gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 20 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

AUŠRA
NR. 20 [60]

     Turinys:
    1. Kodėl niekinama lietuvių tautos praeitis?
    2. SOS! SOS! SOS! (Lietuvai ir pasauliui. Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentas Nr. 26. Doc. Vyt. Skuodžio laiškas ir kreipimasis. Kratos. Areštai).
    3. Vlado Šakalio protesto pareiškimas.
    4. Ukraina, mūsų viltie . . .
    5. Ne tik gailestingumas, bet ir teisingumas.
    6. Kun. K. Garucko autobiografiniai laiškai.
    7. Ne viską išsakė (eil).
Lietuva
1980 m. sausis


KODĖL NIEKINAMA LIETUVIŲ TAUTOS PRAEITIS?

(Atviras laiškas DLK VYTAUTO vainikavimo diena)

    Jurbarke, Černiachovskio ir Gagarino gatvių sankryžoje dunkso nykus parkas, kažkada vadinęsis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Užgožtas medžių, sudarkytas ir apleistas stovi jame ir paties Vytauto paminklas. Tik senesnieji žmonės su pagarba dar tebeprisimena šią vietą. Miesto administracija bevelija iš viso neminėti Vytauto vardo. Apkerpėjęs ir apsamanojęs paminklas kai kam sukelia liūdesį, o kai kam — piktą apmaudą, kad štai dėl kažkieno politinio budrumo stokos liko nelikviduotas šis „buržuazinis palikimas". Bet gali atsitikti ir taip, kad vieną gražų rytą pabudę jurbarkiečiai Vytauto parką ras tuščią . . . Paskui seks pasaka, kad paminklas pats sugriuvo arba buvo „demontuotas" dėl svarbių priežasčių. Juk paminklų griovimo akcijoje tarybinė administracija turi puikią patirtį ir nestokoja nei fantazijos, nei išradingumo.

    Tokioje vietoje norom nenorom prisimeni Maksvoje ir Leningrade visur demonstruojamą pagarbą imperialistinės Rusijos reliktams. Stalinas, viena ranka griaudamas Lietuvos paminklus, kita ranka 1947 m. Maskvoje surentė didingą monumentą miesto įkūrėjui kunigaikščiui Dolgorukiui. Leningrade nesunaikintas nė vienas carų paminklas. Kasmet jie perdažomi, atnaujinami, papuošiami už valdiškus pinigus pirktų gėlių puokštėmis. Tiesa, narodovolcų koriko Aleksandro III paminklo nesiryžo palikti aikštėje — jį pagarbiai perkėlė į muziejų. Leningrade išsaugotas ir rūpestingai prižiūrimas Petro I namelis, o cerkvėse jo vardinių proga organizuojamos net pamaldos. Ant daugelio pastatų tebesipuikuoja monogramos su dvigalviu ereliu, šimtmečiais smaugusiu Rusijos pavergtas tautas.
207

    Lietuvoje analogiška pagarba savo tėvynės praeičiai ne tik neskatinama, bet priešingai — baudžiama. Štai 1973 m. gegužės 13 d. Perlojoje devyni VVU studentai sumanė padėti gėlių prie Vytauto paminklo. Vien tik už tai trys iš jų — ekonomistai: Eugenijus Banys, Remigijus Rajeckas ir Pranas Grigas — buvo pašalinti iš universiteto ir išvežti į rekrūtus. Studentai dar mėginę ieškoti užtarimo LKP CK, tačiau ten jiems atsakę: „Užtenka jau ir to, kad padėjote gėles prie to feodalo ir grobiko Vytauto paminklo. Tai nesuderinama nei su tarybinio žmogaus, nei su komjaunuolio principingumu ir patriotiškumu."

    Šių metų balandžio 10 d. Ceikiniuose laidojant kun. Karolį Garucką, Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas kalbėjo apie nepagarbą Lietuvos praeičiai, kaip kontrastą iškeldamas visaip šlovinamus Rusijos kunigaikščius ir carus. Pamokslininkas apsistojo ties Aleksandru Nevskiu. Apie šį feodalą rašomos knygos, statomi kino filmai. Viena Maskvos metro stotis papuošta 7 metrų aukščio mozaika, vaizduojančia kunigaikštį Nevskį ant žirgo su Spaso vėliava rankose.

    Pažvelkime istorijon. Gal iš tiesų rusų feodalų nuopelnai didesni, negu lietuvių?

    Pskovo kunigaikštis Aleksandras gavo Nevskio vardą už tai, kad jo vadovaujama kariuomenė 1242 m. ant Čiudo ežero nukovė 20 Livonijos ordino brolių. Vėliau stačiatikių bažnyčia paskelbė jį šventuoju. Kas suskaičiuos, kiek cerkvių ir koplyčių buvo pastatyta jo garbei! Net Vilniuje turime tokią cerkvę, čia perkeltą iš Petrapilio 1898 m. Dar anksčiau, 1865 m., dabartinėje Černiachovskio aikštėje generalgubernatoriaus Muravjovo iniciatyva buvo pastatyta Aleksandro Nevskio koplyčia, skirta žuvusių 1863 m. sukilimo malšintojų laidojimui. (Beje, šią koplyčią sugriovė bolševikai 1919 m., pirmą kartą okupavę Vilnių.).

    Palyginkime Vytauto vaidmenį istorijoje, jo nuopelnus tiek Lietuvai, tiek ir Rusijai.

    Kada Rusija susiskaldžiusi į daugelį smulkių kunigaikštysčių, nešė sunkų ir žeminantį totorių jungą, Lietuva buvo centralizuota galingiausia Europos valstybė tiek savo plotu (apie 850 tūkst. km), tiek ir kariniu potencialu. Kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas išplėtė Lietuvos ribas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvai tada priklausė Smolenskas, Minskas, Kijevas, Viazma, Okos
208

aukštupio žemės, Brianskas, dabartinė Odesa. Jos įtakos sferose buvo taip pat Pskovas ir Novgorodas, Krymo totoriai. Dar Algirdas ir Kęstutis surengė tris karo žygius prieš Maskvą (1368, 1370 ir 1372 m.), du kartus buvo užėmę ir sudeginę miestą, išskyrus tik Kremlių. Tuo tarpu Lietuvos sostinė Vilnius pirmą kartą rusų buvo užimtas tik 1655 m.

    Lietuvos kunigaikščiai laimėjo kelias dešimtis daug didesnės svarbos mūšių, nei Čiudo ežero kautynės. Vien Durbės mūšyje 1260 m. lietuviai nukovė 150 ordino brolių, t.y. septynis kartus daugiau, negu Aleksandro Nevskio vadovaujama kariuomenė. Durbės mūšyje lietuvių kariuomenei vadovavo kunigaikštis Treniota, tačiau vidurinių mokyklų vadovėliuose jo vardas nė karto nepaminėtas. Taip pat sąmoningai Lietuvoje buvo nutylėtos ir šių kautynių 700-osios metinės.

    Per 250 metų (1185-1335 m.m.) Lietuva buvo pagrindinė jėga, kovojusi prieš vokiečių ordiną. Ordino kovos su Novgorodo, Pskovo respublikomis buvo trumpalaikės. Be to, garsiajame Saulės mūšyje (1236 m.), kuriame žuvo 48 ordino broliai, Pskovo kariuomenė kovojo kaip vokiečių sąjungininkė. Dr. A. Kučinsko tvirtinimu, „Ordino ir rusų kariai Lietuvos atžvilgiu buvo tam tikrame santykyje." (A. Kučinskas, Kęstutis, K., 1938, p. 153). O lietuvių kovoj su ordinu „rusų pagalba buvo naudojama gana retai" (ten pat, p. 20).

    Lietuva viena atrėmė Ordino ir Aukso ordos puolimus, kovojo su rusais ir lenkais. 1376 m. Kęstutis su savo kariuomene nužygiavo beveik iki Krokuvos. Tik 1327 m. įvyko pirmas lenkų susidūrimas su kryžiuočiais. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, kovodamas prieš Lietuvą, bendradarbiavo su ordinu. Tiesiogiai į karą su ordinu Lenkija įsijungė tik Žalgirio mūšio išvakarėse. Tuo tarpu vien Algirdo ir Kęstučio laikais (1345-1372 m.) Prūsijos ir Livonijos ordinai įvykdė 96 žygius į Lietuvį. Istorijos mokslų daktaro B. Dundulio tvirtinimu, „Agresiją į Pabaltijį vykdė iš esmės beveik visa feodalinė katalikiškoji Vakarų Europa" (B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės, V., 1960, p. 29). Ir pats Ordinas tuo metu buvo „viena stipriausių feodalinių valstybių Vakarų Europoje" (MLTE, t. I, p. 42).

    Istorijos m. k. R. Batūra rašo, kad lietuviai tiesiogiai talkininkavo rusams, ginant jų žemes nuo vokiečių. „1323, 1342
209

ir kitais metais Lietuvos jėgos padėjo atremti ordino puolimus į šias rusų žemes" (Novgorodą ir Pskovą — mūsų pastaba). 1349 m., gindamas Izborską nuo vokiečių, žuvo lietuvių kunigaikštis ). Vytautaitis (R. Batūra, Mūšiai su kryžiuočiais, — „Mokslas ir gyvenimas", 1967, Nr. 4, p. 24). 1307 m. Vytenis išmušė iš Polocko vokiečius ir prijungė jį prie Lietuvos (Dr. A. Kučinskas, min. veik., p. 20).

    Eilė lietuvių politikų ir karvedžių suvaidino svarbų vaidmenį Rusijos istorijoje. Pavyzdžiui, kunigaikštis Daumantas, 1263 m. pabėgęs į Pskovą, apsikrikštijo ir vedė Aleksandro Nevskio anūkę, o vėliau buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Jo vadovaujami pskoviečiai daug kartų sumušė Livonijos ordino riterius, mėginusius užimti miestą. Už tai Daumantas buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju.

    1342 m. Algirdas drauge su Kęstučiu ir savo vyresniuoju sūnumi Andriumi atvyko į Pskovo žemę ir privertė Livonijos ordino kariuomenę pasitraukti nuo Izborsko. Andrius kurį laiką buvo Pskovo, vėliau Polocko kunigaikštis.

    R. Batūra reziumuoja: „Lietuvos valstybė, pustrečio amžiaus atkakliai kariavusi, bendroje tautų kovoje suvaidino svarbiausią vaidmenį, atremiant Vakarų Europos feodalų, kurių smogiamuoju būriu buvo Kryžiuočių ordinas, veržimąsi į Pabaltijį ir Rytų Europą" (R. Batūra, min. str. p. 26).

    O Vakarų Europą Lietuva gelbėjo nuo mongolų-totorių antplūdžio. Keletas faktų. Jau 1238-42 m. įvyko pirmieji lietuvių susidūrimai su totoriais. 1263 m. kryžiuočiai su Aukso orda sudarė sąjungą prieš Lietuvą. Lietuvos kariuomenės smūgiai silpnino mongolų-totorių galybę ir sudarė sąlygas Rusijai išsivaduoti. 1380 m. Kulikovo kautynėse Maskvos pusėje dalyvavo eilė lietuvių karo vadų. Andrius Algirdaitis vadovavo dešiniajam Maskvos kariuomenės sparnui. 1382 m. Dmitrijui pasitraukus iš Maskvos, jos gynybai nuo Tochtamišio kariuomenės vadovavo Lietuvos kunigaikštis Ostejus, kuris ir žuvo prie Kremliaus vartų. 1404 m. Egidėjaus totoriams užpuolus Vladimirą, miestą gynė Švitrigailos kariai.

    P. Engelsas rašė: „Tuo metu, kai Didžioji Rusija pateko į mongolų jungą, Baltarusija ir Mažoji Rusija rado apsaugą nuo
210

azijietiško antplūdžio, prisijungdamos prie vadinamosios Lietuvos Kunigaikštystės."

    Istorijos m. dr. J. Jurginis tokiais žodžiais apibūdina mūsų tėvynės vaidmenį: „Lietuva suvaidino progresyvų vaidmenį. Ji sujungė daugelio tautų materialines ir karines jėgas bendrai grėsmei atremti." (J. Jurginis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, — „Mokslas ir gyvenimas", 1968, Nr. 4, p. 27).
Sugrįžkime prie kunigaikščio Vytauto.

    Bene didžiausias Vytauto nuopelnas yra jo strateginis indėlis Žalgirio kautynėse. B. Dundulis pažymi: „Žalgiryje sužlugo Teutonų ordino siekimas sukurti didelę vokiečių valstybę rytiniame Pabaltijy ir užtikrinti vokiečiams viešpatavimą Rytų Europoje. Žalgiryje Teutonų ordino kariniam ir politiniam prestižui buvo suduotas naikinantis smūgis, nuo kurio jis pilnutinai jau neatsigavo". Kartu reikia pasakyti, kad ši pergalė „nepaprastai iškėlė Lietuvos ir Lenkijos prestižą ir jų tarptautinę reikšmę" (B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės, p. 69-70).

    Istorijos m. k. M. Jučas tvirtina, kad „Žalgirio mūšis buvo tarptautinės reikšmės įvykis. Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo pareikšta, kad tokio didelio valstybės sutriuškinimo tais laikais negirdėta visame pasaulyje. (. . .) Jis tapo didvyrišku pavyzdžiu ir slavų tautoms, kovojusioms už savo laisvę. (. . .) Tik jo dėka rytų tautos išsigelbėjo nuo vokiškojo pavergimo" (Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964, p. 272-273).

    Labai teigiamą Vytauto charakteristiką pateikia rusų istorikas J. Lappo: „Ir ta savo tolerancija Vytautas ryškiai skiriasi nuo visų Europos monarchų, savo amžininkų. Tuo metu, kai Vakarų Europoje liepsnojo laužai, kur deginami eretikai, išdrįsę kitaip žiūrėti ir kitaip mąstyti įvairiais tikybos klausimais, Vytautas savo valstybėje leidžia laisvai tikėti visiems gyventojams. Ir įvairių tikybų krikščionims, ir žydams, ir mahometonams, ir pagonims. (. . .) Vytautas savo aiškiu stipriu protu suprato tokios tolerancijos būtinumą ir reikšmę valstybės gyvenimui, nors bendrai visuomenės pripažintas tas dalykas buvo tik po ilgų šimtmečių" (J. Lappo, Istorinė Vytauto reikšmė, — „Praeitis", 1933, t. II, p. 52).

    O ką Vytautas davė Lietuvai? „Lietuvai Vytautas paliko savo įstatymus, ir jos valstybės veikėjai ėjo jo mokyklą. Jie išaugo ir
211

subrendo Vytauto iškeltos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės savarankiškumo idėjos maitinami. (. . .) Vytautas, pagaliau, paliko Lietuvai ir savo garsųjį vardą. O tas vardas buvo jau ištisa programa" (ten pat, p. 68-70). Mes savo ruožtu priduriame, kad Vytauto išpuoselėtos Nepriklausomos Lietuvos idėjos ir šiandien įkvepia mūsų tautą, teikia jai dvasinę stiprybę.

    Neapykanta Lietuvos praeičiai buvo pademonstruota tuoj pat po Lietuvos įjungimo į TSRS. Jau 1940 m. liepos 25 d. Kauno universitetui buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Net vokiečiai neišdrįso taip pasielgti, nors jie niekada neužmiršo Žalgirio.

    Bet pasirodo, komunistai ne visada buvo tokie principingi lietuviškųjų ,,grobikų-feodalų" atžvilgiu. Prasidėjus karui, į Maskvą pabėgę tarybiniai aktyvistai staiga puolė liaupsinti Lietuvos kunigaikščių galybę, idealizuoti „feodalinę" praeitį. Patriotizmu netikėtai sužibėjo K. Korsako kūryba (pvz., jo publicistikos rinkinys „Prieš amžinąjį priešą", antologija „Amžinoji neapykanta" ir kt.). O 1944 m. pavasarį Zimano, Nikitino ir Afonino vadovaujama Trakų partizanų brigada pasivadino DLK Vytauto vardu. Stalinas mokėjo komunistinį „principingumą" pakreipti sau palankia linkme . . .

    Tačiau dar karui nesibaigus, įvyko toks pat staigus propagandinis persiorientavimas. Sučiupęs pergalę į savo nagus, Stalinas atsisakė Lietuvos kunigaikščio pagalbos. Mat, išvijus vokiečių okupantus, patriotinės nuotaikos atsisuko prieš jį patį, sukeldavo jau ne antivokiškas, o antitarybines aistras. Ir taip Stalinas paskelbė kovą Lietuvos kunigaikščiams, bet kokiai „feodalinei ar buržuazinei" Lietuvos praeičiai. Kaip ugningas raginimas į šį „kryžiaus žygį" nuskambėjo A. Sniečkaus kalba iš LKP (b) CK VIII plenumo tribūnos: „Daugelyje Lietuvos miestų tebestovi buržuazinės Lietuvos laikais pastatyti paminklai, kurie neturi nieko bendro su lietuvių tautos istorija ir kultūra. (. . .) Lietuvos KP (b) CK agitacijos ir propagandos skyrius turi artimiausiu laiku paruošti buržuazinės praeities paminklų pašalinimo planą" („Vykdyti VKP (b) nutarimus" — „Komunistas", 1945, Nr. 1).

    Na ir prasidėjo „šalinimas"! Pirmasis „klaidas" taisyti griebėsi pats Trakų partizanų brigados „krikštatėvis" Zimanas. Kiti puolė kapoti pakelių kryžius, versti koplytstulpius. Aukščiausią „budrumo" laipsnį pasiekė tuometinis Kauno Karo muziejaus direktorius
212

J. Apuokas-Maksimavičius. Besiautėdamas jis metalo laužui atidavė netgi bolšvikų tanką, kurj Lietuvos kariuomenė 1919 m. mūšio lauke buvo atėmusi iš Raudonosios armijos. 1946 m. iš Kauno universiteto antrąkart buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas.

    Šiandien sunku apskaičiuoti, kiek kultūros vertybių buvo sunaikinta to barbariško siautėjimo metais, sunku apsakyti, kokia žala tuo buvo padayta mūsų tautai. Ir juo tragiškiau, kai aplinkui matai tebežiojėjančias stalinizmo žymes. O juk būtų galima bent išoriškai jas užmaskuoti.

    Prisiminkime vėl Jurbarke stovintį Vytauto paminklą. Nuo sunaikinimo jį turbūt išgelbėjo autoriaus Vinco Grybo vardas. Apdaužę paminkle iškaltus Gedimino stulpus, nuplėšę lentą, sugriovę tvorelę, „Stalino sakalai" paliko jį sunykimui. Kiekvienas, nuvykęs į Jurbarką, gali įsitikinti apgailėtina paminklo būkle. O juk šis V. Grybo kūrinys įtrauktas į LTSR dailės paminklų sąrašą (nr. 999). Neužtenka tik inventorizuoti — būtina laiku bent užkirsti kelią paminklo sunykimui. Spaudoje nuolat minimas partijos ir vyriausybės rūpestis praeities kultūros vertybių išsaugojimu. Štai, pavyzdžiui, neseniai išleistoje Č. Kudabos knygelėje „Jei iš Vilniaus keliausi" (84 p.) paminėtas Perlojoje „tarybiniais metais restauruotas kunigaikščio Vytauto paminklas" (jo autorius — Petras Tarabilda). Tiesa, savo laiku ir šis paminklas buvo planuojamas sunaikinti. Norėta jį susprogdinti, tačiau kažkam šovė į galvą, kad gali nukentėti miestelio pastatai. Tuomet užmetė lyną ir bandė su traktoriumi nuversti. Paminklas aptrupėjo, bet nepasidavė. Pasirodo, jo statytojai buvo tiek įžvalgūs, kad viduje įbetonavo du geležinkelio bėgius . . . Nieko nepešę, „buržuazinės ideologijos naikintojai" turėjo pasišalinti. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, paminklo griovimo žymės buvo užmaskuotos.

    Kodėl taip nepasielgus su Vytauto paminklu Jurbarke? Juk artėja 550-osios Vytauto mirties metinės. Aišku, kai kam gal ir labai nemalonus Lietuvos galybės priminimas. Kas visą gyvenimą įpratęs tik niekinti savo tautą, tas jau netaps patriotu. Tačiau propagandiniai sumetimai verčia ir juos taikstytis, štai Kaune, Rotušės aikštėje, prieš kelis metus pastatytas paminklas Maironiui, Vilniuje restauruota šv. Jono bažnyčia; joje bus įmūrytos
213

paminklinės lentos Sirvydui ir Daukantui. Bet Jurbarke, Vytauto parke, norom nenorom peršasi mintis, kad paminklų statymo politika nuo Jakaterinos laikų nelabai tepasikeitė . . .
    Vilnius — Jurbarkas, 1979 m. rugsėjo 8-oji

kun. Algirdas Močius
    kun. Virgilijus Jaugelis
Mečislovas Jurevičius
    Leonas Laurinskas
Jadvyga Petkevičienė
    Jonas Petkevičius
Zigmas Širvinskas
       Arvydas Čekanavičius
Vytautas Bastys
         Henrikas Sambora
Ona Poškienė
              Kęstutis Subačius
Julius Sasnauskas
       Liutauras Kazakevičius
Romualdas Trachimas  Algirdas Statkevičius
Antanas Terleckas
      Vladas Šakalys
Jonas Protusevičius
      Petras Cidzikas   
Jonas Volungevičius

*    *    *

 

SOS! SOS! SOS!
LIETUVAI IR PASAULIUI

    Pastaraisiais mėnesiais nauja kratų, tardymų ir suėmimų banga nusirito per Lietuvą, ypač skaudžiai paliesdama Vilniaus visuomenę.

    Spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas ekonomistas ir istorikas Antanas Terleckas, gruodžio — abiturientas Julius Sasnauskas, o sausio 9 d. — Vilniaus universiteto docentas geologijos m. kandidatas Vytautas Skuodis ir lietuvių kalbos mokytojas Povilas Pečeliūnas.

    Šie keturi lietuviai gerai žinomi tiems, kas šiandien sielojasi sunkia Lietuvos būkle, kam rūpi jos ekonomikos ir kultūros pažanga, kas trokšta matyti ją klestinčią ir šviesią laisvųjų pasaulio tautų bendrijoje.

    ANTANAS TERLECKAS, gimęs 1928 Vilniaus kr. mažažemių valstiečių šeimoje, jau pirmaisiais pokario metais buvo NKVD
214

tardomas ir tik atsitiktinumo dėka tąkart išvengė bylos. Vėliau, baigęs ekonomikos fakultetą ir gilindamasis aspirantūroje, jis buvo suimtas ir apkaltintas antitarybine veikla, o 1958 m. birželio mėn. nuteistas kalėti ketverius metus ir bausmę atliko Sibire, Taišeto konclageriuose. Grįžęs iš įkalinimo, A. Terleckas dirbo ekonomistu įvairiose įmonėse bei studijavo istoriją Vilniaus universitete. Kalinimas nepalaužė A. Terlecko, o tik sustiprino jo įsitikinimus. Todėl jis dar aktyviau reiškėsi lietuviškoje veikloje, drąsiai kėlė viešumon okupantų piktadarybes, atskleidė ne vieną pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijos klastotę. Savaime suprantama, kad Lietuvos saugumas tik ir ieškojo progos susidoroti su bebaimiu patriotu. Sumanyta su A. Terlecku susidoroti, apkaltinus jį valstybinio turto grobstymu. Tačiau net per 10 mėnesių intesnyvaus tardymo besikeičiantys tardytojai nepajėgė surasti jokių įtikiniamesnių įkalčių. Siekdami išgelbėti tarybinio teisingumo organus nuo visiškos kompromitacijos, teisdariai vis dėlto nuteisė nekaltą žmogų kalėti vienerius metus, — tiek ilgai išlaikytas kalėjime negi galėjo likti nekaltas. Be to, kiekvieną teisių gynėją juk reikia kiek tik įmanoma juodinti. Bet tuo Terlecko vargai nesibaigė. Jis ir toliau dažnai buvo kratomas ir tardomas, niekur negalėjo rasti žmoniškesnio darbo ir turėjo tenkintis juodadarbio darbininko, krovėjo darbu. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Terleckas nepalūžo, liko ištikimas dvasiniams savo principams ir, nepaisydamas saugumo grasinimų fiziškai su juo susidoroti, drąsiai protestavo prieš žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Tarybinio gyvenimo sąlygomis jo drąsa buvo tiesiog neįtikėtina. Jis pirmasis pasirašė ir pabaltiečių protestą, pareikštą 40-ųjų Ribentropo-Molotovo pakto metinių proga. A. Terleckas jokios asmeninės naudos sau nesiekė. Jis ne kartą yra pabrėžęs, kad laisvės džiaugsmo nei jis, nei jo karta nepatirs. Ja džiaugsis tik ateities kartos, šis idealistas aukojosi savo krašto ir tautos gerovei.

    JULIUS SASNAUSKAS — vos peržengęs gyvenimo dvidešimtmetį. Mokydamasis Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, jis artimai bendravo su Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku. Jaunuolis dažnai patarnaudavo šv. Mikalojaus bažnyčioje mišioms, daug skaitė, formavosi krikščionišką pasaulėžiūrą. Beje, turėjo   ir   literatūrinių   gabumų.   Už   lietuvišką   dvasią   buvo
215

pašalintas iš vidurinės mokyklos ir atiduotas į rekrūtus. Grįžęs iš kariuomenės, mėgino įstoti į Kauno kunigų seminariją, bet mandatinės komisijos buvo nušalintas. Nepavyko įstoti ir į kitas aukštąsias mokyklas. Mat šis jaunuolis jau buvo įtrauktas į naikintinų žmonių sąrašus. Gražius ir kilnius jo norus tarnauti gimtajam kraštui sutrypė klastingoji KGB. Šiandien J. Sasnauskas laikomas Vilniaus saugumo katakombose ir nežinia, kada jis galės netrukdomas vaikščioti po savo gimtąjį Vilnių.

    VYTAUTAS SKUODIS — vienas Lietuvos mokslininkų, kurie atmetė šiuolaikinį konformizmą ir nepanoro tenkintis jiems nubrėžta siaura veiklos sfera, dvasinio pasaulio problemas paliekant spręsti partijai.

    V. Skuodis gimė 1929 m. Čikagoje. Pokario metais Lietuvoje jam taip pat teko patirti visus sunkumus. Tik per čekistų klaidą jis ir šeima liko neišvežti. Studijavo pusbadžiu, todėl sugadino sveikatą.

    V. Skuodis tęsė garbingas profesorių Prano Dovydaičio ir Stasio Šalkauskio tradicijas, ieškojo šiais sunkiais laikais tautai atramos krikščioniškoje filosofijoje. Jis troško, kad Lietuvoje būtų puoselėjama laisva filosofinė, politinė ir socialinė mintis, kad ji rastų sau peno tautos istorijoje, jos mąstysenoje ir gyvenimo būde, kad neatsiliktų nuo pasaulio raidos bei nebūtų suvulgarinta ir sutrypta. Ypač pažymėtinas šiuo atveju jo darbas „Dvasinis genocidas Lietuvoje", kuriame jis akivaizdžiai, kruopščiai surinktais duomenimis ir jų analize, parodė, kaip stengiamasi iš lietuvių tautos išrauti etinius ir religinius principus, sunaikinti jos šimtmečiais puoselėtą kultūrą, kokia milžiniška bedvasės makulatūros lavina verčiama ant Lietuvos jaunimo galvų!

    V. Skuodis kartu su kitais steigė ir vadovavo Universiteto visuomeniniam gamtos apsaugos fakultetui, kuriame paruošė gausų būrį gamtos mylėtojų, taip reikalingų šiandien Lietuvai, kai kolonizatoriai be jokios atodairos siekia sunaikinti mūsų gamtos išteklius ir sudarkyti kraštovaizdį.

    V. Skuodis buvo ne tik aktyvus visuomenininkas, bet ir gilus bei produktyvus mokslininkas. Reikšmingus geologinius tyrimus jis atliko Lietuvoje, Latvijoje ir Sibire. Nemaža jo mokslo darbų paskelbta įvairiuose geologijos veikaluose. Turėjo sukaupęs daug vertingų mokslinių faktų ir artimiausiu laiku ruošėsi išeiti atostogų daktaro disertacijai rašyti.
216

    Sausio 4 d. V. Skuodžiui atvykus į fakultetą skaityti paskaitų, dekanas Tarvydas jam pareiškė, kad čia jis jau nepageidaujamas asmuo, nes nuo gruodžio 29 d. esąs iš darbo atleistas. | klausimą „kuo remiantis atleistas?" Tarvydas atsakė, kad pagal Darbo kodekso 287 straipsnį už amoralius veiksmus. V. Skuodis kreipėsi į Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrą H. Zabulį, prašydamas paaiškinti šį amoralumą. Tačiau ir H. Zabulis, beje, besidomintis antikine filosofija ir literatūra, — atsakė, kad V. Skuodis dėstęs jaunimui ir kartu užsiiminėjęs antitarybine veikla. O toks elgesys esąs amoralus.

    Vargu, ar ši amoralumo sąvoka kada nors prigis Lietuvoje bei kitur. H. Zabuliui, saugumo talkininkui Tarvydui bei į juos panašiems derėtų prisiminti, kad SNO Generalinės Ansamblėjos XXII seseija priėmė rezoliuciją, reikalaujančią ginti asmenis, kovojančius už tautų politinį apsisprendimą ir socialinę pažangą. V. Skuodis kaip tik ir siekė savo tautai politinio apsisprendimo ir visokeriopos pažangos. Todėl, mūsų supratimu, jis yra aukštos moralės žmogus, nesuklupęs prieš materiją, o savo tautos gerovę iškėlęs aukščiau visko ir jai paaukojęs net savo asmeninę laisvę. Jo didžiulė pilietinė drąsa ir gilus humaniškumas lietuvių tautos niekad nebus pamiršti.

    V. Skuodžio įkalinimas yra skaudus nuostolis ne tik Lietuvos mokslui, bet ir jos dvasinės minties raidai.

    POVILAS PEČELIŪNAS gimė 1928 Ramygalos valsčiuje, mažažemių valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo tik 2 ha žemės. Todėl jo kelias į mokslą buvo sunkus. Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, P. Pečeliūnas dėstė vidurinėse mokyklose lietuvių kalbą. Iš savo kuklaus atlyginimo jis sukaupė didžiulę lituanistinę biblioteką, tokią, kokią šiandien reta rasti Lietuvoje. Knygos užėmė beveik visą jo kambarį. Jis ir teieškojo dvasinio peno. Daiktų pasaulis jo nedomino. Jis nuolatos rūpinosi Lietuvos reikalais, sielojosi dėl mūsų skurstančios ir engiamos literatūros, ieškojo išeities kelių iš šio nykaus ir slogaus gyvenimo. Skirdamas visą dėmesį dvasiai, jis pamiršdavo kūną. Dėl to į kalėjimą pateko gerokai apardytos sveikatos. Tardytojo paklaustas, kodėl jis, kilęs iš tokių neturtingų valstiečių, kovojąs prieš tarybinę santvarką, P. Pečeliūnas atsakė, kad kovojąs ne prieš santvarką, o prieš neteisybę. Kategoriškai atmetė ir saugumo pasiūlymą bendradarbiauti, kaip vienintelę sąlygą išvengti kalėjimo.
217

    Šie drąsūs Lietuvos patriotai šiandien kamuojasi saugumo požemiuose, kai tūkstančiai įvairiausio plauko karjeristų, veltėdžių ir aferistų, spekuliuodami komunizmo frazėmis, kaip erkės siurbia Lietuvos kraują. Nors ir matydami visišką komunizmo idėjų Lietuvoje žlugimą, jos šiandieniniai šeimininkai nė negalvoja leisti tautai apsispręsti ir ieškoti naujų dvasinės bei ekonominės pažangos kelių. Ir toliau be atodairos slopinama bet kuri pažangi mintis, tauriausi žmonės metami į kalėjimus ar beprotnamius.

    Keturių Vilniaus inteligentų žmogaus teisių gynėjų suėmimas rodo, kad tarybinis imperializmas, siekdamas nusloptinti TSRS engiamų tautų nacionalinį atgimimą, nesivaržo bet kurių priemonių ir būdų. Stumdami liaudį į girtavimo bei ištvirkimo liūną, raudonieji imperialistai prieš intelektualus imasi fizinio susidorojimo priemonių. Tokiu būdu nacionaliniams sąjūdžiams nuslopinti naudojami ne tik dvasinio, bet ir fizinio genocido metodai.

    A. Terleckui, J. Sasnauskui, V. Skuodžiui ir P. Pečeliūnui šiandien yra iškilusi reali fizinio sunaikinimo grėsmė, šie kilnūs vyrai yra nuėję nelengvą gyvenimo kelią. Nuolatiniai nepritekliai, patirti įvairūs sunkumai bei jautrus reagavimas į skaudžius Lietuvos gyvenimo faktus yra gerokai apardę jų sveikatą. Paskutiniomis žiniomis, V. Skuodis iš saugumo rūsių perkeltas į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Todėl šiems Lietuvos žmogaus teisių gynėjams yra reikalinga efektyvi tarptautinė pagalba. Mes prašome visas užsienio lietuvių organizacijas, privačius asmenis bei laisvųjų pasaulio tautų juridines ir kitas institucijas, suinteresuotas mažųjų tautų likimu bei laisvės ir demokratijos principų įgyvendinimu, padėti minėtiems Lietuvos patriotams ir siekti kuo skubiausio jų išvadavimo. Tenebūnie pamirštos ir jų vargstančios šeimos.

    Mes prašome ir Lietuvos gyventojus teikti šiems kankiniams ir jų šeimoms visą įmanomą pagalbą. Kartu pašome Vilniaus universiteto profesūrą nelikti abejingai šiam skaudžiam faktui. Nepamirškime, jog totalitarinio režimo sąlygomis niekas negali būti užtikrintas, kad ir jam negresia panašus susidorojimas.

    Siekime, kad apie šią skaudžią nelaimę kuo plačiau sužinotų ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis.
    Vienybė mūsų jėga ir išsigelbėjimas.
Lietuvių tautos nacionalinio
sąjūdžio dalyviai
218

HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS
DOKUMENTAS Nr. 26

TSRS Vyriausybei
    Nuorašai:
    1. Tarptautinės amnestijos organizacijai
    2. „Tiesos" laikraščio redakcijai
    3. A. Sacharovui
    4. TSRS Mokslų Akademijai

    XVI-jame pasauliniame filosofų kongrese, Įvykusiame Diuseldorfe 1978 m. buvo pabrėžta, kad dvasinis aklumas yra kur kas pavojingesnis už somatinį ir kad jis dabartyje yra tiesiog epideminis bei nešąs grėsmę visuomenei.

    Šio fakto teisingumą labai akivaizdžiai patvirtina pasielgimas su žymiausiu žmogaus teisių Tarybų Sąjungoje gynėju — Nobelio premijos laureatu, akademiku A. Sacharovu, kuris prieš keletą dienų buvo areštuotas ir ištremtas iš Maskvos į Gorkį.

    Mūsų tai nenustebino. Juk prometėjai (o to vardo vertas yra ir A. Sacharovas) buvo nekenčiami ir kalami prie „uolų" visais amžiais.

    Pagaliau ar žino istorija bent vieną humanistinį milžiną, kurio veiklai nebūtų kliudę visados skaitlingi ir beveik nuolatos valdžios svertus savo rankose laikę dvasios pigmėjai?

    Kas yra A. Sacharovas? Pirmiausia, — tai laisvės kaip teisės veikti gėrio labui siekėjas ir tikros taikos bei kultūros kūrėjas. Jis yra vienas iš didžiausių švyturių, kuris šviečia XX-ojo amžiaus sutemose, kuris yra heroiškai principingas, drąsus ir ištvermingas žūtbūtiniame susidūrime su raudonaisiais viduramžiais ir jų nežmoniškumu. Jis giliau už kitus mokslininkus įžvelgia ne tik fizikoje, bet ir visuomenės gyvenime. Todėl jis yra vienas iš nedaugelio galinčių vadovauti žūstančios žmonijos gelbėjimo akcijai. A. Sacharovo ištrėmimas ten, kur jo veikla bus sukaustyta, — tai didelis nuostolis visiems pasaulio žmonėms ir tautoms. Mėginimas jį nutildyti tuo laiku, kai pasaulio krizė nuolatos gilėja — tai nusikaltimas prieš žmoniją.
219

    Mes manome, jog nepagarba tokiems žmonėms kaip A. Sacharovas — tai nepagarba ne vien Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkyje laisvai prisiimtiems įsipareigojimams, bet ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos ratifikuotiems bei juridinę galią Tarybų Sąjungoje įgavusiems tarptautiniams paktams, liečiantiems žmogaus teises.

    Štai kodėl mes protestuojame prieš A. Sacharovo represavimą. Štai kodėl mes manome, jog TSRS vyriausybei reikėtų parodyti išmintingumą ir grąžinti A. Sacharovą į Maskvą.
        Helsinkio susitarimų vykdymui remti
        Lietuvos visuomeninės grupės nariai:

1. Lukauskaitė-Poškienė Ona, rašytoja
2. Laurinavičius Bronius, kunigas
3. Jurevičius Mečislovas, darbininkas
4. Statkevičius Algirdas, gydytojas-psichiatras
1980 m. sausio 23 d.

*    *    *

 
JAV PREZIDENTUI PONUI DŽ. KARTERIUI

    Aš, Benedict Scott, arba Vytautas Benediktas Skuodžius, arba Vytautas Skuodis, šiuo laišku informuoju Jus, gerbiamas pone Prezidente, apie tai, kad, gyvendamas TSRS, Lietuvoje, iki šiol tebelaikau save JAV piliečiu. Esu gimęs 1929 m. kovo mėn. 21 d. Chicago, Illinois JAV piliečio Peter Scott, 1910-1930 m. gyvenusio Amerikoje, šeimoje (Certificate and Record of Birth Registered Nr. 13870) Certificate of Baptism — Ourlady of Vilna Church 2327 West 23rd Place, Chicago, 111. 60608).

    Esu geologas. Dirbu Vilniaus universitete hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje docento pareigose. Nuo 1940 m. birželio 15 d., matydamas nuolatinius demokratinių laisvių ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, aš įsijungiau į lietuvių tautos judėjimą už demokratines laisves ir žmogaus teises, kurios pastoviai ir sistemingai pažeidžiamos mano tėvų gimtinėje, o mano tėvynėje Lietuvoje.

    1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata, kuri tęsėsi   11   valandų.  Jos  metu  buvo  konfiskuotas  mano  dar
220

neužbaigtos knygos „Dvasinis genocidas Lietuvoje" rankraštis, įvairūs užrašai, Lietuvoje leidžiami įvairūs pogrindžio leidiniai ir kt. Tos pačios dienos vakare mane išsivežė tardymui, kuris tęsėsi 2 vai. Lapkričio 25 d. mane išsivežė iš universiteto. Tardė 3,5 vai. Lapkričio 27 d. tardymui į saugumo rūmus privalau nuvykti pats. Tardymų metu iš manęs daug kartų reikalavo išduoti kitus asmenis, demokratinio judėjimo ir pogrindžio spaudos dalyvius, tuo pačiu metu primindavo, kad jie pakankamai daug paėmė iš manęs įkalčių sudaryti baudžiamą bylą.

    Šiuo laišku užtikrinu Jus, ponas Prezidente, kad nors ir kokie sunkūs išbandymai manęs lauktų ateityje, visada pasiliksiu ištikimas žmogaus teisių gynimo principams, tuo pačiu apgindamas savo gimtinės JAV ir tėvynės Lietuvos garbę. Tegul mano auka sustiprina naujus kovotojus už žmogaus teisių ir demokratinių laisvių įgyvendinimą dabartinėje Lietuvoje.

    Per Jus visam pasauliui skelbiu: jeigu nuolatinio šantažo ir tardymų metu neišlaikytų mano širdis, neseniai paliesta mikroinfarkto, netikėkite oficialiai versijai apie mano savižudybę, kaip tai 1972 m. buvo paskelbta apie Vilniaus universiteto prof. dr. J. Kazlausko mirtį. Jeigu vietoje kalėjimo mane patalpintų į specpsichiatrinę ligoninę, žinokite, kad į ten patekau už tai, kad nepritariu tebesitęsiančiai Lietuvos okupacijai ir demokratinių laisvų joje užgniaužimui. Jeigu aš būsiu nuteistas ilgus metus kalėti, — tuo aš įprasminsiu savo kaip pavergtos lietuvių tautos sūnaus gyvenimą.

    Tai, kad aš, Vytautas Skuodis, esu tas pats Benedict Scott, gali patvirtinti kunigas Kazimieras Kulbis, su kuriuo buvau du kartus susitikęs jam lankantis Lietuvoje. Jo adresas: 4940 Washington St. Hillside, 111. 60162.

    Aš, mano žmona Irena Skuodienė, dukros: Giedrė ir Daiva Skuodytės dabar gyvename Vilniuje, Vandentiekio gt. 44 bt. 4. Mano motinos Elžbietos Skuodienės (gim. 1902 m.) adresas: Panevėžys, Gogolio gt. 65 bt. 2.
    Su gilia pagarba Jums
Vyt. Skuodis
1979 rm lapkričio 28 d.

*    *    *

 
221

KREIPIMASIS
Į VISUS HELSINKIO PASITARIMO
BAIGIAMOJO AKTO SIGNATARUS
IR MANO TAUTIEČIUS

    Tarybų Sąjunga jos vadovo L. Brežnevo asmenyje yra pasirašiusi Helsinkio Baigiamąjį aktą, kuriame ji įsipareigojo savo valstybėje gerbti ir saugoti žmogaus teises, taip, kaip jas supranta kitos šį aktą pasirašiusios valstybės. Deja, pastarųjų metų įvykiai Tarybų Sąjungoje ir nuo 1940 m. okupuotoje Lietuvoje rodo, kad visos Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte išvardintos žmogaus teisės ir toliau yra ignoruojamos, slopinamos, o kiekviena laisvesnė arba drąsesnė mintis, išreikšta žodžiu arba raštu, yra laikoma antitarybiškumo pasireiškimu, tarnyba užsienio žvalgybai, tarybinės santvarkos šmeižimu, jos griovimu, nacionalizmu, kvailumu arba tiesiog patologiniu reiškiniu. Persekiojimai lietuvių, siekiančių laisvesnio gyvenimo, stiprėja. Tai patvirtina padažnėję kratos ir areštai, kurie buvo įvykdyti inteligentų butuose š.m. liepos 12 d.d., lapkričio 1 ir 24 d.d. Panašūs prievartos aktai neseniai buvo įvykdyti Maskvoje, Ukrainoje, Leningrade ir kt. Taip Tarybų Sąjunga ruošiasi Madrido pasitarimui ir Maskvos olimpijadai.

    Pareikšdamas protestą dėl to, kad Tarybų Sąjungos vadovai nesilaiko savo įsipareigojimų, prisiimtų Helsinkio Baigiamajame akte, visiems Jums pareiškiu, kad nuo 1979 m. lapkričio 29 d. laisvanoriškai įstoju į žmogaus teisių gynimo Lietuvoje Helsinkio iniciatyvinę grupę įsipareigodamas, kiek leis sąlygos, atvirai informuoti pasaulį apie visus žmogaus teisių ir laisvių varžymus Lietuvoje. Pirmąja tokia informacija skelbiu savo veikalą „Dvasinis genocidas Lietuvoje" (240 psl.), kurio pabaiga buvo konfiskuota TSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojų kratos metu.

    Mano adresas: Vilnius, Vandentiekio gt. 44, bt. 4. Dirbu Vilniaus universiteto gamtos fak. hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje docento pareigose.
Doc. Vyt. Skuodis
Lietuvos tikinčiųjų teisių
gynimo komiteto narys
Vilnius, 1979 m. lapkričio 29 d.
222

KRATA PAS DOC. VYT. SKUODĮ

    1979 m. lapkričio 24 d. Vilniuje pas doc. Vyt. Skuodį buvo padaryta krata, kuri prasidėjo 8 vai. 10 min. ir baigėsi 19 vai. Kratai vadovavo vyr. tardytojas majoras Vilimas. Jam talkininkavo Razumas, Bogdanovas ir dar trys saugumo darbuotojai. Nutarimą kratai lapkričio 23 d. pasirašė saugumo komiteto pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius. Kviestiniais buvo lengvosios pramonės technikumo bendrabučio vedėjos pasiųstos technikumo moksleivės V. Tubelytė ir G. Martinkutė.

    Kratos protokole buvo užregistruotos 65 pozicijos. Dvi pozicijas sudarė papkės su rankraščiais, kurias pareigūnai užantspaudavo. Paimta daug rankraščių, užrašų, išrašų iš knygų, V. Skuodžio paruoštas stambus darbas apie ateizmo propagandą Lietuvoje, keletas pogrindžio leidinių („Perspektyvos" nr. 5, 13, 17; „Aušra" nr. 12, 18) „Pastogė" nr. 1; „Rūpintojėlis" nr. 6), A. Maceinos knygos „Jobo drama" mašinraštis, prof. Belicko rašinys apie jo paties atliktą TSRS ateistinių leidinių ir straipsnių kokybės analizę, žurnalas „Logos" (rusų k.) ir kt. Taip pat buvo paimtos dvi rašomosios mašinėlės (lit. ir r. k.), portatyvinis magnetofonas su kasetėmis ir užsienio prekybos banko čekiai 500 rb. sumoje, kuriuos V. Skuodis gavo valstybiniame banke, iškeisdamas likutį sertifikatų, gautų kaip palikimą. Pareigūnai surengė rastų pogrindžio leidinių parodą juos nufotografuodami.

    Doc. V. Skuodis buvo tardomas valstybės saugumo komitete tos pačios dienos vakare Vilimo ir Bogdanovo. Paleistas 22 vai. Lapkričio 26 d. Bogdanovas V. Skuodį išsivežė iš Gamtos fakulteto. Tardė kaip „liudininką" aukštas pareigas užimantis saugumo pareigūnas. Tas pats pareigūnas, atrodo skyriaus viršininkas, tardė ir lapkričio 28 d. Abu pastarieji pokalbiai užtruko po 3,5 vai. Daug kartų buvo klausiamas: iš ko gavęs pogrindžio spaudą, kam ją perdavęs, kaip pats dalyvavęs pogrindžio spaudoje, ką būtent yra parašęs, ką spausdinęs rašomosiomis mašinėlėmis?

    Buvo užsimenama, kad jiems viskas žinoma, kad kiti asmenys jau pasakę, kad iš V. Skuodžio gaudavę nelegalius leidinius, kad dar daugiau sužinos atlikę ekspertizes ir kad vistiek reikės viską pasakyti. Geriau tai padaryti dabar.
223

    Doc. V. Skuodis, atvirai išdėstęs savo pažiūras ir įsitikinimus, atsisakė duoti kokius nors parodymus, liečiančius kitus asmenis, o taip pat. duoti paaiškinimus, liečiančius kratos metu paimtus rankraščius, leidinius ir daiktus. Jis patvirtino tiktai faktą, kad veikalo apie ateistinę propagandą Lietuvoje autorius yra jis ir kad atspausdinęs tiktai jo pabaigą. Kuo nors kaltu taip pat savęs nelaikė.

    Kratos protokolą ir tardymo protokolų doc. V. Skuodis nepasirašė.
    Keletą dienų po kratos doc. V. Skuodis buvo intensyviai sekamas net motorizuotų seklių.
S. Ginietis

*    *    *

 
KRATA PAS J. SASNAUSKĄ

    1979 m. gruodžio 11 d. rytą Vilniaus saugumo komiteto tardymo skyriaus tardytojai: papulkininkis Adomaitis, vyr. leitenantas Matulevičius, saugumiečiai A. Bimbyris, A. Virbickas, dar du asmenys, kurių pavardės nežinomos, „kviestinės" Norkutė ir Krivickaitė, atėję į Juliaus Sasnausko butą, įsakė jam rengtis ir važiuoti su jais. J. Sasnauskas pasakė niekur nevažiuosiąs, kol nebus parodyta orderis jo kratai ir areštui. Matulevičius piktai atsakė, jog orderis bus, kai reikės, liepė greitai rengtis. Juliui priešinantis, pasikvietė iš koridoriaus dar daugiau padėjėjų. Du iš jų (brutalios išvaizdos) puolė prie Juliaus, griebė už rankų.

    J. Sasnausko šeimos namuose buvo tik sesuo Leonora Sasnauskaitė ir 74 metų senelė Sofija Nikšienė. Senelė ėmė prašyti Julių paklusti jiems: „Eik, vaikeli, — jie tau rankas sulaužys."

    Julių išsivedė. Išeidamas jis pareiškė nesutinkąs su saugumiečių atsivestais „kviestiniais", nes po anksčiau buvusios kratos neradęs kelių knygų, o protokole jos neįrašytos. Julius pasiūlė pakviesti bešališkus žmones dalyvauti kratoje. Saugumiečiai nesutiko.

    Pradėdami kratą, kaip paprastai, pasakė: „Atiduokite Juliaus bute esančius antitarybinius leidinius, dokumentus, rankraščius
224

bei dauginimo priemones — nedarysim kratos". Juliaus senelė pasakė nieko nežinanti apie tokius daiktus. Krata prasidėjo 11 vai. 10 min.

    Pirmiausiai buvo paimta sena rašomoji „Mercedes" markės mašinėlė lietuvišku šriftu, kurią visai legaliems darbams naudojo Juliaus mama Dalia Sasnauskienė. Mašinėlė nebuvo slepiama, stovėjo ant rašomojo stalo.

    Buvo iškratytas visas dviejų kambarių butas, prieškambaris, virtuvė, kuria naudojasi treji gyventojai, sandėliukas kurui laikyti ir rūsys. Perverstos visos knygos, žurnalai, laikraščiai, produktams laikyti spintelės, net vaiko lovelė ir drabužėliai. Prieškambaryje stovinčioje skalbimo mašinoje laikomi nešvarūs skalbiniai taip pat smulkmeniškai iškratyti, net šiukšlių kibiras virtuvėje . . . Buvo pradėję raustis bendroje virtuvėje esančioje kaimynų spintoje. Juliaus senelė pasakė: „Vyrai, jūs aiškinat kitiems įstatymus, o patys jų nesilaikot. Ką pasakys kaimynai, grįžę į namus ir radę savo daiktus išraustus? Juk reikia turėti jų daiktų kratymui orderį." Po to liovėsi kratę. Verkdama senelė pasakė: „Baigiu gyvenimą, visko praleidau: du pasaulinius karus, įvairias okupacijas, gestapininkų kratas, kurios nė kiek nebuvo žiauresnės. Nesitikėjau, kad pamatysiu gyvenimo pabaigoje, kokią kratą daro broliai lietuviai."

    Per kratą papulkininkis Adomaitis nuolat klausinėjo senelę, kodėl taip blogai išauklėjo Julių. Senelė atsakė: „Jeigu visi Lietuvos jaunuoliai tokie būtų, koks yra Julius, tai mūsų tėvynėje būtų gražus gyvenimas."

    Buvo prikaišiojama, kad Julius draugavo su blogais žmonėmis, kodėl buvo leidžiama jam su tokiais susidėti? Senelė atsakė: „Visi žmonės, kurie ateidavo pas Julių, buvo labai geri."

    Juliaus Sasnausko šeimoje gyvena jo mama Dalia Sasnauskienė, seserys Jolanta ir Leonora, Jolantos 8 mėnesių dukrelė. Senelei reikėjo eiti į Subačiaus gatvę ir iš pieno mišinių virtuvėlės parnešti jai maisto. Buvo pasiųsta „kviestinė" mergina lydėti senelę ten ir atgal. Taip buvo elgiamasi ir per ankstesnę spalio 3 d. buvusią kratą. Kratos metu besidarbuoją saugumiečiai primygtinai ragino: „Atiduokite mašinėlę, kuria Julius spausdino — mes išeisime. Jei ne — ateisime dar ir rytoj."

    Vėliau atėjo dar viena jų padėjėja, kuri nebuvo įrašyta į
225

protokolą, kaip nebuvo įrašyti dar du darbuotojai, turėję savo paskirtis kratos metu.

    Baigiantis kratai, vadovas Matulevičius įsakė vienai iš saviškių moterų iškratyti asmeniškai namiškes moteris. Pirmiausiai liepė vesti Juliaus seserį Leonorą į kitą kambarį. Ši kategoriškai atsisakė leistis kratoma, nes jie neturį orderio asmeninei kratai. Kelis kartus įsakinėjo Leonorai eiti į kitą kambarį, tačiau ji nepakluso: „Suriškit ir kratykit, geruoju nesileisiu." Daugiau nesikėsino nei į ją, nei į senelę.

    Kratos metu buvo užėję Juliaus draugai ir dvi sesers Leonoros draugės. Visi jie buvo sulaikyti. Kai kurie buvo iškratyti ir išleisti tik po keletos valandų. Krata buvo baigta 18 vai.

    Senelė dar pasakė saugumiečiams, kad tikra laisvė buvo tik nepriklausomoje Lietuvoje. Jai mokantis Jurbarko gimnazijoje apie 1922-23 m. per Gegužės lają gimnazijos mokiniai, eidami išvykon, matė Lietuvos komunistų būrelį (apie 10 žmonių). Priekyje vienas nešė raudoną vėliavą, kiti ėjo išsirikiavę gatve. Pro šalį einantieji policininkai nieko jiems nesakė.

    Kratos protokole įrašyta 72 paimtų daiktų punktai. Paimta: rašomoji mašinėlė, pogrindiniai leidiniai: „Tiesos kelias" nr. 8, 9; „Lietuvos KB kronika" nr. 39; A. Vienuolio-Žukausko kalbos, kurią jis turėjo pasakyti Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, tekstas (lietuvių tremtinių klausimu), Niujorke išleista Z. Ivinskio knyga „šv. Kazimieras" (110 mašinraščio lapų), A. Maceinos raštų ranka perrašyti lapeliai, grupės pabaltiečių pasirašyto memorandumo dėl Molotovo-Ribentropo pakto teksto lapai, pastabos „Teismo procesas Vilniuje esto akimis" (apie V. Petkaus teismą), atvirų laiškų LKP sekretoriams, LTSR sveikatos ministrui ir kt. tekstai, penkios nuotraukos, kuriose nusifotografavę kunigai — Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariai, tušti vokai, ant kurių užrašyta VFR gyvenančių K. Jokubyno ir Č. Vainoro adresai, lapeliai su perrašytais eilėraščiais.

    Labai daug punktų protokole užima (išvardinti atskirai kiekvienas) grynai religinio turinio tekstai, mintys pagal Evangelijos temas. Suminėta ir šūsnis naudoto kalkinio popieriaus lapų (taip pat kiekvienas atskirai). Paskutiniu (72) punktu protokole įrašyta Juliaus pasas ir karinis bilietas, paimti iš jo rašomojo stalo.

    S. Nikšienė ir L. Sasnauskaitė atsisakė pasirašyti kratos protokolą.
K. Astikas
226

LIETUVOS KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI
DRG. P. GRIŠKEVIČIUI
Jurgutienės Marijos, gyv.
Vilniuje, Žirmūnų gt. 75-100
P a r e i š k i m a s

    Jau šešti metai aš su dukra Daina kovojame dėl teisės išvykti į JAV gyventi pas savo vyrą ir dukros tėvą Aloyzą Jurgutj. Kreipiausi daugelį kartų į įvairias tarybines organizacijas, prašydama suteikti man šią teisę, pripažįstamą visų tarptautinių institucijų. Beje, teisę leisti piliečiams keisti savo gyvenamąją vietą yra įsipareigojusi užtikrinti ir TSRS. Kreipiausi kartą ir į Jus. Tačiau viskas veltui. Gavau keisčiausių ir nesuprantamiausių atsakymų. Jie visi paneigė mano teisę emigruoti.

    Paskutiniame vizų registracijos skyriaus prie LTSR VRM atsakyme, gautame 1980 m. sausio 9 d., man pranešta, kad . . . mano vyrui leidžiama atvykti pas mane. Toks atsakymas — tai daugiau, negu pasityčiojimas iš mūsų šeimos vargų, iš mūsų pilietinių teisių.

    Jums, kaip buvusiam žurnalistui ir turėjusiam progos susidurti su sudėtingomis žmonių gyvenimo situacijomis, turėtų būti suprantamas ir mūsų šeimos likimas. Aš ir mano dukra esame laikomos kaip įkaitai, nors mano vyras nebuvo ir nėra politinis veikėjas. Jis ir pasiliko gyventi svetur tik todėl, kad norėjo išimtinai tarnauti menui. Kitur toks jo poelgis nebūtų sukėlęs jokio konflikto. Dabar dėl kažkieno liguistos neapykantos mūsų šeimai šis paprasčiausias šeimos susijungimo klausimas paverčiamas tarptautiniu skandalu. Ar neatėjo laikas jį nutraukti ir patenkinti mūsų tokį žmogišką ir tokį paprastą prašymą — leisti mums išvykti į JAV ir gyventi kartu su vyru ir tėvu?

    Todėl prašau Jus, Lietuvos KP CK Pirmąjį Sekretorių, tarpininkauti mano ir mano dukros išvykimo klausimu.
M. Jurgutienė
Vilnius, 1980.1.19

*    *    *

 
227

AREŠTAI

    „Aušrai" yra žinomi šie asmenys, suimti š.m. sausio mėn.:
    1. Doc. Vytautas Skuodis (Vilniuje)
    2. Mokyt. Povilas Pečeliūnas (Vilniuje)
    3. Povilas Buzas (Birštone). Suimtas 1.30 . už pogrindžio spaudos dauginimą.
    4. Anastazas Janulis (Kaišiadoryse). Suimtas 1.30 d. už pogrindžio spaudos platinimą.

*    *    *

 

LIETUVOS TSR KOMUNISTŲ PARTIJOS
CK ANTRAJAM SEKRETORIUI DYBENKO
N.K.
P R O T E S T O       P A R E I Š K I M A S

    1979 m. spalio 3 d. grupė saugumiečių, vadovaujama vyr. tardytojo kap. Daugalo, patykojus kada išeisiu į darbą, įsiveržė į mano namus daryti kratos. Be dalyvavusių: maj. Stakevičiaus ir maj. Adomaičio bei vyr. Įeit. Matiuko, buvo atsivesti ir „kviestiniai": Glušakovas L.N. ir Linerskis V.S. Glušakovą eilė asmenų matė neseniai vykusiame teisminiame susidorojime su Romu Ragaišiu. Ten Glušakovas, kaip „operatyvinės grupės" narys, kartu su savo sėbrais surašė šmeižikišką raportą prieš Liutaurą Kazakevičių, sulaikytą saugumo papulk. Zilakausko nurodymu. Kadangi raporte surašyti šmeižtai vėliau buvo teisėjo išnagrinėti ir atmesti, tas duoda pagrindą minėtą pil. Glušakovą laikyti ne tik „operatyvinės grupės" nariu, bet ir provokatoriumi, vykdančiu „socialinius užsakymus." LTSR BPK 153 str. nurodo, kad kviestiniai yra bet kurie pašaliniai, byla nesuinteresuoti asmenys. Taigi, to straipsnio požiūriu, Glušakovas, vykdąs saugumo nurodymus, negali būti laikomas kviestiniu, o tik saugumo bendradarbiu (kolaborantu). Tokie LTSR BPK pažeidimai daromi dar ir tuo tikslu, kad nuslėpti nuo tikrai pašalinių kviestinių savo veiksmus. Džiugu, kad saugumiečiai supranta, jog jų darbeliai yra slėptini, tačiau tokie įstatymų pažeidinėjimai rodo, jog nusikalstamos priemonės tegali tarnauti tik nusikalstamiems tikslams.
228

    Kaip įrašyta kratos protokole, kratos tikslas — „surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti įrodomąją reikšmę byloje".

    Tokius tikslus turinti krata, kaip ir pati byla, yra neteisėta, neįstatymiška, nemorali, o todėl tegali būti laikoma tik susidorojimo rūšimi.

    Žodžio laisvė yra labai nedviprasmiška ir aiškiai suprantama sąvoka. Ji glūdi visų laisvių pamate, ir visos laisvės be žodžio laisvės nustoja būti laisvėmis aplamai. Pasinaudojimas žodžio laisve tik įrodyto šmeižto atveju tampa nusikaltimu.

    LTSR BK 68 str., numatantis baudžiamąją atsakomybę už „antitarybinę agitaciją ir propagandą", yra ne tik neteisėtas, bet dėl eilės priežasčių sudaro juridinę ir loginę nesąmonę.

    Sutinkamai su TSRS pasirašytos Vienos konferencijos apie tarptautinių sutarčių teisę 27 straipsniu, valstybė — Konferencijos dalyvė (taigi ir TSRS, negali nuorodomis į savo vidaus įstatymus teisinti tarptautinių sutarčių nevykdymą. Taigi kiekviena valstybė, sutinkamai su tarptautinės teisės reikalavimais, privalo savo jurdines normas derinti prie tų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos pati yra pasirašiusi.

    TSRS yra pasirašiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos valstybių pasitarimo Baigiamąjį aktą. 1976 m. kovo 23 d. įsigaliojo ir TSRS pasirašytas Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių, priimtas 1966 m. gruodžio 16 d.

    Visi šie tarptautiniai susitarimai yra privalomi ir TSRS; žodžio ir kitas laisves jie neriboja antitarybinėm ar protarybinėm kvalifikacijom, todėl LTSR BK 68 str. yra neteisėtas, kaip pažeidžiantis TSRS tarptautinius įsipareigojimus.

    LTSR konstitucijos 48 str. sako: „Sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės".

    Vienintelis logiškas taip suformuluoto straipsnio aiškinimas tegali turėti tą prasmę, kad LTSR piliečiams suteikiama visiška žodžio, spaudos, susirinkimų, laisvė, nes tik tokia laisvė sutinka su liaudies interesais ir todėl stiprina socialistinę santvarką Lietuvoje.
229

    Stalino-Berijos laikų represinio požiūrio įtakoje LTSR konstitucijos 48 str. aiškinamas kaip laisvė pasisakyti už konkrečią valdžios formą ir valdžios veiksmus. Tai loginis absurdas! „Laisvė" šaukti „tegyvuoja!" nebuvo ribojama ir žiauriausios tironijos. Tokia „malonė" negali vadintis laisve. Hitleris irgi nebuvo įstatymiškai uždraudęs naikinamiems žydams žavėtis nacistiniu teisingumu. Tam, kad aiškinti žodžio laisvę BK 68 str. dvasia, LTSR konstitucijos 48 str. tektų perredaguoti maždaug taip: „LTSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos ir kitos laisvės tik tiek, kiek tai padeda vykdyti esamos valdžios potvarkius".

    Todėl BK 68 str. yra neteisėtas, kaip prieštaraujantis LTSR konstitucijos 48 str. reikalavimams.

    LTSR BK 68 str. sakoma, kad antitarybinė agitacija ir propaganda yra: „Agitacija ir propaganda, kuria siekiama pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus pavojingus valstybinius nusikaltimus, skleidimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų tais pačiais tikslais".

    Šio straipsnio komentarų 10 punkte nurodoma, kad „kaltininkas supranta, kad jo skleidžiamos idėjos, šmeižikiški prasimanymai, gaminama, platinama ar laikoma literatūra yra antitarybinio turinio, numato, kad jo veiksmai gali susilpninti Tarybų valdžią ar sukelti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus ir to nori.

    Antitarybinės agitacijos ir propagandos subjektyvinei pusei būtinas požymis yra antitarybinis tikslas".

    Kadangi jokie TSRS įstatymai nepabrėžia, kas būtent silpnina tarybų valdžią, tai vienintelis požymis, leidžiantis šį straipsnį naudoti represijoms, yra paties asmens supratimas ir numatymas, kad jo naudojimasis žodžio ar spaudos laisve yra antitarybinio pobūdžio, šitokį „supratimą ir numatymą" objektyviai negalima įrodyti, kadangi net paties asmens prisipažinimas neįrodo, kad jis kalba tiesą, t.y. supranta. O liudininkų parodymai tegali būti tik vieno asmens parodymų perpasakojimas. Taigi šiuo atveju gaunasi, kad įrodymo šaltinis tegali būti vienintelis kaltinamasis, o ne jo veikla. O remiantis vieninteliu šaltiniu, juridiškai negalima laikyti kaltę įrodyta. Vadinasi, LTSR BK 68 str. yra loginė ir juridinė nesąmonė.
230

    Kodėl šis neteisinis LTSR BK 68 str. tebeturi galią? Dalinai atsakymą į tai duotų Lietuvos istorijos nagrinėjimas.

    Rusų valdžiai stengiantis išlaikyti užgrobtą Lietuvą, kiekvieną kartą sustiprėdavo represijos, kai tik sustiprėdavo lietuvių tautos pasipriešinimas okupacijai. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia Lietuvoje uždraudė spaudą. Tos barbariškos akcijos tikslas buvo padėti pagrindą lietuvių tautos surusinimui. Šiais laikais net ir uoliausi lojalistai nedrįsta tvirtinti, kad lietuvių tautos „nusikaltimai" prieš rusų valdžios įstatymus buvo neteisėti. Ačiū kovai prieš tuos įstatymus, mūsų tauta išlaikė savo raštiją, sukūrė literatūrą ir tuo atsispyrė nutautinimui. Tuo metu rusų valdžios politika Lietuvoje buvo neginčijamai šovinistinė. Kiekvienam šovinizmui didžiausias priešas yra pavergtųjų tautų nacionalizmas. Anglijos, Prancūzijos ir kitų šalių imperializmo laikų šovinistai uoliai kovojo prieš nacionalizmus. Todėl Dž. Neru knygoje „Indijos atradimas" su pasididžiavimu vadina save nacionalistu, nes nacionalizmas esąs gynybinė pavergtų tautų kova prieš pavergėjų šovinizmą. Būtent taip visame pasaulyje suprantamos nacionalizmo ir šovinizmo sąvokos.

    Rusiškojo šovinizmo ir šiandien su žiburiu ieškoti netenka. Kad karalius nuogas, mato ne tik Anderseno pasakos berniukas — tai mato visi.

    Kiekviena tauta turi savo istoriją, kuri jai brangi ir artima. Lietuvos istorija ne mažiau garbinga už Rusijos ir atsilieka gal tik grobikiškų karų skaičiumi. Tačiau šiandien mokyklose vaikai mokomi TSRS istorijos, kuri, nepaisant pavadinimo, yra Rusijos imperializmo istorija. Rusijos nukariavimai traktuojami teigiamai. Jei tik užgrobimai įvykdyti Rusijos, tai jie būtinai pakeičiami žodžiais „prisijungimas" ar „prijungimas". Tai šovinistinis istorijos dėstymas. Jokia kolonijinė imperija nebuvo sukurta be kolonijų užgrobimo ir tautų pavergimo. Ir Rusija nesudaro išimties. Visi grobikai bandė klastoti istoriją. Klastojama ji ir šiandien. Ir ne tik įvykių vertinime. Klastojami, nutylimi ar net naujai išrandami patys faktai. Ir būtent rusiškojo šovinizmo dvasia. Taip Rusijos 1795 m. įvykdytas Lietuvos užgrobimas ir aneksavimas visuose vadovėliuose vertinamas kaip teigiamas reiškinys, šis užgrobimas atnešė Lietuvai kelių sukilimų represijas,  spaudos  draudimą,  ilgam  sustabdžiusį  tautos  kultūrinį
231

vystymąsi, baudžiavos užsitęsimą, todėl vertinti visa tai teigiamai tegali tik rusų šovinizmas.

    Nepriklausomybė yra brangi visoms tautoms. 1918 m. susikūrė nepriklausomos Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Kodėl Suomijos ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimas tarybinių istorikų laikomas teigiamu reiškiniu, o pavz., Lietuvos — neigiamu? Kadangi TSRS ir Lenkijos siena ėjo į rytus nuo Lietuvos, tai aišku, kad nepriklausomos valstybės sukūrimas išgelbėjo Lietuvą nuo Lenkijos aneksijos. Ne Raudonoji armija ir ne Kapsukas neleido lenkų šovinistams užimti Lietuvą, o susikūrusios Lietuvos Respublikos kariuomenė mūšių laukuose. Todėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas yra teigiamas mūsų tautai įvykis ir tautinio pasididžiavimo objektas. Tik rusų šovinizmas, kaip ir lenkų, gali į tai žiūrėti priešingai, nes kas gera aukai — bloga plėšikui. (. . .) Net valstybiniame TSRS himne sakoma, kad Sąjungą „sutelkė amžiams Didžioji Rusija". Suvorovo ordino įsteigimas įžeidžia tautinius lietuvių jausmus, nes būtent Suvorovas malšino 1794 m. T. Kosciuškos sukilimą ir žvėriškai žudė lietuvius sukilėlius bei taikius gyventojus. Bet Suvorovo pavyzdys brangus rusų šovinistams, nes jis sėkmingai vedė Rusijos grobikiškus karus. Net ir marksistiniu požiūriu Suvorovas — reakcionierius ir grobikas.

    Dabar gi bet kokia agitacija ir propaganda, nukreipta prieš rusiškąjį šovinizmą, laikoma antitarybine ir, remiantis LTSR BK 68 str., persekiojama ir baudžiama. Pasisakymai už Nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, žmogaus teisių pažeidimų iškėlimas, represijų pasmerkimai yra traktuojami kaip antitarybiniai. O aš manau, kad pats toks traktavimas yra antitarybinis,silpninantis Tarybų valdžią, nes juo siekiama parodyti, kad Tarybų valdžia yra Lietuvos Nepriklausomybės priešas, žmogaus teisių pažeidimų vykdytoja ir teisintoja, represijų apologete. Todėl bet kokių, tame tarpe ir savilaidinių leidinių persekiojimas už jų antišovinistinį charakterį iš esmės yra antitarybinis. Jeigu rusiškasis šovinizmas tapatinamas su tarybiškumu, tai Tarybų valdžios interesai patys turi reikalauti atsiribojimo nuo rusiškojo šovinizmo.

    Dėl šių priežasčių protestuodamas prieš man padarytą kratą, kartu reikalauju nutraukti gėdingą bylą Nr. 58, pagal kurią ir buvo pravestas kratų vajus. Jūs iš esmės kartojate Muravajovo „nuopelnus" kovoje prieš žodžio ir spaudos laisve.
. Vilnius, 1979.X.26.       Vladas Šakalys
232

UKRAINA, MŪSŲ VILTIE . . .

    O Ukraina, didi šalie, puikusis krašte! Tavo krantus skalauja Juodoji jūra, tavo laukais vingiuoja sraunusis Dniepras. Daug tau Dievas davė: nesuskaičiuojamus žemės gelmių turtus, plačias stepes, į kurių dirvas artojas įbėręs grūdą, gauna derlių, apie kurį kiti gali tik svajoti. Davė tau švelnų klimatą, patogią geografinę padėtį. Tavo vaikus apdovanojo darbštumu, linksmumu, gera nuotaika, optimizmu. Bet kodėl tave aplenkė laimė pačiai spręsti savo likimą? Kodėl tavo sūnų gausiai lietas kraujas nedavė didžiojo vaisiaus — laisvės? Kodėl šiandien, kada nepriklausomybę gauna net mažytės Ramiojo vandenyno salelės, vos vakar išsiritusios iš akmens amžiaus, — viena iš didžiausių Europos tautų, kuri ir savo kultūra, ir išsivystymu nelabai tenusileidžia labiausiai išsivysčiusiom pasaulio tautoms, turi būti priklausoma?

    O Ukraina! Tavo istorija siekia daugiau, kaip tūkstantį metų. Rytiniai slavai pirmiausiai atsikraustė į tavo kraštą, ir tu, įkūrusi Kijevo Rusiją, tapai rusų tautų motina. Iš tavęs, Ukraina, kilo baltarusiai ir rusai. Beje, pastarieji atsiskyrę pasisavino ir rusų vardą, tau tepalikę Ukrainos, t.y., pakraščio vardą. Šiuo metu ji, Rusija, visus stengiasi įtikinti, kad tik ji yra kitų dviejų tautų motina, kad visas tris tautas riša tokie tamprūs ryšiai, jog apie atsiskyrimą nuo „motinos" Rusijos nėra ko nė galvoti. Baltarusiai tuo jau įtikėjo ir visiškai atsisakė bet kokio savarankiškumo siekimo. To paties Rusija laukia ir iš tavęs.

    Kada tavo kaimynė Rusija kūrė stiprią centralizuotą valstybę, tau teko gintis nuo gausybės priešų: pečenegų, polovcų, totorių, lenkų, lietuvių, vengrų, moldavų ... Ir mūsų protėviai lietuviai tiesė rankas į tavo žemę ir valdė ją ne vieną šimtą metų. Bet mes galime bent pasiteisinti, kad lietuvių jungas tave saugojo nuo daug baisesnio totorių jungo, kad lietuviai, valdydami tave, visai nesikėsino nei į tavo kalbą, nei į religiją, nei į papročius ir visai nesistengė tau primesti savųjų.

    O Ukraina! Tavo šaunūs laisvūnai Zaporožės kazokai nors ir nesukūrė savo valstybės, bet ne kartą drebino ir Krokuvos, ir Vilniaus, ir Bachčisarajaus, ir net Stambulo sienas. Gal su laiku ir būtų kazokai įkūrę valstybę, jei ne tie nelemtieji 1653-ji metai. Turbūt beveik visų tautų istorijoje rasime valdovų ar karvedžių,
233

kuriuos ainiai mini blogu žodžiu. Lietuviai turi Jogailą: sujungęs savo tautą su lenkais, jis tautiečius pasmerkė lėtai asimiliacijai ir beveik visiškam išnykimui. Ukrainiečių Jogaila — hetmonas Bogdanas Chmelnickis. Gal ir kilnių tikslų siekdamas, jis savo tautą įstūmė į rusų glėbį. Ir jau ketvirtas šimtas metų, kai tu negali išsivaduoti iš to „broliško" glėbio, virtusio plieniniais gniaužtais. Upes kraujo praliejo sukilę prieš carą, prieš Rusijos priespaudą tavo kazokai, tavo valstiečiai, bet viskas veltui. Ir, tik subyrėjus caro valdžiai, tavo žemėje suplevėsavo Ukrainos mėlynai geltona vėliava.

    1917 m. kovo mėn. Kijeve buvo paskelbta Centrinė Rada. Bet tai dar nebuvo nepriklausomybės organas, nes Rada buvo pavaldi Rusijos laikinajai vyriausybei. Po daugelio kovų 1918 m. lapkričio 1 d. Lvove buvo paskelbta nauja nepriklausoma valstybė — Vakarų Ukrainos liaudies respublika, o tų pat metų lapkričio 14 d. rytinėje Ukrainoje Belaja Cerkvės mieste buvo įsteigta Ukrainos Direktorija — nepriklausomos Ukrainos valdymo organas. Direktorijai vadovavo V. Viničenka, o jos ginkluotosioms pajėgoms — S. Petliūra. Pradžioje abi Ukrainos respublikos kovėsi už savo egzistavimą atskirai, bet vėliau stojo į kovą kartu. Gal būtų įvykęs abiejų respublikų susivienijimas, bet sėkmė pradėjo nusigrįžti nuo šios didvyriškos tautos. Puolama ir bolševikų, ir Denikino, ir lenkų, ir Machno gaujų, Ukraina žlugo: rytinė jos dalis atiteko bolševikams, o vakarinė — lenkams.

    O Ukraina! Tu vėl pavergta, vėl padalinta, vėl žiauriai persekiojama. Lenkų jungą mes, lietuviai, neblogai pažįstame ir įsivaizduojame, kiek turėjo pakelti tavo vaikai. Lenkai siekė greito ukrainiečių sulenkėjimo. Bet tavo sūnūs aktyviai ir pasyviai priešinosi, ir visos lenkų užmačios nueidavo niekais. Nežiūrint sunkių sąlygų, Vakarų Ukrainoje veikė daug šviesių vyrų: rašytojų, menininkų, artistų, mokslininkų, pedagogų. Nors ir slopinamas, bet kultūrinis gyvenimas virė, vyko legali, pusiau legali arba visai nelegali visuomeninė veikla.

    Rytų Ukrainoje įvykiai klostėsi visai kitaip. Prisidengę kova prieš buržuaziją čekistai, daugiausiai rusai arba surusėję ukrainiečiai, pradėjo masiškai suiminėti ir naikinti tavo tautos šviesuomenę. Daug tavo sūnų buvo sušaudyta, daug mirė kalėjimuose, daug nuo tikros pražiūtis pabėgo į kitas šalis. O
234

likusieji pateko į katilą, kuris vadinosi „socializmo statyba". Jie buvo intensyviai asimiliuojami, mulkinami nežabotos bolševikinės propagandos, terorizuojami lageriais ir trėmimais. Kolektyvizacijos metu buvo palaidota 6 milijonai tavo sūnų ir dukrų, mirusių badu (ir tai krašte, kurio duona caro laikais galėdavo išmaitinti visą Europą!). Pagaliau iškentė 1937-38 m. Ježovo siautėjimą, sunaikinusį beveik visą likusią šiek tiek susipratusi šviesuomenę. Rytų Ukraina todėl pasiekė Antrojo pasaulinio karo slenkstį užguita, iškankinta, nukraujavusi, surusinta, persunkta komunistinės ideologijos, ištikimai tarnaujanti Stalinui, praradusi šviesiausius idealus, siekianti tik karjeros ir laipsnių (ne veltui rusai šaiposi: ukrainietis dėl antpečių juostelės gali sau galvą suskaldyti). Tad nenuostabu, kad, prasidėjus karui ir partijai įsakius stoti prie ginklo, tavo sūnūs nuolankiai pakluso ir ištikimai gynė komunistinę Rusijos imperiją nuo hitlerininkų. Nuo Kaukazo iki Berlyno nusėta žemė ukrainiečių kaulais.

    Tavo vakarinėje dalyje reikalai klostėsi kitaip. Nors ir nelengva buvo lenkų okupacija, bet ji nepajėgė sužaloti tautos sielos, jos dvasinių vertybių. Vakarų ukrainiečių širdyse ir toliau liepsnojo laisvės ilgesys, jie siekė bet kokiomis priemonėmis atgauti šimtmečiais išsvajotą nepriklausomybę.

    Ruošdamasis karui, Hitleris savo planuose svarbią rolę skyrė Ukrainai. Siekdamas užvaldyti šios šalies milžiniškus žemės ūkio ir pramonės resursus, jis pradėjo skleisti gandus apie „Didžiosios Ukrainos", būsiančios Vokietijos įtakos sferoje, sudarymą. Vakarų ukrainiečiams tai suteikė daug vilčių. Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Ukrainą, Vakarų Ukraina nedvejodama stojo vokiečių pusėn. Organizavosi ukrainiečių kariniai pulkai, net ukrainiečių esesininkų daliniai. Rytinė jos dalis laikėsi arba pasyviai, arba priešinosi vokiečiams (pasipriešinimą didele dalimi iššaukė vokiečių žiaurumai okupuotose teritorijose).

    Bet Ukraina ir vėl buvo apgauta. Nors ukrainiečiai ir nuoširdžiai padėjo vokiečiams, bet naciai nebuvo linkę švaistytis laisvėmis. Jie svajojo ne apie laisvą ukrainietį, o apie vokietį, tvirtai įsikuriantį šioje dosnioje žemėje, išnaudojantį vietinius gyventojus ir siunčiantį šios žemės gėrybes į Vokietiją. Tad, supratę tikruosius okupantų kėslus, ukrainiečiai pradėjo priešintis. Vienas iš aktyviausių Vakarų Ukrainos pasipriešinimo naciams vadovų buvo šios tautos didvyris Stepanas Bendera.
235

    Vakarų Ukrainą vėl okupavus Tarybinei armijai, ši kova ne tik neatslūgo, bet tęsėsi su dar didesniu jniršiu. Visas kraštas buvo apimtas šventos kovos už laisvę. Kovai ir vėl vadovavo Stepanas Bendera. Menkai ginkluoti partizanai kovojo prieš fronte užgrūdintus rusų karius ir ypač prieš vietinius išgamas. Partizanai tikėjo, kad kova tęsis neilgai — gal už mėnesio, gal už pusmečio į pagalbą ateis Vakarai, ir šimtmečiais svajota laisvė Tėvynei bus iškovota!

    Bet ir vėl, jau kelintą kartą, ukrainiečiai buvo apvilti. Juos Vakaruose užjautė, jiems simpatizavo, bet argi to užteko kovojantiems prieš žymiai galingesnį priešą? . .

    Sruvo kovotojų kraujas, nenutrūkstamu srautu traukė ešalonai į rytus, budriai saugomi ginkluotų čekistų. Ten jų laukė Komių, Krasnojarsko ar Kolymos lageriai — barakai, spygliuotos vielos, bokšteliai su kulkosvaidžiais, alinantis darbas, alkis, Sibiro šaltis. Kasdien lydėjo panieka, patyčios, prižiūrėtojų savivalė, kriminalinių padugnių siautėjimas, pro sukąstus dantis košiamas neapykantos žodis — benderovcas, chacholas . . .

    Bet ukrainiečiai lageryje nelauktai sužinojo, kad jie kovoję prieš raudonąjį marą nebuvo vieniši. Pasirodo, ir kita laisvę mylinti tauta — lietuviai — taip pat vedė partizaninį karą dėl nepriklausomybės. Nors lietuvių buvo daug mažiau, negu ukrainiečių, bet ši įnirtinga kova tęsėsi, kaip ir Vakarų Ukrainoje, ištisus dešimt metų, iki buvo galutinai užgniaužta. Ešalonai į rytus riedėjo ir iš Lietuvos . . . Seni kaliniai pasakoja, kad Stalino laikų politiniuose lageriuose didžiąją dalį kalinių kontingento sudarė vakarų ukrainiečiai, toliau sekė lietuviai, latviai, rusai ir kt.

    Vargas, badas, pažeminimas ir šaltis suartino abiejų tautų vyrus. Dar šiandien gyvenantys buvę kaliniai lietuviai geru žodžiu mini vargo brolius ukrainiečius. Tikriausiai, ir ukrainiečiai nepamiršta lietuvių. Bendra kova prieš tą patį priešą ir bendra nelaisvė šimtą kartų stipriau sujungė mūsų tautas, negu propagandinė „tarybinių tautų draugystė" . . .

    Dabartinę padėtį Lietuvoje būtų galima apibudinti dviem žodžiais — tylus įniršis. Todėl ir čekistams Lietuva yra viena iš pačių sudėtingiausių problemų, kuriai niekaip negalima rasti sprendimo.

    Ukrainoje padėtis kitokia. Vakarinėje dalyje čekistams irgi
236

darbo netrūksta — reiškiasi pasipriešinimas vergijai. Tuo tarpu rytinėje — pačioje didžiausioje — Ukrainos dalyje padėtis beveik nesiskiria nuo Rusijos. Didžioji rytinių ukrainiečių dalis visiškai pasyvi ir aklai vykdo partijos nurodymus. Žmonės paskendę savo buitiniuose rūpesčiuose, o visas gyvenimo negandas skandina degtinėje ir pigiame vyne. Miestuose ukrainietiško žodžio jau nebeišgirsi. Pramoniniai rajonai taip pat visai surusėję.

    Bet pasiduoti pesimizmui nėra pagrindo. Tai vienur, tai kitur suskamba kovotojų už Ukrainos laisvę ir žmogaus teises pavardės. Rudenka, Morozas, Grigorenka, Tichij, Vincas, Lukjanenka ir visa eilė kitų vyrų žinomi ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Ir jų gretos kasmet vis gausėja. O kad šių kovotojų būrys dar negausus, — galima paaiškinti ir tuo, kad partija nieko taip nebijo, kaip ukrainietiško nacionalizmo, gal net labiau, negu išorinio priešo. Prieš išorinį priešą sovietai turi pakankamai tankų, lėktuvų ir atominių bombų. Bet šias priemones panaudoti prieš vidinį priešą — šiuo atveju prieš sukilusią ukrainiečių tautą — būtų labai keblu. Todėl KGB nors ir mažiausią ukrainiečių pasipriešinimą stengiasi užgniaužti pačioje jo užuomazgoje. Partija supranta — jeigu sukiltų, pavyzdžiui, Lietuva, ji būtų numalšinta be didelio vargo. Bet jei sukiltų Ukraina — sudrebėtų, o gal net ir subyrėtų Tarybų Sąjungos supuvę pamatai, jau seniai palaikomi tik grubios jėgos ir prievartos. Tad tuo ir galima paaiškinti ypatingą čekistų dėmesį ukrainiečiams ir tai, kad Ukrainos disidentų būrys toks negausus.

    Jurijus Orlovas neseniai yra paskaičiavęs, kad šiuo metu iš visų Tarybų Sąjungos politinių kalinių 40% sudaro ukrainiečiai, o 30% — pabaltiečiai. Tai — liūdna statistika ir duok, Dieve, kad šie skaičiai būtų kuo mažesni, bet galime drąsiai teigti, kad šie skaičiai yra proporcingi kovotojų už rautos laisvę, žmogaus teises ir religijos laisvę skaičiui. Kuo daugiau tautoje kovotojų už laisvę, tuo tauta labiau pribrendusi laisvei, tuo ji sąmoningesnė, ryžtingesnė, veržlesnė. Turint galvoje, kad šiuo metu Tarybų Sąjungoje gyvena 5,1 milijono pabaltiečių (neskaitant Pabaltijy gyvenančių rusų ir kitų tautų atstovų), o ukrainiečių — 40,7 milijono, šie skaičiai verčia susimąstyti. Mums, pabaltiečiams, taip ir norisi sušukti: o, jeigu mūsų būtų 40 milijonų, tai iš šito XX a. tautų kalėjimo, besidangstančio socializmu, liktų tik liūdnas prisiminimas!
237

    Tauta niekada nepasieks laisvės, jeigu dauguma jos sūnų netrokš jos, jeigu bet kokią blogybę — gyvenimo sąlygų pablogėjimą, ar nacionalinės priespaudos sustiprėjimą, ar represijų prieš laisvė kovotojus suaktyvėjimą, — priima kaip kažkokį neišvengiamą reiškinį, kaip stichinę nelaimę. Bet jeigu tauta ieškos tų blogybių priežasčių ir kaltininkų, ir smerks juos — ji subręs ir laimės. Jeigu blogėja visuomenės ekonominė padėtis — kalta partija ir jos nemokšiška, biurokratinė ekonominė politika. Sustiprėjo nacionalinė priespauda — kalti rusiškieji šovinistai partijos aparate, kurie vykdo tą pačią politiką, kurią pradėjo carizmo laikų aršiausi reakcionieriai. Sustiprėjo represijos prieš kovotojus — partija ir jos atrama — KGB nori tautą įbauginti ir palikti ją be kovos įkvėpėjų ir šauklių. Jei tauta išbris iš apsnūdimo ir stagnacijos — ji savo pasieks! Kelias į laisvę ilgas ir sunkus. Pradžioje jis eina per tautos sąmonę ir širdį. Po to išeina į mūšio lauką.

    Mūsų priešas — stambiausia pasaulio valstybė, ginkluota iki dantų, todėl pavieniui kovoti su ja beprasmiška. Tad mes dedame didžiausias viltis į tave, o Ukraina! Jeigu su mumis pakilsi ir tu — pergalė bus mūsų!

    Mes turime padėti vieni kitiems, mes turime kooperuoti savo veiksmus. Protesto balsas, nuskambėjęs visoje šalyje ir atlieptas šimtų ir tūkstančių kitų balsų visuose šalies kampeliuose, bus daug veiksmingesnis už pavienį valsą. Mūsų pogrindinė spauda taip pat turi bendradarbiauti. Mes turime bendradarbiauti ne tik tarp savęs, bet ir su kitų tautų kovotojais — latviais, estais, armėnais, gruzinais, rusais. Vienybėje — galybė!

    Vien tik pagalvojus, kas būtų su tavimi, o Ukraina, jeigu tu pasiektum laisvę — užima kvapą. Iki šiol buvusi beteisė šalis, nors ir turinti savo atstovą SNO, bet pilnai priklausoma nuo Maskvos, žemės gelmių, žemės ūkio ir žmonių resursų Rusijai teikėja, atsistotumei greta stambiausių ir labiausiai išsivysčiusių valstybių. Pagal gyventojų skaičių Europoje tave pralenkia tik Rusija, Vokietija, Anglija, Italija ir Prancūzija. Pagal plotą — tik Rusija. Aukštai išvystyta tavo pramonė, labai perspektyvus žemės ūkis, gana aukštas tautos kultūros laipsnis — tai veiksniai, galintys išvesti tave į tokias aukštumas, kokių didžioji dauguma valstybių galėtų tik pavydėti ir apie -kurias dabar, tarybinės vergijos sąlygomis, negalima nė svajoti. Tavęs laisvėje laukia tikrai šviesi ateitis!
238

    Tu sugrąžintumei į savo prieglobstį kelis, o gal ir visą dešimtį milijonų ukrainiečių, išblaškytų po visą pasaulį: iš Rusijos miestų ir kaimų, iš Sibiro ir Tolimųjų Rytų, iš Kanados ir Jungtinių Valstijų, iš visur visur. Tu jiems taptum motina, o ne pikta pamote, abejinga savo vaikų likimui ar net vejančia juos šalin . . .

    Nubuski ir pakilki, o Ukraina! Laisvės troško geriausia tavo vyrai, kuriais tu teisėtai didžiuojiesi. Tegul jų siekiai išsipildo, tegul jų pralietas kraujas atneša didįjį vaisių — laisvę!

    Šį mūsų žodį norime užbaigti žymiausio Ukrainos disidento, didžiojo kobzariaus Taraso Ševčenkos posmais, parašytais 1847 m. trečiojo skyriaus — caro laikų KGB — kazemato, posmais, skambančiais kaip gyvas sąžinės priekaištas ne tik poeto amžininkams, bet ir šiandieniniams jo tautiečiams, kaip niekada vertiems didžiosios svajonės — laisvės:

    Man vis tiek pat, ar Ukrainoj
    Amželį savo stumsiu aš,
    Ar ateitis mane nuneš
    į svečią šalį tarp sniegynų, —
    Man vis tiek pat yra dievaž.

    Tarp svetimų nelaisvėj augau
    Ir nuo namų toli, be draugo,
    Bėdų prislėgtas ir vargų,
    Užmigsiu amžinu miegu —
    Išeisiu ir nykte pranyksiu,
    Ir jokio ženklo nepaliksiu -
    Šlovingoj žemėj mūs visų.

    Prabėgs dar metai — ir kas žino,
    Ar atsiras toksai žmogus,
    Kurs pasakys: „Sūnau brangus,
    O pasimelsk! Už Ukrainą
    Jį nukankino kažkada".
    Man vis tiek pat, ar jo malda
    Bus išgirsta, ar atstumta . . .
239

    Bet patikėkite, šiandieną
    Toli gražu man ne vis viena,
    Jeigu nedorėlių gauja
    Apniko mielą Ukrainą
    Ir užliūliavusi skandina
    Ją apiplėštą, ugnyje . . .

    Supraskite, man ne vis viena!
(T. Ševčenka, Kobzarius, Vilnius, 1961.)
L i e t u v i a i

NE TIK GAILESTINGUMAS, BET IR TEISINGUMAS . . .

    1979 m. spalio 23 d. „Tiesoje" išspausdintas Vytauto Zeimanto straipsnis „Gailestingumas ar nusikaltėlio gelbėjimas?". Straipsnyje V. Zeimantas piktinasi Tarptautinės Amnestijos narių protestais dėl lietuvio Jono Mečislovo Plungės nuteisimo mirties bausme už tariamai masinį gyventojų žudymą, įvykdytą karinės tarnybos Savisaugos batalione laikotarpiu. Autorius, atsakydamas į minėtos organizacijos narių priekaištus, kad toks sprendimas yra nepateisinamas šiuolaikinės visuomeninės moralės požiūriu, kategoriškai teigia, esą, J. Plungė nuteistas objektyviai ir gavęs pelnytą bausmę. Beje, savo argumentus jis paremia tos pačios „Tiesos" 1979 m. liepos 26 d. straipsniu „Karinis nusikaltėlis atsakomybės neišvengė", pamiršdamas nurodyti, kad tai jo paties straipsnis. Būtų galima praeiti pro šį faktą negirdomis, jei už jo neslypėtų kur kas šiurpesni Lietuvos praeities ir dabarties dalykai.

    Kaip žinia, pirmasis bolševikmetis padarė didelių nuostolių Lietuvai, o ypač jos kariuomenei, performuotai tada į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių korpusą. Daug jo karininkų ir karių buvo suimta, nužudyta bei išvežta. Neabejotina, kad panašus likimas turėjo ištikti (9/10) devynias dešimtąsias Lietuvos karių. Ypač masiškai lietuviai kariai buvo suiminėjami 1941 m. birželį, karo išvakarėse.

    Pagal Kremliaus genocido planą Lietuvos kariuomenė, išugdyta „buržuazinio nacionalizmo" dvasia, kartu su inteligentija turėjo
240

būti pirmiausia sunaikinta. Vis dėlto, karui prasidėjus, verčiami kautis už okupantus ir trauktis su jais kartu į Rusiją, lietuviai kariai nepakluso ir ginklu išsipirko teisę likti gimtajame krašte.

    Bet apie šiuos netolimos praeities faktus tarybinė spauda niekur nekalba. Sąmoningai ji nutyli ir pasmerktųjų karių išgyvenimus pirmajame bolševikmetyje, nulėmusius jų tolesnį gyvenimo kelią.

    Pavyzdžiui, argi V. Žeimantui nieko nežinoma, kad jo smerkiamas ir koneveikiamas 12-ojo Savisaugos bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius prieš okupaciją neseniai buvo baigęs Paryžiaus Karo akademiją ir dirbo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo skyriaus viršininku, kad šis gabus 31 metų karininkas nepriekaištingai dirbo savo gimtajam kraštui, rūpindamasis jo saugumu? Kuo jis nusikalto, kad jau 1940 m. rugsėjį buvo įkalintas ir žiauriai tardomas 9 mėnesius? Juk tik karas jį išgelbėjo nuo mirties bolševikiniame kalėjime! Visa jo kaltė ta, kad netarnavo svetimiesiems kaip Antanas Sniečkus. Tad kas nukreipė A. Impulevičių į keršto ir atpildo kelią? Ar ne ta pati tarybinė sistema, pasikėsinusi į lietuvių tautos ir jo paties gyvenimą? Prieš keliolika metų vienas iš A. Impulevičiaus bataliono karių Matiukas teismo procese pareiškė, kad jis 1941 m. birželį atsikėlęs iš lavonų krūvos ir ėjęs keršyti už Rainius, Praveniškes, Červenę. Taip, — jei nebūtų buvę tarybinio genocido Lietuvoje, nebūtų Rusijos sienų peržengęs nei Impulevičius, nei Matiukas, nei Plungė. Todėl ir tikrieji kaltininkai šiuo atveju yra raudonieji pavergėjai, įvykdę žiaurius nusikaltimus Lietuvoje ir išprovokavę kai kuriuos lietuvius pasirinkti keršto kelią. Žinoma, galima priekaištauti, kad kerštas nėra tinkamiausia išeitis ir tik dar labiau komplikuoja padėtį, tačiau reikia suprasti ir tai, kad kalėjimų ir žudymų traumuotiems žmonėms dažnai būna sunku pasirinkti kitokį atpildo būdą. Savisaugos daliniuose kaip tik ir buvo nemaža žmonių, netekusių per pirmąjį bolševikmetį savo šeimų, artimųjų, kalintų ir žiauriai kankintų, šiaip ne taip išvengusių sunaikinimo ar tremties.

    Pirmaisiais pokario metais tarybinė teisdaryba išsijuosus darbavosi, pasmerkdama miriop tūkstančius lietuvių. Tačiau tada spauda tylėjo. Ir tik po Stalino mirties, kai iškilo ir darėsi kaskart  aktualesnis  ir  paties tarybinio režimo nusikaltimų
241

klausimas, padėta garsinti tariamus lietuviškųjų nacionalistų nusikaltimus. Kam to prireikė? Ogi tam, kad už šių tariamų nusikaltimų būtų galima nuslėpti kur kas didesnius ir šiurpesnius nusikaltimus. Kad galėtų laisvi vaikščioti martavičiai, galinaičiai, todesai ir kiti stalininkiai žudikai, ieškoma kokio Plungės ar panašaus žmogaus, kuris, neturėjęs jokių sadistinių polinkių, o tik minėtų aplinkybių buvo įveltas į karo žiaurumus. Tam, be abejo, reikia ir žeimantų pagalbos, kurie už rublį sutinka bet ką apjuodinti. Beje, pats V. Žeimantas išsitarė minėtame straipsnyje, kad iki šios dienos vien tik Austrijoje jau nuteista 130 tūkst. nacistinių nusikaltėlių. O kiek gi, gerbiamasis Žeimantai, nuteista stalininkių ir berijinių bei suslovinių nusikaltėlių, įvykdžiusių žiauriausius nusikaltimus Lietuvoje? — Nė vieno. O jei Berija ir Dekanozovas ir buvo sušaudyti, tai juk ne siekiant teisingumo, o tarpusavio grumtynėse, bekovojant dėl valdžios. Tad faktiškai joks stalininis ar postalininis nusikaltėlis dar nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn. Kad ir kaip uoliai besidarbuotų V. Žeimantas ir kiti panašūs žurnalistai, tarybinio genocido nusikaltimų jiems nepavyks nuslėpti! Istorija rengia ir jų procesą.

    Kita vertus, šiandien šimtai disidentų, norėdami pasukti istorijos procesą teisingu ir normaliu keliu, įrodinėja reformų reikalingumą ir būtinumą, šie taurūs žmonės nesiekia sau jokios asmeninės naudos, o jų pasiūlymų įgyvendinimas padėtų išvengti skaudžių ateities įvykių bei didelių visuomeninių katastrofų. Tačiau kaip į tai reaguoja valdžia? Ji atsimoka jiems psichiatrinėmis, kalėjimais, gulago stovyklomis ir kitomis prievartos priemonėmis. O reikėtų vis dėlto išgirsti protingą jų balsą, — nutildyti žeimantus ir pradėti sistemos sanaciją. Laikas nelaukia, ir jei pernelyg ilgai bus uždelstos reformos, gali vėl pasikartoti istoriniai kataklizmai, ir dėl to daugiausia bus kalti tie, kas šiandien kursto neapykantą. Iš tiesų, jei netolimoje ateityje kiltų revoliucija, ji, be abejo, būtų pati žiauriausia ir nusineštų milijonus gyvybių, šiandien normalizuoti gyvenimą siekia juk ne tik keletas šimtų ar tkūstančių disidentų, o ištisos masės žmonių. Tad opozicijos rezervai nepaprastai dideli. Ir jei humaniškos pastangos reformuoti visuomenę bus sužlugdytos prievartos priemonėmis, kažin ar tie kol kas pasyviai šią nelygią kovą stebintys rezervai patys nepasirinks prievartos būdo, ir tada
242

valdžia bus jau bejėgė susidoroti su tais įnirtusių žmonių milijonais. Neapykantos ugnyje suliepsnos tada ir visos dogmos, ir jų rėmėjai. Todėl ir panašūs teisminiai procesai, kaip šis, ką tik minėtas, ir jų gynimas yra tik žmonių erzinimas ir jų nuotaikų kurstymas.

    Savo ruožtu Tarptautinės Amnestijos nariai, protestuodami prieš tokius procesus, siekia ne vien gailestingumo. Panaudotas smurtas prieš žmones, kurie patys buvo smurto aukomis, iš esmės yra neteisingas. O ir apskritai esamoje sistemoje kiek galima greičiau reikia atsisakyti bet kurios prievartos ir neapykantos. To reikia ne tik skriaudžiamiesiems, bet ko gero dar daugiau skriaudžiantiesiems, kad virš jų galvų susikaupę audros debesys nepavirstų viską naikinančia liūtimi.
P. Vareikis
*    *    *
 
 
 
KUN. KAROLIO GARUCKO
AUTOBIOGRAFINIAI LAIŠKAI

    Pagerbdami kun. K. Garucko, drąsaus kovotojo už žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės nario šviesų atminimą, supažindiname „Aušros" skaitytojus su dviem jo laiškais, leidžiančiais geriau pažinti jo gyvenimą ir asmenybę. — Red.
Ceikiniai, 1978.XI.23
Mielasis ir Brangusis Jonai, P. C!
    Būtinai nori, kad parašyčiau apie savo praeitį, apie savo tėvus ir kt. Gerai, kai ką parašysiu, nors kitiems gal neįdomus bus skaityti ir laiką gaišti.

    Aš gimiau 1908 m. gegužės 1 d. (pagal seną kalendorių — balandžio 18 d.) Užkalnių kaime Ramygalos parapijoje. Tame pačiame kaime visą laiką gyveno ir mano tėvas Ignas Garuckas, miręs 1912 m. kovo 12 d. sulaukęs 50 m. amžiaus. Su motina mes
243

likome keturi maži vaikai: vyriausias brolis Jonas gimęs 1903 m., o jauniausias — 1910 m. Aš vos šiek tiek teprisimenu tėvo mirtį: kad buvo pašarvotas — aprengtas balta kamža (mat, jis buvo „brostvininkas") ir kad mama per laidotuves verkė, tai ir aš kartu ėmiau verkti. Tėvas, kaip kiti pasakoja, buvęs darbštus, gailestingas ir teisus, bet sveikatos neperstipriausias — miręs plaučių uždegimu. Jis sakydavęs: „Jeigu dūšią būtų galima iš skaistyklos išvaduoti, tai vistiek ir tada negalima meluoti", o kentėdamas skausmus kalbėjęs: „Čia bausk, čia korok, tik po mirties dovanok!"

    Motina Rozalija šaparnytė kilusi iš Bernatonių km. Panevėžio par., buvo už tėvą berods 16 metų jaunesnė, stiprios sveikatos. Jos tėvas Silvestras Saparnis, gavęs iš tėviškės dalį ir sutaupęs pinigų, suderėjo ir užpirko vieną valaką žemės Žvirblių kaime prie pat Ėriškių bažnyčios (taip pat Ramygalos par.) ir ten su visa šeima — šešiais vaikais — persikėlė gyventi. Žemė buvo užpirkta, bet pinigai dar ne visi už ją sumokėti. Tuo tarpu pas motinos tėvą Silvestrą kažkoks pažįstamas Kuzma prašo paskolinti pinigų. Iš karto mano senelis Silvestras nenorėjo pinigų skolinti. Kuzma išėjęs laukan, ėmė graudžiai verkti. Pagailo seneliui, ir jis paskolino Kuzmai didelę sumą pinigų be jokių liudininkų ir be jokio raštelio.

    Kuzma nusipirko dvarelį, turtingai gyveno, o skolos grąžinti nenorėjo. Mano mama pasakodavo, kaip jos motina suklupdydavo visus šešis vaikus ant kelių ir melsdavosi, kad Dievas duotų Kuzmai šv. Dvasią, ir kad šis grąžintų skolą. O Kuzma, nenorėdamas, kad senelis Silvestras pas jį važinėtų, prašytų grąžinti skolos, ir kad niekas nekalbėtų apie jo skolas, pardavęs savo dvarelį ir kažkur toli pirkęs naują. Bet ten jį kiti apgavo — žmogus, visko nustojęs, pats gyveno kaip elgeta.

    Žvirbliuos pirkta žemė buvo skolintais pinigais. Visokios varžytinės,teismai . . . Mirė mamos tėvai, mirė vienas brolis . . . Visa skolos našta daugiausia krito ant mamos pečių, nes ji buvo vyresnė. Galų gale motina su savo dviem broliais ir dviem seserimis išsiskirstė po platųjį pasaulį, o žvirbliuose pirktą žemę paėmė naudotis kiti, kol jie atsiims skolintus pinigus.

    Mama skaudžiai patyrusi, ką reiškia skola, dažnai mus mokydavo: „Vaikeliai, gyvenime tiktai stenkitės niekam neprasiskolinti. Skola ne žaizda, neužgis". Man šie motinos pamokantieji
244

žodžiai dažnai prisimena, ir aš ne kartą Vilniuje ir kitur net per pamokslus kalbėdavau, kad nieko iš kitų nesiskolinti, nesiskolinti ir svetimų papročių, svetimų idėjų. Sugrįžti ir į amžinybę pas Viešpatį be jokios skolos.

    Mama tada išėjo tarnauti pas savo pusbrolį Kazį Motieką (Raud. Armijos pulk. Vlado Motiekos tėvą) Panevėžyje. Ten pas jį tarnavo krautuvėje pardavėja. Iš čia atitekėjo į Užkalnius. Kiti du mamos broliai ir viena sesuo išvažiavo į Ameriką.

    Užkalniuose tėvas turėjo tiktai trečdalį valako (apie 7 ha) žemės, mažais, siaurais rėželiais po visus kaimo laukus išbarstytos. Kol buvo gyvas tėvas, vertėsi neblogai, tam kartui visko turėjo. Bet jam mirus, netrukus užėjo Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjo nauji vargai. Atsimenu, mes alkani vaikai vienas po kito varstome apistos duris, ieškodami duonos ir prašome valgyti, o mama verpdama atsako: „Vaikeliai, ką aš jums duosiu, nebent savo šlaunies atpjovusi". Kada rugiai laukuose pradėdavo šiek tiek boluoti, mama priraškydavo varpų, džiovindavo, maldavo namie girnomis ir kepdavo duoną. Tada mums būdavo šventė.

    Vakaras, temsta, o mama dar negrįžta iš lauko. Mes, vaikai, kur nors patvoryje susispietę, bijodavome eiti į trobą, laukdavome mamos. O ji turėjo viską padaryti. Atsimenu, kiek ji daug vargdavo, kol krosnį užkurdavo — malkos šlapios, nesenai jos pačios iš miško atsivežtos, nedega. Kartą kaimynas atnešė sausų žabų surištą kuolelį. Koks mums visiems buvo džiaugsmas, kad taip lengvai tada galėjome įkurti krosnį.

    Kitam ką nors duoti, šelpti . . . Bet pirma žinoti, ko kam reikia. Kartais sausų žabų ryšulėlis ar pasakytas geras žodis žmogui daugiau reiškia, negu kitu laiku dovanota krūva pinigų . . . Buvo gerų žmonių, kurie ir mums padėjo. Mama, ir negalėdama, dar caro laikais padėjo vyresnįjį brolį leisti į Barklainių mokyklą (maždaug pusantro km. nuo Užkalnių). Pasikinkiusi arklį, brolį Joną paveža į mokyklą ir tuoj vėl grįžta, net nieko mums mažesniesiems nesakydama, kad toliau išvažiuoja, kad mes vieni neverktume.

    1918 m. mirė sesutė Apolonija, už mane kiek vyresnė. Likome trys broliai. Aš, pasimokęs Barklainiuose dvejus metus (1919-21), baigiau du skyrius. Kažkas patarė mamai vesti mane mokytis į Ramygalos progimnaziją. Nors mokslas jau buvo prasidėjęs,
245

mama 1921 m. rudenį mane nuvedė į Ramygalą. Mokytojai, mane paegzaminavę, priėmė į I klasę.

    Ramygaloje buvau tylus, nedrąsus, prasčiau negu kiti draugai apsirengęs, neturėjau žiemai palto, o su dideliais, susitraukusiais ir ne man siūtais kailiniais gėdindavaus miestelyje pasirodyti, todėl vaikščiodavau tiktai švarku apsivilkęs ir šaldavau. Po metų ar antrų ir man pasiuvo paltą. Tada pasikėliau puikybėn. Ramygaloje gyvenome ankštame bute daug mokinių, todėl ir sąlygos nebuvo perdaug palankios mokytis. Tame pačiame bute gyveno ir prel. Dambrausko-Jakšto brolio vaikai (Leonardas, dabar, rodos pasikeitęs į Dambriūną, gyvena Amerikoje).

    Būnant I klasėje, vokiečių kalbos mokytojas Pranas Gerulis mane girdavo: „Guter und schoener Knabe". Bet šis mokytojas neturėjo pas mokinius autoriteto. Jis, sutikęs mokinius, net gatvėje egzaminuodavo, blogus pažymius rašydavo. Vakarais vaikščiodavo, žiūrėdamas, kad berniukai su mergaitėmis kur nors nedraugautų. Vos tik pradėjau Ramygaloje mokytis, kartą nustebau, kai II klasės mokiniai prieš vokiečių kalbos pamoką uždarė krosnies jušką, pilną klasę prileido dūmų ir visokius šposus-pokštus išdarinėjo. Jam ir langus mokiniai išdaužydavo. Palengva ir aš pasidaviau kitų blogai įtakai, pradėjau visiškai nebesimokyti vokiečių kalbos ir išdykauti. Būnant IV klasėje (1924-1925 m.), beveik visi mokiniai susitarę rašėme švietimo Ministerijai prašymą, kad šį vokiečių kalbos mokytoją iš Ramygalos iškeltų. Po tuo prašymu aš pirmasis pasirašiau. Mes tuo nieko nelaimėjome. Prašymą grąžino progimnazijos direktoriui, kuris mus tiktai pabarė. Daug ir kitų nemalonumų esu šiam mokytojui padaręs.

    IV klasėje gavau vokiečių kalbos pataisą. Egzaminų neišlaikiau ir palikau antriems metams toje pačioje klasėje. Taip nutrūko mano mokslas, pasilikau namie žemės dirbti.

    1926 m., kada jau seniai buvo prasidėjęs mokslas, dirbau lauke prie vieškelio, kuriuo kaip tik važiavo šis vokiečių kalbos mokytojas Pr. Gerulis. Jis sustojęs su manim pasikalbėjo ir patarė man vėl eiti mokytis į IV klasę. Pasisakiau namie mamai, broliams ir vėl sugrįžau į Ramygalos progimnaziją.

    Taip šis mokytojas už visas mano šunybes atsimokėjo gerumu. Jei jis tada manęs nebūtų pakvietęs vėl mokytis, greičiausia nebebūčiau daugiau mokslo matęs, nebūčiau ir kunigu buvęs.
246

    Ekonomiškai labai daug padėjo mamos brolis Petras Šaparnis iš Amerikos. Jis liepęs mamai leisti bent vieną vaiką mokytis ir nuolat mus rėmė.

    Aš jau nuo vaikystės svajojau būti kunigu. Baigęs 1927 m. Ramygaloj keturias klases, norėjau stoti į Panevėžio gimnaziją, bet ten reikėjo lotynų kalbos, o Ramygaloje jos nesimokėme. Tada 1927 m. įstojau į Panevėžio Mokytojų seminariją. Čia ypač buvo daug dėmesio skiriama lietuvių kalbai. Iš jos reikėjo laikyti ir stojamuosius egzaminus. Čia prof. Balčikonis ilgą laiką buvo direktorius. Savu laiku buvau pasidaręs „lituanistas": tiesiog negalėjau pakęsti, jei kas netaisyklingai kalba ar kirčiuoja, šiaip svetimoms kalboms mokytis buvau ir esu gal pats negabiausias. Sunku man buvo vėliau ir vokiškai, lotyniškai pramokti. Matematikai, chemijai, atrodo, kai kurių gabumų turėjau. Kartą pasakiau suolo draugui, kad šią geomterijos teoremą galima daug paprasčiau įrodyti negu vadovėlyje. Draugas tuojau apskelbė mokytojai, ši iššaukė mane prie lentos, ir aš įrodžiau. Už tai gavau penkis su pliusu. Bet esu ir iš matematikos gavęs net vienetą (už nusirašymą iš vadovėlio). Mokytojų seminarijoje kurso draugai prašydavo mane paaiškinti matematikos uždavinius, o aš su malonumu eidavau „mokytojo" pareigas. Per baigiamuosius IV kurso egzaminus visi apspito, kad tik aš padėčiau jiems uždavinius išspręsti. Ir sprendžiau kitiems uždavinius, rašiau „špargalkas", o paskui savo uždavinio blogai nusirašiau sąlygą, blogai viską išsprendžiau ir gavau dvejetą. Tai buvo visiems juoko!

    1931 m. baigiau Panevėžio Mokytojų seminariją. Nekalto Prasidėjimo seserys (pas jas buvo įstojusi viena mano giminaitė) ėmė girti ir piršti man jėzuitus, kad jie labai mokyti, labai pasiaukoję ir 1.1. Susigundžiau parašyti T. Provincijolui Kipui laišką ir pasiteirauti apie įstojimą. Jis man atrašė: „Džiaugiuosi Jūsų pasiryžimu stoti į Jėzaus Draugiją. Prieš duodamas galutinį atsakymą, norėčiau žinoti Jūsų mokslo pažymius, kuriuos galėsite surašyti laiške". Vėl man naujas susidomėjimas, ar mane jėzuitai priimtų, nors aš tada dar jokiu būdu nebuvau apsisprendęs pas juos stoti. Vėl parašiau T. Provincijolui į Kauną laišką, surašiau Mokytojų seminarijos baigimo visus mokslo pažymius, parašiau ir viso savo gyvenimo tarsi išpažintį; viską aprašiau — peccata et ignorantias juventutis meae. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis
247

gavau iš T. Kipo pranešimą, kad esu priimtas į J. Draugiją ir galiu atvažiuoti į Pagryžuvį į noviciatą. Kas daryti? Pasisakiau tai kai kuriems savo draugams, laukdamas jų patarimo. O jie pamanė, kad aš jau visiškai apsisprendęs važiuoti pas jėzuitus. 1931.IX.1 Panevėžyje katedros požemyje vyko ateitininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo iš viso miesto gal kokie 500 moksleivių ateitininkų. Mano vienas draugas ėmė ir apskelbė visiems, kad aš išvažiuoju pas jėzuitus. Tada nori ar nenori jau reikia važiuoti. Panevėžyje tarp visų ateitininkų buvo labai gražus sugyvenimas, nemaža buvo eucharistininkų. Tada ateitininkai buvo persekiojami.

    1931 m. rugsėjo 3 d. Panevėžio geležinkelio stotyje mane išlydėjo didelis būrys ateitininkų kartu su mano motina. Vienas žydelis ėmė kitų klausinėti: „Ui, kur, ar į Ameriką išvažiuoja, kad tiek daug išlydi ir verkia?"

    Atvažiavęs į Pagryžuvį, tuojau papuoliau į prasidėjusias kandidatų rekolekcijas. Aš, pilnas visokių pergyvenimų, norėjau viską išsipasakoti, bet prefektas man pastebėjo, kad „dabar ne laikas kalbėti, reikia tylos laikytis".

    Iš karto T. Magistras B. mane laikė sangviniku. O po metų tas pats T. Magistras mane laikė grynu melancholiku. Pagryžuvyje naujokynas, kaip man atrodo, — mano gyvenimo pats sunkiausias laikas, o pirmųjų įžadų diena (1933.IX.8) — turbūt sunkiausia mano gyvenimo diena. Atsimenu, tą dieną po įžadų išėjęs į parką, aš pats sau vienas niūniavau:

    „Lapus nuo medžių rudenio vėjas
    Dar taip neblaško žiauriai į šalį,
    Kaip daužo vargšą skausmas užėjęs,
    Kad žmogus vietos rasti negali".
            (Maironis)

    Aš tik dabar pradedu suprasti, kiek daug kantrybės reikėjo T. Bogneriui su manim turėti, kiek daug meilės ir pasiaukojimo jis man parodė. Bet aš tada jo nesupratau ir neįvertinau. Aš jam ne kartą tiesiog į akis pasakydavau, kad aš viskam, visai Draugijai jaučiu antipatiją, o jam pačiam norįs per ausį skelti. O jis nusišypsojęs man atsakydavo: „Būtų gera, kad ir Jūs rastumėte ramybę". Vėl kitą kartą sako: „Aš savo gyvenime nesutikau kito
248

tokio naujoko . . . Kažin, ar Dievas reikalauja tokios didelės aukos iš jūsų . . ." ir tartum norėdavo patarti išstoti. O aš jam tada atsakydavau: „Pasiryžau ir baigta. Savu noru neišstosiu. Jei atleisite, — džiaugsiuos". Tada jis atsakydavo: „Melskimės . . ." Kartą jis kažkur vedė rekolekcijas. Parvažiavo namo tiktai keliom valandom. Atrodo tiktai manęs pažiūrėti ir vėl išvažiavo. Man tada visas gyvenimas atrodė tamsus, maniau, kad aš niekada gyvenime nerasiu ramybės. Aš turiu iš novicijato savo užrašų sąsiuvinėlį 1933.IV.24 d. ten užrašyta: „Svetimu kūnu apvilko tave ir iš gyvybės šalies tave ištrėmė žemėn mirti, o siela" (Ksenofanas). Blaškaisi kaip jūroj valtelė, nerasdama minutei ramybės ... O tu būtum tikrai didvyrė, jei visą gyvenimą galėtum taip gyventi — meilės nejusdama, kitus mylėti . . . Jėzau, stiprink mane menkutį." 1933.V.22 d.: „Vėl toji keista atgaila mane kankina . . . Visur šiandien atgailausiu, truputį tevalgysiu . . .

    Pirmaisiais metais mane aplankė mokslo draugas Jurgis Lebedys (vėliau lituanistas, prof.). Eidamas per sodą, paėmiau nukritusį obuolį, jam daviau ir pats valgiau. T. Magistras mane už tai nepagyrė, kad nesilaikau tvarkos. Tada aš visus metus jokio obuolio nebevalgiau. Aš viską norėjau kitaip daryti. Kartą dėl atgailos suvalgiau druskos šaukštą ar dagiau. Poakiuose iššoko pūslės. T. Magistras vėliau sakė: „Žinote, nuo ko tos pūslės iššoko? Aš jums uždraudžiu daugiau tokius dalykus . . ." 1933.IV.6. Vienas žemaitis, vėliau išstojęs po filosofijos, mane taip charakterizavo: „Viską lengvai galima iš jo išprašyti. Prie asmens prisirišęs. Pyksta, ginčijasi, jei ką neigiamo pasakai apie Panevėžį. į mokyklą valgyti nepasiima, sveikatos nežiūri. Kitas carissimus: „Per geras kaip prokuratorius. Dažnai nusiminęs vaikščioja, nekalba, tartum būtų karo stovis". Trečias: „Sveikatos nežiūri, kartais visai nevalgo, sušlapęs nepersiauna. Pavargęs, iš Darbučių grįžęs, dar prie stalo tarnauja . . . perdaug artimo meilės . . ." (J Darbučių mokyklą keliolika km. Eiti kartais sunku būdavo, ypač per šlapumas, per balas ... Iš jos grįžęs, aš pora dienų beveik sirgdavau.).

    T. Magistro pastabos: „Protas — visų dorybių pamatas. Be abejo, pažangos buvo. Visas kitas atgailas galima atleisti, tik bendro gyvenimo žiūrėti. Rekreacija — tai jūsų atgaila. Nežinau, kaip toliau bus".
249

Kaip naujokyne aš buvau baisiai prislėgtas, taip vėliau po įžadų aš buvau baisiai laimingas, nors sveikata kiek pradėjo šlubuoti. Kartais skrupulai imdavo, kad aš Draugijai tik našta būsiu ir tai per savo kaltę. Tada, kas svarbiausia, gyvenau beveik vienas, vienas su Dievu. Man atrodo, kad aš tada buvau arčiausiai Dievo.

    1935 m. rudenį buvau išsiųstas į Pullachą studijuoti filosofijos.

    Dovanokite, gal ir perdaug visko prirašiau. Bet ir man pačiam gera prisiminti savo praeitį ir pamatyti, koks nuostabus ir geras yra Viešpats. Kodėl nepasitikėti Juo ir toliau, ir ko tada bijoti? Visviena, kokiu keliu, kad tiktai sugrįžtum namo pas savo Viešpatį, ir Išganytoją. Kad ir visi žmogų pasmerktų, tiktai tegul Jis pasigaili ir išteisina, geriau sakant, viską atleidžia. Daug sveikinimų visiems. Sudiev.

*    *    *

 
Ceikiniai, 1978.XII.12
Mielasis Jonai,
    Jai jau taip norite, parašysiu ir apie tolimesnį savo gyvenimą.

    1935 m. rudenį išvažiavau į Vokietiją, į Pullachą prie Miuncheno studijuoti filosofijos.

    Kadangi novicijate man buvo labai sunku, tai mintis apie mirtį dažnai man būdavo vienintelė paguoda. Nuo novicijato laikų bent per 10 metų kasdien apie mirtį galvodavau.

    Pullache su sveikata dažnai labai blogai jausdavausi. Kartais sunku man būdavo laiptais užlipti į antrą aukštą. Per pertraukas tarp paskaitų, o tos pertraukos būdavo 10-15 min., aš nueidavau į miegamąjį pagulėti, minutę kitą ir užmigdavau. Pasisakiau apie savo nesveikatą T. Rektoriui. Atvažiavęs iš Miuncheno gydytojas mane apžiūrėjo, bet nieko ypatingo nepasakė ir negydė. Kentęs nebeiškentęs vėl pasiskundžiau dėl sveikatos T. Rektoriui. Tada jis pasiuntė mane į Miuncheną pas gydytojus. Bet ir dabar viskas pasiliko kaip ir anksčiau. Pradėjau galvoti: matyt, nebėra vilties man pasveikti, todėl ir nebesiima gydyti. Pradėjo šiek tiek ir skrupulai kankinti: ar aš pats nesu kaltas už savo nesveikatą? Ar neapvilsiu Draugijos? Aš tiek daug Draugijai kainavau ir kainuoju, o iš manęs nėra jokios vilties, kad aš būčiau kam naudingas. Taip būdavo, kad aš vienerius metus pradedu studijuoti, nesitikėdamas kitų sulaukti.
250

    1936 m. Miunchene jėzuitų kunigų šventimai (rodos tada įšventino ir T. Bieliūną su T. Smilgevičium). Tada man taip suspaudė širdį, kad mano mama niekada nesulauks mano šventimų — vietoje kunigystės ji gali sulaukti tiktai mano mirties pranešimą. O aš savo mamą taip labai mylėjau.

    Iš antros pusės, žinoma, gal nebuvo galima pasakyti, kad aš buvau tada toks amžinas ligonis: išeidavau ir toliau pasivaikščioti su kitais, kartais padarydavau per dieną net 20-30 km. kelio, nors ir privargdavau.

    1937/38 mokslo metais ten studijavau tiktai vienas iš lietuvių. Mane vokietukai ir kiti mūsiškiai labai mylėjo, visur padėdavo, geresnius skriptus ar kitus daiktus man atiduodavo, sau pasilikdami menkesnius. •

    1938 m. baigęs filosofiją, grįžau į Kauną. T. Kipas mane norėjo palikti gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą, bet Švietimo ministerija nepatvirtino. Tada T. Andriuška pasakė: „Važiuok studijuoti teologijos. Greičiau būsi kunigas, bus naudingesnis dalykas".

    Kada 1938 m. rudenį važiavau per Vokietiją į Olandiją, vokiečių naciai džiaugėsi, triumfavo, kad Sudetai grįžta prie Muterlando, visur plevėsavo nacių pergalės vėliavos.

    Aš seniai svajodavau pasiekti kunigystę, bent vienerias šv. Mišias atlaikyti. O dabar atsirado daugiau manyje vilties pasiekti kunigystę. Su sveikata šia pasijutau geriau. Gal ir klimatas buvo man palankesnis.

    1940 m. gegužės mėn. vokiečių naciai užėmė Olandiją. Pritrūko maisto. Kartais, rodos, žmogus eitum kažkiek kilometrų, kad gautum kur nors duonos ligi soties pavalgyti, o apie mėsą — nebuvo ir kalbos. Per savaitę pietums kartais gaudavome 1-2 kartus po pusę kiaušinio, kietai išvirto ir pusiau padalinto.

    1940 m. balandžio mėn. mirė mano mama. Ji, nuo vežimo virsdama, buvo susitrenkusi nugarą, gedo kaulai, labai kentėjo. Aš gavau vizą aplankyti mamą, nors nedaug buvo vilties, kad vokiečiai leistų per Vokietiją važiuoti į Lietuvą. Mama mano kunigystės nebesulaukė.

    1941 m. balandžio 30 d. per šv. Juozapo Globėjo šventę Valkenburge mus 23 įšventino į kunigus. Tame skaičiuje buvo vienas portugalas, vienas danas ir aš — lietuvis. Kiti — vokiečiai ir olandai. Per karą iš kitų kraštų čia studijuoti niekas nebevažiavo.
251

    Pirmąsias šv. Mišias atlaikiau Valkenburge. Mišioms man patarnavo mūsiškiai konfratrai, kurie Olandijoje studijavo: Pranas Liuima ir Kazimieras Pečkys.

    1942 m. vasarą hitlerininkai apsupo mūsų namus Valkenburge ir liepė išsikraustyti. Olandus paliko Olandijoje. Vokiečius vežė į Vokietiją, o kiti užsieniečiai galėjome pasirinkti — pasilikti Olandijoje ar važiuoti į Vokietiją. Aš sutikau važiuoti į Vokietiją, galvodamas iš ten greičiau pateksiu ir į Lietuvą. Taip greitomis per valandą ką nors susipakavau, mus sugrūdo į tamsią mašiną ir vežė. O kur vežė, mes ir patys gerai nežinojome.

    Atvežė į Aacheną. Čia mūsų buvo gal apie 100 žmonių, o maisto kortelių mums niekas nedavė. Todėl gerosios seselės mus maitino, pačios nuo savęs duonos kąsnį nutraukdamos. Po savaitės kitos pradėjome iš Aacheno skirstytis. Man, išveždami iš Valkenburgo, buvo žadėję duoti leidimą grįžti į Lietuvą. Dabar leidimo niekas nedavė. Tada nuvažiavau pas savo Magistrą T. Bognerį į Breslavą. Čia kiek padėjau bažnyčioje, porą pamokslėlių pamėginau sakyti vokiškai . . . Vokietijoje buvo daug lietuvių — išvežtų į Arbeitsdienstą ir 1.1. Kad galėčiau bent kiek ir lietuviams padėti, reikėjo bent kokio nors apsiforminimo, gal kokio nors iš Kauno arkivyskupo įgaliojimo . . . Bet kaip susisiekti? Tada pasiryžau mėginti nelegaliai pereiti per sieną ir grįžti į Lietuvą. O tada — gal vėl į Vokietiją. R. Prūsijoje pasirodo gyveno daug gerų susipratusių lietuvių. Taip vienas jaunas vyras mane slapta pervedė per sieną į Lietuvą 1942 m. rudenį, berods, rugsėjo mėn.

    Iš Kauno grįžti atgal į Vokietiją manęs jau nebeišleido. Parvažiavau į Ramygalą. Ten guvus viršaitis Pranas Kuodis man sutvarkė ir išdavė dokumentus, lyg būčiau tikras ramygalietis, čia gyvenęs.

    Kaune paskyrė mane IX (buvusios SJ) gimnazijos kapelionu ir bendrabučio vedėju. Dar atiteko sekmadieniais per sumą sakyti pamokslus ir kitų darbelių.

    Mano bėda, kad aš ne taip lengvai žmones pažįstu, ne taip greitai ir mokinių vardus — pavardes atsimenu. Su miesto vaikais (o aš tiek metų su jais jokių reikalų neturėjau) bendrauti man nesisekė. Bet aš mielai bėgdavau pas ligonis, kur tik mane kviesdavo, ir jų prašydavau pasimelsti už jaunimą bei mano mokinius. Ir kada ligoniai melsdavosi, aš jausdavau jų maldos ir
252

aukos palaimą. Kartą Kauno ligoninėje pakvietė mane pas sunkiai sergančią mergaitę, kuri apie sakramentus net kalbėti nenorėjo. Nieko nepešęs, grįžtu iš ligoninės namo. Tik štai atvežė kitą sunkiai sergantį vyrą. Išklausau šį išpažinties, aprūpinu sakramentais ir kaip paprastai maldauju, kad savo kentėjimus aukotų už kitus. Pasakiau, kad štai ligoninėje yra sunkiai serganti mergaitė, kuri apie sakramentus nė galvoti nenori. O šis ligonis ėmė kalbėti: „Gerai, gerai, aukoju savo gyvenimą ir mirtį . . ." Ir tuojau gražiai ir ramiai jis mirė. Sukalbėjęs maldas prie mirštančio, atsikėlęs einu namo, o tuo tarpu iš antro aukšto atbėga seselė kviesti manęs pas aną mergaitę ligonę. Aprūpinu ir ją sakramentais, rytojaus dieną ir ji mirė.

    1944 m. mūsų gimnaziją baigė 16 abiturientų. Iš jų 5 išėjo į kunigus — patys gabiausieji. Esu įsitikinęs, kad tik ligoniai, tiktai mirštantieji išmeldė jiems pašaukimo malonę. Tos malonės reikia ne tik pašaukimui išmelsti, bet ir ištverti, šventai kunigauti.

    Gimnazijoje mokinius gal ne daug ko išmokiau, bet paskui, rodos, mes neblogai buvome susigyvenę. Jie tikrai mane mylėjo ir gerbė. Taip pat ir aš juos mylėjau.

    1944 m. vasarą artėjo frontas. T. Gruodis mums, kunigams, ir kitiems patarė išsiskirstyti, kad kartas per karą Rotušėje visi nežūtume. Aš tada nuvažiavau į Bajėnus, kur tartum „įsikūrė" savotiškas jaunųjų vienuolynas, nors vienuoliškos dvasios pas mus nedaug tebuvo. 1945 m. T. J. Paukščio sveikata pašlijo. Tada T. Gruodis atsiuntė man laišką, ar aš negalėčiau T. Paukščio pavaduoti. Prašymo švelni forma mane stebino. Juk galėtų įsakyti ir baigta. Tada aš 1945.III.22 d. nuvažiavau į Vilnių, į šv. Kazimiero bažnyčią, o T. Paukštys atvažiavo į Bajėnus. Vilniuje man vėl teko gaudyti vaikus ir mokyti tikybos. Kartais mažųjų moksleivių susirinkdavo iki 80, o abiturientai taip pat beveik visi ateidavo, nors ir ne visada.

    1947 m. pradžioje kun. Aug. Vaitiekaitis, aptarnavęs Vilniuje šv. Jono bažnyčią, išvažiavo į Kauną kunigų seminarijos rektoriaus pareigoms, o 1947.1.17 arkiv. Reinys mane paskyrė į šv. Jono bažnyčią vietoje kun. Vaitiekaičio. Čia nuo kun. Alf. Lipniūno laikų rinkdavosi visas Vilniaus lietuviškas jaunimas, visa studentija. 1947 m. kovo 30 d., sekmadienį baigiantis rekolekcijoms čia išdalinta 1800 Komunijų.
253

    Kaune ir Vilniuje, galima sakyti, laksčiau kaip arklys. Sveikatos užteko. Daug kur vedžiau rekolekcijas: Panevėžyje, Kupiškyje, Anykščiuose, Kybartuose, Veiveriuose, Kaišiadoryse, Kaune ir kt. Taip pat teko vesti nemaža rekolekcijų kunigams, seselėms. 1948.VII.22 šv. Jono finis mane išlaisvino. Tada nuvažiavau į mažą Rieškutėnų parapiją Švenčionių rajone. 1952 m. spalio mėn. persikėliau į Kabelius netoli Druskininkų, kur išbuvau 6 m. 1958 m. birželio mėn. atvažiavau į Dūkštą, kur išbuvau dvejus metus. 1960 m. liepos mėn. atvažiavau į Palūšę netoli Ignalinos, kur išbuvau tiktai 1 mėnesį. Tada paatostogavęs, apsigyvenau Adutiškyje, kur po gero pusmečio pradėjau dirbti altarista, o dar kiek vėliau ir Adutiškio vikaru.

    1963 m. kovo mėn. atvažiavau į Ceikinius, kur ir dabar tebesu (Ten ir mirė 1979.IV.6 — Red.).

    Rudenį galvojau: dar Dievas palaikytų mane bent porą savaičių, kol užbaigsiu vieną darbelį. Ačiū Dievui, jį užbaigiau, bet dar vis gyvenu.

    Tiesa, kartais streikuoja (turbūt nuo vaistų) skrandis, kartais naktį pasiraitau, negalėdamas miegoti. Bet dabar nustojau gerti visokius vaistus, pasisaugau su maistu, nieko nedirbu, ilgai miegu, tai ir vėl gyvenu, gal tiktai „griešiju".
Bet aš pasitikiu Dievo gerumu, kad Jis manęs pasigailės. Ir tada taip gera, ramu ant širdies.

    Daug laiškų gaunu iš Vakarų Vokietijos, šiandien gavau iš V. Vokietijos 8 laiškus. Rašo nepažįstami. Prieš kelias dienas gavau ir siuntinėlį. Įdomu, kad viename laiške prisegtas gražus medalikėlis mane pasiekė. Matote, ne tik Jūs išradingas.

    Dovanok man už tokius niekus kuriuos čia prirašiau. Kai kurių dalykų ir įdomesnių būtų galima prirašyti (nuotykių), bet nežinau, ar Jūsų paštas tokių dalykų pageidauja.

    Sveikinu visus ir visiems už visa dėkoju, o ypač už maldas.

*    *    *

 
        A. Tautmila
254


        Ne viską išsakė

    Ne viską išsakė diena,
    Ne viską išklausė naktis.
    Teskamba manoji daina,
    Kaip tyras aušrų žiburys.

    Tegęsta žvaigždė išdidi,
    Kai laimina veidą aušra.
    Tegimsta našlaitėj širdy
    Diena ir šviesi, ir tyra.

    Iš ašarų gimęs einu
    Į žemės toliausius takus.
    Lenkiuosi turtuolių namų,
    Lankau pilko vargo vaikus.

    Lai ašarų liejas versmė, —
    Aš audrų gūdžiųjų sūnus.
    Lai skamba manoji giemsė,
    Apglėbia gimtuosius namus
*    *    *

 
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum