti spausdinti. Netrukus vėl prasidėjo tariamų atsiminimų medžioklė, kurioje nepaskutinis vaidmuo tenka ir V. Miniotui.
72

Minėtoje apybraižoje jis rašė apie atsilankymą pas J. Keliuotį:
    "Kol rašytojas klaidžioja prisiminimų labirintuose, apžvelgiau jo kambarį..."

    V. Minioto tikrąjį apsilankymo tikslą dar aiškiau nusako tolimesnė citata:
    "...man priekaištavo ant rašomojo stalo padėti keli balti popieriaus lakštai..."

    Ne tik V. Miniotui, bet ir kitiems jo profesijos kolegoms neduoda ramybės tie balti popieriaus lakštai. 0 kur slepiami prirašyti popieriaus lakštai? Ta baimė verčia įtarinėti atvykstančius į Lietuvą iš užsienio tautiečius, toji baimė surašė intrygų ir prieš N. Andriejauskienę. J. Keliuočio kūriniai V. Miniotui reikalingi ne tam, kad išvystų šviesą, o kad amžinai dingtų saugumo nišose. J. Keliuotis tiek metų sąžiningai dirbęs savo kraštui literatūros darbą, plėšęs, kiek įstengdamas, jo kultūros dirvonus, senatvėje duonos kąsnį turėjo pirktis pačia aukščiausia kaina - išsižadėdamas savo kūrybos ir principų. Už ilgametį kultūros darbą jis, remiantis A. Venclovos ir K. Korsako literatūriniais kaltinimais, buvo net kelerius metus kalinamas. 0 šiandien Lietuvoje nusipelniusių kultūros veikėjų vardai suteikiami net NKVD generolams! Kokią kultūrą Lietuvoje kėlė generolas J. Macijauskas, LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas?! Jis žinomas kaip aktyvus genocido vykdytojas savo ranka iš nagano be pasigailėjimo šaudęs 16-tos lietuviškosios divizijos karius! Kitokios rūšies jo nuopelnų Lietuvoje nežinoma.

    Nieko baisaus neatsitiktų, jei koks nors Lietuvos rašytojo kūrinys ir pasiektų Vakarus. Kiekvienas žmogus turi teisę kurti ir skelbti savo kūrybą. Todėl ir kiekviena pastanga praskinti tautos kūrybai kelią į viešumą yra sveikintina.

    Kukli pensija už tylėjimą ir merdėjimą yra tautos talentų žudymas. Šie V. Minioto receptai lietuvių tautai nepriimtini.
V. Miniotas šmeižia ne tik Amerikos lietuvius, tiesiančius savo broliams pagalbos ranką. Šmeižiami ir tie, kurie išdrįsta priimti ją.

    1973 m. išleistoje V. Minioto apybraižoje "Atsargiai, Balfas" ypač šlykščiai šmeižiami politiniai kaliniai Petras Paulaitis ir Petras Paltarokas. Kas yra šie žmonės iš tikrųjų?

    Petras Paulaitis - mokytojas, plataus akiračio žmogus, baigęs filosofijos studijas Italijoje, 1941 m. dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje prieš bolševikus, buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku, vėliau protestavo prieš žydų naikinimą Lietuvoje ir, nesutikdamas su nacių politika, iš šių pareigų pasitraukė. Gestapo buvo persekiojamas, ir vos ištrūko iš jo nagų Kaltinėnuose.
73

Pokario metais įsijungė į partizanų pasipriešinimo sąjūdį, tačiau ginkluotose akcijose nedalyvavo, dirbdamas daugiausia pogrindžio spaudos darbą. 1947 m. prie D. Poškos Baublių, Žemaitijoje, buvo suimtas. 1956 m. iš konclagerio paleidžiamas, tačiau jau sekančiais metais suimamas už patriotinių nuotaikų skleidimą Kauno studentų tarpe. Iki šiolei vis dar tebekalinamas Mordo-vijoje, faktiškai tik už savo pažiūras ir ištikimybę gimtajam kraštui. Jau 28 metai, kai šis taurus žmogus laikomas už grotų ir siekiama gyvo jo iš. čia neišleisti.

    Kada gi pasaulio teisininkai atkreips dėmesį į šį mūsų laikų Šiljono kalinį, kada mūsų užjūrio broliai konkrečiais veiksmais padės šiam didžiajam laisvės kankiniui?

    Ne lengvesnė ir P. Paltaroko dalia. Jis - giliai apsišvietęs žmogus, mokąs užsienio kalbų, buvęs Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas bei Paryžiaus karo akademijos klausytojas. Kam teko pažinti P. Paltaroką, tas neabejoja jo taurumu, jautrumu, jo gilia meile gimtajam kraštui. Jo ištikimybė Lietuvai ir požiūrių nuoseklumas ypač nemėgstami šiandieninių Lietuvos šeimininkų. Buvo siūloma P. Paltaroką anksčiau paleisti, išbadėjusio kalinio ištvermę mėginta palaužti balta duona, cukrumi ir sviestu, tačiau jo ranka nepaėmė plunksnos ir nepasirašė po savo požiūrų pasmerkimo lapu.

    Atlikęs 25 metų bausmę, jis ir šiandien neturi teisės gyventi tėvynėje, priverstas vienatvėje ir skurde leisti savo senatvės metus. Jis koneveikiamas, kad prieš kelerius metus, būdamas konclageryje, sutiko priimti šiokią tokią materialinę pagalbą.

    V. Miniotas šiam kilniam žmogui nešykšti melo ir šmeižto žodžių.

    Kai tėvynėn veržėsi svetimųjų ordos, P. Paltarokas liko ginti jos laisvės ir garbingai kovojo kaip karys. Duok Dieve, kad Lietuva turėtų daugiau tokių žmonių!

    V. Miniotas savo apybraižose stengiasi atsiriboti nuo bet kokios žvalgybinės veiklos, savo pastangas kovoti prieš Balfą bandydamas pagrįsti pilietiniais motyvais. Tai įrodinėti Lietuvos gyventojams per daug naivu. Šiandien beveik kiekvienas žino, kad bet koks užsienio piliečių kvotimas yra galimas tik su saugumo žinia. Ir tokio pobūdžio akcija, kurią vykdo V. Miniotas yra senokai numatyta ir apsvarstyta saugumo komiteto.

    Nepaisant Helsinkio konferencijos nutarimų, dedamos pastangos, kad Lietuvos gyventojai kuo mažiau bendrautų su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. V. Minioto apybraižos yra tik viena iš daugelio suplanuotų šios akcijos priemonių.
74

    Lietuvos gyventojai su viltimi ir ilgesiu žvelgia į Vakarų pasaulį, kada pagaliau karo audrų ir žiaurios okupacijos atskirti vienos tautos žmonės galės netrukdomi bendrauti. Kada lietuvis galės bendrauti su kitomis tautomis, kada galės išvengti prievartinio bendravimo su Lietuvon brukama beveide, amoralia ir viskam abejinga kitataučių mase? Kada?
S.K.


IR VĖL BALFO RANKA...


    Tokia antrašte saugumo bendradarbis Vytautas Miniotas, pasivadinęs korespondentu, paskelbė straipsnį 1975 m. lapkričio mėn. per keletą "Tiesos" numerių. 0 gruodžio mėn. keletą atkarpų perspausdino ir "Gimtasis kraštas".

    Vytautas Miniotas lietuviams yra žinomas ne savo blankiais straipsniais periodinėje spaudoje, bet kaip nelaimingai pagarsėjęs "specialistas" Balfo reikaluose. Savo laiku Miniotas pavydėjo duonos kąsnio lietuviams politiniams kaliniams Mordovijos lageriuose. Kaip gi Stalino Berijos gali gauti duonos iš savo brolių, gyvenančių užsienyje, jei jie turėjo jau seniai mirti? Bet Dievo planai - ne miniotų planai. Keletui - P. Paltarokui, B. Gajauskui, Juozui Kražinskui ir dar keliems užbaigus 25 metų katorgą, pavyko sugrįžti į Tėvynę. Miniotai nepasiūlė jiems duonos kąsnio, bet įvairiausiais įsakais trukdė ir tebetrukdo prisiregistruoti Lietuvoje.

    Paskutiniu laiku Saugumas pastebėjo, kad Lietuvon pradėjo atvažiuoti lietuviai išeiviai, kurie nerodo didelio entuziazmo naujomis statybomis, kolūkiams, bet stengiasi viską savo akimis pamatyti ir savo protu permąstyti. Stengiasi susitikti su tautiečiais be Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugijos pagalbos. Saugumas pabūgo, kad gali sprogti daugelį metų kurtas propagandinis muilo burbulas apie lietuvių tautos suklestėjimą. Ir buvo duotas ženklas miniotams pulti ir įbauginti nepageidaujamus svečius. Kiek tai pavyko, parodys ateitis.

    Ir miniotai pradėjo pergyventi dėl lietuvių prestižo. "Žinoma, pas mus nėra milijonierių, bet nėra ir bedarbių, alkanų, elgetų, apiplyšusių ir vargstančių be pastogės..." ("Gimtasis kraštas", 1975, Nr. 50).

    Autorius šiuos žodžius rašė, matyt, žiūrėdamas į veidrodį. Ne paslaptis, kad A. Venclova buvo milijonierius. Leidyklos nesuspėdavo išmokėti jam honorarą už įvairiomis progomis leidžiamas tas pačias knygas. Jų pilnos lentynos ir daugelio likimas -
75

makulatūra. Ne veltui kursuoja anekdotas, kad tai klasikas, kurio niekas neskaito. Kas nežino ištaikingų vilų Palangoje, Mateliuose, Didžiasalyje, Gerdašiuose, Druskininkuose ar Ignalinos apylinkėse? Galimas daiktas, kad pas mus nėra alkanų (kai po karo badavo visa Sąjunga, lietuviai ir tada dėl savo darbštumo ir gimtosios žemės meilės turėjo duonos, bet ar gali gerai gyventi tie, kurie gauna 70-100 rublių ir turi išlaikyti šeimas? Manome, kad Miniotas žino, kaip dabartinėje Lietuvoje išbujojo kyšiai, kad ligoninėse, nors oficialiai gydymas nemokamas, bet kyšius reikia duoti gydytojams, seselėms ir sanitarams, kad visose ligoninėse, neišskiriant nė klinikų, ligoniai vaistus perka už savo pinigus, kad ir už pinigus trūksta reikalingiausių vaistų, ypač užsieninių. Oficialūs asmenys pripažįsta, kad statybų planai neįvykdomi, kad daugumas butų kasmet rezervuojama atvažiuojantiems iš kitų respublikų, kad daugelis metų metais gyvena su visa šeima viename mažame kambarėlyje. Tokie butai, kaip A. Sniečkaus Čiurlionio gatvėje, daugeliui nereali svajonė.

    Kol nebus pašalinti visi trūkumai, niekas neturi moralinės teisės trukdyti gauti iš užsienio siuntinius ar pinigus. Tik dėka brolių užsienyje daugelis turi ir mašinas, ir pastoges. Juo piliečiai turtingesni, geriau ir pačiai valstybei.

    Kyla klausimas, kodėl miniotai nepuolė tarybinės spaudos, ypač "Gimtojo krašto", kuris nuolat skelbia, kad užsienyje mirė NN ir paliko didelį palikimą. Ieškomi giminės. Deja, neteko skaityti užsienio lietuvių komunistinėje spaudoje, kad Lietuvoje mirė NN, paliko didelį kapitalą ir ieškomi giminės! Būnant nuosekliu, reikėtų pulti ir tarybinę valdžią, kuri užsienio valiutą keičia į sertifikatus, laiko specialias krautuves, kur parduodamos deficitinės prekės už svetimą valiutą, kuri kasmet perka milijonus tonų kviečių iš JAV. Šiuo atveju vargu ar gėda tarybiniam piliečiui, gaunančiam pinigus ar siuntinius iš užsienio.

    Reikėtų leisti laisvai gauti ir vaistus iš užsienio. Tuomet tarybiniams piliečiams mažiau tektų mokėti spekuliantams.

    Manome, kad ir Vytautas Miniotas, jei turi bent kiek pilietinės sąžinės, permąstys savo elgesį ir atvykstantiems į tėvynę negadins daugiau nuotaikos.
76

NUSIKALTIMO PĖDSAKAMS DINGSTANT


    Buvusiam Vidaus reikalų komisarui pagerbti akad. J. Jurginis 1969 m. "Pergalėje" (Nr. 5) atspausdino nekrologą "Su A. Gudai-čiu-Guzevičiumi atsisveikinant". Prisiminęs, kad velionis buvo išauklėtas rusiškoje dvasioje (1922 m. grįžęs iš Rusijos sunkiai kalbėjo lietuviškai), akademikas atiduoda jam pagarbos duoklę už Lietuvos archyvų išsaugojimą: "A. Guzevičius gerai suprato archyvinių dokumentų reikšmę ir daugelį jų padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo". Pažiūrėkime, kiek jis teisus.

    1945-1947 m. Guzevičius vadovavo Kultūros - švietimo įstaigų komitetui, o po Stalino mirties buvo kultūros ministras, todėl negalėjo rūpintis Lietuvos archyvais. Po 1953 m. Lietuvos archyvai pergyveno juodas dienas, nes keičiant administracinį Lietuvos padalinimą, buvo sunaikinti visi MVD, MGB valsčių skyrių archyvai. Visiškai teisingai J. Jurginis pastebi, kad šie archyvai buvo naikinami "iš tiesos baimės".

    Buvusius apskričių ir respublikinius archyvus "sutvarkyti" 1957 m. Kusiejui Razauskui buvo patikėtas Archyvų valdybos viršininko postas.

    LKP CK II sekretorius B. Šarkovas žinojo, kam pavesti už-trinti rusiškųjų imperialistų pėdsakus Lietuvoje. Razauskas -labai tamsi asmenybė Lietuvos istorijoje. 1940-1941 ir 1944-1946 m. jis dirbo čekistu Kaune ir Vilniuje. Senosios kartos lietuviai dar labai gerai atsimena jo sadizmą. 1946 m. MGB Razauską suėmė jo paties sėbrai ir beveik ištisus metus jį kankino tuose pačiuose Saugumo rūsiuose, kuriuose dar taip neseniai jis pats tyčiojosi iš savo aukų.

    1957 m. Razauskas, pasikvietęs atleistus iš Saugumo savo bendrus, ištisus 17 metų uoliai "dirbo". Dar prieš karą Stalino nurodymu daug Lietuvos archyvų, caro laikais išvežtų Rusijon, niekad nesugrąžintų, buvo sunaikinta. Bolševikams užėmus Vilnių, buvo sunaikinta tūkstančiai tomų lietuviško archyvo. Šią tradiciją tęsia buvęs čekistas Razauskas.

    1955 m. partija pavedė Guzevičiui įteisinti jos nusikaltimus lietuvių tautai. Tada buvęs NKV-istas susidomėjo Lietuvos archyvais. Tačiau nėra žinoma, kad jis būtų apsaugojęs nors vieną istorinį dokumentą nuo sunaikinimo. Guzevičius rinko savo rašlavai dokumentus iš privačių asmenų ir, mandagiai kalbant, konfiskavo juos, perduodamas Valstybės archyvui. Jeigu Razauskui jie pasirodydavo per daug demaskuojantys bolševikinį terorą, tas juos sunaikindavo. Tad dėkoti Guzevičiui už lietuviškų archyvų išsaugojimą būtų tyčiojimasis iš istorinės tiesos.
77

    Komunistai sunaikina ne tik archyvus, bet ir beveik visas viešąsias Lietuvos bibliotekas ir konfesines bibliotekas. Daugiau kaip dešimt metų dieną ir naktį kūrenasi Petrašiūnų ir Grigiškių popieriaus fabrikų krosnys... Čia suėjo kunigų seminarijų, vienuolynų, daugelio klebonijų ir suimtųjų asmenų bibliotekos. Įdomu, kur dabar dingsta kratų metu paimtos ir negrąžinamos knygos?

    Tarybų valdžios nusikaltimų Lietuvai nebylūs liudininkai -archyvai - sunaikinti. Žymi dalis šių nusikaltimų liudininkų nukankinti, sušaudyti, invalidais sugrįžę iš lagerių arba dėl senatvės išmirę. Mūsų pareiga išsaugoti dar išlikusių gyvų žmonių liudijimus. Stribai, slėpdamiesi nuo tautos neapykantos, išsinešdino į "broliškas" respublikas, į Klaipėdos kraštą ir į miestus, kur jų niekas nepažįsta. Daugeliui prieš mirtį prabyla jų sąžinės, dalis jų ieško kunigo, prašydami religinių patarnavimų. Reikia užrašyti jų pasakojimus, taip kaip ir "klasių kovos" aukų pasakojimus. Būtina išsaugoti iš tų laikų kilusias dainas, pogrindžio grožinę kūrybą ir bet kokią archyvinę medžiagą, susijusią su anuo tragišku mūsų tautai momentu.

    Į mūsų atmintį visiems neišdildomai įsmigo Rainių miškelis, Pravieniškių vardai. Bet jie ne vieninteliai, tik kiti tokie kraupias valandas menantieji kampeliai nėra plačiai žinomi. Jei šių visų vietų neišsaugosime ateinančių kartų atminčiai, atrodys, kad bolševikai buvo žiaurūs tik 1940-1941 metais. Tai netiesa. 1944 m. frontui traukiantis į Vakarus, buvo visiškai sugriauti Raseiniai. NKVD, MKGB Žemaitijos centras buvo įsikūręs Šiluvos miestelyje. 1945 m. pavasarį iš po sniego, šulinių ir išviečių buvo ištraukta apie 700 nužudytų lietuvių pogrindininkų. Dalį jų giminės suspėjo pasivogti ir palaidoti, o daugumą stribai sukišo į nežinomas balas. Kiekviename valsčiuje, kurių prieš karą Lietuvoje buvo daugiau kaip 250, palaidota kelios dešimtys Lietuvos partizanų. Kiekviename buvusiame apskrities centre bolševikų teroro aukų skaičius skaičiuojamas šimtais. Dar ir dabar daug kur žmonės plačiai kalba apie masines duobes, kuriose buvo suverčiami žuvusiųjų kovotojų lavonai. Bet ar ilgai kalbės? Jeigu neužrašysime, šie gyvieji liudininkai netrukus pasitrauks iš gyvųjų tarpo. Skubėkime! .
Ž. Pietaris
78

KADA LIETUVA BUVO SUVERENI?


    Karo metu Stalino nurodymu buvo skleidžiami gandai, kad Lietuva po karo būsianti socialistinė, bet nepriklausoma nuo Rusijos. 1944 m. vasario mėnesį Lietuvos komisarų taryba pasipildė dviem naujais komisarijatais: užsienio reikalų ir gynybos.

    M. Gedvilą rašo, kaip jis su švietimo komisaru J. Žiugžda ir savo pavaduotoju J. Vaišnora 1944 metų vasarą pasirašė su Lenkijos vyriausybe sutartį dėl abiejų respublikų piliečių repatriacijas. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis "laisvos tarybų Lietuvos" pasirodymas tarptautinėje arenoje. Netrukus minėtos sutarties signataras, Lietuvos komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas J. Vaišnora vienoje iš Lubankos kamerų susitiko su buvusiu generaliniu tarėju p. Kubiliūnu, pagrobtu iš Hamburgo apylinkių...

    1944 m. gruodžio mėn. žymus lietuvių keliautojas A. Poška pateko Vilniuje į rūmus, kuriuose prieš kelis mėnesius paliko gestapas. Suimtasis ėmė įrodinėti, kad J. Paleckis esąs jo senas draugas ir rekomendavęs jį darbui švietimo sistemoje. Tardytojas su majoro antpečiais ciniškai atrėžė: "Vilniuje aš vienas turiu didesnę valdžią, kaip visa tavo lietuviška vyriausybė".

    Tenka pabrėžti, kad J. Paleckis buvo vienintelis iš Lietuvos komisarų, kuris visada jautriai reaguodavo į bičiulių prašymą gelbėti jų artimuosius. Tačiau jis prisipažindavo, kad politiniams kaliniams nieko negalįs padėti. Jam Maskva leidžianti amnestuoti tik kriminalinius nusikaltėlius, tačiau ir tai griežtai apribotą skaičių. 1945 m. buvo suimtas ir nuteistas J. Paleckio draugo rašytojo K. Binkio sūnus Gerardas. Lietuvos "prezidentas" J. Paleckis ryžosi gelbėti savo krikštasūnį, bet kai jis, atvykęs į Lukiškes, kreipėsi į kalėjimo viršininką kap. Nikitiną, tas parodė "prezidentui", kad Lietuvos kalėjime jis yra visagalis viršininkas. Jis teleisdavo J. Paleckiui atnešti G. Binkiui siuntinėlį, komunistinės literatūros ir sutiko uždaryti globotinį į vienutę. Bet kai 1949 m. visi politiniai kaliniai buvo išvežami į Rusiją, su jais iškeliavo ir Lietuvos prezidento krikštasūnis...

    Švenčionėlių tikintieji, turėdami mažutę medinę bažnytėlę, pradėjo statytis didelę, mūrinę. Jos statybą sutrukdė karas. Ilgai kentėję ir laukę, jie 1956 m. sukruto užbaigti pradėtą statyti mūrinę bažnyčią. Pasiuntė pirmąją delegaciją pas tuometinį Lietuvos "prezidentą" J. Paleckį. Šis juos šiltai priėmė ir pažadėjo patenkinti jų prašymą. Teigiamą atsakymą duosiąs kiek vėliau. Švenčionėliškiai nurodytu laiku nuvyksta į Vilnių. Kabinete šalia
79

J. Paleckio sėdi kažkokia neaiški asmenybė. "Prezidentas" jau nebe tas - šaltas, santūrus. "Daug metų gera jums buvo ši, bus gera ir ateityje. Liaudis ima susiprasti, greitai nebereikės jokios bažnyčios". Toks buvo šį kartą J. Paleckio atsakymas. Tuomet Švenčionėlių liaudies atstovai pamatė, kiek "savarankiškas" yra Lietuvos "prezidentas"... Jie nenusiminė, o kantriai su viltimi daug kartų beldėsi įvairių įstaigų duris, kol gavo leidimą užbaigti bažnyčią.
K.J.

PASTABOS APIE TARYBINIUS PARTIZANUS


    1941 m. birželio 23 d. sukilusi Lietuvos liaudis įtikino Staliną, kad lietuviai myli laisvę ir moka už ją kovoti. Šiuos lietuvių jausmus Stalinas nutarė panaudoti savo tikslams. Iki 1943 m. Stalino partizanai pasiekdavo Lietuvą pėsčiomis, tačiau jie greitai būdavo pačių lietuvių išgaudomi. 1943 m. pakeista taktika. Partizanai parašiutais pasiekdavo Baltarusiją, o iš ten dideliais būriais plaukdavo į Lietuvą. Čia jie vaizdavo patriotiškai nusiteikusius Lietuvos partizanus. Alb. Barauskas savo atsiminimuose prisipažįsta, kad jis vilkėjo Lietuvos karininko uniformą. Rusų partizanų būriai buvo pakrikštyti lietuvių didvyrių vardais: Vytauto, Kęstučio ir kt. Barauskas nutyli, kad jis ant dešinės rankos buvo prisisiuvęs trispalves juosteles. Bunkeriuose kabodavo trispalvė vėliava ir vytis. Stalino ir Lenino portretų nebuvo matyti. Barauskas pripažįsta, kad jis stengdavos įpiršti Lietuvos kaimiečiams mintį, jog juos remia lietuviai. Tuo tikslu jie vaišindavo kaimiečius USA tabaku. Vienas tarybinių partizanų būrys pavadintas "Laisvoji Lietuva". Šio būrio vadai buvo rusai: J. Jatin, komisaras A. Šule, štabų viršininkai - D. Semochia ir F. Machev.

    Kai tuo pat metu Rusijoje kūrėsi lenkų kariuomenės daliniai, spekuliuota jų religiniu jausmu - leista turėti kapelioną lenką kunigą. Liturginius drabužius jam paėmė iš ateistinio muziejaus. Sutaną pasiuvo siuvėjas iš Kaukazo.
A.B.


EILINĖ APGAULĖ


    Ateistai mėgina savo propagandoje klastoti faktus. Štai vienas toks faktas. Š.m. "Mokslas ir gyvenimas" 1 numeris 9 puslapyje rašoma: ..."išdidusis jėzuitų kalinys T. Kampanela, apie 27 savo gyvenimo metus praleido tamsiose kalėjimų vienutėse..." Tai yra
80

grubus melas. Kuo remdamasis arch. m.k. J. Vanagas tai tvirtina ir klaidina skaitytojus?

    1. Kokiu būdu jėzuitai galėjo jį įkalinti, kai jie iš viso neturėjo kalėjimų? 1599 m., kai T. Kampanela pateko į kalėjimą, buvo praėję vos 45 metai nuo jėzuitų įsteigėjo mirties. Ką jie tada galėjo padaryti, jei jų buvo dar tik saujelė?

    2. Už ką bažnytininkai būtų galėję ant jo rūstauti, jei šio vienuolio domininkono filosofinis mokymas neprieštaravo jokiai Bažnyčios dogmai? Jei jis būtų buvęs eretikas-atskalūnas, popiežius Urbonas VIII nebūtų stengęsis jį išlaisvinti ir nebūtų jam skyręs pensijos, ir jo nebūtų priglaudęs kardinolas Richelieu.

    1963 m. Leipcige išleistoje Meyerio enciklopedijoje T. Kampanela atvaizduotas vienuolio abite ir rašoma, kad įkalintas už tai, jog dalyvavo italų liaudies sukilime prieš pavergėjus ispanus. Taip rašo ir kitos enciklopedijos.

    Ne jėzuitai, o Ispanijos karalius jį laikė kalėjime.
K. Vežliauskas

KAM NAUDINGA TYLA?

(Buvusio Sibiro tremtinio laiškas lietuviams išeiviams)
    Politika - menas. Mažos tautos, ypač tos, kurių valstybinė sąmonė dar jauna, negali subrandinti didelių politikų. Tačiau politikos ABC pravartu žinoti kiekvienam lietuviui. Apsilankę Lietuvoje, kai kurie mūsų išeiviai stebina mus savo politiniu neiš-prusimu. Jų manymu per pokario dešimtmetį Lietuva praliejo daug kraujo, sudėjo daug beprasmiškų aukų. Todėl dabar reikia taupyti tautos jėgas, tyliai nešti okupacinį jungą, neišprovokuoti pavergėjų naujoms represijoms. Tą patį siūlė mums čekistai. Jie mėgina mus įtikinti, kad "Kronikos" leidimas "neapsimoka", nes jau pareikalavo didžių aukų. Ironiškai jie klausia tardomųjų: "Ką laimėjote su savo "Kronika"?

    Tačiau iš tolo jaučiama, kad mūsų emigrantai didžiuojasi Romu Kalanta, Simu Kudirka, Mindaugu Tamoniu. Kas pagimdė šiuos mūsų tautos didvyrius? Vergiškas nuolankumas? Jeigu lietuviai būtų su gėlėmis sutikę Raudonąją armiją, kaip tai rašo oficiali tarybinė spauda (kiek tai yra tikra, matyti iš to, kad iki 1946 m. balandžio mėnesio iš miškų išėjo ir legalizavosi virš 40,000 asmenų, "Vestnik Leningradskega universitetą", 1966, Nr. 2,
81

p. 27), šiandien Lietuvos vardas būtų visiškai užmirštas. Jis nors retkarčiais patenka į pasaulio spaudą tik todėl, kad mes neklausome kai kurių "protingų" mūsų išeivių patarimo.

    Nuvykę į JAV lietuviai komunistai vaidina didelius patriotus, nesigėdina net lietuvišką patriotišką ašarėlę nubraukti, verkšlendami prašo jus tylėti, neerzinti Maskvos, nes rusai mus "prarys". Jie tikina jus, kad R. Kalantos auka atnešė Lietuvai visą blogį - Kremlius dar labiau sustiprins kultūrinį genocidą. Lietuvai galėtų padėti vien tik emigrantų tyla. Ir Jūs šiuos KGB pasiuntinius sodinate už stalo! Ar tai ne politinis aklumas?

    Su dideliu skausmu skaitome "Gimtajame krašte" ir kitur mūsų emigrantų pasisakymus, kuriuose išgiriamas išviršinis mūsų gyvenimas, jo blizgesys - mūrinės gyvenvietės, asfaltai ir dainų šventės bei koncertai. Tai yra tik fasadas. Bet kas už jo slepiasi? Giriant šį fasadą, nuslepiami varžtai, kurie smaugia mūsų dvasią. Dar skaudžiau, kad taip pasisako ir kai kurie emigrantai dvasininkai. Kai vienam tokiam "korespondentui" (kun. Balčiui) vienas vietinis kunigas pastebėjo, kad tokie "interviu" yra melas, šis atsakė: "Suprask mane, aš noriu dar kartą atvažiuoti į Lietuvą". Argi melu galima pirkti pasimatymą su giminėmis ir tylėti, kai svetimųjų koja trypia visa, ką mums išsako lietuviškas Rūpintojėlis?

    Savo politinėmis rezoliucijomis ir kitais diplomatiniais gestais jūs daug padėjote savo tautai. Ateityje mes laukiame iš jūsų dar ryžtingesnių veiksmų: mes norime, kad jūsų lūpomis kalbėtų mūsų kančia ir aspiracijos, mūsų sielvartai ir svajonės.
***

SOLIDARIZUOJAMAS SU RUSU DISIDENTAIS!


    Klausydami užsienio radijo laidas, mes ypatingą dėmesį kreipiame į diktorių pasakymą: "Maskva". Mes žinome apie ją ne tiek iš geografijos vadovėlių ir turistinių kelionių, bet ir iš garsiųjų kalėjimų bei "Einamųjų įvykių kronikos". Mes žinom apie grupę Maskvos inteligentų, kurie heroiškai kovoja už žmonių, tame tarpe ir tikinčiųjų teises ir laisvę. Jie daro daug gero visiems skriaudžiamiesiems, nežiūrint tautybės, rasės ar religinių skirtumų.

    Todėl šių pasiaukojusių žmonių darbai ir vargai mums, katalikams ir geros valios lietuviams, yra artimi, suprantami ir savi.
82

    1975 m. gruodžio mėnesį LTSRS Aukščiausias Teismas nuteisė rusų mokslininką Sergiejų Kovaliovą 7 metams kalėti už tai, kad jis kovojo prieš žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje.

    S. Kovaliovas gynė ir Lietuvos Katalikų teises, todėl jo nuteisimas visu ryškumu atskleidė tarybinio teismo veidą.

    Neseniai pravoslavų kunigui Glebui Jakuninui uždraudė eiti kunigiškas pareigas. Praeitų metų gale kun. Glėbas Jakuninas kaip Rusijos Pravoslavų Bažnyčios delegacijos narys dalyvavo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos suvažiavime Nairobyje (Kenija, Afrika). Kunigas G. Jakuninas išdrįso viešai pasakyti teisybę apie Rusijos Pravoslavų Bažnyčios vargus, kančias ir persekiojimus.

    Po konferencijos kun. Glėbas Jakuninas sugrįžo į Tarybų Sąjungą, kur jam buvo uždrausta eiti kunigiškas pareigas.

    Šis gražus pravoslavų kunigo pavyzdys tepatarnauja ir kai kuriems Lietuvos kunigams, kurie bando tarnauti Dievui ir ateistams.

    Maskvoje daugelį metų dirba ir kitas pravoslavų kunigas Dimitrijus Dudko. Jaunas ir uolus kunigas ieškojo būdų kaip perteikti amžinąsias tiesas dabartiniam žmogui. Ir po eilės metų pastoracinio darbo priėjo išvados, kad geriausiai tiktų pasikalbėjimų - klausimų ir atsakymų forma. 1974 metais jo bažnyčia negalėjo sutalpinti visų norinčių pasiklausyti. Ateidavo tikintieji ir netikintieji, pravoslavai, katalikai ir net žydai.

    Šitai nepatiko ateistams ir kun. Dimitrijus Dudko, Patrijarko parėdymu, buvo iškeltas 80 km. už Maskvos. Bet ir čia 1975 m. gruodžio mėn. ateistų inspiruojamas bažnytinis komitetas nutraukė sutartį su kun. D. Dudko ir jis liko be pareigų.

    Mes, Lietuvos katalikai, solidarizuojamės su nuteistuoju mokslininku Sergiejumi Kovaliovu, su pravoslavų kunigais G. Jakuninu ir D. Dudko. Mes kviečiame viso pasaulio lietuvius ir geros valios žmones veiksmingai užstoti persekiojamus mūsų disidentus, o ypač rūpintis, kad atgautų laisvę taurusis lietuvių bičiulis - S. Kovaliovas.
Lietuvos katalikai
83

ŽINIOS


    Vilnius. XVII Lietuvos Komunistų partijos suvažiavime oficialioji kalba - rusų kalba.

    Po suvažiavimo viename seminare kalbėjo Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras H. Zabulis taip pat rusų kalba, nors auditoriją sudarė daugiausia lietuviai.

    Laukiame Švietimo ministerijos įsakymo dėl rusų kalbos įvedimo vaikų darželiuose ir pirmosiose vidurinės mokyklos klasėse. Kalbai vidurinėse mokyklose įrengti rusų kalbos kabinetai. Tokių kabinetų lietuvių kalbai nepraktikuojama!
***

    Vilnius. Respublikinės bibliotekos vadovybė CK buvo gerokai išbarta už tai, kad bibliotekos darbuotojai organizuotai dalyvavo Mindaugo Tamonio laidotuvėse ir nešė vainikus.
***

    Vilnius. Politinio švietimo namuose Lenino rajono partinių organizacijų sekretorių pavaduotojams politiniams reikalams buvo suruoštas seminaras. Skaitė Česlovas Panovas (CK agitacijos ir propagandos reikalams pavaduotojas). Jis prisipažino, kad po Helsinkio pasitarimų pasidarė sunkiau organizuoti propagandinį darbą. Tarybiniai žmonės vis daugiau ėmę prašyti leidimų ekskursijoms vykti į užsienį. Pranešėjas ragino apriboti išduodamų charakteristikų skaičių, bet tuo pat metu raštu susilaukė tokio klausimo: "Kodėl aukštieji partiniai darbuotojai gyvena kaip karaliukai?"

    Pranešėjas, savo ruožtu, siūlė tarybinę agitaciją darbovietėse vykdyti net darbo pertraukos metu.
***

    Vilnius. R. Plečkaičio knyga "Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje" išleista 2.000 egzempliorių tiražu, ir todėl tapo spekuliacijos objektu. Tuo tarpu Brežnevo kalbų tomai lietuvių kalba leidžiami 7.000 egz., tiražu, o iš Maskvos, be to, atsiųsta rusų kalba dar 9.000.

    Kai į Utenos partinį komitetą knygyno darbuotoja nunešė keletą egzempliorių Brežnevo raštų, ten neatsirado norinčių juos pirkti. Eiliniai piliečiai juo labiau jų neperka.
84

    Kaunas. Lenino raštais lietuvių kalba užkrautos Lietuvos bibliotekos ir knygynai. Tų raštų rezervas laikomas Kauno bazėje. Tačiau sugedus kolenkoriniams viršeliams, knygos buvo slapta nurašytos (Lenino raštus nurašinėti griežtai draudžiama). Nurašyta 80.000 rb. sumai. (Įsidėmėtina - tuo tarpu, kai per 30 metų visos knygos pabrango nemažiau 100 nuoš., Lenino raštai parduodami žemiau savikainos). Nežiūrint, kad raštai pūva sandėliuose, vėl yra užplanuota naujai išleisti pilnus Lenino raštų leidinius lietuvių kalba.

***


    Alytus. Į Alytaus medvilnės kombinatą dirbti atvežta apie 500 merginų iš Sibiro vaikų namų.
    Venerinės ligos netrukus paplito net iki Prienų.

***


    Biržai. Nepriklausomos Lietuvos metais Biržuose buvo turtingas kraštotyros muziejus. Po karo Biržų vykdomasis komitetas liaudies skulptūros statulėlėmis kūreno krosnis. Šiandien šiame muziejuje tautodailės eksponatų maža.
***
85
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum