gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 19 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 19 [59]

    Turinys:
    1. Gelbėkime save ir savo tautą.
    2. Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės kreipimasis į SNO generalinį sekretorių K. Valdhaimą.
    3. Tiesos žiburys (eil.).
    4. SOS! SOS! SOS! (Antanas Terleckas turi būti išlaisvintas!).
    5. „Patobulinta" carinė priespauda.
    6. Istorijos fenomenas.
    7. Vladas Kalpokas (Iš partizaninio judėjimo Lietuvoje).
    8. Žinios (Įspūdžiai iš pirmojo blaivininkų susitikimo ir kt.).

Lietuva
1979 m. lapkritys


GELBĖKIME SAVE IR SAVO TAUTĄ!

     Keturi žiaurios okupacijos dešimtmečiai ne tik sukomplikavo Lietuvos ekonominį gyvenimą, nualino gamtą, sumažino jos išteklius, sunaikino daug kultūros vertybių, bet kelia ir didžiulę grėsmę tolesniam tautos egzistavimui.

    Viena iš pačių didžiausių okupacijos blogybių, kertančių tautos gyvybės šaknis, yra girtavimas ir alkoholizmas. Dėl šios blogybės kasdien yra šeimos, žūsta avarijose ir kituose nelaiminguose įvykiuose dešimtys žmonių, gausėja susirgimų įvairiomis psichinėmis ligomis, vis daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių žmonių. O kiek padaroma sunkių nusikaltimų ir patiriama dvasinių bei materialinių nuostolių! Jokia statistika viso to neįmanoma išreikšti. Kai kas šią nelaimę lygina netgi su pokario metų fiziniu genocidu, kai per vieną dešimtmetį mūsų žmonių buvo tiek sunaikinta, jog tauta buvo atsidūrusi prie pat prarajos krašto. Jei ne po to sekęs atoslūgis, šiandien tikriausiai mūsų tautai ar bent jos kultūrai būtų rašomas nekrologas. Deja, ir vėl kartojasi panaši situacija. Tik šįkart okupacijos veiksniai sukūrė tokią situaciją, kad ne kiti mus, o mes patys save naikiname. Tai, žinoma, dar skaudžiau.

    Norėdami toliau gyvuoti kaip tauta ir išsaugoti savo dvasines vertybes, turime viską realiai apsvarstyti ir, kol dar ne vėlu, stoti į žūtbūtinę kovą dėl savo tautos egzistencijos.

    Kad iškilusi grėsmė yra tikrai reali, įtikinamai it vaizdžiai rodo žemiau pateikiami statistiniai duomenys, paimti iš š.m. rugsėjo mėn. įvykusio blaivininkų pasitarimo (Apie jo organizavimo sunkumus rašoma šiame numeryje „Žiniose" — Red.).

    Respublikoje 300.000 žmonių kasdien piktnaudžiauja alkoholiu, t.y., kas vienuoliktas jos gyventojas jau yra tapęs alkoholiku. Suaugęs Lietuvos gyventojas per metus išgeria 26 litrus absoliutaus alkoholio (100 laipsnių stiprumo). Kasdien kiekvienas Lietuvos vyras išgeria po 180 gramų degtinės, o juk 100 gr. degtinės jau laikoma alkoholiko norma. Kas septintas alkoholikas
161

— moteris. Apskritai per metus vienas Lietuvos gyventojas suvartoja 82,3 litro alkoholinių gėrimų. 1977 m. vienas respublikos gyventojas alkoholiui išleido iš viso 179 rub. Praėjusiais metais išleista dar keletu rublių daugiau. Pvz., 1978 m. vienas Vilniaus gyventojas alkoholiui išleido 189 rub.

    Kokiais tempais didėja alkoholio suvartojimas, rodo šis palyginimas — nuo 1960 iki 1968 m., t.y. per aštuonerius metus, alkoholio suvartojimas Lietuvoje padidėjo net 3,8 karto! Alkoholio suvartojimas ir toliau kasmet didėja. Kaip šia blogybe esame kitus aplenkę, rodo antras palyginimas: vienas pasaulio gyventojas per metus suvartoja 2,4 litro absoliutaus alkoholio, o Lietuvos gyventojas net 10,2 litro — beveik 5 kartus daugiau.

    Ne taip seniai baisėdavomės, išgirdę kalbant apie didėjantį moterų girtavimą, šiandien jau kalbama apie paauglių ir vaikų girtavimą. Ne vienas ir savo akimis matėme prie parduotuvių vaikus, besmaguriaujančius „rašalu" ar alumi. Statistika jau užfiksavo patį jauniausią Lietuvos alkoholiką — tai berniukas, gyvenąs Šalčininkų rajone, neturintis dar nė 13 metų. Be abejo, panašių skaudžių faktų greitai išgirsime ir daugiau. Miesteliuose ir kaimuose reikalai kur kas blogesni negu didesniuose miestuose. Pastaruosiuose esame daugiau žmonių, atmetančių šį klaikų gyvenimo būdą. Tačiau kaimuose jau nedaug besutiksi blaiviai gyvenančių vyrų.

    Tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų susidarė tragiška būklė, jau patvirtina ne tik periodika, bet ir rašytojų balsai, vargais negalais prasiveržę pro cenzūrą. štai trumputė ištrauka iš Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemos" II-sios dalies, išspausdintos 1979 m. „Pergalės" 9 nr.:

    „Kai vaistai tobuli, ir ligos tobulėja.
    Kada gi tiek girtų po kaimą šlitinėjo?
    Kiek mes žmonių prarandam, kiek prarasti žadam,
    degtinėj ieškome, ko darbuose neradom.
    Prigėrė šuliny, po mašina pateko,
    sutraiškė ar naminę gerdami apako.
    Kiek motinų pragėrė motinystės teisę,
    kuo meilę motinų mes kūdikiams pakeisim?
    Dienugaloj per kaimą eina prisigėrus.
    Visi pakampiai krautuves plačiai atvėrė.
162

    Pasmaugs dorovę, prigimtį žmogaus ir būdą,
    naujagimius, ir tuos, ir tuos planingai žudom
    žygiuodami į priekį, į rytojų šviesų . . ."

    Ką šioje kraupioje situacijoje siūlo mums partija ir vyriausybė? Kokias gi kovos priemones ji numato?

    Vienas iš respublikiniame pasitarime kalbėjusių pabrėžė, kad vyriausybė žada alkoholinius gėrimus pilstyti į mažesnio tūrio butelius (po 100 ir 200 gr.) bei šiek tiek sumažinti alkoholio gamybą. Kai dėl pirmojo pažado, tai kažkas pasakė, kad taip tik dar daugiau užteršim gamtą šukėmis. Antrasis pažadas taip pat nerealus: kokiom gi prekėm valstybė pakeis alkoholį, jei kasmet didėja prekių deficitas? Tad kokiu būdu ji išvilios kasmet iš respublikos gyventojų tuos 600 milijonų, kuriuos gauna už alkoholinių gėrimų pardavimą? Juk tai penktadalis visos respublikos prekių apyvartos, ir tiek sumažinti pajamas neleis nei CK, nei Ministrų Taryba.

    Pagaliau ar gali kovoti su šia negerove tie, kurie ją sukūrė? Vienas to paties respublikinio pasitarimo dalyvių išdrįso pasakyti, kad blaivybės akcija vyksta ir vyks be valstybės paramos. Matyt, dabartinė valdžia verčiau linkusi bet kuriuo būdu pratęsti savo egzistavimą, negu aukotis liaudies gerovei ir pasitraukti iš istorijos arenos.

    Tad nėra ko laukti iš partijos ir vyriausybės, kad jos imtųsi gelbėti mus iš didžios nelaimės.

    Pasitarime niekas atvirai ir nekėlė klausimo, iš kur atsiranda ta blogybė ir kur jos šaknys. Tačiau daugeliui šiandien ir taip aišku, kad nuolatinis žmonių paniekinimas, dvasinių jų reikmių ignoravimas bei pavertimas paprastais darbo galvijais, ir yra tos priežastys, verčiančios milijonus komunistinės santvarkos žmonių degraduotis. Atsidūrę prieš neįveikiamą, žmogiškąjį orumą bei laisvę gniuždančią dieną, nepatirdami jokios šilimos ir tejausdami nuolatinį, dažnai net nenusakomą, dvasinį alkį, žmonės metasi į desperaciją, į nuopolio ir savęs naikinimo kelią. Tai kerštas. Fatališkas, daugelio net nesuvokiamas kerštas sistemai, privertusiai juos degraduotis. Žmonės, žūdami, naikina ir pačią sistemą. Be abejo, toks kelias mums nepriimtinas. Pirmiausia, etiniu požiūriu. Mes negalime abejingai stebėti, kaip žūsta tūkstančiai
163

silpnesniųjų, nesugebėjusių rasti atramos prieš juos niveliuojančias jėgas. Kita vertus, ar galime būti tikri, kad po viso šio alkoholinio košmaro liks dar tiek dorų lietuvių, jog būtų įmanomas valstybingumo atkūrimas ir ekonomikos bei kultūros plėtojimas. Juk nežinia, kiek dešimtmečių dar teks mums grumtis su alkoholizmo skatintojais. Ar tuose žmogiškuose griuvėsiuose nepalaidosime ir tų vertybių, kurių puoselėjimu rūpinomės šimtmečiais? Gal po to siaubo bus tik skurdus vegetavimas?

    Todėl paprasčiausia logika verčia mus apsidairyti aplink ir daryti viską, kas įmanoma, savo interesams ginti. Pirmiausia — pradėkime nuo savęs. Įsipareigokime iš viso negerti alkoholio arba bent iki minimumo sumažinti jo vartojimą. Kai įveiksime save, tada galėsime padėti ir kitiems. Nesijauskime esą vieniši. Visada savo aplinkoje mes surasime žmonių, kurie mus supras ir padės. Svarbiausia — pradėti kovą! Ilgainiui surasime daugiau bendraminčių ir kils platesnis šios veiklos sąjūdis. Be to, kovoje kartais gims ta tokių jausmų, kurie viską nušviečia dar ryškesne šviesa ir įkvepia drąsiems žygiams. Tikėkime, jog gerus darbus laimina ir Dangus. Nelengva buvo ir Motiejui Valančiui pradėti blaivybės veiklą rūsčiomis carizmo sąlygomis. Tačiau kaip veikiai ji išsiplėtė ir kokiu veržliu ir skaidriu srautu nutekėjo! Vargu ar vėliau bereikėjo didelių vadovų ir įkvėpėjų. Viskas jau vyko savaime.

    Be to, tai bene vienintelė sritis, kur valdžia bejėgė imtis prievartos. Niekas mūsų neprivers gerti, jei mes patys negersime. Žinoma, ji galės kliudyti organizuotai veiklai, tačiau žmonių sąmoningumas yra didžiausia organizuotumo forma ir prieš ją valdžia neras jokių efektyvių priemonių.

    Kai kurie Lietuvos kunigai jau aktyviai pradėjo šią kovą. Atsiranda entuziastų ir tarp pasauliečių. Visada sunkiausia pati pradžia. Užmezgę kontaktus ir jausdami vieni kitų žingsnius, būsime drąsesni ir savo veiksmuose ir darbuose. Tad stokime į garbingą kovą dėl savo tautos gerovės, dėl žmonių dvasinio grožio ir laimės!
B. Andriūnas
*    *    *

164

SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI
GERB. P. KURTUI VALDHAIMUI

    Per 34 savo veiklos metus Suvienytųjų Nacijų Organizacija yra daug nuveikusi, skatindama ir spartindama pavergtųjų tautų išsivadavimo procesą bei gindama silpnesniųjų teises. Ta kilni SNO misija gerai žinoma ir lietuvių tautai. Kupina nuoširdžios padėkos ir solidarumo, ji nuolat stebi SNO pastangas įgyvendinti visame pasaulyje taiką, lygybę ir brolybę, kelti tautų ekonominį ir kultūrinį lygį, užtikrinti jų nacionalinio ir politinio apsisprendimo teises. Tačiau, džiaugdamasi kitų kraštų nepriklausomybės atkūrimu ir įvairiopa jų pažanga, Lietuva negali nejausti tam tikro kartelio ir nuoskaudos: kodėl SNO taip ilgai nepastebi kraujuojančių Lietuvos žaizdų, kodėl ji iki šiolei lieka abejinga tragiškam TSRS pavergtų tautų likimui? Ar šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų, kritusių pastaraisiais dešimtmečiais kovoje su raudonaisiais okupantais, nėra pakankamai motyvuota paraiška tautos nepriklausomybės atkūrimo bylai iškelti? Ar tauta, nesuklupusi per 40 sunkių nelaisvės metų, atlaikiusi fizinį ir dvasinį genocidą ir vis dar rodanti drąsos priešintis pavergėjams, nėra verta laisvės? Tad kodėl šiame garbingame tarptautiniame forume neginama jos šventa teisė būti laisva ir nepriklausoma?

    Šiandien šis klausimas iškyla kiekvienam doram lietuviui, išgirdus tariant SNO vardą. Kaip motyvuoti ir paaiškinti šį išskirtinį SNO požiūrį į Lietuvos ir kitų TSRS engiamų tautų reikalus?

    Kai kas Vakaruose tvirtina, jog tarybinis imperializmas yra nuožmus ir nieko nepaisantis, kad jokios kalbos ir jokie argumentai jo neįtikins, ir gera valia jis iš savo kolonijų nepasitrauks. Kas kita, kai tenka derėtis su demokratinėmis valstybėmis, kurios reaguoja į kritiką ir anksčiau ar vėliau paklūsta daugumos nuomonei. Kažkas net mėgina įrodinėti, kad įvairūs Tarybų Sąjungai reiškiami protestai tik apsunkina jos engiamų tautų būklę ir tylėjimas yra kur kas naudingesnis. Atseit, reikia laukti TSRS sudemokratėjimo, kol kažkada susiklostys palankios aplinkybės ir jau bus įmanoma užtarti ir tarybinio imperializmo užguitas tautas.
165

    Tačiau tikroji etika reikalauja kovoti su blogiu ir tuo atveju, kai nelaukiama lengvos ir greitos pergalės. Koks pragaištingas yra tylėjimas, mes žinome iš savo skaudžios patirties.

    Kai buvo žudomi gimtajame mūsų krašte ir tremiami į Sibirą tūsktančiai lietuvių — pasaulio teisinės institucijos tylėjo.

    Kai po to imta masiškai kolonizuoti Lietuvą, jos taip pat tylėjo, šiandien jau pradėtas naikinti mūsų krašto grožis ir gamtos ištekliai. Nedideliame mūsų krašte forsuojama radiaciją skleidžiančių objektų statybą, kaupiamos įvairios kenksmingos medžiagos. Nusikaltėliu jau laikomas tas, kas išpažįsta Kristaus tiesas ir nori savo gyvenime vadovautis krikščioniškąja etika. Ką žmonėms daryti, kaip gelbėtis nuo sielų žalojimo, jai jokios kitos etikos čia nėra ir paguodos ieškoma tik alkoholyje.

    Pastaraisiais mėnesiais pradėtas vykdyti naujas siaubingas nusikaltimas — jau įgyvendinama Taškento konferencijos patvirtinta naujoji rusinimo programa. Jos tikslas — išstumti lietuvių kalbą, taip pat ir kitų TSRS pavergtųjų tautų kalbas iš valstybinio ir viešojo gyvenimo, galutinai sunaikinti šių tautų nacionalines kultūras. Apie šią programą jau esame smulkiau informavę laisvąjį pasaulį. Kur girdėta, kad XX amžiuje — tautų išsivadavimo ir jų kultūrų klestėjimo laikotarpyje — būtų puoselėjami tokie žiaurūs, antihumaniški planai! Šimtmečiais pripažįstama ir gerbiama teisė kalbėti gimtąja kalba šiandien mums komunistinių pavergėjų ignoruojama.

    Jau XVI a. lietuvių kultūros veikėjas Mikalojus Daukša rašė: „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savo kalba (. . .). Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtimu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą . . .".

    Tai, kas XVI a. buvo laikoma didžiausia tautos vertybe, šiandien iš jos atimama. Mums atrodo, kad tylėjimo laikotarpis jau turi baigtis. Jei dar ilgiau bus nutylimos Lietuvos ir kitų TSRS pavergtų tautų problemos, vėlesni pokalbiai gali būti jau beprasmiški. Jei Suvienytų Nacijų Organizacija nori likti ištikima
166

savo paskelbtiems principams, ji turi neatidėliodama daugiau dėmesio skirti ir mūsų reikalams.

    Šiandien mes prašome padėti mums apginti gimtąją kalbą, kuri yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas. Jei mes šio turto neteiksime, galimas daiktas, kad artimiausiais dešimtmečiais dar keletas tautų bus išbraukta iš pasaulio istorijos ir kultūros raidos. Priešingai, — suteikta lietuvių ir. kitoms TSRS pavergtoms tautoms SNO pagalba nacionalinių kalbų gynimo reikalu sustiprintų ne tik šių tautų atsparumą kovoje su pavergėjais, bet įrašytų tolygiai ir naują garbingą puslapį į SNO istoriją. Mes tikime, kad SNO mūsų pagalbos prašymą išgirs ir atliks moralinę savo pareigą.

    Išsamesnę medžiagą apie 1979 m. gegužės mėn. Taškente įvykusią konferenciją bei kitus sąjunginių respublikų rusinimo faktus, prireikus, Jums, Gerb. Sekretoriau, gali pateikti lietuvių išeivijos visuomeninės organizacijos, kurios, mes manome, tai noriai atliks.

    Reikšdami Jums gilią savo pagarbą, nuoširdžiai dėkojame už tas pastangas ir rūpestį, kurių viliamės iš visos Suvienytųjų Nacijų Organizacijos mūsų tautos teisėsm apginti.

    Kadangi Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė veikia pogrindyje, pavardžių neskelbiame.
    Lietuva, 1979 spalio 31
Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė
A. Tautmila

        Tiesos žiburys

    Ėjau aš žiburį tiesos iškėlęs,
    Ir bėgo nuo manęs visi.
    Ir veidą dangstėsi šešėliais,
    Nes sąžinė jų buvo neteisi.

    O spindesy tiesos vainiko
    Baltieji kūdikiai paliko,
    Ir vargšai elgetos, ir tie,
    Kurie kaip žvaigždės nekalti.
167
SOS! SOS! SOS!

SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI
P. KURTUI VALDHAIMUI

HELSINKIO SUSITARIMŲ BAIGIAMĄJĮ AKTĄ PASIRAŠIUSIŲ
ŠALIŲ VYRIAUSYBĖMS

„TARPTAUTINĖS AMNESTIJOS" ORGANIZACIJAI

EUROPOS IR AMERIKOS HELSINKIO GRUPĖMS
    1979 metų rugpjūčio 23 d. sukako 40 metų, kai Molotovo ir Ribentropo parašais buvo sutvirtintas dviejų diktatorių — Stalino ir Hitlerio — pasiryžimas okupuoti eilę Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvą. Šio slapto sandėrio protokolų įgyvendinimas atnešė žmonijai Antrąjį pasaulinį karą, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai — nepriklausomybės netekimą su visais iš to sekusiais padariniais, kurie iki šiol apsprendžia tų respublikų politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

    Šiuo reikalu 45 pabaltiečių grupė paskelbė protesto memorandumą, adresuotą eilės šalių vyriausybėms ir SNO. Jame buvo prašoma ne tik viešai pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą, bet taip pat likviduoti jo padarinius, t.y. išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų ir suteikti joms apsisprendimo teisę.

    Pabaltiečių memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Dar kartą buvo pabrėžta, kad bet kokių aneksijų nepasmerkimas ar abejingumas pavergtų tautų likimui, jau pats savaime yra nusikaltimas. VFR valstybinis radijas „Vokiečių banga" savo rugsėjo 5 ir 6 d.d. rusiškose laidose perdavė Molotovo ir Ribentropo pasirašytų slaptų protokolų tekstus, tuo tiesiogiai patvirtindama pabaltiečių memorandumo pagrįstumą. Nei TSRS vyriausybė, nei jos masinės komunikacijos priemonės nepaneigė šio VFR valstybinio radijo pranešimo.

    Kaip Kremlius reagavo į prašymą panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius? Kol kas vienintelis atsakymas į tai buvo KGB represijos Lietuvoje ir Estijoje. Spalio 3 d. Vilniuje įvykdytos kratos A. Terlecko, A. Statkevičiaus, J. Sasnausko, VI. Šakalio butuose, spalio 11 d. — Jurbarke pas A. Paškauskienę, spalio 12 d.
168

— Kaune pas A. Čekanavičių. Visi šie asmenys yra pasirašę pabaltiečių memorandumą, o tai rodytų, kad KGB smūgis nebuvo atsitiktinis, o būtent glaudžiai susijęs su Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimu. A. Paškauskienė ir A. Statkevičius buvo tardomi pagrindinai irgi šiuo klausimu. Juos, be to, tikino, jog memorandumo iniciatorius esąs Antanas Terleckas. Suprantama, prieš jj visų pirma ir buvo nukreiptas saugumo organų kerštas — kerštas už tarptautinių nusikaltimų pasmerkimą.

    Antaną Terlecką suėmė spalio 30 d. Maždaug 12 vai. 30 min. du saugumiečiai įsiveržė į Lietuvos kino studijos sandėlį, kur A. Terleckas dirbo kroviku, ir, pateikę sulaikymo orderį, išsivežė jį į Vilniaus KGB. Sekančią dieną papulk. Kalakauskas pranešė A. Terlecko žmonai, kad jos vyras esąs sulaikytas, tačiau nurodyti jam iškeltus kaltinimus atsisakė. Kaip vėliau paaiškėjo, susidorojimo su A. Terlecku paruošimas pavestas KGB papulk. Markevičiui, vedančiam bylą Nr. 58. Atrodytų, jog šios bylos priedanga yra rengiamas stambus susidorojimas su tautiniu pasipriešinimu
Lietuvoje. A. Terleckas buvo vienas iš jo entuziastų, ir, be abejo, ne paskutinė šios represijų bangos auka.

    Lietuvoje tebesitęsia fizinis naikinimas tų žmonių, kurie drįsta naudotis žodžio ir spaudos laisve, kaip garantuojama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir Helsinkio nutarimų Baigiamajame akte. Politiniai susidorojimai su kitaminčiais tampa vis dažnesni ir įžūlesni. Per paskutinius dvejus metus Tarybų Lietuvoje buvo suimta ir nuteista eilė žinomų kovotojų už savo tautos teises: VI. Lapienis, K. Matulionis, O. Pranskūnaitė, H. Jaškūnas, H. Klimašauskas, B. Gajauskas, V. Petkus, R. Ragaišis. Ir štai dabar naujas areštas, kuris kelia teisėtą pasipiktinimą visų dorų žmonių tarpe.

    Savo veikla Antanas Terleckas yra plačiai žinomas ir už Lietuvos ribų. Pradėjęs protestu prieš tarybinių tankų trypimą vengrų sukilimo, jis pusę savo gyvenimo paskyrė kovai už tas teises ir laisves, kurios buvo užgniaužtos Molotovo-Ribentropo pakto realizatorių. Jis žinojo, kad rizikuoja asmenine laisve ir vėl gali palikti vienus savo vaikus ir žmoną. Tačiau jis nesustojo, nes tikėjo tuo, už ką kovoja. Antanas Terleckas niekada neslėpė savo įsitikinimų; priešingai — kovojo drąsiai ir atvirai, nors jo ginklas tebuvo vien — žodis.
169

    Antanas Terleckas nepadarė jokio nusikaltimo, bet vykdė šventą pareigą, privalomą kiekvienam žmogui. Nusikalstamos yra būtent saugumo organų vykdomos represijos, nes prievarta — bet kokių teisių ir laisvių nesutaikomas priešas; prievarta — taikos alternatyva, nes taika — tai kito teisių gerbimas.

    Antanas Terleckas turi būti išlaisvintas. Niurnbergo tautų teismas pasmerkė ir nubaudė hitlerinius nusikaltėlius. Tarp kitų, teisingo atpildo susilaukė ir buvęs Vokietijos reicho užsienio reikalų ministras Ribentropos. Tačiau tas, kuris sėdo su juo už derybų stalo dalintis Rytų Europos, tas tebėra laisvas ir nenubaustas. Tuo tarpu Antanas Terleckas, išdrįsęs pasmerkti gėdingą diktatorių sandėrį, yra suimamas ir kankinamas. Ar galima šiuo atveju tylėti? Abejingumui neturi būti vietos. Bet kuriame pasaulio kampelyje vykdomas žmogaus teisių pažeidimas yra iššūkis visos žmonijos viltims ir idealams.

    Mes kreipiamės į visus geros valios žmones: vardan Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo, vardan visų tautų laisvės, vardan žmogaus teisių įgyvendinimo — pakelkite savo protesto balsus apginti tam, kurio tikėjimas davė drąsos pasmerkti baisiausio istorijoje karo sukėlėjus.
1979 m. lapkričio 8 d.
Pasirašė:
Kun. Algirdas Močius, Mečislovas Jurevičius, Vladas Šakalys, Algirdas Statkevičius, Julius Sasnauskas, Jonas Protusevičius, Kęstutis Subačius, Petras Cidzikas, Zigmas Širvinskas, Angelė Paškauskienė, Jonas Petkevičius, Jadvyga Petkevičienė, Jonas Volungevičius

*    *    *


170

„PATOBULINTA" CARINĖ PRIESPAUDA

    Jei po amžių kada skaudūs pančiai
        nukris,
    Ir vaikams užtekės nusiblaivęs
        dangus,
    Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
    Ar jiems besuprantamos bus?
                Maironis
I.

    Istorija kartojasi. Rusiškasis imperializmas vėl smaugia mūsų tautą. Rusiškas ateivis vėl šeimininkauja mūsų namuose. Nesvarbu, kad baltuosius carus pakeitė raudonieji diktatoriai, kad vietoj dvigalvio erelio kabo kūjis su pjautuvu, o vietoj dvispalvės vėliavos plazda raudona. Pavergėjas tas pats, jo tikslai tie patys ir priemonės dažnai tokios pačios, Skirtumas gal tik tas, kad dabar viskas daroma moderniškiau, rafinuočiau, plačiau ir žiauriau.

    Anais carinių rusų priespaudos laikais lietuvių tauta klusniai nenulenkė galvos, neatsiklaupė prieš pavergėją, bet priešinosi ir kovojo. Ši kova liko užfiksuota to laiko literatūroje, kuri taip pat buvo viena iš tos kovos priemonių. Simono Daukanto ir dr. Jono Basanavičiaus istoriniai veikalai, iš užmaršties iškėlę garbingą praeitį, vyskupo Motiejaus Valančiaus raštai, mokę garbingai gyventi ir drąsiai kovoti, Vinco Kudirkos straipsniai, žadinę žmones į aktyvią veiklą ir nurodinėję konkrečius tikslus, Šatrijos Raganos apysakos, ugdę taurius ir kilnius jausmus — buvo tarsi dvasinis maistas svetimųjų užgožtai, apiplėštai, kultūriniu badu marinamai tautai. Iš kitos pusės, visa ši literatūra buvo savo laiko produktas, atspindėjęs pačius svarbiausius ir esminius momentus bei problemas. Ne tiktai laikraščių korespondencijos ir straipsniai, bet ir moksliniai darbai buvo svarbiausių ir skaudžiausių ano meto reikalų ir klausimų pagimdyti. Todėl jie virto savotiškomis kronikomis, istoriniais šaltiniais, užfiksavusiais sunkią lietuvių tautos padėtį rusiškojo imperializmo letenoje. (Nenuostabu, kad šiandien tos medžiagos stengiamasi neskelbti arba ją leisti su rūpestinga atranka ir cenzūra).
171

    Mūsų tautos kovą su rusiškuoju pavergėju įamžino ne tik to laiko periodika. Prievartos, skriaudų, smurto, beteisiškumo ir išnaudojimo iš vienos pusės, ir pasipriešinimo, kovos, pasiaukojimo bei didvyriškumo vaizdų pilna to meto mūsų grožinė literatūra. Ji taip pat buvo įrankis, ginklas už tautos laisvę, už jos vaikų teisę išlikti lietuviais, būti šeimininkais savo pačių namuose. Dar daugiau. Net pačią literatūrą, bent kai kurias jos temas dažnai gimdė ši kova. Beletristiniai vaizdeliai ar poezijos posmai kartais būdavo atsiliepimai į pačius aktualiausius laiko klausimus. Vincas Kudirka „Tėvynės varpuose" šaukė tautiečius į darbą tėvynės labui, ragino būti drąsiais ir ištvermingais. Tas pačias mintis pakartoja eilėraščiuose „Varpas", „Labora", „Gražu, gražiau, gražiausia", „Maniesiems". Šatrijos Ragana savo pedagoginiuose raštuose kelia taurų žmoniškumą. Vaižgantas savo publicistika kovoja už kultūrą, šią kovą vaizduoja ir „Pragiedruliuose".

    Būdama kovos ginklu, grožinė literatūra buvo artimai susieta su visa tuo, kuo gyveno tauta. Tai buvo kovojančios tautos dvasios produktas ir jos maistas. Pasikeitus laikui, pasibaigus kovoms, ši literatūra turėjo likti tik meniniu praėjusių įvykių atspindžiu, netekusiu savo aktualumo ir to deginančio aštrumo, kuris suprantamas tik betarpiškiems vaizduojamųjų įvykių dalyviams. Tačiau taip neatsitiko. Praėjus beveik šimtui metų, nemaža kūrinių šiandien ir vėl mus jaudina ne tiek estetinėmis savybėmis, kiek tematikos aktualumu. Vadinasi, gyvenime yra kažkas bendra tarp mūsų dienų ir to laiko, kai mūsų tėvai ir seneliai kovojo žūtbūtinę kovą dėl tautos egzistencijos. Šitaip senoji mūsų literatūra tampa liudininku, bylojančiu, kad virš tautos yra pakibusi ta pati grėsmė, nuo kurios dar taip neseniai didelių pastangų ir aukų kaina buvo pasisekę išsigelbėti.

II

    Anei rašto, anei druko
    Mums turėt neduoda.
    Tegul, sako, bus Lietuva
    Ir tamsi ir juoda, —

    vaitoja poetas, karštai, impulsyviai, pačia širdimi atsiliepdamas į savo meto vieną didžiausių skriaudų.
172

    Ne taip skamba akmenėliai
    Patkavom daužyti,
    Kaip vaitoja mūsų broliai,
    Šiaurėn nuvaryti . . .

Tai savųjų brolių likimas. Svetimieji „šiaurės sūnūs" šeimininkauja Lietuvoje, stabdo jos pažangą, nori viską pritaikyti savo užmačiom, „nedoriems priesakams", nori nutautinti, paversti tamsios Rusijos imperijos juodu pakraščiu. O tie, kurie neįtinka okupantui, nenulenkia galvos-, pasipriešina — verkia tolimoje šiaurėje, kalėjime, Sibire, į kurį jau išminti tremtinių takai, išminti nuo pirmųjų rusų pasirodymo Lietuvos žemėje dienų. Tai anų laikų daina apie ano meto Lietuvą. Bet kaip ji tinka ir mūsų laikams. Ar ji nenusako to, kas dedasi šių dienų Lietuvoje? Juk ir dabar nėra laisvo lietuviško žodžio. Ir dabar nori mūsų tautą paskandinti tamsoje, padaryti ją aklą ir klusnią. Tiesa, yra nemaža lietuviškų laikraščių ir žurnalų, bet juose tik žodžiai lietuviški, o ne mintis, kuri šiais žodžiais perteikiama. Taip, kaip graždanka rašyti lietuviški žodžiai irgi buvo tik priemonė įsibrauti į lietuvio sielą. Apie Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių štabo leistą „Dabartį" sakoma, kad tai buvo okupantų laikraštpalaikis, tik lietuviškai spausdinamas. Dėl to, kad jis buvo leidžiamas lietuvių kalba, lietuvišku jo niekas nelaiko. Taip ir dabartinė periodika yra įvairių komitetų, okupantų įkurtų įstaigų „organai", nieko bendro neturį su laisvąja spauda. Išleidžiama nemaža knygų, bet rimta literatūra skęste paskęsta visokiame šlamšte. Neišvysta dienos šviesos, kas netarnauja „tarybinio žmogaus ugdymui", komunistinės ideologijos skleidimui. Kaip seniau cariniai cenzoriai, taip dabar visokie „glavlitai" ir „gorlitai" budriai seka, kad pro jų filtrus neprasisunktų nė viena savarankiška mintis. Net ir senoji literatūra, istorinis mūsų tautos palikimas, šiandieniniam okupantui dažnai pavojingas. Kokia likimo ironija: raštai ir kūriniai, varžyti carinės cenzūros, gaudyti caro žandarų, pasirodo, pavojingi ir tiems, kurie skelbiasi carų nuvertėjais, kovotojais su carine tvarka ir priespauda. Ir šiandien tie raštai cenzūruojami, atrenkami, iškarpomi arba visai neleidžiami, net kaip literatūrinis palikimas.

    Bet ką kalbėti apie XIX a. mūsų veikėjų, rašytojų ar poetų
173

kūrinius, jei net viduramžių dokumentai istoriniuose „šaltiniuose" spausdinami su iškraipymais ir praleidimais.

    Pagaliau žvilgtelėkime į Antano Baranausko „Raštų" dvitomį (Vilnius, 1970). Ar juose rasime čia cituotas mūsų eilutes? Ne. ]ų anuomet negalima buvo spausdinti dėl caro cenzūros. „Kelionė Petaburkan" ilgai negalėjo išvysti šviesą. Tiesa, tik dalis, nes kai kurie eilėraščiai buvo išspausdinti 1887 m., 1908 ir 1912 m. Tarybinė cenzūra griežtesnė — į „pilną" grožinės kūrybos rinkinį neįdėjo viso „Kelionė Petaburkan" eilėraščių ciklo . . . Tad ar galima kalbėti apie žodžio ir spaudos laisvę, apie lietuvišką ne tik formą, bet ir turinių bei dvasia „druką ir raštą"? Ar čia ne tas pat noras padaryti kraštą „ir tamsų, ir juodą"?

    O koks likimas tų, kurie dėl laisvo lietuviško žodžio kovoja, kurie stengiasi nors kiek prasklaidyti tamsą? Ar nevaitoja šiaurėje, ar nedusta lageriuose tokie žmonės, kaip Balys Gajauskas, Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis, Viktoras Petkus ir kiti.

    „Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto
    Neleidžia erelis, suspaudęs nagais".

    Baranausko mintis apie ano meto Lietuvos padėtį kartoja Maironis. Bet kuo ji skiriasi nuo mūsų dienų? Gal tik tuo, kad vietoje erelio nagų tautos gerklę apjuosęs rusiško pjautuvo lankas; kad caro ochranką pakeitęs tarybinis saugumas; kad gubernatorių korikų vietoje sėdi sekretoriai trėmėjai ir šaudytojai, o tremtiniai į Sibirą ne pėsti varomi, bet vežami užkaltuose gyvuliniuose vagonuose; kad sekimo priemonės moderniškesnės, tardymai žiauresni, priespauda visuotinesnė, propaganda rafinuotesnė . . . Taip, kai kas pasikeitę, bet, deja, pavergtųjų nenaudai . . .

    „Miega bočių šalis!
    Apsiniaukus naktis
    Tiek amžių, kaip jai nebešvinta! . ."

    Šiandien dar tik dešimtmečiai priespaudos, bet jie sunkūs, taip persunkti ašaromis, krauju ir kančia, tokie baisūs nuostolliai padarytai tautai, kad tikrai atstoja šimtmečius. Masinių trėmimų metu lietuvių tauta yra netekusi daugiau savo vaikų, nei kada nors anksčiau. Partizaninio pasipriešinimo metu Lietuvos miš-
174

kuose galvas paguldė tiek jaunų vyrų, kiek nėra žuvę nė viename sukilime carinės valdžios laikais. į baudžiavą grąžintas visas Lietuvos kaimas, be jokių činčininkų, laisvųjų ar karališkųjų valstiečių, kurių padėtis buvo kiek geresnė už lažininkų. Šiandien tokių „činčininkų" nėra. Yra tik eiliniai, kolchoznikai-baudžiauninkai ir jų varovai, tijūnai, prižiūrėtojai, įvairių pirmininkų ir brigadininkų asmenyje. Moralinis blogis taip sparčiai plinta, alkoholizmas bei nusikalstamumas taip didėja, kad toli gražu pralenkė juodžiausios carinių rusų priespaudos laikus. Ateistinė akcija tokia, kad ano meto stačiatikių popų pastangos supravoslavinti lietuvius darosi panašios į vaikų žaidimą. Prieš Lietuvos Bažnyčią užsimota tokiu mastu, kad turėtų pavydėti visi gubernatoriai ir ispravnikai, nors dabartiniai ateistinės valdžios pareigūnai surankioja ir panaudoja visus jų draudimus, įsakus, nuostatus ir potvarkius, visą patirtį, administravimo metodus, visą arsenalą, pridėdami dar naujų „moderniškų", rafinuotų priemonių. XX a. — technikos ir tempų amžius. Todėl ir tautos žlugdymo tempai nepalyginamai spartesni. Tad ir čia poetas nė kiek neapsirinka, dešimtmečius pavadindamas šimtmečiais.

    Bet „Ką mums žada rytojus?
    .........................................
    Tarp vargų-sopulių, be rasos ir žvaigždės
    Mūsų mėlynos akys apteko kraujais;"

    Kaip šiandien mums gerai suprantamos šios poeto aimanos! Tai ne vaizdus poetinis posakis. Tai — tikrovė. Kas atvirom akim žvelgia į šių dienų Lietuvą, kas susimąsto dėl jos ateities, negali nesuvaitoti dėl tų baisių fizinių ir moralinių žaizdų, padarytų mūsų tautai. O kraujuojančios žaizdos visuomet kelia mirties grėsmę. Rusiškasis okupantas yra aiškiai paskelbęs ne tik mūsų, bet ir kitoms jo pavergtoms tautoms mirties nuosprendį. Net antkapį yra suprojektavęs ant šių numarintų tautų kapo su užrašu: „Tarybinė liaudis" . . .

    „Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
    Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
    Mums teko per amžius dalis nelaiminga,

    Bet niekas nežino rytojaus dienos". Tai — atsakymas į klausimą, ką žada rytojus. Jis panašus į kito poeto jau kartą tiksliai išsipildžiusius pranašiškus žodžius:
175

    „Kad tu, gude nesulauktum —
    Nebus kaip tu nori.
    Bus kaip Dievas duos,
    Ne tavo priesakai nedori.
    Neįveiksi, sūnau šiaurės,
    Mūsų širdys tvirtos . . ."

Tai vilties kibirkštėlė. Dar daugiau. Tai tikėjimas Dievo pagalba ir kovojančios tautos jėgomis.

    „O tačiau Lietuva
    Tik atbus gi kada:
    Ne veltui ji tiek iškentėjo!"

    Šitie pranašavimai išsipildė. Tauta išgirdo savo žadintojų-pranašų žodžių, nelaukę giedros stojo vyrai petys į petį, stojo kaip milžinai į kovę, į darbą ir todėl:

    „Jauna, laisva, pati savęs valdovė,
    Tautų eilėn įstojo Lietuva".

    Ir ne svetimųjų malonė buvo mums padovanojusi Nepriklausomybę, bet

    „Savo krauju vergijos nusiplovė,
    Sutraukius pančius ištverme sava".

    Šita ištvermė ir šitas nepajudinamas tikėjimas į Dievo Apvaizdą, į kryžiaus žadėtąją gyvatą, tautą daro stipria ir nenugalima. Ne divizijų skaičius ir ne moderniški ginklai padėjo atsilaikyti prieš daug skaitlingesnį priešą, o dvasios jėga, moralinis pranašumas ir siekiamo tikslo teisėtumas, šie dalykai iš tikrųjų yra baisi jėga ir anksčiau ar vėliau užtikrina pergalę.

    „Už laisvę kariauti padės Visagalis!
    .........................................................
    Nors jėgos gal silpnos, bet stiprūs dvasia:
    Kas eina su meile, su širdžia didžia,
    Tam Viešpats patsai bus vadovu".

    Nepajudinamas mūsų tėvų tikėjimas, atnešęs pergalę, yra padrąsinąs pavyzdys mums. Ypač, kad esame puolami to paties priešo ir beveik tais pačiais ginklais. Tad ir gintis turime tuo, kuo jie gynėsi. Jei neprarasime ryšio su buvusiomis kartomis, jei pasisavinsime visą geriausią jų palikimą, mokėsime jį perduoti ateinančioms kartoms — išliksime! Jei priešui pavyks pakirsti mūsų šaknis, įleistas į tautos praeitį, į tėvų ir protėvių dvasinio ir
176

kultūrinio palikimo klodus, jei sutrukdys paveldėtas ir atnaujintas vertybes perduoti savo vaikams — žūsime, žūsime, kaip tauta, kaip daug tautų pasaulyje yra žuvę.

    Viena iš tokių dvasinių vertybių, padėjusių mūsų tautai kovoti ir laimėti, buvo tvirtas tikėjimas ir juo pagrįsta moralė. Si dvasinė citadelė ir šiandien gina lietuvių tautą nuo ištirpimo rusiškame tautų lydymo katile. Tai liudija ir tas nepaprastas įnirtimas, su kuriuo puolama religija bei katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Kadangi nuo tėvų palikimo perdavimo ateinančioms kartoms priklauso tolimesnis tautos likimas, užtat priešas daro visa, kad šitai sukliudytų. Ne be tikslo dedamos visos pastangos, kad jaunoji karta taptų ateistine. Visomis išgalėmis stengiamasi sukliudyti tėvams vaikus auklėti religiškai. Čia svarbiausias taikinys, pagrindinė pozicija, kurią užvaldęs priešas pasidarytų padėties šeimininkas, savo rankose turįs visą lietuvių tautos likimą. Atimti tėvams teisę auklėti savo vaikus, formuoti jų pasaulėžiūrą, — atimti tautai teisę į savo ateitį. Tai aiškus dvasinis genocidas, siekią tų pačių tikslų, kaip ir fizinis tautos naikinimss deportacijomis ir žudynėmis. Fiziniam genocidui okupantas iš padugnių buvo pasitelkęs „stribų". Apginklavęs juos rusiškais automatais, paleido į kaimus terorizuoti žemdirbių ir žudyti savo brolių, su ginklu pasipriešinusių naujiesiems maskoliams. Dvasiniam genocidui vykdyti prisiauklėjo kitokių „stribų", įdavę į rankas diplomus, pasiuntė į mokyklas, redakcijas, komitetus, draugijas. Ką pirmieji pradėjo automatu, antrieji turi užbaigti žodžiu, nors šio žodžio galia paremta tuo pačiu automatu ir kalėjimu.
III.

    Visos tautos turi ne tik šventųjų ir didvyrių, bet ir išdavikų. Su Kristumi vaikščiojo ne tik Petras su Jonu, bet ir Judas. Visais laikais ir visose tautose atsirasdavo žmonių, vergiškai susilenkdavusių svetimiesiems, nueidavusių paklusniai jiems tarnauti, arba dar blogiau, — išdavikiškai smokdavusių saviesiems į nugarą. Turėjo išdavikų ir lietuvių tauta. Kovų su kryžiuočiais laikais jie atidarydavo riteriams pilių vartus, vedžiodavo priešus po Lietuvą, siaubdavo kaimus ir miestus. Buvo parsidavėlių bajorų, kurie už pinigus paslaugiai tarnaudavo svetimų valstybių agentams seimų rietynose. Jakaterinai II pataikavo vyskupas Bauža-Sestrencevi-
177

čius, klusniai vykdė carinių satrapų nurodymus prelatas R. Žilinskas, Maskvos agentai-komunistai graužė nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus, „stribai" terorizavo mūsų kaimus ir padėjo rusams savo brolius tremti į Sibirą. Turime jų ir dabar — saugumo darbuotojų ir agentų, bailių mokytojų ir fanatikų propagandistų. Kryžiuočių laikais išdavikai rodydavo priešui brastas, kelius, atidarydavo tvirtovių vartus; seimų laikais isteriškai šaukdavo „veto"; prie caro padėdavo gubernatoriams ir žandarams slopinant lietuvišką žodį; nepriklausomybės laikais — griauti savo valstybę. Raudonųjų carų talkininkai visa tai daro iš karto: vedžiojo „žaliakepurius", nurodė takus, takelius į mūsų partizanų slėptuves, klusniai vykdė visas Maskvos direktyvas, sėdėdami sekretorių, ministrų, pirmininkų kėdėse, fanatiškai stengiasi išplėšti šį kartą ne tiek lietuvišką žodį, kiek lietuvišką sąmonę. Kiti, kaip Judas pardavęs savo Mokytoją, kaip išdavikas prie Termopilių atvedęs persus į graikų užnugarį, nueina tarnauti okupantui šnipu, saugumiečiu ir smogia priešo įduotu ginklu savo broliui į nugarą. Yra įvairių išdavimo laipsnių ir visokių išdavikų. Ir jiems visiems tinka žodžiai:

    „O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos . . .
    Tegu ir tave ateitis tolimoji
    Minėja . . . kaip išgamą mūsų dienos".

    Tautai, kovojančiai žūtbūtinę kovą dėl savo egzistencijos, dėl teisės būti savimi, būtina vienybė, jėgų sutelkimas. Tad ir tuomet ir dabar:

    „Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
    Kurie tarp svetimųjų vienybę išlaiko
    .................................................
    Gražiau . . .
    Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
    ..................................................
    Gražiausia . . .
    Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako"

    Jei nežinotume kieno ir kuomet parašytas eilėraštis „Ne tas yra didis", galėtume pagalvoti, kad čia kalbama apie mūsų dienų tironus — „tėvus ir mokytojus", apie „išmintinguosius" partijos vadus . . .
178

    Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,
    Prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia,
    O dvasioje keikia; didi ne tironai,
    Kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
    ...........................................................
    Ne tas yra galingas, kuriojo galybė
    Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
    Kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė,
    Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.

    Poetas, atrodo, tiesiog pranašiškai matė vadų ir diktatorių sukeltus karus, milijonus išžudytų žmonių, kraujo ir ašarų jūras . . .

    Kovojant prieš šitokių „tėvų" valdžią, aukos — neišvengiamos. Kai „savo tėvynės garbei neapželdina tako", — neužželia takai ir į kalėjimus, lagerius, tremtį. Audra kartais išverčia vieną, antrą gynybos sieną laikančia atramą. Todėl padrąsinančiai skamba anų laikų kovotojo-idealisto, save patį paaukojusio ant tėvynės meilės aukuro, žodžiai:

    „Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
    Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,.
    Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit,
    Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
    Tuoj kitą statykit!"

    Vincas Kudirka buvo šios drąsos pavyzdžiu. Gulėdamas ligos patale, kiekvieną minutę laukdamas kratų, dirbo, rašė, kovojo iki paskutinio atodūsio. Ir dabar, jei nenorime žūti, turime vykdyti jo nurodymus saviesiems:

    „Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
    Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
    Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
    Išliksi tik į hidrą gyvumo pavirtus,
    Nors priešas nenustygsta!"

    Neišliksime, jei nemokėsime įsiklausyti į savo tėvų, buvusių panašioje padėtyje ir kovojusių panašią kovą, perspėjimus. Jie tą kovą laimėjo. Vadinasi, jų kovos būdas buvo teisingas. Tad teisingi ir jų perspėjimai. Juo labiau, kad ir priešas tas pats, jo tikslai tie patys, net ir priemonės dažnai tos pačios.
179

IV.
    Tas nepaprastas XIX a. ir mūsų dienų padėties Lietuvoje sutapimas kalba ne tik apie pasikartojusį pavojų, bet ir apie baisų atsilikime, kuriame yra sustingusi, sukalkėjusi Rusijos imperija. Tik naivus nesubrendėlis gali patikėti tuštiems ir nusibodusiems teiginiams apie pažangą, aukštesnę visuomenės vystymosi pakopą, demokratiją ir 1.1. Čia nėra jokios pažangos ir jokios aukštesnės pakopos, bet tik rusiško imperializmo ir kolonializmo sukalkėjimas. Dar daugiau. Tai — žingsnis atgal, tai pačių tamsiausių ir reakcingiausių jėgų bandymas sustabdyti progresą, pasukti istorijos ratą atgal.

    Sunkiai, per kliūtis ir klaidas, su sustojimais ir vingiais, žmonija iš tikrųjų žengia pirmyn. Kai kuriuose kraštuose tautos jau yra susikūrusios, palyginti, neblogas valdymo formas — demokratijas. Deja, Rusijos imperija šiam pažangiausiam pasauliui nepriklauso. Ji sustabarėjusi savo atsilikime ir visomis išgalėmis gina šią reakcijos tvirtovę. Gina ginklais, surankiotais iš visų seniai į istorijos šiukšlyną išmestų santvarkų ir valdžių, ši reakcijos tvirtovė dangstoma skraiste, susiuvinėta iš įvairių demokratinių šūkių ir formulių. Neribota Kremliaus diktatorių valdžia gaubiasi ne Egipto faraono aureole, o XX a. demokratinės valstybės parlamento imitacija. Vergų ir baudžiauninkų beteisiškumą stengiasi maskuoti nusibodusia balsavimų komedija. Imperialistines iltis bandoma slėpti po plakatais su taikos balandžiais, o ginklų žvangėjimą nustelbti plepalais apie taiką.

    Štai kokia dabartinės Rusijos imperijos tikrovė, savo puvėsių tvaiką skleidžianti visame pasaulyje. Ir ten, tuose kraštuose, kur daugiau atsilikimo, tamsos, ten atsiranda panašių despotų ir despotėlių, kurie, užsėdę savo liaudžiai ant sprando, sukuria diktatūras, panašias į Kremliaus diktatūrą.

    Ir tol, kol iš Kremliaus sklis reakcijos tvaikas, tol pasaulyje tamsių jėgų tarpe jis ras sau šalininkų ir kurs į save panašias vergovines valstybes, kurstys karus, drums ramybę, stabdys pažangą.

    Stabdys, bet nesustabdys! Žmonijos pažangos dėsnių niekas nepakeis. Prieš juos bejėgiai ir Kremliaus reakcionieriai. Jie šiandien daug kalba apie istorijos šiukšlyną, matydami ten kitus, bet kaip tik jų pačių ten tikroji vieta, nes negali ilgai išsilaikyti
180

paskutinė kolonijinė imperija. Išsilaikyti pasaulyje, kur net mažos tautelės ir vakar dar beraštės tautos gauna nepriklausomybę.

    „Aplinkui jau žydi visur atgimimas:
    Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai;
    Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
    Ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai".

    Bet tas neatsitiks, sėdint sudėjus rankas, arba, dar blogiau, klusniai vykdant „šiaurės sūnaus nedorus priesakus".

    „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės,
    Tik neina kaip saulė, ramiai be karionės".

    Reakcija nesitraukia lengvai be kovos. Priešingai, ji deda pastangas plėsti savo įtaka, ji siekia visus panardyti į atsilikimo liūną. Ir nors jos galas neišvengiamas, bet jos daroma žala pavergtoms tautoms tokia didelė, kad į pražūtį ji ir jas gali nusinešti. Ypač tai pavojinga mažoms tautoms.

    Tikėdami  galutine   tiesos,   laisvės   ir   teisingumo   pergale, negalime nė akimirkos pamiršti to pavojaus, kuris gresia mūsų tautinei egzistencijai, negalime su poetu nemaldauti:

    „Pastiprin, didis Dieve, mus
    Atremti priešo puolimus!"

    Negalime nepaklausyti jo įsakmaus raginimo:

    „Tik į darbą greičiau!
    Tik mylėkim karščiau!
    Tik, vyrai, pajudinkim žemę!"
            P. Pajurgis

ISTORIJOS FENOMENAS

    Gyvendamas „išvystyto socializmo" sąlygomis, kaskart tvirčiau įsitikini, kad tavo tarybinė tėvynė visose savo pasireiškimo srityse — tikras istorinis fenomenas. O kaipgi. Jau pats jos gimimas buvęs iš esmės naujų politinių, moralinių ir ekonominių santykių kūrimas. „Tarybų valdžia — pirmoji valdžia pasaulyje, kuri iš tikrųjų įtraukė darbo žmonių mases į valstybės valdymą" („TSKP istorija", Vilnius, „Mintis", psl. 224). Apie 1918 m. įsigaliojusią RTFSR konstituciją Leninas rašė: „Pasaulyje nėra
181

buvę tokių konstitucijų kaip mūsų". TSRS paskelbimas reiškė, kad „pirma kartą istorijoje buvo įkurta daugianacionalinė valstybė, laisvanoriškai susivienijus lygiateisėms tautoms, valstybė, kurioje nėra nacionalinės nelygybės ir priespaudos" („TS istorija", mok. priemonė IX-X klasei, Kaunas, „šviesa", 1975). Kur, kada buvo tokia partijos ir liaudies vienybė, kaip Tarybų Sąjungoje? Ar ne pirmą kartą istorijoje praktiškai įgyvendinta tokia demokratija, kaip pas mus? Kai įsigilini, tai sunku rasti šios valstybės — fenomeno gyvenime įvykį ar reiškinį, kuris nebūtų turėjęs „pasaulinės reikšmės", nebūtų buvęs pirmas toks savo rūšies įvykis ar reiškinys istorijoje, nebūtų fenomenalus.

    Kad fenomenalumų sąrašas būtų pilnesnis, reikia pridurti, kad, tikriausiai, niekur ir niekad nėra buvę tokio teroro, tokio dvasinio asmenybės pavergimo ir tokio genialiai sukonstruoto apgavystės mechanizmo, kaip mūsų „socialistinėje tėvynėje". Fenomenas lieka fenomenalus visose srityse. Tad pradėsime nuo teroro.

    Šioje srityje mūsų nepakartojamybė turėjo rimtą konkurentą — gestapą. Taip ir neaišku kas fenomenalesnis: gestapas ar NKVD? Žinoma, V. I. Leninas šį palyginimą apšauktų „buržuazinės dorovės" skelbimu — kaip galima lyginti revoliucinę prievartą su kontrrevoliucine! Bet toks svarbus faktas, kad ir „pažangioji" komunistinė, ir reakcingoji hitlerinė diktatūra naudojo analogiškas kovos priemones, turi kažkokią reikšmę? Ar tik neatskleidžia jis per formos vienodumą ir turinio panašumo? Kitaip juk mąstantį žmogų turėtų stebinti tokia progreso ir reakcijos kovos metodų vienovė. O kad vinis į galvas kalė tardomiesiems tiek gestape, tiek saugume, yra istorijos užregistruota realybė. Teroras lydi nuostabiojo Rusijos fenomeno žingsnius nuo jo susikūrimo iki šių dienų. Išvystytasis socializmas irgi nesirengia to savo egzistavimo pagrindo atsisakyti. Bet pas mus kiekviena niekšybė pateisinama, pavadinus ją „proletarine" arba „istorine būtinybe". Taigi ir toliau perdaug supratusieji bus gydomi psichiatrinėse ligoninėse, ir toliau bus niokojama gamta, kultivuojama dvikalbystė ir surusinimas. O liaudies gerovės ir socialistinės demokratijos klestėjimo metu politiniai kaliniai iš Sibiro rašys apie Muravjovo laikų kalinimo sąlygas mūsų dienomis, apie fenomenalų žmogaus orumo išniekinimą.
182

    Šalia „aštuonių pasaulio stebuklų" į devintojo vieta pretenduoja dar vienas TSRS fenomenas — dvasinis žmogaus pavergimas. Dvasinė baudžiava pirmiausia siekia pajungti žmogaus sielos apraiškas — meną, mokslą, kultūrą. Pančiai, nukalti šioms širdies, proto, sielos sritims — patys akivaizdžiausi.

    Menui toks apinasris — socialistinio realizmo metodas, šio metodo išsigimimą, siaurumą ir melagingumą Stalino galybės metais jau yra pasmerkusi tarybinė kritika, tad paliksim tą jo rūšį ramybėje — gulinčio niekas nemuša.

    Po XX partijos suvažiavimo 1974 m. išleista „TSKP istorija" rašo: „. . . Atskiri literatai nesuprato kulto partinės kritikos esmės, (. . .) ėmė neigti partijos vadovaujamąjį vaidmenį ideologijos srityje". Toliau: „. . . buvo mėginama sukelti abejonę dėl pagrindinio tarybinės literatūros ir meno metodo — socialistinio realizmo metodo" (pls.498). O kodėl negalima kelti abejonės dėl to metodo? K. Marksas savo „Prisipažinimų anketoje" į klausimą „Jūsų mėgstama sentencija" atsakė „viskuo abejok". Tai esąs, mokslinio komunizmo teorijos kūrėjo nuomone, tikriausias tiesos ieškojimo kelias. Kokia jau ten absoliuti, viršžmogiška vertybė tasai socialistinis realizmas, kad juo draudžiama abejoti? O tos abejonės kyla kaip ant mielių, kadangi savo neklaidingumui įrodyti socialistinio realizmo metodas nepateikia nė vieno tvirto argumento. Bendriausias to realizmo metodo principas — vaizduoti tikrovę revoliuciniame vystymesi. Na ką gi, vaizduoti, tai vaizduoti, bet žiūrėkime, kas iš to vaizdavimo išeis. Pavyzdžiui, Vaižgantui socialistinio realisto vardas nepripažįstamas, bet jo veikalai įeina į auksinį tautos literatūros fondą, kai tuo tarpu vaizdavusio tikrovę revoliuciniame jos vystymesi V. Kapsuko rašliavai vietos ten nėra. Galima prieštarauti — Vaižgantas turėjęs didesnių gabumų, didesnį talentą, ir, nors klaidingai vaizduodamas visuomenės vystymąsi, darė tai meniškiau už Kapsuką, vaizdavusį tikrovę teisingai, bet be talento. Čia ir atsiskleidžia dvasinės vergijos veidas. Juk šiandien reikštis meno srityje gali tik socialistiniai realistai. Talentas čia nesvarbu. Jeigu Vaižgantas savo „Pragiedriulius" parašytų mūsų dienomis, jis niekur negalėtų jų išspausdinti — štai puiki — „asmenybės laisvės" ir „kūrybos laisvės" iliustracija! Belieka šaukti kartu su Lermontovu:
183

— Žudikai Genijaus, mūs Laisvės ir Garbės! Pančiai, iš anksto sukaustantys kūrėjo žvilgsnį į gyvenimą, yra jau pats socialistinio realizmo metodo reikalavimas rasti ir pavaizduoti teigiamą herojų — revoliucionierių. O jei rašytojas tokio nemato gyvenime? Jei jo rastasis revoliucionierius partijos akims — kontrrevoliucionierius? Tada visi keliai į spaudą užkirsti. Kur tada „galimybės laisvai kurti ir išvystyti iniciatyvą visoje turinio ir formos sferoje"? Na, bet gal talentų slopinimas išreiškia itin gilų socializmo humaniškumą, nes gyvenimą jie vaizduotų iškreiptą, t.y., ne tokį, kokį mato TSKP . . .

    Socialistinio realizmo metodą mene atitinka „mokslinio" ateizmo metodas moksle. Jei mene socrealizmas reiškia partinę diktatūrą, tai ateizmas moksle yra kažkokia valstybės lėšomis besilaikanti psiaudosistema. Tai jau varžtai ne vien kūrybiškai žmogaus dvasiai, bet ir sąžinei. Ideologiją geriausiai apibūdina jos kovos priemonės, jos elgesys kitų ideologijų atžvilgiu. „Mokslinio" ateizmo kovos metodus ir jo esmę puikiai išsako žmonėse paplitęs anekdotas.

    Ėję keliu netikintis ir žydas. Pakelėj stovėjęs kryžius. Taigi anas šviesuolis ir agituoja žydelį:
    — Parka, rodyk Dievui špygą. Žydelis atsakęs:
    — Nu, jei jo nėra, tai kas žiūrės?

    Tokiom viduramžiškom „pirmeivių" priemonėm kovoja ir dialektinis materializmas, špygą „Nesančiajam" iš visų jėgų stengiasi rodyti antireliginių karikatūrų parodos, velniukų muziejai, ciniška ateistų literatūrinė „kūryba", priverstinis sekmadienių darbas. Fenomenalioji mūsų šalis ir čia fenomenalaus bukaprotiškumo čempionė. Būtų dar pusė bėdos, jeigu pasitenkintų pirmeiviškais metodais. Bet štai, matydama, kad tikinčiųjų špygomis neužbadysi, ji pradeda jų atžvilgiu naudoti valstybinio aparato jėgą. Bylos religinės literatūros leidėjams, katekistams, tautinio meno puoselėtojų persekiojimai — tai jau špygos Helsinkio nutarimams, Žmogaus teisių deklaracijai: žiūrėkite, kokie mes galingi, nieko nepaisome, nesikiškite į mūsų vidaus reikalus! „Mūsų vidaus reikalai — veto!" — šaukiama, nesiklaus-iant, kas pagrindines žmogaus teises padarė vienos Tarybų Sąjungos „vidaus reikalu".
184

    Jausdami, kad aukščiau paminėtieji metodai atskleidžia ateistinės ideologijos bejėgiškume, jos skleidėjai imasi dar vienos priemonės — šmeižto. Čia galime priminti V. I. Lenino žodžius: „Kokie purvini turi būti šaltiniai, kurie idėjų kovą paverčia šmeižtų skleidimu". Ar „moksliški" yra šaltiniai, kurie katalikų dvasininkus, tūkstančiais mirusius fašizmo lageriuose, padaro nacių „talkininkais", kurie krikščionybės idėją, davusią ištisą plejadą visuotinai pripažintų charakterio milžinų, vadina „žmogaus asmenybės žalotoją"; kurie Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Diurerio, Čiurlionio, Bethoveno, Šilerio įsitikinimus skelbia „kūrybinės žmogaus dvasios varžtais"; kurie Niutono, Koperniko, Pastero, Ampero tikėjimą vaizduoja „tamsių bobelių prietarais". Ką bendro su mokslu turi ideologija, kurios argumentai — Vilniaus Kalvarijų sugriovimas, Meškuičių kryžių sunaikinimas, bažnyčių padeginėjimas? Ir šis „mokslas" visais galimais būdais brukamas į žmonių protus, „užtikrinant laisvą asmenybės vystymąsi". Taip prieiname prie trečio fenomeno — valstybinio melo mechanizmo.

    Ar ne genijaus proto reikėjo sukonstruoti mašinai, kur teroras 50 metų būtų vadinamas demokratija, diskriminacija — lygiateisiškumu ir didžiavalstybinio nacionalizmo kėslai — „nesavanaudiška internacionaline pagalba"? Šios mašinos dantračiai, varantys vienas kitą — žmonės susigūžę baimės kiaute, atpratinti sava galva mąstyti. Ilgi fizinių ir dvasinių represijų metai giliai į jų sąmonę įrėžė formulę: „prieš vėją nepapūsi". Taigi pučia jie pavėjui ir, gūžčiodami pečiais, žvelgia į tuos, kurie bet kam galvos nelanksto. Mūsų santvarkos mechanizmo smagratis — baimė. Baimė dėl generalinio sekretoriaus posto ir baimė dėl mokyklos direktoriaus posto. Baimė dėl vietos eilėje butui gauti ir baimė dėl įstojimo į aukštąją mokyklą . . . Baimė nuo viršaus iki apačios ir atvirkščiai. Ši baimė yra visų valstybinių melų pagrindas. Ji palaiko ir vieną iš didžiausių mūsų santvarkos klastočių, — kad 1956 m. buvo likviduotas garsusis „kulto laikotarpis". O juk XX suvažiavimas panaikino tik Stalino garbinimą, t.y., aštuntadalį ledkalnio, matomo virš vandens. Povandeninė kulto dalis, jo šaknys pasiliko — kitaip ir būti negalėjo, nes tai yra mūsų valstybės pagrindas. Liko partijos kultas, jos šūkių, koncepcijų — socialistinio realizmo, „mokslinio" ateizmo ir kitų neliečiamų,
185

būtinų Tarybų valstybės gyvenimo komponentų, „neklaidingų" tiesų priverstinis kultas.

    Kažkada šis kultas klestėjo. Jis turėjo savo žynių ir fanatikų. Dabar sunku sutikti komunistą, kuris gyvenime būtų toks, kaip partinėje tribūnoje. Taikant „materialinio suinteresuotumo" principą partijos gretų gausinimui, partija visiškai išsigimė. Po storu grimo sluoksniu tarybinio fenomeno veide ryškėja visiems totalitariniams režimams bendri bruožai . . .

    Kas laukia mūsų fenomeno, kai nebeliks nuoširdžių šio kulto tarnų?
Rasūnas

*    *    *

 

IŠ PARTIZANINIO JUDĖJIMO LIETUVOJE
VADAS KALPOKAS

    1944 m. vokiečiams iš Lietuvos pasitraukus, Lietuvą vėl okupavo rusų kariuomenė. Greit po okupacijos bolševikai apskričių centruose įsteigė karinius komisariatus. Po dviejų savaičių kariniai komisariatai paskelbė vyrų mobilizaciją į rusų kariuomenę nuo 18 iki 55 m. amžiaus. Raudoni mobilizaciniai lapeliai rusų ir lietuvių kalbomis buvo iškabinėti visur. Tad ir mūsų apskrities vyrai (tada gyvenau Rokiškio apskr.), kurių amžius tinka, visi turi prisistatyti į karinį komisariatą. Nuvykau ten ir aš, nes tikrai žinojau, jog dėl tam tikrų priežasčių manęs į kariuomenę neims. Kaip gražu, kad iš 12 Rokiškio valsčių su maždaug 40000 gyventojų atvykome tik 7 vyrai. Ir iš šio skaičiaus nė vienas netikome į kariuomenę. Po komisijos gavę dokumentus, važiavome namo su džiaugsmu. Matėme, kad lietuviai neskuba klausyti naujų atėjūnų. Keista, kad į kariuomenę nestojo net vietiniai rusai, kurių mūsų kraše buvo ištisi kaimai.

    Maždaug po mėnesio vėl buvo kartojamas vyrų šaukimas. Bet šį kartą valsčiaus valdžios atstovai, apylinkių pirmininkai ir sekretoriai, milicijos darbuotojai ir tarnautojai iš apskrities centro vaikščiojo po kaimus ir miestelius, nešiodami mobilizacijos šaukimus. Bet ir tai jiems nesisekė. Apie mobilizaciją daug ką
186

perspėjo kai kurie milicijos darbuotojai. Todėl vyrai, pamatę ateinančius pareigūnus, tuojaus pasislėpdavo. Šaukimus pareigūnai nešiojo apie dvi savaites, bet juos mažai kam įteikė. Šaukimus reikėjo grąžinti į valsčius. Panašiai dėjosi visoje Lietuvoje. Respublikos karinis komisaras informavo Lietuvos Komunistų partiją ir vyriausybę apie esamą padėtį. Lietuvos bolševikinė valdžia bijojo apie tai pranešti Maskvai. Tų pat metų spalio mėn. įvykęs Komunistų partijos CK plenumas priėmė nutarimą organizuoti šaukiamojo amžiaus vyrų gaudynes. 1944 m. lapkričio mėn. iš apskričių centrų, valsčių tarnautojų ir kareivių buvo sudarytos ginkluotų aktyvistų grupės vyrų gaudynėms. Po kaimus ir miestelius naršė ginkluoti bolševikai ieškodami vyrų. Sugauta labai nedaug. Mat prieš gaudynes vėl buvo duota žinia apie gresiantį pavojų. Gaudynės vyko nakčia. Kai kur gaudytojus vyrai pasitiko šautuvų ugnimi. Drąsus vyras Petras Garška iš Sodelių km., Juodupės valsč., pamatęs besiartinančius gaudytojus prie sodybos, atidengė ugnį iš kariško šautuvo. Nuo jo taiklios šaulio rankos krito trys bolševikai. Tik gaila, kad po nelygios kovos žuvo ir pats Garška. Gaudynės truko ilgai — beveik kas savaitė, kol pasibaigė karas. Per gaudynių susišaudymus žuvo Kamajų valsč. partorgas Baronas ir to pat valsč. saugumo viršininkas Bušujevas bei draudimo agentas Baltrūnas.

    Šaukiamojo amžiaus vyrai, matydami pavojų, kad gaudynės nesiliauja, nutarė paimti ginklus ir stoti kovon su bolševikais-dėl Lietuvos laisvės atkūrimo. Ginklų būta nemažai. Jų turėjo šauliai, tarnavę Plechavičiaus kariuomenėje ir Lietuvos savisaugos daliniuose. Miškuose vyrai iš pradžių planavo kaip ir ką daryti. Nebuvo vadų, nebuvo ryšių su kitais Lietuvos valsčiais įr apskritimis.

    Laimė nusišypsojo nelauktai. Buvo sužinota, kad Panemunio valsčiuje yra pasilikęs buvęs Lietuvos karininkas Kalpokas. Jis jau buvo subūręs trijų valsčių vyrus. į Kalpoko armiją jau buvo stoję Panemunio, Pandėlio ir Skapiškio valsčių vyrai. Pas vadą nuvyko Juodupės, Rokiškio ir Obelių valsčių atstovai, prašydami priimti ir juos bendrai kovai su bolševikais. Jis sutiko. Davė nurodymus, ką reikės daryti, kaip kovoti, kaip ateityje palaikyti ryšius. Tada mūsų atstovai grįžo į savo būrius, padarė susirinkimą ir labai džiaugėsi, kad turės tokį puikų vadą ir bus nevieniši.
187

    Pagal vado nurodymus buvo išrinkti valsčių koviniai vadai. Juodupės valsč. partizanų vadu buvo išrinktas stud. med. Mulokas iš Vištagerklio vienk. (žuvęs kovoje). Rokiškio valsč. p. vadu buvo išrinktas Juozas Gasiūnas iš Palukšnių km. (žuvęs k.). Obelių valsč. p. vadu buvo išrinktas Povilas Streikus, vėliau bolševikų sugautas ir nuteistas mirti.

    Lietuvos partizanus labai rėmė ūkininkai: šelpė maistu, avalyne, drabužiais. Daug kaimo gyventojų sekdavo kariuomenės judėjimą, vietinės valdžios veiksmus, nuotaikas ir tuojau pranešdavo partizanams. Atėjus žiemai, daug ūkininkų partizanus laikė savo namuose, juos maitino ir saugojo.

    Šiaurės Lietuvos partizanų vadas Kalpokas greit susisiekė su daugelio Lietuvos apskričių partizanais. Centrinis partizanų štabas buvo įsteigtas Biržų girioje. Iš šio štabo buvo vadovaujama Rokiškio, Kupiškio, Joniškio, Panevėžio, Anykščių ir Zarasų apskritims. Centrinio štabo viršininku buvo paskirtas Kalpokas. Dėl jo sumanumo tose apskrityse bolševikų valdžia buvo tik oficialiai, o faktinai viešpatavo partizanai.

    Į partizanų gretas susibūrė labai daug vyrų. Juos išmaitinti buvo sunku. Vadas įsakė partizanams maisto neimti iš gyventojų, o iš tarybinių ūkių. Mat buvusiuose dvaruose bolševikai įsteigė tarybinius ūkius.

    1944 m. bolševikai žemdirbiams uždėjo duokles, kurias jie kartais turėjo vežti net organizuotai į apskričių centrus gurguolėmis. Vadas davė nurodymą paimti šiuos produktus partizanų maitinimo fondui. Ginkluoti vyrai pastodavo miškuose tas gurguoles ir pasiimdavo sau vežamus produktus, žemdirbiams išduodami pažymas, kad bolševikai iš žemdirbių nereikalautų daugiau duoklės.

    Žemdirbiams buvo uždėtos ir pieno duoklės. Pieninių vedėjams buvo įsakyta sviestą nevežti į apskričių centrus — jį paimdavo partizanai. Nepaklusnūs vedėjai buvo baudžiami.

    Kiekvienoje kovoje didelę rolę vaidina spauda. Vado Kalpoko sumanymu buvo leidžiamas laikraštis „Į Laisvę!". Laikraštį leisti reikėjo popieriaus, rašomų mašinėlių ir kt. Buvo duotas nurodymas ryšininkams, kokiu nors būdu iš įstaigų išgauti rašomų mašinėlių ir kitų reikmenų. Labai daug pasidarbavo pil. M. iš Analieptės. Jis dienos metu nuvažiuodavęs į bet kurį valsčių ir
188

paimdavęs rašomąja mašinėlę. Tada valsčių tarnautojai labai gerdavo, todėl M. kaip tik tuo ir pasinaudodavo . . .

    Įvairios partizanų operacijos buvo atliekamos daugiausia naktimis. Tokie žygiai, ypač žiemą, labai vargino vyrus. Užtat buvo duotas nurodymas iš tarybinių ūkių paimti arklius ir naudoti savo reikalams.

    Kalpokas į vadų susirinkimus keliaudavo vienas ir be jokio ginklo. Tik persirengdavo įvairiai: kunigu, rusų karininku, moterimi ar elgeta. Vienos kelionės metu rusų kareiviai jį sulaikė. Atvežę į Biržų įgulą, pavedė vienam sargybiniui jį saugoti. Sargybinis, išvargęs ir sušalęs atsisėdęs prie šiltos krosnies, užmigo. Tada Kalpokas, ištraukęs iš rašomojo stalo stalčių, smogė sargybiniui į galvą. Kai tas apsvaigo, Kalpokas, persirengęs sargybinio rūbais, pasiėmė jo šautuvą ir, niekieno netrukdomas, išėjo.

    Už Kalpoko galvą bolševikai buvo paskyrę didelę sumą pinigų. Kai rusų kareiviai jį buvo sugavę, tai net nepagalvojo, kad čia tokia svarbi asmenybė.

    Išvien su partizanais kovojo ir kaimų gyventojai. Kaimuose buvo labai daug ryšininkų. Jūžintų valsčiuje buvo nustatytas toks slaptažodis: jei kaimuose siautėja bolševikai, tai kaimo gyventojai ant savo tvorų džiauna puodynes. Kai ramu, nėra bolševikų, tada ant tvorų nėra ir puodynių. Partizanai iš miško per žiūronus pasižiūrėję, mato, kas darosi kaimuose.

    Juodupės valsč. Apūniškio miške apsistojo daug partizanų. Kai į Juodupę atvažiuodavo kareiviai, ryšininkas pranešdavo kalviams, gyvenusiems netoli miško. Tie daužydavo į priekalus su kūjais ir smarkiai dūmydavo iš kalvės dūmtraukių.

    1944-45 m., dar nesibaigus karui, kariniais sunkežimiais iš Latvijos į Rokiškio geležinkelio stotį per Aleknų, Suvainiškio miškus buvo vežami žemės ūkio produktai rusų kariuomenei. Tada Kalpokas davė nurodymą apšaudyti rusų mašinas ir paimti produktus.

    Pokario metais atsirado išdavikų, stojusių tarnauti bolševikams. Tada vado įsakymu jie būdavo įspėjami nutraukti gėdingą išdavystę. Daugelis pakluso. Kai kurie net tapo gerais partizanų pagalbininkais.

    Partizanai labai mylėjo savo vadą. Jie visi įsisąmonino jo šūkį: „Tėvynė arba mirtis!"
189

    Po daugelio raginimų ir gaudynių visvien niekas į rusų kariuomenę nėjo. Tada valdžia buvo priversta pranešti apie tai Maksvai. Stalinas, gavęs tokį nemalonų pranešimą, tuojaus įsakė kariuomenės daliniams suruošti baudžiamąją ekspediciją į Lietuvos miškus. 1945 m. vasario mėn. po Lietuvos miškus pasipylė dideli rusų kariuomenės daliniai. Jie „šukavo" miškus. Partizanai stojo į nelygią, bet garbingą kovą. Daug žuvo, bet nė vienas gyvas rusams nepasidavė. Kiekvienas vadovavosi šūkiu: „Tėvynė arba mirtis!"

    Po tos kariuomenės operacijos partizanų liko dar daug. Liko gyvas ir Kalpokas. Kai bolševikų kariuomenės daliniai iš miškų pasitraukė, vadas, susisiekęs su valsčių partizanų vadais, davė nurodymą žiemą partizanams apsigyventi pas gyventojus kaime nedidelėmis grupėmis po 3-4 žmones. Gyventojai mielai juos priėmė, maitino ir globojo iki pavasario. Atėjus pavasariui, partizanai vėl išėjo į miškus ir tęsė kovą.

    Žiemą partizanai didelės veiklos išvystyti negalėjo. Reguliariai išeidavo jų leidžiamas laikraštis „Į Laisvę!". Bolševikinė valdžia dižūgavo, kad per žiemą buvo ramu, bet pavasarį visos Lietuvos teritorijoje partizanai atnaujino savo veiklą.

    Bolševikai valsčių centruose suorganizavo savisaugos būrius po 10-15 vyrų, kuriuos žmonės vadino stribais. Į šiuos būrius stojo labai menkos moralės žmonės, dažniausiai vagys, girtuokliai, chuliganai ir tinginiai. Jų tikslas — kovoti prieš partizanus. Bet stribai nebuvo pajėgūs kovoti prieš partizanus. Jie slankiodavo naktimis po kaimus, gąsdindavo gyventojus, vagiliaudavo ir net plėšikaudavo. (Šį faktą patvirtina ir filmas „Laiptai į dangų".).

    1946 m. vasarą Panemunio valsčiaus stribai siautėjo Suvainiškio apylinkėse. Nakties metu užėję į vieną sodybą, rado vadą Kalpoką, kuris buvo anksčiau atėjęs ir laukė ryšininkų. Vadas, pamatęs ateinant būrį stribų, greitai persirengė kunigo rūbais, šeimininkė gulė į lovą, atseit — kunigas atvyko pas ligonę. Stribai, įėję į vidų ir pamatę, kad „kunigas" parimęs prie „ligonės", išėjo.

    Partizanai visokiais būdais kliudė bolševikams įgyvendinti savo programą Lietuvoje.

    1945 m. pavasarį rusų valdžia savo teritorijoje ir okupuotuose kraštuose išleido karo paskolos lakštus. Jų platintojais buvo skiriami   daugiausia   mokytojai.   Kalpoko   nurodymu   valsčių
190

partizanų vadams reikėjo paimti surinktus iš lakštų platintojų pinigus bei parašyti pakvitavimus, kad lakštų platintojai nenukentėtų nuo bolševikų. Jei platintojai geruoju neatiduos pinigų, pavartoti ginklą. Partizanams pareikalavus atiduoti pinigus jų pragyvenimo fondui, lakštų platintojai mielai juos atiduodavo. Tik vienas lakštų platintojas (Variakojis iš Čedasų) pasipriešino ir buvo nukautas.

    1946 m. žiemą bolševikai suruošė rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Jie iš anksto tikėjosi, kad rinkimai ramiai nepraeis. Į rinkimines apylinkes prie būstinių pristatė rusų kariuomenės būrius, kad partizanai nesunaikintų dokumentų. Partizanai net negalvojo užpuldinėti tas būstines, nes žinojo, kad žmonės ir taip neis balsuoti. Rinkimų dieną į rinkimines būstines iki pavakario atėjo labai mažai žmonių. Tada bolševikai „balsus" išvežiojo gyventojams į namus. Čia kaip tik išvežiotojus ir pasitiko partizanai. Jie žmonėms nedarė nieko, tik atimdavo rinkiminius biuletenius ir juos sunaikindavo. Kai apie tai sužinojo apskričių centrai jie nenustebo, o davė griežtus įsakymus valsčių vadovams, kad balsavimo rezultatai vis vien būtų 100% . . . Rinkiminių apylinkių sekretoriais buvo skiriami mokytojai. Atidarius balsavimo urnas paaiškėjo, kad rinkimai sužlugę. Tada buvo duotas sekretoriams nurodymas biuletenių neskaičiuoti, o į protokolus rašyti balsavusių tiek, kiek yra sąrašuose rinkėjų, kad būtų balsavimas šimtaprocentinis . . . Taigi taip buvo „išrinkta" pirmoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba.

    Pasibaigus karui, valdžia išleido potvarkį, kvietusį partizanus nutraukti kovą ir registruotis pagal tą gyvenamąją vietą, iš kurios buvo išeita į partizanus. Kai apie šį potvarkį sužinojo Kalpokas, tuojau susisiekęs su visais apskričių ir valsčių partizanų vadais, padarė susirinkimą centriniame partizanų štabe Biržų girioje. Buvo nutarta nevaržyti partizanams grįžti į namus. Dauguma partizanų atsisakė nutraukti kovą ir pasiliko partizanų gretose. O kurie paliko Lietuvos girias, išeidami prisiekė, kad prireikus vėl stos į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

    Deja! Bolševikai parodė ir čia savo niekšybę. Kaip tik sugrįžo į namus partizanai, už keletos dienų bolševikai, juos suėmę, teisė už tėvynės „išdavimą".

    Partizanai, pamatę tokią apgaulę, nėjo iš miškų, o tie, kurie buvo išėję, vėl stojo į partizanų gretas ir tęsė kovą.
191

    Vadui Kalpokui rūpėjo kiekvieno kovotojo likimas ir jo ateitis. Po ilgų kovos metų buvo aišku, kad 1918 m. įvykiai nepasikartos. Lietuvos laisvė dar toli, o reikia gelbėti vyrus, kurie tiek daug padirbėjo dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

    1957 m. rudenį vadas sužinojo, kad Rokiškio rajono, Didsodės apylinkėje Rokiškio milicija išdavinėja pasus apylinkės gyventojams. Vadui atėjo mintis, kad dabar labai gera proga aprūpinti pasais savo vyrus. Vadas davė nurodymą vienam savo partizanų ryšininkui, kad šis be didelio triukšmo paimtų iš pasų stalo viršininko lagaminą su pasais ir dokumentais.

    Po darbo, vakare pasininkai važiuodavo autobusu iš Juodupės į Rokiškį. Partizanų ryšininkas atvažiavo į Juodupės miestelį anksčiau. Kai į miestelį atvažiavo pasų stalo viršininkas Baukys su palydovu, ryšininkas, juos užkalbinęs, pavadino išgerti. Užėję į bufetą, tiek prisigėrė, kad visiems išėjus iš bufeto, ryšininkas iš girtų milicininkų be vargo paėmė lagaminą ir nuėjo savu keliu. Baukys, prasiblaivęs paryčiu ir pamatęs, kas įvyko, nusišovė.

    Vadas Kalpokas, pasirūpinęs savo kovotojų likimu, nutarė pasitraukti į užsienį. Nors tais metais jau buvo sunku tai padaryti, bet jam pavyko. 1958 m. mums nežinomomis aplinkybėmis jis pateko į Švediją. Bolševikų nužudyto jo brolio Vlado žmona gavo laišką iš Švedijos, o vėliau iš Vakarų Vokietijos. Dabar jo likimas mums nežinomas. Galbūt, jis jau miręs. Dabar jam būtų 79 m. amžiaus.

    Partizaninė kova Lietuvoje truko iki 1957. Kituose rajonuose dar ilgiau. Niekas nenorėjo pasiduoti bolševikinei vergovei. Visi troško laisvės ir nepriklausomybės. Lietuvos gyventojai jautė bolševikams didelę neapykantą už jų padarytas Lietuvai skriaudas.

    Prisimenu dar ir šiandien iš buvusio Lietuvos partizanų laikraščio ,,Į Laisvę!" J. Dociaus eilėraštį:

        MES ŽENGIAME

    Dienas dienom išgražinę
    Mes žengiame!
    Gana svajonių ir saldžių miražų,
    Per daug jau vaikščiota padangėmis.
192

    Mes einame!
    Po kojom skamba brangi, miela žemė,
    Prisimenam jos laisvės kainą . . .
    Gana ją priešai purvino ir žemino!

    Krauju nuplovėme likimą vergo,
    Ranka rankon žygiuoja broliai aisčiai!
    Per kruvinas audras ir darganas
    Išnešim laisvę saulėtą ir skaisčią!

    Mes einame su dideliu tikėjimu,
    Darbais galingi, nepalaužiami.
    Užkursime visoj tėvynėje
    Tėvynės meilės laužą!
                Amiko

*    *    *

 

ŽINIOS
ĮSPŪDŽIAI IŠ PIRMOJO BLAIVININKŲ
SUSITIKIMO

    1979 m. rugsėjo 8 d. 14 vai. Vilniuje, blaivininkų klube „šaltinis", įvyko pirmasis oficialus blaivininkų susitikimas — konferencija. Jos tikslas — žadinti iš apsnūdimo ir įtraukti į aktyvią kovą su girtavimu plačiąją visuomenę.

    Buvo pakviesti žinomi antialkoholikai: VVU doc. J. Andriuškevičienė (turėjo kalbėti apie girtavimo paplitimo priežastis), VVPI kabineto vedėjas Vl. Voveris (apie saikingą alkoholio gėrimą kaip girtavimo ir alkoholizmo prielaidą), Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius, mokslų dr. prof. J. Vaitkevičius (apie pedagogų uždavinius ugdant nepakantumą alkoholiui), Vilniaus aukštosios partinės mokyklos kabineto vedėjas L. Bergeris (kodėl jis negeria alkoholio), liaudies poetas Just. Marcinkevičius („Meninė literatūra prieš girtavimą ir alkoholizmą"), psichoterapeutas A. Alekseičikas žadėjo papasakoti apie 32-jo tarptautinio kovos su alkoholizmu kongreso darbą.
193

    Blavininkai pareiškė norą kalbėti dar ir šiais klausimais: LŽEMTI vyr. m. bendradarbis D. Balnionis — „Kaip aktyvinti negeriančiuosius kovai su girtavimu", VVP1 docentė A. Grabauskienė — „Vaikų darželis — nepakantumo alkoholiui pradų įdiegėjas", PSPIVF statybos sk. vyr. konstruktorius J. Kančys — „Kovą su girtavimu aktyvinantieji renginiai", VVU vyr. dėst. sociologas A. Mačiulis — apie kovos su girtavimu efektyvumo didinimą įtraukiant į blaivinimo darbą daugiau visuomenės narių, mokytojas pensininkas J. Mikulevičius (Alytus) — apie blaivininko ir blaivybės būrelio veiklą aktyvinant kovą su girtavimo plitimu, mokytoja D. Šilinienė (Ukmergė) — apie švietimo darbuotojų moralinę pareigą propaguoti blaivybę, Lietuvos TV vyr. redaktorius V. Turčinavičius — „Girtavimo ir saikingo gėrimo esmė blaiviu požiūriu".

    Susitikimui-konferencijai buvo sutartos dvi salės — viena Vilniaus EMT gamykloje „šaltinio" klube, antroji — PMTI. VVU išspausdino 700 pakvietimų su programomis, kurie buvo išdalinti Vilniaus mokslo įstaigose, ministerijose, draugijose, įžymių žmonių ir blaivios visuomenės tarpe. Šiek tiek pakvietimų išdalinta ir kitų miestų (Alytaus, Biržų, Druskininkų, Kauno, Kapsuko, Kudirkos Naumiesčio, Ukmergės, Palangos ir kt.) blaivininkams. Blaivininkų aktyvo jėgomis buvo paruoštas susitikimo dalyvių kreipimosi į Vilniaus miesto visuomenines organizacijas, vadovus, pedagogus, tėvus ir visus, kuriems rūpi kova su girtavimu, projektas. Po susitikimo buvo numatyta demonstruoti kino filmą „Vieną sekmadienio naktį".

    Rugsėjo 4 d. į LKP Vilniaus Lenino rajono komitetą buvo iškviestas iniciatyvinės gurpės narys J. Kančys, kuriam buvo priekaištauta, kad antrasis šios grupės narys — A. Mačiulis — atsakingas už renginio suderinimą su partiniais organais — esą apgavęs visus blaivininkus, nes susitikimo nesuderinęs, konferencija neparuošta, o pakvietimai išplatinti. Partijos komitete buvo pasiūlyta blaivininkų susitikimą-konferenciją atšaukti. Iniciatyvinės grupės nariai nesutiko žlugdyti šios priemonės. Jie paaiškino, kad pasiruošimas pakankamas, pranešėjai pasiruošę, pranešimai išspausdinti, pakvietimai išplatinti, salės susitikimui paruoštos, specialiame blaivininkų aktyvo posėdyje (PMT institute) aptartos susitikimo organizavimo detalės. Buvo taip pat paaiškinta, kad dar
194

1978 m. lapkričio mėn. dėl šio renginio organizavimo buvo susitarta su VEMT gamyklos partinės organizacijos sekretorium. Gruodžio mėn. gautas pritarimas LTSR Ministrų Tarybos Kovos su girtavimu komisijoje. Be to, A. Mačiulis paskutiniuoju metu jį derino Vilniaus m. partijos komitete. Partijos sekretorius Slyžius pagaliau paprašė nurodyti, kam išsiuntinėti pakvietimai. Kitą dieną jis pareiškė, kad susitikimas nebus atšauktas, kadangi į jį pakviesta daug žymių žmonių. Tik pasiūlė jį trumpinti — atsisakyti dviejų pranešimų, reikalavo nekelti diskusijų, nedemonstruoti kino filmo. Atrodė, kad sekretorius rado kompromisą ir konferencija įvyks netrukdoma.

    Tačiau sekančią dieną iškilo dar naujų netikėtumų, „šaltinio" klubo vedėjas J. Buika neatvyko į paskutinį organizacinį pasitarimą, numatytą pas partijos sekretorių A. Golovkiną. Pasitarime A. Golovkinas užtikrino 4 pagrindinius pranešimus. Po to buvo pateikta juos papildančiųjų pasisakymų tematika. A. Golovkinas pareiškė, kad mokytojų Šilinienės ir Mikulevičiaus pasisakymai nepageidautini. Dėl kitų pasisakymų sekretorius neprieštaravo. Buvo nutarta kitą dieną, dalyvaujant J. Buikai, aptarti likusias smulkmenas.

    Rytojaus dieną — konferencijos išvakarėse — vėl netikėtumai. J. Buika atvyko, bet pasitarime atsisakė dalyvauti partijos sekretorius A. Golovkinas. Jis telefonu pranešė, kad iš visos programos paliekami tik prof. J. Vaitkevičiaus, inž. J. Kančio, kadrų vyr. insp. J. Buikos ir šlifuotojo Baranovo pasisakymai. Tą pačią dieną į J. Kančio namus pradėjo skambinti pakvietimus gavę piliečiai (mokyt. J. Germanavičienė, doc. A. Senuta, rašytoja E. Balionienė ir kt.) teiraudamiesi, ar tikrai atšaukiamas blaivininkų susitikimas-konferencija. Paaiškėjo, kad paskutinėmis dienomis prieš konferenciją, nieko nežinant iniciatyvinei grupei, skambėjo telefono skambučiai, į visas puses orgkomiteto vardu plaukė telegramos atšaukiančios susitikimą. Kadangi susitikimo iniciatoriai jokio orgkomiteto nebuvo sudarę, matyt, Jį sukūrė ir ardomąją veiklą išvystė girtavimo palaikytojai, kurie apgavo daug blaivininkų ir daug blaivybei pritariančių žmonių. Be to, Vilniuje buvo paskleistos įvairios bauginančios kalbos, patarimai neiti į susitikimą. Į tą darbą buvo įjungti net įžymūs žmonės: prof. A. Čyras, prof. J. Vaitkevičius ir kiti. štai rugsėjo 6 d. Vilniaus
195

inžinerinio statybos instituto rektorius prof. dr. A. Čyras mokslinės tarybos posėdyje perspėjo instituto dėstytojus ir profesūrą, kad šie, jei nenori turėti nemalonumų, nesidėtų prie blaivininkų, nedalyvautų jų klubo renginiuose . . .

    Pagaliau rugsėjo 8 d. 13 vai. 30 min. Vilniuje į „šaltinio" klubą pradėjo rinktis pirmieji blaivininkai. Susitikime dalyvavo apie 90 žmonių. Susitikimą-konferenciją atidarė A. Golovkinas. Toliau kalbėjo prof. J. Vaitkevičius, J. Buika ir dar viena „Šaltinio" narė bei A. Baranovas. Atmosfera buvo sudrumsta. Pakvietimuose išspausdintos programos nesilaikyta, klausytojai erzinosi, pasigirdo replikų.

    Po šių kalbėtojų A. Golovkinas paskelbė: blaivininkų susitikimas baigtas. Susirinkusieji pasipiktino. į pirmąjį susitikimą-konferenciją visi rinkosi su viltimi: bus galima pasvarstyti rimtus pasiūlymus, kaip suaktyvinti kovą su girtavimu, užmegzti tarpusavio santykius, reguliuoti veiklą, priimti įsipareigojimus ir kreipimąsi.

    Programoje numatyti pranešėjai ]. Andriuškevičienė, L. Bergeris, A. Alekseičikas ar išgąsdinti ir dezorganizuoti girtavimo globėjų ardomosios veiklos, ar tiesioginiai įbauginti į susitikimą neatvyko. Visai nebuvo leista kalbėti blaivininkams, numatytiems programoje ir dalyvavusiems susitikime (P. Bakšiui, J. Kančiui, V. Turčinavičiui, A. Mačiuliui ir kt.). Neleista kalbėti ir kitiems dalyviams, kurie to pageidavo.

    Nors susitikimas buvo įvairiai trukdomas, nors jo programą ir sužlugdė girtavimo globėjai, bet dalyvavusieji dar labiau suprato blaivybės vertę ir reikalą dėl jos kovoti vieningai, visomis jėgomis.
S. Alionis

*    *    *

 

KOMUNISTINIS REŽIMAS MAIRONIO
NAMUOSE


    LTSR Konstitucijos 66 straipsnyje rašoma: „rūpinimasis istorijos paminklų ir kultūros vertybių išsaugojimu — Lietuvos TSR piliečių pareiga ir prievolė".
196

    Pažiūrėkime, kaip vykdoma ši Tarybų Lietuvos piliečio prievolė LTSR Literatūros muziejuje. Jau iš aplinkos kiekvienas mato šio muziejaus „tvarką". Trumpą valandėlę pasižvalgykime po Maironio sodą. Iš buvusio sodo belikę kelios Maironio rankomis sodintos obelys. Visa kita — pertvarkyta, pritaikyta nūdienai. Neliko Maironio pamėgtų takelių, kuriais jis mėgo pasivaikščioti, nebeliko gyvatvorės, juosusios sodą, nė vienos gėlytės, kuri primintų Maironio pomėgį gėlėms. Net ir prie keleto išlikusių Maironio sodintų obelaičių nėra jokio užrašo ar paaiškinimo. Prasmukę pro neuždarytus vartus, aplinkinių kiemų vaikai bei gretimos Juozo Naujalio v. Meno mokyklos mokiniai, būsimieji tarybinės kultūros darbuotojai, jau nuo ankstyvo pavasario pradeda laužyti obelaičių šakas su dar nenunokusiais vaisiais. Muziejaus vadovai to „nemato". Sodelyje pastatyta vasaros pavėsinė nešvari, ji nuolat pilna rūkančių moksleivių, girtuokliaujančių vyrų ir moterų. Kažin kodėl reikėjo nugriauti Maironio sesers Marcelės sodelyje pastatytą Maironiui atminti švč. Marijos paminklą.

    Ar taip turėtų būti gerbiamas lietuvių literatūros klasikas respublikiniame literatūros muziejuje, iki šiol dar „nepajėgiančiam" lankytojams parodyti visos lietuvių literatūros. Panašiai yra su Maironio memorialiniais kambariais, su jo kūryba.

    O kaip saugomi muziejuje eksponatai, lietuvių literatūros palikimas, neįkainojamas tautos dvasinio gyvenimo penas? Apie tai atvirai liudija 1979.1.10, kai viename iš neeksponuojamų Maironio memorialinių kambarių sprogo radiatorius, ir pasipylęs vanduo pliaupė net į gatvę. Kokią žalą padarė vanduo eksponatams ir pastatui! Kaip paiškinti šią netvarką? Kodėl dingsta iš muziejaus sukaupti lietuvių rašytojų memorialiniai daiktai bei vertinga dokumentinė medžiaga?

    Tokia muziejaus „tvarka" stebina net Lietuvos TSR vyriausybės narius, bet . . . tyli.

    Kaip propaguojama pažangioji lietuvių literatūra, klasika? Prisiminkime, kaip buvo paminėtos Vinco Kudirkos 120-osios gimimo metinės — absoliučia tyla; Jono Biliūno gimimo 100-osios metinės — kukliausia parodėle; spaudos atgavimo 75-osios metinės — tyla. Ar prisimenamas blaivybės propaguotojo Motiejaus Valančiaus gimtadienis — šiukštu! Mat jis gimęs
197

vasario 16 d. . . . Užtat dabar Kaunui teko trečioji vieta respublikoje už girtuoklystę.

    Muziejaus „Literatūrinių ryšių" fakultetas propaguoja tik tarybinių tautų literatūrą, pasmerkdamas užmarščiai senąją lietuvių literatūrą.

    Dusdami slogioje, superkomunistinėje muziejaus aplinkoje, muziejaus darbuotojai bando dalyvauti ir savo žiniomis prisidėti prie slaptais aplinkraščiais suvaržyto Kauno miesto kultūrinio-kraštotyrinio gyvenimo. Vienas iš tokių, buvęs ilgametis mokytojas šviesaus atminimo Tomas Glodas (gimęs 1902 m.) — eruditas, gimtosios kalbos žinovas, jos puoselėtojas, visas savo jėgas ir žinias skyręs kalbos gryninimui. Carinės rusinimo politikos tęsėjams planingai siaurinant gimtosios kalbos teises, T. Glodas buvo radęs kitą kultūrinės veiklos sritį — netausodamas savo sveikatos, dalinosi savo žiniomis apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. To niekada neužmirš jį pažinoję gimto krašto ir kalbos mylėtojai. Apie dešimt metų Glodas buvo nepamainomas ekskursijų po istorines-kultūrines Lietuvos vietas dalyvis. Nėra tokio Lietuvos kampelio, kur nebūtų buvojęs T. Glodas. Jis ištroškusiems žinių apie garbingą savo tautos praeitį ekskursijų dalyviams daug papasakodavo savo sklandžia, taisyklinga kalba. Kilęs iš Plokščių, tęsė sunkų, bet garbingą Vinco Kudirkos, Jono Krikščiūno ir kitų šio Sūduvos krašto švietėjų visuomeninį-tautinį darbą. Jo sveikatą galutinai pakirto įtarūs ir akli komunistinio režimo vykdytojai, taip norėjusieji juo atsikratyti. Jis mirė 1978.XII.8. Daug gerbėjų susirinko atsisveikinti ir palydėti šį žmogų į paskutinę kelionę gimtojon Plokščių žemėn.

    Bet kokios buvo laidotuvės! Kam prireikė saugumo darbutojams paklaidinti laidotuvių procesiją, vykstančią iš Kauno į Plokščius? Užuot važiavus visiems žinomu geru keliu, buvo pasukta neva tiesesniu keliu, kuriuo būsią galima greičiau nuvažiuoti. Deja, tokiu keliu važiuoti galėjo tik traktoriai . . . Iširo visa laidotuvių procesija. Lengvosios mašinos visai negalėjo pravažiuoti, o tos, kurios vis dėlto važiavo toliau, buvo aplankstytos ir aplaužytos. Baisu buvo žiūrėti į vežamą karstą su velionio palaikais . . . Į kapus atvykta visai sutemus. Velionio palaikai gimtajai žemei buvo grąžinti mėnulio ir žvakių šviesoje. Kodėl  buvo  suruoštas šis skaudus pasityčiojimas iš velionio
198

palaikų? Ar tai ne ilgametės T. Glodo visuomeninės veiklos „įvertinimas"? Ypač nepatikusi Kauno Saugumo komitetui T. Glodo vadovauta viena ekskursija (įvykusi 1978.VIII.26-27), skirta paminėti 1863 m. Lietuvos sukilimo vadovo kunigo Antano Mackevičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Visi šios ekskursijos dalyviai Literatūros muziejaus vadovybės bei Kauno miesto tarybinės tikrovės liaupsintojų buvo apšaukti nacionalistais, nusikaltėliais, tarybinės santvarkos priešais, nors ekskursijoje dalyvavo ir komunistai bei komjaunuoliai. Kodėl komunizmo kūrėjams nepatiko ši ekskursija?

    Tada buvo prisiminta nuo rusų caro valdžios smurto krauju pasruvusi visa 1863 metų Lietuva. Ekskursijos dalyviai turėjo atmintinę, skirtą A. Mackevičiui, kurioje buvo pavaizduota jubiliejinė emblema (beje, mažaraščiams panaši į Lietuvos Vytį, nors joje Vyčio nebuvo nė kvapo). Atmintinėje buvo A. Mackevičiaus nuotrauka, kur jis su vienuolio rūbais. Tai labai negerai! . . Bet ką daryti, kad 1863 m. Lietuvoje komunistų dar nebuvo, o Lietuvos ateitimi daugiausia rūpinosi kunigai. Komunistams nepatiko ir šie A. Mackevičiaus žodžiai rusų caro budeliams, pacituoti iš knygos „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai" II t., išleisto 1965 m.: „Mums nesuprantama, nejaugi Rusija neturi kitų valdininkų mano kraštui, išskyrus pačius nesąžiningiausius? Nejaugi toji mano tauta tokia nelaiminga, jog jai, be nevilties, nieko nebelieka iš tautų likimo? Betgi tai keliamilijoninė tauta. Ir tauta verta jau ne Dievo globos, bet vyriausybės, nors ir Rusijos užtarimo, nes iki pamatų nesugadinta, nors administracinė valdžia ir stengiasi ją sugadinti". Labai norėtų nutautinimo aktyvistai nutylėti Antano Mackevičiaus vardą ir jo asmenybės reikšmę Lietuvos istorijai. Ypač tai akivaizdu Kaune.

    Pažiūrėkime, kaip saugoma lietuvių tautos didvyrio Antano Mackevičiaus nužudymo vieta? Kaip atrodo pastatytas jam paminklas? Greit nežinosime, kur ilsisi Antano Mackevičiaus palaikai, kur jo egzekucijos vieta! ši Antano Mackevičiaus ir bebaimių Lietuvos sūnų krauju apšlakstyta žemė (Ožeškienės gatvėje) neaptverta jokia tvorele; paminklinio laukų akmenio, skirto Antanui Mackevičiui atminti, vos įskaitomas užrašas. Paminklą nuo praeivių akių slepia vešli liepa. Per pusmetrį nuo paminklo puikuojasi didžiulė šiukšlių ar smėlio dėžė . . . Tad
199

suprantamos sąžinės neturinčių žmonių pastangos apjuodinti visus, kurie prisimena Lietuvos praeitį.

    Štai už tokį „nacionalizmą" žmonės yra šmeižiami, baudžiami, atleidžiami iš darbo, jiems grasinama, nuvaroma į kapus.

    Turtingas papročiais, gilias šaknis turėjusias istorines, kultūrines lietuvių šventes smurtu pakeitė tarybinio milicininko, kario, jūrų ir oro laivyno, tankisto, chemiko, metalurgo ir 1.1, „šventėmis". Periodinėje spaudoje, kalendorių lapeliuose, negausiuose standartiniuose renginiuose mirgėte mirga beveik vien rusų tarybinių mokslininkų, vastlybės, visuomenės ir kultūros veikėjų bei personalinių pensininkų jubiliejai.

    Tokiomis sąlygomis rūpinamasi Lietuvos kultūros paminklų saugojiimu nuo komunistinių barbarų.
M. Venta

*    *    *

 
IEŠKOME ŽINIŲ APIE PROF. L. KARSAVINĄ

    Buvęs pokario metais Kauno ir Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus dailės muziejaus direktorius, istorikas, europinio masto mokslininkas Leonas Karsavinas atsidūrė ir mirė Gulago salyne. Prieš mirtį kvietėsi stačiatikų šventiką, tačiau šis neatėjo. Tada pasikvietė katalikų kunigą ir perėjo į katalikų tikėjimą. Be to, pareiškė, kad ir anksčiau buvo ketinęs pereiti į katalikybę, bet neprisiruošęs to padaryti.

    Anksčiau, pokario metais, į Vilniaus universitetą buvo atvažiavusi komisija iš Maskvos. Ji kvietėsi vyresnio amžiaus profesorius ir dėstytojus, domėjosi jų pažiūromis. Svarbiausia juos domino, ar jie tiks dirbti tarybiniame universitete. Prof. L. Karsavinas tai komisijai neslėpė savo idealistinių pažiūrų. Žinoma, universitete jis nebegalėjo dirbti ir buvo atleistas. Mirė Gulage.

    MLTE jo mirimo vieta nenurodyta. Ką nors žinančius apie jo paskutiniuosius gyvenimo metus, prašome pranešti.
*    *    *

 
200

RUSINIMAS INTENSYVĖJA

    Priemiestinėje Vilniaus geležinkelio kasoje šiemet paskelbta priemiestinių traukinių schema. Šalčininkai joje jau vadinami „Saliečniki". Vilniaus geležinkelio priemiestinėje kasoje ir Varėnos geležinkelio stotyje kabo skelbimų lentos su rusiškais užrašais. Jose visi skelbimai keleiviams taip pat tiktai rusiški.

    Rusinimas intensyviai vykdomas rytiniuose Lietuvos rajonuose. Toliau jis bus tęsiamas į vakarus. Viena tokių priemonių — visa laiką į Rytų Lietuvą įvairioms pareigoms siunčiami rusai. Dalis jų suplaukia ir iš kitų respublikų.

    Pokario metais iš Rytų Lietuvos į Gulago salyną ir Sibiro tremtį pateko daugelis šio krašto švietėjų, mokytojų. Prisiminkime kad ir kompozitorių Julijoną Sinių. Jam pasisekė — sugrįžo į Vilnių ir, keletą metų padirbėjęs, čia pasimirė. MLTE apie jo tremtį nutylėta.

*    *    *

 

                NĖRA VILNIAUS PLANO

   
Vilnių aplankantys turistai ieško lietuviško Vilniaus plano, tačiau tokio seniai nebėra. Užtat Vilniuje yra rusiškų miesto schemų. Teisingai ji ir pavadinta — schema, nes per visą pokario metą neišleista nė vieno padoraus miesto plano. Tiesa, prieš keliolika metų Vilniaus miesto planas buvo išspausdintas, bet jį buvo įsakyta dar spaustuvėje sunaikinti.

    Tas pats ir su Lietuvos žemėlapiu. Jis buvo išleistas 1976 m., tačiau knygynuose jo seniai nebėra. Net lietuviškų žemėlapių leidimą yra uzurpavusi Maskva. O rusiškų knygynuose galima gauti visada. Tačiau tai taip pat schemos, o ne žemėlapiai.

*    *    *

 
            TUŠČIOS KNYGYNŲ LENTYNOS

    Knygynams nurodyta vienam asmeniui parduoti ne daugiau 2 egz. bet kurio grožinės literatūros leidinio. Tačiau sakoma, kad
201

knyga — graži dovana įvairiomis progomis. Tad ką dovanoti? Pažiūrėjus į Vilniaus centrinio knygyno naujų leidinių ir apskritai knygų lentynas, tik verkti norisi. Taip maža leidžiama lietuvių literatūros, ypač klasikinės, leidinių! O Vakarų Europos klasikinės literatūros palikimo leidimas beveik visai nutrauktas. Matyt, pagal Maskvos teiginį, kad su Vakarų kultūra reikia susipažinti skaitant tik rusiškus vertimus. Toks leidybinis nuosmukis užprogramuotas kompartijos, kurios nurodymus uoliai vykdo dabartinis „Vagos" \eidyUos direktorius Pakeliūnas ir vyriausiasis redaktorius, literatūros kritikas Kazys Ambrasas. Pastarasis visą laiką buvo ir yra kompartijos kirvis literatūroje.
Užtat knygynų ir spaudos kioskų lentynos pilnos L. Brežnevo raštų, kurių liaudis neperka ir neskaito. Juos nors vežimu vežk.

*    *    *

 
            KODĖL NIOKOJAMOS RASŲ KAPINĖS?

    Į 1979 m. liepos 14 d. „Literatūroj ir mene" išspausdintą Z. Kiaupos straipsnį „Kodėl niokojamos seniausios Vilniaus kapinės?" tame pačiame savaitraštyje spalio 6 d. Nr. 40 duotas atsakymas. A. Zuokas rašo, kad kapinių priežiūros kontoros darbuotojai, nesuderinę su kultūros paminklų apsaugos inspekcija, išvežė į metalo laužą meniškai vertingų kapų tvorelių. Apie 40 fragmentų surasta ir grąžinta į kapines. Tvorelės bus suremontuotos, pastatytos į buvusias vietas, bus sutvarkyti antkapiai.

    Už nustatytos tvarkos pažeidimą Rasų kapinėse, kapinių priežiūros kontoros viršininkui A. Grigaravičiui pareikštas papeikimas.

    Žinoma, toks ir turėjo būti Vilniaus vykd. komiteto sprendimas. Tačiau ar tai viskas? Ar daugiau jokių tvarkos pažeidimų Rasų kapinėse nėra? Įdomu, kodėl nei Z. Kiaupa, nei A. Zuokas, nei vykd. komiteto darbuotojai savo straipsniuose nemini, kad beveik nuo visų senųjų antkapinių paminklų nudraskyti krucifiksai? O juk tai irgi paminklų apsaugos įstatymo pažeidimas. Tuo įžeisti ir tikinčiųjų jausmai.

    Kas grąžins visus krucifiksus ir, restauruojant paminklus, sustatys juos į vietas?
V. Arnietis
202

            AUKURAS — ANT KUNIGO KAPO

    Leliūnuose (Utenos raj.) ant kunigo Jono Barcevičiaus kapo pastatytas aukuras, skirtas Liaudies tradicijų tarybos organizuojamiems visuomeninės mirusiųjų dienos minėjimams.

    Argi tai ne pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų? Argi tai ne mirusiojo kapo išniekinimas?

    Šiukšlių krūvoms kapinių viduryje vietos atsirado, o aukurui pastatyti kitos vietos nerasta — tinkamiausia vieta — kunigo kapas!
V. A.

*    *    *

 
            LIŪDNOS TIKROVĖS LINKSMA ISTORIJA

    1979 m. spalio 26 d. „Tiesa" bei „Vakarinės naujienos" paskelbė LTSR ATP spalio 24 d. įsaką dėl Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardo suteikimo V. Paplauskui.

    Kadangi įvairių apdovanojimų srautas jau senokai yra visiems neįdomus ir, anot satyrikės V. Žilinskaitės, turbūt greitai bus apdovanotas paskutinis neapdovanotasis už tai, kad iki šiol buvo neapdovanotas, todėl daugelis galėjo ir nepastebėti minėto apdovanojimo. Tačiau tas, kas vis dėlto perskaitė, turėjo nepaprastai nustebti ar net krūptelėti: nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas suteiktas ne kam kitam, o Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojui Vytautui Paplauskui. Kas jau kas, o KGB ir kultūra niekaip nesiderina! Tad gal Antanas Barkauskas ir Stasys Naujalis, pasirašydami šį įsaką, buvo pagiringi ir nematė, ką pasirašo? Kartais gal ir būna pagiringi, bet šįkart jie pasirašė, gerai žinodami, ką pasirašo ir kam pasirašo. Mat, pasirodo, pagal paskutine subrendusio socializmo praktiką, kultūros veikėjų garbės vardai priklauso ne tik tiems, kas ją vargais negalais kuria, bet ir tiems, kas tuos suvargusius kultūrininkus seka ir retkarčiais vieną kitą jų ir nugalabija. Be abejo, tai gana novatoriškas dalykas ir daug kas jo gali pavydėti. Juk nei caro ochrankos Aleksandras Benkendorfas, nei hitlerinis
203

Ernstas Kaltenbruneris, nei pagaliau ir pats Lavrentijus Pavlovičius Berija tokiais ištaigingais vardais nesipuošė! Tad dėl to tenka dviguba garbė mūsų lietuviškajai „nacionalinei" KGB, kuri bene pirmoji — taip oriai — pradėjo dabintis kultūros veikėjų garbės laurais.
A. Švaistas
*    *    *
 
 
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum