gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 24 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 24 [64]
    Turinys:
    1. Ginkime savo kalbos teises.
    2. SOS! SOS! SOS! (Gyd. A. Statkevičiaus pareiškimas. Padėkite mums! A. Terlecko ir J. Sasnausko teismo nuosprendis.).
    3. Lietuvių padėties Baltarusijos TSR apžvalga.
    4. šventiko D. Dudko paeiškimai.
    5. Negarbinga poeto išmonė.
    6. Žinios (Prie užrakinto M. Pečkauskaitės kapo . . . Eisena į Šiluvą. Kaip Baltarusijoje remontuojamos bažnyčios.).

Lietuva
1980 m. rugsėjis
151

GINKIME SAVO KALBOS TEISES

    Lietuva rusinama pagreitintu tempu. Jau kelinti metai nematyti knygų lentynose veikalų iš serijos „Lituanistinė biblioteka". Tik vienas „Jonas Šliupas" užsigulėjo jau treti metai. Jo neperka, nes šioje knygoje Šliupas mums duotas ne kaip lietuvis patriotas, bet kaip ateizmo propagandistas. (Matyt, lietuvių tauta ateizmą atmeta).

    Knygynuose ir kioskuose lietuvių kalba matysi knygas tik apie Leniną, Brežnevo raštus, komunistų partizanų atsiminimus, dar yra šiek tiek mokslinės techninės literatūros. Jei išleidžiama vertingos grožinės literatūros lietuvių kalba, tai knygynuose jos beveik nematysi — kažkur dingsta. Knygynai ir kioskai ištisai užversti rusiška literatūra. Net vaikams literatūra rusiška. Nėra lietuvių kalba literatūros darželinio amžiaus vaikams (nuspalvinimui, karpymui), o rusiškos — pakankamai. Būdinga, kad mūsų rašytojų Kubilinsko, Mieželaičio ir kitų patiekiami vaikams kūrinėlių vertimai į rusų kalbą, o lietuvių kalba jų nėra.

    Ši knygų kalbinė disproporcija mūsų knygynuose darosi juo akivaizdesnė prisiminus, kad dabar Lietuvoje rusų pagal oficialią statistiką yra 8,9% visų gyventojų.

    Girulių (prie Klaipėdos) vaikų poilsio namuose „Batija" (prie įėjimo matyti tik rusiška iškaba „Baltijec") šiemet stovyklavo pusė ar net daugiau vaikų rusiukai. Poilsio namų viduje iš 14 plakatų tik du lietuviški, kiti — rusiški. Per rytmetinę mankštą su iškilmingu vėliavos pakėlimu visas ceremonialas ir komandos tik rusų kalba, nors auklėtojai ir vadovai yra lietuviai. 8-10 metų vaikučiai lietuviai į komandos žodžius atsakinėja rusiškai. Prie įėjimo į stovyklą dažnai pastatyti pionieriai rusiukai, ir jei nori lietuviškai susikalbėti, turi kviestis vertėją.

    Jau mes apsipratome, kad važiuojant traukiniu Vilnius — Kaunas ir kitais ruožais paaiškinimai per garsiakalbį duodami tik rusiškai. Rytų Lietuvos kai kuriose autobusų stotyse (pvz. Švenčionių) užrašai vien rusiški.
153

    Aukštosioms ir vidurinėms mokykloms iškilo reali grėsmė, kad kai kurie dalykai bus dėstomi rusiškai. Įsakymai-instrukcijos jau duoti, tik 1979/80 m.m. dar nebuvo vykdomi. Nurodyta susilaikyti.

    Tai tik nedaugelis rusinimo faktų. Jų visų šiame straipsnyje nesiimame išvardinti. Labiau norisi atkreipti dėmesį į tai, ką darome, kaip reaguojame prieš tą rusinimo antplūdį. Ar nežiūrime į tai abejingai? Ar mumyse nėra išblėsusi tautinė sąmonė? Ar skauda mums širdį, kad lietuvių kalba palengva išstumiama iš įstaigų, viešojo gyvenimo, iš literatūros? Ar stengiamės palaikyti, ginti lietuvių kalbą bent tokiomis progomis, kad tas yra galima ir mūsų „saugumui" joks pavojus negresia? Ar nebūna kartais taip, kad mes tik prie degtinės stiklelio esame patriotai? . .

    Ar mes patys neprisidedame prie rusinimo? štai sustoja būrelis žmonių — keli lietuviai ir vienas rusas (kuris dažnai lietuviškai supranta, ar net ir kalbėti lietuviškai gali). Na, ir tada visas būrys (pagerbdami rusą) ima kalbėti rusiškai. Rusai gerai žino tą „lietuvišką" psichologiją ir, nė kiek nesivaržydami, priverčia visus kalbėti rusiškai. Ir taip atsitinka ne vien paprastų darbininkų, bet ir inteligentų, pvz. mokytojų, tarpe. Būna taip, kad mokykloje rusų kalbą dėsto mokytojas rusas. Jis lietuviškai nekalba, nes lietuvių kalbos nemoka ir nenori mokytis. Tada visi mokytojai lietuviai su juo ima kalbėtis rusiškai. O reikėtų tokiu atveju padaryti taip, kaip darė vienos vidurinės mokyklos mokslo dalies vedėja: rusas kalba rusiškai, o vedėja — lietuviškai. Mes galime priversti rusus bent suprasti lietuviškai.

    Vilniuje pasitaikė, jog vienas pilietis, sutikęs kitą prašnekina rusiškai, ir abu kalbasi rusiškai. Besikalbant paaiškėja, jog abu lietuviai, ir pokalbį užbaigia lietuviškai. Ar tas neparodo, kad mes nebranginame savo kalbos?
V
    ieno didesnio Lietuvos miesto grynai lietuviškame rajone į skalbyklos punktą buvo paskirta vedėja rusė. Naujoji vedėja nė žodžio nekalbėjo lietuviškai. Na ir visas rajonas ėmė su ja kalbėtis rusiškai. Moterys, neseniai atvykusios iš kaimo, ir tos pramoko rusiškai kalbėti, suregzdamos vieną kitą rusišką sakinį ar bent kelis rusiškus žodžius. O kurios visai nesugebėjo pramokti rusiškai ar nedrįso pradėti, siuntė į skalbyklą jaunesnius šeimos narius, jau lankiusius rusišką mokyklą. Tik vienas mokytojas rado išeitį — jis su vedėja kalbėdavo lietuviškai, rusė, pasirodo,
154

lietuviškai viską suprasdavo. Nemalonumų ar nuostolių dėl to jis neturėjo: rusė teisingai viską užrašydavo ir skalbinius tvarkingai atiduodavo.

    Vienoje Vilniaus kirpykloje buvo toks įvykis. Kirpėjas nė žodžio nepratarė lietuviškai, o klientas nė žodžio rusiškai. Ir taip jiedu kalbėjosi kaip kiaulė su žąsimi keletą minučių. Galų gale kirpėjui tas nusibodo ir jis prabilo lietuviškai. Pasirodo, neblogai lietuviškai mokėjo . . .

    Lietuvoje gimę ir augę rusai dažnas kalba lietuviškai. Neretai jie sukuria mišrias lietuviškas šeimas, ir jų vaikai virsta lietuviais. Kitaip yra su kolonistais, atėjūnais po II pasaulinio karo. Nemanykime, kad jie vien valkatos, iešką lengvos duonos. Daugelis jų yra specialiai atvykę čia mus rusinti, gerai supranta savo misiją, kuriai neblogai yra pasiruošę. Tokie užima atsakingas vietas ir puikiai atlieka savo užduotį, rusindami visą savo aplinką. Taip yra ypač transporte, naujai steigiamose gamyklose, ypač Rytų Lietuvoje, poilsio namuose ir kitose įstaigose. Rusifikuojama ypač Rytų Lietuva ir lietuviškas Baltijos pajūris.

    Lietuvą rusinti padeda ir Lietuvoje gyveną lenkai nacionalistai. Jie niekina lietuvių kalbą ir mielai naudojasi rusų kalba, rodydami savo priešiškumą ir neapykantą Lietuvai, kurios duoną valgo. Atvykę iš kitų respublikų, daugiausia Baltarusijos, jie lietuviškai nesimoko ir prisideda prie Lietuvos rusinimo. Taip elgdamiesi, lenkai dėl savo trumparegiškumo kerta šaką, ant kurios sėdi. Nebus geriau lenkams ir Lenkijai, jei Lietuva virs rusiška.

    Mes neturime galios sustabdyti rusiškos literatūros leidimą, sustabdyti rusų kolonistų antplūdį į Lietuvą, priversti juos išmokti lietuviškai, negalime sulaikyti Maskvos duodamų instrukcijų-nuostatų, leidžiamų Lietuvos rusinimo tikslais, bet galime dažnai apginti savo kalbos teises visur vartodami lietuvių kalbą, kur be rusų kalbos galima apsieiti, nevartodami rusų kalbos niekur, kur nėra būtino reikalo. Vadovaudamiesi TSRS Konstitucijos paskelbtu lygybės (tautų, kalbų) dėsniu, mes sakome rusintojams: Maksvoje aš kalbėsiu rusiškai, bet Vilniuje kalbu lietuviškai.

    Turime rusiškas grupes aukštosiose mokyklose. Į jas stoja daugiausia Vilniaus krašto vadinami lenkai. Jstoja vienas kitas ir iš Baltarusijos TSR (dažniausiai sugudėjęs ar sulenkėjęs lietuvis,
155

baigęs ten rusišką vidurinę mokyklą). Tokie studentai, gyvendami Lietuvoje, turi progos išmokti lietuviškai, ir kai kurie iš jų iš tikro pradeda gražiai lietuviškai kalbėti. Bet būna ir tokių, kurie sąmoningai lietuviškai nesimoko. Penkis metus pragyvenęs Lietuvoje, nė žodžio nekalba lietuviškai, nors visiems rusiškų grupių studentams yra privalomas lietuvių kalbos kursas ir įskaita. Baigusieji aukštąjį mokslą Lietuvoje, nors ir rusiškose grupėse, yra skiriami dirbti Lietuvoje. Toksai inžinierius ar agronomas, gavęs vietą Lietuvoje, savo įstaigoje kalbės tik rusiškai ir rusins visą aplinką (juk niekas neprivers jo kalbėti lietuviškai). Ar nėra už tai atsakingi lietuvių kalbos dėstytojai ir ypač aukštųjų mokyklų vadovai, kurie išleidžia ir kurių nurodymu skiriami dirbti Lietuvoje absolventai, nepramokę lietuvių kalbos?

    Yra mūsuose ir tokių lietuvių „patriotų", kaip vienas Žemės ūkio ministerijos pareigūnas, kuris norėdamas „atkeršyti" lenkams, siūlo lenkišką Vokės (prie Vilniaus) ž. ū. technikumą paversti rusišku.

    Čia duoti tik keli pavyzdžiai, kurie rodo išdavikišką pačių lietuvių elgesį.

    Mes pratę už rusinimą ir kitas Lietuvą ištikusias nelaimes kaltinti vien rusus, o nepasižiūrime, kad dažnai mes patys esame kalti. Neužmirškime, kad galutinai mūsų tautos likimas yra mūsų pačių rankose, svetimieji gali tik „padėti", pagelbėti priartinti jos pražūtį, jei mes tą „pagalbą" priimsime.

    Niekas negalės, nepajėgs ištautinti tautos, jeigu ji pati nepasirašys sau mirties sprendimo, nebent visa tauta būtų išžudyta. Žinoma, tautos likimas daug priklauso nuo jos vadų, šviesuomenės. Jei neliks šviesuomenės, kuri palaiko tautinę sąmonę, tauta palengva išnyks. Taip atsitiko su mūsų kraujo broliais prūsais.

    Prie lietuvių nutautinimo daug prisideda mokytojai, ypač lietuvių kalbos mokytojai, kurie mokiniams neįkvėpia lietuvių kalbos meilės, neparodo jos grožio ir vertės, nors tam lietuvių kalbos pamokose yra pakankamai progų ir laiko; neparodo, kad dažnai svetimtaučiai labiau vertina lietuvių kalbą, negu mes patys.

    Prisideda prie nutautinimo tėvai, kurie savo vaikus vien maitina, rengia, leidžia į mokslą, parūpina jiems šiltas vietas, o
156

nepasidomi, ką jie mokykloje išmoko ir ko neišmoko; nepasirūpina, kad reikia duoti vaikams tai, ko mokykla neduoda, kad pirmiausiai reikia patiems pagal galimybes susipažinti su Lietuvos ir lietuvių kalbos istorija ir žinias perduoti savo vaikams.

    Ne tik mokytojai ir tėvai, bet ir visi kiti nusikalsta tautai, kai, besirūpindami vien kasdieniniais materialiniais reikalais, užmiršta esą vaikai motinos Lietuvos, užmiršta jos vargus ir nelaimes. Tie, kuriems neskauda širdies dėl lietuvių tautos ir jos kalbos naikinimo, neverti vadintis lietuviais. „Tas ne lietuvis, . . . kursai pamins, ką bočiai gynė per amžius karžygių keliais. Tas ne lietuvis, kurs . . . neverks, kad patys sūnūs žudo, kas verta meilės ir garbės" (Maironis).
Fragmentai

    O brangi lietuviškoji
    šventa kalba prigimtoji!
    Už žemčiūgus tu brangesnė
    Ir už viską meilingesnė.
        (Aušrininkas A. Vištelis (1837-1912))

    Norėjau prikalbint prie darbo doringo,
    Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau,
    Norėjau ištarti jiems žodį širdingą,
    Bet širdis atšalusias, ledą radau.
    O visgi šiandieną dar mislys man mena,
    Kad svieto žmonelių širdies vidury
    Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
    Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.
    1900 m.
            (Pranas Vaičaitis)

    Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
    Stokim į darbą kaip milžinai!
    Laimina Dievas sėjamą grūdą,
    Laimina vaisių: gema šimtai.
         (Maironis)
157

SOS! SOS! SOS!

GYDYTOJO ALGIRDO STATKEVIČIAUS
Pareiškimas

 
    Daug metų nepriekaištingai ėjau gydytojo-psichiatro pareigas Vilniaus miesto greitosios medicininės pagalbos stotyje. Buvau Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės nariu. 1980.11.14. buvau suimtas. Neseniai sužinojau, kad jau buvo mano teismas, ir man paskyrė priverstinį gydymą spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje. Dėl to noriu štai ką pareikšti:

    Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninė grupė savo veiklą remia į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ratifikuotus ir jau seniai įsiteisėjusius tarptautinius paktus, liečiančius žmogaus teises. Juos Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu 1975 m. įsipareigojo gerbti 35 valstybės, jų tarpe ir TSRS.

    Tarptautiniame pakte, liečiančiame pilietines ir politines žmogaus teises, teigiama, jog kiekvienas žmogus turi teisę bet kokiu klausimu išreikšti savo nuomonę žodžiu, raštu, menine ar kitokia forma. Taip pat pažymėta, kad kiekvienas žmogus turi teisę šią savo nuomonę skleisti, netgi nesiskaitydamas su valstybių sienomis. Kaip tik į šį teiginį savo veiklą rėmė minėtoji visuomeninė grupė. Noriu priminti, kad visai neseniai (1980.V.15.) valstybės — Varšuvos sutarties dalyvės — savo deklaracijoje pakartotinai įsipareigojo „Nenukrypstamai laikytis visų Baigiamojo akto nuostatų . . .".

    Apkaltino mane pagal 68 str. — mat, rašydamas Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentus, esą gaminau ir platinau TSRS visuomeninę ir valstybinę santvarką šmeižiančią literatūrą.

    Šmeižimas — melagingų faktų skleidimas. Vesti mano bylą buvo pavesta tardytojui Matulevičiui. Kai pareikalavau pateikti tuos „žinomai melagingus faktus", jis labai susierzino, pradėjo iš manęs tyčiotis ir nei vieno nepateikė.

    Teisiamas buvau už akių ir todėl nežinau, kiek ir kokių „žinomai melagingų faktų" teisme pateikė Aukščiausiojo teismo teisėjas. Man pavyko sužinoti tik du: 1. Kad priaugančios kartos sveikata yra nepatenkinamoje būklėje. 2. Kad vokiečių tautybės asmenims sunku gauti leidimą išvykti iš Lietuvos.
158

    Į šiuos du priekaištus atsakau:
    LTSR Centrinės statistikos valdybos viršininkas Lengvenis savo 1979 m. išleistoje brošiūroje su grifu „Tik tarnybiniam naudojimui" rašė, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. gimimas protiniu požiūriu nepilnaverčių vaikų Lietuvoje padidėjo dvylika kartų. Be to, LTSR švietimo ministerija pateikia duomenis, kad per tą patį laiką debilams — mažapročiams skirtų pagalbinių mokyklų skaičius išaugo nuo 5 iki 50-ties. Manau, jog šis siaubą keliantis rezultatas buvo pasiektas dėl gyventojų nukultūrėjimo ir negirdėtai išplitusio alkoholizmo. Vadinasi, Lietuvos priaugančios kartos sveikatos būklė yra ne tiktai nepatenkinama, bet ir tragiška. Dar daugiau, padėties gerėjimo perspektyvos neaiškios.

    Didelė vokiečių tautybės asmenų grupė, 1979 m. gyvenusi Radviliškio rajone, vadovaujama Guko Kryger, niekaip negalėdama gauti leidimo išvykti į VFR, kreipėsi pagalbos į mūsų Helsinkio grupę. Pagalba buvo suteikta. Dabar, kaip teko girdėti, tie vokiečiai jau gyvena tėvynėje.

    Į daugiau kaltinimų atsakyti neturiu galimybės, nes nežinau, kokius pateikė teismui.

    Turint mintyje vien tuos du „šmeižtus", visai natūraliai kyla klausimas: kas ką apšmeižė? Atsakymas aiškus: LTSR Aukščiausiojo teismo teisėjas (jo pavardės nežinau) pačiu piktybiškiausiu būdu apšmeižė mane ir visą Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninę grupę — žinomai melagingus faktus skleidė prieš visą gausią teismo dalyvių auditoriją. Visa, kas buvo mano parašyta kartu su kitais Helsinkio grupės nariais žmogaus teisių gynimo ir kultūros kūrimo klausimais, parašyta nepažeidžiant tarybinių įstatymų. Manau, ir tarybiniai teisėjai neturi teisės primesti nepadarytus nusikaltimus žmogui, iš kurio atimta teisė gintis, teisė įrodyti tiesą, žmogui, iš kurio atimta teisė susisiekti su gynėju-advokatu, iš kurio atimtos beveik visos kitos teisės.

    Kaip juristas gali nesiskaityti su tiesa ir teisingumu? Iš kur toks stulbinantis Aukščiausiojo teismo teisėjo nekultūringumas? Kodėl toks amoralus žmogus laikomas Aukščiausio teismo teisėjo poste? Nejaugi, tiesą pateikdamas už šmeižtą, o šmeižtą už tiesą, jis tarptautiniam komunizmui teikia garbę?
159

    Tuojau po 1980.V.8. įvykusios gydytojų komisijos, nulėmusios mano likimą, skyriaus vedėja gyd. Šalapienė ir vyr. sesuo vizitacijos metu, girdint eilinėms seserims, sanitarėms ir ligoniams, pačiu nuoširdžiausiu būdu pareiškė, kad aš nepakaltinamas ir reikės po teismo vykti į laisvą bendro tipo ligoninę. Todėl visai nesuprantama, kodėl gyd. Naujokaitytė, pavadavusi atostogaujančią skyriaus vedėją ir atstovavusi teisme, pareiškė, jog būtinai pagal gydytojų komisijos sprendimą man priklauso spec. tipo ligoninė, kurios Lietuvoje nėra. Kieno įsakymu labiausiai autoritetinga respublikinio lygio gydytojų komisija visai be pakartotinio ligonio būklės patikrinimo buvo priversta daryti kriminalą? Juk aš kaip ir prieš tris mėnesius gydytojų komisijos metu, taip ir dabar nesu pasiryžęs pažeisti nei vieno iš tarybinių įstatymų. Tad kuo rėmėsi gyd. Naujokaitytė teisme pareikšdama, jog aš esąs agresyvus? Ar tai ne medicinos darbuotojų šmeižtas? Dar III.27 rašiau gydytojų komisijai, kad nesu agresyvus ir prašiau griežtai laikytis medicininio humaniškumo tradicijų, nepasiduoti saugumiečių spaudimui, jei toks būtų. Mano prašymas nebuvo išklausytas. Ar buvo tam pagrindo? Už kokių „žinomai" melagingų faktų skleidimą esu kaltinamas, gydytojų komisija nežinojo. Tad ar ji galėjo turėti racionalų pagrindą skirti aukščiausią bausmę nepakaltinamajam — spec. tipo ligoninę? Jokiu būdu. Tai kraštutiniškai amoralu.

    Aš neužsitarnavau to, kad būčiau suimtas, o tuo labiau, kad šiuo metu aš, pilnai sveikas žmogus, prievartiniu būdu ilgam laikui būčiau uždarytas spec. tipo ligoninėje.

    Mane stipriai muša saugumiečiai, Aukščiausias teismas, humaniškumą praradę medikai-psichiatrai. Be gailesčio muša visi, ir nei vienas nesako už ką? Ir aš nežinau, už ką esu mušamas. Net viduramžių inkvizitoriai, bausdami kitaminčius, jiems pasakydavo, už ką yra baudžiami. Išmintingi žmonės, prieš nubausdami šunį ar katę, visuomet stengiasi net jiems, kiek įmanoma, nurodyti, kuo jie kalti. Manau, jog elgtis su kultūros reikalui ištikimai tarnavusiu žmogumi blogiau negu paprastai elgiamasi su gyvuliu, mažų mažiausia nėra garbinga.

    Kadangi respublikos prokuroras neatsakė nė į vieną Iš pasiųstų mano pareiškimų (kad jie buvo išsiųsti, man pranešė iš saugumo kalėjimo Nr. 1 administracijos, o priežiūros prokuroras
160

žadėjo išaiškinti, kodėl atsakymų negautą), todėl kreipiuosi į Jus ir prašau:
    1. Pateikti man visus „žinomai melagingus" faktus, už kuriuos buvau už akių teisiamas.
    2. Pareikalauti grąžinti iš valstybės saugumo komiteto personaliai Jums š.m. kovo mėn. pasiųstą pareiškimą, kuris ten pateko kalėjimo administracijos savivaliavimo dėka.
    3. Už manęs ir Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės veiklos šmeižimą patraukti teisminėn atsakomybėn mane už akių teisusį teisėją, kai kuriuos saugumo darbuotojus ir mane apšmeižusius psichiatrus.
    4. Kadangi Aukščiausiasis teismas mano bylos svarstymo metu tiesą pateikė už šmeižtą, o šmeižtą už tiesą, kadangi jis ypatingai šiurkščiu būdu pažeidė tarybinį teisėtumą, tai šį buvusį mano teismą prašau laikyti fiktyviu ir jo sprendimus anuliuoti.
    5. Remiantis gautu iškvietimu, prašau leisti man išvykti į JAV pas seserį.
1980.VIII.12.
Algirdas Statkevičius

PADĖKITE MUMS!

    Po Didžiojo Tėvynės karo nuo Lietuvos buvo atplėšti lietuviški rajonai: Pastovio, Breslaujos, Astravo, Varenavo. Vien tik Varenavo rajone yra apie 30 lietuviškų kaimų, prigludusių prie Lietuvos sienos; juose gyveno apie 15000 lietuviškai kalbančių žmonių. 14 lietuviškų kaimų yra Astravo rajone Gervėčių apylinkėje.

    Šiose salose yra daug lietuvių kultūros vertybių. Tai — ypatingai senos ir gražios liaudies dainos, pasakos, papročiai, įdomūs etnografiniai kaimai. Svarbios mokslinės reikšmės baltistams turi savita tarmė, išlaikiusi savo archaiškus bruožus.

    Sunkią priespaudą mes, lietuviai, iškentėjome lenkų okupacijos metais. Dar ir šiandien gyvos lenkų nacionalistų padarytos žaizdos. 1944 m. pavasarį sužvėrėję lenkų buržuaziniai nacionalistai su hitleriniais okupantais subombardavo ir sudegino gražų
161

lietuvišką Pelesos kaimą. O kiek nukankinta lietuvių kultūros veikėjų! Tačiau tuo sunkiu metu veikė lietuviškos mokyklos, skaityklos, klubai, vaikų darželiai, saviveiklos rateliai. Lietuviška kultūra gyvavo.

    Tarybų valdžios metais Baltarusijos Komunistų partijos vadovai, gavę įsakymus iš aukščiau, sutelktomis jėgomis kartu su vietiniais lenkų nacionalistais ėmėsi grubių represijų prieš lietuvius. Jų tikslas — atplėšti mus nuo savo tėvynės Lietuvos, kad nutraukę su savo tautiečiais bet kokius kultūrinius tautinius santykius, greičiau praradę savo nacionalinius bruožus ir kalbą, ištirptume „vieningoje" TSRS tautų masėje.

    Pagal oficialius 1970 m. gyventojų surašymo duomenis Baltarusijoje lietuvių beveik nėra, nes lietuviai buvo užrašinėjami lenkais arba baltarusiais.

    Nuo 1950 m. uždaryta lietuviškos parapijos Žolesos bažnyčia ir paversta grūdų sandėliu.
    Nugriauta Varenavo bažnyčia; jos vietoje dabar stovi kultūros namai. Uždarytos Vydžių ir Apso bažnyčios.

    Uždarytos visos minėtose salose lietuviškos mokyklos. Tik Pelesoje, Gervėčiuose ir Giriose daugybės pareiškimų ir skundų dėka išreikalavome lietuvių kalbos mokytojus. Lietuvių kalba minėtose mokyklose pradedama mokyti kaip viena iš užsienio kalbų — tik nuo trečios klasės. O juk šių apylinkių kaimai lietuviški!

    Trukdoma lietuviams užsiprenumeruoti lietuvišką spaudą. Draudžia mums kalbėti net savo gimtąja kalba. Lietuviams neleidžiama užimti aukštesnes pareigas.

    Štai Pelesos kaime buvusi kolūkio pirmininkė Liucija Žilinskaja, lenkų buožės duktė su partiniu bilietu, oficialiai visuotiniame susirinkime uždraudė lietuviams viešoje vietoje kalbėtis gimtąja kalba. Už tai sumokėjo baudas ne vienas Pelesos kaimo gyventojas. Dėl jos represijų plaukė skundai į Gardino srities komitetą, bet lietuvių balsui partijos vadovai paprastai būna kurčnebyliai.

    Pastaruoju metu Baltarusijos TSR partinei organizacijai reikalaujant, atitinkamos Lietuvos TSR organizacijos dabar draudžia ne tik organizuotai, bet ir individualiai Lietuvos gyventojams viešėti pas mus.
162

    Pas Baltarusijoje gyvenančius lietuvius neleidžiama iš Lietuvos atvykti nei šokių ar dainų ansambliams, nei lietuvių ekskursijoms, kraštotyrininkams ar studentams. Net mokslininkai, atvykę rinkti kalbotyrai naudingos medžiagos (pvz. 1979 m. vasarą V. Toporovas su savo grupe Pelesoje) užpuolami ir terorizuojami. Mes, Pelesos, Gervėčių, Ramaškonių ir Apso apylinkių lietuviai, seniai laukiame iš Lietuvos atvykstančių meno ir saviveiklos kolektyvų, ansamblių, tačiau — veltui! Nei mes, nei jie negalime gauti iš rajono valdžios leidimo. O neoficialūs apsilankymai mūsų svečiams baigdavosi tragiškai. Vieni nušalinami iš pareigų, kiti gauna papeikimus, svarstomi atitinkamose įstaigose, baudžiami. Net ir studentai persekiojami dėl lankymosi pas mus. Valdžios nuomone, jie kursto ir uždega Baltarusijoje gyvenančių lietuvių nacionalinius jausmus.

    Mūsų vienintelė atrama, į kurią remiasi mūsų tautiškumo ir kultūros išlaikymas bei dorovinis jaunimo auklėjimas, yra tikėjimas.

    Nesuskaičiuojami mūsų pareiškimai ir kelionės, pradedant Gardino srities ir Minsko Religijų reikalų įgaliotiniu, baigiant TSRS Religijų reikalų įgaliotiniu bei Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku L. Brežnevu. Metų metais reikalavome, kad Gervėčių ir Rodūnės bažnyčiose leistų dirbti lietuviams kunigams, tačiau kompartijos vadovai atrėždavo: „Neleisime, nes čia jie dar Lietuvą atkurs!" Ir štai — 1979 m. susilaukėme šiose bažnyčiose lenkų kunigų. Pamaldos vyksta dabar šiose bažnyčiose tik lenkų kalba, sakomi lenkiški pamokslai, vaikai katekizuojami taip pat lenkiškai, nors mūsų vaikai lenkiškai visai nesupranta. Vis dėlto kaip norėtųsi, kad šie kunigai, pramokę lietuvių kalbos, galėtų lietuviškai paskaityti evangeliją ir pasakyti lietuvišką pamokslą.

    Nuo pat 1950 m. reikalaujame, kad būtų grąžinta Pelesos bažnyčia ir užregistruota Pelesos religinė bendruomenė. Kiek kelionių ir pareiškimų į Maskvą, tačiau tas pats atsakymas: „laukite", „neleisime" ir pan.

    Mūsų priešai tvirtai ir pagrįstai įsitikinę, kad mūsų tvirtumo ir ištvermės jėga slypi tikėjime, todėl stengiasi sugriauti ir sutrypti religinę ir tautinę sąmonę.

    Mes, Baltarusijos lietuviai, kreipiamės ne tik į mūsų brolius
163

lietuvius, bet ir į visus pasaulio geros valios žmones, prašydami ištiesti mums pagalbos ranką.

    Prašome protestuoti prieš kultūrinį ir tautinį genocidą.
    Padėkite mums išreikalauti:
    a) Pelesoje, Gervėčiuose ir Giriose lietuviškas mokyklas;
    b) sąlygas kultūrinei veiklai;
    c) nutraukti visus lietuvių persekiojimus ir varžymus už ryšius su Lietuvos visuomene;
    d) nutraukti religinę diskriminaciją ir tikinčiųjų vaikų persekiojimą bei įstatymų ignoravimą religijos atžvilgiu;
    e) grąžinti Pelesos bažnyčią, statytą mūsų tėvų ir brolių rankomis. Taip pat leisti kunigui laikyti pamaldas bei tenkinti religinius mūsų poreikius lietuvių kalba.
1980.IX.1
Baltarusijos lietuviai

ANTANO TERLECKO IR JULIAUS
SASNAUSKO TEISMO NUOSPRENDIS

    Kaltinamieji varė antitarybinę propagandą ir agitaciją, siekiant susilpninti Tarybų valdžią Lietuvoje. Gamino, daugino, kaupė ir platino antitarybinio turinio leidinius, laiškus, pareiškimus, kuriuos reakcinės užsienio organizacijos panaudojo savo šmeižikiškiems tikslams. Nors jie savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau pilnai įrodyta:

    1. 1975.XI. Terleckas parašo laišką TSRS VSK dėl tariamo jo persekiojimo. Laiške teigiama, kad TSRS žmonės persekiojami už savo plitinius įsitikinimus ir uždaromi į psich. ligonines. Laišką išplatino.
    2. 1979 m. įteikė Paškauskienės laišką Sveikatos apsaugos ministrui, kuriame teigiama, kad žmonės už savo įsitikinimus uždaromi į psich. ligonies ir persekiojami. Tai įrodyta ligoninės gydytojo ir Basčio parodymais.
    3. 1979 m. paruošė, daugino, platino, rinko parašus po kreipimusi į TSRS, VRR ir kitas organizacijas, kuriame teigė, kad
164

Lietuvos įstojimas į TSRS yra okupacija. Sasnauskas padaugino ir išplatino šį dokumentą lietuvių kalba, o Terleckas ruošė šį dokumentą rusų k. Tai įrodo rašomoji mašinėlė ir kalkės lapai, rasti pas Terlecką, o taip pat liud. šerkšno, Norkūno parodymai.
    4. Sasnauskas kartu su Terlecku paruošė medžiagą leidiniui „Vytis" Nr. 1. Sasnauskas daugino ir išplatino „Vyties" Nr. 2 ir Nr. 3. Nėra įrodyta, kad Terleckas dalyvavo 2 ir 3 numerių leidime. „Vytyje" išspausdinti šie antitarybiniai straipsniai: „Laisve reikia išsikovoti", „Lazdijuose diskriminuojamas kun. Gustaičio atminimas" ir kt. Straipsniuose šmeižiama tarybų valdžia. Įrodo Sasnausko prisipažinimas, daiktiniai įrodymai, Šerkšno, Petruškevičienės liudijimas.
    5. 1979.11 Terleckas dalyvavo Ragaišienės bute nelegalioje konferencijoje, kurioje pateikė šmeižikišką medžiagą apie tariamą Lietuvos okupavimą, persekiojimus. Sasnauskas paruošė ir išplatino medžiagą apie šią konferenciją. Įrodo liud. Čerepanovo ir Basčio parodymai, kratos metu pas Sasnauską rastas aprašymas.
    6. Kaltinamieji paruošė ir išplatino Ragaišio teismo proceso aprašymą. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti per kratą pas abu kaltinamuosius.
    7. Terleckas pateikė medžiagą, o Sasnauskas paruošė str. apie Vytauto paminklo būklę Jurbarke. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti pas Sasnauską.
    8. Sasnauskas paruošė ir padaugino protestus dėl Petkaus ir Terlecko areštų. Įrodo ekspertų išvados, rasti kratos metu dokumentai.
    9. Sasnauskas parašė LKP CK laišką dėl tarnavimo armijoje ir dėl mirusiųjų pagerbimo, kuriuose šmeižikiškai teigiama apie Tarybų valdžią Lietuvoje, sakoma, kad reikia gerbti tik tuos, kurie su ginklu rankose kovojo prieš Tarybų valdžią.
    10. Terleckas iki 1977.VIII.23 laikė, platino įvairius antitarybinius leidinius ir straipsnius, savo paruošto leidinio „Laisvės šauklys" atskirus numerius, LKBK, „Aušros" leidinius (str. „Nušluostykit ašaras" ir kt.). Teiginys, kad ši medžiaga priklauso ne jam, o Jokubynui, yra nepagrįstas, nes įvairiose straipsnių vietose rasti rankraštiniai Terlecko tekstai.

    Antano Terlecko ir Juliaus Sasnauko kaltė pilnai įrodyta. Jie dalinai prisipažino kaltais. Ateityje žada nedaryti antitarybinių
165

veiksmų. Sasnauskas jaunas, žada mokytis, užsiimti visuomenei naudinga veikla. Jo sveikata silpna. Skirti bausmę:

    Terleckui 3 metus griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
    Sasnauskui 1,5 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
    Atskira nutartis: Pranešti Vilniaus universiteto rektoriui apie I kurso studento A. Tučkaus netinkamą elgesį teisme.     Vilnius, 1980.IX.19.


GARBĖ LIETUVOS PATRIOTAMS!


    Su skausmu išgyvendami okupantų ir jų talkininkų susidorojimą su drąsiais patriotais A. Terlecku ir J. Sasnausku, skiriame šiuos Lietuvos dainių žodžius:

    A. Terleckui ir J. Sasnauskui —

    „Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,
    Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;
    Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda
    Tėvynę naujais atgimimo keliais!
    Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
    Ir jūs, išrinktieji tėvynės vaikai!

    Gražu už tėvynę pavargti, kentėti!
    Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!
    Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
    Su broliais į darbą kaip milžinas stos!"
            (Maironis)
166

        Tautiečiams —

    Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
    Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
    Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit,
    Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
        Tuoj kitą statykit!

    Jeigu žūtų nuo rankos priešo ar likimo
    Vienas tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
    Rimkit — tegul širdžių jūs drąsums neatstoja,
    Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
        Tegul kits kartoja.

    Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
    Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
    Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta,
        Nors priešas nestygsta!
(V. Kudirka)

        Okupantų talkininkams —

    O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos . . .
    Tegul ir tave ateitis tolimoji
    Minėja . . . kaip išgamą mūsų dienos!
                (Maironis)
Geros mintys

    Kad nepalikus pirštų nuospaudų, vagis užsimauna pirštines. Maskvos imperializmas, besibraudamas į Afriką, ant savo letenos užsimovė kubietišką pirštinę. Lietuvoje dažniausiai naudoja lietuviškas . . .

*     *     *

    „Išsivysčiusio socializmo" šalyje galima turėti asmeninę nuosavybę, bet jokiu būdu negalima turėti savo nuomonės. Kai tarybinis pilietis turi savo nuomonę ir viešai ją pareiškia — automatiškai tampa disidentu.
167

LIETUVIŲ PADĖTIES BALTARUSIJOS TSR
APŽVALGA

    1918.11.16 buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
    1920.VII.12 buvo sudaryta tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartis, kuria buvo nustatytos rytinės ir pietinės Lietuvos valstybės sienos su Vilniaus, Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais.

    1920.X.9 Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir apie trečdalį Lietuvos žemių rytuose ir vakaruose.

    1939.X.10 Lenkijai pralaimėjus karą, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai jos sostinę Vilnių, bet negrąžino jai visų tų žemių, kurios priklauso Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį.

    1940.VI.15 Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą ir sukūrė sovietinę respubliką (Lietuvos TSR).

    1940.VIII.3 Baltarusijos TSR Aukščiausioji Taryba pasiūlė Tarybų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai sugrąžinti sovietinei Lietuvai Švenčionių rajoną ir Vydžių, Adutiškio, Varenavo ir Rodūnės rajonų dalis, kuriose gyventojų daugumą sudaro lietuviai, šis pasiūlymas buvo priimtas.

    Iki 1941.VI.22, kada prasidėjo Vokietijos — Tarybų Sąjungos karas, buvo prijungta prie Lietuvos TSR Švenčionių rajonas, Adutiškis, Druskininkai ir Marcinkonių bei Dieveniškio apylinkės. Liko negrąžinta Lietuvos TSR pagal 1940.VIII.3 pažadą apie 5 tūkst. kv. km. teritorijos: Apso (Breslaujos raj.), Gervėčių (Astravo raj.) ir kitos lietuviškos apylinkės. Dabartinę Lietuvos TSR sudaro 65 tūkst. kv. km., todėl jai 5 tūkst. kv. km. yra didelis plotas.

    Be to, lietuvių gyvenama ir lietuviškai tebekalbama ir kitose Vakarų Baltarusijos vietovėse, pvz. Vijos rajono Lazdūnų (Lazūnų) apylinkės keliuose kaimuose, Zietelos rajono Zasiečių kaime ir kitur.

    Iš šio krašto, kuris liko Baltarusijos TSR, yra kilę lietuvių raštijos pradininkas Jurgis Zablockis (1510-1563), Vilniaus universiteto prof. gamtininkas Stanislovas Jundzilas (1761-1847), prof. akademikas Tadas Ivanauskas (1882-1970), dabartinis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius (Dabar ištremtas į
168

Žagarę. Eina gandai, kad jį popiežius Jonas Povilas II yra paskyręs kardinolu in pectore), lietuvių visuomeninės Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius ir daug kitų įžymių Lietuvos žmonių.

    Nuo 1944 m. vidurio, kai Baltarusijos TSR vakarinėse srityse buvo grąžinta sovietų valdžia (vokiečiai iš Baltarusijos ir Lietuvos buvo išvaryti 1944 m.), prasidėjo lietuvių tautinė ir religinė diskriminacija. Buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos, kurios iki 1944 m. čia veikė ir vietoje jų įsteigtos rusiškos, kuriose visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Vaikai, kurių gimtoji kalba lietuviška, jau nuo 7 metų (I klasės) mokykloje visus dalykus turi mokytis rusų kalba . . . Uždaryti lietuviški vaikų darželiai, bibliotekos, kultūros klubai — skaityklos. Neleidžiamos jokios lietuviškos organizacijos, uždrausta lietuviška saviveikla: chorų, vaidybos, tautinių šokių ratelių organizavimas. Mokytojas Antanas Šironas, kuris organizavo lietuvišką saviveiklą, buvo visaip terorizuojamas ir galop iš darbo atleistas. Kioskuose ir knygynuose niekur nėra lietuviškų knygų ir laikraščių bei žurnalų.

    Po 1944 m. iš šio krašto buvo išvaryta arba dėl nepakenčiamų sąlygų išvyko lietuviai inteligentai mokytojai, kunigai ir kiti. Jų vieton privažiavo kolonistų iš Tarybų Sąjungos gilumos užimdami atsakingas vietas valdžios ir švietimo aparate. Įstaigose, visose darbovietėse įvesta rusų kalba. Visas viešas gyvenimas yra rusiškas. Nemokėdamas rusų kalbos lietuvis negali sutvarkyti savo asmeniškų reikalų. Lietuvių kalba čia yra niekinama, išstumta iš viešojo gyvenimo ir pasmerkta išnykimui.

    Kadangi Baltarusijos TSR vakarinėse srityse lietuviškų mokyklų nėra, tai lietuviškai nusiteikę tėvai leidžia savo vaikus mokytis į Lietuvą (už 100 ir daugiau km.). Tai sudaro dideles išlaidas ir daug kitų nepatogumų. Be to, tokie tėvai už tai vietinės valdžios represuojami. Pvz., Breslaujos rajono „Pergalės" kolūkio pirmininkas Lovčenko tėvams, kurie leido savo vaikus mokytis į Lietuvą, vieniems atėmė darbą arba paskyrė blogesnį darbą. Piliečiui Rakeliui paskyrė darbą už 7 km. ir pasakė: „Pavažinėsi kasdien 7 km. į darbą, tai žinosi, kur reikia vaikus leisti mokytis". Kitiems  sumažino individualų žemės sklypelį 30 arų, kuris
169

kiekvienam kolūkiečiui priklauso (pil. Gaidamavičiui sumažino iki 10 arų) arba neleido įsigyti gyvuliams pašaro.

    Baigęs mokslus Lietuvoje, jaunimas ten ir pasilieka dirbti, nes tokiems sąlygų Baltarusijos TSR įsikurti nėra. Kadangi daug jaunimo išvyksta į Lietuvą, tai lietuvių skaičius Baltarusijos TSR vis mažėja, o jų vieton atvažiuoja kolonistai iš Tarybų Sąjungos.

    Nuo 1944 m. pradėta žiauriai persekioti Katalikų Bažnyčią Baltarusijos TSR. Ypač nuo to persekiojimo nukentėjo lietuviai. Buvo uždarytos lietuvių gyvenamose vietovėse bažnyčios Apse, Vydžiuose, Lazdūnuose, o Varenavo bažnyčia buvo visai nugriauta ir jos vietoje pastatyta kultūros namai. Kokia yra lietuvių religinė padėtis Baltarusijos TSR, parodo Gervėčių ir Pelesos bažnyčių istorija.

    Kai 1978 m. mirė Gervėčių klebonas kun. Chodyka (jis mokėjo lietuviškai, ir Gervėčiuose buvo lietuviškos pamaldos), parapijiečiai surinko 2000 parašų ir kreipėsi į Religijos reikalų įgaliotinį Gardine, kad jiems būtų duotas lietuvis kunigas iš Lietuvos. Gardinas atsakė neigiamai. Tada buvo kreiptasi į atitinkamus organus Minske ir Maskvoje. Lietuvių kunigų kandidatūros buvo atmestos. Reikalas tęsėsi daugiau negu metus laiko ir baigėsi tuo, kad į Gervėčius buvo paskirtas kunigas lenkas, kuris nė žodžio nemoka lietuviškai. Jau prieš 30 metų sovietiniai pareigūnai buvo pareiškę, kad joks lietuvis kunigas į Baltarusijos TSR nebus įleistas. Tokio nusistatymo laikomasi ir dabar.

    Rodūnėje lenkų kunigų dėka buvo panaikintos lietuviškos pamaldos. Kun. Šteinas (miręs 1978 m.) iki pat savo mirties nelaikė savo parapijiečiams lietuviškų pamaldų, nors pats lietuviškai gerai mokėjo. Jo vieton dabar paskirtas kitas kunigas, kuris irgi neleidžia lietuviškų pamaldų.

    Kai Rodūnės bažnyčioje buvo panaikintos lietuviškos pamaldos, dalis šios parapijos atsiskyrė. Pelesos kaime pasistatė bažnyčią ir įsteigė atskirą parapiją. Bažnyčią statė patys parapijiečiai iš vietinės medžiagos — akmenų, patys dirbo ir išlaidoms aukojo, iš valdžios jokios paramos negavo, ši bažnyčia veikė iki 1950 metų. Tais metais šios bažnyčios klebonas kun. Vienažindis buvo areštuotas, pati bažnyčia uždaryta ir paversta kolūkio sandėliu, o vėliau buvo nugriauti ir jos bokštai. Dėl bažnyčios atėmimo ir jos išniekinimo parapijiečiai rašė skundus aukščiausiai
170

Tarybų Sąjungos valdžiai, bet jie nieko nepadėjo. Po to daug kartų buvo siųsti pareiškimai net su delegacijomis, vietinei ir aukščiausiai sovietinei valdžiai, prašant sugrąžinti atimtą bažnyčią. Paskutinį kartą 1977 m. buvo surinkta apie 500 parašų ir pasiųsta pareiškimas Religijų reikalų įgaliotiniui Gardine. Prašyta grąžinti tikintiesiems Pelesos bažnyčią ir leisti lietuviui kunigui eiti joje pareigas. Pareiškime parapijiečiai nurodė, jog jie patys savo lėšomis atsatatys sunaikintą bažnyčią, tik prašė išskirti medžiagų atstatymui, už kurias jie sumokėsią. Į pareiškimą buvo atsakyta neigiamai. Tuomet 1978 m. pradžioje tokio pat turinio pareiškimas buvo pasiųstas į Maskvą drg. L. Brežnevui. Iš Brežnevo kanceliarijos jis buvo atsiųstas klausimui „išspręsti" į Varenavo rajoną, iš kur vėl gautas neigiamas atsakymas. 1979 m. lapkričio mėn. dėl tokios pareiškimų eigos parapijiečiai pasiskundė TSRS prokurorui Rudenko, bet ir jis nieko nepadėjo.

    Dabar Baltarusijos TSR katalikų bažnyčiose būna tik lenkiškos pamaldos. Jaunesnioji karta — tiek lietuviai, tiek gudai — lenkiškai nemoka, nes lenkiškų mokyklų Baltarusijos TSR taip pat nėra. Lenkiškai moka tik vyresnės kartos žmonės, turį apie 55 ir daugiau metų amžiaus, kurie čia, buvusioje Lenkijoje, (1920-1939 m.) užaugo prieš II pasaulinį karą. Galima suprasti, kokius vaisius gali duoti Kristaus mokslo skelbimas lenkų kalba, kurios žmonės visai nemoka. O vaisiai tokie — jaunimas į bažnyčią visai neina.

    Baltarusijos TSR lietuviai religiniu atžvilgiu atsidūrė apverktinoje padėtyje. Jeigu lietuvis nori savo kalba patenkinti religinius poreikius (išklausyti šv. Mišias, atlikti išpažintį, pamokyti savo vaikus tikėjimo tiesų), jis turi vykti į Lietuvą 50 ir daugiau km., o kai kuriose vietovėse iki 100 km.

    Daug pareiškimų, net su delegacijomis, buvo siųsta Baltarusijos TSR valdžiai ir aukščiausiai Tarybų Sąjungos valdžiai Maskvoje (draugams Chruščiovui, Brežnevui ir kitiems) dėl lietuvių tautinės mažumos diskriminacijos. Pareiškimuose buvo prašoma leisti atidaryti lietuviškas mokyklas, bibliotekas, leisti organizuoti lietuvišką saviveiklą, chorus, leisti veikti uždarytoms bažnyčioms, leisti lietuviams kunigams apsigyventi ir eiti pareigas Baltarusijos TSR. Buvo prašoma arba nutraukti prieš lietuvius vykdomą diskriminaciją, arba prijungti Vakarų Baltarusijos lietuviškas teritorijas prie Lietuvos TSR. Po pareiškimais būdavo
171

2000 ir daugiau parašų. Visi tie pareiškimai nei Brežnevo, nei Chruščiovo nepasiekė. Jie patekdavo į jų kanceliariją, o iš ten būdavo pasiunčiami Baltarusijos TSR vietinei valdžiai, kuri ne tik nepatenkindavo pareiškimų, bet dar stengdavosi išaiškinti pareiškimų iniciatorius ir juos terorizuodavo.

    Baigiant reikia priminti, kad sovietinė valdžia, naudodama genocidines priemones prieš lietuvių tautinę mažumą Baltarusijos TSR, pažeidžia ne tik Žmogaus teisių deklaraciją bei Helsinkyje 1975 m. prisiimtus įsipareigojimus, bet ir savo naująją 1978 m. Konstituciją.

    Šia proga tenka priminti, kad Lietuvos TSR gyvenanti rusų mažuma turi savo rusiškas mokyklas. Kur tik Lietuvos TSR atsiranda keliolika ar net keli rusų vaikai, ten steigiama rusų mokykla arba atidaromos rusiškos klasės, pvz. Lazdijuose, Kupiškyje, Veliučionyse (Vilniaus raj.) ir kitur yra atidarytos rusiškos klasės keliems (5-10) vaikams.

    Baltarusijos TSR lietuviams nėra bažnyčių, nėra lietuviškų organizacijų, nėra kas organizuoja kultūrines lietuviškas pramogas. Tokiu atveju žmonės metasi į kraštutinumus — ieško linksmybės alkoholyje, žmonių moralė smunka. Seniau žmonės sekmadieniais eidavo į bažnyčią, o dabar susirinkę geria alkoholinius gėrimus. Ir geria ne tik sekmadieniais bei šventėmis, bet ir šiokiomis dienomis. Parduotuvėse trūksta maisto produktų, bet alkoholinių gėrimų visuomet yra. Ir šis tautinis bei dvasinis lietuvių mažumos Baltarusijos TSR genocidas vyksta XX amžiaus pabaigoje, kada pasaulio tautos baigia išsilaisvinti iš kolonijinio valdymo, kuria savo valstybes, naudojasi laisvėmis ir žmogaus teisėmis, ir kada pati Tarybų Sąjunga iškilmingai deklaruoja, jog kovojanti už nacionalinį tautų išsivadavimą, yra pasirašiusi minėtus dokumentus: Žmogaus teisių deklaraciją ir Helsinkio baigiamąjį aktą.

    Smulkesnė informacija apie lietuvių tautinės mažumos padėtį Baltarusijos TSR yra duota leidiniuose „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje" išleistuose Vilniuje 1972 m. (I sąsiuvinis) ir 1978 m. (II sąs.). šie abu leidiniai yra pasiekę Vatikaną ir JAV.
A. Girmantas
172

„PAREIŠKIMAS SPAUDAI IR TELEVIZIJAI
- TAI NE MANO ŽODŽIAI . . ."

(Šventiko D. Dudko pareiškimai)

    Tarybinėje spaudoje buvo paskelbtas šventiko D. Dudko pareiškimas, datuotas 1980 m. birželio 5 d. bei parodytas jo pokalbis televizijos laidoje. Savo pareiškime spaudai ir per televiziją D. Dudko, labiausiai pagarsėjęs stačiatikių Bažnyčios Tarybų Sąjungoje religinis veikėjas, tariamai „pasmerkė savo antitarybinę veiklą ir atsisakė ją tęsti" („Tiesa", 1980.1.22.).

    Žemiau skelbiami D. Dudko pareiškimai sukrečiančiai parodo, kokiomis inkvizitoriškomis priemonėmis buvo išgauti jo pareiškimai tarybinei spaudai ir televizijai, ir kokias pragariškas kančias jie ,sukėlė jo sieloje.
šventiko D. Dudko drama atskleidžia ne tiek jo asmenybės silpnąją pusę, kiek dar kartą pademonstruoja visam pasauliui, kaip pasibaisėtinai nužmogėjusi, kokia apgaulinga ir žiauri yra Tarybų valdžios politika.

    Šventikui D. Dudko „Aušros" redakcija linki atgauti dvasinę sveikatą ir toliau tvirtai tęsti garbingą savo veiklą.
Būtinos pastabos mano reikalui

    Jeigu kartais negrįžčiau iš tardymo proceso, noriu, kad išliktų sekančio turinio mano pareiškimas.

    Mane apkaltino pagal 70 str. I dalį. Grasino pritaikyti 64 str., t.y. apkaltinti antitarybine veikla, visuomenės ir valstybinės santvarkos šmeižimu, antitarybinių knygų bei pamokslų rašymu ir platinimu, o taip pat žodine forma, bendradarbiaujant su užsienio organizacijomis ir siekiant pakenkti bei susilpninti valstybinę santvarką ir tarybinę valdžią. Po savo arešto aš parašiau Maskvos m. ir Maskvos srities KGB valdybos viršininko vardu pareiškimą, kuriame stengiausi išaiškinti, kad kovoju tiktai prieš bedievybę ir niekuo daugiau neužsiimu, kad man pritaikytos neleistinos priemonės: vietoj ideologinių — administracinės, t.y. areštas. Be to, areštavo mane apgaulės būdu, lyg tai iškviesdami liudytoju, visai nekreipdami dėmesio į mano sveikatos būklę,
173

šeimos padėtį — šeima palikta likimo valiai; krata padaryta nedalyvaujant nei man, nei mano žmonai.

    Atsakymo nesulaukiau.

    Prasidėjo fizinis ir moralinis kankinimas. Fizinis: atėmė elastinius tvarsčius, kuriuos aš dėvėjau, kentėdamas dėl įsisenėjusio trombo-flebito; į mano prašymus atsakydavo paniekinančiais ir ciniškais atsakymais; neleido vartoti mineralinį vandenį, kurį gerdavau dėl skrandžio negalavimų; nežiūrint, kad man padidėjo kraujospūdis, mane visiškai iškamavo ilgesys ir rūpestis dėl savo šeimos narių, paliktų be mano pagalbos, nežinia apie jų likimą. Suprantu, pažiūrėjus iš šalies, tvarsčiai ir mineralinis vanduo gali pasirodyti kaip smulkūs ir nereikšmingi dalykai, ar net juokinga priežastim, ypač kaliniui. Nejaugi tu ėjai į kalėjimą tikėdamasis ten komforto ir nežinojai, kas tavęs laukia? Ir man dabar taip atrodo. Tačiau tada man visa tai atrodė per daug reikšminga: jeigu gali atimti tvarsčius, samprotavau aš, reiškia, gali viską padaryti; ir draudimas naudotis tvarsčiais man prilygo draudimui naudotis ir vaistais. Tie, kuriems pažįstamas tromboflebitas, žino, kad tokiu atveju gali paaštrėti liga: venų uždegimas, trombai, kraujo indų užsikimšimas ir žaibiška mirtis. Reiškia — tas pats kaip ir sušaudymas. Suprantu, kad galima tokiu atveju sudirginti vaizduotę, tačiau toks fizinis susidorojimas ir priveda prie panašaus sudirginimo.

    Moralinis: atėmė iš manęs šventiko rūbus, numovė ir nuo piršto, ir nuo kaklo kryžių, draudė save vadinti šventiku, pareikšdami: „Jūs mums ne šventikas, o nusikaltėlis; į jokius paaiškinimus nekreipė dėmesio. Tiesa, nei mušimo, nei grubumo nebuvo, tačiau mušimą kartais lengviau pakelti negu metodiškai apskaičiuotą spaudimą: įkalbinėjimai, reikalavimai gailėtis, pasiūlant už tai mineralinio vandens, pasimatymą su šeima ar susirašinėjimą su ja.

    Aš pajutau, kad mano valia pasipriešinimui silpnėja, padidėjo baimė dėl savo gyvybės — vis-gi 59-ti metai — neišgyvensiu. Pradėjau galvoti, ar reikalinga kam mano mirtis? Pradėjau kabintis kaip skęstantis — gal dar sugebėsiu ką nors nuveikti, jeigu pasisektų ištrūkti? Įrodinėti jiems savo nekaltumą buvo beprasmiška — kaip į sieną. Jie į nieką nekreipė dėmesio. Tokiu būdu aš nusprendžiau kalbėti su jais, pusantro mėnesio tylėjęs.
174

Sprendimas kilo iš apaštalo žodžių: „Su graiku — kaip graikas, su žydu — kaip žydas". Matomai kažkokią kalbą galima rasti ir su bedieviais, galvojau aš. Tačiau, kaip matyti, kalbėtis su bedieviais jų kalba, tai tas pats, kaip kalbėtis su šėtonu. Pradėjau taip samprotauti: iki šiol žvelgiau savom akim, t.y. šališkai, o dabar noriu pažvelgti kaltintojų akim. Suprantu, kad pašaliniams tokios akys nesuprantamos, nes kaip galima žiūrėti kaltintojo akimis, o neturėti savų. Tačiau įsivaizduokite, kad žudikas įrėmė jums į kaktą peilį, ir jūs norit kaip nors atitraukti jo dėmesį. Galima sakyti ir taip, kaip aš sakiau. Prašau, pasamprotaukime: „Suprantu tave, žudike, tu nori mane užmušti, tačiau aš noriu žinoti, kodėl nori mane nužudyti", ir pradedi vardinti visus galimus žmogžudystės motyvus, tuo pačiu lyg ir sukeldamas gailestį sau. Ir staiga įvyksta stebuklas — kaip ir mano atveju — jis pasiduoda. Išsiveržus į laisvę, visa tai gali pasirodyti juokingai ir net bailokai. Tačiau kai buvo įremtas peilis, taip neatrodė.

    Žinoma, galimas ir hipnozės atvejis iš žudiko pusės: žiūri į tave, o tu prarasdamas valią lemeni jo žodžius. Ir kas žino, gal ir man buvo panaudota viskas, nes aš pilnai buvau jų rankose, o šiuolaikinių priemonių valios sugniuždymui šiandien daugiau, negu reikia. Todėl ir mano pareiškimas spaudai ir televizijai parašytas kaltinimo (kaltintojų) žodžiais. Čia aš pasielgiau visai paprastai: kuo mane kaltino — viską prisipažinau ir prisiėmiau sau.

    Meldžiau Dievą, kad Jis išsklaidytų mano suklydimą ir sustiprintų mano drąsą. Tačiau vis dėlto įvyko tai, kas turėjo įvykti. Kodėl taip pasidarė, dar sunku spręsti. Galų gale — tai Dievo valia. Savo prisipažinimu tiesiogiai prisidėjau prie tikėjimo persekiojimo, kuris, tiesą pasakius, pas mus niekada nenutrūko. Jau vien tas faktas, kad visose mokymo bei mokslo įstaigose ateizmas statomas aukščiau visko, kalba pats už save. Ir šiuo atveju aš ne tik prisidėjau prie tikėjimo persekiojimo, bet ir apmulkinau kitus. Argi bedieviams neaišku, kad niekas nepatikėjo tuo, jog taip lengvai galima atsisakyti aukščiausio savo gyvenimo tikslo? Negi kalėjimas — idealiausia priemonė, padedanti pakeisti įsitikinimus? O aš juk ir šmeižiau, ir mulkinau . . . Pasidavęs jų fiziniam ir moraliniam spaudimui, aš kenčiu dabar pragariškas
175

kančias, kas baisiau už kalėjimą ar mirtį, ir prašau visus tikinčiuosius melstis už mane.

    Jeigu atsitiko tai, ko aš prašiau Dievą, kad neatsitiktų, reiškia, taip reikėjo. Aš pradedu galvoti, kad čia pasireškė Dievo valios veikimas, reiškia, tai reikalinga tam, kad aš galėčiau viską pasakyti liudininkų akivaizdoje. Ten manęs niekas negirdėjo, čia girdite jūs visi. Ten galėjo man atsiųsti tik lželiudininkus (netikrus), čia jūs būsite garbingais ir bešališkais liudininkais. To jus meldžiu Dievo vardu.

    Visa, ką dariau, dariau visų akivaizdoje, rašiau knygas, spausdinau, sakiau pamokslus, dalyvavau pokalbiuose. Niekada aš nekovojau prieš valdžią ir neignoravau teisėtvarkos reikalavimų, tiktai kalbėjau: „ciesoriaus — ciesoriui, Dievo — Dievui". Tačiau, jeigu ciesorius kišasi į Dievo reikalus, reikia priešintis visomis savo išgalėmis, žinant, kad Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Aš siekiau, kad mano krašto žmonės būtų morališkai sveiki, kovojau už šeimų patvarumą, prieš bet kokį moralinį palaidumą. Aš niekada nieko sąmoningai nešmeižiau, su jokiomis užsienio organizacijomis nebendradarbiavau, tam, kad kenkti savo šaliai, tiktai leidau užsienio leidykloms spausdinti mano knygas, kadangi pas mus jų negalėjau atspausdinti. Mane ir mano dvasios vaikus pastoviai persekiojo dėl religinių įsitikinimų, ypač 1974 m. nuo mano aktyvios veiklos pradžios. Prasidėjo prieš mane spaudoje šmeižtai, žiūr. taryb. leidinius „Literaturnaja gazieta", „Izvestija", žurnalas „Ogoniok" ir kt., vadindavo mane kartu fašistu, monarchistu, sionistu, kas visiškai nesuderinama viename asmenyje. Tai pasakyta Belovo ir šilkinio knygoje „Diversija be dinamito". Visaip trukdė mano darbui. Siaubinga katastrofa atsitikusi man, taip iki šiol ir neišaiškinta, dėl kieno kaltės ji įvyko. Kai kurie faktai kalba už tai, kad ji buvo iš anksto suredaguota.

    Būdamas kalėjime, aš negalėjau atvirai apie tai kalbėti, ir galvoju, kad Dievas leido man ištrūkti, kad galėčiau viską išpasakoti.

    Atminkite, per tardymą iš esmės su manim nekalbėta, d ir objektyvaus tardymo, galima sakyti, nebuvo. Pareiškimas spaudai ir televizijai — tai ne mano žodžiai, tai jų kalba, kaip sakiau, iš
176

kaltinimo pozicijos. Atgavęs laisvę, aš taip pat nelaisvas, mane visur sekioja, negaliu ramiai dirbti.

    Štai mano paskutinis žodis: aš toks pats, koks buvau, kova su bedievybe — mano gyvnimo tikslas. Bedievybė, mano manymu, yra ir praktinė, ir teoretinė, pasireiškianti ir tarp ateistų, ir tarp vadinamų tikinčiųjų. Bedievybė — ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio pikčiausias priešas, todėl jai reikia skelbti nesutaikomą kovą. Ji įvykdo patį juodžiausią nusikaltimą — nužudo žmogaus sielą.

    Apginkite mane nuo žiauraus bedievių persekiojimo. Nori jie to ar nenori, tačiau turi skaitytis su jūsų tiesos žodžiu. Aš nieko nedariau slapta, o jie nori mane slapta nuteisti. Prašau atviro teismo ir prašau visus mane pažįstančius ir mano žodžių klausiusius tiek Rusijoje, tiek ir užsienį būti mano liudininkais.

    Kalba, kad mano pasisakymas spaudoje ir per televiziją, pablogins tiek kalinių, tiek persekiojamųjų padėtį: Igorio Ogorčo-vo, VI. Osipovo, šventiko Glebo Jakūnino, Levo Regelsono, Viktoro Kapitančiuko, Ignatijaus Lapkino, Tatjanos Velikanovos, Tatjanos Osipovos, A. Ogorodnikovo, S. Jermolajevo, A. Sacharovo ir daugelio kitų. Lenkiuosi prieš juos ir prašau atleidimo, o tuo pačiu prisijungiu prie jų. Jie kenčia nekalti, apginkime ir juos. Aš palaikau visus kalinius. Kaip anksčiau taip ir dabar tvirtinu: visi kaliniai — mano dvasios vaikai.

    Gyvenantieji laisvėje, būkite mūsų liudininkais ir gynėjais!
1980.VI.18-27
šventikas Dimitrijus Dudko
Archijerėjui Vasilijui Briusalskiui

Brangus valdytojau!

    Aš antrą kartą bandau rašyti Jums, tačiau plunksnakotis krenta iš rankų. Ką aš parašysiu, kuo pradžiuginsiu Jus? Didžiausias džiaugsmas būtų, jei aš būčiau atlaikęs Bažnyčios priešų spaudimą, tačiau aš pats tapau jų visiškai sugniuždytas ir dar suteršiau Jūsų šventą vardą. Nepadės man atsiprašinėjimai nei prieš Jus, nei prieš ką nors kitą.

    Jeigu kas būtų sakęs, kad aš taip pasielgsiu, tai suprasčiau kaip šmeižtą. Tačiau, matyt, aš pervertinau savo jėgas, puoliau taip žemai, kaip niekas kitas. Dėl ko šitaip atsitiko? Ką kaltinti?
177

Pirmiausia, žinoma, save. Tačiau aš dar nepajėgiu kaip reikiant susigaudyti, priežasčių daug, bet nei viena negali pateisinti manęs. Tiktai pasakysiu, kad tokių kančių, kaip dabar, aš dar niekada nepatyriau. Ką reiškia pragaras, pajutau ant savęs. Kad tik atitaisyčiau padėtį, aš pasiruošęs viskam, tačiau kaip? Dar vis negaliu sugalvoti. Ką dariau, pats už viską atsakau. Atsimenate, kaip aš pasitikėdamas savim rašiau: „Apie viską noriu kalbėti, mokyti, viską išpažinti." Daug visko ten buvo išvardinta, nebuvo tik vieno — kaip kalbėti apie savo gėdą? Matyt tai reikės atlikti už mane kitiems.

    Prašau Jūsų šventų maldų ir, jei galite, atsiprašykite mano vardu Krasnovo ir Nebolsino, galbūt Jūsų kaip Archijerėjaus, jie paklausys, štai ir viskas. Daugiau neturiu ką pasakyti. Mano reikalai dar nebaigti, jie iš tikrųjų tik prasideda. Ateity laukia daug sunkumų, kadangi savo kelią aš pats pasunkinau.
    Atleiskite ir pasimelskite!
    Prašau Jūsų palaiminimo!
šventikas Dimitrijus Dudko
Visiems, visiems . . .

    Mažai kas supranta, ko, taip susiklosčius reikalams, aš dabar noriu. Iš tikrųjų man. dabar - bus sunkiau, negu anksčiau. Atsitrauks nuo manęs žmonės, bus sukompromituotas mano vardas. Tačiau, tikiu, Dievas padės, su Jo pagalba aš ir noriu veikti.

    Dieve, padėk pasirinkti tikrą kelią, išlikti pačiu savimi, būti gudriu kaip žaltys ir nekaltu kaip balandis. Aš likau toks, koks buvau, mano įsitikinimai nei kiek nesusvyravo. O! Jeigu Jūs galėtumėte visa tai suprasti! . . Man Jūsų pagalba, atsargi ir apgalvota, dabar reikalinga labiau, negu bet kada. Viskas priklausys nuo to, kiek Jūs dar pasitikite manimi. Duok, Dieve, mums visiems supratimo, kad galėtume Dievo darbus atlikti ir pagarbiose, ir nepagarbiose, ir galimose, ir negalimose sąlygose. Mano idealas — pravoslavija ir pravoslaviška Rusija. Tiktai pravoslaviškoj įtakoj rusų žmongus gali tapti tuo Dievo sukurtu ir pašauktu žmogumi. Nuo Rusijos pravoslavijos priklauso ir viso pasaulio išsigelbėjimas — tuo aš tikiu.
178

    Dabartinės sąlygos reikalauja laikytis ne tik tvirtos linijos, bet ir būti lankstiems, tapti ne tik kankiniais, bet išpažinėjais ir mokytojais, skelbiančiais visiems žmonėms Kristaus mokslą.

    Kol kas aš vienišas, kol kas prašau visus melstis, kad negalimas su Dievo pagalba taptų galimu. Aš tikiu Dievo pagalba ir pasitikiu tiktai Juo. Negali juk būti, kad Dievas būtų silpnesnis už šėtoną.
Tegu prisikelia Dievas ir tegu dreba Jo priešai! Taip ir įvyks!
šventikas Dimitrijus Dudko
Broliai katalikai!

    Jūs supratote mane visokiuose mano gyvenimo momentuose: kada organizavau pokalbius-pamokslus, kada beveik vienų vienas pradėjau kovą su bedievybės galijotu, pagaliau, kada man atsitiko katastrofa. Jūsų padrąsinantis ir palaikantis balsas buvo man labai brangus. Dabar atsitiko baisus dalykas: aš atsisakiau pats savęs, spjoviau sau į veidą, tačiau taip padariau vardan to, kad galėčiau veikti, kad galėčiau atiduoti Bažnyčiai paskutines savo jėgas. Nuo kančios aš nepabėgau. Tokių kančių, kokias kenčiu dabar, negalima nei lyginti su ankstesnėmis. Paremkite mane šią baisią valandą, nes draugai pasitraukė nuo manęs. Galbūt, linguodami galvomis, dabar jie sako: „štai rūpinaisi ir stengeisi gelbėti kitus, o dabar gelbėkis pats."

    Aš gi nieko nebegaliu ir nesuprantu. Teisingai ar neteisingai aš pasielgiau, bet pasielgiau būtent štai šitaip. Meldžiau ir Dievą, kad man parodytų kelią, nes kelias visai neaiškus: ne nuo manęs, — nuo Dievo viskas priklauso, pats iš savęs aš bejėgis. Aš visai pasimečiau šią baisią valandą ir net nežinau, į ką kreiptis pagalbos. Šiandien atėjo mintis kreiptis į Jus, padėkite man! Kaip? — Nekreipti dėmesio į mano pareiškimą spaudoje ir per televiziją, prisiminti tai, ką aš veikiau ir tęsti tą darbą, kol aš tylėsiu, tegu kalba mano knygos. Jeigu galima ir įmanoma, perdavinėkite jus per radiją, spausdinkite. Kai kada galima paklausti klausytojus: „Kaip Jūs galvojate — ar tai mokymas apie Kristų, ar antitarybinis pasisakymas?"
šventikas Dimitrijus Dudko
179

Visiems mano dvasios vaikams

    Mano brangūs dvasios vaikai! O juk daug Jūsų susirinko ir čia, Rusijoje, ir ten, užsienyje. Negaliu sau atleisti, plyšta širdis iš skausmo dėl Jūsų sumišimo, dėl Jūsų abejonių, girdint visus kreivus išvedžiojimus. Negaliu nedrebėdamas net įsivaizduoti, kaip aš pasirodžiau prieš visą pasaulį ir kokias abejones sukėliau žmonėms, kaip apnuoginau jų širdis, kurias anksčiau stiprinau. Puolu prieš Jus ant kelių ir prašau atleidimo. Labiausiai Jūsų prašau — nesusiskaldykite, mylėkite vienas kitą. Pamirškite asmenines skriaudas, pamirškite kokios Jūs tautybės. Dabar kaip niekada mums reikia susivienyti prieš visus pavojus. Teismas KGB suruoštas ne tik Jūsų dvasios Tėvui ar kam nors kitam, — teismas suruoštas visai pravoslavų Bažnyčiai, o tuo pačiu ir pačiam Kristui. Jis sako mums: Jeigu ką nors kitam padarėte, man padarėte.

    Dabar kaip niekad mums reikalingas vienas kito supratimas ir viso to, kas šiuo metu vyksta. Ne laikas teisti, „pasigailėjimo noriu, o ne aukos" — girdime iš šv. Rašto. Pasigailėjimo prašau ir aš, Jūsų dvasios Tėvas, pamirškime viską. Ir dar prisiminkim, kad vargas spaudžia mūsų rusišką žemę, kad didelis pavojus Kristaus Bažnyčiai, o taip pat ir man, Jūsų dvasios Tėvui. Prisminkite paskutinį mano pamokslų ciklą „Liturgija kaip gyvenimas ir kaip malda" ir „Kaip kalbėtis dabartiniam pasauly." Man atrodo, jeigu apie tai galėčiau kalbėti dabar, aš daug išsamiau pasakyčiau.

    Tačiau kaip Kristus ištiesė ranką skęstančiam Petrui, jį drąsindamas: „Kodėl suabejojai, mažatiki . . .", aš įsivaizduoju, kad Jis ištiesia mums visiems ranką. Susiburkime prie Jo, kartu jausdami arčiau ir viens kitą, tarnaukime vienam Dievo reikalui.

    Mes ne su valdžia kovojame — tegu tai būna aišku mūsų skriaudėjam, — bet su bedievybe, už žmonių sielas, kad jos visos būtų arčiau Dievo, kad būtų viena kaimenė ir vienas Ganytojas — Viešpats mūsų Jėzus Kristus. Jis vienintelis, kuris gali išvesti mus iš visų aklaviečių. Aš noriu, kad Jūs atkreiptumėte ypatingą dėmesį į mano pamokslą apie aklavietę.

    Tegu laimina visus Jus Dievas, garbė Jam už viską! Amen.
1980.VII.27.
šventikas Dimitrijus Dudko
180

Mano parodymai

    Nešioti širdyje pragarą — virš žmogiškų jėgų. šitas pragaras prasidėjo manyje nuo to momento, kada kilo gundanti mintus: atsisakyti, — tai buvo tuoj po mano arešto. Prisimenu, aš išgąstingai persižegnojau ir pasakiau: Dieve, gelbėk. Mintis kilo lyg iš pašalies, ne iš manęs. Paskui pasimiršo, ir aš tvirtai buvau nusiteikęs prieš tardymą.

    Ir staiga sprendimas: Gyvenu tarybinėje žemėje, kur viešpatauja bedievystė. Jeigu, kaip sako apaštalas, „su graiku — kaip graikas, su žydu — kaip žydas", tai kodėl man nepakalbėti su bedieviais jiems suprantama kalba? Pradėjau ieškoti atitinkamos formos dialogui, o čia lyg tyčia iškilo tokia formuluotė: žiūrėti kaltinimo (kaltintojų) akimis. Kaip dabar suprantu, veidmainiavau, ėjau prieš savo sąžinę ir patekau į klaidingą padėtį. Kai kada blykstelėdavo mintis: kodėl nenusileisti, nesusitaikyti su esama padėtimi; prisimindavo atsitikimas su vienu šventuoju:
    — Tu paklydėlis?
    — Taip.
    — Galvažudis?
    — Taip.
    — Tu eretikas?
    — Ne!

    Aš gi nei nuo tikėjimo į Dievą, nei nuo Bažnyčios neatsisakiau, šiaip ar taip, mes visi esame vienas prieš kitą nusikaltę, tad kodėl neprisipažinti sau neegzistuojančios kaltės?

    Kuo mane kaltino, aš viskuo prisipažinau. Tokiu tikslu aš ir prabilau spaudoje, pasirodžiau per televiziją. Su bedieviais kalbėjau jų kalba.

    Dabar man prisimena apaštalo žodžiai: tam, kad sugundytų žmogų, piktoji dvasia pasiverčia angelu. Kada ši piktoji dvasia atėjo su cinišku atvirumu pas mane į kamerą „atsisakyti", aš išsigandęs persižegnojau ir šaukiausi Dievo pagalbos. Nors man širdyje buvo neramu, tačiau ėjau pergyvendamas dvejopas mintis. Evangelijoje pasakyta, jog žmogus, galvojantis dvejopai, niekam netinkamas. Iš vienos pusės, aš tikiu Dievu ir laikausi Bažnyčios, iš kitos — noriu sulyginti nesuderinamus dalykus: šviesą su tamsa. Kristus aiškiai pasakė: „negalima sulyginti šviesos su
181

tamsa, negalima tarnauti dviems ponams". Tarnyba dviems ponams baigiasi tuo, kad vieną myli, o kito neapkenti.

    Dabar manyje vyksta kankinanti kova: ar gyventi toliau apgaulingoj būsenoj, ar ryžtis viskam, pasirinkti kančią?

    Pragarą sieloje, kol tu fiziškai nemiręs, dar galima nugalėti, tačiau po mirties, kaip sakoma, atgailos nebus. Kančia manyje pasiekia aukščiausią laipsnį, pragaras sieloje pasidaro baisesnis už bet kokį kalėjimą, kankinimus ir net mirtį.

    Kuo pasireiškia manyje šis pragaras? Pirmiausia tuo, kad aš apgavau ne tik tikinčiuosius, bet ir netikinčius. Kaip jiems dabar dėl visko susivokti? Savo pavyzdžiu aš pustūmiau žmones klaidingu keliu. Čia man prisimena evangelijos žodžiai: „Kas papiktins, geriau tam akmenį ant kaklo ir paskandinti jūros gelmėje."

    Aš daugelį papiktinau, netekau pagarbos, atsisakiau tiesumo ir drąsos. Žmonių sielose aš sukėliau susierzinimą, gal net prakeikimą, sugrioviau pamatus, nukirtau šaką, ant kurios pats sėdėjau, kaip sakoma liaudyje. Aš plačiai atvėriau duris bedievybės siautėjimui mūsų šalyje, bet kokiam jos savavaliavimui. Aš, kaip dvasiškis, palaiminau bedievybę mūsų šalyje, o tuo pačiu atsisakiau ir Kristaus.

    Štai kokie mano reikalai ir į juos reikia žiūrėti blaiviai. Tarnauti galima tik Kristui, o dar kam nors kitam jokiu būdu negalima. Žinoma, buvo išdavystės, buvo bailumo pavyzdžių. Buvo Judas ir apaštalas Petras. Judas nusižudė, o apaštalas Petras tapo pirmuoju tarp apaštalų. Kodėl? Todėl, kad Petras atgailavo ir gailiai apverkė savo silpnybę, ir Kristus ištiesė jam, skęstančiam, savo pagalbos ranką.

    Savo nupuolimą aš galiu atpirkti tiktai atgaila. Kartais galvoju: manęs nesupranta. Aš bandau dėl savo nupuolimo kaltinti bedievius. Prisimenu, kalėjime nieko nepradėdavau nepasimeldęs Dievui. Kodėl Jis leido mane suvedžioti? Jeigu dar ilgai reikėtų būti tokioj padėty, galima net sukilti prieš Dievą, galima pradėti kaltinti Jį, kodėl Jis visa tai leido.

    Deja, reikia nuolankiai sutikti su tuo, kad Dievas kokį tai akimirksnį pasitraukė nuo manęs. Tai Jo šventa valia. Dievo planuose buvo pramatyta vesti mane aplinkiniu keliu. Dievas suteikė man teisę viską, kas neteisinga, ištaisyti. Be mūsų, Jis
182

išganyti negali. Reiškia ir anksčiau pas mane buvo kažkas netikra, klaidinga, jeigu tik dabar išplaukė į paviršių, dabar tepasireiškė.

    Aš — dvasiškis, aš atsakau ne tik už save, atsakau pirmiausia už savo dvasios vaikus, atsakau už savo tautiečius, atsakau už visą pasaulį tiek, kiek Dievas man suteikė teisės kalbėtis su visu pasauliu. Aš bučiuoju rusų krauju ir prakaitu palaistytą žemę, kur milijonai nukankintų, sušaudytų, nužudytų, kur siautėja, niokodama žmonių sielas, bedievybė. Aš einu atsiteisti. Kaltas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš visą pasaulį. Atleiskite man. Aš kaltas dėl šėtono siautėjimo mūsų šalyje. Aš kaltas prieš tikinčius ir netikinčius, prieš persekiojamus ir persekiotojus todėl, kad, būdamas dvasiškiu, aš kalbėjau bedievybės vardu. Reiškia, mano sieloje slėpėsi kažkas netikro. Jeigu to nebūtų, aš, būdamas atsidavęs Dievui, nebūčiau išdrįsęs veidmainiauti. Aš buvau silpnas. Aš buvau silpnas, tačiau man reikia pakilti iš karsto. Nuo mano prisikėlimo priklauso daugelio likimas.

    Kristus prisikėlė savo dieviška galia. Aš galiu prisikelti tik su kitų pagalba, tik per savo atgailą, šventųjų maldomis, pirmiausia rusų, ypač rusų kankinių ir ypač paskutiniųjų rusų kankinių. Aš galiu prisikelti visos Bažnyčios maldomis. Todėl prašau visą vienintelę, nedalomą, šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią melstis už mane.

    Prašau, kad Dievas, prikėlęs mane iš dvasinės mirties, padėtų man žodžiu, darbu ar net savo mirtimi skelbti Jo paties prisikėlimą.

    Tegu prisikelia Dievas, ir tesudreba Jo priešai! Kristus prisikėlė!
1980.VII.29.
šventikas Dimitrijus Dudko
NEGARBINGA POETO IŠMONĖ

    Talentas — ašmenys. Į kieno rankas pateks, tam ir patarnaus. Vienokią paslaugą padaro doro meistro paimti, kitokią — plėšiko rankose atsiradę.

    Justino Marcinkevičiaus talentas neabejotinas. Lyrikoje kalba jis apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus paskirtį ir jo likimą.
183

Pavartoja net žodį amžinybė. Tačiau apie jo „lyrinį herojų" pakalbės koks literatūros daktaras, o mums rūpi poeto „pilietiškumas", apie kurį šiandien mėgstama gražbyliauti.

    Pažvelgsim į Just. Marcinkevičiaus „Pažinimo medį" ir dramas-poemas. Kam naudoja ašmenis jis šiuose savo kūriniuose?

    „Pažinimo medį" skiria poetas savo „almae matris" — Vilniaus universiteto jubiliejui. Koks šių dienų „auklėtojas", toks ir „auklėtinis". Marcinkevičiaus poema niekuo nesiskiria nuo tritomės „Universiteto istorijos": po pagarbos skraiste slypi panieka, po meilės — pagieža, šitaip juk buvo minėtas jubiliejus. Universitetas — garbinga mokykla, tik bloga, kad nuo pirmųjų dienų ją pasiglemžė „tamsybininkai". Vyskupas Valerijonas įtaisė studiozams bendrabutį, tuomet vadintą bursa, tačiau toji bursa buvo tikras tarybinių katorgininkų gyvenamasis barakas, aplūžusiame špitolės name, kur į šventes atėję nakvynėn „dūsaudavo žmonės, atnešę nuodėmes, ligas, bėdas ir alkanas blusas arčiau prie dievo". Tame barake gyvendami ir „avižų kisielių kabindami", jaunuoliai turėjo rengtis darbininkais į „vargo ir tamsos bažnyčią". Taip, lagerinį baraką Valerijonas įtaisė. Poetas tai žino. Bet kad Valerijonas davė namus, kuriuose klausė paskaitas, kad nupirko kitus, kur turėjo gyventi profesoriai ir pagalbinis personalas, kad Valerijonas užrašė savo turtus, iš kurių universitetas galėjo gyventi ir studiozus lietuvius „avižų kisielium" penėti, — to poetas nežino. Karaliaus Stepono parašo, kurį išmeldė tas pats Valerijonas, ir popiežiaus bulės buvo per maža. Popieriai buvo forma, kuri turėjo įsikūnyti medžiagoje. Tą medžiagą suteikė Valerijonas.

    Todėl minint Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį, paminklas studentų miestelyje turėjo atsirasti karaliui Steponui ir vyskupui Valerijonui, o ne Kapsukui ar Leninui.

    Valerijono universitetas ir bursa buvo „tamsybininkų" pasigrobti. Bet kaipgi iš tamsių „tamsybininkų" išdygo šviesus Sirvydas, Liauksnūnas, Sarbievijus, Kojelavičius ir daugybė kitų? Taip, šių vyrų „tamsybininkais" nepavadinsi. Bet jie buvo „tamsybininkų" persekiojami. Sirvydui gramatiką „Clavis linguae Lituanicae", kurios buvimu mokslininkai abejoja, išleisti, anot poeto, uždraudęs rektorius, idant, kai jos neturės, bursos gyventojai greičiau pamirštų tėvų kalbą. Džiovą Sirvydas gavęs
184

dėl to, kad, žodyną rašydamas, turėjęs sėdėti rusy „bibliotekoj sekretoj", arba „specfonduose", tarybiniu žodžiu sakant.

    Populiarusis tėvas Liauksnūnas, retorikos ir muzikos profesorius ir pagarsėjusių vadovėlių autorius, Vilniuje garsėjęs „Tėvo Linksmo" vardu, už vadovavimą studentų saviveiklai, taip pat buvęs jėzuitų persekiojamas: už karnavalo iškilmių sutaisymą rektorius jj „torkavęs".

    Sarbievijus buvęs atplėštas nuo pamiltosios Lietuvos ir, užuot rašęs poeziją, Krokuvoj turėjęs pamokslus sakyti karaliui.

    Taigi šitie šviesūs vyrai buvo jėzuitų universiteto „kankiniai".
    „Kankinys", ar nekankinys buvo pagarsėjęs ir pirmasis „Lietuvos istorijos" autorius Albertas Vijūkas Kojelavičius, Marcinkevičius nežino, ar gal nutyli dėl to, kad šią „Lietuvos istoriją", universiteto sukaktuvių metais parengtą spaudai ir jau spaustuvės surinktą, išleisti uždraudė, Aničo patariamas, partijos Centro Komitetas su generalmuravjovu Dybenka priešaky.

    O kaip su Just. Marcinkevičiaus dramomis?
    „Katedros", tiksliau „Vilniaus katedros" apmatai tokie. Vyskupas Masalskis, parsivežęs iš kaimo Lauryną Stuoką, išsiunčia į užsienius mokytis architektūros ir palieka jį ten badmiriauti, o jo sužadėtinę Ievą pasigrobia, susilaukia su ja sūnaus, jį nužudo, o Ievą uždaro į vienuolyną. Mokslus baigęs, Laurynas grįžta į Vilnių ir, nepaisydamas skriaudos, stato Masalskiui „melo ir klastos katedrą", bet širdy liepsnoja pagieža. Dėl to maištauja prieš skriaudiką ir lyg tyčia kilęs maištas įtraukia jį į maištininkų eiles. Pakariamas Vilniuje sufraganas Kasakauskas, o Masalskį nutvėrę maištininkai pakaria Varšuvoj. Scenoj belieka patampyti jo, pakarto, iškamšą ir pasityčioti iš vyskupo.

    Tokie apmatai. Ataudų lyriką paliksim literatūros kritikams. Mažiau prisimenąs istoriją žiūrovas gali pamanyti, jog „maištas" (Kosciuškos sukilimas Marcinkevičiui virto „maištu") kilo prieš Masalskį dėl nuskriaustosios Ievos. Labai neskanų įspūdį daro pakartojo vyskupo iškamša. Tai pasityčiojimas iš jo prievartinės mirties. Iš jos tyčiotis nevalia. Poetas turbūt pamiršo, kaip graudžiai raudojo pats dėl savo draugo prof. Jono Kazlausko prievartinės mirties. O su vyskupu Masalskiu taip lengvai susidoroti negalima. Turėjo jis trūkumų, tačiau ir gražių pėdsakų paliko   mūsų   krašto   kultūros   istorijoj.   Vertas   jis   atskiros
185

monografijos. Jeigu reiktų poetui Masalskio poelgį su Laurynu, Ieva ir sūnumi įrodyti teisme, kažin ar pasisektų. Sakysi, „Katedra" ne istorija, o „poeto išmonė". Betgi ar leistina „išmonei" apjuodinti ir pažeminti istorinį veikėją? Argi norėtų pats Marcinkevičius, kad po jo mirties kitas poetas rašytų apie jį su tokia „išmone", kad, be šeimos, turėjo meilužę, vaikų ir juos nužudė arba įkalino?

    Tokia pat „poetine išmone" Marcinkevičius padailina ir Mažvydo gyvenimą. Kunigas Mažvydas, „išmainęs Lietuvą į naująjį tikėjimą", išeina į Prūsų Lietuvą, bet už Nemuno palieka merginą su vaiku. Protestantui valia turėti šeimą ir jis veda kitą moterį. Bet suviliotos mergaitės palikimas argi didina Mažvydui garbę? Teisme tokio fakto poetas tikrai neįrodytų. O pažiūra į suviliotoją visais laikais, juoba anais senaisiais, buvo griežta ir smerkianti. Tai ne „chameleono spalvų" dienos. Himną Mažvydui gieda jo špitolės gyventojai, turbūt išgeriantys tinginiai, deklasuotoji visuomenė, tik ne Donelaičio darbštieji būrai.

    Taigi ir „Mažvydo", lygiai kaip „Katedros" svarbiausia mintis: žiūrėkite, kokie pasileidę kunigai ir vyskupai. O jei kas, mažiau išprusęs, tos minties nesugaudytų, tam Marcinkevičius duoda ir pigų, bulvarinį saldainiuką — sceną, kur pasityčiojama iš išpažinties. Kažin ar pradžiugintų šia scena poetas savo motiną?

    Abi dramos pasitarnauja bedievybės propagandai, prasideda ir baigiasi demagogišku kunigų dergimu.

    Gaila, kad savo talentu poetas tarnauja didžiai negarbingam tikslui. Bedievybės demagogijai užtektų išminčių ir be jo: „istorijos daktarų" Stuinos ir Aničo su Pečiūra.

    Liūdna, žiūrint Marcinkevičiaus „Mindaugą". Tai pasityčiojimas iš Lietuvos valstybingumo. Iš atskirų nuo kažkieno (greičiausiai rusų) žemių atplėštųjų kraujuotų gabalų Mindaugas lipdo savo karalystę. Lipdo, siekdamas karaliaus vainiko, o pasiekęs tyčiojas iš jo kaip ir iš savo darbo. Ne karalius jis, ne ori asmenybė, o kažkokia menkystė. Patvirkęs lygiai kaip Masalskis ir Mažvydas: ne tik prisivilioja svetimą žmoną, bet ir savąją nužudo (šio fakto jokia istorija nepaliudija). Ne veltui „Mindaugas" turi pasisekimą rusų teatruose, net Sverdlovske jį rodę.

    Epigrafu savo kūrybai Justinas Marcinkevičius galėtų įsirašyti 61 ir 62 eilutes iš savojo „Mindaugo":
186

Jie elgsis taip, kaip jiems naudinga bus,
Mes irgi taip, tik taip tegalim elgtis.
ši išmintis naudinga, pelninga, tačiau poetui tikrai negarbinga.

V. Kvietys

Geros mintys


    Kelias į dvasinį tingumą, apsnūdimą ir miegą dažnai prasideda dvasiniu komfortu, t.y. maloniu ir patogiu mėgavimusi teoriniais svarstymais ir pokalbiais, nieko nedarant svarstomoms idėjoms paversti gyvenimu, ypač jei šis praktinis realizavimas reikalauja kieto darbo, kovos ir pasiaukojimo.

*     *     *

    Šiandien žodinės informacijos srautas yra perkrovęs žmogaus psichiką. Norint įsiveržti į žmogaus sąmonę reikia naudoti veiksmingesnę informacijos priemonę — veiksmą, darbą, pavyzdį.
    Vienu atveju reikia atidaryti piniginę, kitu — praverti burną. Tai priklauso nuo to, ko šiuo atveju stokoja tavo artimas.

*     *     *


    Jokios santvarkos negalime laikyti stipria, jei ji savo pagrinduose padėjusi melą.
187

ŽINIOS
PRIE UŽRAKINTO M. PEČKAUSKAITĖS KAPO . . .

    1980 m. liepos mėn. 24 d. sukako 50 metų nuo įžymiosios lietuvių rašytojos Marijos Peškauskaitės — Šatrijos Raganos mirties. Ta proga Židikų miestelio kapinėse, kur palaidota M. Pečkauskaitė, š.m. liepos 27 d. įvyko kuklus minėjimas. Susirinko nemažas būrys židikiečių bei artimesnių apylinkių gyventojai, nedidelė rašytojos gerbėjų ir mylėtojų grupė atvyko net iš Kauno.

    Apie M. Pečkauskaitės gyvenimą, jos kūrybinę bei visuomeniškai krikščionišką, altruistinę veiklą papasakojo ją gerai pažinojęs kun. Arlauskas. „Pagrindinis rašytojos devizas, svarbiausias jos gyvenimo tikslas, — kalbėjo kunigas, — buvo „Kilti ir kelti, dulkių pasauly veikliai tarnauti šviesos pasauliui, ištikimai aukotis didžiai idėjai iki mirties . . .".

    Dar buvo paskaityta keletas eilėraščių, pasakyta viena kita mintis, sugiedotos mirusiųjų paminėjimo apeigų maldos, nuoširdžiai pasimelsta. Atrodo, tuo kuklus minėjimas turėjo ir baigtis. Deja, kai kas sudrumstė iškilmingą nuotaiką: minėjimas vyko prie uždarų durų koplyčios, kur ilsisi M. Pečkauskaitės palaikai. Židikų parapijos klebonas Giedra jau prieš tris dienas prašė M. Pečkauskaitės memoralinio muziejaus direktorių Kocių, kad šis prieš minėjimą atrakintų koplyčią ir būtų suteikta galimybė lankytojams susikaupti ir pasimelsti prie rašytojos kapo. Deja, neatrakinta ne tik koplyčia, bet uždarytas „remontui" ir rašytojos muziejus. (Žr. „Literatūra ir menas" 1980 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 31, p. 15, skyrelį „Septynios dienos").

    Kažkam, matyt, pasirodė, kad 50 metų mirties jubiliejus ne toks jau įžymus įvykis, kuriam būtų galima panaudoti visas turimas priemones. Tokiu būdu „dulkių ir tamsos pasaulis", pasak M. Pečkauskaitę, surengė savąjį „minėjimą". Lyg nujausdama ateitį rašytoja ne veltui pasirinko tarnavimą šviesos pasauliui. Negi išsigando „neprietaringieji" Tavęs, Marija, mirusios prieš 50 metų? Juk ir tų palaikų, anot kun. Arlausko, ne kažin kiek beliko: kaukuolė ir keletas kaulelių, net ir tavo gražiąsias kasas pavogė iš kapo.
188

    O juk iš tikrųjų visai kitokio masto minėjimas turėjo įvykti. Kurgi atgarsiai literatūrinio muziejaus, kurio dispozicijoje yra ir Šatrijos Raganos raštai?

    Kodėl rašytojos nepagerbė Pedagoginio muziejaus darbuotojai? Juk M. Pečkauskaitė visą savo gyvenimą ir jėgas pašventė pedagogikai.

    Ką jubiliejaus dienomis galvojo Universiteto vadovai? Negi jie pamiršo, kad M. Pečkauskaitei už nuopelnus lietuvių kultūrai buvo suteiktas garbės daktaro titulas?

    Nejaugi paskutiniuose „Literatūros ir meno" bei „Pergalės" numeriuose nebeatsirado vietos bent trumputei ir kukliai žinutei apie M. Pečkauskaitės mirties sukaktį?

    Pagaliau kodėl į Židikus neatvyko bent vienas Rašytojų sąjungos narys? Juk M. Pečkauskaitė priklausė tai pačiai rašytojų šeimai. Gal „žmogaus sielos inžinieriai" pamiršo, kad ne vienas jų žavėjosi M. Pečkauskaitės kūryba, sėmėsi iš jos dvasinio peno ir meilės žmogui?

    Prie užrakinto M. Pečkauskaitės kapo nuskambėjus paskutiniems giesmės žodžiams, visi pradėjo skirstytis. Tačiau kažkieno pastangomis „minėjimas" tęsėsi toliau. Prie kapinių stovėjusio kauniečių autobusiuko vairuotoją Jankauską sulaikė „autoinspekcijos" pareigūnai, apkaltinę vairuotoją, kad ekskursijos vežimui nebuvo atatinkamai sutvarkyti dokumentai (vairuotojas tvirtino priešingai), atėmė teises ir privertė parašyti pasiaiškinimą. Po to nuvežė į būstinę, o ten visus reikalus tvarkė jau civiliai asmenys . . . Savaime aišku, kad ir kaltinimai vairuotojui pasikeitė. Buvo reikalaujama pasakyti ekskursijos organizatoriaus bei vadovo pavardę. Vairuotojas tvirtino nepažįstąs nei vieno, ką jis parašęs ir savo pasiaiškinime. Tačiau pareigūnai primygtinai reikalavo, grasindami ir tyčiodamiesi, pasakyti tai, ko vairuotojas iš tiesų nežinojo ir negalėjo žinoti, nes šiuo atveju jokių „organizatorių" bei „organizacijų" nebuvo. Tada jį žiauriai sumušė, išlaidė apie šešias valandas tardydami ir tik 23 vai. leido važiuoti namo. Dokumentų, žinoma, negrąžino.

    Visa šita antihumaniška, antijuridiška ekzekucija vyko gatvėje, kuri pavadinta M. Pečkauskaitės vardu, netoli jos amžino poilsio vietos, kur taip pat kabo (be abejo, valdžios rūpesčiu) memoralinė
189

lenta: „ČIA PALAIDOTA LIETUVIŲ RAŠYTOJA MARIJA PEČKAUSKAITĖ — ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930)" . . .

    Dar viskas būtų suprantama, jei bent tą nešvarios ekzekucijos momentą, vietoj M. Pečkauskaitės gatvės būtų atsiradęs Felikso Dzeržinskio gatvės pavadinimas ... O juk M. Pečkauskaitė kvietė „Pažinti žmones ir neniekinti jų, rasti kelią į širdis . . .", ji visur ir visiems siekė įskiepyti Gėrj, Grožį, Meilę ir Tiesą.

    Todėl, pasak kun. Arlausko, „Nepyk ant mūsų, Marija, kad negalėjom pažvelgti į tavo kapą; ne dėl mūsų kaltės gėlės ir žvakės guli ant laiptų prie koplyčios durų". Nepyk ir ant tų, kurie bijojo parodyti prideramą pagarbą tau. Tu visu savo gyvenimu pelnei pas Viešpatį malonę, todėl maldauk, kad leistų Viešpats ir jiems vis dažniau pasiklausyti savo sąžinės balso, kad jų žvilgsnis vis dažniau nukryptų į savo rankas, žalojančias ir žeidžiančias niekuo nekaltus žmones. Ir tegu jie bent retkarčiais susimąsto, ar turi teisę tos pačios rankos apkabinti mielą ir brangų žmogų, ar turi teisę paglostyti nekalto kūdikio galvutę? . .

    ILSĖKIS RAMYBĖJE, MARIJA, SAVAJAME ŠVIESOS PASAULYJE!
N. Venta
EISENA į ŠILUVĄ

    Ankstyvas 1980 m. rugpjūčio 24 d. rytas. Sekmadienis. Po gausaus vakarykščio lietaus dangus po truputį blaivėsi, ir skaisti saulė nedrąsiai kilo virš drėgme alsuojančių miškų ir laukų. Tačiau labiausiai nustebo saulutė, pažvelgusi į visad tylaus ir ramaus Tytuvėnų miestelio gatveles, kuriomis bažnyčios link skubėjo būreliai žmonių. Tai iš visos Lietuvos kampelių suvažiavę maldininkai bei Eucharistijos bičiuliai rinkosi į bažnyčią, iš kur turėjo prasidėti eisena į Šiluvą.

    Eisenos tikslas — bendra malda Dievo Motinos garbei, o svarbiausia, atsiteisimo auka. Atsiteisimo už savo pačių nusidėjimus, už nusižengimus tų, kurie pikta valia paniekino ar persekiojo Dievo ir Bažnyčios reikalus.

    Labai daug žmonių naktį praleido bažnyčioje, kadangi sunku buvo apsirūpinti nakvyne. Be to, valdžios pareigūnai barė tuos vietinius gyventojus, kurie priėmė nakvoti atvykusius maldinin-
190

kus. Kažkokia dingstimi keletas maldininkų buvo sulaikyti jau šeštadienio vakare. Taip pat buvo stabdomos ir tikrinamos visos automašinos, užrašomi jų numeriai.

    Sekmadienio ryte Tytuvėnų bažnyčioje įvyko rytmetinės pamaldos, kuriose dalyvavo visi eisenos dalyviai. Po to susirinko šventoriuje, kur vienas eisenos dalyvių paaiškino konstitucijos įstatymus apie teises ir pareigas, liečiančias tiek tikinčiuosius, tiek ir netikinčiuosius. Palinkėjus visiems, susitelkusiems po Kristaus vėliava, Dievo palaimos, eisena 9 vai. pajudėjo Šiluvos link. Prieky kryžius, dvi bažnytinės vėliavos, du kunigai, bažnytiniais bei tautiniais rūbais pasipuošę vaikinai ir merginos, o už jų apie 1500 maldininkų su gėlėmis rankose ir malda lūpose.

    Nuo pirmųjų žingsnių eiseną sutiko šaligatviais išsirikiavusi savotiška „garbės sargyba", kurią sudarė įvairiausiais foto aparatais ir filmavimo kameromis „ginkluoti" uniformuoti bei civiliai apsirengę pareigūnai. Visą kelią nuo Tytuvėnų iki Šiluvos (8 km.) eiseną lydėjo ir zujo pro šalį įvairiausių markių bei įvairiausios paskirties automobiliai, kuriuose sėdintys pareigūnai su pagalba fotografavimo ir filmavimo priemonių fiksavo visus eisenos dalyvius.

    O žmonės ėjo ir ėjo, melsdamiesi ir giedodami, nekreipdami dėmesio į pro šalį abiem kryptim važinėjančias mašinas ir jose sėdinčių pareigūnų viską matančias ir dėmesingai viską stebinčias akis. Jie ėjo į Šiluvos Dievo Motinos šventovę padėkoti už visas teikiamas malones, pasiguosti švč. Mergelei — Ligonių Sveikatai visomis sielos ir kūno negaliomis.

    Reikia pripažinti, kad Gerosios Motinos malonė tą iškilmingą dieną buvo palietusi ir tuos, kuriems ši eisena buvo ne prie širdies, — niekas nedrįso jos sukliudyti. O juk daugeliui sveikai galvojančių žmonių gali kilti klausimas: kodėl neleisti gėriui, grožiui ir tiesai plisti žemėje, kodėl kliudyti tikinčiajam išpažinti savo tikėjimą ir pagal jį reguliuoti savo elgesį ir veiklą, kodėl religingas žmogus vadinamas tamsiu, atsilikusiu, fanatiku, kada jo visi darbai rodo dvasinį taurumą, dorovinį tyrumą, nepakantumą blogiui ir žemiesiems polinkiams? . .

    Tikrai, tiems jaunuoliams, kurių keli šimtai ėjo susikaupę, visai svetimas nusikaltėlių pasaulis, nepažįstamos tos ydos ir blogybės, užvaldžiusios šiandien silpnavalių sielas. Nei jiems patiems, nei
191

būsimiems jų palikuonims nebus reikalingi vaikų kambariai ir nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos, nereikalingos kovai su nusikalstamumu komisijos ir priverčiamųjų darbų stovyklos. Iš jų išaugs asmenybės, nešančios tikėjimo ir doros šviesą ateities kartoms. Sveika, laiminga, tvirta ir visad gyva turi būti tauta, kurioje klesti tokios asmenybės, pasišventusios kilnesniems tikslams — Dievo ir artimo tarnybai! šitai jautė daugelis žmonių, stovinčių pakelėse ir besišluostančių džiaugsmo ašaras.

    Koplyčia toli gražu nepajėgė sutalpinti visą eisenos dalyvių. Po nuoširdžios maldos bei trumpo pamokslo milžiniška kolona vėl nusidriekė bažnyčios pusėn. Čia atlaikytos šv. Mišios, pasakytas turiningas pamokslas, ir visi eisenos dalyviai priėmė šv. Komuniją. Pasisėmę naujų dvasinių jėgų, žmonės pradėjo skirstytis. Kiekvienas stengėsi parnešti savo namams ir šeimai, savo artimiesiems ir pažįstamiems bent po kibirkštėlę to visuotinio džiaugsmo, pripildžiusio visų širdis, kad kitąmet dar gausiau ir nuoširdžiau galėtų dalyvauti savo gerosios Motinėlės pagarbinimo iškilmėse.
T. Sabalius

KAIP BALTARUSIJOJE REMONTUOJAMOS BAŽNYČIOS

    Apsą (Breslaujos raj.). Graži didinga Apsos bažnyčia. Stovi ji prie Vilniaus — Daugpilio kelio ant Apsos ežero kranto. Statyta ji apie 1880 metus. Vietos grafienė davė miško medžiagos ir plytų, o gyventojai irgi dėjo pinigus ir savomis rankomis ją pastatė.

    Apsos apylinkėje gyvena lietuviai. Lenkų valdymo laikais (1920-1939 m.) čia buvo lietuviškos pamaldos. Paskui užėjo karas, kuriam dar nesibaigus, 1944 m. sovietų valdžia bažnyčią iš tikinčiųjų atėmė tuo pretekstu, kad ją pastačiusi grafienė . . . Bažnyčia buvo baisiai nuteriota: sulaužytas centrinis altorius (bet dar galima jį atstatyti), perkeliant jį į kitą vietą, sugadinti vargonai ir sunaikinta visa, kas buvo galima naikinti. Vėliau bažnyčia paversta kolchozo sandėliu.
šiais metais balandžio mėn. vidury vietos kolchozo pirminin-
192

kas pasakė žmonėms, kad bažnyčia kolchozui nereikalinga, ir parapijiečiai galį ją atsiimti. Pil. Latkauskas, parapijiečių atstovas, paėmė bažnyčios raktus. Žmonės nepaprastai apsidžiaugė ir ėmėsi darbo. Kadangi į bažnyčią buvo vežamos visokios gėrybės (grūdai, miltai), daug jų buvo supuvę, o kartu su supuvusiomis laukų gėrybėmis pilna paukščių mėšlo (karveliai, varnos suskrisdavo į bažnyčią pro išdaužytus langus), tai bažnyčia virtusi smirdančiu šiukšlynu. Bažnyčioje dar buvo likę sveiko kombinkormo, kurį kolchozas išsivežė.

    Atgavę bažnyčią, parapijiečiai surinko pinigų (vien iš Zabar-ninkų kaimo surinkta 300 rb.), samdė traktoristą, kuris išvežė iš banžyčios visą brudą; pirko stiklą langams, samdė meistrą, pastatė stelažą. Bažnyčia buvo visiškai išvalyta: nušluostyti altoriai, sakykla, sienos, išplautos grindys. Baigus valymo darbus, bažnyčia, parapijiečių išsireiškimu, net blizgėjusi.

    Bet vos buvo spėta įstiklinti bažnyčios vienos pusės langus, kolchozo pirmininkas pareikalavo iš pil. Latkausko grąžinti bažnyčios raktus. Girdi, rajono valdžia nesutinkanti atiduoti bažnyčią parapijiečiams naudotis. Latkauskas atsisakė atiduoti raktus ir pareiškė: „Be žmonių valios aš raktų neatiduosiu". Tuomet valdžios pareigūnai spyną nupjovė, uždėjo naują ir į bažnyčią supylė cementą . . .

    Trumpas buvo parapijiečių džiaugsmas. Bet kam buvo reikalingas bažnyčios raktų atidavimas ir vėl atėmimas? Gal nepatogu buvo laikyti užbjaurotą ir naikinamą bažnyčią, kai apie ją pasauliui šis tas jau žinoma (buvo kalbėta per Vatikano laidas). Tad reikėjo ją „atremontuoti", ir tam tikslui buvo apgauta ir išnaudota liaudis.

    Pil. Latkauskas po to buvo dažnai kviečiamas į saugumą ir terorizuojamas. Apsos parapijiečiai po šio įvykio nenurimo. Jie pasiryžę toliau vesti kovą dėl savo bažnyčios.

    Šia proga verta trumpai paminėti kaimyninės Apsai Pelekų (irgi Breslaujos raj.) bažnyčios liūdną likimą. Graži mūrinė bažnyčia, kurioje lenkų valdymo laikais buvo laikomos lietuviškos pamaldos, po II pasaulinio karo buvo uždaryta ir dabar baigia sunykti. Kaip atrodo jos vidus, neteko matyti. Bet bažnyčia jau nebeturi stogo, todėl greitai ji pati sugrius. Bažnyčios šventorius irgi baigiamas griauti.
193

Pelekų bažnyčios šventoriuje tebėra išlikęs paminklas su lietuvišku užrašu jos buvusiam klebonui:
,,Kun. Adomas-Donatas Žeimavičius-Žejmis #1909 m. 4 gruodžio. 54 m. amžiaus. Palaiminti, kurie Viešpatyje miršta."
A. Štirnys
194

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum