gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 25 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       
AUŠRA
NR. 25 [65]
    Turinys:
    1. 550 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties.
    2. Raštas šv. Tėvui (Apie lietuvių religinę padėtį Seinuose).
    3. Partijos pažadai ir tikrovė.
    4. Mūsų vėliava — krikščioniškasis patriotizmas.
    5. Tautinis gyventojų pasiskirstymas Lietuvoje.
    6. Viktoro Petkaus laiškas.
    7. Rasų kapinėms pavojus!
    8. Čia priesaiką Tėvynei atiduot atėjom.
Lietuva
1980 m. gruodis

195

550 METŲ NUO VYTAUTO DIDŽIOJO
MIRTIES
„Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol
gyvas bus bent vienas lietuvis."
(Žodžiai ant Vytauto
paminklo Perlojoj.)
    Laiminga lietuvių tauta, turėdama turtingą ir garbingą savo praeitį, galėdama laikas nuo laiko paminėti įžymiuosius įvykius, jubiliejus. Per kelerius metus turėjome ir dar turėsime progos atitinkamai prisiminti nemaža tokių istorinių momentų, padariusių milžiniškos įtakos visam mūsų tautos politiniam, kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Tai Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejus, 550 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, artinasi šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, 500-sios mirties metinės, ne už kalnų 600 metų sukaktis nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje.

    Tiktai gaila, kad tie minėjimai neišreiškia pilnai savo esmės, neįgauna visuotinai nupelnyto masto ir neapima visos mūsų tautos. Taip įvyko su Vilniaus Universiteto 400 m. sukaktim, o dar blogiau su Vytauto jubiliejų. Jeigu Universiteto jubiliejus buvo atšvęstas bent valdiškai, tai apie Vytautą oficialiai nebuvo pasakyta nei žodžio. Nežinia, ar tai todėl, kad Vytautas kai kam atrodė per menka istorinė figūra, ar kad jis — lietuvių tautos karžygis, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjas?

    Tad kodėl gi taip plačiai buvo minimos Kulikovo mūšio 600-osios metinės? Ar Maskvos kunigaikštis Dimitrijus, Jogailos brolis Andrius bei kiti Algirdaičiai žymesnės istorinės asmenybės? Ar Kulikovo mūšis, laikinai sustabdęs Aukso Ordos antpuolius ir pasitarnavęs, galima sakyti, tik Rusios interesams, turėjo didesnę svarbą negu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, ypač Vytauto, veikla, nulėmusi tiek Rytų, tiek Vakarų tautų ateitį ir likimą? Nereikia būti ypatingai politiškai ar istoriškai apsišvietusiam, kad nesuprastum,   jog   tuometinė   Lietuva   buvo   pats   didžiausias   ir
197

tvirčiausias barjeras, sulaikęs kraujo ir didelių aukų kaina totorių-mongolų antplūdžius į Vakarus, kryžiuočių riterių vokišką ekspansiją į Rytus.

    Protingos ir objektyvios tautos dar ir šiandien jaučia dėkingumą Lietuvai. O kur dėkingumas istorinei Lietuvai tų, kurie patys taip plačiai kieviena proga pasisako už istoriškai-kultūrinį mūsų tautos charakterį? Kažin, ar tuo nenorima visus įtikinti, kad tiek mūsų tautos istorija, tiek jos kultūra prasidėjusi nuo „istorinių" 1940 metų ar Mickevičiaus-Kapsuko veiklos pradžios? Jeigu taip, tai savaime aiškus kai kieno nusistatymas Vytauto jubiliejaus atžvilgiu.

    Visa Lietuva laukė šiemet 550-jų Vytauto mirties metinių. Žinoma, niekas nesitikėjo tokių grandiozinių iškilmių, kokios įvyko Lietuvoje 1930 metais. Tačiau kažkokia pagarba Vytauto asmeniui, atitinkamas įvertinimas bei dėkingumas jo žymiems istoriškai-kultūriniams-religiniams nuopelnams turėjo būti padarytas. Tam ir ruošėsi lietuviškoji visuomenė.

    Š.m. spalio 25 d. Trakuose, Vytauto tėviškėje, buvo numatyta surengti kuklų minėjimą. Jau nuo ankstyvo ryto visais keliais ir vieškeliais įvairiausiomis transporto priemonėmis Trakų link traukė būriai žmonių, o ypač jaunimo. Deja, pasirodo, kad, visais metų laikais turistų taip mėgiamus ir lankomus, Trakus tą dieną pasiekti buvo ypatingai sunku. Visuose keliuose ir visose kryžkelėse aplink Trakus stovėjo milicijos ir tariamos autoinspekcijos patruliai, kurie tikrino daugelį automašinų ir, „esant kai kuriems neaiškumams", neleisdavo toliau važiuoti. Taip pat nepraleido net ekskursinių autobusų, tvirtindami, kad uždaryti keliai, kad Trakuose nieko įdomesnio dabar nesą, tegu ekskursantai geriau važiuoja į Vilnių, kur galima naudingiau praleisti laiką. O Lentvaryje net 45-iomis minutėms uždarė geležinkelio pervažą. Vietiniai gyventojai kito tokio atvejo neprisimena, šilumvežis tuos pačius vagonus bei cisternas pervežinėjo iš vienos pusės į kitą, vis palūkuruodamas, vis pastoviniuodamas, o mašinų kolonos augo, ilgėjo . . . Nepadėjo net sutartiniai įpykusių vairuotojų signalai, šūkiai „Branginkime kiekvieną penkmečio minutę", „Transporto prastovėjimams — griežtą ne!" čia nebeturėjo tos magiškos galios ir jėgos, prieš kurią dreba visi įmonių ir gamyklų vadovai. Kažkam, matyt, rūpėjo, kad žmonės nespėtų
198

dalyvauti 12 vai. Trakų bažnyčioje Vytauto intencija aukojamose šv. Mišiose.

    Dar vienas siurprizas laukė pačiose Trakų prieigose: milicijos, saugumo ir draugovininkų būriai neleido įvažiuoti į miestą nei vienam automobiliui, išskyrus, žinoma, pačių „tvarkdarių" mašinas. Nesuprantame tik, ar valdžios pareigūnai taip darė iš didelės meilės Trakams, pavydėdami jų grožio kitiems, ar iš nežabotos neapykantos patriotiškai nusiteikusiems žmonėms, mylintiems savo kraštą ir iš praeities besisemiantiems stiprybės savo dvasiai ir kūnui?

    Apie porą kilometrų iki bažnyčios visi turėjo eiti pėsti: ir jaunimas, ir senimas, ir net kunigai. Tačiau bažnyčia vis tik buvo sausakimša, šeši kunigai aukojo koncelebracines šv. Mišias. Susikaupimas ir rimtis švietė visų dalyvių akyse. (Tiesa, buvo ir neapykantos žvilgsnių).- Nuostabios giesmės, nuoširdūs, meile ir pagarba Vytautui persunkti pamokslininko žodžiai ne vienam išspaudė ašaras, kurių nesigėdijo nei pražilęs vyras, nei modernus jaunuolis. Ypač visus sujaudino pamokslininko kvietimas:

    — Nueisim visi į pilį, nusilenksim prosenelių vėlėms, pabučiuosim tą šventą Vytauto tėviškės žemę, kurios kiekviena pėda aplaistyta mūsų bočių — laisvės gynėjų krauju!

    Po pamaldų tūkstantinė minia nužygiavo Trakų gatvėmis pilies link.

    Valdžios pareigūnai buvo ištikimi savo užmačioms, šaligatviuose ir kai kurių įstaigų languose daugybė fotoaparatų ir filmavimo kamerų, net ir su teleobjektyvais, nukrypo į einančius žmones, štai, kur tuščiai sunaudojama tūkstančiai metrų foto ar kino juostos, o foto mėgėjai dejuoja, kad parduotuvėse foto juostos, popierius ir kiti reikmenys yra didžiausias deficitas. Keletas valdiškų automobilių, o ypač įsimintina viena su juodom užuolaidėlėm ir pro jų plyšius blyksinčiais foto objektyvais, lydėjo visą eiseną ligi pat pilies tilto.

    O čia visų laukų pats didžiausias šios dienos siurprizas: tiltas nuo pakraščio tyčia išlaužytas, o milicijos bei saugumo darbuotojų būrys stengėsi visus įtikinti, kad įėjimas į pilį kaip tik dėl šios priežasties ir uždarytas. Tai kodėl tada neužkabinti lentelės su užrašu: „Pilis uždaryta. Remontas!" Kodėl tiek pareigūnų gaišo
199

šitokį brangų valdišką laiką? Kodėl ežere plaukiojo milicijos kateriai?

    Didžiulė minia žmonių sustojo ant ežero kranto. Susikaupę žvelgė į didingos pilies bokštus ir savaime išsiveržė iš visų krūtinių sutartinė daina: „Lietuva brangi", „Oi, neverk, motušėle", „Kur bėga Šešupė" ir kt. Daug buvo dainuota, deklamuota, išlieta širdgėla dėl sutrukdytos šventės. Po to sugiedojus Lietuvos himną ir „Marija, Marija", pamažu visi išsiskirstė.

    Rytojaus dieną, t.y. sekmadienį, spalio 26 d. daugybė žmonių iš visų Lietuvos kampelių susirinko Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur šv. Mišios buvo aukojamos už tai, kad mūsų tautoje atsirastų dar ne vienas, panašus į Vytautą, didvyris.

    Prie bažnyčios iki pat sumos išstovėjo ta pati, Trakuose matyta, automašina juodomis užuolaidėlėmis ir tais pačiais blyksinčiais objektyvais.

    Nepasisekus patekti į Trakų pilį, žmonės tikėjosi aplankyti Gedimino kalną, nuo kurio, lyg iš praeities laikų, galėtų pažvelgti į senąjį Vilnių. Deja. Ir čia laukė netikėtumai: kelias į Gedimino kalną buvo užverstas krūvomis žvyro, o kad „neišmanėliai" nesugalvotų vis vien brautis į kalną, visur aplinkui stovėjo milicijos pareigūnai ir nieko nepraleido ir neišleido. Net kai kurie pilies darbuotojai, lyg įkaitai, išbuvo per visą naktį kalne, negalėdami sugrįžti namo.

    O mašina juodomis užuolaidėlėmis, stovėdama prie katedros kampo, ir toliau fiksavo kiekvieną žmonių žingsnį. Net nedidelį būrelį jaunimo, apsilankiusį Etnografiniame muziejuje, lydėjo saugumo agentai.
Tai šitaip su valdžios pareigūnų „pagalba" tapai pagerbtas Didysis Lietuvos Vade, šitaip įamžintas Tavo, Vytaute, atminimas!

    Kad Tu buvai ir tebesi didis, parodo vienos galingiausių pasaulio valstybės valdovų baimė Tavosios milžino jėgos, Tavosios krikščioniškos dvasios, Tavo amžinai gyvo atminimo lietuvių tautoje!
V. AINIS

*     *     *


    Baimė paprastai stovi vienoje barikados pusėje. Jei tik ji pasitraukia nuo pavergtųjų — drebėti tenka pavergėjui.
200


*     *     *

    Baimė ir neatsargumas — du kraštutinumai, padeda pavergėjui. Pirmasis sulaiko nuo kovos, antrasis — kovojant padeda pralaimėti. ...

*     *     *

RAŠTAS ŠV. TĖVUI
(Apie lietuvių religinę padėtį Seinuose)

Šventasis Tėve,

    Jaučiu sąžinės pareigą štai ką pranešti Jūsų šventenybei . . . Seinuose turėjau labai liūdną pergyvenimą. Kaip tik šiuo tikslu ir rašau.

    Sausio 27, sekmadienis. Norėjau laikyti Mišias bazilikoje — senojoje Seinų katedroje prie lietuvių gerbiamo poeto — vyskupo Antano Baranausko kapo.

    Incognito dalyvavau 12 valandos Mišiose lenkų kalba. Maldininkų aktyvumas, pastebėjau, buvo labai silpnas: vien tik vargonininkas atsakinėjo ir jis vienas giedojo. Kaip paskui patyriau, daugumą dalyvių sudarė lietuviai.

    Baigiantis paskutinei giesmei, kai jau viena dalis buvo išėjusi iš bazilikos, būrys žmonių (galėjo būti per šimtą) susirinko šventovės viduryje, pasiruošę giedoti. Bet kaip tik tuo metu pasigirdo per garsiakalbius įregistruoti garsai ir šūkavimai - spiegimai taip garsiai, kad reikėjo užsikimšti ausis. Giedot nebuvo įmanoma. Todėl vieni ėmė kalbėti Rožinį, kiti skaitė maldas iš maldaknygių. O man tai tikrai buvo sunku sulaikyti pyktį ir neapsakomo pažeminimo jausmą. Triukšmingi garsai truko 8-10 minučių. Sumažėjus triukšmui, paprašiau kaimyną, kad mane palydėtų zakristijon. Klebono nebuvo. Nuėjom klebonijom Atidarius duris, prisistačiau klebonui ir pradėjau dėstyti reikalą.

    Klebonas kun. Stanislavv Ragowski pasišaukė vikarą kun. Zenoną Parankiewicz, kalbantį lietuviškai, ir įsivedė į raštinę. Palydovas manęs nepaliko vieno.

    — Esu kunigas salezietis, lietuvis, lietuvių šv. Kazimiero parapijos klebonas Sao Paule, Brazilijoje. Turėjau laimės po 41 metų aplankyti Lietuvą. Čia pravažiuodamas, norėčiau celebruoti bazilikoje arba vyskupo Antano Baranausko koplyčioje.
201

    Vikaras buvo bepradedąs versti lenkiškai, tačiau klebonas galvos linktelėjimu davė ženklą, kad supratęs reikalą. Todėl vikaras tuoj įsiterpė klebono vardu lietuviškai:

    — Čia negalima. Yra kita šventovė, atskirai . . . Aš tariau:

    — Mes, lietuviai, nuo mažens pažįstam Baranauską, deklamuojam jo eiles . . . Pirmą kartą atvykęs į Seinus, norėčiau kaip tik celebruoti jo koplyčioje.

    — Bet čia negalima!

    — Kodėl? Apkeliavau pusę pasaulio ir mačiau, kaip mielai priimami svetimi kunigai ... O paskui — yra ir Bažnyčios nurodymai etninių mažumų naudai . . .

    — Čia yra vyskupas, yra valdžia, turim nurodymus. Tamsta žinai, kad net kunigas negali daryti šventovėje ką nori, ir jis turi klausyti. Turim dekretus, įsakymus . . .

    — Dekretus, įsakymus, kuriuos . . . atrodo, jūs patys suformulavot. Jie neturėtų prieštarauti bendriems Bažnyčios nurodymams ir vykdyti diskriminiaciją tarp pačių katalikų. Popiežius kovoja prieš visas diskriminacijas ir, šiuo atveju, jei sužinotų, nebūtų patenkintas.

    — Popiežius matė ir pažįsta visą padėtį. Čia jis buvo laiminti statulos . . .

    — Pamatė ir sužinojo, ką jūs norėjot, kad žinotų ir matytų. Bet turėtų pažinti tikrą padėtį. Turi žinoti! Popiežius ją sužinos! — sakiau jiems.

    — Papasakokit ir, jei norit, parašykit kam norit — net ir popiežiui. Bet žinokit, kad . . . popiežius yra lenkas!

    To tikrai nelaukiau. Ir taip man iškrito iš rankų visi galimi argumentai. Pasijutau, kad visas drebu. Ir negalėjau pridėti kita, kaip tik:

    — Popiežius ir tai sužinos! Ir išėjau.

    Sugrįžęs į baziliką, radau tą būrį žmonių (daug vyrų ir subrendusių jaunuolių) tyliai besimeldžiantį.

    Kai pasklido žinia, kad klebonas neleido svečiui laikyti Mišių, visi kaip vienas suklupo ir užtraukė įžanginę Mišių giesmę „Pulkim ant kelių". Bet tokiu graudžiu, tačiau kartu ir ryžtingu balsu, kad tikrai negalėjau sulaikyti ašarų. Man stojos prieš akis
202

anų, dar caro persekiojimo laikų, vaizdas, kaip skaitome mūsų istorijos knygose.

    Nepratariau nė žodžio, susilaikiau. Bet ir norint, susijaudinimas ir pasipiktinimas nebūtų leidę kalbėti. Tik išeidamas išdalinau visus paveiksliukus, kuriuos turėjau (dauguma norėjo popiežiaus atvaizdo). Visi išėjo tyliai, lyg gavę mušti — pažeminti, nusiminę, pasimetę, sukandę dantis . . . Negalima išsakyt, ką jautė viduje. Jie ir aš!

    Paskui vakare nuvykau į Punską, kur atsilaikiau Mišias, klebono kun. Ignaco Dzermeikos patarnaujamas.

    Šventasis Tėve, Seinuose nuo 1946 metų nutrauktos visos religinės apeigos lietuviškai, remiantis (melagingom ir klastingom) „informacijom", esą krašte nėra lietuvių. Jau 33 metai lietuvių delegacijos kreipiasi į Lomžos vyskupą su prašymu leisti jų parapijos šventovėje — bazilikoje laikyti jų gimtąja kalba sekmadienines Mišias, teikti Krikšto ir Santuokos sakramentus bei atlikti laidotuvių apeigas. Tačiau ligi šiol nieko negavo. Jau 7 metai, kai Seinų lietuviai katalikai stengiasi sekmadieniais nors pagiedoti po Mišių vieną kitą lietuvišką giesmę bazilikoje, kurią jų tėvai statė ir kurią jie patys savo aukomis padeda išlaikyti, tačiau yra visokiais būdais trukdomi, kaip kad ir man pačiam teko patirti. Dargi yra niekinami, išjuokiami ir net grasinami: „Negausi išrišimo visoj vyskupijoj", „Neturėsi palaidojimo", „Eisi ir tu į pragarą, jei susidėsi su tais banditais . . ."

    Tiesa, 1973 m. Lomžos vyskupas leido laikyti vienerias sekmadienines Mišias lietuviškai, tačiau ne parapijos šventovėje, o buvusioje liuteronų maldykloje, ir pažadėjo kitas koplyčias. Betgi tai nėra sprendimas. Klausimas yra gilesnis, principinis. Lietuviai kovoja už egzistencijos teisę, kuri jiems paneigiama; kovoja už lygias teises naudotis parapijos šventove (kuri, pagaliau, yra jų šventovė); kovoja už teises, kurias šiandien visuose pasaulio kraštuose etninės mažumos turi, kad būtų gerbiama jų kalba bei teisėti religiniai-kultūriniai papročiai ir jiems būtų užtikrintas religinis aptarnavimas. Jie žino, kad buvusioji protestantų maldykla (tarp kita ko, tai ne tik protestantų kulto namai, bet ir permaži, netinkami lietuvių bendruomenės reikalams) bet kada gali būti teisėtų savinnkų vokiečių pareikalauta grąžinti. Kitoms koplyčioms betkokiu atveju taip pat lengvai
203

galėtų būt atimtos teisės, ir lietuviams nieko neliktų. Čia viskas gražiai išsispręstų vien tik užtikrinant teisių lygybės principą. Kol prie šito nebus prieita, lietuviai nenurims. Truputį atkaklūs tie lietuviai, taip, bet jeigu tokie nebūtų, gal nebūtų nė Lietuvos, ir šiuo metu tikrai nebūtų vienintelės katalikiškos tautos toje nelemtoje Sovietų Sąjungoje.

    Šventasis Tėve, jei taip engtų kokie turkai (kaip Sobieskio laikais), arba kokie ateistai (kaip Stalinas ar jam panašūs), tikintys lietuviai viską perneštų ramia kankinystės dvasia. Bet kad taip elgiasi krikščionys katalikai katalikiškoj Lenkijoj, dargi remdamiesi paties popiežiaus autoritetu, tai šiandien jau tikrai nesuprantamas reiškinys!

    Jūsų šventenybė iškilmingai pareiškė, kad „Tylos Bažnyčios jau nėra". Už tai lietuviai Jums yra labai dėkingi. Tačiau liūdna patirti, kad ir po tokio paskelbimo, dar yra tokia Bažnyčios dalis, kuri kenčia, turi kęsti sukandusi dantis pačioje popiežiaus tėvynėje — katalikiškoje Lenkijoje!

    Tačiau tyla ir čia negali trukti amžinai. Jaučiamas pavojus (ir tai neišvengiama), kad ir čia atsiras koks „Solženicynas" ar „Sacharovas", kuris, rizikuodamas savo laisve ir net gyvybe, atskleis pasauliui šitą „Tylos Bažnyčią" pačioj katalikiškoj Lenkijoj!

    Šventasis Tėve, Suvalkų, Punsko ir Seinų trikampyje yra 10-11 tūkstančių lietuvių. Yra vaikų ir jaunuolių, normaliai kalbančių lietuviškai namuose ir net kaikuriose mokyklose. Manau, kad tai galėtų būti Dievo Apvaizdos numatytas religinių pašaukimų kampelis Lietuvos Bažnyčiai. Tačiau tokioje padėtyje Seinuose (ir su atgarsiu gretimose vietovėse) ne tik negalima kalbėti apie tokius pašaukimus, bet reikia netgi bijoti visiško nutolimo nuo Bažnyčios ir krikščioniško gyvenimo!

    Jūsų Šventenybė nekartą pareiškėt savo meilę Lietuvai ir savo rūpestį šios taip visokiais būdais išbandytos tautos tikėjimu. Lietuviai už tai yra Jums gyvai dėkingi, tačiau nesidrovi atvirai pasakyti: laukiame veiksmų!

    1. Esminių pasikeitimų laukia visa Lietuva. Betgi taip pat visiems aišku, kad ir popiežius neviską gali tokioje padėtyje.
    2. Vilnius su savo arkivyskupija yra apverktinoje būklėje: ortodoksai ten turi savo vyskupą ir savo katedrą, o Lietuvos
204

sostinė metų metais tvarkoma apaštalinio valdytojo. Vilniaus katedra paversta meno galerija ir koncertų sale. Pačios arkivyskupijos ribos neaiškios. „Popiežiaus vardas Lietuvoje populiarus, bet būtų dar populiaresnis, jeigu jis įstengtų išspręsti Vilniaus arkivyskupijos klausimą" — man pareiškė nusiminęs apaštalinis valdybojas kun. Alg. Gutauskas. Bet šis klausimas, aišku, reikalingas laiko ir kantrybės.
    3. Seinų lietuvių padėtis yra tikrai skandalinga (itališkam tekste: „anticristiana e adirittura antiumana") ir šaukiasi greito sprendimo. Ji yra priežastis įtampos tarp dviejų broliškų katalikiškų tautų, stiprina nusistatymą prieš Bažnyčią ir pačią Evangeliją, kuri „skaitoma vienaip, o gyvenime pritaikoma atvirkščiai" su didele tikintiesiems dvasine žala. Tuo pasinaudoja ir dar pučia žarijas vis tie patys „Kristaus kryžiaus priešai". Tuo tarpu būtų galima išspręsti „brevi manu", lengvai, trumpu laiku. „Tuomet matytųsi, kad popiežius tikrai mus myli!" Ir tikintiesiems nebūtų ko pyktis tarpusavyje.

    Kaip pastebėjau ir susižavėjau, Vilniuje, Aušros Vartų šventovėje 9.30 v. atlaikiau Mišias lietuviškai; 10 v. buvo kitos Mišios — lenkiškai, laikomos lietuvio kunigo. Be jokių problemų, manau. Ir taip kasdien. O čia, Seinuose: „Negalima! . ."

    Šventasis Tėve, savo autoritetu pašalinkit šią tikrai piktinančią padėtį šioje Bažnyčios dalyje, brangioje abiem tautom ir, žinom, taip pat ir Jūsų šventenybei! Išspręskit šį klausimą pirma, negu kils kitas skandalas — išeis pasaulinėn viešumon!

    Palaiminkit, šventasis Tėve, šią taip didvyriškai kenčiančią tautą, ir Seinuose kenčiančią tikrai be jokio reikalo, taip pat ir tą, kuris su giliausia pagarba prisipažįsta Jūsų šventenybės ištikimas sūnus Kristuje.
Kun. Pranas Gavėnas SDB,
asmeninės Sao Paulo lietuvių
šv. Kazimiero par. klebonas
ir Pietų Amerikos lietuvių
vienybės pirmininkas.
(Iš „Tėviškės Žiburių", 1980.X.9 — Nr. 41 (1600), p. 2-3. Straipsnio kalba netaisyta.)
205

PARTIJOS PAŽADAI IR TIKROVĖ

    II pasaulinis karas, Tarybų Sąjungai kainavęs 20 milijonų žmonių, visiškai ištuštino tarybinių parduotuvių lentynas, kurios per visą Tarybų valdžios laikotarpį niekada nepasižymėjo gausumu. Bet karas baigėsi ir tarybinių piliečių neapleido viltis, kad žmonių aprūpinimas būtiniausiomis prekėmis pagerės. O tokiam optimizmui būta pagrindo: laikas nuo laiko spaudoje pasirodydavo pranešimų apie kai kurių prekių kainų sumažinimą. Trumpai tariant, gyvenimo lygio kreivė kilo aukštyn.

    O kai XXII partijos suvažiavime N. Chruščiovas paskelbė savo garsiąją tezę, kad už 20 metų T. Sąjunga jau gyvens komunizmo sąlygomis, manyta, kad tai suvaikėjusio fantazuotojo, pasiekusio absoliučios valdžios viršūnę, netekusio realybės jausmo svaičiojimas, bet niekas ir neabejojo, kad už 20 metų gyvensim sotų, aprūpintą, netgi pasiturintį gyvenimą.

    Jau beveik praėjo tie 20 metų, tad pažiūrėkime, kas pasiekta.

    Per šį laikotarpį Chruščiovą pakeitė Brežnevas. Kažkokių katastrofų ar kataklizmų taip pat neįvyko. Pasiklausykime Maskvos radijo 8 vai. ryto: tarybinė liaudis kuria, stato, gamina lenktyniaudama tarpusavyje, vykdydama įsipareigojimus, negailėdama savęs, verždamasi ten, kur sunkiau. Iš tiesų, šitaip dirbant galima dykumas paversti žydinčiais sodais, galima kalnus nuversti . . . Na, bent jau gyvenimą galima sukurti tokį, kurio liaudis jau seniai trokšta.

    Bet kodėl šiandien dirbantysis, vos grįžęs iš darbo ir vos spėjęs persirengti, tuojau puola į parduotuvę, kad greičiau užimtų eilę? Kodėl žmogus blaškosi iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodamas tai maisto, tai apsirengimo, tai apavo, tai kokių nors namų apyvokos daiktų? Kodėl tarybiniai žmonės net su ekskursijomis nuvykę į kitus miestus ar net kitas respublikas, pirmiausia puola ne į revoliucijos muziejus ar į leninines vietas, o į universalines parduotuves, kur reikia stovėti eilėse? . .

    Marksizmo teoretikai tvirtina, kad Vakarų šalyse kapitalistai, visokio plauko turtuoliai ir valdžios atstovai gyvena ir lobsta liaudies sąskaita. O kaip T. Sąjungoje?

    Jeigu darbininkas šioje šalyje gamina kažkokią materialinę vertybę, tai dar nereiškia, kad jis ją gali laisvai įsigyti. Nebent
206

pavogtų iš gamyklos. Tegu jis būna dešimt kartų darbo spartuolis, tegul jis dirba kenksmingiausiomis darbo sąlygomis, — norėdamas ką nors įsigyti, jis turės savo brangų poilsio laiką eikvoti eilėse. O partijos, vykdomųjų komitetų, milicijos bei saugumo darbuotojams veikia specialios uždaros parduotuvės. Jose jie gauna tokių prekių, apie kokias eilinis dirbantysis nė svajoti nesvajoja, ypač prieš didžiąsias tarybines šventes. Dar daugiau — šios prekės (atsižvelgiant į užimamas pareigas) net pristatomos į namus. Negana to — jiems dar veikia specialios vaistinės, specialios ligoninės, siuvyklos, kirpyklos ir dar daug kitokių paslaugų.

    Įdomu, ką apie visa tai pasakytų marksizmo teoretikai? Arba bandytų neigti, arba stengtųsi pateisinti esamą tvarką, esą atsakingi darbuotojai yra labai užimti, jų darbo laikas nenormuotas ir 1.1. Jie ir negali kitaip kalbėti, nes ir jie patys naudojasi tais „socializmo iškovojimais" liaudies sąskaita.

    Bet kaip atsiranda ta trukdanti gyventi, gadinanti nuotaiką ir tarybinį žmogų persekiojanti ir darbe, ir buityje, ir poilsio metų, blogybė — deficitas? O juk ši blogybė gimdo kitą — pažintis (blatą), kurių pagalba keleriopai sutrumpinamas kelias į siekiamą tikslą: ar gauti seniai svajotą prekę, ar gauti geresnį darbą, ar savo atžalą įtaisyti į aukštąją mokyklą, ar gauti butą . . .

    Visa tai dedasi praėjus 35 metams po II pasaulinio karo pabaigos šalyje, turinčioje didžiausią pasaulyje teritoriją, iš kurios gelmių iškasami beveik visi Mendelejevo lentelės elementai, pagal gyventojų skaičių stovinčioje trečioje vietoje pasaulyje, todėl turinčioje pakankamai darbo jėgos, šalyje su labai aukštu pramonės, mechanizacijos ir automatizacijos lygiu! . .

    Kai kurie socializmo kritikai tvirtina, kad deficitas — nuolatinis socializmo palydovas, kad socialistinė santvarka tiesiog nepajėgi jį nugalėti ir savo teiginį remia tuo, kad deficitas klesti ne tik TSRS, bet visose be išimties komunistinės stovyklos šalyse.

    Bet pasižiūrėkime į TSRS karinę programą. Ginkluotosios pajėgos nežino jokių deficitų. Taip pat ir kosminė programa. Na, o Maskvos olimpiada? Daugelio šalių sportininkai ir sporto vadovai teigia, kad tai bene puikiausiai organizuota olimpiada per visą olimpinio judėjimo istoriją . . .
207

    Tai reiškia, kad kai partija ir vyriausybė nori, jos gali nugalėti bet kokią kliūtį, gali likviduoti bet kokį deficitą.
    Tai kodėl tiek to deficito?

    Partija ir vyriausybė davė liaudžiai kažkiek maisto, davė šiek tiek apdarų ir apavo (sočiai tuo aprūpinę specialiąsias parduotuves), kai kam davė butus ir paliko tą liaudį — toliau tvarkykitės, kaip išmanote ir nesukite mums galvos dėl kažkokių vaikiškų kelnių — kojinių, dėl mėsos ar sugedusio virtuvės čiaupo. Mes turime kur kas svarbesnių rūpesčių!
Ir liaudies „tvarkosi", liaudis tyli. Liaudis „kombinuoja", bėgioja, stumdosi eilėse, keiksnoja pardavėjus, ekspeditorius, tiekėjus . . ., kai tuo tarpu viso šito tikrieji kaltininkai — Brežnevas ir visa jo kompanija!

    Nejučiom kyla klausimas — o ko gi siekiama tokiu deficitu?
    Atsakymai yra trys. Pirma — T. Sąjunga veda neregėtą pasaulio istorijoje šalies militarizavimo ir ginkluotųjų pajėgų modernizavimo programą, šią programą vykdo ir, be abejo, įvykdys per nepaprastai trumpą laiką. Kitokios politinės sistemos šalyje tai būtų neįvykdoma. Bet vienpartinės sistemos šalyje, kur partija turi absoliučią, neužginčijamą ir neapskundžiamą valdžią — tai įmanoma.

    Antra — T. Sąjunga intensyviai veda puolančiojo socializmo politiką. Vos tik kokioje nors šalyje režimas pasirodo esąs nestabilus, vos tik pakvimpa perversmais ir revoliucijomis, į tą šalį tuojau pat pradeda brautis komunistai, norėdami pakreipti įvykius jiems reikiama linkme. Dar daugiau — komunistai dažniausiai tuos perversmus ar revoliucijas ir sukelia.

    Tik visa bėda, — komunistai paima valdžią dažniausiai labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse, todėl TSRS, norėdama tą šalį išlaikyti savo įtakos sferoje, priversta kiekvieną dieną teikti milijoninę pagalbą. Kuba, Etiopija, Angola, Mozambikas, Vietnamas, Laosas, Kampučija, Afganistanas — tai ne visas sąrašas šalių, gyvenančių ir besimaitinančių beveik TSRS sąskaiton. Vien tik Kuba T. Sąjungai kiekvieną dieną kainuoja apie 7 milijonus rublių. Užsienio radijo žiniomis Kuba iš viso sovietams kainavo apie 10 milijardų rublių. O juk ji ne viena!

    Jeigu pirmosios dvi priežastys neslepiamos ir matomos paprasta akimi, tai trečioji niekur neskelbiama ir neafišuojama.
208

Palaikydami šalyje nuolatinį deficitą tarybiniai vadovai ugdo, skatina ir puoselėja tarybinių žmonių iniciatyvą.

    Tai skamba paradoksaliai. Mes visą laiką buvome įsitikinę, kad iniciatyvumu pasižymi priešingo politinio poliaus šalies — JAV gyventojai. Bet jų iniciatyva yra kitokia. Amerikietis iš pradžių dirba, pluša negailėdamas jėgų, kol susikuria sau sotų pasiturintį gyvenimą. Po to jis imasi iniciatyvos, kad tą gyvenimą paverstų prabangiu, visko pertekusiu. O tarybinis žmogus priverstas imtis iniciatyvos, kad išbristų iš skurdo, susikurtų sau ir šeimai bent pakenčiamą, bent nealkaną gyvenimą. Ir vargas neiniciatyviam, nepraktiškam žmogui, gyvenančiam tik iš algos — dažnai tos algos neužtenka net pavalgymui.

    Stebina keliai, kuriais žmonės gauna prekių, kurių niekur nėra pirkti — nei parduotuvėse, nei bazėse. Bet paklausa gimdo pasiūlą. Niekam nepaslaptis, kad parduotuvių, sandėlių, bazių, statybų, gamyklų ir net kolūkių darbuotojai vagia kiekvieną prekę, turinčią didesnę paklausą ir už geroką antkainį, kartais net viršijantį nominalinę vertę, parduoda. Kad vagiama plačiu mastu, žino visi — nuo apačių iki viršūnių. Dar daugiau — tas grobimas neoficialiai yra net įteisintas, padengiamas. Kiekviena bazė, kiekviena įmonė, kiekviena parduotuvė gauna tam tikras nubyrėjimo, išdžiūvimo, sudužimo, nugaravimo normas. O tos normos yra nustatytos iš anksto žinant, kad bus vagiama. Tad trūkumų beveik nebūna, nes jie nurašomi tų normų sąskaita. Kad tos normos nerealios — sutinka visi, bet kito kelio nėra, nes jei jos būtų realios, neužtektų nei kalėjimų, nei lagerių, kurie būtų užpildyti beveik vien parduotuvių ar sandėlių darbuotojais.

    T. Sąjungoje galioja nerašyta taisyklė — vok, tempk, bet nepakliūk!

    Tarybinė iniciatyva klesti ne tik privačiame sektoriuje, bet ir valstybiniame. Gamykla pritrūko tam tikro dydžio valcuoto plieno — jį gauna kitoje įmonėje mainais už stogo skardą. Subyrėjo staklių guolis — gausi pas kaimyną už dėžę varžtų ir 1.1. Didžiausia autoūkių, taip pat kolūkių mechanikų bėda — atsarginės dalys. Per visą Tarybų valdžios laikotarpį nebuvo atvejo, kd būtų visiškai aprūpinama atsarginėmis dalimis. Todėl čia labai plačiai klesti juodoji rinka. Apie atsarginių dalių trūkumą jau tūkstančius kartų buvo rašyta spaudoje ir kalbėta per radiją
209

bei televizija, taip pat visokiausiuose suvažiavimuose, bet valdžia dėl to per daug nesijaudina: nesukit mums galvos, kombinuokit patys. Ir liaudis kombinuoja. 1980 m. 27-me „Literaturnaja gazeta" numeryje išspausdintame straipsnyje rašoma apie nepaprastą mastą įgavusius grobstymus Kazachstano geležinkelyje, pervežant automašinas ir žemės ūkio techniką. Reta mašina ar kombainas atvežami į bazę neišgrobstyti — kažkas kelyje išima akumuliatorius, įrankių dėžes, atsarginius ratus, sudaužo priekinius stiklus. Negali nesistebėti skaitydamas, kad 1979 m. Kazachstano tiekimo bazėse derliaus nuėmimo metu stovėjo nepanaudota 768 kombainai, 132 traktoriai, 227 automašinos. O stovėjo jos todėl, jog buvo tiek išgrobstytos, kad jokiam tarybiniam ūkiui ar kolūkiui nebuvo galima jų perduoti. Maža to, 1979 m. vežant geležinkeliu iš sąstato dingo galingas sunkvežimis Kamaz. Dingo ir iki šios dienos neatsirado!

    T. Sąjungoje funkcionuoja net atskiras ir gana stambus milicijos skyrius — kovos su socialistinės nuosavybės grobstymais skyrius (OBChSS). Pagrindinė jo užduotis yra ne kovoti su grobstymais aplamai, o su ypatingai stambiais, taip pat gaudyti nemokšiškai grobstančius.

    Tarybiniai žmonės, ypač rusai, niekada negyveno pernelyg sočiai, todėl jie yra gerai įsisavinę grobstymų ir apsisaugojimo nuo OBChSS technologiją. Reikia pripažinti, kad ir lietuviai šioje srityje yra gana toli pažengę. Mat lietuvis nepratęs gyventi pusalkanis. Jis iš kailio išsiners, bet vien tik iš algos negyvens. Kad tai ne tušti žodžiai, liudija prie mėsos kombinatų išdygę taip vadinami „dešrų miesteliai", prie verpimo kombinatų — „siūlų miesteliai" ir 1.1. Tie miesteliai — tai dviejų ar trijų aukštų pilaitės su garažais, su visais patogumais, kai kur net su suomiškom pirtim rūsiuose . . .

    Gerai, kad mūsų tautietis ir sunkiomis aplinkybėmis nepasimeta ir randa išeitį, bet negerai, kad jis verčiamas vogti, nors ir iš okupantų. O su šita yda Laisvojoje Lietuvoje mums bus visiškai nepakeliui!

    Tokia mūsų tikrovė. Susiraminti galime nebent tuo, kad po atominės katastrofos (maža vilties, kad žmonija jos išvengs) sugebės išlikti ir net kitiems dominuoti tie, kas geriausiai pakelia ekstremistines situacijas, kurie neišlepę, pratę ir prie vargo, ir
210

prie bado. Tad ar gali tam tikti pripratę prie patogumų, išlepę ir niekada nematę bado amerikiečiai ar anglai? . .

    Kas kita — tarybinis žmogus. Praėjęs revoliucijas, pilietinius karus, badą, kolektyvizacijas, Stalino, Brežnevo asmenybės kultus, ketvirtį amžiaus prastovėjęs eilėse, ketvirtį amžiaus prasėdėjęs lageriuose, vėtytas ir mėtytas, muštas, tarkuotas, degintas ir skandintas, partijos apviltas žmogus ... Ar ne toks partijos „užgrūdintas" žmogus lengviausiai pakels ir poatominio karo gyvenimo sąlygas? . .
A. ŽUVINTAS

*     *     *

    Kūčių naktį fermos vedėjas stengiasi nieko neįleisti į fermą — juk tą naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu ir gali papasakoti, kas išvogė pašarus . . .

*     *     *

    Partijos ir liaudies interesų bendrumas įmanomas taip, kaip pvz. keptas ledas ar virtas sniegas . . .

MŪSŲ VĖLIAVA - KRIKŠČIONIŠKASIS
PATRIOTIZMAS

    Nuo to laiko, kai Lietuvą „išvadvavo šlovingoji Raudonoji Armija", visomis masinės informacijos priemonėmis į mūsų protus be paliovos kalami žodžiai: „tautų draugystė", „tarybinis patriotizmas", „internacionalizmas". Ieškoma efektyvių priemonių kovai prieš „nacionalistines tendencijas" kultūros, meno srityse, na, ir pavienių asmenų pažiūrose. Mokymo, auklėjimo įstaigų darbe didžiausias dėmesys skiriamas „teisingos pasaulėžiūros" formavimui. Koks žvėris, liaudiškai kalbant, tas tarybinis patriotizmas, internacionalizmas? Kas tas baisusis „buržuazinias nacionalizmas"? Kadangi oficialiąja propaganda
211

tikinčiųjų skaičius tikrai mažas, pažvelkime į reiškinius be partiškumo akinių.

    Internacionalizmas ir nacionalizmas yra antipodai. Pirmasis skelbia tautų lygybę, draugystę, bendradarbiavimą, antrasis tautą laiko amžina vertybe, iškelia ją, Vokietijos himno žodžiais, „aukščiau visko", ir, aišku, aukščiau kitų tautų, šių kitų tautų atžvilgiu varoma niekinimo, žeminimo, diskriminavimo politika, griebiamasi net aukščiausios teroro formos — nacionalinio genocido.

    Tarybinės enciklopedijos internacionalizmo sąvoką apibrėžia kaip tarptautinės darbininkų klasės bendros kovos dėl politinio-socialinio išsilaisvinimo ir tautų lygybe pagrįsto sambūvio teoriją ir praktiką. Kokiu laipsniu ši graži teorija skiriasi nuo praktikos, mąstančiam žmogui parodė 33 pokario — okupacijos — metai. Kadangi Lietuvos gyventojų daugumą sudaro krikščionys, jiems bus įdomu žinoti, kad šalia tokio proletarinio internacionalizmo egzistuoja krikščioniškasis internacionalizmas, kurio teorija ir praktika sutampa kiek daugiau.

    Klasiškas krikščioniškojo internacionalizmo atstovas — mūsų literatūros šulas Tumas-Vaižgantas. Taip, tasai „fašistinės" tautininkų partijos narys, rašęs:

    „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet — mano. Lininiai arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet — mano broliai!"

    Pažvelkime į Kristaus internacionalizmo esmę.

    Tauta yra laikina, praeinanti formacija. Laikyti ją amžina vertybe — klaida. Juk „nebus nei žydo, nei graiko". Bet ši laikina formacija susideda iš narių, turinčių amžinąją vertę — žmonių. Meilė artimui yra neatskiriama nuo meilės savo tautai. Jei tauta egzistuoja, ji turi Dievo skirtą vaidmenį istorijoje. Kuo daugiau pakils atskirų tautų kultūra, moralė, tuo turtingesnė bus visa žmonija. Mylėti tautą, stengtis ją kuo labiau praturtinti, sukultūrinti, apšviesti — tuo pačiu — ir žmoniją mylėti, štai krikščioniškasis internacionalizmas, kuris, be to, yra ir tikrasis patriotizmas. Kiekviena tauta, bendradarbiaudama su savo kaimynėmis, turi pagal išgales kuo daugiau išvystyti savo individualybę — mene, tautiniame charakteryje ir kt. Kaip kiekvienas žmogus skirtingai atspindi Dievą — viename skaidrus
212

ramumas, kitam veiklus entuziazmas, trečiame veržimasis į auką, dar kitame — kūrybiniai sparnai — taip ir kiekviena tauta Kristaus Bažnyčioje turi savo vaidmenį, savo kelius tobulybėn. Kaip kuris nors atskirai paimtas šventasis nėra išbaigtas Kristaus paveikslas, taip jokia tauta atskirai neįvykdo Dievo plano. Ii tautos gali įvykdyti tik kolektyviai — žmonijos bendruomenėje. Taigi mūsų pareigos tautai yra pareigos žmogui — tai yra Tumo, taip mylėjusio savo tautą, internacionalizmo esmė.

    Gražiai šio internacionalizmo esmę išreiškia žodžiai maldaknygėje, už kurios nelegalų dauginimą Plumpa, Stašaitis ir kiti šių dienų knygnešiai gavo sunkias kalėjimo bausmes. Ten maldelėje „Marija, gelbėk mus" rašoma: „Marija, (. . .) leisk prisikelti mūs šventai Lietuvai, kad kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų kaip šviesi žvaigždė, gerbtų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę." Atreipkime dėmesį — Lietuva turi prisikelti ne tam, kad šviestų vien pati sau, bet „kad kitų tautų tarpe šviestų", štai krikščioniškojo patriotizmo — krikščioniškojo internacionalizmo principas — būti tokiu, kad tavo tautą pamiltų kitataučiai. Niekada nacionalizmas nebuvo Lietuvoje vyraujanti idėja. Tai, ką mūsų oficialioji propaganda vadina „nacionalistinėmis tendencijomis", iš tikrųjų yra patriotinės tendencijos — tendencijos išsaugoti nacionalinį meną, grąžinti tautai blaivybę ir skaistumą. Patriotizmas pas mus pravardžiuojamas šlykštaus jo išsigimimo — nacionalizmo — vardu. O ar nebūtų šio vardo vertas vadinamasis proletarinis internacionalizmas, vėl atstatęs sugriuvusi carinės Rusijos „tautų kalėjimą"? Krikščionybė nesuteikia jokio pirmumo vienoms tautoms prieš kitas. Ir kartu jinai yra nuosekliausia kiekvienos tautos interesų gynėja. Netolimoje praeityje už vadinamąsias „nacionalistines" (suprask: patriotines) pažiūras nukentėjo ir dauguma Lietuvos kunigų. Kaipgi čia atsitiko, kad krikščionybė, savo esme būdama internacionalistinė, stojo ginti siaurų tautinių aspiracijų? Labai paprastai. Kiekviena tauta turi, taip sakant, internacionalinių savo interesų: tai yra teisė į laisvę į nepriklausomos valstybės sukūrimą, į kultūrinį vystymąsi ir pan. Kur šios teisės paneigiamos, ten praktiškai neįmanomas tautos tobulėjimas, neįmanomas savo vaidmens žmonijos bendrijoje atlikimas. Todėl Katalikų Bažnyčia visada stojo ir stos pavergtųjų nacijų pusėn. Tautos laisvė ir dora —
213

internacionaliniai interesai, visos žmonijos, ne tik vienos kurios nacijos, interesai.

    Kentėdami dėl tautos, dėl Lietuvos teisių, krikščionys gina ne lopinėlį žemės prie Baltijos, o absoliučią, amžiną Tiesą. Krikščionybė yra lietuvių ir kiekvienos tautos gyvybė. Didis krikščionis ir, kas būdinga, karštas patriotas poetas Bernardas Brazdžionis rašė:
    „Gyva tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus
    Gyvenant išmokai, pavergta tėvyne,
    Nes tu radai visų didžių herojų,
    Tartum stebuklą, Viešpaties šaltinį".

        („Herojų šaltinis", 1941.11.15)

    Pažvelkime į netolimą praeitį ir įsitikinsime, kad Jėzus tikrai yra belaisvėms tautoms herojų šaltinis. Čia remsiuosi ne istoriniais įvykiais, ne žuvusiųjų ir išvežtųjų statistika, o nuostabiais, dar laukiančiais kruopštaus tyrinėjimo liaudies archyvais — pokario metų liaudies dainomis. Jose mes rasime to laikmečio nuotaikas, viltis, idealus, dvasinę būseną. Kartu tikiuosi, kad šis straipsnelis sukels visuomenės susidomėjimą ta brangia dokumentacija, paskatins jos rinkimą ir pasiryžimą ją išsaugoti istorijai — tikrajai, nesuklastotai.

    Taigi, 1940 metai . . . Tada mes pažinome pasaulio klastą. Tolimesnius įvykius teisingiau už proletarinių internacionalistų ir nacionalsocialistų ideologus apibūdina tuo metu liaudies dainuotas posmas:

    „Kai tik vokiečius pamatėm,
    Skalbėm rusam šonus . . .
    Pasirodė, kad išmainėm
    Velnią ant šėtono . . ."

    Jauna, ką tik pradėjusi gyventi tauta nualinta, nukraujavus, pavergta. Hitlerinį genocidą pakeičia stalininis. Kas gali išsakyti žmonių dvasinę būseną? Bet tik paklausykim to meto liaudies dainų! Ar dabar dainuoja taip mūsų jaunimas? Skaidrus sielvartas, ilgus metus kaupta dvasinė energija, skaisčios meilės poetizavimas prasiveržė dabar — kruvinos netiesos akivaizdoje. Pačiu skaudžiausiu metu lietuviai dainavo:

    „Neliūdėkite, girios nei sesės,
    Paukščiai traukit džiaugsmingas dainas,
    Neilgai bus padangė aptemus . . ."
214

    Iš kur tas nesuprantamas optimizmas? į tai atsako kitos dainos žodžiai:

    „Dievas neapleidžia smilgos palaužtos,
    Nė benamio paukščio, ištikto audros,
    Neapleis ir mūsų Tėvynės brangios, —
    Čia Marijos Žemė, ir vaikai mes Jos".

        Pro skausmą, pro kraujo miglą, pokarinėj liaudies kūryboj spindi idealizmo kristalai:

    „Kai mūšy groja automatai.
    Aplinkui skraido vien mirtis —
    Prisimenu aš gimtą sodžių,
    Mergaitės mylimos akis . . ."

    Tai nebūdinga mūsų dienų jaunimo moralei. Kur ten prisiminsi mergaitės akis — kai jaunimas pageidauja šokių aptemdytoje salėje . . . ?

    Vienas dažniausių įvaizdžių pokario dainose — gėlės. Tai irgi rodo tautos idealizmą, grožio ilgesį:

    „Vėjai įsiutę gaudė ir švilpė,
    Draskė žibučių žiedus melsvus,
    Gaudė granatos, kvatojo ginklai,
    Lydėjo brolius plačiu lauku . . ."

    Štai tremtinių dainos posmas:

    „Šluoja vėjas debesis į tolimas šalis —
    Gal jie mano ašaromis tėviškėje lis,
    Gal iš mano ašarų ten gėlės pražydės,
    Joms gimtinės oro nieks nepavydės . . ."

    Ypatingą vietą tarp gėlių, kaip ir visoje dainų gamoje lietuvių tautosakoje, čia užima moralinio grožio simbolis — rūta:

    „Išėjau aš už gimtąją žemę,
    Išėjau už tėvelių namus,
    Išėjau už rūtelių darželį
    Ir už tai, kas lietuviui brangu".

    Gimtoj žemėj bus gera ilsėtis,
    Kai gėlelės ant kapo žydės,
    Kai mergaitė, kurią aš mylėjau,
    Ašarėlėm kasdien jas palies."
215

    V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių" pagrindinis veikėjas kunigas A. Mackevičius kalba: „Tauta turi būti pribrendusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei. Tada ji bus pribrendusi ir amžinybei.

    Ar mūsų pokarinės liaudies dainos nerodo, kad tauta buvo pribrendusi nelaisvei? Taip dainuoti tokiomis aplinkybėmis gali tik krikščioniška tauta! Kai mus „išvadavo", krikščionybės įtakoje didžioji tautos dalis jau buvo išmokusi „alkti Tiesos". Krikščionybė buvo mums užuovėja nuo „proletarinio internacionalizmo" vardu prisidengusio didžiavalstybinio imperializmo. O šio nešėjai gerai supranta, kas yra mūsų „herojų šaltinis". Todėl šiandien taip stengiamasi sunaikinti Lietuvoje krikščionybę, nes, vieno J. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė" herojaus žodžiais tariant:

    „Kada tauta išmanymo netenka,
    Viena ranka ją galim iš duobės
    Ištraukti, o kita į naują stumti.
    Tik reikia ant liežuvio daug medaus."

    Krikščionybės nesulikviduosi, jei žmonės gyvens pagal religinę moralę. Tad šalin liaudies dainą — prašom „pop" muziką, gitarų trenksmą, alkoholį. Pamirškite, kad esate žmonės, tada pamiršite ir „tai, kas lietuviui brangu", šalin rūtų darželio idealizavimą — prašom skyrybas, abortą, venerikų dispanserius, šalin Absoliuto kultą — prašom Stalino kultą, o kai tas išeis iš mados, garbinkite Brežnevą. Rodos, surastas pats tikriausias nutautinimo kelias. Leninas pats juk rašė, kad „kiekviename kare pergalę galų gale sąlygoja moralinė būklė tų masių, kurios mūšio lauke lieja savo kraują." (t. 31, p. 111-112). Tai galioja ne tik ten, kur liejasi kūniškasis kraujas.

    Krikščionybė, galima sakyti, davė mums mūsų tautą — jeigu ne atpirkimo religija, dabar būtume kokia nors „Severo-Zapadnaja oblastj." Aivaizdžiai matome, kaip traukiantis iš žmonių širdžių krikščionybei, dingsta ir krikščioniškasis patriotizmas. Jau nedainuojame ne tik dainų, kuriose „širdis vaitoja, laisvės alkana", bet iš vis jokių dainų. Jaunimas mato mūsų tikrovės falšą — ir yra jam abejingas. Susistaikome su netiesa.

    Jau laikas suprasti nutautintojų klastą. Dabar laisvės kovos barai — mūsų moralė, kultūra. Atgaivinkime — skaistumą, blaivybę, sielos džiaugsmą! Ypatingų pastangų Tėvynė laukia iš
216

jaunimo. Gelbėkime savo tautą, gelbėkime Tiesą — neišduokime krikščionybės, tos Uždraustos Ugnies, mūsų gyvenimo ir prisikėlimo:

    „Neatiduokit jos! Neatiduokit!
    Į kalnus neškit ją, miškuos paslėpkit.
    Išsaugokit nors mažą kibirkštėlę,
    Kad perduotumėt ją kitoms kartoms."
(Just. Marcinkevičius,
„Prometėjo pasmerkimas".)
RASŪNAS
 

*     *     *


    Lietuvių liaudies dainoje ironiškai sakoma: „Numynė žvirblelis pelėdai koją". Rusai be jokios ironijos tvirtina, kad mažų tautų nacionalizmas baisesnis už jų rusiškąjį didžiavalstybinį šovinizmą.

*     *     *

    Jokia kritika nesudavė tokio smūgio komunizmo teorijai, kaip pagal ją sukurta gyvenimo tikrovė.

*     *     *

    Pati pavojingiausia tarybinio piliečio charakterio savybė — savarankiška galvosena . . .

TAUTINIS GYVENTOJŲ PASISKIRSTYMAS LIETUVOJE

    1969-1970 mokslo metais Lietuvos TSR švietimo ministerijos žinioje vidurinėse, aštuonmetėse ir pradinėse mokyklose mokėsi 509420 mokinių. Iš jų 429939 lietuvių (84,4%), 61898 rusų (12,1%), 17583 lenkų (3,5%).

    Oficialios statistikos duomenimis, 1970 m. Lietuvoje buvo 80,1% lietuvių, 8,6% rusų, 7,7% lenkų. Vadinasi, Lietuvoje mokėsi apie 0,5 milijono mokinių. Tai sudaro apie 1/6 visų respublikos gyventojų, tai Lietuvoje gyvena 2579634 lietuviai, arba 82,5%. Gavome truputį didesnį skaičių, negu rodo oficiali statistika. Taip
217

ir turi būti, nes lietuvių mokyklose mokosi ir kitų tautybių mokinių (žydų, lenkų ir kitų). Tikslus besimokančių lietuvių mokyklose mokinių skaičius yra 84,4%. Jei Lietuvoje yra 80,1% lietuvių (pagal oficialią statistiką), tai lietuvių mokyklose mokosi 4,3% kitų tautybių mokinių.

    Kai kas abejoja, ar Lietuvos TSR gyvena 80% lietuvių. Turėdami aukščiau minėtus duomenis, galime tvirtinti, kad taip tikrai yra.

    Oficialios statistikos žiniomis Lietuvoje yra 8,6% rusų, o besimokančių rusų mokyklose yra 12,1%. Bet rusų mokyklose mokėsi dalis lenkų, žydų, gudų ir kitų tautybių mokinių.

    Lenkų Lietuvoje yra 7,7%, o lenkų mokyklas lanko tik 3,5% mokinių. Kur mokosi likusieji 4,2% lenkų mokinių? Dauguma jų lanko rusų mokyklas (ypač buvusiame Vilniaus krašte, kuris po 1939.X.10 teko Lietuvai), šiek tiek lenkų lanko ir lietuvių mokyklas. Kadangi buvusioje iki 1939 m. Lietuvos teritorijoje lenkiškų mokyklų nėra, o lenkų joje gyvena, tai jie leidžia savo vaikus mokytis į lietuvių arba rusų mokyklas. Tačiau lenkai mieliau savo vaikus leidžia mokytis į rusų, negu į lietuvių mokyklas.

    Imkime dar atskirai Vilniaus miesto gyventojų ir besimokančių tautinį (kalbinį) pasiskirstymą.

    1969-1970 m.m. Vilniaus vidurinėse, aštuonmetėse ir pradinėse mokyklose mokėsi 48110 mokinių. Iš jų 19244 lietuvių (40%), 25331 rusų (52,65%), 3535 lenkų (7,35%). Oficiali statistika rodo: 1970 m. Vilniuje buvo 42,8% lietuvių, 24,5% rusų, 18,3% lenkų. Lietuvių mokyklose besimokančių buvo 40%, o lietuvių oficiali statistika rodo 42,8%. Tenka abejoti, kad 1970 m. Vilniuje būta 42,8% lietuvių, nes besimokančių skaičius yra 2,8% mažesnis. Neįtikėtina, kad lietuviai leistų savo vaikus mokytis į rusų arba lenkų mokyklas, šiuo metu Vilniuje turi būti ne mažiau — 42,8% lietuvių, ką parodo šie duomenys: 1976-1977 m.m. Vilniaus mieste mokėsi 54861 mokinys, iš jų 27385 lietuvių mokyklose (48,6%), 25127 rusų (45,6%), 2349 lenkų (5,8%).

    Iš paskutinių duomenų tenka daryti išvadą, kad lietuvių skaičius Vilniuje šiuo metu viršija rusų skaičių.

    Tautinio (kalbinio) besimokančių pasiskirstymo dinamiką Lietuvos TSR rodo ši lentelė:
218

Mokinių mokyklose sk. 1959-1960 m.
                    lietuvių    rusų    lenkų
Vilniaus m. 
                23206    4228
Vilniaus raj.    987        2485    9997
                    7,4        18,4    74,2
Šalčininkų raj.    583    1350    5979
                        7,4    17,1    75,5
Trakų raj.        2111    2294
Švenčionių raj.    3352    2157    1049
                        51,1    32,9    16,0
Ignalinos raj.    4691    743    129
                        84,3    13,4    2,3
Zarasų raj.        Ž- ų    --
Klaipėdos m.                 7409    --
Druskininkų m.               368   
Jonavos raj.            -      -
Šiaulių raj.       
            2175    --
Kauno m.       
              4829    --
Palangos m.       
            101    --
Lietuvos TSR       
        54470*    23848**
(brūkšnys) dedamas ten, kur nėra duomenų.
* Nėra duomenų iš Akmenės, Jonavos ir Širvintų rajonų.
**  Nėra duomenų iš Širvintų rajono.

1969-1970 m.
Vilniaus m.    19244    25331    3535
                    40,0    52,6    7,4
Vilniaus raj.    1075    3653    6684
                    9,4    32,0    58,6
Šalčininkų raj.    600    2671    4549
                    7,7    34,2    58,1
Trakų raj.    7909    2686    1924
                    63,2    21,5    15,3
Švenčionių raj.    3997    2535    718
                    55,1    35,0    9,9
Ignalinos raj.    4176    664    nėra
                    86,3    13,7   
Zarasų raj.    4479    1919    nėra
                    64,0    36,0   
Klaipėdos m.    14179    9510    nėra
                    59,9    40,1   
Druskininkų m.    1282    370    nėra
                    77,6    22,4   
Jonavos raj.    5302    239    nėra
                    95,7    4,3   
Šiaulių m.    14515    1097    nėra
                        93    7   
Kauno m.    33868    4680    nėra
                      87,9    12,1   
Palangos m.    1475    114    nėra
                        92,0    7,2   
Lietuvos TSR    29939    61898    17583
                        84,4    12,1    3,5
220

1976-1977 m.
Vilniaus m.    27393    25727    3249
                      48,6    45,6    5,8
Vilniaus raj.    1688    5319    7027
                    12,0    37,9    50,1
Šalčininkų raj.    694    3765    4010
                        8,2    44,5    47,3
Trakų raj.        8391    3060    1625
                        64,2    23,4    12,4
Švenčionių raj.    4523    1735    504
                          66,9    25,7    7,4
Ignalinos raj.      4263    847    nėra
                         83,4    16,6   
Zarasų raj.         4070    1450    nėra
                          73,7    26,3   
Klaipėdos m.     16458    8763    nėra
                           65,3    34,7   
Druskininkų m.     2207    392    nėra
                          84,9    15,1   
Jonavos raj.         5515    863    nėra
                         86,5    13,5   
Šiaulių m.        14976    2146    nėra
                        87,5    12,5   
Kauno m.       44630    4126    nėra
                    90,8    9,2   
Palangos m.    2033    92    nėra
                     95,5    4,5   
Lietuvos TSR    452067    63057    16565
                           85,0    11,9    3,1

    Iš lentelės duomenų matome, kad lenkų mokyklas lankančių mokinių per pastaruosius 17 metų sumažėjo: Vilniuje 979 mokiniais (23,2%), Vilniaus rajone 2970 (29,7%), Šalčininkų raj. 1969 (32,9%), Trakų raj. 669 (29,2%), Švenčionių raj. 550 (52,2%).

    Tuose pačiuose rajonuose ir Vilniuje rusų padidėjo: Vilniaus mieste 2521 (10,9%), Vilniaus raj. 2834 (114%), Šalčininkų raj. 2415 (178,9%), Trakų raj. 949 (45%); Švenčionių raj. rusų sumažėjo 422 mokiniais (19,6%). Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose beveik toks pat mokinių skaičius sumažėjo lenkų mokyklose ir padidėjo rusų mokyklose. Vadinasi, tam tikras skaičius lenkų mokyklų buvo pakeistas rusiškomis. Tendencija pakeisti lenkų
221

mokyklas rusiškomis pastebima ir kituose Lietuvos rytiniuose rajonuose.

    Vilniuje rusų mokyklose mokinių skaičius per pastaruosius 7 metus liko beveik pastovus (buvo 25331 mok., dabar 25727). Tuo tarpu lietuvių mokyklose padidėjo 8149 mok. (42,3%).

    1970 m. lietuvių mokyklose mokėsi 40% visų Vilniaus mokinių, 1977 m. — 48,6%.

    Rusų mokyklose 1970 m. mokėsi 52,7% mokinių, o 1977 m. — 45,6%. Vadinasi, rusų mokyklas lankančių per pastaruosius 7 metus sumažėjo.

    Lenkų mokinių gausu Vilniaus (50,1%) ir Šalčininkų (47,3%) rajonuose, nėra per pastaruosius 17 metų lenkų mokyklas lankančių ten sumažėję. Kalesnykų (Šalčininkų raj.) lenkiškoje vidurinėje mokykloje (393 mok.) nėra lietuviškų nei rusiškų klasių, nors prie pat Kalesnykų prieina lietuviškai kalbančios apylinkės, ir tame miestely lenkų okupacijos laikais (1920-1939 m.) buvo lietuviška mokykla. Kalesnykų dabartinės mokyklos apipavidalinimas ir jos personalas grynai lenkiškas.

    Nors lenkų gausu Lietuvos rytuose, būtent, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių rajonuose ir Vilniaus mieste, bet dar yra lenkų mokyklas lankančių Širvintų (130 mok.) ir Varėnos (20) rajonuose, kurie iki 1939 m. priklausė Lenkijai. Nuo 1930 m., kai buvo pradėta steigti lenkiškąsias mokyklas, nė viena lenkiška mokykla neįsisteigė buvusioje iki 1939.X.10 Lietuvos teritorijoje, nors yra vietovių, kur ir dabar gyventojai kalba lenkiškai (Širvintų, Giedraičių, Vandžiogalos ir kitos apylinkės).

    Intensyviausiai Lietuva rusifikuojama Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų ir kituose rytiniuose rajonuose. Baltarusijos vakariniuose pakraščiuose lietuviškai, gudiškai ir lenkiškai kalbantiems yra įsteigtos rusiškos mokyklos. Lietuvos rytiniuose pakraščiuose gudiškai ir lenkiškai kalbantiems steigiamos taip pat rusiškos mokyklos. Baigę rusiškąsias mokyklas Tarybų Sąjungos piliečiai ne rusai turi virsti rusais. Kadangi Vilniaus krašto ir vakarinių Baltarusijos gyventojų, kalbančių vietine gudų ar lenkų tarme, tautinė sąmonė nėra stipri, ir juos nuo rusų skiria tik katalikų religija, tai mokyklos juos turi paversti rusais. Tikrovėje neretai taip ir būna. šiam tikslui įsteigtos ne tik vidurinės, aštuonmetės ir pradinės mokyklos, bet
222

ir vidurinės mokyklos — internatai Šalčininkuose ir Zarasuose. Turmante (Zarasų raj.) veikia tik rusiška mokykla su 369 mokiniais. Čia net lietuviškos pradinės nėra. Zarasų raj. be Zarasų vidurinės rusiškos mokyklos (541 mok.) yra dar 3 aštuonmetės rusų mokyklos. Netoli Zarasų yra visiškai surusintas Daugpilis ir smarkiai rusinama rytinė Latvijos dalis. Prie Zarasų ir Ignalinos rajonų prieina Baltarusijos Apso ir Vydžių lietuvių apgyventos apylinkės, kuriose nėra jokių lietuviškų mokyklų, o tik rusiškos. Apse yra rusiška vidurinė mokykla — internatas.

    Dar stipresnė rusifikacijos atrama yra Šalčininkų rajonas, šiame rajone rusiškų mokyklų yra 44,5%. Pačiame Šalčininkų mieste, be rusų vidurinės mokyklos — internato, yra mišri vidurinė mokykla, kur rusiškai mokosi 740 mokinių.

    Prie Šalčininkų rajono prieina Baltarusijos Varenavo rajonas. Nors šiame rajone gyvena daug lietuvių, bet, išskyrus vieną gudišką aštuonmetę mokyklą, visos kitos yra rusiškos. Rodūnėje ne taip seniai įsteigtas rusiškas internatas — vidurinė mokykla.

    Visoje Baltarusijos vakarinėje dalyje, kur gyvena apie 30000 lietuvių, nėra nė vienos lietuviškos mokyklos! Maskvos kėslai aiškūs: surusinti Baltarusijos vakarinius pakraščius ir skverbtis į rytinius Lietuvos rajonus.

    Rusifikacijos pavojus Lietuvai yra didelis dar ir dėl to, kad po II pasaulinio karo Lietuvos vakaruose atsirado Kaliningrado sritis, kur jau apgyvendinta daugiau nei pusė milijono rusų. šioje srityje iki pat Kaliningrado nuo senų laikų gyveno lietuviai. Daug jų nutautino vokiečiai, o likusieji 1944 m., įžengiant Tarybinei armijai, arba pasitraukė į Vakarus, arba buvo išvežti į Sibirą.

    Iš kitų Lietuvos miestų labiausiai yra surusėjusi Klaipėda. Čia rusų mokinių — 34,7%. Nemaža rusų mokinių yra Trakuose, Druskininkuose, Jonavoje, Šiauliuose. Kituose Lietuvos rajonuose (miestuose) rusiškai besimokančių skaičius neviršija 5-6%. šešiolikoje Lietuvos rajonų rusiškai besimokančių visai nėra (viso Lietuvoje yra 44 rajonai). Kai kuriuose rajonuose rusiškai besimokančių skaičius itin mažas: Kupiškyje 4, Lazdijuose 9, Prienuose 22 mokiniai.

    Lietuvoje yra didelis skaičius mokyklų, kur labai maža rusiškai besimokančių mokinių (mišriose mokyklose jiems steigiamos
223

atskiros klasės): Pravieniškių (Kaišiadorių raj.) 11, Linkaičių (Radviliškio raj.) 22, Širvintų 21, Paluknio (Trakų raj.) 7, Tabariškių (Šalčininkų raj.) 10, Tartyrio (Trakų raj.) 4, Veliučio-nių (Vilniaus raj.) 7 mokiniai ir pan.

    Kai Baltarusijos lietuviai prašo lietuviškų mokyklų, jiems atsakoma, kad „dėl saujalės mokinių mokyklų mes neatidarysime". Nors pareiškimus, kuriuose jie prašė lietuviškų mokyklų, pasirašydavo ne saujalė, o keli šimtai žmonių. Kodėl dėl saujalės mokinių Lietuvoje steigiamos rusiškos mokyklos arba bent rusiškos klasės? Kodėl laužoma naujoji Brežnevo Konstitucija, kuri visiems Tarybų Sąjungos piliečiams garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teisę mokytis gimtąja kalba (Stalino konstitucijos 121, 123, Brežnevo konst. 34 ir 45 str.)?

    Prieš II pasaulinį karą dabartinės Lietuvos TSR ribose gyveno 2,5% rusų (A. Stanaitis ir P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, 1973, p. 102). Dabar pagal 1970 m. statistiką jų yra 8,6%. Pagrindinis rusų antplūdis Lietuvon vyksta per Lietuvos pramonę. Pramonės įmonės Lietuvoje steigiamos žiūrint ne Lietuvos, o Tarybų Sąjungos interesų. Tų įmonių pristeigta tiek, kad vietinės darbo jėgos neužtenka. Todėl iš kitų respublikų plūsta rusiškai kalbanti darbo jėga. Jiems steigiamos rusiškos mokyklos.

    Kai kuriose Lietuvos vietose rusišką elementą sudaro kariniai daliniai. Jų vaikams irgi steigiamos rusiškos mokyklos.

    Lietuvoje šiuo metu yra 85% lietuviškai besimokančių mokinių. Rytiniuose Lietuvos rajonuose lietuviškai besimokančių skaičius po truputį didėja. Mums nereikėtų vengti tų rytinių rajonų, juose įsidarbinti.

    Nors esame susirūpinę tautos rusinimu, bet šiuo metu didžiausias pavojus lietuvių tautai gresia iš tos neigiamos, svetimųjų atneštos moralinės įtakos, kuriai mes, neturėdami savo valstybės, nesugebame atsispirti. Galime už daug ką kaltinti svetimuosius (kad išmokė keiktis, girtauti ir t.t.), bet mes patys esame kalti, kad pasisavinome tai, kas bloga. Taigi ne rusams ar lenkams Lietuvoje reikia karą skelbti, o moraliniam puvimui, kuris yra apėmęs lietuvių tautą, nes jei alkoholis, sifilis ir bedievybė lietuvių tautos nesuės, tai atėjūnai jos tikrai nenutautins.
S. ŽIRMŪNAS
224

VIKTORO PETKAUS LAIŠKAS
Mieloji Ona!

    Malonia staigmena man buvo Jūsų gegužės 25 laiškutis, kurį gavau birželio 28. Mintimis kiekvieną savaitę ne vieną kartą apsilankau Jūsų bute Šiauliuose. Nerimavau, kad taip ilgai negaunu iš tos padangės jokios žinutės. Ir štai — pavasario kregždutė! Tiesa, jau ne pavasaris, o vasara, nors su Salomėja Nerim galiu sakyti, kad nemačiau aš sprogstant beržo, negirdėjau vyturėlio. Ir man metų laikai pro vieną ir tą patį langą gana panašūs, nors žiemą ne kasdien galėjau valandą pasivaikščioti, nes šaltis siekė beveik penkiasdešimt laipsnių, sproginėjo mieste vandentiekis, iššalo sodai, o pavasarį dėl staigaus polaidžio išsiliejusi iš krantų Kama apsėmė nemažą dalį Čistopolio.

    Praėjusių metų gruodžio 11 parašiau Jums ilgą laišką rusų kalba, atsakydamas ir dėkodamas į Jūsų spalio 24 d. rusiškąjį laišką ir lapkričio 2 d. rusiškąją atvirutę, o atidavęs pasiuntimui tą laišką po dviejų dienų dar gavau lietuvišką atvirutę su Giovanni Paolo I atvaizdu. Taigi, Jūsų korespondenciją, gal kaip niekieno, lydi sėkmė. Tik gaila, kad manasis laiškas nebuvo toks laimingas; priežastis aiški — tada nebuvo galima pasiųsti registruotą laišką.
Gavau laišką ir nuo a.a. Karolio. Minėtame savo laiške buvau prašęs Jūsų, kad jam parašytumėte už mane, nes per mėnesį tegaliu parašyti tik vieną laišką ir už tai neįmanoma reguliari korespondencija, — deja . . . Apie jo mirtį sužinojau gegužės 22 d. Paskutinysis mudviejų pasimatymas visam laikui pasiliks mano atmintyje, bent jau iki to laiko, kol vėl su juo susitiksime anot poeto Prano Vaičaičio ,,po žemės nelaimių, po vėtrų didžių". Labai gaila, kad manęs nepasiekė jo kapo nuotrauka.

    Kartu su Jūsų paskutiniuoju laišku gavau ir Krikšto dukters laišką iš Kauno. Ji teiraujasi ir labai nori atvažiuoti pas mane į pasimatymą. Gražiai prašau parašyti jai keletą žodžių, kad toks pasimatymas neįmanomas, — ji nemoka rusiškai, o čia vertėjo nebūna ir leidžiama kalbėtis tik rusiškai. Nors man būtų labai malonu, nes bijausi užmiršti gimtąją kalbą, bet nieko nepadarysi .. . Taip pat prašom jai paminėti, kad jų pasiųstuosius dvidešimt penkis rublius ne tik gavau, bet man buvo leista nusipirkti du gabalėlius muilo ir keturius vokus. Tie normalaus
225

gyvenimo minimalūs dalykai čia tampa maksimaliais ir sukelia nemaža rūpesčio, nes jokiu būdu nesinori atsisakyti paprasčiausių civilizacijos priemonių, pvz. valytis dantis (o iš kur gauti miltelių?) ir plaukti pasroviui. Atrodo toks mažmožis, tualetinis muilas, čia jau sunkiai įsigyjamas malonumas, kurio ketvirtus mėnuo kaip neturėjau.

    Priregsiu ir antrą prašymą: gal kada progai pasitaikius galėsite padėkoti Jonui ir jo šeimynai, kad nepamiršo manęs ir pasiuntė spalio 13 d. datuotą pasveikinimą ant atvirutės su Trakų pilies vaizdu. Labai mėgstu Trakus, ir kas metai juos po keletą kartų lankydavau. Pirmą kartą Trakuose pabuvojau keturiasdešimt septintaisiais metais per Jonines. Daugiau jokios žinios iš Jono padangės negaudamas, irgi dažnai pagalvoju, liaudiškai pasakius, kaip jie bekruta.

    Rašote apie bičiulio laišką, kuriame jis aprašė savo nuotykius su darbu. Parašė jis ir man: pirmąjį mėnesį stengęsis ir uždirbęs virš aštuoniasdešimt rublių, bet po visų atskaitymų bei išlaikymų, į rankas tetekę tik trys rubliai. Iš tikrųjų, jei jis nejuokauja, o rašo tiesą, tai jam dirbti lyg ir nėra prasmės. Perskaičius laišką, man pasidarė jo gaila.

    Į klausimą, ar galima man prisiųsti knygų, žurnalų bei laikraščių atsakau, kad neleidžiama gauti jokių spausdinių iš namų.

    Knygų klausimas išspręstas kitaip: iš namų gauti negalima, bet užsisakyti „knyga — paštu" leidžiama neribotai, žinoma, iš savo asmeninės sąskaitos. Tiesa, man tokia galimybė atpuolė dėl pinigų stokos. Jų buvo kelios dešimtys, bet įvyko negirdėtas kuriozas — iš namų pasiųstuosius pinigus panaudojo teismo išlaidoms padengti. į mano raštiškus šiuo klausimu kreipinius į įvairias institucijas buvo atsakyta, kad tai įstatymiška. Vėliau paaiškėjo, kad taip pat įstatymiška iš namų pasiųstuosius pinigus užlaikyti už maistą (nors tenka pripažinti, kad tai visai maža suma — per mėnesį tik keturiolika rub.) ir už drabužius, pradedant autais ir baigiant šimtasiūle. Anksčiau tokių atsitikimų nebūdavo ir todėl čia mano apsirikta. Nieko nepadarysi: gyvenimas nestovi vietoje.

    Grįžtu prie knygų, nes tas klausimas man labai opus, ypač prisimenant, kad aš savo gyvenimo didesniąją dalį praleidau prie knygos. Taip ir paskutinį kartą laikomas Vilniuje perskaičiau
226

beveik pustrečio šimto knygų. Ten lietuviškoji biblioteka daug geresnė nei rusiškoji. O čia nėra ką skaityti. Ir žmonės ieško išeities. Stebėjau bendro likimo bičiulį, palyginus su manimi labai turtingą, tikrą Krezą. Ir ką gi: užsisakęs virš šimto šešiasdešimt knygų, tegavo tik tris; tada užsisakė šimtą šešiolika ir nė vienos negavo. Bet įdomiausia, kad praėjus net keliems mėnesiams po prašymų — užsakymų, tie patys knygynai į kuriuos jis kreipėsi, spaudoje skelbė turį tas pačias jo prašytąsias knygas ir siūlė jas skaitytojams. Painiava, iš kurios neišbrisi, o ir išsikapstęs, kaip sako latviai, jokios naudos neturėsi. Tik ką skaityti, nes per parą skaitymui galima skirti dvylika — trylika valandų?

    Po ilgų diskusijų ir aiškinimosi vėl buvo išsiaiškinta, kad periodinę spaudą už savo pinigus galima užsisakyti irgi be jokių apribojimų (žinoma, išskiriant ir šiaip limituojamuosius žurnalus — „Junesko kurjeris", ,;Užsienio literatūra", „Didžioji Britanija" ir kt.). Rašydamas apie periodinę spaudą, turiu omenyje spaudą rusų kalba.

    Mano galimybės ir čia labai ribotos — pinigų stoka. Tada įprašiau minėtąjį likimo bendrą ir jam galų gale įvairiais intervalais pavyko užsakyti septynis laikraščius ir keturiasdešimt šešis žurnalus, kurių didesnioji dalis įdomauja tik mane. Atsigavo mano širdis. Gal nustebsite, kad tiek daug užsisakyta spaudos. Bet gi nėra nė vieno žurnalo, kurį būtų žingeidu perskaityti visą, o terandi tik vieną antrą įdomesnį straipsnį, tuo tarpu laiko, kaip sakoma, — marios ir labai gaila, kada jis veltui bėga.

    Tokiu būdu vargais negalais apsirūpinome skaitliava. Ir labai daug skaitau, nes domiuosiu literatūros istorija, grožine literatūra, ypač poezija, istorija, kalbotyra, archeologija, etnografija, filosofija, psichologija, logika, menu, architektūra, geografija ir kt. Ir už tai dabar užčiuopiu žymią dalį visos šalies pulso.

    Mane labai domino, kaip spauda minės Vilniaus universiteto jubiliejų, kurio bibliotekos tokias pačias sukaktuves paminėjo Junesko. Atrodo, kad paties universiteto tą pačią šventę juo labiau turėtų minėti. Ir tie keturiasdešimt šeši žurnalai nė vienu žodžiu apie tokias sukaktuves užsimint neužsiminė, išskyrus žurnale „Kalbotyros klausimai" („Voprosy jazykoznanija" 1979 Nr. 3), leidžiamo TSRS Mokslų Akademijos Kalbotyros instituto, tokių žodžių: „Lenkų ponai puolė, Lenkų jėzuitas Petras Skarga,
227

pavyzdžiui, tvirtino, kad „slavų kalba" negali būti nei akademijos, nei kolegijos, nei bet kokio išsilavinimo iš viso. Jam griežtai prieštaravo Joanas Višenskis ir kiti to meto rytų slavų švietėjai" (5 psl.). Ir straipsnio autorius maskvietis F. Filinas nepateikė kaip antitezę Vilniaus akademijos-universiteto pirmojo rektoriaus teiginiui kokiose tuo metu Vakarų šalyse, o juo labiau rytų slavų vietovėse veikė ne lotyniškos, o tautinės mokyklos ir iš viso, kokias akademijas ir kolegijas teko apsiginti rytų slavų švietėjams nuo lotynizmo. Kažkodėl straipsnio autorius pamiršo, jog tada Europos ne tik mokyklų, bet ir valstybinė vyriaujanti kalba buvusi lotynų ir todėl Skarga negalėjo galvoti vienodomis kategorijomis su straipsnio autoriumi. Ir straipsnio autoriui veikiausiai nėra žinoma, kad Skarga buvo puikus oratorius, publicistas, karštas Lietuvos-Lenkijos respublikos reformų skatintojas, gal pats žymiausias Žečpospolitos moralistas. Tai buvo europinio masto ir išsilavinimo žmogus.

    Laikant mane Kalugoje, vietiniame dienraštyje „Vėliava" („Znamia", 1978.VIII.26, Nr. 197) perskaičiau žinutę „Senovės gyvenviečių kasinėjimai", kurioje rašoma, kad Kalugos srities Mosalskio rajone TSRS Mokslų Akademijos Archeologijos instituto mokslininkai kasinėjo Maščinsko, Lenskoje, Mosalskio ir kitų gyvenviečių senovės įtvirtinimus. Atidengę kultūrinį sluoksnį, jie nustatė, kad jo apatinės sangulos datuotinos IV-V amžiumi prieš m. e. „kai mūsų kraštuose gyveno rytų baltų gentys, po to dalinai išstumtos, dalinai slavų asimiliuotos". Archeologai baltiškajame ir senųjų slavų kultūriniuose sluoksniuose suradę daug vertingų radinių bei statybų liekanų.

    Netoli tų tyrinėtųjų vietovių vienas toponimas „Medini" — miestelio pavadinimas, taip pat mane sudomino. Vietinių pasiteiravus apie tos gyvenvietės pavadinimo reikšmę, jie tik patraukė pečiais. Tada paklausiau, ar miestelis nestovįs prie upės. Taip, ta upė dabar jau esanti nedidelė, bet jų vaikystėje joje dar arklius plukdę. O kaip jos vardas? Irgi Medini. Reiškia toponimas bus kilęs nuo hidronimo. Ar jis nėra baltiškas, nes panašiai baltai ir mišką vadindavo.

    Todėl būdamas senajame baltų areale arba rytų baltų, t.y. mūsų protėvių senojoje tėvynėje jaučiausi kaip ir namie, juolab, kad vieno pasivaikščiojimo Kalugoje metu į mane prašneko gražia
228

lietuvių kalba vienas rusas, kuris gyvenimo keliuose ir kryžkelėse susidūręs ir artimai bendradarbiavęs su lietuviais.

    Labai nedrąsiai ir tik po truputį į rusiškuosius mokslinius žurnalus įsileidžiamas ar bent užsimenamas teiginys, kad slavai esą baltų tautų simbiozė su kitomis tautomis, o jų kalba — šito susidūrimo substratas. Į šią bulgarų kalbininkų sukurtą hipotezę prieš penkiolika metų buvo pas mus žiūrima kaip į linksmą anekdotą, o dabar su ja pradedama ne tik taikstytis, bet apie tai jau rašomos mokslinės studijos, šiandieną slavų protėvynės jau ieškoma ne pietų Karpatuose, o vidurio Vyslos ar Oderio baseinuose, o pačių slavų susiformavimo — to baseino gyventojų pasidavime vakarų baltų įtakai. Tautosakinės baltų tapatybės ar atitikmenys jau nutiesiami ne tik į pietų slavų ir bulgarų tautas, bet ir į Makedoniją. Todėl kitaip teks pažiūrėti ir į Basanavičiaus teiginius.

    Prieš penkiolika metų dideles viltis dėjau į rusų kalbininkus baltistus Toporovą ir Trubačiovą, gaila, kad pastarasis išėjo iš rikiuotės . . .

    Užteks apie baltistiką. Grįšiu prie savo gyvenimo. Perskaitinėdamas F. Dostojevskio „Užrašus iš Mirusiųjų namo" supratau, kaip maža mūsasis pasaulis tepasikeitęs. Atimk elektros lemputę, dar kokį mažmožį ir pakirdęs iš kapo Dostojevskis viską pažintų. Mintyse lyginu jo aprašytuosius su savo dabar sutiktais žmonių tipais — irgi beveik jokios evoliucijos, tų pusantro šimto metų lyg nebūta. Tas pats, kai skaitai ir V. Korolenką, net žmonių kalbos žargonas nepasikeitęs. Pradedi abejoti kosmonautų ir agronautų fakto — tikrumu. Tik laikraščiai išsklaido tas abejones, kaip ir daug ką.

    Gyvenimo naštos sunkumo nejaučiu, bent jau manęs ji neslegia. Man čia viskas ne tik ne nauja, bet seniai, gerai pažįstama ir net įprasta. Juk lietuvių liaudies išmintis teigia, kad šunį kariant septynis kartus per dieną jis pripranta ir jo nepakarsi. Be to, dažnai kaip keldrodį prisimenu V. Bielinskio žodžius: „Kiekvienas žmogus turi savąją istoriją, o istorijoje savo kritiškuosius momentus: ir žmogų neapsirinkant galima vertinti tik atsižvelgiant, kaip jis elgėsi ir koks buvo tais momentais, kai ant likimo svarstyklių buvo uždėti jo ir gyvenimas, ir garbė, ir laimė. Ir juo žmogus didingesnis, grandioziškesnė ir jo istorija, juo
229

baisesni kritiškieji momentai, o išeitis iš jų iškilmingesnė ir nuostabesnė."

    Baigiant norisi priminti, kad rašydami man, galite rašyti rusiškai, tada laiškui nereikės, kaip lietuviškajam sukarti trilinką kelą.

    Be to, vokan kartu su laišku įdedu atvirutę — pranešimą apie laiško gavimą. Toks būdas pas mus Lietuvoje gal kiek neįprastas, o jis patogus, nes toji atvirutė be jokių kliūčių praneša, kad laiškas adresatą pasiekė. Todėl malonėkite ją išsiųsti. Ji užpildyta ir Jums belieka tik parašyti laiško gavimo datą ir pasirašyti. Būsiu labai dėkingas.

    Linkėdamas kuo geriausios sėkmės, prašydamas perduoti sveikinimus visiems mane dar beprisimenantiems, atsisveikinu, drįsdamas pageidauti, kad manęs nepamirštumėte ir bent retkarčiais man parašytumėte, nors nuo manęs, dėl žinomų priežasčių, atsakymą per pusmetį tik vieną tesulauksite.
Sudiev! Bučiuoju
Jūsų Viktoras
Čistopolio k. 1979 m. liepos 1 d.

RASŲ KAPINĖMS PAVOJUS!

    Per keturis okupacijos dešimtmečius Lietuvoje sunaikinta nepaprastai daug kultūros vertybių. Nemaža skulptūros ir tapybos darbų sužalota, išvežta į Rusiją arba nežinia kur dingo. Daug architektūros ir istorijos paminklų sunyko, stovi sužaloti ir neprižiūrimi, šiandien okupantai jau kėsinasi ir į kapines. Jiems, mat, kelia pavojų net ir susmigę kapų kauburėliai, kuriuose ilsisi Lietuvos laisvės kovotojų ar jos kultūros puoselėtojų palaikai. Ne taip seniai buvo sunaikintos itin vertingos Kauno, Klaipėdos, bei kitų miestų kapinės. Vilniuje, nepasitarus su visuomene, likviduotos liuteronų ir mahometonų kapinės. Prisidengiant restauravimu bus mėginama gerokai sužaloti ir itin brangias lietuvio širdžiai Rasų kapines. Nutiesus per kapines kelio trasą, kuri, beje, nereikalinga, bus sunaikinti Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės kovose žuvusių karių bei kitų nusipelniusių žmonių.
230

    Tiek metų stovėjo Rasų kapinės be jokios priežiūros. Ir šiandien jos valstybei yra nereikalingos. Rūpinamasi tik Antakalnio kapinėmis, kuriose laidojami Lietuvos tarybiniai veikėjai.

    Pateikiamas čia protokolas kaip tik vaizdžiai rodo, kaip siekiama sužaloti Rasų kapines, šį okupantų požiūrį bene ryškiausiai čiame dokumente ir atskleidžia E. Misiulis. Malonu tačiau, kad tai ne daugumos žodis, kad atsiranda žmonių, drąsiai ginančių mūsų tautos vertybes. Už tai jiems nuoširdžiai dėkojame.

    O skelbiami protokole faktai tepaskatina visus, kam brangi mūsų praeitis, ginti ją nuo niekšingos okupantų ir jų pakalikų rankos.
Išplėstinės mokslinės metodinės kultūros
paminklų apsaugos tarybos posėdžio,
įvykusio 1979 m. lapkričio 28 d.
PROTOKOLAS

    Svarstyta: Rasų kapinių 12-ojo kvartalo sutvarkymo projektas. (Užsakovas LTSR komunalinio ūkio ministerija).
    Pirmininkavo: prof. E. Budreika.
    Sekretorės: J. Kasperavičienė, R. Statkevičiūtė.
    Projekto autorė: Paminklų konservavimo instituto architektė Ž. Mačionienė.
    Posėdyje dalyvavo:
    1. VI. Drėma — PKI vyr. specialistas.
    2. J. Marcinkus — PKI direktorius.
    3. E. Misiulis — Kultūros ministerijos valdybos viršininkas.
    4. J. Stasiulaitis — Kultūros paminklų inspekcijos viršininkas.
    5. V. Dvariškis — PKI vyr. architektas.
    6. A. Jankevičienė — LSAMTI (Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas) sektoriaus vadovė.
    7. V. Spudas — Kultūros min. valdybos viršininko pavaduotojas.
    8. A. Kėdainis — Dailės instituto prof. skulptorius.
    9. E. Pivoriūnienė — Metodinė taryba.
    10. B. Kašelionis — Metodinė taryba.
    11. G. Ramanauskienė — Kultūros min. vyr. specialistė.
231

    12. K. Doveika — Lietuvių literatūros ir kalbos institutas.
    13. A. šarakauskienė — Metodinė taryba.
    14. B. Vertelkienė — Metodinė taryba.
    15. V. Milius — Istorijos institutas.
    16. A. Pilypaitis — PKI.
    17. B. Genzelis — VVU profesorius.
    18. E. Šmigelskytė — PKI.
    19. O. Navickienė — Kultūros min.
    20. K. Čerbulėnas — LSAMTI vyr. moksl. bendradarbis.
    21. B. Krūminis — Miestų statybos projektavimo instituto vyr. projekto architektas.
    22. J. Butkevičius — Istorijos institutas.
    23. E. Rimša — Metodinės tarybos pirmininkas.
    24. Z. Žemaitytė — Mokslinės metodinės tarybos pirmininko pavaduotojas.
    25. B. Šilinienė — Metodinė taryba.
    26. R. Batūra — VVU docentas.
    Ž. Mačionienė: Rasų kapinės yra vietinės reikšmės, o jų centrinė dalis — respublikinės reikšmės istorijos paminklas. Kapinės irsta, todėl laikas jomis susirūpinti. Tuo tikslu PKI paruošė kapinių sutvarkymo projektą. Projekte sužymėti visi įtraukti į kultūros paminklų sąrašą kapai ir paminklai, viso 104 kapai. Numatyta tvarkyti antkapinius paminklus, tvoreles, kapus, todėl detalų sutvarkymą reikia spręsti dalimis. Pradėjom nuo 12-ojo kvartalo — jis yra nuo centrinės koplyčios į pietus, jame yra 1060 palaidojimų, iš jų išlikę 782 kapai, 27 — sąrašiniai, šio pasitarimo ir projekto tikslas — nuspręsti, kaip tiksliau ir ekonomiškiau tvarkyti 12-tą kvartalą. Jame daug apirusių kapų, takų, sunykusių ir išardytų tvorelių, aplūžusių kryžių. Yra surašyti kiekvienam kapui defektiniai aktai, o paminkliniams kapams — padaryti brėžiniai. Kapai yra trijų rūšių: išlikę, sunykę ir bevardžiai kapai. Projekte numatoma išnykusių ir bevardžių kapų vietą išlyginti ir apsėti žole, palikti kaip rezervines vietas laidojimui, nes kapinės toliau nuo centro yra labai sunykusios.

    E. Rimša: Rasose daug XIX a. pab. — XX a. pr. paminklų, bet jie apgriuvę, susmukę į žemę. Ką siūloma daryti su tokiais kapais?

    Ž. Mačionienė: Mūsų nuomone, jei yra išlikęs akmuo, ar nugriuvęs antkapis su užrašu, juos reikia ne šalinti, bet pakelti
232

ant betoninio pagrindo. Jau dabar reikia galvoti, kaip sustiprinti smulkių paminklų — kryželių, žemų paminklėlių, kurie yra plėšiami ir vagiami, apsaugą.
R. Batūra: Kokia medžiaga dar buvo remiamasi, ruošiant projektą? Ar naudotasi archyvais?
Z. Mačionienė: Archyvais nesinaudota. Buvo padaryta topografinė nuotrauka ir tyrimai: paminklinių kapų apmatavimai ir fotofiksacija.
O. Navickienė: Ar įvykdyta paminklinių kapų fotofiksacija?
Ž. Mačionienė: Taip, ir ne tik 12-to kvartalo.
Z. Žemaitytė: Neaišku, kodėl nepadaryti istoriniai tyrimai — istorijos institute yra medžiaga. O jei mes taip paskubomis užsėsime sunykusias kapavietes žole, neištyrę, kas toje vietoje palaidota, ar tai nebus klaida?
Ž. Mačionienė: Užsakyta tik antkapių remonto sąmata pagal defektinį aktą. Užsakovas — Komunalinio ūkio ministerija.
A. Jankevičienė: Kodėl tvarkomas būtent 12-tas kvartalas? Ar galvojama apie visų Rasų kapinių išsaugojimą, kokios jų perspektyvos?
Ž. Mačionienė: Išanalizavus kapines, padarėme išvadą, kad reikia pradėti tvarkyti nuo 12-to kvartalo, nes čia — 27 sąrašiniai kapai. Be to, Komunalinio ūkio ministerija pirmiausia buvo užsakiusi koplyčios stogo rekonstrukcijos projektą, o 12-tas kvartalas artimiausias centrinei daliai ir kartu labai apleistas, tiesiog avarinės būklės. Sutvarkymo realumas priklausys nuo pinigių kiekio.
E. Budreika: Man atrodo, kad be reikalo į projektą neįtraukta medžių sutvarkymas, aplamai apželdinimo klausimas; kapinėse nėra ir elektros apšvietimo. Istoriniai tyrimai būtini juo labiau, kad yra nemaža medžiagos Mokslų Akademijos Istorijos institute.
B. Šilinienė: Jei nėra istorinių tyrimų, mano nuomone, nėra ko svarstyti, šiuo metu renkama medžiaga sąvadui, ir mes visiems 27 sąrašiniams kapams, įeinantiems į 12-tą kvartalą, turime aprašymus ir apmatavimus. Reikėjo tik pasiteirauti, — nebūtų reikėję to paties darbo dirbti antrą kartą.
Ž. Mačionienė: Užsakymai projektui gauti šiomis datomis: 1973 m. vasario 9 d. Rasų ir Bernardinų kapinių sutvarkymo, 1978  m.  kovo  13  d.  užsakovai  prašo pagreitinti projekto
233

įgyvendinimą bent dalimis, kad būtų galima tvarkyti tuos kapus, kurie yra avarinės būklės, 1979 m. rugsėjo mėn. suardytų tvorelių atstatymo projektas. Užsakymas yra tik kaip remonto darbų ir avarinio stovio likvidavimas.
V. Drėma: Ne nuo to galo pradėjom svarstyti. Čia tik paviršutiniška empiriką. Trūksta istorinių tyrimų. Mokslų Akademijos bibliotekoje yra kartoteka, kodėl ja nepasinaudojus? Gavę žemės, misionieriai šioje vietoje dviejuose kolumbariumuose laidojo VVU profesorius. Pvz., Smuglevičius. Tarpukario laikotarpiu visuomenės lėšomis norėta pastatyti jam paminklą, bet nepastatyta. Čia palaidotas ir 1936 m. miręs Boleslovas Balzuke-vičius, kurio kapas į sąrašus neįtrauktas, išlikęs tik medinis kryželis. Taip pat į sąrašą neįtrauktas puikus secesinis paminklas — skrendantis angelas, dabar gerokai jau apardytas. Reikia bent dokumente nustatyti ir atžymėti kolumbariumų vietą. Dalimis kapinių tvarkyti negalima, jei jau tvarkyti, tai visas. Rasų kalneliai žinomi nuo pagonybės laikų. Čia mūsų praeitis, mūsų kultūra, lietuvių tautos nekropolis. Ir dar vieną svarbų reikalą užmiršau: vandens eroziją. Vandenį reikia nuleisti latakais, kad neardytų šlaitų; tam reikia išsamių hidrografinių studijų.
V. Milius: Istorijos institute dirbanti drg. Girininkienė turi surinkusi naujausius duomenis apie kapines. Be to, savo darbe ji išsamiai pasinaudojo Mokslų Akademijos archyvais ir medžiaga, esančią Istorijos institute. Mano nuomone, reikėtų, kad kapinių priežiūros kontora uždarytų apatinius žemuosius vartelius — sumažėtų vagysčių. Antra vertus, aptvarkius laisvus plotelius, reikėtų juose laidoti nusipelniusius kultūros veikėjus, kad kapinėse bent kiek daugiau būtų ateinančių kapus tvarkyti žmonių.
J. Stasiulaitis: Seniai kalbama apie tai, kad kapines reikia tvarkyti. Bet tas tvarkymas, koks yra šiuo metu — jis paprasčiausiai bevaisis, pirmiausia dėl to, kad kapinių priežiūros kontoroje kartais dirba ne specialistai, netgi ne darbininkai, o visoki neaukštos moralės žmonės. Paminklai iš gerų medžiagų, o juos remontuoja jokio supratimo apie tai neturintys žmonės. Jei kalbėti apie remontą — nėra Vilniuje tokios organizacijos — nei Statybos remonto trestas, nei mūsų restauravimo darbų trestas tuo  neužsiima. Tad kas gi restauruos antkapinius paminklus,
234

kuriems taip reikia specialisto rankos. Už tai ir Komunalinio ūkio ministerija prašo dalimis projektuoti tvarkymą, nes nežino, nuo ko pradėti, nei kokias lėšas tvarkymui skirti. Nepamirškime, kad Rasų kapinėse daugybė kapų, kurių seniai niekas nelanko, jie palikti likimo valiai. Daug kur ir kauburėlio nėra, tik iš dokumentų žinome, kad toje vietoje kažkas palaidotas. Antkapiniai paminklai, ant kurių išlikę užrašai, naikinami, nebus, tik restauruojami.

    Dar esant gyvam gerb. Ordai, pas mus dirbusi drg. Jonaitytė dirbo su jo surinkta medžiaga apie Rasų kapines, ir buvo sudarytas sąrašas (nesąrašinių) kapų, kurį patvirtino vykdomasis komitetas.

    Paminklų apsaugos inspekcija bendradarbiauja ir su drg. Girininkiene; sąrašus, jos sudarytus, sutikrinome su Ordos sąrašais, viskas sutampa. Nežinomus kapus reikėtų dar kartą patikrinti pagal kapinių inventorines knygas. Ten, kur nežinia, kas palaidotas, kapai sunykę, gal vertėtų apsėti plotelius žole, galima palikti lentelę su užrašu, kiek žmonių toje vietoje palaidota.

    Magistralė nelies senųjų Rasų, nukentės tik naujosios.
O. Navickienė: Noriu pakalbėti apie antkapinių paminklų viršūnes. Buvo manyta, kad nereikia atstatyti viršūnių. Reikia viršūnes tvarkyti, kitaip visai pasikeis kapinių siluetas. Rasos praras savo veidą. Reikia suprojektuoti viršūnes, apirusias restauruoti pagal galimybes, kitas atstatyti.
E. Rimša: Tvarkymą reikia atlikti dviem etapais. Pirma — suremontuoti ir sutvarkyti tą nykstančią, avarinę kapinių dalį. Antra — rinkti istorinius tyrimus, ruošti medžiagą generaliniam kapinių tvarkymui.
E. Misiulis: Galų gale — ką mes norime turėti? Nėra nieko amžino — kapinės irgi neamžinas dalykas, juo labiau, kad jose seniai nebelaidojama, o laidoti laisvuose plotuose niekas neleis. Turiu nemažai priekaištų PKI dėl istorinių tyrimų nebuvimo. Sunykusių antkapinių paminklų atstatyti netikslinga. Jei žinoma Pr. Smuglevičiaus kapo vieta — atžymėti būtina. Tvarkymo principai, manau, turėtų būti tokie: turėtų išlikti įžymiausių žmonių kapai, o sunykusių vietoje — skveras. Toks šių kapinių likimas. Tvarkymą riboja lėšų ir darbo jėgos trūkumas. Kryžių
235

nebeatstatysime, bet sutvarkyti likusius reikėtų. PKI privalo įtraukti į projektą ir apšvietimo, ir želdinių klausimą. Trasos klausimas analizuojamas. Prieš keletą dienų valdyba gavo topografinę nuotrauką, mes pasižymėjome paminklinius kapus naujose kapinėse. Trasa senųjų kapinių nelies visai, o naujų kapinių — apie 30-40 m. teks sunaikinti. Trasa bus 4 juostų po 3,70 m. kiekviena ir šaligatviai. Trasa miestui, kol nebus pastatytos pietų magistralės, labai reikalinga. Vėliau eismas sumažės. Čia pat esanti geležinkelio pervaža labai pavojinga. Pabaltijo geležinkelio valdyba skyrė milijoną rublių keliui po geležinkelio pylimui nutiesti. Kiek bus sužalotos naujosios kapinės? Klausimas šiuo metu svarstomas.

V. Drėma: Pažiūrėkim, kaip šiuo metu yra taisomi antkapiniai paminklai — drėbtelia betono ir palieka . . . Kapinių priežiūros kontora neatlieka savo pareigų — vagiamos tvorelės, pardavinėjami nulupti antkapiniai paminklai, kurių niekas jau nebeatstatys. Tas pats buvo su Lelevelio biustu, kuris nuėjo į antrines žaliavas. Kas atstatys Petruškevičių šeimos bareljefus ir tvoreles? Vieną kolumbariumą išgriovėm patys, palaidojom M. ir K. Petrauskus. Kapinės ne mirusiems, o gyviems, čia mūsų etika, praeitis, kultūra. Trasa Morkų gatve palies 1919 m. kapinyną, kur palaidoti lenkų kareiviai, o tai jau tarptautinis skandalas su Lenkija.
B. Genzelis: Su nuostaba išklausiau drg. E. Misiulio žodžius. Negalima taip abejingai žiūrėti į mūsų tautos nekropolį, o koks bus šių kapinių likimas — priklauso nuo mūsų pačių. Reikia turėti istorinį požiūrį.
R. Batūra: Kalbėdami apie kelių kapų išsaugojimą, o šalia apie pieveles, vos ne šokių aikšteles, mes ardome istorinę kapinių visumą. Ir tuos mažai išlikusius kapus reikia konservuoti, o ne po juos vaikščioti. Mano nuomone, pirmiausia reikia užtikrinti kapinių apsaugą, uždaryti antruosius vartus, galų gale vielą nutiesti. Antra, tęsti pradėtus tyrimus, pirmiausia, istorinius. Kodėl taip abejingai žiūrima į istorinius tyrimus? Ar nepasimokėme iš darbų Arsenale? Kodėl pas mus viskas daroma iš antro galo?
K. Čerbulėnas: Nereikia, draugai, taip romantiškai žiūrėti. Žiūrėkim realiai. Drg. E. Misiulis teisus — neišsaugosime mes
236

kiekvieno kauburėlio. Pvz., Jonavoje buvo sunykusios kapinės, paliko tik J. Ralio kapas, o likusį plotą pavertė skveru. Išsaugokim Smuglevičiaus, Balzukevičiaus kapus, prižiūrėkim kapines, laidojimų vietas. Griūva Siesikų dvaro rūmai, o mes čia įsidiskutavom dėl kokio kauburėlio.
R. Batūra: Ir vis dėlto kapinių visumą reikia išlaikyti. Be išsamių tyrimų mes net nežinome, ką reikia saugoti.
E. Budreika: Mes, atrodo, nukrypome nuo tikslo — pristatyto projekto svarstymo. Užsakovas nekvalifikuotai surašė užsakymą, o PKI abejingai pažiūrėjo į tokį projektą, nepadarė pataisų. Drg. Z. Mačionienė padarė daugiau nei pusę užsakymo, pagal kurį reikėjo paruošti dokumentaciją tik kapinių remontui 12-tame Rasų kapinių kvartale.

Išplėstinės mokslinės metodinės kultūros
paminklų apsaugos tarybos posėdžio,
įvykusio 1979 m. lapkričio 28 d.,
nutarimas:

1. Reikia sudaryti sąrašą saugotinų kapų; kurių išaiškinti nebeįmanoma, — sutvarkyti iž užsėti veja.
2. Užsakovui raštu pateikti PKI parengtą koreguotą užsakymą, įtraukiant takų tvarkymą, apželdinimą, elektros apšvietimą.
3. Kapinių priežiūros kontora turi turėti architekto etatą.
4. Išlaikyti pagrindinę erdvinę, planinę, tūrinę kapinių struktūrą (įskaitant želdinius ir jų kultūringą priežiūrą).
5. Prašyti Komunalinio ūkio ministeriją įsteigti kapinių remonto — restauravimo organizaciją.
6. Prašyti miesto vykdomąjį komitetą leisti laidoti laisvose vietose.
7. Pranešti užsakovui, kad pagal Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos komisijos rekomendaciją būtina ruošti visų kapinių rekonstrukcijos projektą. Todėl užsakovas privalo duoti PKI-tui naują užsakymą.
Pirmininkas — E. Budreika
Sekretorė — I. Kasperavičienė
237

ČIA PRIESAIKĄ TĖVYNEI ATIDUOT ATĖJOM!

    1980.XI.1. 20 vai. Šiaulių karių kapinėse garbės sargyba, gėlėmis ir prakalbomis buvo pagerbti kritę kovose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Čia žmonės kalbėjo ir apie okupuotos Lietuvos negandas.

    Vėlinės — susimąstymo, netekties ir gilios pagarbos diena tiems, kurių neužbaigtus darbus, svajones ir kilnius siekius mes, gyvieji, privalome tęsti . . . Gal tik taip neliksime skolingi tiems, kurie kovojo, aukojosi Tėvynei.

    Šalta ir žvarbi buvo ši diena, tačiau tūkstančiai šiauliečių skubėjo pagerbti mirusius.

    Prisimindamas motiną, tėvą, sūnų, brolį ar sesę, kiekvienas iš mūsų turi bendrus, visus mus jungiančius Laisvės kovų karių kapus — lyg šventovę, maldos ir susimąstymo vietą. Čia mes randame sielai stiprybės, čia jungiasi kartos, ir kol lietuvis šventai gerbs tėvų kapus, — Lietuva nemirs.

    Šią dieną Lietuva gedi drąsuolių savanorių, karių, partizanų ir tų, kurių kapų Tėvynėje nėra, kuriuos užpustė Sibiro sniegynai . . .

    Per amžius lietuvis troško laisvai gyventi, ir šiandien jis kovoja ne mažesne jėga. Jis mato ir supranta, koks gudrus ir klastingas mūsų pavergėjas.

    Atėjęs šią dieną čia, ir uždegęs žiburėlį ant Laisvės kario kapo, uždegi žiburėlį ir mano širdyje, o aš jį privalau perduoti kitam . . . savo sūnui, dukrai . . .

    Lietuva gedi žuvusių, bet vietoje jų stovime mes, o mus pakeis mūsų vaikai. Po nakties bus rytas . . .

    Žiūrėk, prie Tavo uždegtos žvakutės kažkas padėjo baltą gėlės žiedą. Kiek šiandien čia žiedų! Nusiima žmogus kepurę, linkteli, padeda gėlių puokštę ir vėl ištirpsta žmonių sraute . . .

    Štai ant paminklo užsidegė žalia vilties ugnelė! Kieno jautri širdis ir taurios rankos nupynė šį žalią eglių vainiką? Kas metų metais čia tiek rūtų prisodino, o vėlinių vakarą takelius smėliu padabino? — Tai mūsų motinų, tai mūsų sesių darbščios rankos!

    Žiūrėk, čia pat būriuojasi jaunimas, kažkas kalbas kalbėt
238

išdrįso . . . Mini kritusį karį ir Laisvės žodis girdis, ir vardas Vytauto, — Jie amžini!

    O tuo metu vaikai, šalčio nepabūgę, žvakutėm nešini, tarp rūtų ir kryželių mažom rankelėm ugneles kariams dalina ir sergi jas nuo vėjo . . .

    Štai ten, šalia sužaloto paminklo, garbės sargyba stovi ... Jų veidai valingi ir jauni, kaip ir tų, kurie čia guli ... Ir pagyvėję, šaltyje sušilę ir nustebę žmonės eina, žiūri, klauso, o aplink šviesu šviesu nuo žiburėlių, nuo drąsos, nuo Tėvynės meilės . . . šviesu nuo vienybės, nors aplink ir KGB šešėliai plaikstos . . . Bet mums nebaisu! Jie stypčioja kaip juodos vėlės . . .

    Ir vėl nauji būreliai: čia senas, jaunas, mažas žemai lenkia galvas, ir ašara nurieda skruostu . . . Mes nelaisvi! Ir kaip maldą šnabžda lūpos vardą Lietuvos . . .

    Jaunimas domisi, klauso atidžiai. Mes ne vieni, mes su kariais, Lietuvos Gynėjais buvusiais ir būsimais, — kartu čia priesaiką Tėvynei atiduot stojom!
S. GIRĖNAS
239

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum