gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 22 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       
AUŠRA
NR. 22 [62]

    Turinys:
    1. Dar daug galime!
    2. Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentai: Nr. 22 ir Nr. 23.
    3. SOS! SOS! SOS! (Pasimatymai su H. Jaškūnu).
    4. Senojo sodo pavasaris. Pirmieji laisvės žingsnių aidai. („Pelenė", 1975 m.).
    5. Atviras laiškas sūnui.
    6. Lietuviai ir lenkai (Priedas).
    7. Lietuvių ir lenkų santykių klausimu (Polemika).
    8. Nutautėjame per „mišrias" šeimas.
    9. Nūdienės dainelės (eilės).
    10. Žinios (R. Kalantos minėjimas. Garbė dūdiečiams ir kt.).

Lietuva
1980 m. gegužė
53

DAR DAUG GALIME!

    Geležinė okupanto ranka negailestingai gniaužia visą lietuvių tautos gyvenimą. Sunaikintas politinis ir ekonominis savarankiškumas, atimta galimybė patiems spręsti savo reikalus tarptautinėje plotmėje. Nuo svetimųjų valios priklauso net menkiausios žmogaus teisės. Brutaliai braunamasi į intymiausias gyvenimo sritis. Okupantas nustato bendrą dvasinio ir kultūrinio gyvenimo kryptį. Nežiūrint tuščių ir tikrovei prieštaraujančių tauškalų apie lygybę savarankiškumą, suklestėjimą, mūsų tauta yra tik beteisis samdinys savo namuose. Be Maskvos ponų leidimo negali būti pastatytas ne tik fabrikas ar gamykla, nutiestas kelias ar įkurta kultūrinė įstaiga, bet ir išspausdinta knyga, apginta disertacija ar sukurtas filmas. Visur ir viską seka budri Maskvos akis, visur ir viskam turi būti gautas jos leidimas. Nesvarbu, ar to leidimo reikia važiuoti į „motinėlės" Rusijos sostinę, ar jį išduos čia pat Vilniuje iš Maskvos atsiųsti ar įgalioti emisarai. Visvien viskas vyksta su jos žinia, leidimu ir palaiminimu. Vilniuje sėdi Lietuvos „valdovai" yra tik bejėgės šimtaprocentinės marionetės, nieko negalinčios ir nieko nevaldančios.

    Šitokio žeminančio pavergimo ir visiško beteisiškumo akivaizdoje kai kuriuos blaiviai galvojančius intelektualus kartais apima beviltiškumas. Ypač matant kiek daug ir kokių svarbių darbų reikėtų nuveikti visose, o ypatingai kultūrinio ir dvasinio gyvenimo srityse. Tautai neturint savos valstybės, to politinio šarvo, saugančio jos kūną ir visus gyvybinius centrus nuo išorinių pažeidimų, kultūra tampa beveik vienintele priemone, leidžiančia pareikšti save atskiru ir savarankišku vienetu kitų tautų tarpe. Tuo pačiu kultūra yra ir skiriamasis ženklas, rodantis tautos savitumą, ir barjeras, ginantis šį vienetą nuo ištirpimo kitų tautų tarpo. Kalba, kultūra ir dvasinės tautos savybės ne tik remiasi etniniu pagrindu, bet ir dalyvauja jo išlakyme. Istorinės pamokos pakankamai akivaizdžios ir perdaug skaudžios, kad nematytume, kas ištinka mūsų tautiečius, patekusius svetimos tautos kalbinėn
55

ar kultūrinėn įtakon. Ypač turint omenyje tą faktą, kad lietuviai, kaip ir visi baltai, priklauso ne prie tų tautų, kurios asimiliuoja ir plečiasi, bet prie tų, kurios asimiliuojasi ir nyksta. Juk kadaise baltų, slavų ir germanų giminės turėjo maždaug vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Bet kaip neatpažįstamai viskas pasikeitė per pastaruosius 2000 metų!

    Tuo tarpu lietuvių tauta šiandien ne tik negali laisvai ir svarankiškai vystyti savo kultūros, bet okupantas braunasi ir į subtiliausias dvasinio gyvenimo sritis, savo ideologija stengiasi persunkti viską, net pačias intymiausias gyvenimo sferas, bando viską panaudoti savo užmačiom ir savo interesams. „Suvisuomeninama" ne tik šeima, savotiškai atimant iš tėvų vaikus (reikalavimu kaip ir kokia kryptimi juos auklėti), bet net žmogaus privatus gyvenimas, laisvalaikis, poilsis, asmeniniai interesai, polinkiai ir reikalai. Viskas turi derintis prie kolektyvo, prie „visuomenės", turi neprieštarauti kokioms tai normoms, kokiems tai interesams . . . Tiesa, individas neturi kenkti kitam individui, griauti bendruomeninio gyvenimo taisyklių ir tvarkos. Bet šiuo atveju kalbama ne tiek apie išorinius visuomenės tvarkos pažeidimus (ji šiandien kaip tik dažnai pažeidinėjama ir su šiais pažeidinėjimais visų mažiausiai kovojama), o apie tą dvasinį individo pajungimą tariamiems visuomenės interesams, kurie iš tikrųjų yra ne visuomenės, o valdžios interesai. Tai valdančios kastos noras turėti vienodus, dvasiniai niveliuotus, paklusnius eunuchus, be savų interesų ir be savo dvasinio gyvenimo. Tai pastangos turėti paklusnių avių bandą, be pasipriešinimo vykdančią visus savo varovų reikalavimus. Šitokių bandos savybių daug turi rusų tauta, kurią įvairūs carai ir diktatoriai, apvilkę milinėmis, varinėjo ir varinėja po įvairias šalis ir žemynus „vaduoti" kitų tautų, kariauti karų, plėsti Rusijos imperiją.

    Esant tokiai padėčiai vis sunkiau darosi ne tik sukurti ką nors pozityvaus ir vertingo, bet ir apginti tai, kas iki šiol sukurta, apsaugoti tą kultūrinį ir dvasinį palikimą, kurį esame paveldėję iš praeities. į pavojų patenka ir etninis tautos pagrindas. Padėtis atrodo tikrai beviltiška. Atrodo, kad nieko, visiškai nieko negalima padaryti, kad nėra jokios galimybės pasipriešinti, kad niekas nuo mūsų nepriklauso, kad stovime lyg stichinių kataklizmų akivaizdoje.
56

    Bet ar iš tikrųjų taip?
    Būdami realistais pirmiausia turime pripažinti, kad daug blogybių, o ypač jų priežasčių iš tikrųjų negalime savo jėgomis pašalinti. Dauguma jų atėjo su okupacija, ir kol tauta priversta nešti okupacinį jungę, čia daug ko nepadarysime. Ypač kas liečia išorinį gyvenime, politinius, ekonominius ir panašius dalykus. Čia galime tik skųstis, protestuoti, kelti viešumon neteisybę ir skriaudas, reikalauti teisių, tiesos ir teisingumo.

    Tačiau pavergėjas yra okupavęs ne tik išorinį gyvenimą. Jis nori okupuoti ir mūsų vidų, mūsų dvasinį gyvenimą, mūsų šeimas, mūsų sąmonę, mūsų protą ir širdį. Totalitarinė diktatūra nori mus pavergti iki kaulo smegenų, iki nuošaliausios sąmonės ir širdies kertelės.

    Ir štai čia, šioje dvasinėje srityje okupantas pasirodo silpnas ir net bejėgis. Čia jam reikalinga parama, būtini talkininkai. Jau išoriniai pavergiant tautą, okupantui buvo reikalingi talkininkai. Ir jis juos rinko iš tautos padugnių, iš parsidavėlių ir išdavikų tarpo: samdė pogrindžio agentus, organizavo „stribus", verbavo šnipus, sodino paklusnias marionetes į tariamos valdžios kėdes . . . Dar labiau tokie talkininkai reikalingi vidiniam, dvasiniam tautos pavergimui. Ne tik kaip šnipai, skundikai, propagandistai ar agitatoriai. Dar daugiau. Reikalinga, kad čia jam talkininkautų patys pavergiamieji: kad jie priimtų, pasisavintų, padarytų savais tuos įtikinėjimus, tas mintis, tas idėjas, kurias okupantas perša, kuriomis nori apvaldyti ir pavergti žmogų iš vidaus. Reikia, kad pats žmogus pasiduotų, sutiktų būti formuojamas. Be šito sutikimo, be savanoriško persiėmimo svetimomis idėjomis okupantas nedaug ką gali padaryti. Ir čia jo silpnybė. Čia mūsų jėga. Priversti vykdyti įsakymus daug lengviau, nei priversti tikėti jų teisingumu ir teisėtumu. Tikėti mus negali priversti! Mes čia laisvi, stiprūs ir neįveikiami! Žinoma, jei norėsime, jei patys naudosimės šia jėga, jei savanoriškai neatiduosime savo pozicijų.

    Nebūti vergu, nesižeminti, nepataikauti, nevizginti uodegos lyg priluptam šuniui! Tai gali kiekvienas. Netgi be didelio pavojaus, be ypatingos rizikos. Ir taip daugelyje gyvenimo sričių. Mes galime turėti tvirtą vidinį nusistatymą, aiškų savo reikalų ir teisių žinojimą. Mes galime palaižūniškai nesilankstyti, nemeili-
57

kauti, nebūti vergiškai paklusniais visuose, o ypač neteisėčiausiose dalykuose. Mes galime neteršti savo kalbos svetimais žodžiais, o savo vaikų sąmonės svetimomis mintimis ir idėjomis; nevartoti svetimos kalbos ten, kur teisėtai turi būti vartojama gimtoji kalba; nepadėti tyčiotis iš mūsų tautos ir jos praeities; būti paslaugesniems vieni kitiems ir padėti savo tautiečiams; neskandinti savęs ir savo tautos alkoholio ir moralinio palaidumo liūne; nekartoti lyg papūgoms svetimų frazių ir svetimų minčių; visur išlikti savarankiškiems ir oriems . . .

    Yra dar daug ir kitų galimybių bei progų pasipriešinti dvasinei okupacijai, duoti atkirtį tautos pavergėjui. Jas siūlo kiekviena diena, jos sutinkamos kiekviename žingsnyje. Tik drįskime ir mokėkime jomis naudotis. Tik nepulkime už ilgesnį rublį, už skanesnį kąsnį laižyti okupanto batų!
P. Vilgaudas


HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS DOKUMENTAS NR. 22
KREIPIMASIS į TSRS VYRIAUSYBĘ

Nuorašai:
1. SNO
2. Žurnalo „Laikas ir įvykiai" redakcijai.
3. Kinijos, Pakistano ir Irano vyriausybėms.

    Visi žino, jog istorijos bėgyje daug galingų agresorių, pasinaudodami kaimyninės valstybės kariniu silpnumu ar laikina politine suirute, prisidengę „pagalbos teikimo", „išvadavimo iš išnaudotojų jungo", „progresyvinės ideologijos", „tikrosios religijos" skraiste, nešė okupaciją, milijonų žmonių pavergimą, grubiai kišosi į vidaus reikalus. Toks agresorius nesivaržydamas laužo tarptautines sutartis, atima iš tautos teisę būti šeimininku savo namuose, teisę būti savo likimo šeimininku ir t.t.

    Lietuvių tauta labai gerai žino, kad tokią „pagalbą" jai 1940.VI.15. suteikė kaimyninė valstybė — Tarybų Sąjunga, vadovaudamasi dviejų didžiausių XX a. budelių — Stalino ir
58

Hitlerio suokalbiu, įformintu slaptais papildomais protokolais, pasirašytais Molotovo bei Ribentropo 1939.VIII.23 ir IX.28.

    Su svetimomis šalimis daryti sutartis ar svetimos valstybės prašyti pagalbos turi teisę tik tautos atstovai, kurie buvo išrinkti laisvuose rinkimuose, kurių siekimai nėra priešingi tautos teisėms bei interesams. Gi svetimos agresyvios valstybės statytinio ar jų grupės balsas yra tautos pavergėjų balsas, skirtas padėtį įteisinti okupaciją bei pašventinti piktos ir labiausiai nusikalstamos agresijos veiksmą, pavojingą ir visuotinei taikai.

    Afganų tauta šiuo metu yra revoliucinio persitvarkymo kelyje. Mes tvirtai tikime, kad ji pati yra pakankamai išmintinga savo gyvenimą teisingai vairuoti.

    Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą pasirašiusios valstybės — dalyvės labai didelį dėmesį skyrė pagrindinei tautų teisei — teisei disponuoti savo likimu. Todėl jos reikalavo, kad šis principas nebūtų laužomas jokiu būdu ir niekados. Ir mes tam pilnai pritariame.

    Todėl griežčiausiai reikalaujame tuojau pat išvesti visą Tarybų Sąjungos kariuomenę iš Afganistano.
Lietuvos Visuomenės grupės nariai:
1. Lukauskaitė-Poškienė Ona — rašytoja
2. Laurinavičius Bronius — kunigas
3. Jurevičius Mečslovas — darbininkas
4. Statkevičius Algirdas — gydytojas 1980.1.5 d.
59

HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS DOKUMENTAS NR. 23

TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PREZIDIUMO PIRMININKUI
L. I. BREŽNEVUI

Nuorašai:
1. LTSR ATPP A. Barkauskui
2. Tarptautinės Amnestijos organizacijai
3. „Pergalės" žurnalo redakcijai

    Helsinkio pasitarimo Baigiamuoju aktu 35 pasaulio valstybės žmogaus teisių srityje laisvai prisiėmė aukšta dorovinę vertę turinčius įsipareigojimus. Buvo rašoma, kad „valstybės-dalyvės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, visiems, neatsižvelgiant į rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumus.

    . . . Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje valstybės-dalyvės veiks sutinkamai su SNO tikslais bei principais ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Jos taip pat vykdys savo įsipareigojimus, kaip jie nustatyti tos srities tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose, į tą skaičių įjungiant ir Tarptautinius paktus, liečiančius žmogaus teises, jeigu jos jais yra saistomos".

    Tačiau faktai kalba, kad Tarybų Sąjungoje ne visuomet paisoma minėtų Tarptautinių paktų raidės ir dvasios, ir Helsinkyje prisiimtų žmogaus teises liečiančių įsipareigojimų bendrai.

    TSRS Aukščiausioji Taryba 1975 m. ratifikavo šios Tarptautinius paktus ir jie Tarybų Sąjungoje yra įgavę juridinę galią.

    1980.1.9 d. buvo areštuotas Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys, Vilniaus valstybinio universiteto hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros dėstytojas docentas Vytautas Skuodis, Petro s., gyv. Vilniuje, Vandentiekio g. 44-4. Jis, remdamasis TSRS Konstitucijos 50-ju straipsniu, garantuojančiu žodžio, spaudos bei kitas laisves, o taip
60

pat remdamasis TSRS Konstitucijos 52-ju straipsniu, garantuojančiu teisę praktikuoti religinius kultus ar vesti ateistinę propagandą, parašė savo įsitikinimus atitinkančią knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje".

    Tiesa, 1979 m. lapkričio 24 ir 1980 m. sausio 9 d. darytų kratų metu jo bute saugumiečiai rado keletą numerių pogrindinės spaudos leidinių (nes Konstitucijos saugotojai spaudos laisvę pripažįsta tiktai „saviems"), pvz., „Aušra" Nr. 12 ir 18, „Perspektyvos" Nr. 5, 17, „Pastogė" Nr. 1, „Rūpintojėlis" Nr. 6, užsienyje išleistos įvairios mokslinės-filosofinės literatūros, dvi rašomas mašinėles (lietuvių ir rusų kalba) ir daug įvairių kitų spausdinių.

    Visa tai turėti jam teisę davė TSRS Konstitucijos 46 str., kuriame sakoma, jog „TSRS piliečiai turi eisę naudotis kultūros laimėjimais . . .".

    Pagaliau savo nuomone dalintis su kitais žmonėmis jam užtikrino TSRS Aukšiausiosios Tarybos 1975 m. ratifikuotas Tarptautinis paktas, liečiąs pilietines bei politines žmogaus teises. Nors visi V. Skuodžio veiksmai buvo teisėti, jis buvo apkaltintas antitarybine veikla.

    Be to, docentą V. Skuodį grubiai apšmeižė (aišku, pagal saugumiečių spaudimą, kas yra praktikuojama beveik visais žmoniškumui nenusikaltusių piliečių persekiojimo atvejais). Vilniaus universiteto kadrų skyrius, kuris rektoriaus vardu įsakyme Nr. 863 rašė, jog V. Skuodį „nuo 1979 m. gruodžio 31 d. atleidžiu iš einamų pareigų pagal LTSR DJK 287 straipsnį 3 punktą". O 1978 m. išleistame „Darbo įstatymų kodekse" 287-to str. 3-me punkte yra rašoma: „kai auklėjimo funkcijas vykdančio darbuotojo amoralus poelgis nesuderinamas su tolesniu šios rūšies darbu".

    Nei V. Skuodį pažįstantieji eiliniai žmonės, nei jo paskaitų klausytojai, bendradarbiai ar kas nors kitas negali pateikti nei vieno amoralaus poelgio atvejo.

    Su tokiu iš einamų pareigų pašalinti pagrindu nesutiko ir pats V. Skuodis. Todėl jis ant gauto įsakymo nuorašo užrašė: „Įsakymas man parodytas 1980 m. sausio 4 d. Skaičiau. Tačiau prieš tokį „įsakymą" protestuoju, nes jis pažeidžia „Tarybinę darbo teisę".
61

    Ir, reikia pripažinti, ne vien tai. Taip pat jis pažeidžia 1958.VI.25. Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos 42-je sesijoje priimtą „Konvenciją dėl diskriminacijos darbo ir profesijos srityje", kuri įsigaliojo 1962 m. birželio 15 d.

    Minėtos konvencijos pirmajame straipsnyje yra rašoma, kad diskriminiacijos terminas yra vartotinas visais atvejais, kai dirbti ar pasirinkti profesiją trukdoma dėl politinių, religinių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės ir pan.

    Iš tikrųjų doc. V. Skuodis buvo pašalintas iš darbo dėl politinių bei religinių įsitikinimų. Taigi jis buvo diskriminuojamas, ir tuo prieš jį buvo vykdoma nusikalstama veikla.

    Kaip matome, ypatingai garbingo žmogaus, įžymaus kultūros veikėjo ir talentingo mokslininko V. Skuodžio viešas apšmeižimas bei diskriminacija buvo pagrindu pašalinti jį iš einamų pareigų, o TSRS Konstitucijos ir prisimimtų tarptautinių įsipareigojimų piktavališkas pažeidinėjimas iš aukštus postus užimančių valstybės tarnautojų pusės buvo „teisė" pradėti prieš jį dvasinio genocido akciją, buvo pretekstas atimti ir tuos tikrosios laisvės trupinius, kurių ribose jis veikė gėrio labui, buvo pagrindas uždaryti jį už grotų.

    Mes pačiu griežčiausiu būdu protestuojame prieš TSRS Konstitucijos ir prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, liečiančių žmogaus teises, pažeidinėjimą.

    Mes reikalaujame tuojau pat iš įkalinimo vietos paleisti Vytautą Skuodį, reikiamai atlyginti jam padarytą moralinę bei materialinę žalą ir patraukti teisminėn atsakomybėn sąmoningai pažeidinėjančius teisėtumą — nusikaltėlius prieš žmoniškumą.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės nariai:
1. Lukauskaitė-Poškienė Ona rašyt.
2. Laurinavičius Bronius kun.
3. Jurevičius Mečislovas darb.
4. Statkevičius Algirdas gyd. 1980 m. sausio mėn.


*     *     *

62

SOS! SOS! SOSl
NE VELTUI AUKOJU SAVO LAISVĘ . . .

    1979 m. liepos 23 d. Henriko Jaškūno duktė Ina nuvyko į Vilniaus Saugumo komitetą pasimatyti su savo tėvu. Jis buvo atvežtas į Vilnių bylos peržiūrėjimui. Prieš pasimatymą jai teko kalbėtis su saugumo darbuotoju Česnavičium.

    Pokalbis prasidėjo tradiciniais klausimais: ar ji komjaunuolė, ar dalyvaujanti visuomeninėje veikloje ir pan. Juos domino, kaip „Aušroje" atsirado jos ir majoro J. Trakimo pokalbio aprašymas, kam pasakojusi apie šj pokalbį, ar skaitanti „Aušrą". Ina atsakė, kad dar neskaičiusi, bet mielai paskaitytų. Saugumietis pažadėjo jai kitą pirmadienį suteikti galimybę paskaityti „Aušrą".

    Apie savo tėvelio reikalus nieko paguodžiančio neišgirdo. Jo pažiūros esą nepasikeitusios, net dar labiau „sugedusios" . . . Įdomu, kad „taikos ir karo" klausimo sprendime, jie jau iš dalies sutinka. O tas pat klausimas prieš dvejus metus jiems atrodė „didžiausias kliedesys". O H. Jaškūnas šiandien dar labiau pabrėžia šį svarbų klausimą. Ir lygiai kaip per teismą, jis aiškino, kad mums reikią atsižvelgti į Kinijos vadovybės politiką. Saugumietis sakė, kad H. Jaškūnas sergąs karo manija. Ina atsakiusi, kad, jos nuomone, viskas, ką tėvelis numatė — išsipildė. Tai įrodo Kinijos ir Vietnamo, Kinijos ir TSRS, Kinijos ir JAV santykiai.

    Kaip toliau aiškino Česnavičius, su H. Jaškūnu visai neina susikalbėti, niekaip negalima jo įtikinti. „Žinai, Ina, — pasakė Česnavičius, — mums atrodo, kad tu gali mums padėti įtikinti tėvelį, jog jis klaidingai galvoja, kad jis persiorentuotų . . ."

    Saugumas suinteresuotas, kad ir apie šį pokalbį niekas nežinotų. Inai paklausus, ko jiems bijoti „Aušros" žinučių — juk ten ne šmeižtas, o faktai, — saugumietis atsakė: „Mes nenorim, kad užsienio radijas ar televizijos laidos apie mus visur šauktų". Vėliau saugumietis liepęs niekam nieko nepasakoti, tai ir jie būsią geri. Pvz., nuvažiuos korespondentas į klinikinę ligoninę ir ką nors gera parašys apie jauną medicinos specialistę . . .

    Paskyręs susitikimą kitam pirmadieniui, pokalbį baigė.
63

    Pusantros valandos pasimatymas
    Per jį dalyvavo saugumietis Adomavičius.

    H. Jaškūnas pasakė dukrai, kad bylos neperžiūri. Štai jis čia jau antra savaitė, o buvo iškviestas pokalbiui vienintelį kartą.

    H. Jaškūnas reikalauja jau 3 metus, kad jam leistų pasikalbėti su Maksvos Centro Komitetu. Jokių prošvaisčių. Iš Mordovijos laiškų į CK nepraleidžia. Kai H. Jaškūną vežė į Vilnių, tris dienas išlaikė Maskvoje, bet susisiekti su CK nedavė. Vilniaus saugumas taip pat nepraleidžia jokio jo rašto, sakydami, kad tai šmeižikiški laiškai.

    Duktė papasakojo tėveliui apie bjaurias Česnavičiaus gražbylystes, o Adomavičiui pasakė, kad su Česnavičiumi daugiau nesikalbėsianti.

    H. Jaškūnas pasakė, kad grįžęs į Mordoviją, atsisakys dirbti. Dirbti prie stiklo šlifavimo yra neįmanoma — akys persilpnos. Viena — 5, kita — 17. Kreipęsis į Mordovijos gydytojus. Jie atsakė: „Jei nematai, tai apčiupinėk pirštais, kad nebūtų broko". Be to, jis, kaip politinis kalinys, turįs teisę nedirbti.

    Dantis jam deda jau daugiau kaip metus. Galiausiai sakę, kad sudės Vilniuje, bet ir čia nededa. O kaip sunku be priekinių dantų kalbėti ir valgyti!

    H. Jaškūnas pasakė, jog vienintelis saugumiečių tikslas, kad jis atsisakytų savo įsitikinimų. Jo atsakymas: „Aš viską paaukojau: šeimą, namus. Jeigu reiks, paaukosiu ir save, nes aš žinau, kad einu tiesos keliu!" Dukrai gi sakė: „Po mano arešto — nei tardymas, nei teismas, nei ypatingo režimo lageris — mano fizinei ir dvasinei būklei nepakenkė. Atvirkščiai, šiandien jaučiuosi visapusiškai daug stipresnis ir atsparesnis, šį antrą gyvenimo išbandymą puikiausiai išlaikysiu.

    Daugiau kaip dvejus metus jūs manęs laukėte, tai dar truputį palaukite. Mano veikla mūsų atominiame amžiuje, šių dienų tarptautinėje situacijoje neprieštarauja tarybinės liaudies interesams, jos pagrindiniam tikslui — išvengti ir galutinai pašalinti termobranduolinę katastrofą, kuri šiandien graso sunaikint visą žmoniją, o visų pirma TSRS. Tada sugrįšiu į namus, kai tarybinė vyriausybė nelaikys manęs izoliacijoje, kaip tarybinei visuomenei „ypač pavojingą" elementą. Tada su visa mūsų liaudimi, su visais mūsų planetos žmonėmis,, su visais tais, kuriems brangi taika,
64

gyvenimas, visos žmonijos likimas ir, savaime aišku, būtinai kartu su tavimi, mano dukra, žengsime pirmose gretose kovoje už visuotiną tvirtą taiką, tautų nepriklausomybę, visapusišką demokratiją, už pagrindinę ir svarbiausią žmogaus teisę — gyventi. Gyventi tam, kad būti laisvam, džiaugtis gyvenimu, kad daugiau niekados nebegrėstų žmonijai karo šmėkla. Į pelenus paverstam žmogui, tautai, nebebus reikalinga nei laisvė, demokratija, nei kapitalizmas, nei komunizmas. Štai kodėl tavo tėvas pasirinko visų pirma kovą už taiką.

    Mūsų tyko sunaikinimo grėsmė. Juk ne iliuzija ar pasaka, o šių dienų reali galimybė sunaikinti visa, kas gyva. Ši grėsmė ne mažėja, o diena iš dienos vis auga ir didėja ne tik iš Vakarų, bet ir iš Tolimųjų Rytų.

    Jei kas netiki tarybine spauda ir radijo žodžiu, tegu pasiklauso užsienio laidų. Tavo tėvas seka ne pasakas, o sako tiesą, kurią šiandien patvirtina tarybinė ir pasaulio spauda, pačių TSKP CK ir Tarybų Sąjungos vadovų žodžiai ir užsienio tautų vyriausybių pareiškimai.

    Aišku, jei jie visi kalba ir rašo netiesą apie gresiantį pavojų, tada ir aš meluoju — kalbu ir rašau netiesą ir bereikalo kovoju. Bet jei jie teisūs, tada ir aš teisus, ne veltui suaukojau ir aukoju savo laisvę, sveikatą, šeimos laimę ir gerovę.

    O juk šiandien kapitalistinio ir socialistinio pasaulio rankose sutelkta tokia siaubinga jėga, kuri gali sunaikinti net keliolika kartų visa, kas gyva žemėje. Ir todėl tęsti tokioj mirtinai pavojingoje situacijoje žūtbūtinę nesutaikomą dviejų sistemų klasinę kovą „kas — ką — tolygu žmonijos savižudybei. Taigi, TSKP programa taikos,tautų nepriklausomybės, demokratijos klausimais sutampa su mano veiklos programa. Tik šioks toks skirtumas dėl jos įgyvendinimo.

    Antrasis pasimatymas
    Liepos 30 d. įvyko antrasis pasimatymas, kuriame dalyvavo H. Jaškūnas, jo žmona ir dvi dukros. Pasimatymą kontroliavo saugumietis Adomavičius.

    Dukrai paklausus, ar tėveliui leido parašyti Maskvai, jis atsakė, kad iki šiol laiškų nepraleido CK. „Tai ką, reiks važiuoti į Maskvą man", — pasakė duktė. Saugumietis, ramiai sėdėjęs, staiga pasikėlė nuo kėdės ir pradėjo piktai šaukti: „Tu geriau laiko
65

negaišk nereikalingiems važinėjimams. Žinok, kad viską tvarkome mes! Jeigu tu važiuosi į Maksvą, atsisveikink su tėvu, — daugiau jo nematysi! . ." „Juokinga ir kvaila. Juk aš ketinu kreiptis ne į JAV pas Karterį, o į mūsų Maskvos CK", — atsakė duktė.

    Toliau H. Jaškūnas palietė mūsų demokratijos ir žmogaus teisių klausimus. Jis skundėsi: „Mane teisė nenagrinėdami bylos. Dar prieš teismą nuosprendis, padiktuotas saugumo, jau buvo žinomas". Kai per teismą pats H. Jaškūnas, liudininkai, žmonės iš salės prašė, kad perskaitytų bent vieną antitarybinį sakinį iš jo konfiskuotų dokumentų, prokuroras, paėmęs manifestą, vartė, vartė, bet nieko negalėjo pacituoti. Keista, teisti už antitarybinę agitaciją ir propagandą ir nič nieko nepacituoti antitarybiško iš daugiau kaip 500 paimtų H. Jaškūno dokumentų! . .

    O koks tarybinio teismo vaizdas — kareiviai, automatai, šunys. Salė pilna žmonių, bet vien tik komunistai, saugumiečiai ir nė vieno paprasto darbininko. Net vienos H. Jaškūno dukros šeimai nebuvo pranešta apie teismo procesą, vykusį čia pat, Jonavoje.

    H. Jaškūną išvedant iš teismo salės, jis paklausė vieno saugumiečio: „Kaip čia yra, kad jie nenagrinėjo bylos?" Saugumietis atsakė: „Jei teisėjas būtų perskaitęs nors vieną tavo parašytą sakinį, būtų atsidūręs tavo vietoje".

    H. Jaškūno duktė dar anksčiau paklausė saugumiečių, kodėl jie nieko neskaitė iš jos tėvo dokumentų. Jie atsakė, kad teismo nenorėjo paversti antitarybinių minčių tribūna.

    Saugumietis Adomavičius įspėjo H. Jaškūną per pasimatymą neliesti politinių temų, o kalbėti tik apie sveikatą, šeimos reikalus. Kai, nežiūrint įspėjimo, kalba nukrypo į saugumo organų darbą, Adomavičius, griebęs telefoną, paskambino savo viršininkui, kad pasimatymą nutrauktų. Atėjęs kitas saugumietis dar davė 10 min. Joms praėjus, H. Jaškūną išsivedė.
L. Aviža

*     *     *


66

ALGIS ŽIPRĖ PRANEŠA . . .

    Š.m. vasario mėn. pradžioje gautame laiške A. Žiprė praneša, kad nuo sausio 10 d. randasi Rybinsko m. (Jaroslavlio sr.) psichinėje ligoninėje. Neturi pinigų net vokams nusipirkti. Kiek laiko čia bus laikomas — neaišku.

    A. Žiprės adresas: 152924 Jaroslavlio sr., Rybinskas — 24 Jū N-83/14 Žiprė Algis, Petro.

*     *     *

SENOJO SODO PAVASARIS

    1. Ugnies žiedas pražydo
    Eina ir eina per sodą. Kietais, sunkiais batais mina ir mina. Sumynė želmenis, nulaužė ir sutrypė atžalas.
Nebe pirmą kartą Senasis Sodas patyrė, koks kietas ir sunkus maskolio batas. Skaudžiai mynė caro žandaras, dar skaudžiau trypia bolševikų enkavedistas.

    Negana trypia kojomis — visus Senojo Sodo takelius cementu užliejo, sunkia akmenine lava sukaustė — kad tik neatgytų, nesužaliuotų.

    Pasigirt norėdamas, būk jis myli Sodą, cemento fontaną maskolis įtaisė. Tačiau netrykšta iš to fontano vanduo, negaivina jis Sodo. Daug metų jis stovi sausas, suskirdęs, apdulkėjęs. Tik seni kaštanai, liepos ir klevai, giliai į žemę suleidę šaknis, kas pavasarį dar skleidžia lapus, teikia Sodui paunksmę ir saugo jį nuo sunykimo. Bet ir senieji medžiai, liūdnai žiūrėdami į sumintą Sodo žemę, laukia, kada svetimšalio ranka atskirs nuo šaknų jų šimtametį kamieną, nepalikdama nė ženklo, kad Sodo būta.

    Ir tą pavasarį liūdnai ošė liepos, kaštonai ir klevai — gūdžios mintys slėgė Senąjį Sodą. Ir niekas, turbūt, nepastebėjo, kaip iš kietai sumintos žemės liekna atžala išdygo, sodrų ir brandų pumpurą aukštyn iškėlė. Ir štai nelauktai, netikėtai vieną gegužės sekmadienį
sprogo pumpuras, priespaudos neiškentęs,
sprogo pumpuras, laisvės išsiilgęs,
sprogo pumpuras, gyventi ištroškęs.
67

Ir nušvito, nustebo Senasis Sodas — daug amžių nematytas ugnies žiedas pražydo! Ir sušnaro, sušlamėjo kaštonai, liepos, klevai, šakom ir lapais žemyn palinko.
    — Kodėl taip šviesu?
    — Jaunos akys dega.
    — Kodėl taip gražu?
    — Jaunas veidas ugnimi spindi.
    — Kodėl taip karšta?
    — Jauna krūtinė liepsnoja . . .

    Gyvas, gyvas Senasis Sodas, gyvas! — džiaugsmingai skelbė į visas puses skrisdamos kregždės.

    2. Kur žiežirbos krito.
    Greitai ir plačiai pasklido žinia apie nuostabų žiedą Senajame Sode. Lyg varpas suskambo naujo žiedo vardas — Romas Kalanta! Kalanta! Kalanta! . . .

    Keliais ir takeliais ėmė srūti žmonės. Liekni, ilgaplaukiai vyrai, merginos, žili seniai, moterys ir vaikai glaudžiu žiedu supo Senąjį Sodą. Stebėjosi visi. Tik vieni nudžiugo, kiti išsigando: tiek metų mintas ir nesumintas, migdytas ir neužmigdytas Senasis Sodas atgijo, ugnies žiedu pražydo. O žiedas liepsnojo. Rausvos žiežirbos it skaidrios žvaigždutės lėkė iš žiedo ir leidosi, krito į susirinkusių krūtines.

    Kur žiežirba krito, ten smurtą ir neteisybę nušvietė.
    Kur žiežirba krito, ten Tiesos ilgesį sukėlė.
    Kur žiežirba krito, ten laisvės troškimą uždegė.
    — Laisvės! Laisvės! Laisvės! — ėmė šaukti minia ir lyg upelis išsiliejo į Laisvės Alėją.

    Nudžiugęs šypsojosi Senasis Sodas: atrodė, kad jaunystė sapnuojas, kad Vytauto Didžiojo laikai prisikėlė, kad ilgaamžės Laisvės dienos sugrįžta . . .

    3. Nauja pasaka Senojo Sodo
    Ilgus amžius didžiuosis Senasis Sodas ugniniu žiedu. Kartų kartoms ugnies žiedo pasaką seks:
    — Kas švietė Sode skaisčiau už saulę?
    — Kalanta Romas.
    — Kas vienas stojo į kovą su hydra devyngalve?
68

    — Kalanta Romas.
    — Kas iš mirtingųjų nemirtingas tapo?
    — Kalanta Romas.
    — Koks vardas skamba gražiau už varpą?
    — Kalanta Romas, Kalanta Romas, Kalanta Romas . . .

PIRMIEJI LAISVĖS ŽINGSNIŲ AIDAI

1. Sūnau, duok ranką!
    Kaip kitas, taip ir tą dieną Arminas iš anksto nieko nežinojo. Pasibaigus darbo pamainai, jis dar tikėjosi suspėti į to jaunuolio laidotuves. Bet, išėjęs iš fabriko, sužinojo, kad žuvusio kūną milicija per prievartą paėmusi iš tėvų, nuvežusi į kapines ir pirma numatyto laiko užkasusi. ,,Žinoma, — pagalvojo Arminas, — pakęs jie tokį žiburį. Dieve, neduok — visus jų prišnerkštus užkampius apšvies, akliems akis atidarys. Jiems reikia tokių, kaip . . . mano Sigitas". Arminas giliai atsiduso. Kas dėl to kaltas? Rodos, mokė, aiškino, kreipė į gerą. Gal per mažas Armino išsilavinimas? Tegu jis cecho viršininkas, bet viršininkas dėl sėkmingo darbo, dėl savo kruopštumo, o ne dėl išsimokslinimo. Jis vos anų laikų pradinę baigęs, o sūnus — studentas. „Studentas ir taip nieko neperkanda! Kurčias, aklas, pasitenkinąs tuo, ką „geradariai" pakiša. O kas jį pagaliau žino: užsidaręs, kažkokia siena atsitvėręs".

    Nusileidęs Aušros keltu, Arminas patraukė Donelaičio gatve. Nepasitenkinimas ir kartėlis gulė širdį: apmaudu buvo, kad neteko tokių retų ir brangių laidotuvių ir kartu skaudu dėl savo nevykėlio sūnaus. O, kokia garbė ir džiaugsmas būtų, jeigu jo sūnus tokį žygdarbų būtų atlikęs! . .

    Ėjo Arminas neskubėdamas, užsimąstęs, į nieką dėmesio nekreipdamas. Bet ties Maironio skersgatviu jis išgirdo kažkokius neaiškius garsus, ūžesį. Po valandėlės iš to ūžesio tartum išsiskyrė žodis „Lietuva" ir jau aiškus, sutartinis rankų plojimas. Priėjęs Liepos 21-sios gatvę, Arminas pamatė pilną Laisvę žmonių ir aiškiai išgirdo skanduojamus žodžius: „Te-bū-na lais-va Lie-tu-va!" Lyg spyruoklės pastūmėtas, paspartino Arminas žingsnius. Po valandėlės jis jau buvo minioj, pagavo skanduojamus žodžius ir ėmė šaukti drauge su kitais: „Te-bū-na lais-va Lie-tu-va! Te-bū-na lais-va Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lie-tu-va! . . ir plojo, plojo taip, kad delnai skambėjo. Krūtinę užtvino
69

džiaugsmas. Senasis Arminas pasijuto jaunas ir lengvas — lyg sparnai jj keltų. Kur jis? Kas čia? Lyg sapnuodamas Arminas ėmė žvalgytis aplinkui, o akys vis kliuvo už jaunų ir jauną. Pastebėjo, tiesa, ir vyresnio amžiaus, ir senių, maišėsi daug raudonkepurių, bet šie lyg skendo jaunimo jūroje. Kas tie jaunieji, iš kur jie? Iš ko jie sužinojo, kas yra laisvė? Kas juos išmokė jos reikalauti? Mokykla? Dabartinės knygos? Priešingai: ir mokykla, ir spauda kalte kala į galvas, kad jie laisviausi ir laimingiausi. Nedaug ir tėvų, kurie jiems apie laisvę būtų kalbėję. Vieni tėveliai patys nuplaukė pasroviui, kiti aklai pataikavo, treti juos peikė, niekino, bet nemokė. O jei kurie ir mokė, kaip jis savo Sigitą, tai jaunieji neklausė ir taip pat niekino senuosius. Niekinti tėvus ir jų nuomonę jaunuosius išmokė valdžia, mokykla, knygos, filmai. Kišo jiems visokius blizgučius, degtinę, vakaruškas ... Ir štai dabar jie tą viską mina po kojomis ir reikalauja tikrų vertybių . . .

    Atsiplėšęs nuo savo minčių, Arminas vėl norėjo įsijungti į šūksnius, bet išgirdo, kad balsai ir žodžiai maišosi. Vieni šaukia: „Laisvės spaudai", kiti — „Laisvės tikėjimui", treti „Šalin parsidavėlius!" Pagaliau stiprūs, sutartiniai balsai nugalėjo pavienius, ir pasigirdo aiškūs žodžiai: „Mes tikime — Dievas yra! Mes tikime — Dievas yra!" šitas šūksnis Arminą sukrėtė. Kiek kartų jis aiškino sūnui tai, ką dabar skelbia šia susirinkę jaunieji. „O gal ir mano Sigitas čia?" — nedrąsi, bet viltinga mintis nusmelkė Arminą. „Ne, — pasipriešino jis, — tokie dalykai jam niekada nerūpėjo". Dėl to skaudėjo Arminui širdį ir priekaištavo sąžinė: „Prastas, matyt, iš manęs tėvas, jei nė trupinėlio gero nesugebėjau įdiegti".

    Tuo metu minios priešaky pasigirdo aštrus spiegimas, netoliese sušvytavo bananai, vienur ir kitur kyščiojo raudonos kepurės. Šito, matyt, buvo tikėtasi, nes kontrataka pasirodė nesilpnesnė už puolimą. į milicininkų galvas lėkė plytgaliai, žali kiaušiniai, muilo gabaliukai, pro atdarus antrų ir trečių aukštų langus į raudonas kepures nukreiptos leidosi peleninės, lėkštės, vazonai . . . Kiek toliau surūko dūmai — kažkas degė, kažkur skambėjo dūždami stiklai. Akis išplėtęs, stebėjo Arminas, kas darosi aplinkui, gaudė ausimis garsus ir vis su slapta, tiesa, menka, bet nenugalima viltimi žvalgėsi, ar nepamatys Sigito. O minia kunkuliavo, judėjo ir pamažu slinko pirmyn. Pilki, bekryžiai buvusios įgulos bažnyčios kupolai artėjo ir artėjo. O ten, minios
70

priešaky, daugiausia šurmuliavo. Pro žmones tarpais pasirodydavo pilkai žalsvos kareivių gretos. Šit Arminas pamatė kaip bažnyčios laiptais aukštyn tarytum skriste užskrido baltu apsiaustėliu geltonplaukė mergina. „Jūs užgrobėte mūsų šventovę! — sušuko ji skambiu, aiškiu balsu. — Jūs nupjovėte kryžius, išniekinot ją. Mes atsiimsime — ji mūsų!" Iššaukusi žodžius, mergina metėsi atgal į minią. Arminas pamatė, kaip pasineriant merginai į minią, lyg kepurė nulėkė jos geltoni plaukai, atidengdami tamsius, kaip nuo pečių nuslinko apsiaustas, ir baltoji mergina dingo. Jis pats nepajuto, kaip ėmė ploti rankomis ir šaukti: „Valio, mergaitė, valio! Nosis faraonams!" — nes į mergaitę metėsi net trys raudonkepuriai. Ir tuo pat metu prieš pat jo akis taip pat sumirgėjo raudonos kepurės — kažkas karšta kryžmai kirto galvą. Akimirką pasirodė, jog dangus su žeme susimaišė, sužaibavo — Arminas krito tartum į šulinį . . .

    Prabudo jis staiga lyg iš miego ir išgirdo kažką šnarant, čežant, kažką verkšlenant . . . Buvo beveik tamsu. Arminas perbraukė ranka veidą ir pajuto, jog ir veidas, ir ranka šlapi.

    — Aš visai nekaltas. Mane visai neteisingai čia įkišo, — jau aiškiai išskyrė iš kitų verkšlenantį balsą.

    Staiga šviesa: atsidarė durys, įgrūdo pro jas žmogų ir vėl uždarė. Bet Arminas spėjo pamatyti, kad mašina geležinė ir pilna jaunų žmonių. Durys vėl atsidarė, vėl įgrūdo žmogų.

    — Tamsta milicininke, aš visai nekaltas, — sušuko tas pats balsas. — Ėjau į parduotuvę ... — Pienelio ... — užbaigė kažkas pašaipiai jo sakinį.

    Arminas, kol durys vėl užsitrenkė, spėjo pamatyti verksnį. Stovėjo jis palinkęs į durų pusę dailiu juodu kostiumu, verksmingu veidu.

    — Šiandien mano gimtadienis, susirinks svečiai, o aš čia . . . — tęsė jis toliau.

    — Palauk, — pašoko Arminas, — išmesiu aš tave . . . Griebė jis prišokęs verksnį už vienos rankos ir buvo betempęs
prie durų. Staiga atsidarė durys, ir Arminas nustėro: prie mašinos durų jis pamatė atitemptą . . . Sigitą. „Parsidavėliai", — išgirdo pažįstamą sūnaus balsą. Arminas paleido verksnį.

    — Sūnau, duok ranką! — sušuko jis su tokiu džiaugsmu, jog net gerklę jam plėšė.
'       („Pelenė", 1975 m.)
71

ATVIRAS LAIŠKAS SŪNUI

    „Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!" (Lk 12,4-5).

    Baisusis Rytų Europos tautų priešas šią tiesą jau seniai suvokė. Anot A. Solženycino, Raudonojoj imperijoj išžudyta trečdalis žmonių. Terorą pradėjo Leninas su Spalio revoliucija.

    Pabaltijo tautos po gaivinančio dvidešimt dvejų metų Laisvės atokvėpio, privalėjo su kaupu atiduoti savo kruvinąją duoklę. Keturiasdešimtaisiais metais tuoj po „išvadavimo" pradėta uždarinėti į kalėjimus šviesiausius, tauriausius tautų sūnus neregėtiems kankinimams. „Lietuvos archyvas", išleistas vokiečių okupacijos metais, pateikia gausybę faktų su nuotraukom apie raudonojo teroro siautėjimą Lietuvoje per šiuos vienerius metus.

    Mūsų karta buvo pabudinta iš nerūpestingos vaikystės: matėme klaikiai išdarkytų kankinių kūnų nuotraukas, iškabintas miestuose ir miesteliose, matėme būrius žmonių naujųjų „išvaduotojų" varomus sušaudyti. Aplinkui girdėjosi vien tik aimanos ir raudos, nuo kurių kraujas stingo gyslose. Neįmanoma ir nevalia viso to pamiršti. O kur kančios ir aimanos tų, kurie gyvuliniuose vagonuose, didžiuliais ešalonais buvo nuvežti į negyvenamas Šiaurės Sibiro platybes, Ledjūrio salas, — mes jų negirdėjome. Tūkstančiai brangiausių Tautos vaikų badavo, šalo, mirė beribiam gimtosios žemės ilgesy. Buvo dvasios galiūnų, kurie trokšdami numirti tik gimtojoj žemėj, paliegę, visiškai suluošinti kūnu, — dvasia nepalūžo, — viską pakėlė . . . sugrįžo.

    „Skausmų kalvarijas išbridę sopulingas" — jie mums šiandieną gyvi liudininkai iškentėtų baisybių. Gydytoja, gyvenanti Žemaitijoje, parašė atsiminimus. Jie spausdinami užsienyje. Kaip reikėtų, kad pogrindžio spauda šią medžiagą galėtų pateikti mūsų jaunimui ir visiems žmonėms, kad mes, jų ištverme ir tikėjimu atgaivinti, galėtume narsiau keltis pasipriešinimo kovai.

    Kraupūs „išvadavimo" padariniai. Kaip išdrįsti ir toliau vadintis „išvaduotojais"?! Vokiečiai taip pat „vadavo", bet jau
72

buvo iš ko — iš rusų vadavo, nors ir jie šaudė, ir „liepė šaudytis". Jie taip pat kankino, marino šviesiuosius tautos žmones koncentracijos stovyklose, kad vergiškai nesuklupo prieš juos ir neklupdė tautos.

    Du „išvadavimai"! Kiek aukų! Kiek nekalto kraujo ir, atrodė, beprasmiškai pralieto . . . Nepakeliama teko pakelti! Gal veltui? O ne! Nuskaidrėjo Tautos dvasia kentėjimuose, nekaltos aukos šaukė kovai . . .

    Vokiečius vydamas, priešas grįžo dar labiau sužvėrėjęs, nuožmesnis, rafinuotesnis. Dabar Tauta pasitiko jį su šviesia, tvirta kovos dvasia ir atpirko keturiasdešimtųjų metų gėdą dėl nuolankios kapituliacijos.

    Partizanų keliais išėjo Lietuvos vyrai, jaunuoliai, moksleiviai. Jų skydas — miškas; jų vardas tarp daugelio vardų „žalioji" — vilties nešėjai. Nešė partizanai Tautai viltį savo tikėjimu ATEITIMI. Tikėdami guldė galvas nelygioj kovoj, dažnai paskutinę kulką į save paleisdami. Ir savo mirties nebijančiu tikėjimu jie šiandien tarp mūsų gyvesni už gyvuosius negyvėlius.

    O, kaip jie prigąsdino priešą! Nustebino! . . Tautos kūną apvalė nuo daugelio parazitų-judošių ilgiems dešimtmečiams.

    Stipri ir savo juodžiausioj vergovės nakty Lietuva šiandieną už tai, kad apsivaliusi, apsiplovusi didvyrių krauju. Partizanų kraujo laisvės šauksmo lietuvis šiandieną negali negirdėti. Ir kyla širdys, ir veržiasi į tuos, vos įžiūrimus per priespaudos miglą, daugiau jaučiamus pragiedrulius.

    Liejosi partizanų kraujas, o jų rėmėjai buvo uždarinėjami į kalėjimus; areštuotųjų šeimos tremiamos. Gal net trečdalis Tautos buvo išblaškyta po visą vergvaldžių imperiją.

    Susidrumstė Sibiro taigos tyla nuo lietuviškų aimanų, nuo ilgesio raudų. „Aš tau pavydžiu, saulele, kai vakaruosna suki. — " (S.N.) — ilgesingai tiesėsi rankos iš lagerių ir tremties vietovių saulei vakarėjant. Nesuskaitomi būriai lietuvių kentėjo tikėdami sugrįžimu. Ir sugrįžo . . . Tačiau daug, be galo daug, nuožmaus priešo užkamuoti, rado sau kapus svetimoje žemėje.

    O pati skaudžiausia Tėvynės žaizda — tie, kurie pradėjo išdavinėti savo brolius. Kas atmokės priešui už tuos suklaidini-mus — dangaus keršto šaukiančius?! Kas išgelbės tuos nelaiminguosius iš dvasios vergijos?!
73

    Ištikimiesiems šiandien reikia mokėti sunkią duoklę už parpuolusius savo brolius, šlovė jiems ištvėrusiems, nepalūžusiems! Šlovė nepasidavusiems! Jais, tik jais, tvirta, gyva šiandieną Lietuva, nors anų — susikūprinusiųjų, parsidavusiųjų atvesta ant bedugnės kranto. Mūsų priešo klasta neregėta. Mes su visa žmonija neišpasakytai apgaudinėjami. Žmogus žemėje dar niekada nebuvo toks beteisis, kokie esame mes, visi raudonosios imperijos gyventojai, propagandos vaizduojami laimingiausiais planetos žmonėmis. — Susimąstyk, Žmogau, kol dar nesi „išvaduotas"! . .

    Masinių kankinimų ir persekiojimų metas baigėsi. Pamatęs klastūnas, kad, kankindamas kūną, stiprina dvasią, atsitraukė. Represijas dabar taiko tik patiems stipriausiems,kurių neįveikia klasta. Liūdniausia, kad ir mes, žodiniai patriotai, nenorime pažinti juose Tautos gelbėtojų. Nejuntame, kaip padedame kryžiuojantiems Lietuvą juos niekinti, spjaudyti, tarsi erškėčiais vainikuojamą Išganytoją. Neregėtai sunkiom sąlygom jie aukojasi, o mes nenorime šito matyti. Praeities didvyriais didžiuojamės blaivūs ir girti, kaip antai Mantu, Vytautu, Basanavičium, visais kitais ir net Valančium, nors dauguma nuo Bažnyčios esame nusigręžę.

    Pavargome kalėjimuose, tremtyje ir vadinamoje laisvėje nuo besaikių skriaudų ir nepateisinamai praradome budrumą. Gal net dėkingi tapome už tai, kad neteisėtai mus kalinę, leido mums sugrįžti namuosna. Susikūprinę nebematome tikrosios Lietuvos padėties ir nirštame ant tų, kurie kviečia išsitiesti. Suaugome į kuprą ir išsitiesti tikrai labai skausminga. Nieko nebematome ir išgirsti nebenorime, kai poetas klausia Tėvynės:

    „Kaip tu, nelaiminga Juozapota,
    Kampininke namuose tapai? . ."
            (E. Mieželaitis, „Čia Lietuva", 1979, p. 146).

    Kampininkai mes visi dabar savuose namuose. Kodėl nematome, kad visko trūksta ant mūsų užgrobto stalo, tik niekada netrūksta svaigalų? Ir raginami esame vaišintis progom progelėm. Neįžiūrėdami čia mirtino pavojaus, įnikome svaigintis ir svaiginamės . . . svaiginamės be galo! Priešas džiūgauja — visus lūkesčius viršijanti sėkmė. Kaip lengva vykdyti planą, numatytą tik spec. organų!
74

    Gėdų gėda! Patys svaiginamės ir nebenorime girdėti, kad tampame girtuoklių, bedievių, paleistuvių, iškrypėlių, kriminalinių nusikaltėlių tauta, diena iš dienos vis gilyn brendanti į valpurgijų naktį. Per girtuoklystę pirmiausia praradome tikėjimą, ir mums, bedieviams, nebėra nieko švento: ištvirkimas, šeimų irimas, vaikai be jokios moralinės globos. Sparčiai ritamės į visišką nužmogėjimą. ,,Requiem" galėtume giedoti Lietuvai, jei ne džiaugsmingas „deja"!

    Ištikimieji ir grįžtą iš paklydimų milžinu kyla ir galingai šaukia — visas pasaulis aidi: Mes nežuvę — Lietuva mumyse gyva! . . Mes išplėšime iš priešo klastingų pinklių suklaidintuosius. Už Laisvę ir nekaltai žuvusieji mus įkvėpia, skatina, stiprina. Mums, kaip ir jiems, nebaisi bus mirtis už švenčiausias Tėvynės teises. Tautos dvasia masėse merdi. Ir kiekvienas, kas šitą suvokiame, turime atsišaukti į netylantį V. Kudirkos varpo gaudesį: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite . . ."

    Ir aš, Tavo motina, šaukiu su visais ir maldauju: atsipeikėk, sugrįžk, atsiversk, Sūnau! Nevalia Tau uždusti nužmogėjime! Vaduokis, gelbėkis, priešinkis, kovok, žūk, bet neleisk sunaikinti savo dvasios. Vaduokis iš to pragaro, į kurį, per mūsų, tėvų, neapdairumą esi įstumtas.

    Tu didelės savo garbingumu Tautos vaikas. Pažvelk į praeitį ir dabartį. Koks nuostabus sudvasintos aukos spindėjimas! Kasdieną kunigai aukoja nekaltai pralietąjį Tautos kraują, kartu su duonos ir vyno pavidalais, kad konsekravime sudievintas įsilietų į mūsų širdis, vesdamas aukos keliu už dabarties nuodėmes, už Tavo, už jaunimo išgelbėjimą.

    Dėl Tavęs, Sūnau, mano džiaugsme ir kančia, — ATEITIES TĖVYNĖS, — viskas dėl Tavęs. Tavo išgelbėjimui šviesos vaikai neša be galo sunkią, deginančią, besaikio pasiaukojimo reikalaujančią, pogrindžio spaudą, kad praregėtum ir suvoktum, jog mirtinas smūgis tautai užsimotas per Tave. Tave nužmogins. Vyresnieji išmirs. Liks išsigimėliai, luoši dvasia ir kūnu — betaučiai, beveidžiai, rusiškai kalbą dvasios pavargėliai, ten, kur nuo amžių vaikščiojo tauri, šviesi, garbinga Lietuvos šlovė, ten, kur gyveno Marijos žemės vaikai, kadaise to vardo verti.
    Bet taip negali būti!
    Kur visos studentijos heroizmas?!
75

    Ne veltui „Alma Mater" pirmajame numeryje su didžia širdgėla kalba, kad akademinis jaunimas niekada dar nėra buvęs toks indiferentiškas, kaip dabar. Studentija visais laikais buvo engiamųjų, pavergtųjų, skriaudžiamųjų pusėje, štai vaizdelis iš istorijos: „1831 m. birželio 19 d. A. Gelgaudo vadovaujami tūkstančiai sukilėlių mėgino paimti Vilnių. Tada čia, greta dabartinio į kalną kylančio kelio, įvyko sunkios, keletą valandų trukusios kautynės, kuriose žuvo apie 600 sukilėlių, jų tarpe ypač daug Vilniaus universiteto studentų." (G. Kudaba, J. Vaicekauskas, „Jei iš Vilniaus keliausi", 1979 m., p. 8).

    Nebuvo seniau nė vieno sąjūdžio už laisvę, tiesą, kad studentija nebūtų buvusi gyva sąjūdžių širdis, degantis žibintas. O dabar?! Liūdna! Be galo liūdna! . . Tavęs neimponuoja pogrindinė spauda. Sakai, žemo lygio? O ką Tu, gudročiau, padarei, kad tą lygį pakeltum? . . Tavo leidinys „ATEITIS" pirmajame numeryje prašo Tavo kritikos ir ne vien kritikos. Rašo, kad jei nerandi jos puslapiuose nuodugnaus savo problemų sprendimo, tai rašyk, kas Tave ir Tavo bendraamžius domina, prašo, kad rašytum apie viską; prašosi platinama, perrašinėjama, dauginama. Kiek darbo! . . Dienų ir naktų neužtenka tiems, kurie šį barą varo. Kaip trūksta pagalbininkų! Būkime budrūs, atsargūs, bet netūnokime neveiklume. O Tu ką? Dykinėji, veltui leidi tokias brangias minutes. Paskaityk „Lietuvos teatro raidos bruožus". 75-me puslapyje rašo, kad Rygos studentai, klojimų teatrų sąjūdžio dalyviai, įsipareigodavo vasaros atostogų metu „pagaminti" po vieną pjesę . . .

    Dėka ano šimtmečio tautinio atgimimo judėjimo mes dar esame lietuviai. Šį judėjimą nešė ant savo pečių inteligentai, studentai, moksleiviai ir aibės paprastų žmonių. Per slaptąją spaudą kėlė žmonių patriotinį susipratimą, ragino nepaklusti priešo klastingom užmačiom. Jų laimėjimas teisia šiandieną mus už neveiklumą. Neturime teisės trūnyti! Palikęs pakrikėlio gyveimą, pamatysi, kaip esi laukiamas ir reikalingas. Neveiklumas nepateisinamas. Karžygis kunigas kalbėjo pamoksle: „Jei galvoji, kad šiandien tautos išgelbėjimui užtenka tik melstis, — geriau negyvenk!" O ką kalbėti apie tuos, kurie net nesimeldžia ir nieko neveikia, apie bedievius? Ir „Alma Mater" kalba, kad šiandien neveiklumas didžiausias nusikaltimas. O gal ir Tau atrodo, kaip
76

daugumai, kad pastangos beviltiškos ir protinga gyventi tik su šia minute? . .

    Pažvelkime praeitin. V. Kudirkos pasišventimo pavyzdys nepakartojamas. Buvęs atskalūnas, pasidavęs lenkomanų dvasiai, per J. Basanavičiaus „Aušra" atsivertė. V. Kudirka dirbo savęs negailėdamas. Dirbo, nors matė, kad sau laisvės ryto nesulauks. Aukojosi, šventai tikėdamas laisvę ateisiant tautai. Mažai sesytei kalbėjo, jog ateis diena, kada ji nebijodama nešis lietuvišką maldaknygę su rūtų šakele bažnyčion ir maskolių Lietuvoje nebus.

    Daukšų, poškų, daukantų, valančių, basanavičių, kudirkų, maironių, Vaižgantų ir daugelio kitų pasiaukojimu ir neįveikiamu tikėjimu Lietuva įžengė į savo laisvės rytmetį, kurį didvyriškai apgynė savanoriai. Mes, Tavo tėvai, gimėme laisvės vasarą, kai širdys vieversiais giedojo apie savo žemę:

    „Yra šalis, kur upės teka
    Linksmai tarp girių ūžiančių
    Ir meiliai tarpu savęs šneka
    Prie giesmininkų vieversių".
(P. Vaičaitis)

    Nuostabi laisvės vasara! Jos šviesų paveikslą Tau neša pogrindžo spauda, kad Tu atsitokėtum — gelbėtumeisi ir kitus gelbėtum, kaip anuomet V. Kudirka. Jam kalba šiandien poetas: „Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, — tas kąsnis buvo tavo gyvenimas . . ." (E. Mieželaitis).

    Abuojume tūnoti nevalia! Reikia visom jėgom pasipriešinti šiam pragariškam smurtui, nukreiptam prieš žmogaus dvasią.

    Šiek tiek pažindamas rytų filosofiją, tu pradedi žiūrėti į pasaulį skeptiškai, vien tik savimi tesirūpindamas. „Pasaulis žiaurus ir neteisingas. Bet ar kapituliacija prieš blogį — heroizmas? Ne! Tai rezignacija. Silpnųjų protestas. Stipriųjų protestas — baironiško korsaro kerštas, šileriško Franco Moro šūvis" (E. Mieželaitis). Tavo šūvis šiandien — pakelt visus negandus, per mokslą, darbą pašvęsti kiekvieną savo dieną Tėvynės labui.

    Pasitraukti iš tarnybos, pasidaryti silpnapročiu — tai „silpnųjų protestas". Neišskleis jaunystė sparnų šiame kelyje. Pažiūrėk, kaip Ad. Mickevičius galiūno skrydin pakilo iš Kauno. Jis rašė:
77

    „O duok, jaunyste, man sparnus!
    Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
    Pakilsiu rojun į kraštus,
    Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
    Kur puošia jis žiedais naujovę,
    Tenai viltis jo palydovė!

    Laimingas kritęs kovose tasai,
    Kuris kitiems taps laiptu kelią tiesiant
    Į rūmus ateities, į garbę šviesią . . ."
        (Iš „Čia Lietuva", Ed. M.)

    Ir Tu tapk „laiptu kelią tiesiant į rūmus ateities, į garbę šviesią . . ."

    Lietuva šiandien fiziškai bejėgė prieš tironą. Tačiau, kai jos vaikai, Antgamtės palaikomi, eina į žūtbūtinę kovą už teisę būti žmonėmis, Dievo vaikais per neregėtus persekiojimus, patyčias, kalėjimus ir mirtį, ar ji tada ne Kalvarijos keliu einąs Išganytojas? . . Jei ne dangaus globa, ar pakeltų drąsuoliai visa tai? Meilė žmoguje — Dievo atspindys. Ji, Aukštybių globotinė, nenugalima. Lietuva Dievo Motinos žemė — Antgamtės duktė — kantriai neša savo viršžmogišką naštą. Ginasi pavergtoji Lietuva ne žudydama, bet pati eidama mirti per tuos, kurie lėta mirtimi naikinami kalėjimuose per nužudytuosius, per laisvanorį R. Kalantą ir kitus susideginusius. Lietuva tiki savo Prisikėlimu ir rodo visam pasauliui, jog nėra susitaikiusi su vergija, bet priešinasi ir priešinsis, kol atgaus laisvę.

    Lietuva mano — šiaurės pašvaiste —
    Ir gėlė sidabrinių rytų!
    Kas krauju tavo veidą nulaistė? . .
    Ko raudi prie kryžkelės tu?
                (B. Brazdžionis)

    Raudi, bet gyva! Gyva Dangaus Duona. Antgamte gyva. Nenumaldomu tiesos troškimu. Neišsenkančiu tikėjimu gyva! . . Tu, Veronikos Drobule, planetos gaublyje. Iš Tavo akių žvelgia Kančios keliu varomas Išganytojas. Ir eik juo Tėvyne, manyje — motinoje, eik juo persekiojamuose kuniguose, visuose Bažnyčios vaikuose, visuose už laisvę kankinamuose. Ir Tu, vaikeli su šv. Jono, meilės apaštalo, pasišventimu lydėk Tėvynę Kristuje į
78

Golgotą, kad išvystum prisikėlimą. Lydėk Tėvynę, mirties nebijodamas, — niekas Tavęs nuo jos neatplėš.

    Kai kalbėjome apie pareigas Tėvynei, aną dieną pasakei labai gerus žodžius. Sakei, kad beginkliai Indijos sūnūs, ypač tie, kurie nenorėjo krauju susitepti rankų, tūsktančiais guldavo ant geležinkelių bėgių, kad sutrukdytų anglams gabenti kariuomenę į krašto gilumą. Paneigdami mirtį — jie ją nugalėjo. Nugalėjo tautai nešamą priespaudos mirtį, ir atkėlė savo broliams vartus į laisvę.

    Tu pats matai: Indijos sūnūs nepasitraukė, kai reikėjo Tėvynę vaduoti. Jie rado labai gražų savo kelią.

    Ir mūsų jaunuoliai, besivadiną pacifistais jei nors kas dešimtas eitų R. Kalantos keliu, kokį galingą kovos šauklių būrį šiandieną turėtume! Jie visą tautą gaivintų, keltų, šauktų, įkvėptų! O kas iš jų dabar? Jie traukiasi tik į bevaisę vienatvę, į sunykimą.

    Neskaitant išimčių, apatiški vaikai auga pakrikusiose, iširusiose šeimose, kur jie visiški beglobiai. Našlaičiais vis kas nors rūpinasi. Pakrikėlių šeimos, išardę tai, „kas surišta danguje", kada „du tampa viena", — vaikus padaro daug nelaimingesniais. Jie nesupranta ir nenori suprasti tėvų pareigų šventumo. Nelaimingasis vaike, tu visa esybe jauti, kad tėvams esi negeistina našta. Tavyje auga įtūžis, stumdamas į nuodingą apatiją. Nori keršyti visam pasauliui, o čia tik tavo tėvų kaltė, kad pamynė švenčiausias tėvų pareigas gyventi jums, savo vaikams.

    Kodėl Tau šitaip kalbu? Tu gabus, mokytas ir turėtum būti protingas. Išsivaduok iš nuoskaudos, iš apatijos, kelkis ir kelk silpnesnius — grąžink juos gyvenimui. Nugalėkite savyje tą griaunantį įtūžį ir eikite atitaisyti, atstatyti, ką sugriovė tėvai.

    Dabar Lietuvoje kas ketvirta šeima skiriasi, kas septintas vaikas globojamas valstybės, o kur neglobojami? Kiek jūsų daug, vargdieniai vaikeliai, niekieno nemylimi! Graudžiom ašarom rauda dėl jūsų Tėvynė ir kviečia glaustis prie jos širdies, kuri plaka didvyrių ir visų gerųjų žmonių krūtinėse. Tėvynė jus priglaus, paguos ir parodys kelią į jūsų prisikėlimą. Eidami kovos, aukos keliu, pamatysite, kaip pamažu atleidžiate ir vargšams tėvams, kurie iškeitė jus į apgaulingų džiaugsmų su beširdžiais žmonėmis akimirkas.

    Nelaimingieji kančios vaikai, jus Tėvynei esate be galo brangūs. Tėvynė per pasiaukojusias motinas gins ir globos jus.
79

    Net į mirtį eis, kad išpirktų išdavystes, kvies kovai, kaip šv. Joana. Kiek šiandieną išdavysčių! . .

    „Rašau Tau himną aš, sūnus, namo sugrįžęs,
    nes išsilaisvinimą per Tave jaučiu artėjant.
    Niekam neišdavei nė vieno savo vaiko,
    nors Tu pati buvau išdavinėjama be saiko."
            (J. Avyžius, „Sodybų tuštėjimo metas")

    Tėvų išduotieji vaikai, tik jūs išties galite suprasti skausmą Tėvynės, kuri yra taip išdavinėjama, kaip niekada iki šiol. Stiprieji geriau sutinka mirti, negu būti išdavikais.
    Išgirsk, klaidinama ir smaugiama Tauta, poeto balsą:

    Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
    ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
    kad tamsiame vidurnakty nežuvę
    pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.

    Iš sutemų ir prieblandų išeikit,
    uždekit naują ugnį širdyse,
    vergams palikit vargo naktį klaikią! —
    Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.
    .........................................

    Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
    balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų —
    nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
    nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.

    Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
    kas dabarties nedrįso tautai nešt,
    kas posūnių žaizdas širdy atvertas
    išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.

    Šaukiu balsu tėvų dievų ramoves
    ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
    stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi!
    Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.

            (B. Brazdžionis)

    Tu įsiklausyk, sūnau — Nemuno žemės ateitie — į šauksmą šį piliakalnių ir pilkapių senų, į sukilėlių, savanorių, partizanų, dažniausia   nežinomų,   išniekintų   kapų   ir   į   Kalantos  kapo
80

priekaištingą šauksmą dėl mūsų neveiklumo ir eik keliais karžygių, žvelk mirčiai tiesiai į akis ir pamatysi, kaip bėgs ji nuo Tavęs, o didvyriai, visiems žinia, — nemirtingi, nenugalimi. Ir žuvę jie atgyja tūkstančių širdyse, ir veda pilnus nepalaužiamos narsos   savais keliais į šviesią, laisvą ateitį.

    Eik, vaike, gelbėt silpnesniųjų, mažesniųjų, negimusių. Jie tūkstančiais žudomi. Neleidžiama jiems išvysti saulės šviesos. Kas sutramdys motinų niekuo nepateisinamą, barbarišką, šventavagišką langvapėdystę, kai leidžia savyje nužudyti poetus, dailininkus, muzikus, mąstytojus, vyskupus, kunigus, mokytojus, karius, duonos augintojus, senatvėj karšintojus?! Kas išreikalaus, kad ši kruvinoji teisė būtų uždrausta?! Kas parodys valstybės vadovams jų tikrąjį veidą? Motinos suglumintos, medicina ateities budelis, nežmoniškų gyvenimo sąlygų dėka motinos negali būti prie savo vaikų — būtinai turi dirbti, kad pragyventų. Ką duoda toks gyvenimas?! Beprotnamiai nesutalpina žmonių, savižudybių skaičius nuolat auga, alkoholizmas, palaikomas valstybės, bujoja kaip maras.

    Į ką pavirtę mergaitės — būsimos motinos. Šiurpu žiūrėti į tas, kurios tąsosi gatvėmis, paskui pakrikėlius . . . Žiūri ir nesupranti — pamišėlės ar girtos? Nei viena, nei kita, — moderniškom nori būti. Apsvaigime nemato vargšės, kad yra šiandien ir nuostabių mergaičių ir jaunuolių, išaugusių gražiose šeimose.

    Kaip kenčia šiandien Lietuva, žiūrėdama į savo ateitį per šias vargšes mergaites.

    Kas sugrąžins šias mergaites į namus, kad ruoštųsi šventajai aukų ir vargo nebijančiai motinystei, tik per kurią gali atsinaujinti Tėvynės ir žemės veidas?!

    Matai, kiek daug iš Tavęs Tėvynė laukia, kiek daug reikalauja. Pakilk ir, gyvybės negailėdamas, atiduok visą save, nes „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

    Pakilk ir eik, vaikeli mano! Laiminu Tave! Ir dvasia lydėsiu visais kovos, kančios ir pergalės keliais, nors ir numirti mums už tai reikėtų. Mus laimins ir Dangiškoji Motina, kaip laimina visus einančius aukos keliu. Marijos Žemė bus laisva!
Tavo Motina
1979 m. rugsėjo 1 d.
81

LIETUVIAI IR LENKAI

(Priedas. Str. žr. „Aušra" Nr. 18)

    Sunkus penkių šimtų metų lenkiškos invazijos Lietuvoje palikimas — sulenkinti Kauno, Kėdainių, Jonavos apylinkių ir Vilniaus krašto gyventojai. Dėl pirmųjų trijų — bėdos nėra: lenkų kalbą vartoja tik senimas, o dauguma jaunimo, suprasdama savo neabejotinai lietuvišką kilmę, beveik išvien pereina prie lietuvių kalbos.

    Blogesnė padėtis su Vilniaus kraštu. Dar prieš Pirmą pasaulinį karą daugelis to krašto gyventojų, paklausti apie jų tautybę, sudvejoję atsakydavo — esą „tuteišai" (čionykščiai, vietiniai), dažnai tuo sukeldami lietuviams gardaus juoko. Vadinasi, jie dar abejojo dėl savo tautybės ir galėjo pasukti į tą ar į kitą pusę. Bet 1920-1939 metų lenkų okupacija, stipri, atvirai šovinistinė ir arši antilietuviška propaganda padarė savo — buvę „tuteišai" virto lenkais.

    Čia padėjo ir tarybininkų „mielaširdingumas" lenkų atžvilgiu. Pokario metais Ukrainoje ir Baltarusijoje lenkų gyveno daugiau, negu Lietuvoje, bet jie ten neturėjo nė vienos mokyklos, nė vieno periodinio leidinio. Tuo tarpu Lietuvoje buvo pradėtas leisti vienintelis Tarybų Sąjungoje dienraštis lenkų kalba „Czervvony sztandar" (beje, labai nuostolingas respublikai) taip pat atidaryta apie 300 lenkiškų mokyklų. Tokiu kilniu mostu kaimyninės tautos atžvilgiu reikėtų tik džiaugtis, jeigu jis nepasitarnautų Lietuvos okupantams rusams.

    Lenkiškos mokyklos buvo steigiamos net tose apylinkėse, kur nuo seno mokyklos buvo lietuviškos, nors vietiniai gyventojai ir naudojo lenkų kalbą. Tik pasipylus gyventojų skundams, kai kur į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba.

    Galbūt nedaug kas žino, kad pokario metais Vilniaus rajono, taip pat ir kitų sulenkėjusių rajonų kaimo vietovėse ir miesteliuose nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos. Tik 1957 m. mūsų literatūros klasikui A. Vienuoliui-Žukauskui prieš pat savo mirtį LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pasakius savo istorinę kalbą dėl lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, čia jos buvo pradėta steigti ir šiuo metu nesiskundžia mokinių trūkumu.
82

    Prie lenkinimo labai daug prisidėjo kai kurie fanatiški lenkomanai, susisukę sau lizdą Lietuvos KP CK.

    Kodėl vienose respublikose lenkų kalba ujama ir slopinama, o Lietuvoje — puoselėjama ir skatinama? Atsakymas labai paprastas — kelias nuo lenkų kalbos iki rusų daug trumpesnis, negu nuo lietuvių iki rusų. Tad lenkų kalbos pagalba prorusiška Tarybų valdžia bando įgyvendinti tai, kas nepasisekė caro valdžiai — surusinti Lietuva ir Rusijai išeiti į Baltijos pajūrį.

    Reikia pripažinti, kad tai duoda rezultatų. Nedidelė dalis sulenkėjusio jaunimo pasuka į lietuvių pusę, bet didesnė dalis, besimaišydama tarp gausiai tame krašte gyvenančių rusų ir baltarusių — sparčiai rusėja. Tą procesą ypač pagreitina mišrios vedybos — Vilniaus krašto lenkui susituokus su ruse ar baltaruse, beveik visais atvejais šeima tampa rusiška.

    Šie krašto lenkai, baltarusių atskirti nuo didžiosios Lenkijos su ja ryšį palaiko tik klausydamiesi Varšuvos radijo laidų, taip pat per lenkišką televiziją. Bet to nepakanka, kad čia būtų išlaikytas lenkiškumas, tad galima neabejoti, kad netrukus, jei neįvyks jokių permainų, šiam kraštui gresia visai realus pavojus surusėti. O tai blaiviai galvojantiesm lietuviams negali nekelti nerimo ir pasipiktinimo, nes Rytų agresorius nepasitenkins tik Vilniaus kraštu . . .

    Nenoriu sulenkėjusių Vilniaus krašto gyventojų primygtinai agituoti:: meskit lenkų kalbą, meskit rusų kalbą, tapkite lietuviais. Menka ir nauda tautai iš tokių jos narių, kurie lengvai keičia savo tautybę ir kalbą. Noriu pasiūlyti, ypač tiems „lenkams", kurių pavardės Tarvid, Janui, Mažul, Gedroic (ir ne tik jiems) pagalvoti. Labai rimtai pagalvoti ir paklausti savo širdies, kuriuo keliu pasukti . . .
A. Žuvintas
*     *     *

83

Polemika
LIETUVIŲ ir LENKŲ SANTYKIŲ
KLAUSIMU

    „Aušros" 18 nr. išspausdintas A. Žuvinto straipsnis „Lietuviai ir lenkai". Patieksime kelias jo citatas.

    „Baigėsi nacionaliniai nesutarimai, ir lietuviai staiga atrado, kad jų tiek keikti ir neapkęsti lenkai yra puikūs draugiški žmonės, malonūs kaimynai" (45 p.). Ir kaip pavyzdį autorius mini epizodą iš Balio Sruogos „Dievų miško" (Štuthofe), kada lenkai kiek galėdami padėjo lietuviams, juos gelbėjo.

    ,,. . . jei kalbėsime apie užsienio santykius su Lietuva, tai iš visų pasaulio tautų lenkai glaudžiausiai bendrauja su mumis, labiausiai domisi mūsų gyvenimo aktualijomis, ypač kultūrinėmis" (46 p.). „Dabar mūsų miestų spaudos kioskuose nemaža leidinių užsienio kalba. Didžiausią šių leidinių dalį sudaro Lenkijos periodinė spauda . . . Užsienio knygų knygynuose didžiausi skyriai taip pat skirti lenkiškai" (ten pat).

    Straipsnio pabaigoje: „Mes turime draugauti, turime bendrauti su lenkais . . . Bet Liublino unija turi būti palaidota visiems laikams!" (Ji ne turi, bet jau yra palaidota. Bet gali atsirasti naujos unijos, prievarta primestos, panašiai kaip buvo Liubline. — Mano pastaba).

    Ir išvada: „Kokios pozicijos dabar ir ateity laikytis lenkų atžvilgiu? Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?" A. Žuvintas pasisako už antrąją alternatyvą.

    Vadinasi, dar prieš 41 metus lenkai buvo mums nedraugiški ir priešiški, ujo kaip sugebėjo lietuvius Vilniaus krašte. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis lietuviams atiminėjo lietuviškas pamaldas, lietuvius kunigus grūdo į gudiškas parapijas. Taigi, iki 1939 metų lenkai buvo imperialistiškai, grobuoniškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu, o po II pasaulinio karo staiga pasikeitė . . .

    Tačiau taip nėra. Tautos charakteris staiga nesikeičia. Neturime jokio pagrindo tikėti, kad pasikeitė charakteris lenkų tautos, tos tautos, kuri daugiau kaip 500 metų, pradedant nuo Jogailos laikų,  t.y.  nuo to laiko, kai mes su jais pradėjome
84

„draugauti ir bendrauti" (tariant A. Žuvinto žodžiais), vedė Lietuvos atžvilgiu agresingą ir imperialistinę politiką, kuri siekė lietuvių tautą išbraukti iš gyvųjų tarpo, panaudodama tam tikslui visas priemones — politines-diplomatines, karines (Vilniaus užgrobimas) ir „apaštalines". Apie lenkų apaštalavimą Lietuvoje užtenka pasiskaityti kun. K. Prapuolenio knygą to paties pavadinimo. Lenkams katalikybė tarnavo jų šovinistiniams apetitams patenkinti. Būdingas yra minėto Jalbžykovskio pasisakymas: „Esu gimęs lenku, o tik paskui tapau kataliku."

    Nereikia leistis tolyn į istoriją, kad pamatytume lenkų „draugiškumą", „palankumą" mums, jų gerus norus lietuvių tautos atžvilgiu. Užtenka matyti tai, kas dedasi dabar, mūsų akyse.

    . . . Vienintelė vieta Baltarusijoje, kur nuo seno buvo lietuviškos pamaldos, buvo Gervėčiai. Lietuviškos pamaldos čia buvo iki 1978 m., kada mirė klebonas Chodyka (jis save laikė lenku, bet lietuvių neskriaudė. Padėka ir pagarba jam už tai). Jam mirus, parapijiečiai surinko 2000 parašų ir prašė kunigo iš Lietuvos. Buvo siūlomi keli kandidatai iš Lietuvos, bet visi buvo atmesti. Gervėčiams buvo paskirtas kunigas lenkas, baigęs „pogrindžio" seminariją, įšventintas kunigu Lenkijoje ir nė žodžio nemokąs lietuviškai. Kunigas gi, nors valdžios (ar saugumo) tvirtinamas, bet yra skiriamas vietinės bažnytinės vyresnybės, kuri Baltarusijoje yra lenkiška. Dabar Baltarusijoje niekur lietuviškų pamaldų nėra, gudiškos yra, berods, tik Vyšniave, o visur — tik lenkiškos pamaldos.

    Iki 1978 m. Rodūnėje nuo pat II pasaulinio karo pabaigos klebonu buvo kun. Šteinas, gerai mokąs lietuviškai, bet lietuviškų pamaldų nelaikė, o lietuvių parapijiečių prašomas laikyti jiems pamaldas sava kalba, atsakydavo: „Laikysiu tada, kai Rodūnė bus priskirta prie Lietuvos. Kitiems vėl sakydavo: „Čia visi moka lenkiškai, tad nėra reikalo laikyti lietuviškas pamaldas". (Tai netiesa, jaunoji karta lenkiškai nemoka, nes Baltarusijoje lenkiškų mokyklų nėra). Mirus 1978 m. kun. Šteinui, į Rodūnę atsikėlė kunigas, nemokąs lietuviškai.

    Dabar Baltarusijoje išduodami nauji pasai. Ta proga dažnam tenykščiam lietuviui pase įrašoma tautybė „lenkas". Pvz., Varenavo rajono, Ramaškonių kaimo Zosei ir Bronei Vaišnytėms
85

pase įrašė „lenkės", nors jos susipratę lietuvės, skaito lietuvišką spaudą. O Stilgūnų kaimo buvęs mokytojas E. Lileika ir jo žmona tik po didelių pastangų atkovojo pase „lietuvių" tautybę.

    O kas dedasi Lietuvoje? Eišiškėse po II pasaulinio karo visą laiką buvo lietuviškos pamaldos, bet prieš pusantrų metų jos buvo panaikintos, paskyrus klebonu jauną kunigą, baigusį neseniai Kauno kunigų seminariją.. Reikalas pasidarė ypač jautrus dėl to, kad į pamaldas Eišiškėse suvažiuodavo lietuviai iš Pelesos apylinkių, kur bažnyčia 1950 m. buvo uždaryta. Kai pelesiškiai kreipiasi dėl lietuviškų pamaldų į Eišiškių kleboną, jis atsako, jog tai valdytojo kun. A. Gutausko reikalas, o kai jie nuvyko pas valdytoją, tas atsakė, jot tai reikalas klebono. Ar nesikartoja istorija, kada lietuvių bajorija, dvarininkai ir kunigai padėjo lenkinti lietuvių liaudį?

    Išrinkus popiežium Joną Povilą II, sujudo sukruto Kauno lenkai reikalauti pamaldų sava kalba. Nepraėjo pusmetis, ir jie jas gavo Karmelitų bažnyčioje. Lietuvių visuomenėje sklido įvairios kalbos, esą kaip kompensaciją už lenkiškas pamaldas Kaune, lietuviai gaus lietuviškas pamaldas Baltarusijoje, kad Seinų katedroje būsią įvestos lietuviškos pamaldos.

    O su Seinais yra taip: apie pusė Seinų parapijos yra lietuviška, o Seinų katedroje lietuviškų pamaldų nėra. Protesto ženklan lietuviai šventadieniais susirenka į katedrą ir gieda lietuviškai. Katedros klebonas kun. Rogovskis buvo kreipęsis net į vietos miliciją, kad išvarytų iš bažnyčios „triukšmadarius". Bet milicija atsakė, kad tai ne jos komptetencijoje. Ši istorija (lietuviški giedojimai katedroje) tęsiasi daugiau kaip 10 metų. Kaune lenkai gavo pamaldas sava kalba, o Seinų katedroje lietuviškų pamaldų kaip nebuvo, taip ir nėra. į kokią padėtį mūsų dvasinė vyresnybė pastatė Seinų-Suvalkų krašto lietuvius, be niekur nieko leisdama lenkiškas pamaldas Kaune, sunku apie tai ramiai pagalvoti — jų ne tik neparėmė kovoje už savo švenčiausias teises, bet iš jų dar pasityčiota.

    Seinų-Suvalkų krašto lietuviai, tiesa, turi lietuviškas mokyklas. Bet ar tūlas lietuvis, tuo besidžiaugdamas, žino, jog apie 1950 m., kai Lenkijoje buvo leistos lietuviškos mokyklos, buvo padaryti mainai mūsų nenaudai. 1950 m. ir vėliau Vilniaus krašte buvo įsteigta tiek lenkiškų mokyklų, kiek jų nebuvo Pilsudskio laikais — 1920-1939 m. Ar ne pasityčiojimas yra iš lietuvio jausmų, kad
86

lietuvių vaikams Vilniaus krašte yra „sudaromos sąlygos" lankyti lenkišką mokyklą. Taip yra Kalesnykuose (Šalčininkų r.). Ten dabar yra reprezentacinė lenkiška vidurinė mokykla, nors Pilsudskio laikais ten buvo lietuviška mokykla . . .

    Jeigu jau lenkai pasidarė tokie mūsų draugai, tai kodėl lenkų dvasininkija daugiau kaip dešimt metų tylėjo ir neinformavo nei Vatikano, nei platesnio pasaulio apie tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje baigiama užsmaugti. Juk tada iš Lietuvos nebuvo beveik jokios galimybės perduoti žinias į užsienį, o lenkai tokių galimybių apsčiai turėjo ir Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje žinojo arba lengvai galėjo sužinoti. Tuo skundėsi amžinos atminties kun. K. Garuckas.

    Žinoma, visa, kas čia aukščiau aprašyta, vyksta ne be žinios ir talkos „vyresniojo brolio", kuris panaudoja lenkiškąjį elementą lietuvių tautos genocidui.

    Aišku, kodėl lenkai buvo tokie broliški ir mieli lietuviams Štuthofe. Mirties akivaizdoje žmogus pasikeičia. Be to, lietuviai tragiškame Lenkijai momente 1939 m., kai Lenkija pralaimėjo karą, ne tik lenkams nekeršijo, nėjo vokiečių siūlomi atsiimti Vilniaus, bet juos, bėgančius nuo vokiško siaubo, priėmė Lietuvoje kaip svečius. Už tą mūsų gerumą vokiečiai nuo mūsų nusigręžė ir sudarė su Maskva sutartį, kuria Lietuva buvo atiduota Maskvos globai (Molotovo-Ribentropo paktas 1939 m.). Aišku, kad po tokių įvykių lenkai, atsidūrę Štuthofe, mirties stovykloje, pasidarė lietuviams „mieli" draugai.

    Turime mes draugų ir tikrų bičiulių lenkų tarpe, bet tai tik išimtys. Visumoje lenkų politika Lietuvos atžvilgiu buvo grobuoniška, ji tokia ir lieka. Tiesa, lenkai mumis domisi, daug apie mus rašo, mūsų knygynus ir kioskus užverčia savo spauda, įtaisė Suvalkuose televizijos stotį (propagandai į Lietuvą?), bet tik tam, kad mums nusikračius vieno globėjo, jie — lenkai — mums uždėtų savo globą, dar bjauresnę. (Seinų-Suvalkų krašto lietuviai sako, kad būti po lenkų „globa" dešimt kartų blogiau negu po rusiška, tiesa, Lenkijos lietuviai turi daugiau laisvių, negu mes čia Lietuvoje, bet taip yra dėl to, kad Lenkija yra „pusiau laisva" valstybė, todėl ir lietuviams ten daugiau laisvių tenka.)

    A. Žuvintas straipsnio pabaigoje rašo: „Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?" Neapykantos sėti nereikia, nes neapykanta nieko pozity-
87

vaus nesukuria. Pasitikėti mes galime atskirais asmenimis lenkais, gerai juos ištyrę, o bendrai lenkais pasitikėti neturime pagrindo.

    Aplamai lietuvių ir lenkų santykių klausimas dabartinėmis sąlygomis mūsų pogrindžio spaudoje nesvarstytinas, nes toks svarstymas nieko gero neduos — lenkų tautos charakterio mes nepakeisime. Geriau užsiimti naudingesnių darbu. Keista, kad „Aušra" imasi tokių temų, kaip ši, arba „Žvilgsnis į ateities Lietuvą" (14 nr.) ir pan., o nerado vietos savo puslapiuose aktualiems, gyvybiniams lietuvių tautos klausimams. Toks klausimas pvz. yra lietuvių tautos etnografinėje Lietuvoje sunykimas dėl mažo gimimų skaičiaus. Šis klausimas yra kartu ir moralės klausimas, nes pvz., labai išplitę abortai yra viena iš priemonių išvengti vaikų. Ar „Aušrai" svarbu tik kokybė, o kiekybė — ne? Jei neįvyks lūžis gerojon pusėn, lietuvių skaičius dabartinėje Lietuvoje ne tik nedidės, bet mažės ir galų gale sumažės iki tokio skaičiaus, kuris, palyginti su „vyresniojo brolio" gausumu, nevaidins jokio vaidmens, ir tauta praktiškai bus palaidota. Taigi ne vien alkoholizmas grasina lietuvių tautai.
V. Plankūnas

*     *     *

Kaujamės šešėlyje

    Ties Termopilais nedidelis graikų būrys pastojo kelią milžiniškai persų kariuomenei. Norėdamas įbauginti graikus savo kariuomenės gausumu vienas persų pasiuntinys tarė: „Mūsų strėlės ir ietys užtemdys jums saulę". — „Nieko nepadarysi — kausimės šešėlyje" — atsakė jam graikas karys.

    Šiandien daug kam, ypač teisės, laisvės ir religijos gynėjams tenka kautis šešėlyje.

*     *     *


88

NUTAUTĖJAME PER „MIŠRIAS" ŠEIMAS

    Įvairiuose tarptautiniuose pranešimuose, simpoziumuose, SNO konferencijose visu balsu tvirtinama: žmogus nutautėją, jei šeimoje vartojamos dvi kalbos. Tų konferencijų dalyviai iš TSRS tokiai minčiai pritaria, tačiau vos tik imama kalbėti apie TSRS, jie staigiai pasisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, — pas mus, girdi nutautėjimo problema neegzistuoja, visos tarybinės tautos vysto savo savita kultūrą ir kuria tarybinę naciją.

    Tačiau dabartinio Lietuvos gyvenimo faktai liudija ką kitą. Mokyklose gausu mokinių, kurie galima sakyti, nežino savo tautybės, o jei žino, tai iš pavardės ar vardo tikrai suabejoji jo skelbiama tautybe. Tokius jaunus žmones, gimusius vadinamose mišriose šeimose, sunnku priskirti ar prie lietuvių, ar prie rusų. Mums, mokytojams, tas ypač akivaizdu. Tarp gimusiųjų po 1960-tųjų metų labai gausu tokių „dvitaučių" pavardžių, kaip pavyzdžiui, Zinaida Markevičiūtė, Algis Poliakovas, Tamara Markevičius, Birutė Ivanovaitė, Janina Ivanovą ir 1.1, ir pan. O kur dar kitos „užslėptos" pavardės, iš kurių neatpažinsi, kad, pvz., motina yra nelietuvė. Savaime aišku, kad tokiose šeimose lietuvių kalbos vartojimas yra labai abejotinas, o jeigu lietuvių kalba jose ir panaudojama, tai su didžiausiais iškraipymais ir klaidomis, prigrūsta rusizmų. Todėl nenuostabu, kad didesniuose miestuose susidaręs netgi tam tikras gatvės žargonas, kurio didžiąją dalį žodyno sudaro svetimybės.

    Caro priespauda, trukusi 120 metų, nesugebėjo sudaryti aprašyto „dvitaučių" pavardžių tarp sluosknio. Tos priespaudos metodai buvo ne tokio įmantrūs, kaip dabartiniai. Anksčiau nutautėjimas sklido daugiausia per aristokratiją, t.y., per tautos mažumą. Gi tarybiniais laikais, kada „tautos vysto savo kultūrą", jau vien per 35 metus susidarė naujoji surusintų lietuvių nacija. Taip yra todėl, kad šiais laikais nutautinimas vykdomas per pačią liaudį, per tautos kamieną. Mūsų vaikai, išaugę lietuviškame kaime, išėję lietuviškas mokyklas, patarnavę 2-3 metus rusiškoje kariuomenėje, susiranda ruses, veda jas ir, pasilikę „plačiojoje tėvynėje", augina savo vaikus, nei žodelio nemokindami savo ir savo tėvų kalbos. Tai jau yra tautos tragedija, ypač tokios mažos tautos, kaip lietuvių tauta. Kiti arba kitos gi, net ir gyvendami
89

Lietuvoje, praranda pagarbos savo tautai jausmą ir patys nutautina savo vaikus. Todėl okupantai taip ir skatina kurti „mišrias" šeimas.

    Pasitaiko, kad tokioje „mišrioje" šeimoje rusiškai auklėtas vaikas vėliau pats apsisprendžia būti lietuviu. Teko kalbėtis su viena studente, kurios tėvas lietuvis, o motina rusė. Anksčiau ši mergaitė tėvų buvo „apspręsta" ruse, ir todėl mokėsi rusų mokykloje. Tokių vaikų iš „mišrių" šeimų toje mokykloje buvo gana daug (maždaug tiek, kiek „grynų" rusų). Mano pažįstamą studentę labai paveikė mokytojų rusiškas nacionalizmas, kurį jie diegdavo savo mokiniams — „rusams". Mokytojai primygtinai mokė vaikus, kad jie kalbėtų tik rusiškai, nes čia Tarybų Sąjunga, o ne Lietuva. „Jūs turite vaikščioti išdidžiai, iškėlę galvas šiame krašte, čia — mūsų kraštas", — sakydavo mokytojai. Tos nacionalistinės pamokos labai paveikė būsimą studentę, ir ji, baigiant mokyklą, tapo susipratusia lietuve. Dabar ji studijuoja lietuvių kalbą.
R. Žemuogė

*     *     *


S. Botagėlis
Nūdienės dainelės

Tralia lialia lialia

    Aš jums padainuosiu nūdienę dainelę.
    Tralia lialia lialia, tralia lialia lialia.
    Šioj daly planetos visi savo vietoj —
    Viršūnėn įkopia ir analfabetai.
    Kur riebesnį kąsnį apžiojęs partietis,
    O tas nepartietis gali pakentėti.

    Kaip mums ir pritinka, gryniems demokratams,
    Gaunam nubalsuoti vieną kandidatą.
    Visoje Europoj esam paskutinis
    Viduramžių dvasios išlikęs draustinis.
90

    Iš prekybos žydais gaunam kapitalą,
    Ir sykiu nuo žydų šalis apsivalo.

    Tie mūsų teisėjai gan aukštos moralės —
    Jei šalis papirko, tai kita negali . . .

    Prie gydymo veltui mes lengvai prieinam,
    Tik dažnai sumokam spekuliantų kainom.
    Bet jei kas nuo kurso partijos nuklydo,
    Tą jau visai veltui beprotnamis gydo.

    Prekyboje žmonės greitai išponėja.
    O gal parduotuvės tik dėl pardavėjų?
    Užtai spekuliantai takto prisilaiko —
    Duoda dalį valdžiai . . . Valdžia juos palaiko.

    „Raudonasis spalis" gamina daug broko,
    Bet geri pirkėjai ir už jj sumoka.

    Masinis švietimas pas mus pirmaeilis.
    Dėka jo gausėja obskurantų eilės.
    Turime mokyklų visur ir visokių.
    Dauguma jas baigia mažai ką išmokę.
    Atrodo, ministrai galvoj tik ir turi
    Ko greičiau privesti švietimą prie nulio.

    Kad masės negertų, nutarimus žeria —
    Jų niekas nepaiso. Kaip gėrė, taip geria.
    Paaugliai įkaitę sėdi karčiamoje,
    O mamos sukaitę asfaltą nešioja.

    Kaimo klubų salės stovi nevalytos,
    Durys užrakintos, langai išdaužyti.
    Kultūros veikėjos duoda jausmams valią.
    Tralia lialia lialia, tralia lialia lialia.
1972 m.
91

Poema apie šventuosius

    Buvo vienas iberžmogus —
    demagogas demagogų.
    Aukso amžių jis žadėjo,
    žmonėms žemėj tikrą rojų.
    Bet kai leteną uždėjo,
    pažadų atsižegnojo
    ir sukūrė savęs vertą
    rojų durtuvais aptvertą.
    Jį ir jo pridirbtą smarvę
    mes labiausiai turim garbint.
    Net pakvaišus šalis šventė
    šimto metų jubiliejų
    ir pasiekė per tą šventę,stabmeldystės apogėjų -
    nuo šamaniško jo kulto
    žmonių ausys net apkurto.

    O po jo tvarkyt atėjo
    šventas tėveliukas Juozas. —
    Pirmojo darbų tęsėjas
    ir teroro virtuozas.
    Pirmas pagrindus sukūrė,
    o šis antra tiek pridūrė
    prie to pirmo ir išvystė
    Belzebubo karalystę.
    Šaly įvedė vergiją.
    Vergams primetė opiniją.
    O kad ponų nėr ko gaili,
    tai ir šiesiems lupo kailį.
    Tik sukčiausi pakalikai
    po jo čistkų sveiki liko.
    Juozas mėgo daug dalykų —
    kalbų mokslus, tvarkyt orą,
    bet labiausiai jam patiko
    klasta, smurtas ir teroras.
    Už terorą ir kolchozus
    šiandien turim garbint Juozą.

    Ak, šventųjų, velniai žino,
    kiek mums Kremlius prigamino.
    Prietaringi tie žmogeliai
    be stabų gyvent negali.

    Lenininis pamaldumas
    puošia sueigas piliečių,
    kai garbės prezidiuman
    politbiuro dvasias kviečia.
    Garkso šmėklos tartum gyvos,
    bet jas regi tik aktyvas.

    Gimnazistės ir kursantės šlovin
    Zosę Komed'jantę.
    O įtartinų mergaičių
    užtarėja Melnikaitė.

    Kur gamybos planai griūva,
    ten Stachanovas pribūva.
    Šiam gamybos korifėjui
    blaivios nuovokos nestinga —
    vienoj rankoj pyragėlis,
    kitoj rankoj jaučio rimbas.

    Žinom sodininką seną —
    tai Mičiūriną Ivaną.
    Tarp nedaug gerų dalykų
    prigamino jis daug šlamšto.
    Tų gerųjų veik neliko,
    užtai šlamštą visur kamšo.

    Kad apsaugotų nuo bado
    teko garbinti Zagladą.
    Kai iškilo bado šmėkla,
    Kremlius griebės fakus-makus.
    Liepė garbinti šią vėplą,
    kuo pridarė visiems juoko.
    Gavę kviečių iš Kanados,
    tuoj užmiršome Zagladą.

    Žemdribystę kam kelt tenka,
    tas prisimena Lisenką.
    Mena jį kaip šventę vyrą
    biologijos globėją.
    Kai jį bosai karštai gyrė,
    biologai ... tik drebėjo.

    Medicinoje aukščiausia —
    Timašuk pana švenčiausia.
    Pastebėjus žydų klastą,
    ji įspėjo visagalį,
    kad šis saugotus jų spąstų.
    Taip išgelbėjo jį šalį . . .
    Jai už tai šalis dėkojo.
    Psalmes reimeros giedojo.
    Žydus cypėn pasodino.
    ,,Tak i nado sukinsynom".
    Ačiū rietenoms prie lovio
    vos-vos išsikerėplojo.

    O mes reimeroms šį sykį
    blogo žodžio nesakykim.
    Nes juk burna nebūk durna
    mokėk loti —     būsi soti.
    Mūsų autoriai galvoti.
    Šitą dėsnį vis sau murma
    ir šio dėsnio prisilaiko —
    rašo, kuria pagal laiką.
    Tokie raštai labai šlykštūs,
    užtat šefai jiems nešykštūs.
94

        Komjaunimo giesmė

    Tėvų garbingų ar skrebo vaikas,
    Bus jis protingas ar bus jis paikas,
    Tikras mokslinčius ar silpnaprotis,
    Pratęs kiekvieną klasę kartoti,
    Lietuvis, latvis, estas gruzinas,
    Doras jaunuolis ar chunveibinas —
    Kai tik jaunuolis, tai komjaunuolis.

    Tikintis Dievą ir ateistas,
    Bukas marksistas ir nemarksistas,
    Vodkos gėrėjas ir abstinentas,
    Karštas mergišius ir impotentas,
    Bus jis barzdočius ir ilgaplaukis,
    Kaip ir beūsis bei plikis, laukis —
    Kai tik jaunuolis, tai komjaunuolis.

        Baladė apie karalių

    O karalius vis dar nuogas.
    Visa šalis mato.
    Prisikvaršinęs doktrinų,
    Žemėj rojų stato.

    Agituoja, mitinguoja.
    Stengias kaip supranta.
    Rengia, puošia savo liaudį
    Utėlėtom skrandom.

    — Ei karaliau, žmonės niurna!
    Liaudis nori ėsti.
    Ei karaliau, mesk tą rojų!
    Gana juokus krėsti. —

    Bet karalius — donkichotas.
    Jis kitaip negali.
    Nusmukdytą krašto ūkį . . .
    Vėliavomis kelia.
1973 m.
95

        Musų kandidatas

    Draugai kolūkiečiai,
    į rinkimus kviečiam!
    Siūlom kandidatą
    draugą Čebatą
    į deputatus.
    Draugas Čebatas —
    tai geriausias batas
    už visus batus.

    Draugas Čebatas
    tai kerzas batas!
    Aulas juodžiausias.
    Galva tamsiausia.
    Padas iš gumos.
    Vario vinučių
    blizga galvutės . . .
    Koks jo greitumas!

    Toks ir kolūky geras bus.
    Eidamas per Kremlių nesuklups.
    Reikės — Ameriką pavys!
    Aplenks!
    Gėdos nepadarys!

    Jis nieko nežinos.
    Jis nieko nekalbės.
    Per posėdžius sėdės
    Ir tylės.
    Partija su juo bėdos neturės.
96

        Ei tu, Dominykai

    Ei tu, Dominykai,
    Tu nežinai nieko,
    Išsirinkęs sau gyventi
    Netikusią vietą.

    Kuboj Fidel Kastro,
    Čilėj Pinočetas,
    O tam vargšui Dominykui
    Nėr kur pasidėti.

    Pas vieną botagas,
    Pas kitą bizūnas . . .
    Dominyko nabagėlio
    Dreba visas kūnas.

    Vienur gauna lupti,
    Kitur gauna perti.
    Dominyką nabagėlį
    Abu gal' pakarti.


        Visi kolūkyje be kvapo

    Visi kolūkyje be kvapo
    darbuojas, kruta, pluša, mina —
    pirmininkas statos rūmus,
    sekretorius glosto limuziną.

    Kad ir šaunusis komjaunimas —
    tos jaunosios kolūkio rankos —
    nors dieną ir skaniai pamiega,
    bet naktimis kultūrkę lanko.

    Net ir pionieriai ūkį palaiko —
    šiemet privarvino iš nosies
    dešimt procentų daugiau,
    nei pernai per tą patį laiką.

    Tiktai be darbo slampinėja
    ūkio pensininkai — seneliai.
    O gal šitaip jie laukia iš dangaus
    manos su keptais karveliais?

    — Teks eiti, dėdulės, prie burokų.
    Kolūkiui darbininkų stinga.
    Nepiktnaudžiaukite mums senatve
    aprūpinta ir laiminga!

        Apie kolūkius

    Didis ar mažas kas tik ką gali
    „Tiesos" kolūky tempia į šalį.
    Akis primerkus žiūri Teisybė,
    Kaip švariai dingsta ūkio gėrybės.

*     *     *


    „Vilties" kolūkiečiai viltimi gyveno.
    Vylėsi, tikėjo. Su viltim paseno.
    Ne viskas klojas pagal mūsų norus.
    „Vilties" kolūky spes est mater stultorum.

*     *     *

    „Rytų aušros" kolūkis,
    kaip dera jam, nusmukęs.
    Vsiakij tuman podnimajetsia
    yz Vostoka.
    Kaip iš rytų aušriečiams groja,
    taip šie šoka.

*     *     *

    „Ateities" kolūky
    ateitis viena —
    nenusiaut guminių
    per dienų dienas.

*     *     *

    „Jaunosios gvardijos" kolūkio
    jaunimas tik mauna iš ūkio.
    Paliko tik gvardija senių,
    kurie vos-ne-vos beviksena.
 

*     *     *

    „Raudonojo artojo" vyrai
    padirba, parūko . . .
    O dėl skaistesnio raudonumo
    patraukia „vaisiuko".
 

*     *     *


        „Kelio į komunizmą" kolūkyje

    Ganyklose barborytės galvas kelia
    ir javų laukuose usnys tiltais želia.
    Vai sunkus,- sunkus į komunizmą kelias,
    kai usnynai želia.

    Palei fermas purvą braidom iki kelių
    Nuo guminių batų jau sąnarius gelia.
    Vai sunkus, sunkus į komunizmą kelias,
    kai sąnarius gelia.

    Ūkio valdžios galvos ataskaitas velia.
    Ūkio valdžiai galvas pagiriomis skelia.
    Vai sunkus, sunkus į komunizmą kelias,
    kai galvas skelia.

        Kur dar pasauly . . .

    Vėliavos, ordinai, medaliai,
    vimpelai, gairelės, ženkleliai,
    sieniniai laikraščiai, vitrinos,
    stendai, šūkiai, garbės lentynos,
    lozungai, draugystė, plakatai,
    kasmet jubiliejiniai metai,
    garbės raštai ir soclenktynės,
    net ir „Iskros takais" eitynės,
    Uljanovskan komandiruotės . . .
    Vai, Jackau! . .
    Kur dar pasauly gali tiek kvalioti?!

        Nelygybės šaknys

   
— Tvarte paršai susipjovė.
    — Dėl idėjos?
    — Kur! Dėl lovio!
    jų tradicinė kiaulystė
    griovė pagrindus draugystės.
    Kas stipresnis — tas vyresnis.
    Kas vyresnis — tas sotesnis.

    Lygybė ir broliškumas
    kiaulių fermoj taip ir žuvo.

        Iš kūrybos pasaulio

    Kaip Biblija rašo
    Viešpats sukūręs žmogų
    į save panašų . . .

   
O žmogaus svajonė —
    sukurti naują žmogų . . .
    panašų į beždžionę.

        Kvailys

    Kartą reemigrantas Paleckį klausė:
    „Gal po rinkimų valdžia pasimainys?"
    Justa suriko jam į ausį:
    „Buvai ir palikai kvailys!"

        Dar apie lygybę

    Ir dvi kulkos nėra lygios,
    nors jos būtų vieno dydžio.
    Nuo Smetonos kulkos miręs
    šiandien Požėla didvyris.
    Poželienė tiktai bobė,
    nes ją Stalinas nuknobė.
            (Poželienė — Katrė Matulaitytė)

        Blindos ypač pasigendam

    Baudžiavos rūsčioj gadynėj
    Tadas Blinda liaudį gynė.
    Spėjo šimtmetis praeiti,
    vėl į jį mintis mes.kreipiam.
    Išvaduotojai atėję,
    ponų tiek mums priperėjo,
    kad tarybinėj padangėj,
    Blindos ypač pasigendam.

        Viešojoje bibliotekoje

    Metais naujutėliai ant lentynų guli
    tomai
    (kaip ir pats jų autorius)
    storuliai.
    Sako,
    gal iš pagarbos raštų kūrėjui
    niekas jų rankose
    dar nepaturėjęs.

        Žodis skeptikams

    Ko šaukiate iki absurdo
    dėl tariamo dvasinio skurdo?
    Juk duota jums jūros degtinės
    ir Brežnevo raštų rinktinė.

        Į kultūros aukštumas bekopiant

    Prietarų visokių seniai atsikratėm . . .
    Tik metam po rublį ir tik kultūrėjam.
    Kolūkis kultūros namus mums pastatė,
    o į stiklo langus ir grotas įdėjo.
101

        Patriotas

    Tuo pat sugrąžindavo algą tėvynei,
    o pats badu mirė, vargšelis.
    Ir turto paliko vos seną vatinę
    su priseginėtais medaliais.
        (gražinti algą tėvynei — pragerti)

        Paskui vadą

    Paskui vadą kalbėtoją
    žengia liaudis tylėtoja.
    Vadas kalbas jai porina
    kone kasdien istorines.

        Pažanga

    Vakar socializmas,
    šiandien komunizmas.
    Iki bambos brendam
    per biurokratizmą.

    Vakar komjaunuolis,
    šiandien komunistas.
    Vakar tik gruobštuolis,
    šiandien aferistas.

    Pernai lemiamieji,
    šiemet sprendžiamieji . . .
    Penkmečius užbaigsim
    nepavalgomaisiais.
                1974 m.

        Vice versa

    Silkes su žarnom susūdom,
    derlių laukuose supūdom,
    vietoj duonos kramtom kerzą . . .
    Pas mus viskas vice   versa.

        Gerovė

    Mūsų puodai sklidini
    ir aruodai kaupini.
    Turim duonos trūkumų,
    bet kol kas jie laikini.

        Rytų vėjui papūtus

    Ir papūtus rytų vėjui
    veikiame pagal taisyklę:
    „perpus skeliame degtuką,
    litrą maukiame iš sykio".

    Dalių sočiai negaminam, —
    trūksta plieno, trūksta laiko . . .
    O vėliau po visą šalį
    dalių gauti vyrus vaikom.

    — Dega planas! Dega planas! —
    Griebiam, puolam, prakaituojam.
    Antrą aukštą dar tik statom,
    o jau pirmą remontuojam.

        Demokratizacija

    Vietoj vieno kadais pono —
    dešimtimis antiponų.
    Sėdi, rašo, laksto, stumdos . . .
    Ir užsnūsta, vėl nubunda . . .

        Made in USSR

    Didelio reikalo mums tai nėr
    rašyti: „Sdelano v SSSR"
    Remontuoti nusibosta —
    žinok — otečestvennogo proizvodstva.
103

        Sic transit gloria mundi

    Gyvą cituojam
    ir prieš jj klūpom.
    Spėjo numirti —
    tuoj kailį lupam.

        Gigantomanija

    — Sustambintam kolūky
    kaip jums tenai sekas?
    — Didesnis kolūkis —
    didesnis bordakas.

        Nauji ligos simptomai

    Pilietį beprotnamin uždarė.
    Sako, kam arbatą, ne degtinę geria.

        TSKP

    Mūsų idealas — TSKP —
    Būtyje melas, TieSa KaPe.

*     *     *


104

ŽINIOS
R. KALANTOS MINĖJIMAS

    Degančiom rankom jums dalinu
    Kiekvienam po žariją.
    Nebijokit ištiesti delnų —
    Tegu žaizdos negyja.

    Gruzdančiom lūpom ir tau tariu
    Karštyje tirpstantį sakinį,
    Kad anglėjančiais vyzdžiais matau
    Nuo kapo nuristą akmenį,

    Ir nesudegu čia liepsnoje,
    Pavirsdamas dulke pilka —
    Viršum Kauno ir Nemuno sklando dvasia
    Nepasiekiama jokia kulka.

    Kaip kasmet, gegužės septynioliktą dieną susirinko jaunimas Kauno miesto sodely R. Kalantą paminėti. Aplinkiniai pastatai sausakimšai prikimšti pareigūnų, trečia para sukeltų ant kojų.

    Jaunimas Romo susideginimo vietoje pasodino gėlę, susikaupę pastovėjo ir išsiskirstė. Pareigūnų porelės slapta fotografavo. Gatvėje buvo suimti septyni jaunuoliai ir nuvežti į Milicijos valdybą. Pastaruoju metu KGB naudojasi kriminalinės milicijos „paslaugomis" ir patalpomis: politinių kalinių mažiau, o ir tardant galima sau daugiau leisti.

    Sulaikytieji atsisakė duoti parodymus, kol jiems nebus pateikti kaltinimai ir kol jie nebus supažindinti, kas juos sulaikė ir kas tardo. Prisipažinti, kas jie tokie, valdžios pareigūnai pabijojo. Tik po 2 valandų nesėkmingų pastangų pulk. Baikauskas išdrįso kyštelt savo pažymėjimą. Kai nepadėjo kumščių argumentai, tąsymas už plaukų ir galvos daužymas į sieną (žinomas nešviesios atminties pulk. Martavičiaus „braižas"), vis tik prisiėjo pateikti kokius nors kaltinimus. „Įvyko nužudymas", „mašina nuvaryta", „mergina išprievartauta" — poškino inkognito veidmainiai tardytojai.

    Dialogas neužsimezgė ir pakartotinų kvietimų metu. Nepadėjo nei gąsdinimai, nei saldūs apgaulingi „čiulbėjimai". Tai galutinai
105

išvedė iš pusiausvyros pareigūnus. Nei bylą sudaryti, nei siūlo galo nusitverti.

    Dviem atėmė pasus. Studijuojančius liepė išbraukti iš studentų sąrašų už grubų, elgesį su milicijos pareigūnais. Lyg suiimtieji būtų daužę milicijos pareigūnų galvas į sieną!

    Dar ne taip seniai mūsų profesūra neskubėjo savo geriausių studentų, medalininkų braukti iš sąrašų po pirmo „pareigūnų" skambučio. Deja, laikas keičiasi. Dėstytojų eiles papildo ne galvojantis kūrybingas jaunimas, o standartinėmis kategorijomis operuojantys idėjiniai „aktyvistai", aparato paklusnūs vykdytojai, drebą dėl savo kėdučių, užsėstų toli gražu ne sugebėjimų dėka. Ar ne taip, KMI dekane Tamašauskai?

    O mes galime didžiuotis jaunimu, kuriame gyva laisvės dvasia!
K. Viršulis

*     *     *

GARBĖ DŪDIEČIAMS!

    Baltarusijoje, Gardino srityje, Vijos rajone (rusiškai Ivje) yra Dūdų bažnytkaimis (Vietine lietuvių tarme vartojama vienaskaita — Dūda). Dūdoje per metus būdavo keli atlaidai — didžiausi rugpjūčio 15 d. (Žolinė), į kuriuos suplaukdavo tūkstančiai žmonių net iš tolimų vietovių. Bažnyčios didžiajame altoriuje kabojo stebuklingas Marijos paveikslas. Kabo ir dabar, bet štai kas neseniai atsitiko . . .

    Po Antrojo pasaulinio karo medinė Dūdų bažnytėlė dar kurį laiką veikė. Pamaldų laikyti atvažiuodavo Vijos klebonas. Vijos klebonui mirus, sekmadieniais ir šventadieinais žmonės rinkdavosi į bažnytėlę, patiesdavo ant altoriaus kunigo liturginius rūbus ir melsdavosi. Po kelių metų valdžia bažnyčią pavertė sandėliu. Taip buvo iki 1980 metų.

    Prie bažnytėlės stovėjo medinė varpinė. Paskutinio karo metu žmonės varpus nuėmė ir užkasė žemėn. Prieš porą metų vietos valdžia leido žmonėms apgriuvusią varpinę atstatyti. Tikintieji atstatė, bet ilgą laiką negalėjo pakabinti varpų, nes tie žmonės, kurie juos paslėpė, buvo jau mirę. Vis dėlto varpai buvo surasti ir pakabinti. Dūdiečiai galvojo, kad leis veikti bažnyčiai, bet . . .
106

    Pasklido gandai, kad valdžia ketina bažnytėlę griauti. Parapijiečius žinia sujaudino. Kiekvieną valdžios pareigūnų atvykimą žmonės stebėjo. Vieną dieną atvykę pareigūnai taikstėsi nuimti paveikslus. Subėgę tikintieji draudė tai daryti, ypač išplėšti Marijos paveikslą iš didžiojo altoriaus. Jie neleido griauti ir altoriaus. Kulminacinio taško pasiekta 1980 m. balandžio 23 d.

    Tą dieną valdžios pareigūnai atvyko į bažnytėlę ir ėmė laužyti altorius. Subėgę žmonės pasiryžo neleisti. Tuomet atvažiavo traktorius, kuris turėjo altorius nugriauti. Važiuojant jam į bažnyčią, vyrų būrys traktorių atstūmė nuo bažnyčios atgal už vartų. Ir taip kelis kartus. Žmonės kalbėjo: „Mes statėme bažnyčią, todėl griauti neleisime". Pagaliau ėmė skambinti net varpais. Išgirdę varpų skambėjimą, subėgo daugiau žmonių iš apylinkės. Traktoriui važiuojant į bažnyčią, moterys gulė ant kelio po traktoriumi, šaukdamos: „Dievo Motinėle, gelbėk mus nuo tų šėtonų!" ir pan.

    Milicija bandė kai kuriuos žmones areštuoti, bet minia išvadavo. Kai kurie buvo sumušti, bet vis likę nepasidavė. Pamatę, kad su minia sunku bus kovoti, valdžios pareigūnai pasitraukė. Nusivarė ir traktorių.

    Kitą dieną, atvykę iš Vijos, valdžios atstovai pasikvietė bažnyčios komiteto narius ir atidavė jiems bažnyčios raktus sakydami: „Jeigu jau taip norite bažnyčios, tai ir turėkite". Dūdiečių džiaugsmui nebuvo galo.

    Kadangi bažnyčios stogas buvo jau kiauras, tai žmonės, kurie turėjo skardos savo troboms dengti, atidavė bažnyčiai. Per porą savaičių bažnytėlė buvo perdengta. Dabar dūdiečiai tikisi, kad bus paskirtas ir kunigas.

    Tačiau yra ir pesimistų, galvojančių, kad už pasipriešinimą būsią suėmimų. Kiti mano, kad kai bažnytėlė būsianti perdengta ir sutvarkyta, ją vėl pavers sandėliu. Gali būti ir šitaip. Parodys ateitis.

    Tuo tarpu galima žavėtis paprastų žmonių prisirišimu prie tikėjimo ir tradicijų.
D. Batutis

*     *     *


107

MIRĖ Z. ŠIRVINSKAS

    1980 m. sausio 13 d. mirė ilgametis politinis kalinys, pasirašęs memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto, Zigmas Širvinskas (g. 1925.XII.20).

    Mirė po ausies būgnelio operacijos, kuri jam buvo padaryta 1979 m. gruodžio 28 d.

    Tebūnie lengva šiam tauriam lietuviui Lietuvos žemelė.

*     *     *

NUSIKALTIMAS PRIEŠ DIEVĄ IR TAUTĄ

    1979 m. gruodžio mėn. Kauno zonos akušerių-ginekologų susirinkime buvo rekomenduotas Kauno Medicinos instituto akušerijos-ginekologijos katedros, vadovaujamos prof. V. Sadausko, pasiūlytas ir Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės Moterų konsultacijoje jau 1000 kartų atliktas naujas aborto metodas.

    Anot susirinkimo dalyvių, šį metodą reikią kuo plačiau propaguoti, kad moterys, nesulaukusios 10 dienų mėnesinių, kreiptųsi į Moterų konsultaciją, kur ambulatorinėmis sąlygomis bus „išvalyta" gimda. Tokiais atvejais „ligonės" ambulatorinėje kortelėje bus pažymėta: „Menstruacinio ciklo sutrikimas".

    1980 m. vasario mėn. RKKL vėl buvo aptartas šis naujas nėštumo nutraukimo metodas. Skelbta, kad Moterų konsultacijoje tokiu metodu jau atlikta apie 2000 abortų. Susirinkime dalyvavo Kauno, Vilniaus universiteto, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai.

    Šis metodas, medikų akims žiūrint, — didžiulis laimėjimas, duodantis didelį ekonominį efektą, visai nekenksmingas motinos organizmui. Prof. V. Sadausko nuomone, jį moteriai galima padaryti kas mėnesį . . . Dėl to „sumažės" abortų skaičius, bus ramios moterų sąžinės, nes čia bus „gydoma" liga.

    Kodėl sąmoningai prisidengus klaidinga diagnoze, žudoma gyvybė? Ar čia ne apgaulė, ne šėtoniška klasta?
Jau laukiama Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimo, leidžiančio šį metodą įdiegti visoje Lietuvoje.
J. K.
108

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum