gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 15 Spausdinti El. paštas
    • Rašo LKB Kronikos skaitytojai

    • Byla Nr. 345

    • S. Kovaliovo suėmimas

    • Atakos prieš LKB Kroniką

    • Pareiškimai

    • Žinios iš vyskupijų

    • Tarybinėje mokykloje

    • Iš LKB Kronikos archyvo


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!

    LKB Kronika gavo iš savo skaitytojų laišką, kurio mintys atspindi Lietuvos katalikų nuotaikas ir išreiškia jų valią. LKB Kronika visiškai pritaria šio laiško mintims.

(Sergiejaus   Kovaliovo areštas):
    „Neseniai sužinojome apie biologijos mokslų daktaro Sergiejaus Kovaliovo areštą dėl LKB Kronikos. Mes, Lietuvos katalikai, meldžiame Dievą šiam mokslininkui fizinės ir dvasinės stiprybės. Šiandien pasauliui gyvybiniai reikia meilės. Jėzus Kristus yra pasakęs: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn. 15,13). Mes tikime, kad S. Kovaliovo ir kitų aukos neveltui.

    Mes lenkiame galvą prieš akademiką Andriejų Sacharovą, kovotoją už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje, o jo asmenyje — prieš visus geros valios rusų intelektualus. Jie savo drąsa ir auka privertė mus, Lietuvos katalikus, naujai pažvelgti į rusų tautą. Jų auka reikalinga visiems ujamiems tarybiniams žmonėms, ji reikalinga ir Lietuvos katalikams.

(Padėka A. Solženycinui):
    Mes širdingai dėkojame didžiajam rusų rašytojui Aleksandrui Solženycinui už šiltus žodžius lietuviams ir už Lietuvos reikalų gynimą. Tūkstančiai lietuvių, ypač buvusių Gulago salyno piliečių, meldžia Aukščiausiąjį Jam palaimos.

(Padėka Australijos episkopatui, opozicijai ir Kanados vyriausybei):
    Mes dėkojame Australijos Episkopatui, Australijos valdžios opozicijai ir Kanados vyriausybei už Lietuvos reikalų gynimą. Deja, negalime padėkoti Australijos ir N. Zelandijos vyriausybėms už Pabaltijo okupacijos pripažinimą. Duok, Dieve, kad jos nepažintų Mao „išvaduojančios" rankos.

    Mes, per radiją sekdami Romoje vykusį vyskupų Sinodą, džiaugėmės, kad kai kurie Sinodo Tėvai — kard. Juozapas Slypij, kard. Steponas Višinskis, kard. Bengsch ir kt. — taip drąsiai gynė persekiojamų Rytų Europos katalikų reikalus. Jie geriausiai atstovavo ir mus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius.

(Žavisi S. Kudirkos ir V. Sevruko bado auka):
    Mes, Lietuvos katalikai, esame sužavėti Vaclovo Sevruko ir Simo Kudirkos bado auka, norint atkreipti pasaulio dėmesį į sunkią Lietuvos katalikų padėtį.

(Padėka „Kontinentui" ir už „Laisvės" radijo išrūpinimą):
    Mes dėkojame žurnalo „Kontinentas" redakcijai už šiltus žodžius lietuvių tautai ir už kvietimą bendradarbiauti. Mes manome, kad šiuo metu Lietuvą geriausiai atstovaus mūsų brolių išeivijoje intelektualinės jėgos.

    Mes dėkojame tiems, kurie išrūpino, kad „Laisvės" radijas prakalbėtų Lietuvai ir norime, kad jos programoje rastų vietą Lietuvos istorija, jos kultūrinės vertybės ir dokumentai apie kovą už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje.
*    *    *

*    *    *

(Sekamos Vatikano, Romos ir Madrido radijų lietuviškos transliacijos):
    Mes sekame Vatikano, Romos ir Madrido radijo stočių lietuviškąsias laidas ir dėkojame jų organizatoriams, ypatingai už tai, kad Lietuvos katalikų reikalus kelia viešumon.

(Noras sunaikinti ne tik LKB Kroniką, bet ir LK Bažnyčią):
    Tarybinė valdžia, pasitelkusi Baudžiamąjį kodeksą ir Valstybės saugumo komitetą, nori sunaikinti ne tik LKB Kroniką, bet ir pačią Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tačiau mes, Lietuvos katalikai, esame pilni ryžto, Dievui padedant, kovoti už savo teises. Mes dar norime tikėti, jog tarybinė valdžia supras daranti didelę klaidą, remdama ateistų mažumą, o katalikų mases nustatydama prieš save.

(Prašoma informuoti pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimą):
    Mes, Lietuvos katalikai, prašome savo brolius išeivijoje ir visus bičiulius pasaulyje informuoti plačiąją visuomenę ir tautų vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Jūsų, broliai ir Lietuvos bičiuliai, energija ir auka šiuo metu mums yra gyvybiniai reikalinga.


    Baudžiamoji byla Nr. 345 pradėta 1972 liepos 5, turint tikslą pakirsti „antitarybinę LKB Kronikos veiklą".
*    *    *

    Dar nepasibaigus P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio ir J. Stašaičio teismo procesui, saugumiečiai pra-

dėjo naują LKB Kronikos medžioklę. Lietuvos Saugumo komiteto iniciatyva. 1974 gruodžio 23 buvo padaryta daug kratų Lietuvoje ir Maskvoje.
*    *    *
(Krata B. Gajausko bute):
    1974 gruodžio 23 rytą apie 7:30 vai. į Balio Gajausko butą, esantį Kaune, Spynų g. 3 - 8 įsiveržė saugumiečiai ir darbavosi visą dieną. B. Gajauskas jau yra išbuvęs lageriuose 25-erius metus. Jo motina, vos pamačiusi saugumiečius, apalpo ir buvo nugabenta į ligoninę. Kratos metu, be religinės literatūros, paimta 135 lietuvių politkalinių sąrašas ir pinigai. Saugumiečių nuomone, pas B. Gajauską rasti pinigai yra skirti politkaliniams remti. Po kratos B. Gajauskas buvo nuvežtas į Vilnių ir Saugumo komitete tardytas 3 dienas.
*    *    *

    Jonui Petkevičiui, gyv. Šiauliuose ir išbuvusiam lageriuose 18 metų, 1974 gruodžio 23 buvo įsakyta ateiti į darbą pusantros valandos anksčiau. Atvykus į darbą, buvo suimtas, nugabentas į Vilnių ir tardytas 3 dienas.
*    *    *
(Krata Alberto Žilinsko bute):
    1974 gruodžio 23 buvo iškrėstas vilniečio inžinieriaus Alberto Žilinsko butas (Vytenio g. 19-22). A. Žilinskas yra išbuvęs Mordovijos lageriuose 7-rius metus. Kratos metu paimta LKB Kronikos ir „Chronika tekuščich sobytij" po vieną numerį, taip pat keletas akademiko Sacharovo vadovaujamo Žmogaus teisių gynimo komiteto pareiškimų. Sekančią dieną krata buvo pakartota. Be to, buvo iškrėstas jo kabinetas darbovietėje. A. Žilinskas buvo suimtas, bet po trijų dienų tardymo paleistas.

*    *    *
    Alvydas Šeduikis, buvęs Vilniaus Konservatorijos studentas, kalėjęs 4-rius metus ir šiuo metu dirbantis vargonininku Skuodo bažnyčioje, tris dienas buvo tardomas pačiame Skuode.

*   *    *
(Kratyta ir tardyta Birutė Pašilienė):
    Birutė Pašilienė, gyv. Giruliuose, po kratos dvi dienas buvo tardoma Klaipėdos saugume. Ji buvo klausinėjama apie Simą Kudirką, kuriuo rūpinosi, apie „Kronikas" ir iš kur gavusi „Gulago salyną": iš Gajausko ir iš G. Salovos? Taip pat buvo tardomas ir Pašilienės vyras. Pašilienės sūnus yra kalėjęs Mordovijos lageriuose.
*    *    *

(Kratytas ir tardytas Algis Petruševičius):
    Algis Petruševičius, gyv. Kaune, 25-čio g., iškalėjęs lageriuose 12 metų ir ten netekęs dešiniosios rankos, po kratos Kauno saugume buvo tardomas dvi dienas. Taip pat buvo sulaikytas kratos metu pas Petruševičių atėjęs Leonas Laurinskas, bet po dviejų dienų tardymo buvo paleistas.
*    *    *

(Kratytas ir tardytas Antanas Terleckas):.
    Antanas Terleckas, gyv. Vilniuje, Nemenčinės plente Nr. 68, istorikas bei ekonomistas, jau du kartus kalintas, po kratos buvo tardomas Vilniaus saugume.

(Tardytas Jonas Volungevičius):
    Jonas Volungevičius, gyv. Vilniuje, buvęs Konservatorijos studentas, iškalėjęs 5-rius metus, buvo iškviestas į saugumą iš darbovietės ir dvi dienas tardomas.

*    *    *
(Tardytas ir kratytas Algis Baltrušis):
    Algis Baltrušis, gyv. Vilniuje, Dailidžių g., iškalėjęs Mordovijos lageriuose 4-rius metus, dirbąs liaudies meistru, po kratos dvi dienas buvo tardomas.
*    *    *

(Tardytas Valerijus Smolkinas):
    Valerijus Smolkinas, vilnietis, kalėjęs 3-jus metus. Kratos metu buvo paimtas „Gulago salynas". Tardymas tęsėsi dvi dienas.
*    *    *

    Be to, dar buvo tardomi šie politkaliniai:

        Vincas Korsakas (Lukšiai),
        Katkus (Plungė),
        Bronius Guiga (Kaunas),
        Povilas Pečiulaitis (Kaunas),
        Pupeikiai (vyras ir žmona, gyv. Kaune),
        Jonas Protosevičius (Vilnius),
        Kęstutis Jokūbinas (Vilnius),
        Justas Šilinskas (Panevėžys) ir
        Janina Burbulienė (Kaunas).

    Visi tardomieji buvo klausinėjami apie „Kroniką" ir „Gulago salyno" vertimą į lietuvių kalbą.
*    *    *

(Krata pas Sergiejų Kovaliovą ir jo suėmimas):
    1974 gruodžio 23 pas maskvietį Sergiejų Kovaliovą anksti rytą buvo pradėta krata, užtrukusi 12 vai. Krata buvo daroma Lietuvos saugumo pavedimu, sąryšyje su byla Nr. 345. Kratos metu buvo paimta: „Gulago

salynas" (rusų kalba), „Einamųjų įvykių Kronikos" ir LKB Kronikos leidiniai, 135-ių Lietuvos politkalinių sąrašas, pareiškimai, laiškai, užrašų knygutės ir kt.

    Po kratos S. Kovaliovas ir jo žmona buvo tardomi. S. Kovaliovas atsisakė dalyvauti tardymuose, liečiančiuose informacijos platinimą, nes čia nesilaikoma įstatymų.

    Gruodžio 26 tardytojas Trofimovas paskambino S. Kovaliovui telefonu ir paprašė dešimčiai minučių užsukti pas jį. Gruodžio 27 S. Kovaliovas nuvyko į Lubianką ir buvo suimtas. Tuojau po suėmimo lėktuvu nuskraidintas į Vilnių ir kalinamas Saugumo komiteto izoliatoriuje.
*    *    *


(Kratos pas maskviečius be ryšio su Lietuva):
    1974 gruodžio 23 Lietuvos saugumo pavedimu buvo padarytos kratos pas maskviečius:

    Andriejų Tverdochlebovą,
    A. P. Pliusiną,
    Galią Solovą,
    Malviną Landą ir
    Iriną Korsunskają.

    Kratų metu buvo paimamos rašomosios mašinėlės ir visas „samizdatas". Dauguma paimtos medžiagos neturėjo jokio ryšio su Lietuva.
*   *   *


Akademiko A. Sacharovo kreipimasis:
    „Suimtasis mokslininkas Sergiejus Kovaliovas yra biologijos mokslų daktaras. Jis yra mano artimas bičiulis. Tai didelės, tyros ir tvirtos dvasios, begalinio altruizmo vyras. Visai neseniai aš svarsčiau su juo Naujųjų Metų kreipimąsi dėl amnestijos politkaliniams.

Šiandien jis pats yra tokioje būklėje. Formali arešto priežastis — buvo kaltinimas, liečiantis LKB Kronikos leidimą Lietuvoje. Man tai atrodo patogi dingstis valdžiai, kad tardymas ir teismas vyktų toli nuo draugų ir nepasiektų viešumos.

    Kovaliovo, gabaus ir talentingo asmens gyvenimas, daugelį metų buvo skirtas žmogaus teisių gynimui, kovai už beteisiškumo kėlimą aikštėn. Jis nuo pat pradžios buvo Žmogaus Teisių Gynimo iniciatyvinės grupės narys, Tarptautinės Amnestijos tarybinės grupės narys, pagrindinių kovos už žmogaus teises mūsų šalyje kryptį nustatančių dokumentų bendraautorius ir autorius. Kovaliovas atliko daug gerų ir sunkių darbų be didelio pasigarsinimo. Tai joks atsitiktinumas, kad jam, pavyzdžiui, pavyko sumegzti ryšius tarp Jungtinių Amerikos Valstybių amabasados ir Simo Kudirkos motinos, kas galutinai privedė prie Kudirkos išvadavimo. Š. m. gegužyje Kovaliovas drauge su Velikanova ir Chodorovič paskelbė, kad bus tęsiamas „Einamųjų Įvykių kronikos" leidimas, ir kad jie prisiima atsakomybę už jos platinimą. Tai buvo bebaimis istorinis įsipareigojimas. Bet tuo pačiu metu tai buvo iššūkis tiems, kurie bijojo tiesos ir viešumos. Vakarykštis areštas yra keršto veiksmas už drąsą ir padorumą.

    Aš kreipiuosi į Sergiejaus Kovaliovo kolegas — visų pasaulio šalių biologus. Aš kreipiuosi į Tarptautinę Amnestiją; jis yra šios organizacijos narys, o jo veikla sutinka su jos dvasia. Aš kreipiuosi į Tarptautinę Žmogaus Teisių Lygą. Aš kreipiuosi į visus, kurie vertina gerumą, dorumą ir intelektualinę laisvę. Aš šaukiu į tarptautinį žygį už Sergi ej aus Kovaliovo išvadavimą."
                                        Akademikas A. Sacharovas
1974.XII.28
*    *    *

*    *    *
(52 asmenų pareiškimas S. Kovaliovo reikalu):
    1974 gruodžio 30 Žmogaus Teisių Gynimo iniciatyvinės grupės nariai Maskvoje: T. Velikanova, G. Pod-japolskij, T. Chodorovič išplatino pareiškimą, kurį pasirašė 52 asmenys. Jame rašoma: „Sergiejus Kovaliovas — talentingas mokslininkas, autorius daugiau kaip 60-ties mokslinių straipsnių. .. Žmogaus teisių gynimas Kovaliovui — natūralus pratęsimas mokslinės veiklos: mokslininkas negali susitaikinti su informacijos laisvės nebuvimu, prievartiniu įsitikinimų vienodinimu, su melu. Savo visuomeninėje veikloje Kovaliovas laikosi tų pačių principų, kaip ir moksle: pilnas faktų žinojimas, atsakingumas už jų tikslų pateikimą, stropumas išvadose. Taip pat atvirumas ir viešumas... S. Kovaliovas viešai gynė daugelį neteisingai persekiojamų žmonių.. . Mes solidarizuojamės su S. Kovaliovu ir jo kilnia veikla. Mes reikalaujame jį paleisti..."
*     *    *


    1975 sausio 22 buvo padaryta krata pas iniciatyvinės grupės narę Tatjaną Chodorovič (Maskva).
*    *    *


(Anonimas smerkia LKB Kroniką):
    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas savo straipsnyje „.Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22) rašo:

    „Tarybiniams įstatymams dėl religijų visiškai pritaria ir dauguma tikinčiųjų. Įstatymų laikosi didžioji dvasininkijos dalis. Tačiau dar pasitaiko tokių kulto tarnų arba tikinčiųjų, kurie laužo tarybinius įstatymus religijų klausimu, bando kiršinti tikinčiuosius. Vis dau-

giau dvasininkų atsiriboja nuo tokio plauko veikėjų ir savo laiškuose vyskupijų valdytojams smerkia jų veiklą. (Mūsų pabraukta. — Red.).

    Kas yra tie dvasininkai ir kokiuose laiškuose jie smerkia kunigus, laužančius tarybinius įstatymus?   

    LKB Kronikos 12-me numeryje buvo įdėtas vienas anoniminis laiškas, nukreiptas prieš „reakcingus" kunigus ir LKB Kroniką. Netrukus visų vyskupijų valdytojai ir vyskupai gavo antrą anonimą, piktesnį už pirmąjį. Kaip į anonimą galima būtų nekreipti dėmesio, tačiau jis, išreikšdamas tarybinės valdžios pažiūras į LKB Kroniką, vertas dėmesio. Pateikiame jį kiek sutrumpintą su mažais komentarais.

    „Visų pirma prašau atleisti už sutrukdymą Jūsų brangaus laiko.

    Esu vyresnės kartos kunigas. Apmąstant susidariusią dabartinę Lietuvos Bažnyčios padėtį, kilo mintis parašyti Jums laišką. Prašau mane teisingai suprasti, ne mokyti Jus noriu, bet pasidalinti mintimis ir paliesti kai kuriuos klausimus, rūpimus, kaip aš įsitikinau, ne tik man, bet ir daugumai kunigų bei tikinčiųjų.

    Jau kuris laikas pasirodo nelegalus leidinys Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Keletą jos numerių teko skaityti ir man. Tai, sakyčiau, ne bažnytinis leidinys, o neapgalvota politinė veikla. Kronikoje pateikta informacija turi vienašališką pobūdi, dažnai neatitinka tikrovės faktą (Lietuvoje šitaip teigia tik saugumiečiai. — Red.). Didelį pasipiktinimą man sukėlė šio leidinėlio Nr. 10 įrodinėjimai, kad Lietuvai nereikia daugiau vyskupų. Mano manymu, normalu Bažnyčios gyvenime yra tada, kai netrūksta vyskupų, kai kiekviena vyskupija turi savo vyskupą — ganytoją ir tvarkosi savarankiškai. Šiandien Vilnius, Vilkaviškis ir Kaišiadorys neturi vyskupų (Lietuvoje visi žino,

kad Vilnius ir Kaišiadorys turi savus vyskupus, kurie šiuo metu ištremti iš savo vyskupijų. — Red.).

    Tame pačiame numeryje taip įžūliai griaunamas tikinčiųjų akyse ne vien vyskupų, valdytojų, kunigų autoritetas, bet netgi paties popiežiaus autoritetas, kuris „jau nežino ką daro". (Kai kurie Lietuvos dvasiškiai patys viešai sugriovė savo autoritetą, tai LKB Kronikai jo griauti nereikia. LKB Kronika niekada neteigė, kad popiežius nežino, ką daro, tik ji mano, kad Apaštalų Sostas ilgą laiką buvo klaidinamas ir neturėjo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią objektyvios informacijos. — Red.).

    Ką visa tai reiškia?

    „Kronikos" leidėjai neatsižvelgia į bendrus Bažnyčios interesus, ignoruoja bažnytinę tvarką, klaidina tikinčiuosius ir Bažnyčios talkininkus.

    Pastaraisiais metais kai kurie kunigai, vietoje to, kad rūpintųsi savo parapijos tikinčiųjų reikalais, pradėjo kištis į moterų vienuolynų reikalus (O gal būtų geriau, jei į šiuos reikalus kištųsi Saugumo komiteto pareigūnai? — Red.). Jie įtraukia į nelegalią veiklą vienuoles bei kai kuriuos tikinčiuosius, renka per juos žinias „Kronikai", ima iš jų pinigus neva savo veiklai finansuoti ir t.t. Taigi, saujelė kunigų drumsčia normalų bažnytinį gyvenimą. Jie, važinėdami po parapijas, jau nekartą rinko klebonų parašus ant įvairių jų paruoštų dokumentų. Didelė dalis pasirašinėjusių kunigų buvo jų formaliai išprievartauti, nes bijojo, kad jų nepavadintų „.raudonais". Kai kuriems kunigams, nenorintiems pasirašyti, buvo grasinama, kad bus viešai atskleistos jų gyvenimo paslaptys (Šiuo metodu Lietuvoje naudojasi tik Saugumo komiteto pareigūnai, bet ne kunigai. — Red.).

    Mano manymu ši veikla kaip tik daro žalą Bažnyčiai ir tikintiesiems. Ir visai suprantama, kad valdžia imasi priemonių ir stengiasi nutraukti šią veiklą (Nuo

kada ateistinė valdžia pradėjo imtis priemonių, kad Bažnyčiai nebūtų daroma žala? — Red.). Apie tai kalba ir faktai, kad kai kurios vienuolės, iki šiol dirbusios įstaigose, aukštesnėse pareigose, pastaruoju metu išprašomos iš to darbo.

(Masiniai buvo leidžiami ir platinami katekizmai):
    Tur būt mažai yra tokių, kurie galvotų, kad prieš keletą metų valdžios organams nebuvo žinoma, kad masiniai yra leidžiami ir platinami katekizmai ir maldaknygės, tačiau tai buvo toleruojama. Šiandien tik „Kronikos" dėka jau likviduotos tokios spaustuvės ir susidarė sunkumai įsigyti katekizmą bei maldaknygę (Kas buvo kaltas, kad tarybinė valdžia, nuo pat jos įsikūrimo Lietuvoje, uždarė visas katalikiškas spaustuves, o nelegaliai spausdinančius maldaknyges visą laiką kišdavo į kalėjimus? — Red.).

    Mąstydamas apie „Kroniką", prieinu išvados, kad ji mums nieko gero neduoda ir neduos, o priešingai, savo pasirodymu apsunkina mūsų visų darbą ir aštrina santykius su valdžia. Be „Kronikos" išmintingai ir toliaregiškai dirbant yra galimybė daugiau nuveikti Bažnyčios labui, kaip buvo daroma prieš pasirodant „Kronikai" (Šitaip toliaregiškai dirbant, prieš penketą metų į Kunigų Seminariją galėjo įstoti vos 5 kandidatai. — Red.).

    Praeitis skaudžiais faktais įrodė, kad bet koks Bažnyčios narių kišimasis į politinius reikalus neša tik nelaimes ir palieka gilias žaizdas. Todėl kai kam iš konfratrų naudinga būtų pasimokyti iš praeities klaidų ir padaryti reikiamas išvadas (Ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko, juo labiau dvasiškio pareiga. Užsiimti politika šiuo metu reiškia bendradarbiauti su Saugumo organais, važinėti po įvairias komunistų organizuojamas konferen-

cijas, skelbti užsienyje, kad Lietuvos tikintieji turi pilną religijos laisvę. — Red.).

    Nemanyčiau, kad Jūs, Ordinarai, viso to nematote?

    Niekam ne paslaptis, kad šiam „leidinėliui" vadovauja atsakomybę ir blaivumą praradę kunigai. Daleidžiu, kad apie tai Jums yra žinoma. Vienok, atkreipti į tai Jūsų dėmesį skaitau savo šventa pareiga, nes man rūpi Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalai.

    Tuokart nepasirašau."
*    *    *


(TSRS dvasiškių delegacija JAV):
    1975 vasario 20 „Tiesa" pranešė apie TSRS dvasiški jos delegacijos viešnagę Amerikoje. Joje dalyvauja ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis. „Tiesoje" rašoma: „Tarybų Lietuvos tikintieji turi visas sąlygas praktikuoti religiją. Nei jie, nei jų vaikai nėra persekiojami už savo įsitikinimus. Mes, dvasiškiai, turime visas sąlygas savo darbui" — pareiškė spaudos konferencijoje Niujorke Vilniaus arkivyskupijos valdytojas monsinjoras Česlovas Krivaitis...

    Ši žinia Lietuvos tikinčiųjų tarpe sukėlė pasipiktinimo audrą. Nėra maldaknygių, katekizmų, persekiojami mokiniai už tikėjimą, laužomi kryžiai, atiminėjama religinė literatūra, suvaržytas kunigų darbas, o dva siškiai užsienyje kalba apie tikėjimo laisvę... Kai kas abejoja, — o gal vyskupijos valdytojas šitaip nekalbėjo. Juk tarybiniai korespondentai moka ne tik spalvas sutirštinti, bet ir parašyti atvirą melą.

    TSRS dvasiškijos delegacija yra suorganizuota valstybės saugumo komiteto pareigūnų. Jos tikslas klaidinti užsienio žmones, nes, esą, Tarybų Sąjungoje tikėjimas nėra persekiojamas.
*    *    *
369

(Noras klasta sukompromituoti Vatikano radiją ir „Kroniką"):
    Šio numerio pabaigoje pateikiame dokumentą, po kuriuo tarybiniai pareigūnai vertė kunigus pasirašyti. Tai padės suprasti iki kiek buvo prievartaujami Lietuvos kunigai.

    1975 sausio 24 laikraštis „Tarybinis mokytojas" straipsnyje „Tas melagis Vatikano ruporas" apkaltino Vatikano radiją, kuris, anot laikraščio, šmeižiąs tarybinę mokyklą ir mokytojus. Straipsnyje rašoma:

    „.. .„medalį" užsipelnyti už ateistinę veiklą stengiasi Pažaislio vidurinės direktorė Stasiukaitienė, Klaipėdos 5-osios vidurinės istorijos mokytojas Mažeika tyčiojęsis iš bažnyčią lankančių mokinių; Kražių mokyklos direktorė Albina Žukauskienė, duodanti informaciją Prienų rajono valdžiai apie ateistinę veiklą; mokiniai ją vadina raudonoji davatka.

    Tokius „faktus" skelbia Vatikano radijas. O iš tikrųjų — nėra tokios Pažaislio vidurinės, nei direktorės Stasiukaitienės, nei Kauno rajone, nei Kauno mieste, kurio riboms priklauso Pažaislis; Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje toks mokytojas Mažeika nedirba; Prienų rajone nei Kražių mokyklos, nei direktorės Albinos Žukauskienės taip pat nėra. Beje, Kražių vidurinė mokykla yra Kelmės rajone, tik ir joje direktorės ar mokytojos Albinos Žukauskienės niekas nėra nė girdėjęs.

    Vadinasi, prigalvota „mirusių sielų" ir dar jos apšmeižtos. .."

    Šio straipsnio tikslas — sukompromituoti ne tik Vatikano radiją, bet ir LKB Kroniką, kurios 8-jame numeryje buvo rašoma apie mokytoją Mažeiką, direktorę E. Stasiukaitienę ir Albiną Rinkauskienę. Aukščiau paminėto straipsnio autorius Vytautas Mickevičius pasielgė negarbingai, suklastodamas vietovardžius, ir vietoje Skriaudžių parašė Kražiai, vietoje Pabaisko —

Pažaislis. Taip pat suklastojo Albinos Rinkauskienės pavardę, pavadindamas ją A. Žukauskiene.

    Vatikano radijas vienoje laidoje demaskavo šį melą. „Mirusios sielos" prisikėlė!

    LKB Kronika tuo tarpu dar nėra painformuota, kur dirba šiuo metu mokyt. Mažeika.

(Tardytas kun. S. Tamkevičius):
    1975 vasario 14 -15 Simno parapijos (Alytaus rajonas) vikaras kun. Sigitas Tamkevičius buvo tardomas Vilniaus Saugumo komitete. Tardė majoras Pilelis ir majoras Rimkus. Tardomasis buvo klausinėjamas apie suimtąją Nijolę Sadūnaitę. Tardytojų nuomone, kun. S. Tamkevičius, tikriausiai, esąs vienas iš „Kronikos" leidėjų. Saugumo pareigūnai dar turį vilties, kad kun. Tamkevičius galįs pasitaisyti, o dėl kunigų, kaip antai, Račiūno, J. Zdebskio, A. Svarinsko, J. Buliausko — jie visiškai praradę viltį. Tardytojai priminė, kad jei LKB Kronika ir toliau bus leidžiama, tai kun. S. Tamkevičiui būsianti iškelta baudžiamoji byla.

    Kun. S. Tamkevičius pareiškė, kad LKB Kronikos leidimas ar sustabdymas nepriklausąs jo kompetencijai.

    Tardytojų nuomonė LKB Kronikoje apie 50% yra šmeižikiško pobūdžio.

(„Kronika" įdėjo tikrą kun. Zdebskio kalbos tekstą):
        LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui
        Nuorašai: Vysk. Labukui
        Saugumo Komiteto Pirmininkui
        Kun. Juozo Zdebskio,
        Šlavantų bažnyčios klebono


        P a  r e i š k i m a s

    1974 Petronio ir kt. teisme mano kalba, pasakyta 1971 lapkričio 11 teisme, buvo panaudota kaip vienas iš įrodymų, kad LKB Kronika pateikianti sufabrikuotus faktus, būtent, kad mano teisme buvusi pasakyta visai ne tokia kalba.

    1972 balandžio 29 grupei kunigų ir valdžios pareigūnų buvo pademonstruotas magnetofono įrašas iš mano teismo, kaip įrodymas, kad teisme buvo pasakyta ne ta kalba, kokia paduodama LKB Kronikos 1-jame numeryje. Be to, viešai, viso minėto susirinkimo akivaizdoje buvo kaltinamas kun. S. Tamkevičius, esą, jis sufabrikavęs mano kalbą ir dar perdavęs į užsienį.

    Į šiuos faktus štai ką turiu paaiškinti: LKB Kronika Nr. 1 tiksliai perdavė mano kalbą tokią, kokia ji buvo parašyta raštu, ruošiantis teismui. Buvo padaryta tik viena klaida: cituojant Bažnytinės teisės Kodeksą, praleista skaičius „3". Išėjo ne kanonai „1329, 1330", o „129, 130".

    Kodėl magnetofono įraše ne viskas atitinka? Teismo eigoje, man kalbant, teisėjas pertraukinėjo mano kalbą klausimais, pastabomis, pagaliau, aiškinant mano elgsenos psichologinius motyvus, visiškai nutraukė mano kalbą.

    Tirti klausimą, kokiu būdu mano kalba iš teismo pateko į LKB Kroniką, nelaikau save kompetentingu.
Šlavantai, 1975.11.25
                Kun. J. Zdebskis


(Piliečių teisių apsauga):
        Saugumo Komiteto Pirmininkui
        Lietuvos TSR Prokurorui
        LTSR Teisingumo Ministrui

        Vlado Lapienio, gyv. Vilniuje
        Dauguviečio g. 5 -11.
        P a r e i š k i m a s

    „Kalbėdamas apie socialistinio teisėtumo stiprinimą, turiu galvoje dvi reikalo puses. Pirma, griežčiausią piliečių teisių apsaugą — tai, kad niekam, taip pat ir pareigūnams, nebūtų leidžiama savivaliauti. Antra, turiu galvoje tai, kad visi piliečiai kuo griežčiausiai laikytųsi tarybinių įstatymų, viešosios tvarkos taisyklių" (L. Brežnevas, „Viskas liaudies gerovei, tarybinio žmogaus labui", 1974. 14).

    Tačiau kai kurie saugumo darbuotojai apie piliečių teisių apsaugą galvoja ir elgiasi visai kitaip. Štai keletas faktų.

    LTSR BPK 192 str. pasakyta: „Visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardijami kratos protokole arba prie jo pridedamajame apyraše, nurodant kiekį ir matą. Paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti supakuojami kratos vietoje." Saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitinanto Gudo, 1973.XI.30 paėmė visas mano įrištas religines knygas, parašytas rašomąja mašinėle, kurių tarpe buvo kopijuotos elektrografiniu kopijavimo aparatu „Era" ir rankraščius, visai jų neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą prie jo apyrašą ir, neužantspaudavę maišų su knygomis, išsivežė.

    Ne kartą buvau kaltinamas religinės literatūros gaminimu, laikymu, platinimu, antitarybine agitacija ir propaganda ir t.t. Man buvo grasinama įvairiomis bausmėmis: laisvės atėmimu 7-niems metams, vėliau — dviems metams, ištrėmimu iš Vilniaus ir kitomis bausmėmis. Tačiau, kai tik bandydavau gintis nuo pareikšto man kaltinimo, tardytojai dažniausiai neleisdavo man gintis, sakydami, kad aš esu klausinėjamas ne kaip kaltinamasis, o kaip liudininkas. Tuo būdu jie

pažeidė LTSR BPK 17 str., kur užtikrinama kaltinamajam teisė į gynybą.

    LTSR BPK 18 str. pasakyta: „draudžiama stengtis išgauti iš kaltinamojo parodymus smurtu, grasinimais ir kitokiomis priemonėmis." O vienas saugumo darbuotojas (pavardės nesakė) tardymo metu nuolatos grasino ir plūdo: „Tu prakeiktas jėzuitas! Mes tau parodysime! Tu tik šmeiži tarybų valdžią! Mes tave sutvarkysime; ne tokius kaip tu sutvarkomi Tu melagis! Ar pagaliau liausies melavęs! Tu niekšas! Tu didelis nusikaltėlis" ir t.t.

    Iš tardymo kabineto paskambino telefonu ir man, kaip „didžiausiam niekšui", liepė parūpinti patį drėgniausią ir šalčiausią kambarį saugumo pusrūsyje. Grasino pasodinti 7-riems metams į kalėjimą, vėliau grasino ir ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti iš darbo ir t.t. 1973 lapkričio 22 tardytojas tarė vyr. leitenantui Gudui: „Ar tu jį (t.y. mane) buvai paleidęs namo? Aš gi vakar tau sakiau, kad negalima jo paleisti!" ir pan.

    Kai aš parodžiau muziejaus direktorės, komunistės A. Jankevičienės išduotą charakteristiką, tai jis perskaitęs piktai sušuko: „Va kokia kvaila boba, kad tokiam niekšui išdavė gerą charakteristiką!" Kuris gali mane geriau pažinti, ar A. Jankevičienė, su kuria teko dirbti septyniolika metų, ar šis saugumo darbuotojas, su kuriuo teko susidurti vos kelias valandas?

(Tardytojas verčia meluoti):
    Tardytojo Jankausko buvau verčiamas meluoti, t.y. prisipažinti, kad „LKB Kronikas" gavau iš kun. Buliausko, kuris esąs jau suimtas ir apie tai raštiškai prisipažinęs. Iš tikrųjų, kun. Buliauskas nebuvo nei suimtas, nei šitaip liudijęs. Tardytojas šiuo atveju naudojosi melu bei klasta. Kyla klausimas, ar tardytojas, klasto-

damas faktus ir versdamas piliečius meluoti, gali visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes? Tokiais žodžiais bei veiksmais saugumo darbuotojai pažeidė: 1) LTSR Konstitucijos 10, 19, 96 ir 97 straipsnius; 2) LTSR BPK 17, 18 ir 192 straipsnius; 3) Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos bei Konvencijos apie pilietinės ir politines žmogaus teises atitinkamus straipsnius.

    1974 gegužės 20 - 24 buvau tardytojo klausinėjamas apie įvairias knygas, brošiūras ir raštelius. Po tardymo, ramiai ir rimtai apgalvojęs, priėjau išvados, kad tos brošiūros ir daugumoje tie rašteliai, apie kuriuos buvau klausinėjamas, galėjo būti ir ne mano, kadangi jie nepaminėti kratos protokole.

(Parodymai išgaunami grasinimais, melu ir klasta):
    Ryšium su tuo, kad saugumo darbuotojai, mane tardydami, pažeidė LTSR BPK 17 ir 18 straipsnius, iš-gaudami mano parodymus grasinimais, klasta, melu ir kitokiomis neteisėtomis priemonėmis, savo parodymų, duotų tiek žodžiu, tiek raštu nuo 1973 lapkričio 20 iki 1974 birželio 28, aš atsisakau. Jei sutikčiau su parodymais, išgautais neteisėtomis priemonėmis, aš sąmoningai bendradarbiaučiau drauge su šiame pareiškime paminėtais saugumo darbuotojais nusikaltimo padaryme pagal LTSR BK 18 str. Todėl aš, sutinkamai su LTSR BK 17 str., savo noru atsisakau nuo bendradarbiavimo nusikaltimo padaryme.

    Nors LTSR Konstitucijos 125 str. piliečiams įstatymu garantuoja žodžio ir spaudos laisvę, tačiau faktiškai tikintiesiems, o ypač katalikams, neleidžiama spausdinti jokių religinių knygų, katekizmų, laikraščių bei žurnalų. Leistų spausdinti „Maldyno" ir „Šventojo Rašto" tiražas toks mažas, kad patenkino tik nedaug tikinčiųjų.

(Lietuvoje labai didelis religinės literatūros badas):
    Lietuvoje yra labai didelis religinės literatūros badas, kuris verčia atsivežtas turistų religines knygas persirašinėti rašomąja mašinėle, kopijuoti „Era" arba persirašyti ranka. Saugumo darbuotojai, dažnai darydami kratas pas kunigus ir tikinčiuosius, tokias religines knygas atima, tuos žmones tardo, grasina kalėjimu bei kitomis bausmėmis, o kai kuriuos net suima.

    Kai tik bus užkirstas kelias tikinčiųjų diskriminacijai, tada religinės literatūros badas savaime pranyks.

    Tardymo metu ne kartą buvau klausinėjamas apie LKB Kroniką. Jos atsiradimą paskatino tikinčiųjų teisių pažeidimas, sąžinės laisvės varžymas, Katalikų Bažnyčios persekiojimai.

(Kai ateistai nebeskriaus tikinčiųjų, LKB Kronika nebeišeis):
    Mano nuomone, ne tie kalti, kurie iškelia viešumon tarybinių įstatymų bei tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus tikinčiųjų atžvilgiu, bet tie, kurie tuos pažeidimus padaro. Argi galima laikyti valstybiniu nusikaltimu, nusikaltimu asmens laisvei ir orumui, ar nusikaltimu valdymo tvarkai iškėlimą tų skriaudų, kurios daromos tikintiesiems? Argi informaciją, nors ir labai nemalonią, bet kuri nėra nei melas, nei šmeižtas, galima laikyti antitarybine?

    Jeigu ateistai ir jų talkininkai, prisidengę valdžios vardu, nustos skriausti tikinčiuosius, esu tikras, kad dings ir „Kronikos".

    Kol saugumo, prokuratūros ir teismo patalpose bus skelbiami teisėtos tvarkos pažeidimai ir taikomos sankcijos, o gyvenimo praktikoje valdžios pareigūnai nesilaikys tarybinių įstatymų, tol nebus galima įgyvendinti socialistinio teisėtumo.

    Prašyčiau nurodyti saugumo darbuotojams, kad būtų ištaisyti tarybinių įstatymų pažeidimai, kad ateityje nebūtų leidžiama pareigūnams savivaliauti ir kad būtų užtikrinta piliečių teisių apsauga, apie kurią kalba TSKP Generalinis sekretorius L. Brežnevas.

1974 spalio 18                   Vladas Lapienis
(pareiškimas sutrumpintas. -  Red.)
*    *    *

    Pateikiame inžinieriaus Vytauto Vaičiūno sutrumpintą laišką LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, „Tiesos" ir „Kauno Tiesos" redakcijoms.

Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė

    1973.XI.30 „Tiesoje" rašoma: „Vienas iš nuostabiausių tarybinės demokratijos triumfo mūsų šalyje pasireiškimas — tvirta teisė į sąžinės laisvę"... „Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu visiškai neleistini" (Leninas). Paminėjus pagrindinius įstatymus, garantuojančius sąžinės laisvę, straipsnyje „Įstatymas ir religiniai kultai" rašoma: „Religinė bendruomenė yra susivienijimas tikinčiųjų piliečių, sulaukusių 18 m. amžiaus." Kur dėti 18 m. neturinčius asmenis, jeigu jie nėra bendruomenės nariai? Kam pavesti jų auklėjimą? Gal ateistams? Kaip tai suderinti su TSRS Konstitucijos 124 str.?

(Ko kunigai turi klausyti: Bažnyčios ar Valstybės?):
    Pratęsdama įvairių draudimų sąrašą, „Tiesa" teigia: „Jie (tikintieji — Red.) neturi teisės steigti savišalpos kasas ir dirbti labdarybės darbą; organizuoti specialias vaikų, jaunuolių ir moterų pamaldas, taip pat bibliją aiškinančius, literatūrinius, darbinius, religijos mokančius ir panašius susirinkimus, grupes, ra-

telius." Kas čia triumfuoja? Ateistai turi teisę laisvai reikštis per spaudą ir radiją, organizuoti grupes, atidarinėti bibliotekas... Mes gi, kaip pamotės vaikai, savo religines pareigas atliekam slapčiomis. Ateistams įstatymas garantuoja teises. Mums gi, kaip pažabotiems juodžiams, lieka tik pareigos.

    (...) „Įstatymų apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo bažnyčios pažeidimu, už traukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 143 str., suprantama — nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymo nustatytas taisykles" (LTSR BK Komentaras, V. 1974, p. 225). „Įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma" (t.p., 226 p.). Niekur tiksliai nepasakyta kokių įstatymų ir kokios taisyklės pažeidžiamos, bet tik pasakyta Suprantama, reikia suprasti. Kodėl tas dirbtinis neaiškumas pagrindiniame klausime, reguliuojančiame Bažnyčios ir Valstybės santykius? Jeigu taip miglotai būtų išaiškinti medžioklės nuostatai, tai mūsų medžiotojai pradėtų dramblius sapnuoti...

    „Reakciniai kunigai mėgina kelti triukšmą apie tariamai vergišką bažnyčios padėtį, ardo normalius bažnyčios santykius su valstybe. Tas jų triukšmas be realaus pagrindo... Tenkinant kunigų ir tikinčiųjų poreikius išleista „Apeigynas", „Maldynas", „Vatikano Susirinkimo Nutarimai", „Šventasis Raštas".

    Pažiūrėkime, kas šioje literatūroje rašoma. (...) „Klebonai telanko namus ir mokyklas, kiek to reikalauja ganytojo pareigos, atsidėję tesirūpina jaunimu" (VSN — „Vatikano Susirinkimo Nutarimai" p. 219).

    „Svarbu, kad visi kunigai... padėtų vieni kitiems" (VSN. p. 236).

    Tai, kas čia pasakyta, sunku suderinti su P. Mišučio straipsniu „Tarybiniai įstatymai ir religija" („Kauno tiesa", 1974.1.6), kuriame rašoma: „Bažnyčiai

ir kunigams draudžiama mokyti vaikus katekizmo, panaudoti nepilnamečius religinėms apeigoms. .. organizuoti įvairias grupes, susirinkimus, grupinius pokalbius. .. Kunigas neturi teisės tvarkyti ūkinių - finansinių reikalų."

    Ko tada kunigai turi klausyti: Bažnyčios ar Valstybės?

    „Pasauliečiai. . gali ir privalo vykdyti brangią pasaulio evangelizacijos veiklą.. . pasauliečių veikimas toks reikalingas, kad be jo negalima pasiekti veiksmingo ganytojų apaštalavimo... katalikai... yra įpareigoti siekti tikro visuomenės gėrio ir pagal išgales stengtis, kad civilinė valdžia teisingai elgtųsi ir jos įstatymai atitiktų moralinius įstatymus ir visuomenės gėrį" (VSN, p.p. 58, 359, 362).

    Šios Vatikano Susirinkimo direktyvos pasauliečius moraliai įpareigoja. Todėl noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą priešybių prarają, kurioje stovi tikinčiojo lietuvio sąžinė. Man atrodo, kad ši nenormali padėtis susidaro todėl, kad tarybiniai įstatymų aiškintojai į tikėjimą ir tikinčiuosius žiūri pro bobučių pasakų apie raganas ir užburtas pilis akinius...

    P. Mišutis straipsnyje „Tarybinis įstatymas ir religija" kalba: „Tikslinga ir toliau gerinti religingumo tyrinėjimus, stebėti apeigų atlikimo būklę. .."

    Lietuvos katalikai tokį susidomėjimą gali pergyventi, kaip grubų kišimąsi į atskirtos Bažnyčios vidaus reikalus, seklių siuntimą į religinės bendruomenės vidų ir teisėtai paklausti:

    — Kuo jūs mus laikote? Nepilnamečiais nusikaltėliais? Ir todėl ėmėtės galingo globėjo — stebėtojo vaidmens. Jeigu taip, tai kiek tokia būkle gali tęstis?


(Lietuvos tikintieji gyvenimo kryžkelėje):


    Jeigu mūsų įstatymų aiškintojai gerbtų tikinčiuosius, tikrai nedrįstų pagrindiniam krikščioniškam įsta-

tymui liepiančiam mylėti kiekvieną žmogų, kaip pats save, prieš pastatyti draudimą: „Jie neturi teisės steigti savišalpos kasų ir dirbti labdarybės darbo".

    Skaudu, kad Lietuvos tikintysis, atlikdamas savo krikščioniškas pareigas, jaučiasi einąs užminuotu lauku: peržengei „įstatymą" — nusikaltimas valstybei, prasilenkei su sąžine — dvasinės kančios. Ką daryti?

    Jeigu negalima eiti į konfliktus su ateistine sąžine, tai juo labiau su krikščioniška, kuri mums yra kūrėjo atspindys.

    Lietuvos tikintieji priėjo gyvenimo kryžkelę kurioje krypties rodyklės skelbia: dešinėje — „įstatymų" veikimo zona, kairėje — krikščioniška sąžinė. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Norėčiau, kad Jūs bent valandėlę pabūtumėte su čia atėjusiais Lietuvos katalikais. Atkreipkite dėmesį į čia atėjusių tautiečių tragediją. .. Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastatytų trečios rodyklės — lietuviškos moralės kapai.

1975.II.9
            Vytautas Vaičiūnas

Mano adresas: Kaunas, Hipodromo g. 46 - 35.


(A. Jurgučiui pabėgus iš Lietuvos, atleido ir tardė jo žmoną):
    Vilnius. 1974 gegužės 16 Vilniaus Konservatorijos vyr. dėstytojas Aloyzas Jurgutis, keliaudamas po Europą, nelegaliai perėjo Jugoslavijos - Italijos sieną. Šiuo metu gyvena JAV.

    1974 rugsėjo antroje pusėje Lietuvos KP CK agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotoja Lamachina paskambino „Žinijos" pirmininkui JT. Nekrošiui ir pareikalavo atleisti M. Jurgutienę iš darbo. Rugsėjo 22 Jurgutienei reikėjo apleisti darbovietę.

    Jurgutienė keletą kartų buvo saugumo tardoma. Saugumiečiai reikalavo, kad Jurgutienė paveiktų savo vyrą ir šis nedalyvautų lietuvių emigrantų veikloje. Už tai pažadėjo ją su dukra Daina išleisti į užsienį.

    Jurgučio dukra Daina taip pat buvo du kartus tardyta.

    Aloyzo Jurgučio bylą Saugumo komitete veda papulkininkis Baltinis ir majoras Kovaliovas. Saugumiečiai stengiasi Jurgutį apšmeižti Vilniaus inteligentijos akyse, pavaizduodami jį kaip amoralų žmogų.
*    *    *


(Kerštaujant skaudžiai sumuštas V. Jaugelis):
    Kaunas. 1975 vasario iš 10 į 11 naktį Praveniškių lageryje (Kaunas, 234251, oč 12/8) kažkas žiauriai sumušė Virgilijų Jaugelį, kuris buvo nuteistas 1974 gruodžio mėnesį. V. Jaugelis buvo pasiųstas į pačią blogiausią kriminalistų brigadą. Visuotinai manoma, kad šis V. Jaugelio sumušimas nėra atsitiktinis, o saugumo kerštas už jo drąsią laikyseną tardymo ir teismo metu. Šiuo metu V. Jaugelis yra nugabentas į Vilnių ir laikomas kalėjimo ligoninėje. Kadangi galva sugipsuota, manoma, kad mušimo metu sulaužyti galvos kaulai.

(Tardoma G. Žukauskaitė ir jos mokiniai):
    1974 gruodžio pabaigoje Genė Žukauskaitė buvo iškviesta tardymui. Ji tardytojos Venckūnienės buvo kaltinama, kad mokiusi vaikus tikėjimo tiesų. Tardytoja klausinėjo, kur Žukauskaitė mokydavo vaikus, kokios jų pavardės, ko mokydavusi ir t.t. Tardymas tęsėsi dvi valandas. Žukauskaitė teigė, kad ji vaikus ne mokiusi, bet apklausinėjusi, ar pasiruošę Pirmajai Komunijai.
*    *    *


    Kauno prokuratūros darbuotojai, pasitelkę mokytojus, tardo vaikus, kurie, tardytojų nuomone, mokėsi pas Žukauskaitę tikėjimo tiesų.

    K. Adomaičiui inspektorė liepė nevaikščioti po religines mokyklas ir bažnyčias.
Irma Adomaitytė, auklėtojos iškviesta, prieš klasę turėjo pasiaiškinti — ar tikinti Dievą ir ar lankanti bažnyčią. Mergaitė
patvirtino, jog bažnyčią lankanti.

    18-os vidurinės mokyklos IIIc klasės mokinės M. Laurinavičiūtės motina buvo direktoriaus įkalbinėjama, kad nevestų mergaitės į bažnyčią. Rasą ir jos brolį tardė direktorius ir saugumietis. Liepė sukalbėti poterius, o po to — išjuokė.

    18-os vidurinės mokyklos V klasės mokinei Nijolei Komisaraitytei taip pat liepė kalbėti poterius.

    12-os vidurinės mokyklos IV klasės mokinė Danguolė Banaitytė taip pat buvo tardoma dėl ruošimosi Pirmajai Komunijai. Jos tėvas, iškviestas į mokyklą, drąsiai gynė tiek savo, tiek dukros teises.
*    *    *

(Ruošiamas  reportažas tikslu  sukompromituoti LKB Kroniką):
    1974 gruodžio 20 Kauno m. Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos viršininko kabinete iš pat ryto buvo didelis subruzdimas — buvo ruošiamasi kažkokiam interviu. Apie 10 vai. į kabinetą pakviečiamas inžinierius Vytautas Vaičiūnas ir pasodinamas prieš kino kameros objektyvą. Jam buvo duota paskaityti vienas lietuvių emigrantų laikraščio straipsnis, kur aprašoma, kaip pas inžinierių Vaičiūną buvo daroma krata. Vaičiūnui perskaičius straipsnį, korespondentas paklausė:

    — Ar jūs esate patenkinti, kad apie jus rašo reakcingi laikraščiai?

    Vaičiūnas pareiškė, kad laikraštyje jis aprašytas jo neatsiklausus... Tačiau toks atsakymas korespondentui netiko.

    — O, vis dėlto, ar jūs esate patenkinti tuo aprašymu ar ne?

    — Kodėl jūs prikibote su šiuo klausimu? Juk čia ne tardymas! — atšovė inžinierius.

    Kino kamerai be perstojo veikiant, inžinierius Vaičiūnas buvo toliau kamantinėjamas:

    — Dabar, blaiviu protu pagalvojęs, ar nesigailite dėl savo veiksmų?
    — Aš visada blaivus.
    — O vis tik, ar gailitės ar ne?
    — Mano veiksmai suderinti su sąžine. Niekam nepadariau blogo, nieko nenuskriaudžiau, ir mano sąžinė rami. Gailėtis nėra ko...

    Manoma, kad yra ruošiamas kino reportažas užsienio žurnalistams, norint sukompromituoti „LKB Kroniką" ir pogrindžio katalikų veiklą.


(Krata mirusio kun. Stasiulio bute):
    Mažeikiai. 1974 rugpiūčio 9 Mažeikiuose staiga mirė kun. Stasiulis. 1928 m. jis išleido knygą „Žemaitijos žiedai". Iki 1944 m. kun. Stasiulis aktyviai bendradarbiavo Žemaitijos spaudoje, pasirašydamas Džiugo slapyvardžiu. Pokario metais jam teko kalėti. Lageryje pusę paros buvo išlaikytas lavoninėje tarp lavonų — manyta, kad jis miręs. Atėję laidoti, kun. Stasiulį rado atgijusį. Sunkiausiomis savo gyvenimo valandomis kun. Stasiulis nepaleido iš rankų plunksnos. Vos jam mirus, prisistatė saugumiečiai ir padarė jo bute smulkią kratą, ypatingai domėdamiesi jo rankraščiais.

    Į amžino poilsio vietą palydėti kun. Stasiulį susirinko didžiulė žmonių minia ir virš 60-ties kunigų.
*     *     *

(M. Jurevičius atsisako dirbti sekmadieniais):
    Šiauliai. 1974 lapkričio 10, sekmadienį, Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Šiaulių gamybinio - mokymo kombinate, kaip ir daugelyje įstaigų bei gamyklų, buvo darbo diena. Šio kombinato darbininkas Jurevičius į darbą neatėjo. Inžinierius Lukšas sekančią dieną paklausė, kodėl Jurevičius neatėjo į darbą. Darbininkas paaiškino, kad vakar buvęs sekmadienis ir dėl to jis nedirbęs. Inžinierius paliepė rašyti pasiaiškinimą.

        LAD Šiaulių Gamybinio mokymo
        kombinato Direktoriui
        dažytojo Jurevičiaus
        P a a i š k i n i m a s

    Paaiškinu, kad š. m. lapkričio 10, sekamdienį, neišėjau į darbą todėl, kad esu katalikas, o tikintis žmogus privalo sekmadienį švęsti. Ateityje, jei reikės dirbti sekmadienį arba per religines šventes, į darbą taip pat neišeisiu. Tas dienas, kuriomis nedirbsiu, galite išskaityti iš apmokamų atostogų arba galiu atidirbti ne darbo dienomis.
1974.XI.12
        Jurevičius

    Šiauliai. Lapkričio 14 Kombinate vyko uždaras partinis susirinkimas. Jame dalyvavęs Šiaulių miesto partijos komiteto atstovas barė kombinato vadovybę už tai, kad kombinate padarytas kryžius, kurį keli darbininkai pastatė ant Kryžių kalno.

    Kombinato direktorius pranešė, kad lapkričio 10 darbininkas Jurevičius sulaužė ministro įsakymą ir neišėjo dirbti. Partijos komiteto atstovas pareiškė/kad Lietuvos TSR esanti religijos laisvė ir darbininkas turėjęs teisę nedirbti. Svarbu, kad neorganizuotų kitų!

    Netrukus Kombinato direktorius įsakė:

    „Ūkio skyriaus pastatų remontininkui M. Jurevičiui už sąmoningą darbo drausmės pažeidimą (lapkričio 10 be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą) pareikšti pastabą."

    Jurevičius įteikė protestą: „Protestuoju prieš Tamstos įsakymą. Savo pareiškime, rašytame 1974.XI.12, nurodžiau aiškią priežastį, kodėl neišėjau į darbą — esu katalikas ir vykdau savo pareigas. Artimiausių religinių švenčių dienomis (gruodžio 25) į darbą taip pat neatvyksiu. Religijos laisvę garantuoja TSRS Konstitucijos  124 str."

    Sužinojęs, kad gruodžio 8-ją, sekmadienį, vėl būsianti darbo diena, M. Jurevičius raštu pranešė Kombinato direktoriui, kad į darbą neatvyksiąs. Direktoriaus pavaduotoja Maminskienė Jurevičiui aiškino, kad jis blogai daro iš anksto pranešdamas, jog darysiąs pravaikštą, ir patarė šį reikalą tvarkyti kaip nors kitaip — atidirbti iš anksto ar pan. Kai, pavaduotojos paragintas, Jurevičius kreipėsi į inžinierių Lukšą, šis pareiškė, jog negalįs atleisti darbininko nuo sekmadienio darbų. Anot jo, Jurevičius galįs nedirbti bet kokią savaitės dieną, tik ne sekmadienį...
*
    *    *

(Už bažnyčios remontą 25 rub. pabaudos):
    Varėna. Buvo remontuojama Akmenio bažnyčia. Rajono pareigūnai, atvykę patikrinti bažnyčios remonto, remontininkams — Juozui Mazgeliui ir Aleksui Lubui — pareiškė, kad jie, dirbdami prie bažnyčios, pažeidę tarybinius įstatymus ir už tai gausią 5-rius metus kalėjimo. Kadangi nusižengę pirmą kartą, jei pažadėsią ateityje neremontuoti bažnyčių, bausmė būsianti dovanota ir pasitenkinsią tik pinigine bauda. Iš tikrųjų, 1975 sausio 8 Varėnos rajono Administracinių baudų komisija, pirmininkaujama milicijos skyriaus

viršininko Rečkaus, nubaudė minėtus darbininkus po 25 rub.

    Nubaustieji baudą sumokėjo, bet jiems taip ir liko neaišku — kokiam įstatymui jie nusikalto.
*    *    *


(Reikalauja iš bažnyčios pašalinti statulą):
    Jurbarkas. Jurbarke gyvenantis menininkas, buvęs mokytojas, dabar pensininkas Verbickas 1972 m. padarė iš medžio Jurbarko bažnyčios naujam altoriui Marijos statulą. Kun. V. Byla statulos šventinimo proga, pamokslo metu pasidžiaugė gražia Marijos statula. Tuojau po pamokslo pas bažnyčios kleboną Kun. M. Buožių prisistatė komisija, vadovaujama Jurbarko rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Tamošiūnienės, ir pareikalavo be leidimo pastatytą statulą iš bažnyčios pašalinti. Klebonas paaiškino, kad puošti bažnyčią viduje jokio leidimo nereikia, o be to, Verbickas statulą padovanojęs ir todėl jos iš bažnyčios nepašalinsiąs. Tada komisija pareikalvo, kad pats Verbickas statulą atsiimtų. Menininkas paaiškino, kad jis savo tėvams buvo pažadėjęs padaryti bažnyčiai statulą ir todėl, vykdydamas jų valią, ją padaręs, ir jokiu būdu iš bažnyčios jos neatsiimsiąs. Komisija sakė priversianti kleboną pašalinti statulą iš bažnyčios.

    Visai neseniai menininkas Verbickas Jurbarko bažnyčiai padarė Jėzaus Širdies statulą. Kol kas Vykdomasis komitetas tyli.
*    *    *


    Per 1974 m. Velykas Jurbarko bažnyčia buvo pilna žmonių. Nemaža jų buvo atvykę iš dabartinės Kaliningrado srities, kurioje nėra nė vienos veikiančios bažnyčios. Jurbarko m. Vykdomojo Komiteto pirmininkė ir rajono partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorius demonstratyviai vaikščiojo

po bažnyčią, stebėjo visus ir viską, lydėjo net procesiją. Miesto Vykdomojo komiteto pirmininkė užlipo net ant viškų. Tikriausiai ją domino choristai, o be to, nuo viškų geriau matyti, kas vyksta bažnyčioje.
*    *    *


(Reikalauja užkasti šulinį šventoriuje):
    Jurbarko parapijos klebonas daug kartų prašė valdžios pareigūnus leidimo iškasti šulinį šventoriuje, tačiau negavo. 1973 m. klebonas iškasė šulinį be leidimo. Rajono Vykdomojo komiteto komisija, vadovaujama pavaduotojos Tamošiūnienės, pareikalavo šulinį užkasti ir parašyti pasiaiškinimą. Klebonas pasiaiškinimą parašė, tačiau šulinio neužvertė.
*
    *    *

(Varpais tegalima skambinti tik votyvai ir sumai):
    Buvusioje Jurbarko bažnyčios kelbonijoje yra įsikūręs vaikų darželis. Bažnyčios varpams skambant, vaikai prašydavo auklėtojų nuvesti juos į bažnyčią. Prieš 10 metų Ministrų Taryba uždraudė varpais skambinti, kad jie „netrukdytų vaikams miegoti".

    1974 m. Jurbarko klebonas kun. M. Buožius ir bažnytinio komiteto pirmininkas Zinkevičius kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Tumėną prašydami, kad leistų skambinti varpais. Po 10 metų leidimas buvo duotas — galima paskambinti sekmadienį varpais Votyvai ir Sumai.
*    *    *

(Pasikėsinimas  prieš  kun.  J.  Zdebskį):
Šlavantai. 1975 sausio 14 vakare buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš kun. J. Zdebskį. Jam vairuojant automobilį tarp Metelių ir Sirijų (Lazdijų raj.) dvi

saugumiečių vairuojamos mašinos bandė padaryti avariją. Nukentėjo tik mašina.
*    *    *

(Dėl persekiojimų vaikai negali eiti į bažnyčią): Krakės
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
        kun. Juozo Vaicekausko,
        gyv. Pajieslio kaime, Kėdainių raj.
        P a r e i š k i m a s

    Kėdainių raj. Krakių vidurinėje mokykloje yra persekiojami ir diskriminuojami vaikai, kurie lanko Pajieslio bažnyčią. Tikintys vaikai visaip išjuokiami, bauginami; jiems net grasinama, kad bus pašalinti iš mokyklos. Neseniai moksleivės: Palmyra Rybelytė, Zita Šilkaitytė, Albina Miniotaitė ir kitos už bažnyčios lankymą buvo nubaustos — į pažymių knygutę įrašyta, kad jų elgesys nepatenkinamas. Moksleivei Lionei Burdaitei pareikštas griežtas įspėjimas. Kaip yra įbauginti tikintys vaikai Krakių mokykloje — kalba kad ir toks faktas. Nors Krakių miestelyje yra bažnyčia, vaikai dėl persekiojimų į ją negali nueiti. Aštuonis kilometrus jie ateina pėsčiomis į Pajieslio bažnyčią, kad galėtų atlikti išpažintį. Patys vaikai verkdami pasakoja man, kaip jie yra išjuokiami ir persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų.

    Krakių mokyklos direktorė priekaištavo mergaitėms, kad jos, eidamos į bažnyčią, teršiančios mokyklos garbę. Praėjusiais metais du buvę Krakių mokyklos moksleiviai plėšikavo, apiplėšė ir Pajieslio bažnyčią. Jie tikrai suteršė mokyklos garbę. Galima suprasti

dorų, sąžiningų mergaičių ir jų tėvų skausmą, kai jos palyginamos su vagimis ir plėšikais.

    Nejaugi Krakių vidurinės mokyklos pedagogai tokiomis grubiomis ir nežmoniškomis priemonėmis savo ateistiniame darbe tikisi sulaukti gerų rezultatų? Tikintieji labai sunerimę. Kai kurie tėvai ketina neleisti savo vaikų į Krakių vidurinę mokyklą. Tiek iš Krakių, tiek iš Pajieslio parapijos žmonės klausia, kur jiems kreiptis, kad jų vaikai nebūtų bauginami, persekiojami ir diskriminuojami.
1975.1.28
                    Kun. J. Vaicekauskas


(Mokiniui reikia aiškintis dėl nuėjimo į bažnyčią):
    Plateliai. 1974 m. rudenį Platelių vidurinės mokyklos XI klasės mokinys Razgus buvo pakviestas į giminaitės vestuves, kurių apeigos įvyko Platelių bažnyčioje. Platelių vidurinės mokyklos direketorius Stripinis prieš jungtuves Razgų įspėjo, kad šis į bažnyčią neitų.

    Po jungtuvių direktorius Stripinis Razgų barė, kad jis ėjo į bažnyčią. Pasak direktoriaus, Razgus esąs pilnametis ir galįs motinos neklausyti. Direktorius gąsdino, kad už bažnyčios lankymą Razgus būsiąs iš vidurinės mokyklos pašalintas. Motina buvo iškviesta į mokyklą aiškintis dėl sūnaus elgesio. Už bažnyčios lankymą Razgui buvo sumažintas elgesys, o kolūkio raštinės sienlaikraštyje parašyta, kad Razgui elgesys sumažintas už mokinio taisyklių pažeidimą.
*    *    *

(Nedrįskite valgyti Kūčių):
    Varėna. II-je Varėnos vidurinėje mokykloje dirbanti mokytoja Jankauskienė prieš 1974 m. Kalėdas taip kalbėjo mokiniams:  „Nedrįskite valgyti Kūčių.

Mes sužinosime. Kas drįs valgyti plotkelę, tam sumažinsime elgesio pažymį."

    Mokytoja Jotautienė tėvų susirinkime kalbėjo: „Nedrįskite švęsti su vaikais Kūčių. Iš to jiems jokios naudos, nes jie vistiek nieko nesupranta."

    Varėniškiai klausia: argi nusikaltimas laikytis religinių tradicijų, kai Konstitucija užtikrina sąžinės laisvę?
*    *    *


(Iš mokytojo reikalaujama pasisakyti: tikintis ar ne):
    Druskininkai. „Saulutės" sanatorijoje, kur poilsiauja ir mokosi vaikai, 1974 rugsėjo mėnesį partinės organizacijos sekretorė K. Mockuvienė kreipėsi į mokytojus, reikalaudama įteikti raštelius, kuriuose kiekvienas parašytų, kokia yra jo pozicija religijos atžvilgiu (tikintis ar netikintis) ir savo pasisakymą patvirtintų parašu. Šito, esą, reikalaujanti rajono valdžia. Mokytojas N. parašė: „Kol mokslas nesukūrė gyvos ląstelės, tol tebeesu tikintis." Po kiek laiko K. Mockuvienė, sutikusi šio raštelio autorių, priekaištavo, kaip reiktų kitaip pasakyti, nes mokytojo kolektyvui esą nepatogu, kad esama tikinčiųjų mokytojų. Mokytojas paaiškino, kad jam, kaip pagyvenusiam žmogui, veidmainiauti netinka, o, be to, meluoti dar neišmokęs. Dėl visa ko jis galįs pakeisti raštelį. Naujame raštelyje mokytojas įrašė Putino žodžius: „Tikėti prietaringa, be Dievo tuščia ir nyku."

    Kolektyvo susirinkime vyr. gydytojo pavaduotoja Glemžienė apgailestavo, kad darbuotojų tarpe dar esama „nesusipratusių" žmonių, kurie nedrįsta prabilti savo pačių lūpomis...

    Kaip suderinti partinės organizacijos sekretorės elgesį su Lenino valia, kuris kategoriškai reikalavo, kad jokiose anketose, jokiuose dokumentuose nebūtų atžymima „tikintis" arba „netikintis".

(Pastangos mokinius padaryti netikinčiais):
    Šiauliai. 1974 gruodžio 26 Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje tėvų susirinkime mokytoja Šleinienė kalbėjo:

    — Kam jūs, tėvai, verčiate savo vaikus tikėti. Paklausiau vaikų, ar moka persižegnoti, ir beveik visi pakėlė rankas...
*    *    *


    Palanga. 1974 m. Palangos aštuonmetėje IV klasės moksleivė Rima Rimšaitė mokėsi vien penketukais. Už tai, kad nestojo į pionierius, jos elgesio pažymys sumažintas iki patenkinamo.
*    *    *


    Šilalė. Šilalės vidurinėje mokytoja Šerpitieinė suorganizavo ateistų būrelį ir stengiasi išauklėti moksleivius netikinčiais.

    XI klasės auklėtoja Račkauskienė kartą prieš visą klasę šaukė: „Jeigu yra Dievas, teištraukia man liežuvį!" Kartą, kai buvo laidojamas jos auklėtinis, ji išvarė iš bažnyčios į šventorių visus mokinius, atėjusius pagerbti savo draugo.

    Netrukus pasirodė naujojo auklėjimo vaisiai. 1975 sausio 7 naktį trys mokyt. Praškauskienės auklėtiniai — komjaunuoliai Karžinauskas, Biclica ir Morozas — Tauragėje pavogė automobilį. Laukuvoje jiems bandant nuvaryti gaisrinę mašiną, užklupo sargas ir milicininkas. Karžinauskas milicininką sunkiai sužeidė peiliu. Nusikaltėliai greitai bus teisiami. Šilaliečių nuomone, kartu su jais turėtų būti teisiami ir jų auklėtojai, sugriovę vaikuose tą gėrį, kurį buvo pasėję jų tėvai.
*    *    *


Šilalės vidurinės mokyklos VIIId klasės mokinei Silvai Račkauskaitei pirmajame trimestre (1974- 75 m.

m.) elgesio pažymys buvo įrašytas tik patenkinamas, nors kitiems moksleiviams mažiau pavyzdingiems, buvo įrašytas pavyzdingo elgesio pažymys. Svarbiausia priežastis — S. Račkauskaitė atsisakė stoti į komjaunimą.
*    *    *

    VIII d klasės auklėtoja V. Vasiliauskienė prašo tėvų nesikišti į vaikų auklėjimą, pavedant šį darbą mokyklai. Daugelis tėvų buvo tos nuomonės, kad jų pareiga ne tik vaiką užauginti, bet ir religiškai išauklėti.
*    *    *


    Šilalės vidurinės mokyklos bendrabučio mergaitės 1974 gruodžio 23 papuošė savo kambarį. Mokytoja Auškalnienė viską nudraskė, mergaites išvadino laumėmis ir už bausmę uždraudė Naujametinės eglutės karnavalą. Nusikaltimo esmė — prieš Kalėdas papuoštas kambarys!
*    *    *


(Jei ne pionierius, su kitais vaikais negali žaisti):
1974 rugsėjo mėnesį Šilalės vidurinės mokyklos IVa klasės auklėtoja Dabčikaitė liepė visiems mokiniams paimti popieriaus ir pradėjo diktuoti pasižadėjimą stoti į pionierius. Dvi mergaitės: Drukteinytė ir V. Zieniūtė nerašė. Auklėtoja klasei aiškino, kad pionieriai eis į kiną, ekskursuos, o nepionieriai negalės dalyvauti. Kai klasės mokiniai ėjo žaisti, auklėtoja Drukteinytei ir Zieniūtei neleido:

    — Jūs ne pionierės, todėl nežaiskite kartu!   

    Auklėtoja taip pat neleido žaisti ir kitiems vaikams — Sebeckytei, Pečkauskui ir kt. — nes jų tėvai nesutiko, kad vaikai būtų įrašyti į pionierius.

*    *    *
(Ateizmas turi būti įdiegiamas ne tik vaikams, bet ir tėvams):
    Vilnius. 1974 spalio mėnesį Vilniaus rajono mokyklos gavo 20 mašinraščio puslapių apimties „Metodines rekomendacijas apie mokslinio - ateistinio auklėjimo sustiprinimą bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių tarpe". Kas, kur ir kada šias rekomendacijas paruošė, jose nenurodoma. Rekomendacijos parašytos rusų kalba ir turi 4 skyrius: 1) Moksleivių ateistinių pažiūrų ir įsitikinimų formavimas mokymo procese; 2) Specifinės užklasinio darbo formos ateistiškai auklėjant moksleivius; 3) Ateistinis darbas su tėvais; 4) Ateistinis darbas su tikinčiais moksleiviais.

    Žemiau pateikiame būdingesnes ištraukas:

    „Moksliniame - ateistiniame auklėjime esminį trūkumą sudaro nebuvimas kovingumo kovojant su religinėmis pažiūromis, silpnas individualus darbas su moksleivių šeimų tikinčiais nariais.

    Liaudies švietimo organai, mokytojai ne visuomet laiku ateina į pagalbą vaikams, kuriuos tikintieji tėvai, religinių sektų vadovai verčia atlikinėti religines apeigas, traukia juos į religinę aplinką. Tokiais atvejais reikiamai nepanaudojami tarybiniai įstatymai apie vaikų teisių gynimą, apie bažnytininkų... jiems daromos kenksmingos įtakos pašalinimą.

    Bažnyčia visais amžiais buvo ir pasilieka darbo liaudies kraugerišku priešu...

    Atskleidžiant religijos klasinę esmę ir socialinę jos funkciją, pirmoje eilėje tai organiškai susieti su istorijos, visuomenės mokslo, literatūros kursų programine medžiaga, su dabarties epochos reiškiniais ir faktais, demaskuojančiais religijos ir bažnyčios reakcinį vaidmenį ideologinėje dviejų priešiškų visuomeninių sistemų — socializmo ir kapitalizmo— kovoje.

(Mokslo ir religijos tarpusavio kova):
    Tikrumoje mokslo ir religijos tarpusavio kova ne tiktai nesilpnėja, o įgyja dar aštresnį charakterį.

    Ateistiniame moksleivių švietime ir auklėjime esminę vietą turi užimti klausimai, demaskuojantieji religinę moralę. . Meilės skelbimas visiems, tame tarpe ir darbo liaudies išnaudotojams... yra veidmainiškas mokymas. Toks mokymas ignoruoja ir slepia dabartiniame pasaulyje dviejų, savo interesais nesutaikomų ir priešiškų, klasių buvimo faktą, tuo pačiu užtušuoja dviejų prieštaringų — socialistinės ir buržuazinės - -ideologijų buvimo faktą.

    Tematiniai spaliukų rytmečiai... vaikams parodo proto pergalę prieš religijos išmislus apie pasaulį, žmogų.

    Mokyklose panaudojamos įvairios užklasinio ateistinio darbo formos su vidurinių ir vyresniųjų klasių moksleiviais: pasikalbėjimai ir paskaitos, ateistų rateliai ir klubai, tematiniai ateistų vakarai, ateistinių kūrinių skaitymas ir jų svarstymas skaitytojų konferencijose, kinofilmų aptarimas, klausimų ir atsakymų vakarai, ateistinių biuletenių leidimas, ekskursijos į muziejus, teminės parodos, fotoparodos, klasių ir viso mokyklos ateistinio darbo apžiūros ir kt. Tikslinga pravesti ir specialius ateistinius pokalbius klasės auklėjimo pamokos metu... Tikslinga organizuoti paskaitas ateistine tema.

    Naudinga ir įvairi „Jaunojo ateisto" ratelių ir klubų, jungiančių įvairių klasių atstovus, veikla... Padidėjus domėjimuisi, ypač jaunimo tarpe, mūsų šalies istorija, jos kultūra, tradicijomis, mokytojas privalo išvengti pavojaus pervertinant bažnyčios kultūrinę misiją (kuriant savo architektūrą puikias bažnyčias, pritraukiant žymius dailininkus tapyti paveikslus religine tema ir pan.).
    Jaunų ateistų klubuose praktikuojama tokių sekcijų sudarymas: bibliotekos, jaunų korespondentų. Jie renka ateistinę literatūrą, ruošia knygų aptarimą, praveda skaitytojų konferencijas, iš žurnalų ir laikraščių renka straipsnius ateistine tema, sudaro teminį albumą, leidžia ateistinį sienlaikraštį, rankraštinius ateistinio turinio eilėraščių, apsakymų, apybraižų žurnalus. Paskaitinio darbo sekcija sudaroma taip, kad jai vadovautų prityręs pedagogas, „Žinijos" draugijos narys.

    Komjaunimo ir pionierių organizacijų iniciatyva. . kiekvienam paskiriant įdomius pavedimus... formuojamas aktyvus visuomenininkas.

   
Mokykla privalo ateistiškai šviesti tėvus, juos apginkluoti ateistinių žinių minimumu.

    Sėkmingiausia propagandos forma — paskaitų ciklas. .. Paskaitas būtina paruošti taip.. . kad jos, neį-žeisdamos tikinčiųjų jausmų, turėtų savyje ateistinį užtaisą...

    Individualų darbą su tikinčiais tėvais, palaikančiais religines pažiūras savo vaikuose, protinga pradėti nuo užmezgimo su jais pasitikėjimą keliančių santykių. Aiškinti jiems, kokius sunkumus sudaro tėvai savo vaiko vystymuisi, pabrėžiant, kad prieštaringa mokyklos ir šeimos įtaka vaikams juos įveda į veidmainiavimą, melą, o tuo pačiu ir į emocinį perkrovimą (bausmės baimė namuose, išjuokimas — klasėje).

(Mokytojas turi įtikinti tėvus religinio auklėjimo žala):
    Mokytojas konkrečiais faktais įtikina tėvus, kokias neigiamas pasekmes turi religinis auklėjimas. Tikinčiuosius drauge su kitais tėvais pakviečia į rytmečius, mokinių šventes, pionierių susirinkimus ir pan. Tikintieji tėvai stebi savo sūnų ar dukrą jų bendraam-

žių tarpe ir akivaizdžiai įsitikina, kad pedagogas teisus: jų vaikas; kaip taisyklė, sukaustytas, uždaras, kažkuo pastoviai susirūpinęs. Savaime suprantama, tėvams iškyla jaudinantis klausimas: ar jie neskurdina vaikų gyvenimo? Ar jie teisūs? Šie apmąstymai ir yra pedagogų ir tokių tėvų psichologinės sąjungos pagrindas kovojant už vaiką.

    Individualiame darbe tėvų religinių pažiūrų nugalėjimui svarbu užmegzti ryšius su netikinčiais šeimos nariais, kad ateistiškai paveikus per artimuosius.

    Svarbu vesti individualų darbą ir su tais tėvais, kurie, netikėdami į Dievą..., pagal tradiciją atlieka apeigas, švenčia šventes, namuose laiko šventus paveikslus... Pokalbius su tokios kategorijos tėvais galima pradėti iš karto paaiškinant žalą, kurią jie nesąmoningai daro vaikams.

    Mokyklos, šeimos ir visuomenės bendros pastangos yra pagrindinė sąlyga pasisekimo, auklėjant augančią kartą kovojančio ateizmo dvasioje.

    Mokytojai dažnai kalba, kad su tikinčiu paaugliu sunku užmegzti ryšius, sunku vesti pokalbį; jis, nepriimdamas ateistinių argumentų, užsidaro savyje. Čia kalbama apie tikinčiojo išankstinį neigiamą nusistatymą. Jo nugalėjimas — mokytojo svarbiausias uždavinys.. Jis dažniausiai įvykdomas tarpiniais keliais, įtraukiant mokinį į tikrų santykių sistemą, iš kurių jis „iškrito" būdamas tikinčiu... Jo įėjimas į kolektyvą turi prasidėti nuo įpareigojimų, nekeliančių jam vidinio protesto. Parenkami įpareigojimai, atsižvelgiant į mokinio polinkius, interesus, poreikius...

    Juos (tikinčius moksleivius — Red.) reikalinga įtraukti į ratelius — pirmoje eilėje patenkinančius jų estetinius poreikius — į choro, dramos, šokių, muzikos ir t.t., įtraukti į komisijas ruošiant mokykloje vakarus, apžiūras. . . Ir lygiagrečiai atlikti su jais aiškinamąjį darbą apie religinių apeigų ryšį su religine ideoiogi-

ja, privedant mokinį prie išvados apie jo elgesio principiškumą.

    Planuojant ateistinio auklėjimo darbą mokykloje, būtina visų pirma vadovautis partinės organizacijos rekomendacijomis apie ateistinį darbą suaugusių gyventojų ir mokinių tarpe.

    Nuoseklus ir kryptingas moksleivių ateistinio švietimo ir auklėjimo darbas yra liaudies organų, mokyklų pedagoginių kolektyvų ir jų visuomeninių organizacijų vienas iš svarbiausių uždavinių."

    Vilniaus liaudies švietimo skyriaus vedėjas A. Ditkevičius, 1974 spalio 14 išsiuntinėjęs rajono mokykloms aukščiau cituotą instrukciją, savo rašte, adresuotame visų vidurinių, aštuonmečių mokyklų direktoriams ir pradžios mokyklų vedėjams, rašo: „Primename, kad naujaisiais mokslo metais ateistinių žinių propaganda moksleivių ir jų tėvų tarpe, kaip ir anksčiau, yra vienas iš svarbiausių mokyklos uždavinių... Ryšium su tuo, kad praėjusiais 1973 - 74 m. rajono mokyklos padarė labai mažai ekskursijų į Vilniaus ateistinį muziejų, Jus įpareigojame į tai atkreipti klasių vadovų dėmesį ir 1974-75 m. suorganizuoti Jūsų mokyklos visus mokinius, kad jie aplankytų ateistinį muziejų."
*    *    *
(Tikybos mokyti draudžiama netgi ir šeimoje):
    Pateikiame vieno lietuvio laišką, parašytą LKB Kronikai, apie vaikų auklėjimą Tarybų Lietuvoje. Autoriaus pavardės neskelbiame.

    „Savaitraštyje „Kalba Vilnius" (Nr. 42) istorijos mokslų kandidatas J. Aničas įdėjo straipsnį: „Mes — už sąžinės laisvę". Perskaičius straipsnį, šiurpas nukrečia — kokia baisi ta sąžinės laisvė, jame sakoma, kad tarybiniai įstatymai draudžia mokyti vaikus religijos ne tik mokyklose, bet ir bažnyčiose, net šeimose. Ar tokie reikalavimai nėra prieš žmogaus prigimtį?

Juk ne valstybė ir ne partija davė tėvams vaikus ir teises į juos, o pati prigimtis. Vaikus jie turi auklėti pagal savo sąžinę ir švenčiausius Įsitikinimus. Niekam neleista šią teisę iš tėvų atimti.

    Tikinčioji Lietuvos visuomenė į dabartinį moksleivių auklėjimą žiūri, kaip į dresiravimą naujųjų janyčarų, įkvepiant jiems didžiausią neapykantą visam tam, kas jų tėvams ir seneliams per amžius buvo brangiausios, neįkainuojamos vertybės. (Janyčarai — turkų pagrobti krikščionių vaikai, specialiose mokyklose taip būdavo išdresiruojami neapykantos dvasioje, kad vėliau puldavo savo tėviškes, kardais kapodavo beginklius tėvus, brolius, išniekindavo seseris, sutrypdavo ikonas ir kitas šventenybes.)

    Pažiūrėkime į naujųjų janyčarų darbus. Ar buvo kada nors mūsų krašte girdėti apie tokį girtuokliavimą, pasileidimą ir plėšikavimus? Kas sunaikino tris kryžius Vilniaus kalne? Kas išgriovė lietuvių krauju ir ašaromis pašventintas Vilniaus ir Veprių kalvarijos koplytėles? Kas sunaikino ir tebenaikina Kryžių kalną? Kas išgrobė, išvartė koplytstulpius ir kryžius po visą Lietuvą? Ar tai ne naujieji janyčarai, išauklėti „aukštos komunistinės moralės dvasia"?

(Visi verčiami tikėti melui, skleidžiamam per spaudą, radiją ir TV):
    Turkai, pagrobę krikščionių vaikus, juos- dresiruodavo uždaruose internatuose. Dabar pas mus net kiekviena šeima yra įpareigota auginti tokius janyčarus. Juk visas mūsų kraštas dabar yra uždaras internatas, kuriame vykdoma dresūra. Religinių knygų neįsigysi. Užsienio radijo laidos trukdomos. Visi verčiami tikėti melui, skleidžiamam per spaudą, radiją ir televiziją. Vaikams ir jaunimui draudžiama dalyvauti bažnytiniame chore, procesijose. Ar tai ne dresūra?

    Istorijos mokslų kandidate, jūsų propaguojami dekretai ir įstatymai, varžantys pagrindines tėvų teises į savo vaikus, draudžiantys religinį auklėjimą bažnyčiose ir šeimose, yra vergijos ženklas. Kol jie nebus atšaukti, tol mes ir visas pasaulis turi teisę ir pareigą šaukti: Lietuvos tikintieji yra vergijos pančiuose!"
*    *    *


(Komunistai smerkia Vatikaną ir popiežių Pijų XII):
    Pokario metais valdžios organai vertė Lietuvos kunigus pasirašyti po šiuo komunistų sukurtu dokumentu:

    „Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame!

    Romos popiežius Pijus XII išleido dekretą, kurį 1949 liepos 13 paskelbė taip vadinama Vatikano „Šv. Kanceliarijos Kongregacija", apie atskyrimą visų katalikų - komunistų ir jiems prijaučiančių nuo Katalikų Bažnyčios. Dekretas draudžia katalikus įstoti į kompartiją, arba remti ją, draudžia leisti, platinti ir skaityti komunistines knygas, laikraščius, žurnalus, o taip pat rašyti juose; dekretas paliepia įtartiems anksčiau išvardintuose veiksmuose katalikams neteikti Komunijos ir kitų sakramentų.

    Panašaus viduramžių dekreto, kurį labai ryžtingai smerkia platūs katalikų sluoksniai, pasirodymas liudija apie Katalikų Bažnyčios vadovybės susirūpinimą, kilusį dėl milijonų katalikų pasitraukimo nuo reakcijos kurso, kurį su tokia aistra skelbia Vatikanas. Jie atsisako nuo reakcinės Vatikano politikos, nuo agresyvinių imperialistinių planų rėmimo politikos. Dirbantieji katalikai visame pasaulyje vis tvirčiau ir tvirčiau kelia savo balsą už taiką, prieš karą; tuo ir

aiškinamas jų pritarimas ir parama progresyvioms organizacijoms, kurios stoja už taiką ir tautų gerbūvį, ir pirma viso ko darbininkų ir komunistų partijoms, žygiuojančioms kovos už taiką ir demokratiją avangarde.

    Vatikanas mano grasinimais ir represijomis sutvirtinti  savo  menkėjančią įtaką  tikinčiųjų  masėse.

    Popiežius Pijus XII savo dekretu paskelbė prakeikimą maždaug V3 žmonijos. Pagal tikrąją Vatikano potvarkio esmę — nuo Katalikų Bažnyčios tektų atskirti 70 milijonų profesinių sąjungų narių, o taip pat 600 milijonų žmonių, kurių delegatai dalyvavo kartu su komunistais pasauliniame taikos šalininkų kongrese. Be to, popiežius baugina prakeikimu kiekvienam piliečiui bet kokios šalies, kurios valdžioje yra ir komunistai, už šios vyriausybės įsakymų vykdymą.

    Pijaus XII akcija yra toli gražu ne atsitiktinė. Taikos ir demokratijos stovykloje jėga — vienybė, liaudies masių, visų šalių dirbančiųjų glaudumas, dirbančiųjų, kurie atmeta ir pasmerkia pasaulinio viešpatavimo siekėjų anglų - amerikiečių agresyvinius planus. Judėjime už taiką dalyvauja visi progresyvūs žmonės, vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo jų politinių nusistatymų ir religinių įsitikinimų.

    Suskaldyti vieningą taikos šalininkų frontą, suardyti liaudies masių vienybę — tai reakcijos uždavinys. Šitą uždavinį dabar ir stengiasi Romos popiežius Pijus XII vykdyti.

    Vatikano dekretas — tai grubus tikinčiųjų žmonių religinių jausmų pažeidimas. Vatikano sprendimas nukreiptas prieš tuos, kurie vardan laisvės ir nepriklausomybės ant savo pečių pakėlė didžiausios kovos prieš hitlerinius barbarus sunkumus.

    Dar daugiau, visiems žinoma, kad, būtent, atžvilgiu fašizmo ir hitlerizmo, kurie vykdė pačius kraugeriškiausius žmonijos istorijoje nusikaltimus, Vatikanas laikėsi pilno pritarimo ir pakantos pozicijoje, iš esmės

pilnai, atvirai jam pritardamas. Todėl šis sprendimas ir kelia tarp tikinčiųjų tiek gilaus pasipiktinimo.

    Vatikano sprendimai, lygiai kaip ir Šiaurės Atlanto sutartis ir kiti politinės agresijos aktai, giria tų pačių imperalistinių centrų reikalus, kurie dėl savo godumo, pelno ir noro pavergti visą pasaulį, ieško dirvos, kad sukurtų naują karo gaisrą. Todėl Vatikano sprendimas milžiniška dauguma tikinčiųjų ir visos Europos visuomenės pripažintas pasikėsinimu į sąžinės teisę ir mėginimu atgaivinti niūrią viduramžių tendencijų praktiką.

    Mes, Lietuvos TSR kunigai, ryžtingai smerkiame Vatikano naujo pasaulinio karo kurstymo politiką, vieningo kovos už taiką fronto skaldymo politiką, nukreiptą prieš darbo žmones tikslu padėti imperialistams ir stambiems monopolistams.

    Mes, Lietuvos TSR kunigai, ryžtingai protestuojame prieš popiežiaus Pijaus XII dekretą, kuriuo Pijus XII atnešė Katalikų Bažnyčiai neapsakomą žalą, o save amžinai prikalė prie gėdos stulpo, kaip aršus naujo pasaulinio karo kurstytojas. Karo šėtonas, kažin kuomet įsiskverbęs į jaunutę Pijaus XII sielą, nepaliko jo ramybėje ir dabar, senatvėje.

    Mes, Lietuvos TSR kunigai, kviečiame visus darbo žmones katalikus ir nekatalikus, tikinčius ir netikinčius, neskiriant tautos ir rasės, dar tvirčiau susiglausti vieningos kovos prieš karą, už taiką fronto eilėse.

    Tegyvuoja visų dirbančiųjų vienybė kovoje prieš imperialistus ir išnaudotojus!

    1949 metai.
*    *    *


(Kunigų reagavimas):
    Štai kaip pasielgė dauguma kunigų, kai buvo prievartaujami neteisingai pasmerkti popiežių:

    Rūdiškių klebonas kun. Jonas Skardinskas, Vykdomojo komiteto pirmininko iškviestas į Trakus ir supažindintas su aukščiau pateiktu tekstu, taip pareiškė ten buvusiems pareigūnams: „Jūs jauni žmonės nežinote pagrindinių katekizmo tiesų. Popiežius yra Bažnyčios Galva, Kristaus Vietininkas žemėje. O jūs siūlote man, senam kunigui, pasirašyti popiežių smerkiantį raštą. Jaunieji žmones, tai labai negražu. Daugiau taip nedarykite!"
*    *    *

    Valkininkų klebonas kun. Pranas Bieliauskas, iškviestas pas Vykdomojo komiteto pirmininką ir sužinojęs kokiu reikalu, paprašė pirmininką perskaityti siūlomą pasirašyti raštą. Po to kun. Bieliauskas paprašė paaiškinti, ką reiškia posakis „Karo šėtonas kažin kuomet įsiskverbęs į jaunutę Pijaus sielą, nepaliko jos ramybėje ir dabar, senatvėje".
Pirmininkas mikčiodamas pasakė, kad nežinąs kaip aiškinti. Tuomet kun. Bieliauskas tarė: „Pirmininke, mudu esame inteligentai, žmonės pamokyti. Ką darome, darome apgalvotai, pilnai suprasdami. Šiame rašte yra dalykų mums nesuprantamų. Sakykite, ar gali inteligentas pasirašyti raštą, kurio pilnai nesupranta? Taigi, aš jo nepasirašysiu."
*    *    *


    Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios klebonas kun. Juozas Vaičiūnas, perskaitęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinio B. Pušinio jam paduotą raštą, paklausė:

    — Įgaliotini, aš jus laikau komunistu - idealistu. Aš esu idealistas kunigas. Aš niekada neišdrįsčiau siūlyti jums koneveikti partiją ar Leniną. O jei jūs taip padarytumėte, aš spiaučiau jums į veidą. Kaip jūs drįstate reikalauti, kad aš niekinčiau katalikų Bažnyčios Galvą, Kristaus Įpėdinį? Niekada nesitikėjau, kad jūs taip save žemintumėte.

    Prelatas kun. Jonas Ušila, apie 40 metų rektoriavęs Vilniaus Kunigų seminarijoje, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Br. Pušinio buvo pakviestas drauge su kan. J. Elertu pasirašyti raštą prieš popiežių Pijų XII. Prelatas atsistojęs pareiškė:

    — Ministre, tamsta, būdamas taip aukštame poste, negarbingai elgiatės. Jūs išdrįstate mums siūlyti pasirašyti prieš popiežių taip nekultūringai suredaguotą raštą. Kuo jūs mus laikote? Mes esame Katalikų Bažnyčios atstovai, seni kunigai. Aš visą amžių mokiau kandidatus į kunigus ir tikinčiuosius gerbti Šv. Tėvą ir jo klausyti. Jūs norite, kad aš gyvenimo pabaigoje (prelatui ėjo 80-ti metai — Red.) suniekinčiau tai, kas man yra brangiausia, ką tikėjau, mylėjau ir skelbiau. To niekada nebus. Mes visu griežtumu protestuojame prieš popiežiaus, Bažnyčios Galvos, pačios Bažnyčios ir kunigų niekinimą. Jūs Bažnyčią persekiojate, mūsų puošnias ir brangias šventoves išniekinote, uždarėte, grožio ir meno paminklus pavertėte sandėliais, bažnytinį turtą — vargonus, liturginius indus, drabužius — sunaikinote, neįkainuojamos vertės Kunigų seminarijos ir Universiteto bibliotekų teologinius veikalus - knygas pavertėte makulatūra. Kunigų seminarijai Vilniuje veikti neleidžiate, vienuolynus uždarėte, jų namus ir visą turtą pasisavinote, vienuolius ir vienuoles išblaškėte, verčiate juos rašyti vienuolynus smerkiančius pareiškimus, palikote juos be pastogės, be darbo, be duonos kąsnio: kunigus ir tikinčiuosius verčiate šnipinėti, eiti prieš savo sąžinę. Mėginate išsprogdinti Bažnyčią iš vidaus, ieškote kunigų ir tikinčiųjų tarpe išdavikų. Jų gali atsirasti ir yra visur — netrūksta jų ir jūsų tarpe. Besilaikančius katalikiškų principų šmeižiate, uždarinėjate į kalėjimus ar grūdate į lagerius. Žinokite, tais teroro veiksmais tikėjimo iš mūsų širdžių neišrausite. Nendrės susiūbuos, palinks, bet ąžuolai išliks ir išaugins jaunus, dar tvirtesnius ir at-

sparesnius ąžuoliukus. Bažnyčia pergyveno daug persekiojimų. Ji išėjo iš kiekvieno persekiojimo skaidresnė ir tvirtesnė. Ji garbingai ištvers ir šią teroro bangą. Jūs, persekiodami Bažnyčią, sulauksite priešingų rezultatų: gims nauji herojai - kankiniai, kurie savo kančia ir krauju nuplaus silpnavalių ir karjeristų dėmes ir išpuoš Bažnyčia kankinystės, ištikimybės ir meilės aureole. Jų pas mus netruks. Nukankinsite vienus, jų vietą užims kiti. Ne tik pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionių kraujas buvo krikščionybės augimo sėkla, bet tai nuolat kartojasi ir kartosis... Kokių baisių ir šlykščių metodų besiimtumėte, tikėjimo neišnaikinsite, nes tikėjimas ne žmonių, o Dievo darbas. Kaip amžinas Dievas, taip amžinas ir tikėjimas. Vargas jums, kurie mėginate kovoti su Dievu. Pabaigiau, Dabar galite mane suimti."

    Tai pasakęs, prelatas J. Ušila su kan. J. Elertu išėjo, palikdami Įgaliotinį su negarbingu raštu rankose.

    Reikia pripažinti, kad atsirado vienas kitas kunigas, kuris šį raštą pasirašė. Jie buvo pripažinti pažangiais, „laiko dvasią gerai suprantančiais" kunigais.

    Jeigu tarybiniai pareigūnai galėjo versti Lietuvos kunigus pasirašyti raštą prieš popiežių, tai nereikia stebėtis, kad šiuo metu jie verčia kunigus važiuoti į taikos šalininkų konferencijas arba į JAV skelbti, kad Lietuvoje Bažnyčia nėra persekiojama. Garbė tiems, kurie  nenusilenkia  prievartai!
*    *    *
INFORMACIJA

1975  kovo  19  sukanka 3  metai,  kai  pasirodė mes ir išpuoš Bažnyčią kankinystės, ištikimybės ir kurie kokiu nors būdu prisidėjo prie „Kronikos" leidimo ir platinimo. Teatlygina visiems Dievas. *    *    *
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum