gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 5 Spausdinti El. paštas
            Tegul meilė Lietuvos
            Dega mūsų širdyse,
            Vardan tos Lietuvos
            Vienybė težydi.

AUŠRA NR. 5 [45]

    Numeryje:

    Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos Kompartijų vadovams -Enriko Belinguerui, Žoržui Marše ir Santjago Kariljo.
    2. Ką mums šiandien byloja tautos patriarchas
    3. Moteris, ėjusi į šviesą
    4. Šalin alkoholį!
    5. Lietuvių padėtis Baltarusijos TSR
    6. Kraštotyrininkų vargai
    7. Tarybų Sąjungos "broliškumas" ir "laisvė"
    8. Žinios

L i e t u v a

1977.11.16.
173
ITALIJOS, PRANCŪZIJOS IR ISPANIJOS
KOMPARTIJŲ VADOVAMS


ENRIKO BELINGUERUI, ŽORŽUI MARŠE,
SANTJAGO KARILJ0

    1976 m. spalio mėn. antroje pusėje per Lietuvą nusirito nauja kratų, areštų ir tardymų banga. KGB Lietuvai, o kartu ir visam pasauliui dar kartą priminė, kad Helsinkio deklaracija yra eilinis manevras viešajai opinijai suklaidinti.

    Spalio 19 d. vėlyvą vakarą buvo suimti ir uždaryti Vilniaus saugumo požemiuose du vilniečiai - kovotojai už žmogaus teises: Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis.

    Kas yra šie žmonės?
    J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, iš kurios buvo pašalintas už solo giedojimą vienoje Vilniaus bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, po to - Paveikslų galerijos direktorių. Prieš porą metų buvo priverstas pasitraukti iš šių pareigų dėl to, kad mėgino padauginti Evangelijos tekstus. Paskutiniu metu dirbo vienoje Vilniaus parduotuvėje dailininku apipavidalintojų.

    V. Lapienis - ekonomistas, baigęs Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą. Šiuo metu yra pensininkas. Neseniai Vatikano radijas supažindino klausytojus su jo laiško, adresuoto TSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, mintimis.

    Abu šie žmonės reikalavo Lietuvos tikintiesiems tokių teisių, kurios neginčyjamai pripažįstamos demokratinėse šalyse bet kokių įsitikinimų žmonėms.

    Kaip sužinota, kratos metu konfiskuota keletas "LKB Kronikos" numerių bei A. Solženicyno "Gulago salynas" lietuvių kalba. Ši literatūra ir yra pagrindinė kaltinamoji medžiaga. Lietuvos visuomenė yra nustebinta šitokių kaltinimų nepagrįstumu.

    Mums žinoma, kad paskutiniais mėnesiais Italijoje "Matrionos" leidykla išleido italų kalba 10 "LKB Kronikos" numerių. Tokiu būdu kiekvienas italas, nusipirkęs ir savo namuose laikąs šį leidinį, jei gyventų TSRS teritorijoje, taptų valstybiniu nusikaltėliu ir jam grėstų ilgi kalinimo metai arba izoliacija psichiatri-
175

nėje ligoninėje. Tas pats pasakytina ir apie "Gulago salyno" skaitytojus Vakaruose. Visi šie žmonės, laiką savo lentynose bet kuria kalba išleistą "Gulago salyną", TSRS prokurorų akimis, yra nusikaltėliai. Laimė, kad kol kas jie nepasiekiami.

    Kas yra "LKB Kronika"?

    Tai Lietuvos katalikų informacinis biuletenis, skelbiąs objektyvius ir patikrintus Lietuvos katalikų persekiojimo faktus. Kadangi ne tik katalikų, bet ir jokia kita nekomunistinė spauda Lietuvoje draudžiama, "LKB Kronika" yra leidžiama pogrindyje. Beje, Lietuvoje sunkiai gaunama ir Vakarų kompartijų spauda. Jos po keliolika numerių parduodama tik didesniųjų miestų pagrindiniuose spaudos kioskuose.

    Kai dėl A. Solženicyno "Gulago salyno", tai niekas kitas, kaip Lietuvos gyventojai negali taip įsakmiai paliudyti, koks šiame veikale pateikiamų faktų tikrumas.

    Ne kas kitas, o tarybiniai tankai 1940 m. birželio 15 d. sutrypė Lietuvos nacionalinį suverenumą, jos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pavertė nuolatiniu chaosu. Nuo tos dienos tikruoju Lietuvos šeimininku tapo Maskva, o keletas šimtų Lietuvos komunistų, kurių didesnę dalį sudarė tautinės mažumos, buvo pakviesti talkininkauti ardomajam darbui. Šitaip komunistinė ideologija ir tapo Lietuvoje "viešpataujančia", nors vargu ar ir per 1000 metų negausi Lietuvos kompartija evoliucijos keliu būtų atėjusi į valdžią. O tačiau pavergėjai nesivaržė. Krašte nuo pat pirmosios okupacijos dienos prasidėjo areštai, teismai, garbingos tautos praeities ignoravimas, jos kultūrinių vertybių naikinimas. 1941 m. birželio 14-18 dienomis Kremliaus įsakymu iš Lietuvos į Sibirą bei į kitas negyvenamas sritis buvo ištremta 40,000 šviesiausių ir tauriausių Lietuvos gyventojų. Vežami užkaltuose gyvulių vagonuose be maisto ir vandens daugelis jų išmirė pakeliui. Nenuostabu, jog po to sekusi fašistinė okupacija jau nebuvo tokia slogi ir žiauri, kaip šis tarybinės priespaudos laikotarpis.

    1944 m. Lietuva vėl pateko bolševikinėn vergovėn. Tačiau šįkart Lietuvos jaunimas nusprendė geriau mirti kovos lauke, negu Sibiro katorgoje. Šitaip kilo Lietuvos partizanų pasipriešinimas, kuris savo heroika ir tragedija yra nepalyginamas su daugeliu pastarųjų dešimtmečių Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos kai kurių tautų išsilaisvinimo sąjūdžiais. Deja, Vakarų tautoms, skubėjusioms užgydyti karo metų žaizdas, maža terūpėjo, kad žūsta Lietuvos jaunimas dėl savo krašto laisvės, kad apnuoginti žuvusiųjų lavonai pasityčiojimui guldomi gatvėse, ir kad tautoje sukeltų paniką. Net ir mažiausiuose Lietuvos mies-
176

teliuose tuo metu buvo įrengiami kalėjimai, o ginkluotame tautos pasipriešinime žuvo apie 50,000 Lietuvos laisvės kovotojų bei jų rėmėjų. Daug didesnis Lietuvos gyventojų skaičius buvo įkalintas Gulago salyne arba išblaškytas po įvairias tremties vietas.

    Tad mums atrodo, kad A. Solženicyno "Gulago salynas" ne tik kad teisingai, bet, sakytume, netgi santūriai perteikia tai, kas iš tiesų įvyko, kad tai tik dalis tų nesuskaitomų kančių, kurias patyrė milijonai rusų, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių, latvių, estų, totorių ir kitų tautybių žmonių, vienokiu ar kitokiu būdu patekusių į "didžiosios kanalizacijos srautą". Lietuviai yra didžiai dėkingi A. Solženicynui už tai, ką jis atskleidė pasauliui, ir, jei Lietuvoje laisvai būtų galima įsigyti "Gulago salyną", ši knyga būtų laikoma kiekvienoje šeimoje, kaip tautos kančių epopėjos priminimas.

    Lietuva nebe pirmą kartą patenka Rusijos vergovėn. Net 126 metų ji kentė caro jungą. Tačiau per šį ilgą laiką patirtos aukos yra gan nežymios, palyginus su trimis bolševikinės vergovės dešimtmečiais. Laikotarpį nuo okupacijos pradžios iki Stalino mirties mes laikome fizinio genocido laikotarpiu. Šiandien toks atviras šimtų tūkstančių žmonių naikinimas lyg ir neįmanomas, ir M. Suslovo teorija iškeldinti ir išblaškyti lietuvių tautą po tuščias Rusijos žemes praktiškai neįgyvendinama. Tačiau, nepaisant pastarųjų dviejų dešimtmečių permainų, Maskvos planas lieka tas pats: surusinti lietuvių tautą (ir ne tik lietuvių!), ištirpdinti ją bespalvėje kolonistų jūroje, išstumti jos kalbą, etiką, suniveliuoti jos papročius ir kultūrą. Dabar į Lietuvą kasmet atvežama vis daugiau rusų. O kolonizacijai, savaime suprantama, tarnauja pati blogiausia rusų tautos dalis.

    Su tuo glaudžiai rišasi ir visokeriopas ekonominis sąjūdis. Kasmet Maskva pasiima apie 60 procentų Lietuvos nacionalinių pajamų, o šios lėšos naudojamos konfrontacijai prieš Vakarų pasaulį, su kuriuo mūsų tautą sieja artimi dvasiniai ryšiai, kultūros ir ideologijos panašumas. Iš savo kuklių likučių, lietuviai, norėdami ką nors pasistatyti, vėl būna priversti vykti į Maskvą ir ten kyšiais ir prašymais maldauti malonės leisti statyti tą ar kitą kraštui naudingą objektą. Kita vertus, net nesiklausiant lietuvių nuomonės, neatsižvelgiant į krašto teritoriniai erdvines ir ekologines galimybes, čia statomi nereikalingi pramonės objektai, dažnai net nuostolingi, tačiau sudarą galimybę sparčiai rusinti kraštą. Į tokias gamyklas ir fabrikus gausiai vežami ir įdarbinami kitataučiai. Be to, dėl permanentinio visos Sąjungos neūkiškumo ir aplaidumo Lietuvos gyventojams vis tenka lyginti padėtį savo
177

darbu ir gaminiais. Metų metais visi geriausi maisto produktai ir pramonės gaminiai išvežami į Maskvą, Leningradą bei kitus Rusijos miestus, o jų vieton atkeliauja surogatai.

    Mes čia neturime tikslo vardinti visų mūsų tautos sunkumų ir nelaimių. Norime tik pabrėžti: jau trisdešimt metų mes pažįstame tik tokį komunizmą! Ir teigiame - jis mūsų tautai nepriimtinas!

    Kai dėl Vakarų Europos kompartijų - mes pakankamai spėjome įsidėmėti, jog ilgus metus ir jos padėjo tarybinei propagandai maskuoti TSRS nusikaltimus. Šiandien, nors ir nedrąsiai, jos, atrodo, mėgina stoti persekiojamųjų pusėn. Jei tai tiesa, jei Vakarų komunistai iš tiesų gerbia elementarias žmonių teises, jei jie pasisako už visų tautų nacionalinį savarankiškumą, mes laukiame jų atviro balso Lietuvos ir kitų pavergtų tautų atžvilgiu.

    Kol kas mes teprašome vieno: užtarkite naujas mūsų krašto aukas - Joną Matulionį ir Vladą Lapienį, kuriems ilgesnis kalinimas gali būti pražūtingas. Šių žmonių sveikatos būklė yra kritiška.

    Jei Vakarų kompartijoms iš tikrųjų svarbus moralinis tyrumas, jei jos nori išpirkti senąsias savo klaidas, padarytas pritariant TSRS genocidinei politikai, jos šiandien turi aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti: "Mes nepritariame TSRS vykdomai tautinei politikai, mažųjų tautų kultūrų slopinimui, jų dvasiniam genocidui".

    Mes norime tikėti, kad Vakarų šalių komunistai suras laiko ir galimybių išsamiau susipažinti su mūsų skaudžiomis problemomis ir išties mums pagalbos ranką dėl mūsų tauriausių žmonių išgelbėjimo.
Lietuviai
178
KA MUMS ŠIANDIEN BYLOJA TAUTOS PATRIARCHAS

(Dr. J. Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga)
    Šįmet, vasario 16 d., minėdami Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo penkiasdešimt devintąsias metines, širdyse atidavėme pagarbą ir jos pranašui dr. Jonui Basanavičiui. Šio didžiojo tautos vyro širdis nustojo plakusi lygiai prieš 50 metų, vasario šešioliktą dieną. Praėjo pusė šimtmečio, kai Rasų kapai Vilniuje priglaudė tautos patriarcho, jos laisvės žadintojo ir nenuilstamo kovotojo palaikus. "Aušros" spinduliai, kadaise nedrąsiai sušvitę niūriame Lietuvos danguje, jau buvo virtę patekėjusios laisvės saule. Sunkiose, žūtbūtinėse kovose atrėmusi svetimųjų pasikėsinimą užgniaužti jos nepriklausomybę, naujai atkurta Lietuvos valstybė žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Tautos laisvės pranašas turėjo laimės pats savo akimis matyti didžiosios vilties išsipildymą. Jis matė tautą pačią sprendžiančią savo likimą ir tvarkančią savo reikalus. Tiesa, pergalė buvo dar nepilna ir negalutinė. Valstybės sostinė, senasis Vilnius, vaitojo svetimųjų rankose. Kova dar turėjo būti tęsiama. Ir ištvermingas kovotojas lieka savo pozicijose. Jis nesitraukia iš Vilniaus, nesinaudoja laisve, bet lieka su pavergtais broliais. Lieka toliau budėti ir kovoti.

    Kovotoju dr. J. Basanavičius buvo visą gyvenimą. Paprasto Lietuvos valstiečio sūnus nepasiduoda nei gimnazijos lenkiškai, nei Maskvos universiteto rusiškai įtakai, - išlieka grynu, sąmoningu lietuviu, mylinčiu savo kraštą ir savo tėvų kalbą. Jam brangūs gimtieji Ožkabalių laukai, mėlynas Nemunas, senieji Trakai ir Vilnius. Dar būdamas jaunu Maskvos universiteto studentu, Basanavičius, Kalėdų atostogų metu parvažiavęs į Lietuvą, kartą užeina Marijampolės gimnazijoje į savo draugo pamoką. Klasėje su mokiniais jis pasisveikina lietuviškai, paskaito ištrauką iš "Anykščių Šilelio", pakalba apie lietuvių kalbos grožį. Tai nustebina ne tik kai kuriuos aplenkėjusius mokinius, bet ir surusėjusius mokytojus. Jau tuo metu Basanavičius buvo visa galva aukštesnis už kitus to meto lietuvių jaunuolius. Jis nujaučia, ko tautai reikia ir kas darytina. Kuria savo ateities veiklos planus.

    Baigęs universitetą ir atsidūręs užsienyje, Basanavičius turi progos iš arčiau susipažinti su slavų išsivadavimo sąjūdžiu, mato,
179

kaip tos tautos, ilgus metus vargę svetimųjų priespaudoje, kyla laisvam gyvenimui. Šis judėjimas pažadino jame viltį panašių laikų susilaukti ir savame krašte. Drauge Basanavičius pamato, nuo ko tenka pradėti išsivadavimo kovą ir ką reikia konkrečiai daryti. Čia gimsta mintis leisti tokį lietuvišką laikraštį, kuriame būtų galima nevaržomai rašyti apie lietuvybės reikalus. Palaikydamas ryšį su daugeliu lietuvių inteligentų ir su Mažosios Lietuvos veikėjais, Basanavičius ėmė tartis dėl laikraščio leidimo. Sutelkus bendradarbius ir paruošus medžiagą, 1883 metais pasirodė pirmasis "Aušros" numeris. "Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai" - toks buvo pirmojo laikraščio prakalbos motto. Tai ne atsitiktinai paimtas lotyniškas posakis. Jame lyg lęšio fokuse buvo sutelkta visa "Aušros" idėja ir tikslas - parodyti tautai praeitį, priminti, kas ji iš tikrųjų yra. Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra mieganti tauta, nesusivokianti dabartyje, todėl nepajėgi kovoti ir dėl ateities. Pavergėjai visuomet stengiasi sumenkinti, iškreipti ar visai nuslėpti pavergtųjų tautų praeitį. Vergai neturi žinoti, kad jie buvo laisvi. Valdomieji neturi suprasti, galį patys tvarkyti savo likimą. Priešas, užtušuodamas tautos praeitį, siekia atimti pasitikėjimą savo jėgomis, o netikėjimas savimi, gesina bet kokią ateities viltį. "Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedrotose padangėse spindėjusi žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė, tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę, visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir nevargingo gyvenimo atsiminimus; užmiršome, kuo mes senovėje buvome". Taip, viskas buvo užmiršta. Rusiškieji pavergėjai stengėsi įtikinti, kad tokia padėtis amžina, kad čia niekas negali keistis, o Rusų imperija nepajudinama. Bandyti ką nors pakeisti, mėginti susikurti šviesesnį rytojų buvo galima tik apsidairius plačiau, pamačius praeitį, susivokus, kas mes iš tikrųjų esame ir kuo buvome. Tuomet galima galvoti, kas reikia daryti, ko siekti, kaip ir už ką kovoti. Romantiškai, gal ne visiškai moksliškai nušviesta buvo ta praeitis, bet ji padėjo tautai pabusti. Toliau jau kitų entuziastų rankos griebė skambinti varpais, kelti visą tautą, raginti prie darbo, šaukti į kovą.

    Nesvarbu, kad "Aušra" ėjo tik tris metus. Ji buvo pirmas, nors ir trumpai liepsnojęs degalas. Nuo jo greitai užsidegė kiti. Laisvės gaisras nesulaikomai plėtėsi. Kurį laiką jis ruseno pogrindyje, blykstelėdavo knygnešių entuziazmu, buvo gesinamas žandarų kratomis ir tremtinių kolonomis į Sibirą. Bet jis ruseno toliau, ruseno pastoviai ir atkakliai, kol atėjus istoriniam momentui, suliepsnojo laisvės ugnimi.
180

        Nebeužtvenksi upės bėgimo,
        Norint sau eitų ji pamažu;
        Nesulaikysi naujo kilimo,
        Nors ji pasveikint tau ir baisu.

    Šį nesulaikomą tautos veržimąsi į laisvę kitais žodžiais yra nusakęs poetas.

    Basanavičius nesitenkino vien idėjos iškėlimu, o dirbo praktiškai daug: rinko medžiagą, tyrinėjo, rašė, gilinosi į tautosakos problemas, kad iš Lietuvos piliakalnių ir milžinkapių, iš lietuviškų dainų ir pasakų būtų galima kuo daugiau tos praeities prikelti, kuo gražesnę ją parodyti. Jo mokslinių straipsnių ir studijų skaičius yra tikrai didelis. Dalis jų ir šiandien nepraradę mokslinės vertės, ypač tie, kuriuose gausu archeologinės, etnografinės ir folkliorinės medžiagos. Kantriai ir atkakliai dirbdamas, Basanavičius rūpinosi ir kitus lietuvių inteligentus sutelkti prie šio darbo. Jis stengiasi įkurti Lietuvių Mokslo Draugiją. Pagaliau išsipildo ir ši jo.ilgametė svajonė. Draugija suburia inteligentus ir mokslo žmones į organizaciją, suvaidinusią labai svarbų vaidmenį lietuvių kultūros ir švietimo istorijoje. Pradedamas leisti pirmasis mokslinis lietuvių žurnalas "Lietuvių tauta", kurio redaktoriumi visą laiką buvo Basanavičius. Negalima nepripažinti, kad Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimas buvo vienas reikšmingiausių Basanavičiaus darbų, davęs pradžią visai eilei svarbių lituanistikos mokslo šakų ir institutų.

    Susitelkęs prie senų rankraščių ir dokumentų, dr. Basanavičius nė vienai akimirkai neužmiršdavo einamojo momento. Jis visada matė, kas vyksta aplinkui, ką daro rusų valdžia, kokias intrygas rezgia lenkai, ko siekia kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia. Jis skuba atsiliepti į visus opius ir neatidėliotinus klausimus. Rašo memorandumus, spausdina straipsnius, pats eina į įvairias įstaigas ir pas viršininkus: aiškina, įtikinėja ir gina lietuvių reikalus. Kilus sumanymui įkurti Tautos Namus, nežiūrėdamas sveikatos, keliauja per Atlantą pas Amerikos lietuvius, ten sako prakalbas, renka aukas.

    Karas ir vokiečių okupacija atnešė naujų įvykių ir rūpesčių, bet kartu gimdė ir naujas viltis. J. Basanavičius budriai sekė politinius įvykius bei tarptautinius pakitimus ir viską stengėsi panaudoti Lietuvos interesams. Jis - Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės akto signataras. Jo parašas yra pirmasis Vasario šešioliktosios dokumente.

    Nepriklausoma Lietuva nepamiršo savo laisvės pranašo. Dr. J. Basanavičiaus vardas su pagarba buvo tariamas įvairių žmonių
181

visuose Lietuvos kampeliuose. Nupelnytos tautiečių pagarbos apsuptas, jis galėjo ramiai leisti savo dienas Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ne visa Lietuva buvo laisva. Jos širdis, jos sostinė buvo svetimųjų pavergta. Ir Basanavičius lieka senajame Vilniuje kovoti už lietuvių teises. Vėl rašo, vėl gina įvairiose įstaigose skriaudžiamų brolių reikalus. Ir toliau budi, ir toliau kovoja, kol 1927 m. vasario 16 d. nustojo plakusi nenuilstamo kovotojo širdis.

    Bet ar miršta tikrieji kovotojai, nustojus plakti jų širdžiai? Ne! Ilsėdamiesi kape, jie ir toliau laiko iškėlę tautos idealų vėliavą. Dr. J. Basanavičiaus vardas pasiliko ne tik antkapio užraše. Jis visą laiką žinomas visiems lietuviams. Žinomas ir dabartiniams Lietuvos okupantams, nuosekliems senosios rusų okupacijos tęsėjams. Jie mielai šį vardą, kartu su visa "Aušros" epocha, ištrintų iš Lietuvos istorijos. Bet išbraukti šių puslapių neįmanoma. Todėl stengiasi bent "pataisyti". Budri rusų cenzūra žiūri, kad nacionalinis lietuvių atgimimas būtų vaizduojamas kaip "visos Rusijos darbo žmonių" kovos neatskiriama (ir nežymi) dalis, kaip "Rusijos valstiečių judėjimo" rezultatas ir pan. Lietuvių tautos pastangos nusimesti rusų jungą buvusios tik... "buržuazijos siekimas įsigalėti Lietuvos ekonomikoje", be to, buvo susietas su pastangomis "nacionalinį judėjimą aprėžti siauru buržuazijos klasės interesų ratu, demagogiškai stiprint šiurkščiais nacionaliniais išpuoliais". Lietuvių tauta, pasirodo, visuomet norėjusi tūnoti "broliškame" rusų glėbyje, tik klerikalai ir liberalinė buržuazija "griežtai buvo priešinga lietuvių vienybei su rusų darbininkų revoliuciniu judėjimu". Visi "Aušros" sąjūdžio ideologai per daug idealizavę praeitį, per daug skelbę socialinę taiką ir tautos vienybę. Bloga buvusi politinė programa: nebuvo raginama į socialinę tarpusavio kovą, stigę demokratiškumo..." Ir kaip bus gera tokia programa, kuri ragina kovoti prieš pavergėjus, prieš rusus, ne savo tarpe! Siaura buvusi visa Basanavičiaus pažiūra į tautą, per daug nuolaidžiavęs carui, per daug maldavęs iš jo malonių...

    Toks šiandieną turi atrodyti visas Atgimimo sąjūdis. Svarbiausias ir esminis jo bruožas - tautos atbudimas ir jos žūtbūtinės pastangos savarankiškai tvarkyti savo likimą - nutylimas, o nesusieti, iš įvykių konteksto išimai, paskiri fakteliai, taktiniai metodai ar aplinkybių padiktuoti veiksmai ir pareiškimai išryškinami, stengiantis iš jų sukurti iškreiptą ir neteisingą vaizdą. Nutylima, kad jei ne šis tautinis sąjūdis, ne šis lemtingas posūkis Lietuvos istorijoje, mūsų tauta ir toliau būtų likusi rusų priespaudoje, be tų dvidešimties nepriklausomybės ir atokvėpio
182

metų, kurie tautiniam sąmonėjimui ir jo augimui atstojo visą šimtmetį. Nutylima, kad šis atgimimas, šis sąjūdis prikėlė tautą savarankiškam gyvenimui.

    O gal kaip tik dėl to nutylima ir iškraipoma? Juk dabartiniam okupantui nemažiau svarbu, kad tauta nežinotų savo istorijos, arba ją "žinotų" taip, kaip jam patogiau. Praeitis turi patarnauti dabarčiai taip, kaip to nori krašto pavergėjas. Todėl Lietuvos istorija šiandien taip negailestingai piaustoma, karpoma, kad iš jos gaunasi (ypač visų rūšių vadovėliuose) ne istorija, o apgailėtina jos karikatūra. Svarbiausi tautos istorijos įvykiai sumenkinami, nustumiami į antrą planą, o smulkūs ir nereikšmingi fakteliai iškeliami į pirmą vietą, juos išryškinant ir išpučiant. Toks Lietuvos istorijai menkavertis įvykis, kaip "Iskros" pergabenimas per mūsų kraštą, šiandien virsta didesniu įvykiu nė visos tautos kova už savo kultūrą, trukusi nuo Valančiaus laikų iki Didžiojo karo. Niekam nežinomas Lenino apsilankymas Vilniuje, pasirodo, daug reikšmingesnis už visą J. Basanavičiaus veiklą...

    Tokio niekšingo įr sąmoningo istorijos klastojimo fone šį kartą jau mums nuskamba J. Basanavičiaus parinkto motto žodžiai: "Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai". Jie primena pareigą domėtis savo praeitimi, jie primena taip pat, kad ir dabartis nepaprastai panaši į jo laikus, tik dar sunkesnius ir pavojingesnius. Įspėja, kad tautai ir dabar gresia mirtinas pavojus - pavojus žlugti pirmiausia moraliai, paskęstant alkoholyje, išsiblaškant šeimų pakrikime, sumaterialėjime ir aukštesniųjų idealų praradime, o paskui išnykstant fiziškai, ištirpstant svetimųjų masėje. Primena, kad priešas tas pats, ir metodai dažnai tie patys, bet drauge ir padrąsina: mes kovojome ir laimėjome! Tad būkite mūsų verti! Šiandien jūs padarykite tai, ką privalote padaryti!

    Ar paklusime savo didžiojo tautos patriarcho žodžiams, ar mokėsime būti ne bejėgiais vaikais, o subrendusiomis asmenybėmis, žinančiomis, ko iš mūsų reikalauja istorija?!
V. Apyaušris
1977.11.16.
183
MOTERIS, ĖJUSI Į ŠVIESĄ

(Šatrijos Raganos 100 gimimo metinių proga)
 
    Kiekviena tauta ką nors įneša į savo tautos istoriją, ką nors palieka ateičiai. Tai gali būti dideli, atsakingi žygiai, turėję likiminės reikšmės, arba ramus kūrybinis darbas, pakėlęs krašto gerovę ir įsiamžinęs mokslo ar meno kūriniais. Gali tai būti žmonės, taurios asmenybės, šviečiantys ateinančioms kartoms pasiaukojimo švyturiais, pavyzdžiais sunkiais tautos gyvenimo momentais.

    Istorija mūsų tautos nelepino. Maža turėjome ramių kūrybinių laikotarpių, o jų vaisius daugiausia pagrobė svetimieji. Ne visuomet tauta galėjo pati spręsti savo likimą, nors ne vieną kartą dėl jo žūtbūtinai grūmėsi. Tačiau didvyriškų, kilnių ir šviesių asmenybių, mokėjusių paaukoti save ant tėvynės meilės aukuro, buvo visuomet.

    Štai ir šiemet sustojome prie garbingo jubiliejaus - šimto metų nuo Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos gimimo. Kai 1877 metų kovo 8 dieną ramiame Žemaitijos kampelyje dienos šviesą išvydo būsimoji rašytoja, pedagogė ir altruistė, Lietuvą gaubė niūri ir slogi, rodos amžinai truksianti, svetimųjų priespauda. Dar buvo toloka iki pirmųjų "Aušros" spindulių, o prieš porą metų mirusio didžiojo žemaičių švyturio vysk. Motiejaus Valančiaus paskleistai šviesai užgesinti visas pastangas dėjo rusų valdžia. Jau seniai buvo nutilę 1863 metų sukilimo šūviai, o Sibiro taigose pamažu mirė paskutiniai jo dalyviai. Šventoriuose iš kaimo moterėlių rankų rusų žandarai plėšė maldaknyges ir rašė protokolus už lietuviško kryžiaus ar koplytėlės pastatymą, o gubernatoriaus valdininkai rūpinosi, kad gausios karčiamos vėl prisipildytų girtuokliaujančių valstiečių. Už lietuvišką elementorių grėsė kalėjimas, o vienam kitam iš kaimiečių į mokslus prasimušusiam jaunuoliui - pavojus ištirpti svetimųjų jūroje. Dvaruose viešpatavo svetima, "poniška" kalba, ir paprastų neraštingų valstiečių tauta, atrodė, pasmerkta žūti.

    Tačiau Apvaizdos buvo kitaip lemta. Juodžiausios rusiškos priespaudos metais tautoje budo jėgos, brendo pumpurai, netrukus turį prasiskleisti gražiais veiklos ir kūrybos žiedais. Ir Marija Pečkauskaitė, augdama darnioje, kultūringoje šeimoje, demokratiškoje aplinkoje, sugebėjo pati rasti kelią į savo tautą ir
184

liaudį. Religingų ir išsilavinusių tėvų, ypač motinos, įtaka padeda susiformuoti tiems principams, tiems charakterio
bruožams, kurie vėliau išsiskleidė pasiaukojančiais artimo meilės darbais.

    Turėdama aiškių muzikinių gabumų gali pasirinkti menininkės, muzikės kelią, bet atsisako asmeninių interesų ir aukojasi iš pradžių savo šeimai, o vėliau ir visai tautai. Visuomet imasi tų darbų, kurie atrodo būtiniausi ir reikalingiausi. "Man baisus gyvenimas be darbo, be naudos tėvynei", - rašo ji viename laiške. "0 žmonių tamsumas, Dieve, Dieve! Man rodos, kad tiktai mokant vaikus galima ką nors gero padaryti", - skundžiasi kitame. Ir puola prie darbo: rašo, verčia, moko, organizuoja, slaugo. Namuose išėjusi gimnazijos kursą, dar pasimokius bitininkystės, porą metų filosofijos, literatūrą ir pedagogiką studijavusi Šveicarijoje, įsigijusi namų mokytojos teises, pati gražiai išmokusi lietuvių kalbą - ji pasiruošusi rimtai gyvenimo kovai dėl Gėrio, dėl Grožio, pasiruošusi aukai. "Pasijutusi lietuve ir giliai pamilusi savo tėvynę, norėjau būti jai nors truputį naudinga, nors krisleliu prisidėti prie bendro darbo". XIX amžius šaukte šaukėsi tvirtų asmenybių. Ilga svetimųjų priespauda buvo padariusi nemaža moralinių žaizdų, kurios šaukėsi gydančių rankų ir širdžių. Nekalbant jau apie nutautėjusius dvarininkus, net ir iš moraliai sveiko lietuviško kaimo kilusi negausi inteligentija negalėjo išvengti neigiamos svetimųjų vėjų įtakos. Vienus prarydavo "poniška" kalba ir kultūra, kitus apnuodydavo Rusijos universitetuose viešpatavusi nihilizmo ir materializmo dvasia. Net ir gero norėdami tokie inteligentai kartais nesutarė savo tarpe arba puldavo ir niekindavo tai, kas visais amžiais buvo brangiausia ir švenčiausia jų tėvams ir visai tautai, kas ją gelbėjo nuo imperialistinės Rusijos pastangų galutinai ją sunaikinti. Daug buvo kalbama apie laisves, demokratines teises, bet kokie nekantrūs ir nepakantūs buvo saviesiems. M. Pečkauskaitė skaudžiai pergyvendavo tas savųjų intrygas. Būdama idealiste, pati viską paaukojusi tėvynei ir artimui, nejaukiai pasijusdavo susidūrusi su siaurumu Ir egoizmu. "Tiek faktų liūdnų, skaudžių radau Lietuvoje atvažiavusi, jog širdis man kaip akmeniu prislėgta... Visur egoizmas, ambicija, kiekvienas stato pirmon vieton savo "aš".

    Tačiau ji nesvyruoja, nenuleidžia rankų. Kokia "tamsybė stora, juoda, nepermatoma, neišmatuojama" besuptų visa, Marija nenusimena. Ji dirba, kovoja. Raštu, žodžiu, veikla skleidžia gėrį ir grožį į aplinką. Bando pasitarnauti lietuviškos knygos plitimui įsteigdama Vilniuje knygyną, bet, atsidūrusi jai visai svetimoje - prekybinėje srityje - patiria materialinių nuostolių ir
185

turi šį darbą palikti. Jos širdžiai daug artimesnis auklėtojos darbas Marijampolės Mergaičių progimnazijoje. Čia ji gali pritaikyti savo mylimo mokytojo Foersterio pedagoginę išmintį, čia į jaunas širdis, lyg į trąšią dirvą, gali berti tas tiesos ir gėrio sėklas, kurias pati brandino savo sieloje. Savo žodžius gali paremti asmeniniu pavyzdžiu, dorine jėga, tvirtu bekompromisiniu laikymusi tų principų, kuriuos skelbė kitiems. Karo audra nutraukia šį darbą. Pečkauskaitė atsiduria Židikuose. Iš čia jau daugiau niekur neišsikels, kol miestelio kapai nepriglaus jos kūno. Bet ir šiame nuošaliame šiaurės Žemaitijos miestelyje yra daug vargstančių, kenčiančių, dvasiškai palūžusių, neraštingų ir ligotų tautiečių. Ir Marija skuba padėti, sušelpti, pamokyti, paguosti. Ji įsteigia šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių, ambulatoriją neturtingiems ligoniams, liaudies universitetą, moko vaikus, platina blaivybę, dalina vaistus, lanko ligonius. Ji, kaip Evangelijos gailestingasis samarietis, pirmoji skuba ten, kur dejuoja dvasinis ir fizinis ligonis. Ir skuba todėl, kad nedviprasmiškai supranta Evangelijos reikalavimus, kad noriai atsiliepia į juos pagal gyvenamosios dienos šauksmą.

    Taurios sielos skaidrumu, tėvynės ir artimo meilės idealais persunkta jos kūryba. Tai, kuo tikėjo, ką vykdė gyvenime, tą skleidė ir rašytu žodžiu. "Dailės reikale apsireiškia artisto siela"- sako rašytoja. 0 kadangi jos siela visuomet veržėsi į Tiesą ir Gėrį, kūryboje ieškojo amžinųjų dvasinių vertybių. "Ji nurodo tai, kas nepasiduoda valandos nuomonėms, viešpataujančiai madai, - kas yra nepermainoma, kas amžina, kas visada yra tiesa. Dailė žiūri į viską sub specie aeternitatis'.'Rašymas jai buvo žmonių auklėjimo pratęsimas ir praplėtimas, tik kitomis priemonėmis. Ir rašo ji straipsnį po straipsnio, kūrinį po kūrinio, šaukdama žmogaus sielą "iš kasdieninio pilkumo į saulėtas idealo šalis". Verčia Foersterio veikalus ir knygas, norėdama, kad šio didžiojo pedagogo mintys auklėtų Lietuvos jaunimą. Ji matė, kad tik gilus ir sąmoningas tikėjimas, aukšti moraliniai idealai gali išugdyti tvirtą charakterį, stiprią valią, suformuoti taurią ir visapusiškai išsivysčiusią asmenybę. Tokių asmenybių turinti tauta atlaikys sunkiausius bandymus. Mokslas be doros, jos giliu įsitikinimu, to padaryti negali. Tai namai statomi ant smėlio. Atmesdama smurtą ir prievartą, žmogaus tobulinimo priemone laikė švietimą ir auklėjimą, o auklėjime svarbiausią vietą skyrė šeimai, ypač motinai. Gal dėl to visoje Šatrijos Raganos kūryboje tiek daug šviesių ir patrauklių moterų paveikslų. Nekalbant jau apie jos pagrindinio veikalo "Senojo dvaro" mamatę - motinos ir moters idealą, daugelyje kitų apysakų ir vaizdelių sutinkame
186

idealias motinas ar mergaites, mokančias atsispirti prieš neigiamas įtakas, sugebančias išlikti tauriomis ir tvirtomis ir, tuo skleisdamos apie save gėrį, padedančios pakilti kitiems. Tik tyros sužadėtinės Marijos - Miriam prisiminimas sulaiko "Mėlynosios mergelės" studentą Jurgį nuo blogo žingsnio. Viktutė to paties pavadinimo apysakoje yra gera, nuoširdi mergaitė, visu savo jaunos širdies idealizmu besiveržianti padėti liaudžiai, patarnauti savo tautai. Tačiau kartu nuosekli ir tvirta, kai reikia apginti savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Psichologiškai tikri, dvasiniai turtingi paprastų kaimo moterų paveikslai "Adomienėje", "Sulaukė", "Lemta" ir kitose apysakose.

    Kas tai yra šeima, koks jos vaidmuo, ką ji reiškia vaikui -geriausia matome "Irkos tragedijoje". Čia šeima "moderniška", sudaryta "laisvais" pagrindais, susidedančiais iš malonumų vaikymosi ir aistrų tenkinimo. Tokioje šeimoje nėra meilės, o nuo to labiausiai kenčia visiškai nekalta būtybė - vaikas, kurio pati prigimtis reikalauja ką nors mylėti ir būti mylimam. Tai vaikas našlaitis abiems tėvams esant gyviems. Tėvams egoistiškai ieškant savo purvinos "laimės", netekęs jų meilės, vaikas žūsta kaip gležnas daigelis sausroje. Iki širdies gelmių sukrečia mažosios Irkos tragedija, ypač prisiminus, kad šiandien tokių Irkų pilni mūsų miestai ir kaimai. Ši Šatrijos Raganos novelė - tai lyg pranašiškas regėjimas mūsų dienų, tos daugybės mūsų šeimų, kur "išlaisvinta" moteris-motina sutrypia savo švenčiausias pareigas, virsdama savo silpnybių verge. Rašytoja, gerai žinodama kokiais pagrindais sukurta šeima gali būti tvirta ir laiminga, ir matydama, koks pavojus šeimai gresia moteriai užmiršus savo pašaukimą, tik jai vienai skirtas šventas ir neliečiamas pareigas, viename savo kalėdiniame apsakymėlyje, "Moterų teisės", su švelnia ironija išjuokia naivius ir negyvenimiškus svaičiojimus apie tariamą "lygybę" ir teises, užmirštant moteriai skirtas pareigas, kurios iš tikrųjų yra jos privilegija.

    Kovo 8-ją minime šimtąsias gimimo metines moters, kuri visą savo gyvenimą ėjo į šviesą ir paskui save vedėsi kitus, kuri kovojo dėl tikro moters išlaisvinimo iš dvasinio skurdo tamsos, aistrų ir silpnybių vergovės, kuri skelbė ir gynė tuos idealus ir principus, kurie moters gyvenimą daro tikrai gražų ir prasmingą. Daug šviesių, idealių moterų paveikslų ji įvedė į lietuvių literatūrą, tačiau ji dar labiau švietė visu savo asmeniniu pavyzdžiu. Jos gyvenimas, paremtas Evangelijos principais, buvo dar didesnis menas už jos kūrybą.

    Didžioji gyvenimo menininkė prieš mūsų akis stovi kaip tauri ir šviesi asmenybė, kaip tikra MOTERIS.
K. Vaidila
187
ŠALIN ALKOHOLI!


    Kreipimasis į Lietuvos dvasiškiją, inteligentus ir visą tautą.
    Devynioliktame amžiuje tarp kitų Lietuvos naikinimo priemonių, naudojamų carinės Rusijos, didelį vaidmenį vaidino alkoholis. Vien Kauno gubernijoje buvo išgerta 1.033.534 kibirai degtinės per metus ("Mokslas ir gyvenimas", 1975, Nr. 5, p. 8). Tik dėka kilnių asmenybių, kurių priekyje stovėjo vysk. M. Valančius, 1858 m. gimė ir greitai įsigalėjo blaivybė, sugriovusi tautos naikintojų kėslus ir sudariusi tvirtus pagrindus jos atgimimui.

    Nors nuo to laiko prabėgo daug metų, tačiau ir vėl lietuvių tauta, kaip ir kitos tarybinės tautos, skandinama alkoholyje. "Tiek girtų niekur nemačiau" ("Tiesa", 1976.111.11). Iš tikrųjų Lietuva dar niekados nematė tiek girtų, kiek jų šiandieną sutinkame besimokančio jaunimo, mūsų inteligentijos ir visos liaudies tarpe.

    Alkoholio sunaudojimas kasmet auga sparčiais tempais. Antai, 1940 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus išgėrė 2,2 litro degtinės, 1969 tas pats gyventojas išleido 111 rubl., 1970 - 116 rub., 1975 m. - 160 rub., o pernai Širvintų rajono vienas gyventojas išleido 180 rub. 1975 metų išgertą alkoholį, pavertus į degtinę, vienam gyventojui tektų apie 20 kg., o visai Lietuvai apie 60000 tonų arba 6 milijonai kibirų per metus.

    1975 m. Švedijoje įvykęs tarptautinis medikų suvažiavimas konstatavo, kad kiekvienas, išgeriantis per mėnesį apie 1000 gramų alkoholio, reikalingas kruopštaus medicininio gydymo ("Švyturys", 1975.XII.23, Nr. 23).

    Remiantis minėtais autoritetingais duomenimis, beveik visa mūsų tauta gydytina! Iš šios katastrofiškos padėties nelengva išeiti, bet iš jos išsivaduoti reikia nedelsiant, nes alkoholis visapusiškai ir labai smarkiai naikina asmenybę, tautą ir Bažnyčią. Šis naikinimas pasireiškia įvairiais būdais.

    Pirmiausia - naikina fiziškai. Jo poveikyje gimsta fiziniai ir protiniai degeneratai, paliegėliai ir invalidai.         Piktnaudojantieji alkoholį, sveikieji palaipsniui luošinami, padaromi nedarbingais, ligoniais, našta šeimai ir visuomenei. Išgeriančio žmogaus kepenys sutrinka, nuolat perkrauta širdis atrofuojasi, smarkiai vystosi sklerozė, žmogų ištinka nerviniai paralyžiai, infarktai ir kitokios organų traumos. O kiek alkoholio aukų nusineša įvairios autokatastrofos, traumos fabrikuose, gamyklose ir t.t.
188

    Be fizinio naikinimo alkoholis dar labiau žlugdo žmogų dvasiškai. Mūsų girtoje visuomenėje plinta muštynės, žudynės, chuliganizmas, išprievartavimai, venerinės ligos, šeimų skyrybos, vaikų žalojimas ir kitos nelaimės. Alkoholis doriausius žmones paverčia nusikaltėliais. Jo poveikyje gimsta psichiškai nesveiki, silpnapročiai ir bepročiai vaikai. Besivystantys genijai dėl alkoholio žūsta neįvykdę Apvaizdos jiems skirto tikslo. Girtuokliavimas pražudo ir sunaikina gražiausius įsitikinimus ir idealus. Nuo neatmenamų laikų alkoholis tarnauja dirbančiųjų žiauriausiam išnaudojimui. Jo savikaina labai maža, o girtuoklis už jį atiduoda visas santaupas. Faktiškai dabar, taip vadinamoje tarybinėje Lietuvoje, dirbama tik dėl degtinės. Vien per 1975 metus tarybinė valdžia iš dirbančiųjų paėmė virš 500 milijonų rublių! Ir dabar valdžia ne tik kad nekovoja su girtuokliavimu, bet, priešingai, už išpildytus alkoholio pardavimo planus, moka premijas. Jei ne pajamos už parduodamą degtinę, tai vyriausybė neturėtų pinigų išmokėti atlyginimus.

    Paraližuodamas pavergtųjų sąmonę, alkoholis atlieka puikią paslaugą savo šeimininkams, tautų asimiliuotojams ir jų žudikams. Dvasiškai suluošinti alkoholikai parduoda ne tik savo šeimas, tėvus ir motinas, bet ir net negimusią tautos ateitį.

    Tat, brangus Broli Dvasiški, Inteligente ir Darbininke, kuris moki mylėti savo Tėvynę, kuris sugebi jos neapleisti pačiais tragiškiausiais momentais, išgirsk šį kvietimą ir pradėk kovą su alkoholizmu, kuris naikina mūsų tautą. Būk jos gelbėtojas! Visi rikiuokimės į blaivininkų gretas. Mūsų būsimųjų kartų, mūsų Tėvynės labui būkime blaivūs ir tautiškai susipratę!

    Turėkime valios pasiryžti negerti stiprių alkoholinių gėrimų ir drąsos nevaišint jais kitų. Savo šventą ryžtą nuolatos atnaujinti ir patikrinti, ar neblėsta pirmųjų pasiryžimų entuziazmas.

    Šalin alkoholį - mūsų Tautos fizinio ir dvasinio naikinimo klastingiausią priešą!
Tėvynės mylėtojai
***

   
"Aušra" kviečia į šį aliarmuojantį straipsnį atsakyti savo pastabomis ir pavyzdžiu, o taip pat prašo laisvojo pasaulio radiją paremti mūsų kovą ir pastangas.
Tat laukiame konkrečių pasiūlymų.
189
LIETUVIU PADĖTIS BALTARUSIJOS TSR

LIETUVIŲ APGYVENDINTOS VIETOVĖS
BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE
 
    1920 m. liepos 12 d. sudaryta sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos buvo nustatytos Lietuvos rytinės ir pietinės sienos. Tai maždaug atitiko etnografines Lietuvos ribas. Tais pačiais 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių ir apie trečdalį rytinių bei pietinių Lietuvos žemių. 1939 m. žlugus Lenkijai, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių ir nedidelę dalį tos teritorijos, kuri buvo Lenkijos okupuota ir kuri turėjo atitekti Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį. Likusi Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie Baltarusijos TSR.

    1940 m. įvedus tarybų valdžią Lietuvoje, Baltarusijos atstovai Aukščiausioje TSRS Taryboje Maskvoje 1940 m. rugpiūčio 3 d. pasiūlė sugrąžinti Tarybų Lietuvai šešis rajonus: Švenčionių, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės. Aukščiausioji TSRS Taryba tą pasiūlymą priėmė. Baltarusijos atstovų pažado originale buvo pasakyta, kad minėtuose rajonuose lietuviai sudaro daugumą gyventojų.

    Baltarusijos atstovų pasiūlymas pradėtas vykdyti tik 1940 m. gale. Iki 1941 m. birželio mėn. prijungta prie Lietuvos TSR Druskininkai, Švenčionių bei Ignalinos rajonai ir Dieveniškės. Gal būt, tais metais būtų prijungti ir kiti rajonai, bet kilo karas, ir vokiečiai okupavo Lietuvą su visu Vilniaus kraštu. Pasibaigus II pasauliniam karui, Vydžių-Apso, Astravo, Rodūnės ir Varanavo rajonai prie Lietuvos TSR liko nebeprijungti. Tokiu būdu po karo Baltarusijos respublikoje liko apie 50 tūkstančių lietuvių.

    Dabartiniame Breslaujos rajone aplink Apso miestelį yra arti 30 kaimų, kuriuose gyvena lietuviai. Šie kaimai yra: Dvarčionys, Misos, Šalakundžiai, Ignotiškė, Zabarninkai, Kupčeliai, Paberžė, Petkūniškė, Kumpiniai, Bielūsiškė, Adomėniškė, Černiškės, Taukiniai, Bykauskai, Ažugirė (Zaliesė), Naujasalė, Juodelėnai, Damašiai, Medinkos, Rimašiai, Žirneliškė, Ūsionys, Ratkūnai, Roževas, Bužionys, Marijampolė ir kiti. Tai Apso "sala". Dar caro laikais Dvarčionių kaime, Adolfo Getauto troboje veikė lietuviška mokykla. Prieš karą, lenkų okupacijos metu, lietuviškos mokyklos veikė Zabarninkuose ir kitur. Vokiečių okupacijos metais lietuviška gimnazija veikė Vydžiuose, kurios apylinkės dabar sulenkėjusios ir sugudėjusios (šiame leidinyje vartojami
190

abu pavadinimai: baltarusis ir gudas. Oficialiai Lietuvos TSR yra įvestas Baltarusijos ir baltaruso pavadinimas), bet lietuviškų kaimų yra (Bagdžiūnų, Oškaragių ir kiti). Prieš II pasaulinį karą Breslaujos apskrityje buvo apie 13000 lietuvių.

    Astravo rajono Gervėčių saloje yra arti 20 lietuviškų kaimų: Rimdžiūnai, Girios, Pelegrinda, Knistuškės, Gudininkai, Geliū-nai, Galčiūnai, Gervėčiai, Miciūnai, Mockai, Viciūnai, Gibirda, Petrikai, Milcėjai, Gaigalai, Užupiai. Kerplėšyna ir kiti. Prieš karą, lenkų okupacijos metu, vienuolikoje kaimų veikė lietuviškos mokyklos: Miciūnuose, Galčiūnuose, Petrikuose, Mockuose, Rimdžiūnuose, Giriose ir kitur. Iš viso Gervėčių apylinkėje buvo priskaitoma apie 11000 lietuvių.

    Buvusiame Rodūnės (dabar Varanavo) rajone yra apie 20 lietuviškų kaimų: Pelesa, Dubiniai, Smilginiai, Vigonys, Klaišiai, Kargaudai, Piliūnai, Pavalakė, Paditvys, Leliušiai, Senieji ir Naujieji Druskininkai, Varliai, Mažeikiai, Kurkliai, Miežionys, Saltaniškis, Kalviai ir kiti. Visame Rodūnės rajone lenkų okupacijos metu buvo priskaitoma apie 10.000 lietuvių. Lietuviškos mokyklos veikė vienuolikoje kaimų: Pelesoje, Sen. Druskininkuose, Kargauduose, Piliūnuose, Pavalakėje, Paditvyje ir kitur. Panaikinus lietuviškas pamaldas Rodūnėje, lietuviai pasistatė bažnyčią Pelesoje. Dabar buvusio Rodūnės rajono lietuviai sudaro Pelesos "salą", kuri priklauso Varanavo rajonui.

    Varanavo rajone yra kita lietuviška "sala", vadinama Ramaškonių kaimo vardu. Be Ramaškonių į šią "salą" įeina keliolika lietuviškų kaimų: Baziliai, Dainava, Staniškiai, Tusamonys, Bieliūnai, Cesliukiškė, Armoniškės, Lašėkai, Parabiškės, Valatkiš-kės, Stilgūnai, Naujasodžiai, Dainavėlė, Biliai, Kauleliškiai ir kiti. Lenkų okupacijos metu lietuviškos mokyklos veikė Ramaško-nyse, Stilgūnuose, Lazariškyje, Cesliukiškėje, Tumasonyse, Biliuose, Liubartuose, Balcininkėliuose ir kituose kaimuose. Viso Ramaškonių "saloje" (buvusiuose Varanavo ir Sėdliškio valsčiuose) prieš karą buvo priskaitoma apie 8000 lietuvių.

    Buvusiame Žirmūnų valsčiuje, dabar Varanavo rajone, yra Plikių lietuviška "sala". Ją sudaro lietuviški kaimai: Piliakalnis, Plikiai, Sklodonys, Asava ir kiti. Plikiuose ir Sklodonyse lenkų okupacijos laikais veikė lietuviškos mokyklos.

    Lazdūnų saloje (Jūrotiškio rajonas) prieš II pasaulinį karą buvo virš 10 lietuviškų kaimų: Gudenionys, Salos. Valdzikai, Pasaliai, Babrėnai, Bežemiai, Dauronys, Jaskūnai, Dervėgiai ir kiti. Juose buvo apie 2900 lietuvių.

    Mūsų turistai 1971 m. aptiko lietuviškai kalbantį Poškiškės kaimą, apie 30 km. į rytus nuo Dieveniškių.
191

    Prieš karą ir dar po karo lietuvių gyventa apie Pastovius (ne taip seniai, prieš 10 metų, Adutiškio vidurinėje mokykloje buvo lietuvių mokinių nuo Pastovių). Apie Pastovius, pagal lenkų statistikos duomenis, ten gyveno 51 lietuvis, apie Medelą - 89 lietuviai. Iš viso "pakraščiuose" lenkų okupacijos metais turėjo būti apie 7800 lietuvių. "Pakraščiais" suprantama Molodečno, Vileikos ir Pastovių buvusios apskritys.

    Prieš II pasaulinį karą lietuvių gyventa Bielicos valsčiuje (iš 1921 metų lenkų statistikos matyti, kad Bielicos valsčiuje gyveno 518 lietuvių).

    Toliausiai nuo dabartinės Lietuvos nutolusi, apie 240 km. į pietus nuo Vilniaus, yra Zietelos lietuviška sala.

    Reikia pažymėti, kad lenkų okupacijos metais tuose lietuviškuose kaimuose, kuriuose nebuvo lietuviškų mokyklų (kur jos nepajėgė įsisteigti arba valdžios buvo uždarytos), veikė lietuviški klubai - skaityklos. Be klubų - skaityklų veikė vaikų darželiai. Buvo leidžiama lietuviška saviveikla, veikė liaudies šokių bei vaidybos rateliai, chorai. Plačią veiklą buvo išvystę "Ryto" ir "Šv. Kazimiero" draugijų skyriai.

    Breslaujos ir Varanavo rajonų lietuviški kaimai, iš tikrųjų, nesudaro salų, nes jie natūraliai prigludę prie Lietuvos TSR. Tikrąsias salas sudaro tiktai Gervėčių, Lazdūnų ir Zieletos lietuviai. Kitas salas reikėtų vadinti apylinkėmis (Apso-Vydžių, Pelesos, Ramaškonių).

    Visos minėtos lietuviškos vietovės, pasibaigus karui, prie Lietuvos TSR neprijungtos. Kodėl jos neprijungtos, nors 1940 m. toks nutarimas buvo padarytas? Neprijungtos todėl, kad lietuvių tauta yra maža ir, pasibaigus karui, nebuvo reikalo su lietuviais skaitytis. Panašus likimas ištiko Rytprūsius, kurie po karo buvo padalinti. Didesnė Rytprūsių dalis priskirta Lenkijai (nes lenkų 30 milijonų, ir su jais reikia skaitytis), o mažesnė dalis, nuo seno lietuvių gyvenama, buvo priskirta ne Lietuvai, bet Rusijos Federacijai, ir pavadinta Kaliningrado sritimi. Kaliningrado srityje panaikinti visi lietuviški vietovardžiai. Išnyko Tilžės vardas (pavadinta Sovietsku), kur spaudos draudimo laikais buvo spausdinamos lietuviškos knygos ir laikraščiai, ir kur iki pat 1944 m. gyveno rašytojas, filosofas ir kovotojas už lietuvybę daktaras Vydūnas. Per Tolminkiemį, kur 40 metų gyveno ir dirbo K. Donelaitis, tekanti Šventainės upė pavadinta Ruskaja, o pats Tolminkiemis pavadintas Čistyje Prudy.

    Lietuviškos Baltarusijos vietovės neprijungtos prie Lietuvos TSR todėl, kad užsimota jas ištirpdinti ir jose gyvenančius lietu-
192

vius paversti pradžioje baltarusiais, o paskui - rusais. Kad taip iš tikrųjų yra, paaiškėjo iš vietinės (Baltarusijos) valdžios veiksmų, kurie pradėti vykdyti 1944 m. išvijus vokiečius.

    1. Neleista veikti lietuviškoms mokykloms. Vietoje lietuviškų mokyklų, kurios veikė lenkų okupacijos metais, atidarytos rusiškos.

    2. Duota suprasti, kad lietuviams inteligentams (mokytojams ir kitiems) čia nėra ko veikti, ir jiems reikia išvykti iš Baltarusijos TSR. Jiems nedavė darbo, o nenorintieji išvykti buvo visaip gąsdinami, terorizuojami (buvo atsitikimų, kad net naktį su ginklu buvo gąsdinami, jei neišsikels iš šio krašto). Nepaisyta net to, kad dalis vietinės lietuviškos inteligentijos buvo tarybų valdžiai nusipelnę (buvę pogrindininkai komunistai, dalyvavę kare prieš vokiečius).

    3. Lietuviški kolūkiai išardyti, ir vienoje vietoje gyveną lietuviai išskirstyti į kelis kolūkius, kad vyrautų nelietuviška dauguma. Lietuviai nušalinti nuo kolūkių pirmininkų pareigų, pavyzdžiui, 1949 m. iš pareigų atleistas Dubinių kaimo kolūkio pirmininkas K. Lukoševičius, nors jo vadovaujamas kolūkis buvo pirmaująs rajone.

    4. Lietuviai nušalinti nuo pareigų vykdomuosiuose ir partiniuose organuose.

    5. Lietuviams kunigams neleista eiti pareigų lietuviškose Baltarusijos parapijose. Didelė dauguma katalikų bažnyčių uždarytos. Tuo tarpu pravoslavų cerkvės daugiausia paliktos veikti arba dar atidarytos naujos.

    6. Likviduotos visos lietuviškos kultūrinės įstaigos ir priemonės, kurios buvo leistos prieš karą (vaikų darželiai, skaityklos -klubai, saviveikla).

KAIP NUTAUTINAMI LIETUVIAI
BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE
Nei mokyklų, nei spaudos
Mums turėt neduoda...
(pagal A. Baranauską)

   
Tarybų Sąjungos Konstitucijos 121 str. skelbia, kad "TSRS piliečiai turi teisę į mokslą. Šią teisę užtikrina mokymas mokyklose gimtąja kalba". Ši konstitucijos garantuota teisė paneigta Baltarusijos TSR lietuviams, kuriuos stengiamasi visokiais bū-
193

dais surusinti. Baltarusijoje lietuvių atžvilgiu naudojama tautinė diskriminacija.

    Vaikui, kurio gimtoji kalba - lietuvių, Baltarusijoje nuo pirmosios klasės (7 metų) visi mokslo dalykai dėstomi rusiškai. Vaikams draudžiama mokykloje kalbėtis lietuviškai. Vaikams, nemokantiems rusiškai, mokyklose sunku mokytis. Užtat yra žemas mokslo lygis, ir lietuvių vaikai iš rusiškų mokyklų sunkiai įstoja į specialias ir aukštąsias mokyklas, ypač jei norima toliau mokytis Lietuvoje.

    Per mokyklas rusinamos ir šeimos. Breslaujos ir Varanavo rajonuose galima užtikti šeimų, kuriose tėvai tarp savęs šneka lietuviškai, o su vaikais kalba gudiškai. Paklausti, kodėl taip daro, atsako: "Kad vaikui būtų lengviau mokytis". Mat gudų kalba mažai skiriasi nuo rusiškos. Jei vaikas moka gudiškai, tai jam mokykloje lengviau suprasti rusiškai dėstomus dalykus.

    Lietuviai nenori savo vaikų leisti į rusiškas mokyklas ir siunčia juos mokytis į Lietuvą. Moraliai ir materialiai nelengva Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams tėvams atsiskirti su mažais vaikais ir išvežti juos į Lietuvą, toli nuo savęs, juo labiau, kad ir Lietuvoje prisibijoma juos priimti, (matyt, Maskva kreivai į tai žiūri) ir tenka tėvams daug prašinėti, daug prisivaikščioti, o neretai, ir su ašaromis nieko nelaimėjus, grįžti tuščiomis atgal. Tokia padėtimi pasinaudojo Baltarusijos valdžia ir įsteigė rusiškus internatus - mokyklas tose vietose, kur daugiausia yra lietuvių - Apse, Gervėčiuose, Rodūnėje. Tuo tarpu toliau esantieji grynai gudiški rajonai tokių internatų neturi. Minėtuose internatuose stengiamasi sudaryti mokiniams galimai geras materialines sąlygas mokytis: gauna pilną išlaikymą (maistą ir drabužius). Mokestis už internatą - nedidelis, taip kad ir neturtingų tėvų vaikai gali ten mokytis.

    Vienas būdingas rusinimo pavyzdys. Paditvio kaime (Rodūnės apylinkėje) veikė rusiška aštuonmetė mokykla, bet joje kaip atskiras dalykas nuo trečios klasės buvo savaitėje 2-3 lietuvių kalbos pamokos. 1970 m. tą mokyklą likvidavo. Arti prie Paditvio aštuonmetės mokyklos neliko, į artimiausią mokyklą 7 km. Į tėvų skundus valdžia atsakė, kad dabar galite savo vaikus atiduoti į Rodūnės internatą.

    Vietinė Baltarusijos valdžia persekioja tuos tėvus, kurie leidžia savo vaikus mokytis į Lietuva: neduoda gyvuliams pašaro, atima arus. Kiekvienas kolūkietis gauna savo asmeniniam naudojimui 30 arų žemės. Breslaujos rajono "Pergalės" kolūkio pirmininkas Lovčenko visiems žmonėms, kurie leido savo vaikus mokytis i Lietuvą, atėmė dalį naudojamos žemės (nuo 7 iki 10 arų).
194

Piliečiui G. buvo atimta net 20 aru (už du vaikus). Pilietį R., kuris dirbo netoli savo namų prie statybų, perkėlė į plytinę už 7 km. ir pasakė: "Kasdien važinėsi 7 km., tai žinosi, kur reikia vaikus leisti mokytis!.."

    Rusinama ne tik per mokyklas. Rusinamos lietuvių pavardės ir vardai. Joną dokumentuose užrašo Ivanu, Jurgį - Igoriu ir t.t. Lietuviški vietovardžiai keičiami rusiškais. Pvz., Breslaujos rajono Juodelėnai pavadinti Edoloviči, o kaimas prie Rodūnės Piliakalnis, neseniai perkrikštytas į Gorodišče.

    Baltarusijos TSR lietuvių gyvenamose vietovėse niekur kioskuose nematysi lietuviškos knygos, laikraščio ar žurnalo. Skaityklose niekur negausi lietuviškų laikraščių. Mokyklų bibliotekos nepriima lietuviškų knygų. Baltarusijos lietuviams visokiais būdais trukdoma užsisakyti lietuvišką periodiką. Jei Lietuvos TSR pilietis nori savo pažįstamiems, gyvenantiems Baltarusijoje, užsakyti tarybinį lietuvišką laikraštį ar žurnalą, jis turi važiuoti į Baltarusiją ir vietos pašte atlikti užsakymo operaciją. Jei spauda užsakyta Lietuvoje, yra rizika, kad adresatas jos negaus. Bet ir į Baltarusiją nuvažiavęs gali užsakyti lietuvišką spaudą ne daugiau kaip dviems asmenims. Jei daugiau užsakysi, būsi įtariamas: tave paklaus, iš kur gavai pinigų. Yra duotas nurodymas tokius asmenis sulaikyti ir perduoti saugumui. Labiausiai bijoma lietuviškos spaudos ir persekiojamas jos užsakymas Ramaškonių ir Apso apylinkėse, kur lietuviška sąmonė silpna ir jaunoji karta pradeda gudiškai kalbėti. Bijoma, kad spaudos dėka neatgytų lietuvybė.

    Tautinės gyvybės išlaikymui yra labai svarbi saviveikla (tautiniai šokiai, vaidinimai, chorai). Bet kokia saviveikla Baltarusijos lietuviams uždrausta. Kaip likviduojama lietuviška saviveikla, gali paliudyti mokytojo Antano Širono likimas. Penkerius metus (iki 1959 m.) Šironas dirbo Gervėčių apylinkės mokyklose. Dar ir dabar geru žodžiu jį mini gervėtiškiai už jo sugebėjimą dirbti su jaunimu, už jo nuoširdų atsidėjimą liaudies švietimo ir kultūrinimo darbui. Šironas plačiai suorganizavo saviveiklą Gervėčių apylinkės kaimuose. Jo ruošiamų vakarų programa buvo įvairi: vaidinimai, liaudies dainos, šokiai ir t.t. Širono veikla patraukė daug jaunimo. Jaunimas ne tik savo kaime ruošdavo vakarus, bet su saviveikla pasirodydavo rajono šventėse ir laimėdavo premijas. Vietos valdžiai nepatiko Širono veikla. Už visą jo nuoširdų darbą ir atsidavimą liaudies švietimui ir kultūrai kelti jį lydėjo tik neapykanta ir vyriausybės patyčios. Sukurstyti vaikėzai Astravo miestelyje per šventinį pasirodymą jo saviveiklininkus apmėtė supuvusiais obuoliais. Šironas buvo gąsdinamas įvairiais
195

būdais (anoniminiais laiškais ir pan.), terorizuojamas ir galų gale iš mokytojo pareigų atleistas. Bet ir netekusiam darbo Šironui saugumas negalėjo dovanoti už "nacionalistinę" veiklą. Jis buvo persekiojamas ir toliau, šantažuojamas, kol palūžo jo jėgos.

    Ne tik Baltarusijos lietuviams uždrausta organizuoti saviveiklą, bet ir atvykti saviveiklininkams iš Lietuvos. Nors būdavo visokių trukdymų, bet iki 1972 m. studentų bei moksleivių meniniai kolektyvai iš Lietuvos su įvairia programa retkarčiais nuvykdavo pas Baltarusijos lietuvius. Lietuviai juos sutikdavo su dideliu džiaugsmu. Nu 1972 m. toks lankymasis griežtai suvaržytas. Norint iš Lietuvos nuvykti su saviveikla į Baltarusiją, reikia gauti dvejopą leidimą: iš Lietuvos ir Baltarusijos partinių organų. Kaip parodė praktika, toks leidimas neduodamas.

    Lietuvoje veikia kompleksinės kraštotyros ekspedicijos. Jų darbo rezultatas - leidiniai apie Dieveniškes, Merkinę, Kernavę ir t.t. Sumanyta tokią ekspediciją suorganizuoti į Gervėčius. Vargais negalais per Minską, sudarius jungtinę lietuvių - baltarusių grupę, pavyko gauti leidimą rinkti medžiagą Gervėčių apylinkėse. 1970 m. vasarą čia gerokai pasidarbuota: surinkta dainų, pasakų, aprašyti liaudies papročiai, Gervėčių tarmė ir t.t. 1971 m. galvota suorganizuoti tokią ekspediciją į Pelesos apylinkes. Bet šį kartą leidimo negavo. Leidimą atsakė ne Minsko valdžia, bet (gudriau padaryta) Vilniaus CK. Kažin ar pasirodys leidinys apie Gervėčius? Likviduojant kraštotyrininkų darbą, uoliai prisidėjo ir dar dabar prisideda Vilniaus Pedagoginio instituto rektorius Uogintas.

    . Visos minėtos priemonės nukreiptos prieš lietuvybės gaivinimą tose Baltarusijos TSR vietovėse, kurios nuo amžių buvo apgyventos lietuvių. Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje nėra, o tuo tarpu Lietuvoje pilna rusiškų ir lenkiškų. Rusiškos mokyklos steigiamos visur (ir kaimuose), jei tik atsiranda keli rusų vaikai. Vilniaus kraštas ištisai nusėtas rusiškomis ir lenkiškomis mokyklomis net ir tose vietose, kur lenkų okupacijos metu buvo lietuviškos mokyklos (pvz., Kalesnikuose, Eišiškių raj.). Apie 30 km. į pietus nuo Vilniaus yra lietuviškas Marijampolio kaimas. Čia po II pasaulinio karo tuojau įsisteigė lietuviška mokykla. Pastatė naujas patalpas, o prieš porą metų ten įsteigė rusiškas klases lygiagrečiai su lietuviškomis.

    Lietuvių nutautinimo darbą uoliai dirba lenkai, pataikaujantys rusų valdžiai. Prisidengę tarybiškumu, jie užima atsakingas vietas ir veikia lietuvių nenaudai. Ju dėka lietuviai užrašomi lenkais (pasuose, 1959 ir 1970 metais gyventojų surašymo metu). Tuo ypač pagarsėjęs Pelesos apylinkės pasų ir karinio stalo viršinin-
196

kas Sawicki. Mažiau susipratusius lietuvius jis užrašo lenkais. Lenkais jis užrašo ir gudiškai kalbančius, nors lenkų kalbos jie visai nemoka.

    Lenkų kunigai per bažnyčią toliau tęsia lenkišką politiką, kuri buvo vykdoma prieš karą. Pamaldos bažnyčiose būna tik lenkiškai, nors gyventojai gudai arba lietuviai, išskyrus Gervėčių bažnyčią, kurioje būna ir lietuviškos pamaldos.

    Tarybinė konstitucija ir propaganda visiems Tarybų Sąjungos piliečiams užtikrina teisę ugdyti savo nacionalinę kultūrą, teisę eiti mokslą gimtąja kalba. Štai tarybinės nacionalinės politikos rezultatai pokario metais (nuo 1944 m.) lietuvių mažumos Baltarusijos TSR atžvilgiu.

    Nuo seno garsi ir įdomi buvo Zietelos lietuviška sala. Ji išsilaikė carų ir lenkų okupacijos laikais. Tarybiniais metais ji pradėjo sparčiai nykti ir 1969 m. visiškai išnyko (išmirė paskutiniai lietuviškai kalbą vyresnio amžiaus žmonės).

    Jeigu nebus imtasi skubių priemonių, greitai ištirps Lazdūnų sala. Dabar lietuviškai ten kalba tiktai seni žmonės. Yra ir jaunesnės kartos lazdūniečių, kalbančių lietuviškai, bet sąlygų verčiami jie gyvena (įsikūrė) Lietuvoje. Rusiškos mokyklos ir visa lietuviams nepalanki aplinka padarė tai, kad jaunimas ir vaikai lietuviškai nekalba.

    Varanavo rajone Ramaškonyse daugumas vaikų ir jaunimo taip pat nebemoka lietuviškai kalbėti, nors jų tėvai tarp savęs kalba lietuviškai. Bet čia padėtis nėra beviltiška. Šios vietovės gyventojai skaito lietuvišką spaudą, savo vaikus siunčia mokytis į Lietuvą..

    Tvirtai kol kas laikosi Gervėčių ir Pelesos "salos', kuriose vyresnieji ir jaunimas kalba lietuviškai.

    Kodėl taip sparčiai mūsų dienomis vyksta nutautėjimas Baltarusijos lietuvių tarpe?

    1. Nėra lietuviškų mokyklų. Mokyklos rusiškos, o ne gudiškos. Mūsų turimomis žiniomis, lietuvių apgyvendintose vietovėse Baltarusijoje veikia tik dvi gudiškos mokyklos: viena Varanavo, antra Breslaujos rajone.

    2. Katalikų Bažnyčios veikla visiškai paraližuota. Bažnyčios uždarytos, yra išlikusi tik viena kita bažnyčia, kurias aptarnauja seni kunigai (nejaunesni 60-70 metų). Kai kunigas miršta, naujam neleidžiama dirbti, ir bažnyčią dažniausiai uždaro.

    Pokario metu vienintelis Baltarusijoje (Pelesoje) lietuvis kunigas Vienažindis buvo areštuotas, lietuvių statyta Pelesos mūrinė bažnyčia 1950 m. uždaryta, nugriauti jos bokštai, paversta sandėliu. Daug kartų pelesiečiai kreipėsi į vietinius ir centrinius
197

valdžios organus dėl bažnyčios atidarymo. Buvo rašytas skundas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui K. Vorošilovui. Religinių reikalų įgaliotinis Minske atvirai pareiškė, kad lietuvio kunigo Pelesoje nėra ir nebus. Vilniaus kurija buvo atsiuntusi kunigą, bet vietos valdžia jam liepė skubiai išsikraustyti. Leista aiškiai suprasti, kad joks lietuvis kunigas nebus įsileistas į Baltarusiją eiti kunigo pareigų.

    3. Lietuviškos inteligentijos Baltarusijoje neliko, ji buvo likviduota. Čia mes nerasime nė vieno lietuvio agronomo, gydytojo, mokytojo, kuris dirbtų savo gimtajame krašte. Visur viešose įstaigose, kolūkiuose vyriausi pareigūnai yra nelietuviai, dažniausiai atėjūnai, atkelti rusinimo tikslais. Įsidarbinti lietuviui inteligentui Baltarusijoje šiuo metu nėra jokių sąlygų. O jei jis ten įsidarbins, tai jokia lietuviška veikla negalės užsiimti. Todėl lietuvių jaunimas, kuris baigia mokslus Lietuvoje, pasilieka ir dirbti Lietuvoje.

    4. Neleidžiama veikti jokioms lietuvių kultūrinėms įstaigoms ir organizacijoms. Uždrausta bet kokia lietuviška saviveikla.

    5. Kadangi kultūrinių pramogų nėra arba jos būna retai, natūralios pasilinksminimo priemonės yra uždraustos, tai liaudis ieško džiaugsmo ir nusiraminimo alkoholyje. Girtuokliavimas yra ypač išplitęs ir su juo nekovojamą. Parduotuvėse gali pritrūkti maisto ar kitų produktų, bet svaiginamųjų gėrimų rasi visuomet. Kadangi valdiška degtinė brangi, žmonės pasigamina savos -samagono. Geriama sekmadieniais ir šiokiomis dienomis, girtuokliaujama visokiomis progomis (vardinių, algos gavimo proga ir pan.).

    6. Baltarusijos lietuvis yra materialiai priklausomas, o dvasiškai - suluošytas. Nemokėdamas rusų kalbos, jis negaus darbo, negalės susitvarkyti savo asmeninių reikalų. Čia visas viešas gyvenimas yra rusiškas. Baltarusijoje lietuvių kalba yra niekinama, ji tampa ne tik nereikalinga, bet yra našta, kurią ne kiekvienas pajėgia nešti. Visi veiksniai, kurie skatina ir palaiko tautinę gyvybę, Baltarusijos lietuvio negali pasiekti. Jame gęsta tautinė sąmonė, žlugdoma specialiai sukurtos aplinkos.

    Čia aprašyti ne visi faktai, paminėtos ne visos priemonės, kuriomis vykdomas lietuvių nutautinimas. Kad Baltarusijos lietuvis būtų labiau dvasiškai sugniuždytas, kad labiau būtų iš jo pasityčiota, tai vykdant visą šią aprašytą ir neaprašytą tautinę diskriminaciją, viešai kalbama ir rašoma anie įgyvendintą pas mus tautų draugystę, kuri praktiškai suprantama taip, kad didžiajai žuviai ("broliškai'tautai) leidžiama praryti mažąją žuvį.
198


    Ką reiškia 50 tūkstančių lietuvių, dėl kurių likimo eina byla?! Lietuvių apgyventi plotai pamažu tirpsta mūsų laikais, mums matant. Išnyko Prūsų lietuviai anapus Nemuno - Tilžės, Ragainės ir kitose apskrityse, taip pat Klaipėdos krašte. Juos galutinai sunaikino ne vokiškas teroras, - jie išnyko pražygiavus tarybinei armijai: vieni pasitraukė į vakarus, kici buvo išvežti Sibiran, kur jų dauguma žuvo. (Dabartinėje Kaliningrado srityje 1939 m. buvo apie 1,5 milijono gyventojų. Pagal dr. Vydūno duomenis iš jų 450 tūkstančių buvo lietuviškos kilmės, apie 200 tūkstančių mokėjo lietuviškai). 50 tūkstančių lietuvių, gyvenančių Baltarusijos TSR, likimas yra neatskiriamai susijęs su likimu visos lietuvių tautos, gyvenančios nedideliame Nemuno baseino plotelyje. Jei visai neseniai išnyko Prūsų lietuviai, jei taip atkakliai siekiama surusinti Baltarusijos lietuvius, kyla mintis, ar nenorima mus visus ištirpdyti?
(tęsinys "Aušros" Nr. 6)


KRAŠTOTYRININKU VARGAI


    Nuoširdus lietuvių tautos kraštotyros rinkimas ir studijavimas trukdo rusinimo procesui, todėl okupantų yra nuolatos persekiojamas.

    Kraštotyrininkai buriasi į valdžios toleruojamą kraštotyros draugiją. Jai praktiškai pavedama rinkti tarybinio laikotarpio medžiagą: apie kolūkių steigimą, apie Raudonąją armiją, apie darbo pirmūnus ir pan. Žurnale "Laikas ir įvykiai" (1976 m. Nr. 20) Lietuvos TSR Kraštotyros draugijos Centro Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Račkauskas rašo apie Panevėžio miesto "kraštotyrininkus": "Mieste gerai žinomas ir populiarus "Ekrano" gamyklos kraštotyrininkų klubas "Ieškojimas". Klubo nariai sukaupė vertingą dokumentinę medžiagą apie 123-iojo gvardijos bombonešių Marinos Roskovos pulko moteris lakūnes. Sukurtas filmas apie buvusią lakūnę Mariją Kirilovą, dirbančią šioje gamykloje. Visi aprašymai, surinkti dokumentai, relikvijos ir iliustracijos sudaro gamyklos šlovės muziejaus pagrindą...
199

    (...) Štai autokompresoriečiai domisi miesto revoliucinėmis tradicijomis ir tarybinių žmonių didvyriška kova su fašistiniais grobikais... Kraštotyrininkų pastangomis sukaupta daug vertingos medžiagos apie Panevėžio vaduotojus, parašytas įmonės komjaunimo organizacijos metraštis... Panevėžio miesto kraštotyrininkai sukaupė nemaža žinių apie darbo žymūnus, socialistinio lenktyniavimo švyturius... Partijos miesto komiteto biuras, pernai apsvarstęs kultūros įstaigų darbą, pažymėjo teigiamą kraštotyrininkų indėlį į komunistinį jaunimo auklėjimą... Partijos komiteto antroji sekretorė Teofilė Bitinaitė nuolatos koordinuoja kraštotyros darbą".

    Entuziastai, pamėgę liaudies muziką, dainas bei šokius, yra verčiami perpinti liaudies kūrybą su tarybinės propagandos melu, kad augančio jaunimo sąmonėje susimaišytų tikrosios vertybės su nutautinančiu ir nužmoginančiu melu.

    Tuos kraštotyrininkus, kurie neatiduoda duoklės okupantams, saugumas pakenčia tik todėl, kad į jų veiklą įsijungia sąmoningas, doras jaunimas ir jiems labai patogu tuomet veiklesniuosius sekti. Be to, saugumas infiltruoja savus agentus į kraštotyrininkų entuziastų sambūrius ir periodiškai, išryškėjus aktyvesniesiems, naikina, įkalina, terorizuoja ir paraližuoja jų veiklą.

    Tokia eilinė operacija buvo įvykdyta 1976 m. rugsėjo 15-18 dienomis. Įvairiomis apgaulingomis dingstimis buvo kratos pas šiuos kraštotyrininkus:
    Andriukaičius, Kaune, Vytenio 12-60,
    Kazimierą Preikšą, Utenoje,
    Žiolaką Rimą, Šilutėje,
    Vitaliją Kepenytę, Klaipėdoje.

    Kratų metu atimta magnetofono juostos, laiškai, daugybė knygų, brėžiniai, kūryba, surinkta tautosakinė medžiaga.

    1976 m. lapkričio 27 d. Anykščių rajone rinkosi kraštotyrininkai iš Kauno, Vilniaus ir panevėžio užbaigti ciklo "Liaudies dainų versmės". Lapkričio 28 d. buvo numatyta susitikti Anykščiuose su liaudies dainininkais. Vadovai iš anksto buvo susitarę dėl nakvynės Anykščių J. Biliūno vid. mokykloje, tačiau prieš savaitę laiko paaiškėjo, kad ši mokykla jų "priimti negalinti". Ir visur kitur, kur jie besikreipė, nakvynės negavo.

    Lapkričio 27 d. 16 vai., nepaisant blogo oro, į buvusį Burbiškiu dvarą atkeliavo 70-80 žmonių. Apie atvykimą šeimininkai jau žinojo iš vakaro ir "laukė". Burbiškiu 8-tė mokykla buvo gavusi nurodymą neduoti kraštotyrininkams nakvynės, o prie kryžkelės į Burbiškį jau nuo vidurdienio stovėjo milicijos automobilis.
200

"Anykščių Šilelio" kolūkio namuose rinkosi žygeiviai - kraštotyrininkai. Čia jų laukė skrybėliuotas pareigūnas. Pradžioje jis mėgino išaiškinti, kas yra kraštotyrininkų vadovai, paskui sukvietė visus į salę. Pareigūnas tylėjo. Kalbėjo kitas asmuo partinės organizacijos vardu. Sakė, kad esą labai malonu matyti tiek jaunimo, bet apgailestavo, kad salė jiems reikalinga: susirinkimai, įvairios progos, žiburėliai, jubiliejai ir galop pareikalavo, kad po pusvalandžio salė būtų tuščia. Temo. Visas būrys patraukė ieškoti nakvynės. Keletas žmonių išskubėjo į Debeikius tartis dėl nakvynės. Visą kelią jaunimą lydėjo mašinos GAZ-69 ir vienas "Žiguli". Netoli Debeikių, kai buvo iš ten grįžusi žinia, kad leista kultūros namuose pernakvoti, lydėję automobiliai vėl pralenkė žygeivius. Ten nuvykę pareigūnai paaiškino kultūros namų vedėjai, kad šių žmonių priimti negalima. Nurodyta neįsileisti ir į mokyklą. Grupės dalis, kai "palyda" nematė, pabėgo nuo kelio į vieną daržinę ir permiegojo ant presuotų šieno briketų, nors temperatūra buvo apie 0°C. Tai darė bijodami, kad negautų pabaudos po 10 rublių, kaip jiems buvo prieš tai grasinta (atseit priešgaisriniais sumetimais). Visi miegojo būdami nuo lietaus kiaurai peršlapę.

    Taip buvo sužlugdytas metinis žygeivių kraštotyrininkų baigiamasis vakaras. Ir taip liko nedemonstruotos kelionių skaidrės.

TARYBŲ SĄJUNGOS "BROLIŠKUMAS" IR "LAISVĖ"


    Aš, Andriukaitienė Liuda, Kazio, užauginau penkis sūnus ir jau baigiu septyniasdešimt metų. Nuo vargo ir darbo sunyko mano sveikata ir beveik kiekvieną dieną kovoju su mirtimi. 1940 m. okupacija atėmė mūsų šeimos gyvenimo laimę, o 1941 m. atėmė ir sveikatą. Tais metais mes netekome Tėvynės, saulės ir šilimos. Beveik 17 metų praleidome ištrėmime, kur pusę metų nesimato saulės, o šaltis 11 mėnesių svilina žmogaus kūną. Į tokias sąlygas mes patekome beveik nuogi. Iš Tėvynės išvežė vasarą - birželio 14 d. Atsidūrus užpoliarėje, mūsų šeimos nuolatinis svečias buvo šaltis, badas, utėlės ir visokios negalės.

    Dabar, kai vos galiu pavilkti kojas, Lietuvos priešams galutinai parūpo mus sunaikinti. Aš jokioje politikoje, kaip gyva, nedalyvauju, nes neturiu laiko net laikraščiui perskaityti. Mano visas gyvenimo malonumas - sulopyti vaikams ir vyrui aprangą ir pagaminti pietus. Darbingas buvo tik vienas vyras (alga 130
201

rub.), o šeima susidėjo iš 7 asmenų. Taip tęsėsi mūsų pusbadis gyvenimas. Dabar gyvenimas šiek tiek palengvėjo, nes vaikai suaugo. Bet štai "broliška" saugumo ranka užgriuvo mūsų senatvės dienas.

    Š.m. rugsėjo 15 d. išaušo apsiniaukęs rudens rytas. Nuvedžiau anūkėlę į darželį ir nuėjau į turgų, ko nors nusipirkti pietums. Grįžus nespėjau apsiruošti, kaip kažkas smarkiai pasibeldė į duris. Į vidų įsibrovė šeši vyrai. Ką jie man suriko, nesupratau, nes aš taip persigandau, kad žengusi kelis žingsnius atgal, sukri-tau vietoje. Mano priepuolis, matyt, paveikė įsibrovėlius, nes jie iškvietė greitąją pagalbą. Nors gydytoja man suteikė medicininę pagalbą, bet galva svaigo, viskas sukosi ratu ir negalėjau atsikelti. 0 atvykėliai čekistai viską vertė aukštyn kojomis. Ko jie ieškojo - man nesakė. Tik kai aš paklausiau, ko jie ieško, vienas iš jų parodė kratos orderį. Kratą darė majoras Rusakovas, vertėju dalyvavo Vilčinskas Rimas, Vlado, gyv. Kaune, Partizanų g. 142, bt. 4, kviestiniai: Bumbliauskas Antanas, Povilo, gyv. Kaune, Juro g. 67, bt. 101 ir Vaitiekūnas Evaldas, gyv. Kaune, Šakių g. 14, bt. 2. Orderis kratai buvo išduotas mano vyro vardu. Kratą pradėjo daryti 1 vai. 0 min., o baigė 2 vai. Kratos metu paėmė visus mums rašytus laiškus, lietuvių rašytojų - Vydūno, Maironio ir kt. raštus, paėmė net J. Paleckio "Žingsniai smėlyje"; daug užrašų ir raštelių, kuriuose buvo užrašyta: "Mylėk Tėvynę", "Tėvynė Motina", paėmė net sūnaus laiškus, skirtus motinai. Be to, paėmė sūnaus Petro brėžinius ir skaičiavimo užrašus, o labiausiai prisikabino, kodėl savo bute laikėme Lietuvos herbą Vytį. Į kratos protokolą užrašė: "Buržuazinės Lietuvos ženklas". Visame pasaulyje yra žinoma, kad lietuvių tautos herbas - Vytis, o tarybinė valdžia baudžia už tai, kad lietuviai myli savo tautą, savo kalbą ir herbą - Vytį. Už tai baudžiama kalėjimu, ištrėmimu ir kt. bausmėmis. Kratos metu paėmė net du maišus įvairiausių raštų. Po to visus mūsų vaikus tardė Vilniuje, nors jie jau keli metai gyvena atskirai nuo mūsų. Dabar lekiame teismo. Už ką? Atsakymas aiškus - kadangi esame lietuviai.

    Mes prašome žmogaus teisių gynimo komitetą ir laisvojo pasaulio visus žmones, - užstokite mūsų Tautą, neleiskite komunistams išnaikyti lietuvių!
L. Andriukaitienė
202
ŽINIOS


    Vilnius. 1976 m. pabaigoje Vilniuje susikūrė Visuomeninis komitetas, padedantis įgyvendinti Helsinkio nutarimus.     Komiteto narių adresai:

    1. Viktoras Petkus - tarnautojas, gyv. Vilniuje, Komjaunimo g. 35, bt. 8.

    2. Tomas Venclova - rašytojas, gyv. Vilniuje K. Požėlos g. 38, bt. 60. 1977.1.16 T. Venclova išvyko į JAV, bet ir toliau pasilieka šio Komiteto nariu.

    3. Eitanas Finkelšteinas - fizikos mokslų daktaras, gyv. Vilniuje, Liepos 21-sios g. 10, bt. 10.

    4. Karolis Garuckas - kunigas, gyv. Ignalinos raj., Ceikiniuose.

    5. Ona Lukauskaitė-Poškienė - poetė, gyv. Šiauliuose, Kleinerio g. 32, bt. 7.
***

    Kaunas. 1977 m. prieš Tautos šventę - Vasario 16-ąją Kaune buvo platinami tokio turinio atsišaukimai:

    "LAISVĘ LIETUVAI! Rusai - ne išvaduotojai, bet okupantai! Mums priešai - ne broliai. Priešų šalis - ne tėvynė! Mes norime laisvę šlovinti ir prievartą prakeikti. Tegul prasmenga žemėje tironai ir vergai!"
***

    Kaunas. 1976 m. rugsėjo 13-15 dienomis vyko uždaras Henriko Klimašausko ir Zigmo Širvinsko teismas.
Inžinierius H. Klimašauskas, gyv. Kauno raj. Girionių gyvenvietėje, buvo suimtas 1976 m. vasario 11 d. ir nuo gegužės 27 d. buvo laikomas Lukiškio kalėjimo ligoninėje. Kalėjimo gydytojų nuomone, H. Klimašauskas reikalingas prievartinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje.

    H. Klimašauskas teisme nedalyvavo, nes buvo išvežtas į Černiachovskio psichiatrinę ligoninę. Teismo sprendimu Klimašauskui byla nutraukiama, kaip nepakaltinamam. Kratos metu rasti dokumentai grąžinti žmonai, o kita medžiaga sunaikinta.

    Teismo metu Zigmas Širvinskas liudijo,kad jis pirkęs antikvarijate A. Solženicyno "Gulago salyną" ir davęs Klimašauskui, kad
203

šis paaiškintų jam kai kuriuos nesuprantamus žodžius. Apie tai, kad Klimašauskas vers "Gulago salyną" į lietuvių kalbą, jis nieko nežinojęs.

    Teismas Z. Širvinską nuteisė 2 metams kalėti, atliekant bausmę Alytaus griežto režimo lageryje.
***


    Panevėžys. Saugumiečiai neapsiribojo žygeivių kraštotyrininkų persekiojimu 1976 m. lapkričio 27 d. Anykščių apylinkėse. Lapkričio 29 d. į Panevėžio saugumą buvo pakviesta Regina Gadliauskaitė. Po tradicinio įbauginimo, saugumiečiai kvotė apie Panevėžio kraštotyrininkų organizuotus žygius į knygnešio Bielinio tėviškę Suostus ir apie Vėlinių šventimą Žaliosios girioje prie Lietuvos partizanų ir 1863 m. sukilėlių kapų.

    Reginai Gadliauskaitei pasiūlė bendradarbiauti saugume. Jaunuolei atsisakius, saugumiečiai davė laiko apsigalvoti ir po dienos vėl pasikvietė. Regina ir dabar atsisakė bendradarbiauti.

***


    Šiauliai. 1977 m. vasario 7 d. 14 vai. į Jadvygos ir Jono Petkevičių butą, esantį Šiauliuose, Lenino g. 42, bt. 1, įsiveržė Šiaulių Saugumo komiteto viršininko pavaduotojas Ališauskas, majoras Mikulskis, Petrovas ir dar trys, atsisakę pasisakyti savo pavardes. Kartu su savimi atsivedė kviestinius: Edmundą Gurskį ir Igorį Gurskį. Pradžioje perskaitė kratos orderį, pasirašytą Saugumo komiteto pirmininko Petkevičiaus, majoro Markevičiaus ir sankcionuotą Respublikos prokuroro Kairelio. Šešių saugumiečių grupei vadovavo majoras Mikulskis. Kruopšti krata užsitęsė iki 21 vai. Buvo iškrėstas butas ir rūsyje esantis sandėliukas. Po to saugumiečiai nusivežė J. Petkevičių į jo darbovietę Mechanizatorių gatvėje (Namų valdyba Nr. 6), kur buvo apžiūrėtos patalpos ir iškrėstos įrankių spintos. Grįžus į butą, buvo surašytas kratos protokolas.

    Kratos metu buvo paimtos religinio turinio knygos ir brošiūros, foto aparatas, foto reikmenys, keletas nuotraukų, magnetofono kasetės, foto negatyvai, žurnalai "Trimitas" apie 40 numerių, Lietuvos herbas - Vytis, kabojusi svetainėje. J. Petkevičius užprotestavo, kad Vytis - tai ne fašistinis ženklas, kaip sako saugumiečiai, o istorinis Lietuvos herbas, kurį reikia ne niekinti, bet gerbti, nes pulkai, kurių vėliavose buvo šis herbas, Žalgirio laukuose sutriuškino grėsmę, iškilusią XV a. visai Rytų Europai.
204

    Jadvygai Petkevičienei saugumiečiai priekaištavo už lankymąsi Sergiejaus Kovaliovo teisme 1975 m. ir už susitikimą su akademiku A. Sacharovu, Orlovu ir^t. rusų kitaminčiais. Saugumiečiams labai nepatiko Jadvygos kelionės į Maskvą.

    Apklausai buvo iškviestas Petkevičių šeimos svečias - politkalinys Vytautas Slapašinskas, iškalėjęs 25 metus.

    Po kratos Jadvyga ir Jonas Petkevičiai buvo nuvežti į Šiaulių saugumą tardymui. Saugumietis Ališauskas priminė Petkevičiui, kad jam dar teksią "dėl visokių reikalų" turėti pokalbių su saugumo tardytojais. Po tardymo Petkevičiai tą patį vakarą grįžo namo.
***

    Jonava. 1976 m. gruodžio 22 d. Jonavoje suimtas Henrikas Jaškūnas, gyv. LTSR 30-čio g. 25, bt. 18. Jaškūnas jau du kartus kalėjęs. Pirmą kartą - 1946-1955 m. Intoje VII šachtoje ir antrą kartą -1957-1959 m. Mordovijoje, Zubovo-Berucko raj. Susituokė Urale ir augina dvi dukras.

    Kratai vadovavo ypatingai svarbių bylų tardytojas papik. Kovaleškas, kratoje dalyvavo saugumiečiai - kpt. Aukštakis, vyr. ltn. Jokūbauskas ir ltn. Kudriašovas. Krata truko nuo 11 vai. iki 20 vai. Buvo iškrėstas trijų kambarių butas ir du sandėliukai.

    Kratos metu paimta: foto aparatai, foto laboratorija, chemikalai ryškinimui, foto popierius ir kelios dešimtys "TSRS nepriklausomų tautų sąjungos organizacijos manifesto" egzempliorių. Šiuo manifestu Tarybų Sąjungos pavergtųjų tautų atstovai kreipiasi į visų valstybių vyriausybes ir SNO.

    Manifesto turinio atpasakojimas: Mes imamės šio sunkaus darbo, norėdami apsaugoti pasaulį nuo branduolinio karo, kuris kitaip bus neišvengiamas. Komunizmo statyba - tuščia iliuzija, kurios dingstimi iššvaistomi pavergtųjų tautų ištekliai ir sukurstomi brolžudiški karai. Pasaulis suskaldytas į priešingas stovyklas. Šmeižtas, prievarta, gąsdinimai, žudynės - tai kelias į komunistų partijos hegemoniją. Tai sukelia nepasitikėjimą ir priešiškumą Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Virš pasaulio yra pakibusi III-jo pasaulinio karo grėsmė. TSKP veda žmoniją į sunaikinimą. Norint šitai sutrukdyti, reikia pavergtoms tautoms išstoti iš vadinamos sąjunginių respublikų sąjungos ir sudaryti savarankiškas taikias valstybes. Šis žingsnis reikalingas dėl šių motyvų:

    1. Išgelbėti žmonija nuo branduolinio karo.
    2. Taikai visame pasaulyje.
    3. Paskutinės kolonialinės priespaudos tvirtovės - Tarybų Są-
205

jungos likvidavimui.

    4. Nusigręžimui nuo asmenybės kulto, nes sudievintų diktatorių kultas nepakeliamas.
    5. Taikių tautų svajonei - būti laisvomis ir nepriklausomomis -įgyvendinti.
    6. Grąžinti laisvę religijai.
    7. Išvengimui surusinimo, nes pastangos šia linkme darosi vis grėsmingesnės.
    8. SNO siekimų įgyvendinimui, kuriuos trukdo TSKP. Kadangi TSRS Konstitucija pripažįsta tautoms teisę laisvai
įstoti ir išstoti iš Sąjungos sudėties, todėl "mes reikalaujame pačioms tautoms duoti teisę referendumu apsispręsti". Teisę balsuoti slaptame ir visuotiname referendume turi turėti tik tos tautos žmonės, o atvykėliai jos neturi. Tautos, referendume pasisakiusios už išstojimą iš Sąjungos, tampa nepriklausomomis ir tuojau sudaro savo laikinas vyriausybes. Manifestas numato referendumo laiką - 1977 m. gegužės 1 d.

    Kratos metu iš H. Jaškūno buvo paimta taip pat daug publicistinio, filosofinio ir religinio turinio knygų.
***

    Birštonas. Birštono kurorte ekskursuojantiems poilsiautojams kultūrinio darbo vadovas pirma aiškina rusų kalba, o pabaigoje tik keletą žodžių pasako lietuviškai.
Kartą viena pagyvenusi moteris pasipiktinusi paklausė: "Kodėl jūs viską aiškinate tik rusiškai? Juk čia dauguma lietuviai, o, be to, - esame Lietuvoje?!" Ekskursijos vadovas išdidžiai pasakė: "Dabar pirmauja rusų kalba".
206
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum