gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 27 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       
AUŠRA
Nr. 27 [67]

MASINIŲ IŠVEŽIMŲ IR BOLŠEVIZMO
KANKINIŲ ATMINIMUI

    Turinys:
    1. Kruvinųjų darbų pėdsakai nedyla.
    2. Ištraukos iš „Lietuvių archyvo" apie masinį žmonių trėmimą iš Lietuvos 1941 m. („Lietuvių archyvas". Bolševizmo metai. — Studijų biuro leidinys, Kaunas, 1942, T. L, p. 36-37, 46-55. T II., p. 42-47).
    3. Knygos „Žemaičių kankiniai" santrauka. („Žemaičių kankiniai". Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25. — „Žemaičių žemė", Telšiai, 1942.).
Lietuva
1981 m. birželis

KRUVINŲJŲ DARBŲ PĖDSAKAI NEDYLA

    Jau keturiasdešimt vieneri metai prabėgo nuo tų dienų, kai mažą rūtų ir banguojančio javo kraštą užtvindė išbadėjusi, apiplyšusi, raudonųjų politrukų naganais valdoma armija, pamynusi mūsų iškovotą laisvę, su melo ir šmeižto purvais sumaišiusi mūsų istoriją, kultūrą ir visą gyvenimą.

    Jau keturiasdešimt metų, kai Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir miestuose nuo pirmųjų gaidžių ėmė loti šunys, trinksėti vežimai, burgzti išklebę sunkvežimiai, dunksėti šaligatviais, kaimų keliais budelių ir jų aukų žingsniai, bildėti į Rytus užkaltais ar spygliuota viela apraišiotais langais prekiniai vagonai, saugomi durtuvais ir smailomis kepurėmis „pasidabinusių" sargybinių . . . O tuose vagonuose duso išvežami darbščiausi mūsų ūkininkai, nagingiausi amatininkai, šviesiausi inteligentai, sumaniausi mūsų vadai. Nuo tų siaubingų valandų — krūptelėjo visa gimtoji žemė. Masinės deportacijos! . . . Jos baisesnės už marą. Nuo maro mirusį žmogų bent žino, kur palaidojo. Mūsų tėvynainių kaulai išbarstyti po visą Sibirą — vienas Dievas težino tų kapų geografiją. Dar dabar anūkai ir vaikai važinėja ieškoti savo tėvų, senelių, brolių ir seserų kapų, kad galėtų bent palaikus pervežti ntinėn ar užberti šventos žemės saują . . .

    Užsienio lietuviai rengė mitingus, minėjo šias dienas susirinkimuose, spaudoje. Kas atsiminė siaubingas žmonių žudynes, bildančius į Sibirą užkaltus vagonus dabartinėje Lietuvoje? Tos dienos negali išblėsti iš mūsų atminties! Negali užželti užmiršimo žolė Rainių miškelio tragedijos vietoje, Pravieniškėse ir visur, kur pralietas nekatas kraujas. Ar gali Lietuva užmiršti tuos, kurie su nulupta nuo galvos oda gulėjo, grioviuose, buvo kankinami kalėjimų kamerose, karceriuose, daužomi tardytojų kabinetuose, bunkeriuose, Keturiasdešimt metų! Tauta tų dienų nepamirš ir po kelių šimtų metų. Juk dar gyvi tūkstančiai, savo akimis matę kraujuojančias žaizdas, savo ausimis girdėję vaikų klyksmą, senelių raudas, motinų aimanas.
49

    Kartų kartos mena ir minės raudonojo teroro aukas, amžiams paliktas neužgyjančias žaizdas tautos kūne ir žmonių širdyse.

    Tiems, kurie žuvo nuo čekistų ar jų pakalikų rankų, kurie liko Sibiro platybėse ir pūva be kryžių kapuose, atminti ir pagerbti skiriamas šis numeris.

    Šio numerio turinys, aišku, nepajėgs pilnai atvaizduoti visų bolševizmo piktadarybių, įvykdytų Lietuvoje pirmaisiais bolševikų viešpatavimo metais. Tačiau mūsų dienų skaitytojas, ypač jaunasis, turės progą geriau pažinti savo „,vyresnįjį brolį", jo „brolišką meilę" Lietuvai ir pačios komunistinės santvarkos „humaniškumą".

    Ir pirmieji bolševikų kruvini pėdsakai Lietuvoje, ir tie, kuriuos jie čia pripėdino beveik per 40 metų, akivaizdžiai patvirtina knygos „Žemaičių kankiniai" įžangoje K. Mockaus pareikštą teiginį, kad „žmoniškumas bolševikijon ne tik kad negrįžta, bet ir tikrai negrįš", kol nebus sugriauta pati nežmoniškoji santvarka.
Ypač aktuali mums šiandien ir kita jo mintis — ,,reikia laikytis tautinio solidarumo", „savųjų brolių meilės", kad sėkmingiau galėtume atremti visų mūsų nedraugų piktuosius kėslus.
*    *    *

REDAKCIJOS PASTABA: Tekstų kalba netaisyta.
*    *    *
VL. RADZEVIČIUS
PABALTIJO TAUTŲ IŠNAIKINIMO PLANAS
Bolševikų tikslai Pabaltijy

    Bolševikai, įsibraudami į Pabaltijo kraštus, puikiai žinojo, kad čia jų niekas nelaukia ir kad tuose kraštuose jie neras tinkamo pritarimo nei savo idėjoms, nei savo gyvenimo formai. Tie kraštai
50

pasirodė silpniausia vieta, pro kurią jie, susidariusioms aplinkybėms, gali priartėti prie Vakarų Europos, kad vėliau bandytų ir čia įgyvendinti tą beprotišką pragarą, kurį pas save sukūrė ir kuris arijo viską, kas gali būti žmogiška.

   
Siekdami savo tikslų, bolševikai suprato, kad, pirmiausia, jiems reikia susidoroti su užgrobtųjų kraštų gyventojais ir juos galimai greičiau visiškai sunaikinti, nušluojant nuo žemės paviršiaus.

    Jau pačiomis pirmosiomis savo įsibrovimo dienomis jie pradėjo vykdyti naikinamuosius užsimojimus. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užgrobikai tuojau areštavo ir sugrūdo į kalėjimus visus aktyviuosius tų kraštų veikėjus, kurie savo ir savo tautų nelaimei nespėjo iš krašto pabėgti. Lietuvoje jau 1940 m. liepos 7 d. buvo parengtas pirmasis masinis areštų planas, kuris buvo įvykdytas iš iš liepos mėn. 11 į 12 d.

    Nuo to laiko areštai nesiliovė. Perpildžius buvusius kalėjimus, greitosiomis visur buvo rengiami laikini kalėjimai naujų kalinių masėms.

    Suėmimas nesiliaujant, dalis suimtųjų, pakankamai juos prikankinus, buvo čia pat vietoje sušaudoma, o kiti nuolatiniais kalinių transportais gabenami į Azijos gilumą. Likusias naujas vietas kalėjimuose užimdavo vis nauji ir nauji kaliniai, naujos nekaltos aukos.

    Matant šiuos nepaliaujamus areštus, nesunku buvo suprasti, kad bolševikai yra pasiryžę nušluoti nuo žemės paviršiaus visas trijų kraštų gyventojus.

    Paliau raudoniesiems Maskvos komisarams toks pavergtųjų tautų naikinimas atrodė per lėtas ir netinkamas, nes pasauliniai įvykiai, kuriais jie norėjo žūtbūt pasinaudoti, riedėjo nepaprastu greičiu. Dėl to Maskvoje buvo paskubomis parengtas masinis Pabaltijo tautų išnaikinimo planas. Pagal tą planą tuojau ir galutinai turėjo būti sunaikintos lietuvių, latvių ir estų tautos.
Maskvos instrukcija trijų tautų sunaikinimo reikalu

    Maskva, norėdama likviduoti Pabaltijo tautas ir nušluoti jas nuoo žemės paviršiaus, parengė šiurpią šių trijų tautų sunaikinimo instrukciją.  Tai  nepaprastai  svarbus  ir  reikšmingas  istorinis dokumentas. Jis dedamas čia ištisai foto nuotraukų pavidale. (. . .) Tos pačios instrukcijos vertimas.
51
VISIŠKAI SLAPTAI
INSTRUKCIJA
DĖL PRIEŠTARYBINIO ELEMENTO IŠVEŽIMO TVARKOS
LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE

1. Bendrieji nuostatai

    Prieštarybinio elemento išvežimas iš Pabaltijo valstybių yra didelės politinės svarbos uždavinys. Sėkmingas jo išsprendimas priklauso nuo aspkričių operatyvinių trejukių ir štabų sugebėjimo tinkamai paruošti šiai operacijai atlikti planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Kartu reikia turėti galvoje, kad ši operacija turi būti atlikta be triukšmo ir panikos, taip, kad nepasireikštų jokių demonstracijų bei kitokių išsišokimų ne tik iš išvežamųjų pusės, bet ir iš tam tikros dalies aplinkinių gyventojų, priešingai nusiteikusių Tarybų valdžios atžvilgiu.

    Toliau yra duodami nurodymai, kokiu būdu turi būti atlikta išvežimo operacija. Tų nurodymų reikia laikytis, tačiau, atskirais atvejais, išvežimą vykdantieji bendradarbiai, atsižvelgdami į konkrečias išvežimo sąlygas ir teisingai Įvertindami padėtį, gali ir privalo daryti kitus sprendimus, siekiančius to pateis tikslo — be triukšmo ir panikos atlikti jiems pavestą uždavinį.
2. Instruktavimo tvarka

    Operatyvinės grupės instruktuojamos apskričių trejukių iš vakaro, prieš pat išvežimą, turint galvoje laiką, reikalingą nuvykti į operacijos atlikimo vietą.

    Apskričių trejukės iš anksto paruošia transportą, reikalingą operatyvinėms grupėms nugabenti į kaimus, į operacijos atlikimo vietą.

    Reikalingam kiekiui sunkvežimių bei kitokių transporto priemonių parūpinti apskričių trejukės susitaria su vietos partinių organizacijų vadovybe.

    Instruktavimui numatytos patalpos turi būti iš anksto rūpestingai paruoštos, atkreipiant tinkamą dėmesį į jų talpumą, esamus išėjimus bei įėjimus ir užkertant kelią į jas patekti pašaliniams asmenims.

    Instruktavimo metu turi būti sudaryta namams saugoti apsauga iš operatyvinių darbuotojų tarpo.
52

    Kam nors iš operacijos dalyvių i instruktavimą neatvykus, apskrities trejukė tuoj imasi priemonių neatvykus; pakeisti iš rezervo, kuris turi būti iš anksto numatytas.

    Susirinkusiems pranešamas vyriausybės nutarimas išvežti iš respublikos ar rajono teritorijos nustatytą prieštarybinį kontingentą ir trumpai atpasakojama išvežamųjų charakteristika.

    Ypatingai reikia atkreipti instruktavime dalyvaujančių partijos darbuotojų (vietinių) dėmėsi į tai, kad išvežamieji yra Tarybų liaudies priešai ir kad iš jų pusės gali kartais būti net ginkluotas pasipriešinimas.

3. Dokumentų gavimo tvarka

    Painstruktavus bendrais bruožais operatyvines grupes, pastarosioms reikia įteikti išvežamiesiems gabenti paruoštus dokumentus. Išvežamųjų asmens bylos turi būti iš anksto sutvarkytos, suskirstytos pagal operatyvines grupes, valsčius ir kaimus, kad jas išduodant nebūtų jokios gaišaties.

    Gavęs asmens bylas, operatyvinės grupės vyresnysis susipažįsta su bylomis tų šeimų, kurias jam teks išvežti. Jis išaiškina šeimos sudėtį, apsirūpina reikalingais užpildyti blankais, patikrina, ar yra transporto priemonių išvežiamajam gabenti ir gauna išsamius atsakymus į jam neaiškius klausimus.

    Išduodant dokumentus, apskrities trejukė kartu paaiškina kiekvienam operatyvinės grupės vyresniajam, kur yra (išvežti) numatytos šeimos ir nurodo kelionės maršrutą į tą vietą. Nurodomas taip pat ir kelias, kuriuo operatyvinės grupės turi važiuoti, veždamos šeimas į geležinkelių stotis pakrovimui į vagonus. Turi būti taip pat nurodyta vieta, kur yra kariuomenės rezervas tuo atveju, jei atsirastų reikalas jį iššaukti ryšium su kuriais nors ekscesais.

    Patikrinama, ar operatyvinių grupių dalyviai turi su savim ginklą bei šovinių ir ar ginklas yra tvarkoje. Ginklas turi būti paruoštas šauti, užtaisytas, tačiau šovinys į vamzdį neįleidžiamas. Ginklas pavartojamas tik būtinam reikalui esant — ginkluoto užpuolimo arba ginkluoto pasipriešinimo atveju.

4. Išvežimui vykdyti tvarka

    Jei iš kurio nors gyvenamo punkto išvežamos kelios šeimos, tai vienas  operatyvinių  darbuotojų  skiriamas  vyresniuoju  ir,  jo vadovaujama,  operatyvinė grupė vyksta  į  nustatytas  vietas, kaimus.
53

    Atvykus į kaimą, operatyvinė grupė (laikydamasi reikalingos konspiracijos) užmezga ryšį su vietiniais valdžios atstovais (vietinės tarybos pirmininku, sekretoriumi ar nariais) ir kartu su jais išaiškina tikslią išvežti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Po to operatyvinė grupė drauge su valdžios atstovais, skirtais turtui surašinėti, vyksta išvežimo operacijos atlikti.

    Operacija pradedama auštant, įėjęs į išvežamojo butą, operatyvinės grupės vyresnysis surenka visą šeimą į vieną kambarį, imdamasis reikalingų atsargumo priemonių, kad neįvyktų kokių nors išsišokimų.

    Tikrindamas pagal sąrašą šeimos sudėtį, vyresnysis išaiškina, ar nėra šeimoje ligonių ir kur yra išvykę šeimos nariai, jei tokių būtų; po to jis siūlo atiduoti turimus ginklus. Nepriklausomai nuo to, ar ginklai bus atiduoti ar ne, ginklams surasti daroma pirmučiausia išvežamųjų asmens krata, o paskui ir visos patalpos krata.

    Patalpos kratos metu išvežamiesiems prižiūrėti skiriamas vienas iš operatyvinės grupės dalyvių.

    Jei kratos metu ginklų rasta nedaug, tai juos pasiima operatyvinė grupė, pasidalindama tarpusavy. Jei ginklų rasta daug, tai, išėmus užraktus jie pakraunami į operatyvinės grupės mašiną arba vežimą, šoviniai sutvarkomi ir kraunami kartu su šautuvais.

    Reikalui esant, ginklams gabenti mobilizuojamas ūkinis vežimas su atitinkama apsauga.

    Suradus ginklų, kontrrevoliucinių atsišaukimų, literatūros, svetimos valiutos, didelį kiekį vertybių ir t.t., apie tai surašomas vietoje trumpas kratos protokolas, kuriame pažymima, kad surasta ginklų arba kontrrevoliucinės literatūros. Ginkluoto pasipriešinimo atveju, apie reikalą pasipriešinusius asmenis suimti ir pristatyti į VRLK apskrities skyrių sprendžia apskričių trejukės.

    Jei kuris nors išvežti numatytų asmenų nuo išvežimo pasislėptų arba serga, tai apie jį surašomas aktas, kurį pasirašo partijos aktyvo atstovas.

    Padarius kratą, išvežamiesiems pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie būsią išvežti į kitas Tarybų Sąjungos sritis.

    Išvežamiesiems leidžiama pasiimti su savim šių namų apyvokos daiktų, bet nedaugiau kaip 100 kg: 1. Drabužių, 2. Avalynės, 3. Baltinių, 4. Patalinę, 5. Indų valgiui, 6. Indų arbatai, 7. Virtuvės
54

indų, 8. Maisto — mėnesine atsargą kiekvienai šeimai, 9. Turimus pinigus, 10. Lagaminą arba dėžę daiktams sudėti.

    Stambių daiktų imti nepatariama.

    Išvežant kaimo gyventojus, leidžiama jiems imtis su savim smulkų žemės ūkio inventorių: kirvius, pjūklus, kitokius daiktus, kurie  surišami ir  sutvarkomi atskirai  nuo kitų  daiktų, kad kraunant ešalonus, būtų galima pakrauti juos į atskirus, specialiai paskirtus prekinius vagonus.

    Ant sutvarkytos mantos, kad ji nesusimaišytų su kitais daiktais, turi būti parašytas išvežamojo vardas, pavardė bei tėvo vardas ir kaimo pavadinimas.

    Kraunant mantą į vežimą, reikia imtis priemonių, kad išvežamasis negalėtų ja pasinaudoti pasipriešinimui tuo metu, kai bus vežamas.

    Operatyvinei grupei kraunant mantą, šioje akcijoje dalyvauja partinių organizacijų atstovai, prisilaikydami gautų nurodymų, surašo išvežamojo turtą ir organizuoja jo saugojimą.

    Jei išvežamasis turi savo susisiekimo priemonių, tai jo turtas pakraunamas į vežimą ir drauge su šeima vežamas į numatytą pakrovimo punktą.

    Jei išvežamasis susisiekimo priemonių neturi, tai operatyvinės rūpės vyresniojo nurodymu vežimai mobilizuojami kaime per vietinės valdžios organus.

    Visi asmenys, kurie operacijos metu įeina arba yra išvežamųjų namuose, turi būti sulaikyti, kol baigsis operacija, ir turi būti išaiškinti jų santykiai su išvežamaisiais. Tai daroma pasislėpusiems ir paieškomiems policininkams, žandarams ir kitiems asmenims sulaikyti.

    Patikrinus sulaikytuosius ir išaiškinus, kad jie nepriklauso mums rūpimam kontingenui, sulaikytieji paleidžiami.

    Jei, atliekant operaciją, prie išvežamojo namų pradeda rinktis kaimo gyventojai, tai jiems reikia pasiūlyti išsiskirstyti ir neleisti, kad susidarytų minia.

    Jei išvežamasis atsisako atidaryti savo buto duris, nors ir žino, kad yra atvykę VSLK (Valstybės Saugumo Liaudies Komisarijato) bendradarbiai, duris reikia išlaužti. Atskirais atvejais į pagalbą kviečiamos kaimyninės operatyvinės grupės, atliekančios operaciją toje pačioje vietoje.

    Išvežamieji turi būti pristatomi iš kaimų į geležinkelio stoties surinkimo punktą dieną, kol dar šviesu; todėl reikia stengtis, kad
55

kiekviena šeima būtų sutvarkyta daugiausia per dvi valandas.

    Veikti operacijos metu visais atvejais reikia tvirtai ir griežtai, be mažiausios maišaties, triukšmo bei panikos.

    Atiminėti iš išvežamųjų bet kokius daiktus, išskyrus ginklus, kontrrevoliucinę literatūrą bei valiutą, taip pat naudotis išvežamųjų maisto produktais — kategoriškai draudžiama.

    Įspėti visus operacijos dalyvius, kad mėginę pasisavinti atskirus išvežamųjų daiktus, bus traukiami teismo atsakomybėn.
5. Tvarka šeimos galvai atskirti nuo šeimos

    Turint galvoje, kad didelė išvežamųjų dalis turi būti areštuota ir padėta į specialias stovyklas, o jų šeimos vyksta į specialiai numatytas tolimas sritis apsigyventi, reikia šeimos atskyrimo operaciją daryti tokiu būdu, kad iš pradžios apie atskyrimą nebūtų skelbiama. Po to kai padaryta krata ir suforminti atitinkami dokumentai asmens bylai, operatyvinis darbuotojas, dar būdamas išvežamojo bute, užpildo šeimos galvą liečiančius dokumentus ir įdeda juos į jo asmens bylą, o šeimos narių suforminti dokumentai įdedami į išvežamos šeimos asmens bylą.

    Į pakrovimo stotį visa šeima gabenama viename vežime ir tik pakrovimo stoty šeimos galva sodinamas atskirai nuo šeimos speciališkai šeimų galvoms skirtuose vagonuose.

    Išvežamiesiems ruošiantis savo bute, įspėti šeimos galvą, kad jis savo asmeninius daiktus dėtų į atskirą lagaminą, nes išvežamiesiems vyrams būsiąs padarytas sanitarinis patikrinimas atskirai nuo moterų ir vaikų.

    Pakrovimo stotyje areštuotinus šeimos galvas krauti į specialiai jiems skirtus vagonus, kuriuos nurodys tam reikalui paskirtas operatyvinis darbuotojas.
6. Tvarka išvežamiesiems lydėti

    Bendradarbiams lydintiems vežimais vežamus išvežamuosius, važiuoti išvežamųjų vežimuose draudžiama. Bendradarbiai privalo žygiuoti iš šonų ir užpakalių išvežamųjų kolonos. Apsaugos vyresnysis periodiškai apeina visas kolonas, tikrindamas judėjimo tvarką.

    Išvežamųjų kolonai praeinant pro punktus, o taip pat prasilenkiant su praeiviais, priežiūra turi būti ypatingai rūpestin-
56

ga, kad lydimieji negalėtų pabėgti; draudžiami taip pat bet kokie pasikalbėjimai tarp išvežamųjų ir praeivių.

7. Tvarka ešalonams pakrauti

    Kiekviename pakrovimo punkte už pakrovime atsako operatyvinės trejukės ir specialiai tam reikalui paskirtas asmuo.

    Išvežimo dieną pakrovimo punkto viršininkas drauge su ešalono ir jj lydinčios NKVD kariuomenės dalies viršininku apžiūri geležinkelių patiektus vagonus, kad juose būtų visa, kas reikalinga (plautai, žibintai, grotai ir 1.1.), ir susitaria su ešalono viršininku dėl išvežamųjų priėmimo tvarkos.

    Pakrovimo vieta stoty apsupama NKVD kariuomenės raudonarmiečių.

    Operatyvinių grupių vyresnieji perduoda ešalono viršininkui vieną egzempliorių išvežamųjų sąrašo, sudaryto pagal vagonus. Ešalono viršininkas šaukia pagal šį sąrašą išvežamuosius, rūpestingai patikrina kiekvieną pavardę ir nurodo vietą vagone.

    Drauge su išvežamaisiais į tą patį vagoną kraunami ir jų daiktai, išskyrus smulkų žemės ūkio inventorių, kuris pakraunamas į atskirą vagoną.

    Išvežamieji kraunami į vagonus šeimomis, skaldyti šeimų neleidžiama (išskyrus areštuotinus šeimų galvas). Reikia taip pat apskaičiuoti, kad į vagoną būtų pakrauta iki 25 žmonių.

    Pakrovus reikalingą skaičių šeimų, vagonas uždaromas.

    Priėmus ir pakrovus žmones į ešaloną, ešalono viršininkas atsako už visus jam perduotus žmones ir už jų pristatymą į paskyrimo vietą.

    Operatyvinės grupės vyresnysis, perdavęs išvežamuosius, parašo apskrities operatyvinės trejukės viršininkui apie atliktą operaciją adresuotą raportą, kuriame trumpai pažymi išvežamojo pavardę, ar buvo rasta ginklų bei kontrrevoliucinės literatūros, o taip pat atliktos operacijos eigą.

    Pakrovę išvežamuosius į ešaloną ir pateikę raportus apie atliktos operacijos išdavas, operatyvinės grupės dalyviai laikomi laisvi ir veikia pagal VSLK apskrities skyriaus viršininko nurodymus.

    TSR Sąjungos Valstybės Saugumo Liaudies Komisaro Pavaduotojas Valstybės Saugumo 3 Rango Komisaras
(-) SEROV
57
Instrukcijos prasmė

    Perskaičius instrukcija, krenta į akis šie reikšmingi faktai: a) Raudonieji Maskvos komisarai „prieštarybinio elemento" išvežimui teikė didelės politinės reikšmės, b) reikalavo, kad visa milžiniška operacija būtų tiksliai atlikta „be triukšmo ir panikos" ir c) tam reikalui išdirbo nepaprastai smulkų paties vykdymo planą.

    Kokių nors naikinamosios tautos sentimentų nesitikėjo ir negalėjo tikėtis. Jei raudonieji komisarai, teikdami visam išvežimui didelės svarbos, rūpinosi, kad viskas praeitų be triukšmo ir panikos, tai jie tenorėjo, kad apie visus šiuos barbariškus darbus užsienis patirtų galimai vėliau. Dėl to visas jų dėmesys buvo sukoncentruotas į smulkiausią plano parengimą.

    Tą planą rengiant ir juo vadovaujantis, visur išryškėja ypatingas konspiratyviškumas. Tam, žinoma, nepakanka užrašo „visai slaptai". Tiesa, tokius užrašus bolševikai dėdavo beveik ant kiekvieno raštelio. Konspiratyviškumo reikalaujama pačioje instrukcijoje, kur sakoma, kad patalpos, kuriose bus paruošiami naikinimo egzekutoriai, būtų „iš anksto rūpestingai paruoštos . . . užkertant kelią į jas patekti pašaliniams asmenims". Toliau sakoma, kad „Instruktavimo metu turi būti sudaryta namams saugoti apsauga iš operatyvinių darbuotojų tarpo", atseit, iš pačių slaptosios milicijos tarnautojų.

    Numatydami, kad toks nežmoniškas trijų tautų sunaikinimo užsimojimas gali sukelti šiurpą net pačių tos egzekucijos vykdytojų tarpe, raudonieji komisarai savo instrukcijoje nurodė, kad tuos vykdytojus paruošiant, reikalinga „atkreipti instruktavime dalyvaujančių partijos darbuotojų (vietinių) dėmesį į tai, kad išvežamieji yra Tarybų liaudies priešai ir kad iš jų pusės gali kartais būti net ginkluotas pasipriešinimas".

    Pasiruošimai masiniam pavergtųjų Pabaltijo tautų išvežimui buvo vykdomi beveik ištisus metus. Kaip tie paruošiamieji darbai byvo vykdomi Latvijoje ir Estijoje, deja, dar neturime žinių. Tačiau, turint galvoje, kad visose šiose užgrobtose valstybėse buvo taip šokama, kaip Maskva grojo, tai tie paruošiamieji darbai bendrais principais bus aiškūs, turint prieš save dokumentus, kuriuos tuo reikalu parengė, Maskvai diktuojant, Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaras. 1940 metų laprkičio 28 d. jis išleido įsakymą Nr. 0054, kuriuo turėjo būti neišleidžiama iš akių
58

nė viena įsakyme nurodyta „priešvalstybinio elemento grupė". To įsakymo 3-jame punkte išvardintos visos tos grupės paeiliui ir jos apima visų politinių partijų narius, visų veikusių organizacijų, tiek kultūrinių, tiek profesinių, narius, visus buvusius beti kurios armijos karius, savanorius, visus šaulius, atsargos karininkus, pirklius, pramonininkus, užsienyje buvusius ar užsienyje giminių bei pažįstamų turinčius asmenis, visus tautinės spaudos bendradarbius, Raudonojo Kryžiaus visų įstaigų ir įmonių tarnautojus, filatelistus, esperantininkus ir daugybę kitų.

    Visiems šiems išvardintiems asmenims turėjo būti ir buvo sudarytos atskiros asmens bylos, su visomis juos liečiančiomis žiniomis. O tai buvo reikalinga ne kam kitam, kaip tik būsimam trijų tautų sunaikinimui.

    Visos šios grupės buvo nuolatos sekamos. Tam darbui buvo prigabenta daugybė politinės policijos bolševikinių darbuotojų. Pasitelkę vietos „partinį aktyve" — žydus ir žydiškąjį komjaunimą, bolševikiniai žandarai per metus spėjo suregistruoti visus tuos, kuriuos numatė ištremti, kaip „tarybinės santvarkos" amžinus priešus.

    Dėl to ištrėmimo instrukcijoje visai ir nekalbama apie patį išvežamųjų „apdirbimą", apie jų suregistravimą. Tas buvo vykdoma visą laiką. Instrukcija daugiausia liečia pačią numatytų aukų išvežimo tvarką. Joje nurodoma, kad operacija turi būti pradėta vykdyti auštant ir kad „kiekviena šeima būtų sutvarkyta daugiausia per dvi valandas". Taigi, egzekutoriai turėjo dviejų valandų laikotarpyje įsiveržti į nieko nežinančią šeimą, ją iškrėsti, paskelbti jai apie tai, kad „vyriausybės nutarimu jie būsią išvežti į kitas Tarybų Sąjungos sritis", užpildyti reikalingus formuliarus ir sugrūsti visą išvežamą šeimą į laukiantį sunkvežimį.

    Instrukcijoje atskirai nurodoma, kaip egzekutoriai turi apgaudinėti šeimas, kad jos nesuprastų, jog rengiamasi jas suskaldyti ir šeimos galvą atplėšti nuo visos šeimos, palikti ją be maitintojo, be globos savo pačios likimui nežinomuose Azijos tyruose. Tuo reikalu instrukcija įkūnija apgaulę, kokios dar niekas nepraktikavo .. . Kad šeimos galva galėtų šį tą pasiimti sau atskirai, instrukcija reikalauja „įspėti šeimos galvą, kad jis savo asmeninius daiktus dėtų į atskirą lagaminą, nes išvežamiesiems vyrams būsiąs padarytas sanitarinis patikrinimas (!) atskirai nuo moterų ir vaikų".
59
Egzekucijos dienos Lietuvoje

    Šioms milžiniškoms naikinimo egzekucijoms atlikti, suprantama, negalėjo pakakti Lietuvoje esančių NKVD karinių ir politinių pajėgų, nors joms talkininkautų ir visas aktyvas, pradedant nuo pačių viršūnių ir baigiant žemiausiais pataikūnais. Sekdamos ir persekiodamos beveik kiekvieną lietuvį, nes jų po egzekucijos neturėjo likti, šios raudonosios jėgos buvo ir be to perkrautos darbu.

    Dėl to prieš pat egzekucijos dienas Lietuvoje atsirado daugybė bolševikinės politinės policijos darbuotojų, turinčių ilgametę egzekucijų, naikinimo ir trėmimo praktiką. Jie kaip tik ir turėjo sudaryti tuos veikliuosius „operatyvinių grupių" darbuotojus, kurie, turėdami dar vieną NKVD karį ir vieną vietos milicininką, arba partijos aktyvistą, turėjo apgrobti šeimas ir pristatyti jas į stotis, kur jų laukė prekiniai vagonai su užkaltais langais.

    Visa Lietuva buvo suskirstyta atitinkamais išvežimo rajonais, o rajonai padalinti tarp atskirų „operatyvinių grupių", kurioms buvo duodamas atitinkamas skaičius pagalbininkų. Operatyvinių grupių skaičius priklausė nuo išvežamųjų šeimų skaičiaus.

    Pirmą kartą išvydę būrius prigūžėjusių „mėlynkelnių" (taip lietuviai vadino egzekutorius), goglinėjančių aplink su didžiuliais rusiškais naganais, žmonės suprato, kad įvyks kažkas nepaprasto. Tačiau nė vienam neatėjo į galvą, kad visi jie atvyko baisioms lietuvių tautos sunaikinimo egzekucijoms pradėti.

    Nežinioje išgyvenę porą dienų, lietuviai sulaukė ir pirmojo egzekucijų ryto. Tai buvo 1941 m. birželio 14 dienos rytas, nes visa egzekucija, kaip buvo instrukcijoje numatyta, prasidėjo auštant.

    Jau iš vakaro kauniečiai matė nežmoniškai daug sunkvežimių, sausakimšai sustatytų Vytauto prospekte, Kęstučio, Duonelaičio ir Mickevičiaus gatvėse. Tokie pat transporto priemonių sutelkimai buvo padaryti visuose didesniuose miestuose ir miesteliuose. Tiksliai apskaičiuotomis valandomis tie sunkvežimiai pajudėjo iš savo tūnojimo vietų ir pilnu greičiu dūmė prie savo aukų. Juose slypėjo baisiosios trejukės, iki dantų apginkluotos bolševikiniais ginklais.

    Vienu kartu buvo užpulti tūkstančiai lietuviškų šeimų, besiilsinčių savo namuose. Pagal Maskvos instrukcijos raidę ir dvasią, visos tos staiga iš miego prikeltos šeimos buvo suvaromos
60

į vieną buto kambarį ir čia pusnuogės laikomos prieš atstatytus ginklus, kad drebėtų iš baimės ir nežinios. Jos matė, kaip raudonieji egzekutoriai griozdžia visus namus ir kažko ieško. Jie reikalauja atiduoti ginklus ir ginklų ieško iki nuogumo nurengdami tiek vyrus, tiek moteris ir mergaites. Grubūs azijatai niekina moteris, reikalaudami, kad šios atiduotų arba nurodytų, kur yra šeimos ginklai. Tiek Maskvos komisarams, tiek patiems egzekutoriams, matyt, atrodė, kad lietuviai ir miegodami slepia lovoj kulkosvaidžius.

    Iškrėtus butą ir išvertus viską aukštyn kojom, išgąsdinta šeima apklausinėjama, surašomi reikalingi formuliarai ir tik po to egzekutoriai kerta patį skaudžiausią visai šeimai smūgį. Kaip instrukcija reikalauja, jie praneša, kad „vyriausybės nutarimu jie būsią ištremti į kitas Tarybų Sąjungos sritis". Jei ligšiol išbauginta šeima galėjo sulaikyti savo nervus, jei moterys dar neklykė ir sukandusios dantis kentė grubų azijatų paniekinimą, tai dabar viskas trūksta. Po kojomis susiūbuoja žemė, kuri juos išaugino ir nuo kurios dabar jie brutalia jėga atplėšiami, kad daugiau jos nebematytų.

    Akimirksniu reikia atsisveikinti su viskuo, kas buvo kruvinu prakaitu užsidirbta, vargais iš žemės išplėšta. Egzekutoriai nelaukia. Jie nurodo, kad galima pasiimti su savimi namų apyvokos daiktų 100 kg. ir nieko daugiau. Visa kita lieka išbarstyta ir azijatų mindoma. Dvi valandos atsisveikinimui amžinai išsiskiriant.

Trys tautos kalinės

    Šis trėmimas, iš karto palietęs tris tautas, nuo amžių gyvenančias Baltijos jūros pakraštyje, neturi sau pavyzdžio istorijoje. Tai buvo, pagaliau, ne trėmimas, ne bent kiek žmoniškesnis atskirų gyventojų sluoksnių perkėlimas, bet tiesiog visos žmonių masės pavertimas kaliniais, sugrūdimas į prekinius vagonus be mažiausių maisto atsargų, be reikalingo būtiniausio pasirengimo ir gabenimas į sritis, kurias pasiekti tegalima po mėnesių, bet ne po savaičių.

    Visi šie žmonės, nuo jų užpuolimo momento, jau paversti ne žmonėmis, bet tik kažkokiais daiktais, apie kuriuos ir raudonoji instrukcija tesako, kad stotyse, apsuptose NKVD raudonarmiečių, jie ne susodinami kaip žmonės, bet tiesiog pakraunami, kaip
61

galvijai, į prekinius vagonus su geležimis apkaltais langais. į vagonus sugrūdžiami visi: seni, jauni, moterys ir vaikai, sveiki ir ligonys. Kartu sumetami ir jų daiktai, o durys užkalamos.

Viskas turėjo būti vykdoma etapais

    Ligšiol, deja, dar nepavyko nustatyti, kiek 'bolševikai suspėjo Pabaltijo gyventojų ištremt. Šiuo laiku vyksta kiek galint tikslesnių žinių rinkimas ir jų klasifikavimas.

    Nenorint prieš laiką daryti kokių nors spėjimų, tenka tenkintis atrastais Naujosios Vilnios stotyje dokumentais, iš kurių matyti, kad vien tik pro šią stotį buvo pravežta Lietuvoje pagrobti 30.485 asmenys. Tai toli gražu ne visi išvežtieji lietuviai. Jų bus kur kas daugiau, nes transportai vyko įvairiomis kryptimis ir ne vien pro šią stotį. O kiek patiriama, latvius ir estus ta naikinimo egzekucija dar labiau palietė. Latviai neteko net 10% savo tautos.

    Bet ir tai tebuvo tik dalelė visų numatytų išvežti, nes sprendžiant iš Lietuvoje rastų dokumentų, beveik visi lietuviai ir kitų tautybių Lietuvos gyventojai, žinoma, aplenkiant žydų daugumą, turėjo būti išgabenta. Suprantama, kad pagal bendrus nurodymus, „priešvasltybinių elementų" sąrašai kitose Pabaltijos valstybėse, Latvijoje ir Estijoje, turėjo būti visai panašūs. Tos kategorijos iš anksto buvo sugrupuotos, iš anksto paruoštos išvežimui, dėl to ir praėjo be ypatingesnių sutrikimų. Jėgos buvo perdaug nelygios, kad būtų galima kaip nors sėkmingiau pasipriešinti.

    Tiesa, kitos pirmojo egzekucijos etapo dienos nebuvo tokios sėkmingos. Didelė dalis atsargesniųjų, laimingai nepatekę į pirmuosius ešalonus, daugiau jau nebenakvojo namuose ir prieglobsčio ieškojo miškuose ar kitose slaptesnėse vietose . . . Deja, daugelio tokių pasislėpusių asmenų šeimos buvo atskirai pagrobtos ir ištremtos.

    Atsimenant, kad visa ši milžiniška egzekucija buvo vykdoma iš karto trijose Pabaltijo valstybėse, nesunku bus suprasti, kad ji pareikalavo didžiulio transporto, milžiniško kiekio vagonų. Tiesa, tais vagonais į Lietuvą buvo gabenama kariuomenė, skirta puolamiesiems žygiams prieš Vokietiją, o iš čia jau vyko tremtinių ešalonai. Tie grįžtantieji transportai, dėl įprastinio sovietinio nesugebėjimo transporto organizuoti, užgriozdino iš šių trijų Pabaltijo valstybių einančius geležinkelius ir daugelyje stočių išvežamiesiems teko išbūti iki pirmųjų išlaisvinamojo karo dienų.
62

    Kadangi Maskvos instrukcija kalba apie viso „priešvalstybinio elemento" išvežimą iš Pabaltijo valstybių ir kadangi beveik visi tų kraštų gyventojai buvo priskirti prie to nepalankaus elemento, tai aišku, kad tokios egzekucijos turėjo būti nuolatos kartojamos, arba vykdomos su trumpom pertraukom, reikalingom susisiekimo keliams palaisvinti.

    Tačiau, ačiū Dievui, tai buvo, bent iš Lietuvos, pati pirmoji ir pati paskutinioji bolševikinė tautų išnaikinimo egzekucija, kokios istorijoje pirmiau nebuvo ir kokios, reikia tikėtis, nušlavus bolševizmą, daugiau nebebus . . .

(„Lietuvos archyvas", t. I, Studijų biuro leidinys, Kaunas, 1942 m., p. 36-7, 46-55).

*    *    *
KĄ MES PERGYVENOME . . .
(Tremtinių laiškai ir pasakojimai)

    Laiškas tremtinio Stasio Kairiūkščio, buvusio Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus, rašytas iš Naujosios Vilnios savo broliui Jonui, gyv. Kaune. (Laiškas gautas paštu 1941.VI.19.).

Mielasai Daktare,

    Ką mes pergyvenome atpasakoti nėra galimybės . . . Jau negali būti didesnių smūgių atskyrus žmoną nuo vyro ir vaikus. —

    Kad mums trūksta oro ir vandens, tai tas kentėjimas niekai. Aš likau su vienais marškiniais ir neturiu nė vieno palto . . . Tai viskas sulyginus su kitomis kančiomis niekai. Važiuoju su kitais piliečiais iš tos pačios vietovės mažame vagone 32 žmonės tik vyrai (jau vaikai). Jeigu dar pasiseks Tau parašyti iš Rusijos, tai laiške viską rašysiu atvirkščiai. Nieks iš mūsų nežino, už ką kenčiame. Kitą laišką rašysiu kitiems, tačiau nežinau, ar galėsiu parašyti, nes matyti ateities liūdna. Už ką??? Kiekvienas stato tą klausimą. Važiuoja tūkstančiai žmonių.

    Mano gal paskutiniai linkėjimai ir sveikinimai visiems artimiesiems. —
(pas.) Stasys

*    *    *

63

    Štai vienas gydytojas iš ešalono Naujoje Vilnioje rašo laišką, sveikatos liaudies komisaro pavaduotojui gydytojui J. Parnarauskui, matyt, anksčiau buvusiam savo draugui:
Naujoji Vilnia,
1941.VI.21
Daktare,

    Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro — trokštame ir badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai? Jei jau norėjote mus išžudyti, tai reikėjo rasti gražesnį būdą — skiepijimą bacilomis ir būtų iškart baigta, ar kitą kurią priemonę surasti.

    Daktare, visko tikėjaus iš Komisarų Tarybos, bet, kad tūkstančius lietuvių iš Lietuvos išsiųstumėt, kad laidotumėte tautą, kad būtumėt tautos duobkasiai — niekuomet nesitikėjau.

    Kai svarstydavome 1940 m. pradžioje buvusios vyriausybės darbus, tai stebėdavomės, kodėl ministrai neatsistatydina, jei nepritaria netikusiems darbams. O dabar? Vadinasi, jūs pritariate. Pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui. Tai pirmas įvykis istorijoje. Tokių įvykių lietuvių tauta težino iš dvarininkų išgamų, bet jūs? Kerštas — žemiausio, puolusio žmogaus džiaugsmas. Keršijama tik nusikaltusiems, bet ne tūkstančiams vaikų ir moterų.

    Būkite prakeikti Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai! Tokių linkėjimų siunčia už tūkstančius lietuvių tas, su kuriuo 1939-1940 m. praleisdavai ilgas valandas, o dabar poselencas į tolimą SSSR. Iš Elenos perduok tokius pat sveikinimus ir linkėjimus komisarui Girdzijauskui.

*    *    *

    Štai ką apie savo išgyventus vargus pasakoja iš Sovietų Sąjungos grįžusi Malvina PRANAITIENĖ. Ji buvo išvežta iš Prienų valsčiaus, Pašventupės.

    — 1941.VI.17 d. antradienį apie 12 vai. dienos, pas mus į namus atvyko Prienų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas (viršaitis) ir paklausė manęs, kur yra mano vyras. Atsakiau, kad jo nėra namuose, jis yra išvykęs su reikalais. Viršaitis liepė man, kad
64

grįžusiam vyrui pasakyčiau, kad jis nueitų į valsčių arba būtų namuose. Aš vyrui pasakiau, bet jis nėjo.

    Tą pat dieną vakare, man su šeima sugulus, pasigirdo automobilio motoro ūžimas. Netrukus kažkas pasibeldė į duris. Vyrui jas atidarius, į kambarį įėjo du uniformuoti NKVD kariai ir vienas civilis. Uniformuoti kalbėjo vien rusiškai, o civilis ir lietuviškai ir rusiškai. Atvykusieji pareiškė, kad mes per 15 minučių apsirengtume, nes turime išvykti, kaip visuomenės rimčiai pavojingi asmenys. Mes kiek galėdami graibstėme daiktus, o atvykę rusai ir civilis darė kratą. Bekraunant daiktus, civilis pareiškė, kad paimtume geresnius drabužius, neužmirštume patalinės, nes toje vietoje, kur važiuosim, būna šaltos žiemos. Iš maisto liepė imtis daugiausia riebalų, o duonos sakė gausim ir vietoje.

    Po tokios „ceremonijos" visą šeimą su dviem vaikais, vienas 7 metų, o antras 4 metų, susodino į sunkvežimį ir išvežė į Šančius, kur stovėjo paruošti tremtinių vagonai.

    Atvykus prie vagonų, civiliai asmens — kompartijos nariai, kaip aš vėliau supratau, paėmė visus mūsų daiktus. Jie sakė, jog reikalinga juos sukrauti į atskirą vagoną. Atėmus daiktus ir maistą, pasidarė labai neramu, nebuvo žinomas tolimesnis likimas.

    Netrukus buvo atskirti vaikai. Jie sakė, kad vaikai važiuos atskiru vagonu, nes jiems yra reikalinga didesnė priežiūra ir poilsio. Atskyrus vaikus aš pradėjau verkti. Tuoj atskyrė ir vyrą.

    Palikę mane vieną, įvedė į vagoną, kuriame buvo daug moterų. Vagone nebuvo jokio suolo, vien plikos grindys, užkalti langai ir viedras atlikti gamtos reikalams. Vandens gėrimui irgi nebuvo. Iš karto moterys sėdėjo ant grindų, bet privarius daugiau moterų, didesnei pusei teko stovėti. Visoms sėdėti buvo per maža vietos. Vagonuose oras buvo tvankus. Vandens niekas nedavę, o paprašius pas palydovus, pastarieji vieton vandens parodydavo ginklus. Palydovai dar visus perspėjo, kad jei vagone triukšmausime, tai į jį bus šaudoma jo neatidarant. Vagonai buvo taip aklai uždaryti, kad net rankos iškišti nebuvo galima. Nors karštis ir tvankus oras baisiai mus kankino, bet bijodami, kad nešaudytų tylėjome.

    Iš Kauno stoties išvykome 1941.VI.18 d. — trečiadienį anksti rytą. Traukinys per Vilnių ėjo į N. Vilnijos stotį. Traukinys ėjo greitai. N. Vilnią pasiekėme tą pat dieną.
65

    N. Vilnioje atidarę NKVD pareigūnai vagono duris, liepė visoms nusirengti nuogai. Iš karto mes reiškėme protestą, bet pagrasinus ginklu nusirengėme. Nusirengusios iš rusų gavome pasiūtas standartines sukneles iš kažkokios medžiagos, kuri geriau tiko maišams, bet ne drabužiams siūti. Baltinių jokių nedavė ir maišus turėjome vilkti ant nuogo kūno.

    Minską pasiekėme penktadieny vakare. Sustojus traukiniui, pasikeitė sargybiniai, ir mes pirmą kartą gavome atsigerti vandens, kurį mums atnešė vienas rusų karys tik iš pasigailėjimo.

    Šeštadienį iš ryto buvome vežamos toliau. Sekmadienio rytą sustojome vienoje stotelėje ir išgirdome, kad kažkas atidarinėja vagonus. Netrukus atidarė ir mūsų vagoną. Prie durų privažiavo aklinai užtaisytas sunkvežimis į kurį mes turėjome persėsti. Sunkvežimiu mus vežė nežinoma kryptimi. Mus lydėjo trys ginkluoti sargybiniai. Atvežę į miške pastatytus lagerius paliko.

    Pastatas, kuriame mus uždarė, buvo mūrinis. Sienos jo buvo aukštos, palubėje buvo įtaisyti langeliai, bet ir tie buvo apipinti vielomis.

    Iš karto mus saugojo rusų NKVD kariai — mongolai, kurie buvo labai žiaurūs ir, paprašius vandens, užsimodavo durtuvu keikdamies. Vėliau mongolus pakeitė rusai, kurie buvo žmoniškesni.

    Gulėti teko ant cementinių grindų. Badas jau buvo palikęs savo pėdsakus. Buvo ištinusios rankos, atsikelti jau negalėjome, nes dar nieko nebuvome turėjusios burnoje.

    Taip mums belaukiant savo likimo, 1941.VI.26 d. vakare pasigirdo šaudymas. Rusai iš karto manė, kad manevrai, bet po kiek laiko pranešė, kad vyksta karas su vokiečiais. Jie pasiūlė mums bėgti į mišką, bet mes pasikelti negalėjome, perdaug buvome nusilpusios. Sargybiniai papasakojo, jei užeis mongolai, mus visas iššaudys. Rusai mus užrakino, norėdami apsaugoti nuo mongolų ir dingo.

    Nežiūrint į tai, kad iš bado jau buvo sutrūkę liežuviai, lūpos ir kalbėti buvo sunku, mes viena kitą guodėme viltimi, kad atsiras žmonių, kurie mus išgelbės iš pražūties.

    Sekmadienį rytą išgirdome, kad kažkas laužia mūsų kameros duris. Visos baisiai persigandome ir manėme, kad jau ateina mongolai mus iššaudyti. Sulaikėme kvapą ir sugulusios laukėme savo likimo. Tačiau už durų pasigirdo linksmi vokiečių karių balsai. Mes per vertėją susikalbėjome, gavome pavalgyti ir,
66

apžiūrėjus daktarui, po 2-3 savaičių pasiekiau Latviją. Čia mane paguldė Mintaujos ligoninėje, nes aš buvau nėščia.

    Vokiečiai mumis rūpinosi, kaip savo draugais. į barakus atnešė kažkur surinktus  matracus, atvarė  miške  besislapstančias žydes, kurios turėjo mums patarnauti.

    Tik po sunkaus ir ilgo vargo pasiekiau savo brangią gimtąją

*    *    *

    Visai panašiai nupasakoja savo vargus ir kiti tremtiniai. Žemės ūkio darbininkė Stasė PALEVIČIŪTĖ, 24 metų amžiaus, iš Divainių vienkiemio, Utenos aps. 1941 m. rugpiūčio mėn. radžioje „Ūkininko Patarėjo" bendradarbiui papasakojo:
    Birželio 14 dieną ją suėmę ir nuvežę į Uteną. Ten ją kartu su kitais susodinę į siaurojo traukinėlio vagonus ir vežę į Švenčionėlius, kuriuos pasiekę kitą dieną. Čia vyrus atskyrę nuo moterų, o moteris nuo vaikų ir visus sugrūdę į prekinius vagonus. Vagonai ne tik nebuvę pritaikyti žmonėms keliauti, bet ir neišvalyti. Čekistai į juos suvarę žmones, kaip kokius gyvulius, uždarę duris ir langus, nepalikdami jokio plyšelio grynam orui įeiti. Taip jie be gryno oro, be vandens ir maisto buvę toliau vežami. Kartu su Palevičiūte vagone buvę uždaryta apie trisdešimt moterų. Jos visos kankinose ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Oras buvęs tvankus, kankinęs troškulys, alkis ir rūpestis. Ypač jaudinosi moterys vaikų netekusios, alpusios iš baimės ir nuovargio.

    Taip jas vežę iki Naujosios Vilnios. Ten atidarę vagonus. Moterys maniusios, kad duos vandens arba maisto. Tačiau vietoje to susilaukusios čekistų ir žydų. Jie atėję į vagonus liepę moterims nusivilkti drabužius ir užsivilkti tais, kuriuos atnešė. O atnešę biaurius iš kažkokio zuperinio maišo pasiūtus pilkus, nešvarius marškinius ir sijoną. Tos, kurios nenorėjusios su savo drabužiais skirtis, buvusios jėga išvelkamos. Taip jos buvusios apiplėštos. Atėmę ne tik drabužius ir avalynę, bet ir tuos daiktus, kuriuos turėjusios su savim. Likusios taip, kaip jas čekistai apvilko. Išeidami vagonus vėl uždarę. Moterys likusios dar labiau nusiminusios. Jos netekusios net to, ką su savimi turėjusios, jų kančios ir neviltiškumas buvęs baisiai didelis. Jos verkusios, dejavusios, keikusios ir meldusios, o vagonai vis dardėję toliau ir toliau. Kur jos buvo vežamos, niekas nežinojęs. Ar jas vienas
67

vežę, ar ir daugiau tokių buvę, taip pat nežinojusios, vagone buvo tamsu, galima buvę įspėti tik traukiniui sustojus iš nugirstų balsų ir šauksmų, kurie girdėdavosi iš kitų vagonų.

    Iš pradžių dažniau buvę girdėti dejavimų ir pagalbos šauksmų. Pradėjus kuriame vagone šaukti, lauke esą čekistai liepdavę nutilti. Jei balsai tuojau nenutildavę, čekistai šaudydavę į uždarytuosius vagone. Po šūvių pasigirsdavę sužeistųjų šauksmai. Tuo būdu ne vienas buvo sužeistas ir užmuštas. Sužeistaisiais ir užmuštaisiais, kaip ir gyvaisiais, niekas nesirūpinęs ir vagonų neatidarinėjęs. Juos vis vežę ir vežę tolyn.

    Kiek vežę ir kaip toli nuvežę, pasakotoja nežinanti. Ji, kaip ir kitos moterys, buvusi apalpusi. Tik lyg per sapną atsimenanti, išgirdusi ne rusiškus balsus. Paskiau pajutusi aštrų dūrimą akyse nuo šviesos, įėję atidarę vagono duris. Jutusi, kaip buvusi nešama, kaip vokiškai kalbinęs užuojautos kupinas balsas, kaip jai davę gerti vandens, vėliau — vaistų. Ji buvusi tiek nusilpus, kad nė dejuoti negalėjusi.

    Atsipeikėjusi Vilniaus ligoninėje. Ten ji sustiprėjusi tiek, kad galėjusi toliau keliauti. Vilniuje ji buvus aprengta žmoniškais drabužiais.

    Kiek gyvų moterų likę iš tame pat vagone važiavusių pasakotoja nežinanti.

*    *    *

    Tremtinys G. Gumovskis, karaimas iš Trakų apskrities, apie savo gyvenimą Kazachstane taip, be kita ko, rašo:

    „Mūsų sovchozas stovi ant Irtyšo 5300 kilometrų ilgio upės kranto. Ligi didesnio miesto Pavlodarsko turime 15 km. Leido mums pasiimti daiktų ir maisto po 100 kilogramų asmeniui. Ach Niusia, kaip aš pasiilgau miškų. Čia nėra miškų, o šimtais kilometrų tęsiasi stepės. Karščiai pasiekia ligi 60 laipsnių, o žiemą šalčiai ligi 50 laipsnių. Įsivaizduok, nėra malkų. Vietiniai gyventojai, kirgizai ir rusai, degina kiziaką — karvių mėšlą. Aš nenustoju vilties, nes be vilties ne gyventi, bet nusiskandinti Iryšiuje . . . Kai kurie lenkai prarado viltį ir pabaigė savo gyvenimą šokdami į Irtyšo bangas".

*    *    *

(„Lietuvių archyvas", Bolševizmo metai, t. II.).
68
ŽEMAIČIŲ KANKINIAI
(Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25)


TAUTOS KANČIŲ KELIAS
(Įžangos vietoje)


    Mūsų tautai istorijos eigoje teko išgyventi daug didingų, bet ir daug sunkių valandų. Kitados turėjusiai didžiulę valstybę, kuri nuo metu vaidino labai svarbų vaidmenį Europos gyvenime, jai buvo istorinio likimo lemta patekti į pietų ir rytų slavų pinkles, Tose pinklėse ji prarado ne tik savo valstybinę nepriklausomybę, et turėjo labai daug pavojų savo tautinei egzistencijai. Žiaurus, mažai kultūringas, bet godus imperialistinis kaimynas iš rytų augiau šimtmečio siekė išnaikinti mūsų tautą. Dėl iš seno likusio lietuviško atsparumo ir dėl tauriųjų savo tautos sūnų pasiaukojimo mes ne tik išsilaikėme gyvi tautiškai, bet ir atkūrėme savo valstybę.

    Tačiau pavojai neišnyko. Vietoj carinio imperializmo rytuose, sugriuvus carinei imperijai, pasinaudodamas suirute, šlykščiausio teroro priemonėmis įsigalėjo nuožmusis bolševizmas, kuris rusus ir su jais surištas kitas tautas kankino daugiau 20 metų. 1918-1919 m. mums pavyko savo jėgom, palyginant, nesunkiai atsiginti ir retas pagalvodavome, kad panašus pavojus gali kada nors vėl mus ištikti. Per 20 su viršum metų ramiai dirbome, kūrėme, ateičiai tikėjome. Kilus Europoj ir pasauly naujoms audroms, įsisiautėjus naujam pasauliniam karui, mūsų maža tauta ir valstybės turėjo pakelti ypač sunkių bandymų dienas. Tų didžiųjų grumtynių metu mes, neturėję progos net parodyti ilgus metus organizuoto pasipriešinimo ginklu, staiga praradome savo brangiausią turtą — laisvę. Atėję su per dvidešimt metų didžiulės tautos krauju ir prakaitu lietais ginklais, nuožmieji bolševikai išplėšė iš mūsų nepriklausomybę, sutrukdė tautos pažangą. Skelbdami savo socialinius planus ir bandydami juos praktikoj įvykdyti, išardė mūsų ūkį.

    Savo užsibrėžtiems tikslams vykdyti bolševikai naudojo kitur ir pas mus tokias baisias priemones, kokių ligi tol istorijoj nebuvome pažinę. Po bolševikinio imperializmo slibino letena turėjo padėti galvas dešimtys milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų. Ir mūsų tauta tą labai skaudžiai patyrė. Palyginti per
69

trumpą vienerių metų siautėjimo laiką jie išžudė Lietuvoje 3000 mūsų tautiečių, kalino kalėjimuose 12000, išvežė nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45000. Ir visa buvo daroma tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža. Į mūsų kraštą buvo atsikraustę budeliai ir smaugikai, kurie per ilgus savo praktikavimo metus buvo tapę tikrais to jų sukurto „meno" specialistais. Tai dar kartą vaizdžiai parodė pasauliui, kad žmoniškumas bolševikijon ne tik kad negrįžta, bet ir tikrai negrįš, kol tie žmonijos smaugliai nebus pašalinti iš žemės paviršiaus. Užtat mūsų tauta, su tiek nuostolių iškentusi bolševikinės invazijos metus, taip uoliai ir nuoširdžiai prisidėjo ir prisideda prie to slibino sužlugdymo.

    Vienu tragiškiausių bolševikinio siautėjimo momentų, be abejo, buvo tas, kurį turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti naktį iš 1941 m. birželio 24 1 25 d. Rainių miškely. Neaprašomas sadizmas, kurį vadinti žvėriškumu būtų tikrai labai švelnu, čia pasireiškė ypač kraštutinėm formom. Tokių kankinimo būdų ligi šiol buvome girdėję vieną ar kitą atskirai, bet čia jie visi buvo pavartoti iš karto pačiom aštriausiom formom. Ir visa tai buvo daroma juk ne kieno kito, o jų nešamosios „laisvės", „darbo žmonių gerovės" vardan.

    Rainių tragedija amžiams liks vienu šiurpiausiu momentu mūsų tautos istorijoje. Kad ji neliktų ilgesnį laiką tik žodinėj atminty, kaip tai atsitiko su Kražių skerdynėmis ir kitais skaudžiais mums įvykiais, šis leidinys ir yra pirmas bandymas fiksuoti tuos įvykius, paskelbti juos visai tautai. Žinoma, jis nėra tobulas, tačiau ateity plačiau surinktoji medžiaga galės jį patobulinti. Visi, kurie gali kuo nors jį papildyti ar pataisyti, ar kokių pageidavimų pareikšti, prašome neatidėliojant rašyti šio leidinio rengėjams.

    Čia skelbiamoji medžiaga ne tik atskleidžia tą nepaprastą raudonųjų okupantų siautėjimą paskutinėmis valandomis prieš išvejant juos iš mūsų krašto, bet kartu primena ir keletą skaudžių dalykų. Visų pirma aiškėja, kad bolševizmas buvo radęs, tiesa, labai maža ir tarp mūsų tautiečių savo pakalikų, aklų ir baisių savo darbo talkininkų. Tai paaiškės iš Telšių kalėjimo istorijos. Be to, ji mums akivaizdžiai primena, kad dalis mūsų tautiečių mėgo kaišioti liežuvį, skųsti savo brolius, juos išdavinėti. Tokių nemaža ir šiandien tebėra. Jie raitosi, slapstosi, nori nuduoti padorius tautiečius, bet jų sąžinė niekada nebus gryna. Ant jų išdavikišku-
70

mo dalinai gula visas mūsų tautiečių pralietas praeitais metais kraujas ir tos nežmoniškos kančios, kurios yra išgyventos mūsų kankinių. Ne vienas gal savo įprasto lengvabūdiškumo vedamas bėgo skųsti savo kaimyną ar brolį nuožmiems okupantams. Tai didele gėda ir praeičiai neatitaisoma klaida. Ateičiai tai reikšminga pamoka, kad reikia laikytis tautinio solidarumo ir savosios žemės, savųjų brolių meilės. Mums reikia išmokti daugiau vienybės, dar daugiau tautinio susipratimo.

    Tačiau visa tauta didžiulėj daugumoj egzaminą išlaikė. Palikta viena be vadų nuožmiam likimui, ji parodė labai daug susipratimo, kovingumo ir laisvės meilės. Ji išskyrė iš savo tarpo ir daug dvasios galiūnų, kurie ir tomis tragiškiausiomis valandomis kėlė laisvės vėliavas ir kvietė tautiečius ruoštis kovai, nebojant kliūčių ir kančių. Ir tai darė visų mūsų tautos sluoksnių žmonės, be amžiaus, išsilavinimo ir profesijos skirtumo. Užtat ir šiame leidiny minimų didvyriškų kankinių tarpe mes taip pat randame labai įvairaus išsilavinimo, amžiaus ir verslo žmones. Visi jie buvo bolševikinės žiaurios rankos surinkti į vieną vietą iš savo kasdieninio darbo ir tapo jų sadizmo aukomis. Visi juos vadiname Žemaičių Kankiniais. Ir tai teisinga. Tiesa, yra tarp jų ir iš kitų Lietuvos vietų kilusių, bet visi prieš suėmimą Žemaičiuose gyveno, čia nelaisvėn pateko, čia kančias iškentėjo, čia mirė. Visų jų palaikus priglaudė numylėtoji Žemaičių Žemė. Žemaičiams nuo seno teko parodyti ypatingo atsparumo dėl savo laisvės, pakelti daug kančių, išlieti daug kraujo. Ir šiuo kartu tai pasikartojo.

    Be abejo, kartu tai yra visos mūsų tautos didvyriški kovotojai, kankiniai, kurių kilnus pavyzdys, pralietas kraujas ir iškentėtos kančios per amžius kels kovos dvasią ir žadins savosios žemės meilę, meilę lietuvio lietuviui, meilę ir pasiaukojimą Lietuvai.
K. MOCKUS
ŽEMAIČIŲ KANKINIAI

    Kadangi daugumos kankinių lavonų nebuvo galima atpažinti, todėl iš karto nebuvo galima tiksliau nustatyti nukankintųjų asmenų. Vėliau, kalėjimą betikrinant, buvo rastas sąrašas, kuriame įrašyti viso 76 asmenys. Iš atpažintųjų kankinių tame sąraše buvo visi įrašyti. Skaičius taip pat atitiko, nes Rainių duobėse buvo rasti 73 lavonai ir 3 buvo rasti prie Džiuginėnų. Tarp Rainiuose nukankintųjų buvo du rusai. Trys iš polit. Telšių
71

kalėjimo kalinių bandė bėgti, iššoko per tvorą. Juos sargybiniai vijosi ir nušovė jau už miesto. Jie buvo rasti užkasti vienoj duobėj prie Džiuginėnų.
Ligšioliniai tyrimai nesukėlė abejonių dėl to sąrašo tikrumo, todėl ir reikia tą sąrašą laikyti tikru Telšių polit. kalinių nukankintųjų asmenų sąrašu.

ANTANAVIČIUS Juozas — gim. 1921 m. Jauniausias iš trijų nukankintųjų brolių. Plungės gimnazijos mokinys.
ANTANAVIČIUS Antanas — gim. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris.
ANTANAVIČIUS Jonas — gim. 1912 m. Aktyvus šaulys, pasienio policininkas.
BACHMANAS Liudvikas — gim. 1922 m. Plungės gimnazijos mokinys.
BALTRIMAITIS Kazys — gim. 1922 m. Telšių amatų mokyklos mokinys.
BALSEVIČIUS  Povilas  — gim.  1920 m. Plungės gimnazijos
mokinys, skautas.
BALSEVIČIUS Stasys — gim. 1913 m., ūkininkas, aktyvus šaulys.
BALTRAMIEJŪNAS Albinas — gim. ? Kilme aukštaitis. Baigęs
1928 m. gimnaziją, studijavo Kauno V. D. universitete. Yra
išleidęs kelis eilėraščių rinkinius Gilbonio psuedonimu.
BEIMAVIČIUS Juozas — mūrininkas, kilęs iš Naujamiesčio.
BUČIUS  Kostas  —  gim.   1922  m.  Telšių  amatų  mokyklos
mokinys, poetas.
BUMBLYS Juozas — ūkininkas iš Lygių km., Platelių valsč.
BUBELĖ  Steponas  — gim. 1920 m. Alsėdžiuose, ūkininkas, pavasarininkas.
BUTKEVIČIUS Adolfas — prekybininkas iš Kaunatavo, Luokės valsč.
ČIUZAS Antanas — gim. 1922 m. Telšių amatų mokyklos mokinys. Dalyvavo skautų, jaunalietuvių, šaulių organizacijose.
ČIURINSKAS Andrius — gim. 1907 m. Buvo Telšių m. pr. mokyklos vedėjas; šaulys, jaunalietuvis.
DAUKŠA Pranas — gim. 1914 m., mokytojas. Janapolėje, Telšių apskr. vadovavo šaulių būriui.
72

DAKNEVIČIUS Stasys — gim. 1904 m., ūkininkas, puskarininkis,
šaulių būrio vadas.
DIBISTERIS Antanas — gim. 1904 m., mokytojas. Buvo šaulių ir
jaunalietuvių ilgamečiu vadu.
GLAZAUSKAS Henrikas — gim. 1918 m., tarnautojas, šaulys.
GUŽAUSKAS  Pranas — tarnautojas, buvęs skautas, šaulys,
jaunalietuvis.
GAUDUTIS Augustinas — tarnautojas, visuomenininkas, tautininkas.
GAILIUS Vaclovas — gim. 1902 m., ūkininkas.
GELŽINIS Ignas — tarnautojas, tautininkų ir šaulių darbuotojas.
GALDIKAS Kazys — iš Platelių.
JABLONSKIS Juozas — gim. 1911 m., prekybininkas, policininkas.
JANKAUSKAS Aleksas — darbininkas.
JAKŠTAS Jonas — ūkininkas, ilgametis Tverų vals. viršaitis, savanoris leitenantas, Tverų šaulių būrio vadas ir tautininkų pirmininkas.
JOCYS Stasys — buvęs vargonininku, vėliau prekybininnku.
JAGMINAS Adolfas — gim. 1911 m., valdininkas.
KATKUS Kazys — ūkininkas, kaimo seniūnas, šaulių būrio vadas.
KVEDARAS Juozas — ūkininkas, susipratęs lietuvis.
KAVOLIUS Petras — ūkininkas, šaulys. Bolševikų laikais kartu su broliu moksleiviu ir kitais spausdino laikraštėlį „Laisvės Varpas" ir atsišaukimus.
KAVOLIUS Bolius — Plungės gimnazijos mokinys. Veikė kartu su broliu Petru.
KARDELIS Povilas — kretingietis.
KAZLAUSKAS Povilas — ūkininkas, telšietis.
KIZEVIČIUS Karolis — ūkininkas, kretingietis.
KAVECKAS Vladas — ilgametis notaras Šiauliuose, tautininkų apskr. pirmininkas, šaulys.
KORZA Balys — gim. 1902 m., Platelių pašto viršininkas, aktyvus visuomeninininkas.
KUSA Leonas — gim. 1909 m., policininkas, tautininkas, šaulys.
KRIZINAUSKAS Bronius — gim. 1922 m., tarnautojas, patriotas.
LILEIKIS Vytautas — tarnautojas, priklausė šaulių ir jaunalietuvių organizacijom.
LENGVENIS Mikas — ūkininkas, šaulys, jaunalietuvis.
73

LUKAUSKAS Pranas — ūkininkas, šaulys; gim. 1909.
LONGINAS Mikas — ūkininkas.
MALAKAUSKAS Liudas — gim. 1920 m., tarnautojas.
MASKOLENKA Petras — prekybininkas.
MILIUS Jonas - gim. 1903 m., batsiuvys, šaulys.
MONTVYDAS Antanas — matininkas iš Kretingos.
MOTUZAS Vladas — darbininkas, šaulys.
NORVAIŠA Motiejus — siuvėjas.
PAKALNIŠKIS Liudas — gim. 1910 m., darbininkas-ūkininkas, šaulys.
PARAFIONAVIČIUS Zigmas — Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas, skautas.
PABARČIUS Vaclovas — gim. 1903 m., pienininkas, ilgametis šaulys, Krakių šaulių būrio vadas.
PUŠKORIUS Kazys — gim. 1921 m., Telšių amatų mokyklos mokinys, aktyvus skautas.
PETRONAITIS Vladas — gim. 1888 m., advokatas, atsargos karininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vytauto kryžiaus kavalierius, šaulių pirmininkas.
PAULAUSKAS Kazys — ūkininkas, telšietis.
RUDOKAS Andrius — ūkininkas.
RUDOKAS Jonas — ūkininkas, Rudoko Andriaus brolis. RAKĄS  Adomas  — gim.  1923 m., Telšių amatų mokyklos
mokinys.
SAKELIS Zigmas — dvarininkas.
SIMUTIS Adomas — darbininkas.
SIMUTIS Julius — laikrodininkas iš Kretingos.
STUKAS Feliksas — gim. 1909 m., ūkininkas, buv. puskarininkis.
SUNGAILA Vladas — buv. policininkas, šaulys.
ŠALKAUSKAS Česlovas — ūkininkas.
ŠAKENIS Zenonas — Plungės gimnazijos mokinys.
ŠALČIUS Edmundas — - pašto valdininkas Palangoje, šaulys,
visuomenininkas.
ŠLEINIUS Jonas  — gim.  1905 m., ūkininkas, malūnininkas,
šaulys.
TELŠINSKAS Jonas — dvaro ūkvedis, baigęs žemės ūkio mokyklą.
TRUSKA Juozas — buv. policininkas, šaulys.
TARVAINIS Zenonas — gim. 1920 m., buv. Telšių gimnazijos
74

mokinys, aktyvus skautas, rašė eiles, pogrindinės spaudos
leidėjas Telšiuose.
VIČIUS Jurgis — gim. 1899 m., ūkininkas, vietinio šaulių būrio
vadas, Mosėdžio valsč. viršaitis.
VILČINSKAS Povilas — gim. 1918 m., buv. Telšių kalėjimo
prižiūrėtojas.
ŽVIRZDINAS Herminegildas — gim. 1920 m., Telšių gimnazijos mokinys.

PASKUTINĖS DIENOS TELŠIŲ KALĖJIME

    Prasidėjus Vokietijos — SSSR karui, Telšių kalėjime sėdėjusių politinių kalinių širdys, kaip želmuo saulės, laukė išsivadavimo. Birželio mėn. 23 ir 24 dienomis Telšiuose buvo didelis kariuomenės judėjimas. Įvairūs daliniai keliavo priešų priešais ir sausakimšai užpildė gatves. Iš 23 į 24 d. naktį iš Telšių išbėgo kompartija, NKVD įstaiga, milicija . . . Kalėjime tuo laiku jokių rusų nebuvo, prižiūrėtojai palaikė įprastą tvarką ir kalinių nepaleido, nors buvo iš lietuviškos visuomenės pusės kreiptasi ir reikalauta kalinius paleisti. Birželio 24 d. rytą atsirado rusų sargybos, gatve pro kalėjimą buvo sustabdytas judėjimas, o pats kalėjimas buvo apstatytas kulkosvaidžiais. Kalėjime buvo sudaryti politinių kalinių sąrašai ir nutarta juos, t.y. politinius kalinius likviduoti. Dienos metu buvo iškastos Rainių miškelyje 4 duobės, naktį iš 24 į 25 d. kaliniai buvo iš kamerų vedami į būstinę, apklausinėjami, pasmerkiami mirti, buvo surišamos užpakaly rankos, užrišamos burnos (pažabojimą), o iš čia vedami ir guldomi į sunkvežimius.

    Visi svarbesnieji tos pasibaisėtinos egzekucijos vykdytojai yra pasišalinę arba žuvę, joks kalinys, nėra pabėgęs nei iš sunkvežimių, nei nuo duobės, taigi ir apie kankinimus kalėjime jokių žinių nėra. Čia paduodame ištraukas iš bylų — buvusių bolševikų kalėjimo prižiūrėtojų parodymus, bei sėdėjusių kamerose kalinių išgyvenimus ir tikime, kad skaitytojas iš šios medžiagos galės susidaryti apytikrį vaizdą tų baisumų, kokie yra įvykę kalėjime pirmomis šio karo dienomis.
Buvusio kalėjimo tarnautojo A. Žutauto parodymai

    . . . Mums besikalbant atvažiavo sunkvežimis su kareiviais. Iš mašinos  išlipęs karininkas paklausė, kas mes esame. Aš ir
75

Gutmanas paaiškinome, jog esame kalėjimo tarnautojai; Gutma-nas klausė, ką reikia daryti su kalėjimu. Tas karininkas pažadėjo padaryti tvarką. Priėjęs prie kalėjimo, karininkas įsakė stabdyti pravažiuojančias tuščias mašinas. Kareiviai sustabdė 3 pravažiuojančias mašinas. Viena iš sustabdytų mašinų buvo tuščia, o kitos su kroviniais. Tada visi buvę gatvėje: karininkas, kuris vėliau pasivadino garnizono viršininku, aš, Gutmanas, Selenis, Milauči-us ir keli kariškiai, palikę apie 10 kareivių gatvėje, užėjom į raštinę. Tas pats karininkas liepė, kad į raštinę susirinktų visi prižiūrėtojai. Susirinkusiems prižiūrėtojams, kurių, pamenu, buvo šie: Selenis, Gutmanas, Sungaila, Balniškaitė, Liaudanskaitė, Adomaitis, karininkas nieko nesakė, tik visą laiką kalbėjo su Gutmanu. Ką kalbėjo — nežinau, nors rusiškai šiek tiek suprantu. Vienas rusų karys ką tai pasakė Gutmanui. Gutmanas man liepė eiti parodyti kalėjimo rūsį, kuris yra už kalėjimo virtuvės. Aš parodžiau; rūsio-sklepo raktą davė Balvočius ar Adomaitis. Rusų karys, apžiūrėjęs tą skiepą, pakraipė galvą ir aš supratau, kad rūsys yra mažas politiniams kaliniams sušaudyti, nes prižiūrėtojas Milaučius kalbėjo, kad kaliniai būsią sušaudyti. Iš kur Milaučius tai girdėjo — nežinau. Grįžus į raštinę, koks tai karys paklausė, kas turi iš raštinėje esančių ginklus. Aš turėjau ir pakėliau ranką. Ginklus iš turinčių nepaėmė. Moterims ir virėjui Adomaičiui liepė iš raštinės išeiti ir eiti į namus, nes Adomaitis buvo virėju, o Gutmanas apie tai tam kariui buvo pasakęs. Išeidamas garnizono viršininku pasivadinęs karininkas, berods, majoras (turėjo du pailgus ženkliukus) įsakė, kad nieko iš raštinės neišleistų. Tai buvo apie 7-8 vai. ryto.

    Apie 9-10 vai. ryto tas pats garnizono viršininkas grįžo su keliais kariais ir atsisėdo prie stalo, kur buvo sudėtos politinių kalinių bylos. Bylos buvo sudėtos pirmadienį, nes Vaitkus norėjo sudaryti sąrašą politinių kalinių. Garnizono viršininkas pareiškė, kad nereikalingi prižiūrėtojai iš raštinės gali išeiti. Raštinėje likome: aš, Gutmanas, Selenis, Vaitkus.

    Rusų kariai, susėdę prie bylų, pradėjo jas skirstyti pagal nusikaltimo straipsnius. Skirstė į dvi grupes. Kiek supratau, 43 kalinius išskyrė sušaudyti, o kitus paleisti ar išvežti. Sąrašą darėme Gumanas ir aš — tų 43 kalinių. Kariai, paėmę sąrašą, išėjo. Išeidamas garnizono viršininkas savo vietoje paliko kokį tai kapitoną — iš NKVD.
76

    Tasai kapitonas klausė Gutmano, ar yra kalėjime kastuvų. Vaitkus, o paskui ir aš išbėgome paklausti prižiūrėtojų, nes liepė Gutmanas. Aš paklausiau Balvočiaus, kuris su kitias prižiūrėtojais buvo sargybos būstinėje. Balvočius, kaipo sandėlininkas, atsakė, jog čia kastuvų nesą, o esą tik Siraičių dvare. Vaitkus grįžo ir pranešė, aš nieko nesakiau. Po to, iš raštinės rusai greit išėjo. Apie 11-12 vai. išėjęs į gatvę pamačiau, jog gatvėje stovi rusų sargybiniai su kulkosvaidžiais ir gatve civilių žmonių nepraleido eiti. Mašinų stovinčių nebuvo.

    Kublickas kalbėjo Vaitkui, kad reikalingas raštas kastuvams iš Siraičių dvaro parvežti. Vaitkus atsakė, jog raštą išrašys raštinėj. Kublickas, kiek žinau, tų kastuvų pargabenti nuvykęs nebuvo. Apie 21-22 vai. rusai pakeitė kalėjimo vartų sargybą rusais.

    Apie 22 vai. kas tai įsakė visiems iš būstinės išeiti. Kas įsakė — nežinau, kur eiti — nepasakė. Aš išėjau į koridorių, kuris eina į kiemą ir mačiau, kad iš kiemo pro mane raštinės link nuėjo rusas — saugumo tarnautojas Galkinas. Jis rankose laikė virveles.

    Atėjus Visagurskiui ir Budginui, prasidėjo kalinių vedimas iš II aukšto kamerų žemyn, nes buvo galima girdėti, kaip Vaitkus šaukė kalinius po vieną. Supratau, kad kalinius vedė Vaitkus, nes buvo girdėtis jo balsas ir kalinių su klumpėmis ėjimas. Aš koridoriuj prie lango prabuvau apie valandą su viršum. Man esant, visą laiką buvo girdėti kalinių vedimas iš antro aukšto į pirmą. Kaliniai buvo vedami surištomis rankomis užpakaly, kas netaip aiškiai matėsi, bet buvo matyti užpakaly galvų balti raiščiai. Kalinius vedė pavieniui.

    Vedant kalinius, mašinų motorai neūžė. Kalinius kareviai keldavo į mašiną ir pastumdavo. Kalinių prikrovė 3 mašinas; vieną prikrovus pavažiuodavo ir privažiuodavo kita. Į prikrautas mašinas sulipdavo 4-5 rusų kareiviai. Kaliniai sunkvežimiuose-mašinose buvo ne sustatomi, o suguldomi ant kits kito. Ar vedami kaliniai buvo skaudžiai mušami — nežinau, bet eidavo patys, vedame dviejų rusų kareivių. Kai trečia mašina nuvažiavo, aš Visagurskiui ir Budginui pasakiau, jog, turbūt, kalinių vežimas baigtas, nes buvo numatyti tik 43 kaliniai sušaudyti ar išvežti. Ar ką atsakė į tą mano kalbą Visagurskis ir Budginas, pasakyti negaliu. Tai buvo apie 24 vai. nakties iš 24 į 25 d. birželio mėn. Stovint man I aukšte su Žalimu ir Kublicku, į antrą aukštą užlipo Vaitkus ir 2 rusų kareiviai, kurie nuėjo koridoriais link buvusios kalėjimo koplyčios. Jie atsidarė kameros duris, berods, dešimtos,
77

išvedė nesurištą vieną kalinį, kurio nepažinau, ir nusivedė žemyn. Aš tuo laiku nuėjau link ambulatorijos, kurioje kas tai buvo; kas buvo — nežinau, nes buvo tamsu.

    Stovėdamas prie virtuvės laiptelių mačiau, kad kalinius vedė ne į raštinę, bet į būstinę. Kai pravedė pro koridoriaus duris, aš paėjau prie būstinės lango. Būstinėje buvo silpna žvakės šviesa, elektra nedegė. Tuo laiku būstinėje buvo NKVD-istas Roslanas ir Galkinas iš saugumo. Prieš juos sėdėjo du ar trys nepažįstami kariškiai. Prie durų mačiau atvestą kalinį, jo nepažinau, ir dar apie 4 žmones. Tuo metu Ročiaus nemažiau. Pro langą žiūrėti man niekas netrukdė, nes su manimi žiūrėjo ir rusų sargybiniai, kurie stovėjo kieme. Man pasitraukus nuo lango, tuojau išvedė, berods, tą patį kalinį, kurį mačiau pro langą sargybos būstinėj. Pastebėjau, kad kalinio rankos buvo surištos ir burna buvo užrišta kokiu tai baltu audeklu. Kalinys nei šaukė, nei verkė. Jį vedė du sargyginiai, paėmę už abiejų rankų, į stovinčią mašiną, kuri stovėjo prie kalėjimo kiemo vartų. Sargybiniai kalinį įkėlė į mašiną ir stumdami paguldė. Aš priėjau prie rusų sargybinių, kurie stovėjo prie lango ir paprašiau papirosą. Po to į sargybos būstinę įvedė kalinį Sakelį. Tuomet stovėdamas prie lango pamačiau greta Roslano besėdintį Ročių. Kalinį Sakelį klausinėjo: už ką nuteistas, ar prisipažįsta kaltu. Ką jis atsakė, aš negirdėjau. Jam tuo metu surišo rankas. Po to, liepė išsižioti ir sakyti „a", o tuo momentu jam užmetė ant burnos audeklo juostą ir ką tai darė užpakalį galvos, matomai, rišo. Tuomet aš vėl pasitraukiau nuo lango ir priėjau prie durų, pro kurias Sakelį užrišta burna ir rankomis išvedė prie sunkvežimio ir pastūmė į sunkvežimį. Sunkvežimyje buvo, berods, trys rusai sargybiniai, kurie kilnojo kalinius į mašiną. Kurie spardėsi ar priešinosi, tuos mušdavo su kumštimi, nes šautuvų prie jų nemačiau. Juos vedė vieną po kito. Man bestovint į tą sunkvežimį suguldė apie 15 kalinių. Visi buvo surištomis rankomis ir užrištomis burnomis. Buvo vieni vienmarškiniai, kiti su švarkais, visi be kepurių; su paltais nė vieno kalinio nemačiau. Išsyk kai kuriuos kalinius keldavo ir stumdavo į sunkvežimį, o vėliau iš kur tai prie mašinos pastatė suolą, ant kurio kaliniai palipę buvo įstumiami į sunkvežimį. Ten kareiviai juos visaip sukinėdavo. Mačiau, kad įstūmus į mašiną, dviem kaliniam numovė batus. Baigiant krauti ketvirtą sunkvežimį, Kublickas (prižiūrėtojas) išnešė keletą glėbių įvairių rūbų ryšulių ir pametė prie virtuvės laiptelių. Žalimas ir aš numėtėme tuos
78

rūbus laipteliais žemyn, o Budginas numetė juos toliau į virtuvę. Tai daryti įsakė Žalimas. Mums metant tuos rūbus laipteliais žemyn, išėjęs rusų kapitonas Jermolajevas įsakė man keletą paltų ir odejalų numesti prie sunkvežimio, ką aš ir padariau. Kareiviai, buvę sunkvežimyje, paėmė tuos rūbus ir apdengė vežamus kalinius. Apdengus kalinius, mašina pavažiavo žemyn — į Respublikos gatvę.

    Po pertraukos vėl atvažiavo sunkvežimis, dengtas, su būda ir vėl pradėjo vesti kalinius. Vedė iš I aukšto koridoriaus. Vedė rusai ta pačia tvarka, surištomis rankomis ir užrišta burna. Išvedus porą-trejetą kalinių, iš koridoriaus išėjo Vaitkus ir priėjęs prie Žalimo pasakė, kad turįs padėti vesti kalinius. Žalimas atsikalbėjo, sakydamas sergąs, ar panašiai. Į mane, nors buvau šalia Žalimo, Vaitkus nesikreipė. Tačiau kada Vaitkus nuėjo, Žalimas liepė man eiti padėti vesti kalinius, bet aš atsakiau, kad tai ne mano reikalas ir kalinių nevedžiau. Po kiek laiko pamačiau, kad kalinį su kokiu tai rusu vedė prižiūrėtojas Kublickas. Tas kalinių į paskutinį sunkvežimį vedimas truko apie pusvalandį. Aš visą laiką buvau ant virtuvės laiptelių. Paskutinius kalinius vedant, kaliniai pradėjo šaukti pilnu balsu, matomai atsirišo burnas. Tai darė ir susodinti į mašinas. Tada iš koridoriaus išlėkė Galkinas ir nubėgęs prie mašinos pradėjo keiktis, grasindamas sušaudysiąs ir, paėmęs iš kareivių šautuvą, kalinius sunkvežimyje pradėjo mušti su šautuvo buože. Kaliniai nutilo, bet buvo girdėtis sunkus alsavimas. Rūbų apkloti kaliniaims nebereikėjo nešti, nes mašina buvo dengta.

    Sutvarkius kalinius, mašina pavažiavo ir sustojo prie kalėjimo vartų. Mačiau, kaip į paskutinę mašiną įsėdo Vaitkus; daugiau kalėjimo prižiūrėtojų įsėdant nemačiau. Mašina vėl pavažiavo į Respublikos gatvę ir vėl sustojo. Nuėjęs prie kalėjimo kampo, pamačiau, kad gatvėje buvo ir daugiau mašinų-sunkvežimių. Iš mašinų pasigirod vienas kitas riksmas ir už kokių 15-20 minučių jos nuvažiavo. Mašinoms nuvažiavus, mačiau, kaip iš raštinės išėjo Roslanas ir Dušanskis, kurie ką tai su savim nešėsi. Grįžęs į kiemą, kieme prižiūrėtojų nei Kublicko, nei Žalimo, nei Budgino bei kitų nemažiau. Kieme prie šulinio sėdėjo rusų sargybiniai. į sargybos būstinę dėmesio neatkreipiau, [ėjus į pirmo aukšto kalėjimo koridorių, galėjo būti po paskutinės mašinos išvažiavimo apie dešimt minučių, koridoriuje maišėsi daug kalėjimo prižiūrėtojų, iš kurių pamenu: Balniškaitę, Želvį, Basarą ir, berods, Stonį; kitų nepamenu. Nuėjęs į raštinę radau Ročių; kas daugiau buvo —
79

nemačiau. Ročius sėdėjo ir nieko neveikė. Jis man nieko nepasakė, ir aš jam nesakiau. Tuomet iėjau vėl į kiemą ir, pamatęs virtuvėje šviesą, užėjau tenai. Radau pilną virtuvę žmonių: rusų ir kalėjimo prižiūrėtojų. Iš kalėjimo prižiūrėtojų pamenu: Budginą, Žalimą ir, berods, Sungailą. Rusų kareivių galėjo būti du. Jie tenai kniso baltinius, rūbus ir kita. Ar jie ką paėmė, nežinau. Grįžau atgal į I aukšto koridorių. Iš kiemo atėjo daugiau rusų. Jie su savimi ką tai nešėsi ir klausė, kur galima pavalgyti. Užėjome visi į sargybos būstinę, bet ten buvo tamsu, įžiebę degtuką, pamatėme žvakę, kurią uždegėme. Čia pradėjome valgyti. Valgant užėjo daugiau kalėjimo prižiūrėtojų: Sungaila, Balniškaitė, Želvys, Budginas, Raibužis, o vėliau Selenis ir Ročius. Kas daugiau buvo — nepamenu. Aš pavalgęs, savo vietą užleidau Ročiui ir atsigėręs vandens išėjau į gatvę.
Prižiūrėtojo A. Pilybaičio parodymas

    Antradienį apie 11-12 vai. Selenis Vincas pašaukė mane, Žutautą ir kitus, kurių pavardžių nepamenu, ateiti į raštinę. Čia mums pasakė, kad iš kalėjimo niekur neišeitumėm; buvome: Sungaila, Budginas, Žutautas, Heimanas, Želvys, Milaučius, Vaitkus, Žalimas ir Raibužis. Apie 18 vai. Žalimas mane nurodė rusų karininkui, kuris užsirašė mano pavardę ir liepė eiti į sargybos būtsinę, drauge su raštinėje buvusiu Heimanu. Greitai po to užėjo tas pats karininkas ir įsakė man, Heimanui ir 8 rusų kareiviams eiti į sunkvežimį. Įsėdę nuvykome į mišką, ant Luokės kelio. Važiuodami vežėmės dešimtį kastuvų. Nuvykę į mišką, kuris nuo Telšių yra apie 4-5 km., radome tris ne visai iškastas duobes, šaly stovėjo užmaskuotas tankas ir nuo duobių apie 30 metrų stovėjo suverstos mašinos-motorai. Kartu atvykęs rusų karininkas įsakė tas tris duobes pagilinti. Kasėme: aš, Heimanas ir tie aštuoni kareiviai. Dirbome apie valandą laiko ir kai pabaigėme kasti, jau saulė buvo nusileidusi. Po to, atsigulėme ant žemės ir išgulėjome apie 2-3 valandas. Paskui visi pėsti grįžome atgal į kalėjimą. Mums būnant prie tų duobių, iš Telšių kalėjimo kalinių atvežę nebuvo. Kuriam reikalui tas duobes kasėme, nežinojau. Kai grįžau kalėjiman, kaliniai jau buvo išvežti. Daug sunkvežimių stovėjo Respublikos gatvėje prie kalėjimo.
80
Virėjo J. Adomaičio parodymas

    Įbėgau į sargybos būstinę ieškoti savo kepurės. Būstinėje radau šiurpų vaizdą: čia buvo be jokios tvarkos priversta politkalinių drabužių ir apavo. Iš čia greitai nubėgau į virtuvę, nes ten buvo padėtas mano portfelis. Ten dar labiau radau visa suversta ir pilną virtuvę visokių drabužių. Iš virtuvės per kalėjimą išėjau į gatvę. Čia radau veik visus prižiūrėtojus (išskyrus Lukošių, Gailių, Petrulį, Jasą ir Dausiną). Gatvėje buvo didelis kariuomenės judėjimas Iš mūsų tarnautojų kažkur nuėjo Stonys, Selenis ir Balvočius. Tuo pačiu laiku prie mūsų prisidėjo du milicininkai, du rusų karininkai, o vėliau iš kažkur atsirado ir Ročius. Du rusų karininkai, Ročius ir mūsų valdininkai įsakė nuo jų neatsilikti ir skubiau eiti paskui juos.

    Iš miesto visi greitai ėjome Luokės gatve ir pasisukome Tryškių vieškeliu. Apie du kilometrus paėjus vieškeliu, rusų karininkai ir Ročius sustabdė vieną pravažiuojantį sunkvežimį, į kurį liepė ir mums sėsti. Į mašiną sulipome: du milicininkai, du rusų karininkai, Ročius, kalėjimo tarnautojas Žalimas, Raibužis, Želvys, Balniškaitė, Bauža, Kabaila ir aš. Daugiau sėstis šoferis neleido. Pasiliko: prižiūrėtojas Žilinskas, Basaras, Jakavičius ir vežikas Samoška su savo žmona.

    Mašina mus nuvežė į Tryškių mišką už miesto ir ten išlaipino. Tarnautojas Žalimas ir Raibužis liepė mums eiti su jais toliau, gi prižiūrėtojas Bauža kažkur miške dingo. Ročius taip pat liko miške; prižiūrėtojai kalbėjo, kad Ročius čia turi lengvą mašiną, o mes toliau turim eiti pėsti. Einant pastebėjau, kad Vaitkaus kelnės ir batai buvo aptaškyti kraujais.

    Heimanas buvo apsiavęs politkalinio rudos spalvos kelnes. Eidami kalbėjo, kad jie eis iki Šiaulių ir paskiau link Latvijos. Aš su Kabaila pradėjome po truputį atsilikti. Visai pasilikti bijojom, kad nenušautų. Toliau su jais eiti taip pat bijojom.

    Kabaila man papasakojo, kad Vaitkus ir Heimanas buvo prie politkalinių žudymo. Taip pat, kad Vaiktus kalėjimo būstinėje antradienio vakare užrišinėjo politkalinių burnas ir rišo jiems rankas.

J. Bertašiaus parodymas

    Aš buvau pasodintas į kalėjimą už pervedimą žmonių į Vokietiją.  Teko sėdėti kartu su politkaliniais nuo 1941 m.
81

balandžio mėn. 15 d. iki birželio 24 d. Birželio 22 dieną pasigirdo patrankų garsai. Nuo tos dienos kalėjime buvome laikomi be maisto. Birželio mėn. 24 d. iš ryto patikrinimo kameroje nebuvo ir prižiūrėtojų nesimatė. Palaukėme iki 10 vai. Pro langą matėme, kaip atvažiavo viena rusų mašina pilna ginkluotų kareivių. Mašina prie kalėjimo buvo sustabdyta kalėjimo gydytojo. Jis ilgokai kalbėjosi su rusų karininku ir buvo girdėti, jog šis prašė duoti nurodymų, ką daryti su kalėjimu, nes kompartijoj ir NKVD valdininkų nebesą. Pats gydytojas buvo pasiruošęs bėgti. Rusai sustojo, išlipo iš mašinos, apsupo kalėjimą ir pastatė sargybą. Sargybai buvo įsakyta sustabdyti judėjimą pro kalėjimą. Tuo pačiu momentu rusams prisistatė kalėjimo valdininkas Vaitkus. Netrukus atėjo buvęs valdininkas Žalimas ir buvo matyti gatve einant prižiūrėtojus Gailių ir Kavaliauską, bet juos sargybiniai nuvijo. Buvo matyti, kaip prižiūrėtojas Milaučius nuėjo į priešais esantį namą, atsivedė Balniškaitę ir abu įėjo į kalėjimą. Po to, susirinko visi prižiūrėtojai: Stonys, Sungaila, Raibužis, Balvočius, dar du (pavardžių neatsimenu) ir prižiūrėtojas žydas Joselis.

    Ruošos metu buvau pastebėjęs, kad prižiūrėtojas Joselis su kriminaliniu kaliniu Vylučiu nešė rūbus iš kalėjimo sandėlio į sargybinę. Taip pat buvo renkami visi kalėjimo įrankiai ir dedami prie durų.

    Prižiūrėtojas Balvočius stovėjo prie durų. Apie 11 vai. atvažiavo lengva rusų mašina su vienu NKVD tarnautoju. Raštinėje buvo girdėti Vaitkaus balsas: „Suneškit visas politkalinių bylas". Taip pat davė prižiūrėtojui Balvočiu įsakymą, kad visus politinius kalinius iš 1 ir 2 kamarų suvarytų į antrą aukštą — kamerą 7. Įsakymas buvo įvykdytas.

    Kameros Nr. 1 kaliniai, kurioj ir aš buvau, pradėjome prašyti valgyti. Tada įėjo Vaitkus su vienu rusu. Vaitkus rankoj laikė du pistoletus, o rusas lengvąjį kulkosvaidį. Vaitkus suriko: „Svo-lačiai, smetonininkai, raminkitės, o kitaip būsite vietoj sušaudyti". Po to visus suguldė ant cemento.

    Apie 1 vai. pasiprašėme, kad leistų atlikti ruošą. Matėme tą patį rusą, kuris grasino kulkosvaidžiu, sėdint ant šulinio ir sekantį prižiūrėtojus.

    Vakare patikrinimo kameroj nebuvo. Patikrinimo nesulaukę sugulėme. Maždaug po valandos laiko pasigirdo baisus bildėjimas 7-toj kameroj. Kadangi bildesys nesiliovė, buvo įjungti trijų sunkvežimių motorai ir trys traktoriai.
82

    Netrukus pasigirdo skaudūs vaitojimai ir aikčiojimai apačioj. Ir gatvėje girdėjome šauksmus: „Jėzus Marija! Žmonės, gelbėkite!" Tuo metu iš I kameros, kurioj aš buvau, iššaukė politkalinį Motuzą iš Telšių. Po kelių minučių Vaitkus iškvietė tardomą politkalinį Jocių iš Luokės. Jocius paklausė Vaitkaus, ar reikia pasiimti visus savo daiktus. Vaitkus atsakė, kad užsivilk tik viršutinius baltinius. Vedant kalinius iš kamerų, Balvočius, kuriam tą dieną buvo užvilkta sovietiška uniforma, atrakinėjo duris. Dar prie durų stovėjo vienas NKVD tarnautojas. Taip pat mačiau vaikščiojantį rusų kareivį su kulkosvaidžiu. (Dabar jis suimtas ir sėdi kalėjime). Vaitkus kalinius iš kameros kvietė labai švelniai; iš jo kalbos neatrodė, kad tą vakarą įvyktų žudymas. Matyt jis tai darė, kad nesukeltų panikos kalinių tarpe, tačiau kriminaliniai kaliniai suprato, jog žudymas vyksta. Kriminaliniai kalinai man kalbėjo: „Lįsk po naru ir gerai užsimaskuok, nes tavo byla surišta su politika, gali jie nužudyti ir tave". Tada mes su politkaliniu Žilinsku pasilindome po naru ir užsimaskavome.

    Po kelių minučių aš buvau iššauktas Vaitkaus, bet kriminalinis kalinys Galdikas iš Kartenos atsakė: „Jo čia nėra, jis yra išvežtas su kitais kaliniais arba yra kitoj kameroj". Tada Vaitkus nuėjo.

    Po kokios valandos pasigirdo smarkesnis mašinų ūžesys ir visos mašinos su vaitojančiais žmonėmis nuvažiavo. Buvo girdėti ir baisiai žiaurūs keiksmai. Mašinoms nuvažiavus, pasidarė tylu. Po kokios valandos užmigau. Kai pabudau, saulė jau buvo patekėjusi, maždaug buvo pusryčių laikas. Tada prie kalėjimo stovėjo rusų pasienio kareiviai. Mūsų kameroj esantieji 3 rusų kareiviai-kaliniai pradėjo su sargybiniais kalbėtis per langą. Rusų kariuomenės daliniai klausė, kas čia yra. Kaliniai-rusai atsakė, kad čia yra kalėjimas ir sėdime jau tris dienas nevalgę ir prašė pažiūrėti, ar yra kieme sargyba. Kareiviai pasakė, kad jokios sargybos ir jokio žmogaus nėra.

    Po to, prie kalėjimo priėjo vienas vyriškis, apsirengęs pilku kostiumu, ir paklausė, kokie esate: ar politiniai, ar kriminaliniai. Atsakėme, kad esama ir politinių, ir kriminalinių. Tada jis pasakė: „Vyrai, nesilaužkit, nes tuoj įžygiuoja vokiečiai ir jumis paleis, o aš pats einu į kalėjimo raštinę". Viršuj kalėjimo pasigirdo baisiausias triukšmas. Mūsų kameroj sėdintieji kaliniai-rusai, išgirdę, kad ateina vokiečiai, sušuko: „šiaip ar taip, vistiek mirtis", ir pradėjo laužti duris. Iš lauko pusės padėjo jų vienas draugas, kuris  sėdėjo kameroj  nr.  10. Durys buvo išlaužtos, spyna
83

nusukta, kaliniai vieni bėgo į raštinę, kiti bėgo į kiemą. Išbėgus į kalėjimo kiemą, aš pamačiau pas skalbyklą atplėštą vieną "lentą, pro kurią išlindau į gatve.
PASMERKTŲJŲ TESTAMENTAS

    Įdomiu ir vertingu radiniu reikia laikyti vienoje kalėjimo kameroje rastą aliumininį bliudelj (maisto), kurio šonuose ir dugne (aštriu daiktu) išrėžtas šis politkalinių testamentas, puikiai vaizduojąs nukankintųjų nuotaikas ir valią pirmomis karo dienomis. Bliudelio krašto sienelėse įrašyti šie žodžiai:

    „Atskrido pirmos seniai lauktos iš vakarų krašto plieninės padangių kregždės, vokiečių šaunūs lakūnai virš Telšių miesto 1941 m. birželio mėn. 22 d.

    Mes, trylika politkalinių, bolševikų aukos, sėdėdami Telšių kalėjimo 10-je kameroje, beviltiškai laukiame išganingos laisvės, kaip briedžiai, ištroškę šaltinio vandens.

    Drasko mano žemę. plėšrus azijatai, kankina tikrus lietuvius tėvynainius, sukišę į tamsius kalėjimo rūsius, bendraudami su gobšuoliais žydais.

    šiandieną, 1941 m. birželio mėn. 23 d. rytą nušvito mūsų veidai, širdys ugnimi suliepsnojo, pamačius vokiečių bombonešius, sprogdinant Telšiuose bolševikų karinius objektus.

    Sadistiškas prižiūrėtojas Kabaila, mus ilgą laiką persekiojęs neišėjimu iš kameros ruošon ir mane prieš trejetą dienų trimis kumščio smūgiais išvietėje daužęs veidą, nuleido ausis.

    Vyriausias kalėjimo politrukas aklas bolševikas Vaitkus, ketinęs nunešti į Berlyną 58-tą straipsnį, kuriuo nuožmiausiai kaltinami mes visi Lietuvos politkaliniai, bėgioja nesavame kailyje ir pajuodavusiu bekonišku snukiu, tyli.

    Iš kalėjimo buvusios bažnytėlės politk. Tarvainis, mūsų Elta, per sieną praneša džiuginančių naujienų: Raibužis apipiautas, žydai vilkstinėm bėga į rytus, Kaunas laisvas, pasipuošęs tautiškom vėliavom. Viens kitą sveikiname su laisva Lietuva.

    Šiandieną, 1941 m. VI mėn. 24 d., gražus saulėtas rytas; pro plieno lango grotus matosi spindintis mėlynas Masčio ežeras. Mes pakeltom nuotaikom laukiame bolševikų žlugimo galo, sužinoję iš mūsų geriausio prižiūrėtojo Visagorskio apie mūsų naują tikslią vyriausybę . . .
84

    Telšių kalėjimo 10-tos kameros 1941.VI.23 politk.: 1. Antanavičius Juozas, 2. Baltramiejūnas Albinas, 3. Baltrimaitis Kazys, 4. Bučius Kostantas, 5. Gaudutis Augustinas, 6. Jagminas Adolfas, 7. Katkus Kazys, 8. Kizevičius Karolis, 9. Kvedaras Juozas, 10. Lileikis Vytautas, 11. Puškorius Kazys, 12. Rakąs Adomas, 13. Rudokas Andrius. 1941.VI.23, Telšiai".
NETIKĖTAI ATRASTOS AUKOS
(Pasakoja gais. p. Peckus)

    Birželio 26 d. Telšių apylinkėj jau buvo nutilę karo šūviai. Nuėjau pasižiūrėti, kas dedasi Telšių miesto ugniagesių komandoje, nes viršininkas su visais padėjėjais, paėmęs geriausią mašiną, buvo išbėgęs.

    Auto radau mieste. Jame sėdėjo traktorių stoties vedėjas ir pradėjo aiškinti, kad automobiliui trūksta žvakės, kurią galima gauti traktorių stoty. Aš įsėdau prie jo ir nuvažiavau traktorių stotin į Rainių dvarą.

    Rainių miškelio kairėj pusėj stovėjo rusų palikta auto priekaba, o netoli kaimiečiai krovė į savo vežimus karišką medžiagą.

    Apie tai pranešiau Telšių policijos vadui. Man davė pistoletą ir liepė pačiam tvarkytis. Birželio 26 d. reikėjo pakeisti Rainių miškely sargybinius, kuriuos buvome pastatę prie auto priekabos. Tačiau nuėjus nebuvo kuo šiuos sargybinius pakeisti ir nutariau palikti juos pačius, kol gausiu arklius priekabai parvežti. Miške pamačiau du vyrus, kurie iš vienos mašinos leido benziną. Patikrinus pasus pasirodė, kad jie broliai iš netolimos apylinkės. Juos paleidau.

    Netoliese pamatėm mašinų ratų, kelis kibirus kopūstų, rusiškų popierių. Taip pat pamatėm sukastas žemes, kurios buvo dalinai samanomis užmaskuotos, tačiau buvo aiškiai matomos kasimo žymės. Spėjome, kad gali būti pakasta ginklai arba stambesnės mašinų dalys. Sargybiniui buvo įsakyta atkasti vieną duobę. Jis atsisakė, nes nebuvo kastuvų. Lopeta tuoj atsirado ir pakasus 30 cm. pradėjo jaustis, kad yra kas tai minkštas — drabužis. Padaviau peilį. Perpiovus drabužius, pasirodė mėlyna vyriška krūtinė. Nutarėm, kad kariškis negali būti, nes kariškius laidojant niekas neišrengia; o čia buvo matyti melsvos spalvos baltiniai. Įsakiau ištraukti ir ištraukus pamatėm baisų reginį. Duobėje buvo be skaičiaus kojų, galvų, rankų . . .
85

    Palikęs sargybinį, nuvykau pranešti Telšių policijai, kad duobėje rasta daug lavonų, kurie ar tik nebus Telšių kalėjime sėdėję politiniai kaliniai. Policijos vadas įsakė lavonus iškasti.

    Grįžęs į mišką, radau jau tris lavonus ant kranto, o duobėje buvo matyti kiti lavonai. Taip pat ir kitose duobėse, prakasus 15-20 cm., buvo lavonai. Tada jau buvo aišku, kad tai kalėjime sėdėję vyrai.

    Gavęs paramos iš Rainių dvaro, pradėjau darbą. Duobėse buvo baisiai sužaloti lavonai. Jie buvo atkasami ir guldomi ant žemės eilėmis. Jų galvos buvo sudaužytos, rankos suraišiotos užpakaly, kūnai subadyti ir juodomis dėmėmis padengti. Reikia manyti, kad rasti kopūstai buvo panaudoti sutinimui rankų ir kojų. Žiaurumas buvo didžiausias.

    Tai buvo birželio 28 d. apie 14 vai. Iki vakaro buvo atkastos visos duobės, kuriose rasta 73 lavonai . . .

KAIP JIE MIRĖ

    Kaip ėjo kankinimas, kol kas žinių nėra. Visi kankinimo dalyviai yra pabėgę, visi kankinamieji yra nukankinti. Tačiau matydami nukankintųjų lavonus, galime suprasti ir įsivaizduoti, kokias kančias mūsų kankiniams teko išgyventi ir su kokiu iškrypėlišku žiaurumu išgamos azijatai ir jų pakalikai juos nukankino.

    Vaikų neatpažino motinos, žmonos neatpažino savo vyrų, broliai ir seserys — brolių, draugai — draugų, nes taip baisiai lavonai buvo sužaloti. Yra faktai, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus už savus, palaidojo juos, išgyveno baisiausią pragarą kančių, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus, po kiek laiko išsilaisvinę grįžo gyvi ir sveiki.

    Čia skelbiame teismo medicinos protokolą. Deja, jis nėra detalus. Tačiau iš jo aiškiai galima suprasti, koks nepaprastai žiaurus ir nežmoniškas bolševikų nusikaltimas čia, Rainių miškelyje, yra padarytas. Visais amžiais, kol gyvens mūsų tauta, kol gyvens doroji žmonija, šitas darbas bus minimas su pasibaisėjimu.

    (Lavonai yra tirti tarptautinės medikų komisijos, bet jos duomenų  kol kas neturime, jie bus paskelbti tarptautinėje spaudoje).
86
Teismo medicinos protokolo ištraukos
(Iš 73 lavonų aprašymų pateikiame tik kelis — Red.)

    1. Lavonas neatpažintas. Epitelis lupensi, kaire koja iki pusės blauzdos sumušta, krūtinė sumušta. Sprandas numuštas. Galvos oda nulupta, kraujas išsiliejęs. Dešinys skruostas ir smilkinys sumušti. Kaktikaluyje virš antakio 2 cm. žaizda aštriais kraštas 3 cm gilumo. Kraujas išsiliejęs.

    2. ČlUŽAS Antanas iš Telšių. Pilvo ir krūtinės sumušimo žymės. Ant kairės kojos žemiau sąnario smūgio žaizda, kraujas išsiliejęs. Abi rankos užpakaly surištos. Viso galvos kiaušo siūlės sutrūkusios, trūkimai pusiau ovalinės formos, zonduojant (žaizdų gilumą matuojant) matuoklis laisvai eina per visą kaukolę, smegenys sumaišyti. Paakiuose mėlynės.

    3. KAVOLIS Petras (Atpažino brolis Matas). Visas galvos kiaušas sutreškintas, deformuotas. Iš galvos dešinės pusės, tarp kaktikaulio ir smilkinio kaulų yra nelygiais kraštais žaizda. Iš nosies ištekėjęs kraujas. Oda nulupta. Smegenys ištryškę. Ties dešiniu lūpų sujungimu yra durtos dvi žaizdos 10 cm gilumo. Apatinis žandikaulis sutriuškintas, šone iš dešinės pusės po ranka yra mušimo žymės. Lyties organai sumušti, kraujas išsiliejęs. Rankų galūnės nušutintos ir nubrūžuotos. Lavono dėmės stipriai išreikštos.

    4. BUBELĖ Stepas iš Alsėdžių. Lavondėmės stipriai išreikštos visame kūne, lupasi ir maceruojasi abiejų kojų sumušimo žymės. Lyties organai sumušti, kraujas išsiliejęs . . . Smakras priverstas prie kaklo, pažabotas raiščiu, liežuvis iškištas, apatinis žandikaulis nuverstas žemyn, kairioji akis atdara. Tarp viršukaulio, pakauš-kaulio ir smilio kaulo yra aštriais nelygiais kraštais žaizda 8 cm. Smegenys bėga.

    5. Neatpažintas. Lavondėmės apatinėse kūno ir galvos dalyse stipriai išreikštos. Pilvas, kojos ir lyties organai sumušti, kraujo išsiliejimas. Dešinės kojos pirštai kruvini, pado vidurys perdurtas iki kaulo, žaizda 1,5-0,5 cm. Kaklas parištas audekliniu raiščiu, galva kiaura, kakta iš dešinės pusės įmušta — įdubus, galvos kaulai sutreškinti, skylė 12-8 cm, smegenys išmaišyti.
ŽEMAIČIŲ KANKINIŲ LAIDOTUVĖS

Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga 70 vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas papuoštas žalumynais ir eglaitėmis-,,
87

tarp kurių guli karstas. Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžinojo poilsio vietą savo kankinius. Iš raudonųjų kraugerių kankinimo vietos visi buvo paimti. Visuomenės pastangomis visiems padaryti karstai, ir štai dabar visi palydimi į Telšių kapus.

    O kapuose jau iš vakar dienos eina darbas, kasama bendra duobė, nes nusistatyta kartu kentėjusius kartu ir palaidoti, kad kiekvienas praeivis per amžius prisimintų juos visus čia kartu gulinčius, — buvusiojo mūsų tėvynėje neišmatuojamojo žvėriškumo auką.

    1941 m. liepos 1 d. Antradienis, eilinė darbo diena. Tačiau Telšių miestas atrodo ir jaučiasi nepaprastai. Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Visi rengiasi laidotuvėms, kokių ne tik Telšiai, bet ir visas mūsų kraštas niekados nėra matęs ir, Dieve duok, kad niekados ateity nebematytų.

    Gėlės, vainikai, kaspinai — jų nesuskaitoma daugybė. Žemaitės, žemaičiai pripynė jų tiek, kad užteko apsupti ir kiekvieną karstą atskirai, ir visą 70 vežimais vežamų karstų procesiją bendrai.
Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, laikomos gedulingos pamaldos. Toks skaičius karstų ir tokia, daugybė palydinčių žmonių Katedros viduj juk jokiu būdu netilptų.

    Po gedulingų pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą. Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų nariai, atstovai, mokyklų mokiniai ir 1.1. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Choras ir orkestras pakaitomis traukia gedulingas melodijas.

    Telšių katalikų kapuose karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta gėlių puokštės ir gailios ašaros. Dvasininkas pasako graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Pasigirsta „Amžiną atilsį", krenta ant karstų smėlis iš artimųjų rankų. Bendradarbių, artimųjų, organizacijų, visuomenės ir vietinės valdžios atstovai pasako atsisveikinimo kalbas ir kankinių akivaizdoje prisiekia visomis galiomis ginti tėvynę, ginti jos laisvę. Prie atviro kapo giedamas Tautos Himnas, kurio garsai susilieja su visos minios nesulaikomomis ašaromis ir kūkčiojimais. Tai buvo iš tikrųjų didelio dvasinio pakilimo momentas, kokį gali išgyventi tauta, paaukojusi ant savo tėvynės aukuro sunkiausias savo sūnų
88

kančias ir gyvybes ir prie jų kapo daranti nepalaužiamą pasiryžimą ateičiai.

    Po kiekvienos kalbos aidi tautinės ir religinės giesmės. Visai miniai graudžiai palydint, duobė imama užpilti žeme. Vėl gėlių, ašarų, kūkčiojimų lietus — paskutinė atsiskyrimo valanda.

    Telšių kapų angoje išdygo didelis, gėlėmis ir žalumynais apkrautas kapas, kapas toks, kokio nežinojo dar mūsų tautos istorija.

    Brangus tautieti, lietuvi, žemaiti. Būdamas Telšiuose, aplankysi visada šį kapą. Čia atsiminsi sunkiausius mūsų tautos gyvenimo metus, atsiminsi jos didvyrius ir pasisemsi jėgų savo darbui, savo valiai ir siekimams sustiprinti.

*    *    *

89

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum