gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 11 Spausdinti El. paštas
        Tegul meilė Lietuvos
        Dega mūsų širdyse,
        Vardan tos Lietuvos
        Vienybė težydi!

AUŠRA
NR. 11 [51]


NUMERIS SKIRIAMAS BALIUI GAJAUSKUI IR
PETRUI PAULAIČIUI
    Numeryje:
    1. Partizanų kovos Lietuvoje
    2. Propagandos reikšmė ir teorinis pagrindas.
    3. Balio Gajausko teismas ir jo atgarsiai. (Tarybinis Linčio teismas,
       
Nuosprendžio nuorašas. Už ką? Mes neišnyksim! Po Belgrado susitikimo).
    4. SOS! SOS! SOS! (Petras Paulaitis — 30 metų Gulago salyne. Pareiškimai. Tardymai.
    5. Žinios.
Lietuva

1978 m. gegužis.

PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE


     Partizanų kovos Lietuvoje tesėsi apie 10 metų (1944—1954). Tikslų partizanų skaičių sunku nustatyti. Lietuvių enciklopedija (leista užsienyje) nurodo jų buvus net 100.000. Partizaninis judėjimas buvo apėmęs visą Lietuvą: Žemaitiją, Aukštaitija, Dzūkiją — kiekvienoje apskrity, kiekviename valsčiuje, kiekvienoje parapijoje buvo partizanų. Partizaninis judėjimas apėmė visą tautą, vyrus ir moteris.

    Čia nenagrinėsime priežasčių, kurios iššaukė partizanų kovas. Išsamiau ir to judėjimo neaprašysime. Tai istorikų dalykas. Mėginsime tik atsakyti į klausimą: ką davė lietuvių tautai partizanų kovos? Juo labiau, kad kova buvo pralaimėta, neatsiektas galutinis tikslas, apie kurį svajojo kiekvienas partizanas — išvysti vėl nepriklausomą Lietuvą! Apie 50.000 partizanų žuvo, kiti buvo įkalinti, išvežti Sibiran. Dalis jų iš Sibiro negrįžo, kiti grįžę negavo leidimo apsigyventi Lietuvoje, todėl turėjo įsikurti Latvijoje, Kaliningrado srityje ir kitur. Kuriems pavyko Lietuvoje gyventi, tie buvo terorizuojami saugumo, vadinamųjų „liaudies gynėjų" (stribų) ir net pačių gyventojų, kurie nukentėjo nuo partizanų. Tiesa, kad nuo partizanų nukentėjo ir nekaltų žmonių. Nekaltos partizanų nužudytos aukos kelia opius klausimus, į kuriuos dabartinėmis sąlygomis sunku teisingai atsakyti. Juk į partizanų eiles buvo siunčiami ir saugumiečiai. Tad kiek nekaltų žmonių žuvo nuo partizanų ir kiek nuo saugumiečių, kurie veikė prisidengę partizanų vardu?

    O kiek žmonių nukentėjo partizanų kovų metu, kiek buvo suimtų, įkalintų, išvežtų Sibiran dėl ryšių su partizanais! Partizanų šeimos, net giminės buvo vežamos Sibiran. Buvo daug sunaikinta turto, daug sudeginta sodybų, daug liko apleistų, išvežus Sibiran gyventojus. Daug žmonių prarado sveikatą. O kiek kartaus nusivylimo pralaimėjus! . .

    O vis tik partizaninis judėjimas buvo reikalingas. Jeigu jo nebūtų buvę, lietuvių tauta būtų neatlikusi to, ką tuo istorijos momentu turėjo atlikti.
6

    1. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos kapituliacijos, jos gėdos diena. Tuometinė Lietuvos vyriausybė, priimdama Tarybų Sąjungos ultimatumą ir neduodama įsakymo kariuomenei priešintis, padarė klaidą. Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė buvo iškovota krauju ir be kovos jos nereikėjo atiduoti. Šia Lietuvos vyriausybės klaida pasinaudojo tarybinė propaganda, Lietuvos okupaciją pristatydama pasauliui kaip laisvanorišką įsijungimą į Tarybų Sąjungą. Ir pasaulis buvo tuomet suklaidintas. 1940 m. Lietuvos vyriausybės padarytą klaidą iš dalies atitaisė partizanų judėjimas Lietuvoje. Ko nepadarė savo laiku mūsų kariuomenė, tą atliko pati, nelaimėje palikta, tauta — tikrąja prasme Lietuvos liaudis. Juk daugumą partizanų sudarė artojai. Moksleiviai, studentai, mokytojai, mūsų kariuomenės atstovai ir kiti lietuvių šviesuomenės sluoksniai, visi kartu paimti, sudarė žymiai mažesne partizanų dalį, negu kaimo gyventojai. Tiesa, pasaulis neatkreipė reikiamo dėmesio į mūsų partizanų kovas, bet tauta partizanų lūpomis ir veiksmais tarė okupantui, kad ji nori būti laisva, kad ji pavergėją sutinka su ginklu, o ne su duona ir druska.

    2. Partizanų dėka mūsų kaimas liko lietuviškas. Rusai kolonizavo Lietuvos miestus, o į kaimus nedrįso kelti kojos . . . Latvijoje nebuvo partizanų, užtat ten kaimai labai surusėjo.

    3. Partizanų kovos Lietuvoje 1944-54 m. užims garbingą vietą lietuvių tautos istorijoje, kaip įrodymas, kad lietuvių tauta pasipriešino antrajai rusų okupacijai (I-ji okupacija buvo 18 amž. gale). Tai buvo lietuvių tautos sukilimas prieš tarybinę invaziją.

    Neveltui pralietas partizanų kraujas, kaip ne veltui lietuviai išsižudė Pilėnuose, kaip ne veltui beginkliai lietuviai gynė Kražių bažnyčią nuo ginkluotų kazokų. Čia nesiimsime išvardinti visų atvejų istorijoje, kai lietuvių kraujas, atrodo, veltui buvo liejamas ginant savo laisvę ir žmogaus teises. O tačiau jo dėka gyva mumyse lietuviška dvasia. Ir mūsų partizanų pralietas kraujas, jų pasipriešinimo dvasia įkvepia ir ateity įkvėps Lietuvos vaikus tęsti jų pradėtą kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

    Tarybinė propaganda visą laiką skelbė ir tebeskelbia, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje nebuvę, kad buvę tik „banditai". Čia nemėginsime įrodinėti tos propagandos melo ir jos nesėkmingumo. Ją griauna ir tas faktas, kad paskutiniu metu viešuose susirinkimuose, kur būna svarstom! komunistinės statybos ir kiti klausimai, kai kurie kalbėtojai jau drįsta partizaninį judėjimą Lietuvoje pristatyti kaip pilietinį karą.
7

    Partizanų kovų Lietuvoje laikotarpiui nušviesti būtina ir labai skubu rinkti žinias apie asmenis, dalyvavusius kovose, apie jų žygius ir kitus įvykius, susijusius su partizanų judėjimu. Užsienio lietuvių spaudoje apie partizanų kovas yra paskelbta labai maža duomenų. Apie jų kovas daugelyje Lietuvos vietovių visai nėra žinių. Tiesa, yra kai kurių žinių apie partizanus bei jų veiklą saugumo archyvuose, bet mes neturime perdaug viltis, kad kuomet nors tie archyvai pateks į mūsų rankas. Jie gali būti sunaikinti. Laikas bėga, išmirs žmonės, kurie nusineš į kapus ir daug mums brangios istorinės medžiagos.

    Tad dar laikas imtis skubaus darbo. Reikia rinkti duomenis apie partizanų kovas Lietuvoje ir juos skelbti pogrindžio spaudoje.
*    *    *


        SKAUSMAS

    Prieš akis regiu siaubingą vaizdą
    Neramios vaikystės rytmety:
    Partizanų kūnus niekšai mindo
    Ir nebylų skausmą motinų širdy! . .

    Ar galėjo kas skausme paguosti
    Ir nušluostyt ašaras gailias
    Nuo tų motinų ir sesių skruostų,
    Kai slapta sodindavo gėles?! .

    Aušta rytas — gėlės jau išrautos . . .
    Verkia žemė rytmečio rasa.
    Verkia širdys, despotų užgautos —
    Vėl išniekinta sūnų auka! . .

    Laiko tėkmėje žiedai nuvyto,
    Ji nuplovė kraujo to klanus. —
    Nesulaukė broliai laisvės ryto,
    Nesugrįžo į gimtus namus.
8

PROPAGANDOS REIKŠMĖ IR
TEORINIS PAGRINDAS


(Pabaiga. Pradžia Nr. 10)
    Nacistinė propaganda aukština asmenybes, jas identifikuoja su vadais, egzaltuoja iki aklo paklusnumo discipliną. Ji atapalaiduoja agresyvius instinktus mažumų ir rasinių grupių atžvilgiu (slavai — vergai; antisemitizmas). Savo turiniu ši propaganda autoritarinė (paremta vadų autoritetu), dogmatiška ir pedantiška. Savo forma ji klastinga ir veidmainiška. Jai būdingas sadizmas, rasės kultas.
2. BIHEVIORISTINIS PROPAGANDOS TIPAS

    Ši propaganda yra paremta elgesio (angl. behavior — elgesys) ir lavybos (training) teorija. Jos pagrindėjas yra J. Dewey. Biheviorizmas psichinius reiškinius aiškina tik refleksais. Jie skelbia, jog sąmonę ir žmogaus elgesį nulemia stimulų ir reakcijos koreliacija (sąlyginių refleksų susidarymas). Į Pavlovo formulę „stimulas-reakcija" bihevioristai dar įjungia tarpinius kintamuosius veiksnius, būtent: įspūdį, jaudinimo ir slopinimo potencialą, poreikį ir pan. Šis propagandos tipas savaip atsižvelgia į psichologinio ir sociologinio „klimato" įvairumą (t.y., „vaistas" parenkamas taip, kad atitiktų atskirų tautų dvasinę struktūrą). Šios propagandos mokslinį pagrindą sudaro tas principas, kuriuo gyvuliui ar žmogui sudaromos sąlygos pačiam ieškoti ir aptikti rūpimą tikslą. Ši propaganda individą ir liaudį užverčia gausia informacine ir dokumentine medžiaga, leidžiančia kryptingai apsispręsti. Tokiu medžiagos pateikimo metodu siekiama, kad individas apsispręstų norima propagandai linkme.

    Į pirmą vietą ši propaganda iškelia norimų paveikti asmenų psichinį skirtingumą. Ji keičia savo metodus, atsižvelgdama į kiekvieną asmenų kategoriją. Į žmonių mases niekuomet neveikia tiesioginiai, o naudojasi tarpinėmis propagandos priemonėmis (skelbiama įvairi dokumentacija televizijos ir radijo laidose). Savo turiniu ji, nors kitokiu būdu, tačiau iš esmės materialistinė, dogmatiška. O savo forma — liberali, ne ciniška, kartais net savotiškai naivi, tuo pabrėžia bent žmogaus laisvą apsisprendimą.
9

3. STALININĖS PROPAGANDOS TIPAS

    Paremtas Pavlovo sąlyginių refleksų teorija. Ji iškelia propagandistų-agitatorių vaidmenį.

    Stalininio tipo propagandoje yra nuolat brukama priverstinė ideologija, be paliovos žadinama psichinės pasąmonės gelmės. Tam reikalui, be įprastinių visokio tipo propagandinių priemonių, labai plačiai ir įkyriai naudojamos įvairios vaizdinės priemonės. Kiekvieną individo žingsnį lydi vėliavos, afišos, transparantai, milžiniški dirbtinai išdailinti portretai, emblemos, spalvos, simboliniai paveikslai, Įvairiausi susirinkimai ir demonstracijos be simbolių bei lozungų neapsieina.

    Visuomeninis gyvenimas organizuojamas taip, kad individas ir dirbdamas, ir poilsiaudamas būtų nuolat apsuptas ir veikiamas propagandos. Organizuojamos ir kontroliuojamos tendencinga propaganda persunktos įvairios pramogos, išvykos, turizmas. Individui nepaliekama laisvalaikio sau, režisuojamas vadinamasis „aktyvusis poilsis". Režisuojami ne tik pasisakymai, klausimai ir atsakymai bei pasiūlymai, režisuojami ir nutarimai gyvu žodžiu ar raštu. Režisuojami ir įvairiausi rinkimai — pradedama nuo mažiausių kolektyvinių vienetų, baigiama visuotiniais rinkimais.

    Komunistinio režimo kraštuose stalininio tipo propaganda yra valdančios klasės įrankiu, visuomenė yra griežtai ir visuotinai kontroliuojama, ir individai yra sumenkinami ligi automatų vaidmens anoniminėje minioje.

    Turiniu šis propagandos tipas yra materialistinis, dogmatiškas, suniveliuojantis. Forma — autoritarinis ir ciniškas.

    Stalininio tipo propagandos „ idėjiškumas" tikrumoje yra grynas pragmatizmas — visa daroma norint išsaugoti, liaudiškai šnekant, „savo lovį". Tai „aukso veršio" arba „mamonos" garbinimas. Po „internacionalizmo", „tautų brolybės", „tarybinio patriotizmo", „didžiosios rusų tautos" šlovinimo lozungais slepiasi nuogas rusifikacijos planas, pasireiškiantis dviem kryptim: antilietuviška ir ateistine propaganda. Tik prisiminkime tą beveik pusantro šimto metų trukusį rusų jungą ir sugretinkim anuomet vartotas priemones lietuvių tautą „suvirškinti" su dabartinėmis. Visos šiuolaikinės rėžimo priemonės beveik paraidžiui atitinka rusų carų režimą. Tačiau yra ir skirtumų. Anuomet nesugebėta „praplauti smegenų", sugniuždyti asmenybes, o šiuo metu mums
10

gresia pavojus tapti vergais — rusiškosios bestuburių anonimų imperijos dalimi. Juk kaip budriai sekama ir įmantriai koneveikiama, užgniaužiama kiekviena laisva kūrybinė mintis, asmenys, nepasiduodantys priverstinės propagandos įtakai! Lietuvis patriotas, branginantis savo tautos praeitį, kultūrinį palikimą, yra apšaukiamas nacionalistu, nusikaltėliu. O tas lietuvis, kuriam stalininė propaganda nepajėgė sutriuškinti dvasinio stuburo — jo tvirtos asmenybės pajungti, kad keliaklupsčiautų prievartai bei melo sistemai, apšaukiamas fašistu. O trečiasis, žiūrėk, besilaikąs savo tautinių tradicijų, branginąs liaudies papročius bei folklorą, apšaukiamas atgyvena, apkaltinamas kapitalistinėm bei buržuazinėm tendencijom. Jis negali užimti menkiausio vadovaujančio posto, o ką jau kalbėti apie pedagoginį darbą! . .
Stalininė propaganda netausoja nei tų lietuvių, kuriems brangus yra tėvų ar protėvių tikėjimas, papročiai. Tiek patriotiniams, tiek religiniams įsitikinimams bei jausmams suniekinti vartojami tokie žodžiai: „fanatikai, fašistai, nacionalistai, tamsybininkai, atgyvenos, apgavikai, išnaudotojai" ir pan. Tai lietuvių patriotų ir tikinčiųjų sinonimai. Jie yra kasdieninė žodyno dalis. Parsidavėliais, liaudies priešais bei klerikalais yra „pakrikštijami" visi tie, kurie bent kiek atviriau taria žodį tautiniu ar religiniu požiūriu.

    Šitaip diena iš dienos, metai iš metų nuolat kartojama spaudoje, paskaitose, pradžios, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, scenoje ir visur kitur. Šitaip yra išugdoma alergija tautinėms bei religinėms lietuvių tautos vertybėms.

    Stalininė propaganda eksploatuoja žmogaus altruizmą savo šeimai, vaikams ir individas „pasiduoda". Biologiniu požiūriu jis išlieka, o dvasiniu pralaimi: jau nekalbant apie visuomeninę sritį, neretai jis net savo šeimoje neišdrįsta puoselėti tautinių ir religinių vertybių. Kiekvienam išsilavinusiam žmogui aišku, jog kiekviena religija yra tam tikra sistema, kuri individui leidžia save kaip biologinę būtybę sudrausminti ir kaip asmenybę praturtinti. Stalininei propagandai, kuriai ypač rūpi individus nuasmeninti, kiekviena religija, o ypač katalikų religija, yra pagrindinė ir svarbiausioji kliūtis mūsų tautinei individualybei sunaikinti. Štai kuo paaiškinamos šio prievartinio režimo ateistinės propagandos milžiniškos pastangos.

    Totalitarinė sistema, turėdama milžiniškas veiklos galimybes bei priemones suburti žmones ir „plauti jų smegenis", nėra vien tik
11

sąžinės prievartautoja. Ši sistema tampa subtilia ir baisia asmenybių pavergėja. Tie individai, kurie yra labai jautrūs elementariausiems savo instinktams, visai nepajėgia atsispirti ir lengvai tampa ideologinės propagandos aukomis. Šitokia sistema, savo rankose turėdama propagandos monopolį, pajėgia masiškai gaminti individus, kurie atvirai arba maskuotai neigia tikrąją demokratiją, griauna tautinę ar laisvą ideologinę kultūrą.

   
Mums lietuviams reikia padaryti tokias išvadas:
    Būtina save brandinti ne tik emocionaliai, bet ypač intelektualiai, stengiantis suformuoti tvirtą tautinę ir ideologinę pasaulėžiūrą.

    Visiems kiekviena proga demaskuoti antihumaniškus, žalojančius tautos kūną ir dvasią, priešiškos propagandos tikslus bei metodus.

    Nuolatos metodiškai panaudoti visus teigiamus, asmenybę turtinančius, šiuolaikiniu mokslu paremtus propagandos būdus visuomenei, o ypač jaunimo asmenybėms brandinti.

    Mūsų pareiga — žodžiu ir raštu duoti atkirtį okupantui, nuo šimtmečių siekiančiam lietuvių tautą išbraukti iš istorijos. Mūsų auditorija privalo būti kiekviena šeima. Kaip anuomet, spaudos draudimo laikais, Lietuvos mokykla buvo prie verpiamų linų ratelio, taip šiandien mūsų patriotinė bei pasaulėžiūrinė mokykla privalo tapti mūsų butai, vaikų kambariai, svetainės. Čia turi įsidegti židiniai, prie kurių bręstų asmenybės, atsparios okupanto propagandai ir pajėgios aukotis dėl savo tėvynės.

BALIO GAJAUSKO TEISMAS
IR JO ATGARSIAI


TARYBINIS LINČIO TEISMAS

    Š.m. balandžio 11 d. 17 vai. 77 metų Balio Gajausko motinai buvo įteiktas pranešimas, kad balandžio 12 d. 10 vai. Vilniaus Aukščiausiame Teisme prasidės jos sūnaus teisminins procesas. Ji privalanti dalyvauti kaip liudininkė. Panašius pranešimus gavo L. Stavskis, O. Grigauskienė, J. Burbulienė ir Cizikienė.
12

    Jau tą pačią dieną apie 19 vai. Kauno centrinio pašto telefonų ir telegramų skyriuje buvo pastebėti saugumiečiai. Telegrafistėms įsakyta nesiųsti telegramų, adresuotų Kaunas, Spynų 3—8 Dumbrytės Irenos (Balio Gajausko sužadėtinės) vardu. Ir siunčiama telegrama Leonui Laurinskui į Taurage, nepasiekė adresato.

    Iš vakaro suaktyvėjo saugumiečių lengvasis transportas. Mat, norėta, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie šį skaudų procesą. Balio kančias saugumiečiai norėjo dar padidinti moralinio vienišumo ir apleidimo skausmu. Bet jiems šitai nepasisekė. Šis nepalaužiamas dvasios žmogus, paaukojęs visą savo gyvenimą Lietuvai, neliko vienas. Tai pajuto ir visa teismo salė, pripildyta pusšimčio saugumiečių ir aktyvistų, kai Baliui buvo mesta raudonų gvazdikų puokštė, kai didelis draugų būrys grūdosi prie teismo salės durų. } procesą buvo įleisti liudininkai, labai nenoromis Balio sužadėtinė, truputį vėliau jos sesuo Laima Šulskienė ir Antanas Terleckas. Irena ir Laima viso proceso metu globojo vargšę senutę Balio motiną, kad tik ji ištvertų iki galo.

    Į teismo salę nepateko: M. Jurevičius, J. Petkevičienė, A. Pašilys, J. Protusevičius, J. Volungevičius, V. Bastys ir Bastienė, R. Ragaišis, A. Ragaišienė, A. Šulskis, Giedra, kun. J. Zdebskis, kun. V. Stakėnas, kun. G. Dovydaitis, kun. S. Tomkevičius, S. Pranckevičius, V. Grigonis ir kiti. Į salę neįleisti asmenys saugumiečių buvo filmuojami.

    Aukščiausiojo Teismo koridoriuose nuolatos budėjo „nusipelnę" saugumiečiai: Česnavičius, Kulakauskas, Trakimas, Petrauskas ir kiti.

    Antrąją dieną pas kaunietį Vincą Grigonį buvo padaryta krata ir paimta lagerio dainų sąsiuvinis. Galbūt saugumiečių kerštas už tai, kad pastarasis savo mašina atvežė Balio motiną iš Kauno į Vilnių.

    Balio teisme dalyvavusiųjų draugų darbaviečių kadrų skyriuose saugumiečiai tikrino darbo grafikus ir grasė viršininkams. Taigi, agrodo, kad naujoji Konstitucija niekuo nesiskirs nuo senosios . . .

    Balys Gajauskas kaltinamas, kad 1) davė lenkų kalba knygą „Bolševizmas" skaityti kitam žmogui, 2) išvertė į lietuvių kalbą „Gulago salyno" vieną skyrių, 3) sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupęs Partizaninio judėjimo dokumentus. Parengtinio tardymo metu apklausti 31 liudininkas. Saugumo skirtas advokatas Gavronskis teisme pareiškė, kad Valstybinis kaltintojas neįrodė
13

teisiamojo nusikaltimų ir siūlė 68 str. pakeisti 199 str. Prokuroras Bakučionis paprašė nubausti Balį Gajauską 7 metais griežto režimo lagerio ir 5 m. trėmimo. Tačiau teisėjas Radžiūnas paklausė saugumo ir priteisė 10 metų griežto režimo lagerio ir 5 metus trėmimo; viso — 15 metų žmogui, kuris kalėjo jau 25 metus! Taigi, šią bausme reikia vertinti kaip bausmę „iki gyvos galvos".
*    *    *

    Briuselio advokatas van der Bošas laišku kreipėsi į tarybine ambasadą Briuselyje.

    1978 kovo 15

    Jo Ekscelencijai Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Ambasadoriui Briuselyje

    Pone Ambasadoriau,
    kaip advokatas imuosi ginti poną Balį Gajauską, Lietuvos respublikos pilietį, kuris buvo suimtas Kaune 1977 balandžio 20 ir, jei ne klaida, laikomą viename KGB priklausančiame kalėjime: Vilnius, Lenino 40, Lietuva, TSRS.

    Man garbė prašyti Jūsų malonaus dėmesio, pasiremiant rūpesčiu, kurį liudija Tarybų Sąjunga, kaip ir kitos Helsinkio susitarimus pasirašiusios valstybės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo atžvilgiu, pranešti man, kiek tai leidžia tarybinės teisės ribos, apie pobūdį faktų, kuriais kaltinamas ponas Balys Gajauskas pagal Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 68 str. ir kada bus pradėtas jo bylos nagrinėjimas.

    Su pagarba atkreipiu Jūsų dėmesį į faktą, kad man, kaip advokatui, nepriklauso kitaip vertinti pono Gajausko veiksmus kaip griežtai įstatymų ir jo gynimo organizavimo nustatytų rėmų.

    Ar aš galiu, pagaliau, jei taip reikia. Jus paklausti, kokios procedūros reikia laikytis, kad galėčiau susitikti su ponu Gajausku ir tuo tikslu gauti vizą atvykti į Lietuvą tam laikui, kuris numatomas bylos nagrinėjimui.

    Laukdamas iš Jūsų palankaus atsakymo, būsiu dėkingas. Pone Ambasadoriau, už mano aukštos pagarbos priėmimą.

*    *    *
14

NUOSPRENDIS
Baudž. byla Nr. 87
(1978 m.)

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu 1978 m. IV mėn. 14 d. Vilniaus mieste

    Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio tesimo nario S. Raziūno, liaudies tarėjų: A. Burokaitės ir F. Stanionio, sekretoriaujant G. Jablonskaitei, dalyvaujant prokurorui J. Bakučioniui ir gynėjui G. Gavronskiui teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje GAJAUSKAS BALYS, JONO s., gimęs 1926 m. II mėn. 24 d. Lietuvos TSR Vilkaviškio raj., Vygrelių km., TSRS pilietis, lietuvis, nepartinis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, teistas 1948 m. rusėjo 18 d., pagal LTSR teritorijoje veikusio RTFSR BK 58-1 „a", 58-8, 58-10 str. ld. ir 58-11 str. laisvės atėmimu 25 metams ir paleistas 1973 m. gegužės 3 d. bausmę atlikus, dirbo Kauno elektros montavimo darbų valdyboje Nr. 5 elektros monteriu, gyveno Kauno m.. Spynų 3—8, kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos TSR BK 68 str. 2d. ir nustatė:

    B. Gajauskas, turėdamas teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, 1974—1977 metais, siekdamas pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, skleidė antitarybinę agitaciją ir propagandą. Platinimo tikslu įsigijo ir laikė antitarybinę literatūrą šmeižiančią Tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką. Savo bendraminčių pagalba daugino ir platino ją. Platinimo tikslu vertė į lietuvių kalbą A. Solženycino knygas „Gulago salynas" I tomą. Šį nusikaltimą jis padarė šiomis aplinkybėmis:

    I. Antitarybinės literatūros laikymas platinimo tikslu ir jos platinimas.

    B. Gajauskas 1974 metais, platinimo tikslu, įsigijo ir laikė knygas „Bolševizmas" (lenkų kalba), A. Solženycino „Gulago salynas" I tomą (rusų kalba) ir „Dievas šiandien" (lietuvių kalba), o taip pat brošiūras „Teisių gynimo TSRS kronika" X-to leidinio 2 egz. (rusų kalba), bei leidinio „Dievas ir tėvynė" I ir 2 numerius. Šią antitarybinę literatūrą jis davė skaityti L. Stavskiui, o knygos „Gulago salynas" tomą pats vertų į lietuvių kalbą platinimui.

    Teisiamasis B. Gajauskas kaltas neprisipažino. Jis paaiškino, kad knygą „Bolševizmas" nežinia iš kur gavęs, namuose seniai
15

buvo. Knygą „Gulago salynas" I tomą jis gavo 1974 m. iš S. Kudirkos. Brošiūrų „Teisių gynimo TSRS kroniką" ir „Dievas ir tėvynė" iš vis neturėjo. „Gulago salynas" I tomo dalį gavo iš S. Kudirkos išverstą į lietuvių kalbą. Pasidaręs rankraštinį šio vertimo nuorašą, o gautą vertimą sunaikino.

    B. Gajausko kaltė, laikius antitarybinę literatūrą platinimo tikslu, bei jos platinimas, patvirtinamas šiais įrodymais.

    Liudytojas L. Stavskis parodė, kad B. Gajauskas buvo davęs paskaityti knygą „Bolševizmas", kurią perskaitęs jam grąžino atgal. Vėliau, 1976 m. davė paskaityti bei pasaugoti „Gulago salynas" I-jo tomo dalį bei brošiūras „Teisių gynimo TSRS kronika" ir „Dievas ir tėvynė", kurias atrado ir išėmė. Teisme jis atpažino ir parodė šią literatūrą, nurodydamas, kad ją buvo gavęs iš B. Gajausko ir perskaitė.

    Iš B. Gajausko 1974 m. gruodžio 23 d., kratos metu, buvo išimtos knygos „Bolševizmas" ir „Gulago salyno" I-jo tomo dalis — nuo 193 iki 272 pusi. (2t. 95-105 L).

    1977 m. vasario 7 d. iš L. Stavskio, kratos metu, buvo išimtas „Gulago salyno" I-jo tomo dalis (nuo 1 iki 192 psl.) ir brošiūros „Dievas ir tėvynė" 1 ir 2 numeriai bei 2 egz. „Teisių gynimo TSRS kronika" (2t. 165-174 L).

    Parengtiniame tardyme B. Gajauskas parodė, kad „Gulago salynas" I-jo tomo vertimą darė pats (lt. 163, 140-143 L). L. Stavskis parodė, kad šios knygos I-mą tomą davė B. Gajauskas, o vėliau jj padalino pusiau ir vieną dalį pasiėmė. Ekspertizė nustatė, kad „Gulago salynas" knygos dalis išimta iš B. Gajausko, o kita jos dalis — iš L. Stavskio sudaro vienos knygos egzempliorių (3t. 34-39 L), o rašysenos ekspertizė nustatė, kad šios knygos rankraštinis vertimas į lietuvių kalbą padarytas B. Gajausko ranka (3t. 111-128 L), kas sutampa su B. Gajausko prisipažinimu parengtiniame tardyme, apie tai, kad jis pats asmeniškai darė vertimą (lt. 25-26, 44-46 1.).

    Šiais įrodymais paneigiamas jo aiškinimas, kad, neva tai, gavęs vertimą iš S. Kudirkos, pasidarė nuorašą.

    Be to, B. Gajausko ranka padaryti vertimai yra keliuose sąsiuviniuose ir ant atskirų lapų, kas taip pat byloja, jog jie nenurašyti nuo kito egzemplioriaus, o versti (7t. 22, 23, 21 paketai).

    Pats vertimas, turint pačią knygą, o taip pat vertimo darymas
16

per kalkinį popierių keliais egzemplioriais, liudija apie vertimą platinimo tikslu.

    Nėra pagrindo netikėti L. Stavskio parodymais ir apie tai, kad jam B. Gajauskas davė perskaityti bei pasaugoti knygą „Bolševizmas" ir brošiūras „Dievas ir tėvynė" bei „Teisių gynimo TSRS kronika", ką B. Gajauskas neigia.

    Knygoje „Bolševizmas" šmeižiama ir niekinama Darbo žmonių deputatų tarybų veikla, tarybinės vyriausybės vidaus politika ir tarybinės visuomenės gyvenimo sritys. Knygoje „Dievas šiandien" šmeižiškai tvirtinama, kad komunizmas —prievartinė sistema, atnešusi vergiją, badą, žvėriškumą ir t.t. Brošiūroje „Teisių gynimo TSRS kronika" talpinami šmeižiško pobūdžio straipsniai apie piliečių teisių pažeidinėjimus, persekiojimus Tarybų Sąjungoje bei represijas. Leidinyje „Dievas ir tėvynė" šmeižiama Tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, partijos politika tikinčiųjų atžvilgiu, raginama telktis kovai prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Tad šios literatūros laikymas platinimo tikslu, dauginimas bei platinimas yra antitarybinė agitacija ir propaganda, siekiant pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią.

    II. Lietuviškųjų nacionalistinių gaujų dokumentų laikymas ir dauginimas platinimo tikslu.

    Be paminėtos šio nuosprendžio I-me skyriuje literatūros, B. Gajauskas 1974 m. įsigijo ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių pokario metais respublikoje, antitarybinius dokumentus: taip vadinamą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Lietuvos laisvės armijos ir „Vanagų" organizacijos statutus, instrukcijas, įsakymus, protokolus bei šių organizacijų leidinius — „LLKS biuletenis", „Laisvės varpas", „Partizanas", „Laisvės žodis" (rusų kalba), Lietuvos pasipriešinimo judėjimo memorandumą Suvienytų Nacijų Organizacijai (anglų kalba), Lietuvos bendro demokratinio pasipriešinimo judėjimo memorandumą SNO ir kelių didžiųjų valstybių Ministrų taryboms (anglų kalba) bei visą eilę panašaus pobūdžio kūrinių.

    Siekdamas apsaugoti šiuos dokumentus nuo galimų kratų, jis 1976 m. rudenį atvežė juos pas L. Stavskį į butą, siekiant juos padauginti ir panaudoti platinimui. Tą patį rudenį atėjo pas L. Stavskį ir savo foto aparatu „Zenit-3 M", padedant nenustatytam asmeniui, juos nufotografavo. . Dalies šių   dokumentų padarė
17

fotokopijas, kurias jo motina A. Kilčiauskienė perdavė saugoti O. Grigauskienei, pas kurią kratos metu buvo atrasta.

    Be to, B. Gajauskas tokiu pat tikslu padarė paminėto memorandumo, „Vanagų" organizacijos įsakymo, eilėraščio ir kito dokumento, neturinčio pavadinimo, nuorašus, kurie buvo atrasti ir išimti.

    Teisiamas B. Gajauskas kaltu neprisipažino. Jis paaiškino, kad ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentų nelaikė ir neturėjo. Juos fotografavo pas L. Stavskį, mokydamasis fotografuoti ir padarė po keletą egzempliorių fotokopijų. Iš L. Stavskio buvo gavęs 4 dokumentus, kuriuos sunaikino, padaręs jų nuorašus savo įdomumui.

    Nors B. Gajauskas kaltas neprisipažino, bet jo kaltė laikius paminėtus dokumentus ir juos dauginus platinimo tikslu, patvirtinama šiais įrodymais:

    Liudytojas L. Stavskis parodė, kad B. Gajauskas 1976 m. rudenį atvežė ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentus, o po kurio laiko atėjo su nepažįstamu asmeniu ir juos visą dieną fotografavo ir foto juostas išryškino. Dalį tokių juostų išsinešė, o kitas paliko pas jį. Vėliau pasiėmė ir dalį dokumentų.

    1977 m. vasario 7 d. iš B. Gajausko buvo išimtas foto aparatas „Zenit-3 M", foto didintuvas ir kitos fotografavimo medžiagos (lt. 156-158 1.). Tą pačią dieną iš L. Stavskio buvo išimta 7-rių fotojuostų negatyvai su 200 kadrų ir 322 lapai buržuazinių nacionalistinių gaujų dokumentais (lt. 165-174 L). Kriminalistinė ekspertizė nustatė, kad fotojuostų negatyvai su gaujų dokumentais yra nufotografuoti fotoaparatu „Zenit-3 M" išimtu iš B. Gajausko.

    Iš išimtų fotojuostų negatyvų buvo padarytos nuotraukos. Pasirodė, kad juose nufotografuoti rasti pas L. Stavskį gaujų dokumentai (2t. 217-218 1.). Tai patvirtina L. Stavskio parodymus apie tai, kad B. Gajauskas fotografavo pas jį atneštus dokumentus savo aparatu „Zenit-3 M". Daktilaskopinė ekspertizė nustatė, kad ant kai kurių paminėtų dokumentų, išimtų iš L. Stavskio, rasti B. Gajausko rankos pirštų antspaudai (3t., 5-15 1.). Tai patvirtina, kad šie dokumentai buvo pas jį.

    Iš kratos protokolo matyti, kad pas O. Grigauskienę 1977 m. vasario 12 d. buvo rasta ir išimta įvairių rankraštinių kūrinių bei nuorašų, o taip pat po keletą egzempliorių foto kopijose nacionalistinių gaujų dokumentų (2t., 191-194 1.). Liudytoja O. Grigauskienė parodė, kad juos pas ją atnešė saugoti teisiamojo
18

motina A. Kilčiauskienė. Gi pastaroji patvirtino, kad jie kratos metu nebuvo rasti, priklauso B. Gajauskui, todėl, kad jų nesurastų, ir nunešė pas O. Grigauskienę. Taigi, buržuazinių nacionalistų gaujų dokumentų laikymas ir jų dauginimas fotoaparatu, padarant po kelis egzempliorius, kas buvo atrasta pas O. Grigauskienę, liudija apie tikslą platinti šią literatūrą. B. Gajausko aiškinimas, kad jis nelaikė paminėtų dokumentų platinimo tikslais, paneigiamas minėtais įrodymais.

    Ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentai yra antitarybinė literatūra, joje pilna šmeižiškų prasimanymų apie Tarybų valdžią Lietuvoje, duodami nurodymai apie būdus ir metodus kovai griauti ją. Tad tokios literatūros laikymas, dauginimas tikslu išplatinti, neabejotinai liudija apie paminėtų gaujų veiklos perėjimą, priderinus prie šiuolaikinio etapo, siekiant susilpninti ir pakirsti Tarybų valdžią. Tokia veikla yra ne kas kita, kaip antitarybinė agitacija ir propaganda.

    Kaltinime teigiama, kad B. Gajauskas sudarė sąlygas kitiems platinti gaujų dokumentus, nes jo motina A. Kilčiauskienė perdavė dalį jų O. Grigauskienei. Sis kaltinimas išbraukiamas, nes A. Kilčiauskienė be B. Gajausko žinios šitaip padarė ir, be to, pastaroji taip pat neturėjo tokio tikslo.

    III. Nuteistų asmenų sąrašų sudarymas antitarybinės propagandos tikslais.

    B. Gajauskas, grįžęs iš įkalinimo vietos, surinko duomenis apie nuteistus lietuvius už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Sudarytą sąrašą per savo bendraminčius Kovaliovą ir A. Ginzburgą paskelbė nelegaliai leidžiamajame rinkinyje „Einamųjų įvykių kronika" bei reakcinguose užsienyje leidžiamuose laikraščiuose: „Dirva", „Europos lietuvis" ir „Mūsų Lietuva", siekiant susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią. Šiuose leidiniuose nuteistieji asmenys pateikiami kaip „vergovės" aukos, bei „nacionalinio" ir „pasipriešinimo" dalyviai.

    Teisiamasis B. Gajauskas kaltas neprisipažino. Jis paaiškino, kad nuteistųjų asmenų sąrašus jam davė S. Kudirka, išvykdamas iš TSRS. Jis juos nusirašė ir laikė savo įdomumui. Kaip jie pateko į užsienį ir buvo pateikti priešiškai spaudai — nežino.

    B. Gajausko kaltė sudarius nuteistųjų asmenų sąrašus ir panaudojus juos antitarybinės agitacijos tikslu, nustatoma šiais įrodymais:
19

    Iš B. Gajausko 1974 m. gruodžio 23 d. buvo išimti trys ranka sudaryti sąrašai asmenų (lietuvių), nuteistų už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Grafinė ekspertizė nustatė, kad šie sąrašai padaryti B. Gajausko ranka (3t., 111-128 1.).

    1974 m. gruodžio 23 d. iš Kovaliovo paimti nuteistųjų (lietuvių) sąrašai atspausdinti rašomąja mašinėle rusų kalba (10t., 29-37, 42-47 L).

    1977 m. sausio 4 d. kratos metu rasti ir išimti 5 lapuose atspausdinti nuteistų asmenų (lietuvių) sąrašai (2t., 234-245 L). Išimti sąrašai yra analogiški. Ant išimtų iš A. Ginsburgo sąrašų yra padaryti papildymai bei pataisymai, o rašysenos ekspertizė nustatė, kad šiuos pataisymus padarė B. Gajauskas savo ranka (3t., 173-192, 198-202 L). Tai patvirtino, kad B. Gajausko sudaryti sąrašai nuteistųjų asmenų buvo jo perduoti Kovaliovui bei A. Ginzburgui ir patalpinti į užsienyje leidžiamus reakcingus leidinius. B. Gajausko aiškinimas, kad juos perrašė, nepagrįstas. Visų pirma, pas jį atrasti sąrašai trijuose egzemplioriuose yra tapatingi ir su pataisymais bei papildymais. Netikėtina, kad jis, turėdamas originalus, darytų jų nuorašus ir dar trijuose egzemplioriuose.

    Be to, parengtiniame tardyme B. Gajauskas parodė, kad nuteistųjų lietuvių sąrašus sudarinėjo jis pats, gavęs žinias apie juos iš pažįstamų ir nepažįstamų asmenų. Jis taip pat paaiškino prie pavardžių parašytų skaičių reikšmę (lt., 33-37 1., 103-106, 171-182 1.). Iš šių parodymų neabejotinai seka, kad S. Kovaliovas ir A. Ginzburgas juos gavo iš B. Gajausko, nes pagal B. Gajauską, niekam šių sąrašų nedavęs, o su paminėtais bendraminčiais buvo pažįstamas.

    Nelegaliai rinkdamas nuteistuosius ir sudarydamas jų sąrašus, o taip pat perduodamas S. Kovaliovui ir A. Ginzburgui juos, aiškiai žinojo, kad jie bus paskelbti ir panaudoti antitarybinei agitacijai ir propagandai, to ir siekė.

    Tokiu būdu šio nuosprendžio I, II, III skyriuose suminėtais ir aptartais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad B. Gajauskas skleidė antitarybinę agitaciją ir propagandą, siekdamas susilpninti ir pakirsti Tarybų valdžią TSRS. Si jo veikla atitinka Lietuvos TSR BK 68 str. 2d.

    IV. Bausmės ir kiti klausimai

    B.   Gajauskas  iš  teistumo  už  itin  pavojingą   valstybinį
20

nusikaltimą išvadų nepadarė. Jo naujai padaryto nusikaltimo pobūdis ir apimtis sudaro padidintą pavojingumą visuomenei bei valstybei. Jo asmenybė, nerodanti noro pasitaisyti, taip pat byloja apie būtinumą izoliuoti nuo visuomenės ilgam laikui. Šia prasme apie tai byloja ir rasta pas jį daugybė kitokios antitarybinės literatūros bei jo paties kūryba reiškia neapykantą Tarybų valdžiai, partijai ir vyriausybės taikiai politikai. Kadangi B. Gajausko ankstesnis teistumas nepanaikintas, tai jis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu ir paskirtina papildoma bausmė — nutrėmimas.

    Teismas, vadovaudamasis Lietuvos TSR BPK 331-333 str., nusprendė Gajauską Balį, Jono s. pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą numatytą TSRS BK 68 str. 2d. ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų su nutrėmimu penkeriems metams.

    Remiantis BK 26 str. pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu ir bausmę paskirti atlikti ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

    Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 1977 m. balandžio 20 d.
    Priteisti iš B. Gajausko 136 rub. 76 kap. teismo išlaidų į valstybės pajamas.

    Daiktinius įrodymus, esančius byloje, palikti saugoti prie bylos. Foto aparatą „Zenit-3 M", didintuvą ir kitas dauginimo priemones bei medžiagas konfiskuoti.

    Iš nuteistojo paimtus asmeninius daiktus grąžinti jam arba jo giminaičiams.

    Šis nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

    Pirmininkaujantis: S. Raziūnas

    Liaudies tarėjai: A. Burokaitė ir F. Stanionis

    Nuorašas tikras: (Parašas)
            Tesimo narys (S. Raziūnas)
21

UŽ KĄ?

    „Tu diege prakeiktąsis,
    Iš kur drąsumas tasis,
    Su murzinu snukiu čia vandenį man teršti?
    Aš galvą kiekvienam nutrauksiu,
    Kas tik norės man ką paveržti!"
            (Iš pasakėčios)

    1978 balandžio 12, beveik metams praėjus nuo arešto dienos, LTSR Aukščiausiasis teismas teisė Balį Gajauską, o 1978 balandžio 16 laikraštyje „Tiesa" pasirodė Broniaus Bendoriaus ir Prano Kenecko straipsnis „Veidas be kaukės".

    Nors šis straipsnis, kaip ir Aukščiausiasis teismas, pasistatę sau tikslą moraliai ir fiziškai sunaikinti nepageidautiną asmenį, negali būti rimtai traktuojami, tačiau vertėtų, nuodugniai perskaičius Bendoriaus ir Kenecko kūrinį, paklausti: Už ką nuteistas Balys Gajauskas?

    Straipsnyje rašoma: „Balys Gajauskas gavo, ką nusipelnė. Tarybų šalis turi savo įstatymus, kurie niekam neleidžia tyčiotis iš švenčiausių jausmų" ir t.t. . . Straipsnyje kukliai nutylima, kiek B. Gajauskas gavo, t.y., kiek jis nusipelnė prieš Tarybų šalies įstatymus, kurie niekam iš jų neleis tyčiotis. Bendoriaus ir Kenecko bendrai nuteisė B. Gajauską — 10 metų kalėjimo ir 5 metus ištrėmimo! . .

    1948 gegužės 3 B. Gajauskas buvo pasmerktas 25 metams laisvės atėmimo, kuriuos atsėdėjo iki galo. 1973 m. išėjus į „laisvę", iš 48 pragyventų metų didesnė gyvenimo pusė buvo praleista „pataisos darbų kolonijoje", kurioje iš sveiko pataiso į invalidą, o iš invalido padaro numirėlį. Tačiau dideliam taisytojų apmaudui B. Gajauskas išėjo fiziškai ir psichiškai visiškai sveikas žmogus. Šitoks Gajausko poelgis ne tik sugriovė „didžiųjų humanistų" viltis, bet ir sudavė smūgį dešimtmečiais sukauptam „prestižui".

    Jis liko fiziškai sveikas, neišėjo iš proto, nebaigė dienų savižudybe, netapo saugumo informatoriumi ir dar drįso tyčiotis iš „švenčiausių tarybinių įstatymų ir jausmų" ...

    Už ką B. Gajauskas išbuvo Gulago salyne 25 metus? Straipsnyje sakoma: „Nuo Balio Gajausko paleistos kulkos žuvo Antanas Mikalkinas. Liko trys sūnūs našlaičiai: dešimties metų
22

Leonas, septynerių metų Edvardas ir vos penktus metus pradėjęs eiti Antanas. Skaudesnę tragediją sunku įsivaizduoti!"

    Ne, nesunku! Mes neužmiršime tūkstančius ir tūkstančius nekaltai nukankintų, suluošintų, demoralizuotų, šimtus tūkstančių deportuotų į Sibiro glūdumas, kur daugelis užmigo amžinu miegu. Mes atsiminsime pokario terorą, vaikų ašaras ir motinų neviltį, mes neužmiršime, kad ne nuo gero gyvenimo mūsų tėvai, broliai, seserys — didelė tautos dalis pasitraukė į Vakarus, geriau pasirinkę išeivio dalią, negu visas tas „humanizmo" formas, apie kurias taip vaizdžiai rašo Benderius ir Keneckas.

    Mums sunku įsivaizduoti, nes buvo neteisingai apkaltinti, kurie paskui mirė kalėjimuose, lageriuose, nes buvo žmonės, kuriems tardytojai lupo nagus, buvo tie, kurie ir šiandieną nežino „Už ką?" Tai praeitis. Tuo labiau kad už tuos pačius nusikaltimus antrą kartą neteisiama, nors pilti purvą ant pasmerkto žmogaus tarybinė spauda ir nesivaržo. Be didelių išimčių, bemaž visas straipsnis paskirtas praeičiai ir tiems žmonėms, už kurių nusikaltimus B. Gajauskas nėra atsakingas. Skaitant toliau, pradedi suvokti Bendroiaus ir Kenecko akcento prasmę. „Balys Gajauskas tampa "istoriografu" Jo tyrinėjimų objektas — kruvinųjų sėbrų darbai ir ,žygiai'. Lapas po lapo, su užkietėjusiu manjako užsispyrimu atkuriamos buržuazinių nacionalistų gaujų ,operacijos'. Dieną ir naktį tiksliname sąrašai visokių ,Vanagų', ,Erelių', ,Vilkų' ir t.t. Ir Balys Gajauskas išsijuosęs daugina šiuos dokumentus."

    Štai už šį darbą B. Gajauskas buvo pasmerktas penkiolikai metų laisvės atėmimo! Iš viso susidarys 40 metų!

    Todėl netenka stebėtis kad belgų advokatas Vincentas van der Bošas, sutikęs ginti B. Gajauską, nebuvo įleistas į TSRS ir netenka stebėtis, kad teismas buvo atviras tik čekistų surinktiems statistams, nes kaip teismas, taip ir straipsnis yra farsas nuo pradžios iki galo. Bet už ką 15 metų?!

    „O kuo aš kaltas?" Ar dar netylėsi?
    Nusibodo man klausyt tavęs.
    Jau kaltas tuo, kad mane ėsti spiria"
    Ir tuoj ėriuką į dantis pagavęs
    Nusinešė pietums į tamsią girią.
                (Iš pasakėčios)
23

    Tik totalitarinėje santvarkoje, kur kontroliuojamas ne tik žmogus, bet ir jo mintys, kur istorija tėra tik režimo prostitutė, už faktų rinkimą galima teisti, ir teisti tokia barbariška, nežmoniška bausme.

    Būtų juokinga galvoti, kad, išbuvęs pragare 25 metus, žmogus viską užmirš, išduos save ir kitus ir, nuraminęs sąžinę, vegetuos.

    B. Gajauskas buvo ne toks. Visi, kurie jį pažinojo dar lageryje, pasakys, kad jis — kuklus, žingeidus žmogus ir geras draugas. Jis 25 metus išbuvo košmaruose ir liko žmogumi! Jis nestovėjo istorijos scenoje su žmogžudžiais, kurie kažkada daužė už kojų žydų vaikus. Jis nedainavo: „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis" . . . Jis nemaldavo laisvės. Jis už ją kovojo ir kentėjo.

    Šiandien jis ir vėl nuteistas. Nuteistas už tai, kas niekada ir niekur nebuvo nusikaltimas — už archyvinį darbą! Matyt teisinga yra minėtos pasakėčios išvada:

    „Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą
    Silpnam visur ir visad kaltu būt skirta".

    Iš barbarų ir kanibalų negalima laukti malonės. Balio Gajausko asmenybė gėdina neveiklumą, smerkia abejingumą Tėvynės likimui, šaukia kovoti!
Germantas

MES NEIŠNYKSIM!

    . . . Prie Nemuno buvom senovėj
    Ir būsim, kol Nemunas bus!
                (P. Širvys)

    Pastaruoju metu „Tiesa" vis dažniau suteikia savo skiltis tiems, kas lemtingais 1940 metais nuėjo tarnauti okupantams, kas padėjo jiems žudyti ir tremti lietuvių tautą, o ir šiandien dėl erdvesnio buto ar teisės pirkti parduotuvėse pro jų užpakalines duris pasiruošę padėti kolonizuoti kraštą įvairaus plauko kriminalistams bei išsižadėti savo gimtosios kalbos. Štai š.m. balandžio 16 „Tiesoje", prisidengę Broniaus Bendoriaus ir Prano Kenecko pavardėmis, vėl prabilo uolieji genocido talkininkai. Kas juos šįkart privertė taip atvirai deklaruoti ištikimybę okupantams ir
24

garsinti ketinimus susidoroti su bet kuo, kas tik pamėgins žadinti lietuviškumą ar ketins išsaugoti vardus tų, kurie žuvo kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės?

    Neseniai įvykęs Balio Gajausko teismo procesas priminė kolaborantams, kad tauta nepamiršta savo sūnų, padėjusių galvas sunkiose grumtynėse dėl teisės būti lietuviais ir likti čia prie Nemuno, ir kad ir šiandien vis dar gyvas prasmingesnio ir laisvo gyvenimo ilgesys. Tad ir prireikė jiems B. Gajauską paversti plėšiku, banditu, išdaviku, kad niekas nesuvoktų jo tikrųjų tikslų ir nesurastų nė kruopelytės jo gyvenimo tiesos, kad pro tankų melo šydą neįžvelgtų jo taurios sielos spindesio.

    Kas gi iš tikrųjų buvo Balys Gajauskas?

    Jis, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos moksleivių, paliko tais sunkiaisiais pokario metais mokyklos suolą ir išėjo ginti savo namų slenksčio. Tūkstančiai doriausių ir humanistiškai išauklėtų jaunuolių buvo priversti paimti tada ginklą į rankas, nes kitokio pasirinkimo jiems nebuvo.

    Tik prisiminkime. 1940 birželio 15 Lietuva neiššovė į okupanto kariuomenę nė vieno šūvio. Naivūs mūsų diplomatai vis dar tikėjo, kad įmanoma šiuo sunkiu laikotarpiu išsaugoti bent šiokią tokią nepriklausomybę ar ekonominį savarankiškumą ir, svarbiausia, neišžudyti tautos. Jiems sunku buvo pastūmėti 3 milijonų tautą į karą su keliasdešimt kartų galingesne valstybe, turinčia milžiniškus žmonių ir medžiagų resursus. Juk tai būtų buvusios beprasmiškos žudynės, kurių baigtis aiški. Be to, nelaimingos, nors ir didvyriškos Suomijos kovų vaizdai vis dar šmėsavo prieš akis. Kad ir kaudamasi pasiaukojamai dėl kiekvienos gimtosios žemės pėdos, ji buvo pasaulio didžiūnų palikta likimo valiai ir turėjo nuleisti rankas. Tad, iš tiesų, ar ne geriau ieškoti kito būdo ir gal ramumu, gerumu numaldyti užsirūstinusį galiūną? Deja, tai ir buvo didžioji klaida. Ir turbūt graužėsi sau nagus mirdamas tundroje Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Antanas Merkys, kad tenkino okupantų reikalavimus ir įsakė savajai policijai suimti A. Povilaitį ir K. Skučą, jau pasiekusius netoli Jurbarko Vokietijos pasienį ir galėjusius išgelbėti savo gyvybes. Skaudžiai turbūt kaltino save ir užsienio reikalų ministras J. Urbšys, kad išskrido birželio 15 vakarą į Maskvą, vildamasis perkalbėti Kremliaus vadovus ir įtikinti Lietuvos draugiškumu. Ar galėjo jis žinoti, kad taip niekšingai bus ten pamintas diplomatinių atstovų imunitetas?
25

    O kaip turėjo sielvartauti šimtai gabių ir kvalifikuotų Lietuvos kariuomenės karininkų, žudomų niekam nežinomuose užkaboriuose ar mirštančių iš bado Gulago salyne! Juk jų rankose buvo keliasdešimt tūkstančių gerai paruoštos ir morališkai patvarios kariuomenės, galėjusios drąsiai ir sėkmingai kautis su priešu. Deja, teko daug kam mirti apmaudžiai vienatvėje, neatlikus kario pareigos.

    Pagaliau ar neturėjo tam tikrų iliuzijų ir mūsų taurusis rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, mėgindamas birželio 30 naktį Kremliuje įtikinti Viačeslavą Molotovą nesunaikinti Lietuvos nepriklausomybės? Gerai kad V. Krėvė bent išgavo tiesų Molotovo atsakymą ir paliko jį kaip kaltinamąjį dokumentą istorijai. O juk pasakė Molotovas, kad būtų kvaila nepasinaudoti pasitaikiusia patogia proga ir nepadaryti to, ko nepavyko padaryti Ivanui Žiauriajam, t.y., išeiti Rusijai į Baltijos jūrą.

    Ir veikiai Lietuva jau kraujavo NKVD tardytojų kabinetuose, aimanavo tvankiose kalėjimų kamerose, o 1941 birželio 14 patraukė visais keliais Kazachstano ir Komi linkui.

    Tad ar ne naivu, visa tai prisiminus, kaltinti kapitoną A. Impulevičių, leitenantą A. Burbulį ir kitus, pasukusius kovos keliu? Juk jie visi patyrė pirmojo bolševikmečio košmarą ir ne vienas jų tiktai prasidėjusio karo dėka išliko kalėjimų kamerose gyvi.

    Neturime užtat pagrindo kaltinti ir Balio Gajausko, paėmusio ginklą į rankas. Kai žmonėms nepaliekama jokio kito pasirinkimo, o tik galimybė mirti, jie gali mirti ir kovodami. Toks pasirinkimas ir logiškesnis, ir etiškesnis. Jis įgalina apsaugoti nuo mirties daugelį kitų nekaltųjų ir pagaliau kažkokiame kovos etape pasiekti tam tikrų laimėjimų.

    Taigi tauta negalėjo kartoti diplomatų klaidų. Ji padarė išvadą: jei mirti, tai tik—kovos lauke ir palikti ateities kartoms sektiną pavyzdį. Todėl ir į visokius minimus „Tiesoje" mikalkinus ir panašius buvo šaudoma, ginant tautą nuo žudymo ir tremties. Šiandien juk ne paslaptis, kad didžioji lietuvių tautos dalis buvo tada pasmerkta, „Gulago salyno" autoriaus žodžiais betariant, nuleisti į „didžiosios kanalizacijos" latakus ir tik dvasiškai pasyvieji būtų galėję asimiliuotis su „išrinktąja" rusų tauta. Beliko tad tik kovos kelias. O juk bet kurios šalies teisiniai kodeksai užtikrina piliečiams būtinosios ginties teisę ir jokios tautos etika nesmerkia tų, kas gina savo tėvynę nuo užpuolikų.
26

    Bet TSRS tikslai nepasikeitė ir šiandien. Pasikeitė šiek tiek tik metodai. Fizinio genocido metodą ji pakeitė dvasiniu. Lietuva sparčiai kolonizuojama. ( ją masiškai vežami daugiausia Rusijos kriminaliniai elementai. 1977 m. į Mažeikius statybos darbams buvo atvežta iš Rusijos 700 recidyvistų, kurie čia buvo laisvai paleisti ir tuoj pat pradėjo terorizuoti gyventojus. Tik nusikaltėliams perdaug Įsisiautėjus buvo imtasi prieš juos šiokių tokių priemonių. Arba, šit, 1978 balandžio 21 „Vakarinės naujienos" pranešė, kad sulaikyti jaunuoliai, žiauriai 11.16 nužudę Vilniuje Saulėtekio gatvėje universiteto studentę lietuvaitę. Tačiau spauda tyli, kad šie sadistai rusų tautybės. O juk nesisieloja dėl kriminalistų antplūdžio tariami „Tiesos" humanistai. Tačiau jų supratimu, kriminalistai yra tie, kas gina Lietuvos teises. Dėl to, pagal juos, kriminalistas yra ir B. Gajauskas. O visa kita jiems nė motais. Juos nė kiek nejaudina, kad Lietuva nugirdoma ir suprostitutinama. Šiais malonumais uoliai juk naudojasi ir lietuviškieji genocido talkininkai.

    Mes kitos nuomonės. Mes nelaikome plėšikais ir kriminalistais tų, kas kovojo už Lietuvos laisvę, ar tų, kurie šiandien gina jos teisę kalbėti gimtąja kalba. Juk štai jau yra žinoma, kad Švietimo ministerija yra paruošusi rusų kalbos dėstymo vaikų darželiuose programas ir metodinius nurodymus. Tad okupantų kalba bus brukama nuo pat kūdikystės, nors kaip tik reikėtų sustiprinti visose mokymo grandyse lietuvių kalbos dėstymą, nes jos mokėjimo lygis gana menkas. Ir ne iš gero juk dėl to paties išėjo demonstruoti ir gruzinų studentija. Iš jų taip pat norima atimti gimtąją kalbą. Su tais pačiais vargais susiduria ir armėnai, estai, latviai ir kiti. Tad nėra ko mums kaltinti B. Gajauską ir kitus, jei jie nori likti pilnaverčiais lietuviais.

    Neteisūs teisdariai ir formaliu teisiniu požiūriu. Už dalyvavimą partizaniniame Lietuvos sąjūdyje B. Gajauskas iškalėjo 25 metus, nors pagal dabartini Baudžiamąjį kodeksą ilgiausias kalinimo laikotarpis — 15 metų. Lietuvos partizanams jau keliolika metų galiojantis kodeksas netaikomas. Jiems galioja tik kažkoks stalininis. Mat, reikia, kad jie lageriuose išmirtų. Tą patj siekiama padaryti ir B. Gajauskui, nuteisus jį pakartotinai 10 metų kalinimo ir 5 metams tremties už tariamą nusikaltimą — partizaninio sąjūdžio archyvinių dokumentų rinkimą. O tuo tarpu pastarieji veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikaltimas, nes informacijos rinkimo ir platinimo teisę, nepaisant" valstybes sienų, užtikrina
27

Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos 19 str. Todėl patys teisdariai daro nusikaltimą po nusikaltimo.

    Savo teises mes ginsime ir toliau. Išlaikėme fizinės prievartos smūgius, nors ir netekome daug gerų ir šviesių žmonių. Atremsime ir dvasinio genocido politiką. Mes ne vieni. Į šią kovą kaskart ryžtingiau stoja ir kitos Rusijos diktatorių engiamos tautos. Neatbaidys mus nuo tos kovos nei „kriminalistų", nei „plėšikų", nei kitos mums segamos etiketės. Ginti savo kraštą yra švenčiausia pareiga.

    O tikrosios kaukės — kaukės nuo jūsų veidų! — bus nuplėštos. Tauta sužinos, kas buvo tie, kurie, dangstydamiesi svetimomis pavardėmis, skatino Lietuvoje sadizmo recidyvą. Jūs išžudėte tūkstančius tauriausio Lietuvos jaunimo, bet nenugalėjote jų dvasios. Jūs nesuprantate to, kad laisvės troškimas nesunaikinamas ir negali būti sutapatintas su ta ar kita karta. Klydo sadistai J. Martavičius, D. Todesas ir kiti, manydami, kad pakanka sunaikinti Nepriklausomoj Lietuvoj subrendusią kartą, ir pasipriešinimas bus užgniaužtas. Šiandien prieš jus kovoja karta, subrendusi okupacijos metais. Niekuo negalite būti užtikrinti, kad gyveniman ateinančios Lietuvos kartos dar ryžtingiau nesieks laisvės ir nepriklausomybės. Mes neišnyksim! Mes rasim jėgų kovoti, apginti savo teises ir likti amžiams čia prie Nemuno!
J. Jankus

PO BELGRADO SUSITIKIMO

    Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?". Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?" Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!" O Barabas buvo plėšikas. (Jn. 18,38-40).

    1978 kovo 10 baigėsi Belgrado susitikimas. Priimtame to susitikimo dokumente Žmogaus teisių klausimas buvo apeitas, ir Sovietų komunistinė propaganda nepraleido progos piktai pasityčioti iš šios Vakarų kraštų atstovų nuolaidos Rytų komunistams.
28

Tiktai kelioms dienoms praėjus po Belgrado susitikimo dokumento priėmimo, sovietinė spauda pradėjo plačią kampaniją gindama kažkokį JAV pilietį, jauną darbininką Džoną Harisą, tariamai judėjimo už Amerikos negrų pilietines teises aktyvistą, kovotoją už tikrąsias žmogaus teises, kovotoją prieš rasizmą ir represijas, už elementarias savo bendrapiliečių teises ir t.t.

    Štai keletas tokių protestuojančių balsų komunistinės „Tiesos" III. 14—IV.4 dienų numeriuose.

    Šis „siaubingas susidorojimas . . . dar kartą demaskuoja tikrąją reikšme tų gražių žodžių žmogaus teisėms ginti, kuriuos taip mėgsta kalbėti JAV atstovai SNO ir kituose tarptautiniuose forumuose". „Mirties nuosprendis Dž. Harisui rodo, kad Jungtinėse Valstijose grubiausiai pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės" (Sovietinių korespondentų Budapešte, Prahoje, Vienoje pranešimai).

    Tekintojas V. Lijvas iš Talino Dž. Harisą vadina kovotoju už negrų teises, o nuteisusį jį tesimą — rasisitiniu.

    TSRS didvyrio I. Kostino (Maskva) nuomone, su Dž. Harisu ruošiamasi siaubingai susidoroti „tik už tai, kad jam tenka kovoti už pagrindines žmonių teises veidmaniškumo, šventeiviškumo, žiaurumo ir beteisiškumo visuomenėje. „Džonas Haris, — verkšlena toliau TSRS didvyris, — rasistinės socialinės sistemos Jungtinėse Valstijose auka . . . Susidorojimas su juo dar kartą rodo, kad Amerikos administracija . . . grubiai pažeidžia Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą".

    Toliau — profesorius, filosofijos daktaras A. Šeptalinas (Maskva): „Nuosprendis Dž. Harisui dar kartą patvirtina, kad kapitalizmas negali suteikti tikros lygybės visuomenės nariams". Ir kaip išvadą po šios tezės profesorius dar sušunku: „Laisve Džonui Harisui!"

    Vienos gamyklos brigadininkas, vilnietis J. Sikorskis, ne vien tik savo vardu, pareiškė: „Mes, darbininkai, su giliu pasipiktinimu sutikome žinią apie ruošiamą susidorojimą su JAV negrų judėjimo už pilietines teises aktyvistu Džonu Harisu . . . JAV vyriausybė, kuri taip atkakliai „rūpinasi" pilietinių teisių gynimu užsienyje, pati atvirai pamina jas ruošdama eilinę politinę žmogžudystę. Mes ryžtingai protestuojame . . ."

    Lvovo universiteto teisės fak. dekanas prof. V. Sokurenka: „Aš kaip ir visi tarybiniai žmonės (mūsų pabraukta) esu didžiai
29

pasipiktinęs neteisėtu nuosprendžiu dėl Džono Hariso ir reikalauju nedelsiant paleisti jį!"

    Po šio reikalavimo belieka šiam teisės mokslų daktarui (o jo asmenyje ir visam sovietiniam teisingumui) tiktai pasakyti: „Gerbiamas profesoriau, kas ne kas, o Jūs dabar tai jau gerai žinote, kad Džonas Haris pirmą kartą buvo nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos už plėšikavimą ir moterų išprievartavimą. Tada nežinojote, kad toks Džonas Haris iš viso kažkur yra. Dabar gi Jūs reikalaujate ne sušvelninti jam bausmę, o jį nedelsiant paleisti po to, kai jis, atlikdamas savo bausmę kalėjime (lyginant su sovietiniais kalėjimais daugiau panašiame į viešbutį) sadistiškai nužudė kalėjimo prižiūrėtoją ir už tai buvo nuteistas pakartotinai, šį kartą — mirties bausme.

    Taip kriminalinis recidyvistas šlovinamas dabar Tarybų Sąjungoje kaip žymus kovotojas už žmogaus teises, o tie, kurie jį nuteisė — kaltinami žmogaus teisių pažeidimu. Ir visa tai skelbia ne koks gangsterių, raudonųjų teroristų ar šiaip iškrypėlių psichopatų laikraštpalaikis, o oficialūs Tarybų Sąjungos ir mūsų respublikos spaudos organai.

II

    Pavergta ir kenčianti tauta Pasauliui savo tragišką būklę parodo kruvinomis aukomis. Svetimųjų okupuotos Lietuvos istorijos 1978 metų puslapis paženklintas dar vieno lietuvio kankinio vardu. Tai BALYS GAJAUSKAS, jau 25 metus iškalėjęs sovietiniuose kalėjimuose, o dabar vėl nuteistas 10 metų kalėti ir. jei po to dar išliks gyvas — penkeriems metams beteisio ištrėmimo atšiauriame Sibire.

    Už ką B. Gajauską taip griežtai nubaudė?
    Daugelis lietuvių šią pavardę pirmą kartą sužinojo iš didelio straipsnio, pavadinto „Veidas be kaukės". Jį 1978 balandžio 16 išspausdino „Tiesa". Tame straipsnyje B. Gajauskas parodytas kaip plėšikas ir banditas. Tačiau prisimintina, kad kaip tik tokiais (razboiniki!) rusų valdžia vadino ir visus 1831 ir 1863 metų Lietuvos sukilėlius. To meto nuteistų katorgai arba ištrėmimui sukilėlių sąrašai ir jų bylų dokumentai dar ir dabar istoriniuose archyvuose neprieinami. Jie įslaptinti kaip didelė TSRS valstybinė paslaptis . . .

    Visame  minėtame  straipsnyje  ciniškai  keliami  tie  patys
30

kaltinimai, už kuriuos B. Gajauskas jau kalėjo 25 metus. Atrodo juk absurdiška žmogų vėl teisti už tai, už ką jis jau atliko bausmę. Tačiau Tarybų Sąjungoje, norint susidoroti su žmogumi ir iš to susilaukti sau naudos (keršto patenkinimas, kitų įbauginimas, žmonių daugumos dezorientacija, istorinės tiesos falsifikacija ir kt.) viskas įmanoma.

    Naujasis kaltinimas „Tiesos" straipsnyje, turinčiame iš viso net 607 eilutes, sutelpa tryliktoje: „B. Gajauskas tampa ,istoriografu' Jo tyrinėjimų objektas — kruvinųjų sėbrų (Lietuvos partizanų — aut.) darbai ir ,žygiai'. . .". Sprendžiant iš straipsnio, tai ir yra pagrindinis B. Gajausko „nusikaltimas", už kurį jis ir vėl tapo net penkiolikai metų Gulago salyno belaisviu.

    Net iš paties straipsnio matyti, kad teisme B. Gajauskas laikėsi drąsiai ir gynė savo požiūrį: „Klausiausi Gajausko išvedžiojimų apie ,laisvės gynėjus', o prieš akis man stovėjo 1949 metų vasara". Arba: „Ideologijos, kurią skelbia Gajauskas ir į jį panašūs, mūsų jaunimas nepriėmė ir nepriims". „. . . Tiktai tarybinio rytojaus statytojų, o ne B. Gajausko šlovinamų ,didvyrių' darbai amžiams pasiliks Tarybų Lietuvos istorijoje".

    Tačiau B. Gajausko budeliai ir jų raštininkai pamiršta, arba tiesiog nenori žinoti, kad istorija turi nuo nieko nepriklausančią atmintį ir savo teismą.

    Tikrieji nusikaltėliai dažniausiai būna bailiai, ir jie visada stengiasi sunaikinti visa, kas prieš juos gali kada nors liudyti. Tiktai taip galima suprasti žiaurų susidorojimą su B. Gajausku, kuris, straipsnio „Tiesoje" autorių žodžiais tariant, tyčiojasi iš švenčiausių jausmų-meilės ir ištikimybės socialistinei Tėvynei (lietuviai dabar įtikinėjami, kad jų Tėvynė ne Lietuva, o Tarybų Sąjunga — aut.), šmeižia (t.y. kalba tai, kas nepatinka okupantams — aut.) savosios liaudies gyvenimą ir pasiekimus, apspjaudė socialistinės Tėvynės iškovojimus (prieš tai fiziškai sunaikinus 66 milijonus to krašto gyventojų — aut.), sutrypė (iškėlė į viešumą — aut.) humanistinius (nežmoniškus — aut.) tarybinės santvarkos principus. Visa tai „dar kartą įrodė B. Gajausko procesas . . . Balys Gajauskas gavo, ko nusipelnė." Deja, ką jis gavo, saugumiečiai savo straipsnyje net nedrįso parašyti. Užtat jie nepamiršo pagąsdinti tuos, kurie, perskaitę tą straipsnį, mėgins B. Gajauską teisinti arba jį užjausti: „Tai dar vienas įspėjimas tiems, kurie kartais nori pakelti savo nešvarią, dažniausiai krauju suteptą ranką prieš mus".
31

    Labai skaudu, kad ši tauraus lietuvių tautos nacionalinio didvyrio BALIO GAJAUSKO byla apvainikavo Belgrado susitikimą, į kurį didžioji dauguma okupuotos Lietuvos gyventojų, nešdami sunkų beteisiškumo ir nužmoginimo jungą, dėjo kai kurių vilčių. Tačiau B. Gajausko auka ant Lietuvos aukuro yra giliai prasminga. Ji įkvepia mus naujiems žygiams kovoje už Žmogaus teises, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

    Balys Gajauskas nesuspėjo parašyti herojiškos ir tragiškos 1944—1953 metų Lietuvos partizanų istorijos. TIESĄ apie juos parašys kiti.
P. Staklys

        ĄŽUOLŲ DAINA

    Ąžuolai, ąžuolai,
    Mūsų žemės milžinai!
    Jie šaknim apglėbę žemę,
    O šakas į dangų remia.

        Jie aukšti, jie tvirti
        Šimtašakiai milžinai!
        Jųjų šakos geležinės,
        Tarsi plienas jų krūtinės.

    Nei žiemos, nei audros! —
    Jie ir vėjuose keros!
    Iš didingo jų ošimo
    Lietuva stiprybę ima.

                K. Gaudenis
32

SOS! SOS! SOS!

30 METŲ GULAGO SALYNE . . .
    Per ilgesnį laiką žmonės apsipranta net su savo kančia. Dar greičiau užmiršta svetimą. Taip atsitiko ir su PETRU PAULAIČIU. Šiandien apie šį taurų lietuvį, vargstantį Gulago salyne daugiau nei 30 metų, kalba daugelis gyvų liudininkų užsieny ir mažai kas žino Lietuvoje. Jis savo tauria kančia pelnė visuotiną pagarbą savųjų ir svetimųjų.
Petras Paulaitis gimė 1904 m. Kalnėnų kaime, Jurbarko valsčiuje.

    1926 m. išvykęs į Italiją, mokėsi Milano Katalikų Universitete filosofijos fakultete. Baigęs mokslus, metus dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje. Vėliau Austrijos gimnazijoj dėstė lotynų ir italų kalbas.

    1939 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Raseinių apskrityje.

    1940 metų vasarą, sovietams okupavus Lietuvą, čekistai norėjo areštuoti, bet nerado namie. Susidarius naujoms gyvenimo sąlygoms, normalus kultūrinis darbas Lietuvoje buvo neįmanomas. P. Paulaitis pasitraukė per žaliąją sieną į Vokietiją. Ten įstojo į „Aktyvistų frontą". Baigęs diversantų mokyklą, eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais, nes gerai pažino žaliąją, sieną ties Jurbarku. Ir taip kurį laiką vykdė Lietuvos „Aktyvistų fronto" užduotis.

    Atsidūrus Lietuvai vokiečių rankose, grįžo į tėvynę ir 6 savaites buvo Raseinių apskrities viršininku.

    Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, grįžo į Jurbarką ir dėstė gimnazijoje lotynų ir vokiečių kalbas.

    Būdamas be šeimos, visas jėgas pašventė tėvynei. Matydamas, kad vokiečiai ruošiasi kolonizuoti Lietuvą, pradėjo atatinkama linkme auklėti vyresniųjų klasių jaunimą. Išsinuomavo Jurbarke didelį butą, nusipirko bilijardo stalą, šaškes, šachmatus. P. Paulaičio butas tapo neoficialiu klubu. Čia mokiniai ne tik praleisdavo laisvalaikį, bet ir gavo gerą patriotinį auklėjimą. Jaunimui jis buvo vyresnysis draugas.
33

    1942 m. pavasarį P. Paulaičio iniciatyva įkuriama pogrindžio organizacija: „Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjunga". Šiai sąjungai jis vadovavo iki arešto dienos. Organizacijos tikslas: okupacijos metais (tiek vokiškos, tiek komunistinės) išsaugoti kiek galima daugiau sąmoningų lietuvių Nepriklausomai Lietuvai. LLGS programa buvo išdėstyta manifeste: „Į reformuotą demokratiją". Vokiečių okupacijos metais buvo leidžiamas dukart per mėnesį rotatorium spausdintas laikraštėlis: „Lietuviški atgarsiai", kurio svarbiausia mintis — lietuviams kovoti už naują Europą nėra jokio tikslo. Taip pat ragino nevažiuoti darbams į Vokietiją, nešaudyti žydų ir t.t. Taigi, svarbiausias tikslas: išsaugoti kuo daugiau žmonių Nepriklausomai Lietuvai. LLGS veikė Jurbarko, Raseinių, Tauragės, Šakių, Kauno apskrityse, o taip pat Kaune.

    Už tokią antivokišką veiklą 1943 spalio mėn. iš Kauno atvykę gestapo agentai išsišaukė P. Paulaitį iš klasės ir areštavo. Vežė į Kauną Žemaičių plentu. Kaltinėnuose pas policijos viršininką gestapininkai sustojo užkąsti. Policijos viršininko žmona, gerai pavaišinus vokiečius, padėjo kaliniui pabėgti. Grįžęs į Jurbarką, gyveno nelegaliai ir toliau vadovavo LLGS.

    1944 vasarą LLGS narių buvo 4274 žmonės, daugiausia jaunimas iki 30 metų.

    Frontui artėjant, organizacija pradėjo ruoštis partizaninei kovai. Vokiečių Vermachto žvalgyba užmezgė ryšį su LLGS ir mainais už 8 žmones diversantų mokyklai Dalvice Rytprūsiuose davė mašiną ginklų ir radijo stotį. Į Rytprūsius savanoriais išvyko 8 studentai — Jurbarko gimnazijos absolventai.

    1944 m. rusams užėmus Jurbarką, P. Paulaitis grįžo pas seserį ir apsigyveno Kalnėnuose. Už poros dienų prisistatė komunistinė karo žvalgyba ir norėjo areštuoti. Kadangi buvo pavakarė, sodyba pamiškėje, tai ir vėl pavyko pabėgti.

    Vokiečiams pasitraukus, LLGS pradėjo leisti laikraštį: „Laisvės Varpas". Ir vėl ragino vyrus greitai įsidarbinti tose įstaigose, kuriose atleidžiama nuo karo prievolės ir neiti į kariuomenę. Organizacija buvo perorganizuota partizaniniam karui ir pavadinta „Kęstučio apygarda". Štabas buvo įsikūręs prie Batakių bunkeryje.

    Raseinių apskr. NKVD viršininkas pulkininkas Sinicinas buvo paskyręs premiją už P. Paulaičio-Aido galvą — 10.000 rublių.

    1945 m. rudenį, sudarius „Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą", P. Paulaitis įėjo į jo sudėtį.
34

    Tuo laiku buvo iš Anglijos atvykęs karininkas vesti derybas dėl paramos.

    Bet netrukus visas Komitetas, vienam saviškiui išdavus, pateko enkavedistams į rankas. Petras išvengė tuo laiku arešto, nes keletą valandų pavėlavo atvykti su anuo anglų karininku.

    1947 m. Velykų pirmąją dieną „Kęstučio apygardos" štabo bunkerį prie Batakių apsupo ginkluoti enkavedistai. Bunkery buvo vyriausias štabo viršininkas aviacijos kapitonas Kasperavičius ir 8-tos klasės gimnazistas Albinas Biliūnas. Jie besigindami, naikino dokumentus ir, pabaigę šovinius, susisprogdino granatomis.

    Sekančią dieną buvo areštuotas ir P. Paulaitis. Vilniaus saugumo vienutėje išsėdėjo virš pusės metų.

    Vidaus reikalų ministras Rotomskis asmeniškai jam siūlė pasirašyti atsišaukimą į visos Lietuvos partizanus, kad sudėtų ginklus. Ir už tai žadėjo tik ištrėmimą į Rusiją. Netrūko įvairių pasiūlymų ir vėliau, bet P. Paulaitis visus gundymus atmetė. Kadangi tuo laiku mirties bausmė jau buvo panaikinta, tai gavo 25 metus.

    1956 m. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, peržiūrėjus bylą, P. Paulaitį paleido. Pagrindas: aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.

    Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir dirbo „Sodyboje" kūriku. Jurbarko komunistams pradėjus Vilniaus saugumui rašyti skundus, 1957 metų pavasarį iš Kauno išsiregistravo ir pradėjo dirbti Šiaulių Medžiotojų draugijos pagalbiniame ūkyje — lapyne.

    Vilniaus MGB rekomendavus, Maskva anuliavo paleidimo dokumentą ir paskelbė visasąjunginę paiešką. 1957 m. spalių mėn. vėl buvo suimtas ir etapu nuvežtas į Vilnių, o iš ten vėl į Taišeto lagerius baigti 25 metų bausmės pagal pirmąjį teisimą.

    Tuo metu Vilniuje buvo suimti keli studentai. P. Paulaičiui pradėta nauja byla. 1958 balandžio 11 —12 teismas pagal BK negalėjo duoti daugiau 10 metų, tai prokuroras Mackevičius pareikalavo pridėti ir anuos 15 nuo pirmos bausmės. Kuomet Aukščiausiojo teismo pirmininkas paskaitė 25 metų bausmę, tai prokuroras pareiškė: Paulaitis jau nebebus pavojingas Tarybų valdžiai.

    Taurus lietuvis ir patriotas jau iškalėjo virš 30 metų iš visos 35 metų bausmės. Sveikata palaužta, bet dar gyvas ... Ir moraliniai tyras kaip krištolas.

    Visi geros valios lietuviai! Dėkite visas pastangas, kad Petrą Paulaitį išleistų į užsienį bent numirti. Šito jis užsitarnavo!
S. Girvydas.
35

LIETUVOS KP CK
PIRMAJAM SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI
Jurgutienės Marijos, Antano,
gyv. Vilniuje, Žirmūnų 75-100
Pareiškimas


    Su dideliu dėmesiu aš stebėjau naujosios Lietuvos TSR Konstitucijos svarstymą ir priėmimą. Man, vienišai moteriai, jau ketvertas metų siekiančiai paties paprasčiausio dalyko — išvykti į JAV gyventi pas savo santuokinį ir teisėtą vyrą bei mano dukrai pas tikrąjį tėvą — žmogaus teisių klausimas yra labai aktualus.

    Ir štai priimta naujoji Lietuvos TSR Konstitucija, kurioje tiek daug skambių žodžių ir gražių pažadų. Ką ji man duos? Nejaugi man reikės valandų valandas styroti prie VRM Vizų registracijos skyriaus durų, klausytis tų pačių negudrių atsakymų, o po to ilgai naktimis neužmigti ir lieti ašaras, bemąstant apie skaudžią gyvenimo dalią? Ar pagaliau bus suprastas ir patenkintas mano kuklus noras? Juk šiuolaikiniame pasaulyje kasmet milijonai žmonių emigruoja, išvyksta gyventi svetur, ir tai laikoma įprastu, kasdieniniu reiškiniu. Kas gi ištiks Tarybų Lietuvą, jei aš, vieniša moteris, su dukrele išvyksiu gyventi svetur? Argi dėl to Tarybų Lietuva nustos egzistavusi? Mano vyras ir ten, kaip ir Lietuvoje, dirba muziko darbą, pelnydamasis iš to sau duoną. Aš neturiu jokio pagrindo jo smerkti ir ardyti šeimos. Aš noriu su juo kartu gyventi, nes tai daryti mane verčia ir pareiga, ir natūralus moters meilės jausmas.

    Aš noriu tikėti, kad kartą pagaliau bus suprastas elementariausias žmogaus noras ir man nereikės naujosios Konstitucijos laistyti ašaromis. Juk Jums tiek daug valstybinių reikalų ir begalė įvairių kitų rūpesčių, be to, ir konfrontacija su vieniša moterimi garbės nedaro. Taip pat ir man tik kartą duotas gyvenimas ir aš noriu bent truputį patirti laimės, o ne metų metais susirašinėti su nejautriais žmonėmis.
M. Jurgutienė
Vilnius, 1978.V.4
*    *    *
36

TARDYMAI

    1978 sausio 23 į Respublikine prokuratūrą pas prokuroro padėjėją Bakučionį buvo iškviestas vilnietis Jonas Pratusevičius, o po kelių dienų ir vilnietis Vytas Varkala. Bakučionis jiems parodė Respublikos prokurorui adresuotą protestą dėl Balio Gajausko ir Viktoro Petkaus suėmimo, kurį pasirašė apie 80 asmenų (žr. „Aušra" Nr. 8). Prokuroras klausė, ar tikrai tą protestą pasirašė ir iškviestieji. Pastarieji patvirtino, kad tikrai protestą jie pasirašė. Prokuroras pastebėjo, kad būna, kai kas nors savo parašo nepatvirtina. Toliau prokuroras klausė, iš kur jie žino, kad suimtieji nenusikalto įstatymui? Pratusevičius atsakė, kad dėl Gajausko bylos jis buvo tardomas ir jo bute buvo daryta krata. Iš tardytojų pateiktos medžiagos bei klausimų jam aišku, jog Gajauskas kaltinamas archyvinės istorinės medžiagos rinkimu, o toks dalykas negali būti baudžiamas.

    J. Varkala pareiškė, kad jis pasirašė protestą, kuriame teigiama, jog istorinės archyvinės medžiagos rinkimas, o taip pat Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti veikla nėra nusikaltimas. Jis ir dabar mano, kad tokie veiksmai nėra nusikaltimas.

    Prokuroras Bakučionis dar išreiškė nuomonę, kad turbūt jie neprisimena, kas pasiūlė protestą pasirašyti ir kur tas pasirašymas įvyko. Ir Pratusevičius, ir Varkala patvirtino, kad iš tikrųjų to jie neprisimena. Į Bakučionio pastabą, kad jų parašai yra vieni iš pirmųjų, abu atsakė, kad kitų parašų jie nestebėjo.
*    *    *

    Š.m. vasario mėn. į Vilniaus saugumą buvo atvežtas Kazimieras Skebėra (84 m. amžiaus) du kartus teistas pagal politinį straipsnį. Kalėjimuose ir lageriuose iš viso jis praleido 18 metų. Šiuo metu jis gyvena Bagaslaviškyje (Širvintų raj.). Kadangi atvykusių jo paimti saugumiečių automobilis įstrigo į pusnis, tai K. Skebėra buvo vežamas į Vilnių net traktoriumi. Saugume Skebėra buvo tardomas dėl savo prisiminimų, kurie buvo paimti kratos metu pas A. Terlecką Vilniuje. Tardytojai jam grasino, jei jis ir toliau rašysiąs prisiminimus apie lagerį, būsiąs ir vėl ten uždarytas. Tardymo metu saugumiečiai, bė to, darė užuominas, kad, esą, Antanas Terleckas yra KGB agentas.
*    *    *
37

    Š.m. kovo 1 į Saugumo komitetą Vilniuje pas tardytoją kapitoną Daugalą buvo iškviestas Antanas Terleckas. įteiktame šaukime nebuvo nurodyta, dėl ko jis šaukiamas. Atvykusiam A. Terleckui Daugalas pareiškė, kad jis bus tardomas baudžiamojoje byloje Nr. 47, t.y. Viktoro Petkaus byloje. Terleckas atsakė, kad lygiai prieš 20 metų jis kartu su Petkumi buvo teisiamas vienoje byloje, todėl dabar, vadovaudamasis moraliniais etiniais motyvais, buvusio bendrabylio byloje parodymų neduosiąs. Tačiau, nepaisydamas Terlecko atsisakymo, kapitonas Daugalas pateikėjam šiuos klausimus: kokie jo ir Viktoro Petkaus santykiai, ką jis žinąs apie Lietuvos grupę stebėti Helsinkio susitarimų vykdymą, kas jam žinoma apie Vyriausiąjį Pabaltijo išlaisvinimo komitetą, ar jis pažįsta latvius: Kalninšą, Calitį, Žukovskį ir estą Martą Niklusą. Terleckas pakartojo, kad atsakyti į klausimus jis atsisako. Jis taip pat atsisakė pasirašyti ir apklausos protokolą. Savo ruožtu, apklausos metu tardytojas Daugalas elgėsi pabrėžtinai mandagiai, demonstruodamas nebūdingą saugumiečiams kultūringumą.

    Po pietų pertraukos A. Terlecką tardė jau dviese: kap. Daugalas ir poskyrio viršininkas majoras Rimkus. Dabar vyravo jau grasinimai ir gąsdinimai (tai vadinamasis Pavlovo metodas, kai po ramaus ir mandagaus tardymo pereinama prie užgauliojimų ir grasinimų). Tardytojai kaltino A. Terlecką, kad jis, atsisakydamas duoti parodymus, pažeidžiąs tarybinius įstatymus, o tuo pačiu nesilaikąs ir savo ankstesnių pareiškimų, kuriuose jis teigęs, jog prieš tarybinę santvarką jis nekovoja. Atseit, tokie jo pareiškimai buvę tik taktinis manevras išvengti teismo. Tačiau saugumas esą studijuojąs dabar ir tiriąs rastą kratos metu pas jį medžiagą ir imsis reikalingų priemonių. Čia tardytojai pademonstravo Terleckui „Laisvės šauklio" ketvirtą numerį, kuris buvo iškastas jo sode. Ant straipsnio „Lietuvos judai — Juozas Baltušis" puslapių ekspertizė esą išryškinusi daug pirštų ir delnų atspaudų. Tardytojai pareiškė, jog dabar tiriama, kieno tie pirštų antspaudai.

    Atsakydamas į šiuos gąsdinimus, Terleckas pasakė, kad iškvietimą į saugumą dėl parodymų V. Petkaus byloje jis laiko provokacija. Saugumui gerai žinoma, kad jokių parodymų jis neduosiąs. Nepaisant to, jį tardo, ir už atsisakymą duoti parodymus, matyt, nori teisti. Nors šiuo atveju už tai gresia tik 6 mėnesiai pataisos darbų (t.y. atskaitymas 20% uždarbio), tačiau po to jis turėsiąs jau teistumą, o tuomet, sudarę bylą pagal politinį
38

straipsnį, jį galės jau teisti dešimčiai metų laisvės atėmimo (ankstesni Terlecko teistumai dėl įsisenėjimo yra išnykę).

    Tardytojai toliau apkaltino Terlecką dar tuo, kad jis esą perdavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai" žinias apie kratą jo namuose ir sekusį po to dar 3 dienų tardymą (1977 m. rugpjūčio mėn.). Tos žinios, be to, esančios neteisingos. Čia tardytojai išėmė iš seifo „LKB kronikos" 30-ąjį numerį ir parodė tą vietą, kur parašyta, jog Terleckas, išvedamas iš namų, persižegnojęs prieš kryžių, kabantį ant sienos. Tai esąs melas, nes kabančio ant sienos kryžiaus jo bute iš viso nesą. Terleckas pripažino, kad, iš tikrųjų, tai — netikslumas. Jis persižegnojęs ne prieš kryžių, bet prieš kabantį ant sienos Kristaus bareljefą. Tačiau šis faktas jį kaip tik ir reabilituoja: jeigu būtų rašęs jis pats, tokio netikslumo nebūtų buvę.

    Tardytojai priminė taip pat Terlecko pareiškimą, rašytą prieš keletą metų TSRS saugumo viršininkui Andropovui. Tokio turinio pareiškimai V. Lapienio teisme esą buvo laikomi kaltinamąja medžiaga. Terlecko gi pareiškime yra nurodytos ir daugelio čekistų pavardės, ir laipsniai, o tai esą gera medžiaga JAV žvalgybai. Dabar čekistų giminės dėl to negalės važiuoti į užsienį (prieš juos gali būti pasikėsinimų). Stalino laikais už tokius pareiškimus būtų tiesiog pastatę prie sienos. Terleckas, savo ruožtu, atsakė, kad jo pareiškime nėra nieko išgalvota. Viskas ten atitinka tikrovę. O tai, kad Stalino laikais už tokius laiškus galėjo sušaudyti — jis sutinka. Betgi Berijai laiškų jis juk nerašęs.

    Dėl V. Petkaus tardytojai teigė, kad jis esąs homoseksualistas, kad saugumas turi duomenų, kaip Petkus vaišindavęs berniukus ir vedžiojęs juos į kiną. į tai Terleckas pastebėjo, kad berniukų vaišinimas ir ėjimas į kiną dar nėra homoseksualizmas.

    Paleisdami Terlecką, tardytojai pareiškė, kad jis bus tardomas ir vėliau.

*     *    *


    Liudytojų apklausinėjimo praktika rodo, kad saugumas Lietuvoje neatsilieka, naudodamas vis neleistinus grasinimo ir liudytojų terorizavimo metodus. Būdingas šiuo atveju pavyzdys — paimtoji per kratą A. Terlecko namuose medžiaga. Nors ji nieko bendra su V. Petkaus byla neturi, tačiau apklausimo dėl tos medžiagos metu Terleckas buvo terorizuojamas, norint išgauti iš jo
39

parodymų prieš V. Petkų.

    Saugumas terorizuoja, be to, net asmenis, atnešančius suimtiesiems maisto. Angelę Ragaišienę, atnešusią V. Petkui maisto, saugumiečiai ėmė tardyti, iš kur ji sužinojusi, jog Petkus areštuotas. A. Ragaišienė atsakė, kad tai pranešė užsienio radijas, į kitus klausimus ji atsakinėti atsisakė. Tokį drąsų A. Ragaišienės elgesį saugumas „įvertino", ir 1978 vasario 28 „Vakarinių naujienų" laikraštyje apie ją pasirodė šmeižikiškas straipsnis.

    Bet, apskritai, — saugumas suklydo. Prie doro žmogaus šmeižtas nelimpa. Ir saugumo pastangos priversti liudytojus duoti reikalingus saugumui parodymus prieš V. Petkų ir padėti sufabrikuoti bylą yra bergždžios. Nė vienas padorus žmogus nepasidavė spaudimui ir su panieka atmetė saugumo pasiūlymus.
*    *    *

LIETUVOS TSR PROKURORUI
Udamo Eriko, Viktoro,
gyv. Taline, Sypruzės 196-31
PAREIŠKIMAS


    Kreipiuosi į Jus dėl Petkaus Viktoro, Antano, baudžiamosios bylos Nr. 47.

    V. Petkus, Lietuvos grupės, stebinčios kaip vykdomi Helsinkio susitarimai, narys, yra žinomas ir gerbiamas visuomeninis veikėjas. Jo areštas 1977 m. rugpjūčio mėn. sukėlė nusistebėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir už jos ribų.

    Ryšium su V. Petkaus baudžiamąja byla mano bute buvo padaryta krata. Mane ir mano pažįstamus šaukė tardyti. Dėl to man tapo žinomos kai kurios šios bylos parengtinio tardymo detalės.

    Dėl iškelto V. Petkui kaltinimo baudžiamojoje byloje nr. 47 KGB darbuotojai davė prieštaraujančius paaiškinimus arba išvis atsisakė ką nors aiškinti. Pvz., vyr. leitenantas Jurijus Larcevas 1977 lapkričio mėn. liudytojui Juliui Niklusui pasakė, kad Petkus kaltinamas vieno berniuko išprievartavimu. 1978 m. sausio mėn. apklausiamam liudytojui Enui Tarto majoras Maratas Žukovas paaiškinti kuo kaltinamas V. Petkus atsisakė. Majoras Lazarevičius Martui Niklusui pasakė, kad Petkus kaltinamas antitarybine propaganda, bet kuo ji pasireiškė — nepaaiškino. Lazarevičius dar
40

papildė, kad KGB nustatė ir homoseksualizmo atveji, tačiau neišprievartavimą.

    Nors jau greitai bus 6 mėn. nuo V. Petkaus arešto, tačiau tardytojų klausimai liudytojams rodo, kad jam kol kas nėra apibrėžto kaltinimo. Tardytojai, apklausinėdami liudytojus, daugiausia lietė Lietuvos grupės stebėti, kaip vykdomi Helsinkio susitarimai veiksmus, taip pat Estijos, Lietuvos ir Latvijos nacionalinių judėjimų komitetų veiklą (kaltinimai išprievartavimu ir homoseksualizmu sugalvoti, norint apšmeižti, ir tam, kad dezorientuotų visuomenės nuomonę). Tokiu būdu dauguma klausimų lietė visuomeninių organizacijų veiklą, kuri iš pateiktos tardymuose medžiagos ir liudytojų parodymų niekaip negali būti laikoma nusikalstama. Tenka manyti, kad Petkaus byloje nr. 47 nėra nei nusikaltimo įvykio, nei sudėties. Tardytojai juos stengiasi surasti besitęsiančio tardymo metu.

    KGB tardytojų veiksmai V. Petkaus byloje palieka labai abejotiną įspūdį. Turint tikslą paveikti apklausinėjamus liudytojus, taikomos neleistinos priemonės. Pateikiu keletą pavyzdžių, kaip buvo stengiamasi paveikti liudytojus:

    1. Martas Niklusas. 1977 m. rugpjūčio mėn. kapitonas Otsas, apklausinėdamas Martą Niklusą, pareiškė, kad jis uždraudžiąs Niklusui duoti kai kuriuos parodymus. Po to kapitonas Otsas davė Niklusui pusę valandos, kad šis apsigalvotų ir pakeistų jau duotus parodymus. 1978 m. sausio mėn. majoras Lazarevičius pareiškė, kad paimtų kratos metu vertingų Marto Nikluso daiktų (fotoaparato, rašomosios mašinėlės) grąžinimas priklausys nuo to, kokius parodymus tardytojui duos Niklusas. 1978 m. sausio 17 d. Tartu laikraštis „Ėdasi" paskelbė straipnsį, šmeižiantį Martą Niklusą, ir jo tėvą Julių Niklusą. Straipsnį parašė „Voldemaras Soolepp', tačiau iš tikrųjų jį parašė laikraščio „Kodumas" redaktoriaus pavaduotojas Vladimiras Raudsepas. Straipsnis buvo perduotas laikraščio „Ėdasi" sekretoriatui, aplenkiant redakciją, nurodant nieko nepakeitus paskelbti sausio 17 d. Kaip tik tą dieną Martas Niklusas buvo iššauktas į Vilnių tardymui. Paskelbtas laikraštyje „Ėdasi" šmeižikiškas straipsnis sukėlė bandymą užmušti Julių Niklusą (pasikėsintojo asmenybės milicija nenustatė) ir buvo dingstimi daugybei anoniminių laiškų, grasinančių užmušti Martą Niklusą. Analogiško straipsnio paskelbimas laikraštyje „Kodu-maa" (išvertus — „Tėvynė") ir per Estijos radiją duoda pagrindą
41

kalbėti apie sistemingą šio liudytojo šmeižimą arba tyčiojimąsi iš jo.

    2. Viktoras Kalninšas. Sis liudytojas kartu su žmona gavo leidimą emigruoti iš Tarybų Sąjungos. Kai jis jau atidavė tarybinį pasą, jam pranešė, kad jo išvykimas sulaikomas. Kalninšo žmonai emigruoti leido. Jam pačiam leidimas emigruoti dabar siejamas su tuo, kokius parodymus jis duosiąs V. Petkaus byloje nr. 47.

    3. Intsas Calitis. Liudytojui Intsui Caličiui grasino iškelti baudžiamąją bylą už tariamą spekuliaciją gintaru. Baudžiamosios bylos iškėlimą sieja su tuo, kokius parodymus jis duosiąs V. Petkaus byloje.

    4. Enas Tarto. 1978 sausio 18 majoras Žukovas neleido liudytojui Enui Tarto pačiam parašyti savo parodymus, nors tokia liudytojo teisė numatyta Estijos TSR BPK 134 str.

    5. Erikas Udamas. Majoras Žukovas neleido pačiam parašyti savo parodymus ir E. Udamui. Be to, 1978 sausio 16 majoras Žukovas atsisakė padaryti pataisymus protokole, nors to reikalavo E. Udamas.

    Iš čia pateiktų duomenų matyti, kad V. Petkaus byloje nr. 47 daugelis KGB darbuotojų sauvaliavo ir piktnaudžiavo valdžia. Kadangi šiuo atveju sauvaliavimas įgijo žinybinį mastą, prašau imtis priemonių, kad V. Petkaus bylos nr. 47 parengtinis tardymas būtų perduotas nesuinteresuotai žinybai.

    Objektyvus visų aplinkybių, susijusių su V. Petkaus byla, ištyrimas nuramintų pasaulio viešąją nuomonę ir taptų dideliu indėliu įgyvendinant Helsinkio susitarimus.
Erikas Udamas
    Talinas, 1978 vasario 13

*    *    *

    1978 vasario 22 šio pareiškimo kopiją E. Udamas adresavo Lietuvos grupei stebėti kaip vykdomi Helsinkio susitarimai, prašydamas suteikti visapusišką pagalbą, kad V. Petkaus bylos tyrimas būtų objektyvus ir bešališkas.

*    *    *
42

POLITINIŲ KALINIŲ ŠALPOS FONDAS

    Jau keletą metų Tarybų Sąjungoje veikia Aleksandro Solženycino įkurtas Politinių kalinių ir jų šeimų šalpos fondas. Fondas teikia materialine paramą visiems asmenims, tarp jų ir lietuviams, kurie Tarybų Sąjungoje nuteisti arba ištremti už savo įsitikinimus.

    Iki 1977 m. pradžios, t.y. iki jo arešto, Fondo tvarkytoju buvo Aleksandras Ginzburgas. Šiuo metu Fondo tvarkytojais yra maskviečiai Irina Žolkovskaja-Ginzburg (A. Ginzburgo žmona) ir T. Chodorovič.

    Fondas teikia nuolatines pašalpas iki 30 rublių kas mėnesį šiais atvejais:
    — politiniams kaliniams;
    — vargstančioms politinių kalinių šeimoms, kuriose yra nepilnamečių vaikų;
    — senyvo amžiaus buvusiems polit. kaliniams.

Be to, dar gali būti suteikiama vienkartinės pašalpos tokiais atvejais:
    — asmenims, vykstantiems pasimatyti su politiniais kaliniais į lagerius arba su tremtiniais — iki 100 rublių;
    — paleistiems iš lagerių politiniams kaliniams įsikurti — iki 300 rublių.

    1977 metais Fondas sušelpė daugiau kaip dešimt lietuvių politinių kalinių ir jų šeimų. Tam reikalui išleista apie 2500 rublių.

    Šiuo metu Permės, Mordovijos ir kituose lageriuose, tremtyje ir saugumo tardymo kalėjime yra apie 60 politinių kalinių iš Lietuvos. Fondas bus dėkingas visiems geros valios žmonėms, kurie, vadovaudamiesi gailestingumo ir užuojautos jausmais, padės Fondui išaiškinti visus kalinius ir jų šeimas, kuriems reikalinga materialinė parama.

    Fondas nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie iš artimo meilės ir žmoniškumo savo asmeninėmis santaupomis padeda Fondui.

*    *    *

OVACIJOS STALINUI . . .

    Š.m. vasario 19 d. „Tiesa" atspausdino platų reportažą apie teismo procesą, kurio metu buvo teisiamas buvęs zonderkomandos eilinis (1941 m.) Vincas Sausaitis. „Teisams nutarė pripažinti Vincą
43

Sausaitį kaltu pagal Lietuvos TSR BK 62 straipsnio I dalį. Už Tėvynės išdavimą jam paskirta aukščiausia bausmė — sušaudymas.

    Apie tą patį laiką viename iš rajonų buvo teisiamas Jonas Žilinskas, kaip politinis kalinys jau du kartus kalėjęs (viso apie 15—20 metų). Teismo metu prokuroras reikalavo teisiamajam aukščiausios bausmės — sušaudymo.

    Š.m. vasario 22 d. TSRS gynybos ministras D. Ustinovas ilgoje savo kalboje pagarbiai paminėjo Stalino vardą. Į tai visa Maskvos Kremliaus auditorija atsiliepė net 10 sekundžių trukusiais plojimais.

    Lietuviai mano, kad naujos žudynės Lietuvoje ir ovacijos Stalinui Maskvoje turi tiesioginį ryšį.

*    *    *

„LITUANISTINĖS BIBLIOTEKOS" SPRAGOS

    Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje „Tėviškės" draugijos laikraštyje 1978 m. kovo 23 d. Nr. 12/580/ pasirodė interviu: „Lietuva — skaitanti respublika". Neringa Jonušaitė vedė pokalbį su LTSR Ministrų Tarybos Valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju Mykolu Požarskiu. Kiek čia buvo daug prikalbėta knygų skaitymo laisvės klausimu, paneigtas knygų badas ir pan. N. Jonušaitė net išdrįso paklausti, kaip leidžiama lietuvių literatūros klasika. M. Požarskas pasigyrė, kad turime specialią „Lituanistinę biblioteką", kurios knygos yra populiarios. Tai — tiesa. Bet kodėl tokie maži „Lituanistinės bibliotekos" leidinių tiražai? „Knyga paštu" duoda vienintelį atsakymą — neturime. Knygynuose ir su žiburiu nerasi tų knygų, kurios buvo išleistos mažais tiražais. Nebent užsienio lietuviai, gaudami iš mūsų šias knygas, galėtų mums atsiųsti.....Lituanistinės bibliotekos" knygų badas Lietuvoje
didelis. Trūksta M. Valančiaus. A. Baranausko ir daugelio kitų lietuvių klasikų veikalų. Vien J. Šliūpo Rinktinius Raštus (už jų antiklerikalizmą) galima visur įsigyti, net ūkinių prekių parduotuvėse.

    Lituanistinės literatūros skaitytojai nori. kad neliktų spragų jų knygų lentynose, kad būtų papildomai išleista nors 10.000 tiražu nuskriaustų klasikų ir kitų lietuvių rašytojų knygos.
*     *    *
44

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum