gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
"LKB Kronika" Spausdinti El. paštas
Parašė SIGITAS TAMKEVIČIUS   
Vietoj įžangos

   Pradėjau mokytis Kauno Kunigų seminarijoje dar Chruščiovo metais, 1955. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neišpildęs būčiau turėjęs palikti Seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik Seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Vaclovas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų skyrių, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis "Jonas" primygtinai įkalbinėjo "draugauti", tada supratau, kas sujaukė Seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. Neklystanti ir neklaidinanti kompartija mums planavo šviesią ateitį, kuriai trukdė tautiškumas ir religija.
Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik Kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros.  Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie "Kronikos".
 
Arčiau "Kronikos"

    Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikalų ir pastoracijos klausimų. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o Seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.
 
Ką daryti?

    Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kas gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m. bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas Kunigų seminarijos limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.

    Gimė pirmosios peticijos Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose, kurios išgąsdino partiją ir saugumą, - vieni kunigai buvo išbarti, kitiems buvo uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV.  Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.
 
 
Dievo malonė

    1969 m. man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su kun. Juozu Zdebskiu dirbau Prienų melioracijoje. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inž. Jurgis Brilius, kuris padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą. Per tuos metus išsiplėtė pažinčių ratas ir atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. Tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi Seminarija. Tapo ne tik man aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas, bet ir kitiems. Svarbiausia, kaip anuomet sakė tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą.

Simne

    Paskyrimas į Simną vikaro pareigoms buvo kita Dievo malonė: turėjau gerą kleboną Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko. Kunigų būreliuose pradėjome diskutuoti spaudos klausimą; buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas. Mintį dėl leidinio reikalingumo palaikė dauguma uoliųjų kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis. Tuo metu už vaikų mokymą buvo nuteisti kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Petro Plumpos padedamas paruošiau pirmąjį leidinio numerį, kuriam parinkome "Vivos voco" (Gyvuosius šaukiu) vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir jam parodžiau paruoštą medžiagą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis "Kronika", o Maskvoje buvo labai populiari "Einamųjų įvykių kronika". Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką, ir pasiūlė "Kronikos" vardą. Vyskupas samprotavo: "Ar nebūtų gerai, jei leidinys aprašytų kokį nors įvykį ir būtų pridėtas trumpas komentaras? Ar ne toks leidinys būtų reikalingiausias?" Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip dabartinis mūsų kardinolas Vincentas Sladkevičius tapo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" krikštatėviu. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu nuvykau pas t. Joną Da-nylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti medžiagos, bet sumanymui pritarė. Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį straipsnių perrašė Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau aš ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Tuo būdu 1972 m. kovo mėnesio pirmoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo "LKB Kronikos" 1 numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. Juozo Zdebskio atminimui parašiau datą: kovo 19-oji. Petras Plumpa pažadėjo padauginti apie 100 egzempliorių kiekvieno "Kronikos" numerio. Šiam darbui jis turėjo praktikos, nes Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėje įrengtu dauginimo aparatu ERA buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius
 
Informacijos rinkimas

    Pradėjęs leisti "Kroniką", nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji išeis, - kai susirinks pakankamai straipsnių, tada ir išeis numeris. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku, -negi paskelbsi "Tiesoje", kad pogrindžio leidiniui reikalingi sovietinės valdžios nusikaltimų, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, aprašymai? Savo laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad mokės tylėti. Jų teisumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas; jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, gal trūko tik patirties. Ne visi žmonės lengvai pasakodavo ar parašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į "Kroniką". Prisimenu daugelį faktų, kai net labai geri žmonės buvo linkę likti nežinomi, - daug kam nesinorėjo atkreipti į save KGB dėmesį, gal net būti tardomam. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie turimą medžiagą duodavo labai drąsiai. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius. Iš pradžių ne visi suprato, kam reikia registruoti ir skelbti persekiojimo faktus. "Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia!"- šitaip kai kurie teisindavo savo nenorą aprašyti vieną ar kitą įvykį. Ypač norėjosi surinkti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Turbūt neapsiriksiu teigdamas, kad tokios rūšies aprašymai "Kronikoje" ypač patarnavo nugalint baimę ir ryžtantis priešintis blogiui toliau. Taip diena po dienos medžiaga "Kronikai" kaupėsi.
 

Slėpimas
 

    Dalis ateinančių rašinių buvo perrašomi rašomąja mašinėle; gudresnieji atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių, tačiau dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Buvo didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai nustatys autorius, todėl vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrinėjau, permąsčiau visas galimybes ir neradau kur slėpti. Net geriems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštą. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir gana rizikinga, - bent iš pradžių šios minties atsisakiau. Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią ir čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau... Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama. Taigi kelis metus Simno bažnyčioje Viešpats saugojo daugelį rankraščių. Gavęs medžiagą tuojau ją įvyniodavau ir kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą. Po kurio laiko ateidavo mintis, kad turima slėptuvė nesaugi, ir ieškodavau naujos vietos, kur nesugraužtų žiurkės ir nesurastų pikti žmonės.

Simno bažnyčia

 
 
Rašomoji mašinėlė

     Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelsto veikimo bomba. Kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti. Kur ją paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkama medžiaga, ji nekeltų grėsmės? Ji per daug didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti "Kronikai", o kitą -oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti. Maskvoje Puškino gatvėje esančioje krautuvėje pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; kažkas rusišką raidyną pakeitė į lietuvišką, ir pavojinga mašinėlė ant stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau "operaciją", ir ant stalo stovėdavo visiškai saugumui nenusikaltęs padaras. Šitą operaciją lengvai išmoko ir mano bendradarbiai. Išimtas raidynas tilpdavo saujoje ir įsikišus jį į kišenę buvo galima bet kur išsinešti ir lengvai paslėpti.

    Kad liktų mažiau įkalčių, kartkartėmis keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių su lituokliu pakoreguoti, pakeičiant bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Šiai operacijai dažnai užtekdavo tik meistro replių. Vėliau, jau tardymo metu, galutinai įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus nustatant "nusikaltėlę" rašomąją mašinėlę.
 
 
Pirmieji bendradarbiai

    Pradėjus redaguoti "Kroniką", reikėjo ieškoti bendradarbių; nepasitikėjau ir savo literatūriniais sugebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, susipažinau su savo klebono kun. Ambraso broliu - lituanistu Kazimieru Ambrasu. Susiradau aš jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas savo brolį; paruošęs numerį kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesisielotų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą parsi-veždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją -pakeitęs raidyną - per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininko tapatumą. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.

    Darbas su "Kronika" labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė: suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.
 
 
Pagrindinis tikslas

    Suredaguoti "Kronikos" numerį buvo tik pusė darbo, -visi, su kuo tariausi, suprato, kad "Kronika " tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Per didelį vargą Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą ERA, kuriuo buvo galima, rizikuojant laisve, padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti po Lietuvą.

    Iškilo didžiausias uždavinys - kaip "Kronikai" pasiekti Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti "Kronika", turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto, juo labiau - atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, kratos muitinėje metu visada galėjo surasti vežamus rašinius.
 
 
Lietuvos draugai

     Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu ir jam nuveždavome naują "Kronikos" numerį. Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, - kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis "Laisvė" ar "Vatikano radijas" pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas "Kronikos" numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Vėliau susiorientavome, kad į Maskvą reikia vežti ne vieną, o du egzempliorius. Vienas buvo reikalingas "Einamųjų įvykių kronikai", kurios redaktoriai jiems tinkamą medžiagą išsiversdavo į rusų kalbą ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių tuoj pat galėdavo perduoti Vakarų korespondentams. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glėbas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.
 
 
Kelionės į Maskvą

     Jos buvo labai pavojingos: bet kur galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl naudotis lėktuvu po to, kai pradėjo reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys turėjo būti labiausiai sekamos. Buvo viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Dažniausiai kelionės į Maskvą buvo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas Svarinskas pavėžėdavo kur nors į Baltarusiją, o tenai ant kelio "pabalsuodavau", ir pirma pasitaikiusi mašina nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 vai. sėsdavau į traukinį ir ankstų rytą jau būdavau Maskvoje. Važiuoti tokiu maršrutu, atrodė, gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilieto pirkti važiuodavau į Čemiachovską.

    Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve, - ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelavičiūtei ir kt.,- kad tik būtų išsaugota "Kronika".

 
 
Susitikimai

    Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kur kitą kartą susitiksime, - maskviečiai duodavo kokį nors adresą ir sutardavome tikslią datą ir susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu, - per ilgą laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartą dieną būtų neatvykę; nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo. Iš mūsų paimdavo "Kroniką", vėliau ir "Aušrą", o parvežti duodavo "Einamųjų įvykių kroniką" ir dažnai dar ką nors iš tuometinio "samizdato", pavyzdžiui, "Gulago salyną" ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę paskutinius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.
 
 
Kam siųsti?

    Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti "Kroniką" Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis "Draugas", todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas. Vėliau Vilniuje susipažinau su Rože Somkaite iš JAV, kuri papasakojo apie Niujorke veikiančią Religinę Katalikų Šalpą, apie jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien man atrodo, kad Viešpats pasiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie labiausiai buvo reikalingi. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kiti.
 
 
Areštai Maskvoje

    KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, ir bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suiminėjami aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Veli-kanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kt. Juo toliau, juo "Kronikos" kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistai iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti "Kronikos" numerį kuriam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam svečiui pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

 
 
Mikrofilmai

    Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos paruoštą "Kronikos" numerį nufotografuodavau; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių...

    Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: "Gerai, paimsiu!"

    Susitikimo su Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos atsakinga darbuotoja Ginte Damušyte Lietuvoje akimirkos. 1989 m. pabaiga. (G. Damušytė viduryje)
 
Daug kas nežinoma
 

    Viešėdamas JAV, aplankiau Religinę Šalpą ir apžiūrėjau "Kronikos" numerius bei mikrofilmus, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas žuvo Maskvoje kratų metu, kai kas pakelyje. Tačiau mane labai nudžiugino, kad radau ne vieną "Kronikos" numerį, kurį KAŽKAS pasiuntė į Vakarus. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kam rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės reikalai.
 
 
"Kronika" KGB rankose

    1973 m. birželio 23 d. KGB kratos metu pas ses. Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį "LKB Kronikos" numerį, o liepos 5 d. pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345. Metus su viršum sekė visus įtartinus asmenis ir 1973 m. lapkričio 20 d. padarė daugybę kratų. Didžiausias nuostolis buvo Petro Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis, - tokių darbininkų reta. KGB triumfavo, kad "Kronika" sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.
 
 
Talkininkai

    Leidžiant "Kroniką" buvo visko - romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada būdavo be galo skaudūs. Jie būdavo labai artimi, reikalingi ir mano įtraukti į pavojingą darbą. Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurį tekdavo nešioti ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save, - "Kronikai" jis labai daug paaukojo.

    Nijolė Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant "Kroniką", bet ir redaguojant, deja, ir ją areštavo - ilga 6-erių metų bausmė.

    Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė,

Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai mane suėmė 1983 m., vienas saugumietis pavadino "laimingu avantiūristu" ir paprašytas paaiškino, kodėl pavadino mane laimingu: "Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius", - aiškino kapitonas Rainys. Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.

    Labai gaila buvo areštuotųjų Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos, visada dalykiški ir mieli žmonės.
 
 
Krata Simne

    Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du "Kronikos" numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų "Kronikos" numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį, sušuko: "Tikriausiai tai naujausia medžiaga "Kronikai"? Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.
 
 
Tardymas

    1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas Virgilijus Jaugelis, o po savaitės gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės į KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie "Kroniką", iš kur gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo nesužinojo.
 
Pirmasis teismas
 

    1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam "Kronikos" darbininkui Petrui Plum-pai. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

    Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (dabar Rusijos Valstybės Dūmos deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus tęsėsi jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

 
 
Rimtas pavojus

    1974 m. rugpjūčio 27 d. už "Kronikos" dauginimą buvo suimta ses. Nijolė Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11 d. gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti "Kronikos" numerį. Kaltino "Kronikos" leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti "Kroniką". Tik mano prisipažinimo reikią, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o papulkininkis Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. "Šitas bailys laikosi principo: Kerti mišką, skiedros laksto", - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

 
 
Anonimai

    1974 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė laiškas - anonimas, pasirašytas "Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasmerktų "kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal". Labai aiškiai matėsi, kas slepiasi po šiuo anonimu. Leidžiant "Kroniką" anonimai gana dažnai bandė formuoti nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią "Kroniką". Nepajėgiant jos fiziškai likviduoti buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji nenutilo.

 
 
Vėl tardymas

    1975 m. balandžio mėn. šeši Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Andrejus Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume. Šį kartą drąsos teikė tik ką pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Maniau, kad šitas pareiškimas saugumui buvo dar vienas mano kontaktų su Maskvos disidentais įrodymas.

 
 
Perkėlimas

     Praslinkus dviems mėnesiams, Religijų reikalų įgaliotinis liepė vysk. J. Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad būtų daugiau darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas 19-asis "Kronikos" numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnų kunigą skirtų į didesnę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkėlimas vykdomas tik dėl to, kad naujojoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus "Kronikos" likimas naujoje vietoje? Atsakymo neturėjau. Buvo vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirtį redaguojant

  Kybartų bažnyčia

"Kroniką" - tai sesuo Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins "Kronikos" tolesniu likimu.

 
 
Patarimai

     Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš patarimų buvo įkurti Lietuvoje kokias tris keturias "Kronikos" redakcijas, kurios pasikeisdamos ją leistų. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios nežinia dėl ko kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių - kad artimiausieji mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti leidybai reikalingas sąlygas buvo labai sunku. O gal reikėjo daugiau šiuo reikalu pasirūpinti, tada po suėmimo kitiems būtų buvę mažiau sunkumų leisti "Kroniką"...

 
 
"Aušra"

     "LKB Kronikos" turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė bus protingiausia registruoti tik grynai Bažnyčią ir tikinčiųjų persekiojimą atskleidžiančius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie "Kronikos" leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautos sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. "Kronikai" buvo daroma priekaištų, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl "Kronikoje" pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių apie žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo sferose.

     Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas iškėlė mintį, kad būtų gera atnaujinti "Aušros" leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors ją realizuoti. įžangą parašė pats kun. P. Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti "Kronikos" redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant "Aušra" neįkliuvo saugumui iki pat Atgimimo.
 
 
Naujoje vietoje

     Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi samdomame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to, buvo labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti eilinį numerį atvykdavo E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome visą numerį ir tada su visa būsimo numerio medžiaga pavėžindavau į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis Julija Juškauskaite ir Eugenija Dainauskaite. Čia ilgą laiką būdavo galutinai perrašomas numeris ir padaroma bent 20 egzempliorių. Perrašant naują numerį labai mielai talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo namo Simne šeimininkė Julija Juškauskaite, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, savaitėmis turėjo pakelti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

 
 
Nepavargstantis talkininkas

     Vos pradėjęs leisti "Kroniką", susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienas iš pačių uoliausių "Kronikos" rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą mašininkių, kurios padaugindavo jo atsineštus leidinius; pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui, 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat labai pasiaukojamai dauginusi "Kroniką" ir kitokią religinę literatūrą Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau aplankydavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, rodos, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

 
 
TTG katalikų komitetas

     1978 m. vasarą mane Kybartuose aplankė stačiatikių dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais ir papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, - pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Abu mielai sutiko. Vėliau prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai - Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą sau: būti kuriamo Komiteto nariu ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl aš likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir apsisprendžiau įsitraukti į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas "Kronikai" dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žengtas žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.
 
 
Įspėjimas

     Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus tuos dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo dokumento Nr. 46. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB šito toleruoti negalėjo, nes dokumentai pasiekdavo Vakarus.

     1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į Respublikos prokuratūrą, ir prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad man gresia BK 68 str., jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą. Po Respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad "LKB Kronika" esanti Katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A. Svarinskas. Pavojus akivaizdžiai didėjo, ir reikėjo apsispręsti: nutraukti Katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

 
 
Rimti pavojaus signalai

     1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs "Kronikos" platintojai - Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkančios energijos ir darbštumo žmogus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje buvo suimtas Krikščioniškojo komiteto sekretorius Viktoras Kapitančiukas. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.

 
 
Krata ir suėmimai

     1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Atėjęs į kleboniją vadovas pasisveikino: "Garbė Jėzui Kristui!" Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija... Deja, mano "ekskursantai" buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a. a. kun. V. Jau-gelio, ir O. Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.
Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė daugino "Kroniką". Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos seserį Onutę

Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek "Kronikai". Tačiau greitai į "Kronikos" redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

 
 
Kvietimas tardymui

     Po kratos ilgą laiką nekvietė tardymui, ir tai kėlė nerimą. Po dviejų mėnesių atnešė kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Paruošiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.


 
 
Krata vienuolyne

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo iškrėstas Eucharistinio Jėzaus seserų namas Kaune, Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, kad nieko pavojingo čia nebuvo rasta, o rasti galėjo. Per visą "Kronikos" leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechete, Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Donata Meškauskaitė.
Tuo metu jau buvo suimta ses. Jadvyga Stanelytė ir Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glėbas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.


 
 
1980 metai

     Šie metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais dėl žmonių teisių.

     Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo "auklėjami" ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti "Kronikos" platintojai ir rėmėjai A. Janulis, P. Buzas, ses.

O. Vitkauskaitė, ses. G. Navickaitė; nuteista ses. J. Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. Juozas Zdebskis (vienas iš aktyviausių "Kronikos" rėmėjų) nežinomu būdu buvo smarkiai apdegintas cheminėmis medžiagomis, kiek mažiau nukentėjo Vytautas Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti todėl, kad persekiojimas ne tik kad neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kun. A. Keina, kun. V. Stakėnas ir kun. L. Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: "Tu žinosi, kur išleisti".


 
 
Mūsų atrama

     Per visą "Kronikos" gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo. Apskritai buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: "Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, - globok, jei ne, - tegu jis pasibaigia". Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką "Kronika" aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, - mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

 
 
Užnugaris

     Sunkiai įsivaizduoju "Kronikos" leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų Alfonso Svarinsko, J. Zdebskio, J. Kaunecko, J. Lauriūno, Br. Antanaičio, Pr. Račiūno, K. Zemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas "Kronikos" vardas. O problemų netrūko; nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz.,"Kronikoje" aprašyti tik ateistų savivalę ar ir kunigus, kurie aiškiai dirbo ne Bažnyčiai. Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo "Kronikos" leidėjai.
 
 
Kunigai pogrindininkai

     "Kronikos" leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas; važiuodavau į Kauną ir sakydavau: "Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos", ir kun. Petras kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino kun. V. Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą - kun. Kastytis Matulionis ir kun. Jonas Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti "Kroniką", kai būsiu suimtas.

 
 
"LKB Kronikos" dešimtmetis

     "Kronikos" rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą - "Kroniką", iš kurios kyla erškėčiai - tautos kančia; aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos (tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi "Kronika" per 10 metų). Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti "Kroniką", planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų. Kas žmogui negalima, - Dievui viskas galima.

 
51-asis numeris
 

     Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos keičia numerius, o aš pats pastebėjau, kad kelių mašinų esu lydimas net pas ligonį. Sis sekimas tęsėsi iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. (Čia norėčiau pastebėti, kad "Kronikos" viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos, - nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada būdavo išleista "Kronika".)

     Po savaitės išėjo 52-asis "Kronikos" numeris. Saugumiečiai galėjo būti "patenkinti" mėnesį laiko praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

 
 
Šlubuoja "brolis asilas"

1982 metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas padarė savo, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek save paremontuoti. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: "Kaip Dievas duos, taip ir bus". 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelioms savaitėms užmiršti viską: saugumiečius, "Kroniką" ir visai nereikalingas bėdas, - jei iš viso anuomet buvo galima šitai padaryti...

Koplytstulpis Kybartuose 'Kronikos' dešimtmečiui paminėti

 
Kun. Alfonso Svarinsko areštas
 


     1983 m. sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. Alfonsas, o pas kun. J. Kaunecką ir kun. A. Keiną padarytos kratos. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami tardymui, tarp jų ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą tardymui; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais - G. Jakuninu, V. Kapi-tančiuku, D. Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaitytos.

 
 
Kas tęs darbą?

     Ilgus metus ištvermingai talkino sesuo Elena Suliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Aš mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitė, kol "Kronikos" numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir aštuoni egzemplioriai pasklisdavo į įvairias šalis. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūrė. Į darbą įsitraukė Šventosios Šeimos kongregacijos seserys - Bernadeta Mališkaitė sugebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J. Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J. Borutą: "Jei reikės, padėk!"

 
 
Laikrodis sustojo

     Kun. A. Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas tokiu teismo nutarimu: už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu   į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas: Kas leis "Kroniką"? "Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!"

 
 
"Kronika" gyva

     1984 m. pavasarį į Permės lagerį Nr. 37 atvyko mano tardytojas V. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: "Jūs buvote "Kronikos" redaktorius". Tikriausiai tikėjosi, kad, jau būdamas nuteistas, patvirtinsiu. "Ar "Kronika" jau neina?" - paklausiau. "Eina ", - išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. "Eina", - ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai, būdamas Sibire, sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus "LKB Kroniką" išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.

 
 
Stebuklas

     Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti "Kronikos", - tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: "Stebuklas". Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Aš paminėjau tik kai kuriuos žmones, o reikėtų kalbėti apie daugelį. Ar galima užmiršti klaipėdietę ses. Teklę Steponavičiūtę, pristačiusią "Kronikai" daug medžiagos, arba marijampolietę ses. Janiną Judikevičiūtę, pasiruošusią visada ir visur padėti? Iš tikrųjų Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą; ses. Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti, o senutė ses. Ona Dranginytė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis, kad būtų sąlygos dirbti.

     Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stojo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!
 
Perspausdinta iš: "Caritas". 1992. Nr. 4.
 
 

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum