gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 26 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 26 [66]

    Turinys:
    1. Į Lietuvos ir pasaulio lietuviškąjį jaunimą . . .
    2. Gana Lietuvą rusinti.
    3. „Tarptautinės amnestijos" organizacijai . . .
    4. SOS! SOS! SOS! (Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentai: Nr. 28 ir 29. Iš doc. V. Skuodžio ir G. Iešmanto kalbų teisme. A. Statkevičiaus laiškas).
    5. Tūkstantmetės genocido tradicijos.
    6. 1983 metais — „Aušros" šimtasis gimtadienis.   
    7. Nebūkime savo tautos budeliais.
    8. Mūsų partizanai (B. Labenskas, V. Zubkevičius).
    9. Sudeginti gyvi.
    10. Rimtas žvilgsnis į praeitį (recenzija).
    11. Nuostabus auklėjimo šaltinis (satyra)
Lietuva
1981 m. vasaris

Į LIETUVOS IR PASAULIO LIETUVIŠKĄJĮ
JAUNIMĄ LIETUVOS
NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMO 63-ŪJŲ METINIŲ PROGA


     Mes, Vilniaus lietuvių patriotiškasis jaunimas, minėdami 63-ąsias Nepriklausomybės akto pasirašymo metines, skelbiame —

    Mūsų Tėvynės Lietuvos valstybinė Nepriklausomybė gyva mūsų širdyse! Lietuvos laisvės idėja dega mūsų protai! Mes, besibaigiančio XX-ojo — kosmoso ir atomo amžiaus vaikai — gimėme vergijoje. Tačiau savo šeimose, draugų būreliuose, kartu su Lietuvos, Lasivojo pasaulio lietuviais, jaunimu, GULAG'o tremtiniais, kartojame didingiausio tautos istorijos dokumento žodžius:

    „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes šiuo pareiškimu:

    Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 dienomis 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis . . .".

    Minėdami šią didžią datą, lenkiame galvas tiems, kurie padėjo pagrindus Nepriklausomybei, žuvo už Tėvynės laisvę.

    Rusiškieji okupantai sutrypė valstybės suverenumą, bet nepajėgs išrauti iš jūsų sielos laisvės jausmo, nepriklausomos Lietuvos atkūrimo troškimo.

    Mūsų idealas yra visos lietuvių tautos idealas.
    Mums artimi didžiojo rusų tautos kovotojo už žmogaus teises V. Bukovskio žodžiai, kupini skausmo, atspindintys mūsų brutalios  epochos dvasią — „jeigu norite paversti savo šalį
7

kapinynu, pradėkite kurti socializmą". Socializmas praktikoje — tai šiurpi Kampučijos tragedija, Afganistanas, kurio istorija tarytum pakartoja įvykius Pabaltijyje prieš 40 metų. Mes visa širdimi su Afganistano tautomis, sukilėliais ir partizanais. Savo darbu, tikėjimu, kova privalome įrodyti ir įrodysime, kad antikomunistas nė kiek ne blogesnis žodis už antifašistą" (taip yra pasakęs dabartinis vokiečių literatūros klasikas, artimas A. Solženicyno draugas). Komunizmas, fašizmas, genocidas — mūsų tautai sinonimai.

    Mūsų pusėje Tiesa, moralinis, dvasinis pranašumas. Žavėjo, teikė didžiulę paramą prezidento Dž. Karterio tvirta vyriausybės politika žmogaus teisių gynimo klausimu, Maskvos olimpiados boikotas Mes ne vieni! Didžiuojamės šios laisvos, demokratiškiausios, galingiausios pasaulio valstybės laimėjimais. Žinome, kad nemažą indėlį į jos klestėjimą įneša mūsų tautiečiai, jos ateitį kuria ir lietuvių jaunimas, gėrimės jo tautine veikla, jaučiame paramą.

    Mums artimi ir brangūs naujojo JAV prezidento Ronaldo Reigano inauguracinėje kalboje pacituoti Pirmajame pasauliniame kare žuvusio Amerikos kario žodžiai: ,,aš turiu gyventi, kovoti, dirbti taip, tarytum nuo manęs vienintelio priklausytų Tėvynės likimas". Jie privalo tapti ir mūsų credo.

    Mes turime kuo sekti. Tai mūsų dienų didvyriai: B. Gajauskas, N. Sadūnaitė, P. Paulaitis, V. Petkus, P. Pliumpa, doc. V. Skuodis, S. Kovaliovas, A. Terleckas, G. Iešmantas, V. Lapienis, P. Pečeliūnas, A. Statkevičius, J. Sasnauskas, A. Janulis, P. Buzas, G. Navickaitė, O. Vitkauskaitė, J. G. Stanelytė.

    „Stebėt, mąstyt ir viską atsiminti", būti laisvės kovų metraštininkais — mūsų pirmutinė pareiga. Klausykime, ką pasakoja tėvai, seneliai, užrašykime jų pasakojimus — kaltinamąją medžiagą okupantams. Burkimės į savišvietos ratelius, studijuokime Lietuvos istoriją, filosofijos klausimus, tobulai kalbėkime lietuviškai, visapusiškai ruoškimės būti tikri laisvos valstybės piliečiai! Stenkimės kurti gausias, gražias, blaivias lietuviškas šeimas — Lietuvos jaunystę!

    Didysis mūsų sąjungininkas — Tikėjimas, Bažnyčia. Lankykime ją, klausykimės pamokslų, juose išgirsime daug nepaprastai naudingo, jie padės mums nesugniužti.

    Iš mūsų Tėvynės Lietuvos širdies — Vilniaus sveikiname viso pasaulio lietuvius!
8

    Tebūna  mums Vasario 16-oji vėliava, po kuria vieningai stojame į naują žygį už laisvę, už Lietuvos Nepriklausomybę!
    Vilnius, 1981.11.16
Vilniaus lietuviškasis jaunimas
*    *    *
GANA LIETUVĄ RUSINTI!

    Lietuva rusinama sparčiai. Kai kuriose viešose įstaigose jau nebegalima lietuviškai susikalbėti. Geležinkelių sistema visai surusinta (traukiniu važiuodami girdime tik rusiškus paaiškinimus). Jau kelinti metai, kaip mūsų knygynai ir kioskai užversti rusiška literatūra, o jei išleidžiama lietuviška vertinga knyga, tai knygynuose jos nusipirkti negausi. Mums neleista turėti net žemėlapį lietuvių kalba (knygynuose kelinti metai guli rusiškas Lietuvos žemėlapis).     

    Ypač užgulė rusinimas švietimo sistemą. Atėjo metas, kai bolševikinis okupantas, nusimetęs išvaduotojo kaukę ir išsižadėjęs komunizmo idealų, atvirai ir ciniškai ėmėsi Lietuvą rusinti ir vietoj mėsos mums kiša rusų kalbą ir rusišką menkavertę literatūrą. Paskutinis okupanto žingsnis — rusų kalbos dėstymas vaikų darželiuose ir vidurinės mokyklos I-ose klasėse. Pirmoje klasėje sumažintos lietuvių kalbos pamokos, o rusų kalbos pamokos vyksta dvejuose pogrupiuose. Vadinasi, rusų kalba yra privilegijuota, jos mokoma dirbant su mažesniu mokinių skaičiumi, kad mokiniai geriau dalyką įsisavintų.

    Šis paskutinis okupanto žingsnis yra pasikėsinimas į gyvybinį mūsų tautos šaltinį — lietuvių kalbą, kurią mūsų bočiai šimtmečiais išsaugojo gryną, noras šį šaltinį užteršti, užnuodyti, išsekinti. Yra žinomas pedagogikos dėsnis, kad svetimą kalbą galima pradėti mokyti tik tada, kai mokiniai gerai įsisavina gimtąją kalbą. Jau buvo blogai, kai nuo antros klasės pradėta mokyti rusų kalbos, o dabar lietuvių kalbos reikalai pasidarė visai blogi. Jei vaikui nuo 6 metų, pradedant darželiu, kišama rusų kalba, jo gimtoji lietuvių kalba bus užteršta rusišku žodynu, rusiškais išsireiškimais ir rusišku galvojimo būdu, o lietuviška kalba bus sužalota, iš jos liks lietuviškai rusiškas žargonas.
9

    Kodėl mūsų vaikai turi mokytis rusų kalbos jau nuo 6 metų, o rusiukai Rusijoje mokosi svetimos kalbos (vokiečių ar kitos) tik nuo 11 metų? Kodėl mes neturime lygių teisių su rusais? Kuo jie pranašesni už mus? Jų daugiau yra, bet ne skaičiumi matuojama tautos vertė. Mes kaip tauta nesame menkesni ir mažiau verti, kaip rusai, ir savo kalbos neišsižadėsime.

    Gana Lietuvą rusinti! Mokykla skirta ne tam, kad žudytų mūsų vaikų gimtąją kalbą.

    Lietuviai! Boikotuokime rusų kalbą! Įstaigose ir viešose vietose kalbėkime lietuviškai. Jei kas tave užkalbina rusiškai, atsakyk lietuviškai, nebent jis būtų atvykėlis nerusas. Tegu rusai, gyveną Lietuvoje, išmoksta lietuviškai.

    Neterškime lietuvių kalbos rusiškais žodžiais ir posakiais.
    Nepirkime rusiškų knygų ir literatūros, kuri skirama propagandai mokykliniam jaunimui ir vaikams.

    Tėvai, neleiskite savo šešiamečių vaikų į darželio paruošiamąją grupę. Tegu jie vienerius metus pabūna namie.

    Mokytojai, kuriems užkrauta pareiga I klasėje mokyti lietuvių vaikus rusų kalbos, praveskite formaliai pamokas ir pasistenkite, kad mokymo rezultatas būtų artimas nuliui.

    Lietuvių kalbos mokytojai, jūsų pareiga įkvėpti mokiniams lietuvių kalbos meilę, iškelti jos grožį ir vertę.

    Girškevičiai, rimkai ir visi, kurie vergiškai pildote visus okupanto nurodymus, žinokite, — jūsų laukia tautos teismas!
Lietuviai

*    *    *


„TARPTAUTINĖS AMNESTIJOS"
ORGANIZACIJAI, P. HAROLDUI
VEISMANUI, VFR, NIURNBERGAS

    Noriu išreikšti padėką „Tarptautinės Amnestijos" darbuotojams už jų humanistinę veiklą, ginant sąžinės belaisvius, persekiojamus už religinius ir politinius įsitikinimus įvairiose pasaulio šalyse.
10

    Sujaudino Jūsų rūpinimasis mano likimu. Turiu omenyje Jūsų atsiųstą oficialų užklausimą Šiaulių m. prokuratūrai ryšium su pasiekusia Jus informacija apie mano suėmimą.

    Kadangi aš dar neareštuotas, manyčiau, kad „Tarptautinę Amnesiją" buvo pasiekusi specialiai tam tikrų suinteresuotų tarnybų pasiųsta dezinformacija, siekiančių kompromituoti Jūsų veiklą, neleidžiančią įvairiose šalyse įvairaus plauko uzurpatoriams tyliai susidoroti su savo aukomis.

    Paskutiniuoju metu pradėta tarybinėje spaudoje priešiškų išpuolų, šmeižtų ir grasinimų kampanija prieš mano šeimą bei kitus, kritiškai vertinančius tarybinio gyvenimo realijas, asmenis, gyvenančius Šiauliuose ir kitur, — leidžia manyti, kad mano ir kitų asmenų areštai nėra negalimi.

    Dar kartą dėkodamas „Tarptautinei amnestijai", prašau nepaleisti ir toliau mūsų iš savo akiračio ir teikti visokią įmanomą pagalbą jau areštuotiems ir nuteistiems lietuviams sąžinės belaisviams, kurių vardai gerai žinomi Vakarų visuomenei.
 Su pagarba —
 Jonas-Vincentas Petkevičius
Lietuva, Šiauliai, Lenino g. 42-1
1980.XII.10.

*    *    *

    Jei ir toliau taip „progresuos" knygų leidyba, tai ateityje rasti gerą knygą bus tokia pat problema, kaip šiandien sutikti „sniego žmogų".

*    *    *

    Liaudies gerovė užmirštama dažnai, komunistinis auklėjimas — niekuomet. Mažai jaudinamasi, kad parduotuvės tuščios. Daugiau žiūrima, kad tuščios būtų bažnyčios.

*    *    *

    Broliškų respublikų paramos rodiklis yra eilės prie parduotuvių . . .
11
SOS! SOS! SOS!
TSKP CK GENERELINIAM SEKRETORIUI L. BREŽNEVUI TSRS GENERALINIAM PROKURORUI LTSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI LTSR PROKURORUI

Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės
grupės

Dokumentas Nr. 28

    Helsinkio Baigiamajame akte, kurj pasirašė 35 valstybių vadovai, tame tarpe ir Tarybų Sąjunga, kalbama, kad pasitarime dalyvaujančių valstybių visiems piliečiams garantuojamos pagrindinės teisės ir laisvės: minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų; pabrėžiama, kad taikos, teisingumo ir gerbūvio sąlyga yra žmogaus teisių gerbimas.

    Akte sakoma, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad „Kiekvienas žmogus turi įsitikinimų ir jų laisvo išreiškimo laisvę; ši teisė duoda laisvę be kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas visomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų" (19 str.).

    TSKP CK Politbiuras, TSRS AT Prezidiumas, TSRS Ministrų Taryba pareiškė, kad jie šituo vadovausis, kad pasitarime dalyvaujančios šalys įgyvendins susitarimo principus ir kad Tarybų Sąjunga elgsis, būtent, tik taip („Tiesa" 1975.VIII.7.).

    Tačiau faktai rodo, kad nežiūrint į visus iškilmingai prisiimtus įsipareigojimus, Tarybų Sąjungos piliečiams neleidžiama naudotis pagrindinėmis teisėmis, o kas jomis bando pasinaudoti, būna griežtai baudžiami.

    1980 m. gruodžio 15-22 d.d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas Vilniuje nuteisė tris Vilniuje gyvenančius žmogaus teisių gynėjus (Byla Nr. 58).
12

    1. Vytautas SKUODIS, g. 1929 m., geologas, docentas, Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys, apkaltintas, kad dalyvavo nelegalių žurnalų „Alma Mater" ir „Perspektyvos" leidime ir kad parašė knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje". Jis nuteistas 7 metams kalėti, atliekant bausmę griežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.

    2. Gintautas IEŠMANTAS, g. 1930 m., žurnalistas, Knygų rūmų darbuotojas, apkaltintas, kad savo poeziją perdavė į nelegalią spaudą ir bendradarbiavo žurnalo „Perspektyvos" leidime. Nuteistas 6 m. kalėti, atliekant bausmę girežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.

    3. Povilas PEČELIŪNAS, g. 1928 m., dėstytojas-lituanistas, apkaltintas, kad rašęs straipsnius į nelegalią spaudą, bendradarbiavo „Perspektyvų" leidime. Nuteistas 3 m. kalėti, atliekant bausmę griežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.

    1980 m. Vytauto SKUODŽIO, Povilo PEČELIŪNO, Gintauto IEŠMANTO, Algirdo STATKEVIČIAUS, Justo GIMBUTO, Julijaus SASNAUSKO, Antano TERLECKO, Povilo BUZO, Anastazo JANULIO, Onos VITKAUSKAITĖS, Genės NAVICKAITĖS, Liutauro KAZAKEVIČIAUS, Vytauto ABRUČIO, Jadvygos STANELYTĖS nuteisimas, o taip pat 1981 m. sausio 5 a. nuteisimas Taline dviejų Estijos žmogaus teisių gynėjų — Marto NIKLUS ir Jurijaus KUKO — už aukščiau paminėtus ar panašius „nusikaltimus", mūsų nuomone, yra Helsinkio susitarimų raidės ir dvasios grubus laužymas.

    Būtina padaryti viską, kad būtų anuliuoti teisminiai nuosprendžiai, prieštaraujantys tarptautiniams Tarybų Sąjungos įsipareigojimas, o nuteistieji būtų paleisti į laisvę.
1981. vasario 11 d.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės nariai:
Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
Kun. Bronius LAURINAVIČIUS
Mečislovas JUREVIČIUS
Vytautas VAIČIŪNAS
*    *    *
13

LTSR KP PIRMAJAM SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI Nuorašai:
LTSR TEISINGUMO MINISTRUI
LTSR SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRUI

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės
grupės

Dokumentas Nr. 29

    Petras ČIŽIKAS gimė 1944 m. mažažemio valstiečio šeimoje. Baigęs šeštokų aštuonmetę mokyklą, mokėsi Kauno statybos mokykloje Nr. 4, kurią baigęs buvo paskirtas dirbti į Panevėžį. Atitarnavęs tarybinėje armijoje, gyveno Kaune. 1968 m. baigęs Kauno vakarinę vidurinę mokyklą Nr. 1, persikėlė gyventi į Vilnių. 1971 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto teisės fakultetą. Apkaltintas šmeižikiškos literatūros, t.y. „LKB Kronikos" Nr. 3 dauginimu, 1973 m. suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir patalpinamas į Černiachovskio spec. psichiatrinę ligoninę. Ten iškalėjęs 4 metus, perkeliamas į N. Vilnios respublikinę psichiatrinę ligoninę. 1977 m. pripažintas sveiku. Išleisdamas gyd. Glaubersonas Čižikui pasakė: „Esi sveikas, bet jei dar kartą papulsi, tai ne čia, o į kalėjimą ir ten supūsi".

    Grįžęs iš ligoninės, gyveno Vilniuje, dirbo krovėju. Nors gydytojų komisijos buvo pripažintas sveiku, bet privalėjo kas mėnesį registruotis Vilniaus respublikinėje psichiatrinėje ligoninėje (Vasaros 5). Jam atsisakius tai daryti, buvo grasinama uždaryti į N. Vilnios ligoninę visam gyvenimui.

    1980 m. gruodžio 19 d. V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismo metu apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimu (būk tai įkandęs milicininkui į ranką), išvedamas iš Aukščiausiojo teismo vestibiulio ir pasodinamas 15 parų. „Na ir sufabrikavo bylą už piršto įkandimą", — juokėsi saugumietis Trakymas.

    Suėmimo metu P. Čižikas buvo psichiatrinės ligoninės (Vasaros 5) įskaitoje, atseit psichiškai nesveikas. „Psichiškai nesveiki asmenys, jeigu jie įvykdo teisės draudžiamus veiksmus, administracinėn atsakomybėn negali būti traukiami, nes jie nepakaltinami" (Tarybinė administracinė teisė, p. 210). Taigi P. Čižikas buvo sveikas, nes priešingu atveju jo suėmimas nesuderinamas su Baudžiamojo kodekso 12 ir 57 str.
14

    Nuo bausmės atlikimo laiko praslinkus vos 37 d., jis vėl suimamas, pristatomas į Lenino rajono vidaus skyrių, o iš ten, kaip psichinis ligonis patalpinamas į Vilniaus resp. psich. ligoninę.

    Jį priimdamas gyd. Kaunas pasakė: „Tai prisidirbai, Petrai, nesilankei pas mane, todėl aš negaliu už tave garantuoti; visuomenė tavimi nepasitiki".

    Iš trumpos Petro Ciziko biografijos aiškiai matosi, kad jo kančių priežastis, tai jo religiniai ir tautiniai įsitikinimai. O tai yra nesuderinama su Helsinkio Baigiamojo akto nutarimais.

    Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarime dalyvaujančios valstyvės pasižadėjo „gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos".
    1981 m. vasario 28 d.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninė grupė:
Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
Kun. Bronius LAURINAVIČIUS
Mečislovas JUREVIČIUS
Vytautas VAIČIŪNAS


*    *    *


IŠ DOC. V. SKUODŽIO PASKUTINIO
ŽODŽIO TEISME
(Atpasakojimas)

    „Dimitravas kalbėjo 7 valandas, o aš 6", — paskutinio žodžio įžanga.

V. Skuodžio trumpa šeimos istorija

    1863 m. Skuodžio senelis, sukaustytas grandinėmis, buvo ištremfas į Sibirą ir ten žuvo.

    1918 m. 5 dėdės ir uošvis išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Sugrįžo tik vienas.

    1938 m., kai buvo okupuotas Klaipėdos kraštas, tiems, kurie klausėsi užsienio laidų, vokiečiai grasino kalėjimu (10 metų).

    1939-40 m.m. įvyko antra invazija, ir prasidėjo vežimai . . .
15

tautos genocidas. Paskui — karas ir tragiškas pokario laikotarpis. Tūkstančiai geriausių lietuvių buvo sunaikinta. Lietuvos partizanai, kurie gynė savo Tėvynę, buvo apšaukti banditais.

    Ne užsienio laidos, kaip tvirtina KGB, o 1939-1940 m. invazija suformavo mano pažiūras.

Dabartinė Lietuvos padėtis

    Rusinimas mokyklose, net darželiuose, visuomenėje. Pateikė mėgstamą rusų posakį: „Vilnius — puikus miestas, bet jame perdaug lietuvių".

    Šiuo metu kaip ir prie caro dažnai neminimas Lietuvos vardas. Anksčiau buvo sakoma „jugo-zapadnyj krai", o dabar: „pribaltyjs-kij krai", „Jantarnyj krai".

    Sakoma, nori sunaikinti tautą — reikia pirmiausia sunaikinti jos istoriją ir kultūros paminklus. Ir Lietuvoje, o ypač Baltarusijoje, šis griovimo darbas vykdomas visu uolumu. Neatsitiktinai buvo išsprogdinta Gardino bažnyčia, Kryžių kalnas ir kt. Pažymėtina, kad šie barbariški veiksmai buvo vykdomi jau po karo. Ką nepadarė vokiečiai, padarė rusai.
Vieno studento paklausus: „Nuo ko žuvo Gediminas?" — atsakė: „Nuo parako". Tai kada atsirado parakas? . . .

    Anekdotiška situacija. Studentai nežino savo tautos istorijos, bet užtat verčiami mintinai mokėti TSKP istoriją . . .
Kas slypi už lietuviško nacionalizmo, tai visiems skrupulingai išaiškinta. Bet kas paaiškins, kas slypi už didžiarusiško šovinizmo?

    Pasidairykime aplink ir daugelis faktų atvers akis.
    TSRS — militaristinė valstybė, bet JAV ne 16-ta respublika. Ir aš, kaip gimęs toje šalyje, jaučiau reikalą parašyti prezidentui Karteriui, painformuodamas apie neteisėtas kratas ir kt. Be to, parašiau Tikinčiųjų teisių gynimo komitetui, Brežnevui. Norėčiau šiuos visus laiškus čia pacituoti, bet, deja, neleidžia to padaryti. (V. Skuodžio kalba buvo nuolat pertraukiama).

    Teismas apibūdino mano knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje" kaip šmeižikišką. O juk ši knyga parašyta remiantis tik faktais. Medžiaga surinkta iš tarybinių žurnalų, laikraščių ir brošiūrų.

    Priėjau išvados, kad ateistiniai straipsniai yra labai žemo lygio, nemokšiški, galima sakyti vulgarūs. Labai mažas procentas analizuoja Būties, t.y. Dievo problemą. Beveik visi ateistiniai
16

straipsniai nukreipti prieš bažnyčią, kunigus, nesigėdijant šlykščiausiu melo. Net ir tuose straipsniuose, kuriuose neva moksliškai svarstoma Dievo problema, pasigendame sveikos žmogiškos logikos.

    Savo darbą rašiau panaudodamas statistiką ir kt.

Nutautinami Baltarusijos lietuviai

    Nuosekliai slavinami kaimų pavadinimai, sąmoningi lietuviai persekiojami, baudžiami piniginėmis baudomis už tai, kad kalba tarp savęs lietuviškai, kad leidžia savo vaikus į Lietuvą. Neįmanoma užsisakyti iš Lietuvos laikraščių, žurnalų, knygų.

    Demokratinėje Vokietijoje gyvena negausi slavų tautelė, šią tautelę fašistai naikino, o šiandien ji turi savo spaudą, mokyklas, klubus, organizacijas. Tai kodėl tokia teisė atimta Baltarusijos lietuviams?

Lietuva turi būti nepriklausoma

    Teismas mane apkaltino, kad aš išdrįsau kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą.

    Aš ir dabar tvirtinu, kad Lietuva būtinai turi būti nepriklausoma ir privalo remtis tarptautiniais susitarimais, žmogaus teisėmis, konstitucija. Lietuvoje turėtų būti daugiapartinė sistema. Nepriklausomoje Lietuvoje būtų reikalingas žemės ūkio pertvarkymas, ekonomikos sureguliavimas (privataus aptarnavimo sistemos įvedimas).

    Joje žmonės galėtų laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, be apribojimų keliauti, bendrauti su visomis šalimis, laisvai apsikeisti nuomonėmis, informacija.

    Vidaus politikoje remtis spaudos, žodžio ir įsitikinimų laisve.
    Reikia stropiai žiūrėti, kad nepriklausomos šalies nepavergtų užsienio kapitalas ir t.t.

    Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės ir meilė Tėvynei atvedė mus čia visus tris, skirtingus žmones (partinis, demokratas ir tikintis), į teisiamųjų suolą. Priminsiu, kad pas mane buvo konfiskuotas Iešmanto laiškas, perrašytas mano ranka. Jame kalbama būtent apie meilę Tėvynei. Už.tą meilę mes ir esame teisiami. Aš pritariu laiško autoriui, kad dėl Tėvynės laisvės verta paaukoti net gyvybę.
17
G. IEŠMANTO KALBA TEISME

    Taip jau išėjo, kad man teko pirmam kalbėti šiame teisme pačioje pradžioje ir dabar proceso pabaigoje. Išeina, kad man reikia apibendrinti šį procesą.

    Visų pirma dėkingas teismui, kad sudarė sąlygas ir davė galimybę viešai paskelbti savo pažiūras. Labai simboliška ir tai, kad mes trys, iki šiol nepažįstami žmonės, apjungti į vieną grupę. Tuo pačiu mus ištiko vienodas likimas — atsidūrėme teisiamųjų suole už įsitikinimus ir tiesos troškimą.

    Simboliška ir tai, kad mano laiškas, perrašytas Skuodžio ranka ir rastas jo bute, kalba apie pareigą Tėvynei ir kad skola Tėvynei ir jos labui aukojimasis yra aukščiau už asmeninius interesus. Tai liudija, kad idėja ir tiesos troškimas apjungia nebūtinai pažįstamus žmones. Man džiugu, kad teisiamųjų suole pažinau idėjos draugus.

    Norėčiau padėkoti sūnui Valdui, kad jis neišsigynė savo laiško, rašyto iš kariuomenės, turinio, kur kalbama apie karininkų žiaurumą, jų nežmonišką elgesį su kareiviais. Tuo atėmė galimybę saugumui ir teismui apkaltinti mane šmeižto skleidimu.

    O kas liečia teismo sprendimą, tai šis sprendimas yra sufabrikuotas, todėl už tai teisti reikia ne mus, o saugumo organus ir patį pirmininką. Kaip jau žinoma, teismo sprendimus apsprendžia net ne nurodymai iš viršaus, o vidinis noras numatyti tuos nurodymus ir užbėgti už akių, dėl visa ko pridėti avansu.

    Faktas, kad teisiami mes, o ne saugumiečiai, yra labai skaudus, bet vardan Tėvynės laisvės ir Tiesos reikia ir kentėti. Teisdami jūs mus pažeminote, bet ir išaukštinote . . .

*    *    *

    Gintautas IEŠMANTAS gimęs 1928 m. sausio 1 d. šakių raj. šiuklių kaime. Poetas, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo „Komjaunimo tiesos" redakcijoje skyriaus vedėju. 1974 m. padaryta pas jį krata, rasti eilėraščiai, už kuriuos pašalintas iš darbo ir iš Komunistų partijos. Po to iki arešto dirbo Knygų rūmuose ikitarybinės literatūros skyriaus vedėju. Areštuotas 1980 m. pradžioje. Nuteistas 1980.XII.23. Bausmė: 5 metai sunkaus režimo kalėjimo ir 5 m. trėmimo (teistas kartu su V. Skuodžiu ir P. Pečeliūnu). Teisme laikėsi stoiškai. Kaltu neprisi-
18

pažino. Bet prisipažino rašęs straipsnius į pogrindžio leidinį „Perspektyvos"; tarp jų buvęs straipsnis „Rubikonas . . ." Prisipažino, jog organizavęs sąjūdį už Lietuvos išstojimą iš Tarybų Sąjungos: Lietuva turinti būti nepriklausoma valstybė. Teismo posėdžio metu deklamavo kai kuriuos savo eilėraščius, kurie pravirkdė esančius posėdyje jo bičiulius. Bausmei atlikti išsiųstas į Permės sritį.

*    *    *


A. STATKEVIČIAUS LAIŠKAS IŠ
ČERNIACHOVSKIO SPEC.
PSICHIATRINĖS LIGONINĖS

Mielas drauge!

    Įvairūs ir prištaringi straipsniai laikraščiuose, pvz. „Moskovs-kie novosti" („Maskvos naujienos", 1980.IX.21), „Pravdoje" 1980.X.27, mane privertė Tau rašyti laišką.

    Su manimi daug kur buvo pasielgta neteisingai. Žmogaus teisės buvo pažeistos labai daug kartų.

    Mane areštavo 1980.11.14. Kitą dieną valstybės saugumo prokuroras Bakučionis, rodydamas ranka į ant stalo padėtą mano knygą „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai", pasakė: „šioje knygoje jokio kriminalo nėra. Kriminalas — Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentuose". Apkaltino 68 str. I d. — tarsi gaminau ir platinau tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką šmeižiančią literatūrą. Tačiau tardymo organai griežtai atsisakė nurodyti kokiame dokumente, kokiame puslapyje ir eilutėje, ir kokiais žodžiais „šmeižiama". To nežinau ir dabar, nuo suėmimo praėjus 8 mėnesiams. Buvau teisiamas 1980.VIII.9-11, bet už ką — nežinau. Mane įmetė į beprotnamį, kur esu priverstas gyventi vienoje kameroje — palatoje su 4 žmogžudžiais — recidyvistais. Esu apšauktas socialiai pavojingu asmeniu. Atsitiktinai teko perskaityti pirmąjį puslapį Aukščiausiojo teismo sprendimo, liečiančio mane . . .

    Dovanok, kad ir rašymo priemonė, or popierius labai menkos kokybės. Rašau pasislėpęs, nėra galimybės net perskaityti, ką parašau. Rašau Tavo adresu todėl, kad manau, jog Tavo laiškus nekontroliuoja, nekonfiskuoja . . .
19

    Dabartinė Helsinkio grupės veikla laikoma nusikalstama. Ir mano teismo metu teisėjas tyčiojosi: „Kodėl jūsų tiek mažai?" Atsakymas: „Niekas nenori. Bijo." Padėtis sunki, kebli ir savotiškai gėdinga.

    Norėčiau, kad su šiomis mintimis kuo greičiau supažindintum kuo daugiau bičiulių. Tegul sprendžia visi. Priekyje laukia sunkios kovos, kurios pareikalaus daug jėgų. O Lietuva neturi būti atsilikusi. Tegul pasirodo, kad ji gyva ir gaji. į vieną žuvusio vietą testoja keli. Taip mokė Vincas Kudirka. Kiekvienas privalo būti Helsinkio susitarimų rėmėjas! — šitai turi įsisąmoninti visi. Tik šitoks kelias veda į užtikrintą pergalę. Tik šitaip galima pasiekti blaivybę ir dorov, žmogaus ir tautos teises.

    Kitas klausimas. Ar nevertėtų parašyti ir kuo greičiau nusiųsti raštą dėl manęs į Madrido konferenciją. Vieną legaliai registruotą raštą ir su įteikimu, o toliau — patiems aišku. Parašų nereikėtų gailėti, taip pat ir bijoti nėra ko. Gal mano žmona sutiktų viena kreiptis į Madrido konferenciją? (Gyvenu Čarno 18-21). Bet vargu ar išdrįs. Juk ji turbūt niekur paramos neranda.

    Mane dirbtinai apkaltino ir teisininkai, ir gydytojai-pscichia-trai, paklausę saugumiečių diktato. Viskas mano byloje dirbtina, fiktyvu. Visur — tayrbinio teisėtumo pažeidimas.

    Žmogaus teisių gynime reikia būti principingiems. Tik pulti reikia naujomis jėgomis.

    Aš priklausau nusikalstamai organizacijai — Helsinkio susitarimams remti — Baigiamajam aktui remti organizacijai . . . Atrodo neįtikėtina! Juk argi žmogaus teisių gynimas gali būti kada nors ir kur nors nusikalstamas dalykas?! Tačiau su žmogaus teisių gynėju susidoroti — reikėjo rasti kokį nors pagrindą. Juk ir Sokratą jaunimo tvirkintoju apšmeižė už tai, kad būtų pagrindas jį kuo nors apkaltinti — įkalinti ar nužudyti.

    O man atrodo, kad Helsinkio susitarimo Baigiamasis aktas yra toks svarbus istorinis dokumentas, kokio tiek daug valstybių dar niekados nebuvo įsipareigojusios gerbti bei įgyvendinti savo valdose. Todėl, manau, kiekvienos tų 35 valstybių pilietis privalo tapti aktyviu Helsinkio susitarimo rėmėju, įgyvendintoju, saugotoju. Juk šis susitarimas ne vien tarptautinis, bet ir asmeninės moralės pagrindas. Tai savotiška kultūros kūrimo, o tuo pačiu ir gana sveikos taikos kūrimo programa. Todėl pažangiu reikia laikyti kiekvieną, kuris aktyviai kovoja už šios programos įgyvendinimą, o priešingu atveju — reakcionieriumi. Kiekvieno
20

mūsų XX a. priešpaskutinių dešimtmečių žmogaus pirmoji visuomeninė pareiga — būti aktyviu šio pažangaus judėjimo dalyviu.

    Toliau Aukščiausiasis teismas mane kaltino, kad šmeižikiškai Tarptautiniais vaikų metais esu nušvietęs Tarybų Lietuvos sukūrimą. Aišku, kad turima mintyje Hitlerio-Stalino slapto suokalbio paminėjimą ir jo žalą jaunajai kartai. Šį suokalbį Molotovas su Ribentropu pasirašė net 3 kartus: 1939.VIII.23, 1939.IX.23 ir 1941.1.10 d.d. Nuo šios skriaudos jau praėjo 40 metų. Vakarų laisvasis pasaulis per tą laiką jos SNO nenagrinėjo, nors lietuvių tauta daug kartų maldaute maldavo.

    Toliau teismas mane kaltino, kad aš norįs nepriklausomos Lietuvos. Bet juk laisvą išstojimą iš Tarybų Sąjungos garantuoja TSRS Konstitucija.

    Dar teismas mane kaltino, kad aš 1979 m. parašytoje knygoje neigiamai atsiliepęs apie marksizmą ir socializmą. Teisingas pastabas daryti ir savo nuomonę pareikšti bet kokiu klausimu man teisę davė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ratifikuoti Tarptautiniai paktai. Jie leidžia savo nuomonę skleisti bet kokiu būdu, nesilaikant netgi valstybinių sienų.

    Taip pat buvau kaltintas kaip šmeižikiškų kūrinių autorius, ginąs A. Terlecką, J. Sasnauską, V. Skuodį, A. Sacharovą, T. Velikanovą ir kt. Bet jų veikla buvo žodinė, tarybinių įstatymų ir Baigiamojo akto ribose. Todėl reikalavimas juos paleisti buvo pagrįstas.

    Pagrįstas buvo ir Helsinkio grupės dokumentas, liečiąs Afganistano klausimą.

    Teismas kaltino mane parašius šmeižikišką raštą, kur tvirtinama, kad Tarybų Sąjungoje persekiojami vokiečių tautybės žmonės. Šitaip nerašiau. Tačiau taip derėjo parašyti, nes kelios dešimtys vokiečių, gyvenančių Radviliškio rajone, labai daug kartų kreipėsi į valstybines įstaigas, kad leistų išvykti į VFR. Jiems tas taip nusibodo, kad kai kurie grasino net nusižudysią. Kokie 5-7 vokiečių rašyti dokumentai, liudiją apie apverktiną jų būklę, pateko į valstybės saugumo darbuotojų rankas.

    Teismo metu dar buvau kaltinamas, kad neteisingai nušviečiau Lietuvos jaunosios kartos sveikatos būklę: ji esanti visai gera, o aš rašęs, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. protiškai atsilikusių vaikų gimimas padidėjęs net 12 kartų. Tokius duomenis pateikė LTSR Centrinės statistikos valdybos viršininkas Lengvinas savo brošiū-
21

roje, skirtoje „tik tarnybiniam naudojimui". Ji buvo išleista Tarptautinių vaiko metų proga. Pagal švietimo ministerijos duomenis, protiškai atsilikusiems vaikams mokyklų skaičius per tą laikotarpį padidėjo 10 kartų. Dėl to ne aš kaltas, o tie, kurie neleido aktyviai kovoti prieš alkoholizmą. Į šią kovą įsijungiau prieš 20 metų. Tačiau blaivybės draugijos, kurią steigti leidžia Konstitucija, įkurti nepasisekė. O per tą dvidešimtmetį be pertrūko augo jaunosios kartos išsigimimas.

    1979 m. spalio mėn. saugumiečiai konfiskavo sąrašą daugiau nei 50 žmonių, pageidavusių įkurti blaivybės draugiją. Tuo būdu varžomas ir sveikų kūdikių gimstamumas. Plačiu mastu vyksta savotiškas dvasinis tautos genocidas.

    Tik dabar, kai jau seniai pasibaigė Tarptautiniai vaiko metai, LKP CK žurnale „Laikas ir įvykiai" (1980, Nr. 8, p. 14-16) Vilniaus aukštosios partinės mokyklos filosofijos dėstytojas V. Titarenko rašė, kad liūdniausia gritavimo „ydos pasekmė — didėjantis protiškai atsilikusių vaikų . . . skaičius". Jis pripažino, kad pavėluotai gelbstimės nuo alkoholizmo: „Mes, deja, atsiliekame nuo daugelio šalių . . . Kai dėl atsilikimo, iš dalies jį reikia aiškinti nepakankamu girtavimo pavojaus socialistinei visuomenei suvokimu . . . šeštajame dešimtetyje susiformavo nerūpestingas tvirtinimas, kad socializme šis reiškinys — atgyvenų pobūdžio, kad jis bus įveiktas ir, vadinasi, tirtį jį ir taikyti skubias priemones nėra jokio reikalo". Jis pritaria steigti blaivybės grupes ir blaivybės draugijas.

    Aš toks nerūpestingas ir neapdairus nebuvau. Visą laiką budėjau fizinės ir moralinės žmonių sveikatos sargyboje. Tuo išsiskyriau iš daugelio ir buvau „nenormalus".

    Jau antrąkart esu „socialiai pavojingas". Pirmą kartą — prieš 10 metų už tai, kad knygoje „Visuomenės gyvenimo abėcėlė" arba „Bendražmogiškumo manifestas" pasmerkiau asmens kulto metus bei užsilikusią jo praktiką, kad nepagyriau žygio į Čekoslovakiją, kad socializmą norėjau matyti tikrai žmogišku veidu. Be to, nepatikau už tai, kad knygos antroje dalyje pasisakiau už tikrą ir sveiką tvarką, pagrįstą pilnateisiškumo besąlygišku užtikrinimu visiems žmonėms ir visoms tautoms. Nepatiko, kad paskelbiau galą tūkstantmečius užsitęsusiai kartų erai ir pasisakiau už TAIKOS EROS būtinumą. Socialiai pavojingu tapau ir dėl to, kad pasisakiau, jog visa tai nepasiekiama, jei neišsiugdysime kultūringų žmonių.
22

    Dabar socialiai pavojingu tapau svarbiausia dėl to, kad knygoje „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai" kultūros kūrimą supratau visai kitaip, negu marksistai. Mano kultūros kūrimo formulė paprasta: 1) Ugdyti normalų žmogų. 2) Kurti jam normalias gyvenimo sąlygas. (Normalus žmogus — pirmiausiai neagresyvus žmogus. Normalios gyvenimo sąlygos — kai žmonės ir tautos savo dispozicijoje turi besąlygiškai užtikrintas teises į normalius poreikius.)

    Jei šitoks kultūros kūrimo supratimas subrendusio socializmo akyse yra „socialiai pavojingas" — yra rimtas pagrindas suabejoti, ar viskas gerai su tuo subrendusiu socializmu.

    Dabar kalėjimo tipo spec. psichiatrinės ligoninės administracija kiekviename žingsnyje grasina: „Jei laikysies režimo — čia socialiai pavojingu būsi laikomas apie trejus metus; jei nedirbsi, — laikysim ilgiau; jei komisijos metu iš Maskvos vizituoti atvykusiam prof. Iljinovui prasitarsi, kad neteisingai čia tave atvežė — čia išbusi ilgai ir 1.1.

    Jokios teisės ginti save, — visos teisės atimtos. Jei prašysi paramos iš draugų ar namiškių, — čia buvimas nusitęs. Jei pas ką nors atras rašymo priemonę ar švaraus popieriaus lapelį, — to laukia ypatingai sunkaus režimo kamera ir „gydymas" su aminazinu — t.y. gydymas psichiatro „lazda".

    Reikėta, kad visuomenė pabustų ir man padėtų.
    Man pradėjo skaudėti stuburkaulį — osteochondrozė. Didelio pavojaus nėra.
    Linkiu viso geriausio!
Algirdas

*    *    *

TŪKSTANTMETĖS GENOCIDO
TRADICIJOS
(Keli slavų įtakos plitimo bruožai)

I

    Lietuvių tautos istorija paženklinta nepertraukiama kova dėl savo egzistencijos, dėl savo gyvybės. Jau daug amžių svetimieji braunasi į jos teritoriją, o tikriems jos vaikams ne kartą, palikus
23

savo tėvų žemę, reikia dangintis į tolimus, dažnai nesvetingus kraštus, arba etapais varomiems mirti šaltose Sibiro platybėse. Kad sukaustytiems nereikėtų eiti į Rytus, mūsų tėvai ir seneliai bėgdavo į Vakarus. Viena tremtis gimdė kitą ir mūsų mažos tautos vaikų pasklido po visą pasaulį. Tiesa, mes nesame vienintelė tauta, patyrusi karčią tremtinių dalią. Bet ir mums tremtis yra tragiška, liudija tas skriaudas ir neteisybes, kurias esame patyrę iš svetimųjų.

    Net ir prabėgomis žvilgterėjus į mūsų tautos istoriją, išaiškėja didžiausias tremties kaltininkas — mūsų rytinis kaimynas. Esame daug kruvinų skriaudų patyrę dėl teutoniško agresyvumo tiek viduramžiais, kai po kryžiuočio kalaviju suklupo mūsų broliai prūsai, tiek naujaisiais laikais, kai buvo intensyviai vokietinami Mažosios Lietuvos lietuviai. Sunkiomis, mums nepalankiomis istorinėmis sąlygomis, naudojosi lenkų ponai, čiulpę geriausias mūsų tautos jėgas ir nedėkingai atsimokėję mūsų kalbos, papročių ir kultūros niekinimu. Tačiau pačias didžiausias, pačias baisiausias nuoskaudas esame patyrę iš rusų. Nusimetusi mongolų-totorių jungą, bet iš savo buvusių valdovų pasisavinusi daug valstybinių ir politinių metodų, Maskva savo valdžion paėmė ne tik rusiškas žemes, pavergė giminingas baltarusių ir ukrainiečių tautas, bet, grobdama kitų tautų žemes Pavolgyje, Pauralėje, Sibire, Pabaltijyje, Maskvos valstybė išaugo į didžiulę kolonijinę Rusijos imperiją, išaugusią ant daugelio rytų Europos ir šiaurės Azijos tautų ir tautelių sutryptos laisvės ir pačios rusų tautos skurdo, beteisiškumo, šiandieninės TSRS imperijos pamatuose įmūryta kai kurių Europos, Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybių griuvėsiai, daugelio Pavolgio, Uralo, Sibiro, Kaukazo ir Tolimųjų Rytų tautų ir tautelių savarankiškumas. Rusai, bet ne nuo amžių čia gyvenančios tautos, yra tų žemių šeimininkai.

    Rusiškosios valstybės plitimą lydėjo nenutrūkstama rusų kolonizacija. Neprisirišęs prie namų, mėgstąs kitur savo laimės ieškoti, be to, skurdo, vargo ir beteisiškumo spaudžiamas rusų žmogus bėgo iš savo krašto, ėjo į tolimiausius savo valstybės užkampius, kūrė ten „stanicas", kaimus miestelius, tvirtoves. Rusų tauta visą laiką garsėjo pabėgėliais kazokais, tariamai mylinčiais laisvę, bet mielai tarnaujančiais tironams, kai pavergiami ir plėšiami kiti; pasižymėjo visokiais „verslininkais" ir valkatomis, prasiskverbiančiais į nuošaliausius Sibiro kampelius, šis klajokliškas rusų polinkis labai padėjo Maskvai tvirtai savo
24

rankosna suimti visas neaprėpiamas teritorijas, padaryti jas „teisėtomis" rusų žemėmis su rusų gyventojais, kaimais, miesteliais ir miestais. Ši stichinė kolonizacija daug kur nustelbė vietinius gyventojus, uždėjo rusiškumo antspaudą daugeliui visai nerusiškų teritorijų, užmaskavo grynai kolonijinę jų padėtį.

    Nuolatinis, tylus bet nepaliaujamas rusų plitimas gresia ne vienai Rusijos imperijos sudėtin patekusiai tautai. Kai kurios Pavolgio ir Pauralės tautelės jau beveik žuvusios arba gyvos tik iš vardo. Kitos yra labai aprusintos, deformuotos, praradę daug savo nacionalinių bruožų. Tarybų Sąjunga — baisus tautų lydymo katilas. Viena seniausių, paskutinė (ir vienintelė tokio dydžio) kolonijinė imperija savo pavergtų tautų klausimą stengiasi išspręsti visai kitaip, negu jį išsprendė Anglija, Prancūzija, Olandija ir kitos buvusios kolonijinės valstybės. Ji paprasčiausiai šias tautas stengiasi nužudyti, sulydyti į tariamą „tarybinę", o ištikrųjų rusišką tautą. Marksistinė doktrina apie tautinių skirtumų išnykimą komunizme šioms užmačioms kaip tik tarnauja.

    Į šį lydymo katilą yra patekusi ir lietuvių tauta. Ir ne pirmą kartą. Masinis lietuvių, teisingiau lietuvių protėvių — baltų, tirpimas prasidėjo jau apie V a. po Kristaus, kai slavai pradėjo veržtis į rytines baltų žemes. Įvairių mokslo sričių (archeologijos, etnografijos, lingvistikos, antropologijos ir kt.) duomenimis jau aiškiai įrodyta, kad nuo neolito pabaigos mūsų protėviai baltai gyveno dideliuose Europos plotuose, maždaug nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros vakaruose iki Okos ir Volgos aukštupių rytuose, nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pietuose. Tokiu būdu jiems priklausė ne tik visas Nemuno ir Neries, bet ir Dniepro aukštupio baseinas. Tuo laiku, kai šios baltų gentys susiformavo, jų gyventojų skaičius buvo maždaug toks pat, kaip ir tuometinių germanų ir slavų genčių. Panašaus dydžio buvo ir jų teritorijos, bei kultūros lygis. Tokia padėtis truko iki pirmosios I tūkstantmečio po Kristaus pusės, iki didžiojo „tautų kraustymosi", kuris pakeitė ne tik Vakarų Europos veidą, sugriaudamas Romos imperiją, bet ir Rytų Europą. Slavai ėmė veržtis ne tik į Balkanus, į Bizantijos žemes, bet keliomis bangomis pradėjo plisti ir į Dniepro aukštupį, į rytines baltų giminių žemes. V-VII a. kelios slavų bangos, nusiritusios į šiaurę, pasiekė Ilmenio ir Ladagos ežerus. Prie Volgos, Okos, Dniepro, Desnos, Pripetės gyvenę baltai arba buvo išžudyti, arba susimaišė su ateiviais slavais ir
25

buvo asimiliuoti. Ypač daug (sl) baltiško krautjo liko tose slavų giminėse (drevlianuose, dregevičiuose, iš dalies krivičiuose), iš kurių vėliau susiformavo baltarusių tauta. IX-X a. rytinių baltų žemės jau buvo slaviškos, tik su kur ne kur išlikusiomis senųjų gyventojų salomis. (Apie vieną tokią baltų gentį — galindus, gyvenusius prie Protvos upės netoli Možaisko, rašo to meto rusų metraščiai. Užuominų apie juos užtinkame ir rusų tautosakoje).

    Dniepro upe ėjęs prekybinis kelias „iš variagų į graikus", t.y. iš Skandinavijos į Bizantiją, padėjo čia išaugti paupių miestams. Nuolat šiuo keliu judėję skandinavai-normanai įkūrė Rusios valstybę, kuri, X a. priėmusi krikščionybę, gavo didelį antikinės kultūros palikimą. Dabar slavų plėtimasis į baltų (konkrečiau — jau į lietuvių) žemes vyko organizuotai, remiamas Kijevo Rusios kunigaikščių kariaunos, šios kariaunos jėgomis buvo nukariauta didesnė dalis kitos baltų giminės — jotvingių žemių. Verždamiesi jotvingių žemėmis į šiaurę ir vakarus rusų kunigaikščiai statė miestelius — tvirtoves: Naugarduką, Slonimą, Volkoviską užimtoms teritorijoms valdyti ir kolonizuoti. Pačiame užkariautų jotvingių žemių pakraštyje, ant Nemuno kranto, jotvingių pilaitės vietoje buvo pastatytas Gardinas. Rusiškų pilių priedangoje tuojau kurdavosi rusų kolonistai. Tokių kolonistų greit atsirado Naugarduke, Volkoviske, Gardine ir kitose vietose. Vietiniai gyventojai jotvingiai būdavo naikinami, stumiami į pakraščius, į girių glūdumas, pamažu nyko.

    Gerai žinome vakarinių mūsų brolių — prūsų nukariavimą ir jų žuvimą. Bet kažkaip iš dėmsio išsprūsta rytinių mūsų brolių žuvimas slavų bangose. Išsprūsta gal todėl, kad jis buvo per mažai užfiksuotas dokumentuose, mažiau patekęs į istorinius šaltinius, nors ne tik lingvistinių ar archeologinių duomenų, bet ir rašytinių užuominų apie tai yra pakankamai. Tik jotvingių užkariavimas ir jų likimas plačiau žinomas.

    Slavų įsigalėjimas rytinių baltų žemėse — pirmasis ilgo, nenutrūkstamo ir baisaus slaviško elemento plitimo ir lietuviško (anksčiau baltiško) elemento nykimo epizodas. Tiesa, jis kiek pakito ir žymiai sulėtėjo po Kijevo Rusios suirimo, o ypač po mongolų-totorių užkariavimų. Patekę totorių valdžion, rytų slavai negalėjo laisvai plėstis. Jie patys nešė sunkų ir žeminantį Azijos klajoklių jungą. Nemaža rusų kunigaikštysčių mielai glaudėsi prie iškilusios Lietuvos valstybės, juos saugojusios nuo totorių. Valdydami didelius rusų žemių plotus, Lietuvos kunigai-
26

kščiai valstybės vidaus reikalams naudojo senąją bažnytinę slavų kalbą (panašiai, kaip užsienio reikalams — lotynų ir vokiečių), vesdavo rusų kunigaikštytes ir 1.1. Slaviškoji įtaka dabar, nors ir nežymiai, plito per valdovo dvarą, paliesdama, tiesa, tik valdantįjį sluoksnį. Nors tuo metu ši įtaka ir nebuvo labai didelė, bet turėjo visai kitas, daug reikšmingesnes pasekmes kur kas vėliau, Įpratę naudotis svetima kalba, svetimu raštu, svetima kultūra Lietuvos didikai vėliau, priėmę krikščionybę ir suartėję su lenkais, ne tik nesigriebė kurti savo, lietuviško rašto, savos krikščioniškos kultūros, bet nejučiom prisiėmė lenkiškąją, kitaip sakant, vieną slaviškąją įtaką lengvai iškeitė į kitą slaviškąją. Tai buvo baisiausia Lietuvos valstybės slaviškosios dalies įtaka Lietuvos valdančiajam luomui, tuo pačiu ir visai Lietuvai. Įpratę naudotis svetimos kultūros formomis, jie lengvai jas keitė kitomis, bet neskubėjo kurti savų, lietuviškų, kai po krikščionybės įvedimo tam kaip tik buvo gera proga, būtinas reikalas ir istorinis uždavinys. Lietuvių, tauta šio uždavinio neįvykdė. Daug dėl to kalta rytų slavų įtaka, pasireiškusi per valdovo dvarą. O už tai lietuvių tauta turėjo labai brangiai sumokėti.
II

    Kitas istorinis laikotarpis — slaviška įtaka į lietuvių tautos gyvenimą smelkėsi iš pietų. Ši įtaka ir jos pasekmės mums gerai žinomos. Buvo nušluotas beveik visas aukštesnysis sluoksnis, visa to laiko lietuvių tautos inteligentija. Ji nuėjo tarnauti svetimai tautai ir svetimai kultūrai. Tauta buvo visapusiškai apvogta. Nemaža tautos dalis virto svetimkūniu parazitu, čiulpusiu geriausias jėgas, bet nieko nedavusiu saviesiems. Dar daugiau — susiejęs Lietuvos likimą su Lenkija, pražudė savo valstybę, įstūmė tautą į politinę vergovę, kaip anksčiau savanoriškai buvo atsidavęs kitos tautos kultūrinėn priklausomybėn.

    Lietuvai patekus į carinės Rusijos jungą, rusiškai slaviškai įtakai iš rytų vėl plačiai atsivėrė durys. Jau Jekaterinos II laikais, vos tik prijungus Lietuvą prie Rusijos, Lietuvą imta vadinti „nuo amžių rusišku kraštu", pagaliau vėl sugrįžusiu į motinėlės Rusijos glėbį. Lietuvos istorijoje ir kultūroje buvo ieškoma visko, kas tik kiek dvelkdavo rusiškumu, o tokio rusiškumo pritrūkus — dalykai būdavo klastojami.
27

    Tačiau ne įrodinėjimai tada buvo svarbiausia rusiškumui plėsti. Buvo imamasi konkrestesnių priemonių: rusų kalbos įvedimas ne tik į valdiškas įstaigas, bet ir į visas kitas gyvenimo sritis, rusų kolonistų atkėlimas, brutaliausias lietuvių kalbos ir lietuviškos spaudos draudimas, mokyklų atėmimas, viso kultūrinio gyvenimo slopinimas, Bažnyčios varžymas ir persekiojimas, žiaurios administracinės ir teisminės bausmės, kalėjimas ir trėmimai, pagaliau net Lietuvos vardo panaikinimas — visa tai turėjo dar geriau už „mokslinius" faktus įrodyti, kad šis kraštas tikrai rusiškas.

    Bet istorija mėgsta paradoksus. Tautinis atbudimas, aiškus, sąmoningas apsisprendimas už visa, kas lietuviška, prasidėjo kaip tik juodžiausios rusų priespaudos metu. Per įnirtingiausią rusinimo įkarštį lietuviai mažiausiai rusėjo. Neminint vieno kito atvejo, masiško rusėjimo nebuvo. Atvirkščiai — viskas ėmė judėti priešinga kryptimi. Lietuviška sąmonė plito, apimdama plačiausius tautos sluoksnius, nors ir negausiai, į lietuvybę ėmė grįžti net kai kurie sulenkėję bajorai. Kovodami prieš brukamą rusišką kalbą, lietuviai ėmė kratytis ir lenkiškos. Prasidėjo atgimimas, pasipriešinimas ir kova visose gyvenimo srityse ir įvairiose vietose, net bažnyčiose. Tautinio atgimimo ir sąmonėjimo srautas buvo nesulaikomas. Upės užtvenkti iš tikrųjų niekam nepasisekė. Ši gaivališka ir gaivi srovė nunešė į nepriklausomą gyvenimą. Mirti pasmerkta tauta atkūrė ir apgynė savo valstybę. O būdama politiškai nepriklausoma, per du laisvės dešimtmečius likvidavo daug vergovės laikais susikaupusio atsilikimo, kuone pasivijo kitas Vakarų Europos šalis. Jei ne karas ir nelemtoji okupacija, galimas dalykas, jau būtų žygiavusi greta tokių valstybių, kaip Danija, Olandija, Švedija, Šveicarija. Per šiuos nepriklausomo gyvenimo metus pavyko atsikratyti daug rusiško raugo, išmesti nemaža slaviško balasto tiek iš kalbos, tiek iš kultūros, tiek iš viso gyvenimo būdo. Buvo labai sumažėjęs girtavimas, kyšininkavimas, biurokratizmas, papirkimai, netvarka, nesąžiningumas, vėlavimai, delsimai, nerūpestingumas, nepunktualumas ir kiti slavams labai būdingi reiškiniai. Vagystės, plėšikavimai, prievartavimai, valstybės turto grobstymai buvo reti, sensacingi dalykai, paprastai greit išaiškinami ir baudžiami. Nusikalstamumas nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje — du nepalyginami dalykai. Jei pasitikydavo vienas kitas ilgiau nesugautas nusikaltėlis — jis virsdavo kažkokia išimtimi, įvairiausių kalbų objektu. Buvo
28

padaryta didelė pažanga, buvo išgydyta daug rusų priespaudos paliktų žaizdų, atitaisyta nemaža ilgos slavų įtakos padarytų iškraipymų lietuvio charakteryje ir gyvenimo būde. Tačiau toli gražu ne viskas suspėta. Dar liko daug darytino ir taisytino. Dėl Stalino-Hitlerio sąmokslo valstybė buvo pasmaugta. Lietuva vėl įjungta į Rusijos imperiją, tauta įmurkdyta į rusiškos netvarkos liūną. Vėl iškilo tautinės mirties pavojus.

    Mums vėl gresia pražūtis. Senos, pusantro tūkstančio metų turinčios genocido tradicijos vėl tęsiamos. Tik dabar praturtintos, papildytos, vykdomos apgalvotai, klastingai, gudriai ir dažnai užmaskuotai. Dabar rusinimas, suartinimas ir suliejimas su rusų tauta aiškinamas ne kaip rusiškų žemių sugrįžimas į Rusijos motinėlės prieglobstį, bet kaip „tautų brolybė", „tautų suartėjimas", kaip ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas žengiant į bendrą tikslą — komunizmą. Pati brutaliausia rusiškojo kolonializmo politika, kultūrinė priespauda, ekonominis išnaudojimas, dvasinis teroras vykdomi su šiais gražiais, bet su tikrove nieko bendro neturinčiais šūkiais ir teorijomis. Tuščiomis frazėmis ir nevykdoma konstitucija pridengtas tautų lydymo katilas verda .. .

    Vargas mums, jei mes, vėl patekę į šį katilą, neišgirsime istorijos pamokų, nesuprasime, kas mums gresia ir visu ryžtingumu, sąmoningumu nestosime žūtbūtinėn kovon dėl savo tautinės gyvybės!
P. VILTAUTAS

*    *    *

29

Nepamiršim niekados

Tomui Glodui

    Tomai, — šviesus
    Grūdeli Lietuvos,
    Lyg vaidila
    Iš Maironio dainos, —
    Nepamiršim niekados:
    A. Mackevičiaus aukos,
    Knygnešių drąsos,
    Rūsčios baudžiavos,
    Emigrantų dalios,
    Protėvių kalbos,
    Papročių tautos,
    Motinų raudos,
    Vaidilučių doros,
    Blaivybės idėjos,
    Tikėjimo šviesos,
    Laisvės kovos
    Ir verpstelės,
    Tavi ginamos.
                J. GUOTYS
*    *    *

30

        1983 METAIS — „AUŠROS" ŠIMTASIS GIMTADIENIS


    „Žmonės, nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji, vis yra vaikai". Šitaip išverstu žinomu lotynišku posakiu — Homines historiarum ignari semper sunt pueri — Jonas Basanavičius pradėjo savo garsiąją istorinę prakalbą pirmajame lietuviškame laikraštyje — „Aušros" puslapiuose. Su tokia pačia mintimi varė savo plačiuosius mokslo dirvonų plėšinius ir po mirties taip išpopuliarėjęs darbštusis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas. Per kelis dešimtmečius iki pat nepriklausomybės metų tuo šūkiu vadovavosi ir jo ištikimai laikėsi romantiškai nusiteikę aušrininkai ir kiti jų tautinio palikimo tęsėjai.

    Kodėl įžymusis mūsų tautinio atgimimo judintojas Jonas Basanavičius taip pabrėžė istorijos savarbą, jos pažinimo būtinybę? Kokios tada buvo' sąlygos? Kas privertė ano meto susipratusius lietuvius imtis plunksnos ir kodėl, norint pakelti tautos dvasią, jos gyvybingas jėgas pažadinti, prisireikė kreiptis į istorijos puslapius? štai kokie ir daugelis kitų klausimų iškyla šiandien, kai iš leidyklų, laikraščių spaustuvių ir įvairiausių redakcijų tūkstantiniais ir šimtatūkstantiniais egzemplioriais kasdien užverčiami spaudos kioskai, knygynai, knygų bazės? Tačiau kokia toji masiniais tiražais leidžiama lektūra? Kodėl po tiekos metų prisireikė vėl iš užmaršties, kaip feniksui pakilti iš dulkių ir sunkiomis priespaudos dienomis, be linotipų, be tituluotų redaktorių ir be jokių komunikacijos priemonių, iš naujo imtis to pačio pavadinimo „Aušra"? Argi Lietuvos istorija vėl pradėjo suktis ta pačia vėže? Ar vėlgi mums reikia užtraukti „anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda"?

    Štai kodėl jau dabar nuoširdžiai kreipiamės į visus plunksną valdančius, o labiausiai prieinančius prie istorijos šaltinių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenančius, kurie turi laisvas rankas, gerus'užmojus ir ne tokias sąlygas, kaip mes čia, Lietuvoje. „Aušra" prašo rašyti apie pirmosios šio laikraščio egzistencijos pradžią, apie tuos žmones, kurie suprato būtinybę spausdintu žodžiu, ypač pabrėžiant istorinį aspektą, budinti tautinę žmonių sąmonę. Užsienio lietuviai galėtų išleisti net pirmųjų mūsų aušrininkų   monografijų,   archyvinių   duomenų,   gretinamųjų
31

tipologinių darbų, kuriuose būtų akivaizdžiai, dokumentaliai įrodytos anuometinės ir dabartinės priespaudos sąlygos, išnagrinėti ekonominiai, socialiniai, kultūriniai tautos bruožai, atskleistos priežastys, kurios pagimdė ir išugdė pasišventusius Lietuvos vyrus, tautos vadus ir iš gyvųjų širdžių neišblėstančius vardus. Ypač lauktume, kad dienos šviesą išvystų tautinio atgimimo, bent jau šio šimtmečio, Lietuvos istorinė apybraiža su mūsų vargais ir rūpesčiais, su mūsų krauju ir ašaromis, kurios išlietos nepriklausomybės kovų laikais, ir per visą laikotarpį nuo 1940-1983 m. Kas rašys už mus istoriją, jei ne mes pirmieji turime tai padaryti. Dėkui lenkui Ochmanskiui, dėkui ir kitiems kaimynams, kurie objektyviai ir nuoširdžiai pagvildeno mūsų praeities godas, mūsų džiaugsmus ir nevilties valandas, mūsų sėkmes ir nelaimes.

    Tačiau, kol dar tikrasis Naujas Rytas (ne tas, kurį skelbė Julius Janonis) išauš, mes turime daug malkų sukūrenti, daug pagalių įmesti į laužą. Todėl tikimės ir laukiame iš istorinius šaltinius nagrinėjančių, Lietuvos dabartinę ir praėjusių amžių raidą pažįstančių, ir iš visų, kurie savo krūtinėje jaučia plakančią lietuvišką širdį, sielojasi dėl jos ateities, žinių, faktų, analitinių ir apžvalginių, istorinių ir dokumentinių straipsnių, studijų ir monografijų, kurios atsvertų mūsų dvasinį skurdą, į kurį propagandiniais Komunistų partijos, Brežnevo ir kitų veikėjų daugiatiražiniais veikalais nori įstumti tokią didingą, garbingą ir pamokančią praeitį turėjusią Lietuvos žemę.

    Kiekviena Lietuvos pėda alsuoja laisvės ilgesiu, kiekvienas grumstas aplaistytas Lietuvos kunigaikščių ir jų karių, nepriklausomybės kovotojų, partizanų krauju. Mūsų jaunimas turi žinoti, kad mes, Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto palikuonys, nepratę tempti svetimųjų priespaudą, kad mes „lietuviais esame gimę, lietuviais norime ir būt . . ." Tauta turi garbingai pergyventi priespaudos dienas, kad galėtų sulaukti laisvės dienų.

    Laukiame Jūsų laiškų, pasiūlymų, nurodymų, o labiausiai — konkrečių darbų, kurie galėtų būti spausdinami plačiame cikle: ,,Aušros" šimtmetį pasitinkant.
*    *    *

32

NEBŪKIME SAVO TAUTOS BUDELIAIS

    „Kas nužudo kūdikį, tas su juo dar kada nors susitiks. Visi, kurie atsakingi už jo mirtį, tame tarpe ir valstybė, leidžianti tokius žudymus, paneigia pagrindinę žmogaus teisę: teisę gyventi. Prieš Visatos Kūrėją jie atsakys už savo nusikaltimą."
    (Iš pareiškimo, paskelbto 1979 m. Malazijoje įvykusiame Rytų Afrikos vyskupų susirinkime „Vaikas Rytų Afrikoje".)

    Paklausykime, ką kalba mus supantys žmonės. Vyrai — kur, su kuo gėrė, kiek išgėrė ir kaip po to kvailiojo ir sirgo. Moterys — kaip sunku įsigyti būtiniausius reikmenis, ir kokios jie prastos kokybės. Merginos — grubiausi jų išnaudojimo variantai.

    Pasidairykime, ar daug jaunatviško, gaivaus jaunimo? O kiek netvarkingo gyvenimo išvargintų, iš vaikystės amžiaus perėjusių tiesiog į „senatvę", jaunystės taip ir neturėjusių, prasirūkusių, prasigėrusių, besikeikiančių būtybių?!

    Jauna moteris su kūdikiu ant rankų stabdo taksi mašiną. Pavažiavusi kreipiasi į vairuotoją: „Sustokit. Aš nubėgsiu pinigų. Užstato palieku vaiką". Tik dabar vairuotojas pastebi, kad moteris girta, kad šiuo negudriu manevru ji nori atsikratyti savo kūdikio . . .

    Miesto transporto stotelėje vos pastovi girtas vyras. Iš po prasegto palto kyšo pašiurpusiu kūdikio galvutė. „Klausykit, imkite už „trajaką" . . . Užsiauginsite žmogų . . .", atsainiai, bet kartu ir maldaujamai kreipiasi į praeivius . . .

    Iš gimdymo namų motinos, dažniau netekėjusios, atsisako paimti savo vaikus . . .

    Venerinių ligonių skaičius, 1975-6 metais kiek pristabdytas, dabar vėl kasmet didėja . . .

    Pamestinukų, protiniai atsilikusių, apsigimusių invalidų vis gausėjančio antplūdžio nebesutalpina pastoviai naujai statomos ir plečiamos atitinkamos įstaigos . . .

    Užtenka vardinti. Kas daryti?

    Paslaugūs „humaniškieji" tarybiniai medikai (KMI prof. Sadausko katedra) siūlo racionalizaciją: vaisiaus išsiurbimą. Tai atliekama greit, poliklinikoje, neužimant brangių ir visuomet
33

nepakankamų lovadienių (medicininė pagalba vis plečiama, o ligonių vis daugėja! . . .) Ir nedarbingumo lapelyje tik nekaltas įrašas: „menstruacinio ciklo sutrikimas". Tokia žmogžudystė net ir pro užslaptintą tarybinę statistiką praslys. Patys save sugebėsime apgauti. Didesnė pusė mūsų vaikų mums nepageidaujami: jau kuris laikas abortų skaičius viršija gimdymų skaičių. Gal geriau užmušti negimusius, negu juos pasmekrti apsigimimui, venerinėms ligoms, alkoholizmui?

    Ar mudu irgi tos nuomonės, Skaitytojau? Pasvarstykim.
    Turim lietuviškos kalbos lobį, subtilę baltiškąją dvasinę kultūrą audimų raštuose, Rūpintojėliuose, lyrinėse liaudies dainose . . . Bet nesam skaitlinga tauta. Gyvenam kryžkelėje tarip ekspansyvių germanų ir slavų. Istorinis patyrimas mus moko: būti silpnais mes negalime sau leisti. Tai lygu savižudybei!

    Savo laiku iškilo grėsmė kryžiuočių, sunaikinusių prūsus ir jotvingius. Du šimtmečius (1236-1410) riteriai plėšė, degino mūsų sodybas, varėsi vergijon mūsų seseris ir brolius, vertė juos statyti savo pavergėjams mūro pilis, iš kurių tie toliau engtų šalį. Žūtbūtinė grėsmė pažadino mumyse glūdinčias jėgas, susivieni-jom, sukūrėm galingą valstybę ir nugalėjom ordiną.

    Bet kai tik mūsų bajorai susigundė lengvu lėbautojų gyvenimu, prasidėjo tarpusavio kivirčai — išsigimėm, nusilpom ir tuoj kaimynai tuo pasinaudojo: per tris kartus po dalelę išdraskė mūsų valstybę.

    Caro vergija. Sukilimai. Kartuvės. Sibiras. Spaudos draudimas. Daraktoriai. Blaivybės draugijos. Knygnešiai.

    Per pusantro šimto metų ūkininkų ir bernų tauta apsivalė, pasitempė, sukaupė savy jėgų ir ant I pasaulinio karo pelenų dvidešimt dviem metams (1918-1940) sukūrė gana modernišką valstybę.

    Bet kai tik bernas ėmė ponėti, miesčionėti, — ir vėl okupacija, šį kartą, kad paklupdytų tautą, priešui prireikė represuoti jau milijoną aktyviausių piliečių. Tuo milijonu pats milžinas pradėjo springti — jame prasidėjo disidentinis judėjimas. Miško brolių krauju palaistyta žemė ėmė duoti vaisių.

    Kova tęsiasi. Ji įnirtinga, žūtbūtinė. Neveltui plėšosi tarybiniai nomenklatūriniai darbuotojai. Keturiasdešimties metų propaganda, tarybiniu auklėjimu — smegenų plovimu (irgi mūsų pačių rankomis!) jie mus moraliai iš lėto ardė ir pūdė. Šiandien nebereikia mūsų vežti Sibiran, šaudyti Rainių ar Červenės
34

miškeliuose — mes patys savomis rankomis nužudome milijoną savų vaikų, negalinčių nė verksmu gintis. Mes patys, priešo mokomi ir verčiami, tampame savo tautos budeliais!

    Mums sunku atsispirti. Besaikiai geriame todėl, kad mums atėmė galimybę paties aktyviai kurti savo buitį, kad dūstam po saugumo ir partijos direktyvų letena, kad mus pykina šleikštus propagandos melas. Pasigerdami mes pasyviai priešinamės, žlugdom absurdiškas valdžios pastangas.

    Ištvirkaujame todėl, kad tik to mums nedraudžia. Šiais visuotinio susvetimėjimo laikais mes išsiilgę bet kokio artumo . . . Viskam mes atbukę, abejingi.

    Bet juk tai silpnųjų aimanos. O mums nevalia būti silpnais. Būti silpnais mums lygu savižudybei.

    Bet kaip tapti stipriais? Kaip išlaikyti istorijos egzaminą?

    Ir vėl apsidairykim, stebėkim aplinką, atsigręžkim į istorijos pamokas, įsiklausykim į savo baltiškosios širdies balsą. Juk mums, pirmai kartai, reiks gyventi be kaimo — mūsų kultūros ir tradicijų židinio! Todėl rinkim pragiedrulius, mokykimės iš mūsų stipriausiųjų. Kurkim lietuvio šviesuolio tipą, savitas tradicijas.

    Pernai pradėjom ryžtingą vajų prieš girtavimą. Davėm priesaikas Dievo akivaizdoje ir prašėme Jo pagalbos. Aktyvesniųjų iniciatyva pobūviuose nuo stalų dingo buteliai. Net skaitlingos vestuvės be svaigalų! Pasirodo galima, ir net įspūdingiau, linksmiau!

    Ieškokim tolimesnio dėsningumo.
    Išalkus skanu valgyti. Bet alkti nesmagu. Gal išsigudrinus naudotis valgymo malonumais prieš tai nepatyrus alkio? Bet tai nesveika.

    Išvargus poilsis malonus. Bet vargti sunku. Kaip čia padarius, kad tik maloniai pailsėjus, o vargą sumažinus iki minimumo? O gal vargą užkrauti kitam, silpnesniam, nesugebančiam pasipriešinti? Gal priversti kitą nemaloniai vargti, sau paliekant tik poilsio malonumus? Norint priversti, reikia daug energijos panaudoti išnaudojamųjų pasipriešinimui palaužti, reikia milicijos, saugumo, reikia propagandistų armijos, kurie iš kailio nerdamiesi stengtųsi tą išnaudojimą pateisinti, „paaiškinti". Darnus dėsningumas pažeidžiamas. Pažeidėjas ilgainiui visuomenėje tampa svetimkūniu, jis ima silpti ir su laiku, anksčiau ar vėliau išstumiamas iš gyvenimo. Jo tolimesnis buvimas visuomenėje nustoja pateisinamojo ryšio.
35

    Gamtoje yra harmoningas tikslingumas. Rūšies pratęsimui įdiegtas gaivališkas lytinis instinktas. Bet ir netvarkos grėsmė čia didelė. Argi būtinas visas prigimties siūlomas kompleksas: potraukis prie genetiniai priimtino priešingos lyties atstovo, jo stebėjimas, pažinimas, artėjimas, atitikimo atveju — meilė, šeimos kūrimas, lytinis suartėjimas, palikuonių gimdymas ir ilgas, kruopštus jųjų ugdymas savarankiškam gyvenimui. Sudėtingas tarpusavio atitikimo tyrimas, šeimos uždedamos pareigos, gimdymo skausmai, vaikų auginimo rūpesčiai, sunkumai . . . Gal viso to galimą išvengti, pasiimant sau vien tik lytinio suartėjimo malonumus?

    Toks „razinkų" knaibymas iš gyvenimo „pyrago" ypatingai pražūtingas. Kitos lyties žmogus traktuojamas iškreiptai, daugia-briaunę asmenybę nužeminant iki lytinio pasismaginimo bendrininko, „lytinio žaidimo partnerio". Jei normalioje šeimoje nėštumas yra išsiilgta dviejų besimylinčių sintezė, dviejų vienas į kitą besivaržiančių pradų susiliejimas ir įsikūnijimas nauju abu šiuos pradus jungiančiu individu ir pratęsėju, tai čia nėštumas tampa nepageidaujamu, pasismaginimams trukdančiu savęs apsunkinimu. Nėštumo vengiama, o nepavykus išvengti, ryžtamasi net nužudyti atsitiktinio smaguriavimo išdavoje atsiradusią gyvybę.

    Kai kas dar klausia: — Argi abortas — tai žmogaus nužudymas? . . .

    Apsipratom su visuotinu melu, su akiplėšiška neteisybę ir nelygybe, apsipratom su apiplėšimais ir išprievartavimais, apsipratom ir su abortais.

    Apvaisintas kiaušinėlis yra jau naujas, motinos organizmui nesubordinuotas gyvybės centras. Jo genuose jau yra naujasis žmogus. Gyvybinė jo energija neįsivaizduojamai didelė, kaip daigo, laužančio net asfalto plutą. Laikui bėgant ji ne didėja, bet palaipsniui senka. Aborto metu sunaikinam pilnavertį žmogų. Paneigę jam žmogiškąjį orumą ir teisę gyventi, nutrinam ribą kelyje į žmogžudystę, nusikaltimu persunkiam savo kasdieną.

    Bandom dangstytis medicininėmis indikacijomis. Bet kiek gyvenime tokių faktų, kai gydytojas lengvabūdiškai ragina nutraukti nėštumą, o motina nesutinka, — ir pastaroji pasirodo teisi!

    Atėjo laikas įsisąmoninti:
36

    Lytinis palaidumas — labiausiai sekina vertingiausią gyvybinę energiją.

    Abortai — žmogžudystė! Tai mažų tautų genocidas. Abortų įteisinimu jaunimas stumiamas į nusikalstamą lengvapėdiškumą, dorovinį pakrikimą, fizinę ir dvasinę impotenciją, išsigimimą.

    Kiekvienas garbingas visuomenės narys — prieš abortus!

    Mūsų gyvenimo būdas: santūrumas, žmogaus teisių gerbimas, tautinis solidarumas.
A. ŽYDRYNĖ

MŪSŲ PARTIZANAI

BENEDIKTAS LABENSKAS

    Gimęs apie 1918-1920 metus Lazdijų rajone, Staidarų kaime 'netoli Lazdijų) mažažemio valstiečio šeimoje. Mokėsi Lazdijų gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Po to įstojo į Lietuvos karo mokyklą. 1941 m. užėjus vokiečiams, Labenskas pateko į lietuvių savisaugos batalijonus, kurie kovojo su bolševikais, ir čia tarnavo visą vokiečių okupacijos laiką. Jo dalinys 1945 m. pradžioje (?) Latvijoje prie Tukumo buvo rusų apsuptas, ir Labenskas pateko į Sibirą. Iš Sibiro paleistas, grįžo į Lietuvą 1946 m. Neturėjo paso, o be jo negalėjo gauti darbo. NKVD norėjo jį užverbuoti, bet jis nesidavė gundomas ir nuėjo pas lietuvių partizanus. Prieš tai pasakė savo draugui: „Jei kariauti, tai kariauti iki galo".

    Žuvo Kibišių kaime (tarp Merkinės ir Leipalingio), žuvimo data nežinoma. Užgeso jauna daug žadėjusi tautai gyvybė, nes jis jau buvo pasireiškęs kaip poetas. Gimnazijoje būdamas veikė skautuose. Rašė eilėraščius, noveles. Daug jo eilėraščių atspausdinta 1938-1939 m. „Jaunojoje Lietuvoje" („J. L." 1938 m. Nr. 9, p. 443 yra jo fotografija).
Štai pora Benedikto Labensko eilėraščių:

        Ruduo

    Ruduo praeis pro kaimą,
    Ir sodai pradės geist;
    Nukris šilkiniai lapai
    Nuo vyšnios ir obels . . .
37

    Ir bus nyku ir tuščia,
    Graudu be gaio bus . . .
    Lyg nuotaką, lyg mielą
    Išleidžiant į kapus . . .

    Gervės plasnos ir klykaus,
    Mosuos sunkiais sparnais.
    . . . O vieškeliu prie kryžių
    Gelsvas ruduo ateis . . .


        Dzūkai

    Kalneliuose smiltys baltuoja iš tolo,
    Jas vėjas nupūsto, pakalnėsna neša;
    Pakalnėse vysta šilkiniai atolai,
    Ir upės liūliuoja į liną panašios.

        Ten graudžiai laukuose dainuoja mergaitės,
        Lyg Nemunas tykiai liūliuodamas teka.
        Pažiūri, kaip Ančia smiltynuose raitos,
        Ir ilgesiu sužydi mėlynos akys.

    Čia kruvina žemė, ir smėlis kalnelių
    Pirmus savanorius čia kritusius mini.
    Raudojo laukai, alpo drebulės žalios,
    Kai liejosi kraujas ant pačių Sekminių . . .

        Perloją ir Merkį, Varviškį, Alytų
        Sesulės dainosna, lyg juoston įaudė.
        Kad snigta granatom ir kulkomis lyta,
        Pušynai viršūnėmis kartais išgaudžia.

    Tik smėlis liūliuoja, pašvokščia pušelės,
    Ir vasarą grikiai baltuoja iš tolo;
    Čia ilgesys žydi, lyg dobilas žalias,
    Čia vargas žaliuoja, lyg lankoj atolas . . .

(J. L., 1938 Nr. 7-8, p. 402 ir 1939, Nr. 2, p. 89)
38

VACLOVAS ZUBKEVIČIUS

    Gimė 1914 m. Kėdainių rajone (prie Šėtos). 1941 m. baigė \ ilniaus universitetą, teisės fakultetą. 1942 m. buvo išrinktas universiteto jaunesniuoju asistentu ir tas pareigas ėjo iki 1945 m. pavasario; tada jis iš universiteto pasitraukė, nes buvo saugumo paieškomas.

    1941 m. birželio mėn., išvijus iš Lietuvos bolševikus, Vilniuje susikorė Lietuvių komitetas — administracinis organas Vilniaus miestui ir kraštui, nes Vilniaus kraštas vokiečių karinės valdžios buvo atskirtas nuo likusios Lietuvos dalies, šiam komitetui vadovavo Vilniaus universiteto docentas S. Žakevičius, o jo bendradarbiai buvo: V. Zubkevičius, Vilniaus universiteto dėstytojas Florijonas Algirdas Jurskis ir kt. 1944 m. Žakevičius pasitraukė į Vakarus, o nepasitraukusieji jo bendradarbiai komitete buvo saugumo ieškomi ir suimti.

    1945 m. pavasarį, Zubkevičiui esant savo bute (Gedimino prospekte, II aukšte), pas jį atvyko saugumietis. Sutikęs Zubkevičių ir jo nepažinęs, paklausė, kur yra Zubkevičius. Šis parodė kitą kambarį, į kurį reikėjo įeiti per koridorių. Saugumiečiui išėjus, Zubkevičius per užpakalines duris išspruko į gatvę ir dingo. Kurį laiką nelegaliai gyveno įvairiose vietose. Zubkevičiaus sugebėjimą ištrūkti iš saugumo nagų parodo ir įvykis Šiauliuose, kur jis, užkluptas saugumiečių, užlipo ant namo stogo ir išvengė suėmimo.

    Susirišęs su Lietuvos partizanais, dalyvavo jų veikloje iki 1947 m. rudens. Tą rudenį pasiryžo išvykti į Lenkiją (Zubkevičius gerai mokėjo lenkų kalbą). Pasisiūlė padėti Juozas Markulis (dabar Vilniaus universiteto profesorius), kuris išrūpino Zubkevičiui kelionės dokumentus. Ir vieną dieną Zubkevičius, išsibučiavęs (atsisveikinęs) su Markuliu, sėdo į traukinį. Netoli už Vilniaus pavažiavus, vienoj stoty Zubkevičiui prisistatė milicininkas ir sako: „Ty ukral korovu" (tu pavogei karvę). Zubkevičius gynasi nevogęs. Milicininkas jį tempia į milicijos būstinę: „Einam, išsiaiškinsim . . ." Ten Zubkevičius areštuojamas.

    Sibire Zubkevičius išbuvo apie 8 metus. Grįžo invalidas. Dirbo viename Kauno fabrike darbininku. Zubkevičiui daug kartų saugumas siūlė „bendradarbiauti", bet jis tiesiai atsakydavo: „Išdaviku nebūsiu". Sirgo, buvo operuotas — nupjauta viena koja. Operacijos neišlaikė ir mirė 1970 m. (?)
39

    V. Zubkevičius mėgdavo pasakoti apie Vilniaus universiteto studentą ANTANĄ LINKĄ. 1940-1941 m. Linka buvo komjaunuolis. Bolševikus išvijus, keitėsi Linkos galvosena. Jam didelį jspūdį darė lietuvių heroizmas (sukilimas Lietuvoje 1941 m. birželio mėn., vokiečių mobilizacijos boikotas ir aplamai visa rezistencinė lietuvių veikla). Linka sakydavo: „Tokia maža tauta, o sugeba taip drąsiai ir sumaniai kovoti su nepalyginamai gausesniais priešais".

    1945 m. Linka išėjo į partizanus ir žuvo.
K. ASTIKIS

*    *    *

            SUDEGINTI GYVI

    Raudėnų (Šiaulių raj.) parapijos kapinėse yra kuklus paminklas žuvusiai KLEMANSKIŲ šeimai, o šalia — LIPSKIŲ šeimos kapas be jokio paminklo ir užrašo. Įrašas Klemanskių šeimos antkapyje nieko nesako apie šiurpią tragediją, įvykusią 1945 m. vasarą švendrių km. (5 km. nuo Raudėnų link Papilės, už Gelžės durpyno).

    Vieną 1945 m. vasaros dieną Klemanskių ir Lipskių sodybas apsupo stribų būrys. Iš šių šeimų po vieną sūnų slapstėsi nuo mobilizacijos į okupacinę kariuomenę. (Ginkluotus okupantų talkininkus liaudis vadino stribais, nes iki 1945.X. oficialus pavadinimas buvo: „istrebytelnij batalijon" — naikintojų batalijo-nas, tik vėliau pasityčiojimui sugalvotas „liaudies gynėjų" terminas. Neradę besislapstančių nuo kariuomenės sūnų, stribai ėmė kankinti jų šeimų narius. Iškankinti buvo uždaryti į kaminą (patalpos mėsai rūkyti), o namai padegti. Liepsnose žuvo: Lipskių šeimos vyras su žmona ir sūnus; Klemanskių: tėvas Antanas, g. 1898 m., žmona Ona, g. 1900 m., sūnus Alfonsas, g. 1931 m. ir duktė Joana, g. 1921 m. Liepsna sunaikino kankinimų žymes, bet ne visas. Ruošiant aukas laidoti pastebėta, kad Lipskių sūnui buvo nupjautas liežuvis.

    Žudikai net aukų žmoniškai palaidoti neleido — ginkluoti stribai per laidotuves tyčiojosi iš sielvarto prislėgtų laidotuvių dalyvių.
40

    Nežinau, ar ši šiurpi tragedija įvyko kieno nors įsakymu iš aukščiau, ar tai „patriotinė" iniciatyva. Niekas iš žvėriškų žudikų nebuvo nubaustas. Ir nenuostabu — okupantams tai naudingas darbas.

    Tiesa, vienas iš žudikų, Viktoras Barakauskas, žymiai vėliau buvo nubaustas 2 metams laisvės atėmimu, bet už vagystę. Atlikęs bausmę, kartą, važiuojant motociklu, užsimušė.
K. ŽEMAITIS

*    *    *

    Stribitelizmas nuo chuliganizmo skiriasi tuo, kad stribitelizmas buvo iš viršaus organizuotų visuomenės padugnių veikla, o chuliganizmas kyla stichiškai iš apačios.

*    *    *

    Visų mažiausiai abejonių kelia išsivysčiusio socializmo laimėjimai — išaugęs nusikalstamumas, alkoholizmas ir korupcija.

*    *    *

    Šiandien kiekvienas, kas talkininkauja saugumui, kas kuria mišrią šeimą, kas platina alkoholizmą — aktyviai prisideda prie tautos genocido.

*    *    *

    Socializmo bajorų privilegijos: specialios parduotuvės, deficitinės prekės, geri butai, užmiesčio vilos, lengvosios mašinos, kelionės į užsienį, atskiros ligoninės ir ilgi nekrologai mirus.

*    *    *

RIMTAS ŽVILGSNIS į PRAEITĮ

    Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje ne taip seniai išleido Z. Ivinskio rinktinių raštų pirmąjį tomą, kur išspausdinta Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Zenonas Ivinskis. Rinktiniai raštai, I t. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma. Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1978.).
41

    Tai moksliniais principais parengtas 412 puslapių istorinis darbas, apie kurį reikėtų parašyti ne kelis ar keliolika prabėgomis suregztų sakinių, bet išsamią, dalykišką recenziją.

    Z. Ivinskis mirė 1971 gruodžio 24, nespėjęs įvykdyti užsibrėžto didelio užmojo — iš trijų jo numatytų Lietuvos istorijos tomų, tik šis pirmasis tesiekia Vytauto Didžiojo laikus, nors buvo galvota parašyti iki 1492 m. Liko nebaigtas taip pat įvadas, rašytas 1970 m. Veikalas laukia atidaus ir objektyvaus įvertinimo: ką jis nauja, įdomaus ir reikalinga savo kruopščia ilgamete studija davė taip įvairiai ir skirtingai komentuojamai Lietuvos praeičiai, be J. Basanavičiaus, S. Daukanto, A. Šapokos, J. Stakausko, J. Totoraičio, M. Jučo, J. Jurginio, V. Merkio, S. Šalkauskio, J. Ochmanskio, Sruogienės ir kitų savų bei užsieniečių istorikų darbų.

    Ši knyga ypač reikalinga gal ne tiek Vakarų pasaulyje, kiek nūdienėje Lietuvoje, kur istorijos faktai, mūsų brangios ir gerbiamos asmenybės, pati tautos praeities koncepcija iškraipoma, sociologizuojama, taip tendencingai dėl galingų užkariautojų poveikio pateikiama.

    Gerai, kad mūsų tautiečiai supranta, kad „savos praeities garbinimas, jos idealizavimas yra daug pasitarnavęs . . . tautiniam susipratimui kelti ir jam stiprinti. Taip pat ir lietuviams prisikelti ir savam atskiram tautiniam pašaukimui įsisąmoninti daug yra padėjęs veido nukreipimas į savą praeitį". Ne be reikalo ir Lietuvos himne yra žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!"

    Minint Vytauto Didžiojo 550 metų sukaktį Trakų bažnyčioje, pamokslininkas pasakęs, kad vaikus reikia mokyti istorijos, kad tėvai, jei jie vadina save lietuviais, kasdien ranka turi nurašyti Lietuvos istorijos bent puslapį, kad žinotų, kas mes esame, kokia garbinga ir didi mūsų buvo praeitis. Šventi žodžiai, bet kokie tragiški! . . . Ranka nurašyti vaikams istoriją, kai šitiek prirašyta straipsnių, knygų, vadovėlių ... O apie istoriją, kurią mokosi mūsų moksleiviai vidurinėje ir net aukštojoje mokykloje, neverta net kalbėti . . . Užtat tokia knyga mūsuose dabar retenybė. Todėl dešimteriopai turime būti dėkingi jos autoriui, leidėjams ir rėmėjams.

    Šiai knygai panaudota net ir lietuviška istorinė medžiaga, išleista po 1945 m. Lietuvoje. O kiek jos, vertingos, naujos,
42

įdomios iš užsienio archyvų, rankraščių, bibliotekų! Kiekvienas skyrelis baigiamas nemenku literatūros sąrašu. Retas puslapis neturi nuorodų apačioje. Įvade panagrinėtas periodizacijos klausimas, objektyviai, bet neužgauliai pakritikuotas marksistinis tarybinių istorikų požiūris, plačiai apžvelgta Lietuvos istorijos istoriografija. Santūriai, blaiviai ir įdėmiai išnagrinėti mūsų valdovų — kunigaikščių santykiai su Šiaure ir Pietumis, su Vakarais ir Rytais.

    Gal dar būtų geriau, jei šio tomo redaktorius Paulius Jatulis būtų labiau sudabartinęs nemaža autoriaus skyrybos, rašybos, leksikos, stiliaus nevienodų dalykų, kurie, pripratusiam prie stilingesnės, lankstesnės ir redaktoriškai tobuliau parengtos lietuviškos knygos teksto, kur ne kur mažumėlę trikdo dėmesį. Nepaisant to, nuoširdžiai dėkojame visiems, kas tik pasirūpino šios knygos leidimu ir laukiame jos ir į ją panašių Lietuvoje, kad nereikėtų kasdien ranka perrašinėti vaikams tikrosios tiesos apie savo tautos praeitį.
SKAITYTOJAS

*    *    *

NUOSTABUS AUKLĖJIMO ŠALTINIS . . .
(KAZLŲ RŪDOS MOKYTOJŲ ATRADIMAI)

    Teisingai sakoma, kad geriau vėliau negu niekada. Tad nors ir pavėluotai, vis dėlto pedagogams atsiskleidė nuostabus įkvėpimo ir neišsenkančių galimybių šaltinis. Atsivėrė versmės, iš kurių kartų kartos galės semtis kūrybinių jėgų visoms auklėjamojo darbo sritims.

    Šis nuostabus šaltinis — genealioji partijos generalinio vado Leonido Brežnevo trilogija — „Mažoji žemė'", „Atgimimas" ir „Plėšiniai". Net Hitlerio „Mein kampf" ir Mao raštai nublanksta prieš šią trilogiją. O hitlerjungeno batų kaukšėjimas ir chunveibinų šūkavimai toli gražu nėra tokie išraiškūs pritarimai anų veikalų mintims, kaip metodiškai ištirtas, moksliškai pagrįstas, patriotinio jausmo persunktas Kazlų Rūdos mokytojų pasiryžimas šią trilogiją pritaikyti Lietuvos jaunimo auklėjimui.

    Netikite? Tad paklausykite, ką apie šiuos nuostabius dalykus sako Kapsuko rajono Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos direkto-
43

riaus pavaduotoja J. Strimaitienė 1980 m. rugsėjo 17 d. „Tarybinio mokytojo" straipsnyje „Aktyvią gyvenimo poziciją formuojant". Ji rašo, kad šios mokyklos „pedagogų kolektyvas jau dveji mokslo metai įvairiapusį pamokinį bei užklasinį darbą nukreipia TSRS CK Generalinio Sekretoriaus L. Brežnevo atsiminimų knygų „Mažoji žemė", „Atgimimas" ir „Plėšiniai" studijavimo ir aktyvaus įsisąmoninimo linkme". Vadinasi, ne šiaip sau, ne atsitiktinai šį nuostabų atradimą priėjo, o rimtai dvejus metus padirbėję. „Kai tik pasirodė L. Brežnevo atsiminimų knygos, mokyklos vadovybė ir partinė organizacija sudarė platų priemonių planą, pagal kurį visoms mokyklos darbo sritims rekomendavo pagrindines kryptis, kaip turiningai, prasmingai ir efektyviai išnagrinėti L. Brežnevo trilogiją". Taip sakant, ėmėsi žmonės darbo iš peties, atsakančiai. Į rimtus dalykus pasižiūrėjo rimtai . . . Užtat „šis planas įparegojo visą pedagogų kolektyvą .. . kiekvienoje klasėje organizuoti šių kūrinių aptarimus, išleisti stendus, skirtus „Mažosios žemės", „Atgimimo" ir „Plėšinių" medžiagai populiarinti, ruošti dailiojo skaitymo konkursus, konferencijas . . .". Griebė, vadinasi, jautį tiesiog už ragų. Jei jau dirbti, tai dirbti. „Ta linkme nukreiptas ir mokyklos metodinis darbas. Kiekvienas metodinis ratelis aptaria, kaip mokytojai savo specialybės pamokose panaudoja L. Brežnevo knygų mintis". Ir teisingai daro. Priešingu atveju, kam tada visi tie rateliai, jei jie nesisuktų ir nemaltų genialiojo generalinio senelio minčių, kurios „praturtino mokymo ir komunistinio auklėjimo procesą", nes „aistringas L. Brežnevo pasakojimas . . . mokyklos pedagogams padeda sėkmingai efektyvinti moksleivių mokymą ir auklėjimą, ugdyti jų patriotinius ir internacionalinius jausmus, atsidavimą Komunistų partijai". Kas tiesa, tai tiesa, nepasiginčysi . . . Kada seneliai nepadėjo auklėti vaikučių, kada gailėjo jiems pasekti pasakėlių? O čia ne bet koks senelis, o generalinis ir jo pasakos nė bet kokios, o genialios.

    Vadinasi, generalinis senelis moko, o Kazlų Rūdos mokytojai mokosi ir savo mokinius moko . . . Sukasi visokie rateliai, mokyklos vadovybės ir partinės organizacijos užsukti, o iš po jų tik byra, tik byra genialios mintys. Štai kur darbas, štai kur kūryba! . . .

    Bet palaukite. Tai dar ne viskas. Tik pradžia. Jie nuostabių dalykų sužinojo, patyrė, ištyrė, sukaupė, į aplankus sudėjo, kitoms   mokykloms   perdavė   ir  dar  ateičiai   paliko,   štai,  J.
44

Strimaitienės žodžiais tariant, geografijos mokytoja „į metodinį užsiėmimą atnešė aplanką, kuriame buvo kruopščiai išrinktos drg. L. Brežnevo veikalų ištraukos, tinkančios praplėsti atskiras geografines temas" (net graudu darosi pagalvojus, kaip ilgai geografijos mokslas skurdo be drg. Brežnevo citatų . . .). Bet užtat dabar „šis aplankas dar ilgai padės . . . sutvirtinti dėstymo teiginius, išryškinti auklėjamuosius tikslus . . . sukaupta patirtimi galės naudotis ir kiti, ypač pradedantieji dirbti geografijos mokytojai". (Tad koks džiaugsmas, kad nors pavėluotai, bet vis dėlto pedagogikos mokslas tokį neįkainuojamą aplanką turi! . . .).

    Ne tik geografija dėkinga drg. Brežnevui. Be jo veikalų iki šiol skurdo ir lituanistika. Todėl „mokyklos lituanistai metodiniuose užsiėmimuose aptarė, kaip L. Brežnevo knygų teiginiai, atskiros ištraukos padeda mokiniams giliau suvokti auklėjamuosius akcentus literatūros pamokose . . . praturtina literatūros pamokas . . . dėstant lietuvių rašytojų kūrybą . . .". Rimtą darbą atliko lituanistinis metodinis ratelis, rimtą. Koks gali būti darbas lietuviškoje mokykloje neišsiaiškinus, kaip drg. Brežnevas padeda nagrinėti lietuvių rašytojų kūrybą . . .

    Na, tarkime, su literatūra dar šiaip taip. Bet štai su lietuvių kalba be drg. Brežnevo, tai jau visiška pražūtis. Jokios rišlios kalbos, jokių diktantų be trilogijos! Todėl neginčytinas „ir lituanistų praktikoje išbandytas dalykas yra rišlios kalbos vykdymo darbai bei diktantai pagal L. Brežnevo knygų „Mažoji žemė", „Atgimimas", „Plėšiniai" tekstus". Na, jeigu išbandytas dalykas, tai išbandytas ir jokie abejojimai čia nereikalingi. Užtenka, kad lietuvių kalba tiek amžių skurdo be Leonido Brežnevo raštų. Nors kartą ji gauna tvirtus pagrindus ir gauna todėl, kad „draugo L. Brežnevo sakinys tikslus, aiškus, sklandus, kūriniuose daug epizodų, kurie sudomina mokinius, imponuoja". Todėl lietuvių kalbos mokytojui atsiveria viliojančios perspektyvos, galima sakyti neribotos galimybės. Kiek čia puikių temų atpasakojimams, kiek nuostabių užduočių, pagaliau „patys tekstai giliai auklėjantys". O dar kiek „kūriniuose gausu gerų tekstų diktantams. Draugo L. Brežnevo sakiniai tinka daugeliui rašybos ir skyrybos taisyklių" (Oi, kaip gaila, kad J. Jablonskis, J. Balčikonis ir kiti mūsų kalbininkai neturėjo laimės sulaukti draugo Brežnevo veikalų, kokias gramatikas jie dar būtų galėję parašyti . . .).
45

    Aiškiai matome, kad drg. Brežnevo raštai lietuvių kalbai turi nepakeičiamą vertę. Viskas blanksta prieš jo tekstus ir mintis. Todėl nieko nuostabaus, kad „rišlios kalbos ugdymo darbo pagal L. Brežnevo trilogiją aplankas bus naudingas ir ateityje". Nėra jokios abejonės, kad visi, kas norės mokytis rišliai kalbėti, be šio aplanko neišsivers. Iš jo mokysis kartų kartos! (Kad tik jis kur nedingtų, kad kas nors ne pagal paskirtį nesuvartotų . . .).

    Atrodo, kiek kitaip Leonido Brežnevo kūrinius panaudoja rusų kalbos mokytojai. Jie „panaudoja drg. L. Brežnevo veikalų mintis ir per pamokas, ir užklasinėje veikloje". Matyt, su kalbos rišlumu ir taisyklėmis čia viskas tvarkoj, tad belieka tik pačias mintis savintis . . . Užtat pradinių mokyklų mokytojos gerokai padirbėjo „supažindindamos vaikus su L. Brežnevo veikalais". Sako, kad „joms ypač buvo nelengva", bet kagi padarysi — dėl gero dalyko ir pavargti galima . . .

    Kazlų Rūdos mokykloje dar ir kitokių priemonių ėmėsi: apžiūrą, skirtą L. Brežnevo trilogijos aptarimui, atliko, viktoriną paskelbė, raiškiojo skaitymo konkursą organizavo, mauzoliejuje prie Lenino karsto ekstazėje stingo ... O visos tos veiklos centras ir širdis — genialieji Leonido Brežnevo veikalai, jų nagrinėjimas, jų panaudojimas nuostabiam skrydžiui į negirdėtas pedagogines ir idėjines aukštumas. Mat „pedagogų kolektyvas teisingai suprato, kad L. Brežnevo veikalų nagrinėjimas — ne epizodinis, greit praeinantis dalykas, o neišsenkantis auklėjimo šaltinis, iš kurio gaivumo . . . galima semtis ilgai".

    Išgirdus tokius dalykus, visiems net gera pasidarė. Pagaliau turime neišsenkantį šaltinį! Tik semkis ir semkis. Nereikės pavydėti nei Hitlerio, nei Mao pasekėjams. O už tai dėkui visiems tiems mokytojams, kurie neleidžia mums trokšti, kurie parodo, pataria, kaip ir ką iš šio brangaus šaltinio semti . . .

    Mes, žinoma, turime įsipareigoti nedelsiant semtis iš to šaltinio, nes ką gali žinoti ... Po genialiojo senelio mirties staiga gali paaiškėti, kad tai buvo tik pataikavimas, šunuodegiavimas, kažkas panašaus į asmens kultą ... Ir genialioji trilogija gali pavirsti nereikšminga brošiūrėle.

    Tad paskubėkime pasinaudoti Kazlų Rūdos pedagogų patirtimi .. .
J. DABULIS
*    *    *

46


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum