gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 16 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 16 [56]


    Turinys:

     1. „Jubiliejui" artėjant.
     2. SOS! SOS! SOS! (Ištraukos iš P. Paulaičio laiškų. Persekiojami buvę politkaliniai).
     3. Kun. K. Garucko atviras laiškas P. Griškevičiui.
     4. Atviras laiškas „Tiesos" redaktoriui.
     5. Iš V. Petkaus biografijos.
     6. Saulės giesmė (eil.).
     7. Naujas rusinimo antplūdis.
     8. Ministro V. Jeliutino įsakymai.
     9. Pelesos apylinkės lietuviškų kaimų pareiškimas.
    10. Lietuvos sienų problema.
    11. Taip leidžiamos knygos.
    12. Žinios.
Lietuva
1979 m. gegužė

JUBILIEJUI" ARTĖJANT

    Lietuvių tautos istorijoje yra buvę gana liūdnų ir tamsių laikotarpių. Vienas tamsiausių — tai 40 metų trukusi spaudos draudimo gadynė, kai po 1863 m. sukilimo prieš carinės Rusijos okupaciją ir griežtų represijų, buvo uždrausta lietuviška spauda.

    Nežmoniškai griežtas draudimas tautai turėti savo spaudą yra vienintelis Europoje, galbūt net visame pasaulyje per visą civilizacijos istoriją.

    Tačiau spaudos uždraudimas tikslo nepasiekė. Tauta budo ir sąmonėjo. Pačios šviesiausios ir geriausios tautos jėgos, kurioms vadovavo Bažnyčios atstovai, ėmėsi sunkaus darbo: spausdinti užsienyje ir per sieną gabenti į Lietuvą uždraustą, bet taip reikalingą spaudą bundančiai tautai. Tada atsirado būriai knygnešių, kurie, nebodami caro kalėjimų, ant nugaros nešė į Lietuvą spausdintą žodį. Daugelis jų mirė tolimo Sibiro katorgoje.

    Kova prieš neteisėtą priespaudą tik užgrūdino ir sustiprino negausią inteligentiją, šviesėjantį kaimą. Kauno gubernija carinėje Rusijoje tapo labiausiai raštinga provincija.

    1980 m. sueis 40 metų, kaip nuo 1940 m. vasaros, Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai, prasidėjo antroji tamsos ir spaudos draudimo gadynė. 1940 m. vasarą Maskvos įsakymu buvo uždrausta religinė lietuviška spauda. Nors knygos ir tebespausdinamos lietuvių kalba, bet jau ne savarankiškai, o po griežta okupanto cenzūra ir kontrole, vien tik marksistinėje ir ateistinėje dvasioje. Taigi tikinčiam lietuviui šis 40-metis yra tokia pat juoda gadynė, be laisvo spausdinto žodžio, kaip ir anuomet.

    Gerai atsimename, kai 1940 m. susikūręs Liaudies švietimo komisariatas įsakė visoms pradinėms mokykloms ir gimnazijoms likviduoti knygynus. Taip buvo pasielgta ir su valstybinių organizacijų ir draugijų knygynais, išskyrus tik mokslinę universiteto biblioteką. Knygos buvo kuo griežčiausiai surinktos ir sunaikintos. Jų dauguma buvo sudegintos, dalis kaip makulatūra ištirpo   popieriaus   gamybos   įmonėse.   Taip  buvo  sunaikinta
7

milijonai lietuviškų knygų ir periodinių leidinių. Negražinamai žuvo daugybė mokslo ir istorijos veikalų. Koks tai nuostolis lietuviškai kultūrai!

    šiandien Lietuvoje knyga, išleista iki 1940 m. vasaros, yra bibliografinė retenybė. Antikvaruose, jei praėjo pro cenzūrą, jos pardavinėjamos už didelius pinigus.

    Norėtume paklausti, kur dingo garsioji 300.000 tomų Kauno kunigų seminarijos biblioteka? Ji turėjo rečiausių mokslo knygų, net inkunabulų, keletą brangių dovanotų privačių įvairių mokslo šakų specialios literatūros rinkinių.

    Kas atsakingas už tai, kad 1946 m. potvyniui apgadinus dalį knygų, esančių prie šv. Jurgio bažnyčios pietinio sparno pastatytos bibliotekos patalpose, tarybinių pareigūnų įsakymu jos buvo be atrankos kraunamos į sunkvežimius ir vežamos kūrenti centralinio šildymo krosnį? Klierikai, iš kurių buvo atimtos seminarijos patalpos, o dar laikinai palikta šv. Jurgio bažnyčia, su nuostaba ir skausmu stebėjo, kaip kuriama naujoji „kultūra".

    Bažnyčia kūrė universitetus, o XX a. bedieviai degino jos per šimtmečius rinktas ir saugotas knygas! . . Fašistai bent atrinkdavo tik jiems nepatinkančias, o bolševikai degino visa, kas ne jų išspausdinta. Nors, tiesą sakant, pasikeitus vadovams, jiems ir savo pačių išleistas knygas ne sykį reikėjo išimti iš lentynų ir naikinti, nes nebeatitiko tuometinės „tikrovės".

    Kokia prasmė naikinti praeities kultūros palikimą? Atsakymas tik vienas: baimė tiesos, noras, kad naujoji karta nežinotų, kas buvo, o tikėtų tai, ką sakys naujieji tautos švietėjai ir „išlaisvintojai". Noras turėti laisvas rankas bet kokiam melui, dergiant praeitį. Prievarta ir melas — vienas be kito negali išsiversti.

    Kai nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių, kai apeinamos ir Konstitucijos garantijos, liaudis yra priversta ieškoti būdų pogrindyje gamintis tai, kas uždrausta viešai. Taip buvo pirmosios spaudos draudimo gadynės metu, taip yra ir dabar, antroje spaudos draudimo gadynėje.

    Ir dabar gresia katorgos lageriai plačiame Gulago salyne. Tik nebėra saugaus užsienio, kur būtų galima ramiai spausdintis knygas. Daugiau įvairių šnipų, seklių ir provokatorių. Tarybinėje tikrovėje yra ir spausdinamojo popieriaus problema.

    O vis dėlto, jei ne savo tiražais, tai pavadinimais ir tautos susidomėjimu, pogrindinė spauda rungtyniauja su „laisvąja".
8

    Baigiasi 40 metų religinės ir tautinės lietuviškos spaudos draudimo gadynės. Jei ir išleidžiama viena kita religinė knyga, tai tik tada, kai nepatogu prieš užsienį, ir tai tik minimaliausiais tiražais, specialios paskirties, ant blogo popieriaus. Didelė to tiražo dalis eina į užsienį propagandai ir parodyti užsienio lietuvių ekskursijoms.

    Juk ir anuomet, tarp 1864 ir 1904 m. pasirodydavo viena kita prorusiška knyga rusiškom raidėm, bet liaudis jas boikotavo. Carinė valdžia nors neklastojo istorijos, nesidangstė, kaip vilkas avinėlio kailiu, ką daro dabartinė valdžia, kurianti „kultūrą ir progresą".

    LTSR Konstitucija garantuoja visų piliečių lygybę prieš įstatymus. Argi tai tiesa? Kai šimtais tūkstančių egzempliorių spausdinamos beveik niekeno neskaitomos politinės ir ateizmo brošiūros ir knygos, milijonai lietuvių katalikų negali sulaukti per 40 metų net pačios mažiausios ir kukliausios knygelės — katekizmo vaikams.

    Kuo gali pasiteisinti tarybinė valdžia ir Konstitucija prieš civilizuotą pasaulį dėl tokio vandališko spaudos užgniaužimo? Gal tikėjimo laisve, kitų teisių gerbimu, tolerancija ir humanizmu?

    Kai pažeidžiamos ir grubiai mindomos pagrindinės ir švenčiausios žmogaus teisės, — gėda ir nešlovė prispaudėjui, šiuo atveju bedieviškam komunizmui. Jį pasmerks ir nuteis istorija. Jį smerkia visa už tikrą laisvę ir tikras demokratiškas teises kovojanti žmonija.

    XX a. pabaigoje Europoje vykstantis barbariškas religijos persekiojiimas ir spaudos uždraudimas yra viena gėdingiausių amžiaus civilizacijos dėmių. Jį sukūrė ir palaiko bedieviškasis totalitarizmas, proletariato vardu ir liaudies valia prisidengusi liaudies uzurpatorių saujelė. Tai imperializmo idėjomis persunkta, Romos imperatorių absoliutizmo laikus primenanti, brutalios ginklo jėgos remiama liaudies pavergimo sistema.

    Tikimės, kad 1980 m. sukankantis negarbingos antrojo spaudos draudimo gadynės 40 metų „jubiliejus" primins kiekvienam lietuviui tėvynėje ir pasaulyje, ir visiems geros valios žmonėms, kad žmonija dar ne viską padarė, kad pašalintų iš savo kelio kliūtis į tvarką, teisingumą ir tikrąjį humanizmą.
9

    Pasibaigė pirmoji tamsos gadynė, pasibaigs ir antroji. Bet to laukti sudėjus rankas negalime. Okupantas turi būti priverstas atsižvelgti į religingos tautos teisę ir jos šventus reikalavimus.

SOS! SOS! SOS!
IŠTRAUKOS IŠ P. PAULAIČIO LAIŠKŲ
1976.V.18

    Daug ir neaiškino, dėl ko taip daroma: lietuvišką spaudą man neatiduoda. Aš visą laiką per kurį nors pažįstamų ją išsirašydavau, gaudavau. O dabar ir čia kelią užtvėrė.

    Viskas į mūsų paštą ateina, ir viską mūsų „auklėtojai" lagerio bibliotekos spintų lentynose krauna, o neduoda net į rankas paimti. Ir visoje mūsų buityje jaučiama vis sunkėjanti pamotės ranka. Bet ką gi? Mes, ypač gintaro krašto žmonės, ramiai sau Laikomės ir šypsomės iš tų. kas savanoriškai kliedi. Mums nei jų gailėtis, nei jiems padėti. Tegul sau kliedi.
*    *    *
76.VI.16
     Visas Javezes laukė laukė sujudęs kažkokios komisijos, kažkokio didelio viršininko iš Maskvos. Tiesiog raidiškai visa mūsų administracija buvo apimta panikos, o mes nežinojome, kur dėtis. Mus gainiojo nuo vieno darbo prie kito: remontavome, griovėme ir statėme, dažėme, langus stiklinome ... Ir taip nuo ryto iki vakaro bemaž per ištisą savaitę. Pagaliau VI.14 tik po pietų — didžiausias nervų įtempimas — Maskvos „svečias", kažkoks generolas jau kalinių moterų zonoje, tik už kokių šimto žingsnių nuo mūsų kiemo. Bet iš ten išėję, tie taip ilgai ir sunkiai laukti svečiai susėdo į mašiną ir dingo. Matyt, nenorėjo viso skurdo pamatyti iki galo. O čia būtų pamatę žmonių suluošintų ir visiškai sulinkusių ant ramsčių.

    Tą dieną prieš pietus pasirodė pora „svečių" iš Vilniaus. Vieną pagyvenusį jau ne pirmą kartą mačiau, o antrą, dar jauną — tik
10

pirma. Abu civiliai. Išsišaukė mane, Kukę ir Lapienį. Ilgiausiai išlaikė mane. Pagrindinis reikalas tas, kad aš rašyčiau malonės pašymą. Girdi „gana sėdėti". Ar būtų kur važiuoti, ar būtų kam priimti? Kas liečia malonės prašymą, tai reikalas trumpas ir aiškus: ne aš kaltas, kad rusams prireikė ir Lietuvos. Greičiau jie kalti, kad nežmoniškai pasielgė su manimi, atimdami pusę gražiausio mano gyvenimo vien už tai, kad aš atlikau savo prideramą piliečio pareigą savai laisvai nepriklausomai Tėvynei Lietuvai, kurią pripažino ir Sovietų Sąjunga . . . Juk ta pareiga privaloma kiekvienam piliečiui bet kurios valstybės.

*    *    *

76.VII.27

    „Aš be tavęs lyg duonos kasdieninės,
    Aš be tavęs tarytum žemė be vandens . . ."

    Šie Brazdžionio žodžiai stovi dieną naktį mums prieš akis. Nuo to krašto, „kur Nemuno vandenys bėga" plaukiąs debesėlis ar pūstelėjęs vėjelis, rodos, kiekvieną kartą neša mums savo Tėvynės meilę ir ilgesį, neša jos ir vilkų staugimą, o nuo jo ir tam tikrą baimę. Nors visa tai tik įsitikinimai, kad mes jaučiame savo gimtąją žemę po kojomis. Bet prailginti gyvybei privalome ir iš oro maitintis.

    Jūs, ponia, savo taip man mielais laiškais kiekvieną kartą atnešate konkretų Tėvynės žemės gabalėlį. Gal ne visiems suprantama kokiu džiaugsmu sušvinta mano akys, gavus laišką nuo gerų žmonių, tuo labiau, jei jis iš gimtojo krašto, jeigu jame minimos pažįstamos vietos, pažįstami vardai.
*    *    *

76.X.8

    Du kartus labai trumpą laiškutį konfiskavo. Tik trečią kartą, iš jo išmetus viską, palikus vien naujos gyvenvietės adresą, jį išsiuntė. Vargas mums toje laimingoje demokratinėje šalyje, kur visas mūsų gyvenimas turi sutirpti aklai užmūrytas: nei mums apie kitus ką matyti ar žinoti, nei kitiems apie mus. Tai tokia valstybė pasirašė žmogaus teisių deklaraciją ir garsinasi pirmenybe kovoje už taiką ir žmonių gerbūvį bei laime! Šio mėn. 30 d. sukanka 29 metai, kai už būtinos, šventos savo Tėvynei Lietuvai pilietinės pareigos atlikimą, už ištikimybę jai, sėdžiu užkalinėtas, be  jokio  plyšelio  nei  šviesai,  nei  garsui žiaurios įsibrovėlės
11

pamotės — okupantės neprieinamuose jokiam žmogui garduose. O ir mes, gyvenantys visai netoliese vienas kito, jeigu tik viens kitą išgirstame ir į balsą atsiliepiame, esame pamotei jau nuodėmingi, šoktelėk Sadūnaitei per tvorą — jau didelė nuodėmė! Ir nuo mūsų, kurie esame čia pat, slepiamos kitų ligos ir mirtys. Taigi toks mūsų gyvenimas. Jau beveik pusė mano gyvenimo čia.

    Mane išsišaukė šios linijos galingiausias ir griežtu tonu barė („Nelįskit, kur jums nereikia") tik dėl to, kad kai kam rašau ir nuo jų gaunu, o už nepraleidžiamus — teisybės ieškau aukščiau. Audra praėjo be karcerio, bet gėla ir už neteisybę neapykanta dar giliau įsiskverbė. Patikėkit, kad už mane yra daug silpnesnių žmonių. Taigi jie reikalingi siuntinių. Iš atvažiavusių vos po trijų savaičių čia vienas jau užbaigė visus žemėje vargus. Iš 25 paliko tik 2 . . .
*    *    *

77.II.9

    Kalbėjausi su man dar nežinomu papulkininku. Pasitikęs juos, aš tuojau prie reikalo: dirbu, disciplinarinių prasižengimų neturiu. Noriu pasimatymo su giminaite, nes artimų giminių neturiu. Kuo aš kaltas, kad jūs viską iš manęs atėmėte dėl to, kad aš savo lietuvio pareigą savai Tėvynei Lietuvai atlikau: protestavau 1940 m. prieš staigų ginkluotą Lietuvos užėmimą. Už tą protestą švietimo komisaras A. Venclova mane pašalino iš mokytojo pareigų, o jūs suėmėte. Vėliau, karui su vokiečiais prasidėjus ir gestapui siautėjant Lietuvoje, protestavau (prieš vokiečių okupaciją, žydų ir komjaunuolių šaudymą) ir prieš vokiečius. Ir dėl to mane 1941-2 m. ir vokiečiai Jurbarko gimnazijoje suima. Kiek vėliau, pervežant iš Vokietijos į Kauną, iš Kaltinėnų miestelio pabėgau ir visą laiką gyvenau nelegaliai, kol vėl sovietų saugumo organai 1947.IV.12 suėmė ir tebelaiko iki šiolei. Viską praradau. Ir dar negaunu normaliai to vieno siuntinuko, nei jokio pasimatymo. Čiulpia mano fizines ir protines jėgas. Jie gerai žino, kad aš visiškai nieko nekaltas, o 36 metai kaip jie, pasikeisdami su hitlerininkais, mane pasmerkė lėtai mirčiai. Ir aš jau bemaž visko netekęs. Ko dabar jų prašyti? Nebent, kad išsikraustytų iš mūsų gimtosios žemės.
12

PERSEKIOJAMI BUVĘ POLITKALINIAI

    Matuzevičius Jonas (48-50 metų). Gyvena Panevėžyje. Buvo teistas 25 metams pagal BK 58 str. 8 d. Buvo kalinamas paskutiniu metu Permėje. Iškalėjo 25 metus ir grįžo prieš 8 mėnesius.

    Grįžęs buvo priregistruotas, gyveno pas seserį. Įsidarbino pašte staliumi. Po dviejų savaičių iškvietė į milicija, pasų stalą ir panaikino registraciją. Buvo iškviestas į saugumą. Saugume pranešė, kad jam uždėtas namų areštas. Pareikalavo, kad laike 10 dienų išvyktų iš Lietuvos.

    Purlys Bronius (g. 1923 m.). Gyvena Panevėžyje. Teistas pagal BK 58 str. 8 d. mirties bausme. Buvo perteistas 25 metams. (Teistas 1955 m.). Paskutiniu metu kalėjo Permėje. Grįžo kovo 7 d. Baigiantis kalėjimo terminui buvo iškviestas lagerio administracijos. Turėjo jiems pasakyti, kur ketina apsigyventi grįžęs į Lietuvą. Pasakė, kad gyvens Panevėžyje, švyturio g. Nr. 3 pas Juozą Šiliną (liaudies meistrą). J. Šilinas prieš tai buvo iškviestas į miliciją ir sutiko suteikti gyvenamą plotą B. Purliui. Milicija neprieštaravo.

    Grįžus B. Purliui, milicija kategoriškai atsisakė registruoti ir reikalauja, kad jisai per 10 parų paliktų Panevėžį ir išvyktų net iš Lietuvos.
V. Alksnys

*    *    *


A. Tautmila
Širdis pailsusi vargų nepakelia.
Ir rūpesčių erškėčiai galvą juosia. "
Kada, mirties šviesusis angele,
Atversi man dangaus vartus aukštuosius?

*    *    *

13

ATVIRAS LAIŠKAS LIETUVOS KP CK
PIRMAJAM SEKRETORIUI
P.   GRIŠKEVIČIUI

    1978 m. lapkričio mėn. Vilniuje vyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Šiuolaikinė ideologinė kova ir respublikos gyventojų internacionalinio ir patriotinio auklėjimo klausimai, vykdant TSKP XXV suvažiavimo nutarimus". „Jos tikslas, — kaip pažymėjo Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys, — apibendrinti sukauptą partinių organizacijų patyrimą ir numatyti naujus kelius, kaip dar kryptingiau dirbti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą." Šioje konferencijoje Jūs, Lietuvos KP CK Pirmasis Sekretoriau, skaitėte pranešimą „Leniniškai ugdykime kilnius socialistinio internacionalizmo ir patriotizmo jausmus", kuris buvo išspausdintas 1978 m. lapkričio 17 d. „Tiesoje". Šią konferenciją, ypač Jūsų pranešimą galima drąsiai vadinti Lietuvos dvasinių vertybių naikinimo, nutautinimo ir rusinimo programa.

    Jūs sakote, jog „būtina pasiekti, kad visada iš klasinių pozicijų būtų atskleidžiamas istorinis lietuvių tautos kelias, jos klasinis solidarumas su didžiąja rusų tauta, visomis tarybinės Tėvynės tautomis. Tam turi gerai pasitarnauti ir Lietuvos TSR istorijos vadovėlių leidimas."

    Šio sąmoningo Jūsų užmojo tikslas aiškus tautiniai ir patriotiniai suluoštini Lietuvos jauniimą, nuslėpti lietuvių tautos garbingą praeitį ir į pirmąjį planą iškelti socializmo idėjas. Šiandien mokyklose dėstoma istorija yra ne garbinga tautos, karalių ir kunigaikščių istorija, o istorija ekonominių santykių, vadinamų „klasių kova". Vidurinių mokyklų VII-lX klasėms skirta M. Jučo ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1978) apima laikotarpį nuo žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje (akmens amžiaus) iki 1917 metų ir turi tik 139 puslapius. X-XI klasėse dėstoma A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1976) apima 1917-1976 metų laikotarpį, t.y., tik 59 metus ir turi net 183 puslapius.

    Lietuvos istorija ir įvairūs straipsniai, liečiantys Lietuvos praeitį, periodikoje ar net kapitaliniuose veikaluose yra šališki. Istoriniai faktai pateikiami taip, kaip Komunistų partijos politikai naudinga. Pvz., tarybinė spauda Raudonąją armiją vadina išvaduotoja iš hitlerinių okupantų priespaudos. Net tokie solidūs
14

veikalai, kaip „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (MLTE — Red.) ir pan. rašo: „Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, 1940.VI.15-17 nuvertė Lietuvoje buržuazinę valdžią (t. II, p. 419). Jūs irgi tvirtinate, kad „Lenino nurodytą kelią pasirinko ir lietuvių tauta." Aiškus melas! Argi nežinote, kad po konspiracinių Hitlerio ir Stalino susitarimų, pasirašytų 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 29 d., tarybinė Rusija, grasindama karu, privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis ir leisti savo šalyse Raudonajai armijai įsteigti karines bazes. Tarybų Sąąjunga, pasirašydama minėtas sutartis, jau buvo nusprendusi okupuoti Lietuvą. Tai įrodo vėliau surastas Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapis, turintis 1939 m. datą. Jame Lietuva jau vadinama „Litovskaja SSR". Po karo rastas slaptas protokolas, priedas prie Ribentropo-Molotovo sutarties (1939.IX.27). Tai irgi patvirtina okupacijos kėslus. (Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos „Suvažiavimo darbai", Roma, 1969, t. VI, p. 400). 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija įžengė į Lietuvą.

    A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorijoje" rašoma, kad vokiečių okupacijos metu (1941-1944) Lietuvoje buvo nužudyta 500.000 civilių gyventojų ir 200.000 tarybinių karo belaisvių. Iš viso 700.000 žmonių. Katorgos darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 40.000 žmonių. Iki 1942 m. rudens Lietuvoje buvo įkurdinta 16.300 šeimų (p. 112). Šios statistinės žinios neatitinka MLTE žinioms. Enciklopedijoje pasakyta, kad viso Lietuvoje okupantai išžudė ne 700.000, kaip rašo „Lietuvos TSR istorijoje", o 500.000 žmonių, kurių du trečdaliai buvo civiliai gyventojai, daugiausia žydai — dalis jų atgabenta iš kitų okupuotų šalių (t. II, p. 357). į Vokietiją buvo išvežta ne 40.000, o 30.000 žmonių (t. II, p. 422).

    Šiuo metu ne tiek svarbu statistinės žinios, kiek istorijos mokslo karikatūrinimas — sąmoningas faktų iškraipymas ar jų nutylėjimas. Nei „Lietuvos TSR istorija", nei MLTE, nei šiaip jokiame straipsnyje ar leidinyje nė žodeliu neužsimenama apie lietuvių tautos naikinimą pirmosios ir antrosios tarybinės okupacijos metais. Tik Petras Gaučas straipsnyje „Lietuvos TSR gyventojų pasiskirstymas" rašo: „Didžiojo Tėvynės karo metu ir pirmaisiais pokario metais žuvo arba dėl įvairių priežasčių iš
15

Lietuvos išvyko apie vieną milijoną žmonių. Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų." („Mokslas ir gyvenimas", 1978, Nr. 12, p. 12). Tačiau ir jis konkrečiai nepasako nuo kieno rankos jie žuvo nei dėl kokių priežasčių apleido Lietuvą.

    Tarybiniais metais Pirčiupis (kaimas Varėnos raj.) plačiai išgarsintas. Čia 1944 m. birželio 3 d. hitlerininkai sudegino kaimą ir 119 gyvų žmonių, šiam tragiškam įvykiui atminti 1960 m. valstybės rūpesčiu buvo pastatytas paminklas. Prie jo dažnai vežamos ekskursijos. Žmonėms pasakojama apie hitlerininkų žiaurumą. Tuo norima jiems sužadinti neapykantos ir keršto jausmus.

    Tame pačiame Varėnos rajone yra didelis, miškais apsuptas Musteikos kaimas. 1944 m. birželio mėn., tik pasitraukus vokiečiams, bolševikų partizanai apsupo jį, surinko visus vyrus, išsivedė į kryžkelę ir sušaudė, nepasigailėdami net 80 metų senelio Simo Tamulevičiaus.

    Ceikinių parapijos žmonės su siaubu ir ašaromis akyse pasakoja apie Lietuvos „išvaduotojus" komunistus. Rusijai antrą kartą okupavus Lietuvą, daugybė jos vyrų, nenorėdami priimti Rusijos jungo, pasitraukė į miškus. „Liaudies gynėjai" juos gaudė ir žudė. Ceikinių parapijoje vieną kartą sušaudė didelį būrį jaunų vyrų, o Edvardą Juršėną (Busilų km.), suradę pasislėpusį namuose, peiliais užbadė. 23 metų Praną Cicėną (Stakliškės km.) išsivedę iš kambario į kiemą, nušovė.

    Pokario metais visa Lietuva skendėjo kraujyje ir ašarose. Šiems įvykiams panašių buvo tūkstančiai. Nuo komunistų rankos žuvusiems paminklų niekas nestato. Apie juos tylima, lyg jų visai nebūtų buvę.

    Laisvojo pasaulio istorikai rašo, kad nacių okupacijos metu Lietuva neteko 405.000 žmonių, pirmosios tarybinės okupacijos metu — 102.000, antrosios — 500-600.000 žmonių. Taigi nacių ir abiejų tarybinių okupacijų metu Lietuva neteko 1.007.000 — 1.100.000 žmonių arba 33,9% visų gyventojų. Nė viena tauta pasaulyje, išskyrus Europoje gyvenančius žydus, neturėjo tokių nuostolių. (Lietuvos Kat. M. A. „Suvažiavimo darbai" t. VI, p. 417).

    Nuo 1940 m., kai Rusija pirmą kartą okupavo Lietuvą, praėjo tik 39 metai. Vyresniosios kartos lietuviai gyvai prisimena kraujo ir   ašarų   jūras   komunistų   „išvaduotoje"  Lietuvoje.   Kaimų
16

šalikelėse ir miestelių gatvėse dienų dienomis gulėjo tarybinių „išvaduotojų" nužudyti ir išniekinti Lietuvos patriotų kūnai; ilgi ešelonai raudančių, į prekinius vagonus sukimštų, niekuo ir niekam nenusikaltusių žmonių buvo tremiami į Sibirą. Kalėjimai prisipildė nekaltais žmonėmis. Iš daugelio buvo konfiskuotas turtas.

    Nors tarybiniai istorikai šiuos dalykus nuo jaunimo slepia, jie išliks gyvi lietuvio sąmonėje ilgus šimtmečius ir su dideliu pasibaisėjimu bus pasakojami ateinančioms kartoms.

    Ne tik Lietuvos istorija, bet ir kova su religija yra slepiama.
    „Filosofijos žodyne" (Vilnius, 1975) parašyta: „Galutinai nunykti ir dingti iš žmonių buities religija gali tik išsivysčiusioje komunistinėje visuomenėje. Tačiau religijos išnykimas — ne automatiškas procesas; kad ji išnyktų, reikia atkakliai darbuotis, ugdant mases ateistine dvasia . . ." (p. 369). Praktiškai Tarybų Sąjunga taip ir elgiasi. Ji; nekreipdama dėmesio į savo tarptautinius įsipareigojimus, net į savo šalies Konstituciją, kurioje deklaruojama sąžinės ir kulto laisvė, kovą su religija laiko vienu pagrindinių Komunistų partijos programos punktų. Šios kovos metodus nuolat tobulina ir vis didesnius reikalavimus kelia kiekvienas Komunistų partijos suvažiavimas.

    Lietuvos KP (b) VII suvažiavimas, įvykęs 1952 m. rugsėjo mėn., „įpareigojo partines organizacijas plačiau skleisti mokslines ateistines žinias" (J. Jermalavičius. „Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje", Vilnius, 1977, p. 153). 1955 m. lapkričio mėn. LKP CK plenumas „ateizmo propagandos klausimą iškėlė kaip vieną pirmaeilių ideologinio darbo uždavinių, reikalavo, jog visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas būtų vykdomas ateistine kryptimi." (J. Jermalavičius, ten pat, p. 156) 1956 m. liepos mėn. LKP CK plenumas pabrėžė, kad „skleisti mokslines materialistines žinias, išlaisvinti tikinčiuosius iš religijos įtakos yra vienas svarbiausių komunistinio auklėjimo uždavinių, kuriam įgyvendinti turi būti panaudotas visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas" (ten pat, p. 157). LKP XIII suvažiavime (1961) CK ataskaitiniame pranešime pažymėta: „Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mokslinės ateistinės propagandos stiprinimui, kovai prieš religinius prietarus" (ten pat, p. 163). LKP CK plenumas 1963 m. vasario mėn. pabrėžė: „Aukštųjų mokyklų rektoriai, technikumų direkcijos ir pirminės partinės organizacijos
17

visą savo mokomąjį ir auklėjamąjį darbą turi organizuoti taip, kad kiekvienas aukštąjį mokslą bei technikumą baigęs mokytojas, medicinos darbuotojas, žemės ūkio specialistas, inžinierius ir technikas būtų ne tik ateistas, bet ir propagandistas, sugebėtų organizuoti mokslinę ateistinę propagandą darbo žmonių tarpe." (ten pat, p. 175-176). LKP CK Prezidiumo 1964 m. gegužės 11d. nutarimu visose aukštosiose mokyklose ir daugelyje technikumų įvestas privalomas mokslinio ateizmo pagrindų kursas.

    Tarybinė vyriausybė, nepaisydama tarptautinių įsipareigojimų gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves, leidžia įvairius įstatymus ir administracinius potvarkius, varžančius tikinčiųjų religinę laisvę. Pvz., tik ką paskelbus 35 valstybių 1975 metais Helsinkyje pasirašytą „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų Baigiamąjį aktą", 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR ATP patvirtino 53 straipsnių „Religinių susivienijimų nuosta-tuts", kur parašyta: „Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, neturinčių ryšio su kulto atlikimu" (str. 17). „Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose" (str. 18). „Kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta" (str. 19) . . .

    Praktiniame gyvenime tikintieji, lyginant juos su netikinčiaisiais, ir ateistais, laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jie neturi teisės pasinaudoti nei radiju, nei televizija, nei spauda. Vienintelė jų priemonė tikėjimui propaguoti — bažnyčiose sakomi pamokslai, bet ir juos kartais kontroliuoja, užrašo į magnetofono juostą. Apie tikinčiuosius, ypač apie kunigus, dažnai spausdinami melagingi ir šmeižikiški straipsniai, o jiems neleidžiama nė apsiginti. Tikintieji  neturi katalikiškų mokyklų, negali užimti aukštesnių postų.

    Tarybiniai valdžiai viešpataujant Lietuvoje (1945-1979), per 34 metus propagandiniais tikslais — kad pasaulis matytų, jog ir pas
mus esanti sąžinės ir religijos laisvė — buvo išspausdinti mikroskopiniais tiražais tik šie leidiniai: J. Stankevičiaus ..Lietuvos TSR Katalikų kalendorius", J. Stankevičiaus „Maldaknygė , „Liturgiinis maldynas"; „Naujasis Testamentas", „Psalmynas",   „II   Vatikano  susirinkimo  nutarimai"  ir  maldynėlis Visada su Dievu."
18

    J. Jermalavičius apie ateistinę literatūrą rašo: „Respublikos leidyklos 1945-1951 m. išleido 250 mokslinių, populiarių knygų ir brošiūrų, kuriose aiškintas antimokslinis religijos pobūdis, atskleistas išnaudotojiškas klasinis bažnyčios vaidmuo, demaskuoti antiliaudiniai klerikalizmo pasireiškimai, propaguotos gamtos ir visuomenės mokslų, žinios." „Vien antireligine tematika 1952-IQ58 m. išleistos 44 knygos ir brošiūros bendru 1.154 tūkst. tiražu". „1964-1974 m. išleido apie 110 antireliginio turinio knygų ir brošiūrų" („Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje", Vilnius, 1977, p. 226-228).

    Be knygų ir brošiūrų, ateistai savo rašinius spausdina laikraščiuose ir žurnaluose. „Vien 1959-1966 m. antireliginėmis temomis išspausdinti 1.744 straipsniai, korespondencijos, skaitytojų laiškai, publicistinai pasikalbėjimai su skaitytojais. Paskelbta 210 skaitytojų laiškų ir 108 publicistiniai pasikalbėjimai su skaitytojais. Mokslinei pasaulėžiūrai ir pirmiausia marksizmo-leninizmo teorijai propaguoti 1959-1965 m. pasirodė 663 straipsniai. 1966-1970 m. respublikos spaudoje pasirodė 608 antireliginiai straipsniai.

    LKP XII suvažiavimas 1960 m. kovo mėn. pripažino, kad „Mokslo ir gyvenimo" žurnalui reikia didinti pastangas ateistinės propagandos srityje. Siekdamas šio tikslo, žurnalas 1957-1970 m. išspausdino 126 ateistinius straipsnius (J. Jermalavičius, ten pat, p. 223-224).

    Tarybų Lietuvoje prieškarinės bibliotekos pokario metais daugiausia komunistų buvo sunaikintos, likusios knygos sukrautos i specfondus, į kuriuos patekti reikalingas specleidimas, kuris paprastai duodamas tik partijos patikėtiniams, o iš užsienio gauti religinę literatūrą irgi neleidžiama. Taigi praktiškai Lietuvos tikintieji neturi jokios religinės literatūros. Lietuvoje yra daug tikinčiųjų šeimų, kurios neturi ne tik religinio turinio knygos, bet ir maldaknygės.

    „Išvystytoje socialistinėje visuomenėje ateistinio darbo apimtis dar labiau padidėjo, geriausios jo formos plačiai išpopuliarėjo. Antai 1964-1965 m. ateizmui propaguoti naudotos paskaitos, teminiai vakarai, ateistiniai susirinkimai ir disputai, klausimų ir atsakymų vakarai, žodiniai žurnalai, kinas ir teatras, vaizdinė agitacija, pilietinis civilinės būklės aktų rengimas ir daugelis kitų formų,   išbandytų   ankstesniais   metais . . .   Pastaruoju   metu
19

ateistinis auklėjimas vykdytas kiekviename kolektyve" (J. J., ten pat, p. 230). Taigi ateistai propaguoti bedievybei turi visas teises ir sąlygas, o tikintiesiems propaguoti tikėjimą draudžiama. Net už vaikų pamokymą poterių kunigai sodinami į kalėjimus: kun. J. Zdebskis, kun. A. Šeškevičius, kun. P. Bubnys.

    Tikintieji, norėdami išsilaikyti savo postuose, priversti slėpti savo tikėjimą. 1976 m. Lietuvoje buvo 296 mokslų daktarai, 4536 — mokslų kandidatai, 255 — akademikai, nariai korespondentai, profesoriai, 1466 — docentai, 696 — vyresnieji moksliniai bendradarbiai (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1977, p. 55). 1974 m. spalio mėn. 1 d. vien tik vyresnėse (IV-XI) klasėse dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose dirbo 19.694 mokytojai (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, 1974, p. 329). O kiek yra kitų mokslų kvalifikuotų darbuotojų? Ar šią didžiulę inteligentų armiją sudaro tik netikintys ir ateistai? Taip galvoti būtų labai naivu. Mes, kunigai, puikiai žinome, kad daugiau kaip pusė jų yra tikintys, jie tuokiasi, krikštija savo vaikus, eina sakramentų slaptai. Jei kas mėgina savo tikėjimą išpažinti viešai, šalinami iš darbo. Apie tai daug konkrečių faktų pateikia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika."

    Nežiūrint, kad Tarybų Sąjungos Komunistų partija atvirai kovoja su religija, tarybinėje spaudoje dažnai įrodinėjama, kad Lietuvoje klesti pilna sąžinės laisvė ir religijos laisvė. Filosofijos kandidatas Juozas Baužys rašo: „Vienas iš svarbiausių socialistinės demokratijos pranašumų yra tai, kad mūsų šalyje įgyvendinta sąžinės ir religijos laisvė. Tai garantuojama ir naujoje Konstitucijoje." „Tarybinė Konstitucija garantuoja religinių organizacijų veiklą, užtikrina tikintiesiems religijos išpažinimo laisvę. Pastaraisiais metais tarybinė vyriausybė priėmė nemaža naujų įstatyminių aktų. Pavyzdžiui, religiniams centrams ir susivienijimams duota teisė įsigyti transporto priemones, nuomotis, statyti ir pirkti pastatus, gaminti religinių kultų reikmenis ir kt. Jie turi teisę atidaryti bankuose einamąsias sąskaitas, gaunamoms lėšoms saugoti, leidžia spausdinti spaustuvėse įvairiausią religinę literatūrą" (mano pabraukta). „Tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė mūsuose įgyvendinta ne formaliai, o iš esmės" („Jaunimo gretos", 1978, Nr. 1, p. 17).

    Šitaip meluoti negalima. Argi Lietuvoje yra religinės organizacijos? Nėra jokių! Ar bent vienas religinis susivienijimas (parapija)
20

gavo iš valstybės paskirą nusipirkti automašinai? Negavo! Keisti Lietuvos tikintieji. Jie „turi teisę gaminti religinių kultų reikmenis" ir jų negamina, jiems „leidžiama spausdinti įvairiausią religinę literatūrą" ir jos nespausdina.

    Prisiminus Tarybų Sąjungos Komunistų partijos programuotą kovą prieš religiją ir visas priemones, kuriomis kovojama, J. Baužio tvirtinimas, kad „tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė mūsuose įgyvendinta ne formaliai, o iš esmės" yra grubus pasityčiojimas ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš religijos ir sąžinės laisvės.

    Panašių straipsnių spaudoje pasirodo dažnai. Jais žmonės netiki, nes realiame gyvenime mato visai ką kitą. Todėl neretai yra verčiami geresnes parapijas ar aukštesnius postus užimantys kunigai ar net vyskupai rašyti melagingus straipsnius ar duoti užsienio laikraščiams pasaulį klaidinančius interviu. Jonas Aničas straipsnyje „Kovoje prieš klastingą melą" rašo: „Antikomunizmo ideologai visaip iškraipo lenininį sąžinės laisvės principą, skleidžia prasimanymus apie tariamą tikinčiųjų diskriminavimą Tarybų Sąjungoje." Kad taip nėra, kaip svarbiausią argumentą jis paduoda eilės kunigų, Kunigų seminarijos rektoriaus, kai kurių vyskupijų valdytojų ir net kai kurių vyskupų pasaulį klaidinančius pasisakymus („Gimtasis kraštas", 1973.XII.5, 13 d.), šis J. Aničo argumentas tik juoko vertas. Ką reiškia kunigų ar net vyskupų pasisakymai, palyginus juos su Komunistų partijos nutarimais ar išleistais įstatymais, diskriminuojančiais tikinčiuosius. Tokie straipsniai ar interviu neatitinka tikrovės, yra melagingi, kompromituojantys pačius autorius.

    Tarybų Sąjungos politika religijos atžvilgiu yra dviveidė, prieštaringa: kovoja su religija ir lygiagrečiai nori įrodyti pasauliui, kad Lietuvoje klesti niekieno nevaržoma sąžinės ir religijos laisvė. Neaišku, kuo valstybės vadovaujantys organai ir CK, kurio žinioje yra visa tarybinė spauda, laiko savo piliečius: protingais žmonėmis ar kvaileliais, kurie net terminų neskiria, kas yra ,,kova su religija" ir kas „religijos ir sąžinės laisvė."

    Pirmasis tautos sunaikinimo veiksnys yra bedievybė. Subedievintoje tautoje smunka žmonių moralė, tauta nyksta ir žūsta.

    Prof. dr. Alg. Marcinkevičius straipsnyje „Kodėl žudome save" Mokslas ir gyvenimas", 1978, Nr. 1), kalbėdamas apie alkoholizmą Lietuvoje, pateikia stulbinančius skaičius. „1967-1968 m. Lietuvoje išgerta 100.000.000 litrų degtinės ir vyno. 1975 m.
21

vienas Lietuvos gyventojas išleido alkoholiniams gėrimams 162 rublius. 1976 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 11,5 litro degtinės, 25 litrai vyno, 40 litrų alaus". Taigi vienam Lietuvos gyventojui 1976 m. teko 76,5 litro alkoholinių gėrimų. Profesorius lygiagrečiai pateikia statistines žinias kai kurių kapitalistinių valstybių: „1976 m. Prancūzijoje vienam gyventojui suvartotų alkoholinių gėrimų teko 17,1 litro, Portugalijoje — 16,9 litro, Ispanijoje — 14,1 litro, Italijoje — 12,4 litro, Anglijoje — 7,1 litro, Danijoje — 6,9 litro, Švedijoje — 5,6 litro".

    Tarybinei Lietuvai neprilygsta nė viena paminėta šalis!

    Mūsų šalyje girtavimui sudarytos puikiausios sąlygos. Alkoholinių gėrimų niekad nepritrūksta. Jie pardavinėjami beveik kiekvienoje maisto produktų parduotuvėje, o kaimų parduotuvėse
— visose. 1979 m., prasidėjus Kinijos — Vietnamo karui, duonos buvo parduodama pirkėjui tik vienas kepaliukas, cukraus ir druskos tik po kilogramą ar du, o alkoholinių gėrimų — kiek tik širdis geidžia. Be to, specializuotų vyno ir degtinės parduotuvių tinklas nuolat plečiamas. 1970 m. Lietuvoje jų buvo 14, o 1974 — jau 28 (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1975, p. 355). Pasekmės baisios. 1970 m. į blaivyklą buvo patekęs 53.351 žmogus, o 1974 — 63.234 žmonės („Tiesa", 1975.VI.25). 1969 m. gydyta 7.256 chroniški alkoholikai, o 1974 — net 16.300 — iš jų daugiau kaip 1000 moterų (LTSR MT Respublikinės komisijos kovai su alkoholiu ir girtavimu aplinkraštis, 1975).

    Apie alkoholio pražūtingą žalą tautai kalba Pabradės, Akmenės, Kauno ir kiti psichiškai atsilikusių vaikų namai, šeimų skyrybos, venerinės ligos. „Iš 423 Pabradės psichiškai atsilikusių vaikų namų augintinių bent 116 — alkoholikų vaikai. Ir tai tokių, kurie oficialiuose dokumentuose tokiais vadinami. Lygiai pusė iš tų 116 nelaimingųjų — visiški idiotai, o kiti imbecilai (32,7%) ir debilai (17,2%). Visiškai panašia statistika operuoja ir kitų psichiškai atsilikusių vaikų namų medikai" („švyturys", 1978, Nr. 1, p. 14).

    Bedievybės ir alkoholio įtakoje kasmet daugėja šeimų skyrybų (1950 m. Lietuvoje buvo 625 ištuokos, 1960 m. — 2364, 1970 m.
— 6918, 1976 — net 9557), mažėja natūralus tautos prieauglis (ii viso gimė vaikų be gimusių negyvų: 1940 m. — 67.619, 1950 m.
— 60.719, 1970 m. — 55.519, 1976 m. — 52.296) (LTSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1977, p. 35).
22

    Natūralų tautos prieauglį labai mažina bedieviškos valstybės įteisinti abortai. Apie juos spaudoje nerašo, statistinių žinių niekad nepateikia. Pernai vienas rimtas ginekologas sakė, jog kasmet Lietuvoje padaroma apie 60.000 abortų.

    Tai — baisūs skaičiai, neša lietuvių tautai pražūtį, tačiau valstybės vadovai neskiria jiems reikiamo dėmesio. Tiesa, kartas nuo karto spaudoje rašoma apie įvairius nutarimus, komisijas kovai su girtavimu, ragina steigti daugiau priverstinio gydymo įstaigų, verkšlena apie vis didėjantį šeimų skyrybų skaičių. Bet ką tai padės, jei nepašalinamos svarbiausios blogio priežastys — valstybė jėga bedievina tautą, skandina alkoholyje, lengvai išskiria seimas, leidžia abortus.

    Prie šių blogybių, nešančių Lietuvai pražūtį, Jūs dar pridedate Komunistų partijos užprogramuotą Lietuvos nutautinimo ir surusinimo politiką! Jūsų pranešime pasakyta: „Visų partinių organizacijų uždavinys — dar aktyviau skiepyti visiems žmonėms, ypač jaunimui, komunistinį principingumą, nesitaikstymą net su mažiausiomis nacionalizmo ir šovinizmo, nacionalinio ribotumo apraiškomis, formuoti jų aiškią klasinę poziciją, vertinant praeities ir dabarties reiškinius". „Mes visada turime gerai suvokti, kad tarybinis patriotizmas nesuderinamas su siauru nacionaliniu, kitaip tariant — vietiniu patriotizmu" (mano pabr).

    Gerbiamasis Sekretoriau, jei nacija (tauta) yra istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, savo istoriją, savus papročius, tai ji turi turėti neginčijamą teisę ir į tautiškumą, į savos Tėvynės meilę ir patriotizmą. Tautiškumas yra smerktinas tik tada, kai jis išsigimsta į šovinizmą, tai yra, į neapykantą kitų tautų žmonėms, ; norą kitas tautas pavergti ir net jas sunaikinti. Kuriai gi nacijai šią „dorybę" galime priskirti: Lietuvai ar Rusijai? Kiekvienas protaujantis žmogus mato, kad šiandieninė Komunistų partijos programa yra nukreipta prieš kitų tautų tautiškumo sunaikinimą, kad Tarybų Sąjungos komunistai, siekdami komunistinio internacionalizmo ir patriotizmo, daro visa, kad okupuotos tautos ištirptų rusų tautoje ir taip susikurtų vienatautė valstybė tik su rusų kalba, rusiškais papročiais ir rusiška kultūra. Argi čia ne kulminaciją pasiekęs šovinizmas?

    Rusams baisiai nepatiktų, jei, pavyzdžiui, Rusiją okupuotų
23

arba ji „laisvai prisijungtų" prie Kinijos, į Maskvą ir į kitus Rusijos miestus privežtų kinų, kurie užimtų aukštus postus; jei rusai būtų verčiami gerai mokėti kinų kalbą, visada ir visur liaupsinti „vyresnįjį brolį kiną", su juo tik kiniškai kalbėti ir visais bent kiek svarbesniais reikalais prašyti Pekiną leidimo; jei visi sakytų, jog Rusija ne suvereni valstybė, bet Kinijos pavergta. Ar ne lygiai tas pat šiandien su Lietuva? Kur gi yra Lietuvos suverenumas, jei dėl kiekvieno menkniekio reikia kreiptis į Maskvą? Nė liturginio kalendoriaus negalima išleisti be Maskvos aprobato! . .

    Komunistų partijos politika, nutautinant ir rusinant Lietuvą, reikalauja, kad lietuviškose mokyklose mokiniai tobulai išmoktų rusų kalbą, kaip nacijų bendravimo priemonę. Čia Jūs atvirai sakote: „Būtinumas kelti moksleivių kalbinę kultūrą, tobulai išmokti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbą, ypač buvo pabrėžtas Komunistų partijos XVII suvažiavime. Ryšium su tuo, respublikoje nemažai padaryta gerinant rusų kalbos dėstymą mokyklose su lietuvių ir lenkų mokomąja kalba. Šį darbą, kaip ir lietuvių kalbos dėsymą, mes ir ateityje nuolat gerinsime". Bet Jūsų pranešime nieko nepasakyta apie būtinumą mokytis lietuvių kalbą Lietuvoie esančiose rusų ir lenkų mokyklose. Reiškia, lietuviai privalo tobulai mokėti rusų kalbą, o Lietuvoje gyvenantiems rusams ir lenkams lietuvių kalba neprivaloma.

    Kalba neatskiriama nuo tautos. Atimk kalbą — išnyks ir tauta. Tai aiškiai rodo prūsų ir rytprūsių likimas: pradėję vartoti visuotinai vartoti vokiečių kalbą, ėmė save vadinti vokiečiais, nors jų lietuvišką kilmę aiškiausiai rodo pavardės ir vietovardžiai. Tas pats pasakytina ir apie rytines Lietuvos srities, kur gyventojai, pradėję kalbėti lenkiškai, pradėjo save vadinti lenkais. Jų pavardės — Giedris, Giedroje, Pečiui, Matui, Trumpakoj — ir daugybė kitų rodo, kad jų protėviai buvo lietuviai. Taip pat ir tie, kurie pradės kasdieniniame gyvenime vartoti rusų kalbą — virs rusais, gal net rusiškesniais už pačius rusu, kaip mes šiandien turime daug šovinistiškai nusiteikusių lenkų, kilusių iš lietuvių. Jeigu ir toliau bus Lietuvoje taip rusinami lietuviai (per mokyklas ir mišrias santuokas), ir taip gausiai kolonizuojami kitataučiai, tai rusiškai kalbantieji greit sudarys didelę ar net absoliučią gyventojų daugumą ir tada lietuvių kalba bus išstumta iš viešojo gyvenimo ir įvyks tai, kas įvyko su Prūsų lietuviais — liko tik vardas.
24

    Lietuvos nutautinimo procese didelį vaidmenį vaidina lietuvių atmiešimas kitataučiais. Petras Gaučas, rašydamas apie Lietuvos gyventojus, pažymi, kad Lietuvoje kitataučių skaičius kasmet didėja. Pvz., jei 1959 m. Lietuvoje gyveno 231.000 rusų, 230.100 lenkų, 30.100 baltarusų, tai 1970 m. rusų buvo jau 268.000, lenkų
— 240.200, baltarusų — 45.400 („Mokslas ir gyvenimas", 1971, Nr. 6, p. 18).

    Nors Lietuva — žemės ūkio šalis, bet tarybiniais laikais čia smarkiai vystoma pramonė. Įmonėms nepakanka darbo jėgos, todėl į Lietuvą atvyksta daug darbininkų iš Rusijos ir kitų respublikų. Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje dirba pusantro tūkstančio statybininkų ir montuotojų. Bet objektui, kuris tuoj pradės dirbti, to per maža. Todėl kviečiami darbininkai iš Grozno, Leningrado, Jaroslavlio, Venspilio, Maskvos, Polocko, Ferganos, Volgogrado, Penzos, Saratovo ir iš kitur. „Mes jau pripratome nesistebėti, mes pripratome prie pasakymo: stato visa šalis. Taip buvo Jonavoje ir Kėdainiuose, Elektrėnuose ir Naujoje Akmenėje, taip yra Sniečkaus gyvenvietėje ir Kaišiadoryse. Ir taip yra Mažeikiuose" („Tiesa", 1979.11.14). Čia šeimos ir viengungiai aprūpinami gyvenamuoju plotu („Tiesa", 1979.III.14). Be abejo, kitataučiai, gavę butus, pasiliks visam laikui gyventi Lietuvoje.

    Mažeikių rajono partijos pirmasis sekretorius B. Aleksandravičius tvirtina, kad vien naftos perdirbimo įmonė, į kurią nafta atitekės iš Volgos-Uralo, o vėliau iš Vakarų Sibiro šaltinių, „perspektyvoje padvigubins Mažeikių pramonės potencialą ir miestų gyvenamąjį fondą, t.y., išaugs dar vieni Mažeikiai" ..Tiesa", 1979.II.1).

    1967 m. Mažeikiuose buvo 11.300 gyventojų (MLTE). „Į Lietuvą šį penkmetį daugiausia žmonių atvyko iš RTFSR (48,3% tarprespulikinės migracijos mechaninio prieauglio, tame skaičiuje iš Kaliningrado srities — 11,7%). Po RTFSR seka Baltarusija 26,2%), Ukraina — (10,7%), Kazachija (7,4%), Latvija (3,2%)". M. ir g.", 1978, Nr. 12).

    Sąmoninga politika: į Lietuvą plaukia kitataučiai, o lietuviai verbuojami įvairiausiems darbams į Rusiją. Toks žmonių maišymas reikalingas greitesniam lietuvių nutautinimui ir surusinimui
— socialistiniam internacionalizmui ir patriotizmui.

    Skaudžiausia, kad Jūs, Gerbiamas Sekretoriau, augęs Lietuvos žemėje, jos duona maitintas, net jos sūnumi vadintas, šiandien
25

pritariate okupantų politikai, žudant Motiną — Lietuvą. Tai liudija Jūsų pranešimas, kuriame sakote: „Tarybų Lietuvos komunistų, visų darbo žmonių vardu leiskite užtikrinti TSKP Centro Komitetą, jos Politinį biurą, asmeniškai TSKP Generalinį Sekretorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką draugą L. Brežnevą, jog respublikos partinė organizacija padarys viską, kad šis gyvenimas klestėtų, visada nenukrypstamai vystytųsi Lenino keliu."

    Gerbiamasis Sekretoriau, nepamirškite, kad lietuvis visada savo Tėvynę mylėjo, jos praeitį dainomis apdainavo, meile apsupo. Carui uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešiai savo kaulais nusėjo Sibiro žemę: lietuviškas žodis jiems buvo brangesnis net už gyvybę. Lietuvis žinojo, kad tautos jėga glūdi ne išaugusioje kultūroje ar civilizacijoje, bet žmogaus dvasios taurume, kad tautos tvirtumo ir moralinio sveikatingumo kertinis akmuo yra religija, todėl ją gynė (pvz., Kražiuose). Kai Rusijos caras norėjo paskandinti Lietuvą, iškilo vysk. M. Valančius. Tamsos gadynėje brėško dr. J. Basanavičiaus „Aušra", suskambo V Kudirkos „Varpas", keldamas tautos dvasią, ugdydamas savosios Tėvynės meilę ir kalbą. Net tokiam bedieviui dr. J. Šliupui Lietuva ir jos kalba buvo brangi. Dėl jos kovojo, sielvartavo.

    Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba — daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privaloma rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ — GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas?

    Gerbiamas Sekretoriau, visi Lietuvių Tautos mylėtojai laukia, kad Jūs Lietuvą gintumėte, o ne ją parduotumėte.

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės narys
kun. Karolis Garuckas
Ceikiniai, 1979.111.15
    Šio atviro laiško nuorašai yra pasiųsti:
    1. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui,
    2. Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai.
26

ATVIRAS LAIŠKAS „TIESOS"
REDAKTORIUI
A. LAURINČIUKUI

    1978 m. balandžio 16 d. „Tiesoje" B. Bendorius ir P. Kauneckas paskelbė ilga straipsnį „Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š.m. sausio 25 d. „Tiesa" suteikė tribūna H. Lasiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos skleidėjai nesivaržydami didžiuojasi savo dvasine menkyste. Niekas jų nesustabdo; priešingai — tik skatina aukštais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, Jūs tik dar daugiau diskredituojate tarybinę spaudą.

    Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina, esą, buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko ..liaudies gynėjų" keliu, bet kovojo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Vadinasi, iš marksistinio taško žiūrint, tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad ; mažiausia nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų nurodytu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.

    Neatsitiktinai paskvilių autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau ? paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai (kaip mėgstate tvirtinti) atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.

    Bendorius su Kaunecku stengiasi įtikinti, kad B. Gajauskas — plėšikas ir žmogžudys. 1948 m. gegužės mėn. Šiauliuose nušovęs kaltą žmoguų. Autoriai kukliai nutyli, kad tas žmogus — Mikalkinas — tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. Įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei „darbo pirmūnas", nei „savo liaudžiai atsidavęs inteligentas". Su ginklu rankose jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą. Jo nukovimą autoriai vadina „skaudžiausia tragedija". Bet ar reikia ieškoti didesnės tragedijos už tą, kurią pergyveno
27

lietuvių tauta Stalino ir Berijos teroro metais. Pokario metai mums primena masišką nekaltų žmonių žudymą, kalinimą, trėmimą, ką jūs vadinate nieko nereiškiančiu „asmenybės kulto" vardu. Ir galbūt paties Mikalkino rankos suteptos krauju. Daugybė anų piktadarybių kaltininkų šiandien vaikščioja laisvi ir nenubausti. B. Gajauskas už susišaudymo metu nukautą rusą čekistą iškalėjo 25 (!) metus, pusę savo gyvenimo.

    Kaip žinia, 1978 m. balandžio mėn. B. Gajauskas buvo teisiamas antrą kartą. 25 metus laukusi vienintelio sūnaus, B. Gajausko motina džiaugėsi nepilnus ketverius metus. Bet ir tą laiką ramybės nedavė nuolatinės kratos ir tardymai. Po to — naujas areštas. Metus laukė teismo, slapta puoselėdama viltį, kad išteisins. Bet sulaukė paties žiauriausio nuosprendžio ... O Jūsų laikraštis dar drįsta tyčiotis iš motinos kančios. Kur čia tarybinis „humanizmas"?

    Nors B. Gajauskas, minėtų autorių tvirtinimu, „gavo, ko nusipelnė", ir liaudis pritarė tam, kažkodėl teismo eiga, o vėliau nuosprendis buvo slepiami nuo žmonių. Vienam iš mūsų teko stebėti teismo procesą. Tik tai buvo visai nepanašu į teismą. Rusai turi taiklų žodį apibūdinti šią komediją, vykusią už uždarų durų — „sudilišče". „Tiesa" net neišdrįso parašyti, kad B. Gajauską nuteisė 15 metų. Pasirodo, ir paskvilių užsakovai supranta, jog toks nuosprendis atitinkamai charakterizuoja ne vien teisėją Raziūną . . .

    Remiantis vienintelio liudininko Stavskio parodymais, B. Gajauskui buvo inkriminuojama prieš karą išleista lenkiška knyga „Bolševizmas". Labai taikliais žodžiais B. Gajauskas atmetė šį absurdišką kaltinimą: „Tvirtinti, kad viena knyga galima silpninti tokią valstybę, kaip TSRS, tai reiškia tuo pačiu ir diskredituoti ją. Kokia valstybė, jei knyga gali ją sugriauti?! O ką tada galima būtų nuveikti su dešimčia knygų?".

    „Tiesa" spausdino A. Devis „Autobiografijos" ištraukas. Kažkodėl jūs praleidote tą vietą (rus. vertimo 81 p.), kur ji giriasi galėjusi kalėjime skaityti bet kokią literatūrą, net komunistinę. A. Devis kalėdama net redagavo knygą apie JAV kalėjimus ir politinius kalinius. Bet JAV nuo to nesugriuvo ir nesugrius.

    1976 m. balandžio 2 d. „Tiesa" išspausdino J. Grigulevičiaus prisiminimų žiupsnelį. Pasirodo, lenkų okupacijos metais Vilniuje veikė J. Basanavičiaus vardo biblioteka, turėjusi keliasdešimt
28

tūkstančių knygų, nemaža ir komunistinės literatūros. Bet Lenkija subyrėjo ne nuo marksistinių knygų.

    Kaune, Laisvės alėjoje, nepriklausomybės metais veikė „Mokslo" knygynas, kuriame laisvai pardavinėdavo stalininę propagandinę literatūrą. Ten buvo ir toks šlamštas, kaip kažkokio A. Bodajevo brošiūra „Kaip dirbantieji rinko į caro dūmą ir kaip jie renka pagal didžiąją Stalino konstituciją". O Lietuvą iš pasaulio žemėlapio išbraukė irgi ne stalininė literatūra.

    B Gajauskas apkaltintas ir A. Solženycino „Gulago salyno" vertimu į lietuvių kalbą. Iš esmės šioje knygoje tepasakyta tai, ką girdėjome TSKP Generalinio sekretoriaus kalboje XX suvažiavime. B. Gajausko sudarytas lietuvių politkalinių sąrašas ir archyvinės medžiagos rinkimas irgi nėra joks nusikaltimas.

    B. Gajausko advokatas Gavronskis maždaug tokiais žodžiais baigė savo ginamąją kalbą: „Kiekvienas nusikaltimas turi objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Jeigu vienos iš jų trūksta, nėra nusikaltimo sudėties. Kaltintojams nepavyko įrodyti subjektyviosios pusės — teisiamojo siekimo susilpninti Tarybų valdžią". Remdamasis tuo, gynėjas prašė teismą kvalifikuoti teisiamojo veiksmus LTSR BK 199 straipsniu, numatančiu bausmę iki trejų metų.

    Skaitėme  Kapsuko  „Caro  kalėjimuose".  Štai  kaip carinis prokuroras traktavo LSDP ir jos CK narį Kapsuką: „LSDP tikslas su  ginklu  rankose  sugriauti  dabartinę  tvarką (. . .) Pats teisiamasis  —  žmogus  visiškai  atsidavęs  revoliucijos  darbui, ūkęs ryšius su legaliu gyvenimu". Kapsukui buvo inkriminuoiamas  LSDP  laikraščių: „Darbininkas", „Naujoji gadynė", "Skardas", „Žarija" redagavimas, atsišaukimų rašymas ir platinimas. Už tai Kapsuką nubaudė ... 3 metams lengvo režimo kalėjimu . . .

    Nesiruošiame carinės jurisprudencijos lyginti su tarybine, tačiau įdomu, kokią bausmę B. Gajauskui būtų skyręs teisėjas Raziūnas, turėdamas prieš jį įkalčius, analogiškus tiems, kuriuos turėjo Kapsuko teisėjas . . .

    B. Bendoriaus ir P. Kaunecko straipsnio pabaiga padvelkia niūria stalinizmo epocha. Iš tiesų, kai kam labai jau norėtųsi sugrąžinti tuos „šviesiuosius" laikus, kai žmogui sudoroti pakakdavo kelių valandų. Bet tušti jūsų grasinimai — šiandien kiti laikai ir kiti žmonės.
29

    Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų dvasios milžinams: Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! Gal būtent ši tiesa verčia jus taip beatodairiškai šmeižti ir meluoti.

    Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis už brangiausią turtą — laisvę. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusiu savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkiame prieš jį savo galvas.
1979 m. kovo 25 d.
Kun. Karolis Garuckas,
Ceikinių klebonas, Lietuvos visuomeninės
Helsinkio grupės narys,
Kun. Bronius Laurinavičius,
Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės
Helsinkio grupės narys,
vilniečiai:
Petras Cidzikas, Rimas Matulis,
Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas,
Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys,
Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius.
*    *    *

        Laikas ir tuosius karo galiūnus,
        Kaip perėjūnus, nušluos!
        Vien tik ištvėrę Lietuvos sūnūs
        Augs ir turtės veikaluos.
                        Maironis
*    *    *
30

IŠ VIKTORO PETKAUS BIOGRAFIJOS

REDAKCIJOS PASTABA. Apie Viktorą Petkų atsiminimų straipsnis: „Tokį mes jį pažinojome", pasirašytas „Tautiečių", buvo atspausdintas „Aušros Nr. 13. Publikuojame ir šį rašinį, pateikiantį keletą naujų V. Petkaus gyvenimo faktų. Straipsniuose išryški ir kai kurie skirtingumai, kuriuos ateityje V. Petkaus biografams reikėtų išaiškinti.

VIKTORAS PETKUS gimė 1931 m. netoli Raseinių, Aleksandravos kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Raseinių pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje. Jau nuo pat ankstyvos jaunystės pradėjo domėtis literatūra ir istorija. Tam turėjo palankias sąlygas — galėjo naudotis puikia ir turtinga buvusio Domininkonų vienuolyno biblioteka bei archyvu.

    Užaugęs religinėje šeimoje, artimai bendraudamas su bažnyčios atstovais — dvasiškiais, veikiamas teigiamos knygų įtakos, jis ir pats tapo giliai religingas. Besimokydamas gimnazijoje, V. Petkus įkuria katalikiškos moksleivių „Ateitininkų" sąjungos Raseinių kuopą ir jai vadovauja. Čia jis — aktyvus narys ir vadovas, uolus saiungos idėjų propaguotojas.

    Nors pokario metais „Ateitininkų" sąjunga, kaip ir visos lietuviškos bei katalikiškos organizacijos, buvo likviduota, tačiau jos nariai savo veiklą toliau tęsė pogrindžio sąlygomis. Už tai V. Petkus 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas 5 metų bausme - verčiamųjų darbų stovykloje Komi ATSR. Nepakęsdamas sunkių stovyklos režimo sąlygų bei administracijos savivaliavimo, kartu su vienu likimo draugu iš stovyklos pabėgo. Tačiau tetrukus Pečioroje buvo sulaikyti ir atvežti į Intą. Nežiūrint panaudoto smurto, įvairių fizinių bei moralinių bausmių, stovykios administracija atitinkamai dar pratęsė kalinimo laiką, t.y. neužskaitė atkalėto laiko. Nuo prailgintos bausmės išgelbėjo Stalino mirtis, ir 1953 m. paskelbta amnestija „Dėl nepilnamečių itleidimo nuo bausmės". Tuo būdu, 1953 m. pavasarį V. Petkus buvo paleistas iš įkalinimo vietos.
31

    Grįžęs į Lietuva, tęsė nutrauktą mokslą vidurinėje mokykloje, o po to, nežiūrint įvairių trukdymų, studijavo Vilniaus Universitete lietuvių k. ir literatūrą.

    Tačiau neilgai džiaugėsi atgauta laisve, neilgai naudojosi mokslo vaisiais. Valdžios atstovams nepatiko jo meilė lietuviškai knygai, gimtai kalbai, pagarba tautos istorijai, juos erzino jo įtaka bei autoritetas besimokančiam ir susipratusiam jaunimui. Todėl, neskaitant visų kitų „nusikaltimų", V. Petkus buvo apkaltintas J. Baltrušaičio poezijos propagavimu ir platinimu jaunimo tarpe. Už tai jis 1958 m. buvo nuteistas 7 metus kalėti. Šį kartą jau nebe Tolimojoj šiaurėj, o Mordavijos stovyklose.

    Ir štai — LTSR valstybinė grožinės literatūros leidykla oficialiai išleidžia J. Baltrušaičio poeziją. 1967 m. išėjo iš spaudos jo poezijos rinkinys rusų kalba ir 1973 m. — poezijos rinkinys „Žemės laiptai", „Kalnų Takas". Deja, minėta leidykla irgi nebuvo apkaltinta draudžiamos literatūros platinimu, o V. Petkui iš valdžios pusės irgi nebuvo pareikšta užuojauta, nei atsiprašyta už įvykusį nesusipratimą (jeigu, žinoma, 7 metus kalėjimo galima vadinti nesusipratimu). Priešingai, net ir stovykloje V. Petkus buvo dažnai persekiojamas už savo įsitikinimus ir pažiūras bei viešą jų reiškimą — už tai buvo griežtai nubaustas ir uždarytas net 3 metams į Vladimiro kalėjimą.

    Pagaliau, atlikęs visus 7 savo bausmės metus, V. Petkus 1965 m. grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje. Tiek Mordovijos stovyklose, tiek Vladimiro kalėjimo vienutėje jis brandino savyje svajonę, grįžus į Lietuvą, pradėti rinkti visų laikų lietuvių poezijos antologiją. Todėl, pradėjęs dirbti vienoje Vilniaus Universiteto laboratorijoje, jis imasi didelio, sunkaus, bet įdomaus ir naudingo darbo. Reikia dar prisiminti, kad ne visų archyvų durys buvo jam atviros. O norint pasiekti užsibrėžtą tikslą — surinkti visus (nuo lietuvių spausdinto žodžio pradžios iki mūsų dienų) poetus, vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškusius spaudoje, reikėjo peržiūrėti daugybę leidinių. Iš pradžių jis tikėjo, kad poetų būsią ne daugiau poros tūkstančių. Tačiau, „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių" — iki 1977 m. jau buvo surinkęs virš 4000. Gal kada nors šis V. Petkaus unikalus darbas bus atitinkamai įvertintas ir juo pasinaudos literatūros tyrinėtojai ir eiliniai skaitytojai.
32

    Vėliau V. Petkus perėjo dirbti į Liaudies meno draugiją buhalteriu. Jo darbu buvo patenkinti vadovai ir darbuotojai, o draugijos finansinė padėtis žymiai pagerėjo. Be to, jis dar papildomai įsigijo ir liaudies menininko specialybę.

    Tačiau kažkam tokia sėkminga V. Petkaus veikla buvo kaip krislas akyse: pasipylė įvairūs užgauliojimai, šmeižikiški straipsniai spaudoje. Pagaliau buvo atsiųstos bent kelios revizijos komisijos tikrinti draugijos finansinės būklės. Konkrečiai — ieškoti bent mažiausios priežasties pašalinti V. Petkų iš darbo. O kai ir paskutinė revizija negalėjo rasti jokios kompromituojančios medžiagos ar nusižengimo, tada draugijos vadovai (savo ar ne noru) pasiūlė pačiam V. Petkui atsistatydinti iš pareigų, nes ..taip būsią geriau visiems".

    V. Petkus, nenorėdamas, kad jį nuolatos šmeižtų, kritikuotų ir temintų, iš darbo atsisakė. Jis galvojo, kad pragyvenimui pakaks ir liaudies menininko specialybės. Bet ir čia kelią jam pastojo kažkieno visagalė ranka: visoms dailės parduotuvėms bei kioskams buvo uždrausta supirkinėti jo dirbinius . . .

    Prasidėjo savotiška Golgota — ieškojimas darbo. Kur tik kreipdavosi dėl darbo, kadrų skyriuje būdavo atsakoma neigiamai. Pagaliau įsidarbino šv. Mikalojaus bažnyčios, kaip architektūrinio paminklo, prižiūrėtoju-zakristijonu. Tačiau ir vėl nauja nepasitenkinimo banga: kam V. Petkus vilioja jaunimą į bažnyčią, kviečia patarnauti kunigui prie altoriaus, per procesijas ir kitose apeigose. Todėl bažnyčios klebonas (savo ar ne savo noru) atleido V. Petkų iš šių pareigų.

    Po ilgų nesėkmių vėl suranda darbą: priimamas į Vilniaus klinikinę ligoninę urologinio skyriaus prietaisų ir aparatūros remonto meistru. Čia jis dirbo iki pat savo trečiojo arešto, t.y., iki W77.VII1.23.

    Šitiek patyręs neteisybių ir pažeminimo V. Petkus kartu su kitais bendraminčiais: poetu ir vertėju Tomu Venclova, Ceikinių parapijos klebonu tėvu Karoliu Garucku, šiauliete pensininke poete Ona Lukauskaite-Poškiene ir Vilniuje gyvenančiu fiziku Eitmanu Finkelšteinu įstoja į besikuriančią Helsinkio susitarimų vykdymo kontrolės Lietuvos visuomeninę grupę. Pagrindinis grupės tikslas — ginti žmogaus teises ir išaiškinti visus valdžios savivaliavimo bei Helsinkio baigiamojo akto nutarimų pažeidimo faktus. Šią savo pareigą V. Petkus vykdė nuoširdžiai ir garbingai,
33

dėl jos paaukodamas net savo laisvę. Tarybiniam teismui, matyt, buvo gėda teisti už tokį „nusikaltimą", nes įvairiausio šantažo, papirkinėjimo bei prievartos būdais sufabrikavo šlykščiausius kaltinimus ir inscenizavo patį barbariškiausią susidorojimą su doru ir tiesą mylinčiu žmogumi. 1978 m. liepos mėn. 10-14 d. teisminis farsas nedaro garbės nei taip visur išgirtai humanistinei tarybinės valdžios politikai, nei vadinamajai pačiai demokratiškiausiai konstitucijai.

    Šį kartą V. Petkus, pasak valdžios pareigūnų „kaip pavojingas recidyvistas", nubaustas griežčiausiai, jam paskirta 10 metų kalėjimo bei priverčiamųjų darbų stovyklos bausmė ir penkeri metai tremties.

        Dabartinis V. Petkaus adresas:
        422950 Tatarskaja ASSR
        g. Čistopol
        C — 148 st. 4
S. Žaliūnas
*    *    *

A. Tautmila
        Saulės giesmė

    Jie džiaugiasi, kad saulė mirė,
    Jie tyčiojas iš mūs maldų.
    Mes šiandien esam skausmo vyrai.
    Mirties šešėlis ant veidų.

    Tačiau viltis akyse dega.
    Žvaigždėtos gelmės širdyse.
    Laikai ir kontinentai šneka,
    Kokia galinga mūs dvasia.

    Iš mūsų ašarų ir kraujo
    Pabudo motina šviesos.
    Gyvenimą mums davė naują —
    Mylėti iš širdies visos! . .

*    *    *

34

NAUJAS RUSINIMO ANTPLŪDIS

    Tarybų Sąjungos tautos rusinamos visą laiką, bet nūnai ši akcija itin sustiprėjo. Įvairūs nurodymai, nutarimai ir įsakymai graso paversti visų tipų mokyklas — nuo vaikų darželių iki aukštųjų — svarbiausiais rusinimo židiniais. TSRS švietimo ministerijos ir Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrų įsakymai reikalauja, kad visos mokymo formos vis daugiau būtų atliekamos rusų kalba. Analogiškus įsakymus išleidžia ir nacionalinių respublikų ministerijos. Mokslinė praktinė konferencija ,,Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba", kuri įvyksianti Taškente 1979 m. gegužės 29-31 d., turės parodyti, kad nacionalinių respublikų visuomenė pritaria komunistų partijos ir vyriausybės vykdomai rusinimo politikai. Ką caro valdžia darė atvirai ir tiesiai, tą dabartiniai valdovai nori atlikti pačių gyventojų rankomis.

    Čia pateikiama slaptos rekomendacijos santrauka. Raštas yra 34 puslapių rusų kalba, gautas iš Maskvos 1979 m. kovo mėn. ir laikomas seifuose įstaigų, kurias liečia konkretūs įsakymai. Kai kurie darbuotojai yra supažindinami su turiniu, bet paties rašto darbuotojams į rankas įstaigų vedėjai neduoda. Rekomendacija padauginta „Era", tačiau neaišku, kas siunčia ir kas pasirašę. Kalbama, kad šis raštas išvydęs dienos šviesą su paties L. Brežnevo pritarimu.

    Konferencijos, kurioje ši rekomendacija bus priimta kaip įstatymas, organizatorius ir įkvėpėjas — TSRS KP CK. Sudaryta 40 asmenų komisija. Iš Lietuvos į šią komisiją įeina švietimo ministras Rimkus.

    Ši rekomendacija surašyta taip, kad rusinimo lavina būtų užlietos Pabaltijo, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautų visų laipsnių švietimo mokyklos — vaikų darželiai, vidurinės ir aukštosios mokyklos, profesinės techninės mokyklos, technikumai.

    Panaši konferencija „Rusų kalbos mokymosi ir mokymo patyrimas nacionalinėse mokyklose, vidurinio specialiojo ir aukštojo mokymo įstaigose" tame pačiame Taškente įvyko 1975 m. Po to buvo sudarytos programos rusų kalbos mokymo sustiprinimui. Dabartinėje rekomendacijoje laikoma, kad jos dar nedavusios laukiamų rezultatų.
35

Ikimokyklinis vaikų parengimas

    Siūloma nuo 1979 m. sąjunginių respublikų švietimo ministerijoms įvesti nacionaliniuose vaikų darželiuose rusų kalbos (toliau trumpinsime: r.k. — Red.) apmokymą nuo penkerių metų. Tam panaudoti vaikų užsiėmimus, žaidimus, kasdieninį bendravimą su suaugusiais ir bendraamžiais. Mišriuose vaikų darželiuose r.k. mokyti ir sportinių užsiėmimų, pramogų metu. Kitaip sakant, tuos dalykus mišriuose vaikų darželiuose reikia organizuoti rusiškai. TSRS švietimo ministerija, pedagogikos mokslų akademija kartu su sąjunginių respublikų švietimo ministerijomis tam reikalui turi parengti tipinę programą ir metodines rekomendacijas. Pedagogikos mokslų akademija ir sąjunginių respublikų mokyklų mokslinio tyrimo institutai turi tyrinėti dvikalbiškumą vaikų darželiuose. Tam reikalui anksčiau minėtose įstaigose įsteigti tyrinėtojų grupes. 1980 m. šiais klausimais surengti konferenciją (organizatoriai — TSRS pedagogikos mokslų akademija ir TSRS švietimo ministerija). Įsteigti žurnalą „Voprosy doškolnogo vospitanija", leisti rinkinius ,,Ruskij jazyk v nacional-nom detskom sadu". Skatinti darželinių vaikų tėvus bendrauti su vaikais rusiškai.

Bendrojo lavinimo nacionalinėse mokyklose

    Pakelti visapusiškai r.k. mokėjimo lygį, vyresniosiose klasėse įvairius dalykus imti dėstyti rusiškai. Didinti r.k. ir literatūros fakultatyvų dėstymą. Per pionierių ir komjaunimo organizacijas pratinti vaikus kalbėti rusiškai užklasiniuose ir užmokykliniuose užsiėmimuose. Nacionalinių mokyklų mokiniams organizuoti r.k. olimpiadas, dienas ir savaites. Sudaryti materialinę bazę r.k. mokymui: steigti kabinetus, didinti rusiškų knygų skaičių mokyklų bibliotekose, metodinę literatūrą, lingafoninę aparatūrą. į rusų kalbos mokymo nacionalinėse mokyklose programų rengimą įtraukti TSRS švietimo ministeriją, sąjunginių respublikų švietimo ministerijas, TSRS pedagogikos mokslų akademiją, net TSRS Mokslų Akademiją. Sąjunginių respublikų švietimo ministerijos r. kalbai turi panaudoti fakultatyviniams užsiėmimams skirtas valandas, taip pat kitų dalykų sąskaita padidinti rusų k. pamokas. Kokių dalykų — nepasakyta. Aišku, — gimtosios kalbos sąskaita . , .
36

Profesinis techninis mokymas

    „Mokymo įstaigose, mokinančiose ne r.k., laiku atlikti visus reikalingus darbus priimant naujas programas r.k. mokymui". Padidinti r.k. pamokų skaičių. Kiti r.k. stiprinimo būdai panašūs į bendrojo lavinimo mokyklose rekomenduojamus.
Aukštosiose ir vidurinėse specialiojo mokymo įstaigose

    Kirgizijos, Uzbekijos ir Moldavijos pavyzdžiu visuomenines ir specialiąsias disciplinas r.k. pradėti dėstyti nuo 2-3 kurso. Visus pirmųjų ir antrųjų kursų studentus privaloma 120-140 valandų mokyti r.k. kitų dalykų sąskaita. Skatinti studentus skaityti rusišką visuomeninę politinę ir grožinę literatūrą. Už auditorijų ribų studentus ir moksleivius kuo daugiau užimti r.k. Skatinti studentus ir moksleivius kursinius ir diplominius darbus, specialybės dalykų referatus, gamybinės ir pedagoginės praktikos ataskaitas rašyti rusiškai. Komplektuojant bibliotekų literatūrą, ypač gausinti rusiškas knygas. Aukštųjų ir specialiųjų mokyklų r.k. dėstytojai turi paruošti mokytojų pradinėms klasėms. Daug dėmesio skirti studentų ir moksleivių šnekamajai r.k. Rektoriai ir direktoriai įpareigojami r.k. katedras aprūpinti visomis reikiamomis techninėmis priemonėmis. Nacionalinių respublikų aukštųjų mokyklų mokslo darbus leisti r.k. į Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos aukštųjų mokyklų filologijos fakultetus studentus iš kitų nacionalinių respublikų priimti be konkurso, taip pat perkeldinėti čionai vyresniųjų kursų studentus. (Tokius „auklėjimo" metodus naudojo ir kryžiuočiai užkariautose žemėse). Mokslines konferencijas, pasitarimus, seminarus, kuriuose dalyvautų įvairių aukštųjų mokyklų atstovai, organizuoti r.k. Daugiau leisti rusiškos mokomosios ir metodinės literatūros.

Pedagoginių kadrų ruošimo tobulinimas

    Skatinti, kad studentai ir moksleiviai vartotų r.k. ir ne užsiėmimų metu. Studentų daugiatiražinius ir sieninius laikraščius leisti r.k. Aukštosiose mokyklose ir jų bendrabučiuose stendai ir vitrinos turi būti rusiški. TSRS švietimo ministerija, sąjunginių respbulikų švietimo miniserijos ir TTSRS aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija turi paruošti naujus mokymo planus, kad
37

pedagoginių institutų studentai butų parengiami rusiškai mokyti vaikų darželiuose.

Vadovėliai ir mokomoji metodinė literatūra

    Visos su švietimu susijusios institucijos, taip pat leidyklos turi pagerinti ir padidinti r.k. vadovėlių ir panašios literatūros leidimą mokytojams, mokiniams, net tėvams ir visiems suaugusiems. Toji literatūra turi būti leidžiama pagal programas, kad visas r.k. mokymas būtų nepertraukiamas. VLKJS, TSRS rašytojų sąjunga, sąjunginių respublikų rašytojų sąjungos, TSRS dailininkų sąjunga, sąjunginių respublikų dailininkų sąjungos skatinamos kurti grožinę ir mokslo populiarinimo literatūrą r.k. užklasiniam nacionalinių mokyklų mokinių skaitymui. Daugelis mokslo įstaigų turi tyrinėti, kaip įsisavinama r.k.
Masinės informacijos priemonės

    Televizija, radijas, leidyklos turi įteigti r.k. išmokimo būtinumą, pagausinti rusiškos grožinės literatūros išleidimą nacionalinių mokyklų mokiniams.

    Šioje instrukcijoje iki hitlerinio pedantiškumo išvardinta ne tik ką reikia daryti rusinant kitas tautas, bet ir kaip tai vykdyti. Tam tikslui pajungta daugybė institucijų. Koks skirtumas tarp hitlerinio ir tarybinio genocido, taikomo kitoms tautoms? Pirmieji jiems nepatinkamus gyventojus naikino, tautas norėjo išstumti iš jų teritorijų; antrieji tai vykdo rusinimo būdu. Svarbu čia ir tai, kad tautas turi naikinti patys tų tautų atstovai.-

    Jei iš pradžių kalbama apie brolišką draugystę, tai kodėl lygiai tokios pačios nacionalinių kalbų išmokymo priemonės netaikomos nacionalinėse respublikose gyvenantiems rusams? Dabar kalbama tik apie r.k. mokymo būtinumą. Kai jau bus pastebėta, kad r.k. kitos tautos pakankamai pramoko, tada bus sugalvota būdų, kaip kitas nacionalines kalbas visai išstumti iš viešojo ir namų gyvenimo. O kai apsitvarkysime su savo „nacmenais" (nacionalinėmis mažumomis), griebsimės kitų socialistinių šalių rusinimo.

    Ką daryti? Nejaugi paminsime po kojomis mūsų protėvių ir tėvų idealus, kalbą, užmiršime knygnešių aukas?
38

    Visų pirma — kiekviena šeima, kiekvienas asmuo turi pajusti savo tautinę atsakomybę išsaugoti gimtąją kalbą.

    Neveikime į šnekamąją ir rašto kalbą barbarizmų, su Lietuvoje gyvenančiais rusais stenkimės kalbėti lietuviškai.

    Palaikyti visa, kas lietuviška.

    Įspėti tautiečius, kurie ką nors daro ar kalba ne taip, kaip dera lietuviui.

    Palaikyti nuoširdžius ir broliškus santykius su kitomis pavergtomis tautomis, siekiant visiems bendro tikslo — išlaikyti savo tautinę tapatybę, kalbą, papročius. Su rusais vadovaukimės Čekoslovakijos veikėjų principu, mylime rusus, kai jie savo namuose. Tačiau reikia skirti rusus nuo rusintojų.

    Kurti ir išlaikyti tvirtas skaitlingas lietuviškas šeimas. Neardyti šeimų, ypač jei yra vaikų. Mišriose šeimose su vaikais kalbėti lietuviškai, siųsti juos į lietuviškas mokyklas.

    Iš savo tautos istorinės patirties žinome, kad tvirta dorovė — tvirta ir tauta. (Pokario metais vienas rusas saugumietis Lietuvoje yra pasakęs, kad per girtavimą ir moralinį pakrikimą tikimasi suvaldyti lietuvius).

    Bet kokiais atvejais kuo mažiau vartoti ar visai nevartoti alkoholio. Išnaikinti įsigalėjusį paprotį už įvairias paslaugas atsidėkoti svaiginamųjų gėrimų buteliais.

    Palaikyti savo tautiečius, ypač ištiktus nelaimės.
    Kokių kas būtų religinių įsitikinimų arba pažiūrų į religiją, nei veiksmais, nei raštu, nei žodžiu neprisidėti prie antireliginės kovos, nes šitaip kertamos tautos atsparumo šaknys.

    Neturėti ryšių su KGB ; nei vilionėmis, nei grasinimais nesiduoti užverbuojamiems, nes į rusinimo darbą bus įjungti ir saugumiečiai.

    Į šią tautinę kovą turi įsijungti visi: jauni ir sent, nepartiniai ir partiniai. Juk mūsų tauta ir mūsų kalba neblogesnės už kitas tautas ir jų kalbas. Skiriamės gal tik tuo, kad daugiau iškentėjome. Kadaise hitlerizmas savo tautą bandė iškelti aukščiau kitų. Koks buvo jo likimas — visi žinome. O dabar mus nori nutautinti TSRS Centro Komitetas su savo aklai pavaldžiomis institucijomis.

    Nepasiduokime rusinimui, patys nedalyvaukime savo tautos rusinimo darbe ir įspėkime kitus, kurie nemato mūsų tautai ant kaklo neriamos kilpos.
39

    Gyvename didžiojo išbandymo metą. Turime parodyti ateities kartoms, ko mes verti. Žinoma, atsiras silpnavalių, bailių, net karjeristų, kurie iš rusinimo veiklos norės pasipelnyti. Tačiau mūsų tautos ateities istorija juos paženklins Judo ženklu.

    Prašome pasaulio visuomene susirūpinti šiuo grubiu Tarybų Sąjungos tautų žmogaus teisių pažeidimu.

    N e p a s i d u o k i m e   r u s i n i m u i !
*    *    *


    Ten broliai artojai lietuviškai šneka,
    Ten skamba po kaimus Birutės daina . . .
                                        Maironis

*    *    *

APIE TOLIMESNĮ RUSŲ KALBOS
MOKYMO IR DĖSTYMO PRIEMONIŲ
TOBULINIMĄ SĄJUNGINĖSE
RESPUBLIKOSE

(Išrašas iš TSRS aukštojo ir specialiojo
vidurinio mokslo ministerijos
1978.XII.6. įsakymo Nr. 1116)

    Įsakau:
    1. Sąjunginių respublikų aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms, ministerijoms ir žynyboms, turinčioms aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo įstaigas:
    1.2 Paruošti tolimesnes rusų kalbos mokymo ir dėstymo tobulinimo priemones aukštosioms ir specialiosioms vidurinėms mokykloms.
    1.3 Kiekvienai respublikinei ir autonominei aukštojo ir spec. vidurinio   mokslo   įstaigai   numatyti   priemones,   kaip   ruošti
40

kvalifikuotus rusų kalbos dėstytojus ir juos pilnai aprūpinti, sudarant reikiamas buitines-materialines sąlygas bei užtikrinti besąlygišką šių priemonių įvykdymą.
    1.4. Organizuoti, pradedant nuo 1980 m., „Rusų kalba ir literatūra nacionalinėje mokykloje" specialybės dėstytojų paruošimą sąjunginių ir autonominių respublikų universitetuose bei pedagoginiuose institutuose, atsižvelgiant į šio profilio specialistų pareikalavimą.
    1.5. Užtikrinti rusų kalbos dėstytojų kasmetinį nukreipimą į kvalifikacijos kėlimo kursus, ne mažiau 20% bendro jų skaičiaus.
Esant reikalui, prašyti TSRS aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministeriją praplėsti žmonių priėmimą į esančius kvalifikacijos kėlimo fakultetus (skyrius) arba atidaryti naujus.
    1.6. Plačiau skleisti sąjunginių ir autonominių respublikų mokymo įstaigų gerąją patirtį apie specialių disciplinų dėstymą rusiškai.
    1.7. 1978/79 m.m. įkurti mokymo įstaigose rusų kalbos ir literatūros kabinetus, techniškai aprūpintus lingvafonine aparatūra ir kitomis techninėmis mokymo priemonėmis.
Peržiūrėti rusų kalbos katedroms skiriamą būtiną asignaciją, skirtą įsigyti techninėms ir vaizdinėms mokymo priemonėms.
    1.8. Paruošti ir pateikti TSRS aukštųjų mokyklų ministerijai pasiūlymus apie žinybinių aukštųjų mokslo įstaigų rusų kalbos ir literatūros specialybės paskutiniųjų mokymo metų studentų stažuotę RTFSR, Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR pedagoginiuose institutuose ir universitetuose.
    1.9. Užtikrinti, kad griežtai būtų laikomasi aukštosioms mokykloms nustatyto rusų k. specialybės studentų skaičiaus (po 12-15 žmonių) grupėse.
    1.10. Aktyvinti respublikinių rusų k. dėstytojų metodinių susivienijimų (tarybų) darbą. Suteikti reikalingą ir veiksmingą pagalbą, skleidžiant gerąją patirtį rusų k. mokymo aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose.
    1.11. Paruošti aukštųjų mokyklų organizuojamų rusų k. moksliniu-metodinių susirinkimų ir konferencijų planą ir sekti, kad jis būtų įvykdytas.
    1.12. Pradedant nuo 1980 m., nustatyta tvarka peržiūrėti būtiniausias lėšas, skirtas priemonėms, kad geriau būtų ruošiama rusų k. dėstytojai, keliama jų kvalifikacija.
41

    1.13. Metiniuose ir perspektyviniuose specialių disciplinų pedagoginės literatūros, kurią išleidžia sąjunginės respublikos, planuose numatyti, kad būtų sistemingai didinamas vadovėlių leidimas rusų k.
    1.14. Įpareigoti žinybinių aukštųjų mokyklų rektorius ir specialių vidurinių mokyklų direktorius:
    1.14.1. Užtikrinti, kad besąlygiškai būtų vykdomos ir parengtos rusų kalbos mokymo ir dėstymo tobulinimo priemonės. Ypatingai susirūpinti, kad studentai ir moksleiviai įgytų gilias rusų k. žinias, ugdyti meilę rusų k., tapusiai reikšmingiausia tarptautinio bendravimo priemone. Aktyviau į mokymo procesą diegti naujas technines rusų k. mokymo priemones. Plačiau praktikuoti kursinių darbų ir diplominių projektų (darbų) ruošimą ir rašymą, gamybinės praktikos ataskaitas rusų k.
    1.14.2. Kasmet perregistruoti specialiąsias disciplinas, kurias tikslinga dėstyti rusų k.
    1.14.3. Nuo 1979/80 m.m. ne rusų tautybės asmenims organizuoti pagal pagilintą programą rusų k. mokymą, panaudojant valandas, skirtas fakultatyvams, ir vietoj disciplinų, kurios įvestos į aukštąsias, atsižvelgiant į respublikų ir aukštųjų mokyklų ypatumus. Visuomeninių profesijų fakultetuose įvesti vertimo iš rusų k. į gimtąją ir iš gimtosios k. į rusų skyrius.
    1.14.4. Nustatyti efektingą kontrolę, parenkant, skiriant ir panaudojant rusų k. dėstytojus, patraukiant į šį darbą specialistus, tobulai vartojančius rusų k., turinčius specialų pasiruošimą.
    1.14.5. Pasitelkti aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų labiau kvalifikuotus dėstytojus į autorių kolektyvus, kurie ruoštų aukštos kokybės rusų k. ir literatūros vadovėlius ir mokymo priemones. Šiam darbui dėstytojams sudaryti reikiamas sąlygas.
    1.14.6. Gerinti siunčiamų į atatinkamas aukštąsias ir specialiąsias vidurines mokyklas jaunimo atranką, kurių specialybė „Rusų kalba ir literatūra". Atitinkamai tikslingai ir sistemingai profesiniai orientuoti bendro lavinimo mokyklų abiturientus.
    1.14.7. Sustiprinti stojantiesiems į aukštąsias ir spec. vidurines mokyklas rusų k. ir literatūros egzamino reikalavimus, ypač skirti dėmesio praktiškam rusų k. vartojimui.
    1.14.8. Sustiprinti jaunų specialistų su aukštuoju išsilavinimu kontrolę — rusų k. mokytojų ir ypač paskirtųjų į kaimo mokyklas, kad jie atliktų stažuotę.
42

    2. Uzbekijos, Kazachijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Lietuvos, Moldavijos, Latvijos, Kirgizijos, Tadžikijos, Armėnijos, Turkmėnijos, Estijos TSR aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijoms pasiūlyti padidinti siunčiamų nekonkursine tvarka jaunuolių skaičių į „Rusų kalbos ir literatūros" specialybės I kursus ir perkėlimą į IV ir V kurus RTFSR, Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose.

    3. Aukštojo mokslo mokslinei metodinei valdybai (drg. Kuprinui):
    3.1. Paruošti ir iki 1979 m. kovo mėn. 25 d. pateikti patvirtinti specialybės „Rusų kalba ir literatūra nacionalinėje mokykloje", kur mokslas truktų 5 metus, mokymo planą, skirti dėmesio, kad būtų fundamentaliai paruošti šio profilio specialistai.
    3.2. Peržiūrėti moksliniu-metodinių tarybų sudėtį pagal aukštąjį filologinį rusų k. išsilavinimą. į tarybas įtraukti įžymiausius aukštųjų mokyklų, TSRS Mokslų akademijos filologus, sąjunginių ir autonominių respublikų dėstytojus ir didinti šių tarybų efektyvumą.
    3.3. Paruošti ir iki 1979 m. gegužės 15 d. nustatyta tvarka patvirtinti stažuotes bei paskutiniųjų mokslo metų aukštųjų mokyklų „Rusų kalbos ir literatūros" specialybės studentų, siunčiamų iš sąjunginių respublikų į RTFSR, Ukrainos, TSR, Baltarusiojos TSR pedagoginius institutus, apmokymo nuostatus.

    4. Plano finansų valdybai (drg. Čuprunovui) peržiūrėti sąjunginių respublikų pasiūlymus apie nekonkursinį priėmimą, nustatytų planų ribose, į „Rusų kalbos ir literatūros" specialybę RTFSR, Ukrainos, Baltarusijos TSR universitetuose bei pedagoginiuose institutuose. Atsižvelgiant į pasiūlymus, išgvildenti ir paruošti Ministerijos vadovybei papildomų priėmimų 1979/80 m.m. plano projektą.

    5. Vadovaujančių ir mokslinių pedagoginių kadrų valdybai (drg. Vasiljevui). Sąjunginių respublikų aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijoms, aukštosioms mokymo įstaigoms suteikti pagalbą, kad sustiprintų rusų k. katedras kvalifikuotais dėstytojais ir pagerintų rusų k. ir literatūros dėstytojų kokybinę sudėtį aukštose mokyklose, suteikti papildomų vietų į kryptingą aspirantūrą, padidinti mokslinių bendradarbių, dėstytojų stažuotojų skaičių.
43

    6. Aukštojo mokslo mokymo metodinei valdybai (drg. Krupininui), specialaus vidurinio mokslo mokslinei metodinei valdybai (drg. Kuzminui) paruošti 1980 m. naujas tipines rusų k. programas aukštosioms mokykloms ir technikumams, kur dėstoma ne rusų k., sudaryti atitinkamų vadovėlių ir mokymo priemonių paruošimo planą ir užtikrinti jo vykdymą.

    7. Mokslinei techninei tarybai (drg. Krutovui) paruošti aukštųjų mokymo įstaigų rusų k. koordinuotą mokslinį tiriamąjį planą, sąjunginėse respublikose dažniau organizuoti konferencijas rusų k.

    8. Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministerijoms kartu su sąjunginių respublikų švietimo ministerijomis paskirti pedagoginius institutus, kuriuose nuo 1979 m. būtina įvesti „Rusų kalba ir literatūra nacionalinėse mokyklose" specialybę, kad būtų pilnutinai patenkintas atitinkamuose rajonuose rusų k. mokytojų pareikalavimas.

    9. Rusų kalbos institutui (drg. Kostomorovui) dalyvauti parengiant rusų k. vadovėlius ir mokymo priemones aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų studentams, kuriems dėstoma ne rusų k.

    10. Valstybinei aukštųjų mokymo įstaigų inspekcijai (drg. Severcevui), Valstybinei specialiųjų vidurinių mokyklų ir mokymo įstaigų inspekcijai (drg. Kurzinui), tikrinant specialistų kokybinį paruošimą, taip pat kontroliuoti rusų k. dėstymo lygį ne filologinėse aukštosiose mokyklose, specvidurinėse mokyklose, mokytojų paruošimą institutuose ir universitetuose.

    11. Mokymo metodinei aukštojo mokslo valdybai (drg. Krupinui), Mokymo metodinei specialiojo vidurinio mokslo valdybai (drg. Kuzminui), Plano finansų valdybai (drg. Čuprino-vui), Mokslinei techninei tarybai (drg. Krutovui), Vadovaujančių ir mokslo-pedagoginių kadrų valdybai (drg. Vasiljevui), Valstybinei aukštųjų mokymo įstaigų inspekcijai (drg. Severcevui), Valstybinei specialliojo vidurinio mokslo įstaigų inspekcijai (drg. Kurzinui) paruošti ir pateikti iki 1979 m. gruodžio 15 d. ministerijos vadovybei įsakymo priemonių realizacijos kalendorinį planą.

    12. šio įsakymo vykdymo kontrolę pavesti Aukštojo mokslo mokymo metodinei valdybai (drg. Krupinui).
Ministras V. Jeliutinas
44

APIE TOLIMESNJ RUSŲ KALBOS
MOKYMO IR DĖSTYMO PRIEMONIŲ
TOBULINIMĄ SĄJUNG. RESPUBLIKOSE
1979 m. sausio 17 d.
    1. Paruošti tolimesnį rusų k. apmokymo ir dėstymo gerinimo priemonių planą žinybinėse aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokymo įstaigose, ypač skirti daug dėmesio priemonėms, kurių tikslas ugdyti šnekamosios kalbos įgūdžius, praktišką rusų k. vartojimą nefilologinėse mokymo įstaigose, turint galvoje būsimų mokytojų paruošimo profilį.
    2. Visokeriopai gilinti studentų ir moksleivių žinias, įgytas bendro lavinimo mokyklose.
    3. Plačiau skleisti bendro išsilavinimo mokyklose specialiųjų disciplinų (pvz., rusų k. studijuojant marksizmo-leninizmo klasikus) dėstymo rusų k. patirtį.
    4. Visokeriopai padėti aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų studentams rusų k. rašyti kursinius ir diplominius darbus bei projektus, o taip pat pranešimus, specialybės referatus ir gamybinės bei pedagoginės praktikos ataskaitas.
    5. Regionuose reguliariai organizuoti rusų k. lingvistinius ir literatūrinius studentų darbų konkursus.
    6. Kartu su aukštųjų mokyklų rektorato tarybomis išnagrinėti rusų k. ir literatūros kadrų paruošimą tam tikro rajono universitetuose ir pedagoginiuose institutuose, numatyti tolimesnio darbo gerinimo priemones.
    7. Kasmetiniuose ir perspektyviniuose mokymo planuose numatyti literatūros, kuri išleidžiama sąjunginėse respublikose, didinimą rusų kalba.
    8. Užtikrinti efektingą bibliotekų fondų komplektavimą grožine, moksline literatūra ir vadovėliais rusų k.
    9. Užtikrinti ne filologinėse aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose rusų k. kabinetų organizavimą, aprūpinant šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis.
    10. Skleisti mokslinių metodinių konferencijų, susirinkimų, seminarų rusų k. praktiką. Aktyvinti respublikinių ir miesto rusų k. pedagogų metodinių susivienijimų (būrelių) veiklą.
45

    11. Plačiau praktikuoti be konkurso studentų priėmime iš sąjunginių respublikų ir pervedimą į aukštesnius filologinius kursus RTFSR Ukrainos, Baltarusijos TSR aukštąsias mokyklas.

    14. Įpareigoti universitetų filologijos fakultetų darbuotojus sustiprinti ryšius su aukštosiomis ir specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis ir bendrojo lavinimo mokyklomis, kad būtų suteikiama joms pagalba.
    15. Užtikrinti tolimesnį rusų k. mokslinį tiriamąjį darbą.

    17. Žinybinių mokymo įstaigų rusų k. dėstytojų nemažiau kaip 20% išsiųsti kelti kvalifikacijos. Už rusų k. ir literatūros dėstytojų kvalifikacijos kėlimą atsakingais paskirti respublikines aukštojo ir specialaus viduriniojo mokslo ministerijas ir geriausius RTFSR, Ukrainos, Baltarusijos TSR pedagoginius institutus.
    18. . . . Užtikrinti, kad universitetų ir pedagoginių institutų rusų k. ir literatūros katedros, kur dėstomi šie kursai, būtų sukomplektuotos iš asmenų, turinčių atitinkamą išsilavinimą.
    19. Sustiprinti universitetų ir pedagoginių institutų rusų k. ir literatūros skyrių materialinę-techninę bazę.
Ministras V. Jeliutinas
(vertimas iš rusų k.)
BALTARUSIJOS TSR KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI DRG. MOŠEROVUI

LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI DRG. GRIŠKEVIČIUI
Pelesos apylinkės, Varenavo r. lietuviškų kaimų gyventojų

PAREIŠKIMAS

    Daugiatautėje mūsų valstybėje nacijų lygiateisiškumą užtikrina TSRS Konstitucija, kurioje pabrėžiama, kad visų tautų piliečiai
46

turi teisę mokytis savo gimtąja kalba, vystyti savo liaudies meną, puoselėti kultūrines tradicijas; negali būti jokios nacionalinės nesantaikos ar vienos tautos privilegijos kitų atžvilgiu. Naujoji TSRS Konstitucija dar kartą parodė, kad visi šie klausimai buvo ir tebėra aktualūs mūsų valstybėje, kurios lygiateisiais nariais esame ir mes, Baltarusijos lietuviai.

    Būdami teritoriškai atskirti nuo didžiosios daugumos savo tautiečių, mes norime, kad būtų užtikrintos nors minimalios mūsų teisės, garantuojančios mums sąlygas ugdyti nacionalinę kultūrą.

    Lietuvius ir baltarusius nuo senų laikų riša geri kaimyniški santykiai. Visi kultūriniai-visuomeniniai mūsų tautų keliai vedė į Vilnių, kur kartu su lietuviais mokėsi, dirbo ir gyveno daug Baltarusijos kultūros veikėjų. Visiems yra žinomas Jankos Kupalos vardas. Poetas ilgą laiką mokėsi, gyveno ir kūrė Vilniuje. Glaudžiai susijęs mūsų tautų visuomeninis-politinis gyvenimas. 1918 m. susikūrusiai Lietuvos-Baltarusijos revoliucinei vyriausybei vadovavo lietuvis V. Mickevičius-Kapsukas. Net ir buržuazijai užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje, baltarusių tautos pagarba lietuvių liaudžiai neišnyko. Minske ėjo lietuviškas laikraštis „Raudonasis artojas", Vitebsko, Minsko, Mogiliovo srityse veikė lietuviškos mokyklos, saviveikla. Bet, laikui bėgant, reikalai ėjo vis blogyn.

    Dabar Tarybų Baltarusijoje vis labiau slopinamas lietuviškas žodis, nacionalinė kultūra, varžomas mūsų bendravimas su tautiečiais Tarybų Lietuvoje, nors teritorija, kurioje mes gyvename istoriškai ir etnografiškai priklausė Lietuvai, buvo jos dalimi. Todėl ir Tarybų Sąjungos vyriausybė su didžiuoju V. I. Leninu priešakyje 1920 m. liepos 12 d. sutartimi visas rytines lietuvių apgyventas žemes, tame tarpe ir mūsų kraštą, visą paskyrė Lietuvai. TSRS vyriausybė smerkė baltalenkius, okupavusius Vilnių ir visą šį kraštą. Tarybų Sąjungos vyriausybė pasielgė labai garbingai 1939 m. spalio 10 d. sutartimi grąžinusi senąją sostinę Vilnių Lietuvai. Atkūrus tarybinę santvarką Lietuvoje, reikalai klostėsi labai palankiai.

    1940 m. rugpjūčio 3 d. Baltarusijos TSR deputatai ir vyriausybė TSRS Aukšiausioje Taryboje pasiūlė sugrąžinti Tarybų Lietuvai Švenčionių, Vydžių, Astravo, Varenavo ir Rodūnės rajonus, pripažindami, jog gyventojų daugumą juose
47

sudaro lietuviai. Šis pasiūlymas buvo priimtas ir pradėtas vykdyti. Iki prasidedant Didžiajam Tėvynės karui buvo atiduota Tarybų Lietuvai nemaža lietuviškų kaimų ir miestelių. Liko neprijungti prie Lietuvos TSR apie 20 buvusio Rodūnės rajono lietuviškų kaimų, prigludusių prie Lietuvos sienos. Tai Pelesa, Dubiniai, Vigonys, Pavalakė, Smilginiai, Kargaudai, Klaišiai, Piliūnai, Mažeikiai, Varliai, Kurkiai, Paditvys, Senieji ir Naujieji Druskininkai, Miežionys, Saltoniškis, Kalviai ir kiti. Juose gyvena apie 10.000 lietuviškai kalbančių žmonių.

    Ilgainiui lietuvių kultūrinė veikla pokario metais buvo visai uždrausta, nors lenkų okupacijos metais mūsų rajone buvo net 11 lietuviškų mokyklų: Pelesoje, Sen. Druskininkuose, Kargauduose, Piliūnuose, Pavalakėje, Paditvyje ir kt. Rodūnės bažnyčioje buvo laikomos lietuviškos pamaldos, o lenkams jas panaikinus, buvo pastatyta akmeninė Pelesos bažnyčia. Veikė lietuviški vaikų darželiai, klubai — skaityklos, saviveiklos rateliai.

    Taigi, lenkų okupacijos laikais, nors ir sunkiomis sąlygomis, reiškiantis nacionalinei priespaudai ir tautiniam antagonizmui, lietuviška kultūra vis dėlto gyvavo ir vystėsi. Nemažai lietuvių drauge su baltarusiais aktyviai dalyvavo revoliucinėje kovoje. Lietuviai džiaugėsi tarybinės santvarkos atkūrimu buvusioje lenkų okupuotoje teritorijoje. 1939 m. rudenį į socializmo statybą kartu su baltarusiais ir kitų tautybių darbo žmonėmis įsijungė ir Rodūnės rajono lietuviai. Į Vakarų Baltarusijos liaudies susirinkimą deputatais buvo išrinkti lietuviai B. Sinkevičius, Iz. Šimelionis. Apylinkių komitetų sekretoriais buvo J. Adomonis, K. Doda, V. Žukauskas ir kiti. Rodūnės miesto vykd. komiteto pirmininku buvo St. Vaitkūnas . . . Lietuviškame Dubinių kaime įsisteigė pirmasis rajone kolūkis. Bet karas nutraukė taikų darbą. Kovose su vokiškaisiais okupantais žuvo draugai: Adomonis, Sinkevičius, Žukauskas, Kamenčius, Neviera, Jonys ir kiti lietuvių tautybės rodūniečiai.

    Pokario metais pradėjo reikštis, netekę buvusių privilegijų, lenkų nacionalistai. Pasinaudodami kai kurių vietinių tarybinių organų politine trumparegyste, jie ir toliau kurstė tautinę nesantaiką, pažeidinėjo būtiniausius lietuvių nacionalinės mažumos teisinius reikalavimus. Tarybų valdžios priešai, buvę baltalenkiai, buožės, prisidengę dorų žmonių kaukėmis, pradėjo vykdyti savo nešvarias užmačias.
48

    Pirmasis smūgis teko mokykloms. Rodūnės rajone neliko nei vienos lietuviškos mokyklos. Knygos ir laikraščiai lietuvių kalba tapo neprieinami ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems; net lietuviška tarybinė spauda tapo nepageidautina . . . Tėvai, norėdami, kad vaikai nepamirštų gimtosios kalbos, buvo priversti juos leisti mokytis ir dirbti į Lietuvą. Tad nenuostabu, kad Rodūnės apylinkėje neliko savos lietuviškos inteligentijos — nei gydytojų, nei mokytojų, nei agronomų.

    1949 m. susikūrus Dubinių kaime Tarybų Sąjungos didvyrės M. Melnikaitės vardo kolūkiui, jam vadovavo vietos lietuvis St. Lukoševičius. Tai buvo pirmaujantis rajone kolūkis. Nežiūrint to, pirmininką greitai pakeitė kitas, nepažįstąs vietos žmonių ir nežinąs mūsų krašto ypatybių. Pamažu neliko lietuvių ir vietinėse deputatų tarybose. Grynai lietuviškas kolūkis panaikintas, o dirbtinai sulipdytas mišrus, kuriame visokeriopai ignoruojama lietuvių kalba, daromos kliūtys palaikant ryšius su Lietuvos TSR. O vėliau net soclenktyniavimui buvo parinktas ne lietuviškas Varėnos rajonas, bet lenkiškas Šalčininkų rajonas.

    Ypač nemaloniai nuskambėjo 1959 m. ir 1970 m. gyventojų surašymai, kada lietuviai buvo užrašinėjami lenkais. Todėl nenuostabu, kad pagal oficialius surašymo duomenis lietuvių Baltarusijoje paprasčiausiai „nėra", o visi jų reikalavimai bei prašymai kažkur dingsta, arba į juos nekreipiama nei mažiausio dėmesio.

    Didelę daugumą lietuviškų kaimų gyventojų sudaro praktikuoją katalikai. Deja, pamaldų lietuvių kalba niekur nėra. Nuo 1950 m. uždaryta Pelesos bažnyčia, nors daug kartų buvo kreiptasi į vietinius ir centrinius valdžios organus. Mes su pavydu žiūrime į Lietuvos TSR tikinčiuosius, kur yra užtikrintos jų teisės, suteikiant galimybę tenkinti religinius poreikius gimtąja kalba.

    Labai skaudžiai į broliškus lietuvių ir baltarusių tautų santykius atsiliepia kultūrinių ryšių su Lietuvos TSR meniniais kolektyvais ir organizacijomis trukdymai: neleista atvykti valstybiniam dramos teatrui su A. Vienuolio spektakliu „Paskenduolė", buvo sužlugdyta etnografinė ekspedicija, jos dalyviams jau susirinkus vykti į Pelesos apylinkes. O juk mūsų krašte yra daug vertybių, turinčių svarbos lietuvių kultūrai. Tai ypatingai senos liaudies dainos, pasakos, papročiai, įdomūs etnografiniai kaimai.
49

Apylinkėse gausu medžiagos iš Tarybų valdžios kūrimosi laikotarpio, karo metų ir pokario atkuriamojo darbo laikų. Neeilinės reikšmės kalbininkams turi ir savita tarmė, iš gilios senovės išlaikiusi daugybę archaizmų. Dar baltalenkių okupacijos metais tuo domėjosi Vokietijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų kraštų baltistai. Mums labai skaudu, kad nekartą vietinės valdžios palaikomi chuliganai buvo apmėtę akmenimis lietuvių mokslininkų akademikų profesorių J. Balčikonio ir T. Ivanausko automobilius.

    Mes esame tikri, kad tai ne vietinių vadovaujančių partinių ir tarybinių organų darbas, o buvusių lenkų šlėktų darbas, be galo bijančių tikros ir nuoširdžios lietuvių ir baltarusių draugystės, neapykantos vaisius. Lenkiškieji šovinistai engė mūsų kraštą, pirmoje eilėje lietuviškus kaimus. Buržuazijos valdymo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu po „Armijos krajovos" vėliava jie žudė mūsų tėvus ir brolius, degino mūsų kaimus ir sodybas. 1944 m. pavasarį sužvėrėję lenkų buržuaziniai nacionalistai drauge su hitleriniais okupantais subombardavo ir sudegino didelį ir gražų lietuvišką Pelesos kaimą. O kiek liko našlaičių Pavalakės, Druskininkų, Dubinių ir kituose kaimuose. Iki šių dienų išliko tokių neapykanta degančių šovinistų. Juos erzino užsimezgusi graži Vilniaus valstybinio universiteto studentų tautosakininkų draugystė su buvusiu lietuvišku „Lenino kelias" kolūkiu. Atsirado ir įtakingų asmenų. Jie išvystė piktą kampaniją prieš tuometinį kolūkio pirmininką, gražios lietuvių-baltarusių draugystės šalininką, buvusį narsų baltarusių partizaną Arkadijų Lobko ir jo žmoną Jekateriną. Mūsų gerbiamas drg. Lobko buvo apšmeižtas ir, neatsiklausus mūsų, nušalintas nuo vadovavimo kolūkiui. Reorganizavus kolūkį, į jo vietą, mums vieningai prieštaraujant, buvo paskirta lenkė Liucija Žilinskaja. Dar niekas mūsų taip neapšmeižė ir nekoneveikė, kaip ši lenkų buožės duktė su partiniu bilietu. Pirmiausia ji oficialiai visuotiniame susirinkime uždraudė mums, lietuviams, viešoje vietoje kalbėtis gimtąja kalba. Už tai sumokėjo baudas ne vienas Pelesos kaimo gyventojas. Žilinskaja mus pravardžiavo kaip įmanydama, vadino mus „kitaicais" ir kitokiais keistais vardais. Apie Žilinskajos darbelius žinojo partijos rajono ir Gardino srities komitetai, bet jokių žygių nesiėmė. L. Žilinskaja   buvo  nušalinta   nuo  darbo,   kai  visiškai   sužlugdė
50

Ždanovo v. kolūkį, o doras, sumanus vadovas A. Lobko nebuvo grąžintas į kolūkio pirmininko postą.

    Keista, kad pastaraisiais metais vis didėja kai kurių Baltarusijos TSR respublikinių organų noras izoliuoti mus nuo Lietuvos, savo tautiečių, mums brangaus ir mylimo Vilniaus. Baltarusijos TSR partiniams organams reikalaujant, atitinkamos Lietuvos TSR organizacijos dabar draudžia ne tik organizuotai, bet ir individualiai Lietuvos gyventojams viešėti pas mus. Draudžiama pas mus lankytis darbininkams ir įstaigų tarnautojams, o ypač inteligentijai ir studentams. Ne vienas vilnietis arba kaunietis nukentėjo, grįžęs iš Pelesos ar Pavalakės. LTSR valstybės saugumo organai liepė dešimtims inteligentų pasirašyti pasižadėjimą nesilankyti pas Baltarusijos lietuvius. Tokių neprotingų draudimų svečiuotis ir keliauti, turbūt, nesugalvojo ir neįgyvendino nei viena mūsų šalies respublika.

    Todėl mes kategoriškai pareiškiame, kad tai bergždžios pastangos. Jokia jėga mūsų neatplėš nuo mūsų Tėvynės Lietuvos, mūsų šventojo miesto Vilniaus, nuo laisvų ir laimingų mūsų brolių ir seserų lietuvių. Lietuva ir Vilnius mums buvo ir bus brangiausi vardai.

    Šį pareiškimą mes adresuojame Jums, Baltarusijos ir Lietuvos Komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams, kad Jūs, gerbiamieji draugai, bendrai pasitarę, visiems laikams išspręstumėte mūsų krašto lietuvių reikalus. Nuo Jūsų priklauso mūsų egzistencija, o tuo pačiu ir baltarusių-lietuvių geri ir broliški santykiai.

    Todėl dar kartą prašome pašalinti visas anksčiau darytas kliūtis, suteikti mums visas pilietines teises, garantuojamas TSRS Konstitucijoje.

    Prašome:

    a) Pelesoje dar šįmet įsteigti lietuvių dėstomąja kalba vidurinę mokyklą nuo pirmos klasės.
    b) Sudaryti visas sąlygas kultūrinei veiklai, lietuviškos meno saviveiklos išvystymui, organizuoti bibliotekose lietuviškų knygų skyrius, užprenumeruoti pakankamą skaičių lietuviškų knygų ir žurnalų.
    c) Nutraukti visus lietuvių persekiojimus ir varžymus už ryšius su LTSR įstaigomis ir organizacijomis.
51

    d) Grąžinti tikintiesiems Pelesos bažnyčią, mūsų tėvų ir brolių rankomis statytą, atstatyti nugriautą bokštą ir leisti kunigui laikyti pamaldas bei tenkinti mūsų religinius poreikius lietuvių kalba.
(246 parašai)
1978 m. liepos mėn.

LIETUVOS SIENŲ PROBLEMA

    1979 m. „Aušros" 14 nr. publikuotas J. Medvėgalio straipsnis „Žvilgsnis į ateities Lietuvą", Aprašydamas Lietuvos pakraščius autorius rašo: „Baltarusiškas šovinizmas nė kiek nemažesnis už (. . .) lenkiškąjį, o gal dar net jį viršija. Jo skonį jau patyrė Baltarusijos lietuviškų salų gyventojai." Ne nuo baltarusiško šovinizmo kenčia vakarų Baltarusijos TSR gyventojai lietuviai, o nuo rusiško ir lenkiško šovinizmo. Vietiniai vakarų Baltarusijos gyventojai nėra šovinistai. Ne taip seniai jie kalbėjo lietuviškai. Nors dalis jų lietuviškai nebekalba, bet labai palankūs Lietuvai. Jie jau dabar mielai prisijungtų prie Lietuvos TSR, jeigu jiems tai būtų leista.

    Autorius rašo: „. . . Reikia dėti visas pastangas, kad Lietuvai grįžtų Gervėčių ir Pelesos rajonai dabar esą Baltarusijoje . . ." Pirmiausia, tokių rajonų visai nėra. Gervėčiai priklauso Astravo, o Pelesa — Varenavo rajonams. Autorius mini tik Gervėčių ir Pelesos apylinkes. O Apso ir Vydžių apylinkių, kurios yra prigludę prie Zarasų rajono, prijungti nereikia? Juk iki lenkams užgrobiant Vilniaus kraštą (1920 m.) Apso ir Vydžių parapijos priklausė Žemaičių vyskupystei, ir dar 1914 m. jas lankė vysk. Karevičius. Apso ir iš dalies Vydžių apylinkėse ir dabar kalbama lietuviškai.

    O Ramaškonių apylinkės kaimų (Varenavo raj.), kur visi genesnio amžiaus gyventojai tebekalba lietuviškai, ir kuri sudaro
52

tąsę Eišiškių (dabar Šalčininkų) rajono, nereikia prijungti prie Lietuvos?

    Tikrą lietuvišką salą dabar jau sudaro Lazdūnų (Lazūnų) apylinkės kaimai (Vijos raj.), kur senesnio amžiaus žmonės tebekalba lietuviškai. Jaunimas nebekalba lietuviškai dėl to, kad toli Vilnius ir lietuviškai kalbą jų broliai, ir kad po II pasaulinio karo iš lazūniečių tuojau pat buvo atimti pagrindiniai lietuvybės židiniai — mokykla ir bažnyčia.

    Liūdnas ir tragiškas likimas yra Zietelos lietuvių. Zasiečių kaimo prie Zietelos ir dabar dar kalba lietuviškai. Bet ten lietuviškos kalbos metai jau suskaityti. Įdomiausia lietuviška tarmė, tikra archaiškiausios indoeuropietiškos kalbos duktė, turi išnykti, žūti. Steigiami rezervatai retoms gyvulių ir paukščių veislėms išlaikyti apsaugoti, o kad reta pasaulyje kalbinė tarmė nyksta ir žūsta, nėra kam apie tai pasirūpinti. Tokia rusiškojo šovinizmo politika . . .

    Liesdamas Lietuvos vakarines ribas J. Medvėgalis ašo: „Mums reikės dėti pastangas prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalj (. . .), tai yra, teritoriją, kur dar prieš šimtą metų gyveno lietuviai (. . .). Donelaičio, Vydūno (. . .) tėviškė turi priklausyti Lietuvai!" Pirma, reikia atitaisyti klaidą — Vydūno tėviškė jau priklauso Lietuvai (jis gimęs Klaipėdos krašte). Bet ši klaida — ne bėda. Didesnė klaida rašyti, kad Rytprūsiuose lietuviai gyvenę prieš 100 metų . . . Rytprūsiuose lietuviai gyveno ir lietuviškai kalbėjo dar 1945 metais, nežiūrint paskutiniame dešimtmetyje Hitlerio valdžios vykdytų žiaurių lietuvybės persekiojimų. Tik 1945 m., kai Raudonoji armija užėmė Rytprūsius, išnyko ten paskutiniai vietiniai gyventojai lietuviai: vieni jų pasitraukė į Vakarus, o kurie nepasitraukė, rusų buvo išgabenti T. Sąjungos gilumon, kur jų dauguma žuvo.

    Apie kitas klaidas, padarytas J. Medvėgalio straipsnyje, tegu pasisako kiti. Aš paliečiau tik Lietuvos rytinių ir vakarinių sienų problemą.
Digrys

*    *    *

53

TAIP LEIDŽIAMOS KNYGOS

    Visomis informacijos priemonėmis giriamės klestinčia lietuvių tautine kultūra, gražiai ir dideliais tiražais leidžiamomis knygomis.

    . . . „Vagos" leidykla leido „Lituanistinės bibliotekos" serija. Tai senosios knygos lietuvių ir nelietuvių rašytojų, svetimomis kalbomis rašiusių apie Lietuvą. Išėjo 20 knygų. Tarp jų: Mažvydo, Mykolo Lietuvio, Lascickio, Gizevijaus, Husoviano, Basanavičiaus, Daukanto, Valančiaus, Baranausko raštai. Tačiau šių trijų pastarųjų rašytojų tiražai buvo taip maži, jog knygą pavyko gauti tik nedaugeliui ir tik per pažintis bei kyšius. Ilgai knygynuose vieši vien daugiatiražiniai Jono Šliūpo raštai.

    O kaip išleistas Antanas Baranauskas? Jo, Rumšiškių raštininkų mokyklos mokinuko, Vainuto ir Skuodo valsčiaus raštininkėlio, lenkiškieji mėginimai rašyti poezijas sudėti su fotografinėmis faksimilėmis. O dėl vieno brandžiausio jo kūrinio — „Kelionės Peterburkan" — pratarmėje sakoma: „Iš poetinių nespausdinamas eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan", kuriame vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija." Toji „ideologija" labai paprasta. Baranauskas dainavo:

   
Apkrauk mokestim didžiausiom,
    Dvasia nepalūsma,
    Nors Cibirijon nubruk mums,
    Ir te neprapulsma . . .

    Ne taip skamba akmenėliai,
    Patkavom daužyti,
    Kaip vaitoja mūsų broliai,
    Šiaurėn nuvaryti.

    Ne taip staugia platus plentas,
    Gniaužtas diližonais,
    Kaip vaitoja mūsų žemė
    Po svetimais ponais.

    Ne taip puola drėgnas rūkas,
    Kaip dienelė švinta,
    Kaip gausingai mūsų brolių
    Ašarėlės krinta . . .
54

    Kad tu, gude, nesulauktum, —
    Ne taip, kaip tu nori.
    Bus, kaip Dievas duos, ne tavo
    Priesakai nedori . . .

    Šie posmai labai primena netolimą praeitį ir net dabartį, štai ką reiškia „svetima ideologija" . . .

    Ta pati „ideologija" sužlugdė ir Kojalavičiaus „Lietuvos istorijos" išleidimą.

    1979 m. minime Vilniaus Universiteto 400 metų sukaktuves. Ta proga buvo pasiryžta išleisti vieno iš jo profesorių ir rektorių Alberto Kojelavičiaus-Vijūko (1609-1677) stambią, dvitomę „Lietuvos istoriją". Veikalas iš lotynų kalbos buvo išverstas daugiau kaip prieš dešimtį metų. Šiemet jis spaustuvėje buvo jau surinktas ir sustatytas į spausdinimo mašiną. Atspausdinti korektūros lapai. Spaudos riktai „parūpo" glavlitui (politinei cenzūrai), kuri seniau nesidomėdavo senoviškais verstiniais leidiniais. Pirmoji „ideologiją" aptiko kalbininko J. Senkaus našlė. Ji parodė šefui Gurvičiui, tam pačiam, kuris seniau A. Vienuolio „Puodžiūnkiemiui" pakėlė idėjinį lygį". Gurvičius nubėgo į Centro Komitetą. Duobkasio vaidmenį šia suvaidino „istorijų daktaras" Jonas Aničas: argi galima „vyresnįjį brolį" vaizduoti tokį, koks jis buvo ir yra, ir kaip jo darbus aprašo Kojelavičius! Aničas pagalbos kreipėsi į šių dienų muravjovą Dybenką. Ir „Lietuvos istorijos" raidės spaustuvėje buvo išbarstytos ... O kai kas buvo net nubausti už šitą „nusikaltimą" — kaip drįso mėginti išleisti! . . Redakcinė kolegija: K. Korsakas, R. Šarmaitis, J. Jurginis liko sausi — jie iš „neliečiamųjų". Nukentėjo „Vagos" leidyklos žmonės, kurie šio veikalo dar nė matyti nebuvo matę. Kaltas visada iešimininkas . . .

    Šitaip pagerbtas senasis Vilniaus Universitetas, taip paminėtas jo jubiliejus. Neužtenka vien žodžiais niekinti jo praeitį . . .

    Palaidota ir visa „Lituanistinė biblioteka". Neišeis nei šių metų „Vagos" leidyklos kataloge paskelbtoji „Dusburgo kronika", nei užplanuotoji Jono Bretkūno raštų rinktinė. Šie veikalai taip pat buvo kelerius metus ruošti ir gerai paruošti.

    Taip elgiamasi su Lietuvos istorija ir jos veikalais.
    Ta pačia proga reiktų prisiminti ir didžiojo pedagogo humanisto Jono Amoso Komesnkio (1592-1670) „Rinktinius pedagoginius
55

raštus", „šviesos" leidyklos išleistus 1975 m. Kaune. Tomas daugiau kaip 700 puslapių, didelio formato, gražiai išleistas. Tiražas paženklintas skaitmeniu — 3000. Visa nelaimė ta, kad nė vienas egzempliorius nebuvo parduotas! Partija letena uždėjo knygai spaustuvėje, šiais „Raštais" pasidžiaugti mokytojai galėjo ir gali vien paveikslėly: „Naujų knygų" biuletenio 1976 m. Nr. 6, 15 psl. įdėta jų viršelio fotografija . . .

    Kaipgi bedieviai duos mokytojui knyga, kuri „Didžiojoj didaktikoj" moko auklėti žmogų „kaip paskutinį ir tobuliausią Dievo kūrinį"!

    Komenskio „Raštų" tiražas buvo atiduotas į popieriaus fabriką, o keli egzemplioriai per V. Kazakevičių pasiųsti užsienio lietuviams: žiūrėkit, mes ir krikščioniškų knygų leisti nebijom!
K. Širvintas

*    *    *


ŽINIOS

RUSINAMA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO
AKADEMIJA

    Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinė taryba 1979 m. vasario 27 d. svarstė TSRS ž.ū. ministerijos ir Lietuvos aukštojo mokslo ministro (H. Zabulio) įsakymus apie rusų kalbos mokymo ir dėstymo tobulinimą.

    Pranešėjas — prorektorius Stasys Šimatonis. Diskusijose dalyvavo Suchanova (r.k. dėstytoja) ir Ivanov (karinės katedros dėst.).
    Mokslinė taryba nutarė:

    1. Iki š.m. birželio 15 d. fakultetų dekanai turi pasiūlyti disciplinas, kurios kitais metais bus dėstomos r.k. (Iki šiol ž.ū. akademijoje visos disciplinos buvo dėstomos lietuviškai, išskyrus
56

dvi rusiškas grupes mechanizacijos ir agronomijos fakultetuose. - Red.).
    2. Įvedamos papildomos r.k. įskaitos (užsienio kalbų sąskaiton) ir r.k. egzaminas, kurio iki šiol nebuvo.
    3. Per metus kiekvienas studentas turės rusiškai parašyti kursinį projektą arba gamybinės praktikos ataskaitą. Diplominiame darbe privaloma plati (4-6 psl.) reziumė r.k.
    4. Įruošti r.k. kabinetą (tam reikalui skirti vyr. dėstytojo ir laboranto etatus).
    5. „Visuomeninių profesijų" fakultete įsteigti vertėjų grupes (iš rusų į lietuvių ir iš lietuvių į rusų kalbas).
    6. Kai kuriuos komjaunimo organizuojamus mitingus pravesti
r.k.
    7. Lietuvių kalba skaitomose paskaitose ugdyti meilę r.k., mokyti praktiškai ja naudotis, kelti r.k. svarbą.

    Vykdymo kontrolė pavesta rektoratui.
    Pastaba: Posėdis vyko r.k. Posėdžio protokolas parašytas r.k. ir išsiuntinėtas visoms katedroms (jų akademijoje yra apie 40). Pasirašė I. Dromantas (rektorius).

    Panašius raštus turėjo gauti Kauno politechnikos institutas ir kitos Lietuvos aukštosios mokyklos.

    Grįžta 1864 m., kai Lietuvai surusinti buvo atsiųstas Muravjovas-Korikas ir buvo uždrausta lietuviška spauda. Maskvos tikslai Lietuvos atžvilgiu tie patys, tik priemonės kitos, pritaikytos mūsų laikams.
A. Žolys

*    *    *


LIETUVIŠKOS SPAUDOS ŽANDARAS

    Viena juodašimtiškiausių tarybinėje sistemoje yra glavlito (cenzūros) institucija. Nors pagal iškabą prie namo (Vilnius, Gogolio g. Nr. 2) rašoma, kad tai yra karines ir valstybines
57

paslaptis sauganti įstaiga, tačiau ji yra ir visuotinas spaudos žandaras. Pokario metais ji išleisdavo ilgus knygų sąrašus, pagal kuriuos iš viešųjų, mokslinių ir įstaigų bibliotekų reikėjo išvežti daugybę nepriklausomos Lietuvos laikais išleistų knygų, žurnalų, laikraščių. Jie buvo sudraskomi ir išvežami į popieriaus fabrikus, vieną kitą egzempliorių paliekant specfonde (juos turi tik pačios didžiosios bibliotekos). Norint pasinaudoti specfondo literatūra, reikia raštiško darbovietės tarpininkavimo.

    Glavlitas taip pat duoda nurodymus išimti iš apyvartos ir tarybiniais metais išleistas knygas, ypač jei jų autoriai patenka į partijos nemalonę. Taip buvo sunaikinta 1945 m. išėjusi K. Borutos „Baltaragio malūno" pirmoji laida ir daugelis kitų knygų. Glavlitas taip pat prisideda prie Lietuvon atskiriems asmenims iš užsienio siunčiamų leidinių vogimo: Vilniaus pašto muitinei nurodo, kurios bibliotekos specfondui vieną ar kitą knygą reikia pasiųsti.

    Vienu naujausiu glavlito nusikaltimu Lietuvos mokslui ir kultūrai laikytinas draudimas išleisti XVII a. istoriko A. Vijuko-Kojalavičiaus parašytos pirmosios „Lietuvos istorijos" vertimo iš lotynų kalbos. Mat, nepatiko, kad senų laikų autorius rusus pavadino žiauriais. Jei apie lietuvius būtų parašyta neigiamai, glavlitas mielai leistų spausdinti. O „didysis brolis" visais istorijos laikotarpiais turi būti su baltu nekaltybės rūbeliu . . .
J. B.

*    *    *


MAŽIAU RAŠYTI APIE JUBILIEJŲ

    1979 m. pradžioje respublikos periodinėje spaudoje pasirodydavo nemaža straipsnių ir straipsnelių, skirtų Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejui. Kovo mėn. periodinių leidinių redakcijos gavo nurodymą kuo mažiau rašyti apie šį jubiliejų . . .
58

NAUJAM ŠVYTURIUI SUŽIBUS

    Maloniai buvome nustebinti sužinoję, kad išėjo Vilniaus universiteto pogrindinis leidinys „Alma Mater". Štai prieš akis gražiu viršeliu, gana storas pirmasis numeris. Sunku buvo jį pradėti ramiai puslapis po puslapio skaityti . . . Juk tai gal naujas ne tik mūsų universiteto, bet ir kultūros istorijos puslapis? Gal ne vienam jis taps nuoširdžiu dvasios draugu ir įkvėps jį prasmingiems darbams? Gal tai didelio kultūrinio reiškinio pradžia? Juk viskas dažnai prasideda taip nelauktai ir paprastai.

    Kaip matyti iš V. Audronio eilėraščio, dedikuoto Vilniaus universitetui, ir redakcijos įžanginio straipsnio „Tiesos sargyboje", leidinio paskirtis užmegzti gyvą ryšį su garbingomis universiteto praeities tradicijomis, skatinti akademinį jaunimą nešti engiamai tautai. tiesos ir laisvės žodį, siekti, kad šis senas mokslo židinys vėl taptų tautos gyvenimo kelrodžiu.

    Per ilgą savo istoriją Vilniaus universitetas yra išugdęs šimtus ir tūkstančius patriotų, pasiaukojamai dirbusių krašto gerovei. Ir naujaisiais laikais ne vienas jo auklėtinis buvo priešakinėse kovotojų dėl Lietuvos laisvės gretose. Visada mes jausdavome tarp tų senų, storų sienų plakant karštas lietuviškas širdis, nors ir buvo tokia kruopšti atranka ir užkertamas kelias patekti čia tiems, kas myli gimtąjį kraštą. Todėl „Alma Mater" pasirodymas nėra atsitiktinis, o veikiau dėsningas universiteto raidos reiškinys.

    Bent trumpai apžvelgsime pirmojo numerio turinį.
    Čia gvildenamos bene visos aktualiausios dabartinės Lietuvos gyvenimo temos — pagerbiama Vasario 16-ji — Lietuvos Nepriklausomybės šventė, iškeliama jos didžiulė reikšmė tautai, prisimenamas didysis varpininkas V. Kudirka ir pateikiama keletas jo šviesių minčių. Skaitytojai supažindinami su Vilniaus Universiteto raida bei nūdienos rūpesčiais ir vargais, pastangomis atgauti pavogtą jo turtą ir jubiliejaus rengimo sunkumais. Labai naudingas straipsnis apie filosofą A. Maceiną, kurio reikšmingi mokslo darbai vis dar ignoruojami Lietuvoje. Numeryje spausdinami filosofiniai straipsniai pravers visiems, kam rūpi išbristi iš dvasinės seklumos ir susidaryti nuoseklią pasaulėžiūrą. Ištraukos a P. Taurinio „Biblijos studijų įvado", taip pat J. Aukštaičio straipsnis „Gavėnia —  rimties, susimąstymo metas" pateikia
59

nemažai dvasios peno ir paskatins daugelį giliau pamąstyti. Numeryje spausdinamas ir pluoštas jaunatviškų eilėraščių bei pora novelių, alsuojančių tiesos, mokslo ir asmens laisvės troškimu.

    Skaitydamas „Alma Mater", pajunti didžiulį susirūpinimą Lietuvos padėtimi ir tautos likimu, skaudų sielvartą dėl dalies mūsų tautos pašlijusios moralės, karštą norą ieškoti išeities kelių. Tikėsime, kad leidinio rengėjai ir bendradarbiai dar labiau išplės tematiką, paskleis naujos vertingos medžiagos apie kultūrinį genocidą ir paskleis ne vieną spindulių pluoštą niūrioje mūsų Tėvynės padangėje. Tie, kas daugiau ar mažiau žino, koks sunkus panašių leidinių paruošimas ir išleidimas, atleis už vieną kitą trūkumą, korektūros klaidą ir pan. Juk čia nėra įprastinių redakcijos stilistų ar korektorių ir bet kurį darbą dirbant ar bet kurį žingsnį žengiant, reikia dairytis, ar neseka priešas.

    Visų skaičiusių „Alma Mater" I numerį vardu išreiškiame kuo didžiausią pasitenkinimą nauju Tiesos Švyturiu ir linkime kuo puikiausios kloties tiems, kas, nepaisydami pavojų, savo širdžių liepsna kursto ir neša mums taip laukiamą ir reikalingą Tiesos ugnį.
    Tad visa širdimi pritariame Jūsų žodžiams:

    Bet tu, tiek amžių melui lenkt galvos nepratęs,
    Garbingas praeitim ir širdžia neramus,
    Būk švyturiu, VILNENSIS UNIVERSITATIS,
    Ir šiandien vesk į Tiesą ir į Šviesą mus!
K. Saulenis

*    *    *

60

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum