gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 23 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 23 [63]

    Turinys:
    1. Jau keturios dešimtys metų! (eil.).
    2. Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas (blaivybės klausimu).
    3. Atsakymas mokytojai.
    4. Muravjovas vakar ir šiandien (Maskvos kova prieš katalikybę).
    5. Dar vienas pavojus (Apie gyventojų prieauglio mažėjimą Lietuvoje).

Lietuva
1980 m. liepa

109

K. Jusonis
Jau keturios dešimtys metų!

    Jau keturios dešimtys metų,
    Kai Lietuvą Laisvė paliko! . .
    Jau keturios dešimtys metų,
    Kai kenčiam naguos užpuoliko! . .

        Ar verta minėt jubiliejų . . .
        Vergijos? Ar verta minėti?--
        Kai kraują ir ašaras lieja
        Vaikai Lietuvos nugalėti . . .

    O verta minėti, o verta!
    Be džiaugsmo, tiesa, be fanfarų,--
    Nes nesam dar mes nugalėti,
    Dar tęsiame šventąjį karą!

    v Mes pakeliam galvas šiandieną
    Į šviesulius mūsų padangės--
    Teapšviečia širdį kiekvieną,
    Kur melo tamsa įsirangę.

    Mes pagerbiam brolius ir seses —
    Kas Lietuvą brangią mylėjo,
    Golgotos dienas tamsiąsias
    Garbingai, šventai iškentėjo.

    Mes lenkiamės tiems savo broliams,
    Kurie už Tėvynę aukojas —
    Gimtinėj ar Rusijos toliuos
    Karžygių keliais žygiuoja!

    Dėkojame savo tautiečiams
    Visame plačiame pasauly,
    Kad tiesa ir viltim mums šviečia,
    Kad šildo darbais lyg saule!
111

    Mes tikime Laisvės Rytojui!
    Mes tikime pergalei Gėrio! —
    Ne veltui Tėvynė kovoja,
    „Ne veltui ji tiek iškentėjo!"

LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI
LTSR AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PREZIDIUMUI
LTSR MINISTRŲ TARYBAI


Vilniaus arkivyskupijos kunigų

Pareiškimas
    Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, akivaizdžiai matome, kaip vis grėsmingiau mūsų tėvynėje plečiasi girtavimas. Jj seka tautą žlugdanti moralė ir didėjantis žmonių nusikalstamumas. Apie tai tekalba faktai.

    Visiems aišku, kad mūsų šalyje girtavimui plisti sudarytos visos sąlygos. Alkoholinių gėrimų niekad netrūksta. Perkančiam jo kiekis neribojamas. Jų įsigijimas labai patogus, nes alkoholiniai gėrimai pardavinėjami beveik visose maisto produktų parduotuvėse, neretai valgyklose, autobusų ir geležinkelio stotyse, ten, kur didesnis žmonių judėjimas. Be to, valstybė alkoholiniais gėrimais prekiaujančių parduotuvių skaičių metai iš metų vis didina. Pvz., 1970 m. specializuotų vyno ir degtinės parduotuvių buvo 14, 1975 m. — 27, 1976 m. — 29, 1977 m. — net 40 (Liet. TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1978 m., p. 212).

    Esant tokioms sąlygoms girtavimas respublikoje kasmet didėja. Pvz., 1971 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 54 litrai alkoholinių gėrimų — 10 litrų degtinės, 14 litrų vyno ir apie 30 litrų alaus (Mokslas ir gyvenimas, 1972, Nr. 9), 1976 m. šis skaičius padidėjo iki 76,5 litro — 11,5 litro degtinės, 25 litrai vyno ir 40 litrų alaus (M. ir gyv., 1978 m. Nr. 1).
112

    Apie girtavimo spartų plitimą kalba ir išlaidos alkoholiniams gėrimams. Pvz., 1973 m. kiekvienas Lietuvos gyventojas išleido alkoholiniams gėrimams 146,1 rub., 1974 m. — 155,5 rub. (Liet. TSR MT 1975 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 4), 1975 m. — 162 rub. (M. ir gyv., 1978 m. Nr. 1). Kai kuriuose rajonuose šios išlaidos 1975 m. siekė net iki 183 rub. (švyturys, 1977 m. Nr. 2).

    Geriančiųjų ir alkoholikų skaičius nuolat auga. „J respublikines psichoneurologines įstaigas 1968 m. atvyko ligonių su alkoholiniėmis psichozėmis 13% daugiau, negu 1966 m." (M. ir gyv., 1969 m. Nr. 8).

    1972 m. buvo užregistruoti 11.262 chroniški alkoholikai, 1973 m. — 14.474, 1974 m. — net 16.300 (LTSR MT 1975 m. gegužės 14 d. nutarimas).

    1970 m. į blaivyklas pateko 53.351 žmongus, o 1974 m. šis skaičius pašoko iki 63.234 žmonių (Tiesa, 1975.VI.25.).

    Į alkoholizmo liūną ypač klimpsta Lietuvos jaunimas. „Priverstiniam gydymui dažniausia siunčiami jauni žmonės" (M. ir gyv., 1978 m. Nr. 9). „Nebemadinga į šokius eiti blaiviam" (Taryb. mokytojas, 1978.VIII.25). „Net mergaitės geria" (ten pat). Abiturientai išleistuvėse atestatus aplaisto alkoholiu (Švyturys, 1972, Nr. 12). Profesinių mokyklų moksleiviai, eidami į teatrą, atsineša svaigalų, per pertraukas išgeria, o paskui įkaušę jau žiūri spektaklio (Literatūra ir menas, 1980, Nr. 13). Yra tokių mokytojų, kurie girtuokliauja aštuonmetėje mokykloje kartu su mokiniais, neturinčiais net 15 metų (Taryb. mokytojas, 1973.10.4).

    Iš 86.283 girtų, nubaustų 1974 m. už pasirodymą gatvėse, 33,9% sudarė 18-19 metų amžiaus asmenys, 1,6% — 16-17 metų nepilnamečiai (LTSR MT 1975.V.14. nutarimas Nr. 4).

    1974 m. į blaivyklas pateko 703 nepilnamečiai ir 12.200 jaunuolių 18-19 m. amžiaus (ten pat).

    1974 m. į milicijos vaikų kambarius pristatyti 1.277 paaugliai (ten pat).

    Apie alkoholio pražūtingą žalą mūsų tautai kalba Pabradės, Akmenės, Kauno ir kiti psichiškai atsilikusių vaikų namai, šeimų skyrybos, alkoholio įtakoje nelaimingi atsitikimai, ankstyvos mirtys, chuliganizmas. „Iš 423 Pabradės psichiškai atsilikusių vaikų namų auklėtinių bent 116 — alkoholikų vaikai. Ir tiktai
113

tokių, kurie oficialiuose dokumentuose tokiais vadinami. Lygiai pusė iš tų 116 nelaimingųjų — visiški idiotai, o kiti imbeciliai (32,7%) ir debilai (17,2%). Visiškai panašia statistika operuoja ir kiti psichiškai atsilikusių vaikų namų medikai (švyturys, 1978, Nr. 1).

    Alkoholio įtakoje kasmet didėja ir šeimų skyrybos. 1950 m. Lietuvoje buvo 625 ištuokos, 1960 m. — 2.364, 1970 m. — 6.918, 1976 m. — net 9.557 (LTSR ekonomika ir kultūra, 1977 m.).

    Girtavimas neša milžiniškus nuostolius. Pvz., 1975 m. mūsų respublikoje buvo sulaikyta 20.430 neblaivių vairuotojų. Girti vairuotojai padarė 9 mil. rub. nuostolių (Tiesa, 1976.VII.2). 1979 m. neblaivių vairuotojų skaičius išaugo iki 25 tūkst. (Tiesa, 1980 m. Nr. 80).

    Tai baisūs skaičiai, nešą lietuvių tautai pražūtį. Faktiškai jie yra daug didesni, nes ne visi chroniški alkoholikai užregistruoti ir gydomi, ne visi girti patenka į blaivyklas, ne visus sulaiko autoinspekcija. Tačiau ,,akoholinė epidemija nesulaukia operatyvių, atkaklių pastangų ir priemonių (. . .) rūkymas ir girtavimas plinta, reiškia, pastarųjų metų kova yra neveiksminga ir daugiau formalaus pobūdžio" (M. ir gyv., 1978 m. Nr. 1). Pas mus su piktnaudžiavimu svaigalais kovoja tik viena autoinspekcija (ten pat). Tiesa, laikas nuo laiko spaudoje pasirodo vienas kitas straipsnis, smerkiąs girtavimą, gausėja blaivyklų ir priverstinio alkoholikų gydymo įstaigų. Bet ką padės blaivinimo ir gydymo įstaigos, jei nepašalinamos girtavimo priežastys; alkoholinių gėrimų gali įsigyti kas tik nori, kada nori ir kiek nori.

    Pilnai suprasdami Lietuvos būklę, į kurią ją įstūmė alkoholis, 1980 metus laikome blaivybės ir kovos su girtavimu metais Lietuvoje. Mūsų giliu įsitikinimu, jei visi — Lietuvos TSR Vyriausybė ir piliečiai stos į šią garbingą kovą, Rytojus bus blaivus ir gražus. Todėl mes, Katalikų Bažnyčios kunigai ir tikintieji, kreipiamės į Lietuvos TSR Vyriausybę prašydami:
    1. Sumažinti alkoholio gamybą bent 50%.
    2. Visai uždrausti gaminti pigųjį vyną, liaudies vadinamą „rašalu".
    3. Padidinti bealkoholinių gėrimų asortimentą.
    4. Alkoholinius gėrimus parduoti tik rajonų centruose specialiose parduotuvėse, esančiose toliau nuo kultūros objektų, kur būna gausu žmonių.
114

    5. Griežtai riboti alkoholinių gėrimų pardavimo laiką, kiekį ir perkančiųjų amžių.
    6. Griežtai kovoti su degtinės perpardavimu ir naminės gaminimu (kaimuose privačios karčiamos nemažėja).
    7. Pašalinti iš visų valgyklų alkoholinius gėrimus.
    8. Leisti įkurti Blaivybės draugiją, kuri turėtų savo spaudos organą ir radijo bei televizijos valandėles, kad visi geros valios žmonės galėtų prisidėti prie šios gyvybiškai svarbios kovos. Juk turime Skęstantiems gelbėti, Gamtai apsaugot, Automėgėjų, Medžiotojų, Sodininkų ir kitas draugijas, tai kodėl negalime turėti draugijos gelbėti žmones iš girtavimo?
Lietuva, 1980 m. balandžio 23 d.
Vilniaus arkivyskupijos kunigai

ATSAKYMAS MOKYTOJAI

    12 „Aušros" nr. skaičiau abituriento „Atvirą laišką", kur parodomas tarybinės vietimo sistemos nužmogėjimas. Netrukus „Aušra" išspausdino mokytojos Laisvidos atsakymą abiturientui, pavadintą „Ką tu pats padarei". Autorės nuoširdumas ir neabejotinai gera valia nė kiek nesušvelnina jos siūlomo gyvenimo būdo žalingumo ir pilnutinio materialistiškumo.

    Buvimo savimi, teisėtumo ir pareigos sąvokų netektis taip giliai paveikė dažną sielą, kad netgi bandančių atsiteisti, ginti savo žmogiškąjį orumą sąmonėse ji reiškiasi kaip nesąmoninga, instinktyvi pozicija, netyčinis savo įsitikinimų niekinimas, savo „antrarūšiškumo" toleravimas. Skaudu, bet — tai didžiosios daugumos tautiečių — mokslininkų, literatų, studentų, kolūkiečių, net kunigų — požiūris ir pozicija. Jų išbaigtumu, teisingumu bei privalumais kaip ir neabejojama. Autorei tereikėjo nufotografuoti šį įvairiausiais „medikamentais" nuo teroro iki „kryptingo meno" — žalojamą Tėvynės sąmonės peizažą ir pateikti jį kaip vienintelę priimtiną sistemą, ir tuo pačiu kaip mokytojų-kolaborantų alibi.

    Mokytoja, atsakydama į abituriento laišką, pasakojasi trečius metus dirbanti „sunkų" pedagoginį darbą. Taip, darbas tarybinėje
115

mokykloje doram žmogui tikrai sunkus, netgi neįmanomas, nes pagaliau arba dirbantysis netenka didesnės dalies savo dorumo, atsisako prigimtinio, jaunystės idealizmo, arba — šio demoralizuojančio „darbo". Tarybinei mokyklai nuostabiai tinka Aleksandro Solženicyno žodžiai, pasakyti apie „naująją visuomenę": „Visi, kas tyresnis ir geresnis, negalėjo išlikti šioje visuomenėje, o be jų — jinai vis labiau puvo. Tie tylūs išėjimai — jų ir nepastebėsi. O jie — tautos dvasios mirimas".

    Klausdama „Atviro laiško" autorių, ką jis pats nuveikęs, kad drįsta piktintis nūdienos pedagogų konformizmu, mokytoja rašo: „Tau ir Tavo bendraamžiams daug lengviau ir paprasčiau kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą, negu mums, suaugusiems, pedagogams". Žinoma. Vaikams tai kur kas lengviau, negu fiziškai suaugusiems dvasios neūžaugoms, siūlantiems būti moraliam — kas mūsų sąlygomis reiškia „kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą" — taigi, siūlo vadovautis sąžine tik tuomet, kai „lengviau" ir „paprasčiau". Apie tokių mokytojų pirmtakų — mokytojų „popvaikių" — pastangas didysis Lietuvos blaivintojas vysk. M. Valančius sakė: „Nuo bado, maro, karo ir tokio vaikų mokymo išgelbėk Lietuvą su žemaičiais, Viešpatie!" („Maskoliams katalikus persekiojant", Kaunas, Žinija, 1929, p. 297).

    Vaikams, augusiems nuoširdžiai tikinčiose šeimose, aišku, lengviau, vien sąžinės balso kviečiamiems, nesilenkti netiesai, negu „suaugusiems, pedagogams". Kas, kad šie pedagogai nuodugniai studijavo šėtonišką Chimeros gimimo istoriją. Kas, kad jaučia ledinį Archipelago alsavimą. Kad kasdien susiduria su vėžio metastazių plitimu į vis naujas, dar nesužalotas visuomenės moralės sritis. Kad neretai patys tampa amžiaus nusikaltimo prieš žmogaus, lietuvio, vaiko (!) sielą, įrankiais. Jiems, pažinus, pamačius, praktiškai kasdien išgyvenant savo, kaip mokytojo, pažeminimą, mokinių luošinimą melu, — jiems kaip tik ir pritinka reikalauti, kad jaunimas juos mokytų, vestų paskui save, jiems rodytų pavyzdį . . . Taip iki absurdo iškreipiama pati „mokytojo" ir „pedagogo" sąvoka. Jau vien iš šio autoįvertinimo, kuris laikomas kone savaime suprantamu, aišku, ką slepia nusiskundimai dėl „pedagoginio darbo sunkenybių". Motinos mokyklą, tą baudžiavų  nesugriautą  užbėgą,  iš  mūsų  atėmė vadinamasis
116

„privalomas mokslas". Ir mūsų sąlygomis jis reakcingas. Tai ne švietimo, bet tamsinimo priemonė, nes visuose užsiėmimuose mokoma tvarkaraščiuose nepažymėto dalyko — nesąžiningumo. Ir, pirmiausia, to mokomi ne mokiniai, bet mokytojai.

    „Nuolatinis melas darosi vienintelė saugi egzistavimo forma, kaip ir išdavystė. Kiekvienas liežuvio judesys gali būti kieno nors išgirstas, kiekviena veido išraiška kieno nors pastebėta. Todėl kiekvienas žodis, jei ir neturi būti tiesiog melu, tai privalo neprieštarauti visuotiniam melui. Yra tam tikrų frazių, sutartinių žodžių, gatavų melagingų formų rinkiniai, ir negali būti nei vienos kalbos, nei vieno straipsnio, nei vienos knygos — mokslinės, publicistinės, kritikos ar vadinamos „meninės" — kur nenaudojami šie pagrindiniai rinkiniai. Pačiame moksliškiausiame tekste kažkur reikia patvirtinti kieno nors melagingą autoritetą ar prioritetą ir kažką išplūsti už tiesą. Be šito melo, neišvys dienos šviesos ir akademinis darbas" (A. Solženicynas, „Gulago archipelagas").

    Ir iš tikrųjų kovon už jūsų, gerbiami pedagogai, supurvintus idealus stoja mokiniai, kaimietės motinos, valytojos, darbininkai. „O ką jiems daryti, jei stokoja raštingumo ir tebeturi šiek tiek sąžinės?" — Tai vėl kalba mums „Gulago" autorius — apie tuos nežinomus valstiečius — lagerių kankinius, kurie, verbuojami dirbti saugumo agentais, atsilaikydavo — nepasirašydavo, kai gniužo ne vienas inteligentas. Pasirodo, „raštingumas" kartais atvirkščiai proporcingai derinasi su asmens taurumu. Savo teises gina vaikai, kurie turėtų tikėtis jūsų paramos, pilietinės drąsos — juk tai ir būtų pati reikalingiausia pedagoginė veikla šiandien — darbo, pavyzdžio veikla. Deja, jaunoji karta iš jūsų tegali išmokti nelinksmo žaidimo, kurį, sako, konservatorijoje per stojamuosius egzaminus pasiūlo būsimiesiems aktoriams: „Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad esi plaktukas" (mūsų atveju — Maskvos rankose). Argi plaktukas atsakingas dėl bukutėlėmis „idėjų" vinimis kryžiuojamo kūno likimo? Jūs labai giliai įsijautėte į paskirtą vaidmenį, numarinote atsakomybės kirminą. Lieka tik džiaugtis, kad geriausioji „kalvę" praėjusio jaunimo dalis, nors dar nežino, dar nesupranta visko, — su instinktyviu lelijos pasidygėjimu atšlija nuo jūsų dumblynės, kurios vardas „tarybinė mokykla".
117

    „Baisi tauta, kurios teisių ginti jau stoka jos kūdikiai!" (Vaižgantas, Raštų III t., Kaunas-Vilnius, 1922, p. 137).

    „Atviro laiško" autorius smerkia ne tiek jūsų pačių smukimą, kiek tas organizuoto bailumo pastangas traukti žemyn ir savo mokinius, studentus, mokyti juos „gyvenimo", t.y. kalėjimo abėcėlės. Jūs gi medžiojate, Vytauto Mačiuikos žodžiais, „kiekvieną žydrą brūkšnį nugalėtų žmonių smegenyse", ir jei tai darote prieš savo valią, dvigubai nusikalstate, nes savo ištižimu mokinių akivaizdoje skiepijate prievartos visagalybės ir žmogaus-mokyto-jo — negalėjimo pasipriešinti, bejėgiškumo mitą. Jūsų dialektinio „lengviau, paprasčiau" perteikimu „naikinamos šviesios mintys apie laisvę tardymų kamerose, laikraščių puslapiuose ir televizijos laidose" (Vyt. Mačiuika, „Ritmai", Vilnius, 1978, p. 100). Nuopelnus paliudija ir Maskvos nacionalsocialistų laikysena: negirdėta, kad kuriame nors Leonido Iljičiaus ar Petro Petravičiaus pranešime ar nutarime būtų piktinamasi pedagogų darbu, o spaudos, teatro, literatūros žmonės karts nuo karto susilaukia iškalbingų pagrumenimų iš viršaus. Vadinasi, dirbate be nukrypimų, o jeigu ir svyruojate, tai tik su partijos linija.

    Mokytoja rašo, kad dėl 100% „komjaunuoliškos" klasės „kaltas ne prievarta tapęs agitatorium pedagogas, bet silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, turįs teisę ištarti griežtą „ne", bet kažkodėl dažnai ištariąs „taip"." Apie daugialaipsnę skatinimų „ateiti į protą" sistemą jau tiek rašė „LKBK", „Aušra", „Dievas ir Tėvynė", tiek pergyvenome patys (ir Jūs, mokytoja, kaip prisipažįstate atsakyme), kad kartoti nėra reikalo. Domina kita pusė — moralinė. Kalčiausias, be abejo, silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, o ne stipriavalis, prieš srovę plaukiantis ir . . . prievarta (!) agitatorium tapęs pedagogas. Kas išdrįstų kaltinti pedagogą — žmogų su didesne patirtimi, gyvenimo ir Chimeros pažinimu, specialiai studijavusį tokius kilnius mokslus, kaip psichologija, pedagogika (sielų formavimas), — žmogų, kuris, beje, šioj akcijoj yra pirmoji grandis okupanto užprogramuotoje sekoje, t.y. jis pirmas pradeda agituoti, įtaigoti ir savo amoralumu žlugdyti jaunuolį. Tad kaltiname pastarąjį, ištariantį „taip". Ir kaltinti jį už tai dera kaip tik pedagogui, „prievarta tapusiam" agitatoriumi, kuris šiuo gražiu išsireiškimu atskleisdamas tendenciją „prievarta tapti" bet kuo, atrodo, pretenduoja dar į plaukimą
118

prieš srovę. Tai kas gi lieka, mokytoja, iš žmogaus, jeigu jį galima priversti kuo nors tapti? Argi nejaučiate, kad tuo paneigiate krikščionybės esmę ir propaguojate net ne dialektinį, o vulgarųjį materializmą?! Jaunuoliams, matote, dar paliekama teisė ištarti griežtą „ne", o pedagogams, žmoniškumo ugdytojams — tai jau per didelė prabanga. Paskui tie pedagogai stebėsis, iš kur jaunimo ištižimas, pasyvumas, savęs vertinimas kaip daikto, kurį galima stumdyti, kilnoti, prakalbinti taip ir ten, kur ir kaip „Minčių ir Jausmų Valdybai" reikalinga . . .

    Prievarta tapę agitatoriais, prievarta tapę komjaunuoliais . . . Nuoseklu, ar ne? Jeigu sutiksime, kad galima kuo nors prievarta tapti — kam gi smerkti jūsų kolegas — saugumo bendradarbius, lietuvių kalbos, praeities ir religijos persekiotojus? Jei ne spaudimas iš viršaus, jei ne ta prievarta, — jie gi būtų padorūs žmonės. Amoralumas smerktinas tik tada, kai išplaukia iš asmeniškos iniciatyvos, o jei tu esi tarybinės armijos soldafonas, pasiųstas „vaduoti" Afganistano iš afganų „savivalės", tai padorumo dėsniai tau negalioja — turi vykdyti banditinės valstybės įsakymus, šaudyti nekaltus žmones, ginančius savo gimtuosius kalnus, papročius ir tikėjimą. O kaipgi — čia prievarta dar didesnė! Čia už įsakymo tapti okupantu, įsibrovėliu, žmogžudžiu nevykdymą, tu būsi nubaustas mirtimi.

    Dorumas „praktikuojančios katalikės", kaip prisistato mokytoja, akimis apsprendžiančia vertybe lieka tik iki tam tikros ribos, už kurios jau „prievarta tampama". Kai kam ta lemtinga riba — vietos eilėje prie mašinos, prie buto ir kt. „Aukštosios materijos" netekimas, materialaus komforto, darbo, instituto praradimas . . . Kai kam — mirtis . . . Tik sunku suprasti, kaip amžinybės viltimi bei prasme gyvenimą ir jo pasiūlas matuojančiam krikščioniui mirties grėsmė gali nuimti atsakomybę už savo poelgius. Kaip mes neįžiūrime, kad tais kasdieniniais, smulkučiais „prievarta tapimais" — klimbančios mėsmalės krumpliaračių danteliais ir sukasi šis mechanizmas — dvasios luošių gamykla. Piktinamės, žvelgdami iš laiko perspektyvos į mėsmalę, — kokia ji kruvina! . . Bet jeigu mes išmokstame susitaikyti su melu, okupacija, jei ramiai žiūrime, kaip išniekinamas Homo Sapiens orumas, susitaikome su tuo, kad žmogus gali prievarta tapti tuo, kuo jam sąžinė draudžia — mes patys tampame kruvini.
119

    Mokytoja! Atsigręžkite į pirmuosius krikščionis! Ar gyventume dabar katakombų kristalinės kovos ir ramybės revoliucijos romantika, jei jie būtų mąstę taip, kaip Jūs? — Kad kalti jų vaikai, o ne jie, prievarta tapę, sakysime, pagonimis ir prievarta auklėję palikuonis taip, kaip reikalavo Romos imperija? Bet jie spindinčiais gyvenimais, krauju arenose, liepsnodami cezario degluose įrašė į istoriją Kristaus paliepimą: „Nebijokite tų, kurie gali nužudyti kūną . . ."

    Deja . . . Daugeliui pedagogų pakanka turėti tarnybą, kad jie taptų prievartautojais . . .

    Kūrėjas mums dovanojo tokią laisvės pilnatvę, kad pats sau be mūsų nuoširdaus sutikimo neleidžia jokios veiklos mūsų vidaus pasaulyje. Net amžinybę Jame ar pražūtį paliko mums laisvai pasirinkti. O mes, „praktikuojantys katalikai", suteikiame tokias teises menkystoms, tironams, anot šv. Povilo, „kunigaikštystėms ir karalystėms."

    Mokytoja teigia: „Tokių, kaip aš, praktikuojančių katalikų mokytojų, pažįstu labai daug." Tiesa, jų yra net per daug. Galime išskirti įvairias kategorijas, pvz., „važinėjantieji" praktikuotojai. Tik klausimas, ką jie praktikuoja — baimę, norą įtikti ir sąžinei, ir ciesoriui, „tylėjimo ir laukimo" politiką, visu uolumu perteikiamus mokiniams, kad paskui būtų galima aikčioti — ir iš kur jie tokie bestuburiai, cinikai, prisitaikėliai? Praktikuojantys . . . Gaila, mūsuose dar ir inteligentai susiaurina šią sąvoką iki reguliaraus apeigų atlikinėjimo. Evangelinis gyvenimo būdas, dvasios primatas kūnui, Kristaus veikimo stilius? Kur ten! Atvirkščiai, Evangelija dargi bandome teisinti dorines anomalijas, — girdi, „kas cezario — cezariui!" Nuo kada „cezario"mūsų sąžinės, Lietuvos veidas, vaikų dvasinis pasaulis? Nuo kada jų jėgos, jų gyvybė? Nesusimąstome . . . Amoralu eiti į okupanto kariuomenę, tuo paremiant griūvančią kolonijinę imperiją, prisidedant prie merdinčio žvėries aklame įniršyje daromų nusikaltimų. Tai jau ne politikos, tai moralės reikalas. Ir ne jokie nors praradimai, net gyvybės šiame apsisprendime lemiantis faktorius, o sąžinės skaistumo išsaugojimas.

    „. . . O juk taip mažai jiems tereikėjo, kad išsigelbėtų! Tiktai: nebranginti gyvenimo, šiaip ar taip jau prarasto, ir priešintis . . ."
120

    „Ne rezultatas svarbu, o DVASIA, ne kas padaryta, o kaip. Ne kas pasiekta, o — kokia kaina".

    „Geriau numirti, negu leisti sulaužyti savo dvasinį stuburą".

    „Visi, kurie per daug įsikibę laikosi gyvenimo, niekada per daug nesilaiko sielos".

    Tai Solženicyno žodžiai, mokytoja. Kokia šviesa! Ir Jūs greta šio krikščionies drįstate vadintis taip pat krikščione? . . Kaip lengvai pacituotos „Gulago" vietos triuškina dar vieną besiteisinančių pedagogų užbėgą. Girdi, jei ne aš, tai kitas; jei mane atleis iš darbo, kitas, dar nesąžiningesnis užims mano vietą ir dar labiau luošins vaikus. Taigi, ir toliau dviveidžiausiu, atseit, „aukosiuos", „gelbėsiu" Lietuvos jaunimą ... O nuo ko, leiskite paklausti? Išgelbėkime jį pirma nuo savo veidmainystės, nedemoralizuokime jo savo „dvigubais žaidimais", „protingomis diplomatijomis", nedemonstruokime savo aklimatizavimosi, nužmogintoje aplinkoje, tuo įtvirtindami apgaulingą regimybę, kad tai normalu . . .

    Nežiūrėkime, kas ateis mūsų vieton, ką jis padarys su vaikais — atlikime tik tai, kas yra mūsų pareiga. Apsaugokime vaikų akivaizdoje savo sielos laisvę, neliečiamumą, pavaldumą tiesos principams — ir tik jiems. Toks darbas švies ir nuveiks daugiau, negu kankynė, derinant tarnybą dviem šeimininkams . . .

    Kaipgi siūlo mokytoja — praktikuojanti katalikė — gyvenime taikyti Tiesos ir Laisvės Evangeliją? štai: „Norėčiau, kad Tu ir kiti Lietuvos jaunuoliai išmoktų matyti pedagogų asmenyje ne tik nutautėjusį snobą, bet ir savo šalies patriotą. Norėčiau, kad jūs išmoktumėte skaityti savo mokytojų tikrąsias mintis iš šypsenos, iš mimikos, iš žvilgsnio . . ." Išmokyti matyti tai, ko nėra — senas partijos idealas. Dar kartą paliudijamas tarybinio pedagogo išsigimimas, raginant ieškoti „tikrųjų minčių". Tada juk reikia suprasti, kad šalia tikrųjų yra ir netikrosios. Vienos — vienam, kitos — kitam šeimininkui . . . Pagal reikalą . . . Ak, kad jau arba šliaužtumėt, arba skristumėt . . . Arba karšti, arba šalti . . . Dabar gi jūs nuo mokyklos suolo kultivuojate tą visų nusikaltimų dirvą
— vidutiniškumą, drungnumą. Būti nei didvyriu, nei niekšu, o visą laiką kažkuo tarpiniu, ir tuo, ir tuo po truputį, priklausomai nuo situacijos . . . Būti žmogumi ir krikščionimi tik mimika — na, ar galima dar labiau pasityčioti iš Kristaus, besiaukojančio istorijoje?
121

    Pati pirmoji kiekvieno pareiga — apginti Kristų ir Lietuvą savo sieloje. „Nieko neatsiras visuomenėje, ko prieš tai nebuvo asmenybėje" (A. Solženicynas). Sukurkime savyje Laisvę, Nesi-lenkimą blogiui, Teisybę, kad turėtume ką pernešti į visuomeninę plotmę. Tuo požiūriu vienas niekam nežinomas jūsų nesutikimas lenktis pačioje menkiausioje smulkmenėlėje — neša daugiau vaisių už pilnas mąstyti skatinančių užuominų pamokas, nes pusė tiesos, einanti pakaitomis su „prievartiniu" melu, yra didesnis melas už sąmoningą apgaudinėjimą. Nejaugi taip sunku būti žaibu ir šviesti? Argi nedaro gėdos mums, o ypač mūsų aukštajai dvasininkijai didvyriška likimo brolių lenkų laikysena? Ar neatsimuša aidu į tas teroro apibrozdintas, baimės inercijoje sustingusias širdis kardinolo Višinskio žodžiai: „Atėjo laikas, kad jūs visur, kur tik būsite — mokslo įstaigose, studentų namuose, — turėtumėte pareikalauti: „Gerbkite mus — mes esame žmonės, neišplėškie mums tikėjimo, nes jo vietoje jūs nieko vertingo negalite duoti . . .". Atėjo laikas drąsiai kalbėti, nes didžiausi Tėvynės, tautos ir valstybės priešai yra bailiai, kurie nepajėgia pasakyti: — Mes to negalime daryti!" (Laiškas Lenkijos jaunimui, „Vox fidei", 1974).

    Taip ir smogia gyvu kovojančios Bažnyčios, laisvėjančios tautos priekaištu į jūsiškį „mimikos pasipriešinimą" ... O ką į tai sakote Jūs, mokytoja? — „Savaime suprantama, mokytojas negali įeiti į klasę ir pasakyti: — šiandien, mokiniai, turiu pravesti ateistinę valandėlę, bet jūs manęs neklausykite — lankykite bažnyčią . . ." Taip, mokytojas negali šitaip pasakyti. Tai būtų tiesioginis vaikų tvirkinimas: „Aš, matot, vaikučiai, pats nepritariu tam, ką kalbu, jūs neklausykite . . . Privertė mane — žmogų, krikščionį — eiti prieš save patį, klaidinti jūsų, dar nesugebančių pasirinkti, permąstyti, susivokti, protus . . . Privertė . . . Jūs neklausykite, dabar meluosiu, palaukite, kol mimika ar žvilgsniu duosiu ženklą, kad jau ruošiuosi kalbėti tiesą . . ."

    Ne bėda, kad Dievas, ereliais jus į šią žemelę siuntęs, ant tos Lietuvėlės, tos „ašaros Dievo aky", — anot Just. Marcinkevičiaus — mato jus kurmiais šliaužiojančius. Juk liaudis sako: „Nedrebėk, žvirbli, — ereliu būsi!" Bėda, kad jūs tą šliaužojimą, kone erelišku skriaidymu laikote, su negirdėtu savo pažeminimu susitaikote ir veiklą jau tiktai jo ribose įsivaizduojate. „Žmogus pasaulyje
122

pasidaro menkavertis, jeigu negerbia savęs, nesaugo ir negina savo žmogiško orumo, teisių" (kard. Višinskis). Jūs sakote: „Didžiuma mokytojų nepritaria tarybinei ideologijai, puikiai jaučia visą tarybinės švietimo sistemos absurdiškumą." Čia ir visa tragedija. Ne užverbuoti pavojingiausi tautos graboriai, o būtent ta didžiuma, kuri jaučia, nepritaria ir kuriai tuo pat metu, pasak Laisvidos, „savaime suprantama", kad prieš klasę mokytojas nebe lietuvis ir nebe katalikas. Suprantama, kad mintys gali būti tikrosios ir netikrosios, kad galima prieš savo valią tapti propagandistu „iškamšų idėjų, (kurios žmonijai nusidėjo) pačia prigimtimi." (P. Palilionis, „Mažosios poemos", Vilnius, Vaga, 1979).

    Ar įsivaizduojate Kristų, kurio tobulą paveikslą turime atkurti savyje ir aplinkoje, su ateistinės valandėlės konspektu prieš klasės duris? Ką Jis pasakytų jūsų vietoje, jūsų sąlygomis ir laiku, kai Lietuva ir pasaulis taip reikalingi krauju srūvančių erškėčių karūnų, atvertų delnų ir atvertų burnų, atvertų tam, kad pasakotų visą tiesą. Bet jūs greičiau įsivaizduojate Jį mimika sakantį: „Esate brangiai atpirkti, todėl nebūkite žmonių vergais", negu ryžtis gyventi bekompromistiškai šviesiai.

    „Tamsa baisi, tamsa baisesnė kaip mirtis,
    Atnešti gali amžiną ir klaikią naktį —
    Nustoja žavesio dangus, nusooja žavesio būtis,
    Kai nėr šviesos, kai laisve nebegali širdys plakti."
            (Santvaras, „Giesmės apie saulę ir sielą").

    Betgi jos gali! Tik sukurkime aplink save, savyje kardu ir tankais nepasiekiamą Lietuvą, kuri, egzistuodama sielose, keis ir išorę, veršis į ją, su mirtimi nebus sunaikinta ir išliks tenai, „kur nei rūdys nesuėda, nei kandys nesugraužia", nes tenai buvo pradėta.

    Tik pasipriešinkime! Tik — milžinais pabuskime! Kuo gi pasirems okupantas, jei visi susipratusieji šiandien pat pasiryžta nei per nago juodymą nevergauti?! Tai būtų pavergimo karalystės galas, tuo neutralizuojamas jos vienintelis ginklas, nes „juodi nugalėtojai negali gyventi be smurto ir prievartos, nes juos baugina kiekvienas žydras minties skrydis." (Ritmai, V. M.).
STUDENTAS
123

    Jei rašytojai ir žurnalistai laikytųsi aštunto Dievo įsakymo: „Nekalbėk netiesos", negalėtų būti nei tarybinės literatūros, nei komunistinės spaudos.

*     *     *


    Ilgą laiką skelbdamas melą propagadinstas pagaliau ir pats ima juo tikėti.

*     *     *


    Melo jūra baigia užlieti visas tiesos salas.

*     *     *

MURAVJOVAS VAKAR IR ŠIANDIEN
(Maskvos kova prieš katalikybę)

„Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia; aš iš tų, kurie karia . . ."

I.

    Norint dabartį palyginti su tuo, kas buvo, privalu nors trumpai susipažinti su praeitimi.

    Senoji Maskvos valstybė nežinojo tolerancijos kitoms krikščionių konfesijoms. Neprovoslaviškų krikščionių iš pradžių nedaug ir tebuvo. Kviesdamas daug svetimšalių, Petras I paskelbė tikėjimų laisvę. 1721 m. Nyštato taikos sutartimi Rusija gavo Pabaltijo protestantų provincijas. Protestantų tikybos reikalams tvarkyti buvo Peterburge įkurta justickolegija. Rusijos vyriausybė siekė pati tvarkyti kitatikių (neprovolsavų) savo valdinių reikalus. Netrukus tą patį ėmė taikyti ir katalikams.

    Valstybės santykius su Katalikų Bažnyčia nustatė imperatorės Jekaterinos II reguliaminas, paskelbtas 1769 m. Jis katalikų parapijoms valdyti nustatė šiuos dėsnius: dvasininkus parapija renkasi posėdyje, kuriam pirmininkauja justickolegijos sekretorius. Jis suskaito balsus ir rinkimų rezultatus praneša Užsienio reikalų ministerijai, kuri išsirūpina išrinktiesiems Romos kanoniš-
124

kąją misiją. Justickolegija tvarko visus ekonominius parapijų reikalus, bet nesikiša į tikėjimo dogmas, šitas reguliaminas galiojo iki 1847 m., kai buvo pasirašytas konkordatas. Valstybė pasiliko teisę skirti dvasininkus ir normuoti katalikų bažnytinį gyvenimą, nepaisydama Bažnyčios kanonų.

    Po pirmojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1772 m. Rusija gavo žemes anapus Dauguvos ir pagal Dniepro aukštupį su Polocko, Vitebsko ir Mohilevo miestais. Jai teko apie 100.000 Romos katalikų ir apie 800.000 unitų. Tuomet Jekaterina II paskelbė dekretą: Naujiesiems pavaldiniams paliekanti visišką tikėjimo laisvę, nesikišanti į jų dogmas ir kanonus ir jų Bažnyčiai tvarkyti nustatanti šiuos dėsnius: Draudžiama skelbti popiežiaus bules ir kitokius jo ir jo įstaigų raštus; visi jie turi būti pristatyti valstybės vyriausybei ir, tik jos patvirtinti, gali būti skelbiami; visiems imperijos katalikams bus įsteigta viena vyskupija, kurios vyskupo valdžioje bus visos parapijos ir vienuolynai.

    Šiam dekretui įvykdyti imperatorė paskyrė administratorių — Stanislovą Baužą — Sestrencevičių. Tai buvo žmogus įtakingas, bet ne per daug atsidavęs Bažnyčiai. Jis buvo konvertitas, kilęs iš smulkių Lietuvos bajorų kalvinistų. Vilniaus vysk. J. Masalskis, įšventinęs jį vyskupu, pasiuntė savo įgaliotiniu valdyti tos Vilniaus vyskupijos dalies, kuri buvo tekusi Rusijai. 1773 m. Sestrencevičius prisistatė Jekaterinai II. Jam Jekaterina II tarė: „Aš noriu, kad tamsta nedalytum pusiau savo paklusnumo. Aš žinau, kad Romos kurija turi didelių pretenzijų". — Sestrencevičius atsakė, kad šv. Pauliaus įsakymas esąs labai aiškus, ir geras krikščionis negali kitaip elgtis. Reikia klausyti valdovų ne tiek iš baimės, kiek dėl sąžinės, ir jis klausysiąs tik jos imperatoriškos didybės. Sestrencevičiui nepatiko, kad Roma nepripažįsta vyskupams absoliučios valdžios, kurios jis norėjo ir siekė.

    Turėdama tokį žmogų, Jekaterina II ėmė galutinai tvarkyti Katalikų Bažnyčios reikalus Lietuvoje. 1773 m. ji paskelbė Baltarusijos ukazą, kuriuo įsteigė vyskupiją su sostine Mohileve. Vyskupu paskyrė Sestrencevičių. Popiežius norom nenorom turėjo sutikti su įvykusiu faktu.

    Tais pačiais 1773 m. popiežius Klementas XIV bule „Dominus ac Redemptor noster" jėzuitų ordiną panaikino. Kad ordinas būtų uždarytas,  bulė turėjo būti paskelbta kiekvienoj vyskupijoj.
125

Jekaterina II bulės skelbti neleido, ir jėzuitų ordinas Rusijos imperijoj pasiliko. Taip ji išsaugojo savo naudai jėzuitų mokyklas ir davė atkirtį Burbonams, kurių spiriamas, popiežius buvo tą bulę paskelbęs.

    Tokie buvo Rusijos santykiai su Katalikų Bažnyčia, kai 1795 m. trečiąkart dalijant Lietuvos-Lenkijos valstybę, didesnė etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis teko Rusijai.

    Jekaterina II tuojau pritaikė ir Lietuvos Bažnyčiai tą patį valdymo principą, koks buvo įvestas Baltarusijoj. Ji uždraudė be vyriausybės sutikimo skelbti popiežiaus raštus, panaikino vienuolynų autonomiją ir uždraudė jiems pripažinti kokią nors valdžią už Rusijos imperijos ribų. Ji pati skyrė vyskupus, panaikino Vilniaus vyskupiją, sujungdama ją su Kuršo vyskupija ir liepė abi vyskupijas vadinti Livonijos vyskupija.

    Daug bažnytinių žemių Jekaterina II išdalino savo generolams ir valdininkams. Katalikų Bažnyčią stengėsi izoliuoti nuo Romos ir subordinuoti savo pasaulinei valdžiai. Valstybė turėjo visiškai absorbuoti Bažnyčią.

    Sestrencevičius vyskupu išbuvo apie 50 metų. Katalikų vyskupo dvasia jis nespinduliavo; užaugęs kalvinistų šeimoj, dvasinėj seminarijoj nesiauklėjęs, tos dvasios turėti ir negalėjo. Jekaterina II visaip stengėsi padaryti jį kardinolu, bet nesėkmingai, nors Mohilevo metropolito sostui ši garbė buvo suteikta (sostui, ne asmeniui) ir Sestrencevičius apsivilko sostui priklausiusį raudoną drabužį. O sostą iš Mohilevo sauvališkai jis perkėlė į Peterburgą, — arčiau imperatorės ir carų.

    Po Jekaterinos II Rusiją valdė Povilas I. Valdymo pradžioj jis ėmėsi tvarkyti Bažnyčios organizaciją naujai okupuotose provincijose. 1798 m. buvo įkurta Rusijos katalikų bažnytinė provincija su Mohilevo metropolija, su Vilniaus , Žemaičių, Lucko, Žitomiro, Kamienco ir naujai sudarytąja Minsko vyskupijomis. Ta organizacija su mažais pakeitimais išliko iki Pirmojo pasaulinio karo.

    Nors Povilas I Katalikų Bažnyčiai ir buvo palankus, tačiau Jekaterinos II praktikuotoji katalikų valdymo sistema liko ta pati. Jis norėjo visur būti absoliutus valdovas ir liepė be rusų vyriausybės kontrolės neįsileisti popiežiaus bulių ir kitų raštų.

    1798   m.  Bažnyčios  reikalai  buvo  tvarkomi  ir  Lietuvos
126

Užnemunėje, kuri 1795 m. buvo tekusi Prūsijai. Užnemunė ligi tol priklausė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijoms. Prūsų vyriausybė nesutiko, kad svetimos valstybės vyskupai valdytų jų katalikus. Todėl susitarė su popiežium Pijum III ir buvo įkurta Vygrių vyskupija. Jkurta kanoniškai, ne taip, kaip Rusijos vyskupijos. Vėliau Vygrių vyskupo sostas perkeltas į Seinus ir išbuvo tenai iki Pirmojo pasaulinio karo.

    Sestrencevičiui nepatiko, kad skundai dėl jo nutarimų ėjo kai kada į katalikams svetimą justickolegiją. Todėl, naudodamasis caro malone, jis išsirūpino jo leidimą įsteigti atskirą Katalikų reikalų departamentą. Departamento pirmininku buvo paskirtas Sestrencevičius. Jis skyrė šešis departamento narius: tris dvasininkus ir tris pasauliečius.

    Po Povilo I Rusijos sostą užėmė Aleksandras I, — švelnaus būdo ir liberalių pažiūrų valdovas. Tačiau jam valdant Katalikų Bažnyčios ir imperijos santykiai liko tie patys.

    Aleksandras I (1801.XI.13) įkūrė Katalikų dvasinę kolegiją, kuri turėjo tvarkyti Bažnyčios reikalus. Kolegija buvo Vidaus reikalų ministerijos žinioje. Jai pirmininkavo Mohilevo arkivyskupas ir turėjo du caro tvirtinamus padėjėjus.Į kolegiją įėjo šeši atstovai iš vyskupijų, kapitulų renkami trejiems metams. Katalikų reikalų departamentas buvo panaikintas.

    Kolegija galėjo priimti skundus prieš vyskupus, spręsti administracinius klausimus ir vykdyti valdžios įsakymus. Vyriausybė norėjo Katalikų Bažnyčiai primesti kolegiališką valdymo būdą, panašų į provolsavų „sviateišijį sinodą", ar protestantų bažnyčios organizaciją. Kolegijos narių (asesorių) tarpe visuomet atsirasdavo vyriausybei parsidavusių žmonių, kuriais norėdavo nusikratyti vyskupijų kapitulos. Kartais tokių susidarydavo dauguma ir per ją caro vyriausybė tikėjosi visiškai paimti į savo rankas Katalikų Bažnyčios valdymą, šita nekanoniškai sudaryta įstaiga išsilaikė ligi Pirmojo pasaulinio karo.

    1803 m. Aleksandro I įsakymu buvo pertvarkytas Vilniaus universitetas. Tai turėjo didelę reikšmę katalikų gyvenimui. Buvo sudarytas naujas statutas, ir ligi tol veikusi Vilniaus aukštoji mokykla buvo pavadinta Imperatoriškuoju Aleksandro I universitetu. Jam buvo pavestas mokyklų organizavimas ir atiduoti buvusieji jėzuitų turtai. Universitetas turėjo keturis fakultetus.
127

Atskiro teologijos fakulteto nebuvo. Teologijos mokslai buvo dėstomi doros ir politinių mokslų fakultete. Teologijos profesorius skyrė Universiteto taryba. Juos skiriant vyskupas balso nei teisės juos kontroliuoti neturėjo. Universitete buvo įsigalėjusi pasaulietinė jozefinizmo dvasia.

    Studentams teologams gyventi buvo įruoštas bendrabutis (1808 m.) ir pavadintas Vyriausiąja Vilniaus seminarija. Į ją buvo siunčiami gabesnieji kandidatai iš vyskupijų ir vienuolynų. Tą seminariją turėjo būti išėję ar egzaminus joje išlaikę dvasininkai, pretendavusieji į aukštesnes vietas Bažnyčios hierarchijoje. Joje buvo 50 vietų: 17 unitams ir 33 Romos katalikams.

    1832 m. dėl sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tačiau gyvenimas reikalavo ruošti gydytojus ir kunigus su aukštuoju mokslu. Dėl to palikti du skyriai ir pavadinti akademijomis: medicinos ir teologijos. Bažnytinė akademija užėmė buvusios Vyriausios seminarijos vietą ir vadinosi Romos katalikų bažnytine akademija. Joje buvo 10 katedrų ir turėjo išlaikyti 40 klierikų. Mokslas turėjo būti dėstomas lotyniškai arba rusiškai. Akademiją valdė valdyba, kuri priklausė nuo Peterburgo dvasinės kolegijos, buvusios Vidaus reikalų ministerijos žinioje. Profesorius skyrė Akademijos valdyba, o kandidatus Kolegija pristatydavo tvirtinti ministrui (ne švietimo!').

    Naujai įkurtosios Akademijos amžius buvo neilgas. 1842 m. ji su profesoriais, studentais ir biblioteka buvo perkelta į Peterburge

    Į Akademijos valdybą įėjo du nariai pasauliečiai stačiatikiai. Dvasinių mokslų įstaiga buvo dabar arčiau caro ir jo aukštųjų valdininkų. Visur matyti rusų valdžios noras išplėsti savo įtaką bažnytinėse įstaigose. Tačiau Akademijos nepavyko rusams paimti į savo rankas, ši dvasinė mokykla davė Rusų imperijos katalikams daug šaunių, Bažnyčiai atsidavusių kunigų ir vyskupų. Valdžiai pataikaujančių kunigų buvo tuomet labai maža. O ir tie, visuomenės smerkiami, neturėjo žymesnės įtakos ir dėl to negalėjo būti naudingi vyriausybei.

    Rusų vyriausybė savinosi teisę skirti vyskupus. Caras vyskupais skirdavo tuos, kurie lengvai pasiduodavo valdžios įtakai. Romai nebelikdavo nieko kita, kaip vien sutikti su įvykusiais faktais ir paskirtajam kandidatui atsiųsti bulę. Kandida-
128

tai buvo parenkami iš Kolegijos narių, kurie, mitros siekdami, įvairiais keliais ieškodavo protekcijos caro rūmuose. Buvo tai dažniausiai žmonės supasaulėję, menkos doros ir Bažnyčiai netinkami vyskupai. Labiausiai rusų valdžia trukdė kanoniškai skirti vyskupus Vilniaus vyskupijoje. 1808 m. mirus vyskupui Jonui Kazakauskui, tik trumpais laikotarpiais vyskupija turėjo tikrus ganytojus. Ištisus 50 metų valdė laikinieji administratoriai.

    Geriau buvo Žemaičių vyskupijoje. Čia 1801-1835 m. valdė vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Po jo 6 metus „nominatus episcopus" Jonas Gintila, kuris demonstratyviai reiškė nuolankumą rusų vyriausybei. Vatikanas jo nepripažino, todėl jis taip ir liko „episcopus nominatus". Po jo 1850-1875 m. — žymiausias vyskupas Motiejus Valančius.

    Caras Nikalojus I stengėsi Bažnyčios administraciją sukoncentruoti Rusijos sostinėje Peterburge. Iš čia visus imperijos katalikus valdė Mohilevo metropolitas. Jo klausė ir Lenkijos katalikai su Varšuvos arkivyskupu. Metropolitas buvo priklausomas nuo Kolegijos, kurią valdžia visaip lenkė į savo pusę.

    Nikalojaus I valdymo laikais daug vyskupų Rusijos valdomuose kraštuose išmirė. Liko vienas kitas senelis. Roma naujus tvirtinti atidėliojo. Caras ryžosi būtinai pravesti savo kandidatus, kurie būtų atsidavę jo valdžiai. Tokių reikėjo rasti 7 ar 8. Tikybų departamento direktorius, prityręs valdininkas Skripicinas apvažinėjo Lietuvos ir Baltarusijos provincijas. Jis surado tokių, kurie sutiko su vyriausybės sąlygomis ir raštu pasižadėjo, kad, jei bus paskirti vyskupais, toliau konsekruos naujus vyskupus be Romos sutikimo. Tarp tokių kandidatų paminėtini — Vaclovas Žilinskis ir Vilniaus ir Šiluvos infulatas Jonas Rupeika. Tokiu valdžia palaikė ir Akademijos rektorių Igną Holovinskį. Kai tą paslaptį jam patikėjo, jis rado būdų Peterburgo kėslus ir klastą pranešti Romai.

    Bet Nikalojui I rūpėjo ne filosofija ar religija, o karo tarnyba. Buvo imperialistas. Jo idealai — galinga, tvirtai valdoma Rusija, vienas monarchas, viena jo valia, išreikšta ukazuose, ir vienas stačiatikų tikėjimas. Katalikų Bažnyčiai jo valdymo metai buvo begalo sunkūs.

    Kartūs buvo nepavykusio 1831 m. sukilimo vaisiai. Žemaičių dvasiškija sukilime dalyvavo aktyviai ir uoliai. Vyskupas Juozapas
129

Arnulfas Giedraitis išleido atsišaukimą į kunigus, ragindamas stoti į sukilėlių eiles. Kunigai paklausė, ėjo kaip kapelionai. Vilniaus vyskupijoj stovėjo daugiau rusų kariuomenės ir dvasininkai negalėjo laisvai stoti sukilėlių pusėn. Tačiau Vilniuje jie aiškiai pritarė sukilimui. Todėl sukilimą numalšinusi, rusų valdžia represijas nukreipė prieš Katalikų Bažnyčią. Persekioti pradėjo ten, kur ji buvo silpnesnė — Baltarusijoje. Uždarė daug vienuolynų: esą jie įkurti tarp stačiatikių ir juos piktiną . . . Etnografinėje Lietuvoje kolkas dar buvo palikti. Atėmė žemes iš vienuolynų, iš vyskupijų, seminarijų, kapitulų. Skaudesnis buvo veikimo laisvės atėmimas.

    1839 m. valdžiai pavyko palenkti kai kuriuos unitų vyskupus ir daug žemesnių dvasininkų ir buvo panaikinta unija — prievarta prijungti prie stačiatikų cerkvės. Kad unitai neatlikinėtų savo tikybinių pareigų katalikų bažnyčiose, juos griežtai prižiūrėjo policija ir kiti valdžios organai. Kunigams užgynė krikštyti mišrios santuokos vaikus, klausyti išpažinčų ir teikti sakramentus svetimų parapijų žmonėms ir apskritai nepažįstamiems. Turto atėmimas grėsė tam, kas drįstų iš stačiatikų pereiti į katalikus. Buvo uždrausta sakyti pamokslus, nedavus jų peržiūrėti atitinkamai cenzūrai. Arba turėjo skaityti juos iš valdžios patvirtintų pamokslų vadovėlių. Knygą bažnyčioj atsivertęs policininkas ir žandaras galėjo sekti, ar laikosi įsakymo kunigas. Nevalia buvo krikštyti vaikų, jei nežinoma, kokio tikėjimo jų tėvai, šiais įsakymais norėjo suvaržyti katalikų tikėjimo plitimą ir prispausti unitus, kurie drįstų savo tikėjimo reikalus aprūpinti Katalikų Bažnyčioje.

    Visos vienuolynų vedamos mokyklos buvo uždarytos. Jų vietoj atidaryta viena kita valdžios gimnazija, kur viskas buvo dėstoma rusiškai. Vien religiją galėjo dar dėstyti „gimtąja kalba" — lenkiškai. Suvaržė naujų bažnyčių statymą ir senųjų taisymą. Kad nebūtų nustelbta stačiatikų cerkvė, statant naują bažnyčią reikėjo gauti jų archijerėjų sutikimą.

    Bažnyčios persekiojimą rusai laikė „vidaus reikalu" ir kaip įmanydami slėpė jį nuo Vakarų pasaulio. Tačiau nuslėpti nepavyko. Roma rūpestingai rinko visus ukazus, ir popiežius Grigalius XVI 1842 m. išleido juos su savo komentarais. Medžiaga pasinaudojo Anglijos,  Prancūzijos  ir kitų  kraštų  publicistai.
130

Palankiai leidinį sutiko ir diplomatai. Carui tai buvo nesmagu. Popiežiaus žodį vadino lenkų šmeižtu ir įspūdį stengėsi sušvelninti. Svetur stengdamasis reabilituotis, viduje Nikalojus I nesiliovė daręs savo. 1842.XII.23 ukazu atėmė visą valdžią iš vyskupų ir atidavė juos priežiūrai konsistorijos, kuriai vadovavo valdžios skiriamas sekretorius. Netrukus paskelbė ir naują reguliaminą seminarijoms. Profesorių skyrimo teisė atimta iš vyskupo ir atiduota Akademijos rektoriui. Įvesti profesoriai rusai stačiatikiai dėstyti rusų kalbai ir Rusijos istorijai.

    Svetimų kraštų laikraščių cenzūra neįleido, tačiau žinios apie popiežiaus atsišaukimą Rusiją pasiekė. Skiriant cerkvei atsidavusius vyskupus, buvo pavykę panaikinti uniją, todėl caras tikėjosi susidorosiąs ir su Katalikų Bažnyčia, pats skirdamas vyskupus ir neduodamas jiems susižinoti su Roma. Oficialūs santykiai su Apaštalų Sostu seniai buvo nutraukti. Paskutinis nuncijus Arezzo išvažiavo dar Aleksandro I laikais.

    Tačiau aplinkybės susidėjo taip, kad carui Nikalojui I prireikė kreiptis į popiežių. Jo duktė Elena tekėjo už Bavarijos kunigaikščio ir reikėjo dispensos. Caras lankėsi Vatikane. Užsimezgė silpnučiai ryšiai, kurie privedė prie konkordato sudarymo 1847 m. Pagrindiniai jo punktai buvo šie: Rusijos imperijoje vyskupus skiria vyriausybė, dėl kandidatų susitarus su Apaštalų Sostu. Vyskupas yra vienintelis valdytojas ir teisėjas savo vyskupijoje. Jis pats skiria seminarijos rektorių, profesorius ir konsistorijos narius, tik turi gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą. Pietų Rusijoj buvo įkurta nauja katalikų vyskupija Chersone, kuri dėl įvairių priežasčių sostinę gavo Saratove.

    Konkordatas įnešė teisėtumą į Katalikų Bažnyčios gyvenimą Rusijoje. Tačiau rusai neturėjo gerų norų sutarties laikytis. Konkordatas nebuvo paskelbtas ir nevirto įstatymu, kuris būtų laidavęs Bažnyčios saugumą. Vyriausybė konkordato nesilaikė ir dažnai jį laužė.

    1855 m. mirė Nikalojus I. Prie jo įpėdinio Aleksandro II politikos kryptis Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė, tačiau jos vykdymas sušvelnėjo, todėl iki 1863 m. Bažnyčia valdžios ranką mažiau bejuto.

    Didžias nelaimes užtraukė nepasisekęs 1863 m. sukilimas. Jo malšinti ir kaltininkų bausti į Vilnių generalgubernatorium buvo
131

atsiųstas Michailas Muravjovas, gavęs Koriko vardą. Apie tuos metus vysk. M. Valančius rašo: „Rudenį (1863 m.) antrą kartą gavau į Vilnių važiuoti. Nuvažiavęs radau dalykus atsimainiusius. Prisiklausiau visokių grasymų. Žadėjo man Kamčatką ir kartuves . . . Seminarijos nebeliko, nes kareiviai užėmė . . . Taip Varniai, kurie per kelis šimtus metų buvo Žemaičiams dvasiškijos tiekėjai, pavirto kareiviapalaikių lizdu. Varnių miestelis paliko tuščias, kaip daržinė pavasarį . . ."
II.

    Trumpai susipažinę su praeitimi, ją galime palyginti su šiandiena.

    1. Jekaterina II paskelbė „visišką tikėjimo laisvę". Galėjai „tikėti, kaip nori", tik, Dieve gink, neturėk ryšių su savo tikėjimo centru už Rusų imperijos ribų. Bažnyčia nuo valstybės atskirta nebuvo. Ji, kaip ir pravoslavų cerkvė, turėjo tarnauti valstybei. Vyriausia jos valdžia turėjo priklausyti ne vienam asmeniui, o kolektyvui: justickolegijai, departamentui ar dvasinei kolegijai.

    Šiandien taip pat „visiška tikėjimo laisvė" . . . Bažnyčia „atskirta nuo valstybės", bet valstybė į Bažnyčios reikalus kišasi kiekviename žingsnyje, ir „atskirta" ji turi priklausyti valstybei. Ir varpelis ant altoriaus laiptų yra valstybės nuosavybė.

    2. Jekaterina II susirado Sestrencevičių, kuris prisiekė būti vien jai ištikimas ir paklusnus, šių dienų valdovai sestrencevičių ieškojo ir tebeieško. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, buvo užsimota įkurti Lietuvoje „tautinę bažnyčią be Romos". Kaip būtų gražu turėti Maskvoje Sestrencevičių kardinolo mantijoj, kuris drausmintų „kunigus ekstremistus"! Tik sestrencevičiaus kol kas nėra.

    3. Michailo Muravjovo laikais ir ilgai po jo už mažiausią nepalankumą Rusijos valdžiai buvo tremiami į Sibirą vyskupai ir kunigai. Nuo to ypač kentėjo Vilniaus vyskupija. Buvo išvežti vyskupai: Krasinskis, K. Hrineveckis, Zvieravičius, Ropas . . . Seinų vyskupas Lubienskis buvo žandarų nunuodytas.

    Lygiai tą patį matome šiandien. Po karo „atkūrus Tarybų valdžią", Žemaičių vyskupas V. Borisevičius buvo sušaudytas, Vilniaus arkivyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, Sibiro lagerius matė vyskupai Ramanauskas ir Matulionis. O Vilniaus
132

vyskupas J. Steponavičius ligi šiol tebėra ištremtas iš savo vyskupijos. Toks pat likimas ir Kaišiadorių vyskupo V. Sladkevičiaus.

    4. Kai „darė tvarką" Muravjovas, iš 600 Žemaičių vyskupijos kunigų 106 buvo represuoti — karti, šaudyti, kalėjimuose pūdyti, į Sibirą išvaryti. Ir vysk. M. Valančius guodžiasi, jog ir jam Michailas žadėjęs Kamčatką ir kartuves. Dėl didžio populiarumo Lietuvoj, Kamčatkon išvežti jo nedrįso, bet užtat ištrėmė į Latviją jo pagalbininką vysk. A. Beresnevičių.

    O kas suskaitė, kiek Lietuvos kunigų mirė kalėjimuose ar Sibire, kai „tvarką darė" nebe caras, nebe Michailas „su ciesoriaus galia", o šių dienų muravjovai, popovai, dybenkos, guzevičiai?

    5. Nuo Muravjovo laikų ir šiandien nemaža kacapų kaimų Lietuvoj. Kacapus apgyvendino gražiose sodybose lietuvių, kurie pulkų pulkais buvo išvaryti į Samarą ir kitus pasviečius.
Surusėjusio gruzino Džiugašvilio-Stalino ir jo pakalikų buvo užsimota plačiau: Lietuvos tarybinė respublika turėjo likti be lietuvių . . . Kas suskaičiavo gatvėse pamestuosius lavonus, troškintus tvankiose kamerose ir galvijų vagonais išvežtuosius į sritis, kur pusę metų saulelė neteka? . .

    Būdinga, kad pikčiausi rusintojai ir nerusų skriaudėjai yra surusėję kitataučiai: vokietė Jekaterina II ir gruzinas Džiugašvilis. Lietuvą dalijosi Jekaterina II su Fridriku, o Stalins su Hitleriu . . .

    6. Rusinimui skersai kelio stovėjo Katalikų Bažnyčia. Todėl ir anuomet, ir šiandien kalavijo ašmenys nukreipti prieš ją.

    Silpniausia vieta šioje kovoje buvo senosios Lietuvos žemės — Baltarusija ir Ukraina. Ten katalikybei atstovavo Rytų apeigų katalikai, arba unitai. Savo liturgija jie buvo panašūs į pravoslavus. Todėl pirmiausia carai ir vertė juos pravoslaivas. Ir tai pavyko. 1839 m. unitų metropolitas Juozapas Siemaška perėjo į pravoslaviją ir patraukė paskui save didžiąją dvasininkų dalį.

    Unitų Bažnyčia buvo beatgyjanti po carinės Rusijos žlugimo. Ypač klestėjo ji Ukrainoje, kurios dalis su Lvovo miestu priklausė pirmiau Austro-Vengrijai, o vėliau Lenkijai.

    Užtat kai Ukraina „buvo išvaduota", tais pačiais 1939 m. unitai turėjo virsti pravoslavais, arba išvažiuoti į Gulagą. Siemaškos dabar neatsirado. Lvovo metropolitas Juozapas Slypyj dvidešimt metų iškalėjo Sibire. Ten pat atsidūrė visi kunigai, kurie nepanoro
133

tapti pravoslavais ir didelė tikinčiųjų dauguma. Net atkalėjusiems paskirtąjį laiką, kunigams neleidžiama grįžti į gimtąsias vietas. Mat, gali vėl imti kunigauti! . .

    7. Pravoslavija nepavojinga buvo carui, nepavojinga ji ir šių dienų carams. Neveltui Maskvos patriarchas nešioja kelis Lenino ordinus . . .

    8. Katalikų Bažnyčia, jos ženklai ir papročiai „piktino pravoslavus". Todėl Muravjovas griežtai uždraudė statyti naujas ir taisyti senąsias bažnyčias, daugelį jų atėmė iš katalikų ir pavertė cerkvėmis ar kareivinėmis, uždraudė kryžių statymą pakelėmis ir kiemuose, uždraudė procesijas miesteliuose ir į kapines. Kad tik „nepiktintų pravoslavų" . . .

    Lygiai tą patį regime šiandien. Muravjovo nuostatai tebėra gyvi ir dar naujų prigalvota. Ne veltui tiek valdininkų lietuviškom ir rusiškom pavardėm sėdi Religijų reikalų komisaro įstaigoj. Kiek bažnyčių Lietuvoj uždaryta, kiek sunaikinta karo ir1 pokario metais!

    Kryžius statyti užginta, senieji verčiami kapinėse (Rasų kapai Vilniuje!), o jų vietoje statomi stulpai „socialistinio turinio ir tautinės formos". Uždrausta kunigui mirusįjį lydėti į kapus, uždrausta miestuose skambinti varpais ir pan. Ir visa tai dėl to, kad „nepiktintų bedievių".

    Pravoslavijos vietoje dabar bedievybė. Tačiau bedievio vardo baidosi ir bedieviai, todėl prisidengia „mokslišku" žodžiu „ateistais".

    9. Kaip caro laikais rusinimui tarnavo pravoslavija, taip šiandien tarnauja bedievybė. Ir anais, ir šiais laikais katalikas inteligentas negali turėti inteligentui deramo darbo, užimti atsakingo posto, negali viešai atlikinėti religinių pareigų, turi slapstytis, veidmainiauti. To nori „tarybinė moralė"?

    Rusui Lietuvoj visi keliai atviri. Jam ir darbas, ir butas. Iš Rusijos sugrįžęs lietuvis vargiai priregistruojamas. Tai viena „tautų draugystės" formų, vienas kolonizavimo būdų.

    Pravoslavų cerkvės Lietuvoje visos atidarytos. Idant tikintis rusas greičiau važiuotų į Lietuvą!

    10. Rusinimo židinys caro laikais buvo cerkvė. Atsirado keli rusai, — jiems statė cerkvę arba atėmė iš katalikų bažnyčią, ir ėmė kurtis aplinkui ją rusų pravoslavų kolonija.
134


    Ššiandien tokie rusinimo židiniai yra fabrikai ir gamyklos. Pastatys fabriką — ir priveža jam „specialistų iš broliškųjų respublikų". Nors žaliava gamybai už kelių tūkstančių kilometrų, bet fabrikas Lietuvoj (Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai). Kolonizavimui nei lėšų, nei transporto nestinga.

    11. Kad sparčiau vyktų rusinimas, Muravjovas uždarė lietuviškąsias parapines ir vienuolynų mokyklas ir miesteliuose steigė rusiškas.

    Jis uždraudė lietuviams knygas lotyniškomis raidėmis. Pripratę prie rusiškos graždankos, lietuviai lengviau pripras prie pravoslavuos ir prie rusų dvasios, greičiau surusės.

    Tačiau žmonės į rusiškas mokyklas vaikus leido nenoriai, verčiau samdė „daraktorių" ir skaityti, rašyti mokė juos namie slaptai. Ir knygų, „maskolių raidėmis" rašytų, neskaitė. Gimė slaptoji spauda Prūsuose. Iš ten ėjo maldaknygės ir laikraščiai.

    Šiandien lietuvių kalba Lietuvoje dar pakenčiama, tačiau šalia jos viskas turi būti parašyta ir rusiškai. Kad pamažu priprastume. Net kūdikiai darželyje mokomi rusiškai. Ir auklėtojos geriau kad būtų rusės, nes lietuvės rusiškai blogai moka pačios, blogai moko ir vaikus. Ir televizijos laidose vaikams kiek rusiškų dainelių, o raidės — vien graždanka!

    12. Mokyklose kalba dar ne vien rusų, bet dvasios lietuviškos niekur nėra. Visur vien „internacionalizmas ir tautų draugystė" su didžiąja rusų tauta priešaky. Kas ir kaip šiandien moko Lietuvos istorijos, kas pamoko tikėjimo dalykų? Lietuvos praeitis niekinama, jos žymės ir ženklai naikinami ir brukte brukama šiurkščiausia rusų bedievybė. Užtat paauglių morale nebe daug kas pasidžiaugia ...

    Lietuviška spauda taip pat vien pogrindyje. Raidės neužgintos, bet mintis užginta ir žodis užgintas. O be minties ir žodžio nėra spaudos.

    „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
    Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda".
    Ir Prūsų šiandien nebėra. Apsupti esame iš visų pusių. Caro laikais maldaknyges atiminėjo ir, ar kas vaikų slaptai nemoko, šnipinėjo žandaras ir mokytojas rusas. Šiandien deja! Deja! šiandien tokio žandaro ir šnipo pareigas eina tūlas mokytojas. Jis tardo, klausinėja, ar vaikas ir jo tėvai eina į bažnyčią. Kitas ir prie
135

bažnyčios durų atsistos — visai kaip Muravjovo žandaras. Rausti iš gėdos žmogus, regėdamas, kaip mokytojas, nusikalsdamas elementariausiam mandagumui, artimą mirusįjį mokiniams palydėti leidžia tik ligi bažnyčios durų. Geriau visai nebūtų leidęs jų iš namų — mažiau būtų buvę sarmatos.

    13. O maldaknyges kaip spausdino mums Prūsuose caro laikais, taip tebespausdina ir šiandien „nebe caro laikais". Pažvelkite, iš kokių maldaknygėlių meldžiasi ir jauni ir seni bažnyčiose. Iš primityviausių „savilaidos" knygelyčių, sunkiai įskaitomais tekstais, nes kitokių — lašas mariose.

    14. Kaip vakar buvo Muravjovas su rusinimo politika, taip ir šiandien tebėra. Ir metodai liko tie patys. Iki smulkmenų. Kaip tuomet negalėjo vyskupas skirti kunigo be gubernatoriaus leidimo, taip negali ir šiandien. Kaip anuomet kunigas neturėjo teisės nuvažiuoti į kaimynų parapiją ir atlaikyti bažnyčioje Mišias, paklausyti išpažinčių, taip ir šiandien tos teisės neturi. Reikia „gubernatoriaus leidimo". Visa laimė, kad retas kas tokio leidimo prašo. Ir kunigas pagal šių dienų nuostatus nebe kunigas, o „kulto tarnautojas", „bažnytinio kolektyvo" samdomas. Muravjovas to dar nežinojo, šių dienų muravjovai išradingesni.

    15. Kaip šiandien ragauskai, markoniai, metę kunigavimą, pila vandenį ant bedievystės ir rusinimo malūno, taip buvo ir Muravjovo Koriko laikais. Susikompromitavęs ir nusikunigavęs Petkevičius perėjo į pravoslavija ir ilgai buvo lietuviškų knygų cenzorium Vilniuje. Ir labai piktu cenzorium. Jis kenkė ir vysk. M. Valančiui, ir Daukantui, ir kitiems, lietuviškai rašiusiems.

    16. Caro valdžiai baisiai knietėjo Žemaičių kunigų seminarija Varniuose. Brukte bruko į ją rusus dėstyti rusų kalbos ir Rusijos istorijos. Tie rusai būdavo valdžios šnipai, kaip Klevinskis ar Feoktistovas. Užtat kai 1864 m. paėmė valdžią Muravjovas, iš seminarijos tuoj padarė kazematus, su grauduliu apie tai rašė Valančius.

    Tas pat buvo ir nebe caro laikais. 1940 m. vasarą, vos okupavus Lietuvą, rusų armija tuoj užėmė Kunigų seminarijos rūmus Kaune. Ir šiandien, po 40 metų, Maironio statytuose rūmuose tebėra „vajenkomatas".

    Caras į kandidatų seminarijai parinkimą nesikišo, tik žiūrėjo, kad jų būtų ne per daug. Tuo tarpu nebe caro laikais kandidatus į
136

kunigus pasirenka ne seminarijos vadovybė, o kultų įgaliotinis su čekistų (saugumiečių) pagalba.

    17. Muravjovo laikais rusai be galo bijojo draugijų Lietuvoje. Didį nerimą kėlė jiems Valančiaus įsteigtoji „Blaivystės brolija", nors buvo ji religinė. Muravjovas stengėsi ją panaikinti, nes ir lietuvių blaivumas rusams buvo pavojingas: geriau, kad nyktų lietuviai, skęsdami degtinėje.

    Lygiai tas pat ir šiandien. Girtavimą palaiko valdžia, ir „kova su girtavimu" tėra tik akių dūmimas liaudžiai. Blaivybės draugiją steigti ir šiandien neleidžia, nors Leninas tokios draugijos norėjęs.

    Rusai bijo „draugijos" žodžio Lietuvoj. Gali būti tik „visuomeninės organizacijos" — partija ir jos vaikai. Buvo Kraštotyros draugija — tyrė Lietuvos praeitį, domėjosi archeologija ir leido „Kraštotyros" almanachą. Rusams tai baisiai nepatiko, ir po kelių „draugijos suvažiavimų" ją sulikvidavo: „išrinko" tokią valdybą, kuriai Lietuvos istorija prasideda kolūkių kūrimu. Išnyko ir almanachas.

    Knygos mėgėjai buvo užsimoję įsteigti „Lietuviškos knygos mėgėjų draugiją". Bet „organai" prikibo prie žodžio „lietuviškos", ir šiandien turime „internacionalinę" Knygos mėgėjų draugiją. Kad tik nieko nebūtų lietuviška . . .

    18. Muravjovas žiūrėjo, kad vyžotas valstietis nežinotų, kas dedasi už Rusijos imperijos ribų. Todėl ateiti iš užsienio laikraščiui buvo griežtai uždrausta. „Caro cenzūra!" — šaukia „laisvės nešėjai".

    Šiandien tarybinė liaudis „šviesiausia pasaulyje" vyžų nebedėvi, bet kodėl, kai nori pasiklausyti, kas dedasi „už imperijos ribų", tarybinis radijo imtuvas taip birbia?

    19. Caras buvo blogas. Tačiau jo darbai — ne visi blogi. Jo sutartys su kitais kraštais geros, jei Tarybų valdžiai naudingos. Carų užgrobtosios žemės Tolimuosiuose Rytuose iš kinų ir Vakaruose priklauso mums „teisėtai", bet caro užtrauktąsias paskolas mokėti griežtai atsisakėm — čia caro veiklos nepripažįstame.

    Ką norim skelbiame, ką norim — nutylim. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją nutylėjom nuo liaudies. Mūsų parašas ne vien po jo padėtas: jis buvo ir po sutartim gerbti Pabaltijo kraštų suverenumą. Sutartis mums — popieriaus skiautelė. Žodį laužom,
137

kada panorim, pripažįstame vien kumštį. Helsinky pasirašėm, bet priverskit mus parašą gerbti!

    Tačiau tokia praktika ne nauja. Ji iš caro laikų. Jekaterina II pop. Klemento XIV bulės neskelbė, nes jėzuitai buvo Rusijai reikalingi. Ne jėzuitai, o jų darbai, jų mokyklos. Taip pat ir Nikalojus I konkordato su Vatikanu 1847 m. nepaskelbė, kad jis nevirstų įstatymu, ginančiu Bažnyčios teises. Žodį laužė, kada jam buvo naudinga.

    20. Konstitucija ir įstatymų kodeksai — užsieniui ir liaudies akių dūmimui. Viską valdo ir tvarko „slaptieji potvarkiai".

    40 metų draudė mums spaudą, grūdo į Sibirą rašytojus ir knygnešius. Bet kai carui uždavė per nagus japonai, ir kai ėmė jausti viduj revoliucijos kvapą, tuomet paaiškėjo, kad spauda „nebuvusi uždrausta": įsakymas „nebuvęs aukščiausiai išleistas", atseit, caro nepasirašytas. Lietuviai grūmėsi su vėjo malūnais ir barstė kaulus Sibire . . .

    Tas pat ir šiandien. Priteisė žmogui 10 metų. Atsėdėjusio neleido namo, bet nuvežė į Kazachstaną „v ssylku". Ištrėmė jį ne viešu teismo sprendimu, bet slaptuoju potvarkiu. Ir toj „ssylkoj" jis — lyg ir savanoris, kol bus gyva jo galvelė . . .

    Tokie įstatymai Rusijoje buvo, tokie ir šiandien tebėra.

    Rusinimas buvo, rusinimas ir šiandien tebėra. Tik dar klastingesnis. „Tamsybininkai" lietuviai tai junta savo kailiu ir aiškiai regi akimis. Tik „seniai nusikratę religiniais prietarais" šviesybininkai to nemato. Jiems, mat, nenaudinga matyti . . .
K. VIŽINTAS
138

DAR VIENAS PAVOJUS
Mūsų laikais maža tokių,
kurios nori būti motinomis.
P. Ovidijus

    Alkoholizmas žudo tautą. Tik ne mažesnis lietuvių tautai kitas pavojus — gyventojų prieaugio mažėjimas.

    Apie gyventojų prieaugio mažėjimą, kuris ypač padidėjo paskutiniais metais, Lietuvoje rašo net oficialioji spauda.

    Dėl aiškumo pateiksime statistikos duomenis.

        1 lentelė

Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirštamumo ir natūralaus prieaugio koeficientai 1000-čiui gyventojų

Metai    gimimų    mirimų    natūralaus
                                        prieaugio
1920    22,7   
    21,2    1,5
1921    24,6   
    15,2    9,4
1922    27,3   
    17,7    9,6
1923    28,4   
    15,1    13,3
1924    29,4   
    16,3    13,1
1925    28,9   
    16,9    12,0
1926    28,5   
    15,4    13,1
1927    29,4   
    17,3    12,1
1928    28,8   
    15,6    13,2
1929    27,2   
    17,1    10,1
1930    27,4   
    15,9    11,5
1931    26,8   
    15,8    11,0
1932    27,3   
    15,3    12,0
1933    25,7   
    13,5    12,1
1934    24,8   
    14,6    10,2
1935    23,4   
    14,0    9,4
1936    24,2   
    13,4    10,8
1937    22,3   
    13,2    9,1
1938    22,7   
    12,6    10,1
(Lietuvos statistikos metraštis, 1938 m.)
139

1000-čiui gyventojų
Metai    gimimų    mirimų    natūralaus
                                    prieaugio
1950    23,6    12,0    11,6
1951    22,7    11,5    11,2
1952    21,9    10,8    11,1
1953    20,2    10,4    9,8
1954    20,8    9,8    11,0
1955    21,1    9,2    11,9
1956    20,2    8,2    12,0
1957    21,1    8,8    12,3
1958    22,8    8,2    14,6
1959    22,7    9,0    13,7
1960    22,5    7,8    14,7
1961    22,2    7,9    14,3
1962    20,8    8,7    12,1
1963    19,7    8,0    11,7
1964    19,1    7,5    11,6
1965    18,1    7,9    10,2
1966    18,1    7,9    10,2
1967    17,7    8,1    9,6
1968    17,6    8,3    9,3
1969    17,4    8,7    8,7
1970    17,6    8,9    8,7
1971    17,6    8,5    9,1
1972    17,0    9,1    7,9
1973    16,0    9,0    7,0
1974    15,9    9,0    6,9
1975    15,7    9,5    6,2
1976    15,7    9,6    6,1
1977    15,5    9,8    5,7
    (Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 12, p. 13)

    Palyginus su prieškarinio laikotarpio 1924, 1927 m. gimimų skaičius Lietuvoje 1000-čiui gyventojų sumažėjo beveik dukart: gimstamumo koeficientas krito nuo 29,4 iki 15,5. Pradedant 1960 m. gimimų skaičius Lietuvoje pastoviai mažėja, mažėja ir natūralus gyventojų prieaugis, kuris per pastaruosius 18 m. 1000-
140

čiui gyventojų sumažėjo beveik tris kartus: natūralaus prieaugio koeficientas krito nuo 14,7 (1960 m.) iki 5,7 (1977 m.). Per pastaruosius keliolika metų Lietuvoje prigijo taisyklė — vienas arba du vaikai. Turintieji daugiau vaikų — lyg pajuokos objektai (negudrūs, nemoką gyventi).

    Dar viena nelaimė: Lietuvoje nuo 1964 m. pradėjo pastoviai didėti mirtingumas. Nepriklausomoje Lietuvoje mirtingumas visą laiką mažėjo: 1938 m. jis jau buvo beveik toks pat (12,6 1000-čiui gyv.), kaip 1950 m. (12,0). Po karo mirtingumas Lietuvoje mažėjo iki 1964 m., o nuo tada jis beveik pastoviai didėja (mirštamumo koeficientas padidėjo nuo 7,5 iki 9,8). Mirštamumo koeficientą didina pastaraisiais metais padidėjęs savižudžių skaičius, alkoholizmas ir venerinės ligos.

    Prieš karą Lietuvoje mirtingumas, ypač vaikų, buvo didelis. Bet dėl to buvo kalta- ne tiek „buržuazinė" vyriausybė, o medicinos mokslas. Tiesa, medicinos pagalba dar nebuvo pakankama ir medicinos patarnavimai privačiai apmokami, todėl sunkiau prieinami, kaip dabar. Pinigo perdaug nebuvo, o kaimiečiui ir darbininkui jo ir labai trūko. Bet ar trūko pinigo ir ar dėl to mirė, pvz. prof. P. Dovydaičiui 3 vaikai iš 7 gimusių? Taip atsitiko ne vien jam, bet ir daugeliui kitų, kurie gyveno pasiturinčiai, bet negalėjo savo vaikų išgelbėti nuo mirties. Priežastis didelio vaikų mirtingumo buvo tuolaikinis medicinos mokslas, kuris dabar yra labiau ištobulėjęs, negu prieš karą.

    Gyventojų prieaugis sprendžia visų tautų gyvybės ir mirties klausimą, šia mirtimi (valingo giminės mažinimo) žūna mūsų akivaizdoje civilizuotos tautos. Apie tautą, kurią ši blogybė yra apėmusi, galima sakyti Evangelijos žodžiais, kad kirvis jau pridėtas prie jos šaknų. Tautos, kurių atskiros šeimos turi po 4 ar daugiau vaikų, auga, o tos, kur po 3 ar mažiau — išmiršta. Minėtas prof. P. Dovydaitis, mūsų tautos veikėjas ir kankinys, prieš II pasaulinį karą rašė: „Iš visų pavojų, kurie gresia mūsų kraštui, šis pavojus yra didžiausias, nes jis mūsų tautą guldo į karstą, iš kurio nėra jokio prisikėlimo". (J. Girnius, Pranas Dovydaitis, JAV, 1975, p. 496).

    Gyventojų prieaugio mažėjimas Lietuvoje pasiekė tokių tempų, kad net partija ir vyriausybė susirūpino: esamas prieaugis nepatenkinąs materialinių bei ekonominių krašto poreikių, nes
141

neužtikrina reikalingos kraštui darbo jėgos. Ir oficiali spauda rašo, jog reikalai blogi. „Turėtume labiau skatinti gimimus ir visokeriopai remti šeimas, norinčias turėti daugiau vaikų" („Mokslas ir gyvenimas" 1976, nr. 4). Jeigu jau mūsų spauda taip rašo, matyt, reikalas yra rimtas, liečiąs visą Tarybų Sąjungą, nes kas sielosis vien dėl Tarybų Lietuvos gyventojų nepakankamo prieaugio. Jei partija ir vyriausybė kelia šį klausimą, tai ne dėl to, kad jai rūpėtų tautiniai lietuvių reikalai. Maskva nėra suinteresuota tuo, kad lietuvių tauta eina prie išmirimo; priešingai, ji padarytų viską, kad lietuviai greičiau išnyktų nuo „tarybinės" žemės paviršiaus.

    Pagal oficialią spaudą priežastis vaikų vengimo esą socialinės ir ekonominės sąlygos, materialiniai faktoriai nulemia vaikų šeimose mažėjimą.

    Ne tiek materialinės, kiek buitinės sąlygos auginti vaikus yra blogos. Materialinės sąlygos dar būtų pakenčiamos. Kaip tik pas tuos, kurie pasiturinčiai gyvena, vaikų yra mažiausia. Kas kita yra buitinės sąlygos. Kai abu tėvai dirba, vaikų nėra kam palikti namie. Juos reikia atiduoti lopšelin ar darželin. Ten vietų skaičius ribotus, ne visus gali priimti. Darželiuose (ir lopšeliuose) darbas labai sunkus, atsakingas, o atlyginimas mažas. Tad ten eina dirbti tokios auklėtojos, kurios vedasi kartu ir savo vaikus, arba dažnai tokios, kurios kitur geresnio darbo nepajėgia susirasti. Mityba darželiuose nelabai kokia, o ir ji dar labiau pablogėja dėl darželio darbuotojų nesąžiningumo.

    Nesibaigia vargas su vaikais ir tada, kai jie sulaukia mokyklinio amžiaus. Kai tėvai abu dirba, nėra kas vaikus prižiūri namie; vieni likę neparuošia pamokų, jie atiduodami auklėti gatvei, kur jie išmoksta visokių „gudrybių".

    Bet ne materialinės ir buitinės sąlygos yra pagrindinė vaikų vengimo priežastis. Kodėl Azijos tautos Tarybų Sąjungoje (uzbekai, tadžikai ir kt.) pajėgia išauginti 4-5 vaikus, ir jiems materialinės-buitinės sąlygos negeresnės, kaip pas mus. Azijos tautos yra toliau nuo Vakarų civilizacijos, todėl mažiau pasidavė jos įtakai. Lietuvis lengvai pasiduoda svetimoms įtakoms ir madoms. Mėgdžiojame Vakarus, mėgdžiojame ir rusus, pasiimdami iš jų ir tai, kas bloga.

    Mūsų lietuviškos šeimos idealu tapo dviejų vaikučių šeima — broliukas ir sesutė. Blogai, jei atsiranda dvi sesutės. Tėvai, ypač
142

tėvas, nepatenkinti, pageidautų sūnaus. Bet, kadangi tai bus jau trečias, o prie to dar rizika, kad sekantis vaikas irgi gali būti duktė, tai geriau nuo trečio atsisakoma ir pasilieka prie dviejų. Ir taip dabar su žiburiu Lietuvoje jauniausios kartos tarpe reikia ieškoti šeimų, kuriose būtų daugiau dviejų vaikų. Jei taip toliau eis — Lietuvoje lietuvių ne tik nedidės, bet jų skaičius pradės mažėti.

    Tad kokios yra tikrosios priežastys, kad Lietuvoje pastaraisiais metais taip smarkiai ėmė mažėti gyventojų prieaugis?

    Apie 1960 metus Lietuvoje subrendo nauja karta, gimusi antrame nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetyje. Jai jau mažai tešvietė nepriklausomybės saulė; ji augo II pasaulinio karo atmosferoje, ją demoralizavo pokario įvykiai. Lietuvos sukolchozi-nimas daugelį kaimo gyventojų suvarė į miestus. Likę kaime, pasisavino galvoseną, skirtingą nuo jų tėvų, buvusių žemės savininkų. Jie nebebrangino žemės, ir senieji kaimo papročiai bei tradicijos, veikiant komunistinei propagandai bei komunistiniam gyvenimo būdui, jiems liko svetimi. Jaunimo kaime apskritai mažai liko. Kaimai tuštėjo, o miestai neproporcingai augo. Jei prieš II pasaulinį karą kaime gyveno virš 70% Lietuvos gyventojų, tai dabar jų teliko — 44%.

    Ir štai ta naujoji generacija, veikiama komunistinės ir ateistinės propagandos, į žmogaus gyvenimą žemėje žiūrėdama kaip į vienintelį laimės, malonumų ir patogumų šaltinį, lengvai pasisavino ir bedievišką gyvenimo būdą — „neapsikrauti" vaikais, šis požiūris ir į kaimą įsiskverbė tokiu mastu, kad nuo 1967 m. gimimų skaičiaus mažėjimu Lietuvos kaimas pralenkė miestą („Mokslas ir gyvenimas" 1976, nr. 4). Minėtas prof. P. Dovydaitis prieš II pasaulinį karą šiuo klausimu rašė: „Jei ir mūsų dar „nesukultūrėjęs" kaimas pasektų inteligentais, kurie vaikų neturėjimo atžvilgiu pirmauja kitų šalių inteligentijos tarpe, lietuvių tautai tai reikštų savižudybę (...) Tuomet sudie mūsų „didvyrių žeme"! Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai, kaimynai (. . .), bet šį kartą tu būsi pati save išnaikinusi šiuo būdu nusižudydama" (J. Girnius, ten pat, p. 683). Kaimas dabar iš tikrųjų pasekė inteligentais . . .

    Tautos prieaugio mažėjimo lemiamas faktorius yra ateistinės ir materialistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas žmonių galvosenoje. Iš istorijos  ir patirties  žinome, kad su ateizmo įsigalėjimu
143

gyventojų prieaugis smarkiai krinta. Juk nepaslaptis, kad dauguma ateistų vengia vaikų, kad jie netrukdytų naudotis šio gyvenimo laime ir malonumais. Juk kam tie vaikai reikalingi? Tėvų paguodai? Bet bent mūsų gyvenamu laiku iš vaikų tėvai retai paguodos ir dėkingumo susilaukia. Kam juos gimdyti, jei jų likimas — neaiški ir abejotina laimė gyvenime, o paskui mirtis ir išnykimas, nes anapus nieko nėra? Kas man atlygins už tą vargą, kad aš gimdysiu ir auginsiu vaikus?

    Gerbiame dorus ateistus, kurių buvo ir yra lietuvių tarpe, ir kuriems nėra svetimi lietuvių tautos ir tėvynės reikalai. Bet tegu nepyksta ateistai už atvirumą: Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus.

    Prancūzijoje ateizmo plitimas prasidėjo su 1789 m. revoliucija. Pirma ateizmas įsigalėjo šviesuomenės sluoksniuose, o vėliau persimetė į darbininkiją ir kaimą. Su ateizmo išplitimu pradėjo šeimose mažėti vaikų skaičius. 1700 m. Prancūzija turėjo per 20 mil. gyventojų; be kinų ir indų ji buvo gausingiausia tauta. Rusija tuokart turėjo 14, Austrija — 13, Didžioji Britanija (salos) — 9 mil. gyventojų. 1850 m. Rusija pralenkė Prancūziją. 1913 m. Prancūzija atsidūrė Europoje penktoje vietoje. Dar XIX a. pradžioje Prancūzijoje viena šeima turėjo 4-5 vaikus, 1860 m. jau tris vaikus, prieš I pasaulinį karą — du vaikus. Taigi, vieno šimtmečio eigoj gimimų dvigubai sumažėjo. Nuo 1889 m. iki I pasaulinio karo Prancūzijoje buvo daugiau mirimų negu gimimų.

    XIX a. gale ir XX a. pradžioje Prancūijoje prasidėjo religinis atgimimas. Katalikų Bažnyčia iš gynimosi pozicijų perėjo į puolimą. Į talką jai atėjo nauja katalikų rašytojų ir poetų karta (Bourget, Claudel, Mauriac ir kt.). Pati Prancūzijos valdžia ėmėsi priemonių skatinti gyventojų prieaugį, teikdama gausioms šeimoms įvairių lengvatų ir privilegijų. Dabartiniu metu tautos mažėjimas Prancūzijoje sustabdytas.

    Kas dėjosi Prancūzijoje, lygiai tas pats atsitiko ir Rusijoje. Prieš I pasaulinį karą Rusijos gyventojų prieaugis buvo vienas didžiausių Europoje. Po 1917 m. revoliucijos, su ateizmo įsigalėjimu, Rusijoje gyventojų prieaugis pradėjo mažėti. Ir šiuo metu, jei T. Sąjungos gyventojų skaičius didėja, tai tas didėjimas vyksta sąskaiton azijinės T. Sąjungos dalies, kur gyventojų sudėtis nerusiška. Didžiausią gyventojų prieaugį T. Sąjungoje
144

duoda Uzbekija, Tadžikija ir kitos mahometoniškos Azijos respublikos. Nuo jų šiek tiek atsilieka krikščioniškos Azijos respublikos — Armėnija ir Gruzija, bet ir šiose gyventojų prieaugis yra didesnis, negu europoinės dalies respublikose.

    Labai žemas gyventojų prieaugis T. Sąjungos rusų tarpe. Pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis šeimų gausingumo atžvilgiu rusai atsidūrė paskutinėje vietoje. „Suskirsčius pagal vaikų skaičių atskirų tautybių šeimas, nustatyta, kad mažiausios šeimos yra rusų (89% ne daugiau kaip po du vaikus), didžiausios
— lenkų" („Moksl. ir gyv." 1974, nr. 10, p. 12). Rusai T. Sąjungoje jau atsidūrė mažumoje: kitų tautybių, paėmus jas visas kartu, yra daugiau negu rusų.

    Vaikų vengimo „mada" yra apėmusi daugelį Europos tautų: vokiečius, lenkus ir kt. Bet jų daug, ir jiems šis reiškinys nėra toks pavojingas, kaip mums. Kinijoje ir Indijoje net pati valstybių valdžia imasi priemonių mažinti gimimų skaičių. Bet reikia atsiminti, kad Kinijoje yra apie vienas milijardas gyventojų, o Indijoje apie 700 mil. (Indijoje kasmet priauga apie 15 mil. žmonių). Didelės tautos neišnyks dėl tokių eksperimentų, o mažoms tautoms pavojus yra realus. Nors pas rusus gimimų skaičius mažas, bet jiems pavojus dėl to dar tolimas, nes jų daug
— apie 100 mil. O mūsų maža, ir jei gimimų skaičius mūsuose mažės tokiais tempais, kaip dabar, tai turint omeny dar kitas blogybes, kurios mus naikina, būtent alkoholizmą ir venerines ligas, nereikės nei šimto metų laukti — tautos žuvimas bus neišvengiamas.

    Neteikia mums paguodos ir pastiprinimo mūsų tikrieji broliai bei sąjungininkai latviai ir estai. Lyg būtų likimo skirta baltams išnykti Pabaltijy. Rusų mažas priaugis, bet jų dar užteks Pabaltijui užpildyti, jei patys pabaltijiečiai paruoš čia ištuštėjusius plotus. Kad Latvijoje ir Estijoje yra blogai, parodo šie duomenys.
1971 m. 1000-čiui gyventojų teko
   
        Lietuva    Latvija    Estija
gimimų    17,6    14,7    16,0
mirimų       8,5    11,0    10,9
natūralaus    9,1    3,7    5,1
prieaugio
(A. Stanaitis ir P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai, Vilnius, 1973).
145

    Netekome savo valstybės. Tai dar nėra baisiausia tautos nelaimė. Yra tautų, kurios šimtus ir tūkstančius metų neturėjo savo valstybės ir išliko gyvos. Ne svetimieji galų gale tautą išžudo, o pati tauta nusižudo. Masinio tautų išnaikinimo atvejų istorija mažai žino, tautos dažniausiai pačios nusižudo, kai netenka tautinės sąmonės, kai jos narių dauguma tampa abejinga dėl savo ateities ir išlikimo.

    Tautinė sąmonė nėra vien filosofinis mąstymas, bet gyvas ir konkretus reikalas. Jei aš esu lietuvis,-ė, tautiškai susipratęs, tai turiu gyventi taip, kad mano tautos egzistencija būtų užtikrinta ateičiai. Vadinasi, jei aš sukūriau šeimą, tai mano pareiga prisidėti prie tautos egzistencijos užtikrinimo — palikti savo vietoje ne mažiau 3-4 tautos narius.

    Kokia gi yra dabar tautinė sąmonė Lietuvoje? Tenka konstatuoti liūdną faktą, kad pas daugelį lietuvių tautinė sąmonė yra labai silpna arba jos visiškai nėra. Tiesa, mūsuose netrūksta žodžių, kuriais pareiškiame savo lietuviškumą, netrūksta nusistatymo prieš rusų okupaciją, bet daugelio gyvenimas ir darbai su tomis tautiškumo deklaracijomis visai nesiderina. Užmirštama paprasčiausia tiesa, kad be darbo ir pasiaukojimo nepasiekiamas joks kilnus tikslas, kad niekas savaime nepasidaro. Užmirštama pareiga, o tenkinamasi malonumais. Dedamasi dideliu patriotu, opozicionieriumi, o privačiame gyvenime paprasčiausiai plaukiama pasroviui. Lengva pašūkauti, pakalbėti apie lietuviškumą, nieko nedarant ir tikintis, kad tai, ko reikalauja gyvenamasis momentas, už mane padarys kiti.

    Randama įvairių pasiteisinimų dėl vaikų vengimo: sveikatos stoka, mažas uždarbis (o išgėrimui ir prabangos dalykams pinigų turima) ir panašiai. O iš tikrųjų yra tai paprastas nenoras apsunkinti sau gyvenimą, nenoras aukotis. Bet žmogus, kuris niekam nenori aukotis, nėra vertas žmogaus vardo.

    Ne tik tarp ateistų, bet ir tarp tikinčiųjų tenka susidurti su skepticizmu dėl tautos ateities ir jos išlikimo. Net iš dvasiško luomo asmens teko išgirsti nuomonę: kam tų vaikų, jeigu jau ir taip pakanka kandidatų į pragarą . . .

    Tad kas daryti? Kaip kovoti su tautos prieaugio mažėjimu?
    Oficiali mūsų spauda parašo, kad vaikų pas mus mažėja, bet prieš šį blogį jokių priemonių nesiimama. Partija ir vyriausybė
146

norėtų, kad būtų daugiau vaikų, nes . . . trūksta darbo jėgos (pažiūra į žmogų kaip f darbinį gyvulį arba gamybos įrankį).

    T. Sąjunga — viena iš rečiausiai apgyventų vietų Žemėje, tušti Sibiro plotai, į kuriuos seilę varvina kinai ir japonai. Taigi, būtų gerai, kad gyventojų skaičius T. Sąjungoje sparčiau didėtų. Tačiau „pirktų šuo mėsą, bet pinigų nesą". „Pinigai", t.y. moralinis kapitalas yra išeikvotas, nebėra „pinigų" pirkti vaikams. O čia dar pašonėje tie azijatai, kurie dauginasi senoviškai ir užpildo vyresniajam broliui Pažadėtąją žemę.

    Valdžia beveik nieko nedaro skatinti gausias šeimas, palengvinti vaikų auginimą. Turėtų vyro uždarbio užtekti šeimai išlaikyti, tuomet motina galėtų atsidėti vaikų auginimui. Taip yra Vakarų valstybėse. O kol to pas mus nėra, motinoms, susilaukusioms kūdikio, turėtų duoti mažiausia dvejus metus apmokamų atostogų, ir gausių šeimų tėvams atitinkamai padidinti algas.

    Bet jei imtis tokių priemonių, tai jomis pirmiausia pasinaudos Azijos respublikų tautos, kurių šeimos ir taip gausios. Tada jos dar labiau gausės ir sudarys tikrą pavojų tautinių jėgų pusiausvyrai T. Sąjungoje. Juk rusai turi valdyti T. Sąjungą, o kaip jie valdys, jei atsidurs mažumoje. Vadinasi, tos priemonės skatinti gausias šeimas bus nukreiptos prieš rusų tautos dominavimą. Todėl, užuot skatinus gausias šeimas, geriau yra vykdyti tautų asimiliavimą — versti nerusus rusais. Reikia pasakyti, kad asimiliavimo darbas T. Sąjungoje neblogai vyksta: dalis azijiečių ir neazijiečių rusais pavirsta.

    Tad nelaukime pagalbos iš valdžios: ji nieko nedarys, nes rusų tautos egzistencija dar užtikrinta. Nelaukime iš kitur pagalbos — patys gelbėkimės, kol dar nevėlu. Niekas negali atsisakyti pareigos ir tarti, kad vaikus tegu augina tie, kurie turi laiko, o aš užsiimu moksliniu ar kitokiu visuomeniniu darbu. Vaikus auginti yra pareiga visiems — ir paprastam darbo žmogui, ir inteligentui; juo labiau inteligentui, kuris materialiai geriau aprūpintas, yra pareiga turėti gausią šeimą. Rūpestis tautos ateitimi turi apimti visus tautos sluoksnius ir visų įsitikinimų jos narius.

    Visi, kas tiki į Dievą arba ir netiki, bet kas yra lietuvis ir jaučia atsakomybę už savo tautos ateitį bei jos išlikimą, kas nori, kad Lietuvos vardas liktų ne tik istorinėse knygose kaip gražus
147

atminimas, bet kad Lietuva ir po šimto metų realiai egzistuotų, — visi, kas sukūrė šeimą, turi prisiimti pareigą auginti vaikus.

    Didelį vaidmenį tautos likimui turi moterys. Vaikų skaičių šeimoje daugiausia nulemia moters nusistatymas. Ant jos pečių daugiausia gula vaikų auginimo našta. Tad ar daug mes turime dabar moterų, kurios rimtai žiūri į motinystę? Ar netinka ir mūsų laikams anie poeto P. Ovidijaus (43 m. prieš Kr. — 18 m. po Kr.) žodžiai?

    Lietuvos galybės ir klestėjimo laike jos vadų — didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Kęstučio) šeimos buvo gausios. Mūsų didieji kunigaikščiai nebuvo „ponai", prabanga ir lėbavimas jiems buvo svetimi. Jiems balnas buvo vietoj minkštos pagalvės ir kardas nuolatos kabėjo prie šono. Užtat jie sukūrė galingą valstybę.

    Vėliau, kai Lietuva buvo priešų pavergta, lietuvė moteris atliko savo šventą pareigą — apsaugojo namų židinį. Priešas sunaikino valstybę, bet nepajėgė sugriauti šeimos. Sunkiose sąlygose lietuvė motina augino vaikus, šeimos buvo gausios, iki 10 ir daugiau vaikų. Daug jų be laiko gulė kapuosna, išsiblaškė po plačius Rusijos plotus, išvažinėjo į kitas šalis, bet vis dėlto tauta augo, kultūrėjo. Pagal išgales tėvai leido vaikus į mokslą, atsirado šviesuomenės, kilusios iš vargingo kaimo, kuri sugebėjo tautai vadovauti ir vesti ją išlaisvinimo keliu. Tai lietuvė motina kritišku tautai metu išaugino naujus jos vadus, jos didvyrius, — ir jie išėjo iš gausių šeimų.

    Ir mūsų laikų motinos turi į jas lygiuotis.
    Tautos išlikimo klausimas yra visų pirma moralės reikalas, kuri neatskiriama nuo religijos, ir kurios saugotoja bei palaikytoja mūsuose yra Katalikų Bažnyčia ir kitos krikščioniškos religijos. Katalikų Bažnyčia turi savo žinioje dvi galingas priemones tautos moralei palaikyti ir kovoti su vaikų vengimu — tai klausykla ir sakykla. Kas eina prie klausyklos, tas turi įsipareigoti gyventi taip, kaip Dievas prisakė ir nepiktnaudžiauti žmogui duota galia „daugintis ir pripildyti žemę", šiame dalyke Katalikų Bažnyčia nepripažįsta jokio kompromiso, jokių nuolaidų. Tuo pačiu Bažnyčia įpareigoja vedusius pratęsti žmonių giminę. Ir klausykloje, ir sakykloje kunigas, mokydamas ir įpareigodamas laikytis Dekalogo   (Dešimties   Dievo' įsakymų),  atlieka  didelį  tautos
148

moralinės sveikatos stiprinimo darbą. O moralinė žmogaus sveikata yra pagrindas ir fizinei jo sveikatai.

    Tautų laimė priklauso nuo to, kaip jo laikosi Dekalogo. Auga ir klesti tautos, kurioms Dekalogo nuostatai yra šventas dalykas; nyksta tautos, kurios Dekalogo nuostatus paneigia. Dekaloge yra įrašyti tautų gyvavimo ir laimės dėsniai. Tai ypač turi šiandien įsisąmoninti ir lietuvių tauta!
A. LAUNIKA

*     *     *

    Kol tauta trokšta ir tikisi laisvės, kol dėl jos kovoja — ji galutinai dar nepavergta. Laisvės viltis, lyg estafetė gali būti perduodama iš kartos į kartą, kol pagaliau vieną dieną ji tikrai virs realybe.

*     *     *

    Kai mongolai apsupo Chorezmą, šturmuodami miestą pirma savęs jie varėsi į nelaisvę paimtus šio krašto gyventojus, kad jų priedangoje galėtų užkopti ant sienų.

    Okupantas šiandien, verždamasis į lietuvio sielą, pirma savęs varosi visą būrį belaisvių, samdinių ir parsidavėlių, kurie leidyklose, redakcijose, mokyklose ir institutuose jaunimo sąmonėje valo kelią priešo ideologijai.

*     *     *

    Apspjaudžius savo tautos praeitį, nelieka nieko kito, kaip laižyti pavergėjo batus.
149

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum