gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 14 Spausdinti El. paštas
        Tegul meilė Lietuvos
        Dega mūsų širdyse,
        Vardan tos Lietuvos
        Vienybė težydi!
AUŠRA
NR. 14 [54]

   
Numeryje:
    1. Kun. K. Garucko pareiškimas
    2. Nepalūžkit, ąžuolėliai. Baliui (eil.)
    3. SOS! SOS! SOS!
    4. Atviras laiškas Lietuvos KP antrajam sekretoriui
    5. V. Mykolaičio-Putino eilėraštis
    6. Prekyba tautomis
    7. Tik neapleisk! (eil.)
    8. Žvilgsnis į ateities Lietuvą
    9. Kur Nemunėlis. Tėvyne Motina (eilės)
    10. Žinios
Lietuva
1978 m. gruodis
139

LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI
P. GRIŠKEVIČIUI
LIETUVOS TSR RESPUBLIKINIAM PROKURORUI
„TIESOS" VYRIAUSIAJAM REDAKTORIUI
    Nuorašai: Visiems Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Kun. Karolio Garucko, gyv.
Ignalinos raj. Ceikinių km.,
PAREIŠKIMAS

    Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas „Tiesa" (1978.VII.16) ir tų pačių leidėjų dienraštis rusų kalba „Sovetskaja Litva" (1978.VII.16) išspausdino B. Baltrūno straipsnį „Melo" ir nusikaltimų keliu", kuriame pateikiama skaitytojui Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nario Viktoro Petkaus teismo proceso aprašymas, nagrinėjant jo bylą. Šį B. Baltrūno straipsnį persispausdino kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje „Tėviškės" draugijos laikraštis „Gimtasis kraštas" (1978.VII.20) ir Lietuvos KP Ignalinos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organas „Nauja vaga" (1978.VII.25).

    Šis straipsnis, liečiąs ne tik V. Petkų bei mano pasisakymą per tardymą ir teisme, bet ir visą Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, yra šmeižtas ir netiesa. Todėl laikau sąžinės pareiga atkreipti Jūsų dėmesį, kad būtų atitaisyti B. Baltrūno straipsnyje patiekti melagingi ir šmeižikiški išpuoliai, kurie tiesiogiai liečia mane ir visą mūsų grupę.

    Manau, jog yra tikslinga ir logiška pradžioje susipažinti su mūsų grupės atsiradimo aplinkybėmis ir jos tikslu.

    Tarybų Sąjunga, pasirašiusi ir ratifikavusi Helsinkio susitarimus, įsipareigojo juos ir vykdyti. 1975 m. rugpjūčio 1 d. Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte pasakyta: „Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę (. . .) Įgyvendindamos savo suverenias teises, įskaitant teisę leisti savo įstatymus ir nustatinėti
141

administracines taisykles, jos derins tai su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; jos, be to, deramai atsižvelgs į Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto nuostatus ir juos vykdys".

    Helsinkio susitarimų vykdymo svarbą dažnai pabrėžia savo kalbose TSRS KP Generalinis Sekretorius L. Brežnevas. Pvz., Helsinkio pasitarimų metu pasakytoje kalboje jis sako: „Mes esame įsitikinę, kad sėkmingas įgyvendinimas to, dėl ko mes čia susitarėme, ne tik palankiai veiks Europos tautų gyvenimą, bet ir taps svarbiu indėliu stiprinti visuotinę taiką".

    TSRS KP Generalinio Sekretoriaus mintims pritarė savo paskelbtame dokumente „Dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų rezultatų" TSRS KP CK Politinis biuras, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir TSRS Ministrų Taryba. Tame dokumente sakoma: „Nemažiau svarbu, kad šie principai įsišaknytų šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose, kad jie būtu diegiami į praktiką ir paverčiami tarptautinio gyvenimo dėsniu, kurio peržengti neikam nevalia." (Mano pabraukta. „Tiesa", 1975.VIII.7).

    Tačiau gyvenimo tikrovė parodė, kad šie principai ir įsipareigojimai tiek Lietuvos TSR, tiek kitose Tarybų Sąjungos respublikose įvairių pareigūnų ir institucijų buvo daugybe atvejų šiurkščiai pažeidinėjami.

    Todėl, paskelbus 35 valstybių, dalyvavusių 1975 m. Helsinkyje, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų Baigiamąjį aktą, suprasdami tą pasitarimų svarbą pasaulio taikai ir įtempimo mažinimui išlaikyti, 1976 m. susiorganizavo Helsinkio susitarimų vykdymui remti Rusijos TFSR, Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos ir Lietuvos Visuomeninės grupės. Jų tikslas stebėti, ar civilinės valdžios atstovai jų respublikose nepažeidinėja 1975 m. Helsinkyje prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

    Tuo tikslu Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nariai — šią grupę sudaro penki asmenys: rašytojas Tomas Venclova, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir aš (kunigas Karolis Garuckas) — rinkome žinias apie Helsinkio susitarimų pažeidinėjimus. Pasinaudodami mums užtikrintomis tarptautinėmis teisėmis, Tarybų Sąjungos įsipareigojimais ir Konstitucija, parašėme eilę atitinkamų pareiškimų, laikydami, kad tai geriausia priemonė išsaugoti pasaulio taikai,
142

palaikyti draugiškiems valstybių santykiams ir ginti žmogaus orumui.

    Ši grupė sudaryta remiantis Žmogaus teisių deklaracijoje paskelbtais nuostatais: „Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti šalies valdyme betarpiškai arba per laisvai išrinktus atstovus" (str. 21). „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir jų laisvą reiškimą. Ši teisė apima laisvę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų, gauti ir platinti informaciją ir idėjas bet kokiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų" (str. 19).

    Visos Tarybų Sąjungoje esančios Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupės buvo įvertintos daugelio žymių visuomenės veikėjų užsienyje.

    Pvz., Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas ir senatas priėmė rezoliuciją, siūlydami Tarybų Sąjungoje veikiančias Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupes apdovanoti Nobelio Taikos premija. Tą mintį parėmė eilė Anglijos, Švedijos ir kitų valstybių parlamentų narių ir įvairių kraštų visuomeninių veikėjų.

    Visai kitaip mūsų grupių veikla buvo sutikta Tarybų Sąjungoje. Rusijos TFSR, Armėnijos, Gruzijos ir Ukrainos Helsinkio grupių nariai buvo dažnai tardomi, verčiami atsisakyti savo veiklos. Jiems nesutikus tai padaryti, jie buvo nubausti ilgomis kalėjimo ir ištrėmimo bausmėmis.

    Valdžios atstovai, norėdami įbauginti Lietuvos visuomeninę grupę bei sukompromituoti jos veiklą, iškėlė baudžiamąją bylą mūsų grupės nariui Viktorui Petkui. 1978 m. liepos 10—13 dienomis Vilniuje Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi V. Petkaus bylą, pripažino jį kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Tuojau po teismo .nuosprendžio pasirodė tendencingai suredaguotas B. Baltrūno straipsnis, kurio tikslas, kaip ir bylos, — apjuodinti visos grupės veiklą.

    B. Baltrūno straipsnyje „Melo ir nusikaltimų keliu" skaitytojai net nesupažindinti su mūsų grupės atsiradimo aplinkybėmis, su mūsų veiklos tikslu, su mūsų paskelbtais dokumentais, nė su motyvuotu teismo sprendimo tekstu. Straipsnio turinys susideda iš tendencingų užuominų, nemotyvuotų teiginių, iškreiptas visas mano pasisakymas per tardymą ir teisme: man priskiriami tarsi mano autentiški žodžiai, kurių aš tikrai nesakiau.

    B. Baltrūnas rašo, kad V. Petkus „kuria antitarybinius dokumentus, rašo, grubius paskvilius apie Tarybų Lietuvą", bet
143

konkrečiai skaitytojų nesupažindino nė su vienu „V. Petkaus" dokumentu. Čia susipažinkime su jais arčiau ir pažiūrėkime, ar Lietuvos visuomeninės grupės dodumentai yra antitarybiniai, šmeižia Tarybų Lietuvą?

    Faktas, kad tik ką pasirašius Tarybų Sąjungos vadovams Helsinkyje Baigiamąjį aktą, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. patvirtino Religinių susivienijimų nuostatus, varžančius tikinčiųjų religinę laisvę Lietuvoje. Minėti nuostatai yra visiškai priešingi Baigiamojo akto dvasiai, Visuotiniai žmogaus teisių deklaracijai ir Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktui, kur kalbama apie visišką minties, sąžinės ir religijos laisvę.

    Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 26-me straipsnyje pasakyta: „Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, kad be jokios diskriminacijos įstatymas juos gintų. Šiuo atžvilgiu visokia diskriminacija turi būti įstatymo uždrausta, ir įstatymas turi garantuoti visiems asmenims vienodą ir efektyvų gynimą prieš diskriminaciją dėl bet kokio požymio, kaip antai, rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitos aplinkybės".

    O kaip yra su Religinių susivienijimų nuostatais? Juose tikinčiųjų teisės, lyginant jas su netikinčiųjų teisėmis, yra siaurinamos, o patys tikintieji diskriminuojami.

    Pavyzdžiui, būti spaliuku, netikinčiu galima net priešmokykliniame amžiuje, o kad žmogus įstatymiškai būtų pripažintas tikinčiu, reikalaujama, kad jis būtų pilnai 18-os metų (str. 3).

    Ateistai turi teisę net tikinčiųjų tikinčius vaikus — neretai net prieš jų valią — įrašyti į ateistinius būrelius, pionierių ar komjaunimo organizacijas, o religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunimo specialių susirinkimų (str. 17).

    Skleisti ateizmą gali kiekvienas mokytojas, dėstytojas, profesorius visų pamokų ar paskaitų metu, o „dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose" (str. 18) — suprask tik Kunigų seminarijose.

    Ateistai propaguoti ateizmą gali visur. Jiems nėra jokių varžymų. O „kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ar atitinkamų maldos namų buvimo vieta (str. 19).
144

    Ateistai laisvai gali aplankyti savo bendraminčius, o „religinių susivienijimų kulto tarnams draudžiama kalėdoti" (str. 45).

    Profsąjungos ir kitos organizacijos turi teisę padėti nelaimės ištiktiems savo nariams. Tikintiesiems gi Religinių susivienijimų nuostatuose pasakyta: „Religiniai susivienijimai neturi teisės steigti savišalpos kasų (. . .) taip pat teikti materialinę pagalbą savo nariams" (str. 45).

    Tie, kurie apdraudžia pastatus, įvykus nelaimei, patys gauna draudimo kompensaciją. Bažnyčios atveju yra kitaip: draudimą moka religinė bendruomenė, o „draudimo kompensaciją už sudegusius (apgadintus) maldos namus pervedama atitinkamam Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio balanse šie pastatai yra" (str. 29).

    „Juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises ir' turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme" (Lietuvos TSR Civilinis kodeksas, str. 23). Tokie juridiniai asmenys yra profsąjungos, savanoriškos mokslo, technikos, sporto, meno, gamtos apsaugos ir kitos draugijos, veikiančios įstatymų ribose. O pagal Religinių susivienijimo nuostatus Lietuvoje esantys religiniai centrai — vyskupijų kurijos ir religinės bendruomenės-parapijos neturi juridinio asmens teisių, tuo pačiu negali turėti savo nuostatų, negali būti turto, teisių bei pareigų subjektais, neturi gebėjimo sudarinėti sutartis, paveldėti pagal testamentą, dalyvauti šalimis teismuose bei arbitražuose.

    Ar čia suminėti Religinių susivienijimų nuostatų straipsniai, kurie diskriminuoja Lietuvos tikinčiuosius, yra antitarybiniai, šmeižia Tarybų Lietuvą? Jei taip, tai kalta ne Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, parašiusi tuo reikalu 1977 m. balandžio 10 d. pareiškimą Belgrado Komisijai, tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 metais pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai, bet Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kuris tuos nuostatus patvirtino.

    Minėtame balandžio 10 dienos pareiškime atskleidėme ir Tarybų Sąjungos vidaus įstatymus švietimo srityje, kaip jie neatitinka tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos ji, kaip Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narys, privalo užlaikyti.

    Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto
145

13-me straipsnyje pasakyta: ;,Šitame Pakte dalyvaujančios valstybės įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais teisėtų globėjų laisvę pasirinkti savo vaikams ne tik valstybines valdžios organų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tą mokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą sutirikamai.su savo pačių įsitikinimais".

    Tą patį pakartoja ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto 18-tas straipsnis bei pabrėžia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: „Tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi jų vaikai" (str. 26).

    Tarybų Sąjunga teoriškai pripažįsta: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSRS ar sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties arba tarptautinio susitarimų taisyklės" (TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, str. 65). Bet praktikoje ne taip yra.

    Fakto, kad T. Sąjungoje visas švietimo aparatas yra valstybės rankose ir nėra kitokių mokyklų kaip tik valstybinės, nepajėgs nuslėpti nė B. Baltrūnas. Šių mokyklų tikslą ir uždavinius nusako TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, kuriuose reikalaujama „mokymo pasaulietiškumas be religijos (str. 12); kad mokymas ir auklėjimas būtų persunktas marksistinių-lenininių idėjų, socialistinio internacionalizmo, tarybinio patriotizmo ir komunistinių pažiūrų dvasia (str.: 19, 31, 36, ir 41); „tėvai ir juos atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" (str. 57); kad būtų „auklėjimas šeimoje organiškai derinamas su auklėjamuoju darbu mokyklų, ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, visuomeninių organizacijų darbu (str. 57).

    Minėtame 1977 m. balandžio 10 d. pareiškime pažymėjome ir tai, jog Tarybinės valstybės pagrindinio (statymo — TSRS Konstitucijos straipsniai, liečia religiją, yra priešingi Visuotiniai žmogaus teisių deklaracijai, kurioje sakoma: „Visi žmonės turi teisę būti lygiai įstatymų saugomi nuo visokeriopos diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo tokios diskriminacijos skatinimo (str. 7). TSRS Konstitucijoje gi pasakyta: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet
146

kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą" (mano pabraukta, str. 52). Čia tikintieji paliekami už įstatymo ribų, jiems nesuteikiama teisė skleisti religine propagandą, kas prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kurioje pasakyta: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę juos laisvai reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų (str. 19).

    Teatsako čia B. Baltrūnas: ar tiesa,, ar šmeižtas, kad Tarybų Sąjungos vidaus švietimo srityje ir TSRS Konstitucijos straipsniai, liečia religiją, priešingi jos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams? Jeigu šmeižtas, tai kas dėl to kaltas? Ar Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, ar valstybės įstatymų leidėjai, ar tie, kurie pasirašo tarptautinius susitarimus, o paskui jų nesilaiko?

    Dokumente „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje", rašytame 1977 m. liepos 17 d., užfiksuotos tokios mintys.
Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras Molotovas ir hitlerinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas 1939.VIII.23 dieną pasirašyta sutartimi išgavo iš hitlerinės Vokietijos sutikimą okupuoti Lietuvos teritoriją. Pasinaudodama šiuo susitarimu, po įteikto ultimatumo, Raudonoji armija užėmė Lietuvą. Susikūrė Lietuvoje tarybinė valdžia. Prasidėjo areštai, masiniai nekaltų žmonių į Sibirą trėmimai, bažnyčių uždarinėjimai ir naikinimai, bažnytinio turto ir pastatų konfiskavimai. Pvz., Vilniuje šv. Kazimiero bažnyčia (statyta 1604 m.) paversta ateizmo muziejumi, Vizitiečių bažnyčia (statyta 1729 m.) — architektūrinis paminklas — paversta kalėjimu. Ne per karą, bet 1965 m. sunaikintas jos interjeras. Visų Šventųjų bažnyčios taip pat Vilniuje (statyta 1620 m.) išplėšti varpai 1966 m. rugsėjo 8 d. Tais pačiais metais Vilniuje Antakalnyje sunaikinta dviaukštė koplytėlė, pastatyta prieš 300 m. Ji niekam nekliuvo. Ir šiandien ta vieta yra tuščia ir auga aplink koplytėlę buvę medžiai. Prieš eilę metų nusiaubtas žmonių labai gerbiamas Kryžių kalnas prie Šiaulių.

    Prie šių dokumente pražymėtų faktų noriu pridėti: kiek nepakartojamų meno kūrinių sunaikinta uždarytose bažnyčiose! Pvz., Pažaislio bažnyčioje dalininko M. Palonio sukurtos freskos. Sunaikintas ne sąjunginės, bet pasaulinės reikšmės meno šedevras šv. Jono bažnyčios Vilniuje (uždaryta 1948.VII.22 d.) didysis
147

altorius, tiksliau sakant, dešimties altorių kompozicija. Dabar dailininkai pluša jj restauruodami, bet genijų darbai — šedevrai nepakartojami.

    Uždaryti visai Lietuvoje vienuolynai, jų turtas ir pastatai konfiskuoti, bibliotekos sunaikintos. Išgriautos Vilniaus kalvarijų koplytėlės. Susprogdintas Vilniuje istorinis Trijų kryžių paminklas. Nugriovė ir sunaikino istorinės vertės kryžius ir koplytėles ypač Žemaitijos pakelėse, Švenčionyse, Ceikiniuose ir kitur.

    Tai tik dalis sunaikintų ar apgadintų medžiaginės kultūros vertybių. Dvasinės kultūros žaizdos kur kas didesnės.

    Yra įspausti į Komunistų partijos programos rėmus Lietuvos kultūrinių vertybių kūrėjai, kaip antai: rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, Jų veikla paraližuota, jie neturi laisvės, o tik Komunistų partijos nurodymus. Pvz., Balys Sruoga, prieš pat mirtį 1947 m. spalio 16 d. atlikęs išpažintį ir priėmęs paskutinius sakramentus, dejavo kun. J. Vaičiūnui: „ ,Dievų miškas' man tiek daug kainavo, kaip motinai pagimdyti kūdikį. O dabar ten viskas ištaisyta, iškreipta, jog aš net pažiūrėti nebenoriu į šį savo veikalą".

    Daroma visa, kad tik greičiau nutautinus ir surusinus.Lietuvą. Pvz., lietuviškų vidurinių mokyklų išleidžiamoje klasėje Švietimo ministerijos lietuvių kalbai skirta tik keturios valandos, o rusų kalbai — penkios. Ta pati ministerija sugeba iš lietuvių abitureintų išreikalauti gerai mokėti rusų kalbą, gi iš rusų abiturientų išreikalauti, kad jie bent kiek pramoktų lietuviškai, ministerija yra bejėgė.

    Šiuo metu Lietuvoje rusų gyvena penkis kartus daugiau negu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvoje daug pradžios, aštuonmečių ir vidurinių mokyklų rusų kalba. Vilniuje yra rusų dramos teatras. Kai kuriose įstaigose Lietuvoje net negalima susikalbėti lietuviškai. Pvz., Vilniaus geležinkelio stotyje, kai kuriose pašto įstaigose, gatvėse su kai kuriais budinčiais milicininkais ir pan.

    Tuo tarpu Latvijoje yra uždarytos visos lietuviškos mokyklos (prieš karą jų ten buvo 18). Latvijos lietuviams patariama, jog, norint lietuviškai mokytis, reikia važiuoti į Lietuvą, bet rusams nesakoma, kad rusiškai mokytis jų vaikai važiuotų į Rusiją, o tik gausiai atidarinėjamos rusiškos mokyklos ar paralelės klasės rusų kalba latviškose mokyklose.

    Panašus likimas ir lietuvių, gyvenančių Baltarusijos respublikos Vidžių, Apso, Gervėčių, Pelesos, Lazdūnų ir kitose vietovėse — jie neturi lietuviškų mokyklų, nei lietuviškos spaudos.
148


    R. Prūsijoje lietuviai dar prieš šį paskutinį karą turėjo savo kultūrines įstaigas, savo spaudą. Dabar ten nieko nebeliko, nors ten lietuvių gyvena daug. Net senus nuo amžių buvusius lietuviškus vardus pakeitė rusiškais. Net Tolminkiemis, kur didysis lietuvių klasikas Kr. Donelaitis beveik 40 metų gyveno, vargo ir kūrė, pavadintas rusiškuoju Čistyje Prudy vardu.

    Slepiama nuo Lietuvos jaunimo jų Tėvynės istorija. Lietuvos ir pasaulinė istorija dėstoma savaip — vienašališkai. Tai ne valstybių, ne tautų, ne karalių ar kunigaikščių istorija, o ekonominių santykių, vadinamų „klasių kova", savotiškas partinis katekizmas. Į mokyklas neįsileistas nė vienas Lietuvos ar pasaulinės istorijos vadovėlis, išleistas iki 1940 metų. Visi iki 1940 metų išleisti leidiniai iš bibliotekų kažkur išgabenti, dauguma jų sunaikinti. Išimtis padaryta kai kurioms aukštosioms mokykloms ar mokslo institucijoms, sudedant tuos leidinius į taip vadinamą specfondą, į kurį patekti reikalingas specialus leidimas.

    Dokumente taip pat pažymėta, kad Lietuvos tikintieji negali pasinaudoti TSRS Konstitucijos garantuota kulto atlikimo laisve, nes tikintiesiems neleidžiama švęsti Bažnyčios įsakytų švenčių, kurios kartais būna ne sekmadieniais, bet šiokiadieniais. Tai įeina į kulto atlikimo sąvoką.

    Ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, kurių tiesioginė pareiga ir neatskiriamas kulto sąvokos dalykas, — draudžiama vaikus mokyti religijos. Kunigai, išdrįsę mokyti, buvo baudžiami kalėjimais, lageriais ir kitokiomis bausmėmis. Štai keletas paskutinio dešimtmečio aukų: kun. Antanas Aleksandravičius, kun. Prosperas Bubnys, kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Albinas Deltuva, kun. Antanas Jokubauskas.

    Tiek dokumento „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje", tiek šio rašinio rėmai neleidžia suminėti visų tarybinės valdžios padarytų skriaudų Lietuvai.

    Kiti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentai yra irgi konkretūs, liečia atskirus asmenis ar įvykius, kuriuos visada galima patikrinti.

    Ar ne tiesa, kad buvęs politinis kalinys estas Marias Nikius 1976 m. rugsėjo 30 d. buvo suimtas jėga, be prokuroro sankcijos: kad tarybiniai pareigūnai pažeidžia Helsinkio susitarimų įsipareigojimus, neleisdami išvažiuoti Marijai Jurgutienei su dukrele, kurios gyvena Vilniuje, Žirmūnų g. 75-100, pas vyrą ir tėvą Aloyzą
149

Jurgutj, gyvenantį JAV; taip pat Valei Anholdaitei-Bielopetravičienei su vyru Steponu Bielopetravičiumi, gyvenantiems Klaipėdoje, Taikos g. 13-60, pas tėvą Adolfą Anholdą į Vokietijos FR; kad 1976.XII.22 dieną buvo padaryta krata pas Henriką Jaškūną, gyv. Jonavoje, 30-mečio g. 25-18, ir jis suimtas?

    Ar ne tiesa, kad Pavolgio ir Kazachstano vokiečiai vis dar laikomi už įstatymo ribų: jiems įvairiausiais būdais trukdoma prisiregistruoti ir įsidarbinti kitose respublikose; kad Estijos imtyninko dukart čempiono, buvusio politinio kalinio, inžinieriaus Eriko Udamo, gyv. Taline, jo komunalinio buto spintoje buvo įruoštas numeruotas pasiklausymo aparatas, kurį Udamas demontavo; kad Viktorą Vasiljevą ir jo šeimą, gyv. Vilniuje, Architektų g. 224-8, tarybinė administracija persekioja ir įvairias būdais vargina dėl tikėjimo: jų šeima priklauso krikščionių bendruomenei — penkiasdešimtininkams?

    Ar ne tiesa, kad tarybinų administracija dažnai sauvaliauja, ištremia iš kalėjimų ar lagerių sugrįžusius politinius kalinius ar Šiaip nieko nenusikaltusius žmones iš jų gyvenamosios vietos — dokumente pateikta daug konkrečių pavyzdžių: kad 1977.IV.20 dieną buvo suimtas Balys Gajauskas ir padaryta visa eilė kratų, ieškant medžiagos jo bylai; kad tarybinė administracija nepaliauja varginusi politinį kalinį, grįžusį iš tarybinių kalėjimų ir lagerių, estą Enną Tarto, gyvenantį Tartu mieste, Anne g. Nr. 20 1977 m. net keturis kartus buvo mėginta padegti pastatai, kuriuose jis gyvena; kad Algirdas Žiprė sveikas uždarytas į psichiatrinę ligoninę Mordovijoje Barašovo lageryje?

    Šią dokumentuose suminėtų faktų grandinę galima dar pratęsti. Ar ne tiesa, kad Kauno kunigų seminarijos tikrieji šeimininkai ne vyskupai, bet ateistai, tai yra Religijų reikalų tarybos įgaliotinis? Be jo sutikimo negali patekti į seminariją nė vienas jaunuolis; kad Lietuvoje einą pareigas vyskupai ar vyskupijų valdytojai negali be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio leidimo teikti Sutvirtinimo sakramentą, negali net kunigą paskirti į kitą parapiją? Ar ne tiesa, kad jau 17-ti metai, kai Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius tarybinių administratorių sauvale, nesilaikant Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 28-jo straipsnio, be teismo nežinia kuriam laikui ištremtas į Žagarę, o Kaišiadorių vyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. Vincentui Sladkevičiui, 1957 m. pakonsekruotam vyskupu be valdžios leidimo, ir šiandien neleidžia ne tik užimti vyskupo sosto,
150

bet ir gyventi Kaišiadorių vyskupijoje?

    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės. grupės dokumentuose iškelti faktai gal kai kam ir labai nemalonūs, bet jie teisingi. Melo ir nusikaltimų keliu eina ne minėtoji mūsų grupė, bet B. Baltrūnas, kuris savo straipsnyje, grubiai meluodamas, šmeižia ne tik V. Petkų, bet ir visą mūsų grupe. Jis rašo: V. Petkus „suradęs keletą tokių pat, kaip jis, praeityje baustų už nacionalinę ir antitarybinę veiklą žmonių (. . .) imasi organizuoti grupę". Tai grynas šmeižtas! Rašytojas T. Venclova, fizikos mokslų daktaras E. Finkelšteinas ir aš (kun. K. Garuckas) nė kartą nebuvome bausti.

    Lygiai toks pat šmeižtas ir kitas B. Baltrūno tvirtinimas, kad V. Petkus esąs mūsų grupės organizatorius. Kaip aš per tardymą Lazarevičiui sakiau, mane į šią grupę pakvietė ne V. Petkus, bet T. Venclova. Taip pat ir O. Lukauskaitė-Poškienė buvo pakviesta T. Venclovos, ne Petkaus.

    B. Baltrūnas rašo, kad aš vėliau tardymo organams pareiškęs: „Nė vieno iš pateiktų dokumentų nesu asmeniškai pasirašęs, ir Petkus manęs neprašė, kad aš juos pasirašyčiau (. . .) Po panašaus turinio dokumentais aš nesu niekada kam nors davęs įgaliojimus rašyti mano pavardę".

    Tai grubus mano parodymų iškraipymas. 1977.X. 10 d. Vilniuje Valstybės saugumo komiteto rūmuose per tardymą pareiškiau, kad po visais paskelbtais dokumentais pasirašiau arba daviau įgaliojimus rašyti po jais mano pavardę, išskyrus tik vieną dokumentą „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje" (jis dar nebuvo baigtas redaguoti). O 1978.V.6 d. per tardymą pasakiau, kad dokumentą dėl Religinių susivienijimų nuostatų parašiau aš, parodydamas, kaip visa tai nesiderina su Helsinkio Baigiamuoju aktu. Tada tardytojas Lazarevičius parodė man kitą, ne mano rašytą dokumentą, ir paklausė, ar aš jį parašęs. Žinoma, aš neprisipaži-nau, nes jis tikrai buvo ne mano rašytas. Bet tai nereiškia, kaip B. Baltrūnas rašo, kad aš išsigyniau visų dokumentų ar savo parašų po jais.

    1978.V.6, baigęs tardymą, Lazarevičius pasakė: „Jūs būsite sukompromituotas. Kunigai jus pasmerks". Po šitokios jo pastabos suabejojau mano parengtinio tardymo protokolų tikrumu, nes juose liko tuščių eilučių, į kurias buvo galima daug ką įrašyti. Norėjau jas išbraukti, bet tardytojas su tuo nesutiko. Todėl teisme pareiškiau: „Prašau mano apklausimo protokolus laikyti be vertės.
151

Mūsų paskelbtuose dokumentuose iškelti faktai yra teisingi. Už visus šiuos dokumentus ir aš prisiimu atsakomybę, todėl galite teisti ir mane. Aš norėčiau baigti savo gyvenimą lageryje, kaip mano viršininkai arkivyskupas M. Reinys ir kun. B. Andriuška."

    Tačiau B. Baltrūnas savo straipsnyje apie šį mano pareiškimą nutylėjo, o mano parengtinio tardymo parodymus suredagavo taip, kaip jam geriau patiko, ir pateikė skaitytojams tarsi mano autentiškus žodžius.

    B. Baltrūnas rašo, kad „kai kurie teismo posėdžiai vyko už uždarų durų."

    Netiesa. Visi teismo posėdžiai vyko už uždarų durų. Kasdien nuo ankstyvo ryto V. Petkaus pažįstami, draugai ir kiti asmenys, besidomį šia byla, stovėjo prie teismo salės durų, norėdami pateikti į vidų, bet saugumiečiai jų neleido, tvirtindami, kad salėje jau nebesą vietų. Kai mes, liudininkai, buvome pakviesti į salę, radome joje daug nepažįstamų žmonių, nežinia pro kur į salę patekusių. Jie buvo užėmę tik dalį teismo salėje esančių suolų.

    Taip pat netiesa, kad „nuosprendis" buvo paskelbtas atvirame posėdyje. | teismo salę, kai vyko šis „atviras" posėdis, įleido Oną Lukauskaitę-Poškienę, dvi V. Petkaus šeimininkes ir A. Terlecką. Mane pradžioje iš vestibiulio išstūmė laukan, bet vėliau įleido į salę. Kitus, vestibiulyje esančius, milicija išgrūdo laukan. Papulki-ninkas Baltinas maskvietę T. Velikanovą net partrenkė ant grindų, nors ji visai ramiai laikėsi. Taigi į salę buvome įleisti tik penki žmonės, o privilegijuotųjų buvo pilna salė. Teismo nuosprendį visi sutiko mirtina tyla. Perskaičius nuosprendį, V. Petkui kalbėti neleido. Tik teisėjas pasakė, kad Petkus iš pradžios visus kaltinimus paneigęs, vėliau tardomas tylėjęs, nepasakęs nė žodžio.

    B. Baltrūnas šios grupės narius vadina „tikrovės jausmą praradusiais ir nesuprastais inteligentais."

    Ar nusipelno tokios paniekos ir pašaipos tie žmonės, kurie, vadovaudamiesi savo humaniškais įsitikinimais, gina skriaudžiamųjų ir persekiojamųjų/teises? Ar Lietuvos Helsinkio grupės narys V. Petkus, kovojąs prieš žmogaus ir tautos teisių pažeidimus, gali būti laikomas „šarlatanu" ir „užkietėjusiu nusikaltėliu", kaip tai daro straipsnio autorius B. Baltrūnas? Ar tai nėra tyčiojimasis iš elementarių žmogaus teisių, kada represuojami ir diskriminuojami žmonės, kurie nori ne senosios santvarkos atstatymo, bet kad būtų atitaisytos žmonėms ir visai mūsų tautai padarytos ir daromos skriaudos.
152

    Jei mažos tautos su žema kultūra ir niekad neturėjusios savo nepriklausomybės išsivaduoja iš kolonialinių varžtų, tai argi Lietuva, turinti senų ir garbingą savarankiško gyvenimo patirtį, negali pasinaudoti tarptautiniais įsipareigojimais, kurie užtikrina tautoms apsisprendimo teisę, kurią tarp kitko užtikrina ir TSRS Konstitucijos 72 straipsnis, kuris sako: „Kiekvienai sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išstoti iš TSRS."

    Taurioji Lietuvos visuomenė yra giliai pasipiktinusi ir sukrėsta dėl V. Petkaus, B. Gajausko ir kitų joms panašių bylų, laikraščių straipsnių, kuriuose jos neteisingai aprašomos, ir dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvos respublikooe.

    Prašau Lietuvos TSR Komunistų Partijos Centro Komitetą ir Lietuvos TSR Respublikinį Prokurorą panaikinti V. Petkui bausmę ir priversti B. Baltrūną, kad jis atšauktų šmeižtus, liečiančius V. Petkų ir visą Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, kaip to reikalauja įstatymas, ginąs piliečių orumą.'
Kun. Karolis Garuckas

Ceikiniai, 1978 m. lapkričio 16 d.
*    *    *

    
    BALIUI

    Tu ąžuolas laukų tėvynės,
    Tu aukuras neblėstančios kovos.
    Tau okupantai laisvę vėl sumynė,
    Tik negalės nulenkti Tau galvos.

        Jie negalės — visi tą žino:
        Žino žmona ir motina sena.
        Jie tūkstančius lig šiol jau nukankino,
        Jiems ir Tavęs kankinti negana.

    Tačiau Tu jiems vistiek nenusilenksi!
    Tiktai pabals plaukai ir veidas papilkės . . .
    Tu ir toliau į laisvės tolius žengsi
    Ir gyvybe mokėsi, jei reikės!

                        Draugai
153

        NEPALŪŽKIT, ĄŽUOLĖLIAI!

    Nepalūžkit, ąžuolėliai,
    Nepalūžkit!
    Nepabūkit Sibiro audrų! —
    Ąžuolais išaukit
    Ąžuolėliai, —
    Aš kreipiuos į jus kaip sūnus
    Tėvynės Motinos vardu.

        Nepalinkit, ąžuolėliai,
        Jūs tvirtieji,
        Nenulenkite viršūnių niekada,
        Nors niokotų ąžuolyną vėjai,
        Ar vienumoj,
        Brangieji, šaltų
        Kankinanti širdies audra!

    Neparkriskit, ąžuolėliai,
    Neparkriskit,
    Neatbaigę šios šventos kovos!
    Vėliavą ir Kryžių,
    Skirtą jūsų daliai,
    Jūs padėkite ant aukuro
    Tėvynės-Motinos savos.

        Nepalūžkit, ąžuolėliai,
        Nepalūžkit!
        Nepabūkit! Sibiras ne amžinai
        Ąžuolais išaugę, ąžuolėliai.
        Dirbt Tėvynei grįšite
        Rinktiniais
        Dvasios milžinais . . .

            V. Aisčiunas
        1964.IX.27
154

SOS! SOS! SOS!

PADĖKIME SAUGUMO AUKOMS:
BRAUNUI JAUGELIUI IR
ZINAIDAI DAPŠIENEI!

I.
    BRAUNAS JAUGELIS, 40 metų amžiaus. Jo tėvas reemigrantas iš JAV prieš II pasaulinį karą. Jaugelių šeima po karo buvo ištremta į Sibirą, kur tėvas ir mirė. B. Jaugelis baigęs Baumano vardo institutą. Dabar dirbo Statybos ir architektūros instituto eksperimentinės bazės gamykloje inžinieriumi. Du kartus buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl to, kad rašė pareiškimus į įvairias įstaigas, prašydamas, kad jam leistų emigruoti, nes jo tėvas buvo JAV pilietis.

    1978.XI. 16 apie 22 vai. keturi asmenys B. Jaugelį iš Basanavičiaus al. 50 (instituto bendrabučio) nugabeno į psichiatrinę ligoninę (Kuzmos g-vė).

    Prieš tai jis buvo padavęs pareiškimą išvykti į užsienį, skambinęs JAV ambasadai dėl išvykimo dokumentų.

    Ligoninėje jis ypač žiauriai terorizuojamas skyriaus vedėjo Vernerio.

II.

    1978 lapkričio 17 prasidėjo ZINAIDOS DAPŠIENĖS teisminė komedija. KGB prireikė vos ne pusės metų (suimta gegužės mėn. pabaigoje), kol galėjo sulipdyti „bylą". Reikėjo „liudytojų" ir statistų, o svarbiausia — sudaryti įspūdį, kad teisiama ne tiek už atsišaukimo platinimą (žr. „Aušra" 12 nr. — Red.), o už . . . šantažą, žemą moralę ir 1.1. KGB vertė Dapšienę prisipažinti „šantažavus" vyrus, už tai žadėjo bausti tik 3 m. laisvės atėmimo.

    Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto gamyklos darbininkas Guiga šį kartą turėjo suvaidinti Judo vaidmenį.

    Z. Dapšienė teismo salėje atrodė labai sumenkusi: bado streikai, tardymai gerokai susilpnino jos sveikatą.

    „Teismas" tikėjosi greitai apsidirbsiąs. Deja, išėjo kitaip —
155

užtruko keletą dienų. Z. Dapšienė, nors ir labai išsekinta tardymų ir kalėjimo, vis dėlto liko principinga: „teisme" viešai pareiškė, kad KGB vertė ją prisipažinti prie nepadarytų nusikaltimų. Z. Dapšienė nieko nekaltino, neatgailojo ir nesistengė gauti iš tokio „teismo" malonės.

    Z. Dapšienė gavo ketveris metus kalėjimo.

    Z. Dapšienės sveikata labai prasta. Tad visų dorų lietuvių pareiga padėti šiai drąsiai moteriai!
L. Vartinis

VIKTORO PETKAUS BYLOS ATGARSIAI
ROMO RAGAIŠIO TEISMAS

    1978 rugsėjo 14 Vilniuje buvo teisiamas Romas Ragaišis, gyvenantis Vilniuje, Margytės 19-6.

    R. Ragaišis apkaltintas tuo, kad jis, būdamas liudytoju V. Petkaus byloje, atsisakė duoti parodymus tiek saugumo tardytojui, tiek pačiame teisme. V. Petkaus teisme daugelis liudytojų atsisakė duoti parodymus, tačiau byla kol kas iškelta tik vienam Ragaišiui.

    Už ką gi iškelta R. Ragaišiui byla?

    Nulėmė, matyti, tas, kad jis, būdamas liudytoju V. Petkaus teisme, tvirtai pareiškė, kad pažįsta Petkų, laiko jį geru žmogumi, žino apie jo visuomenine veiklą Helsinkio grupėje, kad jis buvo labai naudingas mūsų visuomenei, nes gynė pilietines žmogaus teises ir iškėlė kai kuriuos valstybinių organų nusižengimus įstatymams. Toliau V. Petkaus teismo metu Ragaišis pareiškė, kad Petkus jokiems įstatymams nenusižengė, o bylą jam sufabrikavo saugumas. „Dėl tos priežasties, — pasakė Ragaišis, — teisminiame Petkaus bylos nagrinėjime dalyvauti atsisakau ir į jokius klausimus neatsakinėsiu." Teisėjas dar bandė pateikti jam klausimų, bet Ragaišis vėl kategoriškai pakartojo savo nusistatymą. Štai dėl ko R. Ragaišiui buvo iškelta byla.

    R. Ragaišio procesas vyko Aukščiausiajame teisme. Bylą nagrinėjo Baudžiamųjų bylų kolegija: Aukščiausio teismo teisėjas J. Jasiulevičius, liaudies tarėjai: V. Kudabienė ir Ž. Černiauskas, sekretorė N. Vaigauskaitė, prokuroras J. Murauskas.

    Sekretorei pakvietus Ragaišį į salę, kartu su juo į salę bandė įeiti ir jo draugai bei pažįstami. Tačiau sekretorė N. Vaigauskaitė pareiškė, kad teismas uždaras ir niekam į salę negalima įeiti. Prie
156

salės durų stovėjo du saugumiečiai su raudonais raiščiais, kurie praleido tik R. Ragaišį. Paskui vis dėlto įleido jo žmoną Angelę Ragaišienę, lietuviškos Helsinkio grupės narį kun. K. Garucką, A. Terlecką ir kun. K. Vasiliauską. Įleistieji pamatė, kad salėje jau sėdi nemažai žmonių. Tada A. Terleckas, protestuodamas, kad į salę leidžiami ne visi, iš salės išėjo. Prasidėjus bylos nagrinėjimui, Ragaišis atsisakė teismo paskirto advokato. Advokatas išėjo. Toliau Ragaišis protestavo, kad teismas paskelbtas uždaru, kad į salę neįleisti jo draugai. Jeigu į salę nebus įleisti stovintys už durų, pasakė jis, aš nedalyvausiu bylos nagrinėjime. Teisėjas ėmė aiškinti, kad teismas atviras, bet salėje nėra laisvų vietų. Sekretorė Vaigauskaitė išsigynė, kad ji paskelbusi, jog teismas uždaras. Salėje buvusi A. Ragaišienė suskaičiavo, kiek dar yra laisvų vietų, ir teisėjui beliko duoti nurodymą atidaryti duris . . . Saugumiečiai į salę įleido apie dešimtį laukusiųjų. Vis dėlto dalis dar liko už durų „dėl vietų stokos". Teismui buvo parinkta labai maža salė, kurioje nebuvo nė 30 vietų.

    Prasidėjus bylos nagrinėjimui, R. Ragaišis kaltu neprisipažino. Atsisakymą duoti parodymus Petkaus byloje jis motyvavo tuo, kad tardytojas Daugalas klausinėjęs jį apie Helsinkio grupės dokumentą, liečiantį sveiko politinio kalinio A. Ziprės neteisėtą uždarymą į lagerio psichinį skyrių. Šį dokumentą pasirašiusiųjų tarpe yra ir Ragaišis. Saugumas gi šį dokumentą vadina šmeižikišku, dėl to ir jį pasirašiusieji laikomi kaltinamaisiais; o įstatymai kaltinamojo neįpareigoja duoti parodymus. Be to, tardytojas nepaaiškinęs, kuo Petkus kaltinamas, o šito nežinodamas, liudytojas ir norėdamas negali papasakoti apie bylą. Įstatymas reikalauja, kad liudytojui prieš apklausą būtų pranešta, dėl ko jis iššauktas ir būtų pasiūlyta papasakoti viską, ką jis žino apie bylos aplinkybes. Tardytojas Daugalas iš karto pradėjęs klausimais ir tuo nusižengė įstatymui. Tardytojas Daugalas protokolo apie atsisakymą duoti parodymus nerašė ir Ragaišio liaudies teismui neperdavė.

    Toliau R. Ragaišis pasakė, kad V. Petkaus teisme jis atsisakęs duoti parodymus ir todėl, kad Petkus įstatymams nenusižengė ir byla jam sufabrikuota. V. Petkaus teisme jis taip pat nepasirašė įspėjimo pagal BK 189 ir 190 straipsnius, motyvuodamas, kad šie straipsniai įteisina prievartą, o jis esąs prieš bet kokią prievartą.

    Atsisakymą dalyvauti V. Petkaus teismo procese — kalbėjo Ragaišis — paskatino dar ir tas, kad mūsų šeima jau senokai
157

persekiojama. Šių metų „Vakarinėse naujienose" pasirodė šmeižikiški straipsniai. Abu straipsniai ištisai prasimanyti, o laikraščio redaktorius, pasiteiravus atsakė, kad esą „toks nurodymas iš aukščiau". Be to, ir Tarybų rajono liaudies teismas ne tik neatstatė mūsų teisių dėl buto, bet, priešingai, net atėmė iš mūsų butą. Milicija be mūsų žinios mus net išregistravo iš Vilniaus. Mudu gi su žmona gyvename Vilniuje nuo pat vaikystės, o dabar tapome tremtiniais. Suprantama, kad tokie valdžios organų veiksmai nekelia jais pasitikėjimo. Norėtųsi tikėtis, — pasakė Ragaišis, — kad šis teismas bus kitoks.

    Deja, Ragaišio linkėjimas neišsipildė. Ir šis teismas neišsiskyrė nuo ankstesnių, kuriuose ištisai buvo pažeidinėjamos ir ignoruojamos teisės.

    Į R. Ragaišio tesimą buvo iškviesta liudininkė jo bendradarbė. Ji parodė, kad Ragaišis geras darbuotojas ir geras žmogus. Ir darbovietės charakteristikoje nurodyta, kad jis gerai dirba. Šito negalėjo nutylėti nė prokuroras J. Murauskas. Savo kalboje jis prašė teismą bausti teisiamąjį už atsisakymą duoti parodymus atsižvelgiant į lengvinančią aplinkybę — gerą R. Ragaišio darbą. Teismas tačiau į prokuroro pastabą neatsižvelgė ir paskyrė maksimalią bausmę — 6 mėn. pataisos darbų, atskaitant iš atlyginimo valstybės naudai 20%.

    Teismo nuosprendyje sufalsifikuoti ir Ragaišio parodymai. Visai išleisti jo nurodyti motyvai, dėl ko jis atsisakė duoti parodymus V. Petkaus teisme. Nepaminėta, kad jo atsisakymą paskatino taip pat ir jo šeimos persekiojimai. Neįrašyta, kad Ragaišis gerai dirba. Nuosprendyje įrašyta, kad atsisakymą duoti parodymus Ragaišis motyvavęs tuo, kad BK įstatymai įteisina prievartą, o jis savo asmenybės prievartauti negali, nors iš tiesų, panašų motyvą Ragaišis tepanaudojo tik atsisakydamas pasirašyti įspėjimą dėl liudytojo atsakomybės. Už atsisakymą pasirašyti šį įspėjimą įstatymai jokios sankcijos nenumato, todėl ir šio aiškinimo Ragaišio nuosprendyje neturėjo būti. Teisėjas J. Jasiulevičius neišdrįso įrašyti tikras Ragaišio nurodytas priežastis.

    Paskelbus teismo nuosprendį, didžiausiam saugumiečių nepasitenkinimui, čia pat teismo salėje R. Ragaišiui žmona įteikė gėlių puokštę, ir jis, draugų lydimas, paliko teismo rūmus.
L. Rasteika
158
SAUGUMO VORATINKLIS

    VYTAS BAČIUNAS buvo V. Petkaus teismo metu teismo rūmuose. Teismui pasibaigus, pavedžiojo porą liudytojų po senąjį Vilnių. Matomai buvo saugumiečių visą laiką sekamas, nes, atsisveikinus su liudytojais, buvo saugumiečių sulaikytas, klausinėjamas, patikrinti jo dokumentai.

    Po poros dienų saugumiečiai aplankė jo motiną (gydytoją) ir kalbėjo jai, kad sūnus nuklydęs, kad draugauja su blogais žmonėmis; paliko pas motiną šaukimą sūnui atvykti į saugumą. Ten jį barė ir pasiūlė bendradarbiauti. Bendradarbiavimo lapelį jis atsisakė pasirašyti. Tada jam buvo liepta apsigalvoti, paskyrė sekantį susitikimą, davė telefono numerį ir liepė paskambinti.

    Jam nenuvykus ir netelefonavus, kažkas Vėlinių naktį padegė jo gyvenamo namo .duris.

    Nepavykus įtraukti į bendradarbių skaičių patį V. Bačiūną, saugumas ėmė terorizuoti jo draugą, norėdamas jį užverbuoti.

    Šitaip saugumas stengiasi apraizgyti savo tinklais jaunuolius.
    Linkime Vytui stiprybės!
Draugai

*    *    *

GRĖSMINGI PAPEIKIMAI


    Muziejaus mokslinis bendradarbis RIMANTAS MATULIS lankėsi V. Petkaus teismo dienomis teismo rūmuose. Už tai gavo iš Kultūros ministerijos oficialų papeikimą už pravaikštas be pateisinamos priežasties.

    Neseniai už kažkokią smulkmeną gavo antrą papeikimą ir buvo įspėtas, kad po trečio papeikimo bus atleistas iš darbo.

    Turint didelį norą atleisti iš darbo, nesunku rasti ir trečiam papeikimui pretekstą . . .
P. Šilas
*    *    *

159

ATVIRAS LAIŠKAS

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS
ANTRAJAM SEKRETORIUI

    Graži tradicija Vėlinių dieną pagerbti mirusius. Ji taip suaugusi su lietuviškosios kultūros samprata, jog pačios sąvokos ir prasmės lietuviui aiškinti nereikia. Jums gi, Lietuvos kompartijos vairuotojui, šios dienos prasmę išsiaiškinti irgi nėra sunku. CK aparate dirba nemažai lietuviškos kilmės asmenų, kurie nors dėl darbo pobūdžio ir nutolę nuo tautos tradicijų, bet galėtų bent nurodyti Jums informacijos šaltinius.

    Kiek gyvybinga Vėlinių tradicija, rodo ir tas faktas, kad partija nusprendė ją įteisinti. Tačiau nemaža faktų verčia galvoti, jog tai padaryta ne tam, kad puoselėtų šią tradiciją, bet tam, kad pašalintų iš jos gilią prasmę ir paverstų valdiškų piligrimų eityne prie administracijos mėgiamų ypatų palaidojimo vietų, idant takeliai į minėtas vietas neužželtų dėl entuziastų stokos. Paliekant Vėlines už valdiškumo ribų, susidarytų perdaug ryškus kontrastas tarp tų, kuriuos nuoširdžiai gerbia lietuvis, ir tų, kuriuos privalėtų gerbti. Todėl stengiamasi įbauginti Vėlinių dalyvius, atėjusius pareikšti pagarbą ir padėką tiems, kurių dėka dar gyva lietuvių kalba, kultūra ir pati Lietuva.

    Šias mintis patvirtintų paskutiniųjų trijų metų Vėlinių Rasų kapinėse palyginimas.

    1976 m. Vėlinių vakarą mes, keletas moksleivių, patraukėme į Rasų kapines. Uždegėme žvakutes ant Basanavičiaus kapo, prie žuvusių už Lietuvos laisvę karių. Kažkas mus fotografavo, vėliau pastebėjome iš paskos sekiojančius tipus. Buvo matyt, kad ne pagarba mirusiems juos čia atvedė.

    Tų pačių metų lapkričio 4 d. mane išbudino milicija. Įsakė važiuoti kartu. Vidaus reikalų skyriuje man liepė rašyti pasiaiškinimą, kur praleidau praėjusias dienas. Atsisakiau. Tada įsiutę pareigūnai — majoras Zilmaras ir kriminalinio skyriaus inspektorius Machmudovas — paleido į darbą kumščius ir įmetė kameron su kriminalistais. Po kiek laiko vedė pas įkaušusį tardytoją Maciulevič, kuris vapaliojo, kad aš nekenčiąs tarybų valdžios ir norįs grąžinti buržuazinę Lietuvą. Kai atsisakiau rusiškai su juo kalbėti, parodė į savo kolegą bandito išvaizda ir suriko: „Štai tavo rusų
160

kalbos mokytojas! Jis taip tave išmokys, kad po dviejų dienų niekas neatskirs rusas tu ar lietuvis . . ." Paskui pasipylė grasinimai, keiksmai ir vėl kamera. Tąsyk pirmą kartą išgirdau, jog kariuomenė geriausiai „sutvarko" tokius, kaip aš. Iš kameros paleido vakare, išlaikę 12 valandų. Išėjęs supratau, o pasikartojus istorijai, ir įsitikinau, jog saugumas pasitelkė miliciją mus truputį „pamokyti".

    Šiemet kapinėse žmonių susirinko ypač gausiai. Padėjome vainikus. Net vaikai degiojo žvakutes prie Basanavičiaus kapo. Džiaugėmės, kad dar daug lietuvių gerbia savo tautos praeitį. Tačiau ne visi buvo tuo patenkinti. Aplink nuolat zujo skrybėlėti tipai. Grasinančios išvaizdos rodyte rodė, kas jie tokie. Nors ir patys jie nesislėpė, atvirkščiai — visur save demonstravo. Ponai iš KGB šįkart nebandė fotografuoti, o tik gąsdino. Į kapines juos atvedė baimė, kad perdaug lietuvių pasiduoda „nesveikiems" religiniams ir tautiniams jausmams.

    Ne kartą matydavau tose pačiose Rasose prie Pilsudskio kapo gausiai susirinkusius lenkus. Net patriotinės giesmės skambėdavo. Niekas tų lenkų nefotografavo, nevaikė ir netampė po saugumą. Kodėl tarybų valdžia nemėgsta Basanavičiaus ir trukdo jį viešai pagerbti? Kai 1977 vasario 16 su draugais nunešėme gėlių ant jo kapo, pasirodę saugumiečiai norėjo prievarta mus suimti. Vėliau ta proga jie apgailestavo, kad Basanavičiaus mirtis „nelaimingo atsitiktinumo dėka" sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės diena.

    Negalite dovanoti Basanavičiui už vasario 16-osios Aktą, kuriuo Lietuva tapo nepriklausoma? Bet jei ne šis dokumentas, Lietuva šiandien būtų Lenkijos provincija. Kažin, ar tai neprieštarautų Rusijos interesams, ir Jūs asmeniškai ar būtumėte tuo patenkintas?!

    Iš kur ta neapykanta tautos atgimimo skelbėjams? Kodėl Pilsudskis artimesnis Jūsų administracijai? Ar ne todėl, kad jis prievarta lenkino lietuvius, o Basanavičius žadino tautos sąmonę?

    Kiekvieną kartą, prieš siunčiant į kapines čekistų brigadą, reikėtų pagalvoti,ar atneš tai norimų rezultatų. Žmonių viena diena nepasiseks nei įbauginti, nei atšaldyti. Priešingai — daug kas juokėsi matydami apgailėtinas skrybėlėtųjų ponų pastangas. Laikai keičiasi. Prieš 20 metų juk visai neleisdavote Vėlines Rasų kapinėse paminėti. Šiandien jau tūkstančiai susirenka. O kas bus rytoj? . .

    Ar ne laikas atsisakyti pasenusios praktikos? Čekistams vertėtų surasti naudingesnį darbą, pavyzdžiui, saugoti kapines nuo vagių ir
161

niokotojų. Iki šiol valdžia tuo nesirūpina.

    Gražų būtų ir naudinga Vėlinėse organizuoti į Rasų kapines moksleivių, studentų būrius. Patys skundžiatės, kad jaunimas abejingas kilniems idealams. Gal ne vienas susimąstytų prie Basanavičiaus, Čibiro, Tarabildos kapo. Girdėjau, kad Vilniaus kraštotyrininkai seniai yra paruošę monografiją apie Rasas, bet iki šiol negauna leidimo ją išleisti. Kuo tokia monografija galėtų pakenkti komunizmo statybai Lietuvoje?

    Pagarba mirusiems yra lietuviškosios kultūros dalis. Jausdami save ainiais tos tautos, kuri iš visų pusių puolama, išlaikė amžių negandas, mes Vėlinių tradicijoje matome lietuvių tautos gyvybingumą. Be dėkingumo ir pagarbos praeities didvyriams, negalime kurti ateities. Pagarba praeičiai daro mus Pilėnų, Žalgirio karių ainiais, Valančiaus, Kudirkos, Basanavičiaus palikimo saugotojais. Mums šiandien aišku, kad lietuvių tautos praeitis neprasideda kapsukininkų darbais ir nesibaigia Antakalnio kapinių žvaigždėtomis urnomis.

    Aišku, naivu būtų tikėtis, jog administracija pritars Vėlinių dvasiai. Bet atkirtis jos siekiams duodamas pačių dalyvių srauto didėjimu. Dar Adomas Mickevičius, poemoje „Vėlinės" vaizduodamas tėvynės persekiojimų ir kančių istoriją, giliai suvokė šios tradicijos prasmę — prispausto žmogaus moralinį pranašumą, didžiosios teisybės viltį.

    „Nebeužtvenksi upės bėgimo", — tai mūsų visų atsakymas.

    Šį didį tikėjimą ir viltį lyg žvakučių šviesas parsinešėme širdyje Vėlinių vakarą.
Julius Sasnauskas,
Vilnius
1978 lapkričio 16

*    *    *


162

                    V. MYKOLAITIS-PUTINAS

    Iš knygų,
    Nors mokytas didžiai,
    Aš melstis nemoku . . .
    Nei Dievo maldauti, nei Dievui dėkoti
    Parpuolęs ant kelių nemoku.
    Bet esti —
    Bet esti tokių valandų ypatingų,
    Kada nežinai, nei iš kur, nei dėl ko
    Užplūsta krūtinę toks lengvas ramumas
    Ir toks pragiedrėjimas,
    Jog puolęs ant kelių kartoji tų vieną vienintelį žodį:
    Viešpaties, Viešpatie, Viešpatie . . .

*    *    *


PREKYBA TAUTOMIS

    Rusai komunistai plačiausiai skelbiasi tikraisiais humanistais, pavergtų tautų globėjais, kovotojais prieš karus ir vergiją . . .

    Ir šit Hitleris su savo naciais pasiūlo Stalinui tokį sandėrį:
    tegul komunistai jam duoda leidimą pavergti lenkus, o už tai Hitleris rusams leis pavergti: Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją ir Besarabiją;

    už Lietuvos Užnemunę rusai Hitleriui dar primokės 7 milijonus dolerių;

    Hitleris rusams atiduos pusę sumuštos Lenkijos;
rusai Hitleriui savo traukiniais pristatys į Vokietiją tūkstančius tonų javų, grąžins tuos vokiečius komunistus, kurie pabėgo nuo Hitlerio iš Vokietijos, ir tuos rusų šnipus, kuriuos rusai komunistai mainais gavo iš Hitlerio kalėjimų.

    Rusai tą pasiūlymą priėmė. Sutartis buvo pasirašyta Molotovo ir Ribentropo.

    Šios sutarties vokiečių egzempliorius rastas Hitlerio archyve ir Vakaruose plačiausiai paskelbtas.
163

    Komunistai savo egzempliorių rūpestingai slepia Kremliaus archyvuose. Kada nors ir jis bus iškeltas aikštėn rusų komunistų gėdai ir bėdai.

    Minėtose srityse gyvena apie 40 mil. žmonių. Jie visi buvo atiduoti areštams, tardymams, kankinimams, trėmimams, kalėjimams, žudynėms ... Jų turtas bus išplėštas, o gyvenimas ir šeimos sugriautos. Neteisybes, ašaras, kraują kentės milijonai visai nekaltų tik dėl to, kad jie ne vokiečiai, ne naciai, ne komunistai. Bus net kruvinai prievartaujami, žudomi, kad taptų komunistais, naciais! Tai didžiulio masto vergų prekyba.

    Šit tau pavergtų tautų vaduotojai, taikos apaštalai!
    Hitleris ėmė skubiai rengtis į karą su lenkais.

    Rusai šoko sudarinėti su nupirktomis valstybėmis „humaniškiausias", „draugiškiausias" sutartis: nepuolimo, teritorijos neliečiamumo, nesikišimo į vidaus reikalus, draugystės, savitarpio pagalbos, kultūrinių mainų . . .

    Visos sutartys buvo komunistų baisi klasta.
    Kai Hitleris užpuolė Lenkiją ir išžudė tūkstančius lenkų jaunimo, rusai komunistai, sulaužę anas visas sutartis, pavergė Lietuvą, Latviją, Estiją, Besarabiją.

    Baisiu karu puolę Suomiją, neįstengė jos pavergti, tik, atsiplėšę gabaliuką prie Leningrado, šiek tiek pakirto suomių tautos laisvę.

    Anot „Tiesos", okupacijos metu Lietuvoje komunistų buvo tik 800. Tai daugiausia vietiniai rusai-kolonistai ir žydai, labai laukę rusų.

    Lietuviai labai brangino savo laisvę, nes ją iš bolševikų buvo atkovoję kruvinomis kovomis. Komunistais baisėjosi. Rusų komunistų invaziją panašiai išgyveno, kaip čekai 1968 metais.

    Komunistai, pavergę Lietuvą, ūkininkus apkrovė nepakeliamomis duoklėmis. Ūkininkai ne vienas iššlavė aruodus duoklei. Okupantai grūdus pylė į vagonus ir vežė Hitleriui į Vokietiją. Paskutinieji ešelonai į Vokietiją įvažiavo vakare prieš karą, kuris prasidėjo ryte pusę keturių.

    Ūkininkus, negalėjusius išsimokėti duoklės, griebė į kalėjimus, grūdo į lagerius, sakysim, į Pravieniškius; kai kuriuos nukankino vietoje. Į kalėjimus kišo net šeimų motinas. Ir to, kurs čia rašo, motutę du kartus buvo uždarę į kalėjimą. Ji sakė komunistams: „Išleiskite! Be manęs niekas iš mūsų namiškių negalės jums suieškoti javų." Ją išleido. Vieną ir kitą kartą per naktį traukinėliu ji nuvyko pas pažįstamą, gavo paskolos, turguje pirko javų ir
164

pavakare nuvežė duoklę.

    Hitleriui užpuolus, rusai nusiuntė tanką į Pravieniškius, kur jis išguldė visus kalinius, net aptarnaujantį personalą, net ir šunį!

    Tūkstančiai kalinių buvo iššaudyti Baltarusijoje (Červenė).
    Staiga pradėjo dingti žmonės. Būdavo, išvažiuos kas nors į kelionę ar išeis į miestą — ir dingsta, lyg būtų kiaurai žemę prasmegę! Namiškiai veltui visur ieško. Komunistai kažkur juos įkišdavę, nugalabydavę. Niekas nebuvo tikras, kad nebus pagrobtas.

    Pirmosios didelės gaudynės buvo 1941 birželio pradžioje. Viskas prirengta slapta. Jokio tardymo, jokio teismo. Niekam neleista teisintis. Niekam neleista nors kiek pasirengti. Visų kaltė viena: šie žmonės — lietuviai, tautos ir valstybės visuomeninio, kultūrinio gyvenimo vadai, tarnautojai, ypač aukštųjų mokyklų jaunimas.

    Jeigu jie būtų pasilikę tėvynėje, būtų buvę laisvės nešėjai, atrama prieš būsimąjį rusinimą, pasipriešinimų organizatoriai.

    Vidurnaktyje, pačiame įmygyje, „vyresnieji lietuvių tautos broliai", apsiginklavę, su plėšikų ir galvažudžių žiaurumu iš lovų ištraukė 30 tūkstančių lietuvių! Jų tarpe buvo vos gimusių kūdikių, vos pagimdžiusių motinų, ligonių, šimtamečių senelių, tik ką susituokusių jaunuolių . . . Šitiek nekaltų žmonių staiga užkalė šaltuose gyvuliniuose vagonuose be valgio, be vandens, be medicinos pagalbos, be gryno oro, nes vagonai buvo grūste prigrūsti . . . Visi kartu: vyrai, moterys, berniukai, mergaitės, sveiki, ligoniai ir mirę kelyje . . .

    Per pirmąjį vežimą vyrai buvo atskirti nuo moterų — jie buvo paskirti išžudyti. Taip su dauguma ir buvo pasielgta — išžudyti žiauriausiomis priemonėmis. Žuvo daug vaikučių ir moterų. Tada žuvo ir įžymusis Jonas Dovydaitis. Išvežtųjų turtas buvo išgrobstytas.

    Ir staiga — karas! Hitlerio armijos žaibiškai puolė ir mušė rusus.

    Lietuviams karas sugaudė išsigelbėjimo varpais. Staiga sukilo visa tauta.

    Rusų armijoms masiškai bėgant, Kauno rotušės bokšte suplevėsavo Lietuvos vėliava, o radijas paskelbė, kad vėl atkuriama Lietuvos valstybė.

    Rusų daliniai, tuojau apsupę rotušę, sučiupo drąsųjį berniuką, kuris iškėlė vėliavą, išvežė už Kauno ir sušaudė.
165

Lietuvos laisvę vėl užgniaužė vokiečiai.

    Kad geriau pažintume tarybinius komunistus, dar prisiminkime tai, kas aukščiau minėta: komunistai, susitarę su Hitleriu, jam grąžino iš Vokietijos pabėgusius vokiečius komunistus ir savo šnipus, kurie buvo gauti mainais iš Vokietijos kalėjimų. Nors tarybiniai komunistai žinojo, kad anų laukia kankinimai ir mirtis, vis dėlto savo ištikimuosius draugus išdavė hitlerininkams. Hitleris juos sunaikino lageriuose ir krematoriumuose. Teišlikusi gyva viena senutė moteris.
II

    Iš faktų, kurie iškilo per trisdešimt su viršum metų, mums, rusų komunistų pavergtiesiems, susidarė viena rimta prielaida. Net atrodo, kad tai tiesa. Čia tai dėstome ir laukiame atsako.

    Stalinas taip susibičiuliavo su Hitleriu, jog Vakarai su Amerika ir Kanada nusigando:jiems atrodė, kad rusai gali suHitleriu stoti į karą prieš Vakarus! Užtat Vakarai sudarė planą:

    Staliną reikia skubiai atitraukti nuo Hitlerio, net įtraukti į karą prieš Hitlerį, sumušti vokiečius, o rusus kare nusilpninti.

    Rusų komunistų rankomis taip nusilpninti ir supančioti vokiečių tautą, kad ji niekuomet nebekeltų karo prieš Vakarus ir kad nebebūtų jiems konkurentas.

    Tam, kad nepastumtų rusų į Hitlerio glėbį, nebereikalauti iš jų Pabaltijui laisvės.

    Tam, kad rusus priviliotų, kad jiems už karą atsimokėtų, kad jie laisvai prieitų prie vokiečių jų tautos varginti ir gąsdinti, — Vakarai rusams parduoda: Lietuvą, Latviją, Estiją, Besarabiją, Karaliaučių ir jo sritį, Rytų Vokietiją su 17 milijonų vokiečių, Rytų Berlyną, kurį turi apsupti rusų armijos geležine grandine, Lenkiją (jai iš Vokietijos atplėšti didžiulius plotus, kuriuose gyvena vokiečiai, juos išvarant), Čekoslovakiją (jai iš Vokietijos atplėšti 4 milijonus Sudetų vokiečių ir juos išguiti), Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją, Bulgariją, Albaniją.

    Vakarai, visiškai nesiklausę Austrijos vokiečių, juos atplėšė nuo Vokietijos ir suformavo atskirą valstybę, nors daug austrų vokiečių, pasijutę vokiečių tautos nariais, norėjo pasilikti kartu su savo tauta.

    Srityse, parduotose rusams komunistams, yra 100 milijonų labiausiai kultūringų žmonių, pasmerktų prievartiniam komunisti-
166

nimui ir rusinimui.

    Kur dingo prancūzų „liberte", anglų džentelmeniškumas, Amerikos laisvė ir kilnumas?

    Prancūzai, pavergę vokiečių Elzasą ir Lotaringiją, dreba prieš vokiečius, kaip pelė prieš katę. Anglai su amerikiečiais dreba dėl savo kapšiuko, bijodami vokiečių konkurencijos. Rusams baisi net Hitlerio šmėkla . . .

    Rytų Vokietijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Bulgarijos komunistų vadovai yra Rusijos statytiniai, valdžioje išsilaiko tik rusų tankų pagalba.

    Jugoslavų, albanų ir iš dalies rumunų komunistai atsimetė nuo Rusijos, bet ir jie prievartauja savo tautas.

    Argumentai: 1. Pasibaigus karui, rusai savo armijas Vokietijoje kilnojo iš vienos vietos į kitą. Radijas iš Vašingtono skelbė, kad rusai buvo įžengę į sritis, kurios pagal sutartį priklausė Vakarams. Taigi sutarčių tikrai būta. Rusų komunistai joms pakluso.

    2. Nors po karo jau per 30 metų, o žiaurią okupaciją kenčia šimtai milijonų žmonių. Taikos sutartis galėjo ir turėjo būti. Jos dėka rusų armijos tučtuojau turėjo būti išvestos iš Rytų Europos ir Pabaltijo.

    Kodėl taip ilgai nėra tos sutarties ir jos nematyti? Atsakas: Taikos sutarties nebus. O jeigu ir būtų, ji patvirtintų status quo, nes rusams jau viskas parduota, ką jie dabar turi.

    3. Rusai pasigrobę Karaliaučių ir jo visą sritį. Lenkijai apgaulingu plebiscitu atiduota dideli vokiečių plotai. Iš ten be pasigailėjimo išvyti vokiečiai. Čekams priskirta Sudetų kraštas, kurį turės apleisti 4 mil. vokiečių. Rytų Vokietija su 17 mil. vokiečių prieš jų norą klastingai suformuota į pseudovalstybę, kurią valdo rusų statytiniai.

    Kaip atsitiko, kad Vakarai tartum nieko nemato, tartum viskas teisėta ir suprantama? Kaip jie gali leisti rusams šitaip laisvai viešpatauti Europoje? Tuo tarpu visi šaukia, kad Izraelis yra okupavęs truputį arabų dykumų, kurių arabai turi milijonus kvadratinių kilometrų?! Tai suprantama tik tuo atveju, jei prileidžiame, kad Vakarai komunistams yra pardavę šituos kraštus.

    4. Vakarai bjaurėjosi Franko diktatūra, šaukia prieš Čilės karo vadų diktatūrą, bet jau beveik keturiasdešimt metų bučiuote bučiuojasi su kruvinomis diktatūromis visuose komunistų pagrob-
167

tuose kraštuose, ypač Rusijoje!

    Tautų Sąjungoje komunistai, žiauriausieji diktatoriai, pavergėjai ir išnaudotojai, turi net tris atstovybes, kaip tikras pasakų slibinas su trimis galvomis . . . Kaip pateisinti šitą nesąmonę? Yra tik vienas pateisinimas be pateisinimo: tarp Vakarų ir komunistų tebevyksta vergų prekyba šimtais milijonų žmonių! O jų riksmas prieš Franko ir Čilės diktatūras yra apgaulė ir priedanga vergų prekybai tautomis milžinišku mastu.

    5. Kaip atsitiko, kad Vakarai tylėjo, kai Tautų Sąjungoje komunistai su savo šalininkais pasmerkė Izraelį kaip agresorių imperialistą, o nei žodeliu neprasitarė dėl besaikio komunistų imperializmo — juk rusai turi pavergę Lietuvą, Latviją, Estiją, dalį Suomijos, Besarabiją, didelę Vokietijos dalį, Lenkiją, Čekoslovakiją, Bulgariją, Vengriją, Azerbaidžaną, Gruziją, Armeniją (šios trys tautos pavergtos paties Lenino!)?

    Kodėl nepasmerkiamas komunistų imperializmas, kuris jau tiek metų reiškiasi klastingai vadinamais „išsivadavimo karai ", kuris organizuoja ir įkvepia streikus, perversmus ir pan.?

    Kodėl nepasmerkiamas komunistų besaikis imperializmas, kuris savo komunistų partijomis yra įsišaknijęs visose žmonijos valstybėse ir tautose, rengiasi į milžinišką sukilimą bei revoliuciją pavergti Kremliui visą žmoniją?

    Juk tik dėl rusų komunistų besaikio ginklavimosi, kuris jiems reikalingas pavergtoms tautoms engti ir pavergti visoms tautoms, kurios dar likę laisvos, primetamos pasaulinės ginklavimosi varžybos.

    Kodėl nepasmerkiamas komunistų imperializmas, kuris dabar visoje žmonijoje kelia tą visą kruviną kakafoniją, kuri slenka į didžiausią karą, į žmonijos pavergimą ir sunaikinimą?! Atsakas: Vakarai ir rusų komunistai prekiauja tautomis.

    Kada pasibaigs šitoji prekyba?
    Ar tik tada, kai bus parduota pati Amerika?

    6. Prieš rusus komunistus sukilo vengrų tauta. Šaukėsi Vakarų pagalbos. Jiems atidarė savo sienas ir aerodromus. Vakarai galėjo ir privalėjo padėti. Būtų buvę gana rimto protesto. Vakarai nepajudino nei pirštelio, nei liežuvio . . . Rusai tankais išžudė 100 tūkstančių vengrų, juos vėl kruvinai pavergė.

    Kai 1968 m. pavergtoji Čekoslovakija mėgino nors kiek išsivaduoti iš rusų komunistų vergijos, rusų tankai ją vėl pavergė.
168

    Amerika apgavikiškai protestavo ir iš anksto paskelbė, kad ji nepajudins nė piršto, jei rusai okupuos čekus. Tai buvo tik puiki paskata rusų imperializmui. Jie drąsiai sutriuškino kuklų čekų pasipriešinimą.

    Atsimenu, tuojau po karo anglai skelbė, jog savaime aišku, kad rusai komunistai turi teisę dėl saugumo savo įtakos sferoje turėti pasienio valstybes.

    Taigi, Amerikos vadovai su komunistais, vieni kitiems pardavę „įtakos sferas", prekiauja tautų laisve ir krauju.

    7. Mes, lietuviai, esame toji kaina, kurią Hitleris rusų komunistams sumokėjo už leidimą pradėti Antrąjį pasaulinį karą.

    Hitleris nubaustas. Komunistai kankina mūsų tautą, bet jų niekas nenubaudžia.

    Kiek triukšmo dėl kažkokio Glezo ir Andželos Devis! Kiek triukšmo dėl aukų, pagrobtų oro piratų ir gangesterių! Rusai pasigrobė tris milijonus lietuvių, nekalbant apie kitas tautas. Apie 300 tūkstančių naktimis ištraukė iš lovų, užkalė vagonuose be maisto, be vandens, be vaistų, be gryno oro ir išvežė į Sibiro taigas ir tyrlaukius šalčiui, badui ir mirčiai . . . Kas apie juos šaukė?

    50 tūkstančių lietuvių jaunuolių ir jaunų tėvų išžudyta giriose ir lageriuose. Amerika žadėjo jiems pagalbą, bet jos nesulaukė . . .

    Mūsų tautos šeimos sugriautos, ūkis suardytas, visa tauta verčiama girtuoliais, chuliganais, naikinama venerinėmis ligomis, bedievinama, rusinama, kolonizuojama . . . Jau netrukus skaičiuosime keturiasdešimt metų kančios ir beteisiškumo . . .

    Jei SNO Jordano arabams, dalelei Jordanijos valstybės, teikia privilegijas, taip triukšmauja dėl arabų pabėgėlių, kodėl per 40 metų SNO niekas nė pusę žodžio neužtarė lietuvių, latvių, estų? . . Kaip suprasti šitą baisų tylėjimą?

    Atsakas: mes seniai parduoti komunistams!

    8. Kaip suprasti gražius Amerikos vadų žodžius, kuriais užjaučiamos lietuvių kančios? Kaip suprasti tuos iškilmingus kongreso ir senato posėdžius, kur šlovinami lietuviai ir tikinama, kad Amerika Lietuvos neatiduoda rusams? Kaip suprasti tuos iškilmingus Amerikos pažadus neapleisti Lietuvos, tikrai padėti lietuviams vaduotis iš nelaimės?

    Tai lietuvių, pačių amerikiečių ir visos žmonijos apgaudinėjimas, kaukė, pridengianti gėdingą prekybą žmonėmis.

    Mes esame ir būsime taip įsitikinę, kol bus kartojamos tik šitokios deklaracijos, kol SNO ir valstybių savitarpio derybose
169

nebus imtasi tikrai efektyvių pastangų.

    Jau beveik 40 metų vyksta egzaminas, kas SNO, kas Amerika ir Vakarų valstybės? Deja, egzaminas lig šiol buvo Vakarų bei Amerikos gėdai ir bėdai!

    9. Kokio atoslūgio siekia Vakarai su rusais?

    Rusai yra okupavę Pabaltįjį ir didžiulius Europos plotus. Bijodami pavergtų tautų sukilimo ir rengdamiesi pavergti likusią Europą, rusai komunistai pavergtose žemėse laiko dideles armijas.

    Europos padėtis ne tik nenormali, bet mirtinai tragiška: rusų armijos, organizuotos ir ginkluotos kompartijos visose valstybėse, organizuotas ir ginkluotas pogrindis šnipų, čekistų.

    Reikia siekti atoslūgio, bet, protingai jo siekiant, būtina:

    1. Rusų okupantų armijoms ir tankams grįžti namo.
    2. Rusai komunistai, grįždami namo, turi pasiimti iš visų pavergtųjų tautų savo statytinius komunistus.
    3. Tautoms turi būti leista visai laisvai apsispręsti.
    4. Tautos turi teisę susikurti savo valstybes ir laisvai gyventi. Kol Vakarai iš rusų nereikalauja baigti okupacijas, kol rusai neišveda savo armijų ir savo žmonių iš pavergtųjų tautų, tol pasitarimai apie atoslūgį yra apgaulė, pražūtinga nelaimė.

    Kodėl Vakarai to iš rusų nereikalauja? Ar mano atoslūgį laimėti begalinėmis derybomis, nuolaidžiavimais, net Vakarų Europos ginkluotės mažinimu, išvarant Amerikos kariuomenės dalį, kuri būtina Vakarų Europai ginti? Kodėl Vakarai nesupranta, kad tokios derybos pačiai Vakarų Europai ir Amerikai yra nelaimė ir pražūtis?

    Ar ne todėl, kad Europos tautos ir mes jau seniai esame parduoti rusams komunistams?

    O tokios derybos gali tęstis, kol žus visa Europa, Amerika ir visa žmonija.

    10. SNO daug padarė tautoms, jas vaduodama iš kolonijinės vergijos.

    Bet kodėl taip apakęs SNO dekolonizavimo komitetas, jog nebemato, kad Rusija — kolonijinė valstybė, tautų kalėjimas, plėšianti, kankinanti, rusinanti, kolonizuojanti 144 tautas?

    Triukšmas keliamas dėl Pietų Afrikos, dėl Rodezijos . . . Kodėl tylima dėl didžių neteisybių, kurias rusai komunistai daro daugeliui tautų jau šitiek metų?

    Ar ne todėl, kad tos tautos Vakarų parduotos . . .

    11. Žmogaus teisių deklaracija — žmoniškumo vainikas.
170

    Žmonės kupini dėkingumo SNO ir troškimo, kad ji rimtai realizuotų šitą deklaraciją visoje žmonijoje.

    Bet kodėl SNO vadai ir Žmogaus teisių komitetas nebemato ir nebegirdi, kad rusų komunistų srityse viešpatauja legalizuota prievarta ir vergija? Tarybų Sąjunga — tautų kalėjimas, kur visiškai neegzistuoja nei Žmogaus teisių deklaracija, nei Helsinkio susitarimai.

    Ar tik nepripažįsta ir SNO vadovai, kad visa tai yra TSRS „vidaus reikalas", t.y. gali komunistai elgtis su pagrobtomis tautomis kaip su savo nuosavybe?

    12. Dvejus metus Vakarai tarėsi su rusais dėl sienų saugumo. Būtinai reikėjo išspręsti ir Lietuvos, Latvijos, Estijos sienų reikalą. Būtinai reikėjo svarstyti ir Vokietijos, Lenkijos ir kitų pavergtų tautų sienų klausimą.

    Niekas nieko nesvarstė.
    Kai lietuvių atstovai Helsinkyje paklausė Gromyką, kodėl Pabaltijo klausimas neįtrauktas į darbotvarkę, Gromykas, pašaukęs Suomijos policininkus, liepė lietuvius įmesti į kalėjimą, ir suomiai (savo gėdai) lietuvius sukišo į kalėjimą!

    Lietuviai surinko pusantro milijono parašų, maldaudami, kad Pabaltijo reikalas būtų iškeltas SNO.

    SNO priėmė arabų prašymą. Lietuvių prašymą atmetė.
    Kai lietuviai studentai, nusivylę įbėgo į SNO posėdį, maldaudami pagalbos ir pasigailėjimo, jie buvo policijos išmesti laukan. Visa tai stebėjo Vakarų valstybių atstovai . . .

    Kaip suprasti šituos gėdingus ir skaudžiausius faktus?

    13. Kai Brantas sutartimi išparceliavo Vokietiją rusų komunistams, buvo rimtas pavojus, kad krikščionys demokratai parlamente sugriaus šią klastotę. Tuomet Amerikos radijas pranešė, kad Amerikos valdžia įsikišo ir įspėjo Vokietijos krikščionis demokratus nebalsuoti prieš šios sutarties ratifikavimą.

    Sutartis buvo priimta.

    Niekaip negalime suprasti Švedijos ir Norvegijos garbingų vyrų, skirstančių Nobelio premijas: kaip jie galėjo Nobelio premija pagerbti Brantą, padrąsinusį agresorių ir vokiečių tautai leidusį labiau pajusti kruviną skriaudą ir giliausią pažeminimą?

    Viskas paaiškėja, jei prileidžiame, kad ir vokiečių tauta yra parduota rusų komunistams.

    14. Jei banditai ir gangsteriai pavergtų kurią nors šeimą, užgrobtų lėktuvą ar traukinį, tai ar jie būtų teisūs, jei šauktų: „Čia
171

mūsų vidaus reikalas! Nevalia čia niekam kištis!"?

    Kaip tik tai yra vykdoma ir valstybių santykiuose. Kaip tik tokie yra rusų komunistai, jų Konstitucija, įstatymai, visa santvarka. Tokie ir visi kiti komunistai. Užtat smerktini ne tik kai kurie jų darbai, smerktinas pats jų mokslas, smerktinos išvados, smerktina jų Konstitucija, jų įstatymai . . . Kaip tik jie priešingi žmogaus ir tautų laisvei, Žmogaus teisių deklaracijai, dekolonizavimui, nusiginklavimui.

    Užtat būtinai reikia visa tai kalbėti rusams, reikalauti, kad jie taisytų  savo mokslų, Konstituciją, savo įstatymus!

    Ne tušti žodžiai, ne graudžios užuojautos, ne pažadų plepalai, bet laisve nešą darbai mus, lietuvius, ir kitas pavergtas tautas išvaduos iš komunistų nagų ir apsaugos laisvąsias tautas nuo jų bei kitų tautinių ir tarptautinių plėšikų bei žmogžudžių.

    Reikia, kad Vakarų valstybės kartu su Amerika ir Kanada skubiai darytų tikrąją taikos sutartį, kurios dėka rusai komunistai tuojau atitrauktų savo armijas iš Europos ir Pabaltijo.

    Kiekviena valstybė privalo duoti tautoms laisvai apsispręsti, kaip jos nori tvarkyti savo gyvenimą.
Dekolonizavimas turi būti tikrai ir pilnai įgyvendinamas Rusijoje, visoje Europoje, visose valstybėse, kur tik pasireiškia
tautų engimas.

    Žmogaus teisių deklaracija turi būti realizuojama visoje žmonijoje kiekvienam žmogui.
Tikrai ir pilnai atitaisytinos skriaudos, padarytos žmonėms ir tautoms.

    Sukurtina efektyvi priemonė tautiniams ir tarptautiniams plėšikavimams ir pavergimams sutramdyti.
Tik tada pasibaigs mūsų ir kitų pavergtų tautų kančios.

    Tik tada bus aišku, kad Europos ir Amerikos vadai yra kilnūs, išmintingi, drąsus vyrai, o ne vergų pirkliai ir vergvaldžiai, mintą milijonų žmonių kančiomis ir krauju, kaip buvo Hitleris, kaip tebėra rusų komunistai.

    Tik tada naujai nušvis šlovės aureole ir garsioji laisvės statula prie Amerikos krantų!
Lituanus
172

            TIK NEAPLEISK!

    Iš kur tiek pagiežos, tiek melo, smurto?
    Nejaugi žmonės — gyvulių banda?
    Nejaugi milijonai jau apkurto,
    Apako lyg naktis kraupi, juoda?

        Išniekintos šventovės ir altoriai,
        Išniekino ir protėvių kapus.
        Nejau atgijo Judas pasikoręs
        Išplėšt iš Švento Rašto tuos lapus,

    Kur kalbama apie Prisikėlimą,
    Kad robotais pavirstų ši minia?
    Žvėris Apokalipsės siautėt ima . . .
    O Viešpatie, apsaugok Tu mane

        Nuo žemės kunigaikščio juodo smurto,
        Nuo jo apgaulės, melo, pažadų! —
        Į Tavo panašumą aš sukurtas,
        Todėl ir viltį į Tave dedu.

    Neleisk pražūt ir mano broliams, sesėms,
    Juk Tu žadėjai išklausyt maldos.
    Pasižadam: šią priespaudą iškęsim,
    Tik neapleisk Tu mūsų niekados!
V. AUDRONIS
173
ŽVILGSNIS Į ATEITIES LIETUVĄ

    Tarybų Sąjungai likvidavus mūsų kraštą kaip atskirą savistovų valstybinį vienetą, kompartija visaip stengėsi ir tebesistengia diskredituoti Nepriklausomą Lietuvą. Sugadinta tonos popieriaus ir rašalo, pakamanoti radijas, televizija, kinas, teatras — ir visa tai, kad įrodytų, jog balta yra juoda, o juoda — balta.

    Dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų — mūsų tautos istorijos šviesiausias puslapis. Tai uostas, į kurį visą laiką turi būti nukreiptas Lietuvos vairas. Bet būkime objektyvūs. Nuo klaidų niekas neapdraustas. Per tą dvidešimtmetį būta ne tik laimėjimų, bet ir klaidų, nesąžiningumo, piktos valios. Tad kai kuriuos Nepriklausomos Lietuvos trūkumus, tarybinės propagandos brukte brukamus, reikia pripažinti. Tik nepamirškime, kad laisvę atgavome beveik pliki, nuogi, neturėdami nei valstybės valdymo patirties, nei tinkamų kadrų. Argi galima buvo išvengti klaidų? Palyginus su tuo, kas laimėta kas pasiekta, ką iš to laikotarpio lietuvių tauta atsinešė į šiandieną, tie trūkumai nublanksta.

    Dabar mūsų tauta pergyvena juodžiausią nelaisvės naktį ir atrodo, kad nėra vilties sulaukti laisvės rytmečio. Bet argi mūsų tautos žadintojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis ir "vrsa^ptejada tų šauniųjų vyrų, kuriais dabar mes pagrįstai didžiojamės, argi jie negyveno panašiomis sąlygomis? Argi ir jiems neatrodė, kad carizmas amžinas? Bet jie tikėjo, kad pastangos nenueis veltui, kad mūsų tauta atgaus laisvę — ir jų svajonės išsipildė! Tad kiekvienas, bent kiek susipažinęs su istorija žino, kad toks anachronizmas, kaip Tarybų Sąjunga su jos pavergtųjų tautų politine ir kultūrine priespauda, su žmogaus teisių trypimu ir visišku žmogaus bei visos liaudies valios ignoravimu, bei jos pajungimu visagalės partijos valiai — anksčiau ar vėliau turės žūti. Kaip tai atsitiks — nežinia. Gal Rusija susidurs su Kinija, gal su Vakarų šalimis, o gal pačios Tarybų Sąjungos viduje atsiras jėgų, kurios susprogdins tą juodžiausią šių laikų reakcijos, priespaudos ir tamsybės citadelę, apsigaubusią pažangos skraiste.

    Šiaip ar taip, viena galime neabejoti — Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma! Apie tai svajoja kiekvienas doras lietuvis, per
174

visas tarybinio gyvenimo negandas išnešęs gryną, nesuteptą sąžinę ir tvirtą tikėjimą šviesia ateitimi. Tik svajoti mums ir palikta teisė. Partija ir saugumas svajonių kontroliuoti negali. Tad pabandykime pasvajoti, kokia bus ateities Laisvoji Lietuva.

    Galbūt ne vienas skaitytojas tik pasišaipys iš tų svajonių. O vistik svajoti verta. Žmogus, neturįs svajonių — žuvęs. Tos svajonės išjudins mus, pažadins laisvės troškimą, neduos mums, ypač jaunimui, paskęsti karjerizmo ir prisitaikėliškumo baloje, primins, kad mes, kaip tauta, turime vieną tikslą ir jo mes sieksime, nežiūrint jokių sunkumų ir kliūčių. Atgavus laisvę, šių minčių žiupsnelis nors maža dalimi padės naujiesiems mūsų krašto vadovams numatyti savo veikimo gaires, nustatyti valstybės veiklos kryptį. Nepretenduodamas į visų klausimų sprendimą, pateikiu žiupsnį minčių. Jei šios mano mintys vers skaitytoją ginčytis, nesutikti, siūlyti geresnius variantus — mano uždavinys bus įvykdytas.

    Pagrindinės suverenios valstybės veiklos kryptys yra trys: politinė, ekonominė ir kultūrinė. Tad ir pakeliaukime tomis trimis būsimosios Nepriklausomos Lietuvos veiklos krytpmis.
POLITIKA


    Mūsų tautai nuo nepriklausomybės netekimo dienų visą laiką teko gyventi diktatūros sąlygomis. Jai iki gyvo kaulo įsiėdė ta diktatūra — tiek bolševikų, tiek nacių. Tad negali būti nė abejonės — ateities Lietuva bus demokratinė! Visas mūsų nacionalinio atgimimo judėjimas nuo Basanavičiaus „Aušros" buvo demokratinis. Visi šviesiausi mūsų protai siekė demokratijos, o ne kietos rankos ir tvirtos, besiremiančios prievarta, valdžios. Visos partijos bus lygios ir iš visų partijų atstovus į valstybės seimą rinks visi rinkėjai slaptu balsavimu taip, kaip daroma demokratinėse valstybėse.

    Atkūrus nepriklausomybę, iškils nemaža problemų, susijusių su tarybiniu palikimu. Viena iš svarbiausių — ką dalysime su rusais, kurių okupacijos metu pas mus apsčiai prigužėjo? Juk ne paslaptis, kad pas mus atvyko ne pati geriausia šios tautos dalis; priešingai, jų tarpe daug recidyvistų, girtuoklių, saugumo šnipų ir šiaip žmonių, pasiruošusių taip sunkiai „virškinamos" Lietuvos vardą išbraukti iš žemėlapio ir visiems laikams ją paversti Rusijos provincija, kaip buvo pasielgta su Rytprūsiais.   Visus rusus,
175

atvykusius į Lietuvą po 1944 metų, taip pat jų vaikus, gimusius Lietuvoje, būtina išsiųsti atgal. Rusijos plotai didžiuliai, vietos ten jiems pakaks. Rusija visada siekė prieiti prie Baltijos jūros. Jei Lietuvoje paliksime rusus — paliksime Rusijos „penktąją koloną".

    O ką darysime su kitų tautybių ateiviais: ukrainiečiais, baltarusiais, totoriais ir kitomis tautybėmis? Kaip elgtis su jais, priklausys nuo tų tautų pasirinktojo kelio: jei tas kelias palankus Lietuvai — jie galės pasilikti; jei priešiškas — pasilikti negalės. Išimtį sudarys tik aukšti partiniai pareigūnai, saugumo tarnautojai bei šnipai, girtuokliai ir recidyvistai:neatsižvelgiant į jokias tautybes, juos reikia pašalinti iš Lietuvos. Dar viena išimtis — mišrios šeimos. Jei nors vienas šeimos narys lietuvis — šeima gali likti Lietuvoje. Bet šitai neturi liesti tos šeimos tėvų, brolių ar giminių.

    Nerasime pasaulyje šalies, kur nebūtų lietuvių, išblaškytų karų ar išvykusių ieškoti lengvesnės duonos. Mes kviesime juos grįžti. Turbūt nereikės didelės agitacijos — prabils galingas agitatorius — nostalgija. Tiesa, kai kurie nenorės keisti gerą gyvenimą svetur į nežinia ką žadantį gyvenimą Lietuvoje. Dalis gimusių užsieniuose, nebelaikys Lietuvos tėvyne, bet daug, labai daug lietuvių grįš. O jų, veiklių ir energingų, mūsų kraštui labai reikės.

    Lietuva turės būti neutrali šalis. Mūsų kraštas turi vengti bet kokių karinių blokų bei grupuočių, neturi pasiduoti kokios nors galingesnės valstybės įtakai.

    Ar reikės mums ginkluotųjų pajėgų? Deja, mes gyvename tokiais laikais, kai daugelį tarptautinių ginčių sprendžia tik ginklas. Likti beginkliams — vadinasi, egzistuoti tik iš galingesnių kaimynų malonės. Kariuomenė reikalinga. Bet Lietuva — maža šalis. Net mobilizavusi visas jėgas, ji vargu ar pajėgs atsilaikyti prieš Rusiją, Vokietiją ar Lenkiją. Be to, ginkluotųjų pajėgų išlaikymas bet kuriai šaliai labai brangiai kainuoja, ypač jaunai, vos atsistojusiai ant kojų valstybei. Tad ar nevertėtų pereiti prie šveicariškos ginkluotųjų pajėgų sistemos. Ten ginkluotose pajėgose tarnauja tik tam tikras kiekis karininkų ir kareivių. O visi tinkami karinei tarnybai piliečiai kiekvienais metais susirenka į savo dalinius ir dvi tris savaites apmokomi. Baigę pratybas, jie su savo ginklais (išskyrus sunkiuosius) grįžta namo. Iškilus pavojui, jie per kelias valandas vėl stoja į rikiuotę. Šitaip kiekvienas pilietis kartu yra ir karys. Manyčiau, kad tokia ginkluotųjų pajėgų sistema būtų racionaliausia ir neatimtų reikalingų darbo rankų nuo materialinių
176

ir moralinių vertybių kūrimo.

    Visos lietuvių gyvenamos teritorijos turi būti prijungtos prie Lietuvos. Dėl Vilniaus ir Klaipėdos negali būti nė kalbos; reikia dėti visas pastangas, kad Lietuvai grįžtų Gervėčių ir Pelesos rajonai, dabar esą Baltarusijoje, o taip pat Suvalkų trikampis Lenkijoje.

    Kaip žinome, Rytprūsiai dabar yra Rusijos forpostas prie Vakarų Europos slenksčio. Jeigu Tarybų Sąjunga žlugtų, nėra jokios abejonės, kad šį kraštą rusai turės apleisti. To reikalaus vokiečiai, lenkai, lietuviai ir skandinavų tautos. Bet rusams pasitraukus, šis kraštas liktų tuščias. Jeigu ši teritorija būtų grąžinta seniesiems šeimininkams-vokiečiams, mes turėtume su tuo sutikti, nors mes nepamirštame, kad prieš septynis šimtus metų vokiečiai jį smurtu užėmė, užkariavę mūsų giminės prūsus. Bet jeigu būtų daromas koks nors sandėris, pavyzdžiui: Rytprūsiai būtų atiduodami Lenkijai mainais už Sileziją ir Dancigą, kaip nuolatinius įtempimo tarp Vokietijos ir Lenkijos židinius, mums reikės dėti pastangas prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį su visa Kuršių Nerija, tai yra, teritoriją, kur dar prieš šimtą metų gyveno lietuviai, kur ir vietovių pavadinimai lietuviški. Donelaičio, Vydūno ir kitų žymiųjų lietuvininkų tėviškė turi priklausyti Lietuvai!

    Mūsų santykiai su šiauriniais kaimynais latviais broliški, vieni kitiems jokių pretenzijų neturime. Su pietiniais kaimynais — daug sudėtingiau. Čia santykių raida priklausys nuo to, koks likimas ištiks Baltarusiją. Jeigu ji vėl atiteks Lenkijai — turėsime reikalą su lenkais ir dėl Vilniaus krašto gali vėl tekti pakovoti. Jei Baltarusija taps nepriklausoma, kas taip pat labai galima — mums nė kiek nebus lengviau, nes baltarusiškas šovinizmas nė kiek ne mažesnis už mums gerai pažįstamą lenkiškąjį, o gal dar net jį viršija. Jo skonį jau patyrė Baltarusijos lietuviškų salų gyventojai. Galima neabejoti, kad baltarusiai pretenduos į visus Vilniaus krašto rajonus, kurių gyventojai sulenkėję. Kraštutiniuose baltarusiškųjų nacionalistų sluoksniuose pasigirsta balsų, kad ir Vilnius turi jiems priklausyti. Tad iš tos pusės mes turime būti pasiruošę bet kokiems netikėtumams.

    Kokie bus valstybės santykiai su Bažnyčia? Bažnyčia turės būti atskirta nuo valstybės. Po I pasaulinio karo didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo tikintys. Bažnyčios įtaka tautos gyvenime buvo didžiulė. Bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Tuo tarpu
177

po keliasdešimties tarybinio gyvenimo metų, kada tautų veikė stipri ateistinė propaganda, nemaža lietuvių dalis tapo ateistais arba abejingais religijai, todėl reikalavimas versti juos, kad vaikai būtų krikštijami ir priverstinai mokyklose mokomi religijos, kad būtų tuokiamasi bažnyčiose, prieštaraus demokratiniams principams. Valstybė turi labai glaudžiai bendradarbiauti su Katalikų Bažnyčia, kaip su auklėjančia, tobulinančia ir kultūrinančia tautą institucija. Reikia visokeriopai remti katalikišką spaudą, o Bažnyčiai suteikti galimybių naudotis radiju, televizija ir kitomis komunikacijos priemonėmis, nes tik Bažnyčios padedami galėsime nugalėti tą neigiamą tarybinę įtaką, įsišaknijusią per visus vergijos metus.

    Pabaltijo tautos — mažos tautos. Jų atkurtos valstybės buvo mažytės. Aplinkui galingesni kaimynai . . . Tad ar nevertėtų visoms trims valstybėms, pagyvenus metus kitus atskirai, susijungti į vieną federatyvinę valstybę. Ši idėja visose trijose respublikose turės nemaža šalininkų. Iškėlus šį klausimą ir apsvarsčius visus už ir prieš, reikėtų pravesti referendumą, o balsų dauguma patvirtinus šį ketinimą, pradėti jungtis.

    Federatyvinėse respublikose viena kuri tauta paima viršų ir pradeda kitas tautas stelbti: didinti savo įtaką, piršti papročius. Pabaltijo tautos yra daugmaž vienodo dydžio, o skirtumus kompensuoja kiti faktoriai, pavyzdžiui: estai yra mažiausia iš trijų tautų, bet kultūringiausia. Tad mintis, kad jie pateks, sakysime, latvių įtakon, neturi jokio pagrindo. Buvo laikai, kai skirtumas tarp trijų tautų buvo didžiulis: lietuviai, veikiami lenkų ir rusų, buvo gerokai atsilikę, o estai ir latviai, veikiami vokiečių bei skandinavų kultūrų — toli pažengę į priekį. Bet dabar po II pasaulinio karo mūsų tautos beveik susilygino ir kultūrinio skirtumo dabar beveik neliko. Pakėlę Vienodas likimo negandas, kartu netekę laisvės, kartu ją atgavę, jos galėtų gyventi vienoje šeimoje. Teritorinių pretenzijų vieni kitiems neturime, o bijoti, kad vieni pradės stelbti kitus, nėra ko. Nėra pagrindo baimintis, kad, pavyzdžiui, latviai pradės lietuvėti, arba estai — latvėti. Federacija suvienytų mūsų šalių finansus, susisiekimą, ginkluotąsias pajėgas, iš dalies — ekonomiką. Tuo tarpu kultūrinis gyvenimas vyktų atskiras, nesikišant į kitų reikalus.

    Atsiras ir gana nelengvų problemų. Kokia bus bendravalstybinė kalba? Iš pradžios tiktų rusų kalba, nes mes visi ją mokame. Bet ją palikti visam laikui reikštų, kad mes pasiduodame nuolatinei
179

rusiškai įtakai, kuri ir taip mums įsiėdė iki gyvo kaulo. Priimsime vokiečių kalbą — pernelyg iškils vokiečių įtaka. Dėl tos pačios priežasties nepriimtina ir anglų kalba, jau nekalbant apie jos tarimo ir rašybos sunkumą. Reikia neutralios kalbos, kuri neprimestų jokios įtakos. Tad kodėl nepriėmus bendravalstybinė kalba, pavyzdžiui, esperanto kalbos? Ji — skambi, atitinka beveik visiems gyvosios kalbos reikalavimams, labiausiai iš visų dirbtinių kalbų paplitusi pasaulyje ir svarbiausia — visiškai neutrali ir beveik dešimt kartų lengviau išmokstama, negu bet kuri gyvoji kalba. Ši kalba turi nemažai priešų, bet kur kas daugiau — šalininkų. Be to, Pabaltijyje jau senokai yra įleidusi šaknis.

    Kita problema — jungtinės valstybės pavadinimas. Pabaltijo federatyvinė respublika — per ilgas pavadinimas; Baltija — lietuviams bei latviams kaip baltams tiktų, bet juk estai — nebaltai, o ugrosuomiai. Tad galutinai šį klausimą turėtų išspręsti mūsų trijų tautų atstovai, o sprendimą visos tautos patvirtintų referendumu.

EKONOMIKA


    Lietuva — žemės ūkio kraštas, neturintis beveik jokių žemės turtų. Todėl žemės ūkiu ir reikėtų pirmiausia rūpintis. Ši ūkio šaka turi ne tik išmaitinti respublikos gyventojus, bet ir pateikti pakankamai gaminių eksportui. O kad mūsų žemė gali šią užduotį atlikti, liudija Nepriklausomybės metų patirtis. Pirkti maisto iš JAV ir Kanados, kaip tarybiniu laikotarpiu, jau tikrai nereikės.

    Ką darysime su kolūkiais ir tarybiniais ūkiais? Daugeliui darbščių žemdirbių sąvoka „kolūkis" asocijuojasi su sąvoka „vergija", „baudžiava". Todėl žmonės, ypač vyresnio amžiaus, jau seniai svajoja gauti savo žemės gabalą ir dirbti tik sau. Nors mes žinome, kad kolūkio našumas dėl nepakankamos kolūkiečių iniciatyvos yra labai žemas, bet nedideli privatūs ūkeliai — kita kraštutinybė. Juk tokio ūkelio nelabai mechanizuosi. O įteisinsi stambius privačius ūkius ir juose dirbančius darbininkus — vadinasi, įteisinsi dvarininkus arba buožes ir kumečius. Kokią rasti išeitį, kad žemdirbystė būtų naši, našesnė už kolūkių, kad žemės ūkyje nebūtų išnaudotojų ir išnaudojamųjų?

    Siūlyčiau tokį variantą. Šeimoms, norinčioms ūkininkauti, valstybė paskirsto ūkius. Ūkiai neturi būti labai maži ir labai dideli. Kiekviena šeima turėtų gauti žemės tiek, kad ji galėtų ją
180

apdirbti. Bet darbas su plūgu ir akėčiomis — ne darbas. Tad 5—6, o gal ir daugiau ūkių jungsis į arteles, grandis, ar dar kaip nors kitaip vadinamus vienetus. Ši artelė gaus iš valstybės paskolų ir žemės ūkio mašinų: traktorių, sėjamųjų ir kt. Su laiku tie pavieniai ūkiai sustiprės ir patys įsigis po traktorių, sėjamąją ar dar vieną kitą mašiną. Artelės žinioje liks tik labai stambios mašinos: kombainai, kuliamosios, malūnai.

    Be pavienių ūkių, dar turės būti steigiami ir valstybiniai ūkiai. Tai bus kažkas panašaus į tarybinius ūkius. Žmonės ten dirbs kaip įmonėje ir gaus atlyginimą pinigais. Bet jeigu koks nors pavienis ūkis nenašus, gauna mažai produkcijos, o gal net tampa nuostolingas, valstybė turės teisę šį ūkį nusavinti (žinoma, su tam tikra kompensacija) ir jį perduoti darbštesniam ar apsukresniam žemdirbiui. Šitaip buvo elgiamasi Vokietijoje. Toks likviduotas ūkininkas perkeliamas į valstybinį ūkį. Juk dažnai būna, kad ūkininkas labai darbštus, bet nesumanus (ne laiku pasėja, nupjauna ir pan.), todėl turi didelių nuostolių. Bet vadovaujamas prityrusio specialisto, jis gali kalnus nuversti.

    Minėtos artelės galingą techniką: kombainus, traktorius — pačios savo jėgomis suremontuoti negalės, tad visuose rajonuose turės būti įsteigtos remonto dirbtuvės. O kad nesikartotų tarybinio gyvenimo praktika, kai mašinai vos už vartų išvažiavus jau ratai nukrenta, tarp tų dirbtuvių turi būti skatinama konkurencija. Blogai suremontavai man traktorių, kitą kartą aš remontuosiuos ne pas tave, o pas tavo kaimyną-konkurentą . . .

    Bet krašto ekonomikoje dominuojant žemės ūkiui, negalima pamiršti ir pramonės. Lietuva beveik neturi iškasenų. Tad pirmiausia reikės susirūpinti maisto produktų perdirbimo ir cemento pramone. Įmones žaliavomis aprūpins žemės ūkis, o cemento pramonei žaliavos turime šiaurės Lietuvoje.

    Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje auga pramonės šakos, nereikalaujančios daug žaliavos, bet kuriose didelis darbo imlumas. Panašia kryptimi reikėtų eiti ir ateities Lietuvoje. Reikia visokeriopai plėsti radijo, tiksliųjų staklių, skaičiavimo mašinų, įvairių tiksliųjų prietaisų pramonę, nes tarybiniu laikotarpiu išaugo gana gerų šių šakų specialistų. Vertėtų pagalvoti apie laikrodžių ir optinių prietaisų gamybą.

    Stambios įmonės priklausys valstybei. Čia reikėtų prisiminti Jugoslavijos gamyklų darbininkų tarybų patyrimą. Įmonę valdo darbininkų taryba. Ji išrenka iš savo tarpo direktorių ir kitus
181

gamybos vadovus, sprendžia ką gaminti, kaip gaminti, taip pat produkcijos realizacijos problemas. Valstybė į įmonių vidaus reikalus nesikiša, ji tik bendradarbiauja su jomis.

    Daug ko reikia pasimokyti iš Vakarų įmonių. Daug padės reemigrantai iš Vakarų, visų pirma, iš JAV. Svarbiausia — skatinti visų dirbančiųjų iniciatyvą, bet ne taip, kaip dabar daroma (garbės raštais, garbės lentomis ir pan.), o sudaryti tokias sąlygas, kad darbininkas žinotų: jei daugiau padarys, daugiau ir gaus, be baimės, kad bus pakeltos išdirbio normos.

    Smulkios įmonės ir įvairios dirbtuvės galėtų priklausyti privatiems asmenims, kad pakeltų gaminių kokybę, tarp įmonių skatintų sveiką konkurenciją.

    Didžiulę reikšmę reikės skirti profesinėms sąjungoms. Jos neturi būti vyriausybės ir valdančios partijos įrankis, kaip TSRS („komunizmo mokykla"), bet savistovūs organai, ginantys darbininkų ir tarnautojų interesus ir pateikiantys vyriausybei savus reikalavimus. Iškilus rimtiems nesutarimams, darbininkai turės teisę demonstruoti ir streikuoti. Streikai — galingas darbininkų ginklas. Jais reikia naudotis tik tada, kai nenukenčia valstybės interesai. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje daug pavyzdžių, kai šalyje, prasidėjus ekonominei krizei, visi gyventojų sluoksniai stengiasi „suveržti diržus", o darbininkai pradeda streikuoti, reikalaudami padidinti atlyginimus. Tad profsąjungoms turi vadovauti protingi ir išmanantys žmonės, tikri Lietuvos patriotai. Vyriausybė turi visą laiką juos informuoti apie šalies ekonomikos padėtį.

    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po dviejų trijų dešimtmečių mūsų Tėvynė pasieks Vakarų Europos ekonomikos lygį. Kad tai ne tušti žodžiai, liudija praeitis. Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta karo nuniokotoje šalyje. 1920 metais, kai baigėsi visi karai ir prasidėjo taikus kuriamasis darbas, Lietuva turėjo tik kelias dirbtuves ir kelis malūnus. Jokios pramonės nebuvo. Praėjo 20 metų. Lietuva per tą dvidešimtmetį spėjo sukurti tiek, kiek kita šalis sukuria per keliskart ilgesnį laiką. Bolševikai, 1940 m. įsiveržę į Lietuvą, rado nemažai stambių gamyklų, klestintį žemės ūkį, sparčiai pažengusią gyventojų kultūrą. Ne veltui rusai tuo metu Lietuvą vadino „Mažąja Amerika". O juk niekas iš šalies mums nepadėjo. Vienintelis veiksnys, nulėmęs mūsų krašto iškilimą, krašto, kuris labai neturtingas žemės turtais, yra nepaprastas, tiesiog fantastiškas lietuvio darbštumas. Kur gyventų lietuvis — ar tėviškėje, ar Amerikoje, ar Sibiro tremtyje — jis dirba iki devinto
182

prakaito, kol susikuria tinkamas gyvenimo sąlygas. Lietuvis nenori ir nemoka gyventi blogai. Tai liudija ir trisdešimtųjų metų krizė, palietusi ir Lietuvą: beveik visos Europos valstybės buvo priverstos devalvuoti savo valiutas, o litas liko nepakitęs. Tad neabejokime, kad lietuvio, kuriam teko pakelti ant savo pečių tiek sunkumų, vargo ir persekiojimų, darbštumas, sumanumas ir sugebėjimas sunkiausiomis sąlygomis išlikti žmogumi iškels mūsų kraštą į vieną iš pirmaujančių Europoje.
KULTŪRA

    Svarbiausias kultūrinės veiklos ateities uždavinys — atsikratyti rusiškos įtakos. Ne visa, ką mes gavome iš rusų, yra neigiama. Būkime sąžiningi: nemokamas mokslas, nemokamas gydymas Lietuvoje pirmą kartą įgyvendinti tik tarybiniais metais. To paties mes turime siekti ir atgavę nepriklausomybę.

    Tačiau mes turėsime daug tokio palikimo, kuriuo kuo greičiau reikės atsikratyti: biurokratizmu, baisiu, jokiom priemonėm neįveikiamu popierizmu, kuris šaliai kainuoja ne tik kalnus popieriaus, bet ir daugybės žmonių nervų, sveikatos ir. . . puspadžių, bevaikštant iš vienos įstaigos į kitą. O kaip tas popierizmas stabdo pramonės, žemės ūkio ir kultūros augimą! Turime išnaikinti visokį „blatą", protekcijas, įmonių produkcijos ir turto grobstymą, kuris jau seniai nelaikomas nei vagyste, nei nuodėme. Turime išguiti tarybinį formalizmą ir dogmatizmą, besireiškiantį sprendžiant svarbiausius gyvenimo klausimus ir kainuojantį milžiniškas sumas. Mūsų laukia neįsivaizduojamai sunkus darbas. luk kalba eina apie kelių kartų perauklėjimą! Jei mes viso to purvo nenugalėsime, jei neatgaivinsime įgimtojo lietuvio darbštumo ir sąžiningumo, nė vienas užmojis nebus įgyvendintas!

    Be to, mūsų tautą dar reikia gydyti nuo baisaus alkoholizmo. Kaip su juo kovoti — sunku net įsivaizduoti. „Sausas įstatymas" čia nepadės — pradės veikti įvairūs pogrindiniai bravorai, suklestės kontrabanda. Reikia pasinaudoti patriotiniu pakilimu, kuris visada sustiprėja, atgavus laisvę. Visur skelbti, kad girtuokliavimas — tarybiškumo pasireiškimas, o girtuoklis — Tarybų šalininkas ir laisvos Lietuvos priešas. Čia daug galėtų padėti mokyklos, o ypač Katalikų Bažnyčia. Daug reikės padirbėti ir kovojant su amoralumu ir šeimų nepatvarumu. Jei šeima galės pragyventi tik iš vyro
183

atlyginimo, žmonos nebus priverstos dirbti — galės daugiau skirti dėmesio vaikų auklėjimui. Šeimos turi auginti daugiau vaikų ir būti patvaresnės.

    Bet neturime pamiršti ir Vakarų neigiamos įtakos. Susidarius galimybei laisvai keliauti į užsienį, į mūsų kraštą pradės skverbtis Vakarų visuomenės ydos: pornografija, narkotikai, šaunamieji ginklai . . .

    Reikės daug lėšų, jėgų ir žmonių aukoti tautos švietimui. Tarybinis režimas, atnešęs mums daug blogio, lietuviams atnešė ir visuotinį raštingumą ir beveik visuotinį vidurinį mokslą. To mes ir toliau turime siekti. Tik išsilavinę, išprusę valstybės piliečiai bus tikri Tėvynės patriotai ir sunkiu šaliai momentu jų nereikės raginti, kad stotų ją ginti. Štai pavyzdys — 1919 metų nepriklausomybės kovos. Lietuvoje, kuri iš visų Pabaltijo tautų turėjo daugiausia gyventojų, į savanorius išėjo 17 tūkst. vyrų. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje, nors ten gyventojų buvo mažiau — beveik po 70 tūkst. Kodėl taip atsitiko? Lietuviai kultūriniu atžvilgiu buvo gerokai atsilikę nuo latvių ir estų.

    Pažangus žemės ūkis ir pramonė taip pat pareikalaus daugybės išsilavinusių specialistų.

    Lietuvos sostinė turėtų likti Vilnius. Kai kas dėl patogios geografinės padėties siūlo Kauną. Pirmenybė Vilniui turi būti teikiama ne vien todėl,, kad tai istorinė Lietuvos sostinė, bet ir todėl, kad Vilniaus apylinkės ir pats kraštas smarkiai aplenkėjęs. Jei Lietuvoje suklestės mokslas ir kultūra, tai ir viso krašto centras Vilnius, tapęs lietuviškumo židiniu, darys didelę įtaką ir jo apylinkėms. Galima tikėtis, kad po kurio laiko ir Vilnija taps lietuviška. Juk prieš I pasaulinį karą ir Kaunas buvo lenkiškumo centras, bet praėjo tik 20 laisvo gyvenimo metų ir šis miestas bei jo apylinkės sulietuvėjo.

    Turbūt niekur pasaulyje nerasime tokių pasipūtusių, tokių neprieinamų ir tolimų liaudžiai vadovų, kaip Tarybų Sąjungoje. Jų atsiribojimas nuo liaudies, jų liaudies baimė sukelia tik panieką ir neapykantą. Tad' norėčiau, kad mūsų būsimieji vadovai, patys kilę iš liaudies, nesišalintų savo liaudies. Tenebijo jie išeiti į miesto gatves be palydovų, tenesinaudoja specialiu transportu (išskyrus ypatingus atvejus), o į darbą važinėja tais pačiais autobusais, kaip ir kiti piliečiai, tesinaudoja tomis pačiomis gydymo įstaigomis, telanko tuos pačius liaudies susibūrimus ir pasilinksminimo renginius, ir tesėdi ten tarp kitų piliečių, o ne prezidiumuose ar
184

vyriausybinėse ložėse. Visa tai, ką siūlau, nėra pigaus populiarumo medžiojimas, bet pasitikėjimo savo tauta, savo liaudimi požymis. Ir tauta jiems už tai atsilygins meile ir pasitikėjimu.

    Sparčiai kuriant pramonę, rūpintis aplinkos švara. Gana liūdną palikimą gavę iš tarybų: beveik negyvas upes, neprotingai numelioruotus vandens telkinius, reikės daug darbo, kad į upes ir ežerus vėl grįžtų gyvybė, kad fabrikų kaminai negrėstų mūsų sveikatai. Šiuos reikalavimus sąmoningai priskyriau prie kultūrinės krašto veiklos, nes gamtos apsauga — krašto ir jo visuomenės kultūringumo požymis. O švari gamta leis plačiai išvystyti Lietuvoje tarptautinį turizmą ir poilsiavietes. Tai bus gana svarus pajamų šaltinis. Nors mūsuose ir nėra aukštų kalnų, milžiniškų upių, didingų kroklių, bet mūsų gamta turi tai, kuo nedaugelis kaimynų gali pasigirti: ramybę ir neliestos gamtos grožį, kuris taip žavi didmiesčių gyventojus. Protingai prižiūrint tokias vietas, statant nedidelius spalvingus pansionus, mes turėsime daug užsienio poilsiautojų, išgarsins mūsų kraštą, pakels gerovę.

    Nė viena valstybė neapsaugota nuo vienos ar kitos negandos. Gali tekti ir paalkti, ir pavargti, ir pakovoti, bet niekuomet nereikia užmiršti savo tikslo — šviesios laisvos Tėvynės ateities. Tik visi vieningai dirbdami nugalėsime visas kliūtis ir pastatysime didingą laisvės rūmą!

    Svajonės, svajonės . . . Ach, jei jos išsipildytų, kaip kibtume į darbą, atiduotume viską dėl Tėvynės! O, Viešpatie, tiek iškentėję, tiek išvargę, nejaugi nenusipelnėme laisvės? "
    Dieve, duok mums laisvę!
J. Medvėgalis
185

J. N.

            KUR NEMUNĖLIS

    Kur Nemunėlis
    Žali šilojai,
    Kur smėlio kopos
    Jūrą praaugo —
    Žemė lietuvių,
    Brangi gimtoji,
    Tautos didžiąsias
    Paslaptis saugo . . .

        Laisvai alsavo
        Tėvai prabočiai,
        Tik jųjų ainiai
        Vergaut įprato, —
        Už Judo rublį
        Pavalgę sočiai
        Vargų Tėvynės
        Jie nebemato!

    O kas pabando
    Aru skrajoti,
    Viršum kalnynų
    Laisvai pakilti —
    Tuojau nutilsta
    Širdis už grotų,
    Skaudžiai palikus
    Padangių viltį . . .

        Pro amžių rūbą,
        Gadynių tolį
        Tėvynės vardas
        Garbingai švyti!
        Vėlei prabuski,
        Žeme artojų,
        Skubėk prikelti
        Narsiąją Vytį!

    Kur Nemunėlis,
    Žali šilojai,
    Kur smėlio kopos
    Baltiją supa, —
    Tenai Tėvynė,
    Žemė gimtoji,
    Po priešo jungo
    Kryžiumi klūpo . . .
186

                TĖVYNE MOTINA

    Tėvyne mylima,
      Tave šaukiu,
        Tave, o Motina
          Manoji,

    Aš bėgu takeliu
      Tavų laukų, —
        Bet čia aplink
          Erškėčiai moja . . .

    O kur namai,
      Tėvyne, pasakyki? . .
        Aš ieškau jų
           Ir niekur nerandu . . .

    Tik paukščiai svetimi
      Aplinkui klykia —
        Bedvasiai paukščiai,
           Blaškomi audrų.      

    Ką Tu gi pasakysi
      Man, Tėvyne, —
        Pažvelgusi į mano
          Ištremties kelius?

    Kur jungo batas
      Troškimus sumynė,
        Išspaudęs skausmo
          Pėdsakus gilius.

    Tėvyne Lietuva,
      Buvai narsuolių žemė
        O šiandien — vergė
          Ponų svetimų.

      Man Tavo skruostai 
        Nuo kančių aptemę . . .
 
        Tikri vaikai —
          Našlaičiai be namų.
  
    Tėvyne, Motina,
      Pašauk savuosius
        įdegti naują
          Židinį tautos.

    Tavoji meilė
       Mus visus tejuosia, —
        Ne jungas geležinis
          Priespaudos klaikios!
187

    Nors TTG Katalikų Komitetas pirmiausia rūpinsis katalikų teisių gynimu, bet stengsis padėti ir kitiems tikintiesiems, kurie į j kreipsis.

    TTG Katalikų Komitetas solidarizuojasi su Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio žmogaus teisių gynėjais ir yra pasiryžęs su visais bendradarbiauti žmogaus teisių gynimo srityje. Ypatingai artimai norima bendradarbiauti su TSRS Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškuoju komitetu. Šį bendradarbiavimą mes laikysime savo kukliu indėliu ne tik tikinčiųjų ir žmogaus teisių gynime, bet ir ekumeniniame judėjime.

    Jeigu bet kuris TTG Katalikų Komiteto narys negalėtų eiti savo pareigų, tuojau jo vietą užima vienas iš anksto pramatytų kandidatų.

    TTG Katalikų Komitetas prašo suinteresuotus asmenis kreiptis rūpimais klausimais į bet kurj šio Komiteto narį. /
    TTG Katalikų Komiteto narių adresai:

    Kun. Jonas Kauneckas,
    235610 Telšiai, Pionierių g. 51;

    Kun. Alfonsas Svarinskas,
    234422 Raseinių r. Viduklė, Šaltinio 1;

    Kun. Sigitas Tamkevičius,
    234290 Vilkaviškio r., Kybartai, Darvino 12;

    Kun. Vincas Vėlavičius,
    235915 Skaudvilė, Taruagės g. 17;

    Kun. Juozas Zdebskis,
    234560 Lazdijų r., Šlavantai.

    1978.XI.13
188

PROF. A. JANULAIČIO
BIBLIOTEKA PAVOJUJE

    1978 m. buvo minima 100 metų sukaktis nuo Lietuvos praeities tyrinėtojo, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiko, prof. Augustino Janulaičio gimimo (1878—1950).

    1966 m. Kauno viešoji biblioteka už nedidelę kainą iš profesoriaus šeimos nupirko keliolikos tūkstančių tomų biblioteką. Knygos daugiausia lituanistinės — apie Lietuvos istoriją, teisę, literatūros kritiką, tautosaką. Kadangi knygos buvo parduotos su sąlyga, kad nebus išsklaidytos po viešosios bibliotekos fondus, tuometinė bibliotekos vadovybė paskyrė kambarį, ir jos darbuotojai pradėjo ruošti knygas pateikti visuomenei.

    1976 m. viešajai bibliotekai pradėjęs vadovauti direktorius A. Pupienis ir pavaduotoja J. Naujokaitė beveik paruoštas ir sutvarkytas prof. A. Janulaičio knygas nutarė sudėti į rietuves tamsiose ir nevėdinamose patalpose, o buvusiose patalpose įrengė visuomenės mažai lankomą madų žurnalų skaityklą. Šitaip retos knygos, kurių daugelis parašytos svetimomis kalbomis ir išleistos užsienyje, tapo pasmerktos greitam sudūlėjimui.

    Išties įdomus tautos kultūrinių vertybių „saugojimo" metodas! . .

*    *    *


INTENSYVĖJA TAUTOS RUSINIMAS

    Išleistas Švietimo ministro įsakymas nuo 1979 m. įvesti rusų kalbos mokymą paruošiamosiose vaikų darželių grupėse ir nuo pirmos klasės mokyklose. ,

    Svarstomas kai kurių dalykų dėstymas rusų kalba lietuvių mokyklose.

    Mokant rusų kalbos, jei klasėje daugiau kaip 25 mokiniai, klasė skiriama per pusę. Tuo tarpu lietuvių — gimtoji kalba dėstoma ir 40 mokinių klasėje.

    Panaikinamas buvęs įsakymas (nors ir formalus), kuriuo buvo leidžiama tėvams apsispręsti, ar norima vaikus mokyti rusų kalbos. Taigi, nuo šiol rusų kalba — privaloma disciplina.

*    *    *


189

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum