gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 12 Spausdinti El. paštas
    Tegul meilė Lietuvos
    Dega mūsų širdyse,
    Vardan tos Lietuvos
    Vienybė težydi!
AUŠRA NR.
12 [52]

 
NUMERIS SKIRIAMAS LIETUVOS HELSINKIO
GRUPĖS NARIUI VIKTORUI PETKUI
    Numeryje:
    1. Lietuvos Laisvės Lygos deklaracija.
    2. Tėvynė mano.
    3. Viktoro Petkaus teismo proceso medžiaga.
    4. SOS! SOS! SOS!
    5. Apie B. Gajausko teismą.
    6. Atviras laiškas.
    7. Raudonasis karas.
    8. Taikos sonetas.
    9. Okupacijos ir kolonizacijos Lietuvoje.
    10. Religijos vaidmuo lietuvių tautai.
    11. Lietuva.
    12. Du kankiniai.
    13. Kur mūsų Vytis?
    14. Žinios (Už Lietuvą, už laisve, už Dievą! — ir kt.).
Lietuva
1978 m. rugpjūtis
45
LIETUVOS LAISVĖS LYGOS
DEKLARACIJA

    1975 m. rugpiūčio 1 d. 35 valstybių atstovai Helsinkyje pasirašė saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamąjį aktą. L. Brežnevas išvakarėse pareiškė, kad „su pasitarimo rezultatais yra susiję lūkesčiai ir viltys, kurių nebuvo sukėlusi nė viena kita kolektyvinė akcija laikotarpiu po žinomų bendrų pokario metų sąjungininkų nutarimų".

    Po Belgrado pasitarimo tapo aišku, kad Rytų Europos tautų viltys ir lūkesčiai neišsipildė. Pasitarimo principai, nors ir dalinai, buvo įgyvendinti tik eilėje Azijos, Afrikos ir P. Amerikos šalių.

    Ar JAV prezidentas D. Fordas ir rangu žemesni politiniai veikėjai tikėjo, kad jo kolega Brežnevas laikysis savo parašu patvirtinto naujo tarptautinio įsipareigojimo?

    Baigiamajame akte akcentuojama, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal visuotine žmogaus teisių deklaraciją". Vakarų valstybių vadovams buvo žinoma, kad Brežnevas iki šiol neišdrįso supažindinti piliečius su Deklaracijos tekstu (Deklaracija buvo paskelbta tik pogrindinėje spaudoje).

    Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas skelbė pasauliui, kad šį tarptautinį dokumentą pasirašiusios šalys vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose, šioje srityje įskaitant ir tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių . . . Vakarų valstybėms tačiau buvo žinoma, kad TSRS nesilaiko nei vieno tarptautinio pakto, reikalaujančio gerbti pagrindines žmogaus teises.

    Vakarai neturėjo valios atsispirti naujam TSRS spaudimui pripažinti visus jos užkariavimus Antrojo pasaulinio karo metu.

    Dž. Karteris pirmas tokios aukštos moralės JAV prezidentas. Tačiau jam iki šiol nepavyko savo moralės suderinti su JAV užsienio politika. Moralė ir teisė reikalauja iškelti SNO pavergtų TSRS tautų apsisprendimo klausimą. Net Helsinkio pasitarimų Baigiamasis aktas neatmeta valstybių sienų pakeitimo taikiu būdu: „sienos gali keistis sutinkamai su tarptautine teise, taikiu būdu ir
47

pagal susitarimą". VIII skyrius pripažįsta, kad „visos tautos visada turi teisę visiškos laisvės sąlygomis . . . užsieniui nesikišant savo nuožiūra įgyvendinti savo politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystimąsi."

    Kalbėdami apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS Vakarų veikėjai pagrindiniu kriterijumi laiko suėmimų skaičių. Reikia padėkoti Vakarų humanistams, kovojantiems už pavienių asmenų laisvę. Jų ryžtingi veiksmai išgelbėjo ne vieną komunizmo- auką. Tačiau ar galima kalbėti apie pilietines teises šalyje, pavergusioje milijonus žmonių ir ištisas tautas? Žmogaus teisių sąvoka turėtų apimti ne vien teisę gyventi šiapus grotų, bet ir sukurti tautinę valstybę. Vakaruose daug kalbama apie liberalizacijos ir demokratizacijos procesą TSRS. Demokratinė imperija yra tiek pat galimas reiškinys kaip karštas sniegas. Politikų-romantikų veiksmai žmogaus teisių srityje rodo, kad jie blogai žino politinę Rusijos istoriją, XIX a. rusų filosofinę mintį ir neturi aiškios nuovokos apie dabartines socialines ir tautines raudonosios imperijos problemas. Minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisve rusas naudojosi tik kelis mėnesius po Vasario revoliucijos. Spalio kontrevoliucija nustūmė ruso politinę sąmonę į praėjusius šimtmečius. Už savo piliečių politinį ir ekonominį nereiklumą Rusijos carai dosniai mokėjo ir moka teise mindžioti „mažų" tautų laisvę ir nepriklausomybę, didžiuotis rusų ginklo pergale, laikyti save didžiosios (didelės savo despotizmu) rusų tautos sūnumis. Šio tūkstantmečio pradžioje rusai apgyvendinę nedidelę Rytų Europos teritoriją, per kelis šimtmečius kolonizavo šeštadalį pasaulio. Tai kelia ruso sąmonėje pasididžiavimo jausmą. Gal tik vienas iš 10 ar 100 tūkstančių rusų pripažįsta imperijos nacionalinėms mažumoms savarankiško gyvenimo teisę. Lietuvoje — 250 tūkst. rusų. Neteko girdėti, kad nors vienas iš jų pasmerktų rusifikacinę valdžios politiką Lietuvoje. Liberalizacija, demokratizacija reikštų tarybinės sistemos ir tuo pačiu Rusijos imperijos galą, nuo ko, sumaniai manipuliuodamas demagoginiais lozungais, 1917 m. išgelbėjo Leninas; vėliau gerai pažindamas didžiavalstybines rusų ambicijas, suteikė imperijai istorijoje negirdėtą galybę Stalinas.

    Tačiau šiandien rusiškasis imperializmas pateko į naują krizę. Kremlius pralaimėjo eilę diplomatinių mūšių. Komunistiniu rūbu aprengtas imperializmas prarado savo buvusį patrauklumą. Nuo jo nusigręžė net Vakarų liberalai, dar taip neseniai sveikinę kruvinas Kremliaus pergales. Imperijoje išsivystė opozicinis judėjimas.
48

išsikristalizavęs į tris pagrindines sroves: socialistinę, nacionalistinę ir demokratinę.

    Demokratinio judėjimo siela — A. Sacharovas. Šis judėjimas apjungia šimtus idealistų internacionalistų. Savęs išsižadėjimo kaina jiems pavyko priversti režimą padaryti nemaža nuolaidų. Tačiau toliau Kremlius nesitraukia. Kadangi demokratinis judėjimas turi tautinį atspalvį, kompartija laiko jį pavojingiausiu ir kovoja su juo drakoniškais metodais.
Vakarų imperializmas jau tapo istorija. Rusijos komunistinė imperija taipogi neamžina. Tačiau ji savaime neatmirs. JAV kongresmenai, atsakydami į Solženycino priekaištus dėl Indokini-jos tautų išdavimo, teisinosi, kad šios tautos neparodė valios būti laisvomis.

    Lietuvių tautos kovos už savo laisvę praėjusiame ir dabartiniame šimtmetyje, sudėtos milžiniškos aukos ir kančios parodė pasauliui apie lietuvio dvasios ryžtą išlikti savimi bet kokiose sąlygose, bet kokia kaina. Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželyje, dešimt metų trukusi partizaninė kova, 25 metus besitęsiąs neginkluotas tautos priešinimasis rusiškai-komunistinei okupacijai demonstruoja dabartiniam pasauliui tautos ryžtą būti laisva. Tragiška, kad lietuvių tauta iki šiol negavo net moralinės pasaulio valstybių paramos.

    1978 m. birželio 14 15 dienomis iniciatyvinė grupė, apsvarsčiusi tarptautinę ir vidaus padėtį, nusprendė: sukurti nepartinę, demokratiniais principais veikiančią organizaciją:  Lietuvos Laisvės Lyga.

    Lietuvos Laisvės Lygos tikslas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.

    Lietuvos Laisvės Lygos uždaviniai:
    1) Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas.
    2) Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose.

    Lietuvos Laisvės Lyga neturės organizacinės struktūros. Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali laikyti save LL Lygos nariu, jeigu jis kovoja (pagal galimybes) už LL Lygos tikslus.

Aukščiau nurodytiems uždaviniams įgyvendinti sukuriama aukščiausia Lietuvos Laisvės Lygos institucija - Tautinė taryba. Užsienyje LL Lygą atstovaus Užsienio taryba. KGB likvidavus Tautinę tarybą, arba sutrikus jos veiklai dėl kitų priežasčių, — tautinės tarybos funkcijos pavedamos Užsienio tarybai.
49

    LLL Užsienio tautinė taryba kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes Europoje ir Amerikoje, o taip pat į Kinijos Liaudies respublikos vyriausybę dėl buvusio Tautų Sąjungos nario — Lietuvos laisvės klausimo iškėlimo SNO Generalinėje Ansamblėjoje.

    Kviečiame užsienio lietuvius sudaryti LL Lygos Užsienio tarybą ir atstovauti LL Lygą užsienyje.

    Prašome Lietuvos pogrindinę ir emigracinę spaudą paskelbti šią deklaraciją.

    LIETUVOS LAISVĖS LYGOS
        TAUTINĖ TARYBA
    Vilnius, 1978 m. birželio 15 d.


        TĖVYNE MANO

    Tėvyne mano, tu esi
    Visų tremtinių ilgesy,
    Tu rugio širdyje gyva,
    Daina skambioji Lietuva!

        Juodam gimtinės arime
        Ir balto beržo ošime,
        Tu vyturio tyroj dainoj,
        Ir Kryžių kalno tylumoj . . .

    Tu iš piliakalnių širdies,
    Iš aukurų šventos ugnies . . .
    Virš klevo žydinčių pečių
    Žvelgi į mus akim žvaigždžių.

        Mums sakė motina sena —
        Tu — mūsų meilė ir daina!
        Buvai tu vargšė tremtinė . . .
        Tau širdį žudo giltinė! . .

    Bet tu iš ašarų karčių,
    Bet tu iš tūkstančių nakčių
    Vėl išsiskleist kaip aušra,
    Tu — mūsų Motina gera!

            K. Gaudenis
50

LIETUVOS
HELSINKIO GRUPĖS
NARIO
VIKTORO PETKAUS
TEISMO PROCESO
MEDŽIAGA

    1978 m. liepos 11 d. Vilniuje prasidėjo VIKTORO PETKAUS teismo procesas. Teisėjas — Ignotas, prokuroras — Bakučionis.

    V. Petkus kaltinamas LTSR BK: 68-IId., 70 str., 122-IId. ir 241-lId.

    Teismo procesan buvo iškviesta trisdešimt liudininkų:

    1. Garuckas Karolis
    2. Lukauskaitė-Poškienė Ona
    3. Volungevičius Jonas
    4. Ragaišis Romas
    5. Petkevičienė Jadvyga
    6. Pašilienė Birutė
    7. Jaškūnaitė Ina
    8. Jaškūnienė
    9. Nikius Martas (estas)
    10. Tarto Enas (estas)
    11. Žukovskis Ivaras (latvis)
    12. Ziemelis Juris (latvis)
    13. Calytis Intsas (latvis)
    14. Šeputis Dainius
    15. Šeputienė Lina
    16. Paulionis Regimantas
    17. Paulionis Edmundas
    18. Paulionis Kazys
    19. Garbis Mindaugas
    20. Šliauteris Jonas
    21. Šliauteris Vytas
    22. Kavaliauskas Česlovas
    23. Poškutė Ona
51

    24. Poškutė Marija
    25. Kalninš Viktoras (latvis), neatvyko
    26. Serdane Irina (latvė), neatvyko
    27. Čivilis Rimantas
    28. Čivilienė
    29. Buračas Marijus
    30. Finkelšteinas (dalyvauti atsisakė)
LIUDYTOJŲ PARODYMAI

Karolis Garuckas, 70 metų amžiaus, kunigas, Helsinkio susitarimams vykdyti Grupės narys.
— Garbė Jėzui Kristui! (V. Petkui) Tave sveikina visi, kas negali įeiti į šią salę dėl . . . (čia teisėjas nutraukia tėvą Karolį, reikalaudamas pasirašyti įspėjamąjį straipsnį 189 ir 190. Kun. Garuckas atsisako pasirašyti, pareikšdamas, kad jis pats yra Helsinkio Grupės narys, šį teismo procesą laiko neteisėtu ir neistatymišku, ir duoti bet kokius parodymus atsisako. Teisėjas skaito išankstiniame tardyme duotus parodymus, kurie patvirtina, kad Kun. Garuckas pats yra Helsinkio Grupės narys, į ją įėjo savo noru, yra įsitikinęs, kad tokia Grupė yra reikalinga kovoje už Žmogaus teises. Čia teisėjas bando teigti, kad Garuckas ne su visais dokumentais, kuriuos pasirašė, buvo supažindintas. Garuckas atsakė, kad tik saugumo darbuotojų pakišti provokaciniai dokumentai tikrai jam nebuvo žinomi. lis gerai žinąs, kad visi Helsinkio Grupės dokumentai ir pareiškimai buvo atidžiai tikrinami, Žmogaus teisių pažeidimo faktai visada pilnai pasitvirtindavo, ir Helsinkio Grupė daro didžiai vertingą ir reikalingą darbą. Jeigu teismas skaito tai nusikaltimu, tebaudžia ir jį — Garucką. — Aš būčiau laimingas, jei mane ištiktų mūsų kankinių, kaip vysk. M. Reinio, kun. Andriuškos ir kitų likimas. Viktoras Petkus kovojo už Žmogaus teises — tai didžiai garbingas ir teisingas kelias! Daugiau Lietuvai tokių sūnų.

    Teisėjas paprašė kun. Garucką sėsti. Teisminis tardymas baigėsi.
*    *    * I

Jonas Volungevičius, 38 metų, buvęs politinis kalinys.
— Garbė Jėzui Kristui! (Petkui) — Petkų pažįstu kaip gerą
52

kataliką, teisingą ir garbingą žmogų, Lietuvos patriotą ir laikau didele garbe būti su juo pažįstamu. Šis procesas yra neteisingas, neteisėtas, todėl dalyvauti jame kategoriškai atsisakau.

    Teisėjas duoda klausimą: — Ar tamsta pasirašėte pareiškimą dėl Žiprės Algimanto? — taip pareiškimą, liečiantį Zipre Algimantą, neteisėtai patalpintą į psichbaraką lageryje, aš pasirašiau. į kitus teismo klausimus atsakinėti atsisakau.
* * *

Jadvyga Petkevičienė, med. sesuo, gyv. Šiauliuose.
    — Garbė Jėzui Kristui, Viktorai!
    — Kas jums žinoma šioje byloje?
    — Šioje byloje nieko nežinau. Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, garbingą žmogų. Šis teismas — susidorojimas su Helsinkio Grupės nariu. Duoti bet kokius parodymus atsisakau.
    — Tačiau išankstiniame tardyme jūs patvirtinote, kad pasirašėte Žiprės reikalu pareiškimą?
    — Tai patvirtinu ir dabar. į jokius kitus klausimus neatsakysiu.

    Teisėjas paprašo liudytoją sėstis. Petkevičienė pradeda kažko ieškoti švarkelio vidinėje kišenėje. Susidaro įspūdis, kad gali ištraukti ginklą, todėl pašoka sargybiniai, sunerimsta teisėjas ir prokuroras. Petkevičienė ištraukia . . . jau apvytusį rožės žiedą, ir, kol sargybiniai nesusigaudo, duoda jį Viktorui Petkui, sakydama:

    — Tai Tau, Viktorai, nuo Lietuvos jaunuomenės ir tikinčiųjų. Garbė Tau, Lietuvos Sūnau, atidavusiam laisvę už Tėvynės, tautos ir Žmogaus teises!
*  *  *

Birutė Pašilienė, 50 metų amžiaus, buvusi politkalinė, gyv. Klaipėdoje.
    — Viktoro Petkaus nepažįstu ir jokių reikalų nesu su juo turėjusi, todėl ir su šia byla nieko bendra neturiu.
    — Kratos metu pas jus išimta rašoma mašinėlė, dokumentas Estijos, Latvijos, Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiajam komitetui sukurti, kreipimasis į Vakarų šalių vyriausybes,pasirašytas Estijos, Latvijos, Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto. Visa ši medžiaga spausdinta mašinėle, kuri išimta pas jus kratos metu. Kaip galėjo šie dokumentai pas jus atsirasti, jei jūs
53

nepažįstama su Viktoru Petkumi?

    — Tardymo metu pilnai įrodyta, kad 1977 metų rugpiūčio 18, 19 d.d. buvau tardoma Vilniaus saugumo komitete, 20 ir 21 d.d. budėjau, todėl tomis dienomis, kada datuotas dokumentas, aš namuose nebuvau ir dokumento nerašiau. Mašinėlė rasta pas mane, yra ne mano. Saugumiečiai paskutiniu metu buvo iš manęs atėmę dvi rašomas mašinėles, ir aš buvau priversta ieškoti pirkti naujų. Visų pažįstamų klausinėjau, kas galėtų parduoti. Kas atvežė — nežinau, nes nebuvau namuose.

    — Bet kas nors namuose buvo, jei jau „kažkas" atvežė mašinėlę?
    — Taip, namuose buvo mano mamytė 85 metų amžiaus. Šiemet, balandžio mėnesį ji mirė.

    — Kuo galite paaiškinti, kad dokumentai, rasti pas Viktorą Petkų, analogiški rastiems pas jus? Dargi spausdinti ta pačia mašinėle — tai įrodyta ekspertų.
— Dar kartą pareiškiu, kad šio garbingo vyro — Petkaus aš nepažįstu, jokių dokumentų iš jo nesu gavusi, rastą dokumentą savo bute pirmą kartą pamačiau kratos metu. Tardytojas neva radęs mano rašomajame stale, tačiau aš pati jį pirmą kartą pamačiau tardytojo rankoje ir net su jo turiniu nebuvau supažindinta. Tai visa, ką galiu pasakyti apie mano bute rastą medžiagą. Visa tai nieko bendra neturi su Viktoru Petkumi. į kitus klausimus atsakinėti aš kategoriškai atsisakau.

    — Ar jūs pasirašėte dokumentą dėl Žiprės Algimanto, patalpinto į psichbaraką?
    — Taip pasirašiau. Jaučiuosi teisingai pasielgusi, nes Žiprė jau paleistas iš psichbarako. Tai įrodo, kad jis tikrai neteisėtai ten buvo patalpintas.

    — Kaip jūs pasirašėte dokumentus, nepažindama žmogaus? (prokuroras)
    — Apie Ziprę aš daug girdėjau per radiją, apie tai kalbama visame pasaulyje.
*    *    *


Lukauskaitė-Poškienė Ona Helsinkio Grupės narė, gyv. Šiauliuose.
    — Laba diena, Viktorai! (Nuoširdžiai jam nusilenkia). V. Petkus atsako atsistodamas.)
54

    — Ar pažįstate teisiamąjį?
    — Taip, Viktorą Petkų gerai pažįstu, nes aš, kaip ir jis, esu Helsinkio Grupės narys. Viktorą žinau kaip gerą, dorą, teisingą, principingą žmogų. Jis — giliai tikintis, mylintis savo kraštą ir žmones, aukšto intelekto ir daug darė Žmogaus teisių gynimo reikale, visada būdamas be galo teisingas. Aš, kaip Helsinkio Grupės narys, esu parašiusi protestą dėl šio teismo. Prašau skaityti mano protestą galiojančiu ir nedelsiant nutraukti šį gėdingą ir neteisėtą teismo procesą. (Lukauskaitei-Poškienei pasidarė silpna, atsisėdo).
    — Bet tardymo metu jūs neatsisakėte kalbėti?
    — Taip, bet kiekvieną kartą reikalaudavau nedelsiant nutraukti baudžiamąją bylą ir Viktorą Petkų paleisti. Daugiau į jokius teismo pateiktus klausimus neatsakinėsiu.

    Teisėjas leidžia liudytojams pasilikti salėje.
*   *    *


Ragaišis Romas, gyv. Vilniuje, buvęs politkalinys.
    — Būk sveikas, Viktorai!

    Teisėjui paprašius pasirašyti įspėjamuosius 189 ir 190 str., kategoriškai pasirašyti atsisako, motyvuodamas tuo, kad 189 str. yra įteisinta prievarta, o jis — prieš bet kokią prievartą, tuo labiau savo sąžinės neprievartausiąs. (Visa tai pareiškia labai griežtu tonu). Teisėjas kurį laiką sumišęs žvalgėsi į tarėjus, po to pareiškė, kad nors Romas Ragaišis ir nepasirašysiąs, už atsisakymą duoti parodymus ar už melagingus parodymus bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

    — Ką jūs žinote šioje byloje? Ar pažįstate Viktorą Petkų?
    — Viktorą Petkų pažįstu virš 10 metų. Tuo didžiuojuosi. Tai išsilavinęs, puikus, kultūringas žmogus! Labai mėgsta literatūrą, ypač poeziją, didelis savo krašto mylėtojas, plačios erudicijos žmogus. Aš gerai susipažinęs su V. Petkaus visuomenine veikla, skaitau jį garbingu ir doru žmogumi. Jis, būdamas Helsinkio Grupės nariu, mūsų visuomenei buvo labai reikalingas ir naudingas. Savo veikloje iškėlė eilę administracinių nusižengimų ir atkakliai gynė pilietines Žmogaus teises. Viktoro Petkaus areštas yra neteisėtas, kaip ir visas šis teismo procesas, todėl dalyvauti teisminiame nagrinėjime atsisakau! Daugiau į jokius teismo klausimus neatsakinėsiu!
55

    Teisėjas kreipiasi į prokurorą, tačiau šis atsako, kad jei liudytojas „atsisakė tamstai atsakyti, tai neatsakinės ir man".
*     *    *


    Calytis Ints, latvis, buvęs politkalinys,  į spėjamąjį straipsnį pasirašyti atsisakė.
    — Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, gerą, sąžiningą žmogų. Apie bylą nieko nežinau.
    — Tačiau tamsta parengtiniame tardyme patvirtinote Viktoro Kalninšo parodymus akistatoje su Viktoru Kalninšu!?
    — Taip, laike kratos pas mane buvo išimta medžiaga, liečianti Estijos-Latvijos-Lietuvos Tautinį judėjimą, bet ir tardyme, ir dabar pareiškiu, kad ši medžiaga negali būti panaudota prieš Viktorą Petkų pagal BK 68 str., todėl apie tai kalbėti yra netikslinga.

    — Ar jūsų bute susitiko Viktoras Petkus su Viktoru Kalninšu, ir kas organizavo šį susitikimą?
    — Mūsų susitikimas neturi nieko bendro su Viktoro Petkaus byla.

    Teisėjas skaito tardymo metu Calyčio duotus parodymus, kurie akistatoje su Viktoru Kalninšu dalinai patvirtina Viktoro Kalninšo duotus parodymus prieš Viktorą Petkų.

    — Šie parodymai išgauti mane šantažuojant, todėl prašau teismą skaityti juos negaliojančiais. Jie sufabrikuoti ir neteisingi. Duoti daugiau parodymų šiame teisme aš atsisakau.
*    *    *


Žiemelis Juris, latvis, buvęs politkalinys.
    — Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, gerą, sąžiningą žmogų. Šioje byloje dalyvauti atsisakau, nes teismą laikau neteisėtu.

    — Tačiau išankstiniame tardyme jūs parodėte akistatoje su Viktoru Kalninšu, kad Viktoras Petkus buvo atvykęs į Latviją Estijos-Latvijos-Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto įkūrimo reikalu ir buvo aptarinėjamos konkrečios šio komiteto darbo gairės?
    — Rygos KGB panaudojo šantažą šiems parodymams gauti. Viktorui Kalninšui už šiuos parodymus buvo išduota išvykimo į JAV viza, jo parodymai buvo tiesiog pirkti Latvijos KGB, todėl šie parodymai negali būti panaudojami prieš Viktorą Petkų kaip kaltinamoji medžiaga pagal.BK 68 ir 70 str. Šis teismo procesas
56

yra neteisėtas, ir duoti parodymus jame aš kategoriškai atsisakau. O mano parodymus, duotus išankstiniame tardyme, kaip išgautus šantažo būdu, prašau skaityti negaliojančiais.
*    *    *


Žukovskis Ivaras, latvis, buvęs politkalinys.
    — Ką žinote apie Viktoro Petkaus bylą?
    — Nieko nežinau.

    — Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Viktoru Petkumi?
    — Rygoje 1976 metais.

    — Ką kalbėjote per susitikimą?
    — Apie buitinius reikalus.

    — Kas jums žinoma apie Es-La-Li (sutrumpinti Estijos-Latvijos-Lietuvos pavadinimai; toks sutrumpinimas buvo vartotas išimtuose dokumentuose) komitetą?
    — Nieko nežinau.

    — 1976 metais jums paskambino Viktoras Kalninšas ir sakė, kad atvyko pas jį lietuviai, ir jūs nuėjote į susitikimą?
    — Neprisimenu.

    — Apie ką buvo kalbama?
    — Apie mus dominančius klausimus, pvz., kodėl Lietuvoje geresnis gyventojų aptarnavimas (aprūpinimas maistu), negu Latvijoje.

    — Kas jus supažindino su Es-La-Li komiteto dokumentais?
    — Rygos KGB, parodydama Kalninšo parodymus.

*    *    *


    Kalninš Viktoras, latvis, buvęs politkalinys. Šiuo metu išvykęs į užsienį.

    Teisme buvo paskaityti jo parodymai kaip kaltinamoji medžiaga Viktorui Petkui, sudarant baudžiamąją bylą pagal LTSR BK 70 str. ir 68-IId. Viktoro Kalninšo perskaitytais parodymais teisme teigiama, kad Viktoras Petkus buvo atvykęs į Latviją 1977 metų vasarą aptarti Tautinio Pabaltijo komiteto įkūrimą. Po to šiuo klausimu buvo susitikta Trakuose, o 1977 metų rugpiūčio 15—17 d.d. Viktoras Petkus buvo atvykęs į Rygą, kur, jam vadovaujant, buvo sustatyti įkūrimo dokumentai ir kreipimasis į Vakarų šalių vyriausybes, pripažinta šį komitetą galiojančiu ir
57

oficialiu. (V. Kalninšas detaliai parodė visą šio komiteto įkūrimo procesą ir komiteto numatytas tolimesnes perspektyvas). Teismas, remdamasis šia medžiaga, pripažįsta Viktorą Petkų antitarybiniu veikėju-recidyvistu.
*    *    *


Tarto EEns, estas, buvęs politkalinys,
    — Ką žinote šioje byloje?
    — Tiek išankstiniame tardyme, tiek šiame teisme aš parodymus duoti atsisakau ir prašau teismą paaiškinti, kuo yra kaltinamas Viktoras Petkus?

    — Liudininkui tai žinoti nebūtina.
    — Tokiu atveju, šiame procese dalyvauti aš atsisakau.

    Ens Tarto du kartus teistas už politinius įsitikinimus: 1956-60 m. ir 1962-67 metais; viso — 9 metus. Į teismo klausimus atsakinėjo tik estiškai ir kalbėjo tik per vertėją.
*    *    *


Mart Nikius, estas, buvęs politkalinys, 34 metų, dirba dėstytoju Tartu mieste užsienio kalbų kursuose.
    Į pirmąjį tradicinį teisėjo klausimą atsako estiškai, reikalaudamas kvalifikuoto vertėjo. Mart Nikius be žodžių atstumia jam pateiktą pasirašyti įspėjamąjį raštą ir, nelaukdamas teisėjo pateikiamų klausimų, pats prabyla:

    — Nežiūrint, kad jau antra diena šio teismo proceso, tačiau man iki šiol neaišku, kuo gi kaltinamas Viktoras Petkus? Kokius . . . (Teisėjas jo kalbą nutraukia).
    — Čia klausimus duodame mes, o jūsų pareiga — tik atsakyti.

    — Aš nežinau jūsų kodeksų, praktikos, jūsų metodų ir įpročių, man dargi nežinoma ar teismo procesas atviras, ar uždaras, nežinomas teismo sąstatas . . .
    — Prašau išklausyti: už atsisakymą duoti parodymus mes galime jus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

    — Prašau ir manęs išklausyti. Jūsų pareiškimą aš priimu kaip grasinimą, kaip prievartą išgauti parodymus, todėl automatiškai patenku į ginties būklę.

    Vertėjas šios frazės teisėjui neišvertė, tačiau pasirašymo lapelis dėl baudžiamos atsakomybės nuo stalelio buvo nuimtas.
58

    — Manęs dar niekas per visą gyvenimą taip neįžeidinėjo, nešmeižė ir nesityčiojo, kaip tardant Viktoro Petkaus byloje. Todėl aš tapau skeptišku ir nepasitikiu iš anksto paruoštais dokumentais, kadangi jie paprastai naudojami prieš mane. Prašau teismo šiuo klausimu priimti mano raštišką pareiškimą.

    Mart Nikius paduoda pareiškimą, ir teisėjas priima jį susipažinimui. Perskaitęs pareiškimą, teisėjas kreipiasi į Martą Nikius:

    — Jūs puikiai kalbate ir rašote rusiškai, todėl ir savo parodymus galite duoti rusų kalba.
    — Dabar esu sujaudintas, pavargęs nuo ilgo laukimo, todėl duoti parodymus negaliu jokia kita kalba, kaip tik savo gimtąja kalba. Todėl pakartotinai prašau duoti aukštos kvalifikacijos vertėją.

    — Jūs neatsakote į jums pateiktus klausimus ir reorganizuojate teismo darbą. Kas jums žinoma šioje baudžiamoje byloje?
    — Kaip jau sakiau, neturiu jokio supratimo.

    — Jums teko kalbėti Tartu mieste Calyčio bute apie Es-La-Li komitetą ir tautos padėtį?
    — Klausimas pateiktas absurdiškai: Calytis gyvena Latvijoje ir jokio buto Tartu mieste neturi.

    — Už neteisingą klausimo perteikimą vertėjas ima atsakomybę sau.
    — Dar kartą pabrėžiu kvalifikuoto vertėjo būtinumą teismo procese. Man teko būti Calyčio bute Rygoje šeimos ratelyje už pietų stalo.

    — Kada Viktoras Petkus paskutinį kartą lankėsi Tartu mieste?
    — Maždaug prieš metus, vasarą.

    — Rugpiūtyje?
    — Neprieštarauju.

    — O kas jums žinoma apie Es-La-Li Vyriausiąjį komitetą?
    — Išankstinio tardymo metu man buvo pateikti kai kurie dokumentų nuorašai be parašų.

    — Eksperto nustatyta, kad kai kurie dokumentai, išimti pas Viktorą Petkų, spausdinti rusų kalba jūsų mašinėle „Erika". Ką jūs galite pareikšti šiuo klausimu?
    — Aš nebuvau supažindintas su eksperto išvadomis ir šiuo klausimu galima turėti skirtingas nuomones. Kadangi KGB jau keletas metų domisi mano rašomom mašinėlėm, be to, KGB pastoviai turi galimybę lankytis mano bute (prieš keletą metų laike
59

kratos dingo mano buto raktai), aš įtariu, kad šie dokumentai yra paprasčiausiai KGB suklastoti. Be to, mašinėlės iš manęs paėmė neužblombuotas, tuo grubiai pažeisdami konfiskuojamų daiktų saugumą ir sudarydami sau galimybę mano mašinėle rašyti, kas jiems patinka ir tai vėliau pateikti prieš mane ar Viktorą Petkų kaip kaltinamąją medžiagą. Man šios mašinėlės reikalingos profesiniam dėstytojo darbui, todėl prašau teismą jas man grąžinti.

    — Aišku. Dabar paaiškinkite, kaip jūsų atspausdinta autobiografija pateko pas Viktorą Petkų?
    — Autobiografiją aš atspausdinau pats. Kaip ji pateko pas V. Petkų — nežinau, neprisimenu.

    — 1977.VII.25 d. kratos metu pas jus rasti bilietai: Tartu-Pil-va, Pilva-Maskva. Kuo galite paaiškinti šią kelionę į Maskvą?
    — Jūs neteisingai informuotas. Šiuos bilietus aš pats savo valia atidaviau. Be to, neįvykusios kelionės išlaidos man kompensuotos. Kelionės tikslas — atostogų metu pakeliauti po šalį.
*    *    *


Jauni liudytojai buvo apklausinėjami labiausiai siekiant V. Petkų pakaltinti amoralumu. Jei kas iš vaikinų pasakė, kad Sv. Velykų ar šv. Kalėdų proga ant šventinio stalo buvo sauso vyno, procese tai buvo kvalifikuojama kaip „jaunuomenės tvirkinimas".
*    *    *


Poškute Marytė, V. Petkaus šeimininkė, pas kurią eilę metų gyveno.
    — Ar pažįstate Viktorą Petkų?
    — Taip, labai gerai pažįstu — tai mano gyventojas. Duok Dieve visiems tokiais dorais žmonėmis būti, kaip mano Viktorėlis. (Duodamas pasirašyti įspėjamasis straipsnis). Aš esu giliai tikinti, todėl kalbu tik tiesą, tad nėra reikalo nei pasirašyti (griežtu mostu nustumia popierių).

    Ar jūs turite du kambarius?
    — Anksčiau turėjau vieną kambarį, todėl jis buvo pertvertas fanerine pertvarėle. Aš nuolatos būdavau jo pusėje, nes iš ten buvo apkūrenama krosnis.

    — Ar dažnai rinkdavosi jaunuomenė pas Viktorą Petkų?
    — Jaunuomenė labai mylėjo Viktorą Petkų, nuolatos būdavo pilna jaunimo.
60

    — Ar dažnai išgerdinėdavo? Kada išsiskirstydavo?
    Sergėk, Dieve, aš giliai tikinti ir netiesos nesakysiu! Viktoras ne tik negerdavo, ne tik nesu mačiusi jo išgėrusio, bet per eilę metų, kada pas mus gyveno, net kamščio nesu radusi, tvarkydama jo kambarėlį!
*    *    *


Poškute Onutė, V.  Petkaus šeimininkė, Marytės Poškutės sesuo.

— Gerbė Jėzui Kristui, Viktorėli!
    V. Petkus atsistoja ir pasveikina savo šeimininkėlę, įspėjamąjį raštą pasirašyti atsisako pareikšdama, kad ji yra katalikė ir sako visada tik tiesą.

    — Ar pažįstate Viktorą Petkų?
    — Taip, pažįstu gerai. Tai — labai doras, geras katalikas, sąžiningas ir garbingas žmogus. Duok Dieve, kuo daugiau tokių sūnų mūsų tėvynei! Tada nereikėtų nei milicijos, nei draugovininkų. Jis ne tik pats buvo labai garbingas, bet mokė ir kitus būti dorais ir garbingais. Jis buvo labai mylimas jaunuomenės, daug skaitė, mėgo poeziją. Ar blogas žmogus mylės Dievą ir poeziją?

    — Ar per susitikimus su jaunuomene dažnai girtuokliaudavo?
    — Pas mus išgyveno virš 10 metų — nei karto tokio atvejo nebuvo. Jis — tikras savo krašto patriotas, todėl jis rūpinosi aukštos moralės ir aukštų įsitikinimų diegimu jaunuomenei.

*    *    *


    Į teismą buvo atvežtas kažkoks KGB dalinių kareivis Civilis Rimantas, kuris matyt, davė teismui pageidaujamus parodymus. Jis nebuvo įleistas į liudytojų kambarį, o privilegijuotai laikomas teismo salėje. Liudytojų apklausos metu jis buvo pasodintas atskirai nuo liudytojų už prokuroro nugaros. Niekas iš liudytojų jo nepažinojo.

    Taip pat davė teismui, matyt, palankius parodymus ir Čivilienė, kareivio motina, kuri iš teismo salės išėjo per tarnybines duris.

    Kadangi minėti liudytojai — Civilis ir Čivilienė — buvo apklausti atskirai nuo kitų liudytojų, jų parodymai nėra tiksliai žinomi.
*    *    *
61

    Apklausinėjant liudytojus Mart Nikius ir Calytis Ins pertraukėlės metu kreipėsi reikalaudami, kad teismo procesas būtų verčiamas į estų bei latvių kalbas, nes ši byla liečia ir Estijos bei Latvijos interesus. Teisėjas prašymą atmetė, net nenurodes priežasties. Mart Nikius bandė remtis Tarybine konstitucija, tačiau teisėjas pakvietė į salę milicijos darbuotojus „viešai tvarkai atstatyti". Mart Nikius buvo priverstas atsisakyti savo teisėto reikalavimo.

    Kreipdamasis per vertėją, Mart Nikius prašė, kad jo pareiškimas būtų priimtas raštu. Ch. Lillena (vertėja) pažvelgė į teisėją ir, nematydama jo pritarimo, atsisakė priimti iš Marto Nikius pareiškimą. Šis pareiškimas vis tik buvo perduotas teisėjui, tačiau be jokių rezultatų.

    Apklausa pasibaigė tik 21 vai., tačiau tiek liudytojai, tiek susirinkę gausūs V. Petkaus draugai ir pažįstami dar ilgai stovėjo prie teismo rūmų.

    Sekančias dvi dienas niekas iš V. Petkaus prietelių nebuvo įleidžiamas į salę.

    Liepos 13 dieną teismo rūmų vestibiulyje prie Mečislovo Jurevičiaus, giliai tikinčio žmogaus, (gyv. Šiauliuose) priėjo KGB darbuotojas ir bandė jį nusivesti, bet tuoj pat buvo apsuptas liudytojų ir V. Petkaus gerbėjų. Jurevičiaus paimti nepavyko. Šis incidentas dar kartą parodė tikinčiųjų ir savo krašto mylėtojų solidarumo jėgą.

    Antras incidentas įvyko, kai, ruošiantis skaityti teismo nuosprendį, į salę buvo įleistas tik A. Terleckas iš Vilniaus. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė. Kiti liudytojai į salę įleisti nebuvo neva dėl vietų stokos. Visa salė buvo užpildyta KGB siųstais žmonėmis, įėjusiais pro tarnybinį įėjimą. Liudytojams dėl to protestuojant, KGB darbuotojas Baltinas brutaliai pastūmė Maskvos desidentų grupės narį Tatjaną Velykanovą, atvykusią dalyvauti V. Petkaus byloje. Ji parkrito ant cementinių grindų. Kolo sąmyšis. Prie vestibiulyje esančių puolė milicininkai su KGB darbuotojais. Provokacija buvo perprasta ir jiems pavyko išmesti už durų tik Tatjaną Velykanovą ir Jadvygą Petkeviečienę. Šį incidentą saugumiečiai filmavo . . .

    Liepos 14 d. teismo nuosprendžio diena iš visos Lietuvos suvažiavo daug jaunuomenės. Žinoma, darbo diena daug norinčių dalyvauti šioje protesto minioje negalėjo. Bet ir iš susirinkusių (buvo virš 70 žmonių) galima spręsti, koks populiarus ir mylimas
62

buvo Viktoras Petkus. Visų atvykusių rankose — gėlės — pagarbos ženklas Viktorui Petkui. Tai labai erzino KGB darbuotojus. O karštos tikinčiųjų maldos tiesiog siutino juos. Jie ne kartą reikalavo nesimelsti prie rūmų, nes tai pažeidžia „viešąją tvarką".

    Kasdiena vis sunkiau susidoroti su savo tėvynę mylinčiais sūnumis ir dukromis!  į  vieno nuteisto vietą stoja dešimt! Nesustabdyti upės bėgimo! . .

    Viktoras Petkus buvo vienas iš drąsių kovotojų už Žmogaus teises, bet ne paskutinis. Yra mūsų tautoje sūnų ir dukrų, kurie nebijos paaukoti savo laisvę ir gerovę už tautos laisvę ir Žmogaus teises, už tikėjimo laisvę Lietuvoje! Nebijos, nors ir nežmoniškai žiauriai baudžiami kovotojai už laisvę ir teisingumą!

    Teismo nuosprendis Viktorui Petkui: 3 metai kalėjimo, 7 metai lagerio, 5 metai nutrėmimo.

    TĖVYNĖ NEPAMIRŠ SAVO SŪNŲ ir DUKRŲ AUKOS!
63

SOS! SOS! SOS!

PSICHIATRIJOS PIKTNAUDŽIAVIMAMS
TARYBŲ SĄJUNGOJE TIRTI KOMISIJAI

PRANEŠIMAS
    1978 m. balandžio 20 d. į Tartu miesto Užsienio kalbų kursų kanceliariją atvyko Estijos TSR Valstybės saugumo komiteto Tartu miesto skyriaus darbuotojas Karlo Press. KGB darbuotojas norėjo perduoti buvusiam ten šių kursų dėstytojui Martui Niklusui šaukimą atvykti 1978 m. balandžio 26 d. į Vilnių Lietuvos TSR VS komitetan pas tardytoją T. Lazarevičių „paimtų rašomųjų mašinėlių grąžinimo reikalu". Pateiktąjį jam šaukimą M. Niklusas priimti atsisakė ir įrašė jame, jog pastaruoju metu jis yra tapęs sistemingų patyčių objektu, ir kad paimtas iš jo rašomąsias mašinėles turi grąžinti jam tie patys asmenys, kurie 1977 m. lapkričio 16 d. jas paėmė. Prisibijodamas, kad, jam išvykus KGB provokacijos (bandymas apiplėšti butą, pasikėsinimas į tėvų gyvybę ir kt.) gali pasikartoti, M. Niklusas balandžio 26 d. į Vilnių neatvyko.

   
1978 m. gegužės 5 d. apie 10 vai. į M. Nikluso butą Tartu mieste Vikerkaare gt. Nr. 25 atvyko milicijos darbuotojas, kuris, pasivadinęs rajono įgaliotiniu Aleksandru Synitsovu, paklausė M. Niklusą, ar jis nėra gavęs šaukimo atvykti į Tartu m. Vidaus reikalų skyrių? Sulaukės neigiamą atsakymą, milicininkas pareiškė, kad M. Niklusas turi skubiai ten nuvykti į esantį tame pačiame pastate Tartu m. OVIR-ą „numatomos kelionės į užsienį reikalu" ir pasiūlė jam čia pat sėsti į stovinčią prie namų milicijos mašiną. Niklusas milicininko pasiūlimo atsisakė, pareiškęs, kad šiuo metu valstybinei šventei artėjant, važiuoti į užsienį jis nesiruošia, ir kad OVIR-o darbuotoja Tuvike gali jam pranešti raštu, kokiu klausimu M. Niklusas yra kviečiamas pas ją atvykti. Tada A. Synitsovas ėmė grasinti M. Niklusui, kad jis būsiąs pristatytas į OVIR-ą su sargyba ir pasišaukė iš stovinčios prie namų mašinos butan kitą milicininką. Tačiau jėgos pareigūnai nenaudojo ir netrukus išėjo, palikę M. Niklusui šaukimą atvykti į Tartu m. OVIR-ą tos pačios 1978 m. gegužės 5 d. 11 vai. Šaukimas buvo be atsakingo įstaigos darbuotojo parašo, o įrašytoji jame M. Nikluso pavardėje buvo padaryta rašybos klaida.
64

    1978 m. gegužės 5 d. 11 vai. M. Nikluso bute pasirodė nepažįstama moteris, kuri, pasivadinusi psichiatrinės ligoninės medicinos seserimi, pareiškė, jog M. Niklusas privalo skubiai nuvykti „pas Tartu respublikinės psichoneurologinės klinikinės ligoninės vyriausiąjį gydytoją." M. Niklusas jai atsakė, kad jis atsižvelgia ir laiko galiojančiais tik rašytinius šaukimus. Tada medicinos sesuo pateikė jam voką su atitinkamu rašytiniu šaukimu. Šaukimą buvo pasirašęs dispanserinio skyriaus vedėjas V. Kanguvas. Vyriausiojo gydytojo pavardė išvis nebuvo minima, o atvykimo laikas — gegužės 5 d. 11 vai. — tiksliai sutapo su milicijos šaukime nurodytu laiku. M. Nikluso pavardėje vėl buvo padaryta ta pati rašybos klaida. Medseseriai M. Niklusas pareiškė, kad, prieš atvykdamas, jis turi dar pasikonsultuoti su kitais psichiatrais. Nurodytu šaukime laiku į psichiatrinę ligoninę jis neatvyko.

    1978 m. gegužės 7 d. M. Niklusas savo pašto dėžutėje rado šaukimą, kuriuo Tartu m. prokuroro padėjėas A. Nagelis įpareigoja jį gegužės 10 d. 10 vai. atvykti į Tartu m. prokuratūrą. Tą pačią gegužės 7 d. M. Niklusas savo laiške Nageliui paprašė jį pranešti, kuriuo konkrečiai reikalu Tartu Prokuratūra jį kviečia. Tol, kol jis negausiąs pranešimo raštu, į prokuratūrą atvykti jis atsisako.

    Atsižvelgiant į visa tai, kas anksčiau išdėstyta, o taip pat turint galvoje pasirodžiusius spaudoje šmeižikiško ir kiršinančio pobūdžio straipsnius ir gautus skaitlingus jo adresu anoniminius grasinančius laiškus M. Niklusas linkęs manyti, kad Estijos TSR KGB organai pradėjo naują kompaniją, norėdami uždaryti jį priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę. Paskutinį kartą analogiškas mėginimas buvo daromas 1976 metų pabaigoje, tačiau tuokart Talino psichiatras Griuntelis atsisakė įvykdyti KGB užsakymą — paskelbti psichiškai nesveiku žmogų, kurio jis-netgi niekada nebuvo matęs. M. Niklusas, kuris tuo metu buvo laikomas 57 paras Talino kalėjime ir visą laiką badavo, protestuodamas tuo prieš inkriminuojamus jam melagingus kaltinimus, buvo galų gale paleistas, nes prokuratūros nutarimo žodžiais, „patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn . . . nebuvo reikalo."
M. Niklusas
Tartu, 1978 m. gegužės 9 d.
*    *    *
65

HELSINKIS IR TARYBINĖ TIKROVĖ

    1978 m. gegužės 26 d. Maskvoje, Šiaurės upių uoste buvo sulaikyti Romas Giedra ir jo žmona Lidija Giedrienė. Abu lėktuvu atskraidinti į Vilnių ir pristatyti į saugumo rūmus. Padarius asmenine kratą, pas R. Giedrą buvo išimta:
    1. Atviras laiškas lietuvių ir rusų patriotų.
    2. Valentino Turčino knyga „Baimės inercija".
    3. „Vestnik ruskogo studenčeskogo dviženija"
    4. Mašinraštis „Vestnik ruskogo krestianskogo dviženija".

   
Giedrienė Lidija po apklausos buvo paleista, o Giedra Romas buvo sulaikytas VSK tardomajame izoliatoriuje tris dienas.

    Romas Giedra — vienas iš ketverto nuteistų 1962 metais už bandymą pabėgti iš TSRS. Ir šiuo metu nesėkmingai rašo pareiškimus, prašydamas išleisti pastoviai gyventi į JAV, kur gyvena jo tėvas Juozapas Giedra. Tarybiniai organai tik tyčiojasi iš jo, nežiūrint, kad Helsinkio susitarimuose aiškiai nurodoma, jog Tarybų Vyriausybė pasisako už šeimų sujungimą ir teisę emigruoti pas pirmos eilės gimines.

    Labai apgailestaujame, kad lietuviai patriotai yra priversti ieškoti prieglobsčio emigracijoje.
A. Viršulis
*     *    *


    1978 gegužės pabaigoje KGB ir jų talkininkai susidomėjo Vilniaus Eksperimentiniu metalo pjovimo staklių moksliniu institutu — gamykla. Jie norėjo išsiaiškinti, kas daugino ir platino kažkokį atsišaukimą. Po šnipelių ir agentų apklausos apkaltinta Montavimo-prietaisų skyriaus programuotoja Zinaida Dapšienė. kuri dirbo su darbuotoja Janina ištekėjusia už Seiliaus, KGB darbuotojo. Apklausos metu buvo teiraujamasi, kas kur gyvena, su kuo susitinka, ar jų šeimininkai bei pažįstami neturi spausdinimo mašinėlių, ar neužsiiminėja kokia nors nelegalia veikla? Kadangi viena inžinierė gyvena pas Keršiūtų Danute kuri pagal agentų pateiktas žinias turi spausdinimo mašinėlę bei kažką spausdina, susidomėta ir ja (Keršiūtė dirba Kultūros ministerijos žinioje). KGB atkreipė dėmesį dar į tą aplinkybę, kad prieš porą metų tos pačios ministerijos žinioje dirbęs Kęstutis Baravykas skundė Keršiūtę, kad ji skaitantį ir platinantį Šv. Raštą. Deja, tuo metu
66

rimčiau Keršiūtės apkaltinti nebuvo galima, nes skundiko asmeninis kerštas ir šantažas bei iš piršto išlaužti argumentai buvo perdaug akivaizdūs. Dabar KGB darbuotojams Keršiūtė atrodė tikras laimikis. Ir štai prieš pat Dapšienės Zinaidos suėmimą gegužės 30 d. 11 vai. 30 min. trys kagėbistai, vadovaujami majoro Rimkaus, Keršiūtę Danute užpuolė įstaigos kieme ir, visiems matant, brutaliai jėga įstūmė į lengvąją mašiną.

    Deja ir šį kartą KGB turėjo nusivilti: nieko nepešę iš D. Keršiūtės buto turėjo išsinešdinti. Bijodami, kad, ilgai delsiant gali „pasprukti" numatyta auka, kitą dieną Dapšienė Zinaida buvo areštuota ir išvežta. Namas, kur gyveno Dapšienė buvo apstatytas šnipais.

    Tolimesnis Z. Dapšienės likimas nežinomas. Po jos suėmimo vykę gamykloje tardymai rodo, kad jai norima sudaryti bylą.
L. Vartinis
*    *    *


    1977 m. lapkričio pradžioje moksleivis Egidijus Jonaitis su dviem draugais nuplėšė tarybines vėliavas nuo Vilniaus Elektrografijos instituto pastato. Jis buvo prievarta uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Kitų dviejų jaunuolių likimas nežinomas. Prašome informacijos.
*    *    *


    Černiachovsko mieste (Kaliningrado sritis) specpsichiatrinėje ligoninėje kalinamas Henrikas Klimašauskas iš Kauno, nuteistas 1976 m. už Solženycino knygos „Gulago salynas" laikymą ir vertimą į lietuvių kalbą.

*    *    *


    N. Vilnios psichiatrinėje ligoninėje prievarta laikomas nuo 1972 m. studentas medikas Arvydas Cekavičius. Jis baudžiamas už literatūrinių vakarų rengimą.

    Psichiatrinės ligoninės vis plačiau panaudoja „gydant" sveikus žmones organizmą ir psichiką ardančius chemikalus.
*    *    *
67

APIE BALIO GAJAUSKO TEISMĄ

    Už pogrindine veikią iškalėjęs 25 metus (1948—1973) Balys Gajauskas vėl nuteistas — 10 metų ypatingai griežto lagerio darbų ir 5 metus tremties. Apkaltintas „nusikaltimais", už kuriuos demokratinių šalių teismai nebūtų leidę saugumo pareigūnams net laikinai sulaikyti „nusikaltėlį" — davęs vienam žmogui paskaityti porą knygų, išvertęs vieną „Gulago salyno" skyrių, sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupęs Lietuvos partizaninio judėjimo dokumentus.

    Parengtinio tardymo metu buvo apklausti 37 liudininkai. Iš jų tik vienas; kažkoks Stavskis, paliudijo dalį šių „nusikaltimų". Net saugumo skirtasis advokatas Gavronskis pareiškė teisme — kadangi valstybės kaltintojus neįrodęs teisiamojo nusikaltimo, siūloma pakeisti 189 straipsnį.

    Kaltinamasis neprisipažino kaltu. Teisme papasakojo, kad tardytojas Kazys grasinęs atvažiuoti į Kauną ir „pakratyti jo motiną, kad ta išleisianti paskutinį kvapą", o jeigu jis duos parodymus, tai bus paleistas namo.

    Teismo komedija buvo blogai režisuota. Prokuroras Bakučionis vaizdavo dorą lietuvį!, kuriam suprantamos teisiamojo ir jo motinos kančios. Todėl jie paprašė teismą nubausti „valstybinį nusikaltėlį" Gajauską „tik" 7 metus griežto režimo lagerio darbų ir 5 metus tremties.

    Po teismo nuosprendžio sekretorė aiškino, kad niekas nesitikėjo, jog teismas paskirs griežtesnę bausmę, negu prokuroras reikalavo. Labai grubus teisėjas Radžiūnas pridėjęs metus. Po tiek pat „pridėjęs" ir abu tarėjai . . . Lyg mes nežinome, kad tarėjams tepalikta teisė linkčioti galvą. Yra žinoma, kad KGB, Lietuvos Aukščiausiasis teismas ir kitos „juridnės" įstaigos yra Charazovo ir gen. Vorošilovo žinioje. Tačiau ir šie atlieka tik vyr. režisierių vaidmenį. Baigus teisminę procedūrą, prokuroro, advokato kalbos ir teisiamojo paskutinis žodis teletaipu perduodami į Maskvą. Ten „kažkas" nustatė bausmės dydį, kurį lietuviškasis teismas sužinojo tik prieš pat nuosprendžio paskelbimą.

    Visiškai teisus Simas Kudirka tvirtinęs, kad nuosprendis Baliui Gajauskui yra Maskvos nuosprendis nepaklusniai Lietuvai, kerštas už jos troškimą būti laisvai ir nepriklausomai nuo imperialistinės Rusijos.
68

    Balio Gajausko procesas priminė kruvinus Stalino laikus, turtingus žiauriais nuosprendžiais. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisėjas perskaitė Maskvos nustatytą bausme lietuviui patriotui.

    Kaip vyko teismo spektaklis teismo salėje ir rūmų vestibiulyje. Balandžio 12 d. 10 vai. penki rusiškai kalbą kareiviai ir karininkas įvedė į salę kaltinamąjį. Saugumas nepraktikuoja leisti į politinius procesus lietuvišką jaunimą ir norinčius stebėti teismo procesą. Greitai į salę buvo suleisti čekistai ir viskam abejingi korespondentai. Teisiamojo draugai, jų tarpe ir trys kunigai, veltui mėgino įeiti į teismo salę. Ypatingu uolumu, saugant įėjimą, pasižymėjo čekistas, disidentu pramintas „Berija" Pavėlavusiam A. Terleckui papulkininkis Baltinas pasiūlė įeiti į salę. Antanas Terleckas palaikė šį žestą provokacija, tačiau draugai patarė pasinaudoti proga stebėti procesą. Liudininkus apklausus, salėje buvo leista pasilikti Balio motinai ir kai kuriems jo artimiesiems.

    Tą pačią dieną, kai teisė B. Gajauską, Mordovijos dienų draugą, R. Ragaišį tyčia buvo iškvietę į saugumą. Į saugumo komitetą R. Ragaišis nenuėjo. Jam dar nespėjus grįžti iš darbo į namus, namuose jau laukė pakartotinas kvietimas. Nežiūrint į visus pakvietimus, Ragaišis atvažiavo į teismą. Kelią į salę jam pastojo „Berija". Abu susiginčijo. Atskubėjo papulkininkis Česnavičius. Ragaišį saugumiečiai ironizavo. Jis gi jiems atsikirto: „Aš iki šiol nežinojau, kad jums priklauso ir Aukščiausiasis teismas". Čekistas iškvietė miliciją. Milicininkas mėgino Ragaišį nusivesti „pasikalbėti". Tačiau draugai neleido. Česnavičius įsakė neliesti Ragaišio. Nors Ragaišis ir ne „raupsotas", o teismas vyko prie „atdarų" durų ir vietų salėje buvo, bet Ragaišis, kaip ir jo draugai, liko už salės durų.

    Išvesti iš kantrybės disidentai saugumo pykčiui ėmė porinti politinius anekdotus. Vienas paklausė majorą Trakimą, ką čekistai darys, jei Brežnevas Vokietijoje paprašys politinio prieglobsčio? . .

    Teismo salėje tuo metu buvo apklausinėjami liudytojai. Teisėjas reikalavo tų pačių parodymų, kuriuos visokiomis priemonėmis buvo išgavęs tardytojas. Išsigandusi teisėjo pažadėtų 3 metų bausmės, liudytoja Cizikienė atsisėdo šalia Balio Gajausko.

    Ketvirtadienį po paskutinio B. Gajausko žodžio draugai mėgino perduoti jam gėlių. Karininkas, stovėjęs sargyboje, metė puokštę atgal jiems po kojomis. Nesusivaldęs A. Terleckas sviedė karininkui lietuviškai „kiaulė". Motina ėmė raudoti. Draugai
69

mėgino ją guosti: „Ko verkiate? Kam rodote priešams savo ašaras? Reikia didžiuotis tokiu sūnumi, o ne verkti." Pribėgęs „didvyris" Urbonavičius ėmė šaukti: „Kuo didžiuotis, kuo?" A. Terleckas atsakęs, kad niekas su juo nenori kalbėti. Tada „didvyris" ėmė gąsdinti: „Jūs patį reikia pasodinti šalia teisiamojo. „A. Terleckas atkirto: „Po dviejų metų kviesiu į šią salę. Tik tada nejus kaltinsite mane, o aš jus." Gali būti, kad čekistai turėjo įsakymą neprovokuoti daugiau A. Terlecko. Šitaip „dvikova" ir baigėsi.

    Penktadienį, išklausiusi nuosprendžio, motina suklupo. Iš saugumo kalėjimo atvykusi felčerė rusė mėgino suteikti motinai pagalbą. Motiną globojusios moterys demonstratyviai atstūmė „ištiestą pagalbos ranką".

    Po nuosprendžio dauguma čekistų ir korespondentų paliko teismo rūmus. „Berija" nusprendė pasityčioti iš disidentų: „Žiūrėkite, kiek jūsų mažai, o mūsų daug ..." Vienas iš disidentų atsakė: „Kinų dar daugiau. Kai jus teis gėlių neatnešime."

    Disidentų elgesys teismo metu rodo, kad nuosprendžio B. Gajauskui autoriai blogai pažįsta lietuvių tautą — jie galvoja, kad žiauriu nuosprendžiu paklupdys ją.

    Po teismo prokuroras Bakučionis teisinosi, kad jis nesitikėjęs tokios teismo pabaigos. Visi jie laukę daugiausia S metų bausmės. Tai Maskvos tarnų apgailėtina vaidyba, kuri tačiau neapsaugos jų nuo teisingo istorijos teismo.

    Disidentų garbės reikalas — ateityje tokiuose teismo procesuose atsisakyti atsakinėti į teisėjų klausimus. Laikas suprasti, kad lietuviai teisėjai ne teisia, o perskaito Maskvoje priimtą nuosprendį. Lietuviai teisėjai tik padeda Kremliui sudaryti iliuziją, kad Lietuvos teismai suverenūs. Reikia prie gėdos stulpo prikalti teisėjų mantijomis apsirengusius čekistus!

    Džiugu, kad Laisvės radijo vadovybė supranta, kad mūsų emigrantų pareiga — padėti pavergtai tautai.

    Dėkojame Simui Kudirkai, Jurašams, K. Jokūbynui, generolui Grigorenkai. K. Linkauskui ir kt. už atsiliepimą į B. Gajausko teismą. Jam paskirta bausmė yra tolygi mirties nuosprendžiui — teisingai pabrėžia ir Vatikano radijas. Dievui padedant, iš mirties rogų jį gali ištraukti tik mūsų emigrantų protestai, Vakarų valstybių reikalavimas, apeliavimas į laisvojo pasaulio sąžinę.

    Dėkojame belgų advokatui p. van der Bošui už jo nuoširdų norą padėti B. Gajauskui. Linkime sėkmės jo pastangoms išplėšti nuteistąjį iš KGB nagų.
70

    Nepamirškime ir kitų tarybinio režimo aukų: lietuvių tautos dvasios milžino Petro Paulaičio, P. Plumpos, V. Petkaus, Š. Žukausko, H. Jaškūno ir kitų. Jie kenčia už mūsų visų laimę.
A. Liepa
*    *    *

ATVIRAS LAIŠKAS
 
    Pirmiausia prisipažįstu, kad toks kreipimasis mano rašomas pirmąjį kartą, todėl iš anksto prašau jį skaitysiančius atleisti už trūkumus.

    Esu moksleivis, šiemet baigiąs vidurine mokyklą. Prieš „išeidamas į gyvenimą", noriu pasidalinti su visais, kas susikaupė manyje per dešimt mokymosi metų, pasidalinti savo tikėjimu ir neviltimi. Tebūna šio laiško adresas: „Visiems geros valios žmonėms". Taip, aš esu klystantis, kaip daugelis, bet kreipiuosi į Jus, žmones, o ypač į savo bendraamžius — į Lietuvos jaunimą — prašydamas savarankiškai apmąstyti šį laišką.

    Mes „išeiname į gyvenimą". . . Reikia pasakyti, kad iš gyvenimo, kaip jis suprantamas mūsuose, jau nieko nesitikiu. Kiekviename žingsnyje — melas, veidmainystė, apsimetimas ir išsigimimas. Tokį gyvenimą pažinau per tuos mokykloje praleistus metus. Jaunuoliai, argi Jūs to nematote?! „Kalbi, kaip iš rašto", — atsakytumėte daugelis, nes Jūs atpratinti matyti ir mąstyti patys. Už jus mato ir mąsto generalinis sekretorius, TSKP ir VLKJS. Juokingas biurokratizmas, netolerancija, fanatizmas — net smulkmenose! Mes su tuo apsipratome. Atrodo — kitaip ne būti negali. Mokytojas nerausdamas atvirai mums sako, kad, jeigu nebūtų spaudimo iš viršaus, pusės klasės mokinių gautų nepatenkinamus trimestrinius pažymius. Mokykloje turi būti 100 proc. pažangumas . . . Stojame į komjaunimą . . . „Ne, niekas neverčia, bet . . . Nesvarbu, ką galvoji, — suintymėja agitatoriaus balsas, — žinai, reikia 100 proc. komjaunuoliškos klasės . . .". O eidami po pamokų pro parduotuvę, galėjome ne kartą „gėrėtis", kaip pro užpakalines duris (paradinės užrakintos) slenka „išrinktųjų" eilutė ...

    Paimk bet kurį žurnalą ar laikraštį — kaip, visa atrodo kitaip! Tas pats gimtojoj vietoj įvykęs blankus mitingas spaudoje virsta
71

„audringa pritarimo TSKP politikai demonstracija", ir Jūsų mokyklos moksleivių eisena Gegužės 1-sios proga — „didžiosios meilės ir ištikimybės darbininkų klasės reikalui" išraiška. Ar tos demonstracijos būtų įvykusios, jei nebūtų kam organizuoti „iš viršaus"?

    Vargu ar buvo diena, kad nesusidurčiau su tokiu ar panašiu faktu. Nebetikiu tarybine santvarka, jos trafaretiniais, nubodusiais lozungais, jos ateitimi. Spaliui 60, bet jo veidas sutrauktas purvinos sąžinės raukšlėmis, jo gyslomis teka alkoholis, jo smegenis ėda beviltiška sklerozė. Brežnevo lūpos kartoja Lenino šūkius ir praktikoj taiko Stalino metodus.

    Lietuvos jaunime, ar tau jau įkalė, kad tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimas tai — „klasių kova", ar Tu jau įtikintas, kad Lietuvos partizanai — buožės, banditai ir žvėrys?

    „Žvėrys ..." — atrodo, nuoširdžiai virpa mokytojos balsas, pasakojantis apie pokario žiaurumus. Bet kodėl Jūs nepasakojate, mokytojai apie kūdikius, kurie užduso sausakimšuose gyvulių vagonuose dėl Stalino „klaidų"? Kodėl neklausiate „už ką?" Jūs jau seniai išmokote nematyti, kaip „humaniškieji" tarybiniai kariai ir „liaudies gynėjai" atsegiojo kelnes miestelių rinkose išmestiems lavonams, kaip mėšlais ir plytomis drabstė jaunas krūtines. Juk visa tai matė mano tėvų karta! Ne, Jūs to „neprisiminsite" . . . Jūs jau išmokote nematyti, kaip kad išmoko to ir daugelis „neeilinių" žmonių: menininkų, rašytojų ... Ar galima Jus ir juos už tai gerbti? Štai vienuoliktos klasės „Lietuvių literatūros" vadovėlyje skaitome atvirą A. Jonyno prisipažinimą, kad asmens kulto aplinka nuolat vertė poetus dirbtinai gražinti tikrove, „sudaryti poetinį įspūdį, esą aukštieji komunizmo idealai jau tapo gyvenimo tiesa". Todėl esami trūkumai buvo menkinami, priešą buvo siūloma rodyti silpnesnį, negu jis iš tikrųjų buvo, — paaiškina vadovėlis. Poetus — tiesos dainius — privertė vaizduoti ne tiesą, reiškia — meluoti! Kur garantija, kad jie ir dabar nedaro to paties?! Man rodos, geriausiai šią problemą išsprendė Teofilis Tilvytis, kuris, 1947 metais odėje „Garbė didžiajam Stalinui" iki šleikštumo persaldintais posmais šlovinęs „didįjį naujojo pasaulio Vadą", socialistinės demokratijos tariamo restauravimo laikotarpiu
rašė:
    „Stalinas nukaltas buvo
    Iš granito tvirto.
    Vakar Dievas tas nugriuvo
    Ir skalda pavirto".
72

    Štai idealus tarybinis kūrėjas! . .
    Na, dėl meno tūlas sakys, kad buvo „asmens kulto" laikai, rašytojus „įkvėpdavo" Sibiro grėsmė ir 1.1. Bet palaukite. Kas asmens kuito laikais kalbėjo, kad egzistuoja toks kultas? Jeigu tuomet šalyje, kur valdė liaudis, ji galėjo būti taip nustumta nuo valdžios aparato, tai juk su pasikeitusiais vadovais pati santvarka, kurioje tai įmanoma, nepasikeitė. Todėl ar negali ta pati istorija kartotis ir mūsų dienomis? Tada juk niekas „nepastebėjo", kad trūkumai menkinami, o laimėjimai padidinami iki reikiamų mastų. O tie, kurie nesutiko su šia klastote, buvo apšaukiami; kaip ir dabar, tikrovės juodintojais, liaudies priešais ir iškeliaudavo į „Rytų Ameriką" (Taip pravardžiavo Sibirą).

    Argi gali doras žmogus būti tokios santvarkos ir valstybės rėmėjas?

    Plakatai skelbia, kad tarnyba šlovingosios tarybinės armijos eilėse — garbinga kiekvieno piliečio pareiga. Ar galiu aš laikyti garbinga šią „pareigą", jei pagal mano įsitikinimus TSRS — mano Tėvynės okupante? Kokią teisę turi TSRS to iš mūsų reikalauti? Ar galima mylėti Tėvynę, remiant jos užgrobėją? Ar gali žmogus remti valstybę, kuri nekaltai išžudžiusi milijonus savo piliečių, bando išteisinti save vieno asmens „klaidomis". O gal Jums, jaunuoliai, žodis „sąžinė" beprasmis?

    Mes, jaunimas — minkščiausia tautos dalis. Mus ir pasirinko svetima žalojanti įtaka. Ar Jūs nepastebite, apie ką dabar dažniausiai kalbame? Alkoholis, šlykščiai traktuojama priešinga lytis, na, dar kosminiai greičiai motociklais pasigėrus ... Iš savo spetynioliktmetės patirties aš pribrendau visiškai nuoširdžiai sušukti kartu su Majakovskiu: „Šalin jūsų „meilę"! Šalin jūsų meną! Šalin jūsų santvarką! Šalin jūsų religiją!" Nors Majakovskis taikė tai kapitalistinei santvarkai, bet, kaip matote, ir TSRS socializmui tie lozungai kuo puikiausiai tinka . . .

    Aš — tikintis. Visur girdime kalbant apie sąžinės laisvę, o tikrovėje — buka, nesąžininga, brutali ateistinė propaganda, žeminanti tikintįjį dar mokyklos suole. Kasdien kalbama apie lygias piliečių teises. Bet juk čia pat mokyklos suole, tikintis laikomas antraeiliu — „neatsikračiusių prietarų", „močiutės pasakų". Mano nelygiateisiškumą įtvirtina pati konstitucija, suteikdama antireliginės propagandos laisvę, ir nesuteikdama religinės propagandos laisvės. Sakysite — tamsybiškumo skleidimas mūsuose draudžiamas. Bet kur tarpvalstybinis, tarptautinis
73

Helsinkio susitarimų patvirtintas kriterijus, kuriuo nustatoma, kas yra tamsybiškumas, kas ne? Aš esu krikščionis ir laikau savo įsitikinimus pačiais pažangiausiais, šviesiausiais. Taip žemėje mąsto apie milijardas žmonių. Didelis procentas gyventojų taip įsitikinę ir mūsų Tėvynėje. Jeigu draugas L. Brežnevas mano kitaip, mes galim diskutuoti, bet niekas neturi teisės laikyti antraeiliais krikščioniškųjų įsitikinimų piliečių. O kaip iš tikro yra? Religija pas mus palenktas medis, kurį visos ožkos graužia, bet tik po šiuo medžiu randa prieglobstį mūsų Tėvynė, ir tik čia asmeniškai mano viltis.

    Paskutiniaisiais metais „Moksleivis" vengia diskusijų religiniu klausimu, tarsi jis tikrai būtų atgyvenęs ir nebedomintų jaunimo. Iš tikrųjų didelei mūsų jaunosios kartos daliai rūpi labiau madingi džinsai, brangus tranzistorius, tėvo „Žiguliai", negu panašūs klausimai. Ko mes ieškome kine, literatūroje? Ar ne to paties, ko daugelis ieško ir gyvenime — apsvaigimo, išsivadavimo iš savęs, iš savo minčių, savo sąžinės . . . Tam padeda ir beprasmis madų vaikymasis, ir abuojas šokio ritmas. Tam ir niūrūs, klaikų labirintą primeną literatūros kūriniai . . . Tam ir himnai — bejausmės gražių žodžių sankaupos, suklastota istorija — TSRS ir LTSR himnai. Tam ir alkoholio upės . . . Oficialioji spauda džiūgauja, kad vis mažiau religingo jaunimo, kad, dėl idėjinio nesubrendimo į VLKJS gretas neateina tik vienetų vienetai (užtat į nepilnamečių kolonijas ateina toli gražu ne „vienetų vienetai", ir nemažas procentas iš „idėjiškai subrendusiųjų" tarpo). Tave, jaunuoli, gąsdina patyčios, kad tu tikįs „močiutės pasakomis"? Tu bijai „atsilikėlio" vardo? Kai kas labai suinteresuotas, kad taip būtų. Kai kam reikia, kad nors oficialiai tu būtum ateistas. Iš kažko penkmečio pabaigoj partija pareikalaus ataskaitos apie netikėjimo augimą jaunimo tarpe. Taigi ne tu vienas kaltas, kad esi religinis analfabetas. Buvo kam pasistengti, kad visas tavo religinis supratimas nesiektų toliau „senelio, vaikščiojančio debesimis". Buvo kam „įrodyti", kad dangus — graži pasaka, sugriauta J. Gagarino . . . Gal būt, Tau, jaunuoli, jau įkalta, kad tikėjimas nemokšiškumas, prietarai, vergija. Bet kaip galima taip aklai tuo patikėti. Ar įmanoma teisingai spręsti apie tai, ko nepažįsti? Jaunuoli, išbandyk pats tą „prietarą", įsigilink į Kristaus mokslą, ir tada . . . Beje aš prašau labai sunkių dalykų . . . „Ir šis pamokslauja, kaip TSKP CK generalinis sekretorius ir kiti" —
74

pamanysi Tu. Įsigilinti . . . Mąstyti . . . Kam tai. Tuo sotus nebūsi. Deja pavergėjų naudai taip galvoja jau didelė tautos dalis.

    Norint ką nors pažinti, negalima tenkintis išviršiniais įspūdžiais. Jaučiu, kad esu radęs Tiesą, ir negaliu jos neskelbti.

    Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Jeigu Tu esi ateistas, tai tik todėl, kad niekada nebuvai teisingai supratęs tikėjimo. Dievas — tai ne kokia neapčiuopiama iliuzija. Tai — VISKAS! VISKAS ta prasme, kad Dievas — Aukščiausia, Begalinė Būtis. Užtenka šio supratimo ir žmoguje jo sieloje, gyvenimo būde atsiranda visos sąlygos didžiausiam vidiniam perversmui, revoliucijai. „Dievas — begalybės „Aš" — sako Viktoras Hugo. Begalybė ne tuščia, šalta, tamsi, beribė kosmoso ar laiko erdvė. Jisai — Gėris. Jis Tave myli ir laiko savo bendradarbiu. Ar šis žinojimas nesuteikia energijos viso gyvenimo veiklai?

    Aš noriu papasakoti Jums, Lietuvos jaunuoliai, kaip savo broliams, ką jaučiu, pareidamas namo iš bažnyčios po šv. Komunijos. Gal Jūs nežinote, ką tai reiškia? Tad žinokit — meilės Dievas neliko šaltas mūsų gyvenimo kovos stebėtojas. Jis įsiveržė į ją, net laužydamas gamtos dėsnius, kad mus paremtų, mus nuramintų, mus išgelbėtų, Jis — Kristus — gyvena su mumis ir šiandien. Jis asmeniškai atėjo į mano dvasią, į mano nemedžiaginę širdį. Keista ir kartu nepajudinamai ramią jėgą jaučiu aš savyje, eidamas pavakario takeliu į namus. Viskas atsinaujino, įgavo naujos prasmės — beblėstantis horizontas, dulsvi kontūrai priešais stūksančios kalvos — primena man uolingą Jeruzalės kalvą, kur vienąkart ant akmenų žibėjo kraujas — visų Atstumtojo, Paniekintojo kraujas. Kaip dažnai mes taip paniekiname kai kuriuos iš mūsų tarpo . . . Mano kelio pabaigoje žiba namučių langeliai,  į einu vidun. Kur tie smulkūs kasdieniniai vaidai, lipniu voratinkliu aptraukia šeimos dienas? Kur tas namiškių įkyrumas, kurį anksčiau skaudžiai išgyvendavau? Net pasakytas užgaulus žodis nesukelia, kaip prieš tai, pykčio, bet verčia susimąstyti: ar labai laimingas tas žmogus, mane užgavęs? Ar laimingesnis būsiu aš, jam atsikirtęs? Ar ne mano pareiga jį nuraminti, pradžiuginti? Bet tai mąstau ne aš, o Kristus manyje. Ar ne iš čia tokia permaina.

    Ak pabandykime pajusti, kaip gera būti skaidriu, iš anksto pasiruošiusiu vien džiuginti kitus — tai niekad nepabostantis hobi, tikrai!  į  visus klausimus tau atsako Kristus. Tu žinai, kas gera ir kas ne. Belieka — veikla! Ar nedžiugina tokios veiklos galimybė
75

mūsų sąlygomis? Šėlsta visuomeninis, valstybinis, moralinis melas Tavo tauta pavergta, skandinama degtinėje ir ateizme. Pats esi silpnas, bet pirmyn! Kristus veda! Tiesos trokštanti dvasia negali susitaikyti su melu!

    Jaunuole gal tu dar nieko negirdėjai apie Danute Burbaitę, Nijolę Sadūnaite, Algimantą Šaltį? Tai — mūsų drąsintojai, mūsų garbės ir laisvės žybtelėjimai. Bjauriausiu melu mūsų tautai atimta nacionalinė laisvė, bet jos kibirkštis nešiojamės kiekvienas savo dvasioje. Išlaikykime tas kibirkštis — laisvės troškimą, gražius mūsų papročius, sąžiningumą. Atėjus laikui suliesime jas vienon liepsnon. Sekime Tuo, Kuris nurodė žmonijai tikrosios laisvės kelią!

    Kreipiuosi į Tave, Lietuvos Jaunime, tikėdamas, kad Tau jau nusibodo žudanti beidėjiška, bedvasė aplinka, oficiali niekšybė, įteisintas blogis, savižudybės aklavietė. Todėl prašau šiuo laišku: išeikime ne į tą gyvenimą, kuris neduos nieko, išskyrus sumaterialėjimą, miesčioniškumą, Tiesos išdavimą, nusivylimą, pražūtį. Išeikime į tikrąjį gyvenimą, kuris duos visko, t.y. pakankamai jėgos nušluostyti kančios ašarą, pakankamai progų būti išjuoktam dėl Tiesos, užtektinai gabumų pamaitinti alkstantį ir trokštantį, kiek nori laiko dalintis savo džiaugsmu su žmonėmis. Juk ar ne gražu, jaunuoliai, keisti save ir kitus, būti atsidavus didžiausiai Idėjai?! Juk dabar tokių per maža — jie šmeižiami, baudžiami, niekinami. Būti Tiesos kariais, apsiginklavusiais tik ta Tiesa!
76

RAUDONASIS KARAS


    Apsistosim, kai raudonu žiedu
    Visa žemė skaisčiai pražydės.
    Tegu tautos vieną himną gieda,
    Visos tautos — iš visos širdies.
                S. Nėris

    Nei penkiakampė raudonoji žvaigždė, nei pjautuvas su kūju virš žemės rutulio nėra atsitiktinumas, nėra koks žaidimas ar papuošalas. Tai tikslas, aiškus ir viešas, skelbiamas kiekvienam ir visai žmonijai. Tai besąlygiškas pasiryžimas jo siekti ir jį pasiekti.

    Siekimas jau vyksta visomis priemonėmis, visomis jėgomis, nieko nesigailint, nieko nesivaržant, esant reikalui, likviduojama ne tik pavieniai žmonės, bet į kalėjimus, lagerius, psichiatrines ligonines, į tortūras ir mirtį sukišama tūkstančiai, milijonai žmonių.

    Šie ženklai šaukia, kad kova vyksta prieš visų valstybių, tautų, religijų, organizacijų, mokslo, meno ir technikos vadus, net prieš visas tautas, religijas ir organizacijas, net prieš mokslus ir menus, net prieš visus milijardus žmonių, — prieš visus ir visa, kas priešinga rusiškajam komunizmui. Visa turi būti likviduota, pakasta po velėna.

    Siekiam ne tik raudonas vėliavas iškelti prie kiekvienos trobos visoje žmonijoje, bet kiekvieną širdį, kiekvieną protą, kiekvieną mokslą, kiekvieną meną, kiekvieną tiesą, kiekvieną valią išprievartauti pagal rusiškojo komunizmo modelį, visus pavergti po Kremliaus padu.

    Toji sostinė, kuri trokšta sau pavergti visas sotines, yra Maskva.

    Toji kalba, kuri siekia išstumti visas kalbas, yra „šventoji" rusų kalba. Kitų kalbų negali būti, nes tautinės kalbos, būdamos separatizmo pradininkės, pavojingos neišardomajai tautų „brolystei" su vyresniuoju broliu — rusų tauta.

    O didžioji nelaimė! Ją sukūrė Marksas. Leninas apvilko rusišku drabužiu, davė rusišką kumštį ir durklą, ir . . . rusišką vodką. Tai
77

rusiškasis imperializmas. Rūsčioji jo tikrovė — archipelagas Gulagas.

    Dega aršus raudonasis karas.
    Nėra taikos.
    Nėra poilsio.
    Nėra nukrypimo.
    Tik nuolatinis veržimasis visomis jėgomis, visomis priemonėmis vis į priekį, vis į tikslą.
    Nesvarbu, kad kai kur nepasiseka.
    Nesvarbu, kad trūksta duonos.
    Nesvarbu, kad veltui sukišami milijardai.
    Nesvarbu, kad pražudomi milijonai žmonių.
    Nesvarbu, kad žmonijos akivaizdoje Solženycinas, Sacharovas, Simas Kudirka ir kiti vis iš naujo demaskuoja komunizmo nežmoniškumą . . .
    Nesvarbu, kad šituo veidu žmonija jau bjaurisi ir baisisi . . .
    Kremliaus šiurpulingi valdovai daro viską, kas tik jiems prieinama, kad vis naujose valstybėse ir tautose įsiliepsnotų raudonasis karas. Karas, kurį skelbia visam pasauliui raudonoji žvaigždė, pjautuvas ir kūjis.

    Štai, kas įkvepia rusus komunistus kankinti savuosius ir kėsintis išprievartauti visą žmoniją.
    Štai, kas Kremliaus valdovus nuteikia šviesiai šypsotis, kai priima svečius ne tik milijardierius, bet net ir tuos, kuriuos glamonėj kaip savo bičiulius:

    „Jūsų galvos skirtos mūsų kūjui mušti, mūsų pjautuvui kirsti, o jūs patys — mūsų kastuvui užkasti!

    Mes esame tie, kuriems atiteks jūsų visi milijardai, jūsų visos valstybės ir tautos!

    Mes esame tie, kurie palaidosim jūsų visus papročius, jūsų visą kultūrą, tikėjimus ir dievus!
Tranšėjų pakaks: Jūs patys išsikasite!"

    Rusų komunistai ir jų pasekėjai gali keistis visomis spalvomis, visų gyvulių, angelų ir velnių pavidalais, sau ant kaktų išrašyti kulturingiausius, net švenčiausius, net religingiausius šūkius, bet savęs niekaip nepakeis ir niekada neatsisakys nei savo siekimų, nei savo įtūžusio karo.

    Tai baisus karas prieš visą žmoniją, prieš viską, kas jai brangu ir šventa, už visos žmonijos sugyvulinimą, surusinimą, pavergimą rusiškam komunizmui po Kremliaus padu.         Lituanus
78



        TAIKOS SONETAS

    Ramybės Dieve, siųski žemei taiką
    Ir karo slibinus palaidok pragare.
    Kilnus Vaduotojau, ateiki veikiai,
    Apsiauski meile tėviška, jautria.

    Mes be Tavęs — naktų šešėliai nykūs.
    Mus vėliavos sumindžiotos purve.
    Tu — Tėvas mūs, dalis, garbės vainikas!
    Su atgailos malda mes grįžtam į Tave.

    Nakties valdovas pavergė mus sielą.
    Maitina dvasią nelemtim rūsčia.
    Širdis, tarytum dykuma, tuščia.

    Vai išvaduok. Širdžių Karaliau mielas!
    Tu vienas mūs kančių gelmes žinai . . .
    Mes esam Tavo, Tavo amžinai!
                K. Gaudenis
OKUPACIJOS IR
KOLONIZACIJOS LIETUVOJE

    Jau ketvirtą dešimtmetį beveržiantys Lietuvos kūną okupacijos varžtai skaudžiai žaloja jos ekonomiką, kultūrą, apskritai dvasinį gyvenimą.

    Kada tik bevažiuotumėte per Lietuvą, per bet kuriuos jos miestus ir kaimus, bet kokiu paros laiku — visur išvysite šlitinėjančius girtus ir pusgirčius vyrus ir net moteris, kitus jau nugriuvusius ties tarybinių smuklių durimis ar gulinčius kelio dulkėse prie autobusų stotelių. Dar kitur pamatysite būrelį paauglių, apsėdusių vejoje „rašalo" butelį gurkšnojančių paeiliui patį pigiausią ir patį nesveikiausią raudoną skystį.
79

    Štai tokie Lietuvos, priėmusios ką tik „brandaus ir išsivysčiusio" socializmo konstituciją, tipiški vaizdai . . . Jau net ir spauda, šiaip vis dar dažnai tebeliaupsinanti tarybinį gyvenimo būdą, kartkartėmis priversta prabilti apie šiuos siaubingus faktus.

    Tad pasvarstykime, kas gi darosi ir kodėl taip darosi.

    Bet pusiau oficiali statistika teigia, kad visą penktadalį Lietuvos prekių apyvartos sudaro alkoholio gaminiai. Pajamos, gaunamos iš alkoholio greitai pasieks 600 mln. rublių. Kai kuriuose rajonuose, pvz., Šalčininkų, alkoholiui išleidžiama tiek pat, kiek ir maistui. Alkoholis jau lydi kiekvieną gyvenimo žingsnį, jis tapo visų santykių ir reikalų ekvivalentas. Jis taip pat sudaro kuo palankiausią dirvą nusikaltimams ir venerinėms ligoms, kurių paplitimas kasmet vis didėja.

    Visiems juk žinoma, kad šie negatyvūs reiškiniai stumia tautą į pražūtį. O kas daroma jai gelbėti?

    Kad nebūtumėte apkaltinti neobjektyvumu, savo samprotavimus remsime tik šiuolaikinių Lietuvos šeimininkų išleistais dokumentais bei jų pačių konstatuotais faktais.

    Cituojame Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1977 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 247:

    „Lietuvos TSR MT pažymi, kad įgyvendinant Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR MT 1975 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 33 ir Lietuvos TSR MT 1976 m. balandžio 6 d. nutarime N r. 108 numatytas priemones, susirgimų venerinėmis ligomis skaičius Respublikoje pradėjo mažėti (pabraukta aut.).

    Tačiau Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Tauragės, Telšių, Šilutės rajonų tarpžinybinės kovos su venerinėmis ligomis komisijos nepakankamai atkakliai telkė visas suinteresuotas įstaigas bei organizacijas dirbti susirgimų venerinėmis ligomis profilaktikos darbą, aktyviai aiškinti užkrėtimo šaltinius, nuolat kovoti su amoralaus elgesio asmenimis. Todėl 1977 metais šiuose miestuose ir rajonuose daugiau sergama venerinėmis ligomis arba susirgimo jomis lygis nemažai prašoka Respublikos vidurkį (. . .)".
80

    „Sutinkamai su TSRS MT 1977 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 372 Lietuvos TSR MT nutaria:

    1. Įpareigoti miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus: sudaryti kiekviename mieste ir rajone tarpžinybines kovos su venerinėmis ligomis komisijas (. . .).

    2. Valstybinė plano komisija ir Sveikatos apsaugos ministerija turi, rengdamos metinius ir perspektyvinius liaudies ūkio vystymo planų projektus, svarstyti klausimus, susijusius su odos ir veneros įstaigų tinklo tolesniu plėtimu Respublikoje (. . .).

    5. Įpareigoti miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus bei Sveikatos apsaugos ministeriją daugiau steigti ištisą parą veikiančių priešvenerinės profilaktikos punktų tose vietose, kur didelė gyventojų migracija (uostai, stotys, stambus viešbučiai, restoranai, turistinės bazės, poilsio zonos ir kt.)".

    Pacituotosios nutarimo vietos rodo iš tikrųjų iškilus didžiulę venerinių ligų grėsmę. Tačiau dėl kovos priemonių galima abejoti, ar jos bus sėkmingos. Prieš trejetą metų Lietuvos medikai, norėdami sumažinti Vilniuje venerinių susirgimų skaičių, pasiūlė miestą paskelbti karantininiu. Toks pasiūlymas, aišku, nebuvo priimtas, nes būtų tekę nutraukti Vilniaus rusinimą. Nesunku nustatyti, kad ir vakarinėje Lietuvoje gausėjančių susirgimų priežastis — sparčiai rusinama Klaipėda.

    Beje minėtas nutarimas slaptas. Be to, ir tai, kad jame nepateikiama jokių statistinių duomenų, verčia manyti, jog padėtis yra tikrai rimta.

    Niekuo nedžiugina mus ir Lietuvos KP CK bei Lietuvos MT 1977 m. gruodžio 9 d. slaptas nutarimas Nr. 433 „Dėl priemonių liaudies sveikatingumui respublikoje gerinti". Nutarimas, kaip ir visi kiti Lietuvos KP CK dokumentai, parašyti rusų kalba. Pacituosime nutarimo baigiamąją dalį, kuri kondensuotai apibūdina blogėjančią Lietuvos būklę. Nutarimas įpareigoja:

    1. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestų vykdomuosius komitetus kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įkurti pramonės įmonėse ir statybos organizacijoje narkologinius punktus.
    Apskritai sustiprinti narkologinį gydymą.

    2. Socialinio aprūpinimo ministeriją pastatyti 1978—1980 metais 220 vietų namus invalidams — chroniškiems psichiniams ligoniams.

    3. Švietimo ministeriją perorganizuoti vieną mokyklą-internatą
81

į internatą psichiškai atsilikusiems vaikams.

    4. Sveikatos apsaugos ministeriją ištirti ir išanalizuoti didėjančio psichinėmis ligomis sirgimo priežastis ir iki 1978.X.1. pateikti šiuo klausimu rekomendacijas.

    Šio nutarimo pirmasis punktas nebus įgyvendintas jau vien dėl to, kad nebus tiek medikų, vargu ar pakaks ir lėšų. O Sveikatos apsaugos ministerija gal ir nurodys kaip priežastis alkoholizmą, blogą psichinį klimatą kai kuriose šeimose, tačiau ji nutylės tikrąisas šių blogybių priežastis: pernelyg ilgai užsitęsusią okupaciją, žalojančią ir dusinančią žmogaus asmenybę, pedagoginio proceso ardymą pačių pedagogų rankomis ir uoliai talkininkaujant Švietimo ministrui Rimkui, nuolatinį Lietuvos kolonizavimą ir brukimą jon net kriminalinių elementų.

    Kalbant apie šiuos pastaruosius, reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, praėjusiais metais į Mažeikių naftos perdirbimo įmonės statybą buvo pažadėta atsiusti iš Rusijos 2000 kriminalistinių kalinių. Vos tik atvežus jų kelis šimtus, Mažeikiuose kilo tokia panika, kad daugelis mažeikiečių galvojo, kur pabėgti iš savo gimtojo miesto. Pasirodo, atvežtoji „darbo jėga" nė neketino dirbti, o ėmė verstis savo senuoju amatu — plėšikavimu ir žudymu. Tik gavus gausybę skundų ir po daugelio skaudžių nusikaltimų, vyriausybė atsiuntė specdalinį recidyvistams sudrausminti ir laikinai nutraukė tolesnį šios „darbo jėgos" telkimą Mažeikiuose.

    Panašiu būdu teršiama ir Aukštaitija.

    Neseniai Lietuvos KP CK administracinių organų skyriaus vedėjas A. Builis, kalbėdamas viename pasitarime, konstatavo, kad Lietuvoje įvykdomų nusikaltimų santykinis vidurkis keleriopai didesnis už sąjunginį vidurkį. Jau per pirmąjį šių metų ketvirtį įvykdyta tiek nusikaltimų, kiek jų buvo laukiama įvyksiant per tris metų ketvirčius.

    Liūdnus faktus pateikė ir Lietuvos KP CK antrasis sekretorius Valerijus Charazovas, darydamas pranešimą siauram partiečių sambūriui Vilniuje. Pasak jo, Vilniuje yra 4000 valkatų. Nors jie nėra tikri vilniečiai, vis dėl to po bausmės atlikimo siunčiami į Vilnių, kur yra įvykdę savo pirmąjį nusikaltimą. Taip Vilniuje gausinamas ir kaupiamas sąjunginis kriminalinis elementas. Todėl nenuostabu, kad Vilniuje įvyksta nusikaltimų daugiau, negu bet kuriame kitame mieste.

    Įdomu, kad praėjusiais metais čia 3 stambius nusikaltimus įvykdė patys milicijos darbuotojai. Lietuvos milicijoje gausu
82

rusiško gaivalo, abejingo bet kokiai tvarkai ir drausmei. Joje nemaža ir potencialių nusikaltėlių.

    Be to, ir vadinamoji „kova" su nusikalstamumu yra pernelyg liberali, tikriau sakant, — net skatinanti nusikaltimus. Tai patvirtina kad ir šis pavyzdys. 1977 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais Vilniuje trijų, niekur nedirbančių rusų grupė apvogė Lazdynų ir Karoliniškių rajonuose 49 butus. Gyventojams pastebėjus ir pranešus, vagys buvo pagauti nusikaltimo vietoje. Tačiau du iš jų buvo amnestuoti lapkričio mėnesį, o trečiasis apsimetė esąs psichiškai nesveikas ir, ko gero, nebus teisiamas. Nebus šie nusikaltėliai išsiųsti iš Vilniaus. Jie juk vykdo „internacionalinę" misiją, įgyvendina tautų „suartėjimo principus" ir dalinasi socializmo metais „vyresniųjų brolių" įgyta patirtimi . . .

    Lietuvos vadovai uoliai vykdo okupantų reikalavimus, paspartintai stato rusiškas mokyklas, mielai dalina atvykėliams butus, nepaisydami to, kad tie atėjūnai yra morališkai suluošinti, ieško lengvos duonos ir kaip darbo jėga yra pačios blogiausios kokybės. Jei kitoje valstybėje vyktų panašūs reiškiniai, jos vyriausybei tektų atsistatydinti, ir tokia darbo jėga tuoj pat būtų išsiųsta ten, iš kur ji atvyko.     *

    Nieko panašaus Lietuvoje negali įvykti. Nesinori tiesiog tikėti, kad kuris nors iš Lietuvos vyriausybės atstovų pasakytų Maskvai tiesą į akis ir paprašytų nutraukti tokią „internacionalizmo" politiką, t.y. sustabdyti Lietuvos kolonizavimą kriminaliniais nusikaltėliais. Faktai rodo, kad su tauta kalbėti atvirai ir nuoširdžiai nenorima. Vis dar slepiamasi už bendrų, tuščių frazių ir tenkinamasi neveiksmingų nutarimų priėmimu. Tautos sąmoningoji dalis turi nutraukti šį priekaištingą tylėjimą ir kelti aikštėn visus nusikaltimus.

    Čia pateikti tik keletas faktų, tačiau jie dar neatspindi šio reiškinio visų aspektų. Būtina tad atskleisti jo visumą.

    Mes privalome apeliuoti į pasaulio sąžinę. Mūsų skriaudas tesužino visi, kas neabejingi tiesai ir laisvei, kas smerkia bet kurį imperializmą ir žmonių išnaudojimą. Nutautinimas, panaudojant kriminalinius elementus, yra pats siaubingiausias nusikaltimas. Jis turi būti nedelsiant pasmerktas pasaulio viešosios nuomonės. Kolonizacijos nutraukimas yra pati pirmoji sąlyga tautai gelbėti iš moralinio liūno, į kurį ją įstūmė okupacija.
Ed. Kazlauskas
83

RELIGIJOS VAIDMUO
LIETUVIŲ TAUTAI

    Ateizmas Tarybų Lietuvoje yra uoliai platinamas net su didesniu įkarščiu, negu, sakysime, pačioje Rusijoje. Kodėl lietuviams būtinai peršamas ateizmas, kodėl persekiojami, ujami tikintieji?

    Lietuvių tauta yra religinga. Kovose už laisve religija visuomet buvo viena iš pagrindinių vertybių, kurias lietuvis gynė. Kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais, jie gynė ir savo pagoniškąją religiją. Dar prieš krikštą lietuviai buvo labai artimi krikščionybei savo žmoniškumu, monogamija. Lietuvių būde ir papročiuose nuo seno atsispindėjo daugelis krikščioniškų dorybių.

    Lietuvių tautinis atgimimas ir kova prieš pavergėjus neatskiriama nuo kovos už savo religiją. Kova už lietuvišką spaudą 1864— 1904 m. iš pradžių buvo kova už maldaknygę. Tik vėliau pradėta spausdinti Prūsuose ir gabenti į Lietuvą pasaulietiško turinio knygos.

    Kovotojų už lietuvių tautos egzistenciją pirmose eilėse visą laiką buvo kunigai. Pirmoji lietuviška knyga išleista kunigo M. Mažvydo. Kun. M. Daukša — pirmasis šauklys kovos už lietuvių kalbos teises. Kunigai: Donelaitis, Valančius, Maironis ir daug kitų turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautos likimui. Kunigai visuomet geriausiai pažino lietuvių liaudį, jos reikalus. Parapijos klebonai tiesiogiai vadovavo tautai, ją auklėjo, formavo. Carizmo laiku ir net nepriklausomos Lietuvos kaimui klebonas buvo ne tik religinis, bet dažnai ir tautinis vadas. Ten, kur parapijose buvo gerų kunigų, buvo išugdyta ne tik gerų krikščionių, bet ir tikrų lietuvių patriotų. Prieš Vilniaus krašto lenkinimą XIX a. antroje pusėje aktyvią kovą suorganizavo kunigai.

    Tai liudija ir dabartis. Užsilikusi lietuviška Gervėčių sala 90 km. į Rytus nuo Vilniaus išliko daugiausia dėl to, kad toje parapijoje būta gerų lietuvių kunigų. Todėl pirmasis smūgis po 1944 m. prieš Baltarusijos TSR likusius lietuvius buvo nukreiptas į lietuvius kunigus. Visos bažnyčios lietuvių apgyventose vietovėse, išskyrus Gervėčių (ten buvo lenkas kunigas), buvo uždarytos, ir lietuviai kunigai areštuoti arba ištremti.
84

    Pasibaigus Lietuvoje partizanų kovoms, kurį laiką tarsi nusilpo pasipriešinimas okupantams. Katalikų Bažnyčios veikla irgi buvo lyg paraližuota. Bet kapų tylos nebuvo. Kaip tik Kauno kapinėse kasmet per vėlines būdavo demonstracijos (tokią demonstraciją yra aprašęs V. Rimkevičius romane „Studentai"). Kitaip negalint šių demonstracijų užgniaužti, buvo likviduotos Kauno kapinės — paverstos „miesto sodu".

    Neminint kitų sporadiškų tautinio pasipriešinimo atvejų, du įvykiai sukėlė naują pasipriešinimo okupantui sąjūdį Lietuvoje. Vienas tų įvykių — Kryžių kalno prie Šiaulių nusiaubimas. 1961 m. tame kalne sunaikinta apie 2000 kryžių. Po nusiaubimo kryžiai kalne vėl pradėjo „dygti". Atsiradus naujiems kryžiams, jie buvo periodiškai naikinami du kartus į metus, o po kiekvieno naujo nusiaubimo kalne vėl iškildavo nauji kryžiai. Taip truko daugiau dešimt metų. 1977 m. kryžiai nebuvo naikinami. Kas bus toliau, nežinome. Ryžtas kovoti gyvas!

    Kitas įvykis, keliąs okupantui daug rūpesčio, — tai „LKB Kronikos" pasirodymas 1972 metais. Nežiūrint saugumo galybės ir gudrumo, „Kronikos" likviduoti nepasiseka. „Kronika" demaskuoja tarybinį melą apie tariamą religijos laisvę Lietuvoje. Pasaulis sužinojo apie nežmoniškas bolševikų kovos priemones su religija (pvz., kunigų įkalinimas už vaikų mokymą katekizmo).

    Katalikų religija rusams visą laiką buvo rakštis, neleidusi pavergti, sunaikinti lietuvių tautą. Taip buvo caro laikais, taip yra ir dabar.

    Jei esi tikintis lietuvis, rusu nevirsi. O jei lietuvį jaunuolį pavyksta išauklėti ateistu ir savo tautos istorijos ignorantu, toks, nors formaliai yra lietuvis, bet savo dvasia lietuvių tautai svetimas. Jis nesipriešins rusų kėslams nutautinti' lietuvius, o dar padės, jei tai bus naudinga jo karjerai.

    Dabar Lietuvoje matome tokį reiškinį: naujieji ateistai paprastai yra abejingi ir savo tautos reikalams. Mat, kartu su ateizmu Maskva skiepija ir „internacionalizmą", kitaip sakant, abejingumą savo tautos reikalams.

    Senosios kartos ateistai, išaugę Nepriklausomoje Lietuvoje, formavosi krikščioniškos civilizacijos atmosferoje. Juos veikė krikščioniškoji moralė. Nors religijai jie buvo priešingi, bet nebuvo atitrūkę nuo savo tautos reikalų. Akivaizdus pavyzdys — J. Šliūpas ir daugelis kitų senosios kartos ateistų.
85

    Kitas neigiamas reiškinys — ateizmas demoralizuoja jaunimą. Tapęs ateistu, jaunuolis lieka be moralinio pagrindo. Vadinamos tarybinės moralės jis nepasisavins, o moralės, kurią teikia religija, netenka. Tokiame jaunuolyje atsiranda moralinė tuštuma, jis lieka nevaržomas jokių moralinių saitų. Seni žmonės, paprasti miesto darbininkai dabar sako: „Seniau buvo nevok, nemeluok, nepaleistuvauk, gerbk savo tėvą ir motiną", o dabar viso to nebėra . . ." Jaunuolis atpalaiduotas nuo šių moralinių varžtų, lieka „laisvas". Jis gali elgtis taip, kaip jam patinka. O tokia jaunimo dvasinė būsena yra labai pavojinga: kritišku momentu, kai skatina naudos, malonumų ir kitokios aistros, toks jaunuolis greičiau virsta nusikaltėliu. Nusikaltėlius baudžia įstatymai, bet iš tarybinių kalėjimų dažniausiai išeina dar didesni nusikaltėliai . . .

    TSKP programa skelbia: mes — viena tauta: visi tarybiniai piliečiai turi susilieti į vieną organizmą — tarybinę tautą. Viena kalba — rusų. Kitos kalbos turi išnykti. Viena „religija" — ateizmas.

    Ateizmas nenaudingas ir rusų tautai. Tik rusų tauta didelė. O mažoms tautoms ateizmas padės greičiau išnykti.

    Ateistų Lietuvoje yra ir bus. Ne visi jie abejingi tautos reikalams. Jų tarpe yra ir dorų žmonių. Lietuvių tautai priklauso visi lietuviai: tikintys, abejingi tikėjimui, netikintys. Nėra tokios visuomenės ar tautos, kur visi būtų vienodų pažiūrų. Todėl tautos gyvenime būtina tolerancija — gerbimas kito pažiūrų. Netikintis turi gerbti tikinčiojo pažiūras, ir atvirkščiai. Tolerancijos principas mūsų laikais yra pripažintas visose kultūringose valstybėse.

    Pokario metais Lietuvoje atsirado daugiau ateistų. Priežastys suprantamos: religija yra persekiojama, religijos skelbimas labai suvaržytas, o ateistai yra privilegijuoti. Jie savo pažiūroms skelbti pasinaudoja spauda, radiju, televizija, kinu, mokykla ir 1.1. Tikintiesiems visos šios priemonės neprieinamos. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis ateizmas Lietuvoje plinta.

    Kiek dabar Lietuvoje yra tikinčiųjų ir kiek ateistų, negalime tiksliai ir pasakyti, nes nėra teisingos statistikos. Visgi ateistų Lietuvoje yra nedaug. Daugiau indiferentų. Iš mokslo žmonių (akademikų, profesorių) ateistinę propagandą vykdo vos keli asmenys. Šiaip į ateistinę propagandą mažai kas įsijungia.

    Visi lietuviai — tikintieji, ateistai, indiferentai — turi sugyventi ir siekti bendro tikslo — tautos gerovės.
T. Saulenis
86

        LIETUVA

    Sunkiom grandinam surakinta,
    Pažeminta, beteisė palikta,
    Kalėjimuose tiek kankinta,
    Tarybine vadintis priversta.

    Tu nuo žaizdų gilių išsekus,
    Stipriai apnuodyta melu,
    Sūnų ir dukterų didžių netekus,
    Vainikais vainikuota kankinių.

    Dainom gražiausiom apdainuota,
    Žemelė protėvių šventa, —
    Kada Tu būsi išvaduota,
    Kada muš laisvės valanda?!
ATSIMINIMAI IŠ
GULAGO SALYNO


DU KANKINIAI

    Petras Skukaitis — rokiškietis ir Antanas Juškevičius — kaunietis iš Vilijampolės, žuvę Gulago salyne 1950 m. rugsėjo mėn. kankinių mirtimi.

    Tai atsitiko Jakutijos ATSR Magadano srit. Elgėno katorgos stovykloje.

    Su Petru Skukaičiu susipažinau 1949 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus stotyje, kalinių traukinio vagone. Petras buvo giliai religingas, praktikuojantis katalikas ir taurus lietuvis. Jis buvo nuteistas 24 m. katorgos pagal 58 str. 11 punktą — tėvynės (TSRS) išdavimas.

    Su Antanu Juškevičium susipažinau Elgėno lageryje. Nepilnametis labai gražių bruožų tamsiaplaukis jaunuolis, ryžtingas ir nepalaužiamos valios. Antanas irgi buvo nuteistas pagal tą patį straipsnį kaip ir Petras — 25 metams.
87

    1950 m. pavasarį (Kalimoje pavasaris prasideda birželio pabaigoje, o rugpjūčio 15 jau ruduo) mudu su Petru buvome OP — nusilpusių grupėje, nepajėgiančių dirbti sunkių šachtos darbų. Kaip šiandien prisimenu, mudu dalinomės duonos kąsniu, o Petras man sakė, kad sekančios žiemos jis čia nesulauks. Aš paklausiau, ką jis ketina daryti? Atsakė: „Bėgsiu, tik tu neišduok paslapties." Paslaptį išduodu šiandien viešai — tegul sužino žmonės, kaip buvo naikinami lietuviai. Petras su Antanu 1950 m. rugsėjo 8 d. pabėgo iš šachtos Nr. 4, prisidengdami tamsa. Mus likusius visą naktį tąsė po lauką, skaičiuodami, kiek trūksta numeruotų būtybių. Bėgliai nubėgo nuo lagerio vos 3 km. ir buvo kareivių parvežti į garažą prie lagerio. Čia paguldė ekzekucijai lagerio viršininkas kapitonas Dubovas, budintis karininkas vyr. leitenantas gruzinas Radanaja ir įgulos kariai. Pats Dubovas sulaužė abiems bėgliams rankų ir kojų kaulus. Iškankinę visą naktį, sušaudė pats Dubovas. Šį įvykį papasakojo lietuvis, dirbęs lavoninėje. Nužudytuosius jis aprengė aktyvuotais marškiniais, prieš išvežant laidoti į neveikiančios šachtos daubą. Vežant pro vartus, sargybinis patikrino, ar tikrai mirę — smogė plaktuku į galvas. Kankiniai nerodė jokių gyvybės ženklų.

    Čia trumpai papasakojau vieną iš daugelio tūkstančio nusikaltimų. Mane paskatino tarybinė spauda, dažnai reikalaujanti nubausti „žmogžudžius" Bražinskus ir kitus lietuvius. Gal galėtų tarybinė spauda pasakyti, kaip pavadinti Dubovą, Radanajų ir daugelį kitų, kurie už nekaltų žmonių žudymą gavo laipsnius ir medalius, ir kurie vaikšto laisvi ne Amerikoje, o TSRS?
P. Savonis
*    *    *

KUR MŪSŲ VYTIS?

    Lietuvos TSR Konstitucija IX skyriuje 167 str. skelbia: Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinį herbą sudaro: „pjautuvas ir kūjis" . . .

    Kiekvienam lietuviui yra skaudu, kad senasis Lietuvos herbas — VYTIS pakeistas „pjautuvu ir kūju". Šiuo pakeitimu lietuvių tautai ir Lietuvos istorijai padaryta didžiulė skriauda.
88

    Tūkstantmetis Lietuvos herbas yra Vytis. Tai žygio karys, iškeltu kardu pasiruošęs kovai prieš tautos ir žmonijos skriaudėjus. Tai ženklas, suaugęs su lietuvio kūnu ir krauju. Ką bendra Vytis turi su buržuazija ar su lengvo gyvenimo ieškotojais? Taip sakyti gali tik svetimieji, nežinantys Lietuvos istorijos, arba sąmoningai norintys išnaikinti visa, kas dar liko lietuviška.

    Lietuviai negali sutikti su šiuo pakeitimu, atspindinčiu kažkieno valią, visai svetimą lietuvių galvosenai, jausenai, susiformavusiai tūkstantmetės istorijos eigoje. Lietuviui „pjautuvas ir kūjis" — ne valstybinis herbas, bet simbolis primenantis svetimųjų prievartą.

    Kodėl Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos herbe paliktas liūtas, Bulgarijos — Liūtas, Albanijos — erelis, Lenkijos — erelis. Nei liūtas, nei erelis nesimbolizuoja darbo liaudies. Tai karalių, monarchų, neretai despotų, ženklas. Jie palikti herbuose socialistinių ir (liaudies respublikų. O palikti todėl, kad jie yra su tautos sąmone suaugę istoriniai ženklai. O mūsų istorinis ženklas mums išplėštas. Net baudžiami ar įtarinėjami tie, pas ką Vytis randama. Kodėl?

    Kaimyninė Lenkija, būdama socialistinė-komunistinė valstybe, gerbia savo praeitį, savo istoriją. Socialistinės Lenkijos himnas yra tas pats, kokį giedojo ir Pilsudskio laikais: „Marsz, marsz Dąbrowski". O Dombrovskis — vokiečių kilmės didikas, Napoleono armijos generolas, kovotojas už Lenkijos laisvę. Ir štai lenkai himne atiduoda jam pagarbą.

    Lenkai gerbia ir praeities aktyvius karalius. Lenkai pernai pastatė karaliui Jogailai tokį paminklą, kokio visoje Europoje nėra. Ir Maskvoje neperseniausiai pastatytas kunigaikščiui Dolgorukiui paminklas. Lenkai Jogailos vardu vadina ir universitetą. O mūsų Vytauto Didžiojo universiteto pavadinimas užkliuvo . . . Lietuvių tautos draugams ir nedraugams?

    Lietuvoje viskas, kas lietuviui sava, kas jam brangu ir šventa naikinama taip sistemingai, nuosekliai ir atkakliai, kaip tai gali atlikti tik negailestingi lietuvių tautos priešai.
K. Aliūnas
89

ŽINIOS

UŽ LIETUVĄ, UŽ LAISVĘ, UŽ DIEVĄ!

    Š.m. rugpiūčio 10 d. sukanka du metai, kai susidegino Antanas Kalinauskas.

    A. Kalinauskas gimė 1957 m.

    Jis žavėjosi R. Kalantos auka, buvo religingas. Prieš išvykdamas į kariuomene, 1975 m. rudenį atliko išpažintį. Tarnavo Latvijoje, Gulbino mieste.

    1976 m. liepos mėnesį A. Kalinauskas iš kariuomenės pabėgo. Jis visada buvo patriotiškai nusiteikęs ir sakydavo, kad okupantams netarnausiąs,  į kalbėtas grįžti, kartu su motina važiuoja į savo karinį dalinį. Atvykęs i kareivines, 1976.VIII.10 jis apsipila benzinu, numeta kareiviškus drabužius (prieš tai supjaustęs) viršininkams po kojomis ir save uždega sušukęs: „Pasmatrite, kak garit litovec patriot! Za Litvu, za svobodu, za Boga! A vam služit nebūdu! — Žiūrėkite, kaip dega lietuvis patriotas! Už Lietuvą, už laisvę, už Dievą! O jums netarnausiu!"

    Šiai gyvybės aukai jis iš anksto ruošėsi.

    Kadangi pas A. Kalinauską rado du bilietus traukiniu, todėl užgesinę ugnį, iškvotė, kad geležinkelio stotyje dar yra jo motina. Motina buvo ilgai tardoma. Po tojai leido įeiti į palatą, kur gulėjo sūnus Antanas. Jis kalbėjo: „Mama, dovanok už viską — aš mirsiu . . ." Mirė kitą dieną — rugpiūčio 11 d.

    Nors motina labai prašė leisti parsivežti sūnų į namus, bet neleido. Rugpiūčio 12 d. tiesiai iš lavoninės A. Kalinauskas buvo palaidotas Gulbino mieste. Atsisveikinant neleido motinai net pabučiuoti sūnų . . .

    Tik po mėnesio davė leidimą Antaną iškąsti ir palaidoti Lietuvoje.

    Iš Gulbino į Lietuvą karstą lydėjo „palydovai"... Ir Vilkaviškyje laidotuvių dieną taip pat ant kojų buvo sukelti milicininkai, ir saugumiečiai, kad neįvyktų demonstracija.
V. Kalnius

    NUO REDAKCIJOS. V. Kalniaus žinutė yra giliai sukrečianti. Reikia, kad Lietuva ir pasaulis geriau pažintų šį patriotinį ir religinį jauno lietuvio žygdarbį. Redakcija lauks išsamesnių žinių apie A. Kalinausko asmenį, įvykį ir jo aplinkybes.
90

ANTANAS KALINAUSKAS (14 metų)
91

A. a. A. Kalinauskas kareivinėse. Šalia jo motina ir brolis
92

RUSINIMO PROGRAMA
VILNIAUS UNIVERSITETE

    Dabar jau visiems aišku, kad Lietuvoje įkyriai peršamas internacionalinis auklėjimas, paprastai tariant, yra ne kas kita, kaip sistemingo rusinimo politika. Toji politika ypač yra ryški Lietuvos mokyklose.

    Žemiau dedama dokumento ištrauka akivaizdžiai parodo, kokių studentijos rusinimo priemonių priversta imtis Vilniaus universiteto vadovybė.

    1978 m. kovo 28 d. Vilniaus V. Kapsuko universiteto Tarybos, partinio ir komjaunimo komitetų bendro posėdžio, įvykusio 1978 m. kovo 28 d. nutarime dėl internacionalinio studentų auklėjimo Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultete, vykdant TSKP XXV ir XVII suvažiavimų nutarimus, štai kas rašoma:

    1) Atkreipti EKFF dekano, katedrų, partinių ir komjaunimo biurų, interklubo, kuratorių dėmesį į šio klausimo svarstymo metu atskleistus trūkumus studentijos internacionaliniame auklėjime ir įpareigoti imtis priemonių jiems pašalinti.

    2) Siekiant užtikrinti didesnį internacionalinio auklėjimo darbo sistemingumą, įpareigoti visų fakultetų dekanus ir partinius biurus kasmet organizuoti, tirti ir svarstyti partiniuose susirinkimuose arba tarybose šio darbo būklę.

    3) įpareigoti Universiteto komjaunimo komitetą kartu su centriniu interklubu sistemingai pravesti fakultetų interklubų
pirmininkų pasitarimus-instruktažus, pasidalinti darbo patirtimi, koordinuoti pravedamas priemones.

    b) Pavesti fakultetų administracijai ir studentų profsąjungai spręsti klausimus, susijusius su interklubų materialinės bazės stiprinimu.

    4) įpareigoti fakultetų partinius biurus, vyr. kuratorius kartu su komjaunimo aktyvu patikslinti akademinių grupių darbo planus 1977 78 m.m. pavasario semestrui, skiriant daugiau dėmesio internacionalinio auklėjimo klausimams. Atlikto darbo rezultatus apsvarstyti fakultetų partinių biurų posėdžiuose iki š.m. gegužės mėnl d.

    5) Įpareigoti visų fakultetų komisijas 400-čio jubiliejui ruošti, peržiūrėti savo darbo planus, užtikrinant, kad pravedamos priemonės daugiau prisidėtų prie internacionalinio studentijos auklėjimo.
93

    6) įpareigoti EKFF dekanatą ir partinį biurą 1978 m. spalio-lapkričio mėn. organizuoti kuratoriaus skirtą bendrauniversitetinę mokslinę konferenciją studentų internacionalinio auklėjimo klausimais.

    7) Įpareigoti fakultetų dekanus; partinį ir komjanimo biurus daugiau dėmesio skirti studentams rusų kalba dėstomose grupėse, labiau įtraukiant šiuos studentus į visuomenine veiklą.

    8) Įpareigoti Visuomenės mokslų Metodinę tarybą (pirmininkas prof. K. Navickas):
    a) 1978/79 m.m. paruošti ir pasvarstyti posėdyje studentų internacionalinio auklėjimo metodiką.
    b) įpareigoti organizuoti „Tarybiniame studente" medžiagos internacionalinio auklėjimo teorijos ir metodikos klausimais sprendimą.

    9) įpareigoti Rusų kalbos katedrą (doc.L. Sūdavičienę) sustiprinti rusų kalbos dėstymą ir kontrolę, akcentuojant rusų kalbos vaidmenį socialistinei visuomenei ir tarptautiniam bendradarbiavimui vystyti.

    10) įpareigoti „Tarybinio studento" redakciją sistemingai spausdinti medžiagą studentų internacionalinio auklėjimo teorijos, metodikos ir sukaupto patyrimo klausimais.

    11) Šio nutarimo vykdymo kontrolę pavesti partinio komiteto nariui V. Guobiui ir prorektoriui mokymo reikalams B. Sudavičiui. Nutarimo vykdymo eigą apsvarstyti 1979 m. balandžio mėnesį bendrame Tarybos ir partinio komiteto posėdyje.

    Rektorius (prof. dr. J. Kubilius) Partijos komit. sekr. (doc. K. Poškus) Komjaunimo komit. sekret. (H. Romanas)
*    *    *

Kas yra tikras šio nutarimo organizatorius, aiškinti netenka.

    O štai ir LTSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas — taip pat ne savo iniciatyva — pradedant nuo 1977 m. lietuvių kalbos tyrinėjimų sąskaita pradėjo aiškintis, kaip rusų kalba įsitvirtina Lietuvoje gyvenančių lietuvių tarpe. Ketinimai aiškūs — siekiama, kad tų tyrimų pagrindu būtų galima laikyti naujus metodus šios svetimos kalbos įsigalėjimui Lietuvoje.
94

GEGUŽĖS 1 -ji VILNIUJE

    Kad dalyvavimas gegužės 1 dienos ir Spalio revoliucijos švenčių demonstracijose yra privalomas, su šia mintimi Lietuvoje turbūt visi susitaikė, todėl ir žygiuoja pro tarybinių kunigaikščių tribūnas dažnai net su šypsena veiduose.

    Tarybinė propaganda tokias eitynes visada parodo pasauliui kaip komunistų partijos, vyriausybės ir liaudies vienybės triumfą. Pagrindas besišypsą veidai . . . Nėra jokios prievartos žymių. Tačiau tokia vienybe niekas netiki. Netiki tie, kurie tas eitynes organizuoja. Netiki tie, kurie pro tribūnas žygiuoja. Tikriausiai netiki ir tie, kurie tose tribūnuose stovi . . . Priešingu atveju kam gi reikėtų laikyti specialioms operacijoms paruoštas dideles saugumo, milicijos, kariuomenės, o kartais net ir gaisrininkų jėgas. Bet kitaip negali ir būti, nes kiekvienas žmonių susitelkimas kelia juk didele grėsme Tarybų Sąjungos galiai! Taip galvoja tos Sąjungos vadai, nebūdami tikri dėl savo rytojaus.

    Keli faktai.

    Vilniuje 1978 m. gegužės 1 d. 9 vai. 30 min. du kareiviai su ženklais BB (vidaus kariuomenė) antpečiuose, vadovaujami dviejų KGB karininkų, su prietaisais minoms ieškoti, badė kas 5—10 cm. gėlių lovelius tribūnos papėdėje (tikriausiai, tai jau buvo atlikę dar naktį). Tuo metu visa tribūna buvo apsupta 20—30-ties aukšto rango KGB karininkų — papulkininkų, majorų, kapitonų. Tuo pat metu ir visas Lenino prospektas buvo kimšte prikimštas milicijos karininkų, eilinių ir vidaus (saugumo) kariuomenės.

    10 vai., t.y. kai į vyriausybinę tribūną pakilo partijos ir vyriausybės vadovai, Neries krantinėje stovėjo kažkam paruošti 10—12 dengtų sunkvežimių MAZ ir Z1L markės. Visi jie buvo tušti. Krantine lėtai pravažiavo, skirdami pleištu demonstracijon vedamus žmones, 15—16 karinių sunkvežimių GAZ markės, uždengtų brezentais.

    Tiesa, pačios demonstracijos metu kariuomenės beveik niekur arti nebuvo matyti, išskyrus keliasdešimt uniformuotų vyrų, stovėjusių prie tribūnos ir Lenino prospekte.

    Tad ar ne iš tokio partijos ir liaudies „vienybės triumfo" šypsosi demonstrantai? . .
95
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum