gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 17 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse  
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 17 [57]

    Turinys:
    1. Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei.
    2. Hitlerio ir Stalino suokalbio dokumentai.
    3. Kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius rusus.
    4. SOS! SOS! SOS! (R. Ragaišio bylos vingiais).
    5. Partijos ir vyriausybės rūpinimasis . . .


Lietuva
1979 m. rugpiūtis
   

MORALINIS ULTIMATUMAS
TSRS VYRIAUSYBEI


    Visos lietuvių tautos patriotines jėgas atstovaujanti LIETUVOS LAISVĖS LYGA, siekianti atstatyti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir lietuvių tautos suverenumą, kurie Stalino-Hitlerio slapto susitarimo pagrindu 1940.VI.15 buvo likviduoti, šiuo savo moraliniu ultimatumu kreipiasi į TSRS KP CK Politinį Biurą, TSRS Aukščiausiąją Tarybą bei TSRS Ministrų Tarybą ir pareiškia:
I

    Iki II-jo pasaulinio karo laisvų ir nepriklausomų Europos valstybių tarpe buvo ir trys Pabaltijo valstybės, Tautų Sąjungos narės — Lietuva, Latvija ir Estija. Minėtų Pabaltijo tautų suverenumą bei valstybinę nepriklausomybę 1940 m. panaikino Tarybų Sąjunga, klastingu prievartiniu būdu prijungdama šias valstybes prie bolševikinės Rusijos imperijos. Sis agresyvus aktas buvo bolševikinės Rusijos ir hitlerinės Vokietijos labai slapto suokalbio pasekmė; suokalbio, rodančio, kad abi šios imperialistinės valstybės stengėsi iš anksto pasidalinti bei pavergti kaimynines šalis ir tuo kurti „naują Europą".

    TSRS agresija Pabaltijo valstybių atžvilgiu, jos bendravimas su hitlerine Vokietija rengiant antrąjį pasaulinį karą, rodo, kad abi šios valstybės vadovavosi vienoda imperialistine ideologija, kuria galima pavadinti nacistine, šitokia ideologija buvo budinga ne tik vokiečių nacionalistams, tiksliau — nacionalsocialistams, bet ir rusų bolševikams. Panašia grobuoniška ideologija kaimyninių tautų atžvilgiu vadovavosi taip pat carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija praeityje bei visos kitos neeiliniu agresyvumu pasižyminčios imperialistinės pasaulio valstybės, pradedant gilia senove ir baigiant naujaisiais amžiais.

    Nacizmas — tai ypatingai piktybiška šovinistinė pasiutligė. Tai labiausiai žmoniškumui prieštaraujanti beveik visų imperialistų, o taip pat ir daugumos totalitaristų fundamentalioji ideologija, kuri
63

tačiau visados yra dangstoma kita, dekoratyvinį vaidmenį atliekančia ideologija, kartais net religine (kryžiuočiai).

    Rusiškiesiems lenininio-stalininio tipo imperalistams tokia dekoratyvine ideologija tarnavo ir tarnauja marksizmas-leniniz-mas. Vokiškieji hitlerinio tipo imperialistai buvo mažiau klastingi, nesinaudojo jokios dekoratyvinės ideologijos paslaugomis ir veikė daugiau atvirai.

    Žmoniškumui ištikimas žmogus ar tauta į kitą, jai neagresyvia tautą ar jos narius žvelgia be jokios neapykantos. Dar daugiau — jei kuris žmogus ar tauta yra kokių nors jėgų įstumtas į beteisiškumo būklę, jis deda visas pastangas, kad iš šios nenormalios, iš vargo ar pusiau vargo būklės kita išvaduotų. Nacistinė ideologija besivadovaujantis žmogus ar tauta į kitą tautą ar jos narius nuolatos žvelgia taip, kaip viena plėšri gyvūnų rūšis žvelgia į kitą gyvūnų rūšį — su zoologine neapykanta, štai kodėl nacizmas ir žmoniškumas — dvi nesutaikomos priešingybės. Nacistinei ideologijai ištikimas žmogus ar tauta negali pakęsti net tokios „skriaudos", jei bent viena kaimyninė gyventojų skaičiumi mažesnė tauta yra ne jos vergijoje ar nėra tapusi bent jos vasalu, ir moraliu dalyku laiko tik tai, ką duoda šiurkščios, bukos fizinės jėgos pergalė prieš kitą tautą ar jos narį.

    Vykdydami planingos agresijos aktus prieš žmonių ir tautų pagrindines teises, prieš taiką, prieš milijardų žmonių laisvę, kaip ir prieš žmoniškumą bendrai, nacistai savo destruktyvią veiklą iš vienos pusės nuolatos kruopščiai dangsto skambiais šūkiais, šmaikščiomis frazėmis, bei saldžiais pažadais, o iš kitos pusės — be perstojo varo plačią klastingų veiksmų, grasinimo, šantažo, šmeižto, moralinio nuginklavimo kampaniją, šaltųjų ir karštųjų karų vedimo akciją. Nors nacizmas yra kraštutiniausia žmogiškojo nekultūringumo forma, tačiau tikrieji, labiausiai agresyvūs imperialistai, visada lieka ištikimi tik šiai ideologijos rūšiai, tik šiai iš visų labiausiai reakcinei pasaulėžiūrai.
II

    Ypatingai sunkia nacizmo forma sirgo jau carinės Rusijos vadovaujantieji sluoksniai bei didelė rusų tautos dalis. Tiktai to dėka Rusijai, vienintelei iš Europos šalių, pavyko ilgiausiai išsaugoti baudžiavą ir kitas vergijos formas. Carinė Rusija ne veltui buvo
64

vadinama tautų kalėjimu. Jokioje kitoje Europos šalyje 19 a. pabaigoje nebuvo tokios tautinės priespaudos kaip čia. šioje didžiulėje vergijos pagrindais tvarkomoje imperijoje virš 100 nerusiškų tautų buvo išnaudojamos ekonomiškai, sistemingai buvo persekiojamos jų tautinės kultūros, religijos, kalba. Jokioje kitoje Europos valstybėje nebuvo rodoma tiek neapykantos ir paniekos „kitataučiams", t.y. nerusiškoms tautoms. Niekur kitur tautos nebuvo kultūriškai taip nuo pasaulio izoliuojamos — kaip čia.

    Kartu su kitomis tautomis šiame milžiniškame tautų kalėjime apie 120 metų iškentėjo ir lietuvių tauta. Ji nuolatos buvo žudoma fiziškai ir dvasiškai. Apie lietuvių tautos kančias ir nuolatinį jos veržimąsi į laisvę kalba tragiškai pasibaigę sukilimai prieš carizmą ir sustiprinti patriotinių jėgų persekiojimai po jų, 40 metų trukęs lietuvių spaudos draudimas ir kalbos persekiojimas, Vilniaus universiteto uždarymas bei didelė daugybė kitų faktų.

    1917 m. Rusijos imperijoje įvykusi Vasario revoliucija rusiškajam nacizmui sudavė skaudų smūgį. Žmonės ir tautos pajuto turį daugiau savo teisių. Todėl neatsitiktinai tuojau po Vasario revoliucijos, jau 1917 m. kovo mėn., Rusijoje buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba 1917 m. gegužės 27 d. Petrapilyje ji sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą. Jame buvo pasisakyta už nedelsiamą nepriklausomos Lietuvos atkūrimą Lietuvos istorija, 1936 m., 535 p.). Ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma demokratinė valstybė.

    Demagogijos, klastos, agresyvios fizinės jėgos bei kitų negarbingų priemonių dėka 1917 m. lapkričio 7 d. prie Rusijos vairo atsirado naujo tipo rusiškieji nacistai, vadina save bolševikais. Kontrevoliucionieriai-bolševikai, vadovaujami Lenino, matė, kad Vasario revoliucijos pasėkoje smarkiai pradėjo irti nacistinių carų pastangomis per daugelį šimtmečių kurta imperija. Jie tam nepritarė ir dėjo didžiausias pastangas ne vien šiam procesui pristabdyti, bet ir atstatyti imperiją senose ribose. Dar daugiau — juk šią vergų imperiją užsibrėžė didinti iki globalinės apimties. ? Varydami šlykščią demagogiją, žodžiais jie žadėjo tautoms kai kurias jų teises. Tik kai kurias. Tačiau tikrovėje stengėsi atimti ir kurias po Vasario revoliucijos jos buvo atgavusios. Jie užsibrėžė likviduoti ir neseniai atstatytą Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Tuo tikslu jie 1918 m. pasiuntė savo Vakarų
65

armijos divizijas — Pskovo, Internacionalinę ir kitas (LTSR istorija, III t., 85 p., 1965 m.) pavergti lietuvių tautai. Tačiau bolševikinės Rusijos armija, kuriai buvo pavykę gana toli įsiveržti į Lietuvos teritoriją, buvo sumušta. Ir 1919 m. rugsėjo 13 d. Tarybų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Čičerinas Lietuvos vyriausybei, paskelbusiai Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16, rašė, kad Tarybų Rusija „iš savo pusės neturi jokių agresyvių ketinimų prieš naujai susikūrusias buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose valstybes. Laikydamasi tokio pat požiūrio ir į Lietuvos vyriausybę, Rusijos Tarybinė vyriausybė siūlo jai pradėti derybas dėl karo veiksmų nutraukimo ir dėl sąlygų paruošimo taikiems santykiams tarp abiejų šalių nustatyti" (ten pat, IV t., 9 p. 1961 m.).

    1920 m. kovo 31 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. A. Voldemaras Tarybų Rusijai pasiuntė telegramą: „Kadangi nė vieno rusų kareivio jau nebėra Lietuvos respublikos teritorijoje; antra, kadangi lietuvių tauta yra paėmusi ginklą tiktai tam, kad atgautų ir apdraustų savo nepriklausomybę, o ne užiminėtų Rusijos teritorijas, Lietuvos valdžia pareiškia, kad ji nesutinka daryti taiką su Rusija. Svarbiausia taikos sąlyga yra visiškas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas etnologinėse jos sienose, tai yra, bendrais bruožais imant, iš senų gubernijų Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų su sostine Vilniuje . . ." (ten pat, IV t., 48 p., 1961 m.).

    Kadangi Rusijos bolševikinė vyriausybė po to sekusiame atsakyme neaiškiai pasisakė Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, tai 1920 m. balandžio 3 d. A. Voldemaras Čičerinui savo telegramoje rašė: „Nepriklausomybė privalo būti pripažinta iš anksto. Ji yra tautos pagrindinė teisė ir neprivalo būti diskusijų objektas" (ten pat, IV t., 49 p., 1961 m.).

    Pagaliau 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta. Joje be kita ko, buvo užtikrinta, kad Rusija „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu. Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link" (ten pat, 67 p.).

    Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad šie gražūs žodžiai buvo pasirašyti bolševikų nenuoširdžiai. Daugybė faktų parodė, kad
66

agresija prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo nutraukta tik karo veiksmų fronte ir tik laikinai. Pogrindinės ardomosios veiklos frone ji buvo netgi sustiprinta. Todėl jau 1920 m. liepos 23 d. Lietuvos vyriausybė buvo priversta visoje Lietuvoje įvesti karo stovį ir mirties bausmę.

    Daug prieš tai ir po to buvusių faktų kalba, kad rusiškasis bolševizmas yra tas pats rusiškasis nacizmas, tiktai vietoj carinės užsidėjęs kitą maskuotę — naujos paviršutinės| marksistinės-lenininės ideologijos skraistę. Kas nepajėgė atsilaikyti raudonojo nacizmo inspiruojami rusiškojo imperializmo fizinei jėgai — tas buvo tuojau pat pavergtas, kartojant tuos pačius anksčiau cituotus propagandinius Lietuvos vyriausybei Čičerino 1919.IX.19 pasakytus žodžius. Ir taip bolševikiniai-raudonieji nacistai 1920-21 m. sulikvidavo Azerbaidžiano, Armėnijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitas susikūrusias nepriklausomas respublikas.

    Nepajėgusi savo ano meto karine galia Lietuvos pavergti, Tarybų Rusija 1920 m. pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet neatsisakė minties, progai pasitaikius, ją užgrobti. Jei kartais diplomatinėje arenoje ir paremdavo Lietuvą, tai ne iš palankumo jai, o grynai egoistiniais demagoginiais sumetimais. Norėdama užgrobti pati, stengėsi neleisti tai padaryti kitiems agresyviems kaimynams. 1926 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir TSRS nepuolimo sutartis, kurioje buvo rašoma:

    „1. Taikos sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos, sudaryta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palaiko visa savo galia ir neliečiamybę, lieka Lietuvos respublikos ir Soc. Taryb. Respubl. Sąjungos santykių pagrindu.

    2. Lietuvos respublika ir Soc. TR Sąjunga savitarpyje pasižada visomis aplinkybėmis gerbti viena antros suveneritetą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę.

    3. Kiekviena susitariančioji šalis pasižada susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrą šalį.

    4. Tuo atveju, jei tarp susitariančių šalių kiltų konfliktas ir jei nebūtų galima išspręsti to konflikto diplomatiniu keliu, jos susitaria skirti taikomąsias komisijas" (Lietuvos TSR istorijos šalitniai, IV t. 300-301 p., 1961 m.).
67

III

    Nepriklausoma Lietuva pagal pagrindinių teisių užtikrinimą jos piliečiams buvo viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Ir jei ne pogrindinė agresyvi rusiškųjų bolševikų nacistų inspiruojama kominterinė veikla, be perstojo siekusi Lietuvos nepriklausomybės likvidavimo, atėmimo visų pagrindinių teisių iš lietuvių ir Lietuvoje gyvenusių tautinių mažumų, jei ne jų siekimas primesti Lietuvai tos įvairiapusiškos vergijos, į kurią ji yra įstumta dabartyje, Lietuva iki šių dienų tebebūtų viena demokratiškiausių bei viena kultūringiausių valstybių pasaulyje.

    Su šia ardomąja Kremliaus raudonųjų nacistų veikla nuolatos kovodama, Lietuva ne vieną kartą buvo priversta susiaurinti konstitucinį pagrindinių teisių užtikrinimą savo piliečiams. Ne kartą buvo priversta imtis represijų prieš tuos, kurie vykdydami Maskvos instrukcijas, trukdė ramiai dirbti, taikiai gyventi, kuriuos džiugino naujai besitvarkančios tautos nepasisekimai ir kuriuos liūdino jos laimėjimai.

    Jeigu ne slaptas Stalino-Hitlerio sąmokslas, Lietuva ekonominiu bei kultūriniu požiūriu būtų labai greitai pakilusi į pirmaujančiųjų šalių tarpą. Skirtingai nuo to meto Tarybų Sąjungos, kurioje dėl ūkinės betvarkės bei nuolatinio teroro bado mirtimi mirė daug milijonų žmonių, Lietuvoje beveik nuolatos buvo maisto produktų perprodukcijos krizė. Piliečiai turėjo visas pagrindines teises, jų tarpe ir pilną teisę veikti gėrio reikalui — t.y. — laisvę. Dauguma tų, kurie veikė blogio reikalui, kaip, pav., komunistai, buvo už įstatymo ribų. Kiekvieną teisėtos prievartos aktą, panaudotą prieš šias destrukcines jėgas, socialistine bei komunistine skraiste prisidengę rusiškieji nacistai ir jų vietiniai samdiniai šmeižikiškai apšaukdavo „fašizmo siautėjimu".

    Bet kuris nepriklausomos Lietuvos pilietis bet kada galėjo iš Lietuvos išvykti ir grįžti. Niekad nebuvo prievartinio išnaudojimo, t.y., ekonominio pobūdžio vergijos, kokią mes matėme tada ir matome dabar visame Tarybų Sąjungos gyvenime. Priešingai raudonojo nacizmo pagrindais tvarkomoje ir nuolatos agresyvius veiksmus vykdžiusiai Tarybų Sąjungai, Lietuva buvo taiki valstybė. Ji nė vienam savo kaimynui nekasė duobės ir buvo garbinga pasaulio tautų šeimos narė. Nepriklausoma Lietuva savo kasmetiniame  „Lietuvos  statistikos  metraštyje",  leidžiamame
68

lietuvių ir prancūzų kalbomis, nebijojo ir nesigėdijo tiksliais statistiniais duomenimis pateikti ne vien laimėjimus, bet ir visas krašte vykstančias negeroves. Valstybės viešai nustatytas pragyvenimo lygio minimumas vienam žmogui buvo 60 litų, žemiausias valstybės darbuotojo atlyginimas buvo 150 Lt., o didžiausias — 1200 Lt. Taigi net ir mažiausiai apmokamas nekvalifikuotas nepriklausomos Lietuvos valstybinis tarnautojas niekad negavo mažesnio atlyginimo, kaip oficialiai nustatyti 2-2,5 pragyvenimo minimumui. Tačiau ypatingai aukšta pragyvenimo lygį pasiekti Lietuva negalėjo ir dėl to, kad ramiai gyventi nuolatos trukdė ir kiti agresyvūs jos kaimynai. Pav., Vokietija po I pasaulinio karo pasiliko didžiąja Mažosios Lietuvos dalį su Karaliaučiaus miestu. Maža to. Prieš prasidedant II pasauliniam karui, Vokietija užgrobė dar ir visą Klaipėdos kraštą. 1920 m. spalio 9 d. pilsudskinė Lenkija klastos ir jėgos priemonių pagalba užgrobė trečdalį Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi. Ta okupacija tęsėsi iki II pasaulinio karo.

    Negalima sakyti, kad priešų beveik iš visų pusių apsuptoje Lietuvoje nebuvo padaryta klaidų ten, kur jų buvo galima išvengti. Tačiau esminis nepriklausomos Lietuvos bruožas buvo tas, kad ji nuo pirmųjų savo žingsnių stengėsi eiti, nepriklausomos Lietuvos valstybinio himno žodžiais, žmoniškumo keliu:

    Tegul tavo vaikai eina
    Vien takais dorybės,
    Tegul dirba tavo naudai
    Ir žmonių gėrybei.

        Tegul saulė Lietuvos
        Tamsumus prašalina
        Ir šviesa, ir tiesa
        Mūs žingsnius telydi.

    Per 22 laisvo gyvenimo metus lietuvių tauta sustiprėjo, išaugo kokybiškai   ir   kiekybiškai.   Ji   jautėsi   tikra   šeimininkė   savo namuose. Tauta doroviniu atžvilgiu buvo gana sveika. Masinių i valstybės, nei privataus turto grobstymų, ką mes kasdiena tome  pavergtoje po raudonojo  nacizmo  letena  Lietuvoje, buvo. Mažėjo nusikaltėlių skaičius. Tikrų politinių kalinių buvo vienetai. Tačiau ir tie patys buvo destruktyvios kominterno veiklos   pasėka.   Komunistai   bei   kiti   kominterninės   veiklos
69

samdiniai, siekę likviduoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o lietuvių tauta padaryti rusiškojo imperializmo verge, planavę įvesti raudonojo teroro diktatūrą, — visu šimtu procentu buvo išdavikai tikrojo žmoniškumo ir tuo būdu kriminaliniai nusikaltėliai taip, kaip ir dabartyje.
IV

    Baltieji — cariniai rusų nacistai, realizuodami savo imperialistinius užmojus, daugumoje naudojo tik primityvias agresijos formas ir veikė atvirai. Panašiai veikė rudieji vokiečių nacistai-hitlerininkai. Fizinės jėgos pergalė čia tuo pačiu reiškė ir moralinę „teisėtą" pergalę taip, kaip pas gilios senovės laukinius. Visai kitokį pobūdį turi ir turėjo raudonųjų nacistų vykdoma agresija.

    Jau pats užsibrėžimas po fiktyvia „TSRS" etikete išsaugoti baltųjų-carinių rusų nacistų per šimtmečius kurtą imperiją, siekimas pavergti ir visas kitas pasaulio tautas reikalavo kokio nors moralinio pateisinimo, priedangos ir bazės vergvaldiškos politikos strategijai ir taktikai, reikalavo, kad vykdoma agresija būtų tariamai pažangi. Todėl buvo būtina prie primityvios, fizine jėga vykdomos agresijos prikergti ir kvalifikuotą subliumuotos-psichologinės agresijos forma. Ir tai — šmeižimas užplanuotos pavergti tautos kultūros, jos visuomeninės santvarkos, institucijų bei įtakingų asmenų grasinimai, šantažas, įvairiausia pogrindinė ardomoji veikla ir kartu gražūs, bet klastingi žodžiai privalo be atvangos remti vieni kitus. Psichologinis-šaltasis karas raudonųjų nacistų planuose, be kita ko, visada turėjo tikslą morališkai nuginkluoti priešą ir apginkluoti vienminčius bendrininkus, suklaidinti esamą bei formuoti naują, sau palankią viešąją nuomonę, iš nedoro, nusikalstamo elgesio krauti sau moralinį kapitalą, dvasiškai subrandinti karštajam karui kadrus bei parengti tinkamas sąlygas karo vedimui. Todėl šaltasis ir karštasis karas, pakeisdami vienas kitą, arba abu iš karto, privalo pasiekti ir dažniausiai pasiekia tai, kas raudonojo nacizmo teoretikų yra užplanuota. Su priemonėmis nesiskaitoma. Jas visuomet pateisina tikslas . . .

    Faktas, kad raudonieji agresoriai pirmieji žmonijos istorijoje išvystė labai plačią, moksliškai apdorotą demagoginę veiklą. Visas šis demagoginis kratinys (marksizmas, leninizmas, stalinizmas ir
70

pan.) — tai marksizmo-leninizmo ideologija, ši ideologija jau daugiau kaip 60 m. atlieka dekoratyvinę funkciją rusiškojo integralizmo akcijoje pavergiant pasaulio tautas. Be to, tam pačiam tikslui buvo sukurtos ir gigantišką apimtį turinčios tarptautinės institucijos. Pirmutinė iš jų, sukurta Lenino, — Kominternas. Jis visą savo veiklą rėmė į tamsų, nedorą, antižmonišką nusiteikimą bei primityvų mąstymą turintį elementą, esantį visose pasaulio tautose, pasiruošusį už materialines gėrybes atiduoti ir išduoti žmonių ir tautų pagrindines teises ir laisves, šie subjektai visados lengvai kibo ant raudonojo rusų nacizmo meškerės. Tuo metu, kai raudonieji agresoriai ir jų samdiniai, naudodami genocido praktiką, planingai žudė dešimtis milijonų žmoniškumui niekuo nenusikaltusių žmonių, kai lenininis ir stalininis teroras siautėjo žiauriau negu hitlerinis Vokietijoje, Kominterno nariai niekada nepasisakė prieš, neprotestavo ir savo tylėjimu bei viešu pritarimu visą tai aprobavo. Būdami betarpiškais kanibališkų aktų liudininkais, jie neatsisakė kolaboracijos su raudonaisiais rusų nacistais. Kolaboracinės nusikalstamos veiklos neatsisako ir beveik visų šalių komunistai dabartyje. O tai labai aiškiai kalba, kokią dorovinę vertę turėjo kominterninė bei kominforminė veikla, kokią dorovinę vertę turi beveik visa dabarties komunistinė proletarinio internacionalizmo veikla. Todėl nesunku suprasti, kodėl raudonieji rusų nacistai, būdami valdžioje, be demagogijos negalėjo apsieiti nė vienos dienos.

    Tarybų Sąjunga jau iki II pasaulinio karo buvo viena iš pačių didžiausių kolonijinių valstybių pasaulyje. Kaip niekas kitas ji siekė savo įtakos sferų plėtimo. O tuo pačiu metu 1935.IX.14 Tautų Sąjungos asamblėjoje M. Litvinovas postringavo: „Tarybinė vyriausybė iš principo nepritaria kolonijų sistemai, įtakos sferų politikai, mandatams ir viskam, kas susiję su imperialistiniais tikslais — 1938.VIII.1 „Pravda" vedamajame rašė: „Fašizmas — tai karas! Socializmas — tai taika!" Tačiau įvykiai, sekę praėjus vos vieneriems metams, parodė, kad karas yra ir tai, kas vadinama „fašizmu", ir tai, kas vadinama „socializmu", bei „komunizmu".

    Tik keletą mėnesių prieš visiškai slapto Stalino-Hitlerio sandėrio sudarymą, 1939.11.10, 18-tame partijos suvažiavime, Stalinas TSRS užsienio politikos pagrindus taip apibūdino:

    „1. Mes esame už taiką ... 2. Mes esame už taikius, artimus ir  gerus  kaimyniškus  santykius  su  visomis  kapitalistinėmis
71

šalimis, turinčiomis bendrą sieną su TSRS. 3. Mes esame už rėmimą tautų, kurios tapo agresijos aukomis ir kovoja už savo tėvynės nepriklausomybę . . ."

    Iš tiesų vokiškasis nacionalsocializmas ir rusiškasis socializmas-komunizmas savo visą vidaus ir užsienio politiką rėmė į tą pačią bazę — nacizmą. Vienas nuo kito jie skyrėsi tik pavadinimais. Todėl visai nenuostabu, jeigu jiems buvo lengva rasti bendrą kalbą. 1939.VIII.3 TSRS reikalų patikėtinis Vokietijoje G. Astrachovas buvo iškviestas pas J. Ribentropą, šis pabrėžė, kad „vokiečiams, nepaisant visų ideologinių skirtumų, būtų lengviau kalbėti su rusais, negu su anglais ar prancūzais." Ir tikrai, vokiškiesiems nacistams-hitlerininkams bendrą kalbą rasti pavyko tik su sovietiniais rusiškaisiais nacistais — bolševikais. Ir tai ne atsitiktinumas. Todėl nieko nestebina ir tas faktas, kad Tarybų Sąjungai negėda buvo turėti draugiškus santykius su hitlerine Vokietija net po to, kai ši okupavo Austriją bei Čekoslovakiją, kai Vokietija jau sirgo ne vien nacizmu, bet ir rasizmu, kai ji net jau neslėpė savo tolesnių agresyvių planų. Apie tai, kad Tarybų Sąjunga skatino hitlerinę Vokietiją kuo greičiau pradėti II pasaulinį karą, kad ji pirmoji Hitleriui pateikė daugelio nepriklausomų Europos valstybių likvidavimo ir tautų pavergimo planą, o taip pat įtakos sferų Rytų Europoje pasiskirstymo planą, kad tuo pačiu ji buvo „naujosios Europos" kūrimo ne vien bendrininkė, bet ir iniciatorė, — tai liudija Hitlerio telegrama Stalinui, pasiųsta 1939.VIII.20, ir visa eilė kitų dokumentų, liečiančių 1939-41 m. TSRS užsienio politikos istoriją. (Dalį jų prisilaikydami chronologijos, pateikiame ultimatumo gale).

    Ir taip vergų prekybos sutartis buvo sudaryta už laisvų ir taikingų tautų nugaros. Trys Pabaltijo valstybės, kurios pagal Anglijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybių 1918 m. susitarimą „teisėtai" priklausė Anglijos įtakos sferai, pateko į kitų dviejų, fizine jėga galingų, ypatingai agresyvių imperialistų įtakos sferą. Jie mažas ir vidutinio dydžio (Lenkija) Europos tautas tartum kaimenę žiaurūs varovai pasidalino tarp savęs. Ir taip istorija dar kartą konkrečiu faktu parodė, kad vienas nacistinis plėšikas su kitu nacistiniu plėšiku visados greitai randa modus vivendi, bendrus veikimo planus, tarpusavio paramą. Bent tol, kol abu turi iš bendro suokalbio naudos ar kol vienas iš jų neužsimoja praryti kito.
72
V

    Vokietija, Tarybų Sąjungai padedant, nugalėjusi Lenkiją, ruošėsi smūgiui Vakaruose, o Tarybų Sąjunga „tvarkėsi" Pabaltijo kraštuose, Besarabijoje. Abi realizavo savo grobuoniškus planus.

    Pirmą klastingą žingsnį ta linkme žengdama, Tarybų Sąjungos vyriausybė pasiūlė Pabaltijo valstybėms sudaryti su ja tarpusavio pagalbos sutartis, kurios jai duotų teisę laikyti savo karines įgulas tuose kraštuose. 1939.IX.28 minėtą sutartį pasirašė Estija. Lietuva šią sutartį pasirašyti neskubėjo. Tačiau dar prieš sutarties pasirašymą 1939.X.8 Molotovas savo visai slaptame laiške, turėdamas mintyje netolimą tos Lietuvos dalies okupaciją, kuri Tarybų Sąjungai turėjo atitekti pagal 1939.IX.28 slaptą papildomą protokolą, hitlerinės Vokietijos pasiuntiniui be kita ko rašė: „Lietuviškoji teritorija, paminėta protokole ir nuspalvinta žemėlapyje, pridėtame prie protokolo, nebus okupuota tuo atveju, jei Raudonoji Armija bus išdėstyta Lietuvoje." Už dviejų dienų, t.y., 1939.X.10 pasirašytoje Lietuvos ir TSRS sutartyje dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos — TSRS savitarpio pagalbos sutartyje, numatytoje galioti 15 metų, buvo atžymėta: „Lietuvos resp. prezidentas, iš vienos pusės, ir TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumas, iš antros pusės, siekdami plėsti 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi nustatytus draugiškus santykius, pagrįstus nepriklausomo valstybingumo ir nesikišimo į antrosios šalies vidaus reikalus pripažinimu, pripažindami, kad 1920.VII.12 taikos sutartis ir nepuolimo bei taikaus ginčų sprendimo 1926.IX.28 sutartis tebėra jų savitarpinių santykių ir prievolių tvirtu pagrindu . . ." II-me straipsnyje teigė: „Lietuvos respublika ir T. Sąjunga pasižada teikti viena kitai visokią pagalbą, įskaitant ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, o taip pat TSRS užpuolimo ar užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją iš bet kurios Europos valstybės pusės.

    VI str.( „Abi susitariančios šalys pasižada nesudarinėti bet kurių sąjungų ir nedalyvauti koalicijoje, nukreiptoje prieš vieną iš susitariančių šalių." (Tuo tarpu TSRS jau beveik prieš du mėnesius įsipareigojo tokioje koalicijoje dalyvauti. — Autoriai).

    VII str.: „šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suvereninių teisų, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių
73

ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus principo." Pasirašė Lietuvos užs. reik. min. J. Urbšys ir TSRS užs. reik. min. V. Molotovas (LTSR istorijos šaltiniai, IV t. 731-732 p., 1961).

    Pagal 1939.X.10 sutartį Lietuva sutiko leisti TSRS savo teritorijoje laikyti karines įgulas (20.000 karių) („Lietuvių archyvas", I t., 118 p., 1942 m.).

    Suomija panašią sutartį pasirašyti atsisakė. Todėl TSRS 1939 m. lapkričio 30 d. pradėjo su ja karą.

    Tuo metu, kai Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, kai viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakaruose, TSRS nusprendė, kad atėjo patogus momentas realizuoti savo agresyvius, pagal Stalino-Hitlerio slaptą suokalbį sudarytus planus, — užgrobti Pabaltijo šalis. Tuo tikslu buvo išgalvotas nauja klastotė — neįtikima provokacinė istorija su tariamu raudonarmiečių dingimu ir kankinimu Vilniuje. Analogiško turinio šmeižtai buvo nacistų sugalvoti ir Latvijos bei Estijos vyriausybių atžvilgiu. Lietuvos vyriausybė, sutinkamai su pasirašytų sutarčių atitinkamais straipsniais, sutiko paskirti spec. komisiją minėtų TSRS priekabių ištyrimui. Tačiau TSRS nebelaukė, ir jau 1940 birželio 14 d. 23 vai. Lietuvos laiku Molotovas Lietuvos užsienio reikalų min. Urbšiui įteikė griežtą ultimatumą, kuriame, be minėtų šmeižikiškų kaltinimų, buvo pasakyta:

    „Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalų ministras Skučas ir saugumo departamento viršininkas Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiog kalti už provokacijos veiksmus prieš Sov. Sąjungos įgulas Lietuvoje) 2) kad tuojau pat Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Sov. Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus; 3) kad tuojau pat būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs, kad galėtų patikrinti galimumą įgyvendinti Sov. Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokacijos veiksmams, nukreiptiems prieš Sov. Sąjungos įgulas Lietuvoje. . . . Sov. Sąjungos vyriausybė Lietuvos vyriausybės atsakymo laukia iki birželio 15 d. 10 vai. ryto." (LTSR ist. šaltiniai, IV t., 770 p.).

    1940.VI.17 TASS pranešė: „TSRS vyriausybė laiko būtinai
74

reikalingu ir skubiu: 1. Kad tuojau pat Latvijoje būtų suformuota tokia vyriausybė, kuri nuoširdžiai būtų pasiruošusi ir sugebėtų užtikrinti ir įgyvendinti T. Sąjungos-Latvijos savitarpio pagalbos paktą. 2. Kad tuojau pat būtų užtikrintas laisvas įėjimas tarybinės armijos dalinių į Latvijos teritoriją, turint tikslą dislokuoti juos svarbiausiuose Latvijos centruose tokiu kiekiu, kad būtų įmanoma užtikrinti Sovietų — Latvijos savitarpio pagalbos pakto įgyvendinimą ir apsaugoti nuo galimų provokacinių veiksmų prieš sovietinius garnizonus Latvijoje. Tarybinė vyriausybė šių reikalavimų įvykdymą laiko elementaria sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti to, kad Sovietų — Latvijos paktas būtų įgyvendinamas nuoširdžiai ir sąžiningai.

    „Birželio 16-tą TSRS Sovnarkomo pirmininkas V. M. Molotovas įteikė Estijos pasiuntiniui p. Rei analoginį pareiškimą, kaip ir Latvijos vyriausybei, kad tas jį perduotų Estijos vyriausybei" („Izvestija" Nr. 138, 1940.VI.17).

    Kaip matome, realizuojant dviejų didelių valstybių nacistinių vadeivų — Stalino ir Hitlerio labai slaptą suokalbį, TSRS vyriausybė be jokio varžymosi pradėjo kalbėti taikioms Pabaltijo tautoms maždaug tokia banditiško diktatoriaus kalba: „Besąlygiškai pasiduodamos, — liksite vergais, o nepasiduodamos — būsite visiškai sunaikintos!"

    Sekant anksčiau be pasipriešinimo hitleriniams okupantams pasidavusių — Austrijos, Čekoslovakijos ir kitų šalių pavyzdžiu, siekiant išvengti krašto ir tautos sunaikinimo, dėl tuometinių Lietuvos kai kurių atsakingų darbuotojų neryžtingumo ar net išdavystės, nežinant slaptų susitarimų tarp Stalino ir Hitlerio, o be to, nesitikint tokio žvėriškumo iš iki bent oficialiai buvusios „draugiškos" valstybės pusės bei nesant realių galimybių sulaukti pagalbos iš Vakarų šalių, ultimatumai buvo priimti kaip Lietuvos, taip Latvijos ir Estijos vyriausybių.

    Kaip žinome, agresija yra sunkiausias nusikaltimas taikai ir žmonijos saugumui, pavojingiausia neteisėto jėgos naudojimo forma, nepateisinama nei politiniais nė ekonominiais ar kitais motyvais. 1917.XI.8 Lenino pasirašytame Taikos dekrete agresijos uždraudimas paskelbtas svarbiausiu tarptautinės teisės principu (LTE, 1976, 11., 82 p.). Tačiau, kaip rodo istorija, nei pats Leninas, nei jo pasekėjai niekada nevykdė to, ką kalbėjo ir pasirašė, — visą tai buvo pigus kamufliažas. Jų veiksmai parodė ne kartą pasauliui akivaizdžiai tikruosius raudonojo nacizmo siekius. Ir nenuostabu,
75

jei visas 61 metus trukęs TSRS egzistavimas — buvo vienas ilgas agresyvus aktas.

    Kadangi, okupuodama visą nepriklausomos Lietuvos teritoriją, TSRS sulaužė 1939.IX.28 Maksvoje Ribentropo ir Molotovo pasirašytą sutartį, išdėstytą antrajame labai slaptame papildomajame protokole, tai T. Sąjungai reikėjo vėl vesti derybas su savo hitleriniais bendrininkais ir 1941 sausio 10 d. pasirašyti trečią Lietuvą liečiantį papildomą protokolą ir to pasėkoje sumokėti Vokietijai 7,5 milijonų dolerių, kuriuos teko atiduoti spalvotų metalų pavidale.
VI

    Kartu su okupacine TSRS kariuomene į Lietuvą atvyko sovietų spec. įgaliotinis — užsienio reikalų komisaro pavaduotojas G. Dekanozovas, kuris faktinai tapo tikruoju Lietuvos šeimininku. Jau okupuotoje Lietuvoje Dekanozovas turėjo surežisuoti politinę komediją — „laisvanorišką" Lietuvos įsijungimą į TSRS.

    Buvo sudaryta taip vadinama Liaudies vyriausybė, kurios narius parinko TSRS pasiuntinybė Kaune, diriguojant Dekanozovui ir norom-nenorom pritariant daliai Lietuvos Komunistų partijos narių. Nors ir labai kruopščiai atrinkti „Liaudies vyriausybės" nariai, okupacinių organų diktuojama politika nelabai buvo patenkinti. Okupuotos Lietuvos „Ministrų Taryba" iš pradžių bandė priešintis Maskvos diktatui. Tačiau Dekanozovui spaudžiant, buvo atleidinėjami iš pareigų prityrę tarnautojai, o jų vieton skiriami nenusimanantys komunistai ir net ne Lietuvos piliečiai. Okupantų savivaliavimas buvo beribis.

    Galų gale Lietuvoje atsirado net keturios „valdžios": 1. Lietuvos liaudies vyriausybė (visais atžvilgiais bejėgė). 2. Vidaus reikalų ministerija, kurioje aukštas vietas užėmė iš Maskvos atsiųsti valdininkai, nesiskaitą su Liaudies vyriausybės įsakymais, nuolatos siuntinėjantys reikalavimus visoms ministerijoms. 3. Tarybinė atstovybė, faktiškai vadovaujama G. Dekanozovo. 4. Raudonosios armijos vadovybė, kuri ultimatyvia forma grūmodama, kėlė savo reikalavimus.

    Žodžiu, okupuotoje Lietuvoje, kaip ir buvo galima laukti, laisvai ir nebaudžiami savivaliavo rusiškieji imperialistai.

    1940.VI.30 Lietuvos Liaudies vyriausybėje einąs ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas prof. V. Krėvė-
76

Mickevičius, savo iniciatyva turėjo Maskvoje pasikalbėjimą su Molotovu. V. Krėvė nušvietė susidariusią nenormalią padėtį ir pasiūlė sudaryti naują Lietuvos-TSRS sutartį draugiškumo pagrindais, neįjungiant Lietuvos į TSRS. Tačiau Molotovas, visiškai nesileisdamas į kalbas V. Krėvės pasiūlymą atmetė, pareikšdamas, kad šiandien jis turįs tvirtai pasakyti tai, kas rytoj bus visiems aišku. Molotovas teigė jog jeigu rusų carai, pradedant Ivanu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos interesai. Būtų nedovanotina, jei TSRS vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri kitą kartą gali nepasitaikyti. Jis pareiškė, jog TSRS vyriausybė nutarė įjungti Pabaltijo valstybes į TSRS respublikų šeimą. Be to, pagal jį, vistiek ateityje mažos valstybės turėsiančios išnykti. „Mes mokėsime, — sakė Molotovas, — Lietuvos liaudį įtikinti. Pamatysi, tamsta, kad nepraslinks nė keturi mėnesiai, o Lietuvos liaudis pasisakys už Lietuvos įjungimą į TSRS sudėtį." (V. Krėvė-Mickevičius, „Lietuvių archyvas", III t., 10 p.), šis Molotovo pasisakymas liudija, kad nacizmas, kaip pagrindinė, gilioji ir per daugelį šimtmečių nekintanti rusiškųjų imperialistų ideologija, iki 1917 m. Vasario revoliucijos buvusi Ivano Žiauriojo, Petro I, visų Aleksandrų ir Mikalojų credo, nuo 1917 m. spalio sąmokslo tapo Lenino, Stalino ir jų visų įpėdinių visos veiklos pagrindinė gairė. Molotovas savo atvirame pasisakyme tik išryškino daugiašimtmetės rusiškųjų nacistų pasaulėžiūros agresyvią — antižmogišką esmę.

    V. Krėvei grįžus į Kauną, G. Dekanozovas pareiškė jam, kad rinkimai į Liaudies seimą turį įvykti vienu metu visose Pabaltijo valstybėse. Jei V. Krėvė tai sabotuos — bus pranešta Molotovui, ir bus surastas būdas, kad rinkimų įstatymas būtų savo laiku apsvarstytas ir paskelbtas. G. Dekanozovas savo padarė, ir „rinkimai" į „Liaudies seimą", kurie turėjo palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, įvyko jo numatytu laiku visose trijose vienu metu okupuotose Pabaltijo valstybėse.

    Nors Komunistų partija Lietuvoje buvo nepopuliari ir negausi, tačiau Dekanozovas pasiruošime rinkimams leido veikti tik jai vienai. Paskubomis buvo sudaryta „Lietuvos darbo liaudies sąjunga", kuri niekur nebuvo įregistruota ir iki rinkimų niekam nežinoma. Rinkimams buvo išstatyti 79 kandidatai. Prieš rinkimus rengiamuose mitinguose kalbėti buvo leidžiama tik kompartijos numatytiems asmenims. Be gražių žodžių apie prasidėjusį
77

„laimingą ir gražų gyvenimą", buvo nemažai ir grasinimų bei gąsdinimų, kad kas neisiąs balsuoti — būsiąs liaudies presas. Aikštėse ir gatvėse ant stulpų buvo išlipinti plakatai: „Kas nebalsuoja — balsuoja už liaudies priešus!"

    Naktį iš liepos 11 į 12 visoje Lietuvoje buvo pravesti masiniai aktyvesnių Lietuvos patriotų areštai. Nors Stalino-Hitlerio slaptas suokalbis tuo metu lietuvių visuomenei visai nebuvo žinomas, bet jau patys pirmieji rusiškųjų okupantų veiksmai kalbėjo patys už save. Todėl pogrindyje suformuotos Lietuvos gynimo Rinktinės atsišaukime, paskelbtame 1940 liepos 8 d., buvo pasakyta: „Pavergtosios tėvynės sūnau! šiandien tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi lietuvis. Tikras lietuvis sutiks geriau mirti, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievartą turėsi išduoti savo brolius, laisvę, tikybą. Šalin Lietuvos išdavikai! Jiems tėvynė — Maskva!"

    Prieš rinkimus buvo paskelbta, kad dalyvavimas rinkimuose bus atžymėtas kiekvieno pase. Kurių pasuose atžymėjimo nebus — tas bus laikomas liaudies priešu. O ką tai reiškia — parodė jau liepos 11-12 d. areštai. Taip buvo paruošti „laisvieji" rinkimai į Liaudies seimą . . . Rinkimai prasidėjo liepos 14 d. Nepaisant bauginimų, tą dieną balsavo tik visai mažas rinkėjų skaičius, todėl rinkimai buvo pratęsti dar iki liepos 15 d. Gyventojai į „rinkimus" ėjo grasinimų verčiami. Rinkimų teisės neturėjo nė vienas, todėl ėjo ne rinkti sau patinkamą kandidatą, o per prievartą įmesti į urną kortelę, ant kurios buvo parašyta tik viena okupantams patikimo asmens pavardė.

    Nežiūrint visų gausių spaudimo priemonių, „rinkimuose" dalyvavo tik apie 16-18% rinkėjų . . . Bolševikams buvo reikalinga ne gyventojų valios išreiškimas, o jėga įsibrovusių okupantų politinės komedijos suvaidinimas. Turėdamas mintyje daugybę panašiais metodais pravestų „rinkimų", dabartinis TSRS KGB pirmininkas Andropovas 1977.IX.9 minint F. Dzeržinskio 100 m. gimimo sukaktį, galėjo begėdiškai pareikšti, jog „. . . kai už šią politiką balsuoja praktiškai 100% rinkėjų, ar tai nėra įtikinamas mūsų visuomenės idėjinės ir politinės vienybės patvirtinimas? . ."

    Dvi dienas prieš „išrinkto" Liaudies seimo susirinkimą deputatas A. Garmus, G. Dekanozovui pareiškė susirūpinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. G„ Dekanozovas, ranka rodydamas į gatve pravažiuojančius Raudonosios armijos tankus, pasakė: „šie tankai rodo, kad Lietuva jau negali būti nepriklausoma." A.
78

Garmui pasakius, kad Liaudies seimas nebalsuos už Lietuvos prijungimą prie TSRS, Dekanozovas pareiškė: „Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime (A. Garmus „Lietuvos įjungimas į TSRS — Maskvos diktatas", „Lietuvos arch.", I t., 43-44 p.). Okupantų vadeivos Dekanozovo pusėje buvo fizinės jėgos persvara, ir jis padarė tai, ko reikalavo Maskva. Net pats Liaudies seimas savo 1940.VII.21 d. deklaracijoje skelbė, kad tik Raudonajai armijai padedant, pavyko pakeisti valdžią: „. . . jei Lietuvos liaudies galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką — Sovietų santvarką, tai visa tai yra tik Sovietų Sąjungos dėka . . ." Tiksliau išsireiškus — Stalino ir Hitlerio slapto suokalbio dėka.

    Vll-me Kominterno kongrese P. Toljati aiškino: „Argi negalima numatyti, ką reikštų Europai pergalingas Vokietijos fažizmo karas? Toks karas reikštų nacionalinės nepriklausomybės galą čekams, lietuviams, kitoms mažoms Pabaltijo tautoms, lenkams, olandams, belgams."

    Tačiau po to sekusi istorija gyvais faktais parodė, kad jis buvo klaidingas pranašas. Daugumos čia išvardintų valstybių neprik-lausombės palaidojimo iniciatoriumi ir tikruoju laidotoju buvo ne rudieji vokiečių nacistai-hitlerininkai, o raudonieji rusų nacistai-leniniečiai, P. Toljačio bendraminčiai ir įkvėpėjai.

    Nors visi tikrovės faktai akivaizdžiai byloja tik apie tai, kad Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje ir Lietuvos įjungimas į T. Sąjungos sudėtį buvo įvykdytas ne lietuvių tautos valia, o Stalino-Hitlerio slaptu suokalbiu, pirmiau į Lietuvos teritoriją įvedus Raudonąją armiją, prievarta, smurtu ir klasta pravedus rinkimus į vadinamą Liaudies seimą ir jam padiktavus priimti nutarimus, reikalingus grobiamiesiems Kremliaus veiksmams įteisinti, — tačiau, kaip ir anksčiau, pagal senus, nuvalkiotus propagandinius metodus, dabartinis TSKP CK, TSRS ATP ir TSRS MT 1978.XII.16 analoginiams okupaciniams valdžios organams Lietuvoje rašė: „. . . 1940 m. Lietuvos liaudies masės su internacionaline T. Sąjungos parama nuvertė neapkenčiamą fašistinį rėžimą ir atkūrė tarybų valdžią. Liaudies valia Lietuvos TSR įstojo į TSRS, o Lietuvos Komunistų partija tapo vienu iš T. Sąjungos Komunistų partijos koviniu būriu." Tačiau reikia pažymėti, jog maskviškiai istorijos klastotojai ir čia į internacionalinės paramos sudėtį neįtraukė pagrindinio faktoriaus — Hitlerio ir viso su juo „naujosios Europos" kurti ėjusio kriminalinio elemento, vadinusio
79

ir tebevadinančio save komunistais. Ar visa tai nerodo, kad fiktyvia socializmo bei komunizmo etikete besidangstąs raudonasis rusų nacizmas per daugiau kaip 60 metų nepadarė jokių poslinkių į žmoniškumo gerbimo pusę — į žmonių ir tautų teisių gerbimo pusę?
VII

    Šiuo moraliniu ultimatumu mes kreipiamės taip pat ir į rusų tautą. Jai ir TSRS vyriausybei mes pareiškiame štai ką:

    Jūs agresija Pabaltijo tautų ir lenkų tautos atžvilgiu buvo nepalyginamai žiauresnė, negu hitlerinės Vokietijos agresija Vakarų Europos tautų atžvilgiu. Nuo pirmųjų okupacijos dienų Pabaltijo tautose jūs vykdėte sistemingą genocido politiką. Apie tai liudija faktai, kuriuos jūsų propagandistai ir istorikai stengiasi ištrinti iš mūsų atminties. Apie tai liudija ir didžiausios jūsų pastangos padaryti nežinomu, nebuvusiu dalyku tai, ką privalo žinoti kiekvienas dabar gyvenantis žmogus ir privalės žinoti būsimosios žmonijos kartos.

    Dar prieš Raudonosios armijos įžengimą į Lietuvą, Latviją ir Estiją, Maskvoje buvo paruošta ir T. Sąjungos saugumo komisaro Sierovo pasirašyta instrukcija dėl sąmoningiausios, doroviškai sveikiausios visuomeninės dalies Pabaltijo valstybėse išvežimo į vergiją ir jos likvidavimo. Ir todėl jau pirmosiomis okupacijos savaitėmis jūs pradėjote masiškai areštuoti, kankinti ir žudyti lietuvių, latvių, estų ūkininkus, mokytojus, dvasiškius, karininkus, pramonės specialistus, daugelio kitų profesijų tarnautojus inteligentus, politinių ir nepolitinių kultūrinių organizacijų vadovus bei jų narius. Jūs stengėtės kuo greičiau likviduoti visas visuomeniškai aktyvias kultūrines patriotines šių tautų jėgas siekdami savo tikslo, jūs naudojote tikrai gangsteriškus būdus: numatytus sunaikinti asmenis jūsų saugumiečiai suimdavo gatvėse, parduotuvėse, darbe, ir šeimos nariai dažnai nieko nežinodavo apie tragišką nelaimingųjų likimą. Tačiau sovietinis okupacijos nusikalstamumas atsiskleidė tiktai 1941.VI.14-15 dienomis, prasidėjus masiniam lietuvių, latvių, estų ir kitų tautybių trėmimui į metropoliją, Sibirą.

    Pažvelkime į trumpą ištrauką iš knygos „Žemaičių kankiniai. Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25" (1942 m.): „Po bolševikinio imperializmo slibino letena turėjo padėti galvas dešimtys
80

milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų . . . Palyginti per vienerių metų siautėjimo laiką jie išžudė Lietuvoje 3.000 mūsų tautiečių, kalino kalėjimuose 12.000, išvežė nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45.000. Ir visa buvo daroma tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža. į mūsų kraštą buvo atsikraustę budeliai ir smaugikai, kurie per ilgus savo praktikos metus buvo tapę tikrais to jų smurto „meno" specialistais."

    Per vienerius-pirmuosius okupacijos metus jūs išžudėte bei ištrėmėte į Tolimuosius rytus, Altajų, Vidurinę Aziją, Užpoliarinę sritį, Sibirą daugiau žmonių, negu cariniai okupantai per 120 okupacijos metų. Reikia pasakyti, jog jūs savo žiaurumu pralenkėte ir ruduosius nacistus. Pagaliau tai ir nenuostabu, nes jūs šiame labiausiai nusikalstamame darbo bare turėjote virš 22 metų patirtį, kai tuo tarpu jūsų sąjungininkai „naujosios Europos" kūrime neturėjo ir pusės to stažo. Jie buvo tik nevykę jūsų mokiniai, seniai išdirbtų jūsų metodų pamėgdžiotojai.

    Masiniai trėmimai vergijon buvo atliekami gyvuliniuose vagonuose nepaprastai žiauriu būdu: prievarta vyrus atskyrė nuo žmonių (jie beveik visu 100% buvo sunaikinti spec. mirties konclageriuose, vaikus atskyrė nuo tėvų. Vežamiesiems nebuvo duodama netgi pakankamo vandens kiekio. Nuo troškulio mirė vaikai ir suaugusieji. Nebuvo teikiama medicininė pagalba. Pagal neoficialius duomenis, jau pirmaisiais okupacijos metaus buvo numatyta vergijon išvežti apie 70.000 Lietuvos gyventojų, šį kriminalą realizuoti sutrukdė tik buvusių sąjungininkų-nacių užpuolimas. Tačiau tai buvo realizuota vėliau. Kiek nesuspėta padaryti per pirmuosius okupacijos metus — buvo užbaigta laikotarpyje nuo II pasaulinio karo pabaigos iki Stalino mirties. Okupuotųjų kraštų gyventojų išvežimas vergijon į Rusijos gilumą nėra vien raudonųjų nacių išradimas. Praeityje ne kartą šitaip veikė rusų carai — baltieji nacistai, norėdami kuo greičiausiai palaužti pavergtųjų tautų pasipriešinimą, siekiant tas tautas nukultūrinti, asimiliuoti, likviduoti. Pasikeitė tik maštabai ir metodai.

    Be to, jau pirmaisiais okupacijos metais iš „plačiosios tėvynės" atvykę saugumiečiai ir vietiniai jų samdiniai Lietuvoje įsteigė dešimtis žmonių kankinimo ir žudymo stovyklų, kurios nė kiek nenusileido, o kai kuo net pranoko hitlerinės mirties stovyklas.

    Pabaltijo tautos turi žymiai skaudesnę istorinę patirtį, negu II pasaulinio karo metais nukentėjusios Vakarų Europos tautos,
81

kurios patyrė tik hitlerinę okupaciją. Pabaltiečiai patyrė ir hitlerinę, ir bolševikinę, todėl gali teisingiau apie jas spręsti, gali pasakyti, kad raudonieji hunai toli pralenkė ruduosius žiaurumu, o ypač klastingumu ir melu. Skirtumas yra tik tas, kad apie sovietinės okupacijos nusikaltimus, padarytus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, rytinėje Lenkijos dalyje ir Moldavijoje pasaulio visuomenė labai ilgai beveik nieko nežinojo. Apie tai pasaulio visuomenė mažai žino ir dabar. Kodėl? Todėl, kad sovietinė propaganda yra daug aktyvesnė už neturinčią aiškios orientacijos Vakarų šalių viešąja nuomonę. Todėl apie II pasaulinio karo pasekmes Vakarų visuomenė sprendžia tik pagal tai, ką ji patyrė, kovodama su hitlerininkais, ir pagal tai, ką kalba sovietinė propaganda. Tačiau laikas pilnai atskleisti ir iki šiol maskuojamą naujosios istorijos pusę.

    1941 m. hitlerininkams įsiveržus į Lietuvą, kai kas iš pradžių sutiko juos palankiai. Ir tai natūralu: po viso to, ką rusiškieji okupantai Lietuvoje padarė per vienerius metus, kitaip ir būti negalėjo. Sovietiniai pavergėjai savo darbais pilnai nusipelnė to, kad karo pradžioje Lietuvoje kilo visuotinis antibolševikinis sukilimas. Dėl to ir pokario laikotarpiu beveik dešimtmetį vyko nelygi didvyriška partizaninė kova prieš rusiškuosius imperialistus ir vietinius jų samdinius. Ne buožių ir „nuverstų išnaudotojų klasių" sūneliai, kaip dabar rašo kai kurie sovietiniai „istorikai", nukreipė ginklą prieš raudonarmiečius ir vietinius okupantų komanduojamus stribus. Ginklo pirmiausiai ėmėsi tie, kurių žmonos ir vaikai bei kiti artimieji, ir nekalti lietuviai bendrai, Sibire mirė nuo šalčio ir bado, kurie patys buvo nekaltai kankinami, kurie negalėjo abejingai žiūrėti į savo tautos pražūtį, artimųjų kančias.

    Pokario metais buvo ištremta, įkalinta ir nužudyta apie vienas trečdalis lietuvių. Genocidinį pobūdį turįs fizinis mūsų tautos naikinimas liovėsi tik mirus „didžiajam vadui, tėvui ir mokytojui" didžiausiam XX a. budeliui — Stalinui.

    Tačiau ir šio masinio tautų naikinimo pasekmės nelikviduotos. Tautos tebelaikomos pavergtos. Daugelis nekaltai represuotų lietuvių neturi galimybės grįžti iš Sibiro į tėvynę, daug kam griežtai uždrausta apsigyventi Lietuvoje, įsigyti aukštąjį išsilavinimą, užimti atsakingesnį postą. Lietuvių tautos sūnų ir dukterų įvairiapusiška diskriminacija tebetęsiama. Okupacinis jungas perėjo į kitas formas, naudojami kiti metodai. Bet tikslas liko
82

vienas ir tas pats — tautinės sąmonės, žmoniškumo, religijos, laisvės siekių užslopinimas ir sunaikinimas.

    1940 m. TSRS, okupavusi Lietuvą, „užmiršo" ir savo pasirašytas sutartis dėl rytinių ir pietinių Lietuvos sienų. Lietuva atgavo Vilniaus miestą, bet didesnė Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie sovietinės Baltarusijos. Prie jos buvo prijungta kultūriniu ir kalbiniu požiūriu grynai lietuviškos Rodūnės, Močios, Pelesos, Žirmūnų, Gervėčių, Girių, Vidžių ir kitos apylinkės. Čia gyvenantiems lietuviams neleidžiama turėti nei mokyklų sava kalba, nei užsiprenumeruoti lietuviškos (nors ir tarybinės) spaudos, nei meninės saviveiklos. Neleidžiama jaunimui net vykti mokytis į Vilnių. Persekiojami lietuvių tautosakininkai, naikinami senieji lietuviškos kultūros paminklai. Ar visa tai nerodo, kad sovietiniai tautų draugystės šūkiai yra tik rusiškojo imperializmo priedanga? Prisiminkime kitus faktus.

    Mažoji Lietuva, tame tarpe ir Klaipėdos kraštas apie 700 metų vokietinama, karų ir marų niokiojama, iki mūsų amžiaus vidurio daug kur išlaikė lietuviškumą, kuris buvo staigiai ir galutinai sunaikintas besibaigiant II pasauliniam karui. Raudonoji armija, vykdydama karinius veiksmus, nusiaubė tenykščius miestus ir kaimus, o TSRS vyriausybė, ištrėmusi dar išlikusią dalį vietinių gyventojų, tą kraštą su Karaliaučiaus miestu įjungė į Rusijos sudėtį, tik pietinę to krašto dalį palikdama Lenkijai. Europos istoriją nežino kito tokio barbariško akto, kad per kelis mėnesius būtų sunaikintas krašto šimtmečių kultūros palikimas: 100% visi senieji lietuviški vietovių pavadinimai buvo pakeisti rusiškais, buvo išgriauti ir sunaikinti istoriniai paminklai, .nusmukdytas žemės ūkis ir visas kraštas planingai kolonizuotas rusais. Tokiu būdu buvo pakeista geopolitinė Lietuvos padėtis: mūsų šalį dabar ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų supa rusų masės.

    Kaip žinome, dėl socialinio išnaudojimo, nacionalinės priespaudos carinės okupacijos laikotarpiu šimtai tūkstančių lietuvių emigravo į užsienį, šiaurės ir Pietų Amerikoje bei kitur susidarė skaitlingos lietuvių kolonijos. Mūsų tautiečiai išeiviai, atsidūrę svetur, neliko abejingi savo tėvynei. Jie rėmė ją ekonomiškai, palaikė politiškai ir morališkai, ypač sunkių istorinių išbandymų laikotarpiais. Tėvynė taip pat neužmiršo savo svetur gyvenančių vaikų, teikė jiems kultūrinę ir moralinę paramą. Tačiau padėtis pasikeitė, kada Lietuva slapto Stalino-Hitlerio suokalbio pasėkoje neteko nepriklausomybės ir buvo prievarta prijungta prie TSRS:
83

mūsų tautiečius užsienyje nuo tėvynės atskyrė geležinė uždanga. Nebegalėdami palaikyti glaudžių, kaip seniau, ryšių su tėvyne, nedaug tegaudami iš jos kultūrinės paramos, šimtai tūkstančių tautiečių išeivijoje yra pasmerkti paspartintai nutautėti. Paklususi imperialistinės Maskvos diktatui, Lietuvos Komunistų partija rūpinasi ne tautine kultūrine išeivijos būkle, o sovietinės demagogijos joje skleidimu, idėjiniu jos skaldymu ir dezorientacija. Skaldymas ir silpninimas lietuvių, kaip ir kitų Pabaltijo tautų išeivių, silpnina ir mūsų tautą, jos kultūrinį pajėgumą bei atsparumą rusifikacijai.

    Kelios dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių gyvena dabar Rusijoje. Tačiau jiems griežčiausiai uždrausta turėti ten lietuviškas mokyklas, kultūrines draugijas, spaudą. Ta pati padėtis ir dabar vadinamoji „Kaliningrado srityje". Tuo tarpu rusai turi rusiškas mokyklas, vaikų darželius visose nerusiškų tautų teritorijose. Visos nerusiškos tautos neturi tiesės turėti savo mokyklų nė vienoje iš rusų teritorijų.

    Aukščiau pateikti faktai kalba, kodėl sovietinės okupacijos metais žymiai susiaurėjo etnografinės lietuvių teritorijos, sumažėjo mūsų tautiečių skaičius pasaulyje.

    Tačiau jūsų nusikalstama politika mūsų tautai tuo nesibaigia. Okupavus Lietuvą, mūsų krašto žmonės patiria tokį ekonominį išnaudojimą, kokio nėra niekur kitur Europoje. Sovietinės okupacijos metais buvo sugriautas didelės pažangos pasiekęs nepriklausomos Lietuvos žemės ūkis. jo vietoje per prievartą buvo įkurta nenaši kolūkinė sistema. Kolūkiai retai kur pagerino mūsų ūkininkų padėtį, bet visur juos pavergė materialiai ir teisiškai atėmė iš jų savarankiškumą ir iniciatyvą, išugdė tinginiavimą, vagystes, neteisingumą, įvairaus pobūdžio amoralumą. Prijungta prie TSRS, Lietuva tapo ekonomine Rusijos kolonija. Sovietiniai propagandistai be perstojo giriasi „didžiuliais ekonominiais laimėjimais". Tačiau, žinant mūsų tautos darbštumą, galima nė kiek neperdedant tvirtinti, kad, būdama nepriklausoma, Lietuva per pokario trisdešimtmetį būtų pasiekusi kur kas aukštesnį ekonominį lygį. Dabartinė Lietuvos pramonė vystoma kolonizacinei imperijai reikalinga kryptimi, neatsižvelgiant į lietuvių tautos interesus.

    Okupacinė propaganda, nuolatos kalba apie tarybinės kultūros Lietuvoje suklestėjimą. Tačiau ar gali kultūra suklestėti, kada tauta yra atskirta nuo kitų Europos tautų, kada jos inteligentija
84

negali laisvai susipažinti su šiuolaikine kitų tautų kultūra? Tiesa, pokario metais išaugo mūsų inteligentų skaičius, tačiau smuko jų išsilavinimo ir kvalifikacijos lygis. Padidėjo mūsų mokslininkų skaičius, tačiau daugumą jų neturi būtiniausių sąlygų moksliniam darbui. Kaip gali vykti mūsų kultūros pažanga, jei visos kultūros sritys yra sukaustytos dogmatizuotos marksistinės-lenininės ideologijos, jei yra slopinama bet kuri laisvesnė, originalesnė mintis? Kaip gali vykti bet kuri visuomenės gyvenimo pažanga, kada visiems savarankiškai mastantiems žonėms užčiaupiamos burnos, kada į visas vadovaujančias visuomeninio gyvenimo sferas gali patekti tik beprincipiniai karjeristai, paklusnūs Maskvos bernai, kuriems mažai terūpi tautos interesai ar bendražmoniškos kultūros kėlimas. Tam, kad naujieji išnaudotojai būtų ištikimi savo šeimininkams ir negailestingi savo tautiečiams, jiems, legalaus liaudies apvogimo formoje, yra sudaromos išimtinės gyvenimo sąlygos: spec. parduotuvės, spec. tarybiniai ūkiai, spec. poilsio namai, spec. ligoninės, spec. siuvyklos ir 1.1. Jiems suteikiamas toks materialinis komfortas, kuris nėra pasiekiamas nė vienam eilniam inteligentui ar darbininkui. Taip daugumas karjeristų, pirktų „revoliucionierių" skaičius. Žmonės yra skirstomi į ateistus ir tikinčiuosius, pastaruosius visaip diskriminuojant, laikant „antros rūšies" piliečiais. Iš viso, dvasinė kultūra, religinis gyvenimas, Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje yra sistemingai žlugdoma ir naikinama. Apie tai iškalbingai byloja faktai, surinkti „Lietuvos Bažnyčios kronikos" puslapiuose bei kitoje pogrindyje leidžiamoje spaudoje.

    Prievarta prijungus Lietuvą prie TSRS — visi jos gyventojai tapo savotiškais iki gyvos galvos pasmerktais kalėti kaliniais. Jie negali dabar išvykti laisvai nė į vieną užsienio šalį. Ir ne vien dabartinė karta, bet ir būsimos ateities kartos.

    Per 35 metų okupacinį laikotarpį jūs, raudonieji nacistai, mūsų tauta nukultūrinote, nužmoginote taip, kad jau daugelis jos narių skęsta alkoholio tvane. Atsirado masė tokių „rusiškųjų stebuklų" — tokių gėdingų įstaigų, kaip psichiniai atsilikusių vaikų mokyklos, daugiatūkstantiniai lageriai ir kalėjimai, įstaigos chroniniams girtuokliams izoliuoti ir gydyti, kas metai didėja venerinių dispanserių tinklas. Jau skiriasi beveik kas antra susituokusiųjų pora. Jaunimo ir suaugusiųjų nusikalstamumas įgavo tokią apimtį, kad ši statistika dėl gėdos laikoma griežčiausioje paslaptyje. ,
85

VIII

    Kalbant apie T. Sąjungą ir joje ant ypatingai piktybiškos nacizmo bazės kuriamą socializmą-komunizmą, tenka pažymėti štai ką:

    Be Lietuvos okupacijos bei visų su tuo susijusių sunkių mūsų tautai pasėkų, jūs padarėte aibes didžiausio mąsto nusikaltimų prieš daugelį kitų tautų, prieš daugybę pavienių žmonių, prieš taiką, prieš žmonijos saugumą, prieš didžiausią vertybę — žmoniškumą. Per visus 61 jūsų imperijos egzistavimo metus jūs be žmoniškumui išdavystės nepajėgėte išgyventi nė vienos dienos. Ir dabartyje, be jokios atvangos vykdydami savo nacistinę propagandą, intensyviai ruošiatės naujam plėšrūniškam šuoliui — rengiatės pavergti naujas tautas, primesti joms kriminalinį-politi-nį režimą, kurio reikėtų gėdytis, tačiau kuriuo jūs didžiuojatės. Todėl visai nenuostabu, jei augant jūsų ekonominei-karinei galiai, kas dieną stiprėja ir visų dirbančiųjų eksplotacija bei diskriminacija, įnirtingo ginklavimosi naštą vis sunkiau užgula pavergtųjų tautų pečius. Visa tai — vardan trečiojo jūsų ruošiamo pasaulinio karo, kuris, pagal jūsų planus, turi atnešti galimybę pasaulinei „revoliucijai" — globaliniai raudonojo nacizmo vergijai.

    Todėl nestebina ir tas faktas, kad jūs visai nepaisote Helsinkio pasitarimo Baigiamajame Akte prisiimtų įsipareigojimų, kad pačiu šiurkščiausiu būdu trempiate žmonių ir tautų pagrindines teises. 1978.11.16 TSRS delegacijos vadovas Belgrado konferencijoje Varoncovas demonstratyviai paliko posėdžių salę, kai, vykstant neoficialiems pasitarimams, buvo kalbama apie pagrindines žmogaus teises ir priemones. Pažymėtina, jog visa tai vyko tais pačiais metais, kai Čilės valdovas Pinočetas sutiko leisti SNO komisijai atvykti į šalį ir tyrinėti žmogaus teisių pažeidimus. 1978.1.4 referendumo metu Čilėje už Pinočetą, jūsų vadinamą fašistu, pasisakė dauguma: keturi prieš vieną. Ar galite panašų referendumą savo imperijoje pravesti jūs — nacistinėmis aspiracijomis gyveną rusiškieji imperialistai, tituluojantys save socialistais ir komunistais? Ne. Jūs, be abejo, puikiai atsimenate Lenino ir jo šalininkų krachą vieninteliuose laisvuose rinkimuose — į Steigiamąjį susirinkimą, kur bolševikų nenaudai buvo pasisakyta trys prie§ vieną santykiu, nors tada tikrasis bolševizmo veidas dar nebuvo ir žinomas.
86

    Pinočetas Čilėje buvo pajėgus 1978 m. balandžio mėn. paskelbti visuotinę amnestiją politiniams kaliniams, daugomoje komunistams. 1977 m. gruodžio mėn. Indonezijoje buvo amnestuota apie 10.000 politkalinių komunistų. Jūs per visus 61 viešpatavimo metus nebuvote pajėgūs pravesti nė vienos visuotinės amnestijos, kuria būtų išlaisvinti tikrieji politiniai kaliniai, kenčiantieji Gulago salyne ilgametes bausmes už žmonių ir tautų teisių gynimą.

    Šiandien didžiųjų valstybių tarpe jau tik T. Sąjungoje neatsirado advokato, išdrįstančio principingai ginti žmogų, KGB persekiojamą už pagrindinių žmogaus teisių siekimą sau ir kitiems. Tik jį yra beveik vienintelė valstybė, kuri į teismus, kai sprendžiamos politinės bylos, neįsileidžia advokatų iš užsienio. Smerkdami Nikaragvos vyriausybės galvą A. Samosą už griežtos kovos vedimą prieš bolševikuojančius, Maskvos kurstomus sukilėlius, rašote, jog „teroras — paskutinė diktatoriaus viltis." Pateikiate nuotraukas su užrašais: „Tėvai prie baudėjų nužudytų savo vaikų (Leono miestas)", „Diktatoriaus nacionalinė gvardija vežioja nužudytų patriotų kūnus. Tai, jų nuomone, turi atbaidyti gyventojus nuo pasipriešinimo". („Tiesa", 1979.1.27). Ar seniai jūs, raudonieji hitlerininkų bendradarbiai, nustojote Lietuvos miestelių aikštėse laikyti išmėtytus lietuvių patriotų-partizanų, kovojusių už tautos laisvę, lavonus?

IX

J
    au praėjo 34 metai, kai baigėsi II pasaulinis karas, kai buvo nugalėta hitlerinė Vokietija ir jos sąjungininkai. Tarptautinis teismas išaiškino hitlerizmo nusikaltimus žmonijai, nubaudė svarbiausius nusikaltėlius. Vakarų Europos tautos užsigydė karo padarytas žaizdas susigrąžino hitlerininkų užgrobtas žemes, gavo finansinę kompensaciją už ekonomikos sugriovimą, šiuo metu jau beveik visos pasaulio tautos pasiekė tokios dvasinės pažangos, kad gerai supranta, jog tautinė priespauda nėra naudinga nė pavergtiesiems, nė pavergėjams. Visame pasaulyje suvokiami politiškai nepriklausomo gyvenimo privalumai, ir visomis išgalėmis siekiama nepriklausomybės. Tačiau kolonialistinė santvarka iki šiol tebegyvuoja Rytų Europoje ir Azijos šalyse. Tarybų Sąjunga dabartiniu metu yra beveik vienintelė stambi kolonialistinė imperija  paaulyje,  virš  šimto  tautų laikanti politiniame,
87

ekonominiame, kultūriniame bei nacionaliniame pavergime. Tas tautas išnaudodama, ji kuria savo ekonominę-karinę galią bei aiškiai neigiamą „kultūrą".

    Nematytai gilus TSRS valdančiųjų sluoksnių nužmonėjimas visą tai leidžia laikyti normaliu ir netgi pažangiu dalyku.

    Mes, lietuviai, puikiai suprantame, kad, būdami jūsų pavergti, turime reikalą su ypatingai užkietėjusiais ir negirdėtai įžūliais, begėdiškais ir negailestingais vergvaldžiais, su nusistebėjimą keliančiais nužmogintos dvasios žmonėmis, kurie pačią juodžiausią vergiją nesidrovi vadinti „laisve", kurie nuolatinį viešą ir slaptą karą su savo pavergtaisiais bei numatytais pavergti milijardais vadina „taika", kurie vis didesnį žmonių nužmonėjimą vadina „progresu". Mums aišku, kodėl jūs visados buvote ištikimi tik fundamentaliajai rusiškųjų imperialistų ideologijai — nacizmui ir kodėl niekados nebuvote ištikimi tarptautiniams susitarimams ir įsipareigojimams. Jūsų atkaklus nenoras besąlygiškai užtikrinti dabartinės T. Sąjungos teritorijoje esančios tautoms ir žmonėms jų pagrindines teises — įtikinamiausiai rodo kaip toli jums yra net iki minimalaus išsiauklėjimo, iki žmoniškumo, iki paties elementariausio kultūringumo, kaip toli jūs esate atsilikę netgi nuo tų žmoniškumo savybių, kurias turi džiunglių laukiniai. Mes puikiai suprantame, kad jūs šiuo metu esate stiprūs tik tautų ir žmonių pagrindinėms teisėms likviduoti skirtą fizinę jėgą, karinę galią. Daugiau niekuo.

    Prievartos būdu laikydami daug tautų savo vergijoje ir stengdamiesi į ją įtraukti dar daugiau kol kas esančių laisvų tautų, jūs norom nenorom esate priversti klastoti istoriją, nesilaikyti Helsinkyje prisiimtų įsipareigojimų ir tęsti raudonojo nacizmo politiką. Tuo keliu einant, jums niekados neišsiversti be plačios apimties Gulago salyno, be spec. beprotnamių politiniams kaliniams. Jūsų ideologinis bei politinis aklumas, žmoniškumo reikalavimų nepaisymas ir toliau visai dėsningai gimdys kas metai milijoninius jūsų konclagerių kontingentus.

    Mes suprantame, kad jums būti antižmoniškiems šiuo metu yra daug lengivau, negu būti žmoniškais. Bet kol dar nėra per vėlu, mes kviečiame jus pasukti į žmoniškumu pagrįstą kelią, į labiausiai garbingą kelią. Pasinaudokite šia proga. Pasekite išmintingais anglais, sugebėjusiais šio šimtmečio viduryje be kraujo praliejimo likviduoti savo gigantišką imperiją, visas kolonijines valdas. Atsisakykite nuo klastos ir melo taktikos, nuo
88

viso pasaulio tautų pavergimo strategijos nuo uždarumo ir fizinės jėgos kaip pagrindinio metodo visuomeninėms problemoms spręsti. Gražinti pavergtiesiems jų teises, jūs patys turėsite galimybę iš civilizuoto laukiniškumo pakilti į žmoniškumą ir tapti kultūringais, pagarbos vertais žmonėmis.

    Laikas kiekvienam nužmogėjusiam rusui (o tokių didelė daugybė) tapti normaliu žmogumi, sugebančiu pripažinti visiems žmonėms, visoms tautoms laisvę, savarankiško gyvenimo teisę. „Didžiosios tautos, — sakė M. Gorkis, — gyvenimo meno turi mokytis iš mažųjų tautų." Mes manome, jog tai labai verti dėmesio žodžiai. Ypatingai jums, rusams, paskutiniems vergvaldžiams Europos kontinente. Atsiminkite, kad ateitis neskirs po saule vietos tiems, kurie žmogiškame kūne ir toliau nešios antžmogišką dvasią!

    Mes nesergame nacizmo liga ir neturime grobikiškų tikslų bei siekių. Todėl ir jums besąlygiškai pripažįstame visus žmoniškumui neprieštaraujančius poreikius. Ir iš jūsų reikalaujame tiktai to paties. Nieko daugiau ir nieko mažiau.

    Praėjus 60 m. po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir 38 m. nuo jos praradimo, mes kartojame Lietuvos užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro, sušaudyto Maskvos kalėjime, žodžius: „Nepriklausomybė privalo būti pripažinta iš anksto. Ji yra pagrindinė tautos teisė ir neprivalo būti diskusijų objektas."

    Pačiu nuoširdžiausiu būdu mes kviečiame jus padaryti tai dabar, kai yra paskelbti kovos metai prieš rasizmą, aparteidą bei kolonializmą. Mes norėtume kiekvieną rusą matyti kaip gerą kaimyną, kultūringą, nuo nacistinių siekių išsilaisvinusį žmogų, o ne neapykantos užsitarnavusį okupantą — pavergėją.

    Todėl baikite kaupti žudymo priemones, stenkitės kas dieną tapti žmoniškesniais patys ir dėkite pastangas, kad žmoniškesniais taptų kiti. Prisidėkite prie šios akcijos ir pamatyskite, kad pikta, klastinga ir gėdinga vergijos bei karų pasaulį galime paversti garbingos laisvės pasauliu, taikos pasauliu.

    Susitaikyti su vergo padėtimi, su rusiškųjų nacistų nebaudžiamu plėšikavimu mūsų namuose mes nesiruošiame.

    Realizuojant Stalino-Hitlerio vergų prekybos suokalbį, jūs nepriklausomos Lietuvos vyriausybei davėte devynias valandas laiko apsigalvojimui. Nepriklausomos Lietuvos atstatymo klausimui apsvarstyti mes duodame jums devyniasdešimt valandų, pradedant 1979.VIII.3 24 vai. ir baigiant 1979.VIII.7 18 vai.
89

    Jei per tą laikotarpį jūs „Pravdoje" ir visų respublikų centrinėje spaudoje viešai paskelbsite Stalino-Hitlerio slapto suokalbio visus dokumentus, pasirašytus Molotovo ir Ribentropo, jei viešai atsiprašysite visas tautas, kurioms padarėte daug sunkiai apskaičiuojamų skriaudų, jei iškilmingai pasižadėsite jas atitaisyti, — mes patikėsime jūsų nuoširdžiu noru tapti garbingais žmonėmis. Patenkinimas mūsų reikalavimų bus ženklas, kad atsisakėte agresyvių kėslų, nacizmo praktikos ir pasukote į žmoniškumo gerbimo kelią. Po to mūsų tautos atstovai bus pasiruošę vesti taikos derybas. Derybų pagrindas: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis. Tuo mes reikalaujame, kad nepriklausoma Lietuva būtų atkurta šioje sutartyje pripažintose etnografinėse Lietuvos ribose, įskaitant ir po karo kolonizuotą Mažąją Lietuvą. Prisimenant tos sutarties tekstą, reikalaujame kad Tarybų Rusija atsisakytų į Lietuvą bet kokių teritorinių, ekonominių, politinių pretenzijų. į ateitį mes norime eiti, siekdami gėrio ir pažangos, per visiems žmonėms ir tautoms visų pagrindinių teisių užtikrinimą. Trumpai tariant, — pagrindinis lietuvių tautos interesas ir teisė yra siekimas būti šeimininkais savo namuose, būti savo likimo šeimininkais, susigrąžinti likviduota nepriklausomybę, būti SNO nare ir tvarkyti savo gyvenimą pagal Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, Helsinkio susitarimus ir kitas aukštas humanistines socializmo gyvenimo normas.

    Atsisakymas vykdyti pateiktų Moraliniame ultimatume reikalavimų parodys ne tik mums, bet ir visam pasauliui, kad pritariate Stalino-Hitlerio slapto sandėrio vykdymui ir ateityje. Jūs tuo parodysite, kad TSKP — tai visų pirma daugiaamžio tradicinio rusiškojo nacizmo idealų realizavimo siekianti partija.

    Kviečiame jus nedelsti nė vienos dienos likviduojant visą grandiozinę, virš 100 tautų aprėpusią kolonijinio engimo sistemą! Kviečiame jus paleisti iš kalėjimų ir konclagerių visus politinius kalinius. Nustokite trukdyti savo vergijoje laikomoms tautoms siekti nepriklausomybės. Nustokite uždarinėti į kalėjimus, konclagerius ir spec. beprotnamius tuos, kurie siekia žmogaus ir tautų teisių, kurie prisideda prie Helsinkyje prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo. Nustokite blogį matyti vien tik Vakaruose! Apsižvalgykite pas save ir pamatysite, kad jūs patys ir visas jūsų elgesys nepalyginamai blogesnis už jūsų nuolat keikiamų Vakarų kapitalistų elgesį!
90


    Šį moralinį ultimatumą mes rašome jums ne vien Lietuvos Laisvės Lygos vardu, ne vien lietuvių tautos vardu, bet ir latvių bei estų tautų vardu, viso pasaulio žmonių vardu, kuriems nieko nėra brangesnio už pagrindinių teisių turėjimą, už laisvę ir teisingą taiką.

    Kaip jūs, marksistai-leniniečiai, su mumis kalbėjotės prieš 39 metus, taip mes su jumis dabar kalbame — iš jėgos pozicijos. Skirtumas tik tas, kad jūs rėmėtės fizine, brutalia jėga, o mes remiamės moraline jėga, sveikam kultūringumui būdinga jėga. Šiuo požiūriu jau dabar mes už jus esame nepalyginamai stipresni. Mes esame stiprūs ta vienintele tikrai garbinga žmoniškąja jėga, kuri teisėtai gali egzistuoti pasaulyje, kuriai lemta vis didėti, nuolat mažėjant imperializmo dvasinės atramos platformai — nacizmo jėgai. Tačiau, tarp kitko, mes disponuojame ir labai didele fizine jėga, nes mūsų sąjungininkais yra visi tie žmonės, visos tos tautos, kurios nėra linkusios išduoti pačią brangiausią vertybę pasaulyje — žmoniškumą.

    Mes manome, kad sveikai galvoti sugebanti rusų tautos dalis padės lietuvių tautai susigrąžinti visas pagrindines teises, atimtas hitlerinės Vokietijos ir stalininės Rusijos slapto suokalbio išdavoje. Mes manome, kad jie prisidės siekiant laisvės ir visoms kitoms iki šiol vergų padėtyje tebeesančioms tautoms, nežiūrint, kokiame mūsų planetos kontinente jos iki šiol bevergautų.

    Todėl mes manome, kad tuo atveju, jei T. Sąjungos vyriausybė nepatenkintų mūsų teisėtų reikalavimų, jai turi būti paskelbtas totalinis boikotas iš visų pasaulio žmonių ir tautų pusės. Visų dorų pasaulio žmonių ir tautų solidarumas su tais, kurie kovoja prieš šiuolaikinius vergvaldžius dėl savo nacionalinių ir žmogiškų teisių, galės duoti visą tai, kas žmoniškumą generaline norma laikantiems teisėtai priklauso.
LIETUVOS LAISVĖS LYGA
Kaunas, 1979 m. rugpiūčio 3 d.


PRIEDAS
Hitlerio ir Stalino suokalbio  
dokumentai

1. HITLERIO TELEGRAMA STALINUI — 20.VIII.1939

    Fiureris duoda parėdymą jums (Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje Sulenburgui. — Red.) skubiai nuvykti pas Molotovą ir įteikti sekančią Fiurerio telegramą Stalinui: „Ponui Stalinui,, Maskva.
91

    1. Aš nuoširdžiai sveikinu naujo Vokietijos-Tarybų Sąjungos kredito susitarimo pasirašymą, kaip pirmą žingsnį į Vokietijos-Tarybų Sąjungos santykių pertvarkymą.
    2. Sudarymą Vokietijos-Tarybų Sąjungos nepuolimo pakto aš laikau pagrindu naujiems, ilgalaikiams Vokietijos-T. Sąjungos santykiams. Vokietija tuo pačiu grįžta į tą patį politinį kursą, kuris praėjusiais šimtmečiais abiems šalims buvo naudingas. Todėl Reicho vyriausybė nusprendė tokio pakto sudarymo atveju priimti visas tokio gilaus santykių pasikeitimo pasekmes.
    3. Jūsų U. R. Ministro pono Molotovo perduota nepuolimo pakto projektą laikau priimtinu, bet skaitau būtinybe, kaip galima greičiau suderinti visus su šiuo susijusius klausimus.
    4. Turinys papildomo protokolo, kurio pageidauja T. Sąjungos vyriausybė, mano įsitikinimu, gali būti suderintas artimiausiu laiku, jei atsakingas Vokietijos pareigūnas galėtų asmeniškai atvykti į Maskvą pasitarimui, reicho vyriausybė yra įsitikinusi, kad papildomasis projektas turi būti suderintas ir pasirašytas artimiausiu laiku.
    5. Įtempimas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau tapo nepakenčiamas. Lenkijos elgesys su didžiąja valstybe toks, kad galima krizė kiekvienu momentu. Tokiomis aplinkybėmis Vokietija yra pasiryžusi bet kokia kaina ir visomis savo dispozicijoje esančiomis priemonėmis apsaugoti Reicho interesus.
    6. Jei abi vyriausybės pasiryžusios pradėti naujus tarpusavio santykius, tai, mano nuomone, pageidautina negaišti laiko. Todėl aš vėl siūlau, kad jūs priimtumėte mano užsienio reikalų ministrą antradienį, 22 rugpiūčio, arba vėliausiai trečiadienį — 23 rugpiūčio. Reicho užsienio reikalų ministras turi pilniausius įgaliojimus dėl paruošimo bei pasirašymo ne tik pakto, bet ir protokolo. Dėl tarptautinės padėties Reicho užsienio reikalų ministras negalėtų Maskvoje užtrukti ilgiau kaip vieną dieną. Ilgiausiai dvi dienas.
Malonu būtų gauti jūsų skubų atsakymą.
Adolf Hitler"
    Šia Fiurerio telegrama Stalinui prašau įteikti ponui Molotovui perrašytą ne ant spausdinto blanko, bet ant švaraus popieriaus lapo.
Ribentrop
Šaltiniai: Angliškoji Vokietijos URM dokumentų laida t. 7, p. 156-157, dok. Nr. 144.
92

    KOMENTARAI (paremti tais pačiais šaltiniais). 19.VIII.1939 nuo 14 iki 15 vai. Vokietijos pasiuntinys šulenburg tarėsi su Molotovu. Jie aptarė būsimo Ribentropo vizito į Maskvą klausimą. Molotovas pareiškė, kad jis sveikina Ribentropo vizitą, bet jam reikia pasiruošti, todėl vizito datos nustatyti kol kas negalima. Betgi tą pat dieną 16,30 vai. Molotovas vėl iškvietė į Kremlių Šulenburgą ir jam panešė, kad tarybinė vyriausybė sutiktų priimti Ribentropą 26 ar 27 rugpiūčio. Pasiūlytas ankstyvesnes datas Molotovas laikė nepriimtinomis. Po to sekė pirmiau patiektoji Hitlerio telegrama Stalinui. Minėta telegramą Sulenburgas Molotovui įteikė 21.VIII.1939, 15.00 vai. Molotovas pažadėjo pranešti atsakymą tą pačią dieną 17 vai. Ir tiksliai, žadėtą 17 vai. jis perdavė Stalino atsakymą.

2. STALINO ATSAKYMAS HITLERIUI
(Telegrama. Labai skubi. Slapta. 21.VIII.1939)

    Vokietijos Kancleriui ponui A. Hitleriui
    Dėkoju Jums už Jūsų laišką. Aš tikiuosi, kad Vokietijos-Tarybų Sąjungos nepuolimo paktas iššauks lemiantį posūkį į gerą pusę mūsų šalių politiniuose santykiuose. Mūsų šalių liaudžiai yra reikalingas taikus tarpusavio bendradarbiavimas. Vokiečių vyriausybės sutikimas sudaryti nepuolimo paktą duoda pagrindo tikėtis ne tik politinių įtempimų pašalinimo, bet taip pat pastovios taikos ir bendradarbiavimo tarp mūsų šalių. Tarybinė vyriausybė pavedė man pranešti Jums, kad ji sutinka, kad ponas Rybentropas į Maskvą atvažiuotų 23 rugpiūčio.
J. Stalin
šaltiniai: Angliškoji Vokietijos URM dokumentų laida t. 7, p. 168, dok. Nr. 159.
3. RIBENTROPO PASITARIMAS SU STALINU, MOLOTOVU

    Jis prasidėjo 23 rugpiūčio 1939 m. Užtruko 4 vai. Iš T. Sąjungos pusės buvo pastatyta sąlyga įjungti Liepoją ir Ventspilį į TSRS interesų sferą. Telefonu buvo gautas tam Hitlerio sutikimas.

    Laike Ribentropo pasitarimo su Stalinu ir Molotovu, naktį iš 23 į 24 rugpiūčio (šio posėdžio aprašymas yra 225-229 p.) Stalinas pasiūlė tostą už Hitlerį šiais žodžiais: „Aš žinau, kaip stipriai
93

vokiečių liaudis myli savo fiurerį, todėl su malonumu siūlau išgerti už jo sveikatą". Ribentropoas pasiūlo tostą už Staliną (pažodinio jo užrašo vokiškame aprašyme nėra).

TARYBŲ SĄJUNGOS — VOKIETIJOS PAKTAS

    Buvo pasirašytas 23 rugpiūčio 1939 m. sekančią po pasirašymo dieną. Jo tekstas buvo paskelbtas tarybiniuose laikraščiuose.
5. PAPILDOMAS PROTOKOLAS
    Pasirašant nepuolimo sutartį tarp vokiečių Reicho ir TSRS, žemiau pasirašiusieji kiekvienos šalies atstovai griežtai konfidencialiuose posėdžiuose apsvarstė ir atitinkamų įtakos sferų Rytų Europoje apribojimo klausimą. Šiuose posėdžiuose pasiekta sekančio susitarimo:
    1. Tuo atveju, jei įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų Pabaltijo valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai) priklausančiose srityse, tad šiaurinę Lietuvos ribą laikyti ir Vokietijos-TSRS įtakų sferos riba. Sąryšyje su šiuo susitarimu abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.
    2. Jei įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų Lenkijai priklausiančiose srityse, tai Vokietijos-TSRS įtakos sferų riba apytikriai galėtų būti pravesta pagal liniją upių Narev, Visla ir San.

    Klausimas, ar pagal abiejų pusių interesus bus pageidautina palikti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokios turėtų būti šios valstybės ribos, galėtų būti galutinai išspręstas tik tolimesnių įvykių eigoje. Bet kuriuo atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugišku susitarimu.
    3. Pietryčių Europoje tarybinė pusė iškėlė susidomėjimą Besarabija. Vokiškoji pusė pareiškė apie savo visiškai politinį nesuinteresuotumą tąja sritimi.
    4. šis protokolas abiejų pusių bus laikomas labai slaptu. Maskva, 23 rugpiūčio 1939 m.
Von I. Ribentrop    V. Molotov
Šaltiniai: A. Rejo dokumentų rinkinys, 37 p.

6. APIE TSRS — VOKIETIJOS PASITARIMUS
25.VIII - 3.IX.1939 M.
    25.VIII.1939 m. Molotovas pasiūlė Šulenbergui pasikeisti notomis ir ištaisyti "Papildomo protokolo" iš 23.VIII.1939 2-me
94

punkte esančius netikslumus. Vietoje „Narev, Visla ir San" reikia skaityti: „Pissa, Narey, Visla ir San."
    27.VIII.1939 m. vokiečių vyriausybė su tokiu patikslinimu sutiko. Atitinkamas pasikeitimas notomis pasirašytas 28.VIII.1939 m.
    3. IX.1939 m. Ribentropoas paprašė Molotovą pranešti, ar TSRS kariuomenė peržengs Lenkijos sieną ir kada, nes priešingu atveju kariniai apskaičiavimai gali priversti Vokietijos kariuomenę pereiti Tarybų Sąjungos įtakos sferų ribą. (ž.: angliškasis V-jos URM dokum. leid.).

7. KODĖL KARAS BUVO ATIDĖTAS?

Daugybė istorinių veikalų, tame skaičiuje ir tarybinių, teigiama, kad Hitleris buvo įsakęs pulti Lenkiją 26 rugpiūčio, bet vėliau jau pradėtą įsakymo vykdymą sustabdęs. Užpuolimas įvyko penketą dienų vėliau, t.y., rugpiūčio 31 — rugsėjo 1 d. Istorikai klaidžioja spėliojimuose, kokios priežastys privertė užpuolimą atidėti. Kaip vieną iš priežasčių minima visai netikėta Hitleriui Musolinio taikos iniciatyva. Kitų nuomone, kad 26 rugpiūčio dar nebuvo užpuolimui pasiruošta.

8. NEPUOLIMO SUTARTIES RATIFIKAVIMAS

    1939.VIII.30 d. buvo sušaukta 4-ji TSRS Aukščiausios Tarybos sesija. Jos darbotvarkėje buvo trys klausimai. Pirmasis: TSRS — Vokietijos nepuolimo sutarties ratifikavimas.
    Šaltiniai: Tarybiniai laikraščiai 1.IX.1939 m.
    PASTEBĖTINA, kad paprastai sutartis ratifikuoja Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Iš daugelio šaltinių matyti, kad iš tūkstančių TSRS 1939-1968 metais sudarytų sutarčių sesijoje buvo ratifikuotos tik dvi. Be TSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties 1939 m., dar 1942 m. „Tarybų sąjungos-Anglijos draugystės sąjungos ir pokario bendradarbiavimo sutartis". Toks pat vaizdas buvo iki 1938 m. Tada sutartys, kaip taisyklė, buvo ratifikuojamos centrinio Vykdomojo Komiteto prezidiumo, o ne sesijoje.

9. V. MOLOTOVAS APIE NEPUOLIMO SUTARTJ

    „Tenka priminti tą mūsų užsienio politikos aiškinimą, kuris buvo padarytas keletą mėn. — XVIII partiniame suvažiavime
95

(kovo mėn. 1939 m. — Vertėjo past.). Nušviesdamas tada anglų, prancūzų ir šiaurės Amerikos spaudos sukelto triukšmo priežastis dėl tariamų Vokietijos planų užgrobti Tarybų Ukrainą, draugas Stalinas kalbėjo: „Pranešu į tai, kad šis įtartinas triukšmas keliamas siekiant sukelti TSRS nepasitikėjimą Vokietija, užnuodyti atmosferą ir išprovokuoti TSRS-Vokietijos konfliktą be jokio matomo pagrindo." Reikia pripažinti, kad ir mūsų šalyje buvo kai kurie trumparegiai kurie, persiėmę suprastinta antifašistine agitacija, pamiršo apie mūsų priešų provokatoriškus darbus. Draugas Stalinas įvertindamas šias aplinkybes, dar tada iškėlė klausimą apie kitokių-nepriešiškų santykių tarp Vokietijos ir TSRS galimybę. Dabar jau matyti, kad Vokietijoje teisingai suprato šiuos draugo Stalino žodžius ir padarė iš jų praktines išvadas.

    Sudarymas TSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties liudija tai, kad šis istorinis draugo Stalino įžvalgumas puikiai pasiteisino (Griausmingos ovacijos draugo Stalino garbei). (9-10 psl.) . . . Nepuolimo sutartis tarp TSRS ir Vokietijos yra posūkio taškas Europos istorijoje, ir ne tik Europos." (12 psl.).

    Šaltiniai: Molotov V. M. „O ratifikacii Sovetsko-Germansko-vo dogovora o nenapadenii", Moskva, Gospolitizdat, 1939, 15 str., 10 min. egz.

    V. M. Molotovas 1939 rugsėjo 17 d. kalbėjo per radiją. Jo kalba buvo išleista brošiūra (8 psl., 1 mil. egz.). šioje brošiūroje ir laikraščiuose paminėta, kad Lenkijos pasiuntiniui Maskvoje 17.IX.39 įteikta nota (pradėtas žygis Lenkijon).

    11. VOKIETIJOS — TSRS KOMUNIKATAS

    „Kad būtų užkirstas kelias įvairiems nepagrįstiems gandams apie Lenkijoje veikiančias tarybines ir vokiečių kariuomenes, TSRS vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė pareiškia, kad šių kariuomenių veiksmai nesiekia kokių nors tikslų, nesuderinamų su Vokietijos ar TSRS interesais arba prieštaraujančių raidei ir dvasiai nepuolimo pakto, pasirašyto tarp TSRS ir Vokietijos. Priešingai, šių kariuomenių užduotis kaip galima greičiau atstatyti Lenkijoje tvarką ir ramybę, kuri buvo pažeista lenkiškosios valstybės griuvimu, bei padėti Lenkijos gyventojams pertvarkyti savo valstybinį gyvenimą." (TASS) (17.IX.1939 m.).
    Šaltiniai: Tarybinė spauda 20.IX.1939.
96
12. VOKIETIJOS — T. SĄJUNGOS KOMUNIKATAS

    „Vokietijos  vyriausybė  ir TSRS vyriausybė nustatė tarp vokiškųjų ir tarybinių armijų demarkacinę liniją, kuri eina upe Pissa iki jos įtekėjimo į upę Narev, toliau upe Narev iki jos įtekėjimo į upę Bug, toliau upe Visla, iki į ją įteka upė San, toliau-upe San iki jos ištakų" (22 rugsėjo 1939 m.).
    Šaltiniai: Taryb. spauda 23.IX.1939.
13. LIETUVĄ — l TSRS ĮTAKOS SFERĄ

    Stalinas ir Molotovas iššaukė Šulenburgą 25.IX.1939, 20 vai. į Kremlių. Stalinas pareiškė, kad jis manąs būsiant netikslinga palikti Lenkijos likutį kaip nepriklausomą valstybę. Todėl jis pasiūlęs teritoriją, esančia tarp Vislos ir Bugo įjungti į Vokietijos įtakos sferą, o į TSRS įtakos sferą — Lietuvą. Apie Suomiją neužsiminė.
Šaltiniai: A. Rejo rinkinys su nuoroda į „Nac. — Sov. otn-ja" psl. 102-103.

14. 27.IX.1939 LAIKRAŠČIAI PASKELBĖ

    TSRS vyriausybės pakviestas š.m. rugsėjo mėn. į Maskvą atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras ponas Von Riben-trop. Jis kartu su TSRS vyriausybe apsvarstys visus klausimus, surištus su įvykiais Lenkijoje.

15. MOLOTOVO LAIŠKAS RIBENTROPUI

    Ponas ministre,
    mūsų pasitarimo pagrindu turiu garbės Jums patvirtinti, kad vyriausybė, remdamasi tarp mūsų pasiekto bendro politinio susitarimo turiniu ir jo dvasia, pilna ryžto vykdyti ekonominius santykius bei prekių apyvartą tarp TSRS ir Vokietijos, šiuo tikslu * bi pusės išdirbs ekonominę programą, pagal kurią TSRS tieks Vokietijai žaliavą, kurią Vokietija atitinkamai kompensuos pramonės gaminių tiekimu ilgame laikotarpyje. Abi pusės šią ekonominę programą ugdys taip, kad Vokietijos-TSRS prekių apyvarta savo apimtimi vėl pasiektų praeityje buvusį aukščiausią
97

    Abi vyriausybės duos reikalingus parėdymus aukščiau minėtoms priemonėms įgyvendinti ir pasirūpins, kad pasitarimai kaip galima greičiau prasidėtų ir būtų sėkmingai užbaigti.
    Priimkite, pone ministre, pakartotinį mano gilios pagarbos pareiškimą.
22.IX.1939.
V. Molotov


    Į URA Molotovo laišką iš 28 d. rugsėjo gautas Vokietijos URM pono Ribentropo laiškas, kuriame nurodo, kad Vokietijos vyriausybė sutinka URM Molotovo laiško dvasioje duoti reikalingus parėdimus. Tuo klausimu susitarimas ir 11 vasario 1940 m. pasirašyta ekonominė sutartis, šią sutartį iš TSRS pusės pasirašė Užsienio prekybos Liaudies komisaras A. J. Mikojan ir prekybos įgaliotinis Vokietijai E. J. Babarin, o iš Vokietijos pusės ypatingas įgaliotinis ekonomikos klausimams Ritter ir vokiečių ekonominės delegacijos pirmininkas Šnurre. Sutartis pasirašyta 11 vasario 1940 m.
16. VOKIETIJOS - TSRS SUTARTIS APIE DRAUGYSTE IR RIBAS TARP TSRS IR VOKIETIJOS

    „Po Lenkijos subyrėjimo TSRS vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė svarstė taikos bei tvarkos atstatymo klausimus, atsižvelgiant į toje teritorijoje gyvenančiųjų ypatumus. Jos pasiekė sekantį susitarimą:
    1. Tarybų Sąjungos vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė nutarė abiejų valstybių interesų sferos ribas laikyti linija buvusios Lenkijos teritorijoje, atžymėta prie šios sutarties pridėtame žemėlapyje ir kuri bus smulkiau aprašyta papildomajame protokole.
    2. Abi susitariančios šalys pripažįsta pirmame punkte aptartą liniją valstybių interesų riba ir laiko ją galutine bei neleis bet kuriai trečiai valstybei kištis į šį sprendimą.
    3. Reikalingus valstybinius patvarkymus teritorijoje, esančioje į vakarus nuo pirmame punkte nurodytos linijos, vykdys Vokietijos vyriausybė, o teritorijoje, esančioje į rytus nuo tos linijos, vykdys TSRS vyriausybė.
    4. TSRS vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė aukščiau paminėtus patvarkymus laiko patikimu pagrindu tolesniam tarp mūsų šalių liaudies draugiškų santykių vystymuisi.
98

    5. ši sutartis turi būti ratifikuota. Pasikeitimas ratifikacijos dokumentais turi įvykti kaip galima greičiau Berlyne.
    Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento.
    Surašyta dviejuose originaluose vokiečių kalba ir dviejuose originaluose rusų kalba."

    Maskva, 28 rugsėjo 1939 m.
    TSRS vyriausybės įgaliotinis V. Molotov
    Už Vokietijos vyriausybę I. Ribentrop

    Derybose iš TSRS pusės dalyvavo Stalinas, Molotovas ir prekybos įgaliotinis Vokietijoje Skvarcovas, o iš Vokietijos pusės — J. Ribentrop ir Vokietijos pasiuntinys Šulenburg.
Šaltiniai: Paskelbta taryb. spaud. 29.IX.39.

17. BENDRAS TSRS IR VOKIETIJOS VYRIAUSYBIŲ PAREIŠKIMAS

    Po to, kai Vokietijos vyriausybė ir TSRS vyriausybė šiandien pasirašytu susitarimu galutinai suredagavo su lenkų valstybės subirėjimu iškilusius klausimus ir tuo pačiu sudarė tvirtą pagrindą ilgalaikei taikai Rytų Europoje, abipusių susitarimu reiškia nuomonę, kad užbaigimas karo tarp Vokietijos iš vienos pusės ir Anglijos-Prancūzijos iš kitos pusės, atitiktų visų tautų interesus. Todėl abi vyriausybės nukreipia savo bendras pastangas ir, esant reikalui, jei šios abiejų vyriausybių pastangos liks be pasekmių, tai bus konstatuotas faktas, kad Anglijai ir Prancūzijai tenka visa atsakomybė už karo tęsimą, be to, karo tęsimo atveju Vokietijos ir TSRS vyriausybės tarp savęs konsultuosis dėl tuo atveju būtinų priemonių taikymo."
V. Molotov   28.IX.1939   I. Ribentrop

18 SLAPTAS PAPILDOMAS PROTOKOLAS


    Žemiau pasirašiusieji įgaliotiniai pareiškia, kad Vokiečių Reicho vyriausybė ir TSRS vyriausybė pasiekė žemiau sekantį susitarimą:
    Slaptas papildomas protokolas, pasirašytas 23 rugpiūčio 1939 m., pakeičiamas taip, kad Lietuvos valstybės teritorija būtų (jungta į TSRS įtakos sferą, o atitinkamai iš kitos pusės, Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos būtų įjungtos į Vokietijos įtakos sferą (plg. žemėlapį prie šiandien pasirašytos sutarties „O
99

družbe į granice). Kai tik TSRS vyriausybė pritaikys specialias priemones Lietuvos teritorijoje savo interesams apsaugoti, dabartinė Vokietijos-Lietuvos riba, siekiant padaryti ją paprastesne, bus išlaikyta tokiu būdu, kad lietuviškoji teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, nurodytos pridedamajame žemėlapyje, atitektų Vokietijai. Toliau pareiškiama, kad šiuo metu veikiantieji tarp Vokietijos ir Lietuvos ekonominiai įsipareigojimai anksčiau minėtomis TSRS priemonėmis nebus pažeisti.
    Maskva, 28 rugsėjo 1939 m. I. Ribentrop V. Molotov
    Šaltiniai: A. Rejo rinkinys, p. 39 (su nuoroda į „Nac.-Sov. ot-ja" p. 39).
    Pastaba: Rusiškame vertime yra pastebėta, kad čia kalbama apie Marijampolės (dabar Kapsuko) rajoną. Tačiau vertėjas mano, kad kai kalbama apie ribos „ištiesinimą" ar jos „sunaturalinimą", tai turima mintyje Nemunas. Tuo atveju protokole kalbama ne apie Marijampolės rajoną, bet apie visą lietuviškąjį kairįjį Nemuno krantą — Suvalkiją.

19. MOLOTOVO LAIŠKAS VOKIETIJOS PASIUNTINIUI

    Slaptai.
    Ponas pasiuntinį,

    Aš turiu garbės patvirtinti, kad sutinkamai su slaptuoju papildomuoju protokolu, pasirašytu 28/29 rugsėjo 1939 m. tarp TSRS ir Vokietijos, galioja sekantis Lietuvą liečiantis susitarimas:

    1. Lietuviškoji teritorija, paminėta protokole ir nuspalvinta žemėlapyje, pridėtame prie protokolo, nebus okupuota tuo atveju, jei Raudonoji Amrija bus išdėstyta Lietuvoje.

    2. Vokietijos kompetencijoje yra prinkimas datos įgyvendinti tam susitarimui — paminėtos lietuviškos teritorijos prijungimui prie Vokietijos.

    Prašau jus, ponas pasiuntinį, priimti mano aukščiausiąjį pagarbos pareiškimą.
V. Molotov
(Versta iš anglų į rusų, o iš rusų į lietuvių kalbą).
    Šaltiniai: A. Rejo rinkinys, p. 45.
    Vertėjo pastaba: Prisimintina, kad kaip tik tomis dienomis prasidėjo TSRS-Lietuvos derybos Maskvoje dėl Vilniaus grąžinimo ir Lietuvoje bazių įsigijimo.
100

20. SLAPTAS PROTOKOLAS

    „Vokietijos pasiuntinys grafas Dr. Von Sulenburg, įgaliotas Vokietijos Reicho iš vienos pusės, ir TSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas V. M. Molotovas, TSRS vyriausybės įgaliotas iš antros pusės, pasiekė sekantį susitarimą:
    1. Vokietijos Reicho vyriausybė atsisako nuo savo pretenzijų į tą Lietuvos teritorijos dalį, kuri slaptame papildomajame 28.IX.1939 protokole minima bei prie to protokolo pridėtame žemėlapyje pažymėta.
    2. TSRS vyriausybė yra pasiruošusi Vokietijos Reichui už šio protokolo 1-me punkte paminėtą teritoriją kompensuoti sumokėjimu 7.500.000 aukso dolerių, t.y., 31.500.000 reichmarkių. šią 31,5 min. reichsmarkių sumą TSRS vyriausybė sumokės sekančiu būdu: 7/8 arba 27,562.500 reichmarkių auksu bus atskaityta iš Vokietijos mokėjimo auksu, kuriuos Vokietija turi padaryti 11 vasario 1941 m.
    Kartu Vokietijos ekonominės delegacijos pirmininkas Dr. šnurre ir TSRS užsienio prekybos liaudies komisaras A. J. Mikojanas pasikeis atitinkamais raštais sąryšyj su 10 sausio 1941 m. susitarimu, liečiančiu šio ekonominio periodo tarpusavio pristatymus pagal Vokietijos Reicho ir TSRS ekonominę sutartį iš 11 vasario 1940 m.
    3. šis protokolas parašytas dviejuose originaluose vokiečių kalba ir dviejuose originaluose rusų kalba įsigalioja tuoj pat po jo pasirašymo."
    Maskva, 10 sausio 1941 m. Šulenburg (antspaudas) V. Molotov (antsp.)
    Šaltiniai: A. Rejo rinkinys, p. 52 su nuoroda į „Nac. — Sov. otn-ja", p. 257-258.

21. TSRS KOMISARŲ TARYBOS PIRMININKO IR U. R.
KOMISARO V. M. MOLOTOVO PRANEŠIMAS TS
AUKŠČIAUSIOS TARYBOS SESIJOJE 31 SPALIO 1939 M.
APIE TARYBŲ SĄJUNGOS UŽSIENIO POLITIKĄ
(Ištrauka Vokietijos klausimu)
    Per du praėjusius mėnesius tarptautinėje padėtyje įvyko dideli pasikeitimai. Tai pirmoj eilėje liečia Europą, bet taip pat ir šalis, esančias toli už Europos ribų. Sąryšyje su tuo reikia paminėti tris lemiamos reikšmės turėjusias aplinkybes.
101

    Pirmiausia reikia nurodyti į pasikeitimus, įvykusius tarp TSRS ir Vokietijos. Sudarymu nepuolimo sutarties tarp TSRS ir Vokietijos 23 rugpiūčio buvo užbaigti tarp TSRS ir Vokietijos keletą metų trukę nenormalūs santykiai. Vieton iš šalia kai kurių Europos valstybių visaip skatinamo priešiškumo, atėjo suartėjimas tarp TSRS ir Vokietijos bei gerų kaimyniškų santykių užmezgimas. Tolimesnis šių gerų santykių gerėjimas gavo naują išraišką Vokietijos — Tarybų Sąjungos sutartyje „Apie draugystę ir ribas tarp TSRS ir Vokietijos", pasirašytoje 28 rugsėjo Maskvoje. Įvykęs staigus posūkis santykiuose tarp dviejų didžiųjų Europos valstybių, Tarybų Sąjungos ir Vokietijos, negalėjo neatsiliepti į visą tarptautinę padėtį, šie įvykiai visumoje patvirtina tą politinį įvertinimą, kurį Tarybų Sąjungos — Vokietijos santykiams yra davusi praėjusioji Aukščiausios Tarybos sesija.

    Antra, reikia nurodyti į Lenkijos sutriuškinimo faktą ir lenkų valstybės subyrėjimą. Lenkijoje valdantieji sluoksniai nemažai didžiavosi savo valstybės „stiprybe" ir savo armijos „galybe", bet paaiškėjo, kad užteko trumpalaikio vokiškosios, o vėliau ir Raudonosios armijos smūgio, kad nieko neliktų iš to išsigimusio versalinės sutarties kūdikio, iki tol gyvenusio iš nelenkiškų tautybių priespaudos. „Tradicine politika" nekliudomo balansavimo tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos pasirodė neveiksminga ir visiškai subankrutavo.

    Trečia, tenka pripažinti, kad įsižiebęs Europoje didelis karas įnešė pagrindinių permainų į visą tarptautinę padėtį, šis karas, prasidėjęs tarp Vokietijos ir Lenkijos, pavirto karu Vokietijos iš vienos pusės ir Anglijos-Prancūzijos iš kitos pusės. Karas tarp Vokietijos ir Lenkijos baigėsi greitai dėl visiško lenkiškųjų vadovų bankroto. Lenkijai, kaip žinoma, nepadėjo nei angliškosios, nei prancūziškosios garantijos. Iki šiol taip ir lieka neaišku, kokios tai buvo „garantijos" (visuotinis juokas). Prasidėjęs tarp Vokietijos ir anglų-prancūzų bloko karas dar neįsiliepsnojęs ir yra pradinėje savo stadijoje. Tuo labiau suprantama, kad toks karas turėjo įnešti pakitimą Europoje ir dargi ne tik Europoje.

    Žinoma, pavyzdžiui, kad laike praėjusių keletos mėnesių tokios sąvokos „agresija" ar „agresorius" įgavo naują, visai konkretų turinį, įgavo naują prasmę. Nesunku suprasti, kad dabar mes negalime naudotis šiais terminais tąja prasme, kaip prieš 3-4
102

mėnesius. Dabar jei kalbėsime apie didžiąsias valstybes, tai Vokietija yra padėtyje, siekiančios kuo greičiau užbaigti karą, siekianti taikos, o Anglija ir Prancūzija, dar tik vakar gražbyliavusios prieš agresiją, stovi už karo tęsima, prieš taikos sudarymą. Vaidmenys, kaip matome, keičiasi.

    Anglijos ir Prancūzijos bandymai šią jų naująją poziciją teisinasi Lenkijai duotais įsipareigojimais, suprantama, yra beprasmiški, nes apie senos Lenkijos atstatymą, kaip kiekvienam tai suprantama, negali būti nė kalbos. Todėl yra beprasmišką tęsti šį karą po senovės lenkų valstybės atstatymo vėliava. Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės tai pilnai supranta, bet vis tiek nenori baigti karo ir atstatyti taikos, o jieško naujo pasiteisinimo tęsti šiam karui prieš Vokietiją.

    Paskutiniu metu Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai stengiasi pavaizduoti save kovotojais už tautų demokratines teises. Tarp kitko Anglijos vyriausybė paskelbė, kad jos karo prieš Vokietiją tikslas yra ne daugiau ir ne mažiau, kaip „hitlerizmo sunaikinimas": Išeina taip, kad angliškieji, o kartu su jais ir prancūziškieji karo šalininkai paskelbė Vokietijai lyg kažką panašaus į „įdeologinį karą", primenantį senus religinius karus. Tikrai anais laikais religiniai karai prieš eretikus ir kitatikius buvo madoje. Kaip žinoma, tie karai privedė prie ūkinių suiručių bei kultūrinio sulaukinėjimo ir sunkiausia našta prislėgė liaudies mases. Nieko geresnio tie karai ir negalėjo duoti. Bet tie karai vyko viduramžių laikais. Ar ne į tuos viduramžių religinių karų, prietarų ir kultūrinio sulaukinėjimo laikus traukia mus vėl Anglijos ir Prancūzijos valdančioji klasė? Galima tvirtinti, kad šis „ideologine" vėliava pridengtas karas dabar yra dar didesnio maštabo ir slepia dar didesnius pavojus Europos ir viso pasaulio liaudžiai. Bet koks karas neturi jokio pateisinimo. Hitlerio ideologija, kaip bet kurią kitą ideologinę sistemą, galima pripažinti arba neigti — tai politinių įsitikinimų reikalas. Bet kiekvienas supras, kad ideologijos negalima sunaikinti jėga, tuo labiau jos negalima pribaigti karu. Todėl karas už „hitlerizmo sunaikinimą" apgaulingai dangstomas kovos už „demokratiją" vėliava, yra ne tik beprasmiškas, bet ir nusikalstamas. O esmėje niekaip negalima vadinti kovą už demokratiją tokius veiksmus, kaip uždarumą komunistų partijos ir areštai komunistų deputatų Prancūzijoje, apkarpimus demokratinių laisvių Anglijoje, nesilpnėjantį tautinė priespaudą Indijoje ir kita.
103

    Mūsų santykiai su Vokietija, kaip jau aš sakiau, pagrindinai pagerėjo. Čia reikalai vystėsi draugiškų santykių stiprinimo kryptimi, ugdant praktišką bendradarbiavimą ir politiškai remiant Vokietiją jos taikos siekiuose ... Po Raudonosios armijos dalinių įžygiavimo į buvusios lenkų valstybės teritoriją iškilo zonų apribojimo klausimai, šie klausimai tarpusavio susitarimų buvo greit išspręsti. Vokietijos — T. Sąjungos sutartis „Apie draugystę ir ribas tarp TSRS ir Vokietijos", sudaryta rugsėjo pabaigoje, sutvirtino mūsų santykius su Vokietija . . .
*    *    *

    Tarybų Sąjungos santykiai su Vokietija buvo statomi ant pagrindo nieko bendro neturinčio su interesais įamžinti pokarinę versalinę sistemą. Mes visada buvome tos nuomonės, kad stipri Vokietija yra būtina patvarios taikos Europoje sąlyga . . . Mes be jokių svyravimų siekėme santykių su Vokietija pagerėjimo ir sveikinome kiekvieną tokią pastangą iš Vokietijos pusės. Dabar mūsų santykiai su vokiečių valstybe stovi ant draugiškų santykių bazės. Mes esame pasiruošę palaikyti Vokietiją jos taikos pastangose, kartu pageidaudami visapusiškai bendradarbiauti, plečiant Tarybų Sąjungos — Vokietijos ūkinius santykius bendrai abiejų valstybių gerovei.
*    *    *

Su dokumentais supažindina: LIETUVOS LAISVĖS LYGA
Kaunas, 1979.VIII.3 d.


KREIPIMASIS į LIETUVOJE
GYVENANČIUS RUSUS
    Nuo seno lietuvių tauta pasižymėjo tolerancija. Būdami pagonys, lietuviai savo sostinėje Vilniuje leido tarpti įvairioms religijoms. Čia šalia krikščionių, savo maldos namus turėjo žydai, mahometonai, karaimai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo vedęs dvi žmonės stačiatikes ir abiems Vilniuje pastatė po cerkvę.

    Visai priešingą vaizdą matome tuometinėje Rusijoje. Čia vieną despotinį režimą keisdavo kitas, o „kitaminčiai" buvo žiauriausiai persekiojami. Gelbėdamiesi jie bėgdavo į kaimynines šalis — Lenkiją ir Lietuvą. Lietuvoje žymia rusų imigrantų dalį sudarė religinių persekiojimų aukos, taip vadinami sentikiai.
104

    1794 m. Suvorovui pasmaugus Lietuvos — Lenkijos sukilimą, šios šalys prievarta buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį. Nuo šiol ir prasidėjo planingas Lietuvos kolonizavimas rusais. „Rusijos istorija — tai istorija šalies, kuri kolonizuoja", — rašė istorikas V. Kliučevskis (Kurs russkoj istorii, 1937, t. I, p. 19-23). Iki 1938 m. tarybinėje literatūroje, spaudoje Rusija buvo traktuojama kaip imperialistinė ir kolonijinė valstybė, šiandien apie tai ne tik tylima, bet priešingai — iš grobikiškų Rusijos karų siūloma semtis dvasinės stiprybės komunizmo statybai. O juk ir pats Leninas sakė, kad Rusija — tautų kalėjimas.

    Prijungus Lietuvą prie Rusijos, vyko ne tik žmogiškųjų vertybių bei tautinių, religinių aspiracijų pažeminimas ir išniekinimas, bet ir plati Lietuvos kolonizacija. Skirtingai nuo Vakarų, Rusija savo kolonijose pagrindinį dėmesį skyrė nerusiškų tautų asimiliacijai.

    Lietuvos kolonizacija ypač sustiprėjo po žiauriai numalšinto 1863 m. sukilimo. Ištisai lietuviški kaimai (ypač Rytų Lietuvoje) būdavo tremiami į Rusijos gilumą, jų vieton atkėlus kolonistus rusus. Nuo tol okupacinę administraciją Lietuvoje iš esmės sudarė tik rusai, o jų buvo maždaug 8,5% visų gyventojų.

    1915 m. carinei kariuomenei bėgant iš Lietuvos, su ja kartu pasitraukė ir negrįžo 271.500 rusų. Todėl nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų tebuvo apie 50.000, t.y., tik 2,3% visų gyventojų.

    Tačiau ir ši saujelė Lietuvoje naudojosi plačia autonomija. Kaune rusai turėjo gimnaziją, plačią rusišką spaudą, o Vytauto Didžiojo universitete rusai studentai buvo susispietę į tautines korporacijas. Iš valstybės biudžeto stačiatikų ir sentikių dvasiškiai gaudavo algas.

    Tačiau už šią toleranciją ir draugiškumą lietuvių tautai buvo „atlyginta" tūkstančiais nekaltai nužudytų, įkalintų, ištremtų žmonių.

    1940 m. birželio 15 d. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, vietiniai rusai sudarė naujos okupacinės administracijos branduolį, ypač saugumo įstaigų ir partinio aparato. Jau tais pačiais metais Lietuvą užplūdo nauja kolonistų banga.

    1944 m. vėl sugrįžę, rusai degė dar didesnė neapykanta. Taip vadinamose „liaudies gynėjų" gaujose susispietė apie 7.000 kriminalinio elemento.  Žymią  „liaudies  gynėjų" dalį sudarė
105

vietiniai rusai, mokantys lietuviškai, pažįstantys vietovę. Oficialiais duomenimis, „stribai" nukovė tik apie 20% Lietuvos partizanų (maždaug 10.000 iš bendro 50.000 skaičiaus). Likusius 80% sunaikino reguliarioji tarybinė kariuomenė. Tačiau ir vėl buvo neapsieita be vietinių „stribų" pagalbos, kurie nurodydavo partizanų bazavimosi vietas.

    Be „stribų" kariuomenei talkininkavo maždaug 15.000 „ginkluoto partinio ir tarybinio aktyvo", kurių daugumą sudarė taip pat rusai, užplūdę Lietuvą po 1944 m. okupacijos. Daug dar kas prisimena, kokia būtent kalba šnekėjo įvairūs finansų inspektoriai ir piliavų surinkimo agentai, į savaitę po kelis kartus krėtę mūsų kaimą, ieškodami paslėptų gyvulių, tuštindami aruodus, gaudydami nuo sovietinių rekrūtų pasislėpusius vyrus.

    Tik dėl didesnio lietuvių tautos pasipriešinimo Lietuva šiandien mažiau kolonizuota, palyginus su kaimynine Latvija ir Estija. Tačiau reikia pastebėti, kad Lietuva kolonizuota kur kas labiau negu caro laikais. Rusų kolonistų (drauge su aprusėjusiais ukrainiečiais ir baltarusiais) skaičius Lietuvoje siekia 300.000, t.y., 10% visų gyventojų, šis procentas turi tendenciją dar augti, kadangi kasmet į Lietuvą atvyksta nuo 5 iki 10 tūkstančių naujų kolonistų.

    Savaime suprantama, kad ne visi į Lietuvą atvažiavę rusai suvokia, kokį vaidmenį jie vaidina Kremliaus planuose. Daugelis rusų atvyksta ieškodami materialinio gerbūvio. Tačiau nežiūrint subjektyvių rusų kolonistų tikslų, objektyviai jie yra rusiškojo
imperializmo įrankis, padedantis vykdyti Lietuvos denacionaliza-vimą.

    Pasistengsime konkrečiai nusakyti, kokiais atvejais rusų kolonistų buvimas yra žalingas Lietuvai.

    1. Kremliaus valdovai gerai supranta, kad ir Rusijos imperijai anksčiau ar vėliau ateis galas. Išeinant vien iš Rusijos interesų, jau šiandien atitinkamuose valdančiuose sluoksniuose ruošiamasi ant komunistinės imperijos griuvėsių pastatyti naują, patikimesne ideologija pagrįstą valstybę. Todėl pamažu siekiama, kad ir Lietuvoje (kaip Latvijoje) rusai sudarytų pusę visų gyventojų. Tuomet ši gyventojų dalis formaliai turėtų teisę reikalauti balso, sprendžiant Lietuvos likimą, tai yra, vėl ją „prišliejant" prie Rusijos, tariamai pasirinkusios demokratinį kelią.

    2. Tikimasi, kad psichologiškai apdorotas, įtikintas prisijungimo „naudingumu", lietuvis ir savanoriškai gali užsikrauti naują
106

Rusijos jungą, šiame „apdorojimo" procese ir vėl neapsieinama be rusų kolonistų pagalbos. Pastebėta, kad rusiškas galvojimo būdas, rusiškos tradicijos primetamos tuose kolektyvuose, kuriuose lietuviai jau šiandien sudaro mažumą. Rusų kolonistų pagalba Lietuvoje kuriama lojalumo okupacinei sistemai atmosfera.

    3. Rusai kolonistai, nepakęsdami bet kokio lietuviškumo, nesimoko mūsų kalbos, be to, verčia ir kitus kalbėtis įvairiose įstaigose tik rusiškai. Po Taškento konferencijos planuojama visai susiaurinti lietuvių kalbos teises, tarpusavio bendravimui piršti tik rusų kalbą.

    Šio plano vykdytojai yra rusai kolonistai. Pradedant vaikų darželiais, ir baigiant aukštųjų mokyklų auditorijomis, jie dėstys rusų kalbą, platins rusišką literatūrą.

    4. TSRS konstitucijos teisė mokyti savo vaikus gimtąją kalbą gali pasinaudoti vien rusai. Apie 200.000 lietuvių Rytprūsiuose (taip vad. Kaliningrado srityje), Latvijoje ir Sibire neturi nė vienos lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu į Lietuvos provinciją nuvykę rusai pirmiausiai reikalauja mokyklų savo vaikams. Daug kur prie lietuviškų mokyklų steigiamos rusiškos klasės. Tuo skatinamas bendravimas su rusais, vėliau mišrios vedybos. Tokių šeimų vaikai dažniausiai nors ir kalba lietuviškai, tačiau perima rusišką galvojimo būdą ir būna visiškai indiferentiški lietuvių tautos atžvilgiu.

    5. Rusų kolonistai silpnina fizinį mūsų tautos potencialą. Butais pirmoj eilėj aprūpinami demobilizuoti rusų karininkai ir kareiviai. Tokia pat teise naudojasi ir iš Rusijos atvykę „aukštai kvalifikuoti specialistai", šių vaikai priimami į aukštąsias mokyklas lengvatinėmis sąlygomis. Lietuviai jaunavedžiai, stokodami butų ir vaikų darželių, yra priversti riboti vaikų skaičių. Tai jau atvedė prie natūralaus gyventojų lietuvių prieauglio mažėjimo, apie ką alermuoja net tarybiniai lietuvių demografai.

    6. Nors nelaikome savo tautos geresne už rusų tauta, tačiau susidariusiose sąlygose tam tikras rusų kolonistų sluoksnis demoralizuoja mūsų tautą. Imigruoja, kaip taisyklė, daugumoj žemos moralės žmonės, ieškodami tik materialinio gerbūvio. Ne išimtis ir kriminalinis elementas.

    7. Atvykę iš neaprėpiamų Sibiro plotų, rusai kolonistai atsiveža nepagarbą gamtai. Nuniokioti mūsų priemiesčių miškai — tai kolonistų rankų darbas. Patekę į vadovaujančius postus,
107

kolonistai be atodairos kerta Lietuvos miškus, teršia vandenis ir t.t.

    8. į Lietuvą atvykę rusai užima taip vadinamas „komandines aukštumas". Jie beveik visiškai užvaldė geležinkelį, karo pramonės įmones, ryšių sistemą. Tariamai dėl vietų stokos lietuviai specialistai siunčiami darbuotis (ir nutautėti) į „broliškas respublikas".

    9. Iš Rusijos į Lietuvą gabenama žaliava ir čia perdirbama rusų kolonistų rankomis (Vilniaus krašto pramonės darbininkų daugumą sudaro rusai). Perdirbta žaliava vėl atgal keliauja į metropoliją. Ekonominė žala akivaizdi. Tačiau ją kompensuoja politinė nauda — lietuvio sąmonėje brandinama mintis, kad nepriklausomoje Lietuvoje be rusiškos žaliavos sustos visos Lietuvos pramonės įmonės, Mažeikių naftos perdirbimo kombinatas, Ignalinos atominė elektrinė ir kt.

    Rusų kolonistų Lietuvai nešama žala mato ir supranta mūsų tauta. Tai ugdo, ypač jaunimo tarpe, antirusiškas nuotaikas, neapykantą. Todėl tarptautinių ar vidinių sukrėtimų atveju gali kilti ekscesai, kurių aukomis taptų Lietuvoje gyvenantys rusai. Nors lietuvių tauta, būdama taiki, yra priešinga bet kokioms žudynėms, tačiau sulaikyti per ilgus metus susikaupusią neapykantą kolonistams būtų neįmanoma.

    Išeidami iš humanistinių principų, mes kviečiame visus Lietuvoje gyvenančius rusus apleisti mūsų kraštą. Tai būtų efektyviausia priemonė apsisaugoti jiems nuo bereikalingo kraujo praliejimo. O kartu tai dalinai sustabdytų tą žalą, kurią, kaip minėjome, atneša Lietuvai rusai kolonistai. Be to, patariame jiems geriau įsisąmoninti savo vaidmenį Lietuvoje.

    Rusiškai kalbančias užsienio radijo stotis prašome šį mūsų kreipimąsi paskelbti Tarybų Sąjungai skirtų laidų transliacijos metu.
LIETUVOS LAISVĖS LYGOS TAUTINĖ TARYBA
1979.VI.15

SOS! SOS! SOS!
ROMO RAGAIŠIO BYLOS VINGIAIS

    1961 m. už patriotines aspiracijas buvo nuteista keletas Vilniaus 16-sios vidurinės mokyklos abiturientų. Tarp jų buvo ir
108

Romas Ragaišis, pokario metais Vilniuje įsikūrusio Dzūkijos amatininko sūnus.

    Atlikęs ketverių metų bausmę Mordovijos konclageriuose, Romas sugrįžo į Vilnių. Gerai žinodamas, kad po įkalinimo sunku bus siekti aukštojo mokslo, jaunuolis pasirinko optiko specialybę, su kurią jau anksčiau buvo šiek tiek susipažinęs. Per keletą metų Romas gerai išmoko optiko amatą, tapo puikiu meistru, buvo mėgstamas ne tik klientų, bet ir tiesioginių darbo vadovų. Po kurio laiko jis sukūrė šeimą, augino dukrelę.

    Jau ankstyvoje jaunystėje Romas patyrė, kaip sunku šiandien Lietuvoje dorai gyventi. Tačiau jis nerezignavo. Sąžiningu darbu pelnėsi duoną, jokios karjeros nesiekė. Laisvalaikius skirdavo knygoms, kuriose ieškojo sau dvasinio peno ir atsakymo į daugelį dabarties opių problemų. Suprato, kad svarbiausia yra išlaikyti dvasinį tyrumą, ištikimybę gėrio įr tiesos idealams, meilę gimtajam kraštui. Todėl visada buvo pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką tiem kuriems gyvenimo našta buvo sunkesnė, ką palietė skaudi netiesa ir prievarta. Ypač įsimintinas jo poelgis praėjusių metų liepos mėn. Viktoro Petkaus teisme. Jis drąsiai gynė tada purvais drabstomą draugą, pabrėždamas jo visuomeninių darbų svarbą gimtojo krašto ir jo gyventojų teisėms apginti, ir kartu griežtai atsisakė duoti bet kokius parodymus šioje visais atžvilgiais pagrindines žmogaus teises paneigiančioje byloje.

    Šis taurus poelgis ir buvo ne tik Romo Ragaišio, bet ir jo šeimos naujų vargų priežastis. Už atsisakymą duoti parodymus Viktoro Petkaus byloje jis netrukus buvo nubaustas 6 mėn. pataisos darbų, o š.m. sausio mėn. pradžioje, dar nesibaigus nė šių pataisos darbų terminui, R. Ragaišis buvo suimtas. Suėmimo metu rūpestingai buvo iškrėstas visas jo butas ir darbovietė. Krata formaliai darė milicija, tačiau jai vadovavo saugumiečiai. Ir nors buvo rasta šiek tiek disidentinės medžiagos, tačiau labiausiai ieškota optikos prietaisų — akinių, jų rėmelių bei linzių; ėmė net ir senus, sulaužytus akinių rėmelius, kad tik būtų didesnis jų skaičius. Taip pradėta fabrikuoti R. Ragaišiui bylą už tariamą stambią verslinę spekuliaciją. Tam visą savaitę buvo uždaryta net optikos parduotuvė Vilniuje, Lenino prospekte, buvo tardomi daugelis jo bendradarbių ir pažįstamų. Iš telefono numerių, įrašytų jo užrašų knygutėje, pavyko surasti keletą asmenų, kuriems R. Ragaišis privačiai taisė ar darė akinius.
109

    Po trijų savaičių nuo šio suėmimo Ragaišių šeimą ištiko nauja nelaimė — mirė Romo tėvas. Buvo kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją, prašyta leisti sūnui atsisveikinti su mirusiu tėvu. Tuo reikalu net išsiųsta telegrama TSKP sekretoriui L. Brežnevui. Tačiau viskas veltui.

    Sūnus nepalydėjo savo tėvo į Rokantiškių pušynėlį, neužbėrė smėlio saujos ant jo karsto . . .

    Šešetą mėnesių Vidaus reikalų ministerijos tardytojas kapitonas Benitis, konsultuojamas KGB aparato, ieškojo bet kokių įmanomų įkalčių, apklausė ir ištardė daugiau negu šimtą žmonių, grasino Ragaišiui septynerių metų bausme. Ir nenuostabu, — niekas už tad iš Vilniaus advokatų ir neišdrįso ginti šios bylos, žinodami, kas yra tikrasis jos organizatorius ir kaltintojas. Advokatą teko kviesti iš Maskvos.

    Taip liepos 9 d. Vilniuje Lenino rajono liaudies teisme prasidėjo R. Ragaišio byla. Bylos organizatoriai tikėjosi lengvai sudoroti kaltinamąjį, todėl netrukdė stebėti bylos nagrinėjimo jo draugams ir pažįstamiems. Tačiau organizatoriams teko skaudžiai nusivilti — dvi dienas trukusi apklausa parodė, kad Ragaišis tik keletui asmenų padarė ar sutaisė nestandartinius akinius, t.y. tokius, kokių jie ištisais metais negalėjo gauti skurdžiose tarybinės optikos parduotuvėse. Niekas iš šių asmenų nepareiškė Ragaišiui jokių pretenzijų, nesijautė esąs apgautas. Priešingai — kai kurie net teisme išreiškė dėkingumą už suteiktas nuoširdžias paslaugas ir apgailestavo, kad už tai žmogus turėjo nukentėti. Ir gautoji pinigų suma už visų šių akinių gaminimą ir taisymą — tik 81 rub. Už tokią menką sumą daugiau negu juokinga kelt baudžiamąją bylą ir reikalauti 7 metų bausmės, juoba kai visur ne tiek paslaugomis pelnomos, bet tiesiog masiškai vogte vagiamos tūkstantinės sumos ir vos ne viešai spekuliuojama.

    Teisėjas Ivanauskas, atkakliai ieškojęs dvi dienas įkalčių, turėjo pagaliau nusivilti — išteisinti Ragaišio jis negalėjo neužrūstinęs visagalės KGB, o nekaltą nuteisti — reiškia sukompromintuoti save kaip teisininką. Todėl jis bylą atidėjo, kol bus surinkti papildomi duomenys, t.y. — kiek Ragaišis suvartojo elektros energijos, gamindamas keletą, porų akinių, bei kiek atsiėjo valdiškų įrankių amortizacija. Taip, mat, ketinama didinti anųjų 81 rub. sumą. Be to, per šį laiką byla bus galima kam nors kitam
110

užkarti ir taip sveikam pasitraukti iš nemalonios situacijos. O tuo tarpu Ragaišis vėl sėdės Lukiškų kalėjimo celėje . . .

    Tad, kas ir kada jam atlygins už visus patirtus vargus, už bemieges naktis, už alinimą sveikatos, šeimos sielvartą ir ašaras? Ir kada pagaliau bus nutrauktas nesiliaujantis KGB patologinis kerštas, ir užkirstas kelias susidoroti su tais žmonėmis, kurie nori gyventi savo protu ir sava sąžine?!
P. Arminas
*    *    *
PARTIJOS IR VYRIAUSYBĖS
RŪPINIMASIS. . .

    1979.V.3 17 vai. Kauno viešosios bibliotekos rūmuose įvyko Jūratės Masiulienės-Bičiūnaitės tapybos darbų parodos atidarymas. Įdomūs, saviti aukšto meistriškumo darbai. Daug žiemos, sniego, šerkšno ir ledo tematikos. Atidarant parodą, aišku, buvo minimas iki koktumo įkyrėjęs „partijos ir vyriausybės rūpinimasis puoselėjant kūrybinį darbo liaudies aktyvumą", šį kartą ir panagrinėkime tą partijos ir vyriausybės „puoselėjantį" vaidmenį. Kodėl Jūratės darbuose toks gilus slogių išgyvenimų, liūdesio ir skausmo bruožas?

    Jūratės tėvas Bičiūnas Vytautas-Pranas (1893-1945) buvo plataus diapazono kultūros darbuotojas: menininkas-tapytojas, grafikos metodikos dėstytojas Kauno meno mokykloje, eilės vadovėlių autorius, bažnytinio meno specialistas, teatro dekoratorius, eilės istorinių („Brolio Vitolio naktys", „Savanoriai", „Žalgiris" ir buitinių dramų autorius, radio vaizdelių, misterijų autorius ir režisierius-statytojas, eilės teatrų ir saviveiklinių kolektyvų organizatorius-artistas (buvo net pats įsteigęs teatrą „Žvaigždikis"), publicistas (1931 m. išleidęs leidinį „Tiesa apie Vilnių"), daugelio laikraščių bendradarbis, literatūros ir meno kritikas. Buvo ir rūpestingas šeimos tėvas: auginio du sūnus ir dukrą — Jūratę.

    Būdamas sąmoningu kataliku tolerantiškai bendradarbiavo — būrė Lietuvos kūrybingus žmones, kokių jie bebūtų įsitikinimų.

    štai pavyzdys. 1926 m. pradžioje kairiesiems ir K. Griniui ir M. Šleževičiui perėmus Lietuvos vyriausybę, Eltoje dirbti buvo pasiūlyta Latvijoje gyvenančiam Justui Paleckiui. Atvažiavęs į
111

Kauną Justas neturėjo kur gyventi. Kai kas užsiminė, kad buvęs prezidentas didelis demokratas ir senovės kalbų žinovas Antanas Smetona gyvenąs erdviame kambary Maironio namuose. Gal jis ir neatsisakysiąs Justą priglausti. A. Smetona gyveno be šeimos, apsivertęs Platono ir Sokrato raštų vertimais. Jis sutiko priimti benamį Justą, tik įspėjo: „Neturiu lėšų nei kurui, nei pečių taisymui, taigi gyvenu vėsokai. Jei šalčio nebijai, kraustykis pas mane." Ir taip Justas pražiemojo pas Smetoną . . .

    Būdamas daugiabriauniu žmogumi, aktyviu publicistu, Bičiūnas dažnai užsukdavo ir Elton (Lietuvos telegrafo agentūra), kur ir susipažino su J. Paleckiu. Neilgai dirbęs, Paleckis iš Eltos direktoriaus pareigų kaip nesusidorojantis su darbu (buvo mažamokslis) buvo atleistas ir tapo bedarbiu. Čia ir vėl neapsiėjo be Bičiūno, kur buvęs, kur nebuvęs, Paleckis pas Bičiūną ir patarimo, ir paramos. Ko ne kasdieniniu svečiu tapo. Taip tęsėsi iki 1940 metų pavasario.

    1940 birželio 14 d. Raudonoji Rusija klasta ir smurtu okupavo Lietuvą. Nuo pat pirmų dienų, prasidėjo aktyvių, sąmoningų lietuvių naikinimas. Tyliai iš po nakties jie dingdavo vienas po kito. O dienomis buvo prievarta varomos minios į „džiaugsmo" mitingus ... Ir kuo paslaptingesnis ir siaubingesnis teroras vyko naktimis saugumo rūsiuose, specialiai įrengtose rafinuotiems kankinimams patalpose, tuo mažesnis buvo pasipriešinimas „džiaugsmo" eitynes organizuojant. Tai bolševikai praktikavo nuo pat revoliucijos pradžios.

    Ir Lietuvai sutarybinti šalia tankų, aviacijos siunčiama čekistų armija patyrusiam budeliui Dekanozovui (kurį vėliau patys kartu su Berija sulikvidavo) vadovaujant. Bet reikalingi ir vietiniai parsidavėliai, brolžudžiai. Be jų pagalbos ateiviai nesusiorientuos. O iš kur jų surinkti? Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 m. tesukrapštyta 700 komunistų. Jų tarpe — 85% žydų, 5% vietinių rusų, 3% lenkų bei kitų tautybių. Lietuvių tarpe komunistai buvo labai jau nepopuliarūs.

    Todėl Dekanozovas su pasiuntiniu Pozniakovu ir šoko ieškoti talkininkų: ką pagąsdindavo, ką pažadais priviliodavo — rinko karjeristus, svieto perėjūnus, kairesnių pažiūrų, bolševikų dar neperpratusius, naivuolius. Liudas Gira, krikščionių auklėtinis, kelintą kartą vertęs kailį (Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo vokiečių okupantų žandarmerijoje, vėliau saugume, komendantū-
112

roje, rašė Jaunalietuviams himną) labai tiko. Tiko ir nepritapęs, nesusitupėjęs J. Paleckis, ir paruošti Maskvoje Sniečkus, Guze-vičius, Gedvilas . . .

    Ir štai, Maskvos statytiniams spaudžiant, vietiniai „aktyvistai" (tautos išdavikai ir budeliai) sudaro sąmoningiausių lietuvių sąrašus. Juos sunaikinus, žymiai lengviau eis tautos rusinimas. Paleckis vieną iš pirmųjų į sąrašus įtraukia V. Bičiūną. Bičiūnas nuo bado, šalčio ir nepakeliamo darbo miršta lageryje 1945 m. Bičiūnienė su 3-mis mažamečiais vaikais išvežama Užpoliarėn į Laptevo jūros neapgyvendintas salas, kur poliarinė naktis, mirtį nešančios sniego pūgos, kur stūgauja iš kojų verčiantys vėjai. Čia Bičiūnų šeima kentė nežmonišką šaltį, tino iš bado, alpo nuo nepakeliamų darbų griaužiami parazitų, engiami vietos administracijos — išsigimėlių kriminalistų. Iš 5 šeimos narių gyvi liko tik 2: Jūratė ir jos brolis.

    Jokiais laikais nebuvo į tokias atšiaurias sąlygas tremiami žmonės, net pikčiausi žmogžudžiai. O „liaudies valdžia", „šaunioji partija ir vyriausybė" sunaikinimui išvežė Lietuvos moteris, vaikus, senelius už tai, kad jie užėmę erdvę, trukdytų rusų okupantui tvarkytis Pabaltyje.

    štai kaip ugdė Jūratės meninius sugebėjimus partija ir vyriausybė — bedvasiai, godūs, žiaurūs okupantai ir brolžudžiai, pardavę brolius vieni iš baimės, kiti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto".
P. Žaliūnas
*    *    *
113
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum