gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 3 Spausdinti El. paštas
   
            Tegul meilė Lietuvos
            Dega mūsų širdyse,
            Vardan tos Lietuvos
            Vienybė težydi!
                    V. Kudirka
AUŠRA NR. 3 [43]


    Numeryje:

    Lietuvos nepriklausomybės netekimo istorinės aplinkybės
    Lenkinimas ar rusinimas?
    Tautos nelaimė - alkoholizmas
    Laiškas į lagerį
    Kaip gimsta tradicijos?
    Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto
        teatro direktoriui Virgilijui Noreikai
    Kaip tarybų valdžia restauruoja istorinius paminklus?
    Antanas Poškus - ne kraštotyrininkas!

Lietuva

1976.VI.15.
87

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS NETEKIMO
ISTORINĖS APLINKYBĖS

    Lietuvoje nebuvo nei vienos visuomeninės grupės, nei vienos politinės partijos, išskyrus neskaitlingą, apie porą tūkstančių narių turinčią, komunistų partiją, 1) kuri būtų siekusi sujungti Lietuvą su Tarybų Sąjunga. Todėl Lietuvos nepriklausomybės sulikvidavimas ir Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą įvyko ne lietuvių tautos valia, o yra Tarybų Sąjungos grobiamosios politikos aktas.

    Tarybų Sąjunga, nors ji save reklamuoja kaip pavergtų tautų išlaisvintoja." nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų buvo grobia moji - imperialistinė valstybė. Ji 1918 m. pasiuntė savo Vakarti armijos divizijas (Pakovo, Internacionalinę ir kt.) 2) Lietuvai užgrobti. Ji 1920-21 m. sulikvidavo nepriklausomas Azerbaidžiano, Armėnijos ir Gruzijos respublikas. Nepajėgusi Lietuvos pavergti, 1920 m. ji pripažino jos nepriklausomybę, bet neatsisakė minties, progai pasitaikius, ją užgrobti. Jei kartais diplomatinėje arenoje ir paremdavo Lietuvą, tai ne iš palankumo jai, o grynai egoistiniais sumetimais. Norėdama užgrobti pati, stengėsi neleisti tai padaryti lenkams ir vokiečiams.

    Kai hitlerinė Vokietija, vykdydama savo grobiamuosius tikslus, pasiūlė Tarybų Sąjungai sudaryti nepuolimo paktą ir pasidalyti Lenkiją ir Pabaltijo valstybes, Tarybų Sąjunga to neatmetė. 1939 m. rugpiūčio 23 d. Maskvoje buvo sudarytas nepuolimo aktas ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl Lenkijos ir Pabaltijo šalių teritorijos pasidalinimo. Slaptoje sutartyje buvo pasakyta:

    1. Tuo atveju, jeigu įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų Pabaltijo valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai) priklausančiose srityse, tai Šiaurinę Lietuvos ribą laikyti ir Vokietijos - TSRS įtakų sferos riba. Sąryšyje su šiuo susitarimu, abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.

    2. Jei įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų, Lenkijai priklausančiose srityse, tai Vokietijos - TSRS įtakos sferos riba galėtų būti apytikriai pravesta pagal liniją upių Narev, Visla, San. Klausimas ar abiejų pusių interesams bus pageidautina palikti
----------------
1) Mažoji tarybinė lietuviškoji enciklopedija, t. II, 1968, p. 38.
2) Lietuvos TSR istorija, t. III, 1965, p. 85.
89

nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokios turėtų būti šios valstybės ribos, galėtų būti galutinai išspręstas tik tolimesnių įvykių eigoje. Bet kuriuo atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugišku susitarimu.

    3. Pietryčių Europoje tarybinė pusė iškėlė savo susidomėjimą Besarabija. Vokiškoji pusė pareiškė apie savo visišką politinį nesuinteresuotumą ta sritimi. 1)

    Šis slaptas susitarimas vaizdžiai rodo, kiek Tarybų Sąjungai rūpėjo kitų tautų laisvė. Savaitei laiko praslinkus po nepuolimo pakto pasirašymo, Vokietija 1939 m. rugsėjo mėnesį puolė Lenkiją ir tuo pradėjo antrąjį pasaulinį karą. Dėl šio karo pradžios kaltė paprastai metama Vokietijai. Bet kalta ne vien ji. Kalta ir Tarybų Sąjunga. Sudarydama nepuolimo paktą ir slaptą sutartį, kurioje buvo numatytas Lenkijos teritorijos pasidalinimas, ji paskatino Vokietiją pulti Lenkiją ir pradėti karą.

    Lenkija per 17 dienų buvo nugalėta. Tarybų Sąjunga, remdamasi Maskvoje padarytu "susitarimu" įvedė savo kariuomenę į Lenkijos teritoriją, užimdama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą.

    Pagal 1939 m. rugpiūčio 23 d. slaptą susitarimą Lietuva palikta Vokietijos įtakos sferoje. Vilnius pagal šį susitarimą turėjo būti perduotas Lietuvai, kuri vėliau turėjo atitekti Vokietijai. Tarybų Sąjunga nenorėjo atsisakyti Lietuvos. Prasidėjo naujos derybos dėl Lenkijos teritorijos pasidalinimo ir dėl Lietuvos. 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje Ribentropas ir Molotovas pasirašė naują slaptą sutartį, kurioje buvo pasakyta, kad Lietuvos valstybės teritorija įjungiama į TSRS įtakos sferą, o Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos - į Vokietijos įtakos sferą. Susitarime buvo dar pasakyta, kad kai tik TSRS vyriausybė pritaikys specialias priemones Lietuvos teritorijoje savo interesams apsaugoti, dabartinė Vokietijos-Lietuvos riba, siekiant ją padaryti paprastesne, bus ištaisyta tokiu būdu, kad lietuviškoji teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos pridedamame žemėlapyje, atitektų Vokietijai 2). Manoma, kad nurodytoji linija ėjusi Nemuno upe, nes Vokietija reikalavo jos sferoje palikti maždaug trečdalį Lietuvos teritorijos. 3 ).
------------
1) A. Rejo dokumentų rinkinys (rusų k.), p. 37.
2) A. Rejo dokumentų rinkinys, p. 39.
3) K. Navickas, TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 m., 1966, p. 274.
90

    Kai Lietuva vedė derybas su Tarybų Sąjunga dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, tai Molotovas 1939 spalio 9 d. Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje raštu nurodė, kad lietuviškoji teritorija, paminėta rugsėjo 28 d. susitarime ir nuspalvinta pridėtame žemėlapyje nebus Tarybų Sąjungos okupuota, jei Raudonoji armija bus įvesta į Lietuvą. Drauge pažymėta, kad Vokietijos kompentencijoje yra parinkti datą lietuviškos teritorijos prijungimui prie Vokietijos. 1)

    Vėliau Tarybų Sąjunga išsiderėjo ir likusią Lietuvos dalį. 1941 sausio 10 d. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje Šulenbergas susitarė, kad Vokietija atsisako nuo Lietuvos teritorijos dalies, kuri turėjo tekti Vokietijai, bet Tarybų Sąjunga už minėtą teritoriją Vokietijai sumoka 7,5 mil. dolerių arba 31,5 mil. reiks-markių. Dalį tos sumos (3,93 mil. reiksmarkių) sumoka spalvotaisiais metalais, o 27,56 mil. reiksmarkių auksu. 2) Mokėjimas auksu buvo nurašytas nuo mokėjimų, kuriuos Vokietija turėjo atlikti T. Sąjungai 1941 m. vasario 11 d.

    Abi paktą pasirašiusios valstybės vykdė savo grobiamuosius planus. Vokietija, nugalėjusi Lenkiją, ruošėsi smūgiui Vakaruose, o T. Sąjunga tvarkėsi Pabaltijo kraštuose. Ji pasiūlė Pabaltijo valstybėms sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, kuri duotų teisę jai laikyti savo karines įgulas Pabaltijo valstybėse. 1939 m. rugsėjo 28 d. sutartį pasirašė Estija, o paskui Latvija ir Lietuva. 3) Suomija sudaryti sutartį atsisakė. 1939 m. lapkričio 30 d. Tarybų Sąjunga su ja pradėjo karą. Suomija kovojo didvyriškai. Išsilaikiusi tris mėnesius, 1940 m. kovo 12 d. pasirašė taikos sutartį. Ji turėjo Tarybų Sąjungai atiduoti Viipurio (Viborgo) sritį, bet apgynė savo nepriklausomybę.

    Pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį Lietuva sutiko leisti Tarybų Sąjungai savo teritorijoje laikyti karines įgulas (20 tūkst. karių) 4), o Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių. Karinių įgulų įsteigimas - pirmas žingsnis į Lietuvos teritorijos užgrobimą ir nepriklausomybės sulikvidavimą.

    Vilniaus grįžimas Lietuvai sukėlė didelį lietuvių tautos džiaugsmą, bet, kai tarybinės karinės įgulos ėmė kurtis Lietuvoje, džiaugsmą pakeitė baimė ir blogos nuojautos. Plačiai ėmė
----------
1) A. Rejaus dokumentų rinkinys, p. 45.
2) Ten pat, p. 45.
3) Istorija meždunarodnich otnešenij i vnešnoj politiki SSSR (1870-1957), M., 1957, p. 258.
4) Lietuvių archyvas, t. I, 1942, p. 118.
91

sklisti aimana: "Vilnius mūsų, o Lietuva rusų". Pavojus grėsė didelis ir jau neišvengiamas. Įžvalgesnieji protai dar kiek anksčiau tai numatė ir ragino ruoštis jį sutikti. 1939 m. rugsėjo mėn., kai Tarybų Sąjunga įvedė savo kariuomenę į Lenkiją, valstiečių-liaudininkų veikėjos F. Bortkevičienės bute buvo sušauktas valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir krikščionių demokratų partijų vadovaujančių veikėjų pasitarimas. Jame prof. K. Pakštas pareiškė, kad reikia ruoštis viskam, nes sunku tikėti, kad Lietuva galėtų likti neutrali ir be permainų. Karui išsiplėtus, Lietuva gali būti likviduota kaip valstybė. Reikia jau dabar ruoštis kovai dėl valstybės atkūrimo. Tuo tikslu jis siūlė pervesti į užsienį stambesnes lėšas, kurias vėliau būtų galima panaudoti emigracijoje, siekiant atstatyti nepriklausomą valstybę. 1) Pavojų, be abejo, matė ir tuometiniai Lietuvos valstybės vadovai, bet ne viską padarė, kad tauta tam pavojui būtų tinkamai paruošta.

    1940 m. pavasarį Vokietija užėmė Daniją, Norvegiją, Belgiją ir Olandiją. Birželio pradžioje visas savo jėgas metė prieš Prancūziją ir tuojau ją parklupdė. Viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakaruose. Tarybų Sąjunga nusprendė, kad atėjęs patogus momentas savo agresyviems planams realizuoti Pabaltijo kraštuose. Tuomet pradėjo ieškoti priekabių prie Lietuvos. Buvo išgalvota neįtikėtina provokacinė istorija su raudonarmiečių dingimu ir kankinimu Vilniuje 2). Tarybų Sąjungos spaudoje ir per radiją prasidėjo kampanija prieš Lietuvą. Buvo surengti prieš Lietuvą nukreipti mitingai. Pakviestas į Maskvą išvažiavo aiškintis ministras pirmininkas A. Merkys, o kiek vėliau - ir užsienio reikalų ministras Urbšys. Vizitai nieko gero nedavė. 1940 m. birželio 14 d. 23 vai. Molotovas užsienio reikalų ministrui Urbšiui įteikė ultimatumą, kuriame buvo pareikalauta: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Povilaitį; 2) pakeisti Lietuvos vyriausybę; 3) įsileisti naujus tarybinės kariuomenės dalinius. Atsakymui davė laiko iki birželio 15 d. 9 vai. ryto. 2) Lietuvos vyriausybei buvo duota 10 valandų. Per tą laiką turėjo nuspręsti, ar priimti ultimatumą ir įsileisti tarybinę armiją į Lietuvą, kas reiškė palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, ar atmetus ultima-
----------------
1) Justas Paleckis, Gyvenimas prasideda, V., 1967, p. 172.
2) Gen. S. Raštikis, "Lietuvos kariuomenės tragedija", Lietuvių archyvas, t. I, 1942, p. 119-120.
3) Ten pat, p. 121.
92

tumą, stoti į nelygų karą, kurį laimėti nebuvo jokios vilties ir kurį vedant grėsė didelis krašto ir tautos sunaikinimas. Abi išeitys buvo baisios savo pasekmėmis. Pasirinkta pirmoji išeitis. Ultimatumas buvo priimtas. Birželio 15 d. 15 vai. tarybinės kariuomenės daliniai perėjo 3) Lietuvos sieną ir pradėjo žygiuoti į krašto vidų.

    Okupacinei kariuomenei įžengus į Lietuvą, ji nustojo gyventi kaip savarankiška valstybė. Su okupacine kariuomene birželio 15 d. atvyko Tarybų Sąjungos specialus įgaliotinis užsienio reikalų komisaro pavaduotojas G. Dekanozovas, kuris faktinai tuojau tapo tikruoju Lietuvos šeimininku. Jam buvo duotas aiškus uždavinys - inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą. 1) Bet pasaulio viešosios opinijos akyse Tarybų Sąjunga norėjo pridengti savo negarbingus užmanymus. Todėl Dekanozovas turėjo surežisuoti politinę komediją - tarsi Lietuva laisvu noru įsijungia į Tarybų Sąjungą.

    Vykdant ultimatumo reikalavimus, reikėjo pakeisti Lietuvos vyriausybę. A. Smetonai pasitraukus į užsienį, Respublikos prezidento pareigas perėmė ministras pirmininkas A. Merkys. Jis pagal Maskvos nurodymą naują vyriausybę pavedė sudaryti Justui Paleckiui, kuris pristatė patvirtinti kitus vyriausybės narius: prof. V. Krėvę-Mickevičių - ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, E. Galvanauską - finansų ministru, M. Gedvilą - vidaus reikalų ministru, A. Venclovą -švietimo ministru, gen. Vitkauską - krašto apsaugos ministru, P. Pakarklį - teisingumo ministru, M. Mickį - žemės ūkio ministru ir L. Koganą - sveikatos ministru. A. Merkys, patvirtinęs naują vyriausybę, pats pasitraukė iš ministro pirmininko ir drauge iš prezidento pareigų. Pagal Lietuvos konstituciją, ministru pirmininku ir einančiu respublikos prezidento pareigas tapo Justas Paleckis.

    Naujosios vyriausybės, kuri buvo pavadinta Liaudies vyriausybe, narius parinko Tarybų Sąjungos pasiuntinybė Kaune, diriguojant Dekanozovui ir pritariant Lietuvos komunistų partijai. Bet ji nebuvo vieninga. Joje susidarė dvi priešingos grupės. Vieną grupę sudarė prof. Krėvė-Mickevičius, inž. E. Galvanauskas ir gen. V. Vitkauskas. Jie norėjo apginti Lietuvos savarankiškumą. Maskvai jie buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji vy-
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 7.
2) Ten pat, p. 121.
93


riausybė turėtų šiokį tokį pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, bet jais nepasitikėjo Maskva ir jos įgaliotinis Lietuvoje. Antrąją grupę sudarė Gedvilas, Pakarklis ir Koganas, kurie aklai vykdė Dekanozovo nurodymus. A. Venclova ir M. Mickis neužėmė aiškios pozicijos. Jie dažniausiai palaikydavo daugumos nuomonę. 1)

    Pirmoji grupė svarbesnius klausimus aptardavo atskirai ir eidavo į posėdžius su savo aiškiu nusistatymu. Antroji grupė gaudavo direktyvas iš tarybinės atstovybės ir ne visuomet jiems malonias, kaip M. Gedvilas yra prisipažinęs V. Krėvei-Mickevičiui. 2) Ministrų Taryba iš pradžių gana energingai priešinosi Maskvos diktatui. Neleido litus pakeisti rubliais, net nesutiko legalizuoti komunistų partijos. 3) Dekanozovas, pastebėjęs, kad nepalanki grupė vyriausybėje rodo kietą pasipriešinimą, pasirūpino Liaudies vyriausybėje sustiprinti komunistų įtaką. Be einančio ministro pirmininko pareigas V. Krėvės žinios, 4) tik J. Paleckio aktu, buvo įsteigtos naujos darbo, pramonės ir įgaliotinio Vilniaus kraštui ministerijos. Jų ministrais buvo paskirti komunistai. Turėdami daugumą vyriausybėje, komunistai, tarybinės pasiuntinybės diriguojami, pradėjo aktyviai veikti ir viską pagal jos nurodymus tvarkė, nesiskaitydami nei su Lietuvos įstatymais, nei su anksčiau priimtais Liaudies vyriausybės nutarimais. Atleidinėjo patyrusius tarnautojus, jų vieton skyrė nenusimanančius komunistus ir net ne Lietuvos piliečius. Vidaus reikalų ministras savo įsakymu legalizavo komunistų partiją. 5)

    Dabar Lietuvoje susidarė tokia padėtis, kad atsirado net keturios valdžios:
1. Lietuvos Liaudies vyriausybė, kuri pasidarė bejėgė, bet už viską, kas darėsi Lietuvoje buvo atsakinga.
2. Vidaus reikalų ministerija, kurioje aukštas vietas užėmė Maskvos atsiųsti valdininkai, veikė Dekanozovo ir komunistų partijos nurodymais, nesiskaitydami su Liaudies vyriausybės įsakymais.
3. Tarybų Sąjungos atstovybė, faktinai vadovaujama Dekano-
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Liet. archyvas", t. 3, p. 7.
2) Ten pat, p. 8.
3) Ten pat, p. 8.
4) J. Paleckis ėjo prezidento pareigas, o Min. Tarybai vadovavo Krėvė-Mickevičius. Pagal konstituciją prezidento aktai turėjo būti pasirašomi ir Min. pirmininko.
5) Lietuvių archyvas, t. III, p. 8-9.
94

zovo, kuris dirigavo Lietuvos komunistų partijai ir per ją šeimininkavo visose ministerijose, kurių ministrais dar buvo ne komunistai. Dekanozovas siuntinėjo ministrams reikalavimus brutalia forma, kurią kartais mėgindavo kiek sušvelninti Tarybų Sąjungos atstovas Kaune N. S. Pozdniakovas.

    4. Raudonosios armijos vadovybė, kuri ultimatyvine forma grūmodama kėlė savo reikalavimus vyriausybei ir atskiriems pareigūnams. 1)

    V. Krėvė-Mickevičius, savo bendraminčių skatinamas, nusprendė kreiptis į Tarybų Sąjungos vyriausybę, reikalaudamas, kad ji uždraustų Tarybų Sąjungos atstovybei Kaune ir Raudonosios armijos vyriausybei kištis į Lietuvos vidaus reikalus, terorizuoti ir demoralizuoti jos administracinį, ekonominį ir finansinį aparatą. 2) Per Lietuvos atstovą Maskvoje L. Natkevičių paprašė audiencijos pas Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką V. M. Molotovą. Iš karto buvo gautas neigiamas atsakymas, nurodant, kad Kaune yra Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinis Dekanozovas ir su juo vyriausybė gali tartis visais reikalais. Pagrasinus, kad, negavus audiencijos, gali suirti Liaudies vyriausybė, 1940 m. birželio 30 d. audiencija buvo paskirta.

    V. Krėvės-Mickevičiaus pasikalbėjimas su Molotovu užtruko penkias valandas. Krėvė-Mickevičius, nušvietęs susidariusią nenormalią padėtį, pasiūlė sudaryti naują Lietuvos ir Tarybų Sąjungos sutartį didžiausio palankumo ir draugiškumo pagrindais. Molotovas, išklausęs Krėvės-Mickevičiaus kalbos, naujos sutarties sudarymą atmetė, pareikšdamas, kad šiandien jis turįs atvirai pasakyti, kas rytoj bus visiems aišku. Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos interesai. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri kitą kartą gali nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į Tarybų Sąjungos respublikų šeimą. Esą A. Smetonos ir K. Ulmanio vedama politika privertė Tarybų Sąjungos vyriausybę nusistatyti, kad jau užtenka sentimentalizmo ir reikia susirūpinti gyvybiniais Tarybų Sąjungos reikalais. Be to, vis tiek ateityje mažos valstybės turės išnykti ir Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms geriau įsijungti į garbingą tarybinių
--------
1) V. Mickevičius-Krėvė, Lietuvių archyvas, t. III d 9
2) Ten pat, p. 10. '
95

respublikų šeimą, negu būti pagrobtoms lenkų ar vokiečių. Molotovas pasakė, manąs, kad Lietuvos gyventojai supras savo naudą ir sutiks žinią apie įsijungimą į Tarybų Sąjungą su mažesniu nepasitenkinimu, negu V. Krėvė-Mickevičius manąs: "Mes mokėsime Lietuvos liaudį įtikinti. Pamatysi Tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, o Lietuvos liaudis pasisakys už Lietuvos įsijungimą į Tarybų Sąjungą" - pareiškė Molotovas. 1)

    V. Krėvė-Mickevičius atsakė, kad Molotovo samprotavimai jo neįtikinę. Lietuvos vyriausybė turės padaryti tam tikras išvadas, jei Tarybų Sąjunga atmeta pasiūlymą sudaryti naują draugišką sutartį. Molotovas į tai atsakė, kad pasiūlymas bus svarstomas, bet negalįs pasakyti, ar Tarybų Sąjungos vyriausybės nusistatymas bus pakeistas. Bet jis tikisi, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė savo krašto gerovės labui pasiliks toliau bendradarbiauti su Tarybų Sąjungos vyriausybe bent tam, kad Lietuvos prijungimas ir vidaus santvarkos keitimas įvyktų be didesnių sukrėtimų ir ekscesų. 2)

    Iš šio pasikalbėjimo buvo aišku, kad Tarybų Sąjunga jėga inkorporuos Lietuvą. Krėvė-Mickevičius norėjo atsistatydinti, bet jį sulaikė E. Galvanauskas, patardamas, kol nepašalino, pasilikti ir stengtis uždelsti Liaudies Seimo rinkimus, kuriais Maskva nori suvaidinti Lietuvos įsijungimo į Tarybų Sąjungą komediją. Sugrįžęs iš Maskvos, painformavo apie savo vizitą Gedvilą ir Paleckį ir pasiteiravo ar juodviems buvo žinomi Maskvos sumanymai. Gedvilas atsakęs, kad priimdamas pasiūlymą užimti vidaus reikalų ministro vietą, jis buvo užtikrintas, kad Raudonoji armija atėjusi padėti Lietuvai išlaikyti nepriklausomybę, o ne keisti jos vidaus santvarką. Tik vėliau sužinojęs, kokia linkme pakrypę Lietuvos reikalai. Kaip komunistas jis patekęs į tokią klampynę, jog jam belieka ar iš proto išeiti, ar nusišauti, ar laukti, kad jį nušautų. 3) J. Paleckis pasakęs, kad jam jau žinomi Maskvos sumanymai. Kai jam tai pranešė, jis buvo taip paveiktas, kad išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavęs. Kai Krėvė-Mickevičius jam priekaištavo, kad jis versdamas Ministrų Tarybą skubiai svarstyti rinkimų įstatymą, kurio svarstymą V. Krėvė-Mickevičius vis atidėliojo, padeda Maskvai praryti Lietuvos nepriklausomybę, Paleckis ėmė aiškintis, pradėjo verkti kalbėdamas, kad priimdamas pasiūlymą sudaryti vyriausybę, jis
---------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Liet. archyvas, t. III, p. 10-13.
2) V. Krėvė-Mickevičius, Lietuvių archyvas, t. III, p. 10-13.
3) Ten pat, p. 14.
96

buvęs apgautas, nes Dekanozovas jį užtikrino, kad Lietuvos nepriklausomybei nesa pavojaus. 1)

    Kai Krėvė-Mickevičius, kaip einąs ministro pirmininko pareigas, nesiskubino pateikti Ministrų Tarybai svarstyti rinkimų į Liaudies Seimą įstatymo, jį aplankė Dekanozovas ir Pozdniakovas. Juodu pareiškė, kad būtina kuo skubiausia sušaukti Liaudies Seimą. V. Krėvė-Mickevičius atsakęs, kad dabar darbymečio laikas ir jis nėra patogus rinkiminei kampanijai pravesti. Be to, yra skubotesnių ekonominių reikalų, kurie yra reikalingi pirmiau apsvarstyti. Dekanozovas šiurkščiai pasakė, kad visa tai yra E. Galvanausko pakuždėta. V. Krėvė atkirto, kad nesąs mažas vaikas, turįs savo protą ir numano, kokie klausimai šiandien kraštui yra svarbiausi. Kol kas ne Dekanozovas ir Pozdniakovas neša atsakomybę, o Ministrų Taryba. Dekanozovas išeidamas pareiškė, kad rinkimai į Liaudies Seimą turi įvykti vienu metu visose Pabaltijo valstybėse. Jei V. Krėvė-Mickevičius tatai sabotuoja, bus pranešta Molotovui ir bus surastas būdas, kad rinkimų įstatymas būtų savo laiku apsvarstytas ir paskelbtas.

    Po šio pokalbio kitą dieną E. Galvanauskas iš finansų ministro pareigų buvo atleistas. V. Krėvė-Mickevičius pats įteikė J. Paleckiui atsistatydinimo raštą, bet iš pareigų nebuvo atleistas, o tik duota 14 dienų atostogos, kurios vėliau, neprašant, dar buvo pratęstos 10 dienų ir ministro pirmininko pareigų Krėvė-Mickevičius daugiau nebeėjo. 2) Tas pareigas perėmė M. Gedvilas ir Ministrų Tarybai vadovavo iki Liaudies Seimo sušaukimo, liepos 21 d.

    Apie E: Galvanauską ir Liaudies vyriausybę M. Gedvilas savo atsiminimuose taip rašo: "Ministrų Taryboje pirmomis dienomis situacija buvo nekokia. J. Paleckis, be minimalių premjero pareigų, laikinai eidamas prezidento pareigas, turėjo dirbti prezidentūroje... Ministrų Taryboje, Donelaičio gatvėje, posėdžiams pirmininkavo vicepremjeras prof. V. Krėvė-Mickevičius. Mes jį pažinojome kaip pažangų, talentingą rašytoją, antifašistą. Tačiau dirbdamas Liaudies vyriausybėje, Krėvė pasidavė finansų ministro Ernesto Galvanausko (man atrodo, kad šio buržuazinio veikėjo paskyrimas buvo klaida) įtakai. Galvanauskas - pramonininkas, apsukrus biznierius, gudrus kaip lapė, jau tris kartus skirtas buržuazinės vyriausybės premjeru - buvo asmeniškai
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Liet. archyvas, t. III, p. 15.
2) V. Krėvė-Mickevičius, "Liet. archyvas", t. III, p. 16.
97

nusistatęs prieš Smetoną ir Merkį, bet nesitikėjo, kad Lietuva bus tarybinė. Tapęs Krėvės-Mickevičiaus dešiniąja ranka, jis prišnibždėdavo jam visokių abejonių, gąsdindavo, kad Lietuvai ir jos kultūrai muša paskutinė valanda. Dėl to per posėdžius, kartais dėl menkniekių, tekdavo daug ginčytis... Liaudies vyriausybėje kurį laiką buvau vienintelis komunistas, o dauguma kitų -nepartiniai bolševikai. Žinoma, jie remdavo ne Galvanausko, bet mano siūlymus, kuriuos patiekdavau komunistų partijos vardu". 1)

    Atleidus E. Galvanauską ir Krėvei-Mickevičiui išėjus atostogų, Liaudies vyriausybė pasidarė klusniu Dekanozovo įrankiu. Tuojau apsvarstė ir priėmė rinkimų įstatymą. Liepos 6 d. jį išleido, o liepos 14 d. jau paskelbė rinkimus į Liaudies Seimą, kuris turėjo palaidoti Lietuvos nepriklausomybę.

    Rinkimams pasiruošti buvo skirta tik viena savaitė. Bet daugiau laiko ir nereikėjo, nes Tarybų Sąjungos pasiuntinybė ir komunistų partija rinkimams ruošėsi iš anksčiau ir jau turėjo viską parengę. Visos Lietuvoje veikusios organizacijos vidaus reikalų ministro nutarimu buvo uždarytos. Legaliai veikė tik komunistų partija... 2)

    Komunistų partija buvo negausi ir nepopuliari. Didžiausią uolumą rodė jos nariai kitataučiai. Todėl paskubomis komunistų partija sudarė Lietuvos darbo liaudies sąjungą, kuri niekur nebuvo registruota ir iki rinkimų visai nežinoma. Jos vardu buvo sudaryti kandidatų į Liaudies Seimą sąrašai ir paskelbta rinkimų platforma, kurioje negailėta visiems gražių pažadų. Reikėjo išrinkti 79 atstovai, tiek ir buvo išstatyta kandidatų. Daugelis sužinojo, kad jie išstatyti kandidatais į Liaudies Seimą iš pranešimų laikraščiuose ir iš rinkiminių plakatų, išlipintų ant sienų ir tvorų. 3) Jei kas prašėsi iš sąrašų išbraukiamas, jo nebuvo klausoma. 4)

    Valstiečiai liaudininkai buvo bandę susirinkti ir išstatyti kitą kandidatų sąrašą, bet už tai skaudžiai nukentėjo - kai kurie buvo areštuoti ir pasodinti į kalėjimą. 5)
--------------
1) M. Gedvilas, Lemiamas posūkis, 1975, p. 36-37.
2) Lietuvos TSR istorija, t. IV, 1975, p. 15.
3) R. Juknevičius, Liaudies Seimo nutarimai - klastos ir smurto rezultatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 62.
4) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 50.
 
5) Dr. A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t, III, p. 39.
98


    Prieš rinkimus buvo rengiami visur mitingai, kuriuose galėjo kalbėti tik partijos numatyti asmenys. Be gražių žodžių apie prasidėjusį "laimingą ir gražų gyvenimą" buvo nemažai grasinimų ir gąsdinimų, kad kas neisiąs balsuoti, būsiąs liaudies priešas, o tokie būsią greitai sutvarkomi. Aikštėse ir gatvėse ant stogų ir stulpų buvo išlipinti plakatai su užrašais: "Kas nebalsuoja - balsuoja už liaudies priešus". 2)

    Tarybinė pasiuntinybė ir komunistų partija prisibijojo, kad, nepaisant agitacijos ir bauginimų, gali mažai kas dalyvauti rinkimuose. Ypač, kad pasirodė lapelių, raginančių nedalyvauti rinkimuose. Pvz.: Lietuvos gynimo rinktinės 1940 m. liepos 8 d. atsišaukime buvo pasakyta: "Pavergtosios Tėvynės sūnau! Šiandien tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi lietuvis. Tikras lietuvis sutiks geriau mirti, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievarta turėsi išduoti savo brolius, laisvę, tikybą. Šalin Lietuvos išdavikai! Jums tėvynė -Maskva!" Panašių atsišaukimų buvo išleidęs ir Lietuvos atstatymo frontas, 3) todėl gyventojams įbauginti ir paskatinti, kad daugiau dalyvautų Liaudies Seimo rinkimuose, 1940 m. liepos 11-12 naktį visoje Lietuvoje vykdė areštus. Saugumo departamento direktorius A. Sniečkus 1940 m. liepos 7 d. buvo paskelbęs "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, Šiaulių ir kitų vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą. 4) Likvidavimo operacija įsakyta vienu laiku visoje Lietuvoje pravesti iš liepos 11 į 12 naktį. Taip ir įvyko. Likvidavimo plane paminėtų organizacijų ne tik centro, bet ir visų skyrių vadovaujantieji asmenys liepos 11-12 naktį buvo suimti ir nugabenti į kalėjimus Kaune, Vilniuje ir kitur. Kiek iš viso tą naktį buvo suimta, sunku pasakyti, bet tame pat plane buvo paminėta, kad Kauno kalėjime tam reikalui paruošta 200 vietų. 5)

    Prieš rinkimus buvo paskelbta, kad dalyvavimas rinkimuose bus atžymėtas kiekvieno pase. Kurių pase atžymėjimo nebus, tas bus laikomas liaudies priešu. O koks likimas laukia liaudies prie-
---------
2) Ten pat, p. 39.
3) P. Mickus, Lietuvos Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 18-19.
4) V. Radzevičius, Pirmieji bolševikų žingsniai, "Liet. archyvas", t. L, 1942, p. 13.
5) Ten pat.
99

šų, parodė liepos 11-12 areštai. Taip buvo paruošti "laisvieji" rinkimai į Liaudies Seimą...

    Rinkimai prasidėjo liepos 14 d. Nepaisant bauginimo, tą dieną balsuoti atėjo nedidelis rinkėjų skaičius, todėl rinkimai buvo pratęsti dar ir liepos 15 d. Agitatoriai su urnomis vaikščiojo į namus ir važinėjo į kaimus. Kadangi rinkėjų sąrašai nebuvo sudaryti, tai tas pats asmuo galėjo įvairiose vietose balsuoti po kelis kartus.

    Lietuvos TSR Mokslų akademijos istorijos instituto paruoštoje "Lietuvos istorijoje" IV tome parašyta: "Liepos 14-15 d. vyko rinkimai. Gyventojai iškilmingai, šventiškai nusiteikę ėjo į rinkimus ir sąmoningai, laisvai balsavo. Nesutrukdė jokie pikti nacionalistų šnibždėjimai pakampėse. Rinkimų rezultatai parodė liaudies vieningumą, jos nuoširdų tikėjimą komunistų partija, naujai pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu. Susumavus balsavimo duomenis, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė rinkimų rezultatus: rinkimuose dalyvavo 1386569 rinkėjai, arba 95,51% visų rinkėjų; už Lietuvos Darbo liaudies sąjungos kandidatus balsavo 1375349 rinkėjai, arba 99,19% visų balsavusiųjų. Taigi, visi išrinktieji į Liaudies Seimą buvo tikri darbo žmonių atstovai, liaudies valios išreiškėjai. Iš viso išrinkti 79 atstovai (39 komunistai ir 40 nepartiniai); 22 darbininkai, 25 valstiečiai, 28 inteligentai, 1 amatininkas ir 3 kareiviai", (p. 15).

    Šiame Mokslų Akademijos paruoštame leidinyje, kuris, deja, su mokslu nieko bendro neturi, o yra tik tąsa tos melagingos propagandos, kurią pradėjo Lietuvos nepriklausomybės laidotojas G. Dekanozovas ir jo pagalbininkai. Paminėti rinkimų į Liaudies Seimą duomenys nuo tiesos yra taip toli, kaip dangus nuo žemės. Pažiūrėkime, ką rodo faktai.

    Liaudies Seimo narys universiteto profesorius dr. A. Garmus rašo: "Rinkiminės ir balsų skaičiavimo komisijos buvo sudarytos iš komunistų partijos rūpestingai parinktų, jai paklusnių asmenų, kurie moka klausyti ir tylėti. Mat, nors buvo sukeltas didelis rinkiminės propagandos triukšmas, nors daug šimtų tūkstančių litų buvo išleista propagandos ir kitiems pasirengimams, tačiau bolševikai vis dėlto nebuvo tikri, kad rinkimai pasiseks taip, kaip jie troško. Reikėjo būti atsargiems ir, reikalui esant, padidinti balsų skaičių arba juos skaičiuoti taip, kaip komunistų partija įsakys. Iš tikrųjų pasirodė, kad šis bolševikų apdairumas jiems buvo naudingas, nes daugelyje vietų balsuotojų skaičius buvo visai mažas, kai kur, nežiūrint prievartos ir grasinimų, jis siekė ne 90%, kaip skelbė bolševikų propaganda, o
100

buvo 15-16%. Tai patvirtino ir pats Paleckis intymiame pasikalbėjime. O balsavusieji dažnai mėtė tuščius vokus arba vietoje kandidatų pavardžių įdėdavo iš "Lietuvos Aido" iškirpę pensininką "Melchiorą Putelę" (Dienraštyje "Lietuvos Aidas" buvo spausdinama jumoristinių karikatūrų serija). Nebuvo sudaryta jokių rinkėjų sąrašų, nes nebuvo laiko tai padaryti, o be to, bolševikams jų nė nereikėjo, nes balsavimo rezultatai buvo iš anksto nustatyti - "balsuos 95-99 procentai". Sovietinė propaganda kitokių balsavimo rezultatų nežino. Be sąrašų, kiekvienas uolesnis bolševikų šalininkas galėjo balsuoti po kokį dešimtį kartų. Rinkimų komisijos pridėdavo į urnas balsų tiek, kiek reikėjo. Tokie klastojimai buvo plačiai vartojami... Apskritai, vis dėlto balsuotojų skaičius buvo mažas, nors tikslios jų statistikos neįmanoma pateikti. Daugiausia balsų, be abejo, gavo jau minėtas "Melchioras Putelė", kurio formatas kaip tik atitiko balsavimo kortelei". 1)

    Liaudies Seimo narys rašytojas Liudas Dovydėnas apie rinkimus į Liaudies Seimą paduoda štai kokius faktus: "Dėl "Melchio-ro Putelės" pats Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas Liaudies Seimo II-sios sesijos metu 1940.VIII.25 Seimo prezidiumo kambaryje, girdint J. Paleckiui, P. Cvirkai, "Tarybų Lietuvos" redaktoriui Šimkui, "Tiesos" redaktoriui G. Zimanui, man ir dar keliems, užsirūstinęs, ypač redaktoriams ir spaudos darbininkams aiškino: "Koks velnias įsipainiojo, ar mūsų propaganda šlubuoja, ar mes dar nemokame... Per būsimuosius rinkimus tokių kuriozų, kaip su "Melchioru Putele" neturi daugiau pasikartoti. Toks mažas balsuotojų procentas. Na, galėjo būti 50 procentų, na, tegul trijų dešimčių procentas, nėra ko tikėtis iš neseniai buvusio fašistinio krašto. Bet kai Liaudies Seimą daugelyje apygardų balsavo tik... 16 procentų, tai jau skandalas!" - "Ne visai šešiolika, galima sakyti aštuoniolika" - abejingai pataisė J. Paleckis, o G. Zimanas ironiškai pridūrė: "Bet užtat "Melchioras Putelė" gavo absoliučią daugumą". 2) J. Paleckis ir A. Sniečkus, kalbėdamiesi Liaudies Seimo prezidiumo kambaryje, stebėjosi žmonių išradingumu. Paleckis kalbėjo: "Kadangi šiaip ar taip būtų viešai išsistatę liaudies priešų eilėsna, kurie nebūtų balsavę, tai žmonės į vokus prikišo visokių iškarpų, niekniekių".
----------
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į SSSR - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 40-41.
2) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 56.
101

"Liaudies priešai dirba" - atsakė A. Sniečkus.

    Liaudies Seimo narys ir Šiaulių apygardos rinkimų komisijos pirmininkas agr. Pranas Mickus rašo: "Rinkimų komisijos balsams skaičiuoti kvietė pašalinius žmones. Ir koks buvo nustebimas, kai, vietoje galiojančių balsavimo kortelių urnose buvo randama nepaprastai daug laikraščių iškarpų ir prieš komunistus nukreiptų šūkių. Pastarųjų balsų skaičius daugelyje apylinkių buvo žymiai didesnis, negu galiojančių balsavimo kortelių. Rinkimų komisijų nariai tokius negaliojančius balsus tuojau ėmė naikinti, o jų vietoje dėti galiojančias korteles. Šitas Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas buvo masinis. Taip pat rinkimų komisijos pamačiusios, koks mažas gyventojų skaičius dalyvavo rinkimuose, ėmė iš turimų atsargų balsavimo korteles ir jas kišo į vokus, tuo klastojimo keliu didindamos Liaudies Seimo rinkimuose dalyvaujančių skaičių. Šis rinkimų duomenų klastojimas buvo daromas viešai, komisijų nariai dėl to niekur nesivaržė, o patikimuose rateliuose net didžiavosi, kad patys kelis kartus padidino "balsavusiųjų" skaičių. Komisijų nariai rinkimų duomenis masiškai klastojo dėl to, kad komunistų partija buvo neoficialiai įsakius žūt-būt gauti šimtaprocentinį Lietuvos gyventojų pasisakymą už Lietuvos darbo liaudies Sąjungos kandidatus". 1)

    Apie panašius rinkimų duomenų klastojimus liudija daugelio rinkiminių komisijų nariai. 2)

    Šie faktai rodo, kad gyventojai ėjo į rinkimus ne šventiškai nusiteikę, o grasinimų verčiami, balsuodami dauguma į urnas metė ne balsavimo korteles, o įvairias iškarpas iš laikraščių ir šūkius, nukreiptus prieš komunistų partiją ir jos vadus. Tai patvirtino M. Gedvilas, J. Paleckis ir komunistų partijos vadovaujantieji asmenys. Rinkimuose dalyvavo ne 95,51 procentas, kaip buvo oficialiai skelbiama ir dabar kartojama propagandinėje literatūroje, o žymiai mažiau ir už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus balsavo ne 99,19 procentų, bet tik 16-18 procentų.

    Rinkimai ir balsavimas buvo ne gyventojų valios išreiškimas, o tik Tarybų Sąjungos surežisuota politinė komedija, kuri buvo pakartota ir pačiame Liaudies Seime.
-------------
1) P. Mickus, Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 20-21.
2) Ten pat, p. 21-34.
102

    Liaudies Seimas susirinko liepos 21 d. Prieš tai komunistų partija įstaigose, įmonėse rengė mitingus, kuriuose buvo priimamos rezoliucijos, reikalaujančios, kad Liaudies Seimas nutartų Lietuvą įjungti į Tarybų Sąjungą. Tos rezoliucijos kėlė didelį susirūpinimą nepartiniams Liaudies Seimo delegatams. Kai kurie pasitarę, nutarė dar prieš Liaudies Seimo susirinkimą išsiaiškinti su Dekanozovu ir Pozdniakovu. Tuometinis Kauno miesto burmistras ir Liaudies Seimo delegatas su jais turėjo pasimatymą. Pozdniakovas dr. A. Garmui pareiškė, kad jis didesnės įtakos į aktyvią politiką neturįs ir nukreipė jį į Dekanozovą, kuris priėmė dr. A. Garmų tarybinėje pasiuntinybėje.

    Dr. A. Garmus pareiškęs, kad pastarųjų dienų įvykiai kelia lietuviams didelį susirūpinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės, paklausė, kokie yra Tarybų Sąjungos planai Lietuvos klausimu. Dekanozovas nusišypsojęs atsakė: "Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? Taip. 0 ar jūs matote, kas vyksta už lango?" Už lango prie tarybinės pasiuntinybės ūžė tankai, gatve žygiavo manifestantai, kuriuos sudarė beveik išimtinai kitataučiai, nešė plakatus ir dainavo: "Jesli zavtra voina..." "Taigi šie tankai ir šios minios, - toliau kalbėjo Dekanozovas, - ar jums nieko nesako? Matote, kas darosi už lango, kas vyksta visame krašte, o jūs drįstate kalbėti apie nepriklausomybę. Matote, jei ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau negali būti nepriklausoma". Dr. Garmui pasakius, kad Liaudies Seimas nebalsuos už prisijungimą, Dekanozovas atsakęs: "Ak taip? Labai gaila, kad aš apsirikau su pasiūlyta man jūsų kandidatūra... Gaila, gaila..." Valandėlę patylėjęs, ciniškai pareiškė: "Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime". 1)

    Pokalbis su Dekanozovu įvyko dviem dienom anksčiau prieš Liaudies Seimo susirinkimą. Dr. A. Garmus nuvyko pasitarti su prof. Krėvė-Mickevičium. Paklaustas, kaip su nepriklausomybe, Krėvė atsakė: "Prastai. Ką galėjau viską Maskvoje dariau, bet išeities nėra... Baigta... Mes okupuoti. Dabar reikia gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentija. Gali tekti Liaudies Seimui balsuoti ųž prisijungimą"... Garmui pasakius, kad prisijungimui bus pasipriešinta, Krėvė-Mickevičius atsakė: "Tą klausimą reikia ramiai apsvarstyti. Jei jūs jų planams pasi-
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 43-44.
103

priešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ant visos mūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta. Aš tuo klausimu turiu pakankamai žinių". 1)

    Dar prieš tarybinės armijos įžengimą į Lietuvą, Maskvoje buvo paruošta ir Tarybų Sąjungos Saugumo komisaro pavaduotojo Sierovo pasirašyta instrukcija dėl antitarybinio elemento Pabaltijo valstybėse išvežimo ir jo likvidavimo. 2) V. Krėvė, kalbėdamas apie Lietuvos inteligentijos sunaikinimą, matyt, turėjo galvoje minėtą instrukciją ir liepos 11-12 d. įvykdytus areštus. Dekanozovas po pasikalbėjimo su Garmumi Krėvei-Mickevičiui pareiškė: "Kogo, kogo, a Garmusa ja uničtožu". (Ką, ką, bet Garmų aš sunaikinsiu). 3)

    Liaudies Seimo išvakarėse, liepos 21 d., dr. A. Garmus, A. Staskevičiūtė, Liudas Gira ir Liudas Dovydėnas "Metropolio" viešbutyje, kur buvo apgyvendinti į Liaudies Seimą išrinkti atstovai, susėdo prie vieno staliuko pasitarti. Numatydami, kad Lietuvos nepriklausomybė bus užgniaužta, sutarė pasiūlyti, kad Lietuvos Seimas nutartų palikti bent Lietuvos himną ir tautinę vėliavą. L. Dovydėnas tuo pačiu reikalu kalbėjo su A. Sniečkum, K. Didžiuliu-Grosmanu, M. Meškauskiene ir B. Latviu-Fridmanu. Sniečkus pasakęs, kad himnas ir vėliava esą tik simbolinės smulkmenos. Kai dalykai iš esmės pasikeitę, ar verta esą tais niekniekiais galvą kvaršinti. K. Didžiulis-Grosmanas tuo klausimu nesileido į kalbas, o Meškauskienė ir B. Latvys-Fridmanas tiesiog užsipuolė, iš kur Dovydėnui atėjusi tokia mintis. Koks absurdas būtų palikti darbo žmonių engimo simbolį - tautinę vėliavą ir himną, kuris, palyginus su Internacionalu, yra tik kukli dainelė. 4.)

    L. Dovydėnas Seimo išvakarėse paklausė A. Sniečkų, kokia bus L. Seimo darbotvarkė ir kodėl iki šiol išrinkti L. Seimo atstovai jos negauna. Sniečkus atsakė, kad bus duota vėliau ir pridūrė, kad nespėjęs išversti iš rusų kalbos visų įsakymų. Seime ilgų diskusijų ir ceremonijų nebūsią, tai ne buržuazinės demokratijos laikai.
---------
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 43-44.
2) V. Radzevičius, Pabaltijo tautų išnaikinimo planas, "Liet. archyvas", t. I, 1942, p. 36-45.
3) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSSR - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 44.
4) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 54.
104

    Liepos 21 d. Liaudies Seimas Kauno valstybės teatre susirinko i pirmą posėdį. Atstovai buvo susodinti parteryje tarp publikos. Publiką sudarė politkaliniai, enkavedistai, keletas darbininkų. Taip pat visos ložės ir visi aukštai pilni publikos, kuri be pertraukos šaukė: "Tegyvuoja draugas Stalinas ir jo valios reiškėjai liaudies atstovai". 1) Iš visų pusių Liaudies Seimo atstovai buvo apsupti čekistų. Buvo daromas didžiausias moralinis ir fizinis spaudimas atstovams, kad jie vykdytų Maskvos valią. 2)

    Pirmajame posėdyje buvo priimti du dokumentai: 1) deklaracija apie valstybės santvarką, kuria Lietuva skelbiama tarybų socialistine respublika ir 2) deklaracija apie įstojimą į Tarybų socialistinių respublikų sąjungą. 3)

    Prieš balsavimą dr. A. Garmus keletą kartų prašė žodžio, bet Seimo pirmininkas L. Adomauskas, žinodamas Garmaus nusistatymą, jam kalbėti neleido. "Pati balsavimo procedūra, - rašo Garmus, - buvo atlikta grynai bolševikine technika. Pirmininkui pasiūlius, kad kas balsuoja už Lietuvos prisijungimą prie TSSR, pakeltų rankas. Kėlė rankas ir ne Seimo nariai. Kiek iš tikrųjų balsavo, kiek susilaikė, kiek, nesant teroro ir grasinimų, būtų pasisakę prieš, taip ir liko neaišku. Tačiau tai bolševikams netrukdė paskelbti, kad Seimas vienbalsiai nutaręs prašyti Aukščiausiąją SSR Tarybą, kad priimtų Lietuvą į SSSR sudėtį kaip sąjunginę tarybinę respubliką". 4)

    L. Dovydėnas rašė: "Prezidiumas skaito rezoliucijas, įstatymų projektus, kurių bent 80 procentų Liaudies Seimo atstovai nesvarstė, neregėjo ir pirmą kartą išgirdo šiame posėdyje. "Kas už tai, prašau pakelti rankas" - kalba pirmininkas L. Adomauskas. Kelia rankas visa parterio publika, o publikoje įsimaišiusių atstovų niekas netikrina, neskaito, ar jie kelia ranką, ar ne. Pirmininkas skuba paklausti: "Kas prieš". Ir nežiūri, yra ar nėra prieš ar už. Taip per porą valandų priimami įstatymai, rezoliucijos, nutarimai, sveikinimai". 1)

    1942 m. rugpiūčio 30 d. Kaune, Karo Muziejaus salėje, įvyko
--------------
1) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 57.
2) Dr. A. Garmus, p. 45.
3) K. Naviskas, TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940, V., 1966, p. 326.
4) A. Garmus, p. 45.
 
5) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 57.
105


buvusiu Liaudies vyriausybės ir Liaudies Seimo narių susirinkimas, kuriame dalyvavo Liaudies vyriausybės pirmininko pareigas ėjęs ir užsienio reikalų ministras prof. V. Krėvė-Mickevičius, buv. LTSR socialinio aprūpinimo, o vėliau ir miško pramonės liaudies komisaras Jurgis Glušauskas ir buvę Liaudies Seimo nariai: prof. dr. A. Garmus, agron. Pranas Mickus, Liudas Dovydėnas, Henrikas Kačinskas, Romualdas Juknevičius, Stasė Vaineikienė, Vladas Biržietis ir Petrė Milančiūtė. Jie paskelbė šitokio turinio pareiškimą: "1942 m. rugpiūčio 30 d. susirinkę mes, buvę Liaudies vyriausybės ir buv. Liaudies Seimo nariai, viešai pareiškiame:

    1. Smurtu sulaužydama duotus Lietuvos respublikai iškilmingus pasižadėjimus visokiomis aplinkybėmis gerbti "severenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę" (1926 m. Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos Respublikų 2 str.), 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sovietų Sąjungos valdžia militariškai okupavo Lietuvą.

    2. Maskvos ultimatumu sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuriai iš pradžių buvo pažadėta gerbti Lietuvos nepriklausomybę, Maskvai verčiant, buvo reorganizuota, be ministro pirmininko pareigas einančio prof. V. Krėvės-Mickevičiaus žinios ir pritarimo, - užtikrinant daugumą komunistams su M. Gedvilu priešakyje, tikslu padaryti ją visišku Maskvos įrankiu.

    3. Taip reorganizuotai vyriausybei, Maskvos vyriausybė įsakė pravesti rinkimus į Liaudies Seimą, kad šis vėliau prašytų įjungti Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungą.

    4. Liaudies Seimas negalėjo išreikšti ir neišreiškė Lietuvių tautos valios, nes: a) Liaudies Seimo sudėtis iš anksto buvo nustatyta komunistų partijos, diriguojant Maskvos atstovui G. Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Lietuvoje N. G. Pozdniakovui, kandidatus tegalėjo statyti tik "Lietuvos Darbo Sąjunga", komunistų partijos ekspozitūra, ir kandidatų tebuvo išstatyta tiek, kiek buvo nustatyta iš viso Liaudies Seimo narių, b) kadangi iš anksto buvo nustatyta atstovų sudėtis, tai, kad padidintų įspūdį buvo paskelbta, kad už kandidatų sąrašą į Liaudies Seimą balsavo 95,51 proc. turinčių teisę balsuoti, o iš tikrųjų, kaip patvirtina Liaudies Seimo rinkimų komisijos nariai 1), o taip pat, kaip rodo buv. LTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilos ir buv. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiu-
------------
1) P. Mickus, Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 17-34.
106

mo pirmininko Paleckio padaryti uždaruose posėdžiuose pareiškimai, tebuvo paduota tik 16-18 procentų galiojančių kortelių, c) visa eilė asmenų, kurie nepriklausė komunistų partijai, grasinimais buvo verčiami būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, d) balsuojant už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atstovų balsai nebuvo skaitomi ir kartu su atstovais balsavo sėdėję jų tarpe pašaliniai asmenys.

    5. Prieš šį smurtą nė vienas Liaudies Seimo narys negalėjo pareikšti protesto, nes toks protestas esamomis sąlygomis buvo surištas su pavojumi gyvybei. Maskvos įgaliotinis G. Dekanozovas ir SSSR pasiuntinybės nariai Liaudies Seimo atstovams, pareiškusiems nusistatymą, kad per Liaudies Seimo posėdį nebalsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atskirai grasė jiems ir jų šeimoms.

    6. Mes viešai pareiškiame protestą prieš smurto ir falsifikacijos priemones, kurios buvo pavartotos prieš Lietuvos respubliką ir lietuvių tautą bolševikų valdžios tiek renkant Liaudies Seimą, tiek jam veikiant. Nei mes, ne kiti Lietuvos Seimo nariai, dėl aukščiau suminėtų aplinkybių negalėjome išreikšti ir neišreiškėme lietuvių tautos valios prisijungti prie Sovietų Sąjungos.

    7. Pats Liaudies Seimas savo 1940 m. liepos 21 d. deklaracijoje yra paskelbęs: "Dabar liaudis galingosios Raudonosios armijos padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią... jei Lietuvos liaudis galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką - Sovietų santvarką, tai visa tai yra tik Sovietų Sąjungos dėka", tuo būdu pats konstatuodamas Raudonosios armijos įtaką jo ir kitų valdžios organų sprendimams". 1)
***

    Aplinkybės, kuriose vyko Liaudies Seimo rinkimai ir jo darbai, buv. Lietuvos vyriausybės ir Liaudies Seimo narių viešas pareiškimas aiškiai rodo, kad Lietuvos Seimas, nutardamas įjungti Lietuvą į Tarybų Sąjungą, neišreiškė ir negalėjo išreikšti lietuvių tautos valios.

    Iš to, kas aukščiau išdėstyta, seka išvados:

    1. Tarybų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija, sudarydamos 1939 m. rugpiūčio 23 d. Maskvoje nepuolimo paktą ir slaptą sutartį, susitarė suskaldyti Lenkiją ir likviduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomas valstybes.
---------------
1) "Liet. archyvas", t. III, p. 5-6.
107

    2. Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje ir Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą įvykdytas ne lietuvių tautos valia, o Tarybų Sąjungos jėga, įvedus į Lietuvos teritoriją Raudonąją armiją, prievarta, smurtu ir klasta įvykdžius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą ir jam padiktavus priimti nutarimus, reikalingus Tarybų Sąjungos grobiamiesiems veiksmams įteisinti.

    3. Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą yra Tarybų Sąjungos imperialistinės politikos aktas.
Kęstutis Daugirdas

LENKINIMAS AR RUSINIMAS?


    A. Stanaitis ir P. Adlys 1973 m. išleistame informaciniame leidinyje "Lietuvos TSR gyventojai" kategoriškai tvirtino, kad lenkais save laiką 7,7% Lietuvos gyventojų (240.000) yra "dėl ilgų amžių trukusios polonizacijos, pamiršę savo kalbą lietuviai", kurių "tradicijos, papročiai ir pavardės dažnai lietuviškos, o pati jų kalba nėra literatūrinė lenkų kalba". Lenkų emigrantai sudarė nedidelę gyventojų dalį. Pokario metais dauguma jų išvyko į Lenkijos liaudies respubliką.
"Komunistas" piktai reagavo į šį visų pripažintą istorinį faktą. Kodėl?

    1944 m. rudenį Vilniaus krašte buvo steigiamos vien lietuviškos mokyklos, nes TSRS - Lenkijos susitarimu visi lenkai galėjo laisvai išvykti į Lenkiją. Tik 1945 m. rudenį Vilniuje ir keliuose Vilniaus krašto miesteliuose buvo įsteigta keletas lenkiškų mokyklų. Padėtis iš esmės pasikeitė nuo 1950 metų, kada Kremlius nusprendė, kad Vilniaus krašto atlietuvinimas prieštarauja Rusijos interesams. Lenkais save laiką vilniečiai nesunkiai išmoksta rusų kalbą ir todėl juos lengviau surusinti kaip lietuvius. Be to, lenkų klausimo "išsaugojimas padeda lietuvių sąmonėje bujoti saugumiečių skleidžiamai minčiai, kad rusams išsikrausčius iš Lietuvos, Vilnių vėl užgrobtų lenkai".

    Vilniaus krašto lenkinimas buvo pavestas LKP CK dirbančiam lenkui Vidmantui. Šis sudarė Vilniaus lenkinimo štabą, į kurį, be paties Vidmanto, buvo į atsakingus postus paskirti patikimi žmonės: Vilniaus srities Liaudies švietimo skyriaus vedėjas sulenkėjęs Purvinis, Vilniaus m. Liaudies  švietimo skyriaus
108

vedėjas (vėliau švietimo ministro pavaduotoja) Rusijoje gimusi ir ilgą laiką ten gyvenusi lenkė Višnevskaja ir iš kažkur atsibastęs Zukerzisas. Šių visų pastangomis 1951 m. buvo įsteigtas N. Vilnios Mokytojų institutas, tapęs Vilniaus krašto lenkinimo citadele. Stalinišku kiteliu apsirengęs Vidmantas drauge su Purviniu važinėjo po Vilniaus kraštą, masiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas ir jų vietoje steigė lenkiškas. Taip 1953 m. rudenį Lietuvoje atsirado 263 mokyklos lenkų dėstomąja kalba ir 82 mokyklos, kuriose veikė paralelinės klasės šia kalba (M. Požarskas, Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos sutartis, 1973, p. 52).

    Vilniaus krašto lietuviai inteligentai labai jautriai reagavo į krašto lenkinimą. Už tautinių jausmų pasireiškimą jiems teko daug skaudžiai nukentėti nuo J. Pilsudskio valdžios. Po XX Partijos suvažiavimo vilniečiai vėl subruzdo. Jie paruošė Lietuvos TSR deputatui A. Vienuoliui kalbą, kurioje demaskuota Vidmanto, Purvinio ir Višnevskos veikla. Saugumas neišdrįso susidoroti su Vienuoliu. Tačiau minėtos kalbos autorius buvo daug kartų tardomas, atleistas iš darbo, pažemintas pareigose ir t.t. Paskutinis vilniečių pasipriešinimas savo krašto lenkinimui įvyko 1967 m. Tų metų "Kultūros barai" Nr. 11 atspausdino "pokalbį už apskritojo stalo" apie aktualias Vilniaus krašto problemas. Jame dalyvavo istorikas R. Jasas, A. Tyla, V. Milius, lituanistas V. Vidugiris, muziejininkas V. Žilėnas, geografas C. Kudaba ir kt.
C. Kudaba pamini, kad "nuolaidžiaujant atskiriems asmenims, buvo įsteigtos lenkiškos mokyklos ten, kur vietos gyventojai daugumoj jų nepageidavo (Dubingiuose, Semeliškėse, Kernavėje ir kt.). Jo mintį pratęsė Švenčionių raj. vyk. komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas: "Pokario metais pasireiškusi tendencija steigti mokyklas su dėstomąja lenkų kalba, kur jos reikalingos ir kur ne, atnešė žalos. Jančiūnuose, - pav., prieš karą buvo lietuviška pradžios mokykla, po karo tik keliems tėvams panorus, ji buvo perorganizuota į lenkišką".

    Z. Žilėnas konstatavo, kad aplenkinto Vilniaus krašto kultūra žema dėl to, kad "kas nekalbėjo lietuviškai, tas neskaitė nei laikraščių, nei knygų... Ir šiandien dar neretai laikoma šeimos laime, jei duktė pramoksta siuvėjos amato ar sūnus tampa vairuotoju".

    A. Tyla iškėlė faktą, kad vilniečiai lenkinami per vietos lenkišką spaudą: "Kai kurie laikraščiai rengia viktorinas, kuriose galima rasti klausimus apie Zeliona Gura, Krokuvą, Varšuvą ir dar daug ką, o apie Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą - nieko". Istorikas prikišo, kad Vilniaus krašto rajonai nelenktyniauja su lietuviškai kalbančiais rajonais (jiems įsakyta lenktyniauti su Baltarusija).
109

    Bendrą Vilniaus kultūrinį lygį konstatavo LTSR Knygų prekybos viršininkas B. Vaitkevičius: "Lietuvoje per metus vienam gyventojui parduodama knygų už 1,78 rb. (degtinės už 152 rb.), o Eišiškėse - tik už 0,56 rb."

    "Kultūros barai" žadėjo pratęsti šį aktualų pokalbį. Praėjo daugiau kaip aštuoni metai. Visiška tyla. Į lagerį tik po XX Partijos suvažiavimo patekęs ir čia sulenkėjęs kaž koks Gogelis parašė skundą į LKP CK. V. Charazovas tokio skundo tik ir telaukė ir skubiai ėmėsi atitinkamų priemonių "nuskriaustiems" lenkams ginti. Labiausiai nukentėjo LTSR Istorijos-Etnografijos muziejaus direktorius V. Žilėnas. Jo kabinete saugumas padarė eilę kratų, o po to atleido iš darbo (Muziejaus direktore tapo dar studente būdama užverbuota saugumo informatorė, o vėliau saugumiečio žmona Agota Jankevičienė).

    A. Tyla galutinai prarado viltį apginti daktarinę disertaciją.
    Lietuvos rusintojai tikina, kad jie nuosekliai vykdo lenininę nacionalinę politiką, kuri pripažįsta kiekvienai tautai mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Tačiau, kodėl šia teise negali pasinaudoti 2 mil. TSRS žydų, 1,8 mil. vokiečių? Tik už Rusijos federacijos ribų gyveną apie 17 mil. rusų turi teisę mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Tačiau ne savo respublikose gyveną 5,3 mil. ukrainiečių, 1,4 baltarusų, 1,2 mil. armėnų, 1 mil. uzbekų, apie 1 mil. kazachų, o taip pat apie 160.000 lietuvių šia teise pasinaudoti negali. Vien Rusijos Federacijoje apie 20 mil. ne rusų neturi mokyklų gimtąja kalba. Tik Vakarų Ukrainos dalyje yra tautinės mokyklos. Baltgudijoje dauguma rusiškos mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje aukštosiose mokyklose dėstoma kalba - rusų. Po Stalino mirties - Berijai spaudžiant - TSKP CK pasmerkė tokią praktiką. Štai kodėl paskutinio gyventojų surašymo metu net 13 mil. ne rusų tautybės žmonių savo gimtąja kalba pripažino rusų kalbą.

    Kodėl Lietuvos lenkai (teisingiau sulenkėję lietuviai) gali savo vaikus mokyti gimtąja kalba? Kodėl ši teisė atimta iš Baltarusijos ir Ukrainos lenkų?

    1959 m. gyventojų surašymo duomenimis TSRS gyveno 1.380.000 lenkų, iš jų Baltarusijoje - 539.000, Ukrainoje - 363.000. Tačiau nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje nebuvo nė vienos lenkiškos mokyklos. Tuo tarpu 230.000 sulenkėjusių lietuvių tuomet turėjo apie 300 lenkiškų mokyklų.

    Lietuvoje leidžiami žurnalai ir laikraščiai lenkų kalba, kurių tiražas nuolat auga (žr. M. Požarskio knygelės p. 53), tuo tarpu Ukrainos ir Baltarusijos lenkai neturi nė vieno lenkiško perijodi-
110

nio leidinio. Jiems netrukdoma užsisakyti spaudą iš Varšuvos, ar nusipirkti kioskuose. Dėl šių priežasčių per 11 metų (1959-1970) TSRS lenkų sumažėjo 213.000. Iš jų Baltarusijoje - 156.000, Ukrainoje - 68.000, o Lietuvoje lenkų padaugėjo 10.000. Faktiškai ir Lietuvoje lenkai sparčiai nutautėjo - surusėjo. Lenkų skaičiaus didėjimą Lietuvoje iššaukė jų emigracija iš Baltarusijos (ten lenkais užsirašę, neturi teisės gauti metrikų. Atvykę į Lietuvą su baltarusiškais metrikais, jie gana lengvai gauna pasus, kuriuose jie yra jau lenkai).

    Kadangi lenkiškose mokyklose rusų kalbai skiriama tiek pat pamokų, kiek ir lenkų (po keturias), be to, daugelis dalykų dėstoma rusų kalba, tai kaip taisyklė, lenkiškų mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai tarpusavyje kalbasi tik rusiškai. Net j Vilniaus Pedagoginį institutą lenkų kalbos ir literatūros specialybę, lenkiškų mokyklų absolventai prašosi egzaminatorių leidimo atsakyti į klausimus rusiškai, nes lenkų literatūrinės kalbos jie nemoka, ką anksčiau minėtame pokalbyje Švietimo ministerijos skyriaus viršininkas A. Mereškevičius buvo pažymėjęs.

    Sulenkėję lietuviai, manydami, kad jų vaikai, baigę lenkiškas mokyklas, negali tęsti mokslo universitetuose, prašo valdžią vietoj lenkiškos mokyklos steigti rusiškas (pereiti į lietuviškas mokyklas negali, nes nemoka lietuvių kalbos). M. Požarskis tvirtina, kad 1953/54 m.m. lenkiškose Lietuvos mokyklose mokėsi 27.000 moksleiviai, 1970/71 tik 19 tūkst. Jau 1965 m. Švietimo ministerijos duomenimis 45% lenkų leido savo vaikus į rusiškas mokyklas (Vilniuje šis procentas siekė 50%).

    1960 m. viduryje Maskva suruošė keletą etnografinių ekspedicijų ištirti kiek surusėjusi Lietuva. Tuomet buvo paskelbta įdomių duomenų. Pasirodo, kad 50% lenkų susituokę su kitų tautybių asmenimis, o lietuvių - 25%.

    Lenkaitės mielai išteka už rusų, nes jos rusiškai gerai kalba, o lietuviškai nemoka, o be to, tam tikros įtakos turi tradicinis lietuvių-lenkų antagonizmas, kuris Lietuvon atvykstančių Varšuvos patriotų nuolat aštrinamas.

    Kaunas prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedaug mažiau sulenkintas už Vilnių. Per 22 metus jis tapo lietuvišku miestu, o Vilniaus krašto kaimai nei kiek nesulietuvėjo palyginus su 1939 metais.

    1939 metais rugsėjo mėn. Raudonajai armijai užėmus lietuvišką Seinų kraštą ir perleidus jį Vokietijai, vokiečiai ištrėmė iš ten ne tik lietuvius, bet ir rusų sentikius, kurie 1944 metais buvo apgyvendinti Vilniaus apylinkėse. Todėl šiame Vilniaus krašte kaimuose dažnai išgirsi kalbant rusiškai, dažniau negu lenkiškai.
111

    Vilniaus krašto lenkinimas (faktiškai rusinimas) ypač sustiprėjo 1975 m. pradžioje, kada į daugelį Vilniaus, Trakų, Eišiškių ir Švenčionių rajonų aukštuosius partinius ir tarnybinius postus buvo paskirti slavai. Lenkai, laiką save vilniečiais, neturėdami savo inteligentijos, pasmerkti surusėti.
V.L.

ALKOHOLIZMAS —TAUTOS NELAIMĖ

    Viena iš didžiausių nelaimių, skaudžiai nualinusi lietuvių tautą pastaraisiais dešimtmečiais, yra alkoholizmas.

    Šio reiškinio priežastys yra gerai visiems žinomos: noras užslopinti sąžinės balsą, nuolatinė kova dėl normalesnių buities sąlygų, niūrus, įtemptas, be prošvaisčių dvasinis gyvenimas, gyvuliškas žmogaus traktavimas ir visiškas jo nuvertinimas. Todėl nenuostabu, kad dažnas, pavargęs nuo kasdieninės kovos, ieško bent laikinos atomazgos alkoholyje. Ši sąmonės impulsų nuslopinimo forma ir toks konfliktų sprendimo būdas visiškai patenkina valdančiuosius sluoksnius. Net ir stipriai geriantis laikomas normaliu žmogumi, net patikimesniu už negeriantį, jei jis šiaip taip atlieka savo pareigas ir jo girtavimas per daug nemažina darbo našumo. Dvasinio gyvenimo atrofavimasis, žmogaus fizinių galių nykimas, šeimų irimas, paleistuvavimo plitimas ir kitos alkoholizmo pasekmės pavergėjų nejaudina.

    Vis dėlto pastebimas darbo našumo smukimas, padažnėjusios traumos gamyboje dėl girtuokliavimo ir šviesesnių visuomenės atstovų protestas dėl milijonų žmonių nuodijimo alkoholiu privertė vyriausybę paskelbti tariamą kovą su girtavimu.

    1972 m. buvo priimtas TSKP CK nutarimas bei analogiškas TSRS Ministrų Tarybos nutarimas, apribojantis svaigių gėrimų pardavimą bei skatinantis plėsti antialkoholinę propagandą. Reikia pripažinti, kad po šių nutarimų paskelbimo sumažėjo alkoholinių gėrimų pardavimas. Tačiau netrukus Lietuvos Prekybos ministerijos vadovaujantys darbuotojai buvo iškviesti į Maskvą ir ten jiems kategoriškai pareikšta: "Nevykdomas valstybės pajamų planas, darykite viską, kad šis planas būtų įvykdytas". TAD VYRIAUSYBĖS PASKELBTOJI BLAIVYBĖS AKCIJA
112

JOS PAČIOS BUVO NUTRAUKTA. Dar kurį laiką respublikų KP CK vedė slaptą susirašinėjimą su žinybomis antialkoholinės kovos klausimais, bet greitai ir šis susirašinėjimas buvo nutrauktas.

    Tad kokie rezultatai pasiekti per šį dvejų metų laikotarpį? Tegul prabyla objektyvūs skaičiai:

    1972 m. Lietuvoje vienas gyventojas suvartojo alkoholio už 116 rubl. Bendra alkoholiui išleistų pinigų suma siekė 372 mil. rub. Viename "Žinijos" draugijos biuletenyje buvo konstatuota, kad Lietuvoje geriama 4 kartus daugiau negu 1940 m.

    1974 m. vienam Lietuvos gyventojui parduota alkoholinių gėrimų už 156,3 rub. Vienam asmeniui teko 9,7 litro absoliutaus alkoholio.

    1974 m. visų prekių apyvarta sudarė 2.836.150 tūkst. rub., o visų alkoholinių gėrimų - 509.448 tūkst. rub. Ne mažiau vaizdūs ir kiti duomenys:

    1974 m. 19.515 neblaivūs asmenys vairavo transportą, t.y. 1.742 daugiau negu 1973 m. Dėl jų kaltės įvyko 985 avarijos, kurių metu žuvo 209 žmonės ir 914 buvo sužeisti.

    Už gėrimą viešose vietose nubausta daugiau kaip 86 tūkst. žmonių.

    1970 m. į blaivyklas buvo patekę 53.351 asmenys, o 1974 m. -63.234. "Vien Vilniuje per parą vidutiniškai blaivykloje apsilanko po 35 asmenis" ("Tiesa", 1975.VI.25).

    Chroniškų alkoholininkų gydyta:
    1969 m. - 7.256.
    1974 m. - 16.300 (iš jų daugiau kaip 1000 moterų). (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Respublikinės komisijos kovai su alkoholizmu ir girtavimu aplinkraštis, 1975).

    Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo žodžiais, chroniškų alkoholikų yra 10 kartų daugiau, bet nėra galimybės jų visų nei suregistruoti, nei gydyti.

    Tarybų Sąjungoje 1974 m. išleista alkoholiui 17 MILIJARDŲ RUBLIŲ. Reikia nepamiršti, kad į šią apskaitą neįtraukiamas savos gamybos alkoholis, gamyklose išgeriamas spiritas ir pan. Todėl alkoholio išlaidos susidarytų kur kas didesnės.

    Lietuvos medikų reikalavimai imtis radikalių kovos su alkoholizmu priemonių ir toliau nepaisomi. Svaresni Finansų, Prekybos ir Maisto pramonės (alkoholis priskiriamas prie maisto produktų!) ministerijų argumentai - besąlygiškai vykdyti pajamų planus (įvedant alkoholinių gėrimų pardavimą net į mažiausias kaimo maisto parduotuves). Alkoholis ir toliau lieka lengviausiu pajamų šaltiniu ir valstybės ekonomikos gelbėtoju.
113

    Tad kokią blaivybės akciją mums žada Respublikinė komisija kovai su alkoholizmu ir girtavimu, vadovaujama atsakingo asmens Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Važalinsko?

    Komisijoje daugiau kalbama tik apie "gėrimo kultūrą" ir jo gamybą bei pardavimą mažesnės taros induose.

    Taip girtavimui dirva plečiasi, ir tautai vis didėja grėsmė paskęsti alkoholizmo jūroje.
J.A.


Nijole, Liudai,

    "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje" perskaičiau, kad Gulago Archipelagas gavo dar vieną Lietuvos laisvės kovų auką, -Tave, Nijole. Radau ir Tavo, Liudai, malonės prašymą Leonidui Brežnevui.

    Radau ir Jūsų kalinimo vietos adresus, kurių baisenybes slepia užšifruotos skaitlinės "385/10" bei "385/3-4". Nekaltos skaitlinės. Jos nebylios, bežadės tiems, kurie nėra buvoję Potmoje - 2, kurie negirdėjo "Stolipino" ratų dundesio kai jie rieda nuo Potmos į šiaurę Temnikų link. Ten abejose geležinkelio pusėse Mordovijos miškas. Lieknos raudonos pušys savo viršūnėmis remia dangų; savo šaknimis slepia šimtus tūkstančių žmonių kaulus, o skarotomis šakomis maskuoja dar ir šiandien teberiogstančius niūrius lagerių barakus, apraizgytus spygliuotų vielų užtvaromis.

    Bokšteliai... bokšteliai... bokšteliai...

    Antai, prie pat geležinkelio linijos bokštelis! Tartum iš baisios pasakos išlindęs milžinas puola pravažiuojantį traukinį. Tai "385/5" Gulago sala. Antai "specas"! Visų kankinių gerai žinomas ir "dešimtu" vadinamas. Baltuoja baltas barakas ant molduobės krašto. Baltas pravažiuojantiems pro šalį. Bet tie, kurie ten pabuvojo, neužmirš to ilgo koridoriaus, mažyčių kamerų ir keturių karcerių, kur ant grindų, ant sienų, ant grotų, ant plieninių aštriom briaunom nugaląstų apirankių ir ant brezentinių tramdomųjų baltinių - "rubaškų" sukrešėjęs kraujas laikas nuo laiko nuplaunamas šiltu garuojančiu krauju. Tai "385/10"! Žinau, Liuduk, tą prakeiktą duobę, kurioje tu šiandien įmestas po 15
114

metų trukusių ankstyvesnių kančių. Kaip šiandien pamenu: tamsus, drėgnas barakas... Pelėsiais, puvėsiais dvokiančiame kampe mažytė kamera - palata; ant blakėmis nutraiškintų gultų, eilę metų Tu gulėjai akmeniniame gipso guolyje su skaudančiu, per tardymus pažeistu nugarkauliu. Daugelis netikėjome, kad Tu, paprastas Žemaitijos sūnus, taip ilgai grumsiesi su mirtimi. Bet kaip pasirodo, Tavo tikėjimas Dievu ir laisvės troškulys stipresnis už tų sužvėrėjusių prižiūrėtojų, režimo viršininkų ir kitų budelių tikslą. Jiems nepavyko nutraukti Tavo silpno gyvybės siūlo, kad dar vieno kankinio kaulais suramstytų griūnančią XX-jo amžiaus barbarų tvirtovę. Tu dar gyvas!

    Žinau, dar daug ten gyvų. Vieni jų nelaisvės metus skaičiuoja koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose jau metų dešimtukais; kiti vos pradeda savo katorginį gyvenimą. Tau, Liudai, ir kitiems, kurie iki šiol ištverėte tą baisų Gulago pragarą ir tiems, kurie dar tik pradeda sunkią kalinio dalužę, ir tiems, kurie šiandien dar kovoja, trokšdami gyventi taikoje ir laisvėje, o rytoj gal pateks už grotų, p r i s i e k i u: iki pergalės arba iki paskutinio atodūsio kovosiu už laisvę ir už Jūsų, broliai ir seserys, greitesnį sugrįžimą Tėvynėn.

    Tat ir Tu, Brangi sesute, Nijole, naujai pradėjusi savo kančių kelią, tą priesaiką priimk kaip lietuvišką sveikinimą nuo buvusio seno kalinio. Priimk už Tavo pasiaukojantį darbą kovoje už laisvę, už Tavo didvyrišką žodį iš teismo salės į rūstų pasaulį. Priimk iš katorgininko širdies.

    Kai perskaičiau šifruotę "385/3-4", prieš akis šmėkštelėjo Barašovo stotelė: geltonas smėlis perone prieš lagerio vartus, aplaistytas krauju iš lagerio pabėgusių lietuvių jaunuolių... Vienas prisikėlė iš sušaudytųjų su perverta krūtine ir kulkos nutraukta ranka. Kadangi budelių rankose dar tebėra mirtimi dvelkia automatai, tai neminėsiu to nekaltai šaudyto ir stebuklingai iš mirties ištrukusio vaiko vardo. Pastebėsiu tik tiek, kad ne vienas aš, o daug daug kas prisiminimuose regime tuos takus, kur šiandien Tau tenka minti; tuos topolius, kurių šakos už mirties linijos slepia Mordovijos lagerių centrinę ligoninę, užšifruotą "385/3-4" ir ten... ten zonos kampe spec. izoliatorių "durdomu" vadinamą. Ten sveikiausią, protingą žmogeliuką "auklėjamoji mašina" baltais chalatais prisidengusių sadistų rankomis padaro tikrai psichiniai nebepagydomu ligoniu, o tuo pačiu ir politiškai nebepavojingu...

    Pamenu ir tai, kad ten toliau, kur geležinkelis nubėga per pušynus į šiaurę, kaip legenda iš kalinių lūpų į lūpas eina šiurpūs
115

pasakojimai apie "Temnikovskij monastir". Ten dar prieš mus pabuvojusiųjų baltuoja kaukolės, sušaudytų ir net neužkastų arba vilkų ir lapių iš broliškų duobių išvilktųjų.

    Viską pamenu. Menu su šimtais draugų. 0 todėl Jums visiems, esantiems tame baisiame Gulago pragare, šaukiame:

    Jūs neužmiršti! Su Jumis visa lietuvių tauta! Tėvynės laisvės trokštančiomis širdimis, ginkluoti teisybės žodžiais, mes žengiame žūtbūtinėn kovon už žmogaus teisių Deklaracijos įgyvendinimą.
    Stiprybės! Dievas neapleis!
    Tikėkite Tiesos, Taikos ir Laisvės pergale!
Senelis



KAIP GIMSTA TRADICIJOS?


    Iš įvairių ateistinių straipsnių spaudoje jau seniai paaiškėjo, kad krikščionybė, nepajėgdama sunaikinti pagonybės, sugalvojo pasinaudoti ja savo tikėjimui platinti, t.y. ėmė ir sutapatino pagoniškąsias šventes su krikščioniškosiomis.

    Ką padarysi? Tamsybininkai yra tamsybininkai! Jiems jokios priemonės nesvetimos, tuo labiau, kai tenka platinti krikščionių tikėjimą - reakcinę ideologiją. Visai kita kalba, kai žiūrime į marksistinės ideologijos - labai pažangaus tikėjimo - audringą plitimą mūsų visuomenėje. Plinta, sakyčiau, putoja ir net pro kraštus veržiasi. Tik pažvelkime, kaip savaime kuriasi naujos socialistinės - ateistinės tradicijos. Nekalbėsime jau apie tai, kad tokių švenčių, kaip Kalėdos, Velykos. Joninės ir t.t. niekas ir nebežino. Visuotiniam entuziazmui gatvėse išreikšti puikiai tinka dvi šventės - rudenį ir pavasarį. Tiesa, gimsta dar viena intymesnė tradicija: glaudus kolegiškas pagėrimas kolektyve (namuose - dar ne), skaitant prieš linksmąją dalį kalbas, centralizuotai išsiuntinėtas "Žinijos" draugijos. Tai kovo 8-ji - Moters diena, kaip ir gyvenime sėkmingai išstumianti Motinos dieną. 0 jeigu išeitų į demonstraciją mūsų Lietuvoje tos, kurios laiku nusprendė nebetapti motinomis, rasi, turėtume naują visaliaudinę šventę. Ne veltui, kaip revanšas, už kovo 8-ją prigyja tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Kažkaip natūraliai pasi-
116

skirstė ir patronai; dabar kas sekmadienį, o kitom savaitėmis ir dažniau galima pakelti taureles už radijo, pasaulinės sveikatos, visasąjunginės geležinkelininko ar fizkultūrininko dienas.

    Tačiau rezervai vis dar neišnaudoti. Kasmet spaudoje pasirodo straipsniai apie senas, bet puoselėtinas darbo žmonių šventes, kaip antai: saulės grąžos, margučių dažymo šventė ir t.t. Tarybinio jaunimo dieną, kai kas bandė pavadinti Rasos švente, tuo atsiedamas ją nuo krikščioniškų Joninių, bet budrūs draugai, suprasdami, kad feodalinių - pagoniškų sentimentų puoselėjimas dar pavojingesnis ir taip nesubrendusiai, naiviai lietuvio sielai, laiku ėmėsi reikiamų priemonių.

    Taigi, gyvename ir linksminamės, t.y. švenčiame. Aidi per Lietuvą festivaliai, skamba buteliai, važiuoja nebe vežimais į atlaidus, o traktoriais, sunkvežimiais ir individualiomis transporto priemonėmis į rajonines šventes. Važiuoja, o daugelis ir nebevažiuoja... Gulinėja po šokių "pavargę nabagėliai", žiemą ar vasarą - pakrūmėj ar pusny, bernelis ar mergelė, o dažniausiai ir abu kartu. Ir nieko. Ir gimsta naujos tradicijos be skausmo, sakyčiau, gimsta lengvai, lyg nusispiovei per petį ir viskas.

    O dabar pažiūrėsime į vieną naują tradiciją iš arčiau. Kad ir Mirusiųjų pagerbimo dieną. Ar galima ją palyginti su anksčiau buvusiom Vėlinėmis!? Susirinkdavo seniau žmonės niekeno neagituojami, sutvarkydavo kapelius, pastovėdavo tyliai prie savo artimųjų, žvakeles uždegdavo. Kiekvienas atskirai savo maldas už juos pasiųsdamas.

    Argi buvo galima pakęsti tokią padėtį? Aišku, kad ne! Kad nebūtų šioje srityje jokių saviveiklų, dar Narkevičiūtės valdymo laikais Kaune kilo iniciatyva suorganizuoti ir pravesti naują masinę "priemonę". 0 kadangi piliečiai dar nebuvo labai įpratę prie tokių priemonių, tai kreipėsi į juos per laikraščius bei lapelius, įrodinėdami mirusiųjų savalaikio pagerbimo naudą, svarbą, reikšmę ir atsakomybę. Taip ir prasidėjo... Nauja tradicija įsišaknijo, įaugo ir, sveikas, jos jau taip lengvai nebepajudinsi.

    Kaip idėjinis šių metų Mirusiųjų pagerbimo dienos pagrindas 1975.XI.1 dieną "Kauno tiesoje" pasirodė prof. Zakso straipsnis "Žmogaus atminimas". Visos sekančios citatos bus iš šio straipsnio. Pradžioje autorius nurodo savo darbo tikslą: "Mirusiųjų pagerbimo klausimas užima svarbią vietą šiuolaikinėje ideologinėje kovoje" ir sako, kad nors teologai prieštarauja, bet "marksistinė-lenininė pasaulėžiūra, besiremianti pačiais humaniškiausiais principais, ne tik neprieštarauja mirusiųjų pagerbimui, o dargi skatina jį". Tiesa, drg. Zaksas nesutinka gerbti visų mirusiųjų: "Juk tikinčiųjų tarpe yra žmogžudžių, nusikaltėlių prieš visuo-
117

menę". "Kodėl tik tariamasis pomirtinis gyvenimas gali būti motyvo gerbti žmogų pagrindas?" Netikinčiųjų tarpe, pagal autorių, nieko panašaus nėra ir visi jie nusipelno visaliaudinės pagarbos dar gyvi būdami.

    Toliau kalba pereina prie taikomosios, t. yra praktinės mirusiųjų pagerbimo panaudojimo pusės. Remiantis istoriku M. Strykovskiu įrodoma"... tai, kad pagarba mirusiems skatina geriau dirbti", teigiama, kad "socialistinė visuomenė ir jos ideologija... panaudoja mirusiųjų pagerbimą komunistiniam darbo žmonių auklėjimui!"... "Pagarba mirusiems padeda dar labiau ugdyti komunistinius santykius visuomenėje". Kur ne! Mes visi gerai žinome su kokia "pagarba" buvo palaidotas Romas Kalanta, kaip "pagarbiai" buvo uždrausta spausdinti net užuojautas žuvusiems traukinio katastrofoje ir tilto avarijoje, arba kai gerbiant iki šiol laidojami lietuvių ir kitų tautų kankiniai Rusijos kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, neleidžiant ne tik atsiimti mirusiojo, bet net sužinoti ar aplankyti jo kapo, kaip išniekinti buvo partizanų kūnai. Bet kaip teigia autorius, tokia "pagarba" gal būt ir vysto komunistinius santykius mūsų visuomenėje.

    "Pagarba pasitraukusiems iš gyvenimo... padeda sukurti humaniškiausią klimatą kolektyve". Kolektyvas - štai kas svarbiausia!

    Sekantis motyvas: mirusiųjų pagerbimas yra "veiksminga patriotinio auklėjimo priemonė" ir daro "taurinamąjį poveikį" jaunimui. Kreipiamasi į literatūrą: "Poetas A. Venclova puikiai parodė, kokius gilius patriotinius jausmus sukelia Salomėjos Nėries kapo aplankymas..." Tikras žmogaus sielos inžinierius prof. Zaksas!

    Svarbiausia mūsų sistemoje nevėluoti su ataskaitomis: "Karių ir partizanų kapų lankymas - tai savotiška gyvųjų ataskaita žuvusiems... Nežinomo kareivio kapas prie Kremliaus sienų Maskvoje simbolizuoja nemarų liaudies žygdarbį didžiajame Tėvynės kare". Argi ne simboliška, kad šie humanistai, karą prasėdėję šiltose ir sočiose vietose, ir savo nežinomą kareivį atsiminė tik praėjus 20-čiai metų po karo, kai pamatė, kad užsienio delegacijoms nėra kur dėti vainikų? Tuo tarpu Lietuvoje Nežinomo kareivio kapą jie sugriovė okupacijos pradžioje, labai gerai numanydami, kokią reikšmę tautai turi jos didvyrių atminimas. Ar ne todėl buvo sunaikintos ir Kauno Miesto kapinės, be pėdsakų sulyginta su žeme Lietuvos karių ir kitų, nusipelniusių tautos pagarbos ir atminimo vyrų kapai ir lyg pasityčiojimui toje vietoje pastatyti taip vadinami keturi komunarai, tarsi simbolizuojantys pergalę prieš mirusius. Išdavystės pergalę.
118

    "Įvairių tikėjimų žmonės mirusius gerbia atskirai ir tuo akcentuoja religinius bei nacionalinius žmonių skirtumus, ugdo tautinį užsisklendimą". Tuo tarpu "civilinis ceremonialas... jungia skirtingų tautybių žmones, padeda ugdyti internacionalinius jausmus".

    Jei apie viską, tai apie viską. Reziumuoti straipsnį būtų galima taip: kapinės - komunizmo mokykla! Tolimesni komentarai, atrodo nereikalingi.

    O dabar pažiūrėsime, kaip visa tai atrodo gyvenime. Dar likus gerokam kelio gabalui iki kapinių, girdėti garsūs žodžiai, retkarčiais nutraukiami muzikos. Prie vartų pardavinėjamos gėlės. Šiemet gėlių pardavėjus - privatininkus prie Petrašiūnų kapinių milicija surinko, nuvežė į poskyrį ir nubaudė piniginėmis baudomis. Apsieisit be gėlių... Žmonių minios slenka takais. Ateina tie, kurių artimieji čia ilsisi. Ateina ir tie, kurie neturi kas veikti ir spaudos suagituoti tikisi įdomaus reginio. Jie lipa per kapus, laužiasi pro krūmus, žioplinėja. Žmonės, stovį prie kapų, žiūri vieni į kitus, žvalgosi į praeinančius, o praeinantys į juos; kai kas stovi prie kapo ir rūko, nes susikaupti ir patylėti neįmanoma. Medžiuose iškarstytų ir į krūmus sukaišiotų garsiakalbių triukšmas užgožia viską. Net krūpteli, kai šalia, iš tamsos pasigirsta vaiduoklišku balsu skaitomas tekstas, panašus į prof. J. Zakso kūrinį, tik surašytas eilėmis. Jis aiškina dar gyviesiems, pergąsdintiems žmonėms (nori jie to ar nenori) apie tai, kad čia guli darę revoliuciją, lenkę nugaras dvaro laukuose, krimtę plutą prie buožės stalo kampo. Paskui vaikų choras uždainuoja: "Kai tėvelis komunistas gynė didį Spalį..." Po minią stumdosi milicininkai, apsupti civiliškai apsirengusių "aktyvistų".

    Taip gimsta nauja tradicija. Tiesa, ši šventė, matyt, dar neprigijo visų mūsų tautiečių širdyse. Regiu ir nusigandusių, ir nustebusių ir net pasipiktinusių veidų, kurie norėtų sugrąžinti praėjusius laikus, pabūti ramiai prie savųjų, pasimelsti už išėjusius...

    Bet visgi šventė jau yra! Kažko dar trūksta, galvoja... Ir staiga nušvinta - alaus, alaus trūksta. Iš pradžių mašinų, kad pardavinėtų ir šašlikus, kad keptų! Dūmai, kad rūktų! Tada jau būtų gerai. Jau būtų tikras festivalis!

    Ir būtų linksma, jei nebūtų liūdna...
    "Socialistinėje visuomenėje, kurioje pagarba žmogui, gyvam ir mirusiam pakelta į daug aukštesnę pakopą... kuriamos naujos pilietinio mirusiųjų pagerbimo tradicijos, atpalaiduotos nuo religinių antisluoksnių. Jas kuriant panaudojamos senovės liaudies tradicijos, praturtinamos naujomis socialistinio humanizmo idėjomis" - J. Zaksas!
V.P.
119

LIETUVOS VALSTYBINIO
AKADEMINIO OPEROS IR
BALETO TEATRO DIREKTORIUI
VIRGILIJUI NOREIKAI
 
  
Š.m. balandžio 10 d. "Tiesa", o vėliau ir "Gimtasis kraštas", išspausdino anoniminio autoriaus Vytauto Tytuvos straipsnį "Kam tarnauja šmeižikai", kuriame falsifikuotai pateikiami A. ir J. Jurašų šeimos išvykimo iš Lietuvos motyvai ir koneveikiama jų veikla Vakarų pasaulyje.

    Lietuvos KP CK išsiuntinėjus ne per seniai laikraščių ir žurnalų redakcijoms slaptą instrukciją (rusų kalba!), įpareigojančią sustiprinti kovą prieš lietuvių nacionalizmą, užjūrio emigracijos veikėjus ir lietuviškuosius "disidentus", panašių straipsnių reikėjo laukti. Todėl Jurašų šeimos užsipuolimas "Tiesoje" nebuvo jokia staigmena tiems, kas domisi lietuvybės problemomis. Tačiau daugelį nemaloniai nustebino tas faktas, kad Jūs, žinomas ir populiarus Lietuvos dainininkas, sutikote tame administracinių organų (taip kukliai vadinama KGB) inspiruotame menkame ir niekingame paskvilyje prisiimti pagrindinio J. Jurašo pasmerkėjo vaidmenį.

    Nejaugi Jūs tapote atsitiktinio nesusipratimo auka? Gal Jums nežinomi tikrieji J. Jurašo emigravimo motyvai? O gal Jums nežinoma ir šiuolaikinė Lietuvos teatro būklė bei vargana menininkų dalia? Argi Jus galėjo taip skaudžiai dezinformuoti?

    Pabandykime išsiaiškinti.
    Jūs, būdamas Lietuvos teatro draugijos nariu bei jos pirmininku, aktyviai dalyvaudamas šios draugijos veikloje, negalėjote nežinoti, kad 1972 m. rugpiūčio 16 d. Kauno dramos teatro vyriausias režisierius Jonas Jurašas įteikė ne tik Kultūros ministerijai, savaitraščio "Literatūra ir menas" redakcijai, Kauno dramos teatrui, bet ir Lietuvos teatro draugijai atvirą laišką, kuriame išreiškė gilų pasipiktinimą menininko būkle Lietuvoje.

    Jonas Jurašas rašė:
    "Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų įžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Kūrinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius' akcentus. Galop
120

spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas, ignoruojant teatrinės visuomenės auditorijos nuomonę.

    Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir tuos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. "Tango" finalas nuimtas, "Mamutų medžioklė" iškupiūruota. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios "Grasos namų" scenos iškupiūruotos, kompozicija ir finalas pakeisti.

    Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui suluošintus savo kūrinius.

    Kompromisai... Jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutekių.

    Ar dvasios komfortas nėra meninės sąžinės išdavystė? Ar išdavystė lieka neatlyginta?

    Pasukęs kompromisų keliu, menininkas nebejaučia, kaip senka jo dvasinės pajėgos, kaip artėja jis prie išsigimimo.

    Tas kelias - ne man. Aš negaliu priimti tiesų, primetamų iš šalies. Menininkas, įkūnydamas svetimas tiesas, tampa svetimas sau. Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas patyrimas, kūrėjas nebetenka ryšio su nūdienos planeta.

    Kurdamas teatre, aš noriu išreikšti laiko dvasią, žmogiškosios būties sudėtingumą, jos prieštaravimus.
Teatras - mano gyvenimas ir aistra, egzistencijos prasmė.

    Teatras - ryšys, jungiantis mane su žmonėmis".

    Štai šis, glaustas, bet teisingas Lietuvos teatro būklės nusakymas, šis atviras meninių principų nusakymas bei savo meninės pasaulėjautos išpažinimas ir nulėmė J. Jurašo ne tik kaip menininko, bet ir kaip žmogaus likimą.

    Nesidrovėdamas įžūliausio melo, pamindamas bet kurias teisines normas, tuolaikinis Kultūros ministras L. Šepetys parašė įsakymą, atgaline data pašalinantį J. Jurašą iš einamų pareigų...

    Už šį operatyvumą ir ryžtą L. Šepetys buvo net pagirtas.
    Kokia galėjo būti tolesnė J. Jurašo dalia Lietuvoje? Tik nuolatinis pažeminimas, nuoseklus ir apgalvotas stūmimas užmarštin, ir kada nors, parinkus originalų būdą, galutinis atsiskaitymas už vienąkart atvirai pareikštą tiesą. Pas mus gali būti atleistos įvairiausios mirtingųjų nuodėmės, pamirštamos didžiausios piktadarybės, tik ne tiesos pasakymas į akis.

   
Štai kur tikroji J. Jurašo "nuopuolio" priežastis ir jo emigravimo motyvai.
121

    O Jūs sakote, kad "menininko padėtį visuomenėje lemia jo talentas, pilietiškumas, atsakomybės jausmas Tėvynei, visuomenei supratimas".

    Argi J. Jurašui trūko talento, ar jis nesuprato menininko ir žmogaus pareigos padėti savo vargstančiam ir trypiamam kraštui?

    Jūs toliau kalbate, kad "jis, tik baigęs mokslą, gavo brandų aktorių kolektyvą, kultūros ministerija sudarė deramas darbo sąlygas, geranoriškai teigiamai jo darbą vertino teatro kritika".

    Šie Jūsų žodžiai dvelkia komunistine nuosavybe, traktuojančia žmones lygiaverčiais su daiktais... Taip, čia "dalinami" teatrai, kolektyvai, gyvas ir negyvas inventorius, tačiau ne menui kurti, o "masiniams renginiams organizuoti". Raudoniesiems patricijams terūpi, kad liaudis turėtų šiek tiek duonos ir žaidimų. Ir kritikai čia melagingai linkčioja tiems, kas masiniuose "renginiuose" išvaduoja žmones nuo problemų, o Kultūros ministerija, dosniai dalindama garbės lapus ir diplomus, sudaro visas sąlygas menininko asmenybės smukimui.

    Ir Jums ne per seniai "davė" Operos ir baleto teatro kolektyvą. Davė komunistinės nuosavybės teisėmis ir atims tik tuo atveju, jei Jūs panorėsite... kurti tikrąjį, nemirtingą meną. Deja, Jūsų pastarųjų metų poelgiai rodo, kad Jums materialinis komfortas rūpi daugiau, negu menas.

    Jūs kaltinate, kad J. Jurašas paliko gimtąjį kraštą ir tarnauja svetimiesiems. 0 Jūs prieš kelerius metus ar nenorėjote palikti Lietuvą? Dėl didesnės algos Jūs jau buvote besutinkąs išvykti dainuoti... į Maskvą! Laimė, kad savieji nepašykštėjo Jums žerstelėti daugiau rublių, ir likote čia, kaip "sąmoningas ir ištikimas" lietuvis.

    Vakuojanti Operos ir baleto teatro direktoriaus vieta Jums labiau patiko, negu darbas scenoje. Jūs paskubėjote užimti šią vietą, ir scenoje Jus išvystame kaskart vis rečiau ir rečiau. Jūsų pedagogas K. Petrauskas ir gilioje senatvėje ilgėdavosi scenos ir svajodavo dar kada nors padainuoti. Jums labiau patinka... sėdėti partiniuose forumuose ir klausytis keliasdešimt metų senumo kalbų... Jūs dažniau asistuojate įvairioms delegacijoms, negu sprendžiate meno klausimus. Ar Jūs pastebėjote, kad teatro repertuare nebeliko nė vienos nacionalinės operos? Dar galima pamatyti J. Juzeliūno baletą "Ant marių kranto", kuris lietuviškas savo melodika, bet ne siužetu.

    Jūs, gal būt, paprieštarausite, kad dar neseniai buvo statoma V. Klovos opera "Ave vita". Taip, buvo statoma, bet visai nelankoma. Teko operą nurašyti, kostiumus panaudoti kitiems
122

reikalams, o dekoracijas išversti į sąvartyną. 34 tūkstančius rublių kainavusi opera vos po kelių spektaklių amžinai paliko sceną. Argi ne apmaudu? Be abejo. Juk pastatymas trunka mėnesius. 0 šito buvo galima išvengti. Jūs ir pats puikiai žinote, kad "tarptautinio proletariato" idėjos Lietuvoje jau nieko nebežavi ir kad "Marksas niekad nebus už vadovą". Statėte operą gerai žinodami, kad netrukus ją reikės išmesti į sąvartyną. Tad kur čia prasmė? Štai koks likimas to meno, kurį ginate "Tiesoje". Ar sąžiningas menininkas gali toleruoti tokį pasityčiojimą iš jo darbo?

    Gal tai vienintelis pavyzdys? Pateikti galime ir daugiau.

    Neseniai klausėmės to paties V. Klovos operos "Amerikoniškoji tragedija" ištraukų. Gal kada nors ir šis balastas išvys sceną ir su tokia pat sėkme ją apleis? Amerikoniška tragedija! Keista? Kodėl mes imamės amerikietiško gyvenimo problemų, kai čia pat, Lietuvoje, jų pakankamai ir visos jos perdėm tragiškos. Trypiamas žmogaus orumas, neregėtas kyšininkavimas, korupcija, kosminio lygio melas, pusė tautos prasigėrusi murkdosi purvynuose, nuolatinės skyrybos ir kasdien vis mažėjantis lietuvių skaičius... Kodėl Jūsų nežavi lietuviškoji tragedija? Kodėl Jūs ieškote siužetų svetur? Padrąsinkite kompozitorių V. Klovą. Juk iš esmės jis neblogas žmogus, tik neturi drąsos. Ar tik neieškote ramių užutekių? Ar savo menkybės pajautimas neverčia purvais drabstyti kilnų ir drąsų žmogų?

    Dar ne taip seniai Jūs dainavote V. Laurušo operoje "Paklydę paukščiai", vaizduojančioje lietuvių emigrantų gyvenimą (aišku, suvulgarintą ir iškreiptą!). Norintis tėvynėn grįžti "susipratęs" lietuvis nužudomas savųjų! Gal V. Alseika ar J. Mikuckis? Dar vienas nacionalinio meno "šedevras". Jūs dainavote girdėdami, kaip visas teatro kolektyvas šaiposi tiek iš operos muzikos, tiek iš jos libreto. Girdėjote ir kaip nešvankiai šis spektaklis buvo vadinamas paties teatro kolektyvo. Dainavote, nors Jums spektaklis nepatiko (argi gali patikti subtilaus muzikalumo menininkui?). Deja, Jūs neprieštaravote ir vykdėte šį pareigos meną.

    Emigracijos problema. Aktuali? Net labai. Tauta mielai pakviestų grįžti tėvynėn šimtus tūkstančių svetur gyvenančių gabių ir darbščių tautiečių ir tuoj pat paprašytų apleisti čia besibastančius gausingus "broliškų respublikų" atstovus, kurių "aukštos kvalifikacijos" rodiklis - aptriušę partiniai bilietai kišenėse. Tai šie emigrantai iš Rytų yra apnuodiję alkoholio tvaiku ir keiksmais kiekvieną Lietuvos oro kubinį metrą! Štai - kur emigracijos problemos prasmė!

    Pamėginkite ją spręsti!
123

    Dar vienas pavyzdys. Prieš kurį laiką buvo statomas "nacionalinis" kompozitoriaus A. Rekašiaus "Degantis kryžius" taip pat vaizduojąs Ameriką ir sprendžiąs negrų diskriminacijos problemą. Kompozitorius A. Rekašius, sutiktas vieno bičiulio ir paklaustas, kodėl nerašąs lietuviška tematika, atsakė: "Taip lengviau prastumti. Man ir Maskvoje tą patį pasakė".

    Matote, net ir Maskvos muzikai šaiposi iš tokio lietuvių kompozitorių "uolumo". Tačiau niekas nekritikuoja nei A. Rekašiaus, nei kitų "pseudomeno" kūrėjų. Net ir stipriai remiami valdžios sluoksnių, šie veikalai scenoje ilgiau kaip metus dvejus neišsilaiko.

    Niekas nekritikuoja ir Jūsų už tai, kad Operos ir baleto teatre nebėra vietos M. Petrausko, S. Šimkaus, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, J. Pakalnio, B. Dvariono ir kt. lietuvių muzikos klasikų sceniniams veikalams. Apie lietuvių išeivijos muzikų kūrinius ką jau ir kalbėti! Tai būtų tolygu nusikaltimui!

    Niekas nebara čia ir kitų už abejingumą savo pareigoms, už atsakomybės tautai ignoravimą. Jūs, XXV TSKP suvažiavimo delegatas, linksmai leidžiate laiką Dūkšto apylinkių vilose kartu su monsinjoru Česlovu Krivaičiu, kuris taip pat yra "gavęs" valdyti vyskupiją už sąmoningą tikinčiųjų būklės iškraipymą ir nesirūpinimą jų reikalais.

    Atvirkščiai, Jums dar suteikiama teisė koneveikti ir kaltinti tuos, kas sąžiningai nori atlikti piliečio ir kūrėjo pareigas.

    Kalbėdamas apie J. Jurašą, toje pačioje "Tiesoje" Jūs pabrėžėte: "...palankioje kūrybinėje dirvoje pasisekimo apsvaigintas, jis greit išpuiko, savo egoizmą iškėlė aukščiau tarybinės lietuvių nacionalinės kultūros interesų, ignoruodamas atsakomybę ir pareigą savajai liaudžiai..."

    Štai tas J. Jurašo egoizmas:
    "Aš pašvenčiau visas savo jėgas, kad teatras taptų tiesos, gėrio ir grožio nešėjas.

    Šiuos idealus siekiau įkūnyti ir paskutiniame savo spektaklyje "Barbora Radvilaitė". Didelių teatro pastangų dėka gimė spektaklis, galėjęs būti reikšmingas mūsų teatro gyvenimui. Tačiau neaišku, kada jį pamatys žiūrovas (sužalotas spektaklis vėliau buvo demonstruojamas - autr.).

    Nejaugi "Barboros Radvilaitės" laukia ankstesnių spektaklių likimas?

    Vienintelis meno kūrinio vertintojas - žiūrovas. Laisvai besi-vystantys kriterijai neturi būti pakeičiami nuomonėmis, sudaromomis hermetinėje kabinetų tvankoje.
124

    Iki šiol beldžiausi, negaudamas leidimo statyti Z. Anujo "Anti-gonės", R. Chochuto "Vietininko", T. Ruževičiaus "Mano dukrytės", P. Vaiso "Marato sado", L. Zorino "Diono" ir kt. veikalų. Man buvo siūloma "rinktis" iš planinių sąrašų pjeses, kurios visiškai neatitinka mano pasaulėjautos.

    Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas.

    Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas tūpčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūros perspektyvos -visa tai mane verčia ryžtis: - po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau kada nors keisti baigtuose spektakliuose;

    - aš atsisakau proginių spektaklių kaina pirkti subrandintų kūrinių viltį;

    - aš pripažįstu tik tuos kūrybos vertinimo kriterijus, kurie gimsta aštrioje nuomonių kovoje;

    - aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė!"

    Šiais žodžiais J. Jurašas baigė savo laišką, kartu ir teatrinę kūrybą Lietuvoje. Tą pačią dieną ji buvo nutraukta prievartos būdu. J. Jurašui buvo sudarytos nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, ir jis turėjo palikti Lietuvą. Nežinia, kada jis galės grįžti į tėvynę ir iš viso, ar galės. Tam reikia didelių mūsų gyvenimo permainų.

    Mes linkėtume, kad J. Jurašas ir išeivijoje nenutrauktų teatrinės veiklos. Tačiau tai, kad jis nepamiršo pasauliui pasakyti tiesos žodžių apie mūsų kenčiančią tėvynę, laikome jo žmogiško taurumo ir didelio pilietinio sąmoningumo bruožu.

    Tėvynėje gyvenančių tautiečių tarpe jis liks kaip puikus ir karštas lietuvis (nors "Tiesa" sąmoningai nutyli jo tautybę!), sąžiningas ir principingas menininkas, nepabūgęs žiaurios priespaudos sąlygomis pasakyti tiesos žodžių. Dieve, Jam padėk!

    Tamsta, savo populiarumą leisdamas panaudoti nešvariems tikslams, tik profanuojate dainininko ir artisto vardą.

    Nepamirškite, kad tautos atmintyje išlieka tik tie kūrėjai, kurie nepamina po kojų žmogiškosios etikos ir lemtingą valandą eina kartu su tauta!
Vilniaus inteligentai
125

KAIP TARYBŲ VALDŽIA RESTAURUOJA
ISTORINIUS TAUTOS PAMINKLUS

    Tarybinė valdžia nuolatos giriasi savo kultūra, humaniškumu, ypatinga gamtos ir meno paminklų apsauga, pamiršdama, kiek istorinių ir meno paminklų nesugrąžinamai sunaikino ir toliau tebenaikina.

    Šia proga prisiminkime tik vieną, tačiau visos tautos labiausiai žinomą ir mylimą - Prisikėlimo bažnyčią Kaune.
Lietuvoje reta tokių paminklų, kuriuos visa tauta taip vertintų ir brangintų, kaip šią garsią Lietuvos šventovę. Nėra ko ir stebėtis - ją statė visa lietuvių tauta ir troško, kad ji amžiais stovėtų ir liudytų tautos prisikėlimą ir laisvę. Nerasime nė vieno vyresnio amžiaus lietuvio, kuris į tą statybą nebūtų įmūrijęs nors vieną plytą.

    "Nieko taip vaizdžiai neprisimenu, - pasakojo šių eilučių autorius, - kaip to istorinio paminklo statybą. Visi, nuo žilagalvio senelio iki darželinuko gavome knygutes su įrašu: "Mes statome tautos šventovę!" Į knygutę įklijuodavome ženkliukus po 10 centų. Tai "plyta" Prisikėlimo bažnyčiai. Kas į knygutę įklijuodavo 24 ženkliukus, to vardas būdavo įrašomas į bažnyčios statytojų garbės knygą. Todėl mes, mokinukai, lenktyniavome, net užkandžio atsižadėdami, kad nusipirktume daugiau "plytų" ir įamžintume savo vardą Aukso knygoje. Mums nenusileisdavo ir darželio vaikai. Gavę iš mamyčių 10 centų ledams, pinigus atiduodavo bažnyčios "plytoms" - ženkliukams".

    Prie šio kilnaus darbo prisidėjo inteligentai, ūkininkai ir darbininkai.

    Ir kilo tautos šventovė lyg naujo ryto aušra, apsupta tekančios saulės aureole. Į šį paminklą tauta stengėsi sukaupti visas meno jėgas, kad kiekvienas čia atėjęs pajustų, kaip lietuvių tauta brangina ir myli laisvę ir savo bočių didžių kovų ir aukų nueitą kelią.

    Karo audros šio paminklo nepalietė, vokiečiai taip pat neišdrįso jo niekinti, o atėjusi Raudonoji armija pradėjo viską naikinti, kas buvo šventa.

    Dar pirmomis dienomis buvo išniekintas Nežinomojo kareivio kapas, Karo muziejaus sodelyje užgesinta šventoji ugnis, sunaikintas Laisvės paminklas, nutilo Laisvės varpai. Iš tikinčiųjų atimtos ir išniekintos bažnyčios, sugriauti kryžiai. Naujieji šeimininkai, pasitikėdami savo milijonine armija, naikino visa, kas
126

jiems nepatiko. Jie išdrįso ištiesti savo šventvagišką ranką ir prieš didingą, dar nebaigtą statyti tautos laisvės paminklą - Prisikėlimo bažnyčią.

    Kadangi bažnyčios pastatas buvo labai tvirtas ir didelis, buvo daug vargo, kol su juo susidorojo. Jiems rūpėjo taip sugadinti paminklą, kad tauta jau nebegalėtų jo panaudoti tam tikslui, kuriam jis buvo skirtas.

Inžinieriai, dirbę prie tos bažnyčios restauravimo, pritaikant ją radijo įmonei, tvirtino: "Iš tų milijonų, kurie sukišti į tą paminklinį pastatą, norint jį pritaikyti įmonei, buvo galima 3-4 naujas gamyklas pastatyti".
Tautjonis

ANTANAS POŠKUS — NE KRAŠTOTYRININKAS!

    Į Lietuvos muziejus perkeliamos mūsų kultūrinės vertybės, kurios laikui bėgant negailestingai nyksta. Lietuvos muziejai organizuoja įvairias išvykas po respubliką, kaupdami medžiagą savo fondams. Visų muziejų darbuotojai tai daro atvirai, nesibijodami pasisakyti žmonėms, kas jie tokie. Muziejaus darbuotojo pažymėjimas neretai suteikia savotišką autoritetą jį turinčiam asmeniui. Kitaip elgiasi tik Ateizmo muziejaus atstovai.

    Šio muziejaus darbuotojų pažymėjimai liaudyje sukelia baimę ir neapykantą. Pažymėjimo parodymas - reiškia kokios nors koplyčios apiplėšimą. Žmonės nenori duoti ateizmo darbuotojams jokių daiktų, žinodami, kad jie bus panaudoti ateistinei propagandai.

    Ateistinio muziejaus darbuotojai bando žmones apgauti. Jie pasiskelbia kraštotyrininkais, rodo kraštotyros draugijos pažymėjimą, stengiasi įgauti žmonių pasitikėjimą, jokiu būdu neparodydami savo ateistinių pažiūrų. Tik tokiu būdu jie išvilioja įvairius, dažnai žmogui labai brangius, daiktus.

    Koks būna žmogui nusivylimas, kai jis pamato tuos brangius daiktus ateizmo muziejaus vitrinoje.

    Prieš kiek laiko pas Kernavės kleboną Švogžlį prisistatė kraštotyrininkas Antanas Poškus ir išviliojo atsiminimus apie įvairius kunigus, jų tarpe ir apie vysk. K. Paltaroką. Netrukus Ateizmo muziejaus stende pasirodė apgaule iš kun. Švogžlio išgauta medžiaga ir interpretuota ateistiškai.

    Pasirodo - Antanas Poškus - Ateizmo muziejaus direktoriaus slapyvardė.

    Saugokimės Antano Poškaus ir jo talkininkų, apsiskelbusių kraštotyrininkais!
127

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum