gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 13 Spausdinti El. paštas
        Tegul meilė Lietuvos
        Dega mūsų širdyse,
        Vardan tos Lietuvos
        Vienybė težydi!

AUŠRA
NR. 13 [53]


    Numeryje:
    1. Gelbėkime Lietuvą nuo alkoholizmo!
    2. SOS! SOS! SOS!
    3. Tokį mes jį pažinojome.
    4. Tėvyne mana (eil.).
    5. Lietuvos patriotai ir jos budeliai.
    6. Netiesa (eil.).
    7. Štai jis — tarybinis humanizmas.
    8. Malda (eil.).
    9. Atsiminimai iš Gulago salymo.
    10. Tarybinė mafija.
    11. Valdžia vengia dialogo su tikinčiaisiais.
    12. Žinios (Dėstytojų korupcija).
Lietuva
1978 m. spalis
97
GELBĖKIME LIETUVĄ
NUO ALKOHOLIZMO!

ATVIRAS LAIŠKAS
PROF. DR. A. MARCINKEVIČIUI
Didžiai Gerbiamas Profesoriau,
    Už straipsnį „Kodėl žudome save?", atspausdintą š.m. žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" Nr. 1, lenkiamės Jums su didžiausiu dėkingumu ir pagarba. Straipsnis visa apimantis, tikroviškas, pagrįstas ir rodantis gana rimtas priemones kovai su baisiom blogybėm: girtavimu ir rūkymu. Girtavimas auga neregėtais šuoliais ir veda paskui save visas ydas ir baisybes, kurios gaivališkai tarpsta bedievybės paruoštoje dirvoje. Visa Lietuva atsidūrė ant pražūties slenksčio.

    Perskaičius Jūsų tokį puikų straipsnį, atrodo, reikėtų labai džiaugtis ir tikėti, kad greitai — tuoj pat pradės keistis visuomenės veidas. Deja! . .

    Seniai stebima, kad masės žmogų tokie straipsniai mažai paskatina kovoti prieš savo blogus įpročius. Masės žmogus netiki žodžiais! Ir Jūs tai, Gerbiamas Profesoriau, tvirtinate primindami patarlę: „žodžiai moko, pavyzdžiai traukia". Šis teiginys pats racionaliausias ieškant išeities iš tos baisios klampynės.

    Ugningiausi kunigų pamokslai, nenuginčijamom mokslo tiesom paremti pedagogų, švietėjų ir mokslininkų įrodinėjimai spaudoje ar paskaitose minios žmogui — „kaip nuo žąsies vanduo". O kai šeimos nariai, kovodami su girtaujančiu saviškiu, primygtinai reikalauja, remdamiesi protingiausiais visų įrodinėjimais, kad pastarasis mestų girtavimą, labai dažnai išgirsta tokį atsakymą: „Klausyti jų?! Jie kalba, bet nedaro taip! Patys geria, rūko ir dar daugiau! Tegu neieško kvailesnių už save! . . Geria, rūko gydytojai, mokytojai ir kunigai. Atstokite su savo įkyriais moralais!" Ir jauniausi vaikai, įtraukti girtuoklystėn, akiplėšiškai porina tuos pačius žodžius.

    Siaubingoj nevilty leidžia dienas tėvai, kurie visom išgalėm norėtų pastoti vaikams kelią į smukimą, bet yra bejėgiai. O motinų nuotaikos yra labiau negu klaikios, kur tėvai girtuokliai ir vaikai
99

juos seka. Šios motinos viršžmogiškom jėgom saugančios ištikimybe didžiajai Motinystei ir nepasidavė moderniajam palaidumui arba iš jo sugrįžę, už pastangas gelbėti šeimą yra baisiausiai pašiepiamos, išjuokiamos, pusprotėm laikomos savųjų ir visų plaukiančių pasroviui. Tos, kurių tikėjimas silpnesnis, netekę vilties ir pamažu prarasdamos pasitikėjimą savimi, sunkiai kovoja su savižudybės vizijom. Pasitaiko, kad palūžta — nusižudo, o kitos išprotėja. Yra savižudybių ir iš tėvų tarpo, kaip pavyzdžiui, mokytojas A. Kučinskis iš Telšių. Jis nusižudė, pamatęs, kad nebepajėgs išgelbėti sūnaus nuo moralinio smukimo.

    Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi visoje Sąjungoje. Paminėtos savižudybės iš sąmoningų tėvų tarpo yra retesni atvejai. Savižudžiai — daugiausiai girtavimo aukos. Baisiausia, kad savižudybė pasireiškia vaikų ir paauglių tarpe, kaip ir išprotėjimai. O kiek žmonių žūsta nuo vis labiau siautėjančių chuliganų, kurie akivaizdžiai slaptųjų organų kartais net globojami.

    Didėjant girtavimui, proporcingai gausėja išprotėjimai, išsigimimai, savižudybės, žmogžudystės, plėšikavimai.

    Didžiausio žmonijos priešo — bedievybės suvedžioti žmonės, lengvapėdiškai patikėję, kad gyvenimo prasmė yra malonumų ieškojimas, visiškai pasimetė, suglumo ir dejuodami, nesuvokdami kaip priešintis, yra nešami to purvino srauto. Paskaito tėvai aliarmuojančius straipsnius, padejuoja ... ir nepajėgia gyventi kitaip negu visi. O padėti, sulaikyti — nėra kam! Liūdniausia, kad dauguma tėvų leidžia nuo šešliolikos ar dar jaunesnių metų vaikams saikingai išgerdinėti (saikingumo ribos, pagal Jūsų užsiminimą, niekas nežino: vienam saikas — 100 gr., kitam — pusė litro . . .).

    Labai graudi patirtis rodo, kad pasitaiko ir tokių „išprususių" tėvų, kurie leidžia sau padaryti džiaugsmą, padovanodami vaikams slapta įsigytą parnografinj žurnalą arba kortas pilnametystės proga. Ir nepasakysi, kad jie norėtų vaikus matyti paleistuviais, bet ko jie tikisi šitaip „globodami" vaikus — neaišku . . . Gal taip jie mano užsitikrinti tvirtą vaiko draugiškumą, prieraišumą, meilę? O kai po kelių ar keliolikos metų iš vaiko „liks tik žmogaus kiautas", jie kaltins laikus, prigimtį ir visą pasaulį, tiktai ne save. Šie atvejai, turimom žiniom, yra bedieviškai nusiteikusių, visuomenėj einančių atsakingas pareigas tėvų elgesys.

    Tikrai, atrodo, pragaras prasivėrė ant žemės. Tos pačios
100

prigimtys, nors ir verdančios, kunkuliuojančios tėvų ir senelių laikais, neišeidavo taip iš krantų viską griaudamos, kai žmogus buvo atsigręžęs į Dievą.

    Nuo amžių praamžių visų žemės religijų prisakymai — vienų subtiliau, kitų primityviau — rodė gaires dvasios tobulėjimui ir padėdavo žmogui tapti Žmogumi. Bedievybė — šlykščiausias, klastingiausias žmogaus priešas, atgręžusi žmoniją nuo Dievo, verčia nejučiom „pavirsti bjauresniais už gyvulį arba žvėrį".

    Vaikas ir minios žmogus tam tikra prasme stovi vienoje plotmėje. Jeigu protingas žmogus matys vaiką geriantį greito arba lėto veikimo nuodus ir sąmoningai nesutrukdys, remdamasis tuo, kad išpaikintas vaikas isteriškai rėks: „Noriu, ir gana! . ." — turės būti traukiamas atsakomybėn.

    Tai kaip čia dabar su girtavimu? Kaip čia vos ne su visuotiniu paauglių rūkymu?! Ar čia ne laisvanoriška savižudybė, kaip tų išpaikintų vaikų idiotiškas šauksmas: „Noriu, ir tiek!"

    Kur atsakingieji?! Kas privalo sutrukdyti — jėga atimti nuodus iš vaikų arba iš suaugusių, kurie nenori nešti atsakomybės už savo veiksmus?!

    Kiekvienas, kuris supranta grėsmės baisumą, jau yra atsakingas, ir nusikalsta manydamas, kad užtenka skėsčioti rankomis, pasitenkinant pasipiktinimo kalbomis, o gyventi — kaip išeina. Neužtenka dejuoti, perskaičius Jūsų arba J. Jurevičiaus straipsnį „Kas slepiasi butelio dugne?" („Švyturys", 1978 m., Nr. 1), sužinojus, kad žūstame, kad išsigimstame. Jeigu jau dabar, kaip tvirtina neuropatologai, tik kas antras vaikas randamas visiškai sveikas, — padėtis aliarmuojanti! Reikia nuolatos siųsti pavojaus signalus visam pasauliui girdint, kad patys išsigąstume ir šoktume gelbėtis visom išgalėm, prisiimdami pilną atsakomybę.

    Būti atsakingam — reiškia daryti viską, kad pastoti kelią šitai grėsmei.

    Kas mano, kad pagal užimamą žemą savo padėtį visuomenėje, nieko negalįs, — labai klysta! Kiekvienas, kad ir paprasčiausias, neįtakingiausias žmogus, gali labai daug. Svarbiausia: suprasti, kad esi atsakingas, matydamas tauta varomą į kapą. Nieko daugiau nedarydamas, — jeigu visiškai atsisakysi svaiginamųjų gėrimų — padarysi labai daug: išgelbėsi save ir daug už save silpnesnių; laikui bėgant tikrai šitą patirsi.

    Kai daugelis pasidarys abstinentais, kai visi kunigai, atgailoda-
101

mi už savo ir pirmtakų negatyvų pavyzdį, priėmę blaivybės įžadus, karštai kovos prieš girtavimą, bejėgiai taps slaptieji agentai pastoti kelią šitam judėjimui.

    Kad nerašytais nurodymais iš Maskvos trukdoma platinti blaivybę, aišku visiems, kas tik yra pabandęs tai daryti. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje dirbęs Statkevičius bandė suorganizuoti blaivybės judėjimą. Jis buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Visai neseniai Vilniuje buvo įsteigta komisija prie Ministrų Tarybos alkoholinių gėrimų apribojimu;!. Ši komisija dar nespėjo dorai pradėti dirbti, kaip atstovo iš Maskvos buvo su griausmu išsklaidyta.

    Daugeliui žinoma,, kaip elgiamasi su abstinentais kunigais, kurie, rodydami asmeninį pavyzdį, nebijodami jokių grasinimų, skelbia blaivybę, kelia žmonių dorovę. Jie nustumiami į gilius užkampius, kur maža žmonių.

    Carinė Rusija buvo padariusi mirties nuosprendį Lietuvai. Nevalia buvo jokiuose raportuose vyriausybei paminėti nei Lietuvos, nei lietuvio vardo. Visiems žinoma: Lietuva privalėjo būti nutautinta per girtuoklystę ir suprovoslavinimą.

    Pagrindiniai švietėjai tuo metu buvo tautiškai susipratę dvasiškiai, ir jie didvyriškai vedė sunkų pasipriešinimą, kuriame ryškia, šviesia žvaigžde iškilo tvirta vyskupo M. Valančiaus asmenybė, tebešviečianti ir mums mūsų klastingiausios priespaudos naktyje. Slinko sunkūs dešimtmečiai. Dr. J. Basanavičius — tautos patriarkas — pažadino kovai ir inteligentus. Mirčiai pasmerkta tauta buvo išgelbėta.

    Dabar sovietinė Rusija aną carų mirties nuosprendį vykdo toliau ir kur kas klastingiau, žiauriau — laisvės, išvadavimo vardu ciniškiausiai tyčiodamiesi iš žmogaus. Per keturis dešimtmečius melu, teroru ir grasinimais išplėšę tikėjimą, nužmoginę, nugirdę žymią dalį tautiečių, pasiekė daugiau, negu anuomet carai per porą šimtmečių.

    Jeigu tai neteisingas kaltinimas — tegu Maskva įrodo, kad taip nėra. Tegu sugrąžina pilną religijos laisvę! Nuo to, kad žmogus bus doresnis ir blaivus, socializmas neturėtų griūti; ir Konstitucijoje nėra parašyta, kad socializmą žemėje įgyvendinti gali tik paleistuviai ir girtuokliai . . .

    Tautai išbristi iš nužmogėjimo liūno gali padėti visų pirma išsireikalauta teisė laisvai išpažinti Dievą, įgalinanti tuo pačiu ir
102

vaikus auklėti religine dvasia, nežiūrint, kokias visuomenines pareigas žmogus beužimtų.

    Jeigu Maskva nėra Lietuvos klastingai pasmerkusi pražūčiai, tegul leidžia mums su alkoholiu tvarkytis taip, kaip mums būtina. Iš kolonializmo išsivadavę Afrikos tautelės, norėdamos gelbėti savo liaudį nuo pavergėjų tamsaus palikimo, įveda sausą įstatymą. Mums būtina, mažiausiai iš trečdalio tautiečių jėga atimti svaigalus. Privalo jie būti išgelbėti gyvenimui, o per juos ir negimusieji kūdikiai nuo fizinio ir dvasinio suluošinimo. Jeigu mes esame laisvi, tikri šeimininkai savo tėvynėje, kaip nepailstamai Maskva šaukia savo ir mūsų pačių lūpomis visam pasauliui, tegul leidžia mums ir tautos blaivinimo darbą vykdyti pagal mūsų nuožiūrą.

    Padėtis yra daugiau negu grėsminga. Jeigu atsakingieji nereikalaus tautai teisių gyventi — jų nepasiūlys tie, kuriems reikia, kad Lietuva mirtų. Laikas nubusti iš silpnadvasiškumo ir vaikiškos baimės.

    Iš visų: švietėjų, pedagogų, kunigų, mokslininkų, menininkų, visuomenininkų — iš visų laukia asmeninio kėlimosi ir Tautos gelbėjimo Lietuvos motinos ir tėvai, saugantys ištikimybę Šeimos šventumui, raudantys dėl Tėvynės ateities — vaikų likimo.

    Pažadinkite savyje neišmatuojamą žmogaus galią ir tauta bus prikelta iš kapo, išvesta iš girtavimo liūno, kur parpuolusi jau dešimtmečiais murdosi. Niekas negali mums atimti teisės išsitiesti ir į nuostabų pasaulį žiūrėti blaiviomis Dievo vaikų akimis!

Tėvai
    1978 m. vasaris
    P.S. Laiško nuorašai išsiuntinėjami visoms vyskupijų kurijoms, kiek bus įmanoma, — klebonijoms ir mokslo įstaigoms.
*    *    *
103
SOS! SOS! SOS!

PASKUTINĖS ŽINIOS APIE
ALGIRDĄ ŽIPRĘ
(Ištraukos iš A. Žiprės laiško)

    Mėginu rašyti, bet netikras, gausi ar ne. Nuo IV.7 randuosi Kazanėje. Čia neskubėdami metodiškai spaudžia mane iš visų pusių. Visiškai neduoda su niekuo susirašinėti, išskyrus seserį. Bet ir ji iš paskutinių mano penkių laiškų gavo tik tris. Laiškuose uždraudė rašyti apie sveikatos stovį, kokius medikamentus taiko, apie sąlygas, maistą ir bendrai apie durdomą (rusiškai — kvailių namą). Be žalojimo medikamentais čia neapsieinama. Apie tris mėnesius davė atsikvėpti, o nuo VI.3 prirašė tizireino po 150 mlg. į dieną, nuo ko greit sušlubavo širdis. Dvi savaites davė injekcijas kardiamino, fiztirceną pakeitė aminazinu po 200 mlg. į dieną. Žinoma, palyginti tai gana silpnas preparatas, bet man nuo visų jų blogai su širdimi (čia naudoja ir daug blogesnius preparatus). Nuimti aminaziną nesiruošia, sako, kad be gydymo kurso ir kalbos negali būti.

    Be pasityčiojimo irgi neapsieinama: laikė vienoje kameroje su sunkiai sergančiais, guldė ant šlapio (apšlapinto) matraco, sako „mums visi ligoniai vienodi". Randuosi 7-me režiminiame, uždarame skyriuje (yra dar blogesnis 2-ras skyrius). Publika čia nepavydėtina. Iš politinių čia esu vienas. Buitiniams susirašinėjimo neriboja (buitiniai — kriminaliniai nusikaltėliai — mūsų paaiškinimas).

    Man gana sunkoka su Jadvyga. Iš jos šiais metais gavau tik tris laiškus. Laiko ji mane visiškoje izoliacijoje ir nežinojime. Aš niekad nežinau, gavo ji mano laišką ar ne. Užsakė ji man siuntinių iš giminių, bet man parašė tik dabar, kad siuntiniai išsiųsti prieš tris mėnesius, o giminėms, kad paieškotų, kur dingo siuntiniai. į mano laiškus ji neatsako, o gydytojai nepatinkamus laiškus sulaiko. Galų gale ir gydytojas ir ji man nesako, kurių laiškų ji negavo. Paskutiniu metu kaip čia šioje aplinkoje, taip ir visumoje randuosi vienišas. (Manau, kad pasiųstus siuntinius pūdo čia).
104

    Čia visiškas trūkumas medikamentų. Pvz., man prirašytas acidopipsidin. Bet pipsidino nėra ir nebus (analizai rūgštingumo 18 vienetų).

    Čia yra 10 skyrių. Kiekvienas skyrius turi savo paskirtį ir specifiką. Antra, kiekvienas skyrius priklauso nuo vedėjo charakterio. Trečia, kas liečia politinius, gydytojai ne savistovūs. Pvz., Ribinske kapitonas Andrėj Konstantinovič išsireiškė: „Man lengviau laikyti 10 buitinių, negu tave vieną. Dėl tavęs ant mano sprando sėdi ir saugumas, ir prokuratūra".

    Gydytojai dar priklauso ir nuo padugnių — šizofrenikų, kurie čia tarnauja gydytojų, medseserų ir prižiūrėtojų pagalbininkais. Nors agentūra labai nerimta, bet jų išmonės ir briedas dažnai tarnauja vadovaujančiu principu. Šie dirigentai, priverstinio gydymo taisyklės, režimas ir yra pagrindiniai veiksniai, kurie sukuria durdomo gyvenimą . . .
    Adresas:
420082 Tatarskaja ASSR, gorod
Kazan 82 UE-148 st. 6 Žiprė A.P.
(skyrius 7).
*    *    *
TOKĮ MES J| PAŽINOJOME

    Jau metai, kai jo nebesutinkame siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, nebematome nei koncertų salėse, nei literatūros vakaruose. Nebeateina jis ir į senąsias Vilniaus bažnyčias nulenkti galvos Nukryžiuotajam. Gal jis savo mažame kambarėlyje sklaido neseniai išleistų knygų lapus, ar, aptikęs naują gimtojo krašto poetą, skuba jo vardą įtraukti savo didžiojon - Lietuvos poetų kartotekon? Deja, nėra jo ir čia. Jis jau nebeliečia savo pamėgtųjų knygų, nebeieško naujų Lietuvos poezijos medžio atžalų, kurių jau buvo radęs apie 3000, niekam jis nebeatveria durų ir nepakviečia maloniai peržengti savo kuklios pastogės slenksčio. Gimtajame krašte jo jau nėra ... Ir nežinia, kada mes vėl jį išvysime po Lietuvos dangumi, kada dar kartą pajusime jo rankų šilumą, akių gerumą ir išgirsime vyrišką lietuvišką jo šneką . . . Viktoras Petkus, ketvirtą kartą pasmerktas okupacinio teismo, vėl išvyko Gulago kančių keliais. Šį kartą jis dar daugiau suniekintas, supurvintas, idant niekas nemėgintų eiti jo pėdomis, nepanorėtų jo ginti ar užtarti.
105

    Mums, tačiau, pažinojusiems jj keliolika ir daugiau metų, ėjusiems kartu sunkiais nelaisvės keliais, regėjusiems ne kartą jo pasiaukojimą ir karštą meilę Lietuvai, maža ką tesako keletas anoniminio autoriaus skilčių, įdėtų okupacinėje „Tiesoje". Ir vis dėlto, kai teršiamas žmogaus vardas, kai vylingai iškraipomi jo gyvenimo tikslai, nevalia tylėti.

    Skaudžiausias Lietuvos gyvenimo permainas Viktoras išgyveno dar būdamas vaikas. Vokiečių okupacijos metais jis nešdavo maistą ujamiems Lietuvos žydams. Už tai buvo nuplaktas ir vokiečių bizūno. Būdamas jautrus kitataučiams, jis negalėjo likti abejingas ir savųjų nelaimėms. Todėl pokario metais, kai lietuvių kraujas tekėjo upeliais, jis karštu moksleivišku žodžiu kovojo už savo tautos teises ir jos egzistenciją. Už aktyvų ateitininkų pažiūrų propagavimą ir lietuvybę Viktoras buvo suimtas ir nuteistas ilgiems kalinimo metams. Bet, patekęs į Gulago „kanalizacijos" srautą, nepilnametis jaunuolis nesutriko, laikėsi vyriškai, net godžiai sėmėsi žinių iš čia patekusių šviesuolių.

    O Lietuvos giriose vyko žūtbūtinė kova, ir sunku buvo sutramdyti laisvės išsiilgusią dvasią. Veikiamas nenumaldomo laisvės ilgesio, jaunuolis pabėga iš Gulago ir per snieguotą tundrą keliauja tėvynėn. Sušalęs užsuka į pastebėtą geležinkelio iešmininko būdelę pasišildyti. Čia jis išduodamas ir sulaikomas. Teismas. Teisiamas bėglys laikosi vyriškai. Teisėjos paklaustas, ar dar kartą nemėginsiąs pabėgti, atsako: „Nežinau". „Mat koks ..." — pasipiktinusi teisėja palydi Viktorą keiksmažodžiu. Tada Viktoras jai atrėžia: „Tokio keiksmažodžio Lietuvoje nebūtų ištarusi ne tik tiesėja, bet jokia moteris." Išraudusi teisėja nuleidžia akis.

    Nepavykęs mėginimas atgauti laisvę ir nauja papildoma bausmė nesužlugdo jaunuolio. Jis atkakliai šviečiasi ir grūdina savo valią. Jautriai išgyvena tautos kančią. Jis mena Lukiškių kalėjimo kamerą, kur įmestas laukė etapo. Prasivėrė kameros durys. Jvedė Lietuvos partizaną. Šis priėjo prie grotuoto lango, pažvelgė į mėlyną dangų ir užtraukė ilgesingą laisvės dainą . . .

    Rusija. Kalėjimai. Persiuntimo punktai. Ir čia varomų miriop žmonių sumaištyje aidi lietuviška daina. Senas vengrų generolas klausosi nesuprantamos dainos ir taria pasididžiavimo žodžius: „Niekad nežus tauta, einanti vergijon su laisvės daina".

    Ir Viktoras tiki, kad bus įveiktos visos kančios, ir tautai nušvis laisvės rytas.
106

    Tirono mirtis atneša kai kurių permainų ir kalinių gyvenime. Visi nuteistieji nepilnamečiai grįžta namo. Tarp jų ir Viktoras. Jis vėl išvysta gimtąją Žemaitiją, Raseinius. Ten įgyja brandos atestatą, išlaiko stojamuosius egzaminus į universitetą. Tačiau iš universiteto jis išvaromas. Politiškai nepatikimiems mokslas nereikalingas. Po to vėl darbas, vėl atkakli savišvieta ir domėjimasis Lietuvos problemomis.

    „Heroiškos partizaninės kovos etapas jau baigėsi" — konstatuoja Viktoras. — „Prasideda naujas kovos etapas — tautos kultūros, jos dvasinių vertybių išsaugojimas, jos kūrybinių galių skatinimas".

    Viktoras dabar visur, kur tik gyva mintis, kur bunda nauji lietuvybės daigai. Jo įžvalgumas, vyriškumas, vis stiprėjantis intelektas atveria daugelio širdis, paskatina darbuotis tautos gerovei.

    Deja, pačios ankstyvosios politinės šalnos paliečia ir Viktorą. Nors ir neturėdami jokių teisinių įrodymų, saugumiečiai jį suima ir „prikergia" prie vilniškių inteligentų bylos. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas, vadovaudamasis vien operatyvininkų nurodymais ir teturėdamas kaip „daiktinį įrodymą" ranka persirašytą svetur išleistą J. Aisčio eilėraščių rinkinį, Viktorą nuteisia 8 metus kalėti. Teisme Viktoras Petkus laikosi drąsiai, jokios malonės neprašo, tik įspėja teismą nepamiršti svarbiausio — teisingumo.

    Keliaudamas vėl Gulago keliais, jis nesiskiria su knyga, bendrauja su daugeliu tautiečių bei kitataučių kalinių. Dėl savo atkaklumo, sugebėjimo kantriai pakelti visas nuoskaudas, daugeliui likimo draugų jis tampa pavyzdžiu. Taišetas, Mordovijos užkaboriai, pagaliau dar ir Vladimiro kalėjimas — niekas jo neparbloškia, visur jis suranda naujų draugų, dalinasi su kitais savo žiniomis ir godžiai renka kiekvieną naują faktą. Jis darosi savotišku Gulago lietuviškojo gyvenimo encįklopedistu ir lietuviškosios būties skleidėju.

    Pagaliau prabėga aštuoneri kalinimo metai. Kiek nuvargintas fiziškai, tačiau stiprus dvasia, Viktoras Petkus grįžta į Vilnių. Vėl mėgina studijuoti universitete lituanistiką, bet tuoj susilaukia „vilko bilieto". Dirba įvairius darbus, mažai atitinkančius jo dvasinį pašaukimą, pelnydamasis iš jų tik duonos kąsnį. Labiausiai domisi Lietuvos istorija, literatūra, apskritai, visa Lietuvos gyvenimo panorama. Turėdamas didžiulį žinių bagažą ir būdamas komunikatyvus, gausiai lankomas jaunų literatų, dailininkų,
107

filosofų ir kt. Dažnas jo kambarėlio svečias buvo taip pat ir tragiškai žuvęs poetas M. Tomonis. Vėliau, materialiai kiek sustiprėjęs, dalinosi duonos kąsniu su buvusiais Gulago draugais, lankosi kitose respublikose pas bendraminčius. Saugumas nerimsta ir nusprendžia sufabrikuoti bylą — nuteisti Viktorą, dirbusį tada Liaudies meno draugijoje vyr. buhalteriu, kaip materialinių vertybių grobstytoją. Tačiau Liaudies kontrolės komiteto komisija, visą mėnesį tikrinusi jo darbą, jokių pakaltinamų pažeidimų nesuranda. Belieka prievarta atimti darbą, kas ir padaroma.

    Viktoras Petkus po to kurį laiką dirba zakristijonu šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šios jo pareigos, be abejo, taip pat nepatenkina saugumo — sekliams sunku susigaudyti, kada jis gaus laisvų dienų išvykoms. Saugumui griežtai pareikalavus, bažnyčios komitetas Viktorą Petkų iš zakristijono pareigų atleidžia. Vėl tenka imtis atsitiktinio darbo Antakalnio klinikose.

    Pagaliau, susibūrus Helsinkio nutarimų įgyvendinimo stebėjimo Lietuvos grupei, darosi aišku, kad saugumas imsis bet kurių priemonių V. Petkui sudoroti. Ne kartą ir ne vienas asmuo praneša Viktorui apie jam gresiantį pavojų, apie saugumo rengiamas provokacijas, tačiau jis lieka ramus ir tęsia savo pradėtą plačios apimties ir kraštui labai reikalingą darbą. Jis fiksuoja Lietuvoje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus ir apie juos tinkamai referuoja. Jis, kaip ir anksčiau, bičiuliškas, paslaugus, jaučia kitų vargus ir, kiek įmanydamas, padeda. Neturėdamas savo lėšų sušelpti, prašo kitus padėti ir pats lanko nelaimės ištiktuosius, palydi į paskutinę kelionę tuos, kas jau baigė žemiškąją ir nesibijo tarti karštą lietuvišką atsisveikinimo žodį.

    Viktoras Petkus mylėjo Lietuvą. Ta meilė buvo jo gyvenimo leitmotyvas. Dėl jos jis atsisakė asmeninio gyvenimo, dėl jos jis paaukojo savo gražiausius metus. Siekdamas savo kraštui laisvės ir gerovės, jis vadovavosi Kristaus mokslu. Be Kristaus tiesų įgyvendinimo, jis neįsivaizdavo Lietuvos ateities. Tikėjimas Kristumi jam padėjo ištverti sunkiausius išmėginimus. Esame tikri, kad ir naujus vargus jis sutinka su karšta malda Kristui ir begaline meile Lietuvai.

    Mes kreipiamės į visus geros valios tautiečius, gyvenančius tėvynėje ir svetur, taip pat kitataučius, suprantančius ir remiančius mūsų kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Lietuvoje, visais įmanomais būdais padėti sutramdyti raudonosios mafijos kėslus ir išvaduoti Viktorą Petkų.
Tautiečiai
108

        TĖVYNE MANA

    Tik sapne tave laisvą regėti galiu
    Lyg paukštę padangėj melsvoj . . .
        Vergauti gana!

    Reik laisvę išplėšti širdim ir krauju,
    Vis grumtis prasmingoj kovoj!
        Vergauti gana!
                                        B. Astronis

LIETUVOS PATRIOTAI
IR JOS BUDELIAI
        Jūs žengiate į sostus
        Ir minate altorius.
        Nuo jūs įstatymo sugriuvo
        Ir nuodėmės, ir doros.
        Karūnos niekšų daliai,
        O dulkėse karaliai,
        Ir tribunoluos išdidžiai
        Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
                            V. Mykolaitis-Putinas

    Po beveik vienerius metus trukusio tardymo nuteistas ir „Tiesoje" (1978.IV. 13) apšmeižtas Balys Gajauskas — vienas iš tauriausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime.

    Nėra teisybės okupantų trypiamoje Lietuvoje! Viskas brutalaus okupanto valioje. Tai, ką padarė KGB su šiuo kilniu žmogumi, peržengia net žvėriškumo ribas. Tai Antikristo siautėjimas! Nuteisti žmogų dar 15 metų, jau atkalėjusj Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo lageriuose 25 metus, vien už „memuarų" rašymą, kaip tvirtina „žurnalistai" Br. Bendorius ir Pr. Keneckas, ar nepakankamas įrodymas? Tik Antikristo pagimdyti saugumiečiai-„žurnalis-
109

ui" gali šitaip meluoti ir klaidinti žmones. Tai pralenkia bet kokius pinocetus, hitlerius ir fašistus. Išbraukti iš žmogaus gyvenimo 40 metų gali ryžtis tik KGB.

    Neseniai mirė ištikimas okupantų pakalikas, ilgametis religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis. Nekrologe neparašyta, kad jis anksčiau yra buvęs ilgametis Kėdainių KGB viršininkas. Parašyta <— dirbo Kėdainiuose „administraciniuose organuose". Gėdijasi net savo įstaigos pavadinimo. O kiek lietuvių kraujo praliejo Rugienis!

    Nepriklausomos Lietuvos laikais jis jau buvo žinomas komunistinis veikėjas nuo 1927 metų. Tuo metu jis per Lietuvos-Vokietijos sieną gabendavo komunistinės spaudos ryšulius,(tik jau ne tris egzempliorius!) ir juos platindavo Lietuvoje. 1928 m. jis buvo sugautas nešant vieną tokių krovinių ir nuteistas 2 metams kalėti(!). Išėjęs iš kalėjimo, J. Rugienis tęsė toliau savo veiklą: įėjo net į pogrindy veikusios kompartijos CK. 1931 m. vėl nubaudžiamas 6 metams. 1938 m. ištremtas 6 mėnesiams (trečias kartas!) į Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklą. 1939 m. už streiko organizavimą ištremtas vėl ten pat vieneriems metams (ketvirtas kartas!). Per keturis teismus J. Rugienis (recidyvistas) išbuvo 10 metų kalėjimuose. Be to, tie kalėjimai buvo Lietuvoje: 1928-30 m. Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Kaune; 1931-36 m. Kaune, Šiauliuose, Raseiniuose; 1938-39 m. — Dimitrave.

    O kaip su tarybiniu „pačiu humaniškiausiu teisingumu?" Apie tai aiškiai kalba B. Gajausko teismas. Jis per dvi bausmes kaip recidyvistas nubaustas 40 metų! Tuo tarpu J. Rugienis per 4 bausmes — 10 metų. Dabar lietuvių kalinimo vieta ne Lietuvoje, o Rusijoje ar Sibire. Tokiu būdu nuosprendis „atimti laisvę" yra neteisingas, nes atimama ne tik laisvė, bet ir Tėvynė. Geri mainai: mes Rusijai duodame duoną, mėsą ir kitus naudingus dalykus, o ji paskolina mums lagerius ir kalėjimus. Tai nuostabus „motiniškas" Tarybų valdžios rūpinimasis . . .

    Antikristas darbuojasi, veikia, šmeižia ir stengiasi įrodyti, kad visas tas piktadarybes remia ir net jas padeda įvykdyti patys lietuviai. Melas!

    Neseniai paskelbta spaudoje, kaip KGB dar 1945 m. susidorojo su gen. P. Kubiliūnu. Kažkodėl šis faktas ilgai buvo slėptas nuo Lietuvos liaudies? Dar 1968 m. „Mažoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje" buvo tvirtinama, kad gen. P. Kubiliūnas 1945 m. dingo be žinios Vakarų Vokietijoje. KGB tada dar neprisipažino,
110

kad susidorojo su juo be liaudies žinios. Bet 1976 m. išleistoje knygoje „Išdavystės keliu", parašytoje tariamai J. Jakaičio (saugumiečiai ir dabar dar slepia savo tikrąsias pavardes ir naudoja užšifruotas) jau pripažįstama, kad KGB sudarė planą pagrobti P. Kubiliūną Vakarų Vokietijoje. Bet šioje knygoje autorius šmeižia lietuvius, tvirtindamas, kad . . . „būtent Tarybų Lietuvos patriotai privertė P. Kubiliūną grįžti ten, kur jis įvykdė sunkius nusikaltimus savo tautai ir turėjo atsakyti už savo darbus" ... O šių metų balandžio mėn. „Tiesoje" kitas saugumietis, prisidengdamas A. Alekso pavarde, netyčia parodė, kas yra tie „Lietuvos patriotai". Pasirodo, kad P. Kubiliūno pagrobimo operacijoje dalyvavo: Evgenij Dubovnik, Stepas Orlovas, Grišinas, kažkoks vyr. leitenantas S., kapitonas Blokas, kažkoks „Valentinas" ir autorius A. Aleksas. Štai kokia „Lietuvos patriotų" puokštė"! ... Iš 7 pavardžių — tik viena „tikra, lietuviška", bet ir ta užšifruota. Išvada viena: jie. niekad neatstovavo Lietuvai, juo labiau, — Lietuvos patriotams.

    Kodėl gen. P. Kubiliūnas davė parodymus Lietuvoje ne lietuvių, o rusų kalba? (Ziūr. faksimilę knygos „Išdavystės keliu", p. 171-2). Ar todėl, kad, kaip tvirtina J. Jakaitis, P. Kubiliūnas gavo išsilavinimą carinėse mokyklose? O gal todėl, kad tie, kurie tardė P. Kubiliūną, patys nemokėjo sumegzti bent paprasčiausio lietuviško sakinio? Į šį klausimą atsako „Tiesoje" saugumietis A. Aleksas. Jis nurodė, kad P. Kubiliūną tardęs E. Razauskas. Nežinančiam gali atrodyti, kad E. Razauskas — tikras lietuvis. Bet pasirodo, kad šis „Lietuvos patriotas" joks Razauskas, o Evsiej Rozovskij. Jis atvyko į Lietuvą iš Ukrainos, žydų tautybės. Lietuvoje „stiprino tarybų valdžią". Taigi, visai nenuostabu, kad šis „Lietuvos patriotas" visiškai nemokėjo lietuvių kalbos. Tačiau jis gana puikiai susidorojo su ne vienu tikruoju Lietuvos patriotu.

    Įžūlus melas, kad P. Kubiliūną pagrobė iš Vakarų Vokietijos ir nutarė sušaudyti Lietuvos patriotai, pritariant lietuvių tautai. Lietuviai sužinojo apie susidorojimą su gen. P. Kubiliūnu KGB rūsiuose tik 1976 metais iš pačių egzekutorių lūpų ir tik po 30 metų! . .

    Dar apie porą „Lietuvos patriotų", mirusių kelios savaitės prieš Balio Gajausko teismą. Tekalba nekrologų ištraukos.

    „Majoras Michailas Podkaminskij, g. 1920 m. Odesoje". Nuo 1943 m. iki 1973 m. ėjo „atsakingas pareigas" saugumo organuose,
111

„įnešė didelį indėlį stiprinant tarybų valdžią Lietuvoje". Taigi, jo įsakymu ne viena lietuvė motina neteko sūnaus ar dukters, o gal ir pati iškentėjo šaltį ir badą Sibire, surasdama ten ir mirtį. Už tokius darbus „partija ir vyriausybė aukštai įvertino majoro M. Podkaminskio nuopelnus, apdovanodama jį dviem Raudonosios žvaigždės ordinais ir daugeliu medalių."

    Viktoras Savčiuk, g. 1922 m. Vinicos srity (Ukrainoj), nuo 1946 m. iki mirties 1977 m., dirbdamas tokiose pat „atsakingose pareigose" saugumo organuose, įnešė tą patį „didelį indėlį" stiprinant tarybų valdžią Lietuvoje ir „buvo apdovanotas daugeliu medalių ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais". Tarp kitko, Savčiukas per kratą pas B. Gajauską sakė, kad vis tiek pasodinsiąs jį į kalėjimą. Šis „taurus Lietuvos patriotas" mirė vos dvi savaitės prieš B. Gajausko teismą.

    Vienas iš tokių „Lietuvos patriotų" buvo ir A. Mikalkinas. Jis dirbo Šiaulių saugume. Atvykęs į Šiaulius partizanų reikalais, Balys Gajauskas buvo atpažintas ir atsidūrė akis į akį su saugumiečiu Mikalkinu. Abu buvo ginkluoti pistoletais. Kas pirmas iššaus, tas ir laimės. Tuo kartu laimėjo B. Gajauskas, saugumietis krito. Deja, šito nepasakė „žurnalistai" iš KGB Bendorius ir Keneckas. Jie padarė B. Gajauską paprastu žmogžudžiu. (Jie niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad prieš Tarybų valdžią kovoja garbingi žmonės, o kaip tik visokie niekšeliai lengvai randa sau jaukų prieglobstį tarybų pašonėje).

    B. Gajauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. O juk B. Gajausko veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip savigynos aktas, neperžengęs būtinosios ginties ribas. Bet šis atvejis įvertintas visai kitaip: nušautas saugumietis ir dar rusas! Tuomet saugumiečiai B. Gajauską sušaudyti dėl susidariusių sąlygų negalėjo ir nuteisė 25 metams. Ir dabartinis procesas yra tik kerštas už aną saugumietį.

    „Žurnalistai" Bendorius ir Keneckas, apšmeižė B. Gajauską, sąmoningai nutylėjo, kiek lietuvių vaikų padarė našlaičiais saugumietis A. Mikalkinas. Už tai tokie buvo apdovanojami Garbės raštais, medaliais, ar bent laikrodžiais, kuriais Tarybų valdžia 1944—1950 metais dosniai apdovanodavo saugumiečius, stribus ir kareivius už „bandito" nužudymą.

    Po Stalino mirties jau praėjo ketvirtis amžiaus, bet, rusų poeto Jevtušenkos žodžiais tariant, Stalino įpėdiniai nenurimsta. Antikristas mato, kad liaudis pradeda galvoti kitaip. Todėl neriasi iš kailio, kad tautą priverstų galvoti taip, kaip jie nori ir būti
112

paklusnia okupantams. Jie ieško ir randa vis naujų aukų įbauginimui.

    Saugumiečiai stengiasi įtraukti į savo nusikalstamą tinklą ir mūsų jaunąją kartą. Jie verbuoja mokinius ir studentus, net prasižengusius valdžiai politiškai. Ir taip jau 14—17 metų vaikų rankomis skaldo tautą, šnipinėja ir kelia tarpusavio nepasitikėjimą. Vėliau iš šių nepilnamečių išauga saugumo kadrai su lietuviškomis pavardėmis. Taip atsiranda įvairūs pileliai, kažiai, ignotai, raziūnai, bendoriai, keneckai ir pan., kurie su budelių neapykanta žvelgia į savo tautą ir ją žudo.

    Tarybinis saugumas — ne Amerikos CŽV ar FTB, kurių veiklą plačiai aprašo spauda ar diskutuoja visuomenė. Tarybiniam saugumui nereikia kreiptis į jokį kongresą, į jokią Aukščiausiąją Tarybą, kad galėtų persekioti žmogų, klausytis telefoninių pasikalbėjimų, sekti korespondenciją. Apie jo veiklą niekas viešai nediskutuoja. Visą savo veiklą tvarko savo nuožiūra. Konstitucija jiems tik popieriaus gabalėlis. Vien nepilnamečių įtraukimas į savo darbą yra nusikaltimas. Ir visa ši organizacija nusikalstama. Ateis laikas, ir tautų teismas padarys jai teisingą nuosprendį. Ji savo darbais nepalyginamai pralenkė gestapą.

    Europoje siaučia privatūs teroristai — raudonosios brigados ir pan., o mus smaugia valstybinis terorizmas. Ir kam pasiskųsti?

    Po vienerių metų kančios KGB požemiuose, po visiško izoliavimo, kurio metu net motinai nebuvo leista matyti savo sūnų, po slapto teismo, kurio datą saugumiečiai įvairiais būdais slėpė ir į teismo salę leido tik savuosius, Balys Gajauskas nuteistas 15 metų. Faktiškai — iki gyvos galvos . . .

    Ir vėl verkia lietuvių motina, neturėdama vilties šioje žemėje
pamatyti savo mylimą sūnų . . .

    Su ja liūdi ir Motina Tėvynė. _
S. Virmantas
*    *    *
113

        NETIESA

    Ir vėl ta netiesa
    Manęs prisilytėjo,
    Tartum juoda dvasia
    Šikšnosparniu praskriejo,
    Tartum nuodų rasa į žiedą nulašėjo . . .

        Ir vėl ta netiesa
        Jausmus ir širdį plėšo.
        Pavargo jau dvasia
        Nuo šito melo viešo . . .
        Ak, kas gaivins tiesą?!
        Tiesos siela vien prašo!
                    Skaistutis

ŠTAI JIS -
TARYBINIS HUMANIZMAS

    19 amž. pradžioje anglų poetas D. Baironas parašė poemą „Šiljono kalinys", išaukštindamas kovotojo už šalies laisvę didvyriškai pakeltas kančias. Tokie kalinimai tada buvo tik išimtinais atvejais. Ką dabar pasakytų iš kapo atsikėlęs poetas, kai laisvės kovotojų ne šimtai, bet tūkstančiai laikomi už grotų be jokios kaltės, o vien tik todėl, kad nesilanksto savo tautos pavergėjams.

    Paminėsiu vieną tokių kankinių — mok. Petrą Paulaitį, kalinamą Mordovijos ASSR n/o Javas P/ja. 385/3 lageryje. Jis nelaisvėje išbuvo virš 30 metų. Tai amžinas kalinys, jau praradęs viltį kada nors pamatyti laisvę. Priešaky dar penki metai kalinimo ir amžina tremtis Sibire.
114

    Kuo gi nusikalto šis mokytojas? Gal užmušė ką, apvogė, išprievartavo, šnipinėjo? Ne, už tos rūšies nusikaltimus aukščiausia bausmė 12 metų. Tokių nuosprendžių skelbimų žurnale „Socialistinė teisė" rasi kiek tik nori kiekviename numeryje. Pvz., 1977.IV.27. Nr. 4 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendžiu Z. Krupovecas buvo nuteistas pagal Lietuvos TSR BK 118 str. 3d. laisvės atėmimu 12 metų už išžaginimą nepilnametės studentės. Net automobilis, kuris buvo tiesiogiai susijęs su pačiu nusikaltimo veiksmu, nebuvo konfiskuotas, nors pagal įstatymą (Lietuvos TSR BK 90 str.) turėjo būti konfiskuotas.

    O štai kita žmogžudystės byla. Trakų liaudies teismo 1977.VII.6. nuosprendžiu J. Morozovas pagal Lietuvos TSR BK 104 str. už savo žmonos nužudymą nuteistas tik 8 metams sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

    Žmogžudystės, išprievartavimai, vagystės, spekuliacija — paprastas kasdieninis reiškinys. Už šiuos nusikaltimus Tarybų šalyje bausmės švelnios palyginus su nuosprendžiais politiniams kaliniams, kurie neretai laikomi amžinai izoliuotais lageriuose arba psichiatrinėse ligoninėse. 1975 metais „gydant" buvo susidorota su paminklų restauruotoju Mindaugu Tamoniu. Dabar jau panašaus likimo laukia Kaliningrade „gydomas" inžinierius Henrikas Klimašauskas. Negalėdami sudaryti bylos, sugrūda į psichiatrines ligonines sveikus, tik kitaip, negu partijos linija reikalauja galvojančius asmenis.

    Mokytojas P. Paulaitis pirmą kartą buvo teistas 1945 m. Gavęs pilną normą — 28 metus — atsėdėjo 10 metų ir 1956 m. kartu su visais amnestuotais grįžo į Lietuvą. Neilgai džiaugėsi laisve. 1957 m. spalio 30 d. vėl buvo areštuotas ir grąžintas į sustiprinto režimo lagerį „persiauklėti" 25 metams. Taip ir praleido žmogus visą savo jaunystę nelasvėje, praradęs sveikatą ir tikėjimą teisingumu, nustojęs vilties gyvas sugrįžti į tėvų žemę.

    Teisingumas dabar pavirto utopine svajone. Tai liudija šių dienų istorija.

    Izraelis raginamas pasitraukti iš jam gyvybiškai svarbių žemių, nes jos okupuotos. Tuo tarpu Tarybų Sąjungai, okupavusiai Pabaltijo kraštus ir kitas šalis, net priminti, nedrįstama, kad jai jau seniai laikas sugrąžinti pavergtoms tautoms laisvę. Ar daug kas protestuoja, kai Kubos kariai šeimininkauja Angoloje, Etijopijoje ir žvalgosi naujų aukų? Išvada aiški: maža tauta neturi teises
115

egzistuoti, išsilaisvinti (žinoma, jeigu ji nėra komunistinė), su ja būtina susidoroti, „išvaduoti". Tautos tyli, stebi įvykius, susirūpinę žvalgosi, kada ateis jų eilė pulti grobuoniui į nasrus. Būkštauja pagrįstai, nes komunistinių imperialistų užmačios pasaulį užvaldyti darosi kasdien vis aiškesnės. Kyla klausimas: kodėl viena tauta tuo pačiu atveju vadinama pavergėja, o kita — išlaisvintoja? Kalbant apie Tarybų Sąjungą ir Izraelį kaip okupantus, reikia įžvelgti tarp jų didelį skirtumą. Pirmoji, klastingai pavergdama tautas, siekia pasaulinės hegemonijos, o Izraelis — gyvybinės erdvės.

    Pavergtos tautos pažino komunistų partijos geležinę kumštį, traiškančią visa, kas priešinasi visagalei diktatūrai. Kai netenki vilties, prieš akis iškyla taurūs lietuvių kovotojų paveikslai, raginą nepasiduoti priešo užmačiom. Pavergėjas pavojingas, planingai ir sistemingai skiepija veidmainingas idėjas jaunimo tarpe. Dar čiulptuką žindančiam kūdikiui jau bruka Lenino ir partijos vardą. Spaliukus apkarsto ženkliukais, pionieriams veržiami kaklai raudonais kaklaraiščiais. Vyresnių klasių mokiniai priverčiami stoti į komjaunuolių gretas. Daugumas su ašarom akyse lyg gyvulėliai varomi į skerdyklas pasiduoda prievartautojams. Kas bus toliau? Kaip ir kada ištrūkti iš tos nuolat veržiamos kilpos? Knygynuose beveik dingo lietuvių grožinė literatūra. Vitrinos ir prekystaliai apkrauti, kaip žmonės sako, „rusišku chlamu": politine makulatūra, ateistine, propagandine spauda, Lenino raštais, Brežnevo atsiminimais ir pan.

    Kol dar pavergėjai neišmoko išimti žmogaus smegenis ir pakeisti jas dirbtinėmis (komunistinio modelio), gėda būti gyvais lavonais, aklais ir nebyliais, kokiais jie mus ir laiko. Juk balsuojant — lyg akliems įspaudžia kortelę į rankas; susirinkimuose žmonės iš baimės tyli tarsi nebyliai. Iš jų visada reikalaujama vieno ir to paties — pritarti. Ne atsitiktinai ir rašytoja V. Žilinskaitė parašė feljetoną apie dirbtinę ranką, kuri susirinkimuose galėtų pilnai pavaduoti žmones. Tai sutaupytų daug veltui gaištamo laiko . . . Laikraščiuose dažnai pabrėžiama, kad visi darbai lygiai garbingi, negalima juos skirstyti į juodus ir baltus. Bet kai tik prisimena lietuvius, gyvenančius užsieny, ypač Amerikoj dirbančius fizinį darbą, mūsų spauda juos išjuokia, vadindama juodadarbiais. Komunistinėje propagandoje tas pats darbas pas mus vadinamas garbingu, svetur greit pavirsta žeminančiu žmogaus orumą, juodu.

    Visi žinom kiek daug simpatijos komunistinė spauda rodo darbininkų streikams svetur, užsieny. Bet tegul tarybinis darbinin-
116

kas pamėgins streikuoti, — streikininką tuoj apšauks ne kovotoju už savo gerbūvį, bet liaudies priešu, fašistu, imperialistų agentu. O darbininkas niekur taip nėra išnaudojamas kaip Tarybų Sąjungoje. Tam pajungti visi kanalai: žmogaus silpnybės, garbėtroška, medaliai, įvairiausių vardų suteikimas, ordinai, privilegijos (tik ne veltui) ir pan. Visi iki vieno pakinkyti lenktyniauti. Partijos botagas gena visus: jaunus ir senus, kolektyvus ir pavienius asmenis: ryt padaryti daugiau negu šiandien! . . Ribos nebuvo nėra ir nebus — besočiui niekada negana. O kągi žmonės? — Pritaria, nes kito pasirinkimo nėra. Atsimenam, buvo pupmečiai, kukurūzmečiai, sužlugdė žemės ūkį, nes reikėjo pritarti valdžios potvarkiams. Buvo ūkių smulkinimai, po kelių metų stambinimai — liaudis turėjo vieningai pritarti. Taip nuvertinti žmonės nieko jau ir negalvoja.

    Karui pasibaigus (1945 m.) rusų kariai galvas kraipydami stebėjosi, kokie, girdi, jūs turtingi, — mat kiekvienoj pirkioj gaudavo sočiai pavalgyti.

    Iš tikrųjų Lietuvos kaimas, pagyvenęs Nepriklausomoj Lietuvoj tik 20 metų, turėjo ko pavalgyti ir kitiems duoti, kai tuo tarpu rusai savo kolchoziniame rojuje badavo ir būriais ateidavo į Lietuvą su maišeliais duonos prašyti. O dabar, jeigu vėl prasidėtų karas, nereikėtų ir neutroninių bombų — liaudis badu išmirtų.

    Kasdien giriamasi laimėjimais. Bet liaudis sako: „Pagyrų puodas — netaukuotas". Iš tikrųjų, pasigyrimai jokių vertybių nesukuria.

    Daugelis lietuvių užsikrėtė pralobimo manija. Gyvenimo tikslas - pilaitė, mašina, nesvarbu kaip įgyta: spekuliuojant, vagiant, sukčiaujant. Dvasios vertybės jiems — praeito šimtmečio atgyvena. Tik maža dalis žmonių netampa utilitaristais, stoja ginti žmogaus orumą, jo teises, paaukodami net savo laisvę. Toks yra Petras Paulaitis, nesilankstęs, nepritaręs pavergėjams. Jis ir jo draugai lyg girių ąžuolai tvirti, nepalaužiami kovoja atkakliai su gyvenimo audrom. Visus tikrus lietuvius jaudina jų stipri valia, pajungta Tėvynės meilei, žmogaus laisvei.

    Niekam nevalia pamiršti didvyrius, savo kančia skelbiančius, kad Lietuva dar gyva!
K. Sparnys
117

        MALDA

    Marija, Krikščionių Pagalba,
    Tu Motina mūsų tyli . . .
    Bet Tavo stebuklai mums kalba,
    Kad Kristaus sekėjus myli.

    Kieksyk nevilties valandoje,
    Skriaudų ir nevalios nakty —
    Tu pergale jiems dovanojai!
    Ir mums Tu padėti gali!

    Žinai, kaip sunku yra sekti
    Mums Jėzų Golgotos keliais . . .
    Neleisk šiam kely mums išsekti,
    Pastiprink vilties spinduliais!

    Marija, Krikščionių Pagalba,
    Tu Motina mūsų tyli . . .
    Lai Tavo stebuklai mums kalba,
    Kad Lietuvą mažą myli. ,
                                    L. Kovas

ATSIMINIMAI IŠ
GULAGO SALYNO


LAIŠKAS
PROF. PRANO DOVYDAIČIO ŠEIMAI

Sveiki, Gerbiamieji, nepamirštamo prof. Prano Dovydaičio vaikai, žmona ir kiti giminės!

    Man sunku prieš Jus pasiteisinti ir galiu tik atsiprašyti už tokį ilgą tylėjimą. Jūs patys suprantate: rašyti Jums apie Jūsų tėvą, su kuriuo susietas pats sunkiausias mano gyvenimo periodas, šiaip ar taip, reiškia sujaudinti kiek aprimusią, bet niekad neužgysiančią mano širdies ir sąmonės žaizdą.

    Esu Kijevo darbininko sūnus, pats darbininkas, išaugęs pionieriuose ir komjaunime. Baigęs istorijos fakultetą, buvau
118

pašauktas kariuomenėn, kur užėmiau politvadovo postą. O 1941 m. rudenį, apkaltintas visais baisiais nusikaltimais, buvau nuteistas 10 metų laisvės atėmimo. 1942 m. sausio mėn. atvykęs į Šiaurės Uralo lagerio Trinsko lagpunktą Nr. 1, sutikau daug lietuvių, tarp kurių, kaip paaiškėjo, buvo ir Jūsų tėvas profesorius Pranas Dovydaitis.

    Lietuviai gyveno atskirame, taip vadinamame, lietuviškame barake. Norėdamas susipažinti su profesoriumi, nuvykau į baraką. Mano laiško ribotumas neleidžia aprašyti visą ten matytą gyvenimą. Be to, ir laikas daug detalių ir smulkmenų ištrynė iš atminties, o jos Jums gal būtų labai įdomios. Vis gi iš to, kas mano atmintyje liko, užtenka nusakyti būseną ir aplinką, kai Jūsų tėvas gyveno paskutiniąsias savo dienas.

    Peržengęs barako slenkstį, paėjęs 2—3 žingsnius, sustojau. Buvo tamsu. Sunku buvo įžiūrėti figūras žmonių, sėdinčių ar gulinčių ant plikų narų, sėdomis ar stačiomis apkibusių, tarsi bitės šaką, stovėjusią barako viduryje krosnį. Buvo girdėti prislopintas gaudesys gulinčių skurdžiuose skuduruose žmonių, o nuo narų tylus dejavimas. Kažkas su kažkuo ginčijosi, o kiek toliau sėdėjęs aukštas, tiesus ir labai išbalęs vyriškis kažko graudžiai verkė. Jo niekas nepaisė, todėl ryžausi prie jo prieiti. Mano pasveikintas lyg atitoko, ir į mano klausimą, kuris čia profesorius Dovydaitis, skubiai nešvaria rankove nusišluostęs ašaras, silpnu rankos mostu parodė man į tolimiausią ir tamsiausią barako kampą.

    Atsargiai prasibrovęs per vyžų ir kitokių skarmalų krūvas nuėjau iki mane dominusio barako kampo. Ir štai pamačiau vaizdą, kuris mane giliai sukrėtė.

    Beveik ant plikų narų, ant prakaito ir puvo prisigėrusio vatinuko sėdėjo žmogus, labiau panašus į mumiją, negu į gyvą žmogų. Neįtikėtinai liesas, išblyškęs, beveik mėlynas, stipriai į priekį ištįsęs veidas, o giliai įdubusios, protu šviečiančios akys buvo nukreiptos į tamsų barako kampą.

    Pasiryžęs nutraukti tą nemalonią būseną, priėjau arčiau ir, garsiai pasveikinęs, paklausiau: „Ar Jūs esate profesorius Dovydaitis?" „Taip, juo buvau kadaise . . ." „Kodėl buvęs?" — paklausiau aš. „Nejaugi, atėmę laisvę, iš Jūsų ir vardą atėmė?" „Iš manęs atėmė svarbiausią dalyką — žmogaus teises, pavadinę žeminančiu kalinio vardu" — atsakė jis.,

    Taip prasidėjo mūsų pažintis, vėliau išaugusi į nuoširdžiausią draugystę. Kaip šiandien atsimenu: pasodinęs mane prieš save ant
119

gretimų narų, profesorius paklausė mane, kas aš ir ar ilgam čia įkurdintas. Ir tuojau, nelaukdamas kalbėjo toliau: „Bet kokią tai turi prasmę. Patirtis rodo, kad beveik niekam nepavyksta išbūti, atliekant „amžiną skolą", tenka užleisti vietą naujom aukom. Dauguma šio lagerio gyventojų, belaukdami termino pabaigos, nueina į kitą pasaulį".

    Prisipažinsiu, kad nuo šių neginčijamai teisingų žodžių pasijutau nekaip. Akys pasruvo ašaromis. Man tuomet buvo 28 metai . . . Bet susitvardes, pabandžiau profesoriui prieštarauti: „Reikia visomis fizinėmis ir dvasinėmis jėgomis tikėtis ir laukti geresnių dienų". „Palaiminti tikintieji" — atsakė profesorius. „O tarp kitko, — sakė jis, — Jūs dar jaunas ir galite būti reikalingas tiems, kurie mus čia įmurkdė ... Ar Jūs nesuprantate, kaip tai kvaila laikyti šiuose lageriuose tokią masę vertingų žmonių, faktiškai be naudos, kai tuo tarpu ji tokia reikalinga pramonėje, žemės ūkyje, darbo kabinetuose ir mokslo laboratorijose" . . .

    Aš tada pagalvojau: likimas ne visiškai mane nubaudė, duodamas šioje purvo duobėje sutikti žmogų, su kuriuo ir laisvėje ne dažnai tenka taip artimai bendrauti.

    Žinoma, šiomis mintimis su profesoriumi nepasidalinau, bet, artimai ir nuoširdžiai bendraujant, pasitvirtino mano pirmykštė nuojautos padiktuota išvada.

    Jūs geriau pažinote savo tėvą, ir nėra reikalo aiškinti, kaip jis buvo išsilavinęs ir kokios didelės gyvenimo patirties bei kilnumo žmogus.

    Netrukus aplink mus susidarė nemažas ratelis ieškančių dvasinės globos ar bent atsikvėpimo žmonių. Čia būrėsi kijevietis profesorius Kucharenko, radistas-metereologas Kražinskis, lakūnas-naikintojas, suspėjęs numušti keletą prieš lėktuvų, Paša Obramovas, akademikas-biologas, Gamtos instituto direktorius Mileris, inžinierius-mechanikas Oktiabrevas, mokytojas iš Bucho-vinos, aktorė Abramovič, dainininkas-smuikininkas ir puikus pasakotojas Aleksejevas ir daug daug kitų. Kaip matote, ten buvo labai įvairūs amžiumi, profesijomis ir tautybėmis žmonės. Visus juos jungė kančia, Tėvynės meilė ir rūpestis jos lemtimi, meilė savo liaudžiai ir neapykanta tiems, kurie elgėsi su mumis kaip su gyvuliais (o svarbiausia — nežinia už ką).

    Šiuose begaliniuose pokalbiuose, diskusijose istorijos, filosofijos, literatūros, religijos ir kitais klausimais dažnai kildavo ginčai
120

del partijos, jos idėjų ir praktikos, dėl rusų revoliucijos bei socializmo statybos Tarybų Sąjungoje.

    Pokalbiuose niekas nepasakė neigiamo apie V. Leniną ir nieko teigiamo apie Staliną. Kartą kažkas iš mūsų draugų Staliną ir jo bendražygius pavaizdavo taip, kaip vėliau, beveik pažodžiui, jis buvo pavaizduotas po keleto metų XX Partijos suvažiavimo tribūnoje.

    Praėjo 5 mėnesiai nuo mūsų su profesoriumi pažinties dienos. Buvo gražus vasaros vakaras. Po darbo užėjau pas profesorių ir, susėdę ant narų, ilgai ilgai kalbėjomės. Žinote, kad ten vasarą baltosios naktys, ir saulė beveik nenusileidžia. Mums rodėsi, kad dar ne ketvirta valanda ryto, bet naktis. Profesorius tą naktį buvo labai ilgesingos nuotaikos. Jis daug kalbėjo apie savo šeimą, atsiminė visus Jus ir, kai aš pakilau išeiti, jis užlaikė mano ranką savojoje, o kitą padėjo man ant peties ir pasakė: „Taip, sūneli, tikiuosi, kad tu sulauksi geresnių laikų, o mano dienos suskaitytos. Jeigu išeisi laisvėn, o Lietuva bus išvaduota, parašyk ten tiesiog be adreso. Papasakok mano tautiečiams, kad ištikimas Lietuvos ir jos liaudies sūnus Pranas Dovydaitis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis kūnu būdamas toli nuo mylimos Tėvynės, mintimis ir širdžia klajojo jos erdvėje, akyse regėdamas jos vaizdus, pažįstamus gamtovaizdžius, miestus ir be galo brangius vaikus, žmoną, gimines ir artimus žmones. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano kūnas, o siela ir širdis ten, Lietuvoje!

    Profesorius nutilo. Tylėjau ir aš, bijodamas pažvelgti į jį. Jis paleido mano ranką. Man pasidarė baisu. Suspaudė širdį. Pagaliau pažiūrėjau jam į akis, bet jų nepamačiau. Išdžiūvusiomis rankomis uždengęs akis, jis be garso raudojo raudą, būdingą tik stipriems vyrams, rodančią jų ypatingai tragišką būseną.

    Po kelių dienų profesorius mirė.
    Priešingai lagerio papročiams, suradome padorų kostiumą (už keletą duonos „paikių"). Lagerio staliai padarė ne lagerinį karstą, ir mes jį palaidojome atskirame kape miško aikštelėje. Ant kapo pastatėme stulpelį su lentele, ant kurios buvo užrašyti jo gimimo metai, Baudžiamojo kodekso straipsnis, bausmės terminas, pavardė ir vardas, mirimo diena. Padėję ant kapo miško gėlių, sargybinių lydimi, mes, atsigręždami į vienišą profesoriaus kapą, grįžome į lagerį, krūtinėse jausdami neišreiškiamą atsiskyrimo skausmą.
121

    Netrukus mane išgrūdo į kitą lagerį, ir po metų atėjo nesitikėta laisvė. Išvykau frontan. Ir taip daugiau nebeteko būti prie šio vyresniojo draugo ir mokytojo kapo.

    Ar išliko profesoriaus kapas, sunku pasakyti. Tik žinau, jei galėčiau į tas vietas nuvykti, manau galėčiau nurodyti jo vietą.

    Kaip matote, profesoriaus nuojauta pasitvirtino. Atitarnavau dvejus metus eiliniu fronto žvalgu, gavau keletą apdovanojimų, grįžau namo, o dabar, nors ir pavėluotai, radau galimybę atlikti jo priešmirtinį pageidavimą.

    Dabar man palengvėjo. Bet kol rašiau šį laišką, skausmas spaudė širdį, ir sruvo ašaros.

    Baigiau savo liūdną pasakojimą. Tikiuosi, nepakaltinsite manęs už nesklandumus.
Iki pasimatymo. Su didžia pagarba . . .

    REDAKCIJOS PASTABA. Laiškas kalinio, kalėjusio su a.a. prof. Pranu Dovydaičiu, aišku, buvo pasirašytas. Vieta, kur anuomet buvo palaidotas profesorius, šiandien jau yra gyvenvietė. Dėl to nėra galimybės pargabenti į Lietuvą profesoriaus palaikų.
*    *    *

TARYBINĖ MAFIJA


    Jei blogi žmonės, suėję krūvon, sudaro jėgą, tai doriems žmonėms reikia padaryti tą patį.
L. Tolstojus

    Kuri santvarka geresnė? Tai klausimas, kurį žmonija sprendžia jau ne šimtmečius, o tūkstantmečius. Ir nieko nuostabaus: juk bet kuri santvarka susidaro iš daugybės vienas su kitu susipynusių, vienas kitą papildančių ar vienas kitam prieštaraujančių komponentų. Ir pačioje geriausioje rasime atmestinų dalykų, ir pačioje blogiausioje — gerų. Ir kol egzistuos žmonija, tol ji ieškos, eksperimentuos ir klys, ir mokysis iš savo klaidų.

    Bet visgi, kuri santvarka geresnė?

    Prieš karą ir karo metais mūsų periodikoje reiškėsi literatas Pulgis Andriušis. Po karo jis pasitraukė į Vakarus, todėl pokarinei Lietuvos skaitančiai visuomenei jis beveik nepažįstamas. Labiausiai jis išgarsėjo puikiu Servanteso „Don Kichoto" vertimu iš
122

originalo į lietuvių kalbą (1942 m. leid.). Po karo Lietuvoje buvo išleista šio veikalo papildoma laida, bet . . . visai nenurodanti vertėjo pavardės.

    1940 metais, kada virš Lietuvos pradėjo kauptis grėsmingi debesys iš Rytų, kada jautėsi, kad tuoj gali įvykti didelių permainų, žmonės daug ginčijosi, svarstė galimas permainas. Kartą Pulgį Andriušį vienas jo draugų užklausė: „O tu, Pulgi, kokioje santvarkoje norėtum gyventi?" Andriušis patylėjo, pagalvojo ir atsakė: „Norėčiau gyventi tokioje santvarkoje, kurios saugume galėčiau dirbti ramia sąžine."

    Mielas skaitytojau, ar jums neatrodo, kad šiam literatui vienu sakiniu pavyko pasakyti tai, ką daugybė mokslininkų bandė (ir ne visada sėkmingai) pasakyti daugelyje knygų. Tad prie šios minties sustokime ir mes.

    Nerasime valstybės, kuri neturėtų saugumo organų. Jeigu jų veikloje vyrauja smurtas, kankinimai, sekimas, žmogaus orumo žeminimas ir jeigu jų veikla ir įgaliojimai vis plečiami — šalyje vyrauja nežabota diktatūra, žmogus ten tik sraigtelis, neturįs nei balso, nei teisių. Toks saugumas — pikčiausias visų engiamųjų ir pavergtųjų priešas. Ir priešingai — jeigu saugumo darbuotojus kontroliuoja ir iškelia į viešumą spauda, jeigu pilietis žino, kad įstatymas jį saugo nuo saugumo organų neįstatymiško kišimosi į jo privatų gyvenimą — šioje valstybėje viešpatauja tikra demokratija. Tad saugumo organai — veidrodis, į kurį žvelgdamas pamatysi tikrąjį santvarkos veidą.

    Kadangi mes gyvename tarybinėje santvarkoje, todėl mus visų pirma domina tarybinis saugumas — KGB.

    Revoliucija — prievartos aktas, todėl nieko nuostabaus, kad tuoj po Spalio revoliucijos tarybinis saugumas — ČK — gimė anksčiau už Raudonąją armiją. Jos įkūrėjas ir pirmasis vadovas buvo Vilniaus krašto lenkas Feliksas Dzeržinskis. Reikia tik stebėtis: kaip galėjo Vilniaus žemė, tokia rami, graži ir poetiška, pagimdyti tokią pabaisą!

    Vis labiau įsigalint naujai santvarkai, vis labiau aktyvėjo saugumiečių veikla. Rusijos miestų gatvėse vis dažniau galėdavai sutikti tipus su odiniais paltais, didžiuliais mauzeriais prie šonų ir nieko gero nežadančiais veidais. Žmonės dingdavo tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių, ypač inteligentai. Visi žinojo, kur jie dingsta, bet tylėjo, nes baimė kaustė lūpas.
123

    Baigėsi suirutė, gyvenimas pamažu stabilizavosi, ir žmonės tikėjo, kad baigsis ir čekistų siautėjimas. Bet jis nesibaigė. Kartais jis tik aprimdavo, po to vėl įsisiūbuodavo, bet šie organai darbo turėdavo visada. ČK pakeitė GPU, GPU pakeitė NKVD, MVD, KGB. Keitėsi iškabos, bet tikslai ir metodai liko tie patys. Ypatingi šitų „revoliucijos riterių" nuopelnai kolektyvizacijos metu, 1937-38 metais ir pokario metu. Remiantis absurdišku Stalino teiginiu, esą socialistinei santvarkai šalyje stiprėjant, stiprės ir klasių kova, čekistai visada būdavo aprūpinti darbu. Ypač skaudžiai nukentėjo rusų užgrobti kraštai. Pavyzdžiui Ukrainoje, šitoje didžiulėje ir skaitlingoje respublikoje, beveik visa susipratusi inteligentija buvo sunaikinta. Per keliolika tarybinio gyvenimo metų buvo įvykdyta tai, ko nedrįso įvykdyti rusų carai per tris Ukrainos valdymo šimtmečius. Nuvažiuokite šiandien į bet kurį Ukrainos miestą — beveik neišgirsite ukrainietiško žodžio! Tik vakarų Ukrainoje — Lvove, Užgorode ir kitose to krašto srityse dar gana dažnai išgirsi ukrainietišką žodį. Ir nenuostabu: juk jie į čekistų nagus pakliuvo dvidešimtčia metų vėliau. O jeigu Lietuva 1919 metais būtų patekusi po bolševikų padu, jeigu mūsų šaunieji savanoriai nebūtų sugebėję apginti Tėvynės, kažin, ar dabar Lietuvos miestų gatvėse beišgirstum lietuvišką žodį?

    Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis pasibaisėjo, sužinojęs apie vokiečių žiaurumus koncentracijos stovyklose ir gestapo kamerose. Maža dalis tų budelių išvengė atpildo: Niurnbergo nuosprendžiai buvo griežti, bet teisingi. Pasaulį pasiekdavo įvairūs gandai ir apie tarybinių konclagerių pragarą, bet nelabai kas tuo tikėjo — viską nustelbdavo Tarybų Sąjungos propaganda apie šalies laimėjimus politikoje, ekonomikoje ir ypač kosmoso užkariavimo srityse. Gandai apie Sibiro lagerių baisumus būdavo priimami kaip smarkiai perdėti priešiškos stovyklos juodinimai, kaip vienas iš daugelio socializmo priešų propagandinių triukų.

    Bet štai sprogo bomba — kitaip šio įspūdžio nepavadinsi — Vakaruose pasirodė A. Solženycino „Gulago salynas". Su stebinančiu kruopštumu surinkta faktinė medžiaga pateikta nepaprastai ekspresyviai. Svarbiausia — pateiktas ne atskiras čekistų siautėjimo epizodas, o faktų visuma nuo Spalio revoliucijos iki mūsų dienų, prisodrinta plačiomis išvadomis.

    Iš pradžių pasaulis apstulbo ir nenorėjo tikėti, bet kai šios
124

medžiagos tikrumą patvirtino šimtai tūkstančių dar likusių gyvų liudininkų, kuriais anksčiau nelabai norėjo tikėti — pasaulis patikėjo. Perniek nuėjo didžiulis propagandinis komunistų darbas Vakarų šalyse. Nuo Tarybų Sąjungos pradėjo nusigręžti ištisos šalys ir net kompartijos. Ši A. Solženycino knyga buvo vienas iš svarbesnių veiksnių, kurio dėka atsirado eurokomunizmas.

    Tad savaime kyla teisėtas klausimas: jei nacistų kariniai nusikaltėliai buvo nuteisti ir gavo, ką nusipelnė, tai kaip buvo nubausti čekistą, įvykdę tiek nusikaltimų, kad prieš juos blanksta gestapo ir SS nusikaltimai? Galima atsakyti: buvo sušaudyti tik Berija su keliais savo bendrininkais (ir tik už bandymą atimti valdžią iš kitų). Tuo tarpu kiti čekistai: kalėjimų, lagerių, režimo viršininkai ramiai baigia amžių, gaudami maksimalias ar net personalines pensijas, žymiai didesnes už darbininko, sunkiai dirbusio visą gyvenimą. Vadinasi, teisingumas jų atžvilgiu pralaimėjo!

    Norėti, kad būtų nubausti čekistai, gali tik paskutinis naivuolis. Juk tai — pamatas, ant kurio laikosi valstybės rūmas ir partija! Partija visus savo siekius įgyvendina liaudies vardu. Ji liaudį per visus 60 metų įpratino nemurmėti, nesamprotauti ir visus naujus sunkumus priimti kaip kažką neišvengiamą, kaip, pavyzdžiui, perkūniją ar žemės drebėjimą. Partija to pasiekė tik todėl, kad jos rankose buvo galingas botagas — saugumo organai. Tad ar galima tokį veiksmingą ir nepaprastai reikalingą botagą sulaužyti ir išmesti?

    Bet per pastarąjį pusantro dešimtmečio laikotarpį tarybiniame leksikone atsirado nauja sąvoka — disidentai. Šis reiškinys, tai — naujas negirdėtas dalykas TSRS, sugluminęs tiek čekistus, tiek partijos vadovus, bet davęs nepaprastai daug darbo čekistams ir keleriopai padidinęs jų kadrus.

    Kas yra tie disidentai? Tarptautinių žodžių žodynai aiškina, kad tai — nesutinkantys, prieštaraujantys, atskalūnai. Visa tai labai teisinga. Bet, turint galvoje Tarybų Sąjungos disidentus, šiam žodžiui galime suteikti tiesiog matematinę išraišką. Imkime dvi sąvokas: f/artijos valia ir liaudies valia. Jeigu jūs, skaitytojau, tarp šių sąvokų parašysite lygybės ženklą — jūs lojalus tarybinis pilietis, ištikimas partijai, vyriausybei ir asmeniškai Leonidui Brežnevui. Jeigu jūs tarp šių sąvokų parašysite nelygybės ženklą — jūs disidentas!
125

    Pradžioje tiek valdžia, tiek saugumas tiesiog pasimetė, nes ir vieni, ir antri niekada nepasižymėjo lankstumu. Pabandė naudotis senaisiais „geraisiais" Stalino laikų metodais — grūsti disidentus į kalėjimus. Pasaulyje kilo triukšmas. O nekreipti dėmesio į šį triukšmą negalima — Vakarai sumažins prekybą su TSRS, neduos kreditų, o be šito — toli nenuvažiuosi. Visa laimė — šalies viduje gelbsti degtinė ir vynas. Tai pats didžiausias ir pastoviausias pajamų šaltinis, papildantis biudžetą ir leidžiantis didinti saugumo organų etatus. Ką ir besakyti, tarybiniai žmonės — tikri savo šalies patriotai! Jie ir be raginimų kiekvienais metais vis daugiau palieka pinigų biudžetui už „Ekstrą" ir „rašalą" . . .

    Saugumas būtų bejėgis kovoje su disidentais, jeigu jam nepadėtų milžiniška slaptųjų KGB informatorių armija. Liaudis jau nuo senų senovės neapkentė šių informatorių ir nepagailėdavo jiems epitetų: šnipas, šliužas, špikas, fiskalas, fiksas, seksotas, stukačius ir dar daugybės kitokių.

    Visų laikų slaptosios tarnybos stengėsi plėsti jų tinklą, bet nė viena jų nepasiekė ir dar negreit pasieks tokį užmojį, kokį pasiekė KGB. Kadangi šiai tarnybai suteikta tokia neribota valdžia, kokios per visą žmonijos istoriją nėra turėjusi jokia kita panaši tarnyba, tad ir jos pasiekimai su niekuo nesulyginamiAr reikia stebėtis, kad KGB agentų rasime visose liaudies ūkio šakose, visose įstaigose, organizacijose, visur, kur dirba ar gyvena daugiau, kaip vienas žmogus?!.

    Ypatingai tankus šnipų tinklas stambesniuose miestuose: Maskvoje, Kijeve, Leningrade. Lietuvoje tas tinklas visą laiką buvo tankus, bet Kaune po Romo Kalantos laidotuvių ir Vilniuje po garsiųjų „Žalgirio" futbolo rungtynių buvo dar labiau sutankintas.

    Kiekviena stambesnė įmonė ar įstaiga turi taip vadinamus pirmuosius skyrius. Tai mini KGB. Jie šnipų pagalba tiria darbininkų nuotaikas, klausosi jų kalbų, ypač antitarybinių anekdotų, kurių pastaruoju metu daugybė eina iš lūpų į lūpas. Kartais šnipai patys išprovokuoja tokias kalbas. Ir visa tai atžymima tų žmonių asmeninėse bylose.

    Saugumo tinklas labai išplitęs mokslo įstaigose, ypač aukštosiose mokyklose. Studentai visose šalyse ir visais laikais buvo pati neramiausia visuomenės dalis, gyvai atsiliepianti į visus gyvenimo poslinkius bei negeroves. Jau viduramžiais studentai buvo išsikovoję sau nemažą autonomiją: miestų valdžia gerbdavo studentų teises ir universiteto teritorijoje galiodavo tik pačios
126

aukštosios mokyklos įstatymai. Universiteto viduje savo funkcijų negalėdavo atlikti nei policija, nei, tuo labiau, slaptoji policija.

    Ir su tarybiniais studentais saugumas visada turėdavo nemažai darbo. Studentai net nepagalvoja, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje, ruošiančioje liaudies ūkiui inžinierius, agronomus, medikus, pedagogus, ruošiami ir šnipai. Iš kruopščiai atrinktų kandidatų sudaromos specialios grupės. Praėję pagreitintu būdu specialybės kursą, jie mokslą tęsia už uždarų durų, ir niekas iš pašalinių nežino, ko juos ten moko. O moko juos to, ką turi žinoti saugumo darbuotojas. Toks „specialistas", baigęs aukštąjį mokslą, gauna diplomą kaip ir kiti jauni specialistai ir eina dirbti į gamyklą, žemės ūkį ar į mokyklą. Ir niekam neateina į galvą, kad tai diplomuotas saugumo agentas, specialiai paruoštas dirbti toje ar kitoje srityje.

    Reikia pripažinti — tokia velniška sistema duoda savo vaisius. Kiekvienam žmogui, kas jis bebūtų, yra užvesta asmens byla ir joje po kruopelytę kaupiami faktai ir fakteliai, kol apie jį jau galima konkrečiai pasakyti: tas žmogus patikimas, o tas ne. O kam gi reikia tų bylų? Šiuo metu tie duomenys reikalingi iškeliant tą ar kitą asmenį į vadovaujantį postą, sprendžiant, ar išleisti į turistinę kelionę, į užsienį ir pan. Bet svarbiausia ne tai. Galime neabejoti — karo atveju vėl prasidės represijos ir trėmimai. Aktyviausi disidentai ir jiems prijaučiantys iš karto atsidurtų už grotų, o kraštutiniu atveju, jie būtų tiesiog likviduojami. Mažiau aktyvūs žmonės, bet nepatikimi, būtų tremiami į Sibirą. Pirmiausia šios kraugeriškos priemonės, tolygios nacistų genocido priemonėms, būtų taikomos mums, tautinių mažumų atstovams ir šalies pakraščių gyventojams.

    Be „pirmųjų skyrių" įmonėse, saugumas miestuose dar turi visą eilę skyrių ir slaptų butų. Tokie skyriai dažniausiai įsikūrę atskiruose nameliuose ir užsimaskavę kokios nors smulkios įstaigos ar statybinės kontoros iškaba. Ten ir vyksta tylus, paprastai akiai nepastebimas, saugumo darbas. Butus KGB samdo -komunaliniuose namuose. Jie tarnauja šnipų medžiagai rinkti. Koks nors seklys prieš atsilankydamas paskambina, pavyzdžiui, savo „šefui": „Jonai, ar būsi namie? Aš ateisiu pas tave". Pašaliniai, girdėdami tokį pokalbį, nieko blogo neįtaria. Tokia sistema labai patogi tuo, kad apsaugo seklius nuo išaiškinimo.

    Kaip jau minėjome, pastaruoju metu Lietuvoje saugumui darbo labai padaugėjo. Be vasario 16-osios čekistai Kaune dar „pažymi"
127

gegužės 14-tąją — Romo Kalantos susideginimo dieną. Nors svarbesnių gatvių sankryžose ir svarbesnėse aikštėse visą laiką budi vienas ar du sekliai, bet beveik prieš savaitę iki šios datos pradeda „dežuruoti" ištisi seklių būriai. Jie stoviniuoja po du ar tris, šnekučiuojasi, pasakoja anekdotus. Bet nuo jų žvilgsnių nepasprunka nė vienas praeinančių žmonių būrelis, ypač jaunimo. Maža to, prie svarbiausių aikščių ir sankryžų, kur nors ketvirtame ar penktame aukšte išnuomuojami butai su telefonu, kuriuose ištisas paras budi saugumo agentai, dažniausiai pensininkai. Jie stebi, kad neįvyktų kokių nors sambūvių, ar, neduok Dieve, demonstracijų. Pastebėję didesnį būrį jaunimo, ypač vakare ar naktį, tuojau skambina į saugumą. Po 1977 m. rudens „Žalgirio" įvykių visa tai vykdoma ir Vilniuje. Per futbolo ar krepšinio rungtynes, kada būna didesnis žmonių susibūrimas, salėse kas kelintas žiūrovas saugumietis.

    Vieni saugumiečiai nenuveiktų ir dešimtosios dalies to, ką nuveikia, jeigu jiems nepadėtų daugelis šnipų. Tad kyla klausimas: kaipgi tampama šnipu?

    Pagal tai, kokiu keliu ateinama į šį darbą, šnipus galima suskirstyti į tris grupes.

    Pirmoje grupėje tie, kas ateina tarnauti KGB iš įsitikinimo. Didžiąją jų dalį sudaro rusai. Jie tiki, kad, tarnaudami saugumui, jie tarnauja komunistų partijai, kuri niekada neklydo ir neklysta. Kita dalis iš šios grupės — rusų nacionalistai — tiki, kad tai padeda stiprinti Rusijos imperiją ir išlaikyti nepaklusniąją Lietuvą Rusijos valdžioje. Ypaš saugumui vertingi šnipai rusai, gerai moką lietuviškai ir besimaišą lietuvių tarpe. į trečiąją šios grupės dalį įeina ir lietuviai, aklai tikį kompartija ir tarybine valdžia. Bet tokių lietuvių yra labai maža. Mat iš jų bent kiek gabesni iškeliami į vadovaujančius postus įstaigose ir įmonėse. O tų postų pas mus devynios galybės. Tad saugumui lieka tik tokie, kurie visiškai nesugeba nei vadovauti, nei ką nors organizuoti (bet tai nereiškia, kad vadovų tarpe nėra šnipų).

    Antroji grupė — šnipai iš baimės. Turbūt kas antras suaugęs žmogus Lietuvoje kada nors buvo verbuojamas. Verbavimo procesą galima suskirstyti į tris dalis: meilikavimą, gąsdinimą ir varginimą.

    Iš pradžių žmogus smulkiai išklausinėjamas apie savo gyvenimą, šeimą, darbą. Čekistas ir pats papasakoja kai ką iš savo gyvenimo, dalinasi kai kuriom bėdom ... Iš šalies pažiūrėjęs
128

pasakytum: susitiko du seni bičiuliai ir šnekučiuojasi . . . Staiga to širdingo pokalbio viduryje čekistas pasiūlo bendradarbiauti su jais. Žmogus, žinoma, atsisako. Tada pereinama prie tarptautinės TSRS padėties, piešiamos viliojančios ateities perspektyvos ir pareiškiama, jog padėdamas saugumui, žmogus prisidėsiąs prie tos šviesios ateities kūrimo. Jei žmogus ir dabar atsisako — pokalbio pobūdis pasikeičia ir pereinama prie sekančio etapo — gąsdinimo ir grasinimo.

    Pokalbis vedamas pakeltu tonu: saugumietis šaukia, jog jie žiną, kad jis esąs nelojalus tarybų valdžiai, klausąs užsienio radijo (tai tiesa, nes Lietuvoje mažai kas neklauso užsienio radijo laidų) ir iš viso jis esąs antitarybinis elementas. Žmogui bandant prieštarauti, jam pareiškiama: dirbk mums — patikėsime. įrodyk, kad tu esi tarybinis patriotas!

    Štai šiuo momentu silpnesnės valios žmonės išsigąsta ir palūžta, ypač jei jis ir jo šeimos nariai kada nors buvo represuoti. Iškyla dilema: priimsi pasiūlymą — paminsi savo sąžine ir įsitikinimus; atsisakysi — patvirtinsi čekisto žodžius, kad nesi tarybinis patriotas. Kaip tik tokiu būdu žmogus labai pigiai ir „nuperkamas". Jam neateina į galvą pasakyti, kad jis savo lojalumą ir „tarybinį patriotizmą" įrodąs kitu būdu — savo sąžiningu, visuomenei naudingu darbu, doru gyvenimu. Nieko nelaimėjus šioje pokalbio dalyje, pereinama prie trečiosios — varginimo.

    Saugumietis išeina, palieka žmogų vieną su savo neramiomis mintimis, grįžta, skaito laikraštį, kalbasi su savo bendradarbiais, retkarčiais paklausdamas: „Tai sutinki mums padėti?" Žmogus jaučiasi esąs nereikalingas, norėtų išeiti, bet jo neišleidžia. Vėl klausia: „Dirbsi mums?" Žmogus purto galvą. „Tai apsigalvok, gal dirbsi?" Ir taip gerą pusvalandį ar valandą.

    Visas verbavimo procesas paprastai vyksta tris-keturias valandas. Tiek laiko išsėdėti susirinkime, klausantis kitų kalbų — ir tai pabosta, o ką jau bekalbėti, jeigu žmogus intensyviai kamantinėjamas be jokio poilsio ir atokvėpio! . . Kitas, žiūrėk, išvargintas tos psichologinės atakos, pagalvoja: bala nematė, sutiksiu bendradarbiauti, kad tik atsikabintų, o iš manęs špygą gaus, o ne žinias. Klaida, didžiulė klaida! Žmogus, davęs sutikimą bendradarbiauti ir pasirašęs, taip lengvai neišsisuks. Jis bus spaudžiamas, šantažuojamas, jam bus trukdoma darbe, jis negaus nė naujo buto, nei kelialapio į kurortą. Žodžiu, gyvenimą taip apkartins, kad nori nenori — būsi priverstas dirbti tai, ką jie liepia.
129

O priemonių arsenalas užguiti žmogų, atkeršyti jam, yra neišsemiamas. Todėl labai svarbu laikytis tvirtai ir jokiu būdu nenusileisti!

    Saugumas naudoja daug ir kitų būdų, kad priverstų žmogų jiems dirbti. Štai, pavyzdžiui, kas nors suimamas už vagyste ar grobstymą. Suimtojo žmona ar vyras pradeda vaikščioti po įvairias instancijas, kad kaip nors išgelbėti įkliuvusį. Ir, žiūrėk, kartais tą prašytoją išsikviečia saugumas ir jam tiesiog pareiškia: dirbsi mums — palengvinsime jo likimą.

    Ką išleisti į užsienį, ką ne — sprendžia tik saugumas. Žmogui, padavus pareiškimą išvykti į užsienį aplankyti giminių arba į turistine kelionę, kai kada KGB pasiūlo: sutiksi dirbti mums — važiuosi.

    Įmonės ar įstaigos vadovai nutarė skirti perspektyvų darbuotoją į aukštesnį postą. Jį šaukia į pirmąjį skyrių ir ten pareiškiama: padėsi mums — padėsime tau.

    Taigi matome, kiek pavojų laukia žmogaus, norinčio išlaikyti gryną lietuvio sąžinę. O to nepaisymas labai brangiai kainuoja. Jei žmogus turi nors krislelį sąžinės, jis visą gyvenimą kamuojasi, bijo, kad aplinkiniai sužinos, kas jis yra. Jis jaučiasi esąs paženklintas gėdos antspaudu. Yra atvejų, kai tokie žmonės baigdavo net savižudybe.

    Kiekvienas partijos narys gauna kokį nors visuomeninį krūvį: vienas tampa draugovininku, kitas — liaudies kontrolieriumi, trečias — dirba su paaugliais ir pan. O kai kurie įpareigojami glaudžiai bendradarbiauti su KGB. Ir tokių bendradarbių yra nemažai.

    Pagaliau trečioji grupė — žmonės, tapę saugumo agentais iš išskaičiavimo.

    Tarybiniame leksikone yra populiarūs žodžiai: kalymas, chaltūra. Tai — pinigai, gauti už darbą, atliktą privačiai. Kadangi tarybinių žmonių atlyginimai yra nedideli, o kainos vis kyla, tai kiekvienas svajoja apie „chaltūrą". Tokią „chaltūrą" ir siūlo KGB. Žinoma, ja naudojasi tie, kurie skaito, kad pinigai nekveipia . . . Jeigu etatinio saugumo darbuotojo atlyginimas siekia 350—400 rublių, t.y., jis gauna dukart tiek, kiek gauna kvalifikuotas inžinierius, tai šnipelis šalia savo pagrindinio atlyginimo darbovietėje, dar gauna per šimtą rublių už jo paslaugas saugumui. Suprantama, į šią grupę ateina žmonės, kuriems sąžinė — sąvoką abstrakti, neapčiuopiama, todėl ir nereikalinga. Tai — alkoholikai,
130

smulkus recidyvistai (stambūs neišvengia kalėjimo) ir įvairūs iškrypėliai. Tai visuomenės atmatos.

    Kai kas dabar Lietuvoje skundžiasi, kad mums, gyvenantiems didžiulės tarybinės imperijos pakraštyje, skiriama per mažai dėmesio. Tai netiesa. Respublikoje įkurtas specialus komitetas kovai su nacionalizmu ir religija — specialios paskirties KGB filialas. Jokioje kitoje respublikoje jo nėra. Tad ar galime skųstis dėmesio mums stoka? .

    Šnipų pagalba saugumas faktiškai kontroliuoja visas tarybinio gyvenimo sritis. Ypač didelį dėmesį jis skiria kultūrinio gyvenimo kontrolei. Sekami kraštotyrininkai, lektoriai, ekskursijų vadovai, pedagogai, rašytojai, žurnalistai ir daugybė kitų specialybių darbuotojai. Daugelyje sričių, kur turėtų veikti partija, neribotais jos įgaliojimais veikia saugumas. Todėl iš jo pusės galima laukti dar didesnio spaudimo.

    Bet kuo visa tai paaiškinti?

    Meskime žvilgsnį į istoriją, kur kiekvienam visuomeniniam reiškiniui visada galima rasti analogiją, įgalinančią daryti gana plačius apibendrinimus ir išvadas. Tad įsidėmėkime — ir istorija tai paliudys — šitoks nežabotas saugumo — tarybinės mafijos — siautėjimas, jos mėginimas užgniaužti kiekvieną laisvesne mintį, nesiskaitant net su priemonėmis, tai — tarybinės santvarkos silpnumo ženklas, jos galo pradžia! Tai ženklas, kad artėja didžiulės permainos, kad laisvės aušra jau rausvina rytus, ir netrukus saulės spinduliai paskelbs laisvės ir teisingumo rytą.

    Įsidėmėkime — tai mūsų vergijos pabaiga!
A. Žuvintas

VALDŽIA VENGIA DIALOGO
SU TIKINČIAISIAIS

    Prieš du dešimtmečius, pasibaigus niūriajai stalinizmo epochai, Tarybų Sąjunga pradėjo intensyvią dialogų politiką. Ši politika davė gana apčiuopiamų rezultatų: „šaltąjį karą" pakeitė sustiprėję prekybiniai ir kultūriniai ryšiai tarp Rytų ir Vakarų. Tai, visų pirma, dialogo tarp TSRS ir JAV, VFR bei kitų vakarų valstybių rezultatas. Net svarbiausiam dabartiniam TSRS priešininkui — Kinijos Liaudies Respublikai, kuri vis dar nesileidžia į kalbas, Tarybų Sąjunga atvira dialogui.
131

    Vyksta intensyvus dialogas ir šalies viduje tarp valdžios atstovų ir tarp įvairiausių visuomenės grupių, sluoksnių, įvairių specialybių bei pomėgių žmonių: darbo pirmūnų, propagandistų, automėgėjų, sodininkų, žūklės mėgėjų, šunų bei karvelių augintojų, filatelistų ir dar daugybės kitų grupuočių, draugijų bei sąjungų. Net su nusikaltėliais kalinimo vietose pastoviai kalbamasi.

    Bet yra viena gyventojų kategorija, su kuria tarybiniai valdžios atstovai niekada jokio dialogo nenori ir, kaip atrodo, nė nesirengia kalbėtis. Tai tikintieji.

    Jei kai kuriose respublikose tikintieji sudaro nedidelę gyventojų dalį, tai Lietuvoje jų — daugiau nei pusė gyventojų. Patys ateistai tvirtina, kad Lietuvoje šiuo metu apie 50% tikinčiųjų. O žinant ateistų „objektyvumą", galima drąsiai sakyti, kad tiki ne mažiau 70—75% gyventojų. Juk, skaičiuodami tikinčiuosius, ateistai visus pedagogus, mokslinius darbuotojus, medikus, inžinierius laiko ateistais. Tuo tarpu nemaža dalis šių specialybių žmonių yra tikintys. Dalis jų tikėjimą išpažįsta slapta. Nemažai netgi partijos narių, ypač kaime, laiko save tikinčiaisiais, nors ir slaptai, tuokiasi ir krikštija vaikus bažnyčioje.

    Į tikinčiųjų badymus pradėti dialogą, valdžios organai dažnai atsako: „Religijos klausimas Tarybų Sąjungoje yra išspręstas ir jokių papildomų diskusijų vesti nėra jokio reikalo".

    Yra įstatymai, nemaža nutarimų, papildymų, kurie ir. reguliuoja religinę veiklą. Tačiau kiekvienoje veikloje visada iškyla daug neaiškumų, neteisingų įstatymų ar įstatų aiškinimų, kartais net nusižengimų, todėl periodiški susitikimai su valdžios atstovais būtų tikslingi. Tik keista: religijos, Bažnyčios reikalus valdžios atstovai sprendžia visada „aiškiai". Tik, deja, ne tikinčiųjų labui; tikintiesiems dėl to labai ir labai daug kas neaišku. Norėdami ką nors išsiaiškinti, jie atsimuša į šaltą ir kietą biurokratizmo sieną.

    Tiesioginiai respublikos valdžios organų ryšiai su dvasiškija palaikomi tik per vieną asmenį — religinių reikalų įgaliotinį. Jo funkcija — stabdyti religijos veiklą ir skaldyti Bažnyčią. Vietiniai valdžios organai: rajonų, apylinkių, miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai vienu iš savo veiklos uždavinių laiko pareigą visokeriopai kenkti Bažnyčiai ir visokiausiom priemonėm, kurių jų veiklos arsenaluose tikrai netrūksta, trukdyti normalią jos veiklą — kažką uždrausti, nugriauti, neleisti. Iš šalies žiūrint, susidaro įspūdis,- kad jiems duotas uždavinys — kuo labiau nuteikti plačiąsias liaudies mases prieš Tarybų valdžią. Ir, reikia pripažinti,
132

kad šioje srityje jie pasiekė tikrai neblogų rezultatų!

    Tiesa, su plačiąja visuomene (tikinčiaisiais) yra dar viena bendravimo forma — ateistinės paskaitos. Bet čia jau daugiau monologas, negu dialogas — kalba tik viena pusė — ateistai. Kam nors iš tikinčiųjų klausytojų pabandžius papolemizuoti arba priminti apie įvairius religinės veiklos trukdymus, lektoriai vengia atsakymo, teisindamiesi, kad jie nesą kompetetingi šiuo klausimu, kad nėra laiko, kad jie nesiruošia leistis į polemiką; o klausimų srautui nesibaigiant, staiga gesta šviesa ir pradedamas demonstruoti ateistinis filmas.

    O su eiliniais tikinčiaisiais, išdrįsusiais užsiimti nors šiek tiek aktyvesne religine veikla, dialogą jau veda dar viena valdžios instancija — KGB.

    Bet kodėlgi, būtent, ši instancija? Juk visi žinome, kad milicija kovoja su visuomenės priešais, o saugumo organai — su valstybės ir partijos priešais. Tad nejau aktyvieji tikintieji pavojingesni už vagis, plėšikus, žmogžudžius, prievartautojus, kuriais domisi tik milicija?

    Tad kodėl vis dėlto valdžios organai vengia dialogo su tikinčiaisiais? O gal jie . . . bijo? Atrodytų nesąmonė: viena iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, turinti savo dispozicijoje sunkiai įsivaizduojamą atominį ir raketinį arsenalą, valstybė, kurios sienas saugo milijonai ginkluotų iki dantų karių, bijo, ir ko bijo — moterėlės, pardavinėjančios devocionalįjas, bijo žmogaus, spausdinančio ir platinančio katekizmą, bijo kunigo, mokančio vaikučius poterėlių, bijo paties katekizmo!*. . . Sunku patikėti, kad tokia milžiniška valstybė bijotų tikėjimo, kurio kertiniai akmenys — Dievo ir artimo meilė. O vistik bijo — kitaip saugumo organai nesidomėtų Bažnyčios reikalais. Tai verčia giliai susimąstyti.

    Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčia valstybės laikoma Pelenės vietoje, ji yra lojali valstybei. Bent ji stengiasi būti lojali. Tiesa, praeityje būta susidūrimų, nes, keičiantis santvarkai, tarybiniai pareigūnai buvo labai nepakantūs Bažnyčiai. Šiuo metu nė vienoje Lietuvos bažnyčioje kunigai neragina parapijiečius sabotuoti, kenkti valstybei. Priešingai — jie ragina, kad tikintieji būtų geri dori visuomenės nariai ir savo sąžiningu darbu galėtų būti pavyzdžiu kitiems.

    Šiuo metu valdžia kovoja už žmonių dorovingumą. Juk net ir pati tobuliausia ideologija negalės sukurti šviesios ateities, jei visuomenės nariai ištvirkaus, gers, jei vis labiau plis smurtas,
133

venerinės ligos. Ir čia Bažnyčia galėtų valstybei būti gera padėjėjas. Su išvardintomis blogybėmis ji kovoja per visą savo egzistavimo istoriją ir šitos kovos iš jos pasimokyti galėtų visi. O rezoliucijos ir nutarimai tų blogybių nenugalės.

    Bet grįžkime prie dialogo. O jis vyksta „neakivaizdiniu" būdu.

    Ilgai ateistai drabstė purvais religiją ir jos tarnus, nesulaukdami jokio atkirčio. Kai dienos šviesą išvydo „LKB kronika", ateistų išpuoliai ir šmeižtai vis dažniau gauna triuškinantį smūgį, ne jėgos, o tiesos smūgį. Į kiekvieną ateistų provokaciją ar šmeižtą šis leidinys atsako svariais argumentais, paremtais įstatymų straipsniais, tarptautine teise, tarpvalstybinių susitarimų rezoliucijomis ir bendražmogiškosios moralės principais.

    Mūsų Bažnyčia — kankinių Bažnyčia. Persekiojimai tik labiau ją užgrūdina. Bažnyčia nepralaimės, kaip nepralaimėjo du tūkstančius metų. Pralaimi tie, kurie prieš ją kovoja, kurie bijo dialogo su tikinčiaisiais.

    O iš nuoširdaus dialogo su tikinčiaisiais, su Bažnyčia daug laimėtų mūsų visuomenės dvasinis gyvenimas.

    Kuo greičiau ateistai tai supras, tuo daugiau pasitarnaus visuomenės gerovei.
R. Viskanta

ŽINIOS

DĖSTYTOJŲ KORUPCIJA

 
    Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros IV kurso studentams politinės ekonomijos egzaminas buvo paskirtas 1978.1.15. Egzamine dalyvavo 34 studentai. Paskirtą dieną egzaminą išlaikė šeši. Kitiems buvo neaiškus pažymys, ir egzaminas atidėtas vėlesniam laikui.

    Sausio 15 d. studentai: Kiaušas, Karalienė ir Juškienė nuėjo valgyti pietų į kavinę. Ten atėjo ir politinės ekonomijos dėstytojas Žymantas Dagys. Papietavę prie vieno staliuko, jie nukrypo į politekonomijos klausimus. Čia du baigė išlaikyti egzaminą, gavo po ketvertą. Tik R. nepavyko, — pasiliko laikyti po pietų.
134

    Ilgai vaikščiojo Kauno gatvėmis, dėstytojas su studente pasuko į „Nemuno" viešbutį. Studentė nenorėjo eiti į viešbutį su dėstytoju, bet labai norėjo išlaikyti egzaminą. Sunku pasakyti, kokiu būdu ji gavo politekonomijos penketą. Po 4—5 dienų ją sutikę kurso draugai labai nustebo — jos veidas sumuštas, paakiai mėlyni. Dar niekas tokios nebuvo matęs. Vargšė bandė viską paslėpti po pudromis ir dažais. Tačiau draugai įtarė ją esant dėstytojo Dagio auka. Ji nieko nepasakoja, kas yra jai atsitikę sausio 15 dieną. „Neklausinėkit. Pasigailėkit mano šeimos" — atsako susidomėjusiems. Tik pasakė, kad dėst. Dagys ir fakulteto dekanas Vytautas Česnavičius, buvę ten, kur ji laikė egzaminą, ją labai prigąsdino ir prigrasino, kad niekam nieko nepasakotų. Ir ji tyli.

    Po to dėst. Dagys vėlesniam laikui atidėjo egzaminą (kai kuriom studentėm buvo pasakyta ateiti rytojaus dieną (1.16) prie centrinio pašto). Studentę Vaičiukynaitę lydėjo jos vyras (ji ištekėjo, bet nepakeitė savo pavardės universitete). Vyras lydėjo nežymiai, studentė neišsidavė turinti palydovą. Dėst. Dagys pareiškė, kad gatvėje nepatogu klausinėti ir vedėsi studentę į „Nemuno" viešbutį. Ji, nieko blogo negalvodama ir turėdama palydovą, ėjo drąsiai. Dėstytojas studentę vedėsi įvairiais viešbučio koridoriais, kol pasiekė kambarį. Čia liepė studentei nusivilkti paltą ir sėsti. Kambaryje nieko daugiau nebuvo. Kambario apstatymas kuklus: kėdės, radijas, truputį sujaukta lova. Kambarys vėsokas. Studentė pasakė palto nesivilksianti, atsakinėsianti su paltu. Tada dėstytojas, nukrypdamas nuo politekonimijos, meiliai šypsodamasis bandė studentei atsegioti palto sagas. Vaičiukynaitė suprato, kad dėstytojas nejuokauja ir gerokai išsigando. Tuojau užsisegė palto sagas ir pasakė: „Dėstytojau, aš atėjau laikyti egzamino."

    . . . Gavusi į rankas studijų knygutę, Vaišiukynaitė drąsiai pareiškė: „Nesitikėjau, kad tarybinėje visuomenėje tokie dėstytojai". Ji bėgte išbėgo pro duris, už kurių stovėjo jos vyras.

    Studentai, sužinoję, kad egzaminą išlaikyti tiesiu bei teisingu keliu nėra vilties, reiškė didelį nepasitenkinimą. Visi nutarė parašyti pareiškimą, kad IV lietuvių kalbos ir literatūros kursas atsisako laikyti politinės ekonomijos egzaminą pas dėst. 2. Dagį, nes išlaikyti galima tik dėstytojo nurodytose „tam tikrose vietose" ir „tam tikru laiku" Tą pareiškimą skundą pasirašė apie 16 studentų. Skundas parašytas iki sesijos pabaigos, tačiau jis pateko į IV kurso vadovo dėst. J. Jasaičio rankas, paskui į dekano Vyt.
135

Česnavičiaus rankas ir Vilniaus universiteto rektoriaus nepasiekė.

    Kai kurioms studentėms dėst. Ž. Dagys siūlydavo egzamino laikyti atvykti į Vilnių (Jis gyvena Vilniuje ir į Kauną atvažiuoja paskaitoms). Stud. Jūratei Juknevičiūtei davė vizitinę kortelę su savo adresu Vilniuje. Ji, aišku, nevažiavo ir labai išsigando sužinojusi, kad dėst. Dagys šiais mokslo metais dėstys jiems (IV lituanistų kursui) kapitalizmą.
*    *    *


    Kita Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros studentė panašiu būdu buvo prievartaujama dekano Vyt. Česnavičiaus. Jai buvo sukliudyta laikyti egzaminus, nes buvo įskųsta, kad tikinti. Ji buvo iškviesta į Vilnių ir Vilniaus universiteto rektoriaus Kubiliaus pavesta ją „perauklėti" kažkokiam universiteto pareigūnui. Jo pavardė studentei nenurodyta. Šis ją nusivedė į atskirą nuošalų kambarį, ėmė įtikinėti, kad ji neturi būti atsilikusi. Jo žodžius sekė veiksmai — bandymai nekukliai glamonėti. Kai mergaitė nuo prievartautojo pabėgo ir pasiskundė Vilniaus universiteto rektoriui, šis pasisakė esąs bejėgis kovoti su niekšiškumu.

    Šios žinios gautos iš pačių lituanistų studentų. Jie labai bijo, kad tų studentų pavardės ir įvykiai neiškiltų viešumon, ir kad toms dėstytojų prievartavimo aukoms nebūtų sukliudyta baigti mokslus. Nenuostabu, nes nelengva Lietuvos jaunimui įstoti į aukštąsias mokyklas ir jose išsilaikyti. Šios žinios skelbiamos be nukentėjusiųjų žinios ir sutikimo.
*     *    *


    Dar tragiškesnis įvykis išryškėjo su Kauno medicinos instituto profesoriaus Šiurkaus mirtimi. Už egzaminų išlaikymą ištekėjusi jo studentė turėjo atsimokėti jam atsiduodama jos pačios buto.

    Kai tuo metu kažkas pasibeldė į to buto duris, profesorius pamanė, kad tai jos vyras. Iš to išgąsčio dėl širdies priepuolio profesorius mirė. Iškviesta greitoji pagalba atsisakė profesoriaus lavoną paimti be milicijos leidimo. Atvykę milicijos pareigūnai privertė studentę pasakyti tiesą, kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Tik neseniai profesorius Šiurkus buvo parašęs straipsnį ateistine tema . . .
136

    Tai tik atskiri faktą kalbą apie Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų korupciją.

    Kviečiame Lietuvos mokyklų, ypač aukštųjų, studentus drąsiai kelti viešumon tokius ir panašius jiems atvejus. Už tokius dalykus yra eilė griežtai baudžiančių įstatymų. Už moters prievartavimą gali būti baudžiami net mirties bausme (BK 118 str.).

    Vilniaus universiteto rektorių Kubilių ir kitų aukštųjų mokyklų rektorius, profesorius ir dėstytojus prašome imtis kolektyvių priemonių, kad jų vadovaujamose mokyklose nebūtų dorovinio pakrikimo ir mergaičių bei moterų prievartavimo židinių. Nusikaltusius griežtai bausti, nepaisant jų poaukščio bei ryšio su saugumo komitetu. Partijos, komjaunimo darbuotojų pareiga ištirti rimtai šiuos reiškinius ir neleisti piktnaudžiauti užimamomis vietomis, grasinti susidoroti su nukentėjusiais studentais — kaip tai daro tarp kitų minėtas dekanas Vyt. Česnavičius, tikėdamasis galįs prievartauti eilinius piliečius, nes jo brolis (A. Česnavičius) yra Lietuvos TSR Ministrų taryboje pirmininko pavaduotojas; jis pats — komunistų partijos narys.

    Šie faktai rodo, kokioje tragiškoje padėtyje yra atsidūrę mūsų studentės, kaip jos neturi jėgų ir drąsos kovoti už elementariausias žmogaus teises. Jie taip pat liudija, kaip žemai yra smukę dalis aukštųjų mokyklų profesorių ir dėstytojų ir kaip nebaudžiami iki šiol gali prievartauti mūsų jaunimą įvairių laipsnių partijos pareigūnai.

    Gelbėkime Lietuvos jaunimą nuo dorovinio smukdymo!
M. Vosilka
137

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum