gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 4 Spausdinti El. paštas
        Tegul meilė Lietuvos
        Dega mūsų širdyse,
        Vardan tos Lietuvos
        Vienybė težydi!

AUŠRA NR. 4 [44]


    Numeryje:

    1. Nepriklausomybės netekimas -skaudi lietuvių tautos nelaimė.
    2. Lietuvių Golgota.
    3. Saugumas ir nusikaltėlių pasaulis.
    4. Lietuvos KP CK Mokslo skyriaus vedėjui doc. J. Aničui
    5. Ar tiesa?
    6. Skundas TSRS KP Generaliniam sekretoriui drg. L. Brežnevui.
    7. Žinios.

L i e t u v a
1976. X.20.

129
NEPRIKLAUSOMYBĖS NETEKIMAS —
SKAUDI LIETUVIU TAUTOS NELAIMĖ

    Lietuvą įjungus į Tarybų Sąjungą, ji nustojo gyventi kaip nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybės netekimas - tai didelis ir skaudus lietuvių tautai nuostolis. Trumpas, vos dvidešimt dvejus metus trukęs, nepriklausomybės gyvenimas, tai didelio lietuvių tautos pakilimo laikotarpis, kuriam negali prilygti nė vienas anksčiau pragyventas laikotarpis, tęsesis šimtmetį ar net daugiau. Vos pakilusi lietuvių tauta, kurią jau devynioliktame šimtmetyje laikė mirštančia ir kitų šalių mokslininkai vyko į Lietuvą užrašyti lietuvių dainas, papročius, padavimus, tarmes, kad seniausioji Indoeuropiečių kalba neišnyktų be pėdsakų mokslui, nepriklausomybės metais tvirtai atsistojo ant kojų, sustiprėjo ir tiek pakilo įvairiose ūkio ir kultūros srityse, kad jau galėjo eiti drauge su aukštos kultūros tautomis.

Nepriklausoma valstybė kūrėsi labai sunkiose apystovose. Ką tik buvo praslinkęs pirmasis pasaulinis karas, palikęs krašte griuvėsius ir sunaikintą ūkį. Daugelio sodybų vietoje matėsi tik pelenai, ūkininkai turėjo tik po vieną karvę ir arklį ir tai dažniausiai seną, šlubą, kuris netiko karo reikalams. Dirbtuvės ir fabrikai sugriauti; didžiuliai miško plotai iškirsti ir išgabenti svetur. Pinigų vertė kritusi ir turėtos santaupos nuėjusios vėjais. Valstybę teko kurti nualintame krašte, turint neskaitlingą inteligentiją, menkus išteklius ir be didesnės paramos iš šalies. Kaimynai nepalankiai žiūrėjo į besikuriančią valstybę ir planavo užgrobti jos teritoriją. Kai okupacinė vokiečių kariuomenė traukėsi, į Lietuvą iš rytų ėmė veržtis raudonieji daliniai, iš pietų - lenkų legionai, o šiaurės vakaruose plėšikavo carinės armijos ir nugalėtos Vokietijos kariuomenės likučiai, vadovaujami avantiūristo Ber-monto - Avalovo. Reikėjo kurti valstybę ir drauge su ginklu ran koje kovoti su daug skaitlingesniais ir galingesniais priešais. Pavojai ir sunkumai buvo be galo dideli. Bet tautos ryžtas sukurti savąją valstybę buvo nepalaužiamas. Sunkumai buvo nugalėti ir sukurta nepriklausoma valstybė. Pasitvirtino sena tiesa, kad kovoje dėl tautos laisvės laimi ne ta pusė, kuri skaičiumi ir ištekliais pranašesnė, bet ta, kurios teisės, ryžtas ir ištvermė nepalaužiami. Nepriklausoma valstybė buvo tautos sutikta kaip šviesi viltis, sužadinusi tautoje nepaprastą entuziazmą, energiją ir didelį kūrybinį užmojį.
131

    Ko pasiekta nepriklausomybės metais ir ką davė nepriklausomybė lietuvių tautai?

    1. Atgautas tautos suverenumas - teisė pagal savo valią ir sugebėjimus savarankiškai tvarkyti ekonominį, politinį ir kultūrinį gyvenimą, panaudojant tautos gerovei visus krašto išteklius ir valstybinį aparatą, kuris anksčiau tarnavo svetimiesiems ir nekartą buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą.

    2. Atitaisyta nelemta praeities klaida - lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje ji įvesta įstaigose, mokyklose, valstybiniuose raštuose. Šio akto svarbą dar XVI a. yra vaizdžiai nusakęs Mikalojus Daukša savo "Postilėje", rašydamas: "Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą". Lietuvių kalba nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėjo ne tik įstaigose, mokyklose, raštuose, bet ir miestuose, inteligentijos tarpe, kur anksčiau vyravo lenkų ir rusų kalbos. Lietuvių kalba tapo vyraujančia žmonių bendravimo kalba

    3. Ištobulinta ir praturtinta bendrinė raštų ir šnekamoji lietuvių kalba. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio ir jaunų kalbininkų kruopštaus ir ištvermingo darbo dėka lietuvių kalba buvo sunorminta, apvalyta nuo barbarizmų, svetimybių ir praturtinta naujadarais, kaip pvz., pieštukas, parduotuvė, piltuvėlis ir kt. Išnyko abrozas, aptieka, koronė, storonė, zokonas, ulyčia, grie-kas ir kiti, o jų vietą užėmė paveikslas, vaistinė, įstatymas, nuodėmė, gatvė. Sudaryta lietuviškoji mokslo, meno, technikos ir kitų sričių terminologija ir tuo sudarytos sąlygos paruošti mokykloms vadovėlius ir leisti mokslinę literatūrą lietuvių kalba. Talentingi lietuvių rašytojai (J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius, A. Vienuolis, M. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ir kiti) savo raštais ir bendrinę kalbą įvedė daug naujų, iš atskirų tarmių paimtų, žodžių ir stilistiniu-literatūriniu požiūriu ją nušlifavo. Lietuvių kalba virto viena iš gryniausių ir tobuliausių literatūrinių kalbų.

    4. Didelė pažanga padaryta švietimo srityje. Sukurtos lietuviškos pradžios, vidurinės ir aukštosios mokyklos. Prie carinės valdžios veikė rusiškos mokyklos su dėstomąja rusų kalba. Prieš pirmąjį pasaulinį karą "Ryto", "Saulės" ir "Žiburio" draugijos buvo įsteigusios nedidelį skaičių (apie 30 pradžios ir 3 vidurines) mokyklų, bet ir jose beveik visose dėstomoji kalba ir vadovėliai buvo rusų kalba.

    Karo metu mokyklų skaičius buvo labai sumažėjęs. Kai 1918
132

susikūrė Lietuvos Švietimo ministerija, tai ji rado arti vieno tūkstančio pradžios mokyklų, 8 gimnazijas, 2 progrimnazijas ir* nė vienos aukštosios mokyklos.

    Ko pasiekta nepriklausomybės metais, rodo šie skaičiai (žiūr. lentelę nr. 1).

    Nuo 1919 iki 1939 mokyklų skaičius padidėjo 2,5 karto, mokytojų 6,5 karto, besimokančių 6,2 karto. Nuo 1928 įvestas 4, o nuo 1936 6 r^etų pravalomas pradžios mokslas. Įsteigtas Lietuvos universitetas, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Konservatorija, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, Aukštieji kūno kultūros kursai ir Aukštieji karininkų kursai. Aukštosioms mokykloms išugdyti moksliniai kadrai. Sukurtos ir mokslo tiriamosios įstaigos, Lituanistikos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Selekcijos stotis.

    Pastatyta virš 700 naujų mokyklų. Padaryti dideli mokyklose pertvarkymai. Išleisti nauji mokyklų įstatymai, darbo ir tvarkos taisyklės. Paruošti lietuvių k. vadovėliai, naujos mokomųjų dalykų programos. Mokymas, auklėjimas ir visa darbo tvarka mokyklose buvo daug geresnė, negu anksčiau rusų mokyklose. Kai kuriuos tvarkos nuostatus nepriklausomos Lietuvos mokyklų įsivedė ir tarybinės mokyklos, pvz., vieton ketvirčių įvedė trimestrus, panaikino keliamuosius egzaminus, leido kelti sąlyginai į aukštesnes klases mokinius, turinčius vieną nepatenkinamą metinį pažymį, sumažino baigiamųjų egzaminų skaičių ir jų pravedimą pertvarkė panašiai, kaip buvo seniau pravedami Lietuvos mokyklose.

    Nepriklausomos Lietuvos padaryta didelė pažanga švietimo srityje yra nemaloni dabartinio režimo gynėjams, kurie visokiais būdais stengiasi ją sumažinti ar sumenkinti. Pvz., J. Žiugžda "Lietuvos TSR istorijoje" (III t. 1965) rašo: "Mokyklų padėtis tiek buržuazijos viešpatavimo pradžioje, tiek ir vėlesniais metais buvo labai sunki ir praktiškai rodė visišką nesirūpinimą valdžios tuo reikalu... Švietimo ministerijos biudžetas iš bendros valstybės biudžeto sumos tesudarė 13 procentų (p. 363)... Labai nedaug mokinių tegalėjo baigti pradinės mokyklos kursą... Kai kuriose mokyklose baigiančiųjų skaičius tesiekė 9 proc. Net Kauno miesto pradinių mokyklų ketvirtąjį skyrių baigė tik 9,7 proc. mokinių"... (p. 365).
----
*Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1930 m., p. 32.
133

LENTELĖ NR. 1

Eil. Mokyklų
                    Mokyklų skaičius   Mokytojų skč.      Besimokančių skč.
Nr. tipas                    1918 1919 1938/39 1918 1919 1939 1918 1919 1938/39
1. Aukštosios mokyklos  -      1       6                  20   481   -      522   3924
2. Vidurinės mokyklos   10    38     89                360  1400  -    9213  21095      
3. Specialios mokyklos   -      3     147      -         35   1301  -      149  10247
4. Pradžios mokyklos  900  1036   2334  1000   1232  5384 40000 45540 292545
5. Vaikų darželiai          -     -       146     -         -      186   -        -       5404
6. Kitos mokyklos        -     -        15      -          -        22   -       -         472

Viso"                      910 1078    2737  1000 1347  8784   40000 55424  333687

*1919 m. duomenys imti iš "Pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio", p. 314, 315, 330. 1938-39 m.m. - iš "Mokytojų kalendoriaus" 1939/40 m.m. p. 98-99.
134

     Sunku suprasti, kaip galima išdrįsti taip klaidinti žmones. Pradinių mokyklų keturis skyrius baigdavo ne 9 proc, bet 86,7, o šeštuosius skyrius 94,4 proc. ("Mokytojų kalendorius" 1939/40 m.m. p. 104). Iš valstybės biudžeto Lietuvos vyriausybė švietimo reikalams 1939 skyrė 15,9 proc. (ten pat), o Tarybų Lietuvos valdžia 1970 metais skyrė 16,7 proc. (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1970. Statistikos metraštis, p. 369). Ar jau toks didelis procentų skirtumas? Jeigu nepriklausomos Lietuvos valdžia visiškai nesirūpino švietimo reikalais, tai kaip galėjo būti įgyvendintas visuotinis pradžios mokslas, besimokančių skaičius per 20 metų padidėti 6,2 karto, įsteigtos 6 aukštosios mokyklos? Be to, nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniais metais 1-4 skyriuose mokėsi daugiau vaikų, negu 1-4 klasėse tarybiniais metais. 1938/1939 m.m. 1-4 skyriuose (be Vilniaus krašto, kuris buvo lenkų valdžioje) mokėsi 271,3 tūkst. (Mokytojų kalendorius 1939/40 m.m., p. 103), o 1970/71 m.m. 249,5 tūkst. (Liet. TSRS ekonomika ir kultūra 1970, p. 330). 21,8 tūkst. mažiau, nors turėjo būti daugiau, nes 1938 Lietuvoje gyventojų buvo 2,5 mil., o 1970 - 3,1 mil.

     M. Gedvilas savo 1975 m. išleistuose atsiminimuose rašo: "Visuotinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje su mažomis išimtimis buvo pasiturinčiųjų privilegija. Iš pradinio mokslo buvo mažai naudos... Valdantieji žiūrėjo, kad dvarams, buožių ūkiams netrūktų pigių apmokamų piemenų, bernų, samdinių... Tokios reakcinės liaudies švietimo politikos išdava - masinis neraštingumas ir mažaraštingumas, o kai kurių žmonių beviltiškas abejingumas mokslui" (Mečislovas Gedvilas, Lemiamas posūkis, 1975, p. 20-21). '

     Ką rodo faktai? Kybartų vidurinėje mokykloje 1924 iš 225 mokinių buvo 42 ūkininkų vaikai, 53 tarnautojų, 24 mažažemių ir 106 darbininkų (Kybartų "Žiburio" progimnazijos 1924 pranešimas Švietimo ministerijai ir "Žiburio" C. Valdybai. Mažažemių ir darbininkų vaikai sudarė 57.7 proc. Mažiau pasiturinčiųjų vaikai sudarė daugumą Seinų-Lazdijų gimnazijoje ir kai kuriose kitose vidurinėse mokyklose. Neturtingi mokiniai buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą (15-20% visų mokinių), o studentai aukštosiose mokyklose dar galėjo gauti ir stipendijas. Tai ar galima tvirtinti, kad vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje buvo pasiturinčiųjų privilegija?

     Netiesa, kad iš pradinio mokslo mažai tebuvo naudos. Nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų mokytojai buvo nemažiau rūpestingi, kaip dabartiniai mokytojai, vaikai buvo daug drausmingesni, o tėvai, kurie nenorėdavo leisti vaikų į mokyklą, buvo
135

traukiami į teismą ir baudžiami (iki 50 litų). Apskritai, nepriklausomos Lietuvos mokyklos mokymo, auklėjimo, tvarkos, drausmės požiūriu ne tik nebuvo žemesnio lygio už dabartines tarybines mokyklas, bet buvo gerokai jas pralenkusios. Mažaraštiškumo ir abejingumo mokslui priekaištas labiau tinka ne ano meto Lietuvai, o dabartiniems tarybiniams moksleiviams.

     Nepriklausomos Lietuvos mokykla mokiniams statė nemažus reikalavimus, rūpinosi juos išmokyti sistemingai dirbti, aukštu pažangumo procentų nesivaikė, nebuvo tempimo, kėlė į aukštesnes klases ir davė baigimo pažymėjimus tik mokantiems išeitą kursą. Baigusieji šešis skyrius (pradžios mokyklos), lietuvių kalba rašė, nedarydami stambių rašybos klaidų ir visi gerai mokėjo daugybos lentelę, ko negalima pasakyti apie dabar baigiančius aštuonias klases (iš parduotuvių vedėjų tenka išgirsti, kad merginos, baigusios aštuonias klases ir prekybos mokyklą, atėjusios dirbti į parduotuves sunkiai skaičiuoja ir reta kuri moka daugybos lentelę). Rūkymas ir svaiginamųjų gėrimų vartojimas moksleivių tarpe retai tepasitaikydavo. Didesni nusikaltimai, kaip vogimas, bemaž nepasitaikydavo. Nebuvo reikalingi sunkiai auklėjamiems visuomeniniai vaikų kambariai. Aukštosios mokyklos neruošė parengiamųjų kursų abiturientams žinių minimumui įsigyti, kad jie galėtų studijuoti aukštojoje mokykloje. Nepriklausomos Lietuvos abiturientai aukštajam mokslui  pakankamai žinių įsigydavo gimnazijose.

     Giriamasi aukštu švietimo pakėlimu ir dideliu besimokančių skaičiumi. Moksleivių skaičius, tiesa, yra padidėjęs, bet ne keliolika, kaip giriamasi, o tik apie porą kartų. 1975 besimokančių Lietuvoje buvo apie 750 tūkst. (J. Maniušis, Tarybų Lietuva, 1975, p. 86), o 1939 - 333,6 tūkst. (be Vilniaus krašto), (Mokytojų kalendorius; 1939/40 m.m.; p. 99). Bet, jeigu iki šiol būtų išsilikusi nepriklausoma Lietuva, ar moksleivių skaičius nebūtų padidėjęs?

     Dabar niekinama nepriklausomos Lietuvos mokykla, bet per ją turėjo praeiti visa jaunoji karta, įgydavo, palyginti, neblogas žinias ir įprasdavo dirbti. Tarybinėje mokykloje mokosi didesnis moksleivių skaičius, bet joje neišugdomas darbštumas, pareigingumas ir nesuformuojami tvirti moraliniai principai, įpratinama lengvai į viską žiūrėti ir pigia kaina pasiekti. Ar ne todėl fabrikai gamina prekes, kuriu nenorima pirkti ir ieškoma užsieninių? Įstaigose ne visada susilauksi greitą ir mandagų patarnavimą, o parduotuvėse negausi tikrą svorį ir teisingą grąžą.
136

     5. Išauginta nauja lietuviškoji inteligentija. Mokslus ji daugiausia baigė Lietuvos aukštosiose ir vidurinėse mokyklose. Dalis studijavo, gilino žinias ir ruošėsi moksliniam darbui Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. Naujosios inteligentijos dauguma buvo susipratusi, mylinti tautą ir pozityviai nusiteikusi. Jai netrūko idealizmo, dinamiško veržlumo ir platesnio kūrybinio užmojo. Daug ką darė ne dėl pinigo ar karjeros, bet mylėdami savo tautą, trokšdama, kad ji greičiau pakiltų ir susilygintų su priešakinėmis aukštos kultūros tautomis. Ji nemėgo per daug girtis. Daugiau kėlė aikštėn trūkumus ir ragino greičiau jų atsikratyti. Gyvą atgarsį jaunoj inteligentijoje buvo sulaukęs prof. K. Pakšto raginimas pagreitinti lietuvių kultūrinio vystymosi tempą ("Pasukime Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn!"). Dinaminis jaunosios inteligentijos veiklumas gyvai ėmė reikštis literatūroje, mokslo, meno, ūkio, organizacinio veikimo, sporto ir kitose tautos ir valstybės gyvenimo srityse. Augant inteligentijai, metai po metų kilo, plėtėsi ir tobulėjo visas tautos ir valstybės gyvenimas.

     6. Suklestėjo lietuvių literatūra. Savo talentus pilnai atskleidė J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius, A. Vienuolis, Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, A. Binkis. Lietuvių literatūrai grįžo Jurgis Baltrušaitis. Šalia šių, savo kūryba nemažai praturtino lietuvių literatūrą gausus būrys kitų rašytojų, kaip Faustas Kirša, P. Vaičiūnas, S. Nėris, P. Cvirka, Lazdynų Pelėda, I. Simonaitytė, B. Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, Kossu-Aleksandra-vičius, J. Grušas ir kt. Lietuvių grožinė literatūra pakilo iki pasaulinio lygio (V. Mykolaitis-Putinas, Jurgis Baltrušaitis).

     Nepriklausomybės laikotarpiu grožinės literatūros ir kitų knygų išleista, bibliografo prof. V. Biržiškos tvirtinimu, du kart daugiau, negu nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo 1547 m. iki 1918 m. (Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė "Lietuvos Istorija", Chicago, 1956, p. 927).

     7. Nuo literatūros neatsiliko dailė ir muzika. Šalia vyresniosios kartos dailininkų, skulptorių ir muzikų, iškilo gausus būrys kitų žymių menininkų ir muzikų, kuriuos išaugino Kauno meno mokykla, Muzikos mokykla ir Konservatorija. Pastatyti didingi muziejaus rūmai, kuriuose įsikūrė Čiurlionio meno galerija. Joje išstatyti Čiurlionio paveikslai ir buvo rengiamos liaudies meno ir dailininkų sukurtų paveikslų parodos. Pastatyti įspūdingi skulptoriaus V. Grybo sukurti paminklai S. Daukantui Papilėje, V. Kudirkai Naumiestyje ir Žemaičiui Raseiniuose. Įsteigti Operos ir dramos teatrai, kurių pastatymų aukšto lygio niekas neginčija.
137

     8. Išaugo spauda. Kai kurie laikraščiai, kaip tiems laikams, turėjo nemažą tiražą, pvz., "Mūsų laikraščio" buvo spausdinama apie 90 tūkst. egzemp. (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. II, 1968, p. 78). Spauda padidėjo ne tik tiražu, bet pagerėjo ir savo turiniu, išvaizda ir žurnalistiniu spausdinamos medžiagos apdorojimu. Savo spaudą turėjo jaunimas ir suaugusieji, atskirų profesijų žmonės ir įstaigos, įvairios draugijos ir skirtingos politinės organizacijos. Šalia valdžios organo "Lietuvos aido", ėjo ir opoziciniai dienraščiai: "XX amžius" ir "Lietuvos žinios". Buvo leidžiami žurnalai kaip artimi religinei ideologijai ("Židinys"), taip ir ateistinei ("Kultūra").

     9. Gyvas buvo visuomeninių organizacijų veikimas. Nors buvo kai kurie suvaržymai, bet išskyrus vidurinių mokyklų moksleivius ir politines partijas, kitos skirtingos ideologijos organizacijos, kurios ir nepritarė nustatytam valdžios režimui, galėjo veikti viešai, šaukti susirinkimus, rengti masinius suvažiavimus ir kongresus, net su eisenoms, sporto ir dainų šventėmis.

     10. Nemaža pažanga padaryta ūkio srityje, nors sąlygos ūkiui kelti buvo nepalankios. Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos ūkiui buvo padaręs didelius nuostolius, kurių niekas neatlygino. Lietuvos gamtos turtai nedideli ir žaliavų ištekliai menki. Pramonė ir prekyba carinės valdžios metais beveik išimtinai buvo kitataučių rankose. Jie mažai pasitikėjo Lietuvos valstybe ir neskubėjo savo kapitalus panaudoti Lietuvos pramonei kelti. Besikurianti valstybė turėjo menkus išteklius ir didesnių sumų skirti pramonei kelti negalėjo. Be to, buvo vykdoma žemės reforma ir tatai kuriam laikui sulėtino žemės ūkio kilimą. Bet, užgydžius karo žaizdas, Lietuvos ūkis pradėjo kilti. Buvo pastatytos ir moderniškai įrengtos stambios "Maisto" ir ; "Pienocentro" įmonės, cukraus, popieriaus, "Drobės", "Inkaro" ir kiti fabrikai.

     Nemaži pertvarkymai buvo padaryti žemės ūkyje. Pravesta žemės reforma. 717,9 tūkst. ha dvarų žemės išdalinta bežemiams ir mažažemiams, savanoriams ir kultūrinėms įstaigoms. 150,2 tūkst. ūkio iškelta į vienkiemius, kurių bendras žemės plotas sudarė 1,57 mil. ha. (Lietuvos statistikos metraštis, 1938, p. 120-121). Įsteigta visa eilė organizacijų, įstaigų ir įmonių žemės ūkiui kelti ir jam paremti.

     Žemės ūkio rūmai rūpinosi žemės ūkio kultūros kėlimu. Jie įsteigė 319 javų valomųjų punktų, 132 žemės ūkio mašinų ir įrankių naudojimo ratelių, 157 kergimo punktus, 96 paukštynus, 1090 jaunųjų ūkininkų ratelių (t.p. p. 137).

     "Pienocentras" - pieno perdirbimo kooperatyvinių bendrovių
138

sąjunga, savo žinioje turėjo 185 pienines, 2105 pieno nugriebimo punktus. "Pienocentras" iš ūkininkų surinkdavo pieną, kiaušinius, vaisius, perdirbdavo ir pagamintą produkciją eksportuodavo į užsienį, o ūkininkams už jų produktus mokėdavo nustatytą tvirtą kainą. Gamino sūrį ir aukštos kokybės sviestą, kuris turėjo gerą vardą užsienyje ir noriai ten buvo perkamas. I užsienį "Pienocentras" 1938 m. pardavė 17239 tonas sviesto už 55,1 mil. litų, 865 mil. kiaušinių už 7,9 mil. lt, 940 tonų vaisių už 583,5 tūkstančius litų (t.p. p. 266). Be to, vidaus rinkoje dar parduodavo prekių už 13,8 mil. litų. Vaisius ir daržoves dar supirkinėdavo "Sodyba".

     "Lietūkis" - žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, rūpinosi grūdų supirkinėjimu ir jų eksportu, ūkininkų aprūpinimu žemės ūkio mašinomis, trasomis ir kitomis ūkio prekėmis. Ūkininkai pristatydavo į "Lietūkio" ekskavatorius grūdus ir gaudavo nustatytą tvirtą kainą. 1938 m. "Lietūkis" pardavė prekių už 113,9 mil. litų. Už eksportuotas prekes gavo 30,2 mil. litų (p. 266).

     "Maisto" bendrovė iš ūkininkų supirkinėdavo galvijus, kiaules, avis, paukščius. Savo fabrikuose Kaune, Tauragėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje gamino aukštos kokybės bekoninę mėsą, kumpius, dešras, konservus ir eksportuodavo į užsienį, daugiausia į Angliją. Savo fabrikuose per parą apdorodavo 2600 kiaulių, 200 galvijų, 150 veršių ir avių, 5000 paukščių. Per metus pagamindavo 70 tūkstančių tonų mėsos, 5,5 tūkstančius tonų dešrų, 1 mil. dėžučių konservų. 1939 m. už eksportą gavo 70 mil. litų, o vidaus rinkoje už parduotas prekes 19,8 mil. litų (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. II, p. 494-495).

     "Pienocentras", "Lietūkis", "Maistas" buvo remiamas valstybės. Pasaulinės ekonominės krizės metu, kai smarkiai krito žemės ūkio produktų kainos, "Pienocentras", "Lietūkis" ir "Maistas" ūkininkams už pristatomus produktus mokėjo brangiau, negu gaudavo juos pardavę užsienio rinkoje. Skirtumą padengdavo valstybė, tam reikalui skirdama maždaug 10-20 mil. litų per metus.

     Ūkininkams ilgalaikes paskolas duodavo Žemės ūkio bankas, imdamas po 4-5 proc. Banko 1939 m. balansas siekė 193 mil. litų. Paskolų tais metais buvo išduota 129,9 mil. litų (Lietuvos statistikos metraštis 1938 m., p. 301-302).

     Žemės ūkio rūmai, "Pienocentras", "Lietūkis", "Maistas", Žemės bankas daug parėmė ūkininkus ekonominės krizės metu ir, apskritai, nemažai prisidėjo prie žemės ūkio pakėlimo.

     Kokių rezultatų pasiekta žemės ūkyje parodo lentelė Nr. 2. (žiūr. lentelę Nr. 2).
139

LENTELĖ NR. 2*

                                        Nepriklausomoje    Kada tarybų valdžios
                                        Lietuvoje           metais pasiekta neprikl.
                                                                 Lietuvos žemės ūkio lygis

Eil.
                                   Metai Kiekis           Metai Kiekis
Nr. Produkcijos rūšis
1. Bendras grūdinių kultūrų   1938 1799,4
          1967   1743,4 derlius (tūkst. t.)
2. Derlius iš ha
                  1938 11,8               1964   11,2
3. Viso galvijų (tūkst.)
        1938 1192,8           1960    1158,1
4. Melžiamų karvių (tūkst.)   1938 778,8
            1962   773,2
5. Iš karvės primelžta (kg)    1938 2780,-
           1967   2698,-
6.   Avių (tūkst.)
                 1938 1241,1           1975   19,3
7.   Paukščių (tūkst.)
           1938 5763,8           1953   5531,4
8.   Kiaulių (tūkst.)
             1938 1249,4            1959   1269,4

*1938 m. duomenys paimti iš "Lietuvos statistikos metraščio 1938 m. p. 301-302.
Tarybinių metų duomenys imti iš "Lietuvos -R ekonomika ir kultūra", 1970, p. 143, 144, 162.

     Pateikti duomenys rodo, kad tarybiniais metais nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio lygis buvo pavytas tik praėjus maždaug 20 metų po antro pasaulinio karo. Nors per pirmą pasaulinį karą Lietuvos žemės ūkis buvo daug daugiau nukentėjęs, negu antrojo karo metu, bet nepriklausoma Lietuva prieškarinį lygį pasiekė maždaug per 3-4 metus po karo (Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1930 m., 205 p.). Ir dabar, po 30 metų,
140

Tarybų valdžia nedaug pralenkė nepriklausomos Lietuvos žemės ūkį.

     Lietuvos TSR Statistikos valdybos pranešimu ("Tiesa", 1976.1.27, Nr. 21) 1975 m. buvo gauta grūdų 2143 tūkstančiai tonų. 1938 m. nepriklausomoje Lietuvoje, be Vilniaus krašto, grūdų buvo gauta 1799,4 tonų. Jei pridėsime, kas buvo išauginta Vilniaus krašte, tai skirtumo beveik nebus. Be to, dabar javus kulia kombainais ir sveria piaudami, kada grūdai neišdžiūvę. Seniau, gerai išdžiūvusius javus veždavo į kluonus, o paskui kuldavo ir, kai sverdavo, grūdai būdavo visai sausi. Specialistų nuomone, nuo dabartinio svorio 20% reikia numesti.

     Visų kategorijų ūkiuose 1975 m. galvijų buvo 2022 tūkst., jų tarpe karvių - 873,1 tūkst., avių 19,3 tūkst. ("Tiesa", 1976 m. Nr. 21). 1938 m. (Šiame str. nepriklausomos Lietuvos duomenys duodami iš 1938 m., nes 1939 ir 1940 m. duomenys nebuvo oficialiai paskelbti) galvijų buvo 1192,8 tūkst., bet už tat avių buvo laikoma ne 19,3 tūkst., o 1,24 milijono. Melžiamų karvių 1975 m. buvo 94,3 tūkst. daugiau, bet, jei pridėsime laikytas karves Vilniaus krašte, tai skirtumo nebus. Be to, iš bendro gyvulių skaičiaus didelis procentas priklauso individualiai kolūkiečiams: karvių 42,6%, avių ir ožkų 82,1%, o bendro gyvulių skaičiaus 32,3% ("Tiesa", 1976, Nr. 21). Tarybiniai ūkiai ir kolūkiai gyvulininkystėje, o taip pat ir pieno ūkyje dar yra mažai pažengę. Galima drąsiai tvirtinti, kad nepriklausoma Lietuva iki šiol žemės ūkyje būtų daug toliau nužengusi.

     Pramonės srityje tarybų valdžios metais daugiau padaryta. Jei tikėti ministro pirmininko J. Maniušio tvirtinimu, pramoninė gamyba, palyginti su 1940 m., padidėjo 47 kartus (J. Maniušis, Tarybų Lietuva, 1975, p. 16). Jei tiek kartų padidėjo gamyba, tai maždaug tiek pat turėjo padidėti ir iš jos gaunamas pelnas. Kam jis sunaudojamas, jeigu darbininkų ir tarnautojų atlyginimas maždaug toks arba net mažesnis negu 1938 metais?

     Pagal Lietuvos TSR Statistikos valdybos pateiktus duomenis, 1975 m. darbininkų ir tarnautojų vidutinis piniginis darbo užmokestis per mėnesį sudarė 142 rublius, o pridėjus išmokas ir lengvatas iš visuomeninių vartojamų fondų (nemokamas mokslas, gydymas) -192 rublius ("Tiesa", 1976, Nr. 21). 1938 m. Lietuvoje pramonės darbininko vienos dienos (8 vai.) atlyginimas siekė 5,84 lt. (Lietuvos statistikos metraštis, 1938, p. 166), o mėnesinis-146,- lt. Iš darbininko algos buvo atskaitoma 3% soc. draudimui. Už tai jis gaudavo nemokamą gydymą, vaistus, ligos atveju nedarbingumo pašalpą 70-100% atlyginimo. Lito perkamoji galia
141

buvo maždaug lygi rublio perkamajai galiai*. Pramonės darbininko atlyginimas buvo maždaug lygus dabartiniam darbininko atlyginimui, bet valstybės tarnautojo atlyginimas 2-3 ir net daugiau kartų didesnis.

     Valstybės tarnautojai pagal atlyginimą buvo suskirstyti į 18 kategorijų. Mažiausią atlyginimą gaudavo I kategorijos tarnautojai nuo 150 iki 225 litų, o didžiausią - 18 kat. - 1200 litų. Buvo mokami priedai už ištarnautus metus. Kas treji metai alga padidėdavo 10%. Taip I kategorijos tarnautojas, kurio pagrindinė alga buvo 150 litų mėnesiui, po trejų metų gaudavo 165 litus, o po penkiolikos metų - 225 litus. Panašiai didėdavo ir kitų kategorijų tarnautojų atlyginimai. Be to, tarnautojai gaudavo Kalėdų ir Velykų švenčių priedus, po pusę mėnesinės algos ir vaikų priedus po 10 litų mėnesiui už kiekvieną vaiką iki 10 metų.

     I kat. (150-225) atlyginimą gaudavo sargai ir valytojos, II kat. (160-240) - vyresnieji sargai (šveicoriai), V kat. (200-300) - gailestingosios seserys, mašininkės, VII kat. (280-420) - raštvedžiai, VI-IX kat. (240-510) - pradžios mokyklų mokytojai, XXI kat. (380-570) - gimnazijos mokytojai, ligoninių gydytojai, XII kat. (600-780) - gimnazijų direktoriai, XV-XVIII kat. 800-1200 - aukštųjų mokyklų docentai, profesoriai, tarėjai, departamentų direktoriai ir kiti aukštieji pareigūnai. Nepriklausomoje Lietuvoje sargai ir valytojos gaudavo maždaug tiek, kiek dabar gauna aukšti pareigūnai.

     Pramonės, prekybos ir kredito srityse, kur anksčiau beveik viskas buvo kitataučių rankose, nepriklausomoje Lietuvoje labai sustiprėjo lietuvių pozicijos. "Lietūkis", "Maisto" ir "Pienocentro" įmonės, cukraus, popieriaus ir eilė kitų naujai pastatytų fabrikų ir įmonių, Lietuvos bankas, Žemės bankas, Ūkio bankas, nemažas skaičius vartotojų ir kredito kooperatyvų priklausė lietuviams.

     Nepriklausoma Lietuva stengėsi sudaryti visas sąlygas lietuvių tautai augti ir klestėti. Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį atstatytas karo sugriautas ūkis, jis išplėstas ir pakeltas.
-------------
*1938 m. produktų kainos buvo tokios: ruginė duona 24 centai, jautiena 0,60-1,- lt., kiauliena 1,5-1,65 lt., rūkyti lašiniai 2,60-2,90 lt., kiaušiniai 10 št. 0,60-1,- lt., saldus pienas 1,- 0,15- 0,20 lt., sviestas 2,70 - 3,50 (eksportinis) lt., bulvių 50 kg. 2,- 2,30 lt., vilnonė drabužių eilutė 70-100 lt., vyriški batai 16-20 lt. (Lietuvos statistikos metraštis 1938 m., p. 284-288).
142

Sunorminta ir patobulinta lietuvių kalba, įvesta įstaigose ir mokyklose, ji įsigalėjo visame viešame gyvenime. Išauginta nauja, tėvynę mylinti, inteligentija. Žymiai pakeltas švietimas ir kultūra. Lietuva užmezgė ryšius su kitomis šalimis ir išėjo į pasaulinę areną, kur įgijo draugų ir palankumo kitų tautų tarpe. Ir dabar, kai Lietuva netekusi savarankiškumo, jos paremia ir padeda lietuvių tautai kovoje už šventas savo teises.

     Ar būtų Lietuva tiek pakilusi, jeigu 1918-1919 m. būtų įsitvirtinusi Lietuvoje tarybų valdžia? Ar lietuvių kalba būtų galėjusi tiek įsitvirtinti, jeigu dabar vis plečiamas rusų kalbos vartojimas centro įstaigose, partiniuose susirinkimuose ir įvairiuose susirašinėjimuose.
II

     Ko nustojo Lietuva, netekusi nepriklausomybės? Labai daug. Ji neteko suverenumo, teisės savarankiškai tvarkytis ir savo likimą atidavė-į svetimas rankas. Viskas pasikeitė iš esmės, ir tautos gyvybei susidarė nemažas pavojus.

     Pagal Lietuvos TSR konstituciją Lietuvos valstybinę valdžią turi tauta, visiškai išlaikydama savo suverenes teises. (Lietuvos TSR istorija, t. III, 1965, p. 59). Bet tai tik tušti žodžiai. Tarybų Sąjungos Konstitucijos 14 str. tiek apriboja sąjunginių respublikų teises, kad nelieka jokių suverenumo žymių.

     TSRS konstitucijos 14 str. pasakyta, kad TSRS valdžios ir valdymo organams priklauso:

     a) atstovavimas TSRS tarptautiniuose santykiuose... nustatymas bendros tvarkos sąjunginių respublikų savitarpio santykiuose su užsienio valstybėmis;

g) ųžsienio prekyba valstybės monopolio pagrindu;
h) valstybės saugumo apsauga;
i) TSRS liaudies ūkio planų nustatymas;
j) patvirtinimas vieningo TSRS valstybinio biudžeto ir jo vykdymo ataskaitos, nustatymas mokesčių ir pajamų, skiriamų sąjunginiams, respublikiniams ir vietiniams biudžetams sudaryti;
143

k) bendras vadovavimas sąjunginės - respublikinės reikšmės pramonei ir statybai;
p) žemės naudojimo, taip pat gelmių, miškų ir vandenų naudojimo pagrindinių pradmenų nustatymas;
r) nustatymas pagrindinių pradmenų švietimo ir sveikatos srityje;
š) darbo įstatymų pagrindų nustatymas; t) teismų tvarkos ir teisenos įstatymų leidimo pagrindų, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų leidimo pagrindų nustatymas;

v) santuokos ir šeimos įstatymų pagrindų nustatymas".

     Po tiek suverenumo apribojimų, ar gali būti kalba apie valstybės savarankiškumą. Praktiškai dabar Lietuva visose srityse visiškai priklausoma nuo centrinės Tarybų Sąjungos vyriausybės. Su užsienio šalimis tiesiogiai ji negali turėti diplomatinių santykių. Net su užsienyje gyvenančiais lietuviais negalima laisvai bendrauti. Planai, ūkio, švietimo ir viso vidaus gyvenimo tvarkymas turi būti vedamas pagal Maskvos duotas direktyvas. Bankai, kredito įstaigos, stambesnės ir reikšmingesnės pramonės įmonės yra tiesiogiai priklausomos nuo Tarybų Sąjungos valdžios. Be Maskvos sutikimo negalima statyti jokio didesnio objekto.

     Visos imperialistinės valstybės, grobdamos, nors ir gražiausius bei meiliausius žodžius bekalbėtų, rūpinasi savimi, o ne pavergtos šalies laisve ir gerove. Ne kitaip elgiasi ir Tarybų Sąjunga. Užėmusi Lietuvą, tuojau atsiuntė komisarą G. Dekanozovą su iš anksto paruoštomis instrukcijomis, kuris su cinišku įžūlumu ir brutalia jėga (prof. V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 7-16), prisilaikydamas Maskvoje paruoštos ir Saugumo komisaro pavaduotojo Sierovo patvirtintos instrukcijos antitarybiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos elementui ištremti (Instrukcija o poriadke provedenija operaciji po viseleniju antisovietskogo
144

elementą iz Litvy, Latviji i Estoniji, "Lietuvių archyvas", t. I, 1942, p. 37-45), suiminėjo, sodino į kalėjimus ir trėmė lietuvių inteligentiją. Inscenizavo Liaudies seimo rinkimus ir "laisvą" Lietuvos įsijungimą į Tarybų Sąjungą (Dr. A. Garmus, Lietuvos įjungimas į SSSR - Maskvos diktatas, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 35-46). Po to vyko beatodairiškas Lietuvos valstybinio ir administracinio aparato laužymas, švietimo, ūkio ir viso Lietuvos vidaus gyvenimo pertvarkymas pagal tarybinį pavyzdį.

     Pirmaisiais tarybiniais metais ir paskui po karo padaryti pertvarkymai Lietuvoje tvarkos nepagerino, bet gerokai ją pablogino. Carinė Rusija buvo pagarsėjusi savo netvarka: prastu ūkio vedimu, įstaigose įsigalėjusiu biurokratizmu, reikalų vilkinimu, kyšių ėmimu, valstybinio turto grobstymu. Įvedus tarybinę santvarką, mažai kas pasikeitė. Senas rusų kronikos posakis "Naša zemlia velika i obilna, da poriadka v nei niet" (Mūsų šalis didelė ir turtinga, bet tvarkos joje nėra) tinka ir dabartiniams laikams. Tik šalia senų blogybių atsirado nemaža ir naujų. Biurokratinis valdžios aparatas sukasi dabar dar lėčiau negu seniau, valdžios aparatas sukasi dar lėčiau negu seniau, sukurta daugybė naujų valdybų, žinybų ir visokių derinimų (su CK, su raikomu, miestkomu, saugumo organais ir t.t.). Kol per tą visą biurokratinį mechanizmą praeina, tai dažnai ir reikalas atkrinta. Atlyginimų sistema nustatyta tokia, kad dirbantysis vien iš savo algos negali su šeima pragyventi. Darbo organizacija neskatina darbininką gerai ir sąžiningai dirbti, bet priešingai, delsti, vilkinti ir net sąmoningai gaminti broką. Viso to rezultate, dar labiau įsigalėjo biurokratizmas, apsileidimas, kyšių ėmimas ir atsirado cariniais laikais beveik nežinomas nešimas iš fabrikų, eilės parduotuvėse, iš po prekystalio pardavinėjimas ir vadinamas blatas.

     Nepriklausomos Lietuvos valstybinis - administracinis aparatas, palyginti, gana greitai sukosi ir iš carinės Rusijos paveldėto biurokratizmo ir kyšių ėmimo jau buvo atsikratyta. 0 įvedus tarybinę sistemą, grįžo sena biurokratinė tvarka ir dar su naujais priedais.

     Carinis režimas buvo žiaurus, bet dabartinis - nešvelnesnis. Žmogus, jo asmenybė, susilaukė tokio pavergimo, kokio nežinota carinės priespaudos metais.

     Visi pragyvenimo šaltiniai paimti į valdžios rankas. Darbą galima gauti tik valstybės' ar jos kontrolėje esančiose įstaigose, įmonėse, organizacijose. Dirbančiųjų skyrimą ir atleidimą prižiūri partija ir saugumo organai. Be jų žinios net kunigų skyrimas ar perkėlimas negali būti atliktas. Jei dirbantysis kuo nors
145

nusikalsta valdžios režimui ir partijos nustatytai linijai, tai jis atleidžiamas iš darbo, o kitur gauti darbą beveik neįmanoma. Dėl duonos kąsnio visi yra priversti daryti ne tai, ką nori, kalbėti ne tai, ką galvoja, kaip įsitikinęs, bet kaip įsako valdžia ir partija. Todėl susidaro tokia padėtis, kaip "Katedros" Laurynas savo draugams yra kalbėjęs:

     Dėl duonos kąsnio visi yra priversti daryti ne tai, ką nori, kalbėti ne tai, ką galvoja, kaip įsitikinęs, bet kaip įsako valdžia ir partija. Todėl susidaro tokia padėtis, kaip "Katedros" Laurynas savo draugams yra kalbėjęs:

     -----Poetai rašo
     Jiems himnus, ditirambus ir odes;
     Tapytojai ir skulptoriai tuo tarpu
     Juos piešia, lipdo, muzikai jiems groja;
     O aš statau jiems rūmus... Dieve mano,
     Tai kam tu duodi talentą, jei žemėje
     Jisai parduodamas? Ar tai nėra
     Didžiausia šventvagystė ir apgaulė?

     Mes puolame į galingųjų glėbį.
     Tiktai kodėl, kodėl jūs dar vaizduojat,
     Kad į tą glėbį puolate iš meilės?
     Arba jūs nesuprantate, arba
     Jūs... paskutinės rūšies... kurtizanės!

(J. Marcinkevičius, Katedra, 1971, p. 55).

     Grėsmė netekti duonos kąsnio, baimė būti suimtam, kankinamam tardymų kamerose, uždarytam kalėjime ar išvežtam į Gulago salyną verčia žmogų nusilenkti smurtui, jėgai, išsižadėti savo įsitikinimų, užgniaužti sąžinės balsą, pavirsti automatu ir paklusniai pildyti tai, ką įsako partija ir tarybinė vyriausybė.

     Tarybų Sąjungoje vadovaujanti jėga yra TSK partija. Pagal jos direktyvas tarybinė vyriausybė tvarko valstybę. TSKP programa - tai gairės, ko Tarybų Sąjunga turi pasiekti, tai kelrodis, kur ji turi eiti. Apie Tarybų Sąjungai priklausančias tautas programoje pasakyta: "Po komunizmo pergalės Tarybų Sąjungoje dar labiau suartės nacijos, padidės jų ekonominis ir idėjinis bendrumas, išsivystys bendri komunistiniai jų dvasios veido
146

bruožai. Tačiau nacionaliniu skirtumų, ypač kalbos, išnykimas yra žymiai ilgesnis procesas, negu klasinių ribų išnykimas" (TSKP XXII suvažiavimo medžiaga, 1962, p. 353).

     Partija ne tik numato, bet ir siekia nacionalinių skirtumų išnykimo. N. Chruščiovas savo pranešime "Apie Tarybų Sąjungos komunistų partijos programą" XXII suvažiavime kalbėjo: "Žinoma, pasitaiko ir tokių žmonių, kurie gailisi to, kad nyksta nacionaliniai skirtumai. Mes jiems sakome: komunistai nekonservuos ir neįamžins nacionalinių skirtumų. Mes remsime objektyvų vis glaudesnio nacijų ir tautybių suartėjimo procesą, vykstantį komunizmo statybos sąlygomis, laisvanoriškumo ir demokratizmo keliu. Reikia stiprinti masių auklėjimą proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo dvasia. Reikia su visu bolševikiniu nesutaikomumu rauti su šaknimis net mažiausius nacionalinių atgyvenų pasireiškimus" (TSKP XXII suvažiavimo medžiaga, 1962, p. 166-167). (1964 m. N. Chruščiovas buvo atleistas iš TSKP pirmojo sekretoriaus pareigų. TSKP XXII suvažiavime pranešimą apie TSKP programą jis skaitė CK pavestas. Tą pranešimą CK plenumas buvo patvirtinęs. Atšaukimo nebuvo. Todėl tame pranešime išreikštos mintys, kaip partijos direktyva, galioja ir dabar). 0 kas laikoma nacionaline atgyvena, gerai žinome-visa, kas kelia meilę savo tautai, išryškina jos savitumą ir primena garbingą praeitį. Mažojoje Lietuvoje, ją užėmus tarybinei armijai, kaip nacionalistinė atgyvena buvo tuojau panaikinti visi lietuviški vietovardžiai, nors jie buvo išsilaikę 700 metų, vokiečiams valdant. Net Donelaičio Tolminkiemis gavo Čistyje Prudy vardą. Sulaikytas numatytas Kauno, Medininkų ir kitų senovinių Lietuvos pilių restauravimas, nors Rusijos Federatyvinėje respublikoje senų pilių restauravimas vyksta plačiu užmoju.

     Partijos programa numato ne visų tarybinių tautų ir kalbų išnykimą. Apie rusų kalbą programoje taip pasakyta: "Gyvenime vykstąs laisvanoriško rusų kalbos, greta su gimtąja kalba, mokymosi procesas turi teigiamą reikšmę, nes tai padeda tarpusavyje keistis patyrimu ir kiekvienai nacijai bei tautybei prisijungti prie kultūrinių visų TSRS tautų pasiekimų ir prie pasaulio kultūros. Rusų kalba faktiškai tapo bendra visų TSRS tautų tarpnacionalinio bendravimo ir bendradarbiavimo kalba" (TSKP XXII suv. medžiaga, p. 354-355).

     Iš to, kas TSKP programoje pasakyta, seka aiški išvada, tarybinės tautos susilies į vieną tautą: liks tik viena rusų tauta ir viena rusų kalba. Drauge su kitomis tarybinėmis tautomis, turės išnykti lietuvių tauta ir lietuvių kalba. Tai tokį "šviesų rytojų"
147

(J. Paleckis, Gyvenimas prasideda, 1967, p. 199) lietuvių tautai ruošia TSKP vadovaujama Tarybų Sąjunga.

     Tautinių ir kalbos skirtumų išnykimas numatytas ne staiga, bet palaipsniui. Proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo priedanga tas procesas stengiamasi pagreitinti. Lietuvoje ta linkme jau gerokai pažengta. Lietuvos vyriausybės ir partijos viršūnėse vyrauja rusų kalba. Posėdžiai, pasitarimai pravedami rusų kalba ne tik centre, bet ir miestuose ir didesniuose rajonuose. Daugelyje įmonių, ypač tose, kurios yra sąjunginės priklausomybės, raštai, įsakymai vedami ir skelbiami rusų kalba. Dalis operų statoma rusų kalba, nors rusai, kaip tenka girdėti, beveik jų nelanko. Rengiamų koncertų programose, kaip taisyklė, įtraukiamos ir dainos rusų kalba. Klausant ir žiūrint radijo ir televizijos programas, susidaro įspūdis, kad V. Noreika, V. Daunoras, Ambrazaitytė ir eilė kitų solistų savo rengiamuose koncertuose daugiau dainuoja rusų, o ne lietuvių kalba.

     Vedama akcija sustiprinti rusų kalbai vidurinėse, specialiose ir aukštosiose mokyklose. Yra pasirodę ir tos akcijos rezultatai. Joniškėlio tarybinio ūkio technikumo direktoriaus 1975 m. spalio 20 d. įsakymu, mokytojai įpareigoti visų specialiųjų dalykų pamokose duoti lietuviškus ir rusiškus terminus, tobulinti kiekvienos mokomosios disciplinos terminologijos rusų k. mokymą, leisti rusų kalba biuletenius ir instrukcines korteles traktorių, automobilių ir žemės ūkio mašinų kabinetuose (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1975, Nr. 20).

     Taip pamažu ruošiama dirva mokyklose dėstymą lietuvių kalba pakeisti rusų kalba.

     Rusų kalbos mokymui lietuviškose mokyklose negalima priešintis. Tai plačiai vartojama kalba ir ją mokėti yra naudinga. BET, KAI RUSŲ KALBA BRUKAMA VIETOJE LIETUVIŲ KALBOS, LIETUVIŲ TAUTA PRIEŠ TAI ENERGINGAI KOVOJO CARO LAIKAIS, KOVOS IR DABAR.

     Švietimas yra plečiamas. Bet tarybinei mokyklai duotas uždavinys, ugdant Lietuvos jaunąją kartą, ne mokyti mylėti Lietuvą, ją branginti, jai aukotis, kaip buvo pasakyta nepriklausomos Lietuvos pradžios ir vidurinių mokyklų įstatymuose, o auklėti ją komunizmo, tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo dvasia. Užbrėžtas uždavinys ruošti jaunąją kartą ne Lietuvai, bet didžiajai tarybinei tėvynei, komunizmo statybai. Lietuvių tautiniai idealai ir religinė moralė, kuri lietuvių tautoje buvo giliai įleidusi šaknis ir davė aiškias normas, kaip reikia elgtis, yra paneigta. Jų vietoje pastatyti komunizmo statybos
148

idealai ir komunistinė moralė, kuri, pagal Lenino apibrėžimą, dorovingu laiko visa, kas tarnauja komunizmo statybai.

     Jeigu tarybinė mokykla pajėgs visą Lietuvos jaunuomenę perauklėti kaip jai nurodyta, svetima lietuvių tautai dvasia, tai bus pakirstos lietuvių tautos šaknys. Lietuvių vardas gal kuriam laikui ir išliks, kaip buvo išlikęs prūsų vardas, bet lietuvių jau nebebus.

     Skatinami kurti rašytojai, dailininkai, skulptoriai, muzikai ir už darbą nemenkai atlyginama. Bet jų kūryba turi tarnauti ne lietuvių tautai, ne jos išliekamoms kultūrinėms vertybėms, o didžiajai tarybinei tėvynei, komunistų partijai, komunizmo statybai. Turi būti išlaikytas partiškumo principas. Vargas tam, kuris nuo jo nukrypsta. Jo kūrinys pasaulio šviesos neišvys.

     Plečiamas ir Lietuvos ūkis. Darbininkų rankomis sukuriamas nemažas kiekis gėrybių, bet jų gamintojams tenka tik menka dalis. K. Markso žodžiais tariant, jie gauna tik minimumą, kuris reikalingas jų egzistencijai palaikyti, o visa kita eina kitur. Pelną pasiima tarybinė valdžia, kurios rankose yra gamybos priemonės ir, kaip tas Markso nupieštas kapitalistas-išnaudotojas, jį panaudoja ne liaudies gerovei, o daugiausia ginkluotosioms pajėgoms didinti, remti revoliuciniam judėjimui ir savo viešpatavimui pasaulyje plėsti.

     Lietuvių tautai migdyti ir jos ryžtui išsikovoti laisvę palaužti, užtaisyta garsiai be paliovos šaukianti propagandos mašina. Šiurpią tikrovę pridengus gražia skraiste, melą ir veidmainystę -nekaltu veidu, per spaudą ir radiją, televiziją, susirinkimuose, suvažiavimuose, minėjimų ir švenčių proga skelbiama, kad nepriklausomybė lietuvių tautai nedavusi nieko gero, tik priespaudą, vargą ir skurdą. Tik įjungus Lietuvą į Tarybų Sąjungą ir įvedus tarybinę santvarką, lietuvių tauta susilaukė tikros laisvės, visokeriopos gerovės ir pakilimo. Kad už šių gražių žodžių slepiasi melas ir veidmainystė nesunku įsitikinti jau iš to, kas aukščiau šiame straipsnyje buvo pasakyta. Šią propagandos mašiną parengė Kremliaus šeimininkai, bet užtaisė taip, kad ją sukti turi patys lietuviai. Vieni tai daro jėgos verčiami. Bet ką galvoja tie, kurie tai daro laisva valia? Jiems visiškai tinka Maironio žodžiai: "Tas ne lietuvis, kur tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis".

     Nepriklausomybės netekimas - skaudus lietuvių tautai praradimas. Jeigu lietuvių tauta nori gyventi, tai savo likimo negali palikti svetimose rankose, kurios yra užsimojusios užmigdyti lietuvių tautą ir nuslopinti jos gyvybę. Lietuvių tauta turi atgauti laisvę ir savarankiškumą!
149

III

     Tautai jos egzistenciją, laisvę ir tolimesnį kilimą labiausiai užtikrina sava nepriklausoma valstybė. Bet, ar Lietuva gali atgauti savo nepriklausomybę? Abejojantieji nurodo:

     1. Tarybų Sąjunga gera valia niekada nesutiks leisti atstatyti savarankišką Lietuvos valstybę. 0 jėga jos niekas neprivers, nes Tarybų Sąjunga yra didelė ir stipriausia pasaulyje valstybė.

     2. Lietuva yra per maža, kad dėl ekonominių priežasčių galėtų išsilaikyti kaip savarankiška ir nepriklausoma valstybė. Dabartinė pramoninė gamyba reikalauja tokios aukštos technikos, tiek daug kapitalo ir yra toks didelis gamybos užmojis, kad mažai valstybei savo jėgomis viso to pasiekti neįmanoma.

     3. Lietuvos ūkis dabar yra sudėtinė Tarybų Sąjungos ūkio dalis, su juo yra labai surištas ir nuo jo priklausomas. Nutraukti ryšį su Tarybų Sąjungos ūkiu praktiškai jau neįmanoma.

     Ką galima atsakyti į šiuos argumentus?
     1. Nors Tarybų Sąjungos konstitucijos 17 str. yra pasakyta, kad sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išeiti iš Tarybų Sąjungos, bet tikėti, kad Tarybų Sąjunga laisva valia leis atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę yra sunku, bent tol, kol Tarybų Sąjungą valdo komunistų partija, turinti agresyvius -imperialistinius tikslus. Tatai atvirai yra pripažinęs iš Maskvos atsiųstas komunistų partijos lektorius prof. Kirsanovas. 1941 m. Kaune, kalbėdamas lietuvių rašytojams, dailininkams, muzikams, jis pareiškė: "Petras didysis buvo pirmasis monarchas, kuris suprato Rusijos reikalą - užimti Pabaltijį ir prieiti prie Atlanto vandenyno. Gal kai kas ir šiandien Sovietų Sąjungą vadina imperialistais? Taip, mes esame proletariato avangardas ir ta pačia prasme esame imperialistai. Likimo ar jo dvasios dėka Sovietų Sąjungos tautos per revoliuciją ir komunizmą žygiuoja gelbėti pasaulį. Pabaltijo kraštai buvo jėga užimti, nes jie dar nebuvo pribrendę bolševizmui, bet mes, bolševikai, neturime skaitytis ir nesiskaitome su priemonėmis tol, kol nors viena žemės pėda, nors vienas žmogus nestovi raudonosios vėliavos šešėlyje. Pabaltijo tautų ankstyvas ir tuo garbingas prie Sovietų prijungimas nėra koks nors atsitiktinumas, bet nuosekli komunistų-bolševikų politikos ir tautų išlaisvinimo išdava... Pameskit jūs, nesusipratėliai, išsilaisvinimo svajonę! Sovietų Sąjunga žengs per pasaulį nors,per griuvėsius, nors per ugnį!" (Liudas Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies seimą, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 47).
150

     Panašiai kalbėjo ir TS užsienio reikalų komisaras V. M. Molotovas Lietuvos Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministrui prof. V. Krėvei-Mickevičiui 1940 m. birželio 30 d. Jis pasakė: "Jeigu dar rusų carai, pradedant Ivanu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vadovybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į Tarybinių respublikų šeimą" (Prof. V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 11).

     Tarybų Sąjunga jėga pagrobė Lietuvą ir lengvai jos neatsisakys. Bet neteisinga manyti, kad Tarybų Sąjungos galybė yra nepalaužiama. Istorija nežino tokios valstybės, kuri nebūtų suklupusi prieš slenkančių amžių išbandymą ir nebūtų suirusi. Žlugo pasaulinę galią turėjusi išdidi Romos imperija. Suiro galinga Britų imperija, turėjusi visuose pasaulio kontinentuose ir vandenynų salose daug užgrobtų šalių ir valdžiusi nemažą skaičių tautų, kurios dabar beveik visos yra laisvos. Jeigu mažiau pakilusios Afrikos tautos baigia išsivaduoti iš buvusių imperialistinių valstybių, tai ateis išsilaisvinimo dienos ir Tarybų Sąjungos pavergtoms tautoms.

     Tautos, kurios gina savo šventas teises, išlaiko ryžtą laimėti, nepaisant net slenkančių amžių, atgauna laisvę. Ispanai septynis šimtus metų kentė arabų priespaudą, bet nepaliovė kovoję ir atgavo savo laisvę. Airiai keturis šimtus metų ištvėrė, kovodami su anglų priespauda ir dabar Airija yra nepriklausoma. Ir lietuvių tauta, jei nesileis užmigdoma, išlaikys ryžtą laimėti ir atgauti laisvę, nepaisant ilgiau užtrunkančios kovos, nepriklausomybę atstatys.

     Žinomas lietuvių tautos veikėjas, pasirašęs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, Lietuvos socialdemokratų partijos ilgametis pirmininkas inž. Steponas Kairys savo veikale "Tau, Lietuva" rašo: "Esu tvirtai įsitikinęs, kad dabar globaliniu mastu vykstančiose rungtynėse tarp Rytų ir Vakarų laimės ne komunizmas, bet laisvas pasaulis, vis labiau linkstąs prie demokratijos ir socializmo. Laimės dėl to, nes komunizmas, sutapęs su barbarizmu, purvan pamynęs gražiausius žmonijos idealus, neturi kuo saviep patraukti žmonių. Laimėjimą nulems žmogus" (St. Kairys, "Tau, Lietuva", Boston, Mass., 1964, p. 9).

Tarybų Sąjunga yra valdoma komunistų partijos, kuri savo mokyklos neruošė ,
151

valdžią remia ne gyventojų valia, bet ginklo jėga, melu ir klasta. Vykdomi rinkimai, tai nėra gyventojų valios išreiškimas, bet tik balsavimo farsas, kuriuo komunistų partija tik tyčiojasi ir išreiškia panieką žmonių valiai.

     Bet jau tokia yra visuomenės vystymosi dialektika, kad prieš pavergimą iškyla išsilaisvinimo jėga, o priespauda pagimdo laisvės judėjimą. Laisvės judėjimas kyla ir Tarybų Sąjungoje. Disidentinis judėjimas, samizdato "Bėgamųjų įvykių kronika", "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", Kalantos gyvybės auka, ryžtingas ir kovingas Sacharovo ir Solženycino balsas, girdimas ne tik Tarybų Sąjungoje, bet darąs gilų įspūdį Vakarų šalyse, - tai ryškūs laisvės judėjimo ženklai. Taip ryžtingai besireiškiančio laisvės judėjimo jau niekas nepajėgs sulaikyti.

               Nebeužtvenksi upės bėgimo,
               Norint sau eitų ji pamažu;
               Nebsulaikysi naujo kilimo,
               Nors jį pasveikint tau ir baisu.

               (Maironis)

     Laimės žmogus - laisvas žmogus. Tauta, kuri turi giliai įleistas šaknis, kai joje yra kilęs laisvės troškimas, niekas jo nepajėgs sulaikyti. Net ir tada, jeigu ji netenka savo vadų, iš šaknų išauga naujos atžalos, iškyla kiti vadai ir kova tęsiama, kol pasiekiama pergalė.

     2. Ekonominės priežastys negali sutrukdyti nepriklausomybės atstatymo. Prie dabartinio pasaulio ekonominio vystymosi sąlygų ne tik mažos, bet ir didelės valstybės yra priverstos jungtis į tarpvalstybines ekonomines sąjungas, kaip ekonominė Europos bendrija, Socialistinių šalių savitarpio pagalbos sąjunga. Ir nepriklausoma Lietuva galės įstoti į panašią sąjungą, bet be prievartos ir nenustodama savo suvereniteto, kaip nenustoja jo Vakarų valstybės, įsijungusios į bendrąją Europos rinką.

     3. Lietuvos pramonė dabar plečiama atsižvelgiant ne tiek į Lietuvos, kiek į Tarybų Sąjungos interesus. Sukūrus nepriklausomą valstybę, reikės pertvarkyti Lietuvos pramonę ir sumažinti jos priklausomybę nuo Tarybų Sąjungos ūkio. Žinoma, su ja galės ir toliau palaikyti artimus ryšius, jeigu tatai nepažeis Lietuvos savarankiškumo. Be to, ekonominiai ryšiai su kitomis šalimis padės užpildyti spragą, kuri atsiras, susiaurinus ekonominius ryšius su Tarybų Sąjunga.
152

     Lietuvių tauta, siekdama atgauti nepriklausomybę, turi ruoštis ilgai ir sunkiai kovai. Priešas turi didelę jėgą, be to, yra be galo klastingas, žiaurus ir veidmainingas, pavergimą apšaukęs išvadavimu, religinį persekiojimą - tikėjimo ir sąžinės laisvės gynimu, tautos teisių gynimą - buržuaziniu nacionalizmu, o pavergimo ir priespaudos rėmėjus - tikrais patriotais ir geriausiais lietuvių tautos sūnumis. Priešas gudrus, turi išsidirbęs priespaudai išlaikyti išbandytus metodus, kuriuos sumaniai naudoja. Kovotojai už tautos laisvę turi būti pasirengę išlaikyti ir ištverti ne tik fizinius, bet ir moralinius smūgius.

     Reikalingas atsargumas ir kovinis nusimanymas, o labiausiai ištvermė ir nepalaužiamas tikėjimas, kad laisvė bus iškovota. Inž. Stepas Kairys, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, rašė: "Pasitikėk savimi ir nesiduok įkalbamas, kad tavo priešai yra neįveikiamai galingi. Taip nėra. Sovietija, paremta smurtu ir melu, yra kupina vidinių priešingumų ir, priešų smogta, greičiau subyrės negu subyrėjo "nenugalimų" carų imperija. Tad, jaunime, nepalaužiamai tikėk į mūsų pergalę, kad Lietuva bus laisva!" (ten pat, p. 10). O V. Mykolaitis-Putinas savo "Pranašystėje" rašė:

     Keliu į dangų dešinę ir sakau:
     - Iš sutemų pakilęs broli ir žmogau!
     Aš nežinau kada nei kur, nei kaip,
     Bet šitoj žemėj turi būt kitaip.
     Ir geras Dievas čia ateiti tur,
     Nors nežinau kada, nei kaip, nei kur.
     Tikėki: išsipildys pranašystė,
     Bus sutramdyti kraugeringi žvėrys.
     Iš griaučių prisikels skaisti jaunystė,
     Iš kapo dulkių atgimimo gėris.

(Raštai, t. I, 1959, p. 386).

     Lietuvių tautos gilios šaknys ir joje neišblėsęs laisvės ryžtas. Išsipildys pranašystė: geras Dievas ateis į lietuvių tautą ir sušvis jai laisvės rytas.
Sigitas Tautgina
153

LIETUVOS VARDAS
               Bernardas Brazdžionis

     Lietuva, kai aš tave tariu -
     Prieš akis sumirga raštų raštai,
     Ir pilna padangė vyturių,
     Ir linų žydėjimas be krašto...

     Skamba ten seni, šventi vardai
     Girių, upių, klonių ir sodybų...
     Sunkią skausmo skarą suardai -
     Sidabru Sietynas šiaurėj žiba.

     Ir suaidi vėl iš praeities
     Dainos, mįslės, pasakos nutilę,
     Ir pakyla tiltai iš nakties
     Į didžiųjų kunigaikščių pilį.

     Ir eina tais tiltais į tave,
     Lietuva - trys tyro aukso saulės!
     Ir skaitau: - Tėvyne, be tavęs
     Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.

     Lietuva, kai aš tave tariu,
     Ausyse suaidi laimės gandas.
     Mirgant vaivorykštėm žiburių,
     Pinas padavimai ir legendos.

     Gintaras, sula, midus, medus
     Nemunais per žemės širdį teka,
     Ir lietuvis laisvas, išdidus
     Į užburtą kalną randa taką.

     Ir senolių amžina ugnis
     Aukuruos aukštų pagojų dega,
     Iš kapų pabudintas šauklys
     Pučia amžių balso didį ragą.

     Ir girdžiu galingam jo balse:
     Lietuva - septynios aukso saulės!
     Kam užges tėvynė širdyse,
     Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
154

LIETUVIŲ GOLGOTA
LIUDO SIMUČIO LAIŠKAI

     Liudas Simutis 1955 m. nuteistas 25-riems metams kalėti už antitarybinę veiklą. Jo tėvas A. Simutis 1941 m. buvo nukankintas Rainių miškelyje. Šiuo metu L. Simutis yra Mordovijos 19 lageryje (Mordovskaja ASSR, t. Potma, p/o Lesnoj, p/ ja Z.X. 385/19). 1975 m. vasarą jis buvo dviems mėnesiams atvežtas "smegenų praplovimui" į Vilnių. Malonės prašymą rašyti atsisakė. Sėdi jau dvidešimt antrus metus. Štai L. Simučio du laiškai į Tėvynę:
1-SIS LAIŠKAS
Garbė Jėzui ir Marijai!

     Širdingiausiai dėkoju už kalėdinį atviruką. Atleisk, kad taip ilgai neparašiau. Du laiškai per mėnesį mažokai net būtiniausiems poreikiams patenkinti.

     Grįžau iš Vilniaus namo - lagerin - laimingai. Nors kelionė ir labai buvo varginanti, bet užtat mudviejų su Jonu Abukausku kelionėje niekas neapiplėšė, neprimušė. Per paskutinius du metus ukrainiečiai grįžta iš kelionių į Ukrainą primušti ir apiplėšti. Ne visi, bet tik tie, kurie aktyviai dalyvauja kovoje už nepriklausomybę. Tiesa, Smolensko persiuntimo punkte vienas gan storas prižiūrėtojas nudžiovė truputį - porą kilogramų lašinių. Bet kai vagia ne alkanas kalinys, o vagių baudėjas - ne skriauda, o tik linksmas anekdotas.

     Kelionė, man atrodo, nedavė jokios naudos. Nebent tik tiek, kad pergyvenau iš naujo kelionės specvagone skonį. Įdomu, kad per paskutinius 20 metų toje kriminalistinės pramonės šakoje nepastebėjau jokio progreso. Tik kareiviai dabar mažiau drausmingi ir dar labiau linkę į sadizmą, negu prieš 20 metų.

     Ko buvau nuvežtas į Vilnių - nesupratau. Išeiti į laisvę jokių galimybių nematau. Dar neseniai tikėjau, kad 25-rius metus sėdėti tikriausiai neteks. Malonės prašymo nerašiau. Paskutiniais metais į malonės prašymus atsakymo tenka laukti labai ilgai. Jonas Abukauskas jau laukia 20-tas mėnuo. Atsakymai daugiau-
155

siai būna neigiami. Rašyti malonės prašymą - reiškia pripažinti tokią nenormalią padėtį normalia. Nesijaučiu turįs moralinę teisę taip pasielgti, net jei ir būtų vilties laukti teigiamo atsakymo.

     Dirbu elektriku. Sveikata šlubuoja. Gyventi sunku. Bet dar sunkiau patikėti, kad laisvėje būtų lengviau. 19-tas lageris tai ne dešimtas. Du metai 19-me mano sveikatai pakenkė daugiau, negu 12 metų dešimtame lageryje. O laisvė? Ji man matosi labai juoda. Tiesa, ir čia nelengva būti savimi. Ir čia yra ką prarasti: teisę nusipirkti per mėnesį kilogramą kombinžyro, teisę gauti per metus siuntinuką, teisę ir galimybę kasdien valgyti kopūstus ir košę. Bet čia pro pirštus žiūrima į atsėdėjusių po 20 ir daugiau metų kalinių nepasitenkinimą, į jų nenuolankumo nežymius pasireiškimus. O laisvėje, sako, neįmanoma neveidmainiauti, nesukčiauti, nemeluoti. Arba būk kaip visi, arba prarys tave kolektyvas. Na, bet ne man kalbėti apie laisvę. Tiek metų išsėdėjus tobuloje izoliacijoje vargu ar įmanoma neklysti. Bet laisvėje ir klysti žymiai baisiau, negu čia, nes klaidos ten gali skaudžiai atsiliepti ne tik klystančiam, bet ir pašaliniams. Čia gi vienodai bevertės, bereikšmės tiek klaidos, tiek kvailystė, tiek ir išmintis.

     Sveikinu Tave su pavasariu, su artėjančiomis Velykomis. Telaimina Jus Dievas!
Liudas
1976.111.18

2-SIS LAIŠKAS
Garbė Jėzui ir Marijai!

     Užvakar gavau Tavo laišką. Labai dėkoju. Naudojuosi proga -rašau atsakymą. Greit vargu ar begalėsiu Tau parašyti.

     Mano reikalai tokie. Pradėjo smarkiai skaudėti sąnarius. Nemiegojęs kelias naktis kreipiausi į gydytoją, - padėkite, reumatizmas! Gydytojas, manęs neapžiūrėjęs, nieko nepasiteiravęs, pasakė, kad už trijų dienų mane išsiųs į centrinę ligoninę. Taip ir padarė. Ryt sukanka dvi savaitės kaip aš čia ir ryt išvažiuoju atgal į devynioliktą. Čia du kartus paviršutiniškai apžiūrėjo gydytojas, paėmė kraujo, šlapumo analizams, padarė stuburo nuotrauką. Jokių vaistų nedavė. Šiandien pasakė, kad išrašo, nes aš esąs visiškai sveikas: nei reumatizmo, nei jokių kitų ligų neturiu ir... neturėjau. Tai, kad mane gydė nuo stuburo džiovos -buvo gydytojų klaida: stuburo džiova aš nesirgau ir nesergu. Tai,
156

kad skundžiuosi skausmais sąnariuose - arba meluoju arba man taip atrodo, kad skauda. Tokiu būdu, dvidešimt vienerius metus nelaisvėje išbuvęs ligoniu, antros grupės invalidu, į dvidešimt antrus kalėjimo metus žengiu visiškai sveikas! Pavydėkite man!

     Aplinka laikosi vieningos nuomonės: tokius fokusus sugalvoti ir padaryti pajėgus tik saugumas; gydytojai, manoma, ir nesugebėtu tokių dalykų sugalvoti, ir nedrįstų savo atsakomybe juos išdarinėti. Aš irgi nesuprantu, kaip gali jaunutis gydytojas užsispyrusiai tvirtinti, kad visi (o jų buvo daug, jų tarpe du docentai ir vienas profesorius) mane gydę gydytojai klydo. Todėl pabandysiu rašyti skundus. Jei tai ne saugumo pradėta manęs piudymo kompanija, tai skundas padės. Jei saugumas nusprendė mane suriesti į ožio ragą - skundai nepadės.

     Nemalonu, kai taip akiplėšiškai tyčiojamasi. Nemalonu dar ir dar, ir dar įsitikinti, kad saugumas - sadistų gauja, o ne valstybės reikalų gynėjai. Nemalonu būti nei bandomuoju triušiu, nei kankiniu, bet jei reikia, jei priverčia, aš galiu.

     Labai gaila bažnyčios (neseniai sudegusios Šiauliuose -"Aušra). Kas šiandien ten klebonauja? Kas kunigai?

     Aplinka labai trukdo susikaupti ir rašyti. 0 iki rytojaus laiko nedaug, todėl rašau skubėdamas, blaknotą pasidėjęs ant kelių. Ir todėl šį kartą nekeliu jokių diskutuotinų klausimų bei problemų, nekomentuoju Tavo labai įdomaus ir puikaus laiško. Greta čia palatoje guli Tavo pažįstamas, o gal tik Tave pažįstantis - Jonas Lapinskas. Jam dėl kraujo spaudimo truputį suparalyžavo veidą, sunkiai kalba, sunkiai valgo, bet jau pradeda taisytis.

     Tiek. Telaimina Tave ir šeimą Dievas!
Liudas
1976.IV.16

     Mūsų tautiečių kančios Mordovijos, Permės ir kituose lageriuose tegul nuolatos budina mūsų sąžinę: ar viską padarėme, kad išliktume tikrais lietuviais, ir kad Lietuva būtų laisva? Ar viską padarėme, kad brangiausi mūsų Tautos sūnūs ir dukros greičiau išvystų laisvę? Ar Čilės komunistai daugiau verti, kad dėl jų išlaisvinimo dedame tiek pastangų?
157

SAUGUMAS IR NUSIKALTĖLIU PASAULIS

     Laužydami Konstituciją, pažeidinėdami piliečių teises bei varžydami jų sąžinės laisvę, saugumo darbuotojai stengiasi, iš vienos pusės, veikti tyliai, paslapčiomis ir klastingai. Iš kitos pusės -nori palaikyti baimės, netikrumo ir nepasitikėjimo atmosferą. Nori, kad žmonės, išgirdę vien tik saugumiečio vardą, pasijustų menkučiai ir bejėgiai. Paslaptingumas turi gimdyti paslaptingos visagalybės mitą.

     Šitam visuomenės bejėgiškumo jausmui palaikyti panaudojama ir kita, saugumo ir milicijos organams, atrodo, visiška priešingybė - nusikaltėlių pasaulis. Visi matome, kaip pas mus didėja nusikalstamumas, kaip plinta ir vis žiauresnes formas įgauna chuliganizmas. Įsilaužimai, apiplėšimai, prievartavimai, beprasmis nekaltų žmonių užpuldinėjimas - tai kasdieniai, tiksliau sakant, kasnaktiniai reiškiniai. TIKRAS NUSIKALTĖLIŲ SKAIČIUS NE TIK NESKELBIAMAS, BET RŪPESTINGAI SLEPIAMAS, TIESIOG KAIP VALSTYBINĖ PASLAPTIS. Tačiau jis milžiniškas ir nuolat didėja. Šiuos nusikaltimus vykdo ne tik seni prityrę recidivistai, ne tik iš "broliškų" respublikų į įvairias įmones atvykstą "kadrai", bet ir vietinis jaunimas - tarybinės mokyklos produkcija. Vis daugiau pasireiškia kažkoks su-gyvulėjimas, beprasmis žiaurumas, šėtoniškas sadizmas. Nakties metu pereiti nuošalesnėmis miestų gatvėmis darosi ne tik pavojinga moterims, bet ir kiekvienam ramiam piliečiui. Niekas negali būti tikras ar tokiu atveju jis grįš sveikas ir gyvas.

     0 kaip į visa tai žiūri, kaip su šituo augančiu nusikalstamumu kovoja tie, kurių pareiga rūpintis piliečių saugumu ir ramybe? Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, lyg kažką tai daro. Slampinėja nemaža uniformuotų vyrų (o daug yra ir neuniformuotų), organizuojami draugovininkai, budi geltonos mašinos... Kartas nuo karto kažką pagauna, kažką teisia. Bet tai tik dalelė to, ką iš tikrųjų turėtų padaryti atitinkamos įstaigos, norėdamos ui-tikrinti piliečių ramybę, saugumą ir tvarką miestų ir priemiesčių gatvėse, norėdamos ne tik kiek apriboti, bet iš tikrųjų likviduoti nusikalstamumą. Dabartiniai veiksmai daugiau panašūs ne į kovą su nusikalstamumu, bet tik į jo reguliavimą, į tam tikrą ribojimą, kad neišeitų virš ribų, nepasidarytų nesuvaldomas ir neimtų kenkti pačiam valstybės aparatui. O piliečių sveikata, ramybė ir
158

gyvybė - antraeilis dalykas. Dar geriau, jei jie jaučia pastovų pavojų iš nusikaltėlių pasaulio: tuomet žmonės paklusnesni, priversti daugiau glaustis prie valdžios atitinkamų įstaigų, ieškant jose pagalbos. Be to, geriau matoma tų įstaigų, su skaitlingais darbuotojais, svarba ir reikšmė. Atseit, matote, kokie mes reikalingi! Tad ir toleruoja nusikaltėlius, negirdomis praleidžia žmonių nusiskundimus. Jie ne tik neparodo iniciatyvos išaiškinti įvairius, ypač smulkesnius nusikaltimus ir chuliganizmo reiškinius, bet tiesiog vengia pradėti tyrimą net tada, kai piliečiai kreipiasi pagalbos. Tai per smulkus dalykas, tai neaiškus atvejis, tai gal kitaip buvo...

     Ten, kur reikalas liečia žmogaus pažiūras, įsitikinimus, jo sąžinės ar pilietinę laisvę, ten pareigūnai budrūs, įstatymai griežti, organai veiklūs. Ten "neaiškumų" ir delsimo nėra. Bet kur susiduriama su tikrais nusikaltėliais ir nusikaltimais prieš žmogaus gyvybę, sveikatą, garbę ar turtą, ten "trūksta" medžiagos, liudininkų, "neaiškios" aplinkybės, nėra atitinkamų įstatymų: per mažas nusikaltimas ir t.t. Pagaliau patys įstatymai. Sakoma, kad jie "humaniškiausi" pasaulyje. Taip, jie humaniški, bet tik prievartautojams ir sadistams. Visur kitur - jie griežti ir labai griežti. Bet ar šis humaniškumas chuliganams nėra tikras antihumaniškumas jų aukoms?

     Kitas nepaneigiamas įrodymas, kaip nusikaltėlių jėgas saugumas panaudoja prieš politinius kalinius. Norėdami "atsiskaityti" su jiems nepaklusniais "nusikaltėliais" saugumo darbuotojai juos įgrūda tarp kriminalistų, leidžia šiems savivaliauti, tyčiotis iš jų, juos sumušti, apiplėšti ir t.t. (V. Jaugelio, Plumpos ir kiti atvejai). Nusikaltėlių rankomis saugumas terorizuoja ir baudžia ne tik esančius kalėjimuose ar priverčiamų darbų stovyklose, bet ir grįžusius į laisvę. Buvusių politinių kalinių užpuolimai, sumušimai gatvėse ir tariamai "nekaltos" autoavarijos, bažnyčių plėšimai ir deginimai - tai nuolat pasikartoją faktai: kalbą apie šėtonišką ir užmaskuotą siekimą visą laiką visuomenę laikyti tarp kūjo ir priekalo.

     Tarybinė spauda mėgsta dažnai verkšlenti apie "supuvusiuose" Vakaruose didėjantį nusikalstamumą. Laikraščiuose randame straipsnių apie įvykius Londone, Niujorke, ar Romoje. Bet tie patys laikraščiai labai mažai prasitaria apie žmogžudystes, prievartavimus, apiplėšimus, chuliganų savivalę ir panašius įvykius Vilniuje, Kaune, Alytuje, Mažeikiuose ar kituose Lietuvos miestuose. Paryžiaus ar Londono gyventojų reikalai šių laikraščių darbuotojus, matyt, daugiau jaudina kaip mūsų krašto
159

žmonių nelaimės. Kartais "Iš teismo salės" ar po panašia antrašte švystelėjęs faktelis yra tik mažas lašelis iš to purvo liūno, į kurį sąmoningai stumia mūsų visuomenę tie, kurių pareiga yra kaip tik šio liūno likvidavimas. Bet jie turi kitą tikslą, daug svarbesnį -talkininkaujant saugumui, laikyti visuomenę nuolatinėje baimės įtampoje ir netikrume.
Č. Petraitis

LIETUVOS KP CK MOKSLO SKYRIAUS VEDĖJUI
DOC. J. ANIČUI


     Šiais metais išleista Tamstos knyga "Antiliaudiniu keliu", analizuojanti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dvasininkijos visuomeninę veiklą, paliečia ir visos tautos istorinį kelią bei jos interesus.

     Iš paskutinių keliolikos metų Tamstos veiklos esu susidaręs nuomonę, kad pretenduojate į šių klausimų sprendimo monopolizavimą, siūlote kone kategoriškus receptus, kaip ir kokią pasaulėžiūrą susiformuoti lietuviui sudėtingo šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis. Tai, be abejo, labai svarbus klausimas. Pasaulėžiūros parinkimas tautai - nėra sezoninio apdaro pirkimas, kur galima pasikliauti išmoningu modistu. Teisingos pasaulėžiūros suformavimas lemia ne tik atskiro individo gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, bet ir kelių generacijų likimą, o mūsų atveju, manyčiau, tautos tolesnį egzistavimą ar jos išnykimą. Todėl tokių klausimų sprendimas - ne vieno žmogaus darbas.

     Dėl visiems žinomų aplinkybių didesnė lietuvių tautos dalis yra atpratinta nuo dvasinių vertybių kūrimo, jai paskirtas tik materialinių vertybių gamintojo vaidmuo ir vos pakanka laiko susidoroti su buities sunkumais. Todėl ji džiūgauja, gavusi vieną kitą fizinio poilsio viršvalandį. Bet tai nereiškia, kad niekam nerūpėtų tautos ateitis, kad niekas nesisielotų dėl jos netolimos praeities nesėkmių ir gana sudėtingos dabarties. 0 ta dabartis iš tiesų kelia nerimą - ardoma tautos pasaulėjauta, naikinami jos gražiausi papročiai ir, svarbiausia, šimtmečiais susiklosčiusios etikos normos, be kurių neįmanoma jokia tautos dvasinė, o ypač v ir ryškesnė ekonominė pažanga. Tamstos ir kitų brukama primityvi ir skurdi materialistinė pasaulėžiūra, kurios esmę sudaro visais atžvilgiais negatyvus ateizmas, praktiškai neprigija ir jaunimą palieka BE JOKIOS pasaulėžiūros. Taip prievarta suda-
160

romas dvasinis vakuumas, kuriame paprastai greitai tarpsta visokiausios ydos ir nedorybės. Tamstai lengvai prieinama slapta savižudžių, venerinių susirgimų, alkoholizmo, korupcijos ir visokių sunkių nusikaltimų statistika visa tai akivaizdžiausiai patvirtina. Todėl šiomis sąlygomis tolimesnis tylėjimas ir teikimas prerogatyvų BET KAM monopoliškai spręsti visas lietuvių tautos dvasines problemas yra ne tik pragaištingas, bet ir nusikalstamas.

     Nepaprastai žalingas yra taip pat ir bet kurio lietuvių inteligentijos sluoksnio stūmimas iš viešojo gyvenimo ir nežabotas jo niekinimas. Tamstos mirtingas puolimas Lietuvos dvasininkijos, vieno iš pačių seniausių ir geriausių inteligentijos sluoksnių, įnešusio nemažą indėlį į bendrą tautos kultūros lobyną, man regis, yra kaip tik planinė priemonė, tetarnaujanti tik svetimųjų interesams ir siekianti palaužti tautos dvasinį atsparumą. Be to, ši kova vedama negarbingomis priemonėmis - nepaisoma elementariausios tiesos ir neleidžiama viešai pasisakyti antrajai pusei. Visa tai verčia į šią kovą įsitraukti ir pasauliečius, dėl kurių gerovės tariamai visa tai daroma. Tuo pačiu būtina nusakyti ir Tamstos vaidmenį šioje kovoje, kaip ir dera laisvose diskusijose. Tamsta privalai žinoti savo veiklos įvertinimą, kuris yra padarytas ne vieno asmens, o remiantis daugelio žmonių samprotavimais. Tai, aišku, nesustabdys Tamstos veiklos, tačiau tai yra esminis etikos reikalavimas, - pasakyti klystančiam tiesą.

     Turiu prisipažinti, kad Tamstos knygą "Antiliaudiniu keliu" nusipirkau ir perskaičiau vos jai atsiradus knygų lentynoje. Bijojau, kad gali ją bematant išpirkti, nes, žinote, kiekviena gera knyga Lietuvoje dabar išperkama per 2-3 valandas. Be to, ir Jūsų knygos tiražas nedidelis - tik 3000 egz. Šįkart mano būkštavimas buvo be pagrindo. Praėjus ir keletai mėnesių, Tamstos knyga, nors ir nebrangi ir gražiais lino viršeliais, vis dar tebesipuikuoja knygynų lentynose. O gaila. Rūpestingas ir atidus tos knygos perskaitymas sukelia nemaža minčių, ir bent jau Lietuvos inteligentui yra tikrai naudingas. Mat, tarybinis skaitytojas, kad ir nelabai lepinamas ir gerbiamas, vis dėlto yra geras skaitytojas. Jis moka skaityti tarp eilučių ir suvokti net tai, ką autorius rūpestingiausiai nuo jo dangsto ir slepia.

     Taigi, Tamstos knyga man patvirtino kai kuriuos faktus -būtent, kad mes buvome TAUTA, o ne prie alaus statinių besistumdanti liaudis, kad mes turėjome gausų būrį inteligentų, tarp kurių nemaža buvo ir dvasininkų, o ir tai - kad fizinis žmogaus nužudymas dar nesunaikina jo idėjos. Knygos puslapiuose šmėkštelėjusios T. Matulionio, M. Reinio, P. Ramanausko, V.
161

Borisevičiaus, A. Sušinsko, A. Yliaus, A. Lipniūno, P. Raudos ir kt. pavardės man gyvai priminė, kad ir Lietuvos dvasininkai kartu su tauta kentėjo visų okupacijų kančias ir net mirdavo kankinių mirtimi. Mano nuomone, - toks ir turi būti dvasininkas.

     Kai tautos laisvei iškyla pavojus, - kunigo pareiga ją ginti. Tai diktuoja giliausias humanizmas. Tokia yra ir daugumos inteligentų nuomonė.

     O dėl Lietuvos okupacijos fakto objektyvumo didelių diskusijų, manau, nereikia. Pakanka vien nurodyti Molotovo ir Ribentropo 1939 m. rugpiūčio bei rugsėjo mėnesių sutartis ir Suvalkų trikampio pirkimą iš Vokietijos. Išties, kur girdėta, kad XX amžiuje būtų parduodamos ir perkamos savarankiškos, nepriklausomos valstybės! Ir visa tai padarė "taikingoji" TSRS! 0 toliau -1941 m. birželio 14-18 d. masinės gyventojų deportacijos. Jiems įkandin -pokario metų baisumai! Carai per 40 metų spaudos draudimo laikotarpį ištrėmė į Sibirą šiek tiek daugiau negu 1000 knygnešių. Stalininiu gi laikotarpiu 1000-tis suimtųjų bei nužudytųjų žmonių - buvo TIK MĖNESINĖ NORMA. Kokie tad po viso šito dar gali būti priekaištai žmonėms, jei jie ėmėsi priemonių savo kraštui ir gyvybei apginti?!

     Taigi, Jūsų knyga verčia mane padaryti priešingą Jūsų ketinimams išvadą - būtent, jog daugelis kunigų buvo ištikimi savo kraštui ir jo žmonėms.

     Prisipažinsiu, kad Tamsta mane dominate ne tik kaip vienas uoliausių partijos religijos - ateizmo - išpažinėjų ir propaguotojų, bet ir kaip fenomenalus žmogus. Taip. Juk Tamsta, kaip ir daugelis pokario jaunuolių, dažnai priglusdavote prie bažnyčios piliorių ir čia, altorių šešėlyje, ieškodavote paguodos, nes naujas gyvenimas ir Tamstai kėlė tą pačią dilemą - "būti ar nebūti". Ir Jūs, kaip ir daugelis, turėjote galimybę išnykti kur nors taigoje ar nužudytas gulėti gatvės purve. Ta pati nežinia tada tvyrojo prieš kiekvieną lietuvį, nepanorusi eiti kartu su okupantais. Puikiai prisimenu, kaip, nusišluostę ašaras, jaunieji stodavo į komjaunimą, o vėliau - su kartėliu ir atsiprašydami artimųjų - į partiją. Net ilga metų virtinė nedaug tesustiprino šių "prievartos komunistų" idėjiškumą. Todėl nenuostabu, jog ir šiandien daugelis net Tamstos įstaigos - CK aparato - darbuotojų mieliau skaito "Sportą", negu "Komunistą", ir noriau eikvoja energiją naujiems prabangiems butams įsigyti bei kitiems "deficitams", o ne partijos "tiesoms" įgyvendinti. Matyt, kad kai ką jie dar nepamiršo.
162

     Tamsta tačiau SPĖJOTE PAMIRŠTI. Jūs - fenomenalus. Jūs spėjote į nežinias nustumti tai, kad ir Tamstos lūpos šnabždėdavo kadaise maldos žodžius, o ir tai, kad santuokinį gyvenimą nedrįsote pradėti, berods, be Pumpėnų bažnyčios palaiminimo.

     Vienas dešimtmetis Tamstos gyvenime daug ką pakeitė. Iš sportininko tapote istoriku, aktyviu propagandistu, neetatiniu saugumo darbuotoju, o šiandien jau net CK mokslo skyriaus vedėju! Iš tiesų - fenomenalu ir šis fenomenalumas nebent lygintinas su R. Heidricho ar F. Dzeržinskio fenomenalumu. Pirmasis juk, būdamas žydų kilmės, uoliai dalyvavo savo tautos naikinime, o antrasis - aršus lenkų nacionalistas, karštas katalikas, net linkęs į religinį mesianizmą, vėliau buvo apimtas žmonių žudymo aistros.

     Tamsta dabar apimtas neklaidingumo manijos ir neapykantos jaunystės dienų tikėjimui. Visa tai, be abejo, būtų nebaisu, jei Tamstai nebūtų suteiktos tokios plačios veiklos galimybės ir aukštas postas. Praėjusiais dešimtmečiais mes pernelyg daug matėme visokio "uolumo" ir "pranašiškumo", brangiai atsiėjusių mūsų kultūrai ir ekonomikai. Tad aš ir prisibijau, kad Tamstos įkyrus piršimas tautai ateizmo bei viešpatavimas Lietuvos mokslui nepadarytų dar didesnių nuostolių. Tikėjimas neardo žmogaus etikos pagrindų, jis teikia tam tikrą šilumą ir prasmę žmogaus gyvenimui. Kam Tamstai prisireikė to visuotinio griovimo? Su šitaip suluošintais žmonėmis jūs nesukursite ne tik komunizmo, bet ir pakenčiamo kapitalizmo. Argi nejaučiate, kaip griūvančios jūsų ideologijos luistai slegia žmones? Ir ar negirdėjote, kokia vieniša ir nyki būna senųjų komunistų mirtis spec-ligoninėse? "O, jei mes būtume žinoję!" - dažnam jų paskutinė aimana.

     Tad žinokite, kad pasaulėžiūros, paremtos vien melu ir prievarta, neturinčios ryšio su realiu gyvenimu, yra pasmerktos išnykti.

     Dar neseniai komunizmas buvo jaunas. O šiandien jis sukriošęs, bepalaikomas vien tankų ir dosniai apmokamų agentų.

     Jūs, žinoma, galite guostis, kad pokario metais Lietuvoje pagausėjo ateistų, kad daugelis inteligentų visai nebelanko bažnyčių. Šių eilučių autorius taip pat patyrė ateizmo poveikį ir daugelį metų nelankė bažnyčios. Bet argi tai jūsų ateistinės propagandos dėka? - Ne. Jokiu būdu. Naivi ta jūsų ateistinė propaganda.

     Aš taip pat, kaip ir Tamsta, karštai meldžiausi pokario metais, prašydamas savo tautai užtarymo. Bet viskas buvo veltui. Mano tauta buvo linčiuojama, ketvirčiuojama ir visaip kitaip kamuo-
163

jama. Naujojo gyvenimo įspūdžiai buvo tokie baisūs, kad aš nustojau tikėjęs bet kokia pasaulio harmonija, logika ir Kūrėjo išmintimi. Tik kažkokia nesuprantama jėga išsaugojo manyje tiesos ir nemirtingumo ilgesį. 0 šiandien aš žinau, kad tikrasis tikėjimas yra nepaisymas jokių negatyvių faktorių, kad tai yra nuolatinė kova dėl žmoniškumo, nors liktumei vienas vidury lauko...

     Aš taip pat žinau, kad yra blogų kunigų. Tokių jų buvo ir bus. Kunigai yra žmonės. 0 jei žmonės, tai ir jiems gali būti būdingos žmogiškos ydos. Bet aš džiaugiuosi tuo, kad jų gretose visada netrūko žmonių, pasiryžusių aukotis tautos gerovei, kupinų artimo meilės. Beprasmiška juos vardinti. Jų rasime kiekviename šimtmetyje ir dešimtmetyje. O šiandien aš šiuos kunigus matau "LKB Kronikos" pradėtame sąjūdyje, kovojančius dėl savo krašto žmonių teisių, dėl jų moralinio tyrumo. Tai jie pakėlė balsą prieš kunigų luošinimą, prieš jų vertimą skelbti ne Kristaus tiesas, o ateizmo tezes. Ir jei Lietuvos dvasininkijos tarpe radosi kolaboracionistų, tai dėl to daugiausia kalti jūs, jūsų nežmoniški metodai. Tik tokiu būdu jums pavyko palaužti kai kuriuos kunigus.

     O jūs - komunistai? Jums niekas nekliudo įgyvendinti savo skelbiamų idėjų, juk jūs dabar valdžioje? Ir nepaisant to, jūs gviešiatės kuo daugiau įsigyti turtų bet kuria kaina, pamiršdami milijonus alkstančių ir vargstančių. Jūsų ateizmas jums įteigė, kad gyvenimas duodamas tik vieną kartą ir kad dėl savo pasitenkinimo galima aukoti visų kitų laimę.

     Aš bemaž neabejoju, kad lietuvių atmintyje komunisto vardas išliks kaip uoliausio okupantų talkininko, kaip niekingiausio tautos išdaviko sinonimas.

     Klysta "Akiračiai", rašydami, kad "...Lietuviai komunistai Lietuvoje yra svarbiausi, jei ne patys didžiausi kovotojai už lietuvybę ir Lietuvą. Jei šių savų gynėjų ten nebūtų, Lietuva spartesniais tempais būtų rusifikuojama ir, gal būt, net dechristianizuota" (cituota iš rusų kalba išleistos A. Balsio knygos "Asmenybės mokslinės pasaulėžiūros formavimas", 1974). Tokios mintys -tik kokio nors Jungtinėse Amerikos Valstijose atostogaujančio Lietuvos kolaboracionisto niekingi tauškalai. Tie gi, kurie tikrai rūpinasi, kad Lietuvoje daugiau liktų duonos ir mažiau čia atvežtų kolonistų, tie nebuvo ir nėra komunistais. Jie dvasia tolimi nuo komunistinės pasaulėžiūros. Juos tik žiauri būtinybė privertė prisiimti šį vardą, bet tokių yra nedaug.

     Ir Tamstai kuo mažiausiai rūpi Lietuvos ir jos žmonių likimas. "Po mūsų nors ir tvanas" - taip trumpai galima nusakyti Lietuvos komunistų nuotaikas. O šis apibūdinimas tolygiai dera ir Tams-
164

tai. Nes iš tiesų kaip gi Tamsta galėjote (o faktiškai - išdrįsote!) sutikti vadovauti Lietuvos mokslui, jei esate baigęs tik Kūno kultūros institutą, jei mokslinį laipsnį įsigijote vien menkaverčių politinės propagandos darbų dėka? Pastarųjų metų Lietuvos mokslo raida daug kuo panaši į viduramžių. Tada mokslo pajungimas religijai buvo žalingas tiek vienai, tiek kitai pusei. Šiandien mokslo pavertimas ateizmo tarnaite kur kas žalingesnis. Senų klaidų kartojimas visada žymiai brangiau atsieina. Juo baisesnis jis šį kartą, kai ateizmo pavertimas universaliu gyvenimo reiškiniu, jo prievartinis brukimas į kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą gali nepataisomai sužaloti žmonių sielas, jau ir taip skaudžiai nusiaubtas pastarųjų dešimtmečių žiauraus ir nykaus gyvenimo.

     Lietuvoje šiuo metu yra nemažai inteligentų, iš esmės teisingai suprantančių dabarties dvasines problemas ir galinčių jas kvalifikuotai spręsti. Aš manau, kad pasauliečiai inteligentai kartu su dvasininkais ras būdus, kaip sustabdyti dvasinės degradacijos procesą. Bet pirmiausia, reikia nutraukti tą klaikią tylą, reikia atmesti bet kurių dvasinių problemų sprendimo monopoliškumą ir apginti savo dvasios gyvenimo nepriklausomybę.

     Kai dėl Tamstos veiklos, tai, manau, kad šeimininkai bus priversti netolimoje ateityje ją objektyviai įvertinti ir, kaip ne vienam yra jau atsitikę, atsidursite ir Tamsta už partijos šventyklos sienų.
Tautvydas

AR TIESA?


     Mūsų propagandistai tvirtina, kad prieš tarybų valdžią Lietuvoje kovojo tik dvarininkai, buožės ir fabrikantai. Šio elemento seniai jau nebėra, bet čekistai vis dar randa sau naujų aukų. Iš kokių visuomenės sluoksnių kilusios šios aukos?

     Iš neturtingųjų.
     1976 m- vasario 5 d- čekistas majoras J. Trakimas telefonu išsikvietė pas save vilnietį Joną Volungevičių.

     J. Volungevičius 1959 m. Vilniuje baigė muzikos technikumą, paskui studijavo konservatorijoj ir dirbo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatro choro artistu. 1966 m. už antitarybinę veiklą buvo nuteistas 4 metams. 1970 m. sugrįžęs iš kalėjimo nebuvo priimtas nei į teatrą, nei į konservatoriją. Dabar dirba darbininku.
165

     Volungevičius be raštiško pakvietimo atsisakė atvykti. Majoras Trakimas jam pareiškė: "Bus atsiųstas kvietimas kartu su konvojum" (sargyba). Po pusvalandžio į darbovietę atvyko čekistas, įteikė kvietimą ir nusivežė su "volga". Saugumo rūmuose Trakimas klausinėjęs Volungevičių, ar jis davęs Pašilienei savo autobiografiją, o jei ne jis, tai kas? (Pašilienė buvo sulaikyta Maskvoje, ir pas ją rado Volungevičiaus autobiografiją). Volungevičius atsakė: "Smulki mano autobiografija yra saugume: gal būt, iš jūsų darbuotojų kas nors ir davė". Trakimas pastebėjo: "Jei paklius tavo autobiografija į užsienį, tai žinosime, kad tavo darbas, ir turėsi už tai atsakyti".

     Toliau tardytojas užklausė: "Tai ką, bendrauji su žydauja? Kokie jie tau draugai?" Paminėdamas Sacharovą ir jo draugus, kurie buvo atvažiavę į Kovaliovo teismą, pastebėjo: "Tai ką, gal Sacharovas Lietuvą gina?" Į tai Volungevičius atsakė: "Sacharovas gina visų dorų žmonių teises".

     Pokalbis nukrypo apie rusų šovinizmą Lietuvoje. Užtenka prakalbėti lietuviškai, kad gautum kumščiu į veidą. Taip yra buvę Volungevičiui. Kai šį faktą jis aprašė laiške draugui, čekistas Trakimas grasino kalėjimu ir pašalinimu iš darbo. Prisiminus šį faktą, įvykusį prieš kelis metus, Trakimas pastebėjo: "Mažai, matyt, dar jus muša". Į tai Volungevičius atsakė: "Dabar jūs kalbate kaip tikras čekistas".

     J. Volungevičius yra gimęs 1940 m. Varėnos rajone, neturtingo valstiečio šeimoje. Jo tėvas 1940 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų. Yra žinių, kad 1941 m. birželio mėnesio gale jis buvo sušaudytas Červenėje (Baltarusijoje).

     Š.m. vasario 6 d. čekistas Brilys raštiškai išsikvietė 10 valandai pas save Albertą Žilinską. Šis nuvyko tik 14 vai. Čekistas buvo smarkiai supykęs ir pateikė tokius klausimus: 1. Ką pažįstate Vilniuje ir ne Vilniuje? 2. Ar nesate susitikę su Pašilienė? 3. Ko važiavote į Klaipėdą?

     Tardomasis atsisakė atsakyti į šiuos klausimus. Čekistas pasiūlė parašyti raštiškai. Žilinskas taip pat atsisakė, primindamas, kad Tarybų Sąjungoje ir taip yra popieriaus deficitas - reikia jį taupyti. Tardytojas pagrasė: "Duodu žodį, kad sekantį sykį viską išdėstysi!" Į tai Žilinskas atsakė: "Praėjo tie laikai, kada tardytojai rašydavo viską, ką norėdavo, o tardomasis tik pasirašydavo".

     A. Žilinskas yra gimęs 1932 m. darbininku šeimoje (Ukmergės raj.), taigi, susiformavęs tarybinėje santvarkoje. 1956 m. jis baigė Žemės ūkio akademiją. Tais pat metais dalyvavo jaunimo demonstracijoje Vėlinių dieną Kaune. Už tai iškalėjo 6 metus. 1968 m. jis baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą.
166

     Š.m. vasario 9 d. telefonu buvo įsakyta Jonui Protusevičiui atvykti 14 vai. į saugumą. Jis atsisakė atvykti. Po poros valandų atvažiavo maj. Trakimas ir nusivežė. Tardė papulk. Česnavičius. Pareikalavo parašyti pasiaiškinimą, kokiu keliu atsirado jo autobiografija pas Pašilienę. Tardomasis atsisakė parašyti.

     J. Protusevičius gimė 1932 m. neturtingų valstiečių šeimoje (Alytaus raj.). Būdamas Alytaus mokytojų seminarijos moksleivis, įsijungė į partizanų sąjūdį. Už tai kalėjime prabuvo 12,5 metų. 1973 m. jis baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą.

     Š.m. kovo 1 d. vakare traukiniu "Lietuva" bandė išvykti į Maskvą Viktoras Petkus - švęsti S. Kovaliovo gimtadienį. Prie traukinio jį sulaikė du čekistai, nusivedė į stoties miliciją, atėmė bilietą ir, sugrąžinę pinigus, liepė eiti namo.

     V. Petkus irgi nebuvo buožė. Jis gimė neturtingo valstiečio šeimoje 1929 m. (Raseinių raj.). 1947 m. buvo suimtas už veiklą vokiečių okupacijos metais ateitininkų organizacijoje. Gavo 10 metų. Už pabėgimą iš lagerio pridėjo dar 10 metų. Kaip nepilnametis po 6 metų buvo paleistas. Baigė vid. mokyklą. Buvo įstojęs į lituanistikos fak. 1957 m. Kalėdose buvo suimtas ir "11 inteligentų" byloje nuteistas 8 metams. Dabar dirba zakristijonu.

TS KP GENERALINIAM SEKRETORIUI
DRG. L. BREŽNEVUI
Prano Jalmoko, s. Juozo, gyv.
Vilniuje, Raud. Armijos pr.
Nr. 50, bt. 70,
Skundas

     Mano brolis Vincas Jalmokas su savo šeima, žmona ir dviem dukterimis 2-jų ir 4-rių metų gyveno Pirčiupio kaime (kalbame apie tą kaimą, kurį drauge su gyvais žmonėmis 1944 m. sudegino vokiečiai).

     1944 m. balandžio iš 2 į 3 naktį brolio žmona ir abi dukterys buvo nužudytos. Rytą buvo rasti sužaloti, peiliais subadyti mano brolio žmonos ir vaikų kūnai. Ant grindų buvo klanai kraujo.
167

Atrodo, budeliai pirmiausia savo aukas kankino, o paskui peiliais jas nužudė.

     Brolio Vinco likimas oficialiai nežinomas.

     Visa mūsų šeima - broliai, motina ir aš buvome partizaninio judėjimo dalyviais.

     Mano žuvęs brolis buvo eigulys. Per jį aš perduodavau partizanams maistą, kas legaliai gyvenančiam žmogui sudarė didelį pavojų.

     Iš viską mačiusių liudininkų pasakojimų aišku, kad mano brolį apkaltino tėvynės išdavimu ir kankinimo bei tardymo metu nu-piaustė jam ausis, nosį ir ranku pirštus.

     1944 m. balandžio 6-8 d. partizanų teismo posėdyje, būk tai, brolis buvo išteisintas, nes apie partizanų bazę pranešė Pirčiupio gyventojas Jonas Verbickas.

     Nežiūrint į išteisinimą, žudikai Stasys Babilius, gyv. Pirčiupyje ir Antanas Uždavinys buvo pasiųsti palydėti mano brolį namo. Tačiau, turint mintyje, kad visa mano brolio šeima išžudyta, o pats Vincas Jalmokas baisiai sužalotas, buvo įsakyta brolį ne palydėti namo, bet miške nušauti.

     Aukščiau paminėti asmenys dar yra gyvi, kaip kariniai nusikaltėliai vaikšto ir mane maldauja, kad aš tylėčiau ir nekelčiau savo brolio Vinco Jalmoko nužudymo bylos.

     1974 m. kovo 7 d. aš kreipiausi pareiškimu į Lietuvos TSR Prokuratūrą, tačiau respublikos prokuroras (praėjus 3,5 mėnesio) laišku Nr. 1/78/74 1974 m. liepos 11 d. atsakė, kad 1974.VII.11 nutarimu atsakyta kelti baudžiamąją bylą dėl brolio ir jo šeimos išžudymo, dėl senaties termino suėjimo. Su šiuo nutarimu aš net nebuvau supažindintas ir todėl įstatymiškai aš neturiu galimybės apskųsti prokuroro nutarimą.

     Mano nuomone šis prokuroro sprendimas yra nepagrįstas, nes kariniams nusikaltėliams senaties laikas nėra taikomas.

     Antra, aš ir nesistengiu iškelti baudžiamąją bylą, bet man iš tiesų norisi žinoti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rankomis buvo įvykdytas žvėriškas susidorojimas su mano broliu ir jo šeima.

     Būdamas nepatenkintas Respublikos prokuroro tokiu formaliu atsakymu, aš 1974 m. liepos 8 d. kreipiausi su skundu į TSRS Generalinį prokurorą, bet ir TSRS Prokuratūra - tardymo valdybos prokuroras drg. Mironovą laišku 1974 m. rugpiūčio 21 d. Nr. 3/1380-74 atsakė analogiškai (pridedu atsakymo kopiją).

     Aš noriu žinoti visą tiesą apie žvėrišką susidorojimą su mano broliu Vincu Jalmoku ir jo šeima, mane neinteresuoja jokie senaties terminai, aš tik noriu žinoti tiesą ir todėl nekartą kreipiausi į
168

prokuratūros organus, kad jie man padėtų išaiškinti ir nurodyti, kur yra mano brolio kapas. Bet deja, mane nenori suprasti. Štai jau praėjo metai laiko, bet aš niekaip negaliu išrišti ne taip jau sudėtingą klausimą, tuo labiau, kad brolio nužudymo liudininkai yra čia pat. Bet prokuratūros organus tokie žiaurumai nejaudina ir jie tik formaliai atsirašinėja.

     Prokuratūros organai yra pašaukti sekti, kaip laikomasi įstatymų, tačiau tikrovėje pati prokuratūra laužo įstatymus.

     Todėl prašau TSKP Generalinį Sekretorių drg. L. Brežnevą išklausyti mane su žmoniškumo jausmu ir imtis priemonių, kad laimėtų tiesa - duoti nurodymų atitinkamiems organams detaliai išaiškinti visas susidorojimo su mano broliu V. Jalmoku ir jo šeima aplinkybes ir apie šitai pranešti man.

     Nesulaukdamas į skundą atsakymo, manau, kad mane nepakaltinsite, jei skundas atsidurs už Tarybų Sąjungos ribų, ko aš pats nelabai norėčiau.
P. Jalmokas
Vilnius, 1975.VI.25


     Į "Aušros" redakcijos rankas pateko P. Jalmoko recenzija S. Sinkevičiaus apybraižai "Pirčiupiai". Pateikiame keletą ištraukų:

     "Aš, kaip Pirčiupio kaimo gyventojas, žinantis to kaimo gyventojus ir jo tragediją, randu daug nukrypimų nuo tiesos. Nenorėčiau dėl to kaltinti autoriaus, greičiau atskirų asmenų sugalvotus parodymus, o greičiausiai tai bus atskirų cenzorių tendencingas pridėjimas, kuris tiesiog privertė autorių nukrypti nuo tiesos.

     Perdėtai parodytas partizanų organizuotumas ir darbštumas, kai tuo tarpu niekur nenurodyta partizanų neveiklumas, ypač Pirčiupio kaimo tragedijos dieną...

     Rūdininkų miškuose buvo daug partizanų brigadų: Afonino (Žvirblio), Zimano (Jurgio), "Vytauto", "Už tėvynę", "Laisvoji Lietuva", "Pergalė", "Išlaisvintojas", "Už pergalę", "Perkūnas", "Kova", "Mirtis fašizmui", "Margerio", "Mirtis okupantams", "Pirmyn". Todėl Valkininkų apylinkės gyventojai ir jautėsi drąsūs, turėdami tokį stiprų užnugarį. 0 kaip į tai žiūri buvę partizanai? Matomai, jų jėgos buvo tokios, kaip Valkininkų "Smalinė" karo pramonės fabrikas, kuriame dirbo iš viso... vienas žmogus pavarde Lugavojus...

     Atidžiai susipažinus su apybraižos turiniu, kiek buvo partizanų, kiek būrių, išvada kalba pati už save.
169

     Juk tiek daug buvo partizanų būrių Valkininkų apylinkėje, kuriuos žmonės visokeriopai rėmė. Bet jie buvo apvilti, o Pirčiupio kaimo gyventojai labai brangiai už pasitikėjimą apmokėjo.

     Kada vokiečiai pirčiupiečius suvarė ir užkūrė laužą, tai partizanai girdėjo šauksmus, maldaujančius pagalbos rankos, o partizanai ištiesė rankas į laužą ir šildėsi, ir nė vieno šūvio nepaleido, kad padėtų žmonėms pabėgti.

     Tad skaitytojus reikėtų informuoti teisingai.


ŽINIOS

VILNIUS


LIETUVOS TSR KOMUNISTŲ PARTIJOS
CK SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI

     Antri metai bandau pasinaudoti visuotinai pripažinta ir Helsinkio susitarimo I-jame punkte dar kartą patvirtinta piliečių teise pakeisti gyvenamąją vietą ir išvykti pas savo brolį į Kanadą.

     Tačiau Lietuvos TSR VRR Vizų ir registracijos skyrius be jokios priežasties atmetinėja mano prašymus. Š.m. birželio 21 d. buvo atmestas mano brolio prašymas ir mano pakartotinas pareiškimas daugiau negu keistai motyvuojant: "...todėl, kad išpildyti prašymą nėra galimybių". Argi tai valstybinės įstaigos atsakymas?

     Jeigu kas nors tvirtintų, kad Lietuvos TSR dabar vyrauja vergovinė santvarka, būtų nubaustas už "tarybinės tikrovės šmeižimą". Bet kokia gi kita visuomeninė formacija neleisdavo savo piliečiams pakeisti gyvenamą vietą? Norėčiau žinoti pagal kokią teisę ir kokį įstatymą esu prirakintas prie šios šalies?
          Kęstutis Jokubynas
               Adresas: 232044 Vilnius,
               Žvaigždžių 48-33

1976.VI.22
170
MINSKAS


     1976 vasario-kovo mėn. Minske vyko amerikiečių interjero paroda. Šią parodą stengėsi aplankyti ir Lietuvos gyventojai. Tačiau organizuotos ekskursijos į parodą buvo įvairiai trukdomos, įstaigų vadovai nedavė autobusų, o kai kurie buvo sulaikomi kelyje. Šios parodos atžvilgiu priešiškai buvo nusiteikę ir tos įstaigos vadovai, kurie ruošia inžinierinius kadrus, pvz. Kauno Politechnikos instituto prorektorius. Kai studentai, norėdami laisvos dienos, paprašė atkelti paskaitą iš šeštadienio (kovo 6), prorektorius išdrįso mesti tokią pastabą: "Nėra ko atkeldinėti paskaitos - dar važiuos į Minską".

     Žmonės gyvai domėjosi paroda, bet buvo aiškiai jaučiama, kad ji nepatiko tarybiniams pareigūnams. Neva iš publikos kai kurie tipai duodavo įžūlius, arogantiškus klausimus parodos darbuotojams. Vienam studentui, Alvydui Rakauskui (Vilniaus inžinierinis statybos fakultetas, III kursas) buvo neleista užbaigti pažiūrėti parodą. Jis buvo suimtas už per didelį domėjimąsi gyvenimu JAV. Suėmimą motyvavo "netarybišku" elgesiu.
***


VILNIUS
     1976 balandžio 16 po Vilniaus miestą buvo vežiojami Ekskursijų biuro gidai ir informuojami, kaip reikia kalbėti atvykusiems į Vilnių svečiams. Vienoje vietoje, kur jie lankėsi, buvo primėtyta antitarybinių atsišaukimų. Grįžtantį iš užsiėmimo autobusą su gidais Konarskio gatvėje sulaikė Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Gidai buvo ištardyti. Paleidžiant jiems buvo įsakyta kalbėti, kad "jokių atsišaukimų nebuvo, jokių lapelių jie nematė ir milicija jų nebuvo sulaikiusi".
***

     "Aušros" redakciją yra pasiekęs straipsnis "Pastabos perskaičius J. Jakaičio knygą "Išdavystės keliu". Prašom autorių atsiųsti aiškų egzempliorių, kad būtų lengvai įskaitomi vardai ir datos ir pasirašyti bent slapyvardį.
171
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum