gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 15 Spausdinti El. paštas
        Tegul meilė Lietuvos
        Dega mūsų širdyse
        Vardan tos Lietuvos
        Vienybė težydi!

AUŠRA
NR. 15 [55]

    Turinyje:
    1. Neužmirštama diena.
    2. Kreipimasis į visus pasaulio lietuvius.
    3. Rusai kolonizuoja Latviją.
    4. SOS! SOS! SOS! (Pareiškimas dėl Ragaišio arešto ir kt.).
    5. Dėl A. I. Solženycino tremties.
    6. Žudynės Juodupėje.
    7. Brolių kančiai (eil.).
    8. Gėdingiausias Tarybų Sąjungos karas.
    9. Ką tu pats padarei?
    10. Kryžių kalnas (eil.).
    11. Jie išeina.
    12. Su Kristaus vėliava (eil.).
    13. Komunistinės moralės vaisiai.
    14. Žinios.
Lietuva
1979 m. vasaris
191

NEUŽMIRŠTAMA

     Tarp daugelio iškilių ir garbingų istorinių datų, kurios neišdildomai įrašytos į lietuvių tautos istorija ir jos sąmonę, ypatingos reikšmės yra 1918 m. vasario 16-oji — Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena.

    Kadaise lietuviai šią dieną džiaugsmingai minėdavo. Dabar jau beveik 40 metų, kai ši diena, kaip ir tą dieną paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, yra paneigta ir sutrypta.

    Nors neturime nepriklausomybės, bet Vasario 16-oji visoms lietuvių kartoms minės didyjį Lietuvos Prisikėlimą laisvam gyvenimui po ilgai trukusios vergovės. Tiesa, prisikėlė gyventi ne koks nors gigantas, bet maža, kukli tauta. Bet tuo nuostabiau, kad pakilo gigantų mindžiota ir marinta tauta, išsaugojusi tautinę gyvybę, savitumą ir kūrybines galias!

    Vasario 16-oji apvainikavo darbus ir aukas visų tų, kurie kovojo ilgus amžius už Lietuvos garbingą ateitį, už jos laisvę. Tai visų tautos švietėjų, knygnešių, lietuviškos „vargo mokyklos", Kražių didvyrių, sukilėlių, Lietuvos dainių, visuomenės veikėjų siekių ir svajonių išsipildymo diena! Tai — lietuvių gyvybingumo dvasinio tvirtumo šventė! Tokia jos istorinė prasmė.

    Dabar, šiai dienai atėjus, lietuvis liūdnai atsidūsta . . . Bet tą dieną dar ir dabar Tėvynėje vienur kitur suplevėsuoja Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava, suruošiami slapti paminėjimai. Daugelis tą dieną su gyvu susidomėjimu priglusta prie radio aparatų, kad tokiu būdu galėtų dalyvauti tos šventės minėjimuose su laisvame pasaulyje gyvenančiais ir .už Lietuvos laisvę kovojančiais lietuviais.

    Ramiai ir garbingai gali ilsėtis kapuose tie Lietuvos sunūs ir dukros, kurie atliko savo pareigą Tėvynei. Ypač tie, kurie net gyvybę paaukojo!

    Rami sąžinė tų, kurie dėl jos kenčia kalėjimuose, lageriuose, tremtyje.

    O mes visi turime rimtai savęs klausti: ar esu sąmoningas, doras lietuvis? Ar nedarau gėdos savo Tėvynei? Ar netalkininkauju okupantams ją nutautinti, subedievinti, doroviškai sužlugdyti? Ką esu paaukojęs ant jos laisvės ir garbės aukuro?
193

    Kiekvienas lietuvis tėvas, kiekviena lietuvė motina turi paklausti savęs: ar žinau aš ir mano vaikai Vasario 16-osios prasmę? Ar pažįsta jie bent šiek tiek Lietuvos istoriją, jos didvyrius? Ar ne pro okupantų uždėtus akinius jie žvelgia į savo tautos praeitį ir dabartį? Juk jie metų metais verčiami žavėtis lapkričio 7-ąja, gegužės pirmąja, net liepos 21-ąja . . . Juk jiems pristatomi Lietuvos pavergėjai, išdavikai ir net budeliai kaip tikrieji Lietuvos patriotai ir didvyriai! . . Ar žinomos jiems tikrųjų Lietuvos patriotų aspiracijos, kovos ir kančios?

    Vasario 16-oji todėl turi būti ir paskatinimo diena gyviau domėtis savo tautos praeitimi, dar daugiau dirbti Lietuvai, dar atkakliau ginti laisvės ir teisingumo principus bei žmogaus teises.
Vasario 16-oji pagaliau yra mums tvirtos, neblėstančios vilties diena: J

    Lietuva bus laisva!

*    *    *

KREIPIMASIS l VISUS
PASAULIO LIETUVIUS

Broliai ir sesės!
    Jau beveik 40 metų nešame sunkų nelaisvės jungą. Tragiški šio laikotarpio įvykiai, palietę mūsų tautą, nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, padarė jai neapskaičiuojamų dvasinių ir materialinių nuostolių, atėmė ne tik nepriklausomybę, politinį savarankiškumą, bet ir teisę spręsti bet kuriuos krašto kultūrinius ir ekonominius klausimus.
1940—1941 ir 1944—1953 metais Lietuvoje vykdyta genocido politika skaudžiai nusiaubė miestus ir kaimus, neaplenkdama beveik nė vienos šeimos. Daugelis net ir šiandien dar nežino, kur jų artimieji surado amžino poilsio vietą: speiguotoje Vorkutoje, baltuose Karelijos miškuose, Sibiro taigoje ar sausringame Kazakstane. Ne ką daugiau žinome, kur ilsisi tie, kurie čia, Lietuvos miškuose, stojo į nelygią kovą ir garbingai žuvo didvyrių
194

mirtimi. Tiems, kas matė Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse jų išniekintus kūnus iki net gyvenimo pabaigos neišnyks siaubingi šios dramos vaizdai.

    Tūkstančiai gerų žmonių ir puikių specialistų, gelbėdami savo gyvybę, turėjo pasitraukti svetur, kur ir šiandien ar jau mirė taip ir nesulaukę grįžimo į gimtąjį kraštą dienos.

    Pasaulio įvykių raida ir okupantams iškilusi grėsmė visiškai sužlugdyti savo ekonomiką bei atsilikti nuo mokslo technikos pažangos privertė juos įvykdyti kai kurias reformas. Tačiau Lietuvos padėtis ir po vadinamojo asmenybės kulto „demaskavimo" iš esmės niekuo nepasiekite. Liko ta pati okupantų strategija, kurios galutinis tikslas — visiškas Lietuvos nutautinimas ir jos dvasinių vertybių sunaikinimas. Atsisakyta taikinti fizinį genocidą tautos daugumai: įvairūs prievartos ir smurto metodai naudojami tik prieš dvasiškai pajėgias asmenybes. Vykdant naująjį kursą nuo 1959 metų pradėtas masinis Lietuvos kolonizavimas. Prisidengus krašto industrializavimu, imta statyti menkavertes, nerentabilios, dažnai visai nesusijusios su Lietuvos ūkiu, o kartais net ir žalingos įmonės ir iš įvairių Rusijos užkampių tiekti joms darbo jėgą — daugiausia apatišką, amoralų ir menkos kvalifikacijos, kai kuriais atvejais ir kriminalinį (Mažeikiai, Alytus) elementą. 1960—1961 metais vien į Vilnių buvo atvežama kas mėnesį vos ne po tūkstantį kolonistų. Kolonizavimo politikos rezultatai šiandien jau akivaizdūs: masinis girtavimas, patys didžiausi sąjungoje nusikaltimų rodikliai, menkas darbo našumas ir bloga darbų kokybė.

    XXV TSKP suvažiavimas numatė dar labiau suintensyvinti Pabaltijo ir kitų raudonosios imperijos tautų rusinimą. Apie okupantų kėslus pastaruoju .metu ne mažai buvo kalbama ir būkštaujama Lietuvos inteligentijos sluoksniuose. Šie būkštavimai jau pasitvirtino.

    Broliai ir sesės! Paskutiniųjų savaičių įvykiai rodo, kad okupantai nusprendė smogti mūsų tautai patį skaudžiausi smūgį — atimti ir sunaikinti jos brangiausią turtą — gimtąją kalbą.

    1978 m. gruodžio pradžioje Lietuvos švietimo ministerijos kolegija ėmėsi konkrečiai įgyvendinti TSKP XXV suvažiavimo direktyvas ir priėmė nutarimą kuriuo nuo 1980 m. Lietuvos mokyklose įvedamas sustiprintas ir išplėstas rusų kalbos mokymo kursas. Pagausės rusų kalbos pamokų. Ji bus dėstoma mokyklose nuo pat pirmosios klasės, taip pat ir ikimokyklinio auklėjimo
195

įstaigose — vaikų darželiuose. Be to, ne mažiau kaip dvi disciplinos (istoriją, geografija ir biologija) tik rusų kalba visose klasėse. Aišku, kad ir aukštosiose mokyklose šių mokslų fakultetai turės būti rusiški. Minėtame kolegijos posėdyje buvo daug kalbėta apie būtinumą pasinaudoti kažkokia „teigiama" Taškento „patirtimi". Švietimo ministro A. Rimkaus paskirta, Lietuvos pedagogų grupė nedelsiant išvyko susipažinti su uzbekų rusinimo „patirtimi".

    Vis daugiau lietuvių kalbos ignoravimo faktų išgirstame per Vilniaus radiją ir televiziją. Štai televizijos laidose, pavadintose „Mūsų kalba", kartkartėmis pasirodo rusų kalbos specialistai, aiškina rusų kalbos dalykus, stilistikos trūkumus ir panašiai. Taigi ir „mūsų kalbos" sąvoka jau įspraudžiama ir rusų kalba. Taip įgyvendinama dvikalbystė, kurią vėliau pakeis vienkalbystė, t.y. lietuvių kalbos vietą viešajame gyvenime užims „vyresniojo brolio" kalba. '

    Praėjusiais metais Lietuvos mokykloms rusų kalbos propagavimo tikslais pradėtas leisti žurnalas „Ruskij jazik v školė". Šio leidinio tiražas beveik du kartus didesnis už lietuvių kalbą puoselėjančių leidinėlių —„Kalbos kultūra" ir „Mūsų kalba" — tiražą. Be to lietuviškų leidinėlių autoriams už straipsnius nemokama jokio honoraro, neturi jie ir apmokamų redaktorių. Rusiškasis leidinys išeina periodiškai, turi etatinius (apmokamus) redaktorius, už straipsnius mokamas nemažas honoraras. Reikia pridurti, kad nuo 1978 m. liepos mėn. Vilniuje pradėtas leisti literatūrinis žurnalas rusų kalba „Litva literaturnaja". Šio leidinio paskirtis — pamažu pripratinti Lietuvos rašytojus dalyvauti rusiškoje spaudoje bei bandyti rašyti rusiškai. Pagunda iš tikrųjų didelė, nes vienintelis Lietuvoje literatūrinis žurnalas „Pergalė" gali išspausdinti tik labai mažą dalį rašytojų kūrybos. „Litva literaturnaja" geriau meniškai apipavidalintas, geresnis jai skiriamas ir poperius.

    Pastaruoju metu Lietuvos aukštieji pareigūnai, kalbėdami mitinguose, susirinkimuose ar kitokiuose sambūriuose. į savo kalbas įterpia rusiškų frazių ar net dalį kalbos pasako rusiškai. Tai daroma ne šiaip sau, o laikantis naujųjų neoficialių instrukcijų, propaguojančių dvikalbystė.

    Kaip jau visiems žinoma, dizertacijos rašomos ir ginamos tik rusų kalba.

    Beje, svarstomas ir kai kurių lietuviškų žurnalų likvidavimas, sujungimo bei apimties sumažinimo klausimas.
196

    Čia išvardinti faktai rodo okupantų pastangas pakirsti mūsų tautos egzistencijos šaknis — susiaurinti gimtosios kalbos vartojimą, o vėliau ją visai išstumti iš viešojo gyvenimo. Netekdami gimtosios kalbos, netenkame galimybės išlikti kaip tauta, išsaugoti kultūrą, savitą dvasinį veidą. Mes stovime prie duobės, nuo kurios mus gali išgelbėti tik bendras visų mūsų pasiaukojimas, nuoširdi laisvųjų tautų bei pasaulinių visuomeninių institucijų pagalba. Trauktis nebėra kur, nes bet koks atsitraukimas — mūsų dvasinė žūtis. Mes turime auginti kalbą, tą, pasak mūsų bendrinės kalbos pradininko J. Jablonskio, didyjį tautos, jos pačios pasistatytąjį, paminklą. Šimtmečiais kovodami su pavergėjais, mes galėjome išlikti tik dėl to, kad išsaugojome ir apgynėme savo gimtąją kalbą. Tai mums patvirtina ir šie S. Neries žodžiai:

    Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim,
    Kurs laimėjo didžią kovą mums.
    Priešas kirto kumštim geležinam,
    O jisai kalbos gimtosios gražumu.

    Broliai ir Sesės! Nepamirškime, kad mūsų kalbos likimas — tai mūsų tautos likimas. Jei mes neatremsime šiandien mums likimo mesto iššūkio, Lietuva gali būti galutinai išbraukta iš tolesnės istorijos raidos. Padarykime viską, kas įmanoma, gimtajai kalbai apginti. Visais įmanomais būdais ignoruokime naująsias rusinimo priemones. Tegul mūsų šeimos virsta gimtosios kalbos puoselėjimo židiniais.

    Tautiečiai, gyvenantys svetur, informuokite laisvąsias pasaulio tautas, visas pasaulio politines ir kultūrines institucijas, kokia skaudi drama šiandien vyksta Lietuvoje, kaip kėsinamasi į švenčiausią ir brangiausią tautos turtą — jos gimtąją kalbą. Kvieskite į šią šventą kovą žymiuosius pasaulio intelektualus. Tegul mūsų skriaudas sužino ir SNO. Tegu 1979 metai būna ne vien Namibijos, bet ir Lietuvos metai. Išdrįskime pasakyti karčios tiesos žodžius Rytų Europos tautų engėjams.

    Mūsų tėvai ir seneliai sužlugdė carinės Rusijos užmačias paversti Lietuvą „Šiaurės vakarų kraštu". Nuo mūsų kartos atkaklumo ir pasiryžimo priklausys dabartinių Rusijos carų kėslų sužlugdymas.

    Tad stokime kovon už savo gimtąją kalbą, kuri:
197

    Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta,
    Su perregima gintaro šviesa.
    Ji — motinos baudžianinkės lopšinėse,
    Ji — Pirčiupio smėlynų raudose . . .
LIETUVIŲ KALBOS GYNIMO
INICIATYVINĖ GRUPĖ
    Redakcijos pastaba: „AUŠRA" pasiryžusi skelbti visą medžiagą, kurią atsiųs jai Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė.

*    *    *


RUSAI KOLONIALIZUOJA
LATVIJĄ

    Paskutiniu metu iš Baltarusijos į Rygą vežami rusai. Purciems ir Mežriems rajonai pasidarė tikros rusų kolonijos; vien paskutiniu metu atvyko apie penki tūkstančiai rusų. Jie aprūpinami butais, gerai apmokamu darbu, vaikai priimami į vaikų darželius, lopšelius. Kieno sąskaita?

    Vietiniai gyventojai latviai negali ne tik gauti naujo buto, bet neturi galimybės padidinti jau turimą plotą net tada, kai šeima padaugėja arba apsiveda vaikai. Latvių mokyklų skaičius nuolat mažėja. Mažėja ir gyventojų skaičius ... Jų sąskaita auga rusų mokyklų skaičius, kaip ir kitų kultūrinių įstaigų. Statistikai jau prieš kelis metus pastebėjo latvių gyventojų mažėjimą. Jei ir ateityje latvių mažės, o rusai veršis į Latviją, tai dar spėsime patys pamatyti šios tautos išnykimą.

    AR NE LAIKAS SUSIRŪPINTI PABALTIJO ŠALIŲ KLAUSIMU?! O labiausiai gražiosios Latvijos gyventojų likimu!

    Užkirsti kelią įvežti rusus į Latviją!

    Suteikti normalias gyvenimo sąlygas vietiniams gyventojams! Neleisti steigti pramonės, kur negalima aprūpinti sava darbo jėga, nes tai ir yra pagrindinė dingstis šalies asimiliavimui.
198

    LIETUVIAI, LATVIAI, ESTAI! Juk mūsų šalys trys sesės! Neleiskime skriausti Latvijos! Juo daugiau supsis lopšių su svetimtaučiais Latvijoje, juo greičiau ji bus palaidota, o po jos neišvengiamai ir Estija su Lietuva.

    VISAS PASAULIS TEGU SUŽINO TIKRĄJA LATVIJOS PADĖTĮ! Gal bent tai padės sulaikyti okupantų veržimąsi į Latviją.
Arvinas
1979.11.24.

*    *    *


SOS! SOS! SOS!

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS
CENTRO KOMITETO
PIRMAJAM SEKRETORIUI
Pil. Paškauskienės Angelės,
Antano d., gyv. Jurbarke,
Revoliucijos 46, bt. 1
PAREIŠKIMAS

    Apie 1978 m. spalio mėn. kreipiausi į Jus pareiškimu, kuriame išdėsčiau savo autobiografiją ir prašiau pagalbos nuo neteisėtų VSK darbuotojų veiksmų.

    Minėtame pareiškime buvo nurodytos mano pažiūrų formavimosi sąlygos.

    Mūsų šeima buvo gausi — 8 asmenys. Dirbo vienas tėvas. . Pragyventi buvo sunku. Girdėjau apie laisvą Lietuvą, kur žmonėms nebūtų tekę taip vargti, kaip mums dabar. O, be to, apie 1957 metus pradėjo grįžti išvežtų į Sibirą lietuvių šeimos. Iš jų išgirdau dar baisesnių gyvenimo epizodų. Ir bolševikai, mano akimis žiūrint, atrodė patys svarbiausi viso to kaltininkai.

    Lankant vidurinę mokyklą, pastebėjau mokytojų pataikavimą vaikams, kurių tėvai užėmė aukštas pareigas. Būdama pionieriško amžiaus, subūriau apie save keletą bendraamžių, kurie buvo panašių pažiūrų. Ir 1962 m. vasarą mes pasigaminome ir išplatinome Jurbarke atsišaukimus. Juose lietuviai buv» raginami
199

kovoti už nepriklausomą Lietuvą, prieš bolševikus. Laisva Lietuva man tuo metu atrodė kaip kokia pasakų šalis, kur visi žmonės gyvena lygūs, taikūs, kur niekam ir nieko netrūksta.

    Tų pačių metų lapkričio mėn. buvau tardoma Jurbarko saugume. Po tardymo vyko teismas mokyklos aktų salėje. Iš manęs tyčiojosi, tačiau ne visi. Po šio teismo buvau priversta išvykti. Apsigyvenau Rygoje pas mamos seserį. O Jurbarke apie mane buvo paskelbti gandai, kad aš išprotėjau ir esu beprotnamyje.

    Laiškas kurį parašiau buvusiems klasės draugams šiuos gandus išsklaidė. Po kiek laiko grįžau į Lietuvą. Nors neužisiiminėjau jokia „antitarybine" veikla, tačiau toliau mokytis vidurinėje mokykloje negalėjau. Už „antitarybine propagandą" mane išvežė į vaikų priėmimo punktą Kaune, Griunvaldo gatvėje Na, o vėliau ir į psichiatrinę ligoninę. Nežiūrint į tai, kad sirgau širdies reumatu, buvau „gydoma" nuo „antitarybinės" propagandos aminezinu, tezestinu ir kt. Po dviejų mėnesių „gydymo" mane atidavė tėvų globai su visiškai palaužta sveikata.

    Grįžus, susirasti darbo buvo labai sunku. Teko dirbti nelengvą fizinį darbą durpyne, kuris toliau ardė mano sveikatą. Ir tik 1971 m. įstojus į VVU pramonės ekonomikos fakulteto neakvaizdinį skyrių, susiradau lengvesnį darbą.

    Laikraščiai, žurnalai, radijas ir televizija skelbė frazes apie socialistinę santvarką, kaip apie humaniškiausią darbo žmonių santvarką. O faktai, gyvenimas rodė ką kitą. 1972 m. įvykiai Kaune dar labiau uždegė manyje neapykantą savivalei, piktnaudžiavimams. Atsirado ir bendraminčių . . .

    1974 m. pabaigoje buvau suimta ir apkaltinta pagal BK 68 straipsnį. Kalino Vilniaus saugume. Vėliau išvežė į centrinį kalėjimą Lukiškių gatvėje. Ten atliko psichoekspertyzę sadiste Stanionienė. Ji tyčiojosi iš mano pažiūrų, vadino kvaile, kad nemoky prisitaikyti prie gyvenimo, veidmainiauti ir 1.1. Teko ir vėl paragauti aminezino injekcijų, kurios iššaukė širdies dekompensaciją. 1975 m. balandžio mėn. Aukščiausias teismas nuteisė mane, kaip nepakaltinamą, specgydymui neribotam laikui. Diagnozė — paranojalinė psichopatija. Su šia diagnoze vėliau buvau perkelta „gydytis" į Kauno psichiatrinę ligoninę. 1976 m. liepos mėn. tėvų pastangomis grįžau namo. Vyras susirado kitos ideologijos moterį. Aš likau su dviem mažamečiais vaikais. Darbo ilgai negavau. Ir nors buvau antros grupės invalidė, mane pakvietė milicija, kur vos neapkaltino veltėdžiavimu.
200

    Tik aukštesnių instancijų padedama, 1977 m. liepos mėn. įsidarbinau Jurbarko komunalinių įmonių kombinate inžiniere. Tačiau padirbau tik savaite laiko. Sutrikus širdies ritmui, buvau ilgai gydoma Jurbarko ligoninėje, vėliau Kauno klinikinėje ligoninėje, kur man buvo atliktas širdies elektrošokas, padaryta širdies operacija.

    1977 m. lapkričio 1 d. grįžau į darbą, kadangi pragyventi iš 50% nedarbingumo lapelio buvo nelengva.

    Lapkričio viduryje į Jurbarką turėjo atvykti Charazovas. Ryšium su tuo mane aplankė Jurbarko saugumo darbuotojas K. Janukonis. Jis teiravosi, ar neturiu bendraminčių, kokios dabar mano pažiūros.

    1978 m. vasario pradžioje buvau pakviesta į Jurbarko saugumą vėl panašiam pokalbiui.

    Gegužės mėnesį, grįžus iš komandiruotės į Vilnių į darbovietę atvyko saugumo darbuotojas Janukonis. Pasirodo, Skirsnemunėje buvo išplatinti atsišaukiai. Manęs klausinėjo ar nežinau kieno darbas.

    Pavargusi nuo šitokių persekiojimų, būdama silpnos sveikatos, nutariau prašyti jūsų pagalbos leisti man nors normaliai numirti, nes 1978 m. rugsėjo mėn. turėjau būti guldoma į Vilniaus klinikinę ligoninę pakartotinai širdies operacijai. Ir taip apie rugpiūčio vidurį aš darbe spausdinau pareiškimą. Bendradarbė Tamulaitienė apie tai teriavosi ir pranešė saugumui. Buvau saugumo darbuotojų pagauta prie rašomosios mašinėlės. Neatlaikiusi tokio spaudimo, vėl pablogėjo širdis. Tą pačią dieną greitoji išvežė mane Jurbarko ligoninėn, kur buvau gydoma iki rugsėjo vidurio. Ligoninėje vėl aplankė saugumo darbuotojas Janukonis. Teiravosi koks pareiškimas, kam skirtas ir t.t. Tačiau pokalbis nutrūko — buvau labai silpna.

    Išvykus į Vilniaus ligoninę, ir čia į antrą dieną prisistatė saugumo darbuotojas. Aš kalbėti atsisakiau. Dėl man nežinomų priežasčių širdies operacija nebuvo atlikta. Iš ligoninės buvau išrašyta labai silpna, defiltruotomis venomis, su temperatūra.

    Grįžus namo po keletos dienų prisistatė milicininkas, kuris atnešė kvietimą atvykti pas vietos psichiatrą. Panašių kvietimų buvau gavusi paštu net kelis. Tačiau dėl sveikatos nuvykti atsisakiau. Milicininkas pagrasino, jog man gali blogai baigtis — ir vėl atsidursiu tarp psichinių ligonių. Grįžus į darbą, net buvo pasiūlytas turistinis kelialapis į užsienį, dėl kurio susitikimas su
201

psichiatru buvo neišvengiamas.

    1978 m. gruodžio pabaigoje man paskambino saugumo darbuotojas Janukonis, kviesdamas susitikti neoficialiai. Atvykęs į mano namus jis prisistatė mano draugu, pergyvenančiu dėl mano likimo. Jis teigė, kad toks pareiškimas, kurį Jums parašiau, yra antitarybinio pobūdžio, ir aš už jį galiu skaudžiai nukentėti. Žadėdamas man, kad būsiu palikta ramybėje, įkalbėjo mane parašyti Valstybės saugumo komitetui paneigiantį pareiškimą, kurio turinį pats man padiktavo. Jame buvo rašoma, kad- spalio mėn., man besigydant Vilniaus klinikinėje ligoninėje, pas mane turėjo ateiti Dubinskai paimti pareiškimą, rašyto Jums ir išsiųsti. Tačiau pas mane atėjo nepažįstama moteris, kuri sakėsi, kad apie tai žino ir yra įpareigota tą pareiškimą išsiųsti. Po kurio laiko minėtą pareiškimą su antitarybine pakraipa man esą tekę matyti bute, kur adreso neprisimenu. Po šiuo pareiškimu Janukonis man datos neleido parašyti. Tuo viskas nesibaigė. Ir vėl apsilankė Janukonis ir norėjo man padėti „prisiminti" moters, kuri paėmė iš manęs pareiškimą, išvaizdą, ir namus, kuriuose mačiau savo pareiškimą. Po šito saugumiečio vizito man prasidėjo paroksizmi-nis širdies priepuolis, kuris be medikų pagalbos nepraėjo. Ir šiuo metu jaučiuosi blogai.

    Kiekvienas pokalbis su saugumo darbuotojais man atima dalį sveikatos. O man reikia užauginti vaikus.

    Kiekvienam TSRS piliečiui duota teisė kritikuoti įvairius neigiamus mūsų gyvenimo reiškinius. Aš nesijaučiu nusipelniusi tokio įkyraus persekiojimo. Todėl kreipiuosi į Jus, prašydama duoti nurodymą atitinkamoms instancijoms liautis mane persekiojus.
Angelė Paškauskienė
1978 gruodžio 31

*    *    *


202

IŠ HENRIKO KLIMAŠAUSKO
BIOGRAFIJOS

    Gimė 1929 m. liepos mėn. Samtariškių kaime, Musnikų vals., Ukmergės apskrityje, valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo 25 ha žemės. Mokėse Širvintų progimnazijos IV kl. Suimtas 1945.V.9., o gruodžio mėn. nuteistas karinio NKVD tribunolo 10 metų pagal str.: 58, la; 58, 11; 19, 58, 8. Teisė Ukmergės kalėjime. Bausmė atlikta Komi ATSR Ižmos rajone (miško kirtime), vėliau Intoje anglies kasykloje.

    1954.VII.21 Komi ATSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu prieš laiką išleistas kaip buvęs nepilnametis. Jam atvykus į Igarką pas motiną tremtinę, buvo atimtas pasas ir sauvališkai komendantūros padarytas tremtiniu.

    1956 m. baigė vidurinę darbo jaunimo mokyklą Igarkoje. 1956 m. įstojo į Visasąjunginio neakivaizdinio statybos inžinerijos instituto Irkutsko filialą, kurį baigė 1961 m. ir apgynė diplominį darbą Politechnikos institute Irkucke.

    1960 m. panaikino trėmimą. 1962 m. grįžo į Lietuvą. Metus laiko niekur neregistravo (vis varė iš Lietuvos), bet dirbo Kauno statybos tresto vyresniuoju darbų vykdytoju. Nuo 1970 m. kovo mėn. 2 d. dirbo Miestų statybos projektavimo institute Kauno filiale grupės vadovo pareigose.

    1976.11.11. areštuotas.
    1976.XI. 13 pripažintas nepakaltinamas kaip ligonis. Diagnozė — paranozė. Kratos metu, kuri tęsėsi 5 6 vai., paimti visi asmeniški laiškai, atvirutės. Pasiliko tik kelis lapus vertimo iš Solženycino knygos ..Gulago slaynas" ir vieną numerį „Kronikos".

    1976.IX.29 išvežtas į Černiachovskio spec. psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui. Ten dirbo pagal savo specialybę. Pasimatymas su šeima buvo leistas tik vieną valandą. Pasimatymo metu kalbėti galima tik rusiškai prie dviejų liudininkų.

    1977.IX.17 jam pripažino antros grupės invalidumą ir pensiją, kurią gauna žmona kaip globėja.
1978.XII.14 pervestas į 3-čią skyrių. Ligoninėje dirba audėju.

*    *    *


203

LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOS TARYBOS
PREZIDIUMUI

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninė grupė
PAREIŠKIMAS

    1979 m. sausio mėn. Vilniuje areštuotas Romas Ragaišis žinomas Lietuvos kovotojas už žmogaus teises. Jis ne karta yra pasirašęs pareiškimus ir protestus dėl įstatymų pažeidinėjimo, praktikuojamų valdžios organų. Jis viešai pasmerkė B. Gajausko, V. Petkaus, A. Ginzburgo areštus. Ragaišis visuomet ir visur reikalavo tiksliai laikytis įstatymų ir nepažeidinėti žmogaus teisių. Petkaus teisme Ragaišis viešai demaskavo melagingus, sufabrikuotus kaltinimus, kriminuotus Petkui. Už savo visuomeninę veiklą Ragaišis buvo persekiojamas. Jam ir jo šeimai atėmė butą ir išregistravo iš Vilniaus miesto.

    Dabar Ragaišiui iškelta baudžiamoji byla tariamai už neteisėtą akinių taisymą. Jam gresia laisvės atėmimas iki septynerių metų. Šių kaltinimų nepagrįstumas akivaizdus. Tai aiškus susidorojimas su vienu iš Lietuvos disidentų. Sužlugus politiniams procesams, valdžios organai dabar bando susidoroti su jiems nepatinkančiais žmonėmis, fabrikuodami kriminalines bylas.

    Mes reikalaujame nutraukti šią gėdingą bylą, ir nedelsiant paleisti Romą Ragaišį.
1979 m. sausis

Kun. K. Garuckas
        O. Lukauskaitė-Poškienė
Kun. A. Svarinskas  
    D. Sasnauskienė
Kun. Sig. Tamkevičius     Z. Vanagaitė
Kun. J. Zdebskis
         B. Burauskaitė
Kun. j. Kauneckas
       R. Matulis
Kun. V. Vėlavičius
        V. Bogušis
A. Ragaišienė
            A. Tučkus
J. Volungevičius
        A. Masiulionis
J. Pratusevičius
        P. Cidzikas
V. Bastys
                J. Sasnauskas
V. Varkala
                A. Žilinskas
A. Terleckas
            V. Smolkin
K. Subačius
            L. Šulskienė
V. Šakalys
                I. Gajauskienė
G. Šakalienė
            A. Rožytė
J. Žiemelis
               M. Nikius
J. Petkeviečienė
        L. Laurinskas
J. Petkevičius
            A. Andreika
G. Rickevičius
          I. Ruodytė
M. Jurevičius
            A. Šeduikis
A. Šeduikienė
         A. Paškauskienė
I. Calytis
                I. Žukovskis
204

ŠNIPŲ VERBAVIMAS


    1978.XII. 13 į Valstybės saugumo Šiaulių skyrių buvo iškviestas Irenijus Puščius, Šiaulių autobusų parko vairuotojas. Jaunas saugumietis klausinėjo apie darbą, apie užmokestį, kas patinka, kas ne, kalbėjo draugiškai, kaip daktaras. Po minutės pertraukos paklausė: „Lapkričio 28 d. klauseisi autobuse .Vokiečių banga' laidą?" — „Klausiausi, o ar negalima? Tai kam gamina radijas su trumpomis bangomis, jeigu negalima?" Čekistas aiškino: „Klausytis galima ir reikia, tačiau tik namuose, vienam, o ne kaip tu". Čekistas kalbėjo, kad valdžia nespėja įrengti radijo trukdymo sistemų.

    Lapkričio 28 d. buvo taip. Puščius važiavo autobusu iš Šaulių į Raudėnus, o tranzistorius grojo estradinę muziką, paskui perdavė žinias. Prie vairuotojo priėjės vyriškis pasisveikino ir sako: „Skaudžiai nukentėsi, jei tokios laidos klausysies. Namie klausykis, kiek tik nori, tik ne čia". Vairuotojas paaiškino, kad jo visas gyvenimas už vairo. Pokalbis baigėsi.

    Čekistas vartydamas baudžiamąjį kodeksą, kalbėjo: „Kas kam į ausį sudavė, mūsų nedomina, o tik sunkūs nusikaltimai. Taigi, drauge, nusikaltai, — rašyk pasiaiškinimą ir dar liepė parašyti savo ir šeimos narių biografijas. Kai viskas buvo surašyta, čekistas surinko popierius ir išėjo, kaip sakė, pas viršininką, kad dovanotų kaltę. Paskui vairuotoją nuvedė pas saugumo viršininką. Šis kalbėjo: „Mes tave į kalėjimą pasodinti nenorime — tu būsi mūsų žmogus. Jūsų autoparke buvo streikai. Tu irgi streikavai. Paskutinis streikas buvo 1975.1.1". Vairuotoją tardęs čekistas Večeslanas kalbėjo, kad Puščius turėsiąs „Ladą" ir davė telefono numerį. ..Ateik sutarsime darbo planą". Puščius atsisakė: „Nenoriu bendrauti      per sunkus darbas".

    Po kelių dienų Puščius vėl buvo tardomas apie „LKB Kroniką", apie tikinčiųjų vežimą į Aušros Vartus ir Žemaičių Kalvariją ir kt. Rūstus nepažįstamas čekistas šaukė: „Klausaisi užsienio laidų, skaitai „Kroniką",.apvagi valstybę — pasakysim inspekcijai, atims teises, galėsi eiti griovių kasti!" Reikalvo. kad Puščius surašytų, ką pažysta iš parapijiečių: „Rašyk, rašyk, jei nerašysi — uždarysim į rūsį. Rašyk, kad iš matymo pažįsti Jurevičių ir Vaitkienę." Paskui apsiraminęs čekistas kalba: „Mes
205

negrasinam, nemušam, čia nėra elektrinių kėdžių. Na, pagalvok — iš kur gavai ir kam atidavei „Kroniką" — „Kur aš prisiminsiu!" — atsakė vairuotojas. — „Šiandien neprisimeni, tai apgalvok iki rytojaus: iš kur gavai ir kam atidavei „Kroniką". Mes tave iš bėdos traukime, o tu nenori." Puščiui teko nueiti į saugumą ir gruodžio 19 d. Po tuščio kelių valandų pokalbio saugumietis sako: „Matai, Irenijau, nesakai šiandien, tai dar kartą turėsi ateiti. Gali ir paskambinti, o jei ne, ateisime atsinešti". Puščius neskambino.
K. Aželis

*    *    *


INOS JAŠKŪNAITĖS TARDYMAS

    Š.m. vasario 13 d. iš Vilniaus atvykęs majoras J. Trakimas tardė I. Jaškūnaitę.
    Jis teiravosi, ar ne sunku pragyventi dirbant vien mamai? Iš kur atsirado nauji jos draugai užsienyje? Kaip sužinojo jos adresą? Kodėl atsako į laiškus, kuriuos gauna iš Danijos? Ar pažįsta Ireną? Kur susipažino, ką gali apie ją pasakyti?

    Iš kur Maskvoje sužinojo, su kokiu traukiniu ji atvažiuosianti? Kas lydėjo vaikščiojant po Maskvą?
Ką kalbėjusi su tėveliu per pasimatymą?

    Ar pažįstanti Antaną T. Ar nebuvo jis aplankęs? I. Jaškūnaitė atsakė, kad Antano T. ji nepažįstanti.
    Saugumietis įgrasino niekam apie šį pokalbį nešnekėti.
A. Bylonis

*    *    *


TSRS VYRIAUSYBEI
DĖL A. I. SOLŽENYCINO TREMTIES

    REDAKCIJOS PASTABA: Spausdinadami L. Regelsono straipsnį, norime pažadinti savo tautiečių, ypač inteligentijos, pilietinę drąsą ir gilesnį tarybinės tikrovės apmąstymą.

    Neatsakingieji didžiosios šalies valdytojai! Ilgą jūsų nusikaltimų sąrašą padidino dar vienas.

    Žmogų, viso pasaulio akivaizdoje tapusi Rusijos liaudies sąžinės balsu, jūs prievarta atplėšėte nuo gimtosios žemės; žmogų, kuris visą savo kūrybinį gyvenimą pašventė nesitaikstančiai kovai
206

su melu, jūs apšmeižėte su tokia neapykanta, kokios jau seniai neparodėte mūsų tėvynėje; žmogų, su kurio vardu susiję šviesiausios Rusijos dvasinio atgimimo viltys, jūs apkaltinote tėvynės išdavimu.

    Jį ištrėmė, jūs pažeidėte savus įstatymus, nes pagal jūsų įstatymus už tai, kuo jį apkaltinote, jam turėjo būti paskirta ne tremtis, bet mirtis.

    Jūs nesiryžote jo nužudyti ne todėl, kad esate humaniški, tokie niekada nebuvote. Atrodo, supratote tų seną tiesą, kad dvasinėje kovoje nužudytas priešas daug pavojingesnis už gyvą.

    Kad šitai supratote, yra vienas iš didžiųjų Solženycino nuopelnų.
    Tačiau supratote dar toli gražu ne viską.

    Dar nesupratote, kad, išvydus šviesą „Gulago salynui", jums išmušė lemtinga istorijos valanda. Nuo šiol susumuojami rezultatai to eksperimento, kuriam paskyrėte Rusiją drauge su pavergtomis tautomis; eksperimento, kurio audringos pamokos pasitarnavo kaip didis įspėjimas visai žmonijai, visiems laikams.

    Dar nesupratote, kad Birmos miškas jau pajudėjo, kad susidūrėte su nemaža grupe žmonių, pasirįžusių daugiau nemeluoti, bet prieš jus pakilo dešimtys milijonai nužudytų, nukankintų, išniekintų aukų, kurių krauju jūsų architektai išmaišė cementą to pastato, kuriame mes su jumis dabar gyvename ir kuris pasmerktas sugriūti.

    Ši tiesa jau seniai beldžiasi į mūsų gyvenimą, bet nebuvo kam atverti jai duris. Tai padarė Solženycinas. Nuo šiol istorijos eiga tampa kokybiškai kita, nes į ją įsiveržė nauja ir neįveikiama jėga, prieš kurią visas jūsų nepajėgumas atsiskleis greitai ir neišvengiamai.

    Veltui stengiatės teisintis, kad nespėjote asmeniškai dalyvauti didžiausiose praeities piktadarybėse. Jei, žinodami apie šias piktadarybes, skiriate beveik dievišką pagarbą Leninui, Staliną kaltinante tiktai represijomis prieš partinį aparatą, jei bijodami savo liaudies pykčio, ir toliau saugote paslaptyje ČK-GPU-NKVD archyvus, jei netgi „Gulago salyno" negalite paskelbti — jūs iš tiesų budelių įpėdiniai, susiję su jais solidaria atsakomybe ir išvien su jais atsakingi prieš Dievą ir žmonių giminę.

    Dar daugiau, jūs ne tik įpėdiniai, jūs patys — budeliai.
    Generolas Grigorenko — beprotnamyje. Didysis rusų rašytojas Solženycinas  —  tremtyje.  Akademikui  Sacharovui grasinate
207

samdytais žmogžudžiais. O kiek žmonių per pastaruosius metus pasodinote į kalėjimą vien už tai, kad kalbėjo tiesą!

    „Gulago salynas" — kaltinamasis aktas, kuriuo pradedamas žmonijos teismo procesas prieš jus pradedant tais, kurie sumanė, ir baigiant tais, kurie baigia didį nusikaltimą prieš žmoniją, prasidėjusį 1917 m. lapkričio 7 d.

    Kaltinimo liudininkams jau nebaisūs jūsų kankinimai.
    Gyvuosius jūs galite suimti. Gyvuosius galite uždaryti į beprotnamius, galite nužudyti. Bet kada atgimsta ir sukyla mirusieji, — su jais nieko negalite padaryti.

    Nusikaltėliai! Ką jūs padarėte Rusijai!
    Kai didžioji šalis plūdo kraujuose, kovodama su tautiniu priešu, kai, pagaliau, gavusi laisve, skausmingai ieškojo naujų valstybinio ir socialinio egzistavimo formų, jūs, sąmokslininkų grupė, pasisavinote teisę spręsti liaudies likimą; išdavikiškai užgrobę valdžią, ėmėte kurti savo naują pasaulį, pagrįstą melu ir prievarta.

    Jūs, paskelbę „taiką tautoms", — pradėjote kovą prieš savo tautą. Laikėte žmones savo priešais ne tik už tai, kad jie jums pasipriešino, bet ir už tai, kad jie priklausė tam tikrai klasei, luomui, tautybei, tikybai, nežiūrint, ar jie buvo moterys, vaikai, bejėgiai invalidai ar seneliai.

    Jūs davę valstiečiams žemę, apgavote, kadangi tai reiškė „duoną — valstybei". Greit ir žemę atėmėte.

    Paskelbėte „taiką lūšnoms, karą rūmams" ir, užgrobę sau rūmus, per dešimt metų pradėtoje tokią kovą prieš lūšnas, kokios žmonija nežinojo.

    Paskelbę „proletariato diktatūrą", — atėmėte iš dirbančiųjų net mažiausią galimybę kovoti dėl darbo sąlygų pagerinimo. Taip juos eksploatuojate, kad jie apie tai nesapnavo iki revoliucijos.

    Paskelbę „sąžinės laisvę", tuojau ėmėte naikinti ir dusinti Bažnyčią — brangiausią Rusijos turtą, jos gyvą sielą, jos motinišką prieglobstį, jos šventųjų šventumą.

    Niekas, kas žmogiška, jums nebuvo šventa, išskyrus jūsų svaičiojimus, dėl kurių įgyvendinimo iš pat pradžių buvote pasiruošę užlieti pasaulį kraujo srovėmis.

    Gana vadinti jus svajotojais-idealistais. Per brangiai kainavo jūsų svajonės žmonijai. Metas patraukti jus atsakomybėn už tą istorinę praktiką, kurioje įsikūnijo jūsų svajonės.

    Jus  perspėjo,   kad   einate   klaidingu   ir  pavojingu   keliu.
208

Prisiminkite pranašingus perspėjimus jūsų pačių mąstytojų — Berdiajevo, Bulgakovo. Jų idėjų mirtinai bijojote. Prisiminkite jūsų pačių protėvio — Plechanovo įspėjimus. Prisiminkite blaivesnių jūsų pačių frakcininkų pasipriešinimą.

   
Jūs likote kurti, fanatiškai užsispyrę.
    Kai išplėtėte savo piktadarybes visoje šalyje, išgirdote rūsčius Bažnyčios Patriarko kaltinimus, kuriuose susijungė Dievo balsas su liaudies sąžinės balsu. Visa tikinčioji liaudis buvo įsitikinusi, kad jūs klastingai nužudėte Patriarką. Nužudėte tada, kai šis jau nekėlė jums jokios politinės grėsmės.

    Niekas nesustabdė ir neįkrėtė jums proto: nei jūsų rėžimo aukų dvasios didybė, nei milžiniškų šalies sričių išmirimas, nei bedugnė našlaičių ašarų jūra, nei sausra, nei maras.

    Jūs, įžūlūs sukilėliai prieš Dievą, ir toliau liejote kraują, vykdėte nusikaltimą po nusikaltimo!

    Jūs, bandydami sukurti vaikų laime brolių krauju, ėjote Kaino keliu, sukilę prieš Dievą ir Tėvynę.

    Tegu paralyžius, kuriuo Dievas nubaudė jūsų pirmąjį vadą, būna jums pranašiškas pirmavaizdis to dvasinio paralyžiaus, kuris dabar neišvengiamai jus visus kausto.

    Praliejote Abelio kraują, — susidorojote su bejėgiais dvasininkais ir vienuoliais, kurių visa kaltė buvo ta, kad jie, sekdami pirmaisiais rusų šventaisiais bei Rusijos žemės globėjais — kankiniais Borisu ir Glebu — pasirinko geriau mirtį, negu žodžiu ar darbu dalyvauti kruviname vidaus kare, kurį jūs, brolžudiškai išplėtėte rusų žemėje.

    Prisiminkite savo susidorojimą su Geto sūnumis, su dešimtimis milijonų geriausių Rusijos žemdirbių. Prisiminkite dabar valgydami amerikiečių duoną.

    Prisiminkite, kaip iš pat pradžių jūsų gelmėse gimė ČK — šis vėžio auglys, juodasis ordenas su kruvinai sentimentaliu mistiku priešakyje, ši valstybė valstybėje, nepavaldi jokiai, netgi jūsų partinei kontrolei. Ar nesudrebės pasaulis, kai atsiskleis paslaptys šio ordeno, kurio gelmės iš tiesų buvo pragaras žemėje!

    Žinokite — nieko nėra paslėpto, kas neišaiškėtų!

    Prisiminkite tą baisią grėsmę žmonijai, kuri iškilo, kai jūs, visada apgaulingi, savanaudžiai ir neprincipingi užsienio politikoje, sumanėte sudaryti sąjungą su fašizmu ir pasidalyti su juo pasaulį. ^ Stalinas ir Hitleris, NKVD ir GESTAPAS, sujungti į visumą — ši košmariška šmėkla vos netapo istorine realybe.
209

    Tačiau, nežiūrint visų jūsų pastangų, Rusija dar nebuvo nugalėta. Per daug stipri pasirodė jos siela ir kūnas, subrendę per dešimt amžių. Hitleris, matyt, geriau už jus suprato, prieš ką kovoja. Kaip jūs tada išsigandote?! Kaip drebėjo jūsų vado balsas?! Jis staiga prisiminė, jog tie, kuriuos jis milijonais naikino ir paniekinamai vadino „sraigteliais", iš tiesų „brangūs broliai ir seserys ..." j

    Jūs pralaimėjote kare su fašizmu, pasirodėte nepajėgūs dvasiniu, ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Tačiau ant pražūties ribos nubudo Rusija ir, motinų palaiminimo saugoma, nubudusio tautinio jausmo įkvėpta, dar kartą įvykdė savo istorinę misiją, ir išgelbėjo žmoniją nuo tos socializmo formos, kurią dabar vadina „ruduoju maru". O ar nesusimąstėte, kaip jus pavadins?

    Savo vargu Rusija išnešė iš ugnies ir jus, savo parazitus, naikinančius jos galingą kūną ir apnuodijusius jos daug kentėjusią sielą.

    Dar nepasibaigė karas, o jūs pradėjote susidoroti su nugalėtojais. Tuos kurie nešė Europos keliais išsivadavimo vėliavą, privertėte, kaip egiptiečių vergus faraonų epochoje, lagerių prižiūrėtojų lazdomis daužomus, „kurti didžiąsias komunizmo statybas".

    Nepribaigtus vokiečių koncentracijos stovyklų kalinius jūs tiesiog perkėlėte į tarybines koncentracijos stovyklas. NKVD kankinimų kamerose jų laukė trofėjinės kankinimų mašinos, su kuriomis jie jau buvo susipažinę gestape.

    Ypatingas ir neregėtas pasaulis tuo metu buvo „Gulago salynas". Šiame kunkuliuojančiame katile, nematomai jums, akliems vadams, kuriantis tikrus tautinės ateities ir gal būt viso pasaulio atgimimo pagrindus.

    O tuo metu jums nedavė ramybės nacistiniai laurai. Sumanėte jums pavaldžioje pasaulio dalyje „galutinai išspręsti žydų klausimą". Prisiminkite gydytojus, nuo kurio prasidėjo jūsų sukurtojo tarptautinio žydų sąmokslo sutriuškinimo operacija. Jūs norėjote įteigti rusų tautai tą klaidingą idėją, kad svarbiausia kaltė už praeities nusikaltimus ir vargus tenka ne jums ir ne pačiai rusų tautai, o žydams, primetusiems Rusijai savo piktą valią. Visiems bus atlyginta pagal darbus. Jei žydų jūsų leninėje gvardijoje buvo daug, tai ir jiems bus atlyginta lygiai kaip ir visiems kitiems. Tik atpirkimo ožiu visiems žydai nebus. Nesitikėkite! Už savo nusikaltimus atsakysite patys!
210

    Prisiminkite, stabmeldžiai, koks niūrus įniršis apėmė visus, kai pasirodė, jog „žmonijos švyturys", vienintelis žmogus komunistiniame lageryje, turėjo teisę daryti kažkokius sprendimus, sudievintas stabas, kuriam jūs patikėjote savo sielas ir sąžines, pasirodė tokia pat žemės dulkė, kaip ir jūs visi. Kaip skelbia legenda, savo ištikimų bendražygių prismaugtas, iškeliavo: kūnu — prie savo pirmtako mauzoliejuje, siela — į Dievo teismą!

    Prisiminkite tuos tūkstančius sutraiškytų ir sutryptų žmonių, kurie tapo šio kruvino Kūjo pomirtine auka. Tarsi dar jų buvo maža gyvam esant!

    — Kaip toliau gyventi? Kaip gyventi be jo? — klausinėjote patys save.
    Štai — gyvename!

    Praėjo keli metai. Tankais ir aviacija numalšinę sukilimus bei streikus stambiausiuose lageriuose, pagaliau nusprendėte, jog vergiškas . darbas neefektyvus. Nepatogu gyventi pastovioje mirtinoje vienas kito baimėje. Pradėjote apkarpytą reabilitaciją. Iš visos nusikalstamos praeities atskleidėte tik Stalino represijas prieš jam nepatikusius partinius vadovus.

    Ėmėtės beviltiško bandymo galvanizuoti dvasinį lavoną, į kurį jau pavirtusi jūsų sekta: bandėte grįžti nuo Stalino — prie Lenino, nuo reakcijos — prie jūsų neilgaamžės istorijos „aukso amžiaus".
Šmėkštelėjo apdėvėti filmai. Prisiminkite „Internacionalą". Valstybinis himnas tapo „daina be žodžių". Vėl, kaip valdant Leninui, ėmėte uždarinėti ir griauti bažnyčias, o jūsų juokdariškas karalius sutrypė batais Generalinėje Asamblėjoje ir šmėžavo meno parodose.

    Kažkaip sykį, papiovę visus gyvulius, jūs vieną sezoną vos nepasivijote Amerikos pagal mėsos gamybą, o paskui, atitraukę nuo mokslo bei tarnybos studentus ir kareivius, pasiuntėte karštligiškai arti tų žemių, kurias prieš penkiasdešimt metų ramiai bei įtikinančiai buvo pradėjęs įsisavinti Stolypinas — dabar Rusija būtų pasaulio aruodas!

    Galėtume maitinti Indiją, o dabar kabome patys Amerikai ant sprando!

    Būtume paviję Ameriką netgi mokslu ir ekonomika, jei vėl ne jūsų revoliucija, nutraukusi audringą ekonominį vystymąsį, išžudžiusi inžinierius ir mokslininkus, sukūrusi bjaurią ir netalentingą ūkininkavimo sistemą.

    Kokia humaniška jūsų užsienio politika, tegu geriau papasako-
211

ja Vengrija su Čekoslovaikja . . .

    Na, o tiems, kurie rimtai suprato kalbas apie demokratizaciją, kurie rimtai nusprendė, kad juos laiko žmonėmis, atsakingais už savo visuomenės bei valstybės likimus, — tiems atsivėrė beprotnamiai. Atviri ir dabar. /

    Štai ir visa jūsų istorija.
    Septynerius, o tiksliau, penkerius metus — Leninas, 28 -Stalinas,  metus  —  Malenkovas,   10  —  Chruščiovas, o jūs, dabartiniai, — 10. Ir visi jūs vienas kitą niekinate. Belieka vienas Leninas, nes ir jus įpėdiniai tikrai niekins.
Štai tie penkeri, pirmieji penkeri metai — visa, kuo jūs bandote didžiuotis — jie patys baisiausi. Gana sekti pasakas apie išgarsintą Lenino žmoniškumą. Jis buvo pirmasis apgavikas ir prievartautojas ir visų pasekėjų mokytojas. Melas ir prievarta trykšta iš kiekvienos jo raštų eilutės, iš kiekvieno dekreto, iš kiekvieno jo pasirašyto mirties nuosprendžio ir masinio teroro įsakymo.

    O kuo jūs laikotės?
    Užsienio politikoje — primityvia demagogija ir grubia karine galia; vidaus — baimės bei melo tradicijomis, giliai įaugusiomis į tarybinio žmogaus sielą.

    Šiuo pagrindu, susijungė su gudragalviais politikais, apgaudinėjusiais savo tautą ir pažeidžiančiais demokratijos principus, norite sukurti visai žmonijai „taiką ir saugumą"?

    Tik kas, jus pažįstantis, patikės jūsų nuoširdumu?
    Gerai darote, kad bijote, tiktai nepakankamai bijote! Savo pašonėje išauginote ir pagirdėte pabaisą, pasirengusią praryti visą pasaulį, o pirmiausia — Rusiją. Apie ką jūs dabar galvojate, Kinijoje matydami jūsų pačių kruvinos istorijos pakartojimą? Dar vis kabinamės už marksistinių dogmų,kuriomis ir patys mažai tikite?    

    Nejau rimtai rengiatės su komunistiniais šūkiais pasitikti einančią prieš jus kariauti komunistine Kiniją? Su Lenino tomeliais prieš Lenino tomelius? Atvirai prisipažinkime — jie kur kas artimesni realiajam Leninui, negu jūs.

    Jūsų ideologija jau tapo negyva fraze net jums patiems. Jūsų absurdiška ištikimybė nusikalstamai praeičiai, kurios jau seniai metas atsisakyti. — demaskuoja ją visiškai ir galutinai. Visa tai suriša jums rankas ir kojas, ir skatina daryti vieną valstybinę klaidą po kitos.

    Jūsų ekonomika — aklavietėje. Slegiama valstybinės-partinės
212

biurokratijos, mokslinė ir techninė kūryba dūsta. Armija, nejsisavi-nus aukšto tikslo, negali nugalėti. Visa šalis apimta baimės ir neapykantos dvasia.

    Kas tik nesistengs smeigti peilio į Rusijos nugarą, jei prasidės karas su Kinija? Kas savanoriškai išties pagalbos ranką?

    Kritišką istorijos minute jūs užimate aukštą ir atsakingą postą. Raskite savyje jėgos apsigalvoti ir, nesižavėdami melagingais pačių sukurtais mitais, pažiūrėti tiesiai į akis!

    Nežudykite Rusijos!
    Neužtraukite ant jos tautų pykčio!

    Jei karas su Kinija neišvengiamas, tai, kol dar yra laiko, leiskite liaudies sielai apsivalyti prieš didį ir baisų išbandymą!

    Gražinkite Solženyciną!
    Paskelbkite „Gulago salyną"!

    Baikite piudyti žmones, sakančius tiesą!
    Suteikite liaudžiai pilietines laisves ir ūkininkavimo iniciatyvą dėl visuomeninės sąmonės ir sveikos ekonomikos atgimimo!

    Ir štai ką dar turime jums pasakyti, — nes kas pasakys jums apie tai?

    Žinokite kiekvieno jūsų siela, kokia didele nuodėme ji būtų apsunkinta, yra Dievui didesnė brangenybė už viso pasaulio lobius.

    Prisiminkite motinų palaiminimą, prisiminkite gimtos žemės palaiminimą, prisiminkite, kokios trumpos likusios jūsų gyvenimo dienos!

    Gal kai kas iš jūsų susimąstys: o vis tiktai ar nėra virš mūsų Tėvo, Kuriam turėsime atsakyti už viską? Neabejokite — yra! Ir paklaus, ir atsakysite. Dar ne vėlu.
   
Atimkite Rusiją iš Kaino ir atiduokite ją Dievui, nes Abelio kraujas šaukia iš žemės . . .
L. L. Regelsonas
Maskva, 1974.11.17.
213

KRUVINI
BOLŠEVIKŲ DARBAI

    1941 m. birželio 22 d. prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Lietuvos vakarinius rajonus per kelias dienas išlaisvino vokiečių kariuomenė. Kauno miestą išlaisvino lietuviai partizanai. Kai į miestą įžygiavo vokiečių kariuomenė, mieste jau buvo ramu. Kauno miesto stotį radijo stotį valdė karo komendantūra. Kaune karo komendantas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Bobelis. Jis per radiją kreipėsi į dar neišvaduotų Lietuvos rajonų šaulius ir visus gyventojus imtis ginklo ir vaduoti Lietuvą nuo bolševikų, kurie traukė į rytus, bet šiaurės Lietuvos rajonai dar buvo jų valdžioje.

    Išgirdę per radiją Kauno karo komendanto raginimus, Juodupės valsčiaus ir Juodupės fabriko komunistai ir komjaunuoliai surinko iš gyventojų radijo aparatus, kad jie negalėtų klausytis žinių. Tada prasidėjo vietinių šaulių organizacijos narių areštai. Per vieną dieną Juodupės valsčiuje buvo areštuoti šie šauliai:
1. Balčiūnas Antanas, Mandagiškio km
2. Balčiūnas Ignas, Mandagiškio km
3. Bulovas Pranas, Juodupės m.
4. Kanopa, Pranas, Reimeikių km. «
5. Kalpokas Vladas, Juodupės m.
6. Mažeikis Pranas, Armonių km.
7. Meliūnas Jurgis, Onuškio m.
8. Piekauskas Viktoras, Juodupės m.
9. Rinkevičius Juozas, Prūselių km.
10. Stelionis Jonas, Skirdulių km.
11. Šukys Vladas, Užubalių km.
12. Vasiliauskas Balys, Juodupės m.
13. Žindulis Jonas, Didsodės km.

    Suimtuosius bolševikai uždarė Juodupės valsčiaus daboklėje. Kelias dienas nedavė jiems nė maisto, nei vandens ir neprileido net šeimos narių. Juodupės valsčiaus bolševikai, matydami, kad nebetoli vokiečių kariuomenė, 1941 m. birželio 29 d. susirinko pas to miestelio gyventoją bolševiką Milaknį Antanąįaptarti pasitraukimo plano. Pasitarimas truko visą dieną ir baigėsi po vidurnakčio. Pasitarimo metu Juodupės valsčiaus partorgo pareigas ėjęs
214

Talius Steponas pasakė, kad yra gautas nurodymas iš Rokiškio apskrities partijos komiteto sekretoriaus Paradausko (Paradauskas dabar dirba Lietuvos CK) sunaikinti 13 areštuotų šaulių. Tame bolševikų pasitarime dalyvavo šie bolševikai:
1. Skruodis Steponas, dabar gyv. Kaune, Būgos 22
2. Talius Steponas, d. g. Rokiškio m.
3. Patapovas Abrasimas, d. g. Juodupės m.
4. Patapovas Aksionas, d. g. Klaipėdoje
5. Milaknis Antanas, d. g. Juodupėje
6. Kundelis Jonas, karo metu žuvęs
7. Margevičius Vytautas, k. m. ž.
8. Belovas Mykolas, k. m. ž.
9. Siližinskas Juozas, k. m. ž.
10. Kastanauskas, d. g. Zarasuose
11. Deksnys Juozas, d. g. Kupiškyje
12. Stainys Kazys, k. m. ž.
13. Šlekys Juozas, k. m. ž.
14. Pilipavičius Petras, k. m. ž.
15. Pilipavičius Juozas, miręs
16. Garška Adolfas, d. g. Rokiškyje

    Taliaus pasiūlymui visi pritarė. Baigę pasitarimą, atsinešė iš išplėštos parduotuvės daug degtinės, visi prisigėrė ir nuėjo žudyti suimtųjų šaulių. Pirmiausia Talius iššaukdavo iš kameros auką, kiti surišdavo rankas užpakalyje ir nuvesdavo į greta esančią malkinę. Tenai girti, siuto apimti, bolševikai puldavo kas su durtuvu, kas su kirviu, kas su šautuvu ir greit pribaigdavo auką. Vieną nužudę, atsivesdavo kitą. Ir tol siautė, kol visos aukos buvo nužudytos. Bežiūrint išaušo diena. Trylikos aukų lavonus malkinėje sukrovė į krūvą ir, apkloję šiaudais, žudikai nuėjo ilsėtis. Trisdešimtosios dienos naktį, paėmę iš fabriko „Nemunas" vežiko arklį, sukrovė visus lavonus ir, nuvežė į Padubio mišką, paslėpė po šakomis. Išaušus dienai, bolševikai, viską palikę, pasitraukė į Rusijos gilumą.

    Kitą dieną į Juodupės miestelį jau įžengė vokiečių kariuomenė. Į miestelį susirinko aplinkiniai gyventojai. Susirinko nužudytųjų šeimos ir artimieji. Niekas nežinojo, ką bolševikai padarė suimtiesiems šauliams Netrukus, prie susirinkusių žmonių atėjęs fabriko  vežėjas   Rudzeikis,   paaiškino,   kad  bolševikai,  prieš
215

pabėgdami, buvo iš jo paėmę arklį su vežimu. Jam buvo įdomu, kam prireikė pakinkyto arklio vidurnaktį. Padavęs arklį, jis iš
valsčiaus kiemo išvažiavo pakrautas ir brezentu uždengtas vežimas, kurį lydėjo apie dešimt ginkluotų vyrų. Vežimas pasalomis nuvažiavęs Padubio miško link.

    Mokytojas Kapenas Antanas pasiūlė žmonėms eiti į Padubio mišką ieškoti šaulių lavonų, tačiau žmonės netikėjo, kad bolševikai galėjo nužudyti nekaltus žmones ir nenorėjo eiti. Tačiau visos abejonės tuojau dingo, kai vežėjas Rudzys papasakojo, kad, kai bolševikai jam sugražino arklį ir vežimą, vežime buvo daug kraujo. Tada jau niekas neabejojo. Visi nuėjo į mišką ieškoti lavonų. Netrukus pasigirdo pilnas siaubo Prakapavičiaus Antano šauksmas — jis pirmasis pamatų po žabų krūva žiauriai nukankintus lavonus. Visi subėgę į šauksmo vietą, išvydo žiaurų reginį. Kaimynai ir šeimos nariai nužudytuosius atpažino tik iš drabužių bei avalynės. Kai kurie lavonai buvo be batų: geresnę avalynę bolševikai pasiėmė.

    Tada Povilavičius Kazys, Lingė Pranas parėjo namo, pakinkė arklius ir atvažiavo vežti lavonų. Sukrovę į vežimus, lavonus nuvežė į šaulių namus. Trys dienas gulėjo pašarvoti trylika kankinių. Žmonių voros ėjo pažiūrėti bolševikų piktadarybių. Kiekvienas mintyse prakeikė raudonąjį terorą.

    Po trijų dienų įvyko šaulių kankinių laidotuvės Juodupės parapijos kainėse. Laidotuvėse dalyvavo Juodupės parapijos klebonas Jonas Bubąs (dabar miręs). Jis pasakė pamokslą ir pakvietė žmones iš kartos į kartą perduoti žmonėms šį žiaurų bolševikų nusikaltimą. Mes, tos kartos žmonės, matę tą įvykį, čia ir norime papasakoti mūsų jaunimui.

    Ir dabar Juodupės kapinėse nebilus kapas su trylika pasvirusių kryželių visiems primena kruvinus bolševikų darbus.
Bolševikai neleidžia ant kryželių užrašyti nužudytųjų pavardžių. Vaikams ir svetimiems žmonėms jie dabar aiškina, kad ten palaidoti karo metu žuvę kareiviai. Jie bėga nuo tiesos, bet nesiseka: kai kas iš drąsesniųjų išdrįsta likusiems gyviems bolševikams-žudikams priminti jų piktadarybes.

    A. Milaknis (pas kurį vyko pasitarimas), nespėjo pabėgti į Rusiją. Latvijoje buvo pagautas. Atvežtas į Juodupę jis aiškino, kad žudynėse nedalyvavęs. Tą patį tvirtino ir jo šeimos nariai. Jis
216

smulkiai papasakojo, kaip viskas vyko. Pagal Milaknio žodžius, žiauriausias buvęs S. Skruodis. Jis pirmasis puldavęs auką, išsukinėdavo rankas ir kojas, nuaudavo batus. Tada kiti žudikai laužydavo pirštus, pjaustydavo liežuvius, su šautuvų buožėmis išmušdavo dantis, su durtuvais išdurdavo akis.

Visi žudikai girtuokliavo pas Milaknį. Žudyti išeidavo į valsčiaus daboklę po keturis. Nužudę keletą aukų, vėl grįždavo grituokliauti, o kiti eidavo naujoms žudynėms. Sugrįžę linksmai pasakodavo, kaip jie žudę,* didžiavosi pralenkę vienas kitą žiaurumu.

A. Milaknis buvo nuteistas kalėjimo bausme. Nuo bolševikų teroro žuvę vyrai buvo visų gerbiami tautos sūnūs. Amžina jiems pagarba!
V. Ardenis

*    *    *


        BROLIŲ KANČIAI

      Dienom, naktim aš kankinuos:
    Nejaugi niekas nežinos?
    Nejaugi viskas užsimirš,
    Ar iškreiptu aidu pavirs?
    Šviesi saulužė neprabils,
    O tamsią naktį nepakils
    Audrą, perkūnais nešina,
    Žaibų tviskėjimo pilna?!
    Ar girių gelmės neprašneks,
    Ar akys ežerų užaks,
    Akmuo tylės prie pakelės,
    Ar marios skundo neišleis? . .

      Nejaugi aimanos skriaudos
    Išnyks, užslops ant visados?
    Nejau be žado, be minties.
    Šalta ramybė užmaršties
    Užviešpataus galutinai?

      Tai kalinio kraupi rauda
     Į dangų aidi visada . . .
217

     Tautietį klausia, — Ar gyva
    Dvasia tų pilkapių aukštų?
    Gal jau kaip užguiti vergai
    Save nuvertinom pigiai?
    Ir, trypdami kapus tėvų,
    Mes ieškome naujų dievų?

      Jei sūnūs motiną parduos,
    Už Judo grašį atiduos —

    Išsisklaidys darni šeima . . .
    Tik pamotė gudri, pikta
    Prie mūsų židinio jaukaus
    Su botagu šeimininkaus.
    Tada jau niekas netikės,
    Kad kaltas skolą užmokės . . .

      Ir jų minias kankino ten:
    Teisybės pasmerktos vardan —
    į dujų kameras sugrūdo . . .
    Bet ne mažiau nužudė čia
    Ledinė Sibiro kančia,
    Beviltis ilgesys namų,
    Žiaurumas požemių tamsių,
    Kur bolševikai sužvėrėję
    Taurių lietuvių kraują gėrė.

      Lenkiuos prieš Lermontovo „Mcyri",
    Baladė ta, lyg perlas žėri,
    Tarp kūrinių kilnaus poeto.
    Tiek daug širdies į ją įdėta!
    Tokia jėga jos begalinė:
    Kaip ilgesys namų, gimtinės,
    Kaip laisvės netekimo skausmas,
    Gilaus nusivylimo jausmas.
    Bet šis herojus pramanytas, —
    Jeigu ne tas, siužetas kitas
    Poeto širdyje atgytų.

      O kad šiandieną pamėgintų
    Kas nors paliesti žaizdą gyvą! . .
    Nublokšti skraiste nevalyvą
    Nuo atminimo tų herojų,
    Kuriuos despotai sudorojo.
    Kurių nežinomas net kapas, —
    Taiga po maumedžiais jį slepia . . .
    Juos ryja tundrų klampūs liūnai,
    Po anglių klodais liko kūnai.
    Ne pasakų tai karaliūnai,
    Ne milžinai iš Naglio kalno —
    Tai Lietuvos vaikai ten šaunūs.
    Jie mūsų broliai, vyrai, sūnūs.
    Nelygią kovą jie kovojo,
    Galingi priešai juos teriojo.
    Per audrą kėlėsi ir krito,
    Jie dūžo į uolas granito.
    Kovos lauke nepasitraukė,
    Pasigailėjimo nelaukė.

      Vėl turime naujus Pilėnus . . .
    Tad nepamirškime nė vienas
    Tų kurie už laisvę ir idėją
    Gyvenimo atsižadėjo.

      Ašigalio speiguos jie miega —
    Aplink naktis, pūga ir sniegas,
    Ir mirgančių pašvaisčių šokis,
    Šiaurinių dvasių piktas juokas,
    Ten vandenynas lediniuotas,
    Uralo vėjas nežabotas
    Didingą „Requiem" jiems groja —
    O jie — pavasarį sapnuoja . . .
A. Varūnas
219

GĖDINGIAUSIAS
TARYBŲ SĄJUNGOS KARAS


(TSRS — Suomijos karo 40-mečiui)
    Tarybinės politikos apologetai — tiek valstybės vadovai, tiek žurnalistai ar eiliniai agitatoriai — kartais teigia, kad Tarybų Sąjunga niekada nekariavo agresyvių karų, kad ši šalis niekada nėra pasikėsinusi į svetimos šalies teritoriją, kad visi jos karai, išprovokuoti kitų, buvo ginybinio pobūdžio. O per neilgą šios valstybės egzistavimo laiką — 62 metus — kariauti jai teko nemažai.

    Šiuo metu Tarybų Sąjungoje išleista gana daug atsiminimų, ypač serijoje „Vojennyje memuary" („karo memuarai"). Rašo nusenę maršalai, generolai ir žemesnio rango karininkai, rašo pėstininkai, tankystai, lakūnai, žvalgai. Neiškentė ir pats Brežnevas. Jis skaitytojus „pradžiugino" savo „Mažąja žeme". Smulkiai aprašyti visi karai, pradedant pirmuoju pasauliniu. Bet ar visi?

    Tarybų Sąjungai teko kariauti vieną gana sunkų ir kruviną karą, apie kurį jokioj memuarinėj literatūroj nėra nei eilutės. Tai 1939-1940 metų Tarybų Sąjungos — Suomijos karas.

    Daug duotų tarybiniai vaSovai, kad pasaulis galėtų tą karą užmiršti. Net ir didžiausi Tarybų Sąjungos bičiuliai turi pripažinti, kad agresorius — tarybinė pusė, kad Tarybų Sąjungą pateisinančių aplinkybių nėra ir negali būti.

    O vis bandoma pasiteisinti. Pavartykite tarybines enciklopedijas, kai kurias akademines TSRS istorijos studijas, tarybinės diplomatijos istorijas — ir jūs rasite apgailėtinus kaltinimus savo kaltę suversti nekaltam, net bandymus apkaltinti Suomiją agresija prieš savo rytų kaimyną. Tik pagalvokite — keturių milijonų gyventojų valstybėlė norėjo užpulti pusantro šimto milijonų rytų gigantą, neturintį duonos, avalynės, neturintį butų ir normalių gyvenimo sąlygų, bet per akis turintį tankų, aviacijos, artilerijos ir visą, kas skirta žudyti svetimos šalies žmonėms! Paimkite pieštuką ir paskaičiuokite: tuo metu vienam suomiui teko apie 40 rusų, tad ar Suomija grėsė Tarybų Sąjungos šiaurės vakarams?!

    Šiemet sukanka 40 metų nuo to karo pradžios. Suomių tautos žygdarbis neturi būti užmirštas. Bent ši trumpa apžvalga tebus mūsų pagarba suomiams, kritusiems nelygioje kovoje prieš mūsų bendrą priešą.
220


    Tarybų Sąjunga, pati didžiausia savo teritorija pasaulio valstybė ir viena iš didžiausių pagal gyventojų skaičių, pakvipus Europoje paraku, staiga pajuto, kad jos vakarinis pakraštys — Leningradas ir jo apylinkės yra nesaugūs. Tad ji 1938 m. balandžio mėn. Suomijai pasiūlė pasirašyti savitarpio pagalbos paktą. Suomija ryžtingai atsisakė, todėl, kad: 1. Suomijai niekas negrėsė, išskyrus pačią Tarybų Sąjungą, kurios ginkluotosios pajėgos augo ir stiprėjo su kiekviena diena. 2. Tarybų Sąjungoje ir Suomijoje — visai skirtingos santvarkos, todėl siūloma „draugystė" atrodytų daugiau negu keista. 3. Jau metai laiko, kaip Tarybų Sąjungoje siautėja seniai nematyta represija ir žudynių banga, kurią pradėjo liūdnai pagarsėjęs Ježovas. Tad valstybei, kurioje gerbiamas ir teisėtumas, ir žmogaus laisvė, su tokiu kaimynu nepakeliui.

    Gavusi neigiamą atsakymą. Tarybų Sąjunga pradėjo labai stiprinti Leningrado karinės apygardos galią. Dėl to ir Suomija buvo priversta dar labiau modernizuoti savo Manerheimo liniją — galingą ginybinę sistemą, sukurtą Karelų sąsmaukoje.

    1939 m. kovo mėn. Tarybų Sąjunga vėl Suomijai pateikė reikalavimą, kad ši išnuomotų jai Sursario (Golando), Lavansario, Seiskario ir Tiurinsario salas. Kaip ir galima buvo tikėtis, Suomijos vyriausybė ryžtingai atsisakė sėstis prie derybų stalo.

    1939 m. spalio 14 d. tarybinė vyriausybė vėl nustebino suomius savo įžūlumu: ji pareikalavo, kad Suomija jai 30-čiai metų išnuomotų Hanko uostą, esantį į vakarus nuo Helsinkio, perduotų jai minėtas keturias salas ir dar priedo Bjerkės salą ir dalį Karelų sąsmaukos mainais į tarybinės Karelijos teritorijas, esančias Rebolo ir Poros ežerų rajone. Tarybų Sąjunga pretendavo į 2761 km mainais 5523 km tarybinės teritorijos. Savo reikalavimus ji grindė tuo, kad Suomijos siena yra tik už 32 km nuo Leningrado, kurio strateginę reikšmę sunku pervertinti. Suomijos vyriausybė atsakė visai nesiruošianti prekiauti savo tėvynės teritorija.

    Petras 1 savo vardu pavadintą miestą įkūrė nuo seno suomių ir jiems giminingų genčių gyventoje teritorijoje. Ir šiuolaikinėje Leningrado srityje kur ne kur dar galima rasti suomių, vepsų ir kitų ugrosuomių tautybių kaimų. Ir štai štai tikrieji šios žemės šeimininkai turi trauktis nuo šio miesto     įsibrovėlio.

    Matant, į kur krypsta įvykiai Suomijoje, buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Ir Raudonoji armija, ir Suomijos ginkluotosios pajėgos buvo pasirengusios. Jei galima tikėti tarybiniais šaltiniais, tuo metu Suomija turėjo apie 600.000 karių, 60 tankų, 29
221

karo laivus, 270 kovos lėktuvų. Ginkluotosioms pajėgoms vadovavo maršalas K. Manerheimas.

    1939 m. lapkričio 30 d. rytą Raudonoji armija pradėjo puolimą nuo Berenco jūros iki Suomių įlankos. Iš pradžių Tarybų Sąjunga metė į mūšį 16 pėstininkų divizijų, tankų korpusą, 3 atskiras tankų brigadas, 13 artilerijos pulkų. Jiems aktyviai padėjo aviacija ir Baltijos laivynas.

    Pagrindinis smūgis buvo smogtas į Karelų sąsmauką. Šioms grupuotėms vadovavo K. Mereckovas. Leningrado karinės apygardos pajėgos per pirmą mėn. sugebėjo priartėti tik prie pagrindinės Manerheimo linijos prieigų.

    Prasidėjus karo veiksmams, rusai šaukė: „Mes tuos suomius užmėtysim kepurėmis!" Bet vietoje lengvos pergalės Raudonoji armija sutiko nepaprastą suomių pasipriešinimą. Visi vyrai ir net moterys stojo prie ginklo ir veržėsi į mūšį, kad apgintų savo brangiąją žemę. Aš sakau brangiąją žemę ne tik patriotine, bet ir tiesiogine prasme. Mat nors Suomija ir nemaža, bet didesnę šios šalies dalį užima miškai, pelkės, ežerai ir uolynai. Geros dirbamos žemės nedaug, o geriausia žemė, teisingiau, Suomijos aruodas ir buvo tose teritorijose, kurių reikalavo rusai ir į kurias dabar veržėsi jų ordos. Tad galima suprasti suomių ryžtą ir pasišventimą, ginant tėvų kraštą. Nusileisdami priešui gyvąja jėga, tankų artilerijos ir aviacijos kiekiui, suomiai keleriopai viršijo grobikus savo narsa ir pasiaukojimu. Gerai ginkluotos, puikiai paruoštos, disciplinuotos, aprūpintos maistu, tvarkingai aprengtos ir apautos suomių armijos karys atstodavo kelis, o gal ir keliolika alkanų, menkai aprengtų ir apautų, nežinia už ką kovojančių rusų karių. Rusams pakilus atakon, jie nebėgdavo, o kaudavosi iki paskutinio atodūsio. Rusams priartėjus prie pat apkasų, jie mesdavo į šalį šautuvą ar automatą ir imdavo į rankas suomišką peilį — pukko, kurį kiekvienas suomis meistriškai valdo, puldavo į rusų gretas ir kaip pasakų didvyriai pradėdavo guldyti neapkenčiamus grobikus.

    Įžengus kokiam rusų daliniui į mišką, juos pasitikdavo stipri kulkosvaidžių ugnis. Jauni vyrai ir net merginos kas keliasdešimt metrų medžiuose įsitaisydavo „gandralizdžius", į kuriuos įsikelda-vo kulkosvaidžius ir pakankamai šovinių. Jie šaudydavo į priešą tol, kol pasalūnė kulka nutraukdavo jų gyvybės siūlą. Bet už kelių dešimčių metrų rusus pasitikdavo kitas šaulys, toliau dar vienas . . . Tai buvo tikri mirtininkai, nelyginant japonų kamikadzės, nes iš užduoties nė vienas jų negrįždavo.
222

Kartais įžengus rusams į mišką, niekas jų nešaudydavo, ir jie ramiai galėdavo skverbtis tolyn. Tik staiga ant jų galvų pradėdavo virsti medžiai: mat suomiai prieš rusų ataką iš anksto įpiaudavo medžius.

    Degė žemė po grobikų kojomis. Dešimtys, šimtai tūkstančių priešų Kalevalos žemėje rado sau kapus. Suomiai rodė heroizmo ir pasiaukojimo stebuklus, bet jiems padėjo ir gamta. Neišbrendamos pelkės, tankūs miškai, kur beveik kiekvienas medis šaudo, ežerai, o svarbiausia šaltis — visa tai labai stabdė rusų veržimąsi. Ypač sunkiai pakeldavo jie šaltį, nes tuo metu pagal aprūpinimą ir maitinimą raudonarmietis mažai tesiskirdavo nuo lagerininko. Daugybė jų sušaldavo 40—45 laipsnių šaltyje. Bet rusų vadovybė greit rado išeitį — kariuomenės papildymus pradėjo komplektuoti tik iš sibiriečių, o jiems šalčiai jau nebuvo baisūs. Todėl gruodžio viduryje rusams šiaurinėje Suomijoje pasisekė prasiveržti į krašto gilumą. O Karelų sąsmaukoje Raudonoji armija jau turėjo 24 divizijas ir pradėjo ruoštis pagrindiniam Manerheimo linijos šturmui.

    Nors Europoje jau visu smarkumu liepsnojo Antrasis pasaulinis karas, bet šis įžūlus ir neišprovokuotas sovietų užpuolimas sukėlė viso pasaulio žmonių pasipiktinimą. Tarybų Sąjunga kaip agresorė, buvo išmesta iš Tautų Sąjungos, nežiūrint įjos protestus. Daugelis šalių siuntė Suomijai vaistų, aprangos ir net ginklų. Kai kur net ėjo kalbos apie savanorių siuntimą į Suomiją.

    Lietuva visada palaikė gerus santykius su šia šalimi. Abi tautos panašaus likimo, abi kartu atgavo laisve iš to paties pavergėjo. Nepriklausomybės metuose tarp abiejų respublikų buvo draugiški, nuoširdūs santykiai, todėl nenuostabu, kad, prasidėjus rusų agresijai prieš Suomiją, lietuviai visa širdimi buvo su savo šiaurės bičiuliais, linkėjo jiems laisvės ir pergalės. Žmonės su neramia širdimi gaudė pranešimus iš šiaurės fronto, gėrėjosi ir didžiavosi suomių didvyriškumu.
1940 m. vasario 11 d. Raudonoji armija milžiniškų nuostolių kaina galų gale pralaužė Manerheimo liniją. Suomių daliniai pradėjo trauktis. O vasario 28 d. rusai, sukaupę visas jėgas, pradėjo pagrindinį puolimą visais frontais ir ėmė veržtis į centrinę Suomiją. Žiauraus ir kruvino karo išvarginta didvyriškoji Suomijos kariuomenė buvo priversta.trauktis. Labai jau nelygios buvo jėgos. Rusai užėmė Karelų sąsmauką su visais Manerheimo linijos įtvirtinimais, forsavo Vyborgo įlanką ir užėmė Vipurio miestą.
223

    Matydama tolimesnio priešinimosi beprasmiškumą, Suomijos vyriausybė pasiūlė Tarybų Sąjungai nutraukti karo veiksmus. 1940 m. kovo 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Karas pasibaigė.

    Pagal taikos sutartį Suomijos siena buvo perkelta už 150 kilometrų nuo Leningrado, vietoje 32 kilometrų. Tarybų Sąjungai perėjo Karelų sąsmauka su Vipuri (Vyborgo) miestu ir Vipurio įlanka su jos salomis, Ladogos ežero vakarų ir šiaurės pakrantėmis, kelios Suomių įlankos salos, teritorija šiaurėje su Kuolajarvio miestu ir du pusiasaliai Lediniuotame vandenyne. 30-čiai metų buvo išnuomotas Hanko pusiasalis su aplinkinėmis salomis karinės bazės įkūrimui. Vėliau ta bazė buvo perkelta į Porkkala-Udd prie pat Helsinkio ir veikė iki 1955 metų.

    Tarybiniai šaltiniai nieko nesako apie Raudonosios armijos nuostolius. Bet galima spėti, kad šiame kare ji neteko apie milijoną karių. Dalis jų žuvo, kita dalis sušalo. Bet be naujai įsigytų nepaprastai svarbių strateginiu atžvilgiu teritorijų, Tarybų Sąjunga įgijo labai svarbų šiuolaikinio karo, ypač žiemos sąlygomis, patyrimą. Iki suomių karo Raudonoji armija neturėjo automatų, tuo tarpu suomiai kariai jau buvo ginkluoti šiais ginklais. Raudonosios armijos vadovybė tinkamai įvertino šį ginklą, ir po šio karo raudonarmiečiai netrukus buvo apginkluoti automatais. Tad galima sakyti, kad, jeigu Tarybų Sąjunga nebūtų kariavusi su suomiais, 1941 metais ji būtų buvusi Vokietijos sutriuškinta.
Gali kilti visai logiškas klausimas: kokia suomiams prasmė buvo priešintis, jeigu laimėti karo jie neturėjo nė mažiausios vilties? Atsakymą galime rasti šios šalies įvykius sugretinus su Pabaltijo šalių įvykiais.

    1938 m. balandžio mėn. tarybinė vyriausybė Suomijai pasiūlė pradėti derybas dėl savitarpio pagalbos pakto. Suomiai rado savyje jėgų tarti griežtą — ne. 1939 m. spalio mėn. panašų pasiūlymą Tarybų Sąjunga pateikė ir Pabaltijo respublikoms. Bet šios trys šalys buvo per silpnos ir atsakius neigiamai jos savo pašonėje būtų įsigijusios pavojingą priešą. O tuo metu per Europą ritosi karo banga, užliedama vieną šalį po kitos. Po Lenkijos sutriuškinimo pagal slaptą Molotovo-Ribentropo susitarimą Vilnius buvo atitekęs rusams. Todėl Lietuva, pasirašydama jai pasiūlytą paktą, tikėjosi įgyvendinti savo svajonę — atgauti senąją sostinę. Sutartis visą su trijų respublikų buvo pasirašyta, Lietuva atgavo Vilnių. Lietuvos Latvijos ir Estijos teritorijose buvo dislokuota tarybiniai
224

kontingentai, o jau po aštuonių mėnesių ne be tų kontingentų pagalbos jos buvo prijungtos prie Tarybų Sąjungos ir iki šiol velka nelaisvės jungą.

    0 jei Suomija būtų pasirašiusi tą nelemtąjį paktą, ar nebūtų ir jos ištikęs toks pat likimas? Nepamirškime: jog visus kraštus, kažkada buvusius Rusijos imperijos sudėtyje ir po revoliucijos tapusius nepriklausomais. Tarybų Sąjunga traktavo kaip laikinai atsiskyrusias teritorijas ir tik laukė progos, kad jas vėl galėtų pasiglemžti. 0 juk Suomija iki 1918 metų buvo valdoma Rusijos. Be to, Suomijos pašonėje jau buvo Karelų-Suomių tarybinė autonominė respublika. Bet suomių vyrų narsa ir ryžtas sutrukdė šiuos rytų grobonies kėslus.

    Skaitytojui gali kilti teisėtas klausimas: kodėl karo pabaigoje Raudonoji armija, pradėjusi veržtis į Suomijos gilumą, nenuėjo iki galo, neprisijungė Suomijos, o sėdo už derybų stalo? Tarybinė propaganda visam  psaaauliui skelbia, kad visos sąjunginės respublikos prisijungę savanoriškai. O apie kokį „savanoriškumą" galima kalbėti, kada visa tauta stoja prieš tave? Mes žinome — nebūna karų be dezertyrų. O suomių vieningumą paliudijo tas faktas, kad pirmasis dezertyras Suomijoje buvo tik 1942 ar 1943 metais, kada suomių karys pradėjo suprasti, kad jie jau kovoja ne už savo tėvynės interesus, o už Hitlerio siekius. O nuo 1939 m. karo nė vienas suomis nedezertyravo!

    Priimta šlovinti nugalėtojus. Suomija pralaimėjo, bet jos pralaimėjimas prilygo pergalei, nes ji kovai atidavė viską, ką galėjo; ji kovėsi virš savo jėgų. Šimtą dienų vyko kovos ir tos dienos turi būti aukso raidėmis įrašytos į nugalėtųjų istoriją. Suomija pralaimėjo, bet kaip pakilo pasaulyje jos autoritetas! O rytų grobuonis už šį plėšikišką žygį nusipelnė paniekos paniekos ir pasmerkimo!

    Tai buvo didinga ir kilni kova už savo krašto laisvę ir egzistavimą. Bet, deja, daugelis jaunosios kartos žmonių apie jį nieko nėra girdėję. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad nauji įvykiai Europoje paprasčiausiai nustelbė šį karą. O jis vertas didesnio populiarumo.

    Kad Tarybų Sąjungoje šis gėdingas karas užmirštas — nenuostabu . . .

    Mes, lietuviai, apie šį karą turime tik vieną knygą, išleistą vokiečių okupacijos metais. Tai suomių rašytojo Viljo Saraja
225

romanas „Išpirktasis kraštas". Tai puiki knyga, kurioje parodoma, kaip reikia aukotis už Tėvyne. Bet, deja, kiek jų beliko mūsų knygų lentynose? . .

    Mes, lietuviai, tikime jog ir mes iškovosime laisvę, nes tai kovai mus įkvepia mūsų protėvių žygdarbiai, mūsų bičiulių suomių didvyriškumas!
J. Medvėgalis

*    *    *


KĄ TU PATS PADAREI

(Atsakymas „Atviro laiško" autoriui)

    Susinervinusi perskaičiau atvirą mokinio laišką „Visiems geros valios žmonėms", išspausdintą „Aušroje", nr. 12.

    Jau treti metai dirbu pedagoginį darbą. Per tuos sunkaus darbo metus išmokau atskirti nuoširdumą nuo veidmainiavimo, gerumą nuo atvirumo . . . Visada išgirdusi mokinius skundžiantis vienais ar kitais trūkumais, klausdavau, o ką jūs padarėte, kad to nebūtų? Noriu ir Tavęs, jaunasis nepažįstamasis Drauge paklausti, ką Tu padarei, ką nuveikei per tuos dešimt mokykloje praleistų metų? Tau ir Tavo bendraamžiams daug lengviau ir paprasčiau kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą negu mums, suaugusiems, pedagogams. Tu rašai, kad niekas neverčia jūsų stoti į komjaunimą, bet, išgirdę intymų agitatoriaus balsą apie tai, kad mokyklai reikalinga 100% komjaunuoliška klasė, dauguma įstoja. Tur būt ir Tau pačiam aišku, kad šiuo atveju kaltas ne prievarta tapęs agitatoriumi pedagogas, bet silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, turįs teisę ištarti griežtą „ne", bet kažkodėl dažnai ištariąs „taip".

    Aš — nekomjaunuolė. Vidurinėje mokykloje turėjau daug nemalonumų. Buvo kreiptasi net į tėvus, norint įtraukti mane į VLKJS eiles. Kartą, atsimenu, atsakinėdama istorijos pamoką, paminėjau, kad Didžiojo Tėvynės karo metu pasiaukojančiai kovojo komjaunuoliai ir komunistai. Tuometinis istorijos mokytojas pertraukė mane:

    — Užteks! Tu puikiai išmokusi pamoką apie VLKJS narių
226

pasiaukojamą kovą, bet tu pati nekomjaunuolė, todėl aš tau rašau ketvertą . . .

    Noriu paminėti dar vieną pavyzdį. Mokantis paskutiniame kurse, pavasarį vyko skirstymas į būsimąsias darbovietes. Skirstyme dalyvavo Pedagoginio instituto rektorius Vaitkevičius, komjaunimo skeretorė, Švietimo ministerijos kadrų skyriaus viršininkas Valkiūnas ir kt. Tik man įėjus į kabinetą, komjaunimo sekretorė perspėjamai sušuko:

    — Ji nekomjaunuolė!

    Drg. Valkiūnas atvirai man pasakė:

    — Rinkitės, drauge tik kaimo tipo mokyklas. Kadangi jūs nekomjaunuolė, mes jūsų palikti dirbti mieste negalime.
Aš paklausiau:

    — Ar jūs turite Švietimo ministro raštišką potvarkį, patvirtinantį jūsų žodžius?
    — Taip, — atsakė drg. Valkiūnas, — toks potvarkis yra, tik aš čia jo neturiu.

    Tylėjo dėstytojai, tylėjo instituto rektorius pedagogikos profesorius Vaitkevičius, nors puikiai žinojo, kad tokio potvarkio (raštu) tikrai nėra.

    Taip pradėjau dirbti kaimo tipo vidurinėje mokykloje ir didžiuojuosi, kad dėl skanesnio duonos kąsnio neatsisakiau savo įsitikinimų, kuriems esu ištikima ir dabar.

    Tokių, kaip aš, praktikuojančių katalikų-mokytojų, pažįstu labai daug.

    Norėčiau, kad Tu ir kiti Lietuvos jaunuoliai išmoktų matyti pedagogų asmenyje ne tik nutautėjusį snobą, bet ir savo šalies patriotą. Norėčiau, kad jūs išmoktumėte skaityti savo mokytojų tikrąsias mintis iš šypsenos, iš mimikos, iš žvilgsnio. Aišku, būna parsidavėlių pedagogų, užverbuotų saugumo ir panašiai, bet. jų labai maža. Didžiuma mokytojų nepritaria tarybinei ideologijai, puikiai jaučia visą tarybinės švietimo sistemos absurdiškumą ir t.t.

    Savaime suprantama, mokytojas negali įeiti į klasę ir pasakyti:

    — Šiandien, mokiniai, turiu pravesti ateistinę valandėlę, bet jūs manęs neklausykite — lankykite bažnyčią ir likite praktikuojančiais katalikais. Jeigu pedagogai atvirai pradėtų reikšti savo mintis, jie netektų darbo ir net laisvės, o juk kiekvienas supranta, kad žmogus daugiau gali padaryti Lietuvos labui, būdamas laisvėje, negu už grotų. Jūs, mokiniai, galite veikti laisviau ir atviriau. Drąsiai klausinėkite mokytojų apie Lietuvos senovės
227

istorinius žygius, apie lietuvių kalbos ypatumus. Kartais per pamoką matai akis, abejingai žvelgiančias į tolį, ir pagalvoji: „Kaip turi būti atbukę mokinių jausmai, kad neįmanoma jų sudominti nei lietuvių liaudies dainomis, nei pasakojimais apie Gedimino žygius, nei Maironio poezija". Bet ne, pasirodo, visi jų jausmai, visos mintys atgyja pertraukų metu, rūbinėje. Tada ir paaiškėja, kad jie daug ko nesuprato, daug ko nežino, bet klausti . . . bijojo. Dirbdama mokykloje, pastebėjau, kad dauguma tikinčių vaikų nemėgsta bendrauti su bendraklasiais, yra tylūs ir užguiti, bijo atvirai pasakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Ar ne perdaug baimės? Mano manymu, šiais laikais per maža būti praktikuojančiu kataliku ir savo krašto patriotu. Privalai ne tik pats eiti į bažnyčią, bet ir atsivesti abejojančius ne tik pats skaityti „Aušrą" bei „Kroniką", bet ir duoti juos perskaityti savo draugams.

    Be reikalo galvoji, kad draugo, besijuokiančio iš Tavo religinių įsitikinimų, nebeįmanoma pataisyti. Labiau pasitikėk bendraamžiais, sudomink juos neskelbiamomis Lietuvos istorijos žiniomis, nusivedęs į bažnyčią, pokalbį pradėk nuo architektūros, nuo dailininkų darbų, supažindink su įdomiais žmonėmis. Aišku, norėdamas auklėti draugus ir užsitarnauti jų tarpe autoritetą, pats privalai labai gerai žinoti Lietuvos praeitį, lietuvių kalbos, religijos istoriją.

    Mielas Drauge! Kreipiesi į Lietuvos jaunimą „Aušra", o Tu ar prakalbinai nors vieną savo draugą, esantį šalia? Tegu tas draugas vilki madingus džinsus, tegu jis domisi užsienio estrada. Tu pasistenk tų estrados koncertų pertraukėlių metu įjungti iš Vatikano transliuojamas žinias arba „Amerikos balsą". Vykstant klasės ateistinei valandėlei, gali iškelti gerai apgalvotus klausimus, reikalaujančius tikslių mokytojų atsakymų. Šiais klausimais padėsi susimąstyti daugeliui draugų, o iš mokytojo atsakymų nuspręsi, koks jis žmogus.

    Panašiomis veiklos formomis prisidėsi prie Lietuvos jaunosios kartos teisingo auklėjimo, įsijungsi į garbingą darbą, kuriam pasiaukojo N. Sadūnaitė, V. Petkus, B. Gajauskas ir daug kitų Lietuvos patriotų.
Laisvida
228

            KRYŽIŲ KALNAS

    Dunkso kalnas, įdubęs, sulinkęs,
    Ilgametės prislėgtas naštos.
    Ne didingais jis puošias paminklais, —
    Tiktai simboliais Kristaus kančios.
        Rymo kryžiai, kryželiai mediniai,
        Klauso vėjo graudžiosios raudos,
        Girdi skundą brangiosios Tėvynės,
        Guodžia skausmą tautos pavergtos .

    Kitados Muravjovo žandarai
    Smaugė brolius ir trėmė šeimas —
    Jie norėjo palenkt caro valiai
    Išdidžias ir garbingas tautas.
        Pirmutinį kryželį čia statė
        Motinėlė tamsiojoj nakty
        Už sūnelį — pakartą jį matė
        Miesto aikštės pačiam vidury . . .

    Ir sesulė už savo brolelį
    Nešė kryžių kalnan verkdama, —
    Jam engėjai nukirto galvelę
    Ir bernelį nušovė greta.
        Čia senieji tėveliai raudojo,
        Alpo sesės širdis nekalta,
        Kai sukilėlius kalne laidojo
        Nuo piktųjų žandarų slapta.

    Kilo kryžiai stati, bet palinko —
    Kaip ir žmonės nuo laiko naštos ...
    Daug, oi daug jų kalne susirinko —
    Nuo viršūnės lig pat apačios!
        Kelis šimtmečius kryžiai stovėjo,
        Padavimais garsėjo šventais.
        Kas sveikatos išmelsti čia ėjo,
        Kas už atgailą meldės karštai.

    Metai bėgo ir laisvė atėjo —
    Iškovojo Tėvynės vaikai!
    Gijo žaizdos, darytos engėjų,
    Užmarštyn jau keliavo vargai . . .
        Bet tos laisvės dienelės trumputės . . .
        Rytuose suspindėjo griausmai,
        Ir kaip žvėrys, kad grobį pajutę,
        Įsibrovė išalkę pulkai.

    Vėlei skausmas, vėl kraujas pasruvo,
    Vėlei trėmė šeimas nekaltas
    Ten kur protėvių kaulai supuvo,
    Ten, kur Sibiro žemė šalta . . .
        Likę tėviškėj kalnan keliauja
        Vėl su kryžiais šventais ant pečių —
        Neša kruvinos žemės jie saują,
        Neša ilgesį jie tremtinių . . .

    Muravjovams naujiems nepatiko,
    Kad ant kalno kaip laisvės dvasia,
    Šventi kryžiai lietuvių iškilo,
    Nes juose — jų stiprybė visa!
        Griovė kryžius, o žmonės dejavo,
        Ardė kalną — sopėjo širdis.
        Aplink kalną sargyba žygiavo —
        Manė: kryžių daugiau nestatys!

    Medžio kryžius į laužą sumetę.
    Jie tikėjo, kad amžiams išnyks
    Bet svarbiausio jie dar nesuprato —
    Širdyse meilė kryžiui išliks!
        Bėgo dienos ir mėnesiai slinko,
        Laukė kryžių žemelė šventa . . .
        Ir sargybiniai kalną paliko —
        Džiaugės jie, kad laimėta kova . . .

    Vieną naktį į kalną išėjo
    Jauni žmonės su karšta malda,
    O su jais maldoje susiliejus,
    Nešė kryžių visa Lietuva.
        Štai į kalną su Viešpaties kryžiais
        Nuo Varėnos Telšių ir Šiaulių
        Eina žmonės tvirtai pasiryžę
        Atsatyti šventovę tėvų!

    Kalnas gyvas! Nors toks pat sulinkęs.
    Vėl ten tūkstančiai kryžių naujų! . .
    Jie — lietuvių tvirtumo paminklas,
    Neįveikiamas priešų piktų! ,.
Kalinys
230

JIE IŠEINA ...


    Kartkartėmis šalti, įsakmūs balsai iš raikomų praneša: „Vakar po sunkios ligos mirė revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis draugas N. Be to atvykdami turite atnešti 2 vainikus. Prašome užtikrinti nurodyto žmonių skaičiaus dalyvavimą bei vainikų atnešimą".

    Taip limituojama paskutinė pagarba tiems, kas aktyviai padėjo įtvirtinti svetimųjų tvarką Lietuvoje. Tiesa, nevalia piktu žodžiu minėti mirusius, tačiau sunku tylėti tada, kai jų veiksmai yra skaudžiai palietę tautą ir padaryta žala bus jaučiama dar ne vieną šimtmetį.

    Iš tiesų, ir kodėl toks nenatūralus net tų žmonių gyvenimo epilogas, jei prievartos būdu reikia organizuoti net paskutinį jų atsisveikinimą? Ar dėl to, kad prievarta, lydėjusi juos visą gyvenimą ir tapusi jo esme, nori ir šį kart pasireikšti visu ryškumu? Arba gal tai pedantiškas tvarkingumas. Betgi jo juk niekur nėra, tad negali jo būti ir šiuo atveju. Ir vis dėlto, iš kur tokia didelė baimė, kad nebus kam palydėti jų, tų ilgokai nekartą stovėjusių mūsų priešakyje? Argi Lietuvoje nuo seno neįprasta gausiai palydėti į amžiną poilsį net ir paprastus žmones, gyvenusius, dirbusius ir vargusius čia šalimais? Kodėl tad dabar štai prireikė to prievartinio pagarbos reiškimo? Ar ne dėl to kartais, kad visų jų — gyvų likusiųjų — sąmonėje vis dar jaučiamas netikrumas ir kaltė? Argi tai nedėsninga prievartautojų tragedija? — Kiek gi išsilaikys tokiu būdu įgyta pagarba?

*    *    *


    Gyvenimas vis sparčiau retina senųjų kolaborantų eiles. Vis mažiau jaučiame jų įtaką. Vieni jų baigia savo paskutines dienas specligoninėse, reikalaudami iš gydytojų kuo didesnio dėmesio, kiti snūduriuoja vėsiuose sanatorijų vestibiuliuose ar užgesusiais žvilgsniais dairosi į praeivius atokiuose kurortų kampeliuose. Ak, kur dingo jų pirmykštis valdingumas ir kodėl toks nykus, vienišas finalas? . . .

    Prieš penkerius metus man teko stebėti paskutinį atsisveikinimą su įžymiu Tarybų Lietuvos veikėju Konstantinu Gabdanku. Jis
231

nuo 1917 metų komunistų partijos narys, Vasario ir Spalio revoliucijos dalyvis. 1946—1950 metais LKP Kauno miesto partijos komiteto I sekretorius, vėliau — 1954—1965 metais Lietuvos Ministrų Tarybos nuolatinis atstovas prie TSRS ministrų Tarybos. Vien šie faktai jau rodo, kad žmogus daug padirbėjo savo idėjai ir, berods, ramiai galėjo laukti savo gyvenimo saulėlydžio. O ' saulėlydis iš tikrųjų sparčiai artėjo ir užtiko K. Gabdanką, begulintį Vilniaus specligoninėje. Po sunkios vėžio operacijos jam buvo aišku, kad dienos jau suskaičiuotos. Tačiau kažkas jį dar slėgė. Norėjo grįžti į praeitį, kažkur kažką pataisyti, išlyginti, ištiesinti. Taip jis prisiminė ir 1938 metus, kai dirbo Maskvoje vienos organizacijos direktoriumi. Štai kartą į jo darbo kabinetą įsiveržė 3 čekistai. Nepateikę jokio arešto orderio, jį suėmė ir nuvežė į privatų butą ėmė žiauriai mušti. Ypač skaudžiai mušė naganu moteris čekiste. Per vieną tardymą šie sadistai sulaužė K. Gabdankui koją. Tačiau ir taip žiauriai kankindami, jie neišgavo jokio prisipažinimo. Jie buvo apstulbinti, nes dauguma komunistų sutikdavo su fantastiškiausiais kaltinimais ir duodavo melagingus parodymus prieš savo draugus.

    Po mėnesio K. Gabdankas buvo atvežtas į partijos komitetą, kur jam pareikšta, kad įsitikinta jo nekaltumu ir dėl to jis paleidžiamas. Taip suluošintas Gabdankas sugrįžo į savo butą. Deja, čia jau gyveno svetimi žmonės. Nerado ir savo šeimos, kurią suspėjo nežinia kur ištremti. Pažadėjo K. Gabdankui po kurio laiko surasti šeimą ir paskyrė dirbti kažkur už Leningrado durpyno direktoriumi. Veikiai prasidėjo karas. Išėjo jis kariuomenėn ir, tik karui pasibaigus, susirado savo šeimą.

    Tai palyginti gana laiminga atomazga, nebūdinga tam laikotarpiui. Tragedijos esmė tur būt ta, kad Gabdankas vėliau galėjo dirbti tokiuose aukštuose postuose, puikiai žinodamas, kad kažkur labai arti jo vyksta tikrasis baisus ir klastingas gyvenimas, prieš kurį jis nekovoja. Tai ir buvo jo dvasinis žlugimas, ir kartą nenugalėta baimė nenorėjo jo palikti ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.

    Švietė graži rugpiūčio saulė. Prie pašarvoto K. Gabdanko sėdėjo nuliūdę artimieji, o už keliasdešimt metrų ant aukštų laiptų linksmai šnekučiavo ir kvatojo atvykę atsisveikinti jaunesnieji „nomeklatūros" draugai . . . Nebuvo liūdesio, nebuvo nė nuoširdžios pagarbos. Ir nenuostabu —juk jie, tie. ten ant laiptų, perėmė ne idėją, o gerai apmokamas nomenklatūrines vietas.
232


*    *    *

    Praėjusį pavasarį atsisveikinome ir su Justu Rugieniu, ilgamečiu čekistu, žiauriu teisėju, aršiu Lietuvos tikinčiųjų engėju. Ne vienų Lietuvos partizaną šis negailestingas žmogus pasmerkė mirčiai, o kiek pasiuntė į Gulago kanalizacijos kloaką! Kas ir kada suskaičiuos?!

    Štai laidotuvės. Atidavė formalią pagarbą, skubiai išnyksta L. Šepetys ir kiti aukštieji CK pareigūnai. Paskui išnešamą karstą bailiai trypinėja garsusis Danielius Todesas, kurio pagrindinis amatas taip pat buvo tik mirtis; iš kažkur atsiranda ir „įžymusis" literatūros kritikas K. Korsakas, tarybinės santvarkos dėka liovęsis rašęs, stovi ir M. Šumauskas, belaukdamas, kokia mašina jį paliegusį pensininką, teiksis pavėžėti- iki antakalnio kapinių. Liūdnai plaukia orkestro garsai ir klumpa paskui karstą eidama J. Rugienio gyvenimo draugė.

    Atvaryti studentai neša ant raudonų pagalvėlių J. Rugienio medalius ir ordenus — visa tai, kas liko už uolų savo tautiečių žudymą ir persekiojimą. Susėda į mašinas negausus išlydinčiųjų būrelis. Praeiviai palydi akimis nutolstančią mašinų eilę. Ir viskas. Ir jokios pagarbos daugiau nebus. Vis mažiau ir rečiau beprisimins „nomenklatūros" draugai, nes „uoliųjų darbas" dar rūpestingiau reikės slėpti nuo gyvenimo raidos.

*    *    *


    Praėjusiais metais iš gyvenimo pasitraukė Donatas Roda — ilgametis „Eltos" direktorius. Kažkada siūlęs mums ateistinį gyvenimo būdą, žadėjęs visokių gėrybių kalnus ir žydintį rytojų, staiga pats nutraukė savo gyvenimą. Kodėl ir toliau nesidžiaugė tuo, ką taip gyrė ir liaupsino? Pasirodo reikėjo savo postą užleisti jaunesniam, lankstesniam ir labiau išprususiam „nomenklatūros" draugui. Neliko gyvenimo prasmės ir teko griebtis virvės. Štai ir viskas.

*    *    *


    Ne taip seniai paliko mus ir buvęs Saugumo komiteto pirmininkas bei Teisingumo ministras A. Randakevičius. Kažkada buvęs stalius, Randakevičius su ypatingu uolumu ėmėsi kurti
233

naująjį teisingumą. Iškart ne labai ir sielojosi, kad, bediegiant naujojo teisingumo normas, Lietuvoje mažėja protingų žmonių, kad vis gausėja dvasios paliegėlių ir iškrypėlių. Kažkada pagaliau nutrūko ir jame kažkokia gija, palaikanti šiokią tokią vidaus gyvenimo tvarką. Mažai bedomino naujasis teisingumas, įniko gerti, ūžauti, vis labiau geidė moterų. Panoro gražuolės artistės. Metė į šalį kadaise į žmonas paskirtą aktyvyste rusę. Vyresnieji aparato draugai mėgina sudrausminti netekusį jokios savitvardos kolegą. Deja, nepavyko. Veikiai trečiasis infarktas pribaigė F. Dzeržinskio riterį.

   
Pilkas nekrologas. Pilki žodžiai. Šilumos nėra ir nebus. Nebus ir pagarbos. Jos ir negalėjo būti, tarnaujant svetimiems ir trypiant žmoniškumą. Štai kodėl toks liūdnas jų gyvenimo finalas. Sunku jiems skirtis su gyvenimu, jaučiant visą jo beprasmybę. Tad ar ne dėl to skubama Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse statyti jiems paminklus, prie namų sienų kalti jiems memorialines lentas? Gal bent tokiu būdu pavyks išsaugoti minimumą pagarbos ir taip greit jų atminimo neištrins laikas. Deja, sutrupa ir kiečiausio granito paminklai, lieka tik gerų darbų atminimas, perduodamas iš kartos į kartą. O jei tų gerų darbų nebuvo, — neliks ir atminimo.
Jie išeina. Dar dešimtmetis kitas ir mes jų nebeturėsime. Liks tik padaryta skriauda, liks tik kraupūs jų veiklos pėdsakai . . .
Ig. Breivė

*    *    *


        SU KRISTAUS VĖLIAVA
N. Sadūnaitei
    Neteko iš arti Tavęs pažinti, Sese, 
    Ir nežinau kuo Tau galiu padėt, —
    Bet aš su tais, kurie štai Tavo kovą tęsia,
    Ir trokštu kaip ir Tu — žvaigžde spindėt.

   
Nesurištos sunkiom grandinėm mūsų rankos,
    bei jei širdy liepsnoja meilė — ji laisva.
    Mes džiaugiamės, kad šiandien mums kovoti tenka
    Su mūsų Vado — Kristaus Vėliava.

    Ji teikia mums ir ištvermę, ir šviesią viltį,
    Kad veltui mūsų kančios, aukos nepraeis.
    Mes norime kaip tu šią Vėliavą pamilti
    Ir nešti ją net tremtinių keliais!
V. Audronis
234

KOMUNISTINĖS
MORALĖS VAISIAI

    Vilniuje, Kaune, Jonvavoje, Mažeikiuose, Alytuje, Utenoje ir kituose Lietuvos miestuose kasnakt ką nors užpuola, apiplėšia, sumuša, išprievartauja. Vieną kitą nusikaltimą išaiškina, nusikaltėlį nubaudžia, tačiau diduma piktadarių dingsta nakties ir santvarkos tamsoje.

    Nusikaltimų daugiausia ten kur privažiavę rusų. Nusikaltimų statistika griežčiausiai saugoma, lyg valstybinė paslaptis. Ne vienas iš siaubo suvirpėtų, sužinojęs kokių baisių nusikaltimų šiandien esama Lietuvoje. Tik apie vieną kitą spaudoje pasirodo žinutė, gerokai įvyniota į milicijos nuopelnų popierėlį. Tačiau ten trūksta tikrųjų nusikaltimų priežasčių atskleidimo. Moralizuoti lengviau, negu nurodyti tikrąsias priežastis. Juk reikėtų kalbėti apie okupantų įtaką ir sąmoningą bei organizuotą tautos moralės griovimą.

    Rusų okupacija lietuvių tautai yra atnešusi daug nelaimių, padariusi sunkių ir skaudžių žaizdų. Valstybės panaikinimas, krašto ekonomikos pajungimas rusiškos imperijos tikslams, lietuviškos kultūros slopinimas ir varžymas — ne vieninteliai smūgiai. Mirtiname pavojuje yra atsidūrusi pati tautos egzistencija. Į tautos gyvybę pasikėsinta ne tik planinga, nors ir užmaskuota rusifikacija, bet ir tautos moralės griovimu. Okupantai ypač sekasi tautą apnuodyti komunistinės „moralės" nuodais. Kristi žemyn daug lengviau, nei kopti aukštyn. Su savo prigimties silpnybėmis, pagundomis ir kliūtimis reikia kovoti ir būti tvirtos, religija pagrystos, moralės, žmogui. Ką tuomet kalbėti apie poveikį tokios moralės, kuri žmogų atpalaiduoja nuo amžinųjų principų, jo žvilgsnį nukreipia tik į kasdieninių reikalų tenkinimą. Visokie varžtai, kylą iš atsakomybės visuomenei ir kolektyvui, sutrūkinėja lyg silpni voratinkliai, kai tik individas susiduria su stipresne pagunda ar neigiama įtaka. Okupanto padiktuota komunistinė moralė sudaro visas sąlygas tarpti įvairiausioms blogybėms. Todėl nenuostabu, kad klesti kyšininkavimas, nesąžiningumas, vagystės ir grobstymai, abejingumas, girtuokliavimas, skyrybos, jaunimo dorovinis pakrikimas. Šitoks moralinis klimatas sudaro sąlygas okupantui iš vidaus palaužti ir supūdyti tautą. Nusikaltėlių iš
235

„broliškos" Rusijos armiją vis dažniau papildo vietiniai „kadrai". Tai alkoholikų, nukrikščionėjusių, moraliai pakrikusių šeimų vaikai, „išauklėti" komjaunimo organizacijose, ateistų būreliuose, gatvių užkampiuose.

    Sustiprėjus rusų kolonistų srautui, didėja ir nusikaltimų skaičius. Nusikaltimai vis žiaurėja. Štai 1978 m. rugsėjo 20—23 d.d. „Komjaunimo tiesos" numeriuose aprašyta dviejų tokių nusikaltėlių: Aleksandro Chižinovo ir Eduardo Daškevič veikla. Kelios išprievartautos ir nužudytos moterys. Visa eilė apiplėšimų.

    Kas tie išsigimėliai? Gal ateiviai iš „supuvusių" Vakarų, ar buržuazinės santvarkos palikimas? Ne, — tarybiniai jaunuoliai, tarybinės mokyklos auklėtiniai. Jei, tarkim, jie būtų lankę bažnyčią, aktyviai dalyvavę pamaldose, juos būtų kritikavę, išjuokę, barę, grasinę tėvams. Bet kai Daškevič „per pamokas biauriausiais necenzūriniais žodžiais užgauliojo dėstytojus" . . . įvykdė „įvairius viešos tvarkos pažeidimus", dėl to niekas daug nesijaudino. Tai buvo eiliniai, įprasti, tarybinio gyvenimo reiškiniai.

    Tokių nusikaltėlių Lietuvoje šiandien labai daug. Jie — aktyviausi okupanto talkininkai. Kovojanti ir nepasiduodanti tauta turi būti žlugdoma ir naikinama visomis priemonėmis: saugumo teroru, kultūros slopinimu, religijos persekiojimu, moralės naikinimu, krašto kolonizavimu, bandytų ir chuliganų sauvaliavimu.
Mūsų atsakymas — nepasiduosime!
Jurgis Dabulis

*    *    *


ŽINIOS

VIETOJ KRAŠTOTYROS PARTOTYRA

    1979 m. sausio 17 d. įvyko Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus miesto skyriaus ataskaitinė rinkiminė konferencija.

    Šįkart tarp delegatų nebuvo matyti daugelio pagarsėjusių Vilniaus kraštotyrininkų, dirbusių nuo pat draugijos įkūrimo, apvaikščiojusių toliausius gimtojo krašto kampelius, surinkusių nemažus įvairiausios tautosakos lobius, vertingų istorijos faktų, kalbos turtų ir kt. Užstalėje sėdėjo daug nepažystamų veidų, kooptuotų pastaruoju metu draugijon partijos paliepimu ir čia
236

atvykusiu tik panuobodžiauti. Už prezidiumo stalo buvo pakviesta daugiau negu 30 narių, kurių priekyje sėdėjo naujoji draugijos pirmininkė Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko, šalia jos — Lietuvos KPCK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas J. Kuodelis bei susirinkimui vadovavęs Partijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Strumskis. Kiek atokiau — sėdėjo minėto instituto direktorius R. Šarmaitis, mokslinis bendradarbis J. Jarmalavičius, miesto partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas G. Tarvydas, partiniai bei profsąjunginiai veikėjai. Prezidiumo sudėtis labiau tiko kokiam nors partiniam renginiui, o ne kraštotyrininkų konferencijai. Turbūt per visą Vilniaus karštotyrininkų veiklos istoriją niekad jų prezidiume nesėdėjo tiek daug abejingų šiai veiklai žmonių,, kiek šįkart.

    Ataskaitinį pranešimą perskaitė Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Balnytė, paskirta skyriaus pirmininke praėjusių metų rudenį ir anksčiau taip pat nieko bendra neturėjusi su kraštotyra. J. Balnytė mėgino pavaizduoti kažkokius naujus kraštotyros pasiekimus bei polinkius, nors iš tikrųjų ta veikla dėl partijos ir KGB įsikišimo beveik merdi. Įprastiniu trafaretu ji tepabrėžė, kad miesto kraštotyrininkų veikla žymiai suaktyvėjo ruošiantis paminėti Tarybų valdžios paskelbimo ir Lietuvos komunistų partijos įkūrimo 50-ąsias metines. Neįtikimi buvo ir kiti jos pranešimo teiginiai.

    Diskusijos dalyvių kalbos tolygiai buvo blankios ir trumpos. Be to, retas jų kalbėjo kiek taisyklingesne lietuvių kalba. Niekas nekėlė jokių problemų, nepareiškė ir jokios kritikos dėl aiškiai merdinčios draugijos veiklos bei pastangų tą veiklą visai sužlugdyti. Surežisuotas spektaklis vyko sklandžiai ir darniai. Pirmininkaujantis Strumskis nekreipė dėmesio ir į tai, kad nemaža konferencijos dalyvių visai nebalsuoja — nekelia rankų. Visi matyt ir telaukė šio spektaklio greitesnės pabaigos. Ir tiktai vienas kalbėtojas, išdrįsęs, kreipėsi pagaliau į prezidiumą, prašydamas nepamiršti ir leidybinių reikalų, nes, jo žodžiais, per septynerius metus teišleista vos viena plona „Kraštotyros" knygelė; nesirodo, be to, ir „Liaudies kūrybos" trečiasis tomas (antrasis tomas išėjo 1974 m.). Taip ši trumputė replika, prasprūdusi pro konferencijos rengėjų cenzūrą, bene akivaizdžiausiai parodė, kaip iš tiesų yra žlugdomas toks nepaprastai kraštui reikalingas kultūrinio darbo baras.

    Be sutrikimų veikė ir balsavimo mašina. Pasiūlytas į naująjį prezidiumą 31 asmuo buvo bematant išrinktas. Čia pat už stalo
237

pasiskirstyta ir pareigomis. Pirmininke vėl tapo J. Balnytė. Atsistojusi ji perskaitė iš lapelio, kas kokį darbą dirbs ir kam kas vadovaus. Kažkas iš salės pastebėjo: ,,Ar ne per didelis prezidiumas? Nebus kam dirbti."

    Tačiau — dirbti nereikės. Prezidiumas išrinktas ne dirbti, o kliudyti kur ne kur dirbantiems dar kraštotyrininkams. Tad kliudytojų reikia kuo daugiau. Daugiausia, žinoma, kraštotyrai trukdys Partijos istorijos institutas, kuris įpareigotas nukreipti šį sąjūdį į beprasmiškus nūdienos tyrinėjimus ir kur daugelis darbuotojų kaip tik ir skiriami į vadovaujančius -kraštotyros postus. Čia ir Surblys, Šarmaitis, Strumskis, Bauža, Jarmalavičius ir daug menkesnių partijos veikėjų. Niekad anksčiau nesidomėję jokia kraštotyra, jie atėjo čia dabar tam, kad sutrukdytų bet kieno pastangas domėtis Lietuvos praeitimi, rinkti tikrąsias tautinės kultūros vertybes.

    Tą patvirtino ir jų parašytas bei suredaguotas konferencijos nutarimo antrasis punktas:

    „Pagrindiniu paminklų apsaugos ir kraštotyros visuomeninio darbo Vilniaus mieste uždaviniu laikyti nuolatinį darbo žmonių telkimą TSKP XXV bei LKP XVII suvažiavimų ir Draugijos V-jo suvažiavimo nutarimą, TSRS ir LTSR Konstitucijų idėjoms, paminklų apsaugos įstatymams įgyvendinti. Visapusiškai tyrinėti aktualius miesto ekonomikos, istorijos, kultūros ir buities reiškinius, plačiau propaguoti tarybinės liaudies revoliucines, kovų ir darbų tradicijas, socialistinį gyvenimo būdą, tarybinės kultūros laimėjimus. Aktyviau padėti partinėms organizacijoms komunistiškai auklėti darbo žmones".

    Štai tikrieji Šarmaičio ir jo bendraminčių tikslai. Jokios kultūros paminklų apsaugos kaip nebuvo iki šiolei, taip nebus ir toliau. Visa tai — tik frazės tikriesiems tikslams maskuoti. Apie kokią kultūros paminklų apsaugą galima kalbėti, jei — įsidėmėkime! — šiuo metu jau ruošiamasi griauti pats didžiausias tautos dvasinės kultūros paminklas — jos kalba.

    Tad tie, kam rūpi nuoširdus ir prasmingas kraštotyros darbas, vargu ar ras sau dirvą šiandieninėje kraštotyros draugijoje. Ši draugija faktiškai atimama iš visuomenės, nes bet kuris prasmingas kultūros darbas čia gniaužte užgniaužiamas.

    Iš esmės paskutinė Vilniaus kraštotyrininkų konferencija — ne koks naujas veiklos etapas, o kraštotyros posūkis — į partotyrą. Tiksliau sakant — jos šermenys.
V. Jasiūnas
238

TAURIOJO LIETUVIO
DOVANA

    Lietuvos gyventojus, ypač dailininkus ir meno mylėtojus, pasiekė žinia, kad Vakarų Berlyne gyvenąs lietuvis Vytautas Žilinskas, jausdamas artėjant gyvenimo saulėlydį, savo gimtajam Kaunui padovanojo tikrai karališką dovaną — brangų ir nepaprastai vertingą Vakarų Europos dailininkų keturių šimtų paveikslų rinkinį.

    Tai tikrai neelinis įvykis mūsų krašto kultūriniame gyvenime. Meno mylėtojai žinojo, jog fundatorius griežtai reikalavo, kad paveikslai būtų saugojami tik Kaune ir kad jiems būtų pastatyta speciali paveikslų galerija. Maskvai šios sąlygos labai nepatiko: kaip kiekvienos užkariautojų imperijos metropolija, ji mėgo, kad visa kas geriausia ir vertingiausia šalyje, būtų saugoma jos saugyklose. O kas gi tas Kaunas? Strateginis užkampio miestukas, į kurį tik labai retai užsieniečiai gali įkelti koją. Ne, tais paveikslais turi grožėtis maskviečiai ir jų svečiai, o jei norės į juos pasižiūrėti kauniečiai, tegul atvyksta jiems parodų durys nebus uždarytos . . .

    Bet ponas Žilinskas buvo atkaklus. Ne veltui — jis lietuvis! Jis nepasidavė jokiems Maskvos graudenimams, šantažams, grasinimams ir įkalbinėjimams. Dar daugiau — jis sutiko finansuoti paveikslų galerijos statybą! Tad Maskvai nieko daugiau neliko kaip užgniaužti kartėlį — duoti sutikimą paveikslų galerijos statybai. Ir visiven dėl kai kurių ypač vertingų paveikslų dar truko derybos — gal pavyks ir Maskvai laimėti vieną kitą. Tad ponui Žilinskui belieka palinkėti dar didesnio atkaklumo— visa jo dovanota kolekcija turi likti Kaune!

    Kaune, Donelaičio gatvėje, užvirė statyba. Per negirdėtai trumpą laiką tarybinėje praktikoje — šiek tiek daugiau nei metus laiko, buvo pastatyta ir įruošta naujoji paveikslų galerija. Ir tai tuo metu, kai visos geriausios statybininkų jėgos nukreiptos Maskvos olimpinio miestelio statybai!

    Ir štai 1979 m. sausio pabaigoje naujoji paveikslų galerija atvėrė lankytojams duris. Septynios galerijos salės sunkiai galėjo talpinti visus norinčius ją aplankyti, ypač šeštadieniais ir sekmadieniais.  Lanko ją kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų
239

gyventojai, lanko ją ir atvykę iš Rusijos, ypač turistinių traukinių keleiviai. Beje, pastarieji geriau lanko kitas Kauno „įžymybes" — mėsos bei trikotažo parduotuves, iš kurių išeina nešini nebe krepšiais, o tiesiog maišais . . .

    Šios galerijos atidarymas turėtų būti nušviestas spaudoje ir televizijoje. Bet keistas dalykas — be vienos kitos mažos žinutės „Kultūros baruose", be šiek tiek platesnio straipsnio „Literatūra ir menas", nedidelio pranešimo per televizijos žinias, apie šią naująją ekspoziciją daugiau beveik nieko nebuvo skelbiama.

    Pradėjus galerijai veikti, jai skirti plakatai pasirodė tik po trijų savaičių. O ir tuose plakatuose teparašyta: Kauno paveikslų galerija, adresas darbo laikas. Daugiau nieko. O kad tai lauktoji V. Žilinsko paveikslų ekspozicija — nė žodžio. Tad nenuostabu, kad net daugelis kauniečių apie ją nieko nėra girdėję, o ką jau kalbėti apie kitų miestų gyventojus! Valdžia paveikslus priimti priėmė, bet jei juos būtų dovanojęs koks marksistas, būtų visai kita šneka, o ča fundatorius — kapitalistas, o tuos kapitalistus dergiant tiek rašalo išlieta, tiek popieriaus sugadinta. O čia staiga toks kapitalisto nesavanaudiškumas! Dar liaudis ims ir pradės kitom akim žiūrėti į kapitalistus . . . kapitalizmą . . . Tad geriau to Žilinsko vardą minėti kuo rečiau . . .

    Priimta, kad paveikslų galerijos, įkurtos turtingų mecenatų, pavadintos jų vardu. Tokių pavyzdžių rasime daugelyje stambesnių Lietuvos Vakarų Europs ir JAV miestų. Net Maskvoje veikia garsioji Tretjakovo galerija, žinoma visame pasaulyje. O kas gi tas Tretjakovas, gal revoliucionierius ar bolševikas? Pavelas Michailo-vičius Tretjakovas — stambus pirklys, turtingas linų pramonininkas, tipiškas kapitalistas ir, anot tarybinės terminologijos, darbo liaudies išnaudotojas, praturtėjęs iš jos prakaito. 1892 m. jis Maskvai padovanojo vertingą paveikslų rinkinį, ir paveikslų galerija jo vardu vadinama iki šiolei. Kauniškei galerijai Žilinsko vardas netinka ... Iš tiesų, kas leidžiama Maskvai, neleidžiama Kaunui!

    Mes, lietuviai, į šią dovaną žiūrime ne tik kaip į nepaprastos kultūrinės, pažintinės ir estetinės vertės dovaną, kažkokia dalimi mus priartinusią prie Vakarų Europos, bet ir kaip į užsienio lietuvių ryšio su pavergtąja Tėvyne simbolį. Ši dovana įrodo, kad mūsų išeiviai nėra nuo tautos kamieno nulaužta šaka, o tikroji mūsų tautos dalis, gyvenanti savo Tėvynės siekiais ir rūpesčiais.
240

Mus iki pat širdies gelmių jaudina šis kilnus tautiečio mostas.

    Todėl kovojančios Lietuvos vardu nuoširdžiai Vytautui Žilinskui tariame:
    Ačiū Tau, KILNUSIS TAUTIETI!
Kauniečiai

*    *    *


GYVENTOJŲ SURAŠYMAS

    1979 m. sausio mėn. Tarybų Sąjungoje įvyko Visasąjunginis gyventojų surašymas.

    Šis surašymas vyko tam, kad atskleistų įvykius per 20 metų (nuo 1959) gyventojų pasikeitimus, kas padėtų pagerinti ekonominį planavimą. Stengdamiesi išbristi iš planavimo bėdų, TSKP vadovybė ir jos ekonominiai organai griebiasi įvairiausių priemonių.

    Tačiau šio TSRS gyventojų surašymo rezultatai taip pat bus panaudojami ideologiniam Tarybų Sąjungos tautų spaudimui. Visų pirma, jis liečia vadinamąją koncepciją apie „TSRS tautų suartėjimo procesą į vieną tarybinę tautą". Bus stengiamasi įrodyti, kad per dvidešimt metų šis tautų „suartėjimo" procesas dar labiau sustiprėjo". Klastoti duomenys tą darbą palengvins.

    Jau prieš surašymą šito buvo mokoma. Surašinėtojams buvo nurodyta, jog prie punkto „gimtoji kalba" esančioje grafoje: „Nurodyti, kitas TSRS tautų kalbas gerai moka", reikia įrašyti rusų kalbą šiems asmenims: 1. Vaikams nuo 7 metų ... 2. Suaugusiems, kurie ją menkai temoka. 3. Kurie moka ir kitas TSRS tautų kalbas, nurodyti tik rusų kalbą. 4. Kurie prieštarauja, kad jiems būtų įrašyta rusų kalba, jiems nematant, įrašyti rusų kalbą, ypač, kurie baigę tarybiniais metais vidurinę mokyklą, technikumą, aukštąją mokyklą ir panašiai.

    Patys žmonės, ypač inteligentai nesutikdavo, kad surašinėtojai žymėtų jiems ar jų vaikams rusų kalbą. Pasitaikė, kad rusų kalbos nemokėjo net rusų kalbos mokytojai.

    Surašymo metu diduma žydų tautybės asmenų gimtąja kalba laikė žydų (idiš) kalbą, kai kurie lietuvių ir tik nedaugelis — rusų kalbą. Tai yra rimtas paneigimas teigimo, kad esą tik 17% TSRS žydų savo gimtąja kalba laiko idiš kalbą.
241

    Mišriose šeimose tėvai dažnai nurodydavo, kad jų vaikų tautybė — lietuvių, o gimtoji kalba irgi lietuvių kalba.

    Surašinėjimas nuslėpė duomenis apie gyventojų kitų kalbų mokėjimą: nebuvo galima užrašinėti anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kt. Tai lietė net tų kalbų dėstytojus.

    Buvo klastojami ir socialiniai duomenys. Dabar gyventojai buvo skirstomi į „visuomenines grupes" — darbininkus, tarnautojus, kolūkiečius. Visuomeninė darbininkų grupė dirbtinai padidinta — į ją įtraukta beveik visa „aptarnavimo sferos grupė" ir kitos grupės. Darbininkais buvo užrašomi pardavėjai, medicinos seserys, fotografai, radio operatoriai, kontrolieriai, kasininkai ir 1.1. Aptarnavimo sferos darbininkų grupė buvo visai panaikinta. (Užsienyje, ypač JAV, ji sudaro apie 50% visų dirbančiųjų). Šią grupe visasąjunginio gyventojų surašymo organai panaikino todėl, kad priskiriant prie darbininkų visuomenines grupes, padidintų TSRS darbininkų klase. Tada galima bus kalbėti apie išaugusį darbininkų klasės „vaidmenį" ekonominiame ir visuomeniniame šalies gyvenime, apie „dar glaudesnį ryšį" tarp partijos ir darbininkų klasės, sudarančios tarybinės liaudies daugumą.

    Kas ketvirtas butas buvo atrankinis, kur gyventojams buvo surašomi smulkesni duomenys. Savo darbovietes turėjo slėpti saugumiečiai, milicininkai, įslaptintų karinių ar pusiau karinių įmonių darbuotojai. Dėl to būdavo įvairių nesusipratimų, ypač su etatiniais saugumiečiais. Jie turėdavo į tuos klausimus atsakyti „įstaiga" ir „tarnautojas".

    Nežiūrint į propagandinį triukšmą, gyventojų surašymui nebuvo tinkamai pasiruošta. Netgi surašinėtojai nebuvo tinkamai instruktuoti, kaip pildyti atskirus punktus vienais ar kitais atvejais. Surašinėtojais dažniausiai buvo paskirti mokiniai ar studentai, kuriems nerūpėjo įtraukti visus gyventojus. Todėl likdavo nesurašytų ne tik butų, bet net ir dideli namai. Todėl net ir po oficialaus surašymo užbaigimo būdavo skubiai surašinėjami „pamirštieji" gyventojai.

    Surašinėjimo metu jau buvo prasidėjusi rinkiminė kompanija, kurios „agitatoriai" vaikščiojo į butus ir surašinėjo rinkėjų pavardes. Gyventojai, neatskirdami surašinėtojų nuo agitatorių, juos bardavo, kam trukdo, eidami „kelintą kartą", o kartais ir neįsileisdavo surašinėtojų, sakydami „mus jau užrašė". Būdavo daug atvejų, kai nurodytomis valandomis gyventojų nerasdavo namuose. Tais atvejais surašinėtojai būdavo priversti surinkti gana
242

netikslius duomenys iš namų valdybų. Kartais iš valdybų duomenys būdavo renkami net iš apsileidimo, nesistengiant nueiti pas pačius gyventojus.

    Todėl apie 1979 m. visasąjunginį gyventojų rašymą galima padaryti tokias išvadas:

    1. Surašymas ne visiškai atskleis gyventojų visuomenine struktūrą ir nepadės ekonominiam planavimui.

    2. Suklastoti surašymo duomenys bus plačiai panaudoti propagandai, siekiant įrodyti darbininkų išaugimą ir tarybinės liaudies koncepciją, iškeltą naujojoje TSRS konstitucijoje.
A. Serbenta

*    *    *


KULTŪROS GENOCIDAS

    Išdrįsusių valdžiai priešintis rašytojų kuriniai, išimti iš knygynų, iš bibliotekų, virsta pelenais.

    Gyvename ne hitlerinėje Vokietijoje. Gatvėse knygų laužai neliepsnoja. Mūsų kiti metodai. Viską dengia „valstybinės paslapties" skraistė. Įsakymai apie knygų naikinimą rašomi su pažyma „Naudotis tarnyboje. Egz. nr. . . .". Vadinasi, apie tokius dalykus viešai kalbėti uždrausta, o pati organizacija, užsiimanti knygų naikinimu, vadinasi „Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba (Glavlitas)". Taigi, kultūros vertybių naikinimas yra valstybinė paslaptis. Knygos virsta pelenais gamyklų krosnyse arba keliauja į popieriaus fabrikų katilus.

    Pateikiame kopiją dokumento apie žinomo šiuolaikinio rašytojo N. D. Rudenkos knygų sunaikinimą. N. Rudenka, rašytojų sąjungos narys, praėjusio karo dalyvis, parašė nemažai knygų. Pastaraisiais metais aktyviai įsijungė į kovą už žmogaus teises Tarybų sąjungoje. Jis yra vienas iš Ukrainos Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupės įkūrėjų. Neseniai už savo veiklą žmogaus teisėms ginti Rudenka nutęstas 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. Štai tas dokumentas, kuriuo siekiama sunaikinti ir pasmerktojo rašytojo kūrybą:
243

Naudotis tarnyboje
Eg. nr. . . .
Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo Valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (LTSR Glavlitas)

Nr. . . .
(adresatas)

Apie N. D. Rudenkos knygų išėmimą iš bibliotekų
    Šiuo siunčiame jums Vyriausios valstybinių paslapčių saugojimo valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos 1978 m. spalio 13 d. Jsakymą Nr. 38 dėl N. D. Rudenkos knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygynų prekybos tinklo.

    Prašome duoti atitinkamus nurodymus padauginti įsakymą, juo aprūpinti pavaldžias organizacijas, turinčias bibliotekas, ir užtikrinti įsakyme nustatytų knygų išėmimą.

    Priedas — įsakymas Nr. 38 Egz. nr. ...
    Vyriausios valdybos viršininkas M. Šlizevičius

    Prie šio rašto pridėtas TSRS Glavlito   1978 m. spalio 13 d įsakymas Nr. 38, pasirašytas Valdybos viršininko P. K. Romanovo. Jame išvardintos N. Rudenkos knygos, kurias reikia „išimti". Viso 19 pavadinimų knygų bendru (apitiksliai) 1 mil. 200 tūks. egz.

*    *    *


PAMINĖJO
VASARIO 16-ąją

    1979.11.16 ant Kauno IV vid. mokyklos stogo buvo iškelta trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Vėliava kabojo iki 10 vai. ryto. Atvykę saugumiečiai su kopėčiomis vėliavą nukabino.

    Ant mokyklos stogo buvo rastos 39 batų numerio pėdos. Tą pačią dieną trys saugumiečiai, vaikščiodami po mokyklą, tikrino visų mokinių batų numerius. Tų. kurių batų numeris buvo 39, užsirašė pavardes. Kitą dieną, vasario 17, keli saugumiečiai mokykloje tardė mokinius, pavėlavusius vasario 16 d. į pamokas.

    Trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava kabėjo ir prie 34 vid. mokyklos. Ji buvo nuimta 9 vai. ryto.
T. Švitrys
244
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum