gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 21 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse  
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 21 [61]

     Turinys:
    1. Pražūties srauto versmės.
    2. Doc. Vyt. Skuodžio atviras laiškas L. Brežnevui.
    3. SOS! SOS! SOS! (Persekiojimai nesiliauja. Pasimatymas Gulage ir kt.).
    4. Iš Viktoro Petkaus laiškų.
    5. Maskvos olimpiada mūsų akimis.
    6. Apie fanatizmą ir internacionalizmą Vilniaus universitete.
    7. Lietuva (eil.).
    8. Tikra tarybinė moteris (monologas).
    9. Tautiečiams (eil.).
    10. Žinios (Skirtingi požiūriai į tautosakininkus. Už lietuvių kalbos teises ir kt.).
Lietuva
1980 m. kovas
5

PRAŽŪTIES SRAUTO VERSMĖS

     Apie girtavimą galima kalbėti įvairiai. Medikas išaiškins alkoholio žalą organizmui. Ekonomistas suskaičiuos nuostolius, kuriuos atneša girtavimas alkoholiko šeimai, visuomenei. Sociologas pateiks duomenų apie girtavimą, jo paplitimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir pan. Psichologas bandys atskleisti individualias girtavimo priežastis, moralistas pabrėž jo pasekmes . . . Kalbėti daugeliu atžvilgiu apie alkoholizmą galima todėl, kad jis paliečia žmogaus gyvenimą irgi visais atžvilgiais.
    Kaip karai, pavergimai, priespaudos, stichinės nelaimės, ligos — ir girtavimas lydi žmoniją nuo žilos senovės. Istorija labai pamokantį, ypač aiškinantis šio reiškinio plitimo, didėjimo, arba, atvirkščiai, — mažėjimo priežastis. Galima pastebėti, kad tuomet ir ten, kur mažiau kultūros ir laisvės, kur daugiau tamsos, priespaudos ir neteisybės — ten daugiau girtuokliavimo. Spiritas kaip magnetas traukdavo primityvius Amerikos ar Sibiro medžiotojus, kurie už „ugnies vandenį" būdavo pasiruošę atiduoti patį vertingiausią savo laimikį. Pirkliai iš šių gamtos vaikų už pačią pigiausią degtinę išviliodavo brangius kailius, aukso radinius ar kitą sunkiai įgytą daiktą. Gobšių vertelgų išnaudojamos ir nuodijamos alkoholiu, skurdo, nyko ir žuvo ištisos tautelės. Daug kur teritorijos užkariautos ne tiek ginklu, kiek „ugnies vandeniu". Už pasenusį šautuvą, stiklinių karolių saują, raudonos medžiagos gabalą, o svarbiausia, už statinaitę „ugninio vandens" vietiniai karaliukai ar genčių vadai noriai dėjo pasuodintą pirštą ant dokumento, kuriame jis pasižada būti ištikimu kokios tai imperijos pavaldiniu. Tuo tarpu alkoholiu apsvaigę jo gentainiai paklusniai neša visa, kas vertingiausia, ko tik reikalavo ateivis mainais už pavojingąjį skystį . . .

    Ne tik Afrikos džiunglių, Kanados miškų ar Sibiro taigų primityvias tauteles naikino pigus spiritas. Alkoholio tvane skendo ir kai kurios Europos tautos. Įkūrę milžinišką imperiją, apvaldę to meto visą civilizuotą pasaulį, pasiekę savo galybės
7

viršūnę senovės romėnai pagaliau ėmė pūti pertekliuje. Prabanga, pramogos, puotos virto gyvenimo idealu, šaunios vaišės pirtyse — tai ne mūsų laikų, ne šių dienų ponų išradimas. Jas labai mėgo romėnai. Girtavimas buvo bet kokio pavergimo — tautinio, religinio ar socialinio palydovas tiek viduramžiais, tiek naujaisiais amžiais.

    Kai protestantiškoji Anglija XVII a. palaužė airių katalikų pasipriešinimą, kai ten po baisaus teroro įsigalėjo sunki ir žiauri priespauda, airių tauta ėmė skęsti skurdo ir alkoholio liūne. Laimė, kad Airijoje visuomet buvo šviesių ir heroiškų vyrų, kurie sunkiausiomis sąlygomis nenuleisdavo rankų, bet pasiaukodami dirbo ir kovojo tiek dėl savo tautos religinės ir politinės laisvės, tiek dėl moralinio atgimimo.

    XIX a. pradžioje, šalia didžiojo airių tautos didvyrio O. Konelio, atsistojo kun. T. Metju, ėmęsis žmonių blaivinimo veiklos. Pilna politinė laisvė ir nepriklausomybė neįmanoma be moralinės nepriklausomybės, be moralinio atgimimo. Nors politinėje srityje airiai jau buvo išsikovoję kai kurių teisių bei laisvių, bet svetimųjų priespaudos padariniai — materialinis ir moralinis skurdas baisia našta dar tebeslėgė tautą. Girtavimas buvo virtęs tiesiog tautiniu airių bruožu. Airis girtuoklis buvo tapęs pajuokos objektu ne tik kaimyninėje Anglijoje, bet ir kituose kraštuose. Su šia nelemta tautos yda organizuotai ir metodiškai ėmė kovoti kun. Metju. Jo sukeltas, o vėliau Airijos vyskupų ir kunigų tęsiamas blaivybės sąjūdis išgelbėjo airių tautą iš „baltojo velnio" valdžios, tuo, be abejo, prisidėdamas ir prie Airijos nepriklausomybės iškovojimo.

    Airija — tik vienas pavyzdys, rodantis girtavimo ir moralės ryšį su tautos istoriniu likimu, jos politine laisve ir nepriklausomybe. Jis įdomus ir tuo, kad labai primena lietuvių tautos padėtį ir likimą. Galima įžiūrėti istorinių paralelių tarp lietuvių ir airių tautų. Lietuva taip pat buvo pagarsėjusi savo karčiamomis ir girtuokliavimu. O šie klestinčio girtavimo laikai visuomet sutapdavo su juodžiausiais tautos istorijos laikotarpiais — su liaudies beteisiškumu ir išnaudojimu, su socialine ar tautine priespauda, su svetimųjų jungu ir vergove. Atidžiau žvelgiant į praeitį galima pastebėti tam tikrą ryšį tarp girtuokliavimo ir kai kurių istorinių situacijų. Masinis girtavimas, tartum gripas ar kuri kita liga, kuri niekuomet visiškai neišnyksta, bet ir ne
8

visuomet siaučia epidemiškai. Tik susidarius tam tikrom sąlygom, jis ima plisti lyg epidemija. Tai reiškia, kad tautai yra kažkas atsitikę negera, kad ji yra patekusi į nenormalią ir pavojingą padėtį. Kaip nusilpęs ar peršalęs organizmas sudaro sąlygas daugintis virusams ar baciloms, taip nenormali socialinė ar politinė padėtis atpalaiduoja ir suaktyvina alkoholizmo virusą. Kartais šis virusas gali būti atneštas iš svetur, bet tik nenormali tautos padėtis yra tas klimatas, kuriame jis ima sparčiai daugintis ir virsta epidemija.

    Pažvelkime į tautos istoriją. Kada Lietuvoje daugiausia būdavo girtuokliaujama? XVII-XVIII a. nesaikingomis puotomis, rietenomis ir peštynėmis garsėjo valdantysis luomas — bajorai ir didikai. Daug išgerti ir ilgai nepasigerti — štai kuo didžiavosi politinę orientaciją ir valstybinę atsakomybę praradę Lietuvos ponai ir šlėktos. Bet tai buvo senosios Lietuvos valstybės juodžiausi laikai, politinis jos saulėlydis, netvarkos ir sauvalės metai. Lietuva, unijos ryšiais susieta su Lenkija, riedėjo į neišvengiamą pražūtį. Jos gynėjais besivadiną bajorai ir didikai vis labiau virsdavo svetimų valtybių samdomais agentais, už svetimus pinigus iki apsirijimo puotaują seimų ir seimelių suvažiavimuose ir tuose pačiuose seimuose rėkia „veto" pagal jį papirkusio svetimos valstybės atstovo komandą. Valstybės sutemos ir jos irimas sutapo su valdančiojo luomo sąmonės aptemimu, su paskendimu alkoholyje.

    Iš dvarų ir dvarelių girtavimas sklido į liaudį. Šalia dvarų ir kaimų, miestuose ir miesteliuose, kaip grybai po lietaus, dygo karčiamos ir bravorai. Pragėrus ir prapuotavus Lietuvos valstybės politinę nepriklausomybę, bajorijai beliko vien tik čiulpti savo baudžiauninką, Lietuvos valstietį. Užėmus Lietuvą rusams, šio valstiečio padėtis pablogėjo, nes dar labiau pasunkėjo baudžiava. Rusijoje ji buvo daug sunkesnė nei tuometinėje Lietuvoje. Rusijoje valstiečiai buvo visiškai beteisiai vergai. Baudžiavos papročiai daug žiauresni. Dvarininkai galėjo valstiečius pardavinėti, mainyti į šunis, išsiųsti į katorgą. Valstiečiams buvo draudžiama net skųstis. Visi šie papročiai pamažu ėmė įsigalėti ir Lietuvoje. Pirmiausia pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurie atiteko rusų dvarininkams ir generolams. „Išvaduotojai" tuoj pritaikė savo atneštą tvarką ir Lietuvoje. Ir visus   kitus  Lietuvos  valstiečius  užgulė  naujos  pareigos  ir
9

prievolės. Valdžia juos apdėjo didesniais mokesčiais (vietoj mokesčio nuo šeimos, buvo įvesti mokesčiai nuo žmogaus, pradėta imti rekrutai; kariuomenė stovėjo kaimuose — reikėjo kareivius maitinti ir kt.). Visą kraštą prislėgė sunki socialinė, tautinė ir religinė priespauda. Gyventojų beteisiškumas sudarė palankias sąlygas sauvalei ir smurtui. O tokioje atmosferoje puikiai tarpsta moralinio blogio bacilos. Jei gilus religingumas gynė mūsų krašto žmones nuo didesnio dorovinio nuosmukio, jei sveiki liaudies papročiai saugojo kaimą nuo svetimųjų įtakos ir etninės asimiliacijos bei moralinio ištižimo, tai girtavimas vis labiau smelkėsi į visas gyvenimo sritis. Slegiamas sunkių prievolių, jausdamas savo beteisiškumą ir bejėgiškumą, gundomas blogų pavyzdžių ir viliojamas visur stovinčiomis karčiamomis, net prievarta verčiamas gerti, valstietis savo vargą ir nedalią skandino degtinėje. Negalėdamas pasireikšti laisvai ir kūrybiškai, slegiamas jį supančios niūrios tikrovės, žmogus stengiasi nuo jos pabėgti. O pats paprasčiausias būdas pabėgti — apsvaigti, nors laikinai užsimiršti, pamatyti viską kitoj, nors ir netikroj, alkoholio sukurtoj šviesoj. Sunki baudžiava ir priespauda gimdė girtuokliavimą, girtuokliavimas, savo ruožtu, didino moralinį ir materialinį skurdą. Beteisiškumas stūmė žmogų į apsvaigimą ir laikiną savo bejėgiškumo užsimiršimą, o šis dar labiau naikino jėgas reikalingas pakilimui ir išsivadavimui. Girtuokliavimas yra savotiškas žmonių pavergimo ir jų bejėgiškumo koeficientas. Juo blogesnė, nenormalesnė padėtis, — tuo daugiau geriama, o kuo daugiau geriama — tuo padėtis darosi beviltiškesnė. Tai žino visi pavergėjai, prispaudėjai ir išnaudotojai. Tokiems niekas nėra taip pavojinga, kaip blaivūs, sąmoningi žmonės ir tikra, rimta kova su girtavimu.

    Nepalankiai ano meto rusų valdžia sutiko blaivybės sąjūdį, o kai jis pasidarė galingas ir ėmė duoti apčiuopiamus rezultatus — pradėjo jam trukdyti, ir su juo kovoti. Rusų valdžia ne tik kliudė vyskupo M. Valančiaus veiklai, bet uždraudė blaivybės draugijų steigimą, ėmė kištis į kunigų darbą, pradėjo vesti akciją prieš Bažnyčios veiklą, ieškojo priekabių ir reikalavo bausti veiklesnius kunigus ir 1.1. Tačiau vysk. M. Valančiaus sukeltas blaivybės sąjūdis buvo stipresnis už rusų valdžios ir jos pakalikų pastangas. Lietuvių tauta, ypač giliai tikintis ir sveikas jos kamienas — lietuviškas kaimas, instinktyviai pajuto grėsmę, laiku susigriebė ir
10

sugebėjo išsigelbėti iš didelio ir klastingo pavojaus. Nusikratymas girtavimu reiškė ir moralinį tautos pakilimą, o šis, savo ruožtu, sąlygojo tautinį bei valstybinį atgimimą. Girtuoklių ir moralinių ištižėlių tauta nebūtų galėjusi pasinaudoti Pirmajame pasauliniame kare susidariusia situacija, nebūtų pajėgusi atkurti ir juo labiau apginti savo valstybės. Nepriklausomybės šaknų reikia ieškoti ne tik Basanavičiaus laikų tautiniame atbudime, bet ir Valančiaus laikų blaivybės sąjūdyje.

    Masinio girtavimo ryšys su tam tikra istorine situacija nėra tik praeities laikų reiškinys. Tai būdinga ir mūsų dienomis. Alkoholizmo paplitimas Lietuvoje sutapo su Nepriklausomybės praradimu, karo meto sunkumais, o ypač su besitęsiančia rusų okupacija. Dabartinė lietuvių tautos padėtis daug kuo panaši į carinės Rusijos okupacijos laikus, tik ši priespauda yra dar sunkesnė, žiauresnė ir rafinuotesnė. Raudonieji carai naudojasi moderniškesnėmis kontrolės ir prievartos priemonėmis. Pats pavergimas yra totalitariškesnis, apimąs ne tik išorinį gyvenimą, politinę, ekonominę ir visuomeninę sritį, bet ir žmogaus dvasią, jo vidaus pasaulį. Dabartinis okupantas valdo ir tvarko ne tik kraštą, jo ekonominį ir visuomeninį gyvenimą, bet nori valdyti ir žmogaus mintis, sąmonę, įsitikinimus. Baudžiavos jungas šiandien slegia ne tik kolchozniku paverstą mūsų valstietį, bet ir visus gyventojus, priverstus tiksliai ir iki smulkmenų vykdyti visus nurodymus. Nuo teisės išvykti į kitą šalį iki priverstinio dalyvavimo minėjimuose, demonstracijose ir balsavimuose, tarybinis pilietis panašus į baudžiauninką: anas buvo priklausomas savo ponui, šis — valstybei; baudžiauninikas negalėjo palikti savo pono, o tarybinis pilietis negali palikti valstybės; anas turėjo eiti „gvoltus" ir „šaravarkas", o šiandieninis eina į talkas, susirinkimus ir demonstracijas. O daugybė pačių darbingiausių vyrų kiekvieną vasarą per karinius komisariatus surenkami ir kaip tikriausi lažininkai pasiunčiami dirbti laukų valstybiniuose dvaruose Kazachstane. Arba kokie klusnūs dvasiniai baudžiauninkai yra mokytojai, dėstytojai, paskaitininkai, propagandistai, rajkomų darbuotojai, pasiruošę pono įsakymu melo botagais užplakti kiekvieną savarankiškesnę mintį ar nuomonę. Kai kurie rašytojai baudžiaunikišku paklusnumu stengiasi įtikti ponui — partijai, kad tik gautų liokajams dalinamo pyrago gabalą. Visur ir visi vykdo ne
11

savo, bet savo pono — „išmintingosios" partijos valią ir norus. Visur ir visi priklauso nuo valdžios numetamo duonos kąsnio, nors ši duona jo, bet ne valdžios uždirbta. Visur ir visi vadovaujasi ne savo, bet svetima, iš viršaus primesta nuomone ir nurodymu, sako ne tai, ką norėtų, bet tai, ką „reikia" pasakyti . . . O tos negausios išimtys, kurios išdrįsta pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja — atsiduria psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, netenka darbo.

    Tad kas galėtų paneigti, kad šiandien gyvename ne sunkius ir juodus baudžiavos, ypač dvasinės baudžiavos, laikus? Tikrovė yra nežmoniška, slogi, nemaloni. Žmogus vėl nori nuo jos pabėgti, nors valandėlei atsipalaiduoti. Bet kaip atsipalaiduosi, jei neužslopinsi smegenų, dirbtinai nesukelsi iliuzijų, jei neužsimerksi, neapsvaigsi ... Ir menkesnės dvasios, silpnesnės valios žmonės griebiasi alkoholio . . . Griebiasi kartais nesąmoningai, net nežinodami, ne numanydami, kad jie jau palaužti, bėga nuo juos slegiančios tikrovės, nuo melo pačiam sau. Prasidėjus girtuokliavimas plinta, virsta mada, papročiu, epidemija . . . Susidaro nesveika opinija. Jos spaudžiami, ima gerti jaunuoliai, įpranta, pasiduoda žlugdančiai įtakai, pasidaro bejėgiai. Svaigalų tvanas kyla, vis plačiau liejasi, ir pamatome, kad visa tauta jau skęsta alkoholyje labiau, negu juodžiausiais baudžiavos laikais. Alkoholizmas lyg vėžys ėda tautos kūną ir dvasią, o jos pavergėjai iš džiaugsmo trina rankas. Juk ne juokas valdyti ir engti dešimtis tautų ir milijonus žmonių. Bet jei šie vergai apsvaigę, apduję, nemato tikros savo padėties, nejaučia laisvės troškimo — valdyti daug lengviau ir saugiau. Milijonas girtuoklių mažiau pavojingas už tūkstantį ar net šimtą šviesių, blaivių,, sveikai galvojančių ir savo vertę žinančių žmonių. Tad kam trukdyti jiems svaigti, kam rimtai kovoti prieš girtavimą, kam kirsti šaką, ant kurios pats sėdi. Kam kenti sau ekonomiškai, jei girtuokliai valstybei atiduoda milijonus rublių, pragerdami ne tik savo uždarbį, bet neretai ir savo vaikų duonos kąsnį. Juk visi puikiai žinome, kokia degtinės savikaina, koks milžiniškas pelnas valstybei. Akoholikai ne tik paklusnūs valdiniai, bet ir stipriausi valstybės ekonomikos rėmėjai, kiauro Masvos krepšio pildytojai . . .

    Visa tai žino ir dabartiniai valdovai, todėl su alkoholizmu rimtai nekovoja ir nekovos. Caro laikais rusai iš pradžių kliudė veikti   blaivybės   draugijoms.   Dabar   panašių   draugijų   visai
12

neleidžia. Tuomet okupantas į blaivybės sąjūdį dėmesį atkreipė, pajutęs ekonominius nuostolius, o tik vėliau įžiūrėjo politinį pavojų. Dabar iš karto įžvelgia viską, pirmiausia — politinį pavojų. Todėl naivu būtų tikėti, kad valdžia kada nors organizuos ar bent leis laisvą ir tikrą blaivybės sąjūdį. Tokį sąjūdį, kuris būtų reikalingas ir naudingas žūstančiai tautai, ne jos pavergėjui. Tauta turi gelbėtis pati. Gelbėtis ne juokais, nes pavojus daugiau negu rimtas. Negalima ramintis tuo, kad girtuokliaujama ir kituose kraštuose, kitose tautose. Kitų pražūtis mūsų neišgelbės. Priešingai, mums, kaip mažai tautai, šis pavojus ypatingai didelis. Tai mirtinas pavojus. Alkoholio priedangoje sėlina tautos degeneracija, fizinis ir moralinis išsigimimas, o šis yra patikimiausias genocido įrankis okupanto rankose. Mūsų tautinės mirties nekantriai laukia amžinas Lietuvos priešas — Maskvos imperializmas. Jam jau nuo Ivano Žiauriojo laikų reikalinga rusiška teritorija tarp Uralo ir Baltijos jūros. Mažos tautelės prie šios jūros turi išnykti, kaip išnyko įvairios ugro-suomių giminės tarp Volgos ir Uralo. Mes pasmerkti mirti. Kad mirtis būtų tikresnė, greitesnė ir ne taip skausminga, į mūsų tautos kūną vis gausesnėmis dozėmis įšvirkščiami narkotikai — alkoholis.

    Ar mes mirsime — priklausys nuo mūsų. Nuo mūsų sąmoningų pastangų išlikti gyviems ir tapti laisvais. Todėl, pirmiausia, reikia matyti ir suprasti pavojų, reikia pasipriešinti. O šiuo metu pats pirmas pasipriešinimo veiksmas, pats pirmas tautinės savigynos judesys — išmušti iš budelio rankų švirkštą su narkotikais — alkoholiu. Atsisakyti jo, išblaivėti.

    Tada anksčiau ar vėliau pakilsime ir nuo kruvino ešafoto, ant kurio mus prieš 40 metų paguldė geležinė Maskvos ranka.
Jurgis Geluža

*     *     *

Geros mintys

    Ne girtuokliai prie vaišių stalo turi dominuoti, bet atvirkščiai — negeriantieji, blaivininkai.

*     *     *


13

    Turėkime drąsos pasipriešinti pačiai niekingiausiai prievartai — prievartai gerti.

*     *     *

    Ištrauk iš alkoholio liūno nors vieną žmogų ir būsi savo gyvenime didelį darbą nuveikęs.

*     *     *

    Tarybinis gyvenimas ištaisė lenininę formulę — „komunizmas, — tai Tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija", į — „komunizmas, — tai Tarybų valdžia plius visos šalies alkoholifikacija".

*     *     *

TSRS VYRIAUSYBĖS VADOVUI L. BREŽNEVUI
(Atviras laiškas)

    Jūs savo kalboje, kurią pasakėte 1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje apie saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimą, taip kalbėjote: „Vargu ar kas nors neigs, kad pasitarimo rezultatai yra kruopščiai apsvarstytas visų dalyvaujančių valstybių interesų balansas. Todėl su jais reikia elgtis ypač rūpestingai". Tada Jūs pasakėte dar ir taip: „Mes vadovaujamės tuo, kad visos šalys, kurių atstovai dalyvauja pasitarime, įgyvendins pasiektus susitarimus. Tarybų Sąjunga veiks kaip tik šitaip".

    Rytojaus dieną Jūs drauge su kitų valstybių 34 signatarais pasirašėte Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kurio I d. 7 str. skelbia: „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose . ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša". Taigi savo parašu Jūs dar kartą patvirtinote, kad TSRS pripažįsta ir įsipareigoja vykdyti Visuotinę
14

žmogaus teisių deklaraciją, kurią tuometinis TSRS valstybės atstovas pasirašė lygiai prieš 31 metus (gruodžio mėn. 8 d.). Jums juk gerai žinomas tos deklaracijos 19 str., kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į savo įsitikinimų laisvę ir į laisvą jų pareiškimą; ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas įvairiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybinių sienų".

    1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata. Kratos protokole ji buvo motyvuota taip: „tikslu surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai". Tą pačią dieną tokios pat kratos buvo padarytos dar keliuose butuose Vilniuje ir Kaune. Tokia valdžios pareigūnų intervencija į privačius butus ir į privatų gyvenimą grubiai užgauna žmogaus orumą ir jokiu būdu nesiderina su Jūsų kalba, pasakyta Helsinkyje 1975 metais ir ten Jūsų pasirašytų dokumentų turiniu ir jų dvasia.

    Mano bute TSRS valstybės saugumo komiteto pareigūnai kratos metu paėmė Lietuvoje leidžiamus pogrindžio laikraščius, mano paties rankraščius, užrašus ir išrašus iš užsienyje išleistų knygų ir „samizdato" leidinių. Taip pat buvo paimtos rašomosios mašinėlės (lietuvių ir rusų k.), magnetofonas ir net pinigai. Po kratos prasidėjusių tardymų metu esu laikomas dideliu nusikaltėliu ir esu verčiamas išduoti kitus, kurie taip pat kaip ir aš kažkada tikėjo TSRS vyriausybės gera valia laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių aferoje.

    Lietuvoje ir beveik visoje Tarybų Sąjungoje plačiai paplitusi apeinanti cenzūrą ir primityviomis priemonėmis dauginama spauda (vadinamoji pogrindžio spauda) oficialiojoje propagandoje ir slaptose instrukcijose yra laikoma antitarybine ir šmeižikiška. Tų, kuriems užkabinama tokia etiketė, laukia panašus susidorojimas kaip su tais, kurie juodžiausiais stalininės diktatūros metais būdavo pavadinami liaudies priešais. Kaip visa tai suderinti su dažnais TSRS valstybės vadovų ir tarybinės propagandos tvirtinimais, kad TSRS yra pati demokratiškiausia šalis pasaulyje? Kaip tada pavadinti tokias šalis, kurioms nors dar toloka iki tikros demokratijos, tačiau jose į opozicines nuotaikas, kalbas, raštus ir leidinius žiūrima ne tik kaip į normalų, bet net kaip į teigiamą reiškinį? Pagaliau, tokios opozicijos būtinumą patvirtina net
15

dialektinis materializmas, kuris kaip filosofinė doktrina, yra priimtas komunistinės ideologijos pagrindu. O juk vienas iš jo dėsnių teigia, kad vystymasis yra priešybių kova. Taigi, opozicija ir krašto valdymui nekenkia, o priešingai, ji padeda surasti tas optimaliausias valdymo formas, kurioms pritartų visi tos šalies gyventojai. Opozicijos persekiojimai tiktai parodo, kad krašto gyventojams uždrausta net galvoti apie TSRS valdymo sistemos tobulinimą. Opozicijos Tarybų Sąjungoje persekiojimai žemina pagarbaus amžiaus valstybės vadovų autoritetą, kurie pasišovę viską spręsti patys, neatsižvelgiant į milijonų gyventojų nuotaikas, viltis, lūkesčius ir reikalavimus. Teigti, kad TSRS valdymo forma ir jos vadovų vykdoma užsienio ir vidaus politika pasiekė aukščiausią tobulybės viršūnę, tai tas pats, kaip paneigti dialektinį ir istorinį materializmą, pripažįstantį amžiną materijos judėjimą ir nuolatinį vystymąsi žmonių visuomenėje.

    Kiekvieną dieną mums teigiama, kad Tarybų Sąjungoje visa valdžia priklauso liaudžiai. O juk tą liaudį sudaro ne kokie nors besieliai, beveidžiai, bevaliai ir negalvojantys individai, bet gyvi žmonės su individualiomis savybėmis, asmenybės. Tad kodėl jiems draudžiama turėti savo nuomonę socialiniuose, kultūriniuose, tautiniuose, religiniuose ir politiniuose klausimuose ir tą nuomonę laisvai pareikšti žodžiu?

    Taigi, pribrendo laikas daiktus ir reiškinius pradėti vadinti jų tikraisiais vardais. Tai, ką tarybinė propaganda vadina demokratija, yra slogi diktatūra ir tol ji tokia pasiliks, kol TSRS vadovai nenustos ignoruoti savo pačių prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir nepradės gerbti ir saugoti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo greičiau TSRS taps demokratine ir visų gerbiama valstybe. Tuomet žymiai lengviau ir greičiau išsispręs ir visi kiti tarptautinės ir vidaus politikos klausimai, kurie Jums nuolatos kelia didelį rūpestį.

    Prašau priimti ir dalykiškai apsvarstyti šį mano atvirą laišką (kitokios galimybės jį Jums įteikti aš neturiu), kurį parašiau pasinaudodamas TSRS Konstitucijos garantuota teise pateikti valstybės organams pasiūlymus.
doc. Vyt. Skuodis
Žmogaus teisių gynimo Lietuvoje
iniciatyvinės Helsinkio grupės narys

Vilnius, 1979 m. gruodžio 6 d.
16

Geros mintys

    Daugelis tarybinės Konstitucijos straipsnių, išspausdintų jumoro žurnale, būtų visiškai savo vietoje . . .

*     *     *

    Didžiausias valdančiųjų sąjungininkas — perdėta pavaldinių baimė.

*     *     *

    Kuo tuštesnė galva, tuo daugiau į ją gali sutilpti partinės išminties ir marksizmo idėjų . . .

*     *     *

    Dialektinio materializmo skelbėjai dialektikos dėsnių savarankiškumą pripažįsta tiktai iki savęs. Toliau visi pažangos dėsniai turi priklausyti tik nuo jų valios . . .

*     *     *

    Visos bolševikų sistemos davė savo rezultatus: kolūkinė — maisto trūkumą, pramoninė — įvairius deficitus, švietimo — „mokytus beraščius", auklėjimo — moralinį pakrikimą . . .

*     *     *


SOS! SOS! SOS!
PERSEKIOJIMAI NESILIAUJA

    REMIGIJUS ANDRIUKAITIS (g. 1938), gydytojas Kaliningrade, 1976 m. buvo suimtas pagal KGB sufabrikuotą kriminalinį kaltinimą ir nuteistas 2,5 metų lageriu. Lageris palaužė R. Andriukaičio sveikatą, jis pateko į geležinkeliečių ligoninę Promilennaja stotyje, kur gydėsi 1978.12.19 — 1979.3.15 ir buvo išrašytas su diagnoze „židininė plaučių tbc infiltrato fazėje Bkl-)". Remigijus apsigyveno Kaune pas tėvus, tačiau dėl Kauno m.
17

Požėlos raj. DŽDT vykdomojo komiteto pretekstų neleisti registruotis, negali dirbti nei gydytis. Juk neregistruotas pilietis pas mus neturi jokių žmogaus teisių! Buvo pareikalauta oficialaus tėvų sutikimo priregistruoti sūnų jų bute. Toks sutikimas pateiktas 1979.7.26. Tada paaiškėjo, kad nėra karinio bilieto. Kai pats R. Andriukaitis raštu kreipėsi į Kaliningrado srities karinį komisariatą dėl dokumentų, atėjo atsakymas Kauno m. kariniam komisarui, kad „įskaitos dokumentų klausimu į mus kreiptasi nebuvo" ir raginama tai padaryti. Dokumentų perdavimą tvarko atitinkamos žinybos, tačiau nukentėjo ne tie, kurie vilkina, o R. Andriukaitis. Kauno m. Požėlos raj. Liaudies deputatų tarybos vykd. komiteto vardu Abramovas pasirašė nutarimą 1979.11.15.: „R. Andriukaitis nedirba, gyvena neregistruotas. Nubausti 10 rb. bauda". Neabejotina, kad liaudimi pasivadinusi KGB per „liaudies tarnus" — deputatus stumia R. Andriukaitį ir panašius į jį iš tėvynės. Jos pirmtakė GPU trėmė į Sibirą tūkstančius lietuvių. KGB, po nežymaus nukrypimo vėl stojusi „ant pasitaisymo kelio", aplipdo savo „dėmesio" voratinkliais buvusius tremtinius, po didžiausių vargų grįžusius į tėvynę, ir jų vaikus (pvz., Andriukaičių šeima), nereiškiančius lojalumo.

    Pastaraisiais metais aukštosios mokyklos, redakcijos, leidyklos ir kt. kultūrinės įstaigos įspėjamos nepriimti darbuotojų su „sutepta biografija" — gimusių tremtyje, Sibire ir pan. Įsakoma vadovautis „leninine-brežnevine" kadrų politika. KGB siekia pateisinti savo ypatingai privilegijuotą padėtį. Nesuskaičiuojamais priešais gąsdindama CK funkcionierius, ji lengvai pajungia visas žinybas ir CK aparatą, apraizgo visuomenę. Tokią visuomenę galima pavadinti išsivysčiusios KGB visuomene.

   
Nauja kampanija prieš buvusius tremtinius ir jų šeimas kelia dorų žmonių pasipiktinimą.

*     *     *


    Negalėdami sufabrikuoti jokių kaltinimų net pagal „patogiai" suformuluotą Baudžiamąjį kodeksą, KGB įvairiais būdais stengiasi gadinti gyvenimą kai kuriems piliečiams. Vilniuje populiariausi metodai paskutiniu metu yra artimųjų bei giminių šantažas ir engimas darbovietėse.

    Instituto „Termoizoliacija" mokslinę bendradarbę B. BURAUSKAITĘ 1974 m. saugumo kapitonas J. Radzevičius nesėkmingai
18

vertė pasirašyti įspėjimą dėl „nacionalistinės ir antitarybinės veiklos (t.y. bendravimo su Baltarusijos ir Kaliningrado lietuviais, dalyvavimo klubo „Romuva" veikloje). Per 1976-1978 m. „draugiškam" pokalbiui buvo kviesta daugiau nei 10 B. Burauskaitės draugų ir pažįstamų, kurie buvo verčiami kartais atvirai, kartais gudriai užmaskuotu būdu bendradarbiauta su KGB, paliudyti saugumiečių pateiktus jos antitarybiškumo faktus. Šioje „veikloje" itin pasižymėjo „draugas Pranas" (jis ir Pranas Mieželis, ir Romas Maželis) bei Michailas Maškovas (jis ir Mikaelis Atmentinš). Deja, jų pastangos buvo bergždžios.

    Ypatinga KGB „globa" išaiškėjo 1979 m. gegužės mėn. B. Burauskaitės bute apsigyvenus Angelei Ragaišienei, kuri su dukrele buvo atsidūrusios gatvėje. Birželio mėn. skridusias į Maskvą, Burauskaitę ir Ragaišienę saugumiečiai iškratė be jokios sakncijos kratai. Prasidėjo represijos darbovietėje: birželio mėn. papeikimas, liepos mėn. pastaba, skyriaus viršininko V. Jarulaičio skambučiai į komandiruotės vietas, tikrinantys kiekvieną jos žingsnį. Susidarius tokiai intensyvaus persekiojimo atmosferai, B. Burauskaitė atsisakė darbo institute. Tačiau, perėjus dirbti į statybos remonto trestą, kuriam labai reikėjo vyr. inžinieriaus (jų pačių žodžiai), po savaitės staiga pareiškiama, kad numatomas etatų mažinimas ir naujai darbuotojai teks pasieškoti darbo kitur . . .

*     *     *

    1979.XI.11. Včlniaus kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas papulkininkas Borovskis išsiuntė raštą Nr. 1-86 Kauno Vidaus reikalų valdybos viršininkui, prašydamas su šio rašto turiniu supažindinti ir Kauno Valstybės saugumo komiteto įgaliotinį. Jame tarp kita ko rašoma: ,,. . . S. Žukauskas šiuo metu dirba Kauno greitosios pagalbos stotyje felčeriu ir prieina prie narkotinių medžiagų. Priėjimas prie šių medžiagų įgalino jį plėsti antitarybinę veiklą Kauno jaunimo tarpe . . ."

    Šis raštas verčia susimąstyti apie tuos šmeižtus ir purvą, kuriais valdžia stengiasi apdrabstyti visus kitaip galvojančius ir nenustebti, kai kiekvieną politinį procesą šioje šaly lydi šmeižtų banga.
*     *     *

19

    1979.XI.26. Irena Gajauskienė atvyko į pasimatymą pas vyrą BALĮ GAJAUSKĄ, kalinamą speclageryje Mordovijos ASR, Sasnovkoje. Kitą dieną Sasnovkoje pasirodė senas čekistas J. Trakimas, mėgstantis vadintis Josifu Trofimovu. Tai ne pirmoji jo kelionė į Mordoviją po B. Gajausko įkalinimo, šis KGB emisaras, kurio sąžinę slegia ne vieno Lietuvos patrioto, partizano likvidavimas, ne vienos motinos ašaros, netekus moksleivio ar studento šeimoje, pastangos reikalingos ir šiandien.

    Saugumiečiai norėjo pasinaudoti susidariusia šeimynine padėtimi (žmona laukia kūdikio) ir pasiūlė parašyti B. Gajauskui straipsnį, kuris būsiąs išspausdintas laikraštyje. Už tai jam bus leista grįžti į šeimą . . . Trakimo „gulbės giesmė" nebus sugiedota — nepasisekė išplėšti laisvės troškimo Lietuvai iš Balio krūtinės.

    Visi Balio draugai reikalauja:
    — Laisvę Baliui Gajauskui! šalin saugumo provokacijas nuo laisvę mylinčio lietuvio!
V. L.

*     *     *

PASIMATYMAS GULAGE

    Mordovijos autonominė respublika. Stotis Potma. šis adresas primena politinių kalinių šeimų nariams, buvusiems kaliniams ir visai pasaulio viešajai nuomonei, kad Gulago salynas dar egzistuoja.

    Geležinkelio atšaka, kuri iš Potmos eina gilyn į mišką, jungia nemaža lagerių. Kokia elektroninė mašina galėtų suskaičiuoti tas aukas, prarastas jaunystes ir jėgas tų žmonių, kurie čia dešimtmečius buvo dusinami už spygliuotų užtvarų? Jų kančioms dar nėra galo ir šiandien.

    Tai čia ir toliau dusinam nepaklusniosios Lietuvos dvasia. Tartum iš spygliuotų vielų išaustu rūbu apsigaubę iškyla Petras Paulaitis, Balys Gajauskas, Vladas Lapienis ir kiti lietuviai. Tartum girdėt rauda Petro žodžiai: „laisvė brangi!" Laisvės aukuras dega toliau, kurstomas paaukotais gyvenimais tauriausių mūsų tautos žmonių.
20

    Sosnovkos miestelis pasitinka savo įprasta „barakų" architektūra, plačiai paplitusia Mordovijos žemėje. Tos pačios, nuo laiko papilkėjusios, papuvusios ir nuolat remontuojamos užtvaros, už kurių buvo atsidūrę tūkstančiai politinių kalinių. Tai Sosnovkos septintame lageryje 1957 m. rugsėjo 1 d. sukilę kaliniai, paėmę į savo rankas vietinę radijo stotį, vadovavo kalinių streikui, kuris peraugo į politinį pasipriešinimą. Tuometinis lagerio viršininkas Patkinas, kalinių pramintas „Chvatkinu", iškirtęs zonoje medelius, įsakė bokšteliuose pastatyti kulkosvaidžius, o pro pastatytą prie lagerio vachtos radijo garsiakalbį paskelbė apie įvykusį kontrrevoliucinį sabotažą, kuris bet kokiomis priemonėmis bus numalšintas.

    Senesniųjų kalinių tarpe buvo Norilsko sukilimo dalyvių. Jie savo akimis matė žuvusius po tankų vikšrais kalinius. Kai kurie jų į besivystančius įvykius žvelgė todėl labai atsargiai. Tačiau viską nulėmė jaunimas, kuris buvo užtvindęs lagerius po Vengrijos įvykių. Lagerio viršininkai pasimetę laukė žinių iš Maskvos. Atvažiavus generolui, buvo pradėtos derybos su kalinių streiko komitetu. Po kelių dienų prasidėjo represijos. Šimtus kalinių išvežė į kitus lagerius, o kai kuriuos streiko komiteto lyderius teisė ir išvežė į Vladimiro kalėjimą. Tačiau kalinių kovingumas sudrebino Mordovijos Gulagą.

    Laiko vėjai pakeitė Sosnovkos kalinių kontingentą. Dabar tuos lagerius apgyvendino kriminaliniais kaliniais. Tiktai netoli geležinkelio prisišliejęs vienas barakas, atskirai aptvertas keliomis užtvaromis, dar saugo politinius kalinius. Tai specypatingojo režimo lageris. Čia kaliniams vieną kartą į metus duodamas asmeninis pasimatymas nuo vienos iki trijų parų ir vienas bendras pasimatymas 1-4 valandų.

    Po praėjusių metų vestuvių ir nesėkmingo bandymo gauti pasimatymą šiemet I. Gajauskienė iš anksto klausė adminstracijos, ar jai bus suteiktas asmeninis pasimatymas, nes praėjusiais metais lagerio viršininkas Nekrasovas pasakė: „gali būti taip, kad ir kitais metais jinai asmeninio pasimatymo negaus". Gavusi iš lagerio viršininko pranešimą, kad pasimatymas priklauso 1979.VII.5., ji birželio viduryje išsiruošė į kelionę. Atvykusi į Sosnovką, Irena pirmą dieną pasimatymo negavo. Matyt, buvo su kai kuo susiskambinta ar duoti pasimatymą, ar ne ir kiek parų skirti. Para, dvi, o trys paros — stebuklas tame lageryje. Šį kartą
21

likimas buvo palankus Irenai — ji gavo tris paras ilgai laukto pasimatymo.

    Pro ketverias užrakinamas duris pateko į pasimatymui skirtas patalpas. Tuojau į kambarį „kratėja" atsinešė didžiulį peilį ir šaukštą. Visus maisto produktus reikėjo išimti iš lagamino ir sudėti ant stalo. Dešra buvo supjaustyta į kelis gabalus, nežiūrint į tai, kad jinai buvo džiovinta ir pirkta parduotuvėje. Paklausta, kodėl gadina produktus, atsakė, kad ji turi teisę viską supjaustyti į smulkius gabalėlius. Stiklainiai buvo atidaryti, šaukštu išmaišyti. Baigus maisto apžiūrą, pradėjo Irenos asmeninę apžiūrą. Ji turėjo išsirengti nuoga.

    Patalpa, skirta pasimatymui, susideda iš kambario, virtuvės, koridoriaus, tualeto ir mažo kambarėlio, kuriame yra prausykla. Pasimatymo kambaryje dominavo tamsiai mėlyna ir ruda spalva. Kambaryje dvi medinės lovos, rašomasis stalas, dvi kėdės ir spintelė prie lovos.

    Atėjus į pasimatymą, atimamas popierius ir rašymo priemonės. Elektros lemputė kabo palubėje, bet tokia mažytė, kad vos šviečia. Virtuvėje stovi virtuvinė spintelė, kurioje pridėta puodų, lėkščių ir elektros plytelė. Tik parduotuvėje nėra maisto, nėra ką tuose puoduose virti. Ten žmonės „daktarišką" dešrą ir į ją panašias dešras gali nusipirkti tik per didelę pažintį arba išstovėję eilėje kelias valandas.

    Virtuvė taip pat išdažyta tamsiomis spalvomis. Grindys purvinos, visur nešvaru. Patalpos nevėdinamos, langai užkalti, stiklai uždažyti. Langų paskirtis tame pastate neaiški . . . Patalynė labai purvina. Važiuojant į pasimatymą, reikia vežtis ir savo patalynę. Pagalvės vatinės ir labai senos, — galvą dedi kaip ant akmenų. Antklodės tamsiai mėlynos spalvos. Turbūt niekada nevalytos ... Už parą reikia mokėti po 1 rb.

    Anksti rytą ir vakare prižiūrėtojai ateina patikrinti, ar kas nepabėgo, bet žvilgsniai būna nukreipti ne į kalinį, o į svečią.

    įvedė į kambarį Balį, truputį pasimetusį, gerokai per metus pasikeitusį. Aprengtas dryžuotu kostiumu, kelnės trumpos, kojinės suplyšę, plikai nukirptas, tik lūpose ta pati nuoširdi šypsena.

    Prieš tai I. Gajauskienė paklausė speclagerio viršininko Nekrasovo, ar Balys žino, kad jinai atvažiavo į pasimatymą. Buvo atsakyta, kad žino, o iš tikrųjų Balys nežinojo. Rytą jį išvedė iš
22

kameros į kiemą ir pasakė, kad reikia kai ką padėti kieme kitam kaliniui. Jie melavo Baliui, kad nežinotų kameros draugai, kur išveda. Kieme nereikėjo nieko dirbti ir atvedė tiesiai į pasimatymo namus. Perrengė švaresniu dryžuotu rūbu ir davė kitus batus. Rūbai ten pastoviai būna paruošti pasimatymams, o senus rūbus užrakina.

    Balys susenęs, dar labiau pražilęs. Pasimatymo metu labai mažai valgė, pastaruoju metu pablogėjo regėjimas. Nuolat jam skauda akis.

    Kameroje būna po keturis kalinius. Kameros nedidelės, lovos metalinės, langas kameroje mažytis, grotuotas, ties lubomis. Nedidelė elektros lemputė virš durų. Durys dvejos. Vienos — apkaltos skarda, o kitos — grotos; abejos atskirai užrakinamos. Kameroje visada prieblanda, drėgna. Kalinius pasivaikščioti išveda į dieną du kartus — 40 min. prieš pietus ir 20 min. po pietų. Prie pastato yra uždaras kiemelis. Tame kiemelyje kaliniai ir vaikšto.

    Į darbą eina dviem pamainomis. Dirba tame pačiame pastate — šlifuoja stiklus šviestuvams. Darbas labai kenksmingas, o apsaugos priemonės blogos. Po darbo kaliniai kamerose užrakinami.

    Maistas ypatingai blogas. Keturis kart į savaitę yra verdama kilkių „sriuba". Kai tą „sriubą" atveža, tai pasmirsta visa zona ir kaliniai jos negali valgyti. Gyvenimas „naujoje zonoje" — baisus.

    Kameroje su Baliu Gajausku kali du ukrainiečiai — Gelis ir Lukjanenko — ir rusas Ivanovas.

    Pasimatymui pasibaigus, Balį išvedė, o Ireną vėl iš naujo iškratė, peržiūrėjo visus likusius maisto produktus, šį kartą krata buvo dar uolesnė negu prieš pasimatymą.

    Traukinys vėl bildėjo Maskvos kryptimi, palikdamas Mordovijoje trijų dienų ašaras ir džiaugsmus.
A. Klimas
*     *     *

23

        Tremtinių daina

    Tu gražioji Pabaltija,
    Mūsų motina Lietuva,
    Klausyk dejonės ir maldos
    Lietuvių tremtinių sielos.

    Nuo Tavo širdies atplėšti,
    Šaltan Sibiran ištremti,
    Visi sunykę kaip vergai
    Kenčia Tavo tikri vaikai.

    Kur plikos uolos ir kalnai,
    Čia mes parduoti kaip vergai.
    Vienus mus blaško jų valia.
    O, kaip sunki mūsų dalia!

    Sunkių darbų didi našta
    Žiaurių žmonių mums užmesta.
    Čia šaltis, badas ir mirtis, —
    Rodos, visa mums paskirtis.

    Kur stūksto sustingę kalnai,
    Tie pliki kalnai nebyliai,
    Ten žūsta Lietuvos žiedai,
    Dygsta kryželiai ir kapai.

    Čia baisus slegia liūdesys,
    Savos šalelės ilgesys.
    Už virtinės aukštų kalnų
    Nieks negirdės graudžių raudų . . .
1942 m.

*     *     *


    Lietuvos šalie gražioji,
    Mūsų šalelė gimtoji,
    Tave prabočiai dievino,
    Šventa per amžius vadino.

    O, Tėviške, kaip Tu brangi!
    Be Tavęs skausmą vien randi.
    Kalneliai, girios ir laukai . . .
    Jau vien sapne jus tik matai.
24

    Kenčiam ir laukiam tos dienos —
    Patekančios aušros skaisčios,
    Kada mes grįšime lasivi
    Į brangią Lietuvą visi!
1942 m.

*     *     *

IŠ VIKTORO PETKAUS LAIŠKŲ

    Atsakau į klausimą, ką veikiu. Vis skaitau ir skaitau. Tiesa, skaitymo laiką kiek sutrumpinau, nes akys pareiškė savas pretenzijas. Galbūt dėl šviesos stokos, kadangi elektros lemputė tik 10 vatų ir kabo pustrečio metro virš mano galvos. Dabar per parą skaitau ne daugiau dešimties valandų.

    Dirbome prie laikrodžių detalių silpnai apšviestoje patalpoje. Buvo pareikalauta geresnių sąlygų. Jų negavome, todėl aš paskutiniu metu nedirbu. Nedirbančio kalinio maistui skiriama 11 rb. į mėnesį. Per parą duonos gauna 800 gr. Be to, administratorius pasiūlė pasirašyti ... ir žadėjo tuoj pat išleisti į laisvę. Pasirinkau pusbadžio gyvenimą ir likau ištikimas savo idėjoms.

    Iš pasivaikščiojimo kiemelio tematau tik vieną vienintelę anapus tvoros augančią tuopą, kuri dabar rytais, saulės nutvieksta, dega permaininga oranžine spalva ir pavirsta tokiu užburiančiu vaizdu, kad nuo jo negali atitraukti akių.

    Čistopolyje, kuriame jau antri metai kai vegetuoju, gyvena mažiau nei 100.000 gyventojų. Prieš karą jis tebuvo mažas miestelis. Bet, frontui pasiekus Maskvą, jame buvo apgyvendinti įžymūs rusų rašytojai: Borisas Pasternakas, Aleksandras Tvardovskis, Konstantinas Fedinas, Michailas Isakovskis, Eugenijus Dolmatovskis, Aleksandras Fadiejevas ir kt. Žodžiu, trumpą laiką buvo tapęs rusų literatūros centru. Pokario metais čia sukurta pramonė, ypač garsus laikrodžių fabrikas.

    Netoli nuo čia, taip pat totorių krašto mieste Bugulmoje, gavusi iš fronto žinią apie sūnaus žuvimą, persikėlė į svajonių pasaulį poetė Marina Cvetajeva . . .

    Čistopolyje gyvena rusai ir dvejų tikėjimų totoriai: mahometonys ir krikščionys. Mokslinėje literatūroje totoriai stačiatikiai yra
25

vadinami Užupio totoriais. Jų bendruomenė gyvena uždarą gyvenimą: turėjo savo cerkvę, tebeturi atskiras kapines, kalba atskira totorių kalbos tarme. Tarp jų paplitusi ir vadinamoji tikrųjų stačiatikių arba patriarcho Tichono šalininkų su neoficialiais vienuolynais ir dvasininkais grupuotė.

    Klimatas čia man nepatinka: žiemos ir vasaros šaltos, drėgnos. Tik šįmet (1979 m.) spalis buvo neįprastai šiltas: laukuose, pievose pražydo ramunės, vėdrynai, vengriūkščiai. Didelius žiemos šalčius ištvėrusios, sužydėjo obelys. Čia nejunti nei pavasarių, nei rudenų, bent jau jie dėl trumpumo nepastebimi.

    Su čuvašų jaunuoliais susidūriau etapuose ir buvau maloniai nustebintas jų religingumu bei tikėjimo pažinimu. Jie manęs prašė paaiškinti katalikybės požiūrį į Šv. Dvasią. Žinojo net lotyniškąjį terminą — Filioque! Teiravosi, kodėl katalikų bažnyčiose Komunija dalijama vienu pavidalu, procesijos apie bažnyčias eina pasauliui, gavėnios metu negiedama aleliuja, patriarchai vadinami kardinolais, kada ir dėl ko dvasiškijai įvestas visuotinis celibatas, barzdų skutimasis, vargonų muzika bažnyčiose (jie labai norėtų, kad vargonų   muzika būtų ir stačiatikių šventovėse) ir kt.

    Nustebo išgirdę, kad katalikų Bažnyčia irgi turi patriarchų, kurių du yra ir Europoje — Venecijos ir Lisabonos, jog ir katalikų Bažnyčioje yra bendruomenių, kurių dvasiškiai celibato nesilaiko, nešioja barzdas (jie beveik nieko negirdėję apie graikų apeigų katalikų Bažnyčią).

    Jie išaiškino, kad čuvašai stačiatikiai buvo sudarę autokefalinę Bažnyčią, į čuvašų kalbą išversta ir visa liturgija, ir pamaldos vykusios čuvašų kalba. Daug pasakojo apie savo tautos bei valstybės istoriją, guodėsi dėl jų poetus, rašytojus — inteligentiją ketvirtajame dešimtmetyje ištikusios tragedijos. Žavėjausi ir buvau labai maloniai nuteiktas jų žiniomis, nuoširdumu, žingeidumu.

    Ši trečioji mano kelionė po Rusiją daug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų. Dabar visą laiką buvau apsuptas jaunimo. Jis šitoje zonoje sudaro absoliučią daugumą. Tas jaunimas neabejingas ir jokiu būdu nepriešingas religijai. Jaunuolių dauguma yra baigę vidurines mokyklas. O šitokio masinio domėjimosi tikėjimu nei pirmą, nei antrą kartą būdamas Rusijoje nebuvau sutikęs. Sukau sau galvą, iš kur šita banga? Gal tai — tik nelasivės namuose? Bet
26

kad ir čia jų juk ne vienas milijonas. Tai jau ne upelis, o didelė upė. Beje, ji išsiliejusi ir neturi savo krantų.

    Ar turės juos kada nors? Gal potvynis atslūgs? Ak, nežinomi Apvaizdos keliai . . .

*     *     *

Komunizmo ledynas

    Komunizmas panašus į ledyną, kadaise dengusį didelę dalį Europos ir Azijos. Jis slinko apimdamas vis naujus plotus, kol pagaliau sustojo, pamažu ėmė tirpti ir trauktis atgal.

    Ir komunizmas, išplitęs Europoje ir Azijoje, pradeda skilti, virsdamas atskirais luitais, besitrinančiais vienas su kitu. Jau ima aižti paviršius, jau čiurlena laisvos minties, disidentinio pasipriešinimo srovelės ... O kiek skilimų gelmėse — nematomų, nepastebimų. Kiek sušutimo, supuvimo, korupcijos nuo viršaus iki apačios visame komunizmo ledyne! Jis — ištirps.

*     *     *

MASKVOS OLIMPIADA MŪSŲ AKIMIS

I


    Iš antikinio pasaulio mus pasiekė ne tik žodis „olimpiada", bet ir jį gaubusi tam tikra idėja. Senovės graikams varžybos, kas ketveri mtai rengiamos Olimpijos lygumoje, reiškė ne tik stipriausių bei mikliausių vyrų rungtynes. Tai buvo visus graikų miestus ir valstybėles jungiąs veiksnys, visos tautos vienybės ir kūrybinio pajėgumo demonstracija, bendra šventė. Prieš olimpines žaidynes po visą kraštą pasklisdavo gėlėmis pasipuošę kviesliai, būdavo nutraukiami karai, įsigalėdavo , šventosios paliaubos". Už šių paliaubų sulaužymą grėsė didelės bausmės ir dievų prakeikimas. Iš visų krašto kampelių į pietinę Graikiją keliaują maldininkai, sportininkai ir žiūrovai jautėsi ramūs ir saugūs.   Niekas   nedrįsdavo   sulaužyti   taikos   ar  nuskriausti
27

keleivių. Dėl šios vienybės ir bendrų interesų idėjos varžybos Olimpijoje graikams buvo tiek reikšmingas dalykas, kad jie net metus skaičiuodavo nuo pirmųjų varžybų.

    Kažką panašaus bandė atgaivinti ir mūsų laikų pasaulis. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėtos organizuoti tarptautinės olimpiados turėjo būti kažkas, esąs virš politikos ir virš tarptautinių ginčų. Tačiau visa tai buvo tik geri norai ir gražios idėjos. Prasidėjus tarpautinėms olimpiadoms, „šventosios paliaubos" neprasidėjo. Sportinės varžybos „virš" politikos nepakilo. Gėlėmis išpuoštų pasiutninių tautos į šias šventes nepasiuntė. Priešingai, kai kurios valstybės į olimpiadas pažiūrėjo tik pro politinius akinius, ir tuoj įjungė į savo politinį žaidimą. Tarp tokių valstybių, visų pirma, buvo Tarybų Sąjunga, kuri į šį sąjūdį neįsijungė net iki 1951 metų, olimpines žaidynes laikė buržuazinių valstybių reikalu, o pas save organizavo savotiškas „kontro-limpiadas" — spartakiadas.

    Kita totalitarinė valstybė — nacistinė Vokietija olimpines varžybas tuoj pat pasistengė panaudoti savo politiniams tikslams. 1936 m. įvyko Berlyno olimpiada, kurią Hitleris panaudojo kaip uždangą šalies viduje vykstančiam terorui pridengti, šia „patirtimi" po Antrojo pasaulinio karo pasinaudojo Tarybų Sąjunga. Ji ne tik atsisakė dešimtmečiais trukusio olimpinių žaidynių boikoto, pati ėmė aktyviai jose dalyvauti, net pasiūlė savo sostinę 1980 metų olimpiados vieta. Tai toks pat triukas, kaip ir su Berlyno olimpiada. Maskvos olimpiada pirmiausia turi įlieti daug naujos,, energijos į milžinišką, bet gremėzdišką tarybines propagandos mašiną. Tarybinė propaganda atkakli ir įkyri, bet monotoniška ir gerokai atšipusi. Nemaža jos tvirtinimų ir įrodinėjimų žinomi jau iš anksto, virtę tiesiog ritualiniais. Norint veiksmingiau prieiti prie gausios informacijos išlepinto Vakarų žmogaus, reikia ieškoti kitų, tobulesnių propagandos priemonių. Reikia užimponuoti, nustebinti. Tauškalais apie tarybinių žmonių materialinę gerovę ir socialinę lygybę jau nebetiki, pompastinių šūkavimų apie grandiozinius penkmečius jau daug kas nebesiklauso. Stropiai kontroliuojamas užsienio turisų grupes stumdant po iš anksto paruoštas vietas ir neleidžiant laisvai pakeliauti po visą kraštą, dažnai pasiekiama kaip tik to, ko nenorėjo. Namo grįžę užsieniečiai ima skųstis suvaržymais arba kalba apie tai, ko neturėjo pamatyti . . . Tarybinio radijo laidos užsieniui ir tarybinė
28

spauda paskęsta anų kraštų informacijos sraute ... Ir štai — sportas! Specialiai parinkti ir tik sportine veikla užsiima žmonės, pridengti tariamų studentų, darbininkų, tarnautojų vardais, išsiunčiami į užsieni varžytis su kitų kraštų sportininkais-mėgėjais. Varžybos, pergalės, prizai, medaliai, — tai jau „faktai", kalbą apie partijos ir vyriausybės rūpestį liaudies gyvenimu, apie tarybinę kultūrą, visapusišką jos vystymą ... Be reikalo taip ilgai boikotuota šios tarptautinės varžybos. Tai viena iš praeities klaidų, panašiai, kaip genetikos smerkimas, kibernetikos ignoravimas bei laikymas jų buržuaziniais-idealistiniais pseudomokslais.

    Sporto srityje išeidama į tarptautinę areną, Tarybų Sąjunga nemažai laimėjo. Ne tik prizų ir medalių. Tai — tik priemonės politinėms-propagandinėms pergalėms. Galima kai kada boikotuoti, atsisakyti dalyvauti kai kuriose tarptautinėse varžybose, protestuojant prieš tos ar kitos šalies komandos dalyvavimą. Šiuo ginklu Tarybų Sąjunga ne kartą pasinaudojo, reikalaudama neleisti dalyvauti Pietų Afrikos, Izraelio, Vakarų Berlyno ar kitų kraštų sportininkams. Tiesa, reikia priminti, kad šitokį boikotą taikė ne vien Tarybų Sąjunga, bet ir kitos, ypač Afrikos šalys. Kai kas politinių tikslų sportinėse varžybose ėmė siekti ir visai kitokiomis, su sportu nieko bendra neturinčiomis priemonėmis, pavyzdžiui arabų teroristai Miuncheno olimpiados metu išžudė Izraelio komandą. Kaip matome, nuo graikų „šventosios taikos" labai toli . . .
II

    Permanentiniame komunistų kare prieš kapitalistus, socialistinės sistemos prieš buržuazinę, arba, teisingiau sakant, totalitarizmo kovoje prieš demokratiją, labai svarbų vaidmenį turi suvaidinti 1980 metų Maskvos olimpiada. Visos ligšiolinės pasaulinės olimpiados, visi iškovoti medaliai buvo tartum paskirų kautynių laimėjimas. O olimpiada „išsivysčiusio socializmo" šalies sostinėje — jau generalinis puolimas plačiu frontu. Sklindant sunkiems kaltinimams apie baisius nusikaltimus prieš žmoniškumą, nuolat iškylant įvairiems faktams apie elementariausių žmogaus teisių laužymus, plintant abejonėms apie tariamus ekonominius  pasiekimus,  Maskvoje  surengta  olimpiada  turi
29

suduoti skaudų smūgį visiems tarybinės santvarkos „šmeižikams", visiems abejojantiems socializmo laimėjimais. Globaliniu mastu vykstančioje totalitarizmo ir demokratijos kovoje už žmogaus sąmonę ir širdį, kovoje, kurios fronto linija eina ne tik per džiungles ar dykumas, bet ir per aukštųjų mokyklų auditorijas, parlamentų sales, laikraščių redakcijas ir profsąjungų komitetus, šioje kovoje svarbi kiekviena priemonė, kiekvienas veiksmas padedąs patraukti žmogų į vieną ar kitą barikados pusę. Kremliaus valdovams svarbu įtikinti, į savo pusę patraukti, savo įtakoje turėti ne tik tarybinius piliečius. Jiems rūpi ir buržuazinių kraštų eilinių piliečių nuomonė ir nusistatymas, su jais skaitomasi netgi daugiau nei su savais pavaldiniais. Juk tie anų buržuazinių kraštų eiliniai piliečiai — balsuotojai, rinkėjai. Jie savo balsais lemia tos ar kitos vyriausybės likimą. Jie — mokesčių mokėtojai, turį teisę pasidomėti, kaip panaudojamos jų lėšos. Per savo išrinktus atstovus jie gali pritarti ar pasipriešinti vienokiam ar kitokiam biudžetui, o tuo pačiu išlaidoms ir kariniam reikalui, ginklavimuisi. O tarybinė vyriausybė šiems dalykams jokiu būdu nėra abejinga. Užsienio kraštų rinkėjų nuomonė Maskvos diktatoriams daug svarbesnė nei savo krašto piliečių. Tarybiniai rinkėjai savo valdovus būtinai „išrinks", o užsienio balsuotojai gali išrinkti tokią vyriausybę, kuri Maskvai mažiausiai pageidautina. Todėl ir svarbu visose šalyse turėti kiek galima palankesnę nuomonę apie save, apie savo politiką. Tad ir metamos milžiniškos lėšos propagandai užsienio raštuose. Tiesa, šita propaganda ne visuomet veiksminga, dažnai jai pakenkia įvairūs disidentai, pro geležinę uždangą pasigirstą pagalbos šauksmai, į dienos šviesą iškyla klaikūs tarybinės tikrovės faktai. Tačiau pati propagandos mašina veikia be pertraukos ir atodairos, veikia atkakliai ir įkyriai.

    Ir štai kokia galimybė, kokia puiki proga, koks garsus propagandos šūktelėjimas — olimpiada Maskvoje! Nesvarbu, kad tai daug kainuos, kad net kelis metus prieš olimpiadą tarybiniai piliečiai jaus įvairius suvaržymus ir trūkumus, nesvarbu, kad teks sumažinti kai kurių prekių, statybinių medžiagų, maisto produktų kiekį. Svarbu, kad tik gerai suveiktų ši ypatinga propagandinė priemonė. Užsieniečiams turi būti pateikta visko, turi būti parodytas „klestintis" tarybinis gyvenimas, „laimėjusio socializmo" šalies pranašumai . . . Tegul naivūs užsieniečiai pamato, kiek pas mus visko yra, kaip puikiai gyvena tarybiniai žmonės, tegul
30

įsitikina, kad visokie plepalai apie tamsias tarybinio gyvenimo puses yra tik Tarybų Sąjungos priešų šmeižtai ir nepagrįsti prasimanymai . . . Tiesa, yra dar patys tarybiniai piliečiai, kurie žino ir antrą medalio pusę. Jų tarpe yra ir tokių, kurie nepabūgsta kai ką ir užsienio svečiams pasakyti. Yra disidentų. Bet užtat yra ir tarybinis saugumas. Yra daug prityrusių ir gerai apmokamų darbuotojų, kurie iš anksto pasirūpina, kad tarybiniai piliečiai neišsiplepėtų, ko nereikia.

    Pirmiausia yra priemonių viską sutvarkyti taip, kad tarybiniai žmonės su užsieniečiais kuo mažiau bendrautų. Tiesa, visiškai išvengti kontaktų neįmanoma. Bet tuomet galima pasirūpinti, kad susidurti tektų tik su atrinktais, patikimesniais ir „patriotiškesniais". Tarybiniai piliečiai juk „išauklėti", išdresiruoti žino, ką ir kaip „ne su savais" kalbėti. Tokius, kurie nelabai patikimi, nemoka laikyti liežuvio už dantų — galima laikyti nuo užsieniečių toliau. Nepatikimesnius galima išgrūsti iš Maskvos. Ypač apdairiems reikia būti su disidentais. Todėl lygiagrečiai su olimpiadinėmis statybomis ir sportininkų treniruotėmis vyko ir kitokie „pasirengimai": padaryta daug kratų, suimta dvasininkų, žmogaus teisių gynėjų, Helsinkio grupės narių, tarybinės santvarkos kritikų. Sacharovas atsidūrė tremtyje, Velikanova, Terleckas, Dutko ir kiti — kalėjime. Iš Maskvos įvairiais pretekstais numatoma iškelti daug gyventojų, suvaržyti įvažiavimą ir t.t.

    Savo atvykimu į Maksvą užsieniečiai tikisi padėsią disidentams, o iš tikrųjų tik pablogino jų padėtį — sustiprino persekiojimus ir areštus. Saugumas iš anksto pasirūpino, kad iš olimpiados naudos turėtų tik viena pusė — tarybinė.

    Tokiame fone JAV prezidento Karterio iškelta Maksvos olimpiados boikoto idėja — baisus smūgis pagrindiniam politiniam-propagandiniam olimpiados tikslui, kurio siekia Tarybų Sąjunga. Olimpiada, turėjusi atkreipti dėmesį į tarybinės santvarkos pranašumą, jos nuopelnus sporto ir visos kultūros vystymui, staiga ima rodyti visai ką kitą — tarybinį imperializmą, agresiją, nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tik boikotui visiškai nepavykus, praskaidrėtų atmosfera.

    Klysta ir tie užsienio sportininkai, kurie tikisi vienu šūviu nušauti du kiškius: ir Maskvos politikos neparemti, ir varžybose
31

dalyvauti. Atvykdami į Maskvą, jie patarnaus tik Kremliaus diktatoriams. Vienintelis būdas padėti ne žmogaus teisių slopintojams, bet jų aukoms — atsisakymas vykti į Maksvą. Žinoma, sunku atsisakyti pabuvoti krašte, į kurį ne visuomet lengva patekti, nedalyvauti rungtynėse po kelių metų įtempto darbo, gal net prarasti medalius . . . Taip, tai auka, bet auka ant žmoniškumo ir artimo meilės aukuro. O šitokią auką ne visi pajėgia aukoti. Smalsumo, garbės ir kiti asmeniški norai ir interesai verčia kurti įvairius kazuistinius išvedžiojimus apie olimpiados „naudą", apie sporto apolitiškumą, apie Vakarų ir Rytų detante, apie patarnavimą tarybiniams teisių gynėjams ir 1.1. Tai — tik svaičiojimai ir pačių savęs apgaudinėjimas, ar net bjauri veidmainystė. Gaila, labai gaila, kad mus užjaučia geros valios žmonės kituose kraštuose to nesupranta ir nenori patikėti tais, kurie juos rimtai ir teisingai perspėja! . .
Jurgis Strazdys

APIE FANATIZMĄ IR
INTERNACIONALIZMĄ
VILNIAUS   UNIVERSITETE

(Atsakymas J. Aničui)

    Neseniai Vilniaus universitetas atšventė 400 metų jubiliejų. Visa Lietuva didžiavosi šios mokslo įstaigos, vienos iš seniausių Europoje ir seniausios Tarybų Sąjungos teritorijoje, garbingu jubiliejumi. Tačiau beveik visoje tarybinėje spaudoje, liečiančioje universiteto istoriją, jo įkūrimo aplinkybes, veiklą tiek ankstyvesniais, tiek vėlesniaisiais laikais, gausu klaidingų išvadų, privedžiojimų, o kartais net falsifikacijų. Tuo ypač pasižymėjo „tarybinio internacionalizmo" (tikrumoje lietuviškojo tautiškumo neapykantos) skleidėjas ir propagandistas J. Aničas. Jo apvainikuojantis darbas apie universitetą paskelbtas „Literatūroje ir mene" 1979 m. rugsėjo 15 ir 22 d.d., kai Vilniuje vyko universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmės.

    Visų pirma, Aničui nepatinka, kad Vilniaus universitetą prieš 400 metų įkūrė jėzuitai, kurie, anot jo, primetė šiai mokslo
32

šventovei reakcines funkcijas. Tai jis išveda iš vieno „klerikalinio" universiteto veiklos vertinimo: „Religinių žinių mokiniams perteikimą lydėjo pamaldumo pratybos (. . .) Ypatingai jėzuitų mokyklose buvo siekiama jaunimą ne tiek išmokslinti, bet ir išugdyti gerais katalikais, iškalbingais ir kovingais katalikybės gynėjais ir jos skleidėjais". Pasigriebęs tokią citatą (ir net nenurodęs šaltinio), Aničas daro išvadą: „Kaip matome, čia klerikalinei apologetinei literatūrai būdinga kalba nusakyta bene svarbiausia senajam universitetui primesta funkcija — religinio fanatizmo ugdymas, katalikiškos reakcijos stiprinimas".

    Neapkęsdamas visa, kas yra krikščioniška, atmesdamas visą europietiška kultūrą, sukurtą ant krikščionybės pamatų, Aničas visa tai pavadina reakcija. Katalikybei ir jos pagrindui — dvasiškiams — jis pasiūlytų tik, sudėjus rankas laukti, kol pati katalikybė užges, t.y., katalikybei jis draudžia vystytis ir plėstis,, draudžia krikščioniškam universitetui skleisti krikščioniškas idėjas. Tuo tarpu vadinamajam Darbo universitetui, kurį bandė kurti V. Kapsukas 1919 m. (bet taip ir nepradėjo) vietoje Vilniaus universiteto, Aničas duoda pilną teisę auklėti savo auklėtinius taip, kad jie stengtųsi „pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais". Jeigu komunistiniam Darbo universitetui J. Aničas leidžia diegti komunistinius idealus, tai kodėl jis taip plūstasi, kai katalikiškas Vilniaus universitetas stengėsi diegti krikščioniškus idealus? Kurgi lygybė ir teisybė?! Iš kitos pusės, Aničo taip giriamas Darbo universitetas būtų nedaug tesiskyręs nuo vėliau Maskvoje įsteigto tautinių mažumų komunistinio universiteto, kuris nieko kito neruošė savo auklėtinius, išeivius iš įvairių šalių, kaip tik, kad jie būtų permesti į nepriklausomas valstybes (pvz. Lietuvą, Latviją, Estiją), kur jie, būdami „penktąja kolona", stengtųsi kiršinti žmones ir, atėjus patogiam momentui, įsitvirtintų valdžioje. Juk ne veltui Darbo universitete buvo planuojama sudaryti du fakultetus — Gamtos bei technikos fakultetą su žemės ūkio, miškininkystės, medicinos skyriais, kuris būtų gana silpnas ir, svarbiausia, taip vadinamą socialinį fakultetą su politikos, tarybinės statybos pedagogikos skyriais, kuris pilnai būtų vykdęs „komunistinių idealų" principų diegimą.

    Siekdamas sumenkinti ir apjuodinti jėzuitų įkurto ir jų vadovaujamo universiteto veiklą, Aničas griebėsi grubios klastotės,
33

stengdamasis primesti universiteto dėstytojams ir studentams religinį fanatizmą. Jis rašo: „Jėzuitų vadovaujamas universitetas visa savo mokymo ir auklėjimo sistema veikė jaunuolius taip, kad ... jie virsdavo fanatikais katalikais. Bet kuria proga (mūsų pabraukta — red.) tiesiogiai ir netiesiogiai kurstomi,, universiteto studentai puldavo evangelikų kunigus, bažnyčias, prieglaudas, namus, mušdami, plėsdami ir naikindami". Tačiau istoriniai faktai paneigia šį Aničo šmeižtą. Suprantama, tarp katalikų ir reformatorių universiteto steigimosi ir jo pirmųjų metų darbo laiku vyko stiprūs konfliktai, kartais pasiekiantys ir kraštutines formas, bet dažniausia ne dėl katalikų kaltės. Universitetas čia buvo nekaltas. Priešingai, Vilniaus universiteto dėstytojai, o dar anksčiau ir Vilniaus jėzuitų kolegijos, kurios pagrindu ir buvo įkurtas universitetas, dėstytojai ginčytinus tarp katalikų ir protestantų teologinius klausimus, taip svarbius anais laikais, stengėsi įveikti atvirais viešais disputais. Štai kaip, pavyzdžiui, buvo atidaryta Vilniaus jėzuitų kolegija 1570 m. Kolegijos atidarymas buvo pradėtas disputu. Tezės, kurias turėjo ginti jėzuitai prieš reformatorius, prieš septynias dienas buvo prikaltos prie Vilniaus bažnyčių durų. Jėzuitai kvietė kitus kitatikius ir protestantus į žodinę kovą. Atidarymo iškilmės turėjo trukti tris dienas. „Pirmąją dieną kuris nors gabus, išsimokslinęs ir gerai pasiruošęs jėzuitas pasako lotyniškai kalbą. Po jo kolegijos mokinys tai progai parašytomis eilėmis kviečia į disputą. Kalbą pasakyti ir dispute dalyvauti turėjo škotas Jonas Hėjus. Disputui vadovauti liepiama rektoriui arba Baltazarui Hostovinui (kolegijos prokuratoriui). Jam pasibaigus, mokinys eilėmis padėkoja klausytojams ir kviečia atvykti kitą dieną. Kitą dieną — diskusijos iš retorikos, poetikos ir gramatikos" (Vilniaus universiteto istorija, 1579-1803, V., 1976, p. 32). Panašiai vyko ir Vilniaus universiteto įsteigimas. 1578 m. gavus karaliaus Stepono Batoro sutikimą Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizuoti į akademiją, kolegijoje buvo pradėtas skaityti akademinis teologijos kursas. Kursas irgi buvo pradėtas (1579 m. gegužės mėn.) viešu disputu. Pagrindinės disputo pranešimo tezės buvo išspausdintos ir išplatintos visuomenėje (p. 49). Toks ginčytinų klausimų sprendimas viešo disputo forma, o taip pat spausdintų poleminių straipsnių forma labai plačiai buvo naudojamas „reakciniame" jėzuitų vadovaujamame universitete. Žymūs
34

to meto teologai — universiteto dėstytojai ir profesoriai (J. Gruževskis, B. de Soksas, J. Rivockis, M. Buinovskis, A. Tilkovskis, M. Laščas, M. Ginkevičius, J. Drevsas, K. Losevskis ir kt.) išspausdino daugybe knygų iš įvairių teologijos sričių. Daugelis jų raštų buvo poleminiai — turėjo tikslą ginti katalikybę ir įrodyti protestantizmo klaidingumą. Disputais su reformatoriais garsėjo profesoriai E. de Vega, M. Laščas, o ypač M. Smigleckis (p. 142). Verta pridurti, ko Aničas sugeba „nežinoti", kad tiek jėzuitų kolegijoje, tiek universitete galėjo mokytis ne tik katalikai, bet ir reformatoriai bei provoslavai (išskyrus patį teologijos fakultetą, į kurį galėjo stoti tik katalikai arba reformatoriai, priėmę katalikybę).

    Taigi, jėzuitai-dėstytojai ir universiteto auklėjimo sistema jokiu būdu neskatino universiteto auklėtinių būti nepakantiems kito tikėjimo žmonėms, kitoms pažiūroms. Studentai buvo mokomi tik disputo' būdu nuginkluoti savo priešininkus. To galėtų, beje, pasimokyti ir pats J. Aničas, neleidžiantis viešų diskusijų ir nepakenčiantis jam prieštaraujančių pažiūrų. Gerbti kitų įsitikinimus ir juos nugalėti tik disputo pagalba jėzuitus išmokė kolegijos ir universiteto auklėjimo sistema. Ji sugebėdavo mokiniui teikti gana platų akiratį pagal anų laikų mastus.

    Kolegija turėjo tris gramatikos klases ir po vieną poetikos bei retorikos. Nors svarbiausias jų tikslas buvo išmokyti lotynų kalbos, tačiau šalia to, buvo lavinamas ir visas studento akiratis. Pavyzdžiui, gramatikos klasėse buvo mokoma gramatikos pagrindų, supažindinami su rinktiniais Cicerono laiškais, posakiais, mokoma atmintinai rinktinių retorinių posakių, studijuojama pirmoji Cicerono laiškų „Ad familiares" knyga, Ovidijaus „Nux", pradedama mokytis graikų kalbos. Poetikos klasėje supažindinama su grožine literatūra, su proza ir žodynu, skaitoma Cicerono knyga „De officiis", mokoma graikų kalbos gramatika ir pradedamos nagrinėti Ezopo pasakėčios, dėstoma istorija ir po jos Vergilijaus bukolikos.

    Retorikos klasėje buvo skaitoma Cicerono „Rhetorica ad Herennium", Horacijaus laiškai, Cicerono kalba „Pro M. Caelio", graikiškai Isokrato „Kalba į Demoniką", disputuojami ir taisomi darbai, parašyti nurodyta tema (p. 36).

    Filosofijos klasėje, kuri buvo įsteigta 1571 m., t.y. sekančiais metais po kolegijos įkūrimo, buvo mokomasi mąstymo ir tiesos
35

ieškojimo meno, sugebėjimo atsakyti į visus klausimus (į filosofijos programą įėjo matematika, tame tarpe algebra ir geometrija). Filosofijos kurse buvo skaitoma: filosofijos santykis su kitais mokslais, žymiausi filosofijos kūrėjai, metafizikos objektas ir įvairūs jos klausimai, priežastingumas, būtis ir jos transcendencijos, santykis tarp esamo ir galimo. Gamtos filosofijai buvo priskiriami tokie klausimai, kaip materijos pažinimo galimybės, materijos pasikeitimo, judėjimo, kaip pasikeitimo laike ir erdvėje, supratimas (p. 38).

    Po šešerių metų baigus kolegiją, auklėtinis puikiai mokėdavo lotynų kalbą, sugebėdavo gražiai lotyniškai kalbėti ir rašyti bei greitai orientuotis. Buvo iš dalies supažindintas su antikine literatūra, žinojo apie antikinį gyvenimą. Lotynų kalbos mokymąsi papildydavo senovės graikų kalbos kursas, tik kur kas mažesnis, o taip pat neprivalomas hebrajų kalbos kursas.

    Universitete filosofinės ir teologinės žinios buvo gilinamos ir plečiamos. Filosofijos kurso dėstytojai nepasitenkindavo vien teorija, bet ugdė studentų ir praktinius sugebėjimus: „Filosofijos pratybos būdavo įvairios: disputų formos, kai studentas, turėjo ginti tam tikras pažiūras; atsakymų, kai reikėdavo atsakyti į dėstytojo klausimus; mokėti apibrėžti sąvokas — vadinamoji diskusijų forma ir 1.1. Universitete dažnai būdavo rengiami disputai šeštadieniais. Jiems ruošdavosi iš anksto: vieni studentai kritikuodavo paskelbtus teiginius, kiti — girdavo. Disputuose dalyvaudavo ir profesoriai. Kartais diskutuodavo tik to paties kurso studentai — „Logikų šeštadienis", „Fizikų šeštadienis", „Metafizikų šeštadienis". Bet diskutuodavo ir įvairių kursų ir net įvairių fakultetų studentai: teologas su metafizikos kurso studentu, fiziką studijuojantis su logikų ir pan. Mėnesio pabaigoje buvo rengiami didesni disputai (. . .), jų tezes spausdindavo" (p. 109-110).

    Kad filosofija ir kiti dalykai būdavo nagrinėjami įvairiapusiškai, parodo tai, jog XVII-XVIII a. universitete buvo gvildenamos F. Bekono, R. Dekarto, Dž. Loko pažiūros, G. V. Leibnico, Ch. Volfo ir kitų Europos mąstytojų koncepcijos. Psichologijos paskaitose buvo nagrinėjamos italų renesanso filosofų: J. Dza-barelos, Dž. Kardano, F. Pikolamino, P. Pomponacio, taip pat ispanų empirinės krypties psichologo G. Pereiros psichologinės koncepcijos. Astronomijoje buvo dėstomi G. Galilėjaus atradimai.
36


    Visi šie istoriniai Vilniaus universiteto faktai visiškai sugriauna Aničo skleidžiamas klastotes apie to universiteto dėstytojų ir studentų religinį fanatizmą, reakcingumą, parodo to meto universiteto mokslo platumą ir įvairiapusiškumą, gerą auklėjimo sistemą. Kai kurių pedagoginių metodų galėtų pasisemti ir dabartinio mūsų universiteto dėstytojai, kurie per „marksistinės filosofijos" ir panašių dalykų paskaitas perša savo studentams niekuo neįrodomas ir nekritikuotinas „tiesas". Tokių pseudodėstytojų tarpe pirmose eilėse yra ir J. Aničas.

    Mes žinome, kad J. Aničas jaučia patologinę neapykantą visam, kas katalikiška ir visam, kas tautiška. Pasipiktinimą kelia jo išvedžiojimai dėl „socialistinio internacionalizmo" ir „tautų draugystės" darbartiniame Vilniaus universitete. Jam užkliūva užsienio lietuvių pastangos deramai sutikti universiteto jubiliejų. Po to jis prikimba prie Kanados lietuvių, besisielojančių dėl tautos likimo, laikraščio „Tėviškės žiburiai" 1979 m. kovo 15 d. frazės (beje, paimtos atitrauktai nuo konteksto): „Skaitant komunistinę propagandą, atrodo, kad dabar šis universitetas gyvena klestėjimo laikus. Bet iš tikrųjų tai yra naujoji jo tragedija". Toliau J. Aničas griebiasi aiškinti, ką reiškia ta „ultrareakcionierių" iškelta „naujoji tragedija". Kadangi toks aiškinimas būdingas visiems tarybiniams partiniams propagandistams, o šiuo atveju (Vilniaus universiteto jubiliejaus atveju) yra tikrai demogagiškas ir pažeidžia internacionalines universiteto tradicijas, pacituosime J. Aničo išvedžiojimus pilnai:

    „Reakcingai nusiteikusius emigracijos veikėjus visada stipriai sukrečia faktai, bylojantys apie universiteto studentų auklėjimą tautų draugystės, socialistinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo dvasia. Jie trokšte trokšta, kad universiteto dėstytojų ir studentų tarpe vyrautų buržuazinio nacionalizmo, šovinizmo ideologija, o jeigu to nėra, su liūdesiu ir pykčiu konstatuoja, kad jų „tautinis sąmoningumas yra menkas". Reaguodami į universiteto rektoriaus akademiko J. Kubiliaus 1978 m. paskelbtą jubiliejui skirtą straipsnį, emigracijos reakcininkai su šovinistine neapykanta išskyrė kaip tik tą vietą, kur sakoma, kad „universitetas brangus ir rusams, ir lenkams, ir baltarusiams, ir latviams, taip pat tolimiems ispanams, italams ir kt. Niekas taip nepuošia aukštosios mokyklos, kaip internacionalinės tradicijos. Jas tęsia ir
37

mūsų tarybinis universitetas (. . .) Universitete mokosi penkiolikos tautybių studentai, ir visi jie vieninga darni šeima, nes tikslas tas pats — dirbti tarybinei liaudžiai, žmonių gerovei". Dėdamiesi nustebę, buržuaziniai nacionalistai klausia: „Kuo didžiuojasi universiteto rektorius?" Vadinasi, tai, kuo Vilniaus universitetas pagrįstai didžiuojasi — tautų draugystės, socialistinio internacionalizmo tradicijomis, — buržuaziniams nacionalistams yra „naujoji tragedija".

    Štai koks, pasirodo, J. Aničo, „socialistinio internacionalisto", išvedžiojimų kelias. Kaip lengvai jis parodo, jog „klerikalai" — tai ir buržuaziniai nacionalistai, ir šovinistai, ir tautų neapykantos skleidėjai! Tačiau istorija, o ypač Vilniaus universiteto istorija, rodo priešingai.

    Jau iš pat pradžių įsteigtas jėzuitų, tų didžiausių „klerikalų", universitetas buvo pagrįstas tautų internacionalizmu, tautų bendradarbiavimu. Pirmuoju universiteto rektoriumi (1579-1584) buvo lenkas P. Skarga. Po to — garsus ispanų teologas Garsijas Alabijanas, rektoriavęs 7 metus. Pirmuoju kancleriu (antrasis po rektoriaus postas) buvo švabas P. Vidmanštatas. Per visą ankstyvąjį universiteto istorijos laikotarpį dėstė nemaža profesorių lenkų, ypač mozūrų ir varmiečių. Mozūras M. Sarbievijus, mokęsis, o vėliau dėstęs (1627-1635) universitete, taip suaugo su Lietuva ir jos pirmuoju universitetu, kad išgarsėjo kaip puikus poetas, apdainavęs Lietuvos gamtos grožį. Universiteto profesorių tarpe buvo airių ir anglų, belgų ir danų, ispanų ir italų, norvegų ir portugalų, škotų ir švedų, vokiečių ir kitų tautybių atstovų. Pirmieji filosofijos profesoriai Vilniaus universitete buvo iš Poznanės kilęs L. Krakeris (dėstė 1578-!586), lvovietis M. Smigleckis (1586-1591), ispanas M. Ortizas (1591-1594). Filosofijos katedros profesoriaus pareigas ėjo škotas J. Hėjus. Moralinę teologiją dėstė ispanai P. Viana (1574-1575) ir A. Arijas (1576-1577), dar tebesant kolegijai. Universitete teologiją taip pat dėstė lenkai: S. Grodzickis, L. Krakeris, anglas A. Fontas, ispanas M. Ortizas, portugalas E. de Vega. Pirmuoju universiteto matematikos dėstytoju buvo škotas prof. J. Bosgravė. Matematiką taip pat dėstė italas M. Salpis (1593-1600), čekas J. Vujekas, švedas L. Bojeris, prancūzas Z. Rosinjolis. Fiziką dėstė prancūzas Z. Flerė, chemiją — italas J. Sartorijus. Medicinos katedrai vadovavo arba dėstė J. A. Lobenveinas iš Vienos, prancūzų prof. M. Renjė, J.
38

Langmajeris iš Vienos, prancūzas A. Bekiu. Teisės fakultete dirbo profesoriai iš Bavarijos S. Dilgeris ir J. Šaueris. Kanonų teisės katedrai vadovavo A. Olizarovskis iš Padujos. Kanonų teisės profesoriumi taip pat buvo ispanas B. de Soksas (1643-46 m. buvo universiteto rektoriumi). Gamtos katedrai vadovavo prancūzas Z. E. Žiliberas, vėliau — škotas G. A. Forsteris (iki universiteto uždarymo 1831 m.).

    Šalia minėtų profesorių universitete dėstė medikai tėvas ir sūnus Frankai iš Vienos, filosofai J. H. Abichtas ir K. Langsdorfas iš Erlangeno. Veterinarijos dėstytoju buvo L. Bojanus iš Damrštato, G. E. Grodekas iš Getingeno dėstė klasikinę literatūrą, A. Kapelis iš Pizos — teisę . . . šį tautų mozaikos vaizdą Vilniaus universitete, įkurtame ir ilgai vadovaujamame jėzuitų, galima būtų tęsti ir toliau.

    Studentų tarpe taip pat buvo daugelio tautybių atstovai. Šalia lietuvių, prūsų ir rusinu, mokėsi anglai, škotai, danai, norvegai, švedai, italai, vokiečiai, vengrai, rusai, suomiai, totoriai.

    Vargu ar „socialistinis internacionalistas" Aničas galėtų atrasti tokį tautų margumyną dėstytojų ir studentų tarpe dabartiniame tarybiniame Vilniaus universitete. Iš „penkiolikos tautybių šeimos", be lietuvių, jie daugumoje teatrastų mūsų „brolius" rusus ir dar vienos kitos tautos atstovą, o Vakarų Europos tautų atstovų — ir su žiburiu nesurastų.

    Nuo pat universiteto įsteigimo internacionalinės tradicijos buvo gerbiamos ir branginamos. Senojo universiteto vadovai, norėdami pabrėžti jo daugiatautškumą, naudojosi kiekviena švente. 1589 m. naujai išrinktas karalius Zigmantas Vaza, aplankęs universitetą, buvo pasitiktas profesorių ir studentų sukurtomis panegirikomis ne tik klasikinėmis lotynų, graikų, hebrajų, vietinėmis lietuvių ir lenkų kalbomis, bet taip pat ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Minėdamas 1589 ir 1604 m. šv. Kazimiero kanonizaciją, universitetas paskelbė tai progai skirtų mažų poemų rinkinį. Jas parašė 84 studentai; be lietuvių ir kitų vietinių tautybių atstovų, buvo škotų, norvegų, švedų, danų, vokiečių, vengrų, italų ir 1.1. Panašus buvo ir karaliaus Vladislovo Vazos pagerbimas universitete. Studentai sveikino jį net 18 kalbų: be lietuvių, lenkų, baltarusių, senosios slavų ir latvių, taip pat lotynų ir graikų, o be to, airių, anglų, čekų, prancūzų, flamandų, ispanų, italų, sirų, škotų, vengrų bei vokiečių kalbomis. Univer-
39

sitetas leidinėliais sveikino ir kitus įžymius asmenis daugeliu kalbų. Tuo parodydavo universiteto studentų daugiatautiškumą.

    Tautų bendradarbiavimo universitete tradicijas pertraukė visiškas universiteto uždarymas 1831 m. Po to universitetą atkūrus lenkų okupuotame Vilniuje, tos tradicijos jau nesugrįžo. Lenkų valdžia į universitetą priimdavo tiek dėstyti, tiek ir mokytis beveik vien lenkus. Tiesa, lietuviams stoti į Vilniaus universitetą iki 1939 m. nebuvo draudžiama, tačiau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad neatsirasdavo norinčių. Mat, lietuviškų gimnazijų okupuotame lenkų krašte buvo tik dvi — Vilniuje ir Švenčionyse. Ir tai dar ačiū tuometinei Lenkijos vyriausybei! šiuo metu, „vystant socialistinį internacionalizmą", lietuvių gyvenamose vietovėse Latvijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje nerasi nei vienos lietuviškos mokyklos. Nepriklausomos Latvijos metais Latvijoje ir jos sostinėje buvo daug lietuviškų mokyklų. Net ir „tamsiausiais caro priespaudos mtais" Rygoje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų (apie 1908 m.). Šiuo metu Latvijoje lietuviškų mokyklų nėra, nors lietuvių Latvijoje gyvena apie 10.000. Aišku, taip yra ne dėl latvių kaltės. Panaši padėtis ir Baltarusijoje, kur nėra nė vienos lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu rusiškos mokyklos klesti bet kurioje „sąjunginėje" respublikoje, tame tarpe Latvijoje ir Baltarusijoje. Akivaizdi kitų tautų diskriminacija, lyginant su rusų tauta. „Socialistinis internacionalistas" J. Aničas dėl to, aišku, nepergyvena — gyvendamas, pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ašmenos rajone, jis mielu noru savo vaikus atiduotų mokytis į rusišką mokyklą.

    Bendradarbiavimo tarp tautų tradicijos trumpam laikui buvo atgaivintos Lietuvos universitete Kaune nepriklausomybės metais. Tada iš Paryžiaus buvo pakviestas žymus istorikas rusų emigrantas L. Karsavinas (1882-1952), parašęs penkiatomę „Europos kultūros istoriją", už kurią, matyt, ir buvo nukankintas Sibire.

    Kauno universitete dirbo iš Prahos atvykęs istorikas I. Lappo (1869-1944). Archeologijos katedrai vadovavo latvis E. Volteris. Kai kuriuos kalbotyros dalykus dėstė vokiečiai profesoriai E. Frenkelis ir F. Špechtas, iš Šveicarijos atvykęs doc. A. Senas. Studentų tarpe buvo rusų, žydų, lenkų ir kai kurių kitų tautybių.

    Lietuvos universitetas turėjo glaudžių ryšių su Vakarų Europos aukštosiomis mokyklomis. Geografijos katedrai vado-
40

vavęs prof. K. Pakštas už veikalą „Lietuvos klimatas" iš Friburgo universiteto gavo mokslų daktaro laipsnį. Užsienyje disertacijas iš istorijos apsigynė B. Dundulis, Z. Ivinskis, K. Avižonis, M. K. Krasauskaitė. Daug lietuvių turėjo galimybių mokytis įviariuose Vakarų Europos universitetuose — Liuveno, Friburgo, Sorbonos, Romos, Kembridžo ir kituose. Bet visa tai sužlugo, užėjus naujai okupacijai, kuri, diegdama „socialistinį internacionalizmą", nutraukė bet kokius Lietuvos aukštųjų mokyklų ryšius su Vakarų Europa, tuo pačiu atidarydama universiteto duris ateiviams iš rytų, visiškai pertvarkiusiems mokymo tikslus ir programas.

    Išjuodinęs jėzuitų veiklą Vilniaus universitete, užpuldinėda-mas tautiečius užsienyje, „socialistinis internacionalistas" Aničas dar mėgina apšmeižti ir vokiečių okupacijos laikotarpio universiteto studentus, dėstytojus ir rektorių M. Biržišką. Tačiau melo kojos trumpos. Vokiškieji okupantai todėl ir uždarė Vilniaus universitetą, kad jo dėstytojai ir studentai nebendradarbiavo su valdžia. O Aničas, diegdamas „socialistinį internacionalizmą", vis stengiasi to „nežinoti", vis stengiasi įrodyti, jog universiteto vadovybė ir studentai vokiečių laikais veikė kartu su okupacine valdžia. Tuo Aničas stengiasi paslėpti savo ir kai kurių kitų suklaidintų ir neatsparių universiteto dėstytojų nusikaltimus prieš universitetą, prieš lietuvių tautą. Pakanka prisiminti, kaip pokario metais darbavosi J. Žiugžda, R. Mironas ir kit, įskundinėdami valdžiai dėstytojus, kurie vardan „socialistinio internacionalizmo" buvo tremiami į Rytus. Pakanka prisiminti vieno įžymiausio šių laikų filologo J. Kazlausko žvėrišką nužudymą prieš kelerius metus, kurį atliko KGB su savo Aničo tipo parankiniais. Pakanka prisiminti paskutinias kratas universiteto dėstytojų ir auklėtinių tarpe ir dėstytojo Vytauto Skuodžio suėmimą.

    Argi vardan to „socialistinio internacionalizmo" per 8 pokario metus netekom beveik pusės milijono sušaudytų, ištremtų į Sibirą? Argi vardan to „socialistinio internacionalizmo" beveik vienas milijonas mūsų tautiečių negali palaikyti ryšių su Tėvyne? Argi vardan „socialistinio internacionalizmo" vykdoma tautos asimiliacija? Argi vardan to mūsų būsimai inteligentijai brukamos nuvalkiotos dogmos? Argi vardan to didėja represijos, tame tarpe ir mūsų universitete? Argi vardan to vykdoma agresija ir prieš Afganistaną?
41

Visa tai vykdoma vardan šovinistinių siekių pajungti kitas tautas savo valiai, vardan visiško savęs izoliavimo, vardan kitų tautų nutautinimo, vardan partinės diktatūros ir ekspansijos prieš kaimynines tautas.
T. Žibutis

*     *     *

Raseiniškis
        Lietuva

    Kryžiais parimusi, medžiais godojanti,
    Šimtmečius kenčianti, šimtmečius tylinti,
    Tiek kart išduota, pirkta — parduota,
    Raudanti, klumpanti, vėlei pakylanti.

    Kraujuos paskendo vakaro saulė . . .
    Rytmečio žvaigždės kulkomis lijo . . .
    Kardai kapojo, žeidė apgaulė,
    Laužė liepsnojo, žaizdos negijo . . .

    O Tu stovėjai rūsti ir liūdinti,
    Brolius išleidusi, brolius palaidojus.
    Kardą paėmusi ėjai ir budinai
    Sūnus į šventą kovą už laisvę.

    Tu nenumirsi, Tu nevergausi
    Brolius ir priešus žemėj užarusi . . .
    Požemiuos pūdyti, kovų užgrūdinti
    Mes Tavo vardą kaip maldą tariame:

    TĖVYNE, LIETUVA!
*     *     *

42

TIKRA TARYBINĖ MOTERIS
(Monologas)

    TSRS Konstitucijoje, 35-jame straipsnyje rašoma: „Moteris ir vyras TSR Sąjungoje turi lygias teises". Labai susijaudinusi tariu ačiū partijai ir tarybinei vyriausybei, kad ji mane, paprastą moterį, išlaisvinio iš vergovės ir suteikė man lygias teises.

    Negalite įsivaizduoti, kaip pagerėjo mūsų gyvenimas, kai moteris tapo lygiateisiu piliečiu. Buržuazinėse šalyse paniekinta silpnoji lytis negali gauti darbo. O jei gauna, moteriai mokama žymiai mažiau, negu vyrams. Tiesiog skruzdėlės ima kūnu bėgioti, pagalvojus, kokia būtų mūsų šeimos padėtis bet kurioje kapitalistinėje šalyje. Mums tektų badauti. Taip, taip — badauti!

    Paskaičiuokime: duonos kepaliukas kainuoja 36 kapeikas, litras pieno — 28 kp, kiaušinis — 12 kp, kilogramas sviesto — 3,5 rb. Silkė dabar deficitinė, apie ją nereikia nė užsiminti. Kam be reikalo tik seilę varvinti . . . Žuvų irgi retai parduotuvėse matome. Jų kainų niekas tiksliai netgi nežino. O cukrus, kruopos, žirniai, makaronai Tarybų Sąjungoje savo vertę žino. Jie svaria kapeika įvertinti.

    Mėsai dabar mūsų poetai ruošiasi odes kurti. Ji irgi deficitas. Beveik visoje plačioje tėvynėje mėsos parduotuvėse nėra. O turguje kilogramas mėsos iki septynių rublių siekia. Pas mus, Lietuvoje, dar ačiū Dievui, mėsytės parduotuvėse pasirodo. Ji ten įvertinta rubliu devyniasdešimčia kapeikų. Bet geresnė mėsytė pro užpakalines duris sugeba pasprukti. Parduotuvėje už aukščiau nurodytą kainą tik kaulų ir gyslų gausi. Jei nori geresnės, kulniuok į turgų. O ten, patys žinote, ji triskart brangesnė.

    Na, be deficitinės mėsos galima apseiti. Bet juk apsirengti reikia: žiemą ar vasarą nuogas nevaikščiosi. O žieminius geresnius moteriškus batus nusipirkti — reikia beveik visą mėnesinį vyro atlyginimą sutėkšti. O norisi ir į kiną, teatrą, į koncertą vieną kitą nueiti. Ten be rublių neįleidžia. Pagaliau reikia juk retkarčiais ir svečius priimti, pačiam pasižmonėti, pasisvečiuoti. O juk tuščiomis rankomis nenueisi, kiaulės akių nerodysi.

    Taigi visur rublio reikia. O iš kur jį imti? Kiek vyras jų parnešė? Manasis — inžinierius. Su aukštuoju mokslu. Diplomą
43

raudoną turi. Kiek, jūs manote, jis algos gauna? Šimtą dvidešimt rublių popieriuje. Kai atskaito pajamų mokesčius, užmoka profsąjungai nario mokestį, kažkokioms niekada nesibaigiančioms rinkliavoms, — kas lieka? Gaidžio ašaros.

    Taip ir skaičiuoji, kiek rublių į šeimos burnas kišti, kiek ant kūno ar kojų užnerti . . .

    Bet ir tų pačių, tų gaidžio ašarų, dabarties vyrai išsigudrino visų į namus neparnešti. Kai tik alga ar avansas, tuoj visi susimeta ir skuba mūsų šalies ekonomikos stiprinti — butelių tuštinti. Parvirsta paryčiais, akis užsipylę. Ir džiaukis, kad grįžo, kad ne blaivykloje nakvojo. Ten už nakvynę kad lupa, tai lupa. Pusę nešamo atlyginimo gali palikti. Tačiau kas pakliuvo ton visuomeninėn įstaigon, tas dažniausiai be kapeikos namo grįžta. Ten milicininkai surašo protokolą, kuriame nurodo, kad girtasis jokių pinigų neturėjęs (gal visus pragėręs, gal pametęs, o gal kas ištraukęs . . .. Jei išsiblaivėlis bando rytą teisybės ieškoti, jam pripaišomas chuliganizmas arba viešosios tvarkos ardymas. Ir čia pat jam paskiriama penkiolika parų neapmokamo darbo. Vienu ar kitu atveju darbovietėn siunčiamas raštas. Remiantis šiuo raštu, buhalterija iš algos išskaičiuoja 25 rb. medblaivyklos naudai.

    Taigi, jūs patys matote, kad mes badautume kapitalizmo šalyje, jeigu reikėtų vien iš vyro atlyginimo gyventi. Tai kaip nedėkoti partijai ir tarybinei vyriausybei, kad ji išlaisvino moteris iš vergovės ir suteikė joms lygias teises!

    Aš turiu teisę į darbą ir ja mielai naudojuosi. O kaip gi kitaip?
    Aš — mūrininke. Statau namus. Nešioju plytas . . . Mano draugės irgi nevengia fizinio darbo. Moterys iš vyrų jau perėmė kastuvą, kirstuvą, kelnę, dar neatgyvenusį karutį . . . Jos stato pastatus, asfaltuoja kelius, kloja šaligatvius, nešioja statybines ir nestatybines medžiagas. Ir nieko čia nuostabaus! Juk ačiū partijai ir tarybinei vyriausybei, moterys turi lygias teises su vyrais. Pagaliau, ištisus šimtmečius dirbę fizinį darbą, vyrai gali ir pailsėti. O kam jiems persistengti, jei moterys turi lygias teises.

    Dažnai galvoju, kad namų apyvoka, vaikų auklėjimas ir jų priežiūra — irgi darbas. Atsakingas darbas! Tai tiesioginė moters prievolė ir pareiga. Tačiau tuojau veju lauk iš galvos šį supuvusio kapitalizmo ideologų teiginį. Partija ir tarybinė vyriausybė visa tai neskaito darbu. Tai kas yra darbas Tarybų Sąjungoje?
44

    Darbas — tikslinga, valstybei naudinga žmogaus veikla, reikalaujanti protinių ir fizinių jėgų. Jeigu moteris skalbia, verda šeimynai valgį, prižiūri vaikus, siuva, mezga, lopo, ji valstybei nesukuria materialinių gėrybių. Vadinasi, čia ne darbas, o tarybinės moters laisvalaikis. Jeigu moteris prakaituotus ir pilnus nuovargio šeštadienius bei sekmadienius palieka kolektyviniame darže, čia — jos poilsis. Jeigu moteris, negalėdama sudurt galo su galu, priversta savo sutaupytu laisvalaikiu ir pavogtu nuo miego laiku ką nors už pinigą numegzti, pasiūti arba perrašyti mašinėle, čia skaitoma chaltūra.

    Taigi, partijos ir tarybinės vyriausybės manymu, darbas — valstybei atiduotas arba už skatikus parduotas laikas. Aš statau namus. Vadinasi, savo darbu irgi padedu artinti šviesų komunizmo rytojų . . .

    Retkarčiais pagalvoju, kaip tame supuvusiame kapitalo pasaulyje moterys-vergės gyvena? Ir čia pat išlenda kita mintis — o būtų visai neblogai, kad ir pas mus, laisvoje Tarybų žemėje, išlaisvintoms moterims bent mažytę vergovę įvestų: nereikėtų taip sunkiai dirbti . . .

    Bet aš šias antitarybines mintis veju laukan. Kad net sapne garsiai neprasitarčiau, kad pašalinė ausis neišgirstų ir nepagalvotų, jog stengiuosi sugriauti tarybinę santvarką. Už tai galiu bematant pakliūti į psichiatrinę ligoninę arba į koncentracijos stovyklą. Ne dėl savęs bijau — dėl vaikų bijau. Jiems būtų visur užkirstas kelias: jie būtų įtraukti į antitarybininkų sąrašą . . .

    Nuo fizinio darbo, tarybinės moters laisvalaikio ir nuo, atsiprašant, poilsio dienų taip pavargau, jog nutariau pasitikrinti sveikatą. į polikliniką nėjau. Ten žmonių minios. Per visą dieną neprieisi prie gydytojo. O kad ir sulauksi savo eilės, naudos maža. Prirašys kokių nors tablečių, kurių mūsiškėse vaistinėse visvien negausi, o specpoliklinikomis, specvaistinėmis, specreceptais ir specaptarnavimu gali naudoti tik tarybiniai ponai. Tfu, kad tave kur . . . Atsiprašau, ne ponai, o liaudies tarnai . . .

    Dar blogiau, sulaukus eilės, patekti pas rusę gydytoją. Ji tave aprėks, iškolios, kad, sveika būdama, duris varstai, brangų laiką gaišini. Išdės į šuns dienas ne tik mane, bet ir visus tėvynainius, kuriuos, esą gaila, Stalinas nesuspėjęs į negyvenamas žemes išbugdyti . . . Nutariau verčiau nueiti privačiai pas gerą specialistą į namus.
45

    Pasiėmiau sutaupytus penkiasdešimt rublių ir einu ieškoti nurodyto profesoriaus. Susirandu. Atidaro duris apkūnus žmogelis. Pasisakau, ko noriu. O jis man:

    — Medicinos daktaras gyvena trečiame aukšte. Aš — gyvulių daktaras. Veterinorius.

    — Tai dar geriau, — sulemenau. — Noriu pagaliau išsiaiškinti, kas per gyvulys esu.

    Veterinorius išvertė akis. Žiūri į mane, kaip į vieno šulo galvoje netekusią. Atatupstas atatupstas ... Aš paskui jį. Ir priverčiu žmogelį išklausyti mane. Imu pasakoti:

    — Į darbą ir iš darbo bėgu skubu, iškišusi liežuvį, kaip šuo. Visą dieną dirbu plušu kaip arklys. Po darbo pakniopstom į parduotuvę šio to nusipirkti. Žmonių daug. Per skubotumą užlendu kam nors už akių ir tuojau pat mane tarsi šaltu vandeniu nulieja: „,Ko čia lendi, kaip kiaulė? Neiškentusi piktai ir aš ką nors atšaunu. O man: „Neambrink kaip kalė". Apsikarsčiusi tašėmis, krepšeliais, pagaliau išsmunku iš parduotuvės ir viską velku kaip mulas namo. Namuose, ruošdama pietus, sukuosi kaip žebenkštis. Pareina vyras. Susiraukęs. Piktai dėbteli: „Tai ką tu, karve, veikei, kad pietūs neparuošti?" Nenorėdama barnių, tyliu, kaip liežuvio neturinti žuvis. Po pietų vyras užverčia kinkas ant sofos ir skaito laikraščius, į televizorių akis įsmeigia. Arba pas draugus išmauna. Aš lyginu baltinius. Paskui kambarius iššluok, dulkes visur nuvalyk. Čia šį tą pasiūk, čia prisiūk. Lapatai ir lapatai. Vakare parsivelka vyras. Krenta į lovą. O aš vis dar namų apyvokos neužbaigusi. Jis ir sako: „Katyte, ateik pas mane . . ." Aš tyliu kaip avelė ir einu pas jį. Taigi pasakykite jūs man, keturkojų specialiste, koks aš iš tikrųjų gyvulys?

    Jis pasižiūrėjo į mane su gailesčiu akyse ir liūdnai sako:

    — Jūs esate tikra tarybinė moteris.

    Išėjusi į gatvę, sustoju ir susimąstau. Kur dabar eiti? Kas man, laimingos tarybinės šalies moteriai, išvaduotai iš vergovės ir priespaudos, turinčiai lygias teises su vyrais, galėtų kuo nors padėti arba bent ką patarti?

    Kilsteliu akis. į mane atidžiai žiūri kažkoks pilietis. O gal emgiebiestas? Gal su paslėpta elektronine aparatūra mato mano mintis? Apsisukusi sprukau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį. Dievaži, netgi nežinau, kaip aš čia atsidūriau. Tsss! Tik niekam
46

nepasakokite šios mano širdies gėlos ir savotiškos išpažinties. Jūs patys visa tai puikiai žinote. Juk tai, tik žymiai plačiau, gali papasakoti kiekviena tarybinė moteris.
B. Jankauskienė

*     *     *

Donatas šaltalankis
        Tautiečiams

    Nekilnokim su priešu taures!
    Nedėkokim už tariamą laisvę!
    Tautiškumo idėjas taurias
    į šūkius atėjūnų nekeiskim!

    Svetimais netikėkim stabais!
    Nesilenkim prie vergvaldžių padų!
    Mūsų tautą nuo amžių grubiai
    Priešai niekina, engia ir ardo . . .

    Bet vistiek ji lyg upė leduos
    Ir gyvybę dar turi, ir srovę.
    Idealų šventų neparduos,
    Neiškeis į pripildytą lovį.

    Atžalyną išlaužyt neleis!
    Neįsūnys nė svetimą tarmę!
    Nenueis išdavikų keliais,
    Bet išsaugos ir vardą, ir garbę!
*     *     *

47

ŽINIOS
SKIRTINGI POŽIŪRIAI į TAUTOSAKININKUS

    1979 m. rugpjūtį Pelesoje (Baltarusijos TSR, Varenavo raj.) dirbo nedidelė baltistų grupelė iš Maskvos slavistikos ir balkanistikos instituto: V. Toporovas — vienas įžymiausių pasaulyje baltų specialistų, „Prūsų kalba" dvitomio autorius; T. Sudnik — baltarusė, parašiusi knygą apie baltų-slavų paribio dialektus, pėsčia apkeliavusi visus lietuviškus Baltarusijos TSR kaimus; Jelizarenkova — žymi sanskritologė, indų Vedų vertėja į rusų kalbą, ir kiti.

    Svečiai buvo šiltai sutikti Baltarusijos TSR lietuviškų kaimų gyventojų, juos gaubė pagarba ir dėmesys. Žmonės mielai pasakojo pasakas, vaišino, dainavo lietuviškas dainas. Bet Varenavo rajono valdžiai tai labai nepatiko. Bet koks dėmesys vietos lietuviams čia laikomas beveik antitarybiniu aktu. Panašiai atsitiko ir maksviečiams.

    Lietingą šeštadienį (VIII.25) į Pelesos mokyklos bendrabutį įgriuvo nekviesti svečiai iš rajono švietimo skyriaus, vyykdomojo komiteto, saugumo. O jų gidu buvo ta pati liūdnai pagarsėjusi buvusi kolūkio pirmininkė Žilinskaja. Nei sveikintis, nei prisistatyti svečiai nesiteikė, o puolėsi greičiau tardyti maskviečius ir taip pat ten atvykusius tuo metu svečius iš Vilniaus. Pajutę, kad tokiais metodais su jais niekas nesiteikia kalbėti, pagaliau pasisakė kas esą. Vieni puolė į kambarius, šniukštinėjo, kiti kvogė, surašinėjo pavardes, grasino. Bandė įrodinėti, kad čia lietuvių nesą, aiškino patyrusiems tautosakininkams, kaip jie turi elgtis ekspedicijoje.

    Po valandos jie pasišalino. Maskviečiai akis į akį susidūrė su Baltarusijos TSR lietuvių gyvenimo realybe. Jeigu anksčiau apie tai girdėjo tik iš kalbų, tai dabar patiems teko pajusti tą brutalią jėgą, kuri slegia šių kaimų gyventojus kasdien. Pamatė, kad jų tyrinėjama ir mylima kalba bei papročiai čia naikinami ir neapkenčiami.

    O vakare svečiai pateko į Pavalakės kaimo (Varenavo raj.) vakaronę, vėl skambėjo dainos, moterys šoko ratelius, vaikai deklamavo eilėraščius, — ir visi kalbėjo lietuviškai — ir kaimiečiai, ir svečiai maskviečiai. _
S. Nonys
48

UŽ LIETUVIŲ KALBOS TEISES

    Lietuviškąją visuomenę labai sujaudino Kremliaus vadovų nusistatymas sustiprinti rusų kalbos dėstymą bei vartojimą sąjunginėse respublikose nacionalinių mažumų kalbos sąskaiton. 1979 m. vasarą pagal galimybes Lietuvoje buvo renkami parašai prašymui, kad Lietuvoje būtų paliktas senasis rusų kalbos dėstymo bei vartojimo planas. Aukštiesiems šalies pareigūnams šis prašymas buvo pasiųstas su atgaliniu Jono Volungevičiaus, gyvenančio Vilniuje ir dirbančio „Dailės" kombinate, adresu.

    1979 m. lapkričio 19 d. Vilniaus „Dailės" kombinato partinės organizacijos sekretorė pranešė J. Volungevičiui, kad jis kviečiamas pokalbiui į miesto partijos komitetą „dėl kažkokio pareiškimo". J. Volungevičius be oficialaus iškvietimo vykti į partijos komitetą atsisakė. Kitą dieną J. Volungevičius buvo iškviestas į kadrų skyrių ir ten jam įteikė kvietimą atvykti į partijos komitetą lapkričio 21 d. 16 vai. ryšium su jo pareiškimu Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui.

    Nuvykusį J. Volungevičių priėmė mokyklų skyriaus vedėjas Ladukas. Šiam pasiūlius ir J. Volungevičiui sutikus, dalyvauti pokalbyje atėjo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Tarvydas. Ladukas paaiškino, kad atsakymą į J. Volungevičiaus pareiškimą dėl lietuvių kalba dėstomų dalykų pakeitimo aukštosiose mokyklose į rusų kalba dėstomus dalykus duos Centro Komiteto pavedimu. Pirmiausia J. V. buvo paklaustas, ar jį kaip tėvą domina pareiškime išdėstyti klausimai? J. V. atsakęs: ir kaip tėvą, ir kaip lietuvį. Ladukas paklausė, ko J. V. norįs savo pareiškimu. J. V. atsakė, kad pareiškime yra viskas aiškiai išdėstyta ir norįs žinoti atsakymą, o, be to, pareiškimas pasirašytas ne jo vieno, bet tų šimtų, kurie taip pat laukia atsakymo. Kažkodėl Ladukas sąmoningai ar nesąmoningai pokalbio metu keletą kartų norėjo pabrėžti, lyg pareiškimas būtų rašytas vieno Volungevičiaus.

    Ladukas pareiškė, kad jis „nieko nežinąs apie lietuvių kalba dėstomų dalykų pakeitimą į rusų kalba dėstomus dalykus". Jis težinąs, kad dabar Lietuvoje visi dalykai yra dėstomi lietuviškai. Tačiau esą būtina tobulinti rusų kalbos įsisavinimą, — tai Ladukas ir Tarvydas daug kartų pakartojo. „Mums bus gėda prieš kitų
49

TSRS tautybių atstovus, jei mes blogiau mokėsime rusiškai, negu jie". J. V. paklausė: „Tai kieno sąskaita mes tobulinsime rusų kalbos žinias, jei ne savo gimtosios kalbos sąskaiton? Ar norite padaryti taip, kaip Baltarusijoje ir Ukrainoj, kur gimtoji kalba jau baigia išnykti, nes ten mokyklose daugiausia dėstoma rusų kalba?" į šį klausimą nieko neatsakė nei Ladukas, nei Tarvydas.

    J. V. pastebėjo, kad daugely aukštųjų mokyklų ir technikumų įvyko pedagogų posėdžiai ir juose jau buvo kalbama apie pasirinkimą dalykų, kurie būtų dėstomi rusų kalba. Tai išgirdę pareigūnai buvo „didžiai nustebinti" ir pažadėjo pasidomėti, o kol nėra nieko konkrečiai vyriausybės patvirtinta, jie nieko nežiną. į tai ]. V. atsakęs, kad „mums bus ne laikas rašyti pareiškimus, kai jau bus galutinai nuspręsta. Mes norime, kad jūs žinotumėte lietuvių nuomonę, kol dar neišstumta gimtoji kalba iš mokyklų". Ladukas atsakė, kad „tokiais gandais galima tik nesveikus jausmus sukelti liaudyje ir yra labai gerai, kad tai vienintelis pareiškimas tokio turinio". Tada J. V. priminė, kad neskaitytų tai vieninteliu pareiškimu, nes po tuo pareiškimu pasirašė apie 2.000 lietuvių, o jų bus ir daugiau.

    Ladukas ir Tarvydas patvirtino, kad darželiuose tikrai bus įvedamas rusų kalbos mokymas. Taip pat pasakė, kad netikslinga dėstyti lietuvių kalba dalykus tose aukštose mokyklose ir technikumuose, kur yra retos specialybės ir studentų grupės neviršija 30 žmonių.

    Tarvydas dar „pasiguodė", kad „Vilnius niekada dar nebuvo toks lietuviškas kaip tarybiniais metais". J. V. atkirto, kad „Vilniuje ir rusų niekuomet nebuvo tiek daug kaip dabar". Jam buvo atsakyta, kad tai yra normalu.

    Kaip daugianacionalinės šalies pavyzdį Tarvydas paėmė JAV, kur vartojama bendra kalba (atvirai nesakydamas, norėjo duoti suprasti, kad ir pas mus galėtų taip būti). „Tačiau JAV bet kurios tautybės bendruomenė turi teisę netrukdomai steigti mokyklas, kuriose dėstoma gimtąja kalba", — tęsė J. V. — „O pas mus? Baltarusijoje esantys ištisi lietuviški kaimai neturi tų teisių, kurias turi tautinės mažumos Vakaruose. Mūsų tautiečiai lietuviai Baltarusijoje kiek yra rašę pareiškimų, kad būtų leista jų vaikams mokytis lietuvių kalba! Jums, čia sėdintiems, turėtų skaudėti širdį dėl tokios mūsų brolių padėties. Juk jūs taip pat esate lietuviai,
50

mūsų tautos dalis, o ką jūs padarėte palengvinti savo tautiečių daliai?"

    Kai buvo kalbama apie lietuvių kalbos likimą, Ladukas taip pat pasivadino patriotu. Bet kai reikėjo atsakyti ką nors konkrečiau dėl lietuvių padėties Baltarusijoje ir kodėl ten neatidaroma lietuviškų mokyklų, aiškino, esą ten per maža lietuvių koncentracija. J. V. pastebėjo, kad tos vietovės anksčiau priklausė Lietuvai (lyg jie to nežinotų) ir kad ten yra ištisi lietuviški kaimai. Tada pareigūnai atsakę, kad jie nieko negirdėję ir nieko nežiną, ir kad čia esą klaidinga informacija. „Jūs žinote tik tai, kas jums naudinga ir ką norite žinoti, o kas ne jūsų naudai, visuomet išgirsti atsakymą — nežinau, negirdėjau, tai bobučių plepalai ir pan." — tokia J. Volungevičiaus replika baigėsi pokalbis.
A. Žmuida

*     *     *


SPJŪVIS į VEIDĄ

    1979 m. birželio pabaigoje Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro dalyviai buvo išvykę turistinėn kelionėn į Bulgariją. Visas choras buvo padalintas į dvi grupes. Vienos grupės vadovu buvo paskirtas Šiaulių m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Cuckariovas, buvęs tos pačios gamyklos III cecho vyresnysis meistras.

    Bulgarijoje yra daug paminklų Rusijos kariams. Vienas turistinės grupės narių prie šipkos paminklo mandagiai gido paklausė, kodėl Bulgarijoje nematyti paminklo Lietuvai? Gidas, nesitikėjęs šitokio klausimo, sutriko. Tada iniciatyvos ėmėsi V. Cuckariovas, lengvai „išaiškinęs" šį keblų klausimą. Kas, girdi, Lietuva? Lietuva — šlapimo pūslė, o Rusija, Maskva — Visos žmonijos širdis, todėl suprantama, kad tik Rusijai paminklai ir statomi . . .

    Tai spjūvis į veidą ne tik tai lietuvių grupei, kuri buvo tiesioginė V. Cuckariovo didžiarusiško šovinistinio išsišokimo liudininkė, bet ir visiems lietuviams.
V. Žirnys
51


*     *     *

NAUJI LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS
NARIAI

    JUREVIČIUS MEČISLOVAS gimė 1927 spalio 29 Šaulių aps., Gruzdžių vals., Kimaičių km. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir įvykdžius žemės reformą, jo tėvai turėjo 14 ha žemės. Pagal profesiją — darbininkas-dažytojas. Už antiokupacinę veiklą nuo 1950.V.29. iki 1956.VI.29. buvo kalinamas Kazachstane, Karagandos srityje buvusiuose Dženkazgano speclageriuose. Pagal 58-I-a str. buvo nuteistas kalėti 25 metams.

    Už tvirtą religinių įsitikinimų laikymąsi 1974 m. sausio 1 d. buvo atleistas iš darbo. Dabar gyvena Šiauliuose, Spindulio g. 6-10. Dirba zakristijonu Žarėnų-Latvelių bažnyčioje.

    STATKEVIČIUS ALGIRDAS gimė 1923 balandžio 1 Šakių aps., Sintautų vals., Pusdešrių km. Tėvai, 1923 m. grįžę iš JAV, nusipirko 37 ha žmeės. Pagal profesiją — gydytojas. Už antiokupacinę veiklą 1951 m. birželio 22 d. buvo areštuotas ir pagal 58-I-a str. nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. Iš pradžių buvo kalinamas Kemerovo srityje, Olžūras vietovėje, o vėliau Irkutsko siityje ant Lenos kranto esančio Osetrovo miesto speclageryje, priklausančiam Angarlago kalinių stovyklų grupei. Buvo išleistas 1956 m. Grįžęs apie 9 metus dirbo Finansų ministerijoje Vyriausios valstybinio draudimo valdybos vyr. gydytoju.

    1970.V.11. vėl buvo areštuotas už antiokupacinio-humanisti-nio turinio knygos „Visuomenės gyvenimo abėcėlė" arba „Bendražmogiškumo manifestas" parašymą. Dabar dirba gydytoju-psichiatru Vilniaus m. greitosios medicininės pagalbos stotyje. 1979 m. parašė teorinį veikalą „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai". Už tai Valstybės saugumo darbuotojų vėl yra persekiojamas. Šiuo metu gyvena Vilniuje, Čarno g. 18.

*     *     *

52


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum