gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 18 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 18 [58]

    Turinys:
    1. Lietuvos Laisvės Lygos kreipimasis į SNO.
    2. Kreipimasis į T. Sąjungos, VFR, VDR, šalių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes ir SNO Gen. sekr. K. Valdhaimą.
    3. Mart Niklaus pareiškimas TSRS ATP.
    4. Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentas Nr. 15.
    5. L. Simučio pareiškimas LTSR VRM.
    6. SOS! SOS! SOS! (VI. Česiūnas — Vilniuje . . .).
    7. R. Ragaišio teismas.
    8. V. Petkus — kovotojas už žmogaus teises.
    9. Lietuviai ir lenkai.
    10. Žinios (Eucharistijos bičiuliai švenčia dešimtmetį ir kt.).

Lietuva
1979 m. spalis.

SUVIENYTŲJŲ NACIJŲ ORGANIZACIJOS XXXIV
GENERALINĖS ASAMBLĖJOS SESIJAI

    Specialiam Komitetui, svarstančiam klausimus, kaip vyksta „Deklaracijos dėl nepriklausomybės suteikimo koloninėms šalims ir tautoms" įgyvendinimas.

    Žodis „okupacija" tarptautinių žodžių žodyne — „užėmimas svetimos teritorijos karine jėga, siekiant patenkinti kurias nors pretenzijas."

   
Vadovaudamasi imperialistine politika ir turėdama pretenzijas pavergti kuo daugiau tautų, komunistinė TSRS vyriausybė 1939 m. rugpiūčio 23 ir rugsėjo 28 dienomis pasirašė slapto suokalbio dokumentus su hitlerine Vokietija ir 1940 m. birželio viduryje okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Ir nuo to laiko šių šalių tautos velka svetimšalių primestą neįtikėtinai sunkų kolonializmo jungą.

    Nuo to laiko komunistinė TSRS vyriausybė su rezistencinėmis — lietuvių tautos suvereniteto ir valstybinės nepriklausomybės siekiančiomis jėgomis — kalba tik į svetimus namus įsibrovusio, ypatingai žiauraus ir labai gerai ginkluoto plėšiko dialogu.

    Kolonijinio stovio panaikinimo siekianti ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymu besirūpinanti pogrindinė organizacija — Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) yra pasiruošusi taikiomis — humaniškomis priemonėmis likviduoti susidariusią nenormalią padėtį. Todėl ji pasiuntė TSRS vyriausybei Moralinį ultimatumą, kuriuo reikalavo per 90 valandų — nuo 1979 m. rugpiūčio 3 d. 6 val. iki rugpiūčio 6 d. 24 val. — oficialioje spaudoje paskelbti iki šiol slepiamus Stalino-Hitlerio sąmokslo dokumentus atsiprašyti lietuvių tauta dėl padarytų skriaudų ir pasižadėti atitaisyti Lietuvai padarytus nuostolius.

    Šio reikalavimo įvykdymas turėjo reikšti ženklą, kad dabartinė TSRS vyriausybė pasmerkia nusikalstamus slaptus sandėrius, padarytus asmens kulto laikotarpio veikėjų su hitlerine Vokietija, kad ji jau yra atsisakiusi nuo laukiniškumui būdingos politikos, sutinka vesti derybas su lietuvių tautos atstovais dėl taikos sutarties pasirašymo, kad ji yra pasiryžusi gerbti tokius svarbius
117

dokumentus, kaip: „Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms", „Tarptautinis paktas dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių", „Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių", „Helsinkio susitarimo Užbaigiamasis Aktas", 1978 m. lapkričio 23 d. Maskvoje pasirašytas „Varšuvos Sutarties valstybių Deklaracija", raginanti visas Europos ir viso pasaulio valstybes ir tautas „Kuo greičiausiai likviduoti paskutines kolonializmo liekanas, padaryti galą neokolonializmo išnaudojimo politikai, kuris yra svarbiausias menko išsivystymo šaltinis, išrauti nacionalinio ir rasinio engimo šaknis."

    Pagal minėtą Deklaraciją „Visų žemynų tautos turi neatimamą teisę gyventi taikoje, nepriklausomybės ir laisvės sąlygomis . . ."

    Tačiau TSRS vyriausybė per minėtas 90 valandų oficialioje spaudoje nepaskelbė aukščiau minėtų dokumentų, nepaskelbė Stalino-Hitlerio suokalbio ir tuo parodė, kad atsisako patenkinti Moraliniame ultimatume iškeltus reikalavimus.

    Tuo parodė, kad ji yra visiškai ištikima kolonialistinei-genocidinei asmens kulto laikotarpio politikai ir yra, išsireiškiant K. Markso žodžiais, galvijiškai nugarą atsukusi visai tai politikai, kurią yra numatę Tarptautiniai paktai dėl žmogaus teisių, Helsinkio susitarimo Užbaigiamasis aktas ir kurią oficialiai propaguoja minėta Varšuvos Sutarties valstybių Deklaracija.

    Tuo taip pat įrodė, kad garsiausiai deklaruodama žodžius „Taika" ir „žmoniškumas", ji yra tvirtai nusistačiusi ir toliau eiti piktybiškiausių agresijų ir žmoniškumo šimtaprocentinės išdavystės keliu.

    Mes norime, kad Jūs padėtumėte Lietuvių, latvių ir estų tautoms išsilaisvinti iš kolonijinės vergijos.

    Todėl prašome priimti visas reikiamas priemones, kad Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms būtų įgyvendinta pilnai ir artimiausiu laiku.

    Priedas: Moralinis utlimatumas TSRS vyriausybei (lietuvių kalba).
Lietuvos Laisvės Lyga
Vilnius, 1979 m. rupgiūčio 23 d.
*    *    *

    REDAKCIJOS PASTABA. Moralinis,, ultimatumas TSRS vyriausybei buvo paskelbtas „Aušros" Nr. 17.
118

TARYBŲ SĄJUNGOS VYRIAUSYBEI
VOKIETIJOS FEDERATYVINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI
VOKIETIJOS DEMOKRATINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI
ŠALIŲ, PASIRAŠIUSIŲ ATLANTO CHARTĄ, VYRIAUSYBĖMS
SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI P. KURTUI VALDHAIMUI

 
    Tarybinis teisės mokslas nacionalinį suverenumą supranta kaip pilną nacijos valdžia, jos politinę laisvę, realią galimybę pilnai ir ištisai tvarkyti savo likimą, pirmiausia turint galimybę apsispręsti, neišskiriant atsiskyrimo ir savarankiškos valstybės sukūrimo. Nacionalinis suverenumas apsprendžia politinį, teritorinį, kultūrinį, kalbinį tautos nepriklausomumą, kuris reiškiasi pilnomis suvereninėmis teisėmis aukščiau išvardintose tautos socialinio gyvenimo srityse, užtikrindamas kuo pilnesnį jų įgyvendinimą.

    Nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti: jį galima pažeisti ar atstatyti.

    1919 m. Leninas pripažino de fakto nuo Rusijos atsiskyrusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos egzistavimą. 1920 metais Tarybų Rusija sudarė su šiomis valstybėmis taikos sutartis, kurios reiškė Pabaltijo respublikų pripažinimą ir de jure. Tarybinės vyriausybės vardu Leninas amžiams atsisakė suvereno teisių Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tačiau po 19 metų Stalinas ir Hitleris pasikėsino į šių valstybių nepriklausomybę, šių metų urgpiūčio 23 d. sukanka 40 metų nuo vadinamo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, kurio įgyvendinimas, Latvijai, Estijai ir Lietuvai reiškė nepriklausomybės netekimą.

    1939 m. rugpiūčio 23 d. Vokietijos Reichas ir Tarybų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį, prie jos buvo pridėtas visiškai slaptas Papildomas protokolas dėl Rytų Europos padalijimo į vadinamas „įtakos sferas". TSRS užsienio reikalų komisaro V. M. Molotovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribentropo konfidencialių pasitarimų objektas buvo Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Besarabija ir šiaurės Bukovina. Papildomuoju protokolu Suomijos, Estijos ir Latvijos likimas buvo pavestas Tarybų Sąjungai, o Lietuvos — Vokietijos Reichui. 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietija sudarė draugystės ir tarpusavio
119

sienų nustatymo sutartį, šis sutartimi papildomasis protokolas, pasirašytas 1939 m. rugpiūčio 23 d. buvo pakeistas taip, kad Lietuva tapo „patikėta" TSRS išskiriant Šešupės kairiojo kranto teritorija, kurią „specialių priemonių" atveju turėjo okupuoti Vokietijos kariuomenė.

    1940 m. birželio 15-17 d.d. TSRS vyriausybės įsakymu Raudonoji armija įgyvendino „specialias priemones" Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorijose. Buvo prijungta ir ta Lietuvos dalis, kurią pagal Stalino ir Hitlerio susitarimą turėjo Vokiečių armija prijungti prie Vokietijos.

    1941 m. sausio 10 d. Vokietijos pasiuntinys TSRS dr. von Šulenburg, iš vienos pusės, ir TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. M. Molotovas, iš kitos pusės, pasirašė naują slaptą protokolą kuriame minėtoji Lietuvos teritorija tapo prekybos objektu. Vokietijos vyriausybė už piniginę kompensaciją (7,5 min. aukso dolerių arba 31,5 min. reichsmarkių) TSRS naudai atsisakė teritorijos į vakarus nuo Šešupės.

    Molotovo-Ribentropo paktas — tai dviejų didžiausių istorijos tironų — Stalino ir Hitlerio suokalbis prieš taiką ir žmoniškumą, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Rupgiūčio 23 — mes laikome gėdos diena.

    1941 m. rugpiūčio 14 d. JAV prezidentas F. D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis pasirašė vadinamąją Atlanto Chartą. šios Chartos II punktas skelbė, kad JAV ir Anglija „Nesutiks su jokiais teritoriniais pakitimais, neatitinkančiais suinteresuotų šalių laisvos valios." III punktas: „Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti tokia valdymo forma, prie kurios jos norėtų gyventi; jos siekia atstatyti suverenumą ir savivaldą tų tautų, iš kurių jie buvo smurtu atimti". 1941 m. rugsėjo 24 d. prie Chartos prisijungė ir TSRS.

    TSRS deklaracijoje sakoma: „Tarybų Sąjunga savo užsienio politikoje (. . .) vadovausis tautų apsisprendimo principu. (. . .) Tarybų Sąjunga palaiko kiekvienos tautos teisę į valstybinę nepriklausomybę ir savo šalies teritorinį neliečiamumą, teisę sukurti tokią visuomeninę santvarką ir pasirinkti tokią valdymo formą, kokia jos laiko tikslinga ir būtina savo šalies ekonominiam ir kultūriniam suklestėjimui."

    Primename, kad pagal tarptautinę teisę, neįmanoma įgyvendinti  tautų  apsisprendimo  teisės, kai tų tautų gyvenamose
120

teritorijose išdėstyta okupacinė kariuomenė. Tai pabrėžiama ir Lenino Taikos dekrete, kuriame sakoma, kad jei tautai „nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, pilnai išvedus prijungiančios arba aplamai galingesnės valstybės kariuomenę, be mažiausios prievartos išspręsti šios tautos valstybinio egzistavimo formos klausimo, tai jos prijungimas yra aneksija, t.y., grobimas ir smurtas."

    1938 m. rugsėjo 29 d. Miuncheno susitarimo pasekmes likvidavo pats karinis Vokietijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare. VFR vyriausybė, Čekoslovakijos visuomeninės nuomonės veikiama, pripažino Miuncheno susitarimą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos. Tačiau Molotovo-Ribentropo paktas, matyt, iki šiol turi juridinę galią. Mes įsitikinę, kad pasaulio visuomenės tylėjimas skatina buvusius, esamus ir būsimus agresorius.

Mes kreipiamės:

    — į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti pilną Molotovo-Ribentropo pakto teikstą ir visus papildomus slaptus protokolus, esančius prie jo. Primename, kad Taikos dekretas deklaravo tarybinės vyriausybės visišką atsisakymą nuo slaptos diplomatijos. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos;

    — į VFR ir VDR vyriausybes, prašydami viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasekmes — išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo. To uždavinio įgyvendinimui reikėtų sudaryti TSRS, VFR ir VDR atstovų komisiją Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms likviduoti;

    — į valstybių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes, prašydami kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes. Primename, kad pagal tarptautinę teisę, reikalai, savo esme ir kryptimi keliantys pavojų taikai ir saugumui, nelaikomi vidaus reikalais ir grubiai pažeidžia visuotinai pripažintas tarptautines normas. Tautų ir nacijų apsisprendimo principas apsprendžia bet kurių kovos prieš kolonializmą, kuris yra tarptautinis nusikaltimas, formų ir metodų teisėtumą. Todėl išsilaisvinamoji kova susilaukia tarptautinio pritarimo. Dar daugiau, pagal tarptautinės teisės principų Deklaraciją kiekviena valstybė privalo bendrais ir savarankiškais
121

veiksmais remti tautų lygybės ir apsisprendimo principo įgyvendinimą;

    — į SNO Generalinį Sekretorių, primindami, kad ši tarptautinė organizacija perėmė tautų lygos teises, kurios narėmis iki „specialių priemonių" įvykdymo buvo Estija, Latvija ir Lietuva. Todėl jūs esate juridiškai atsakingi už šių šalių likimą.

    Mes prašome artimiausioje SNO Asamblėjos sesijoje iškelti klausimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo.

    Primename, kad nacijų apsisprendimo principą patvirtino šiuolaikinė tarptautinė teisė. Tai skelbiama tokiuose svarbiausiuose dokumentuose, kaip SNO įstatai (l, 13, 55, 76 str.); Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms, priimta Generalinės Asamblėjos XV sesijoje 1960 gruodžio 14 d.) Generalinės Asamblėjos 1965 gruodžio 20 rezoliucija, pripažinusi kolonijinių šalių kovos teisėtumą) tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, patvirtinta XX Generalinės Asamblėjos sesijoje 1965 gruodžio 21; tarptautiniai žmogaus teisių paktai priimti 1966 gruodžio 16; deklaracija apie tarptautinės teisės principus, priimta XXV jubiliejinėje Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1970 spalio 24. šiuose ir kituose SNO tarptautinės teisės aktuose išryškėja šiuolaikinis lygiateisiškumo ir tautų apsisprendimo principo turinys. Jis reiškia:

    — visų tautų teisę laisvai tvarkyti savo likimą, t.y., pilnos laisvės sąlygomis nustatyti savo vidaus ir užsienio politikos statusą be išorinio įsikišimo ir savo nuožiūra vystyti savo politiką, ekonomiką, socialinį ir kultūrinį gyvenimą;

    — tautų teisę laisvai tvarkyti savo gamtinius turtus ir resursus;

    — visų valstybių pareigą savarankiškais ir bendrais veiksmais remti tautų lygiateisiškumą ir apsisprendimo principo įgyvendinimą, atitinkantį SNO Įstatus.

    Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą paskelbti svarbiausiais tarptautinės teisės principais.

    Ir Jums ponas Generalinį Sekretoriau, žinoma, kad aukščiau išvardinti tarptautiniai dokumentai, kurių laikytis privaloma, ignoruojami kai kuriose valstybėse, SNO narėse. Norėtusi, kad sekančioje SNO sesijoje būtų nagrinėjama Latvijos, Estijos ir
122

Lietuvos padėtis,  kadangi  šių  šalių žmonės  neturi  teisių ir galimybės tvarkyti savo likimą. 1979 m. rugpiūčio 23 d.
Kreipimąsi pasirašė:
    Romas Andrijauskas, Stasė Andrijauskienė, Alfonsas Andriukaitis, Edmundas Bartuška, Vytautas Bastys, Vytautas Bogušis, kun. Vladas Bobinas, Romas Vitkevičius, Jonas Volungevičius, Jonas Dambrauskas, Jonas Eišvydas, Rimas Žukauskas, įvaras Žukovskis, Alfredas Zaideks, Juris Žemelis, Liutauras Kazakevičius, Valdis Larius, Leonas Laurinskas, Rimas Mažukna, kun. Napoleonas Norkūnas, Uldis Ofkants, Sigitas Paulavičius, Angelė Paškauskienė, Jadvyga Petkevičienė, Kęstutis Povilaitis, Jonas Petkevičius, Žydrė Povilaitytė, Jonas Protusevičius, Sigitas Randys, Endel Ratas, Henrikas Sambora, Julius Sasnauskas, Leonora Sasnauskienė, Algis Statkevičius, Kęstutis Subačius, En Tarto, Antanas Terleckas, Erik Udam, Ints Calitis, Petras Cidzikas, Arvydas Čekanavičius, Vladas Šakalys, Jonas Šerkšnas, Zigmas Širvinskis, Mečislovas Jurevičius, kun. Virgilijus Jaugelis.

    Mes pritariame Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų kreipimuisi: Elena Boner, Andrėj Sacharov, Malva Landa, Viktor Nekipel-ov, Jurij Belov, Tatjana Osipova, Ivan Kovaliov, Tatjana Velikanova, Irina Žolkovskaja-Ginzburg, Leonid Ternovskij, Aleksandr Lavut.

TSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMUI

Pil. Niklaus Marto, Juliaus, g. 1934 m. Užienio kalbų kursų Tartu mieste dėstytojo, gyv. Estijos TSR, Tartu, Vikerksare g-vė Nr. 25.
P a r e i š k i m a s

    1979 rugpiūčio 23 sueina 40 metų nuo pasirašymo 1939 m. Ribentropo-Molotovo pakto, vadinamo Nepuolimo sutartimi. Slaptame tą paktą papildančiame protokole fašistinė Vokietija ir Tarybų Sąjunga susitarė dėl savo įtakos sferų Europoje.

    Ribentropo-Molotovo paktas labiau negu liūdnai išgarsėjusi Miuncheno sutartis atvėrė duris pradžiai Antrojo pasaulinio karo,
123

atnešusio žmonijai neišmatuojamas kančias. Praėjus tik savaitei po jo pasirašymo, Lenkijos užpuolimui fašistinė Vokietija pradėjo realizuoti savo „interesus". Tas užpuolimas (1939 rugsėjo l) laikoma oficialia Antrojo pasaulinio karo pradžia.

    Manau, kad pribrendo laikas kritiškai peržvelgti minėto pakto esmę, tuo labiau, kad istorinis minėtų asmenybių vaidmuo žinomas kiekvienam.

    Tuo tikslu siūlau, kad TSRS Vyriausybė, taip pat abiejų Vokietijų (VDR ir VFR) vyriausybės:

    1. Paskelbtų plačiai spaudoje pilną 1939 rugpiūčio 23 pakto tekstą kartu su jo papildomu slaptu protokolu dėl įtakos sferų Europoje.

    2. Paskelbtų tą paktą nusikalstamu ir negaliojančiu sandėriu.
    3. Visiškai jo atsisakytų.
    4. Visiškai likviduotų visas dar tebegyvuojančias Europoje to pakto pasekmes.
Maskva, 1979 m. liepos 18 d.
Mart Nikius

*    *    *

LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBAI
Helsinkio susitarimų įgyvendinimui remti
Lietuvos visuomeninės Grupės
Dokumentas   N r.   15

    Žmogaus teisių Deklaracija, kurią savo parašu patvirtino TSRS Vyriausybė, ir Helsinkio suvažiavimo nutarimai žmogaus teisių srityje, taip pat patvirtinti TSRS Vyriausybės atstovų parašais, teigia, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti gyvenamą vietą savo šalyje ar už jos ribų.

    Tuo tarpu Lietuvos TSR dažnai pasitaiko, kad kai kuriems asmenims, buvusiems politiniams kaliniams, atlikusiems jiems skirtas bausmes kitose Tarybų Sąjungos respublikose ir teismo nuosprendžiuose neturėjusiems paskirtos tremties, sugrįžta po ilgų kalinimo metų į savo gimtąjį kraštą — Lietuvą, neleidžiama čia prisiregistruoti ir apsigyventi savo šeimose ar pas artimuosius.
124

Vieniems jų visai neleidžiama prisiregistruoti ir reikalaujama nedelsiant išvažiuoti iš Lietuvos ribų, kitiems jau spėjusiems prisiregistruoti ir sutvarkyti savo gyvenimą, sukurti šeimas, — ne tiktai panaikinama registracija, bet ir pranešama, kad jie „,Neturi teisės apsigyventi Lietuvos TSR", reikalaujant tuojau išvykti už respublikos ribų. Tačiau kitataučiams piliečiams, atvykstantiems čia iš kitų respublikų ir neturintiems nieko bendro su Lietuva; leidžiama pasirinkti vieta jie laisvai priregistruojami, aprūpinami butu ir darbu.

    Lietuviams politiniams kaliniams, atlikusiems bausmes, lagerių administracija praneša, kad jie gali vykti į savo kraštą ir dargi įteikia kelionės bilietus iki jų gyvenamųjų vietovių Lietuvoje.

    Tuo tarpu Lietuvoje vietinių valdžios organų veiksmai, neleidžiant sugrįžtantiems į savo gimtąjį kraštą lietuviams čia prisiregistruoti ir gyventi, yra prieštaraujantys ne tik aukščiau minėtiems tarptautiniams TSRS įsipareigojimams, TSRS konstitucijai, bet ir elementariausiems žmoniškumo reikalavimams.

    Čia pateikiame tik dalies nukentėjusių nuo vietinės valdžios savivalės asmenų sąrašą:

    1. Matulevičius, Jonas, Jono, gim. 1928 m., iškalėjusiam 25 m. (1953.VIII. — 1978.VIII.), priregistruotas Panevėžio mieste 1978.IX.11., išregistruotas 1979.IV.il.
    2. Purlys Bronius, Rapolo, gim. 1923 m., iškalėjęs 25 m. (1954.III. — 1979.III.).
    3. Simutis Liudas, Adomo, gim. 1935 m. iškalėjęs 22 m. (1955 — 1977.11.).
    4. Slapšinskas Vytautas, Prano, gim. 1925 m. iškalėjęs 25 m. (1952.1. — 1977.1.25.).
šiems asmenims neleidžiama prisiregistruoti ir gyventi Lietuvoje.
    5. Gimbutas Justas, Juozo, gim. 1925 m. iškalėjęs virš 32 metų (1945.IV. — 1946.XL, 1948.X.27. — 1979.IV.4.), atsisakęs tarybinės pilietybės, negauna leidimo išvykti į užsienį.

    Remiantis aukščiau išdėstytais faktais, prašome atstatyti teisėtumą: duoti potvarkį šių asmenų priregistravimui pagal jų pareikštą norą Lietuvoje, o Gimbutui Justui, Juozo, nekliudyti išvykti už TSRS ribų.

    Taip pat prašome išleisti bendrą potvarkį, draudžiantį vietinės
125

valdžios organams panašią savivalę, kad nurodytieji faktai negalėtų pasikartoti.
Helsinkio susitarimų įgyvendinimui remti
Lietuvos visuomeninės grupės vardu:
O. Lukauskaitė-Poškienė
Kun. B. Laurinavičius
Priedas: Simučio Liudviko pareiškimas
Šiauliai, Kleinerio 32, bt. 37, 1979.VII.22.

*    *    *

LIETUVOS TSR VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJAI
Simučio Liudviko, Adomo, gim. 1935 m.
gyv. Kaune, Verkių 6-57.
P a r e i š k i m a s
 
    1955 m. buvau areštuotas, o 1956 m. Pabaltijo karinio tribunolo nuteistas už antitarybinę veiklą.

    Iš kalinimo vietų paleistas 1977 m. vasario 3 d. TSRS AT Prezidiumo 1977 m. sausio 21 d. įsaku — pasigailėtas.

    Grįžau į Lietuvą, apsigyvenau Klaipėdoje, kur gavau pasą, buvau be kliūčių priregistruotas ir įsidarbinęs. Vėliau, 1977 m. spalio 21 d. iš Klaipėdos išsiregistravau ir spalio 25 d. — irgi be kliūčių prisiregistravau Varduvoje, Plungės raj., kur savo noru persikėliau gyventi ir dirbti.

    1979 m. sausio 27 d. vedžiau. Žmona gyvena, dirba ir studijuoja Kaune ir išvykti gyventi pas mane į Varduvą negalėjo. Todėl aš persikėliau gyventi į Kauną, pas žmoną, kur jau gyvenu nuo pat vestuvių. Kovo 7 d. Varduvoje išsiregistravau, o kovo 14 d. padaviau dokumentus prisiregistravimui Kaune. Bet čia susidūriau su nelauktomis ir netikėtomis kliūtimis.

    Iš namų valdybos mane pasiuntė į Kauno m. Panemunės raj. milicijos pasų skyrių, kur po ilgo vilkinimo gegužės 29 d. man pranešė, kad manęs neregistruos, nes aš neturįs teisės gyventi Lietuvoje.
126

    Tada kreipiausi į TSRS AT Prezidiumą, kuris mane paliuosavo, neuždėjęs jokių gyvenamosios vietos apribojimų. Ryšium su tuo, liepos 25 d. buvau iškviestas į Kauno m. vidaus reikalų valdybos pasų skyrių, kur man paaiškino, kad pagal dabar veikiančius įstatymus, manęs Kaune negali registruoti be VRM specialaus leidimo. Todėl aš turįs prašyti Lietuvos TSR VR Ministeriją.

    Prašau duoti Kauno m. milicijai leidimą mane priregistruoti Kaune pas žmoną.
L. Simutis.
1979.VII.26.

    REDAKCIJOS PRIERAŠAS: Paskutinėmis žiniomis, Kauno m. vidaus reikalų skyrius leido Simučiui prisiregistruoti Kaune.

*    *    *

SOS! SOS! SOS!

VL. ČESIŪNAS — VILNIUJE . . .

    Kaip žinia, irkluotojas Cesiūnas buvo paprašęs politinio prieglobsčio Vakarų Vokietijoje. Rugsėjo viduryje jis jau buvo . . . Vilniuje, Požėlos gatvėje esančioje MVD ligoninėje.

    KGB paleido gandą, jog Vakarų Vokietijoje jį buvo pakvietusi viena lietuvių šeima, uždavė vaistų, nuo kurių jis visą mėnesį buvo nesąmoningas ir šnekėjo tai, ko iš jo pageidavo. Atsipeikėjęs jis būk tai kreipėsi į tarybines įstaigas VFR dėl sugrįžimo. Tačiau kam jį reikėjo slapta pergabenti per Berlyną? Patys agentai jam uždavė atitinkamų apnuodijančių vaistų ir slapta parsigabeno. Rusams jį susigrąžinti ypač rūpėjo, nes buvo kadrinis karininkas.

    Česiūnas guli ligoninėje labai sumuštas ir sužalotas. Prie jo palatos durų dieną ir naktį budi sargyba.

    Dabar reikia laukti, kad Česiūnas bus apdorotas taip, kad jis viešai prisipažins savo „suklydimą". Tačiau toks „prisipažinimas" gali būti paskelbtas ir be Česiūno žinios.
V. Darginis.

*    *    *

127
KRATA PAS V. VOSYLIŪTE

    Š. m. rugpiūčio mėn. 6 d. pas Virginiją Vosyliūtę, gyv. Vilniuje, Sudervės 30-288, vadovaujant VSR vyr. tardytojui ypatingai svarbios bylos majorui J. Markevičiui, buvo padaryta krata, kurios pagrindu buvo byla Nr. 58.

    Kratos metu buvo paimta rusiška spausdinimo mašinėlė ir literatūra: rankraščiai, mašinraščio tekstai ir knygos, kurių tarpe Šapokos „Lietuvos istorija", Girniaus „Žmogus be Dievo" ir kt. Krata truko 4 vai. Po kratos V. Vosyliūtė buvo nugabenta į Vilniaus VSK, sulaikyta trims paroms izoliatoriuje ir tardoma, iš kur gavusi rašomąją mašinėlę ir literatūrą. Tardė vyr. tard. J. Markevičius, dalyvaujant darbuotojui, kuris savo pavardės nepasisakė. Tardytojai elgėsi itin santūriai ir mandagiai, neminėjo jokių pavardžių. V. Vosyliūtė paaiškino, kad rašomąją mašinėlę prieš mėnesį pirko universalinėje parduotuvėje. Literatūrą iš kur gavusi, pasakyti atsisakė.

    Rugpiūčio 9 d. krata buvo padaryta jos darbovietėje termo-izo-liacijos institute.

    Po savaitės į Vilniaus VSK buvo pakviestas jos tėvas Jonas Vosylius, 75 m. amžiaus, gyvenantis Kaune, ir klausinėjamas apie dukterį. Pokalbis truko 4 vai.
J. Gerulis.

*    *    *

ROMO RAGAIŠIO TEISMAS

    1979 m. rugsėjo 12-17 dienomis Vilniuje vyko Romo Ragaišio viešas teismas.

    R. Ragaišis kaltinamas, kad 4-5 metų laikotarpyje spekuliavo akiniais ir turėjo iš to 326 rub. 59 kap. pelno.

    R. Ragaišis kaltu neprisipažino. Jis aiškino, kad pas jį kreipdavosi žmonės, kuriems optikos parduotuvėse atsisakydavo padėti. Parduotuvėse nusipirkdavo įdomesnių akinių rėmelių, o stiklus pats gaimndavęs. Stiklams pagaminti reikėdavo daug laiko, todėl jo akiniai būdavę brangesni. Jis imdavęs maždaug 1 rub. už 1 vai. darbo.

    R. Ragaišio pažįstami ir draugai teismui įteikė tokio turinio pareiškimą:
128
Dėl Romo Ragaišio teismo proceso
    1979 m. sausio 9 d. Vilniuje VRM pareigūnai areštavo Romą Ragaišį — buvusį politkalinį, žinomą žmogaus teisių gynėją. Keletas jo biografinių duomenų.

    R. Ragaišis gimė 1942 m. neturtingų valstiečių šeimoje. Turėdamas 19 metų, jis buvo KGB suimtas už patrijotinių atsišaukimų platinimą bei tautinės vėliavos iškėlimą. Iš Lietuvos R. Ragaišį išsiuntė į tolimąją Mordoviją, kurios koncentlageriuose praleido keturis metus. Sugrįžęs ėmė dirbti optikų Vilniuje. Jis žinomas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas. 17 metų dirbdamas optikų, jis niekada nebuvo įtartas nesąžiningumu. Priešingai — dešimtys žmonių, kenčiančių dėl regėjimo defektų dėkingi jam už suteiktą regėjimo pagalbą. Mes pažinojome Romą kaip labai dorą, jautrų žmogų. Motinos žodžiais, per visą gyvenimą jie, tėvai, iš savo vienintelio sūnaus nėra išgirdę grubaus žodžio. Lygiai taip pat Romas buvo jautrus ir skaudžioms tėvynės problemoms. Jis pasirašė ne vieną dokumentą dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje.

    Už ką gi vis dėl to areštavo Ragaišį? Formaliai — už spekuliaciją akinių rėmeliais ir stiklais. Kaip vėliau pamatysime, šis pretekstas visai nepagrįstas. R. Ragaišio areštas — tai KGB kerštas už jo principingumą ir nesiskaitymą su tos įstaigos pareigūnų užmačiomis.

    1978 m. balandžio 12-13 ir gegužės 6 d.d. R. Ragaišis buvo kviečiamas liudytoju Lietuvos Helsinkio grupės nario Viktoro Petkaus byloje. Visus tris kartus R. Ragaišis nenuvyko į saugumą. KGB nusigabeno jį milicijos pagalba. Tačiau R. Ragaišis tiek saugume, tiek vėliau ir teisme, liudyti atsisakė. Už tai Romui pačiam buvo iškelta baudžiamoji byla.
1978 m. rugsėjo mėn. LTSR Aukščiausiajame teisme jis buvo nubaustas 6 mėn. pataisos darbų. KGB bijojo, kad R. Ragaišio elgesys netaptų užkrečiantis, o kartu stengėsi įbauginti ir būsimų saugumo organizuotų bylų liudytojus.

    R. Ragaišio „byla" turėjo patekti Lenino rajono milicijos kompetencijon. Tačiau ją ėmėsi nagrinėti Vidaus reikalų ministerija. Tardytojas kap. Benetis R. Ragaišio žmonai Angelei pareiškė: „Nesvarbu už ką, bet savo penkis metus jis gaus." Tą patį Benetis tvirtino ir R. Ragaišio draugui VI. šakaliui. Atsakydamas į estų
129

disidento Marto Nikluso pasiteiravimą, Benetis raštu atkirto: „R. Ragaišio kaltė visiškai įrodyta". Beje, civilizuotame pasaulyje žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas.

    Jau pirmomis tardymo dienomis kap. Benetis grubiai pažeidinėjo eilę BPK straipsnių. Tai rodo B. Kalk, A. Ragaišienės ir kitų liudininkų parodymai. Pavyzdžiui, tardydamas Ragaišio motiną, Benetis klausė, ar kaltinamasis darydavęs savo giminėms akinius su importiniais rėmeliais? Kadangi A. Ragaišienė į šį klausimą negalėjo atsakyti, tai Benetis, pažiūrėjęs į jos akinius, pats užrašė: „Nedarydavo". Pažeisdamas BPK 207-217 str. Benetis tendencingai atliko ir ekspertizę. Liepos 10 d. teisiminio nagrinėjimo metu, ekspertė šimkūnienė parodė, kad Tardytojas reikalavęs iš R. Ragaišio paimtų linzių nustatyti vien dioptrijas ir atsakyti, ar būna tokių linzių pardavime. Ekspertei atsakius, kad tokių dioptrijų linzių būna, tačiau tik nedidelio diametro, tardytojas paaiškinęs, jog linzių dydis jo nedomina. Ekspertė dar norėjusi ištirti linzių spalvą, tačiau Benetis vėl neleido. O juk linzių dydis ir spalva — tai pagrindinis įrodymas, kad jos buvo ne fabrikinės gamybos, vadinasi, ir R. Ragaišio nekaltumas aiškiai įrodomas.

    Žinoma, labai humaniško elgesio iš tardytojų mes ir nelaukėme, tačiau nesitikėjome, kad moralinio komunizmo statytojų kodekso išpažinėjai neleis Romui atsisveikinti su greit po arešto mirusiu tėvu.

    Dar daugiau papiktino teisėjo Ivanausko elgesys. Liepos 9-10 d. Pirmomo teisminio nagrinėjimo metu, teisėjas demonstratyviai talkininkavo prokurorui Januičiui, ginant kaltinimo versiją, tuo pats pažeisdamas tarybinius įsakymus. LTSR BPK 263 str. komentarai aiškina: „Pirmininkaujantis turi būti objektuvys ir bešališkas (. . .) Pagal įstatymą pirmininkaujantis yra atsakingas už įstatymo nustatytų teisminio nagrinėjimo taisyklių laikymąsi ir turi būti pavyzdžiu jas vykdant." šių principų Ivanauskas nepaisė tiek pirmą kartą nagrinėjant R. Ragaišio „bylą", tiek ir antrą kartą — rugsėjo 12-14 d.d. Pavyzdžiui, liepos 9-10 d.d. pirmininkaujantis tikino beveik kiekvieną liudininką, esą R. Ragaišis apgaudinėjęs juos, imdamas už pagamintus akinius kelis kart brangiau. Tai ryškus teisėjo Ivanausko bandymas nustatyti liudininkus prieš R. Ragaišį ir išgauti norimus parodymus. Pirmininkaujantis po liudininko A. Verbicko parodymų gerai žinojo, kad R. Ragaišio pagamintų akinių stiklų vertė tikrai 3-4 kartus didesnė. Liepos 10
130

d. teisėjas Ivanauskas kreipėsi į liudininką Vitkauską. „Ragaišis tvirtina, kad supirko apie 70 rėmelių." R. Ragaišis niekada netvirtino jog supirkęs tiek rėmelių, tuo labiau pas Vitkauską. Tik išgirdęs kategorišką liudininko paneigimą, pirmininkaujantis pasitaisė: „Ne pas jus."

    Rugsėjo 12 d. teisme sužinojome, kad R. Ragaišiui inkriminuojama jau ne 70 akinių rėmelių supirkimas (tariamai spekuliacijos tikslais), o tik 41. Ivanauskas optikos vedėję liudininkę Karolienę tardė: „Teisiamasis sako, kad jis supirkęs 41 akinių rėmelį." Tai vėl sąmoningas liudininkų klaidinimas. Karolienei paaiškinus, kad R. Ragaišis pirkęs iš jos ne daugiau, kaip du rėmelius, Ivanauskas išsisuko: „Ragaišis tiek rėmelių galėjo pirkti kitoj parduotuvėj." Keletą panašių BPK pažeidimo faktų nurodysime vėliau.

    Pirmojo teisminio tardymo metu nė vienas liudininkas neparodė, kad iš R. Ragaišio būtų pirkęs atskirai linzes. Ekspertė šimkūnienė, nors spaudžiama ir prokuroro ir teisėjo, aiškino esanti įsitikinusi, kad dauguma iš R. Ragaišio klijentų paimtų 9 akinių stiklų neabejotinai ne fabrikinės gamybos, o likusių sunku nustatyti — galėjo tuos stiklus pats pagaminti, galėjo nupirkti optikos parduotuvėje. Ir teismui buvo aišku, kad R. Ragaišio veiksmuose jokiu būdu negalima įžiūrėti spekuliacijos t.y., nė vieno pirkimo ir perpardavimo fakto. Tačiau prokurorui išreiškus nepasitikėjimą ekspertės Šimkūnienės išvadomis (tiksliau, nerasdamas jos išvadose pritarimo kaltinimo versijai) pirmininkaujantis perdavė bylą naujam tardymui, primetęs R. Ragaišiui naują kaltinimą — privačiai įmoniška veikla (LTSR BK 161 str.). Teisėjas negalėjo nežinoti LTSR BK 161 str. komentarų, kurie kategoriškai tvirtina: „Vien socialinės įmonės patalpų, įrengimų panaudojimas privatiems užsakymams atlikti negali būti laikomas valstybinių, kooperatinių ar kitų visuomeninių fondų panaudojimu." Vadinasi, kaltinimas LTSR BK 164 str. II d. atkrito teisminio tardymo metu, o 161 str. I d. net formaliai negali boti iškeliamos.

    Rugsėjo 12 d. R. Ragaišio „bylą" ėmė svarstyti tos pačios sudėties teismas. Tik tarėja buvo pakeista aktyvesniu teisėjo padėjėju Chienu. Čia paaiškėjo, kad LTSR VRM, nepasitikėdama lietuviais ekspertais, pasikvietė visus tris iš Baltarusijos: Miniec, Nechaj ir Veremeičik. Ekspertas Miniec buvo gana objektyvus, abi ekspertės neslėpė, kad jų simpatijos teismo pusėje. Tačiau ir tos buvo priverstos prisipažinti, kad ekspertizės metu tardytojas jas
131

suklaidinęs savo klausimais. Tardytojo ir vėl nedomino ekspertizei pateiktų linzių spalva, kaip pagrindinis požymis, leidžiąs nustatyti, ar linzes gamino pats R. Ragaišis, ar pirko. Kodėl taip elgėsi tardytojas Benetis? Išaiškėjus, kad linzės spalvotos, pagamintos iš kineskopo, veidrodžio stiklo (daugumos linzių spalva nekėlė jokios abejonės), R. Ragaišio „bylą" būtų reikėję nutraukti. Tačiau jis buvo suimtas ne objektyviai tiesai nustatyti .. .

    Netikėjome, kad antrasis teismas bus dar tendencingesnis. Prokuroras, o ypač teisėjas, įžūliai „spaudė" iš liudininkų reikiamus parodymus. Deja, jiems nesisekė. Ir vėl nė vieno fakto, paliudijančio tardymo versiją, esą R. Ragaišis spekuliavęs akinių rėmeliais ir stiklais.

    Tada teisėjas ėmė bauginti liudininkus, štai vienas faktas. Rugsėjo 12 d. liud. Štukėnas parodė, kad R. Ragaišis paprašęs už pagamintus akinius 12 rub., tačiau jis atsidėkodamas davęs 15 rub. Teisėjas Ivanauskas užsipuolė liudytoją už tariamą parodymų keitimą: atseit parengtinio tardymo metu Štukėnas aiškiai pasakęs, kad 15 rub. paprašęs pats R. Ragaišis. Ivanauskas apkaltino liudytoją melagingų parodymų davimu. Teko įsikišti advokatui ir perskaityti tą tardymo protokolo vietą, kurios „nepamatė" teisėjas, ir kur liudytojas Štukėnas patikslina, kad R. Ragaišis tikrai prašęs ne 15, o 12 rub. šitaip akivaizdžiai teisėjo Ivanausko tendencingumas dar kartą buvo įrodytas.

    Prokuroras ir teisėjas stengėsi įrodyti, kad akinių įsigijimo problema esanti ne tokia opi, kaip tvirtino optikai ir liudytojai. Tam tikslui ir buvo pakviesti ekspertai iš Baltarusijos. Jie įrodinėjo, kad akinių užsakymai vydkomi labai greitai — per 2-3 savaites. Prokuroras triumfavo. Anot jo, Baltarusija ir Lietuva yra TSRS respublikos, todėl ir aprūpinimas čia analogiškas. Ar tai tiesa? Pavyzdžiui, Lietuvoje dar galima nusipirkti pieno, sviesto, mėsos, kai tuo tarpu baltarusiai šių produktų ieškoti su maišais braukia į kitas respublikas, tame tarpe ir į Lietuvą. Kur čia aprūpinimo analogija? Kita vertus baltarusės ekspertės dirba spec. optikos parduotuvėje, o „specklijentai" ir Lietuvoje viskuo aprūpinami . . .

    R. Ragaišiui inkriminuojama 9 akinių padarymas. Už juos jis ėmė nuo 7 iki 15 rub. Tik už vienintelius akinius paėmė 18 rub. Liudininkė Portnova parodė, kad R. Ragaišis už jos akinius paėmė
132

apie 8 rub. Išsitraukusi iš kišenės Lenkijoj pirktus akinius, analogiškus, ji patvirtino, kad ten parduotuvėje ji sumokėjusi 32 rub. Teismo salėje kilo ovacijos . . . Priminsime, kad Maskvoje tokie pat akiniai juodojoje rinkoje vertinami nuo 60 iki 70 rub. Net jeigu teismas būtų įrodęs nors vieną atvejį, kad akinius Romas perpardavė — spekuliantu jo vis tiek nebūtų galima apšaukti.

    Šių faktų akivaizdoje teismas griebėsi naujos taktikos — teismo proceso vilkinimo. Teisminis tardymas užsitęsė tris dienas. Tuo siekiama įrodyti tariamą teismo suinteresuotumą objektyviai išaiškinti tiesą. Negudrus manevras! Be to, per daug negudriai realizuotas. Pavyzdžiui, rugsėjo 14 d. nuo 10,30 iki 12.00 vai. Ivanauskas įrodinėjo, kad R. Ragaišis per pusantro mėnesio, dirbdamas viršvalandžius, negalėjo pagaminti 12 akinių stiklų, reikalaujančių 4 darbo valandų. Romas sutiko, kad jis sunaudojęs 48 vai. ar net daugiau. Paskaičiavus išėjo, kad per vieną darbo dieną, reikėjo išdirbti 1,5 vai. Kartais jis dirbęs rytais, pietų pertraukos metu, o kartais po darbo. į dirbtuvę užeiti jis turėjęs teisę kiekvieną dieną. Tačiau teisėjas, prokuroro padedamas, įtikinėjo, kad tai neįmanoma. Ekspertas Miniec sutiko, kad vienai linzei pagaminti sugaištama maždaug 4 vai., ir R. Ragaišis per tiek laiko galėjęs nesunkiai pagaminti 12 linzių. Teisėjas vaizdavo, kad jo tai neįtikina. Susidarė įspūdis, kad teisėjas su prokuroru siekė nuvarginti teisiamąjį ir gynėją, išvesti iš pusiausvyros salėje sėdėjusius R. Ragaišio draugus ir užtęsti procesą.

    Protestuodami prieš tokį teisėjų elgesį, dalis teisiamojo draugų apleido salę. Teismas buvo vėl atidėtas ketvirtai dienai — rugsėjo 17-ajai.

    Liepos 9-10 d.d. teismo salėje matėsi KGB grupė čekistų, papulkininkis A. Žalakauskas. Rugsėjo 12-14 d.d. grupelė čekistų vėl slankiojo koridoriais, štai kas labiausiai suintersuoti Ragaišio „bylos" baigtimi! Jie ir nusprendė šio Lietuvos patrioto likimą.

    Suprantama KGB pateko į keblią padėtį. Spekuliacijos fakto juridiškai neįrodysi. Teisti už tai, kad žmogus valdiškais įrankiais pagamino 12 akinių stiklų, turbūt net Ivanauskas ir Januitis neišdrįs.

    Tiek mums, tiek ir teisėjams aišku, kad Romas Ragaišis nenusikalto nei moraliniams, nei juridiniams įstatymams. Tačiau mes neabejojame, kad Romas bus nuteistas, pamynus elementa-
133

riausius teisės ir teisingumo principus. Dar neteko girdėti, kad bylos  su politine  potekste  tarybinis  teismas būtų ką nors išteisinęs. Tačiau, kaip besibaigtų šis teisminis farsas, nuosprendis bus paskelbtas ne Romui Ragaišiui, o pseudojusticijai.
    Vilnius, 1979 m. rugsėjo 15 d.
R. Ragaišio draugai ir bendraminčiai
(Pasirašė apie 50 asmenų.)
Teisminių kalbų fragmentai.

    Prokuroras Januitis kalbėjo, kad R. Ragaišio veiksmai kvalifikuotini ne eiline spekuliacija, bet versliška spekuliacija.

    Visos optikos parduotuvės aprūpinamos visų rūšių stiklais. (Balsai salėje prokuroro adresu: „Begėdis", „Niekšas!"
    Prokuroras pareikalavo 3,5 metų laisvės atėmimo.

    Advokatas V. Viktorovičius (maskvietis) ramiai ir įtaigiai gynė kaltinamąjį. R. Ragaišis dirbęs akinius atvirai ir tardymas galėjęs viską ištirti. Pats tardymas tęsėsi net 6 mėn.! ... R. Ragaišis ne spekuliantas, nes per 5 metus teturėjo vos 300 rub. pelno. Žmonės kreipėsi pas jį, nes parduotuvėje reikiamų akinių negalėjo gauti. Nei vienas asmuo jam nepriekaištavo, o daugelis buvo net dėkingi. Teismas iš esmės remiasi B. Kalko parodymais, o šio liudytojo parodymai prieštaraujantys, todėl 236 rub. reikia iš bylos išbraukti.

    Ekspertai, pakviesti iš Baltarusijos, nesupažindinti su ankstesnio eksperto išdava.
    Byloje daug epizodų, kur R. Ragaišis neturėjo jokio pelno.
    Baigdamas kalbėti, advokatas paprašė teismą R. Ragaišį išteisinti.
    Po advokato kalbos salėje kilo audringi plojimai.

    Kaltinamasis R. Ragaišis paskutiniame žodyje sakė, kad iš savo verslo nepraturtėjęs — neįsigijęs net kooperatinio ar komunalinio buto. Kratos metu rasta per 400 rub. — tai visos vedybinio gyvenimo santaupos.

    — Kam aš padariau blogo? — klausė Ragaišis. — Ar pakenkiau valstybei, jei žmonėms gražinau sveikatą?
134
Ištraukos iš nuosprendžio
Baudž. byla Nr. 1-2-351/79
N u o s p r e n d i s
Lietuvos TS respublikos vardu
1979 m. rugsėjo mėn. 17 d. Vilnius.
 
    Vilniaus m. Lenino rajono 1. teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio 1. teisėjo Č. Ivanausko ir 1. tarėjų; S. Blinstrubo, M. Chieno, sekretoriaujant Kvietkuvienei, dalyvaujant prokurorui A. Januičiui, vertėjui K. Kanišauskienei, ekspertams: Nechai, L. Veremeičik, P. Minec, gynėjui adv. V. Viktorovičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Ragaišis Romaldas — Juozas, Zigmo s. gimęs 1942 m. sausio 21 d. Lazdijų raj. Vidzgailų km., lietuvis, TSRS pilietis, n/p, turintis vidurinį išsilavinimą, vedęs, karo prievolininkas, teistas: 1) 1961.V.26. LTSR Aukščiausiojo teismo pagal TSRS STP 1958.12.25 d. Jsako 7 str. 1 d. ir 9 str. 4 m. laisvės atėmimo — teistumas išnykęs. 2) 1978.9.4. d. LTSR Aukščiausiojo teismo pagal LTSR BK 189 str. 6 mėnesiams pataisos darbų darbavietėje; dirb. Vilniaus miesto medicinos technikos remonto įmonėje optiku-meistru, gyv. Vilniuje, Margytės 19a bt. 6. kaltinamas pagal LTSR BK 164 str. 2 d. ir 161 str. 1 d.

    Išnagrinėjęs bylą, liaudies teismas nustatė:

    R.-J. Ragaišis, turėdamas tikslą pasipelnyti, įvairiose optikos parduotuvėse supirko 27 akinių rėmelius 88 rub. 50 kap. sumai bei 55 akinių linzes bendrai 30 rub. 3 kap. sumai. Įstatęs į akinių rėmelius „Nensi-I", kurių kaina 4 rub. 2 užtamsintas VDR gamybos akinių linzes, kurių kaina po 0,46 rub. už vieną, pardavė akinius V. Gyazdauskaitei už 15 rub., turėdamas 10,08 rub. pelną . . .

    . . . Apklaustas teisiamuoju R. Ragaišis kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis tikrai įvairiose optikos parduotuvėse yra supirkęs didesnį kiekį importinių akinių rėmelių, tačiau visus juos supirkęs savo reikalams, o taip pat norėdamas padėti savo draugams, artimiesiems ir pažįstamiems. Linzių akiniams jis niekada nesupirkinėjo perpardavinėjimo tikslais.
135

    . . . Tvirtai įrodyta teisiamojo spekuliacinės veiklos apimtis nesudaro stambaus masto ir įrodytoje teisiamojo veikloje nėra versliškumo požymių, dėl ko teisiamojo veikla kvalifikuotina pagal LTSR BK 164 str. 1 d. . . .

    Vadovaudamasis LTSR BPK 331-333 str., str., liaudies teismas nusprendė:

    Ragaišį Romaldą-Juozą, Zigmo s., pripažinti kaltu pagal LTSR BK 164 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę — 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto rėžimo pataisos darbų kolonijoje.

    Bausmės atlikimo laiką skaičiuoti nuo 1979 m. sausio mėn. 9 d.

*    *    *

VIKTORAS PETKUS
Kovotojas už žmogaus teises

    Viktoras Petkus gimė 1930 m. Raseinių raj. Aleksandrų km. giliai tikinčių lietuvių valstiečių Antano ir Veronikos Petkų šeimoje, kurioje be Viktoro dar augo trys sūnūs (Petras, Česlovas ir Jonas, kuris mirė tesulaukęs 18 m.).

    Gimtoji sodyba dar ir šiandien stovi ant gražaus Alojės upelio kranto. Iki karo sodybos kieme stovėjo didelis medinis kryžius, prie kurio mažasis Viktoras Gegužės ir birželio mėn. paruošdavo altorėlį. Kaimo jaunimas rinkdavosi į Petkų sodybą „mojinėms", kurioms vadovavo Viktoras. Jis už savo vienmečius buvo daugiau išprusęs, pasiskaitęs, nes, artimųjų žodžiais tariant, net ir valgydamas nesiskyrė su knyga.

    V. Petkus mokėsi Minionių pradinėje mokykloje, kurią baigė 1940 m. Vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Buvo veikliu šios mokyklos ateitininkų pirmininku.

    Šiuo laikotarpiu jis gyveno Raseiniuose pas tetą Petrutę, kuri jį globojo ir leido mokytis.

    Praūžus karui, dėl sunkių materialinių sąlygų 1944/45 m.m. mokytis jis negalėjo. Sekančiais metais Viktoras vėl grįžta tęsti mokslo į Raseinius. Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. areštuojamas. Nuteisiamas laisvės atėmimu penkeriems metams. Kalinamas Vladimiro ir kituose kalėjimuose.
136

    Atlikęs bausmę, grįžta į tėviškę, prisiglaudžia vėl pas tetą Petrutę. 1954 m. eksternu išlaiko egzaminus ir gauna brandos atestatą. Tais pat metais ruošiasi stoti į kunigų seminariją, tačiau grįžus iš kalėjimo parapijos klebonas atsisako duoti rekomendaciją. 1956 m. V. Petkus atvyksta į Vilnių ir įstoja į Vilniaus universiteto lietuvių k. ir literatūros fakultetą. Netikėta liga (nespecifinis sąnarių uždegimas) greitai prikausto prie lovos. Draugams padedant, gydosi, liga nugalima, bet studijos nutrauktos.

    1957 m. po garsiųjų Vėlinių Rasų kapuose už aktyvią patrijotinę veiklą studentų tarpe V. Petkus areštuojamas. Nuteisiamas septyneriems metams. Kalinamas Irkutsko, Vorkutos lageriuose.

    1959 m., nesulaukus sūnaus miršta motina.

    V. Petkus, atlikęs antrąją bausmę, 1965.XII.25 d. grįžta į Lietuvą suvargęs, bet ryžtingas, užsigrūdinęs. Apsistoja Vilniuje. 1966 m. miršta tėvas. (Abu tėvai, brolis, dėdės ir tetos palaidoti Raseinių kapuose.).

    1966 m. V. Petkus pradeda dirbti Vilniuje universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 m. organizuojama medicinos fak. darbuotojams ekskursija į Rygą. Brolių kapuose, pasinaudodamas proga, taria ekskursantams „žodį", už kurį tenka palikti universitetą. Pereina dirbti į liaudies meno draugiją buhalteriu, tačiau netrukus ir iš čia turi pasitraukti, o „Vakarinių naujienų" laikraštyje pasirodo sarkastiškas straipsnis. Kurį laiką negauna niekur jokio darbo. Įsidarbina zakristijonu šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų įsakoma ir iš čia pasitraukti.

    Nežiūrint visų neteisybių ir gyvenimo sunkumų V. Petkus gyvai domėjosi visuomeniniu gyvenimu: nuolat jį buvo galima matyti įvairiuose minėjimuose, koncertuose, paskaitose. Mėgo literatūrą, muziką, meną. Jis gausiai prenumeravo spaudą, Lietuvos rajonų laikraščius, sudarė visų Lietuvos poetų, išspausdinusių bent keletą savo eilėraščių, kartoteką. Turėjo didelę asmeninę biblioteką su daugeliu senų vertingų knygų. V. Petkus fenomenalios atminties žmogus. Jis galėjo ekspromtu kalbėti literatūros, istorijos, bažnytinės istorijos, filosofijos temomis, cituojant  ištisus  literatūrinius  tekstus.  Visą  savo  laisvalaikį
137

skirdavo knygai. Dėl jo didelės erudicijos besimokantis jaunimas gausiai jj lankydavo.

    1975 m. jis įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje. Jo pareiga — sterilinti, surinkti ir paruošti darbui dirbtinio inksto aparatą. Jo darbu skyriaus personalas patenkintas. Jis buvo laikomas sąžiningu, išsilavinusiu darbuotoju.

    Tuo laikotarpiu kūrėsi Helsinkio susitarimų žmogaus teisėms ginti Lietuvos grupė. Vienu aktyviausiu jos nariu tampa V. Petkus. Nieko nebodamas, visas pastebėtas gyvenimo neteisybes kelia viešumon.

    1977 m. rugpiūčio mėn. 23 d., bevykstant su grupės dokumentais į Maskvą, jis buvo suimtas, padaryta bute krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemaža grupės dokumentų, pogrindinės spaudos.

    Primetant išgalvotus kaltinimus, 1978 m. liepos 10-14 d.d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: tris metus kalėti sustiprinto rėžimo kalėjime, septynis lageryje, penkis — tremtyje. Po teismo „Tiesa" išspausdina melagingą straipsnį.

    V. Petkus iš Vilniaus buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą (jame anksčiau buvo kalėjęs trejus metus), vėliau pervežtas į Čistopolį.

    Rusijos sustiprinto rėžimo kalėjimuose kaliniams leidžiama: vieną valandą per parą pasivaikščioti kieme, per mėnesį parašyti vieną laišką, per šešis mėnesius gauti vieno kilogramo banderolę, kurioje tegali būti siunčiami tik sausainiai ir dvi valandas griežtoje sargybinių priežiūroje pasikalbėti su artimiausiais šeimos nariais.

    Vladimiro miesto vardas į istorijos puslapius įrašytas ne vien kaip kultūros, gynybos bei meno židinys, bet ir kaip tauriausių žmonijos veikėjų, šviesiausių protų kalinimo vieta.

    Atokiau nuo vienos pagrindinių miesto gatvių, ant kalnelio boluoja mūriniai namai. Juos nuo gatvės skiria senas klevų parkas. Atrodo, tokia jauki ir romantiška miesto vietelė. Niekas neįtartų, kad už šimto metrų kunkuliuoja nematomų kančių versmė, kad žemėje įruoštose kamerose priversti vegetuoti dažnai nekalti žmonės. Tai čia įsikūręs garsusis Vladimiro kalėjimas. Išorėje — jokio kalėjimo ženklo, jokio užrašo nė rodyklės nematyti. Tik uniformuotų žmonių srautas, vykstąs rytais į darbą, parodo nuo parko pusės kuklias duris, kurias pravėrus jau iš karto pasigirsta geležinių durų, automatinių spynų žvangesys,
138

matosi ginkluoti budintieji, pajuntama sunki, slegianti kalėjimo atmosfera.

    Patekęs antrą kartą į šį kalėjimą V. Petkus kalinių gyvenimą taip apibudino: „Jau atsidūriau paskyrimo vietoje. Dairaus aplink. Čia kai kurie žmonės jau seni gyventojai. Ir jie man primena pavasarį rūsyje blausius bulvių daigus. Ne tik iš veido, bet ir vidiniu pasauliu. Jiems laikas sustojo. Kokie svarbūs įvykiai sukrėtė pasaulį per šį laiką? Kiek didžių žmonių pasitraukė iš gyvenimo? Kiek išėjo iš spaudos įdomių knygų? Kokių mokslinių atradimų padarė mokslininkai savo laboratorijose? Nieko apie tai jie nežino. Istorijos pulsas jiems liovėsi plakęs staigiai, kaip kad sustoja neužsuktas laikrodis. Juos įmetė į gilų šulinį ir užmiršo. O viršui apie šio šulinio rintinį bėgiojo vaikai, švietė skaisti saulė, augo žolė, mylėjosi žmonės. Bet jie nematė, kaip viskas vyksta, o tai yra tas pat lyg ir visai nieko nebūtų. Dabar ir aš esu įstatytas šitų žmonių gretose ... Ir prisimenu žmones tokiose pačiose aplinkybėse tik prieš trisdešimt metų. Tada mes buvome jauni . . . Ir tie anie buvo neapsakomai gražūs, ir jų grožio niekas negalėjo užtemdyti, nei pralenkti . . . šiandien jau ne tas, nes per daug metų slegia manuosius pečius. Ir todėl jaučiuosi kaip dykumoje."

    Apie gyvenimą už šių mūrinių sienų jis taip rašė: Senieji šio pasaulio gyventojai moko mane:

    — Tu galvoji, kad turi čia kokių nors teisių? Klausyk, biče, čia teises turi tik prižiūrėtojai. Jie tau gali paaiškinti ką reiškia teisės . . .

    Man dingtelėjo mintis, kad jie be reikalo taip neapkenčia prižiūrėtojų — juk yisi kalėjimo prižiūrėtojai yra taip pat kaliniai, nes beveik visą savo gyvenimą, kol dirba, praleidžia už akmens sienų ir grotų prikaustyti prie kito grandinės galo . . ."

    Ir vieną šaltą 1978 m. rudens dieną artimieji iš Lietuvos, atvykusieji aplankyti V. Petkaus, tikslindamiesi adresą, kreipiasi į šią lengvai surandamų namų budintįjį, prašydami pasimatymo su V. Petkumi. Budintysis mikliai praverčia ant stalo stovinčią kartoteką ir ramiai atsako, kad tokio kalinio šia neesą. Prašoma atidžiau peržiūrėti sąrašus ir speckalinių dokumentus, nes jei adresas atitinka vietą, tai ir kalinys turi čia būti. Budintysis pakviečia kalėjimo vyresnįjį, kuris iš karto atvykusius apiberia klausimais:

    — Parodykite, kur užrašytas jūsų ieškomas adresas?
139

    — Adresas trumpas —mintinai žinome.
    — Iš kur jūs jį gavote?
    — Laiške buvo nurodytas.
    — Parodykite laišką.
    — Mes jo neturime.
    — Kokio gi jūs ieškote kalinio?
    — Viktoro Petkaus iš Vilniaus.
    — Tokio čia nėra.
    — Mes tikrai žinome, kad jis čia yra.
    — Kaip tai „žinome"?
    — Išvykstant mums iš Vilniaus, buvo gauta telegrama, jog šiuo adresu priimti V. Petkui pasiusti pinigai.
    — Parodykite telegramą.
    — Nepasiėmėme.

    Kelių sekundžių tyla. Vyresnysis nueina ir greit grįžta su kalėjimo viršininko vienu pavaduotoju. Su juo vyksta panašus pokalbis, tik pabaigoje, nuolat tvirtinant, kad tokio kalinio neesą, paprašome jį gražinti 50 rublių.

    Pavaduotojas V. Petkaus artimuosius nusiveda į savo kabinetą ir tik po ilgų įrodinėjimų pripažįsta, kad toks kalinys esąs.

    Tos dienos ieškojimo rezultatas — trumpas pokalbis su Viktoru, tarpininkaujant kareiviui. Patariama atvykti sekančią dieną, kai busiąs pats kalėjimo viršininkas, — gal leisiąs ir pasimatyti.

    Ankstus rytas. Nesuprantama medžių kalba šnara klevai. Vėl pažįstamos slaptosios durys ir automatinių durų žvangesys. Kelios laukimo valandos. Gaunamas leidimas pasikalbėti su kalėjimo administratoriumi. Dar laukiama.
Pagaliau atsiranda nuoširdžių žmonių, kurie pasako, kad vakar vakare iš Vladimiro buvo išvežtas. (Vėliau tuo įsitikinome.).

    Šiuo laikotarpiu Viktoras rašė: „Kiekvienam žmogui žemėje paruoštos ir rožės ir usnys. Aš turbūt tam ir išvydau pasaulį, kad mane pultų mūsų amžius — vertelgų amžius. Aš žinau, kad niekam ir už jokia kaina negalima pardavinėti savo jausmo gėriui ir blogiui, tiesai ir melui, teisybei ir neteisybei. Nejaugi žmogus negali turėti savo proto ir savo širdies? Ir dėl to aš pakeičiau dar ir ne tokius praradimus . . ."

    „Ir kreipiuosi į savo Mokytoją: „Tu keiki mane. Aš žinau, kad nesu Tavęs vertas, bet aš visa širdimi noriu būti bent truputį
140

panašus į Tave, kad neprarasčiau Tavęs kai baigsis šis gyvenimas ir visas rūkas išsisklaidys . . ."

    Pradėjus kristi snaigėms, pasirodė naujas nekantriai lauktas V. Petkaus adresas: Tatarskaja ASSR 422950, Čistopolj UE-148 ST-4.

    Kur Volga ir Kama sulieja savo vandenis, ten tvyro jūros didžiulis vandens plotas. Jo vienoje pusėje dunkso įlankom įlankėlėm išmarginta senoji Totorijos širdis — Kazanė; kitoje — viena kita mažų namelių gyvenvietė ir apie 70.000 įvairių tautybių gyventojų glaudžianti Čistopolė. Tai daugiausia dažytų medinių namų totoriškas miestas, tačiau totorių kalba mažai kur tesigirdi . . .

    Mieste yra laikrodžių ir kiti fabrikai, didelė universalinė parduotuvė, mokyklos, mečetė, cerkvė, viešbutis bei visiems gyventojams žinomas kalėjimas. Mieste mūrinių namų ne daug. Juose pagrindinės įstaigos. Kalėjimas taip pat įsikūręs netoli miesto centro esančiuose keliuose mūriniuose namuose. Juos supa aukšta medinė tvora, kuri beigiasi, kaip ir daugumos kalėjimų, spygliuotos vielos keliomis linijomis.

    Prie administracinio pastato kieme kalinių rankomis pastatytas naujas trijų aukštų mūrinis pastatas. Į kalėjimo teritoriją gali patekti tik patys artimiausieji kalinių šeimos nariai. Visiems atvykusiems laukiamuoju skiriamas šalia administracinio pastato esantis mažas totoriška ornamentika papuoštas, žaliai-mėlynai dažytas medinis namas. Jame būnant dar nejuntama geležinė kalėjimo atmosfera, dar galima su vienu kitu tarnautoju žmoniškai pasikalbėti. Tačiau spragtelėjus užraktui ir praėjus pro geležinius vartus į administracinį pastatą, kiekvienas žmogus verčiamas tapti rašytų ir nerašytų įstatymų vergu. Gal dalinę išimtį sudaro tik vieno kalėjimo viršininko Vasilijaus Stepanovičiaus kabinetas, kuriame pirmą kartą atvykusieji aplankyti savo artimųjų priimami gana kultūringai. Tai labai skiriasi nuo Vladimiro kalėjimo administracijos elgesio. Žinoma, ir čia tik pirmą kartą atvykus, nes vėliau — viešpatauja vien trumpasakė įsakanti kalba.

    Nuo laukiamojo kaliniams skirtų pastatų nesimato, nes juos užstoja ilgas dviaukštis administracijos namas. Kalinių pastatus galima- šiek tiek pamatyti užėjus iš kitos pusės, iš apleistos, piktžolėmis apaugusios aikštelės.
141

    Užpildžius reikiamus dokumentus, juos patikrinus, gaunamas ženklas praeiti pro geležinius vartus į administracijos pastatą.

    Prieš pasimatymą tenka išklausyti majoro politiniams reikalams kabinete instruktažą, kurio pagrindinės mintys tokios: kalbėti tik rusiškai: jei bus ištartas bent žodis sava kalba, bus duotas perspėjimas. Pasikartojus tautiniam pokalbiui — be įspėjimo nutraukiamas pasimatymas. Negalima kalbėtis politinėmis temomis, taip pat apie žmonių išvykimus bei atvykimus. Negalime kalbėti, klausinėti apie kitus kalinius bei kalėjimo gyvenimą. Absoliučiai nieko negalima perduoti ir panašiai. Taigi, pagrindinė pokalbio tema gali būti asmeniški reikalai, buitiniai klausimai. Nemažesnį draudimų sąrašą įsidėmi ir pats kalinys.

    Atvykusiems T. Petkaus artimiesiems buvo parodyta įeiti į pasimatymų kambarį. Tai nedidelė patalpa (3 m x 5 m) su pinučiais (papuoštu) mažu langu. Išilgai per visą kambarį stalas, kurio „kojos" ištisinė lenta — aklinai kambarį dalina pusiau. Virš stalo kambario erdvė iki pat lubų stiklais padalinta į šešias dalis — kvadratus. Ant stalo iš abiejų pusių stiklo telefonai (jei pro stiklą nesigirdi, galima jais pasinaudoti).

    „Įsikūrus" viename stiklo kvadrate, pro duris, esančias gale kambario, įėjo dviejų sargybinių lydimas Viktoras. Jam nurodė įeiti į priešingą stiklo ketvirtainį. Viktoras buvo apvilktas nudėvėta dryža, plaukai grynai nukirpti, veidas pablyškęs, gerokai pablogęs, tačiau laikėsi ramiai, santūriai, žvilgsnis buvo žvalus. Jis pamatęs atvykusius, galvos linktelėjimu pasisveikino ir maloniai nusišypsojo. Atsakant į pasveikinimą, jam buvo ištiesta gyvi iš Lietuvos atvežti žiedai, tačiau jų perduoti jam nebuvo leista. Tuomet jais buvo papuoštas iš vienos stiklo pusės stalas ir ant jų padėta tėvo kun. Karolio Garucko, gulinčio ligos patale ir jį aplankančių bendraminčių nuotrauka (ją parodyti ir palikti Viktorui leido kalėjimo viršininkas). Viktorui tai padarė nemažą įspūdį ir kaip jis išsireiškė, tai jam esanti didelė dovana. Savo bendradarbį jis prisiminė tokiais žodžiais „Dideliu netikėtumu man buvo apie Karolio mirtį. Niekada nepagalvojau, kad daugiau neteks su juo susitikti. Ir gyvai prisimenu paskutinį pasimatymą su juo. Amžina ramybė jam." (Paskutinį kartą jie matėsi teismo metu. — Red.).

    Po ilgoko, kartais alegoriško pokalbio apie tėvą kun. K. Garucką, jo gyvenimą, darbą, laidotuves, Viktoras domėjosi kitų
142

jo pažjstamų, bendraminčių, giminaičių gyvenimu. Klausinėjo apie Vilniaus universiteto jubiliejų, naujų knygų pasirodymą, pasikeitimus Bažnyčios gyvenime.

    Paprašius, kad jis apie save daugiau papasakotų, nurodė, kad kai nedirba, gali skaityti apie 10 vai. per parą. Dėl to buvo užsisakęs 30 vienetų laikraščių bei žurnalų, tačiau tegaunas tik tris. Jis žinąs, kad ne visi jo laiškai pasiekia adresatus. Patarė jam rašyti rusiškai, nes laiškai, rašyti lietuvių kalba, siunčiami į Vilnių patikrinimui. Dažnai „ilgame" kelyje dingsta. Iki naujų metų buvo gavęs tik vieną laišką, o turimomis žiniomis iš Vilniaus buvo parašyta ne mažiau dešimties. Naujametinius bei kalėdinius sveikinimus gavo sausio pabaigoje, šiuo metu iš kalėjimo leidžiama laiškus siųsti su įteikimo pranešimu, todėl į paskutiniuosius laiškus jau gaunama atsakymus. Jam pasiųstus pinigus bei banderoles gaunąs.

    Buvo aptarti naujos prenumeratos klausimai. Pasimatymo metu besikalbant, jei buvo paminima kokis nors vietovės, pavardės, vardas ar slapyvardis, — visa sargybinių buvo fiksuojama.

    Pokalbio minutėmis, rimties būsenoje Viktoro veide ryškėdavo kančios bei didelių pergyvenimų įspausti bruožai, veidas darydavosi liūdnas.

    Paklausus ką jis dirbąs, Viktoras tylėjo, tačiau už jį sargybinis atsakė: „Lengvą darbą". Paprieštaravus, kad tai nieko nepasaką žodžiai ir primygtinai reikalaujant, sargybiniai leido kalbėti jam pačiam. Viktoras paaiškino, kad iš mieste esančio laikrodžių fabriko atvežamos laikrodžių detalės, kurias reikia surūšiuoti, surinkti bei kitus smulkius darbus atlikti. Kameros apšvietimas šiam darbui nepritaikytas. Darbas varginantis. Darbo normų neišpildąs. Užklausus apie kameros draugo sveikatą, iš karto buvo gautas sargybinio įspėjimas, tačiau Viktorui pavyko perduoti, sunkiai sergąs. Klausiant, ar negalima pasiųsti vaistų, buvo atsakyta, jog administracija visiems pakartoja tokius žodžius: „Kuo turime tuo gydome."

    Atbuvus pusę bausmės kalėjime ar kolonijoje, kaliniui suteikiamos lengvatos, tačiau V. Petkui, kadangi paskirtas sustiprintas rėžimas, nors jau kalėjime išbūta pusė laiko, kalėjimo administracijos teigimu, jokios lengvatos nepriklauso.
143

    Baigiantis pokalbiui, dėkojo už aplankymą ir perdavė visiems, kas jj vienokiu ar kitokiu būdu prisimena, nuoširdžiausius sveikinimus. Paklaustas, kaip iš viso jie laikosi, atsakė: „Gyvename ir laukiame saulės iš jūros . . ."
K. Aurimas.

LIETUVIAI IR LENKAI

    Kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, reikėtų pradėti nuo 1325 metų, kai Gediminas išleido savo dukrą Aldoną už Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero. Bet kartoti istoriją, manau, nėra reikalo. Pradėsiu nuo vieno ryškiausių mūsų tautos istorijos puslapių — Nepriklausomybės atgavimo po pirmosios vokiečių okupacijos XX amž. pradžioje.

    Praeityje buvo didinga Lietuvos valstybė, žūtbūtinėje kovoje atrėmusi įnirtingų kryžiuočių puolimą. Praeityje buvo prieštaravimų ir intrigų draskoma Lenkijos karalystė. Apie šių šalių praeitį bene Adomas Mickevičius yra pasakęs: „Lietuvos istorija romantiška, Lenkijos istorija skandalinga." Praeityje buvo Liublino unija, sujungusi tokias nepanašias tautas: lenkai — impulsyvūs, sangvinikai, ambicingi, nevengia naujovių, garbėtroškos net iki liguistumo, o kad apgintų savo garbę kartais nesibiją net ir visai negarbingų poelgių; lietuviai santūrūs, flegmatiški, šiek tiek paslankūs, konservatyvūs, bet labai atkaklūs ir moka save ginti. Praeityje liko karaliaus Zigimanto Augusto testamento žodžiai: „Kiekvienas, kuris norės pasirodyti esąs niekingas nedorėlis ir dės pastangas, norėdamas atskirti, tebijo Dievo keršto, nes Dievas neapkenčia ir prakeikia tuos, kurie sėja neapykantą tarp brolių."

    Unija dirbo ne lietuvių, o lenkų naudai — lenkiškos dvasiškijos, taip pat lenkiškų mokyklų pagalba bajorija buvo taip sulenkinta, kad ji daugiau atstovavo lenkų, negu lietuvių tautą. Teisus buvo J. Kraševskis „Vytauto kovose" paties Vytauto lūpomis pranašavęs, kad „lenkų siurbėlė" įsikibs į Lietuvos kūną ir siurbs jos kraują, iki visai išsiurbus pames jį, kaip nereikalingą lavoną. O merdint bajoriškai Žečpospolitai romantikos mūsų krašte nerastum nė su žiburiu, bet užtat skandalų apsčiai.

    Lietuviškas išliko tik valstietis baudžiauninkas. Čia pasireiškė jo lietuviškas atkaklumas, bet tam padėjo ir tai, kad sulenkėjęs dvarponis jį nelabai laikė žmogumi, greičiau naminiu gyvuliu.
144

    Bet tas beteisis užguotas valstietis rado savyje jėgų iš savo tarpo iškelti saujelę šviesuolių, sugebėjusių visų pirmą išblaivinti Lietuvą, duoti jai į rankas lietuvišką knygą, tą knygą apginti nuo caro žandaro persekiojimo bei lenkų patyčių ir atvesti mūsų tautą į išsvajotą tikslą — Nepriklausomybę.

    Lietuvos padėtis laisvės priešaušrio metu buvo nepavydėtina: ekonomiškai kraštas atsilikęs, pramonė silpna, tauta mažaraštė, sumažėję tautos etnografinės sienos. Liublino unija šalies kūne paliko savo piktžaizdžių: sulenkėjo ištisi rajonai, kur anksčiau gyveno gryni lietuviai — pietų ypač pietryčių Lietuva, Kauno, Jonava, Kėdainių apylinkės. O apie miestus nebuvo nė kalbos — nebent tik iš žydo krautuvininko galėjai išgirsti lietuvišką žodį.

    1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos kaizeriai paskelbė nepriklausomos Lenkijos atstatymą. Lietuvos Nepriklausomybė buvo paskelbta tik už 16 mėn. pačių lietuvių, ir tuo metu niekas Europoje jos nepripažino. Tik vėliau ginklo jėga ji privertė pasaulį ją pripažinti, kaip įvykusį faktą. Atgimusi Lietuva jau 1919 m. turėjo gintis nuo vokiečių, bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Tuo tarpu lenkams gintis nereikėjo. Jie puolė. Puolė į rytus, puolė į šiaurę. Pilsudskininkų šūkis: „Nuo jūros iki jūros" reikalavo, kad visa Baltarusija, dalis Ukrainos, visa Lietuva ir vakarinė Latvija atitektų lenkams.

    1919 m. pavasarį įvyko pirmieji mūsų savanorių susirėmimai su lenkais. Lenkijos kariuomenė, puldama bolševikus, įsiveržė į Lietuvą ir užėmė pietinę jos dalį su Vilniumi. Nors oficialiai karas nebuvo paskelbtas, tarp abiejų kariuomenių prasidėjo susidūrimai. Lenkai visą laiką brovėsi gilyn į Lietuvą ir reikėjo labai daug pastangų, kad jie būtų sulaikyti.

    Lenkai Lietuvos vyriausybę ir kariuomenę laikė separatistais, norinčiais atsiskirti nuo savo „didžiosios tėvynės" Lenkijos. Tad jie norėjo sau susigrąžinti tai, kas, jų manymu, jiems teisėtai priklauso. Be to lenkus kurstė sulenkėję Lietuvos dvarponiai, pabėgę į Lenkiją ir stoję jai ištikimai tarnauti. Tačiau bene svarbiausią lenkų veržimosi į Lietuvą priežastis, neaiškus Gdansko likimas. Baigiantis karui, šis uostas buvo paskelbtas laisvu miestu ir tik ateitis turėjo parodyti, ar jis bus paskirtas lenkams, ar liks vokiečių rankose. Jei įvyktų pastarasis atvejis, Lenkija galėjo likti be išėjimo į jūrą. Todėl kad ir nedidelis Lietuvos pajūrys lenkams buvo labai naudingas.
145

    Beje, pastaroji priežastis, nors ir prieš lenkų norus, labai pasitarnavo Lietuvai. Mat, pasibaigus karui, Klaipėdos ir jo krašto likimas niekam nekėlė abejonių, šį kraštą jau 700 metų valdė vokiečiai, o lietuvių pretenzijų tuo metu niekas Europoje nepaisė. Viename Tarybų Sąjungos posėdyje lenkų atstovas pasiūlė Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos, nes pusė to krašto gyventojų — lietuviai. Gal lenkai ėmėsi to skatinami bolševikų jausmų mūsų tautai? Viskas paaiškinama daug paprasčiau — niekas Lenkijoje neabejojo, kad „mužikiša" Lietuva neišsilaikys ir anksčiau ar vėliau ji atiteks Lenkijai. Tokiu būdu lenkai gautų neužšalantj Klaipėdos uostą, turintį susisiekimą su Lenkija geležinkeliu ir ypač Nemunu. Prancūzijos delegatai lenkų pasiūlymą parėmė, ir Klaipėda buvo paskelbta laisvu miestu — freištatu (žr. R. Žiugžda, „Po diplomatijos skraiste"). Bet lenkai apsiriko: jie neįvertino lietuvių ryžto ir atkaklumo. Lietuva liko lietuviška, o Klaipėdos klausimą po daugelio posėdžių, svarstymų, po daugelio intrigų, kurstymų ir vilkinimų, patirtų iš Lietuvos nedraugų, lietuviai 1923 m. išsprendė ginklu. Priešingai lenkų lūkesčiams — Klaipėda liko lietuviška.

    Kadangi Lietuvoje padėtis buvo nestabili, lenkai siekdami ją pasiglemžti, 1919 m. visą mūsų kraštą buvo apraizgę tankiu lenkų karinės organizacijos — POW tinklu. Jos tikslas — sukelti Lietuvoje sukilimą ir, tuo pasinaudojus, pasišaukti lenkų kariuomenę. POW narių buvo ir tarp civilių gyventojų, ir kariuomenėje, ir net Lietuvos vyriausybėje. 1919 m. rugpiūčio 27-28 d.d. peoviakai supjaustė beveik visas Lietuvos telefono ir telegrafo linijas. Kokią svarbią karo metu ši akcija turi, turbūt aiškinti nereikia. Jauni energingi lietuviai karininkai, nepasitikėdami nei vyriausybe, nei savo vadovybe, kurių sudėtyje jie spėjo esant peoviakų, padarė sąmokslą. Jie slaptai suėmė žymiausius POW veikėjus. Tai įvykdė Kauno komendantūros mokomoji kuopa, vadovaujama J. Bobelio. Beje, reikia pridurti, kad šiame sąmoksle aktyviai dalyvavo du liūdnos atminties veikėjai: poetas Liudas Gira ir Kauno komendantas Juozas Mikuckis (žr. Savanorių žygiai, I. t. 1937, Kaunas). Dieve, kaip laikas keičia žmones! Ir kas tuomet galėjo pagalvoti, kad praėjus 21 metams, pirmasis apsiputojęs savo poemose ir eilėraščiuose liaupsins patį kruviniausią rėžimą, tekusį mūsų kraštui o antrasis, patekęs į čekistų nagus, bus tarybinio „klasiko" Gudaičio,Guzevičiaus užverbuotas
146

— pasiustas į Vakarus, ir išduos daug pokario meto partizanų bei pogrindininkų ir iki pat mirties ištikimai tarnaus čekistams — savo tėvynės duobkasiams (žr. Mikuckis „šioje ir anoje pusėje", Vilnius).

    Areštuoti poeviakus buvo maža. Reikėjo kaltės įrodymų, o jų nebuvo. Sąmokslininkams padėjo lietuvė patrijotė, vieno Vilniaus lenkų karininko žmona. Sužinojusi, kur slepiami Kauno POW archyvo dokumentai, ji davė. žinią į Kauną. Nurodytu adresu padarius kratą, buvo rastas visas archyvas, ir šis širšių lizdas buvo išdraskytas, šių ryžtingų veiksmų dėka mūsų jaunoji respublika, vos bandanti atsistoti ant kojų, išvengė mirtino smūgio.

    1920 m. liepos mėn. lenkams traukiantis nuo puolančių bolševikų, Vilnius atitenka Lietuvai. Bet lenkams atsigavus bolševikai buvo priversti trauktis. Juos bevydami, lenkai vėl pradėjo veržtis į Lietuvą. Po įnirtingų susidūrimų ir skaudžių pralaimėjimų spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Vilnius ir jo kraštas atiteko Lietuvai, o Lenkija pasižadėjo Lietuvos nebepulti. Bet praėjus tik dviem-dienom, į mūsų kraštą įsiveržusi generolo Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių ir pasuko į Kauną. Tačiau ties Giedraičiais ir Širvintais lenkai buvo sutriuškinti ir pradėjo trauktis. Bet įsikišus Tautų Sąjungos kontrolės komisijai, kuriai vadovavo prancūzų pulk. Šardinji, karo veiksmai buvo sustabdyti. Lietuva tikėjosi, kad Tautų Sąjunga Vilnių grąžins Lietuvai, bet deja, tai buvo tik svajonė . . .

    Šiais įvykiais tarp lietuvių ir lenkų baigėsi, naudojant šiuolaikinę terminologiją, karštasis karas ir prasidėjo šaltojo karo laikotarpis.

    Lenkai jokiu būdu negalėjo patikėti, kad Lietuva pati, be jų, lenkų pagalbos išsilaikys. O Vilnių ta „merdinti" Lietuvos valstybė turės užmiršti, nes jai ir be Vilniaus bus apsčiai bėdų. Bet įvyko visai ne taip, kaip lenkai tikėjosi: Lietuva kasmet vis stiprėjo, vis labiau augo jos autoritetas, o Vilniaus ne tik nepamiršo, bet vis atkakliau reikalavo grąžinti. Lenkai susidūrė su nepaprastu lietuvių atkaklumu ir vieningumu Vilniaus reikalu. Lietuviai be perstojo kėlė į viešumą Vilniaus klausimą: ir spaudoje ir Tautų Sąjungoje, ir Hagos teisme, ir visur, kur tik jų balsą išgirsdavo kitos šalys. O apie diplomatinių santykių užmezgimą, kaip to reikalavo Lenkija, nebuvo nė kalbos. Išvesti iš kantrybės lenkai ne kartą imdavo šaukti: „Marsz do Kovna". Neperdėdamas
147

galiu tvirtinti, kad per visą tarpukario laikotarpį Lenkija nė su vienu kaimynu neturėjo tiek bėdos, kiek su Lietuva.

    Nepriklausoma Lietuva nebuvo labai vieninga ir vienalytė — netrūko ir partijų rietenų, ir kovos už valdžią, bet vienas faktorius jungė visas partijas ir grupuotes — siekimas atgauti Vilnių, šis siekimas vertė nepakęsti lenkų, veržtis į kovą su jais. Netruko čia ir šovinizmo, bet jo apsčiai buvo ir pas lenkus.

    Tvirtindamas, kad tik dėl Vilniaus lietuviai neapkentė lenkų, būčiau neteisus. Lenkai visomis teisybėmis ir neteisybėmis stengėsi prasibrauti į didžiųjų Europos valstybių tarpą, valstybių, kurtos mažesniems kaimynams gali primesti savo įtaką, diktuoti savo valią. Bet lietuviai ir ne tik lietuviai, laikėsi nuomonės, kad Lenkija yra tik nemaža valstybė, kad tautos didybę liudija ne gyventojų skaičius, ne jos nepasotinami apetitai kitų tautų atžvilgiu, ne jos išpūstas „honoras", o tai ką ji davė pasauliui, jo kultūrai. Lenkai pasauliui davė tik Koperniką. Žymiausias lenkų poetas Adomas Mickevičius save kildino iš lietuvių; žymiausias lenkų kompozitorius Šopenas buvo kilęs iš Prancūzų: žymiausias lenkų dailininkas Mateika buvo čekas. Tad ar galima lenkus statyti greta vokiečių, prancūzų, anglų ar net italų?

    Pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai buvo nukreipti į Lenkiją ir galutinai sunaikino legendą apie lenkų tautos galybę. Didi tauta negalėtų atiduoti savo krašto tik per 14 dienų. Didi tauta priešintųsi ilgiau. Juk agresorius buvo tik du kartus didesnis už auką.

    Bėgo lenkų kariai ir į Lietuvą, gelbėdamiesi nuo vokiečių persekiojimo. Bet lietuvis karys, vesdamas internuotus lenkų kariškius, jau nebeturėjo širdyje pykčio. Jis jautė, kad karo audra, nušlavusi Lenkiją gali užplūsti ir Nemuno šalį . . .

   
Laisva Lietuva devyniems mėnesiams atgavo Vilnių ir jo kraštą dar labiau sulenkėjusį, negu prieš pirmąjį pasaulinį karą, bet džiaugsmas buvo neilgas. Toliau įvykiai klostėsi pagal Pupų Dėdės kupleto žodžius „Vilnius mūsų, o mes rusų, Lietuvėlė nebe mūsų . . ."

    Antrasis pasaulinis karas abi tautas nuvedė skirtingais keliais nors jų likimai turi ir šiokio tokio panašumo. Lietuva, vienai okupacijai keičiant kitą, taip ir neatgavo laisvės. Rytų grobikui mūsų respublika — langas į Vakarų Europoą, placdarmas būsimoms agresijoms į Vakarus, puiki strateginė padėtis ir gana
148

neblogas aruodas amžinai alkanam rusui ... O tolimesnėse šalyse, kaip ir XIX amž., Lietuvos vardas jau sunkiai beprisimenamas. Gal tik mūsų „Kronika" dar kartais sudrumsčia pasaulio sąžinę.

    Lenkai, iškentę visas okupacijos, konclagerių bei pažeminimo kančias, buvo sovietų išlaisvinti ir vėl atgavo nepriklausomybę. Bet kokia ta nepriklausomybė! Lenkų tauta nuo seno linkusi į Vakarus ir visada pasiruošusi bendradarbiauti su jais prieš savo tradicinį priešą — Rusiją, pastarosios buvo labai gudriai pririšta prie tarybinio rėžimo. Tarybų Sąjunga, atėmusi nuo seno valdytas ukrainiečių ir baltarusių žemes lyg „patraukė" Lenkijos teritoriją keliais šimtais kilometrų į Vakarus — Lenkijai atrėžė gerą gabalą 700 metų vokiečių valdytos Silezijos, ši šalis, ilgai svajojusi apie mažytį langelį į Baltiją, gavo kelis šimtus kilometrų pajūrio. Reikėtų tuo tik džiaugtis, bet kodėl to džiaugsmo nėra, kodėl lenkams viskas krenta iš rankų?

    Lenkai, kaip ir lietuviai laukia permainų. Bet jeigu lietuviams permainos gali atnešti tik laisvę, tai lenkams ir baisų vokiečių kerštą. Mūsų turistai, apsilankę VDR, ne kartą yra pasakoję, kad klaidingai juos palaikę lenkais, vokiečiai nenorėjo su jais kalbėtis; tik sužinoję, kad jie lietuviai, vokiečiai maloniai juos priimdavo. Tad nori nenori — lenkams tenka būti lojaliems Tarybų Sąjungos atžvilgiu. O juk jie nepamiršta ir skriaudų, patirtų iš sovietų pusės. Ar gali jie užmiršti lenkų karininkų skerdynes 1940 m. Katyno miške? Ar gali lenkai užmiršti Varšuvos sukilimo tragediją 1944 m.? Kadangi dauguma sukilėlių buvo provakarieti-škos orientacijos ir siekė atkurti senąją prieškarinę Lenkiją, tarybinė armija, priėjusi prie Varšuvos, staiga „pavargo". Stalinas nutarė vokiečių rankomis susidoroti su savo priešininkais. Ir vokiečiai tai įvykdė labai stropiai, lyg pagal specialų rusų užsakymą. Nors pašonėje už Vyslos stovėjo galinga rusų armija, nuo kurios jie ilgą laiką nesustodami traukėsi, vokiečiai ramiai kelis mėnesius „darbavosi" Varšuvoje. To „darbo" rezultatas kalnai lavonų, o iš milijoninio miesto — tik degėsių krūvos ir namų griaučiai. Ir tik kada vokiečiai iki galo sudorojo visus komunistų priešus, Tarybinė armija pagaliau „pailsėjusi", užėmė tą griuvėsių krūvą, kažkada vadintą Varšuva. Ne, šitai ir už šimto metų neužmirštama! šito neatpirksi Varšuvos kultūros rūmų,
149

grynai tarybinio stiliaus pastato ir šiuo metu labai gadinančio Varšuvos panoramą, statybą!

    O ir pokario metais džiaugsmo buvo labai nedaug. Ar gali lenkas džiaugtis šalies ekonomikos laimėjimais, jei ta ekonomika, visų pirma, skirta stiprinti tarybinės sistemos galią, o liaudies gerovės kilimas — tik kažkelintoje vietoje? Ar gali lenką patenkinti tai; kad Lenkijos valstybės vežimo vadeles laiko Maskvos rankos? Ar gali giliai tikintis lenkas katalikas būti patenkintas gyvenimu, matydamas, kad jo mokami mokesčiai naudojami ateistiniai propagandai ir Bažnyčios griovimui? Ar galėjo jis ramiai žiūrėti, kai lenkų kariai buvo varomi į Čekoslovakiją, kad apsaugotų Tarybų Sąjungos interesus? Gal todėl lenkams darbas krinta iš rankų, gal todėl lenkai tiek daug geria . . .

    Pokario metais lietuvių ir lenkų santykiuose įvyko didžiulių poslinkių į gerąją pusę. Tai galima paaiškinti tuo, kad tarp mūsų kraštų įsiterpė Baltarusija, todėl išnyko teritoriniai ginčai, išskyrus, žinoma, Suvalkų trikampį, kurio klausimą ateityje būtinai reikės išspręsti. Prie santykių atšilimo prisidėjo ir tai, kad Lenkijoje nebeliko tradicinių kurstytojų prieš lietuvius. Didžiausi lietuvių priešai lenkuose buvo Vilniaus krašto lenkai, kurių gyslose tekėjo lietuviškas kraujas ir dažno pavardė lietuviška, o taip pat iki pat kaulų smegenų sulenkėję bajorai Nepriklausomybės metais išvyti iš savo dvarų, šito elemento įtaka pokario metais lenkų tautai minimali.

    Baigėsi nacionaliniai nesutarimai, ir lietuviai staiga atrado, kad jų tiek keikti ir neapkęsti lenkai yra puikūs draugiški žmonės, malonūs kaimynai. Paskaitykite B. Sruogos „Dievų mišką" — su kokiu brolišku pasiaukojimu nacių konclageryje lenkai gelbėjo lietuvius, kaip plėšte plėšė juos iš tikros mirties. Po karo keliantis Lietuvos lenkams į Lenkiją, kad pabėgtų nuo čekistų siautėjimo ir kolūkių, į Lenkiją išvyko nemaža lietuvių. Jie ten turi savo draugijas, savo mokyklas, leidžia perijodinę spaudą. Lenkijoje mielai priimami mūsų muzikantai, dailininkai, rašytojai.

    Iš viso, jei kalbėsime apie užsienio santykius su Lietuva, tai iš visų pasaulio tautų lenkai glaudžiasiai bendrauja su mumis, labiausiai domisi mūsų gyvenimo aktualijomis, ypač kultūrinėmis, šiuo metu lenkuose rasime gerų draugų ir bičiulių, visada pasiruošusių mums padėti.
150

    Pastaraisiais metais lenkų tauta ir ypač jos Bažnyčia pasiekė džiugi žinia — pirma kartą Bažnyčios istorijoje išrinktas lenkas, šis faktas sukėlė daug džiaugsmo ir vilčių ne tik lenkams, bet ir lietuviams, šv. Tėvo nuolat pabrėžiama simpatija mūsų tautai, jo noras padėti mūsų Bažnyčiai, pagaliau jo žodžiai, kad pusė jo širdies yra Lietuvoje, priverčia stipriau plakti visų mūsų geros valios lietuvių širdis. Garbė ir šlovė tautai, davusiai tokį didį vyrą!

    Dabar mūsų miestų spaudos kioskuose nemažai leidinių užsienio kalba. Didžiausią dalį šių leidinių sudaro Lenkijos periodinė spauda — labiausiai perkama. Perka pagyvenę žmonės, perka ir jaunimas vien dėl iliustracijų. Užsienio knygų knygynuose didžiausi skyriai taip pat skirti lenkiškai. Ir ten pirkėjų netrūksta.

    Prieš keletą metų Suvalkuose pradėjo veikti stipri televizijos retransliacijos stotis, todėl dabar visa pietvakarių Lietuva turi galimybę arčiau susipažinti su Lenkija, taip pat pažiūrėti vakarietiškų filmų, kurių lenkai rodo gana daug.

    Tiesa, pikti liežuviai teigia, kad tokia galinga stotis, siekianti net iki Jonavos — lenkiška diversija, skirta sustiprinti gerokai susvyravusias lenkiškumo pozicijas Lietuvoje ir Baltarusijoje. Ar tai tiesa, ar ne
— palieku pačių lenkų sąžinei.

    Tiesa pasitaiko ir negatyvių reiškinių. Vienas iš jų — iškilmingas Žalgirio mūšis 550-jų metinių minėjimas Lenkijoje 1960 m. Visos masinės informacijos priemonės šlovino lenkų ginklo pergalę. Deja, tik lenkų. O juk kiekvienas mokinukas žino, kad prie pergalės lygia dalimi prisidėjo ir Lietuva. Bet tuose minėjimuose Lietuvai buvo skirta tik labai kukli vieta. Suprantama, visa tai mus nuteikia nemaloniai.

    Jei užsimintas Žalgiris, verta paminėti ir garsųjį lenkų filmą „Kryžiuočiai", išėjusį į ekranus jubiliejaus metu. šiame filme ne tik sumenkintas lietuvių vaidmuo, bet ir parodyti žemaičiai aiškiai sukarikatūrinti — kažkokios laukinės būtybės, apsidangsčiusios vien kailiais, labiau panašios į papuasus, negu į europiečius. Jie — visiška priešingybė civilizuotiems ir dailiai aprengtiems lenkų kariams. Tad nenuostabu, kad šis taip puikiai pastatytas filmas sukėlė didžiulį Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą.

    Rimtų priekaištų, vaizduojant lietuvius, susilaukė lenkų filmai:
151

„Lokys" (pagal P. Merime apysaka) ir „Tvanas" (pagl H. Senkevičiaus romaną).
Kokios pozicijos dabar ir ateityje laikytis mums lenkų atžvilgiu? Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?

    Neskubėkime į šį klausimą atsakyti nepagalvojus. Vienas iš pagrindinių tautos didybės bruožų yra sugebėjimas kitoms tautoms dovanoti praeities skriaudas ir neužmiršti jų nuopelnų.

    Mes turime draugauti. Mes turime bendrauti su lenkais. Turim užmiršti visas priežastis, kada nors kėlusias neapykantą. Bet Liublino unija turi būti palaidota visiems laikams!
A. Žuvintas.

ŽINIOS
EUCHARISTIJOS BIČIULIAI ŠVENČIA DEŠIMTMETĮ

    1979 m. liepos 22 d., ankstyvą sekmadienio rytą, iš visų pusių autobusais, lengvomis mašinomis, pėsti pradėjo traukti žmonių būriai į nedidelį Šiaurės Lietuvos miestelį — Meškuičius (18 km. į šiaurę nuo Šiaulių). Vietiniai žmonės stebėjosi, klausdami vienas kito: kokie šiandien atlaidai? Iš kur tiek daug suplūdo tokio gražaus lietuviško jaunimo? Paaiškėjo, kad tai renkasi Eucharistijos bičiuliai, neseniai atšventę savo sąjūdžio dešimtmetį.

    Bažnyčios šventoriuje stovėjo atgabentas gražus, pagal liaudies meno tradicijas sukurtas koplytstulpis. Jo viršūnę vainikavo spinduliuotas kryžius, po kuriuo rymojo susimąstęs lietuviškų laukų globėjas Rūpintojėlis. Stulpe išdrožtas užrašas: „Garbė Eucharistiniam Jėzui. 1979. E. B. 10 metų."

    Neilgai trukus, apie šventorių, nedrįsdami įeiti į jį, pradėjo slampinėti iš Šiaulių atskubėję saugumiečiai. Jie užsirašinėjo prie šventoriaus išsirikiavusių automašinų numerius, žvalgėsi ir fotografavo vis didėjančią maldininų minią. Matėsi nemažai ir „neetatinių", kurie, bandydami apsimesti taip pat atvykusiais maldininkais, sukiojosi po minią, stebėdami ir klausydami pokalbių. Tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio. Visų nuotaika buvo šviesi ir pakili.

    12 vai. prasidėjo pamaldos. Bažnyčia buvo pilna. Apie 600 žmonių priėmė šv. Komuniją. Pasimeldę Eucharistijos bičiuliai ir
152

visi dalyviai gražiai susirikiavę šventoriuje į didžiulę koloną žygiui į Kryžių kalną. Tai ir buvo šio sekmadienio tikslas. Jo devizas:

    „Kristau Karaliau, teateinie tavo karalystė į mūsų šalį!"
    Didžiulės žmonių minios, kurioje buvo labai daug jaunimo, priekyje išėjo kunigas Močius. Jis buvo basas, ant pečių laikė paties atsigabentą kryžių. Už jo 12 vyrų, iš abiejų pusių tautinėmis juostomis apsupę laikė ant rankų koplytstulpį. Toliau išsirikiavo būrys vaikučių su įvairiaspalvėmis gėlytėmis rankutėse. O dar toliau — įspūdinga virš 600 piligrimų kolona. Tai buvo katalikiškosios Lietuvos atstovai iš įvairių mūsų krašto vietovių. Daugumos rankose švietė gėlių žiedai. Pasigirdo giesmė: „Marija, Marija! . . " ir eisena žengė į priekį.

    Išėjus iš šventoriaus ir pasukus miestelio gatve į vieškelį, vedantį į Kryžių kalną, keletas saugumiečių ir milicininkų bandė užstoti kelią ir sulaikyti eiseną. Tačiau jiems tai nepavyko. Sumišusiais, pykčio iškreiptais veidais jie pasitraukė į šalį, ir eisena ramiai ir ryžtingai žengė į savo tikslą — už 8 km jų laukė Kalnas ir susirinkusi jame didžulė žmonių minia.

    Išeinant iš Meškuičių, prie kapinių kunigas pašventino nešamą koplytstulpį. Po trumpo sustojimo eisena su maldomis ir giesmėmis išėjo iš miestelio. Priekyje, už poros — trijų šimtų metrų, ėjo Šiaulių saugumiečiai, tarsi rodydami kelią . . . Jiems žinoma rūpėjo nufotografuoti eiseną iš visų pusių ir buvo labai nepatenkinti, kad nemaža žygio dalyvių taip pat fotografavo ir juos.

    Apie 14 vai. eisena traukė per geležinkelio liniją Šiauliai — Joniškis. Pasirodė artėjantis keleivinis traukinys, pasveikinęs traukančius piligrimus sirena. Kolona tvarkingai išsiskyrusi į dvi dalis, praleido traukinį: Vagonų langai buvo aplipę keleivių veidais, mosavo rankomis.

    Visu keliu prie sodybų sutikti žmonės, net pravažiuojantys automašinomis kėlė kepures, reiškė pagarbą šiam šviesiam žygiui.

    Ir štai pagaliau priekyje iškilo Kalnas, iš tolo jau matėsi, prie jo susirinkusi didelė minia žmonių, sužinojusių ir atskubėjusių pasitikti ir prisijungti prie eisenos. Netoli Kalno būriai žmonių, išsirikiavę pagal kelią, buvo suklaupę, su ašaromis akyse sveikino žygiuojančius.

    Priartėjus prie Kalno matėsi, kad yra nemažai sušaukta ir valdžios pajėgų — saugumiečiai, milicija, autoinspekcija. Tačiau jie
153

laikėsi ramiai ir taktiškai ir net nemėgino trukdyti eisenai. Matyt, vykdė gautas instrukcijas. Stovėjo jie visi prie savo išrikiuotų Kalno papėdėje automašinų ir tik stebėjo koloną. Kažkuris iš jų, priartėjus eisenai, nusiėmė savo uniforminę kepurę . . . Matyt širdyje dar neužgesusi žmogiškoji kibirkštėlė. Valdžios stebėtojų tarpe matėsi Šiaulių saugumiečiai: Zubrevičius, Ališauskas, Keruotis. Pastarasis buvo ypač aktyvus: nuo pat Meškuičiui iki pat Kalno visą laiką fotografavo koloną bei paskirus asmenis.

    Pagaliau atžygiavusi procesija, per padarytą laukiančiųjų minioje koridorių; gaudžiant giesmėms, palengva ėmė kopti į Kalną. Nešęs savo kryžių ir priekyje ėjęs kunigas, išsekus jėgoms, suklupo po savo našta. Minia sujudo. Tačiau jis sukaupęs jėgas, pakilo ir užnešė ant savo pečių kryžių į kalną. O minia, lyg upeliai pavasarį veržėsi paskui jį.

    Seniai jau Kalnas buvo matęs tiek daug žmonių, tiek daug šviesaus entuzijazmo, maldų ir ryžto. Čia, šio garsaus kalno papėdėje, ilsisi mūsų tėvai ir protėviai — sukilėliai, savanoriai ir partizanai, dirbę, kovoję už mūsų Tėvynę, Tikėjimą, Laisvę. Ir ainiai jų neužmiršo!

    Po gilaus susikaupimo maldoje, Eucharistijos bičiuliai Kalno viršūnėje pastatė du statinius: kunigo Mociaus atneštą kryžių ir savąjį koplytstulpį. Apvainikavo juos. Po to kunigas pasakė susirinkusiai miniai pamokslą. Tai buvo daug iškentėjusios ir mylinčios širdies skausmas. Jo kalba padarė didelį įspūdį ir daugelio akyse pasirodė ašaros. Ir saugumiečiai fiksavo kiekvieną ištartą žodį, kiekvieną jo gestą . . .

    Po pamokslo dar buvo atlaikytos šv. Mišios.
    Apie 18 vai. minia pradėjo palengva skirstytis. Šiaulių saugumas, matyt, nutarė nors dabar kiek „atsigriebti". Einančius nuo Kalno būriais liesti neišdrįso, bet pastebėję atsiskyrusius, pavienis asmenis, pradėjo sekti. Taip išėjęs vienas ant plento buvo sulaikytas, įsodintas į mašiną buvo nugabentas į Šiaulių KGB kaunietis KPI inžinierius Valentinas Skrinska. Ten iš jo fotoaparato išėmė juostą, klausinėjo, kas organizavo žygį į Kryžių kalną ir pan. Po poros valandų „auklėjimo" paleido.

    Paskutinieji piligrimai nuo Kryžiaus kalno išsiskirstė 20 vai. Apleido kalną ir saugumiečiai su milicija. Liko tik apvainikuotas kryžius, Eucharistijos bičiulių koplytstulpis ir dar keli tą dieną pastatyti kryžiai. Jų dabar ten jau virš dviejų tūkstančių!
154

    Kaip ir anksčiau, stovi išdidus, nenugalėtas Kryžių kalnas, pasipuošęs naujais kryžiais, koplytėlėmis, gėlių žiedais. Myli ir saugo savo garsųjį piliakalnį visi, kuriems brangus Kristus, Laisvė, Lietuva.
T. Armonas

UŽDAŽYTOS FRESKOS

    Prieš Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų Skargos (dabar vad. Didžiuoju) kiemo sienoje restauruotojai atidengė keletą freskų. Jose buvo pavaizduoti Vilniaus universitetui nusipelnę asmenys. O. Masalskio (Edukacinės komisijos pirmininko), Poniatovskio portretas ir Vytį kompartijos komisija įsakė uždažyti (tai, žinoma ir buvo padaryta).

    Ko gi bijosi veikėjai? Liaudies? Tačiau liaudis dėl to nė kiek nesirūstina. Prieš keletą šimtmečių mirusių asmenų pelenų? Tačiau jie niekam blogo negali padaryti — tai ir darželinukams aišku.

    Lieka kiti spėjimai. Bijoma mažesnių už save veikėjo, kurie gali įkasti ir išversti iš užimamų kėdžių, arba Maskvos tūzų, galinčių juo už tai išperti: arba vieni su kitais rungtyniauja, norėdami pasirodyti ištikimesni okupantui. O dėl to galimą ir praeities kultūros paminklus naikinti . . .

*    *    *

PASKAITA KIEMSARGIAMS

    Šiaulių m. namų valdybos Nr. 3 salėje liepos 1 d. tos valdybos partijos sekretorius vedė rusų kalba paskaitą kiemsargiams. Jis sako, aš jums paaiškinsiu kodėl pabrango kai kurios prekės. Jis kalbėjo, kad miestiečiai turi daug pinigų pasidėję taupomosiose kasose. O tai rodo, kad žmonės gyvena gerai. Tuo tarpu valstybei stinga pinigų, mat, reikia jų kosmosui ir kitoms šalims duoti, — sako jis. Todėl reikia su žmonėmis viską išsiaiškinti. Pas mus žmonės kažkodėl tokie savotiški, pavyzdžiui, sumažėjus maistui, ar koks nors nesusipratimas, neaiškumas, — tuoj ima tiesiog viešai reikšti nepasitenkinimą. Juk jau daugiau 30 m. o žmonės
155

negali niekaip perprasti kodėl ir dėl ko . . . Dabar kaip tik vyko plenumas tuo klausimu. Ir niekam dar nežinoma, išskyrus organizacijų vadovus, partijos sekretorius, jo nutarimo. Su tais nutarimais, sakė jis, aš ir noriu jus supažindinti. Pirmiausia imsimės griežtų priemonių stiprinti ateistinį darbą mokyklose, jaunimo organizacijose, visose kitose įstaigose bei gamyklose. Paskui bus tiesiog imtasi kontroliuoti net pavienių žmonių gyvenimas: kuo tas žmogus domisi, užsiima, žodžiu, kuo jis alsuoja. Jisai sako, žiūrėkit, kad ir Šiauliuose: buvo suvažiavę pučiamųjų ansambliai, bei mišrieji chorai ... Jų atliktą programą įvertino gerai. Ir gamyklose žmonės dirba neblogai, planus vykdo, kai kur ir viršija. Pvz., blaivyklos ir parų atlikimo įstaigos viršijo planus 30% . . .

    Bet kas būna kaip žmonės išsiskirsto iš organizacijų, gamyklų, bei mokyklų? Aš jums paskaitysiu tokių faktų:

    Maršrute Šiauliai — Kuršėnai autobuso vairuotojas, ant viso autobuso užsukęs radiją, klausėsi iš užsienio . . . Autobuse buvo daug keleivių, bet neatsirado nei vieno, kuris būtų sutvarkęs tą radiją. O juk visi turėtų žinoti, kad tai yra propaganda, bet jie visi ramiai klausėsi.

    Štai Šiaulių m. K. Preikšos v. pedagoginio instituto vyr. dėstytoja (pavardės neužsirašiau). Per jos rankas praeidavo būsimieji pedagogai. O pasirodo, ta vyriausioji dėstytoja, išėjusi iš auditorijos, varė priešingą propagandą! . . .

    Šiaulių m. 2 vidurinės mokyklos vienos mokytojos sūnus draugauja su kunigu. Tas pas jį į namus vaikščioja. Tai kokia iš jos mokytoja gali būti, jei ji savo sūnaus nepajėgia išauklėti.

    Dar viena Šiaulių 5 vidurinės mokyklos mokytoja kol ji vaikus mokė, dirbo gerai, visų buvo gerbiama. O kai mirė kas pasirodė? (Mirė 1974 m.). Ji, po darbo mokykloje, mokė vaikus tikybos, o juk tai yra priešinga auklėjamajam darbui . . .
Toje pačioje mokykloje 1975 m. 6 klasės mokiniai rašė atsišaukimo lapelius. Kaip tai galėjo būti?! Juk tie vaikai gimė dabar, tai kaip jie gali žinoti apie praeitį ir laisvę? Vis dėlto atsirado tokių, kurie paaiškino vaikams viską, kas buvo praeityje! . . .

    Taigi,  dar  vis  pasitaiko  tokių  nesusipratimų,  pedagogų, tarnautojų ir net partinių tarpe, štai ir dar vienas toks pavyzdys.
156

    Šiaulių duonos-makaronų kombinato viena darbininkė (pavardės neužsirašiau, bet tai ir nesvarbu) gerai dirbo, ir vadovybė nutarė ją įdėti į garbės lentą. Ji nusipaveikslavo. Pasirodė, kad nuotraukoje ant jos kaklo matyti didelis kryžius. Tada vadovybė nutarė nedėti jos į garbės lentą. Žinoma darbininkė liko įžeista. Tiek to, tegul ji būna sau tikinti, bet galima buvo kaip nors kitaip susitarti, gal persipaveiksluoti. Ir kas toliau sekė? Po dviejų dienų per Vatikano radiją pranešė visą šį įvykį . . .

    Kada išleidžiama tarnautojas ar darbuotojas į socšalis, duodamas jam kelialapis. Ir kiek jam reikia parašų surinkti ir antspaudais garantuoti, kad jis yra vertas jų pasitikėjimo. Jisai yra supažindinamas su visomis taisyklėmis. Ir kas pasirodo? O gi tas žmogus, kuriuo buvo pasitikėta, perveža uždraustus daiktus!
Todėl būtinai reikia imtis griežtos kontrolės tarpusavyje, vadovaujančiuose postuose, pavieniuose kadruose ir aplamai visur ...
Šiaulėniškis
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Rašinį publikavome beveik netaisę jo kalbos . . .

*    *    *

NUSIKALSTAMUMAS TARYBŲ SĄJUNGOJE

    Šiais metais politinės globos Vakarų Vokietijoje pasiprašė tarybinis pilietis Neznanskij, dirbęs 10 metų prokuratūroje. Jis Vakarų Vokietijos spaudai pateikė kai kuriuos duomenis apie nusikalstamumą TSRS.
Paskutinį kartą nusikaltimų statistika T. Sąjungoje buvo paskelbta 1928 m. Nuo to laiko nusikaltimų statistika griežtai įslaptinta.

    1976 m. buvo įvykdyti 235.000 įvairaus pobūdžio nusikaltimai. 60% nusikaltimų yra padaroma poilsio dienomis: 25% — darbo metu.
    Per metus užregistruojama apie 150-160 tūkst. vagysčių ir apie 16.000 žmogžudysčių. Žmogžudystėmis baigiama pasivyti JAV (19.000 žmog.).
157

    33-50% užmušama iš chuliganiškų-girtuokliavimo paskatų. T. Sąjungoje kai kuriose srityse net 30% vyrų yra chroniški alkoholikai.

    TSRS kalinių 1977.1.1. buvo 1 mil. 600 tūkst. Statybose dirbo 500 tūkst. Viso — 2 mil. 100 tūkst.

    1977.1.1. politinių kalinių buvo 10358.
(Vok. banga, 79.V.30.)
158

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum