gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 28 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 28 [68]

    Turinys:
    1. Kuriuo keliu? (Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją).
    2. Ugnies nešėjai (eil.).
    3. SOS! SOS! SOS! (Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentas Nr. 27. Laiškas Prancūzijos prezidentui ir kt.).
    4. Mūsų kultūros rūpesčiai.
    5. Lietuviai ir rusai.
    6. Literatūrų „lygiateisiškumas""Tarybų Sąjungoje.
    7. Kiek ilgai? (eil.).
    8. Rašo Balys Gajauskas.
    9. Ateistinė propaganda skaičiais ir faktais (recenzija).
    10. Žinios (Devynerių metų sukaktis. Kalinių sukilimas
         
Pravieniškėse. Filtruojami tautosakos rinkėjai).

Lietuva
1981 m. rugsėjis

91

KURIUO KELIU?
(Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją)

    Artėja visai tautai nepaprastai svarbaus ir reikšmingo įvykio — Lietuvos krikšto 600 metų — jubiliejus. Daugiau nei pusę tūkstančio metų lietuvių tauta eina po Kristaus vėliava, žengia su visa Europa, naudojasi Vakarų krikščioniškos kultūros vaisiais, dalyvauja šios kultūros kūrime. Per šį laikotarpį tauta pergyveno daug linksmų ir liūdnų, šviesių ir tragiškų įvykių. Spindėjo garbės viršūnėse ir dejavo tamsiose nevilties bedugnėse. Didžiavosi galinga valstybe ir nešė žeminantį svetimųjų jungą . . . Visaip vingiavo istorijos kelias, įvykiai keitė įvykius, bet šviesiais ir sunkių nelaimių metais tautos sąžinė, jos dvasinių jėgų, jos ištvermės šaltinis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tautos džiaugsmas buvo jos džiaugsmu, tautos skausmas — jos skausmu. Ji su tauta ėjo į pergales ir į sunkius bandymus. Ji padėjo tautai šių pergalių siekti ir išlaikyti bandymus, vedė į naujus laimėjimus. Tauta kartais atsikeldavo tiesiog iš svetimųjų paruošto kapo. Be Bažnyčios, be tautai įdiegto gilaus religingumo ir įskiepytos aukštos moralės šiandien gal jau nebūtų mūsų tautos, arba ji būtų toli gražu ne tokia, kaip dabar. Bažnyčios nuopelnai tautai ir jos kultūrai akivaizdūs ir nepaneigiami.

    Tačiau, žvelgdami į krikščioniškąjį Lietuvos istorijos laikotarpį ir aiškiai matydami, ką Bažnyčia, jos mokslas, jos skelbiamas tikėjimas davė tautai, kaip išugdė prigimtąsias lietuvio būdo, jo charakterio savybes, kaip ji net paprastą, neraštingą kaimietį padarė tauriu žmogumi, dažnai dvasios milžinu, visa tai matydami ir įvertlndami, negalime nepastebėti ir to, ko tautai nedavė kai kurie jos vadai, hierarchai. Praeities klaidomis, apsileidimais ar silpnybėmis šiandien naudojasi ateistinė propaganda, visa tai dar išpūsdama, iškreipdama ir sukarikatūrindama. Ne visados ir ne visi dvasininkai buvo be priekaištų. Ne tik Bažnyčios priešai pastebi, kad nemaža dvasininkų nepakankamai sielojosi lietuvių
93

kalbos teisėmis Bažnyčioje. Ne pasididžiavimo jausmą tolimos praeities aukštais Bažnyčios kunigaikščiais kelia jų kovos su pasauliniais kunigaikščiais dėl dvarų ir privilegijų. Ne šviesiais tautos pavyzdžiais yra tie dvasininkai, kurie, plintant protestantizmui, paliko Bažnyčią ir puolė į jo glėbį. Gėdą ir liūdesį sukelia tie vyskupai ir kunigai, kurie juodžiausiais rusų priespaudos laikais, tautai kovojant mirties ar gyvybės kovą, nužemintai šliaužiojo prieš carą ir jo valdininkus . . . Tokių ir panašių faktų, deja, negalime išbraukti iš garbingos savo istorijos. Ir išdaviko ženklu paženklintieji lieka tautos istorijoje, lieka, kaip jos gėda ir kaip perspėjantieji ženklai ateičiai . . .

    Tautos gyvenime pačio reikšmingiausio įvykio jubiliejų sutinkame itin sunkiu ir pavojingu laikotarpiu. Galbūt net pačiu sunkiausiu ir pačiu pavojingiausiu, nes tiek tauta, tiek jos Bažnyčia vėl pastatyta prieš dilemą: žūti ar būti. Neužsimerkime prieš grėsmingą tikrovę: tautai tikrai gresia mirtinas pavojus. Užtenka apsidairyti aplinkui ir tuoj pamatysime, kiek mažesnių tautų šiandien Tarybų Sąjungoje miršta tikrąja to žodžio prasme. Po tariamos tautų draugystės bei suartėjimo priedanga vyksta baisus niveliacijos ir asimiliacijos procesas. Nereikia toli dairytis. Pažvelkime tik į kaimyninę Baltarusiją, kurios sostinėje jau nėra baltarusiškų vidurinių mokyklų, kur įstaigose darbuotojai net bijo kalbėti baltarusiškai, kad nebūtų palaikyti nacionalistais. Be to, dvasinės kultūros vietoje moraliniai įvairių tautų griuvėsiai, pasileidimas ir alkoholizmas . . . Riedame į bedugnę, į tautos degeneraciją ir mirtį.

    Bet nužudant tautą, pirma reikia numarinti jos tikėjimą. Reikia pirmiausia pasmaugti Bažnyčią, šią baisią tiesą mes kartais gal ir užmirštame. Bet ją labai gerai įsimena Dievo ir tautos priešai. Įsimena ir vykdo gudriai, užmaskuotai, metodiškai. Tačiau Bažnyčia stiprėja apšlakstyta savo kankinių krauju. Jos vaikų kančios ir ištvermė didina jos galią ir jos žavesį, šitai priešas taip pat žino. Todėl dabar ją stengiasi pasmaugti tyliai nejučiom, uždusinti jos pačios vaikų rankomis.

    Pažiūrėkime, kas šiandien pas mus dedasi. Ilga, atvira ir įžūli kova norimų rezultatų nedavė. Baisus ateistinių paskaitų, knygų, brošiūrų, straipsnių, filmų, plakatų ir kitos propagandinės medžiagos srautas tikėjimo iš žmonių sąmonės neišplovė ir jų sąžinės purvais neužpylė. Dvasininkų suėmimai, teismai, trėmimai nepadėjo. Kunigų šmeižtai savo tikslo nepasiekė — tikinčiųjų
94

nuo jų ganytojų neatskyrė. Atviras puolimas ir atviras teroras nedavė to, ko karingieji ateistai norėjo ir tikėjosi. Dargi priešingai — prasidėjo atgimimas, tikintieji susiorientavo, padrąsėjo, ėmė kelti savo skriaudas ir reikalauti savo teisių. Vis daugiau jaunimo ėmė atvirai reikšti savo įsitikinimus.

    Tačiau ateistinė valdžia Bažnyčioje apčiuopė vieną silpną vietelę — kai kurių dvasininkų bailumą, charakterio minkštumą, nuolankumą, kančios ir aukos baimę, norą prisitaikyti, laviruoti, iškilti . . . šituo jie bandė naudotis visą laiką, bet ypač intensyviai ėmė spausti ir išnaudoti dvasininkiją, kai kitos priemonės nepasiteisino. Rugienis daužė kumščiu į stalą ir grasino straipsniais. Tumėnas ėmė meilintis ir nuo aukšto kalno rodyti žemiškąsias karalystes. O kai atsiranda kandidatų parklupti ir pagarbinti — šėtonas suaktyvėja. Dvasininkų pagalba turėjo būti suklaidintas net Vatikanas, į vyskupų vietas turėjo patekti ateistams nuolaidūs ir paklusnūs kunigai. Kandidato į vyskupus tinkamumo laipsnis pasidarė tiesioginiai proporcingas jo paklusnumo ateistų užmačiom laipsniui. Kunigų ir klierikų verbavimas slaptam darbui saugume, viliojimas pažadais (geresnėm parapijom, ramesniu darbu, kelionėm į užsienį ir t.t.), jų kiršinimas, stropesnių kunigų apšaukimas ekstremistais ir skaldytojais — seniai su nerimu buvo stebimas Lietuvos tikinčiosios visuomenės, ypač inteligentijos. „L. K. B. kronika" — ne tik vienų kunigų nuopelnas, kaip skelbia, o gal ir galvoja saugumas ir ateistai. Tai visos Lietuvos Bažnyčios šauksmas, visų tikinčiųjų bendros pastangos, šimtai įvairių skundų, pareiškimų ir šimtai tūkstančių parašų — tai ne kunigų darbas (kunigai labiau stebimi, daugiau sekami, kai kurie iš viso negalėjo niekur prisidėti.). Tai galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą. Ir šio protesto, šio pakilimo jau nepasiseks sulaikyti ir užgniaužti.

    Tačiau tikintieji negali būti atitrūkę nuo savo ganytojų, negali eiti atskirai, o ypač prieš jų valią. Todėl labai suprantamas vis didėjantis tikinčiosios Lietuvos susirūpinimas savųjų kunigų laikysena ir jų elgesiu. Neabejingieji tikėjimui — neabejingi ir savosios dvasininkijos reikalams. Jiems ne visviena, kaip elgiasi jų ganytojai. Į kunigą jie žiūri su pagarba ir su pasitikėjimu. Ir su reikalavimu pateisinti šį pasitikėjimą. Bailiai, kolaboracionistai, klusnūs ateistinės valdžios įrankiai šios pagarbos ir šio pasitikėjimo negali tikėtis. Tenegalvoja vyskupai, vyskupijų valdytojai ir
95

kunigai, kad mes, pasauliečiai tikintieji, nieko nežinome ir nenujaučiame, kas dedasi vyskupijų kurijose, parapijų klebonijose, kunigų seminarijoje ar Anilionio kontoroje. Nemažai žinome ir gerai orientuojamės. Žinome ir tuos kunigus, kurie palūžo po saugumo letena ir padėjo parašėlį . . . Suprantame, užjaučiame, kai kada pateisiname, bet laikome nenormaliu dalyku. Matome ir tuos, kurie, ausis suglaudę, ramiai tūno, užmerkia akis net prieš skaudžiausius įvykius, bijo pasakyti savo nuomonę, rūpestingai atrinkinėja žodžius pamoksluose ... Ir vis todėl, kad būtų „geri", kad neužsitrauktų valdžios nemalonės ... Su skaudančia širdimi stebime kai kuriuos vyskupus ir vyskupijų valdytojus, kurių didžiausias rūpestis . . . kaip nors neužrūstinti valdžios, kurie „diplomatiniu" lankstumu daugiau pasitiki nei Dievo Apvaizda. Su gailesčiu pasižiūrime į tuos klebonus, kurių bažnytėlės apleistos ir apšepę, o klebonijos blizga . . . Daug ką matome, daug ką žinome, daug ką suprantame ir net pateisiname. Tik negalime pateisinti vieno — besaikio nuolaidžiavimo ateistinei valdžiai, Bažnyčios griovimo savo pačių rankomis, o ypač puolimo tų savo brolių, kurie pasuko aukos keliu, kurie, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, ėmė ginti gyvybinius Bažnyčios ir mūsų, tikinčiųjų, reikalus. Už pagalbą ateistinei valdžiai griaunant Bažnyčią iš vidaus, už idealistų kunigų apšaukimą ekstremistais ir skaldytojais — istorija nedovanos! Jei ir toliau juoda bus vadinama balta, o balta — juoda, jei besiaukoją už Bažnyčios ir tautos reikalus kunigai bus bandoma diskredituoti — gali tekti prabilti patiems pasauliečiams, prabilti garsiai ir atvirai apie kunigus kolaborantus, jų bailų nuolaidžiavimą, jų susirūpinimą pirmiausia savo asmens saugumu ir savo reikalais, Bažnyčios reikalus paliekant paskutinėje vietoje. Iki šiol buvo tylima ne dėl nežinojimo ar nesiorientavimo, bet nenorint nešti šiukšles iš savo namų. į silpnesnius, bailesnius ar palūžusius dvasininkus žiūrime kaip į nelaimingus savo brolius, svyruojančius ar suklupusius po sunkia našta. Mes, tikintieji pasauliečiai, irgi daug kur neišlaikome istorijos duoto bandymo. Mes irgi palūžtame ir suklumpame. Dažnai nedrįstame ar nesugebame ištiesti pagalbos ranką ujamam ir persekiojamam savo ganytojui. Todėl būtume neteisūs ir negarbingi, jei tik smerktume savo dvasios vadus. Tačiau, kai matome, kad tie vadai ima mus vesti ne Kristaus, bet ateistų nurodytu keliu — tylėti irgi neturime teisės. Ateistinei valdžiai panaudojant kai kuriuos kunigus klaidingai informuoti Vatikaną apie Lietuvos Bažnyčios
96

reikalus, tikintiesiems iškyla pareiga susirasti priemonių, kad ir jų informacija pasiektų užsienį ir Vatikane.

    Mes nenorime ir negalime laukti, kad Lietuvos Bažnyčią ištiktų Rusų stačiatikių Bažnyčios likimas. Dabar jau patys rusų tikintieji inteligentai mato, kad jų Bažnyčia pavergta iki negalimybės, kad hierarchija virtusi tik ateistinės valdžios klusniu įrankiu. Solženycino žodžiais tariant, rusų Bažnyčios krūtinę slegia kapo akmuo.

    Kapo akmenį ateistinė valdžia nori užristi ir ant Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Užristi kai kurių jos ganytojų rankomis. Pačius ganytojus padaryti bailiais ir klusniais jų valios vykdytojais, kokiais yra daugumas stačiatikių aukštųjų dvasininkų. Todėl su džiaugsmu ir pritarimu Lietuvos tikintieji sutiko Tikinčiųjų teisėms ginti Komiteto įsikūrimą. Visi Lietuvos tikintieji už jį meldžiasi ir nuoširdžiai linki sėkmės tokiame svarbiame ir reikalingame darbe. Bet štai nustebę sužinome, kad kai kurie net atsakingi dvasininkai, klysdami ar valdžios įstaigų spaudžiami, ima pulti Komitetą ir jo narius. Tai nusikalstamas ir nedovanotinas nuolaidžiavimas ateistinei valdžiai, tai aktyvus talkininkavimas griaunant Lietuvos Bažnyčią ir ardant jos vienybę. Juk visi aiškiai matome, kad suskaldyti Bažnyčią stengiasi ateistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Komitetas. Nuolaidžiavimas valdžiai, kabinėjimasis už kiekvieno jos pasiūlymo — dar nėra vienybės palaikymas, bet tik lindimas gilyn į ateistų paruoštas pinkles savo interesų apsaugos vardan.

    Saugumas labai nori Komitetą sunaikinti. Bet prieš tai reikia jį sukompromituoti, izoliuoti, paversti kažkokių nenuoramų ir išsišokėlių būreliu. Ir labai labai nori, kad čia jam padėtų ateistų peršamos tariamos „vienybės" šalininkai. Jiems reikia, kad prie Komiteto pasmaugimo prisidėtų ir kai kurių Lietuvos Bažnyčios vadovų rankos . . . Vis dėlto nesinori tikėti, kad tokiam aiškiai juodam darbui atsirastų talkininkų . . .

    Pastaraisiais metais Lietuvoje siautėja tamsus, paslaptingas teroras, vykdomas naktį banditų-chuliganų rankomis (nors už jų pečių, be abejo, stovi kovingieji ateistai ir saugumas). Plėšiamos bažnyčios, išlaužiami tabernakuliai, išniekinamas švenčiausias Sakramentas, kankinami ir žudomi kunigai. Visa tai daroma su šėtoniška neapykanta ir žiaurumu, šitas teroras turi aiškiai ideologinį pobūdį ir siekia labai konkretaus tikslo: įbauginti tikinčiuosius, ypač kunigus. Tačiau pirmasis teroro smūgis teko
97

tiems kunigams, kurie anksčiau buvo moraliai terorizuojami, kurie dėl šventos ramybės nusileido saugumui, nors bandė jo užduočių nevykdyti. Žinoma, „neklusniuosius" už tokį „nevykdymą" saugumas ir pasistengė pamokyti savo pagalbininkų iš nusikaltėlių pasaulio rankomis. Tai pamoka ir įspėjimas, kad „neik su velniu riešutauti" . . .

    Įvairūs saugumo metodai, turtinga jo patirtis. Žiaurus nakties teroras — tik vienas iš jo veiklos būdų. Suaktyvėjo ir kitos, priešingos, „švelnios" ir „kultūringos" priemonės. Vėl dedamos pastangos įtikinti Vatikaną priimti valdžios numatytus kandidatus į vyskupus. Čia veikiama atsargiai ir delikačiai. Kviečiami talkininkauti nuolaidesni vyskupai ir kurijos. Pinklės rezgiamos tikrai gudriai. Bet ar pasiseks šitos ir kitos užmačios — daug priklausys ir nuo mūsų dvasiškijos budrumo, principingumo ir ištvermės.

    Dieve, padėk, kad šito jiems nepritrūktų!
PASAULIETIS
1981 m. rugsėjis
*    *    *
 
UGNIES NEŠĖJAI
Abiturientei D.

    Štai prieš akis keliai kryžiuojasi.
    Jie šaukia, moja Tau: „Ateik!"
    O girios šauksmą atkartoja —
    Pasaulis atkakliai vilioja . . .
    Ir sunerimusi dairaisi:
    — Kur laimė? O lemtis kokia?
    Gal ir pavojai baisūs laukia?
    Ar ištesėsiu kelyje?

    Ir rankos kyla į Aukščiausią:
    — Tarnaitė Tavo aš menka! . . .
    Tarnauti trokštu Tau karščiausiai,
    Padėk pažint man kelią tą!
98

    — Juk Tu dukra dangaus Valdovės, —
    Atsako Viešpats tyloje, —
    Ji veda — Tu klusniai eini:
    Ungies nešėja jau esi . . .
    Ir neši Atgimimo Ugnį
    į širdis brolių pavergtų.
    Tame kely bus maža rožių,
    Spygliai ne kartą skaudžiai žeis —

    Per kovą ir kančias ateis
    Į šviesų savo Laisvės Rytą
    Nenugalėta Lietuva
    Vieninteliu Tikėjimo, Aukos keliu.

1981 m. birželis

*    *    *

            SOS! SOS! SOS!

TARYBŲ SĄJUNGOS KP CK GENERALINIAM SEKRETORIUI,
TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO
PIRMININKUI LEONIDUI BREŽNEVUI

Nuorašas:
TARYBŲ SĄJUNGOS GENERALINIAM PROKURORUI

Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės
grupės

Dokumentas Nr. 27

    Tarybų Sąjungos Vyriausybei pasirašius Helsinkio Pasitarimo Baigiamąjį aktą, kai kuriose Tarybų Sąjungos respublikose susibūrė grupės žmonių, pasivadinusių Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupėmis. Jų tikslas — kelti aikštėn faktus, prieštaraujančius Helsinkio susitarimui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, ir siekti, kad būtų į juos atkreiptas Tarybų Sąjungos Vyriausybės, taip pat pasaulio viešosios nuomonės dėmesys tam, kad tie faktai būtų atitaisomi.
99

    Grupių veikla reiškėsi vien gyvu ar rašytu žodžiu.
    Tačiau Tarybų Sąjungos Vyriausybė klaidingai supratusi jų veiklos tikslą bei pobūdį, apšaukė jų veiklą antitarybine propaganda bei agitacija ir pradėjo vieną po kito suiminėti šių grupių narius ir skirti jiems ilgametes bausmes.

    Šitaip buvo dorojamasi ir su Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos grupe. Rašytojui Tomui Venclovai, su leidimu išvykusiam į Vakarus, buvo atimta pilietybė. Viktoras Petkus prieš trejus metus buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo, šių metų pradžioje buvo suimti ir laukia teismo nuosprendžio du grupės nariai: Algirdas Statkevičius, gydytojas-psichiatras, ir docentas Vytautas Skuodis. Kiek žinoma, gyd. A. Statkevičius yra laikomas Lukiškio kalėjimo ligoninėje, psichiatriniame skyriuje, kur jo sveikatai gresia pavojus.

    Mes visi Helsinkio susitarimui remti Lietuvos grupės nariai, pareiškiame, kad abu šie geros valios vyrai turi būti nedelsiant paleisti, o byla prieš juos nutraukta, nes jie veikė Helsinkio Pasitarimo Baigiamojo akto ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ribose.
1980.VII.10.
Grupės nariai:
Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
Kun. Bronius LAURINAVIČIUS
Mečislovas JUREVIČIUS

*    *    *

LAIŠKAS PRANCŪZIJOS PREZIDENTUI

Ponas Fransua MITERANAI!

    Jūs ką tik tapote Prancūzijos prezidentu, aš girdėjau apie Jus, kaip apie gerą ir užjaučiantį žmogų ir tikiu, kad į mano laišką irgi bus atkreiptas atitinkamas dėmesys.

    Aš, Lietuvos politinio kalinio Balio GAJAUSKO žmona, šitokį laišką rašau pirmą kartą, todėl nežinau, kaip jį geriau parašyti.

    Mano vyra- 55 metų. Iš jų 29 jis iškalėjo tarybinėse koncentracijos stovyklose. Dar jam liko kalėti 11 metų. Neskaitant 20 metų jaunystės amžiaus, laisvo gyvenimo jam teko vos penkeri metai. Vyro sveikata šiuo metu labai pablogėjo, ypač
100

nusilpo regėjimas. Akis nuolatos skauda ir jis kaskart silpniau ir silpniau mato. Jo niekas negydo, todėl jis nieko nežino apie savo sveikatos stovį. Darbas susijęs su labai smulkių detalių gamyba, o esant nepakankamam elektros apšvietimui, labai įvargsta akys. Visą laiką jis leidžia užrakintoj kameroj. Pasivaikščiojimui skiriama tik viena valanda per parą. Tik tuo metu gali pakvėpuoti grynu oru, o jei pasiseka, pajusti ir saulės šviesą bei šilumą. Man baisu, ir aš nežinau, kaip išgelbėti jo regėjimą.

    Labai prašau Jus pabandyti padaryti viską, kas įmanoma, kad mano vyras būtų paleistas iš stovyklos. Tai padėtų jam išsaugoti bent dalį regėjimo, o gal net ir gyvybę.

    Auga mūsų dukra. Ji gimė tada, kai vyras buvo vėl įkalintas. Ji dabar tik vienerių metukų. Jei Dievas duos, tėvas šią vasarą pamatys savo dukrą pirmą kartą. Mat aš, važiuodama pasimatymui su vyru į Permės koncentracijos stovyklą, galvoju pasiimti kartu su savimi ir dukrą.

    Sena ir ligota vyro motina dabar jau 79 metų. Pasimatyti su sūnumi jai beveik nėra galimybių, nes tolima ir ypatingai sunki kelionė į stovyklą jai būtų tiesiog nepakeliama.

    Balandžio mėnesį į pasimatymą su vyru važiavau viena. Mums tebuvo leista pasikalbėti vos vieną valandą ir tai dalyvaujant prižiūrėtojui. Kelionė buvo nelengva, o kad galėčiau bent valandą pamatyti savo vyrą, kad galėčiau bent truputį sustiprinti jo dvasią, aš turėjau, palikus gerų žmonių priežiūrai mažytę dukrytę, nuvažiuoti apie 1500 kilometrų. Be to, pasimatymo metu mums uždraudė kalbėtis savo gimtąja lietuvių kalba, todėl buvome priversti kalbėtis rusiškai.

    Aš negaliu palūžti, nusiminti, privalau rasti savyje jėgų kovoti už savo vyrą. Padėkite man išsaugoti mano brangaus žmogaus gyvybę ir sveikatą.
    Maldauju Jus!
Irena GAJAUSKIENĖ

*    *    *

101
PERSEKIOJAMA UŽ NORĄ EMIGRUOTI

    Zita ŠALAŠEVIČIUTĖ (gim. 1947 m.) 1970-1976 m. dirbo anglų kalbos mokytoja. Paskutinė mokytojavimo vieta — Vilkaviškio raj. Gižų vidurinė mokykla. Mokytoja sakydavo, kad nori išvykti iš Tarybų Sąjungos, nes čia gyventi jai nepatinka dėl to, kad tenka kalbėti prieš savo įsitikinimus. Už tai ją pradėjo „auklėti" įvairūs tarybiniai darbuotojai. Kadangi nepasidavė auklėjama, buvo pradėta „gydyti" Žiegždrių psichoneurologinėje ligoninėje 1976 m. gegužės-birželio mėn. Sugrįžusi iš Žiegždrių, nebuvo laikoma ligone, nes antraip iš jos nebūtų atėmę žinybinio buto Gižuose (pagal tarybinius įstatymus ligoniai negali būti iškeldinami iš jokių butų). Tuomet įsidarbino Plungės grūdų produktų kombinate, bet čia buvo persekiojama už politinį nepatikimumą. Jai buvo sudaromos tokios sąlygos, kad negalėtų dirbti, šiuo metu niekur nedirba ir negauna jokios pašalpos nei pensijos.

    Pirmosiosmis 1981 metų dienomis buvusi mokytoja asmeniškai kreipėsi į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą dėl neįmanomų gyvenimo sąlygų — reikalavo teisės išvykti iš TSRS. Maskvoje 1981.1.4. išėjo į Raudonąją aikštę su plakatu „Reikalauju teisės emigruoti", šį reginį stebėjo minia žmonių ir. užsienio žurnalistai. Demonstrante buvo suimta ir po tardymo patalpinta Maskvos III prof. Giliarovskio psichiatrinėje ligoninėje, „gydyta" sausio-kovo mėn. insulinu ir kitokiais medikamentais, kol pradėjo kristi be sąmonės. Išleidžiant pagrasinta, — jei toliau ieškos teisių emigruoti, bus visam gyvenimui uždaryta psichinių ligonių prieglaudoje. Negavusi niekur darbo, nei pensijos, nei kokios pašalpos, birželio pradžioje išvyko į Vilnių atsisakyti tarybinės pilietybės. Tolimesnis jos likimas nežinomas.
P. Š.

*    *    *

        TEISMAI TALINE

    1981.III.16-17 Taline Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Veljo KALAP, inžinieriaus-statybininko (g. 1934 m., suimto 1980.X.20 Piarnu m.) bylą. Kaltinamas BK 68 str., nuteistas 4 m. griežto
102

rėžimo lagerio. Išvežtas į 35-tąjį Permės lagerį. Namuose (Piarnu, Siola 9-32) liko žmona ir 3 vaikai (gimę 1968, 1969 ir 1972).
   
*    *    *

    1981.IV.23-24 Taline nagrinėta Viktoro NIITSOO byla. Suimtas 1980.XII.4, kaltinamas EBK 68 str. (antitarybinė agitacija ir propaganda). Nuteistas 2 m. griežto režimo lagerio ir 2 m. tremties. V. NIITSOO gimęs 1952 m. Vilsandi saloje, gyveno Tartu, technikas architektas. Motinos adresas: Saaremaa Kingis-sepa Vallimaa 24-7 Aino NIITSOO.

*    *    *

   
1981.V.14-15 Taline nagrinėta Tiit MADISSON byla. Suimtas 1980.X.20, kaltinamas EBK 68 str. Nuteistas 4 m. griežto režimo lagerio ir 2 m. tremties. Darbininkas. Liko žmona Erviika MADISSON ir penkiametis sūnus. Adresas: Piarnu, Angerja 2 a.

*    *    *

MŪSŲ KULTŪROS RŪPESČIAI

    Trisdešimt penkeri pokario metai, šiaip ar taip — Lietuva gyva. Tebegyva ir tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinį dešimtmetį religinis gyvenimas atgijo. Nors ir negausių jėgų, bet atkakliai ir pasiaukojamai ginamos tikinčiųjų teisės. Dedamos pastangos gelbėti tautos moralę. Apie tos kovos vaisius nūnai spręsti sunku.

    Daug rūpesčio kelia kūryba — menas ir iš viešo kultūra. Be kultūros tauta negali būti pilnavertė, negali išlikti gyva. Tas pat yra ir su religine bendruomene. Jei indiferentiškoji, nuo religijos nutolusi tautos dalis gal ir tenkinasi tuo, ką jai pateikia oficialūs šaltiniai, tai katalikiškos pasaulėžiūros žmogui to nepakanka. O ar kuriame savą, krikščionišką kultūrą?

    Pokario metais sėmėmės iš prieškarinių šaltinių, dar buvo gyvi ir kūrybingi žmonės, susiformavę nepriklausomoje Lietuvoje. Laikas bėga. Ką turime dabar? Ką galime pasiūlyti skaityti jaunimui? Prieškarinę literatūrą? Kur knygos, menas apie dabartį, įvertintą krikščioniškos pasaulėžiūros? Emigrantų parama mūsų neišgelbės — ten kuriama kultūra nėra suaugusi su mūsų
103

dabartimi. O ir emigracijos jėgos senka. Be to, jų kultūra yra atskira lietuviškosios kultūros atšaka. Ji nepakeis būtinybės kurtis
savąją.

    Labiau nualinta, bet ir didesnį patyrimą turinti kaip prasiveržti pro tarybinius cenzorius, rusų inteligentija gali džiaugtis Svetlovu — penkiatomės religijos istorijos autorium, menotyrininku Regelsonu. O kur dar rimtų literatų plejada? štai net dailininkai, piešia Apokalipsės temomis ... Ir ne visi jie emigracijoje. Daugelis kuria čia, tokiomis pačiomis sąlygomis. Štai kino režisieriaus A. Tarkovskio paskutinį filmą „Stalkeris" galima laikyti sukurtą Naujojo Testamento dvasia.

    Rusams daugiau leidžiama. Tačiau vargu ar jie pradėjo nuo leidimo. Pirmiau jie sukūrė. O mes tik labai nedaugelis galime pasakyti, kad esame parašę, nutapę, o mums neleidžia spausdinti, eksponuoti ir pan.

    Kad tik neatsitiktų kaip lenkams, kuriems dabar „leidžiama" beveik viskas, tačiau rezultatai nežymūs, nes, jų pačių žodžiais tariant, menininko demoralizacijos procesas yra per daug toli nuėjęs. Užuot ėję priekyje, meno žmonėms reikia įvykius vytis.

    Savos kultūros nekurianti bendruomenė pamažu išsigimsta. Kultūra, kūrybingumas yra gyvybės, tikro ir sveiko dvasinio gyvenimo požymis. Jei neišauginsime iš savo tarpo ar nepritrauksime kūrybingų asmenybių — greitai būsime suvaryti į getą ir izoliuoti nuo tautos. Jau ir taip bažnyčioje matome vienus veidus, o autobuse, gatvėje — kitus.

    Antrasis Vatikano susirinkimas ragina eiti į pasaulį. Vienas iš būdų yra menas, kūryba. Negalime užsisklęsti tik savo bendruomenėje. Jei mums rūpi tautiečių dora, tai ne mažiau turi rūpėti ir tautos kultūra. Jėzuitai, atvykę į Lietuvą pagelbėti Katalikų Bažnyčiai, pirmiausiai ėmėsi steigti Vilniaus universitetą. Niekas Bažnyčios neišvadavo nuo šio rūpesčio ir šiandien, šiais visuotinio raštingumo laikais žmogus dvasinėje srityje yra gal dar didesnis tamsuolis nei XVI a. valstietis. Dabar Bažnyčiai nereikalingos parapijinės mokyklos, tačiau dabar darbo ne mažiau ir tas darbas sunkesnis, negu išmokyti rašto ir poterių.

    Prisiminkime Motiejų Valančių. Kai pasipriešinimas ginklu, t.y. kun. Mackevičiaus sukilėliai atliko savo vaidmenį, iškilo Valančiaus figūra. Jis puikiai suprato, kad neužtenka vien drausti
— negerk," kad moralė negali būti grindžiama vien neiginiu. Jis iškėlė kultūroje slypinčią teigiančiąja jėgą. Su kova už blaivybe kartu
104

vyko kova už tautos kultūrą. Perpratęs mums siūlomos „graždankos" pavojų ir klastą, organizavo ir savo autoritetu rėmė lietuviškų knygų spausdinimą už sienos ir gabenimą knygnešių keliais, pats rašė į pogrindžio spaudą. Sukilėlių daigines pakeitė knyga.

    Bažnyčia telkė ir turi telkti prie savęs meno kūrinius ir meno žmones. Tačiau menas nėra skirtas tik Bažnyčiai puošti. Meno esmė yra kur kas gilesnė. Nėra religinio meno, nes kiekvienas meno kūrinys vienaip ar kitaip atspindi mūsų ryšj su Dievu. Fransua Moriako kūriniuose beveik nerasime Dievo vardo, tačiau Jis juntamas ir gyvena juose kaip nematomas atskaitos taškas. Nors menas negali perkeisti šio pasaulio tikrovės, — kaip tai įvyksta šv. Mišių metu, kai duona virsta Kristaus Kūnu, — tačiau jis gali mums būti tamsoje spinduliu, nušviečiančiu aną aukštesnę realybę. Todėl, Maceinos žodžiais tariant, „menas stovi arčiausiai religijos, kurioje pasaulio transfiguracija jau realiai prasideda".

    Kelias į žmonių širdis per meną ir meno kalba yra vienas tikriausių. Pats laikas mums susimąstyti: kokie vertingi meno kūriniai sukurti pokario metais Lietuvoje? Kas parašyta jaunimui, alkstančiam knygų pasaulėžiūros klausimu (tokių kaip Girniaus, Maceinos)? Negalima sakyti, kad nieko nepadaryta. Deja, tai tik vienas kitas šviečiamojo pobūdžio darbelis, viena kita daugiau ar mažiau originali skulptūra (išimtys — Paberžės kapinaitės, Saločių Golgota — tik patvirtina taisyklę.). Kodėl dabar neatsiranda tokių šviesuolių, kaip Maceina, Šalkauskis, kaip Putinas literatūroje, nekalbant apie Vydūną ir Čiurlionį?

    Dažnai teisinamasi: kiek galiu, dirbu kultūrinį darbą laisvalaikiu, savaitgaliais.

    Ar tik ne čia slypi svarbiausia mūsų kultūrinio atsilikimo priežastis? Kultūra reikalauja viso žmogaus, ne dalies. Šekspyrais laisvalaikiu netampama. Kultūra, kuriama laisvalaikiu, gali duoti tik šviečiamojo pobūdžio, arba, dar blogiau, tik diletantiškus kūrinėlius, tarnaujančius tik kultūriniu fonu, bet neatstojančius pačios kultūros. Tikrasis menas reikalauja apsisprendimo visa būtimi ir tik paskui talento. Būti menininku, panašiai kaip kunigu, visų pirma yra pašaukimas. Negalima būti kunigu tik savaitgaliais ar laisvalaikiu, taip ir menininkas negali savęs dalinti.

    Visų brangiausia kultūroje yra žmogus. Kaip mes jį saugome? Vienas mūsų aplaidumą iliustruojantis pavyzdys — tai liaudies skulptoriaus Liongino Šopkos istorija. Kodėl jo dvimetrinis Kristus Karalius, europinio lygio kūrinys, stovi užkištas Rokiškio
105

muziejėlyje, o ne, pavyzdžiui, Kauno katedroje? Kodėl šio kūrinio autorių, valdžios įgrūstą tramdymo įstaigon, išgelbėjome ne mes, o Vilniaus menininkai? Susitaikius su- valdžia, buvo pareikalauta duoklės kūriniais. Taip buvo prarastas paskutinis tikrasis Lietuvos dievdirbys.

    Menininko duona visais laikais nelengva. Dvigubai sunkiau jam dabar, mūsų sąlygomis. Tokius žmones, jei jų atsiranda, turime remti. Turime padėti jiems susiformuoti. Šita parama turi būti moralinė ir materialinė, konkreti ir organizuota. Moralinė, nes menininkas turi jausti turįs atramą, turi jausti esąs reikalingas. Materialinė — ir jam reikia valgyti. Konkreti — ne gerais norais, o darbais grįsta. Ir ne kada nors, o dabar. Organizuota, nes tai ne vieno žmogaus jėgoms.

    Tikime, kad mūsų — Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos atrama — religinė bendruomenė yra pajėgios suteikti šią paramą.
A. SKARDYS

*    *    *

            LIETUVIAI IR RUSAI

    Per visą savo istoriją lietuvių tauta daugiausiai kontaktų turėjo su slavų tautomis. Didžiausios įtakos mūsų tautos kultūrai, papročiams, mūsų kalbai turėjo lenkai, bet pačius ilgiausius kontaktus, pradedant dar nuo priešistorinių laikų iki šių dienų, lietuviai palaikė su rusais.

    Kontaktai su rusais buvo labai nevienodi. Kijevo Rusijos metu lietuvių gentys, dar nesudarę valstybės, mokėdavo duoklę rusų kunigaikščiams. Susikūrus Lietuvos valstybei, o rusų kunigaikštystėms patekus į totorių vergiją, Lietuva, ieškodama atsparos prieš kryžiuočių veržimąsi į rytus, pradėjo prisijunginėti rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemes. Palyginti greitai Lietuva sugebėjo savo sienas išplėsti toli į rytus ir pietryčius ir pasiekti net Juodąją jūrą.

    Savotiškas buvo lietuvių jungas. Lietuvos didieji kunigaikščiai rusų žemėse pastatydavo savo vietininkus, kurie, perėję į pravoslavų tikėjimą, patys greitai surusėdavo. Karo atveju iš rusų kunigaikštysčių būdavo imama duoklė ir kariai. Daugiau lietuviai į rusų gyvenimą nesikišdavo. Jeigu rusų tautosakoje yra nemažai
106

dainų, pasakų, padavimų apie totorių žiaurumus, tai apie lietuvių vergiją — beveik negirdėti.

    Kultūra Europoje plito iš vakarų į rytus, o ne atvirkščiai, kaip bando teigti kai kurie tarybiniai istorikai. Lietuva buvo kultūros plitimo tarpinė grandis tarp Vakarų Europos ir Rusijos. Kaip pavyzdį galime nurodyti knygų spausdinimą. Pirmoji knyga išleista dabartinėje TSRS teritorijoje buvo „Mažoji kelionių knygelė", baltarusių švietėjo Skorinos išleista rusų kalba 1522 metais Vilniuje. Vilniaus universitetas (1579) įsikūrė 146 metais anksčiau, negu Maskvos aukštoji mokykla (1725). To nevertėtų užmiršti kai kuriems rusams, mėgstantiems kartoti: „Mes jums atnešėm kultūrą."

    Susilpnėjus Aukso Ordai ir Lietuvai, susikūrusi Maskvos kunigaikštystė ėmė plėsti savo valdas, kol galų gale visa Lietuva pateko į Rusijos valdžią.

    Nelengva buvo carų valdžia Lietuvai. Buvę skurdžiai dar labiau skurdo, tamsuoliai tapo dar tamsesni. Kraštas beveik Europos centre buvo paverstas tolima, vos ne Dievo užmiršta imperijos provincija, į kurią caro pareigūnai atvykdavo tik kuo nors prasikaltę.

    Ypatinga to meto rusų valdžios kaltė — sąmoningas trukdymas lietuviams šviestis, kultūrėti. Po 1831 m. sukilimo buvo uždaryta vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla — Vilniaus universitetas. Bet to rusų pareigūnams pasirodė maža: jie nutarė šią „besibaigiančią išnykti tautelę" galutinai sulieti su „matuška Rosija". Tuo metu Europoje ir visame pasaulyje smarkiai plito kultūra, švietimas, mokslai, pažanga, o mūsų krašte buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis. Dėl šio rusų valdžios žingsnio lietuviai tapo viena iš labiausiai atsilikusių Europos tautų. Ir tik dėl ryžtingų mūsų šviesuolių, organizavusių knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje, pastangų, „pilkųjų didvyrių" — knygnešių ryžtas bei pasiaukojimas neleido vėl nusiristi į viduramžius. Juoda dėmė lietuvių-rusų santykių istorijoje — 40 spaudos draudimo metų, kurių pasekmes mes jaučiam dar iki šiolei.

    Tiesa, ne viskas mūsų santykiuose buvo vien negatyvu.
    Negausūs Lietuvos šviesuoliai mokėsi rusiškose mokyklose, šiems didelės įtakos turėjo rusų humanistinė švietėjiška veikla. Tuo metu Rusijos inteligentiją veikė didžiojo idealisto Turgenevo, žmogiškos minties milžino L. Tolstojaus, žmogaus sąžinės žinovų
107

Dostojevskio ir Čechovo, labiau už viską mylėjusių žmogų su jo dorybėmis ir trūkumais, įtaka. Kartų kartos gyveno šių dvasios milžinų idėjomis, jų siekiais, troškimais. Tai buvo šviesiausi, pakiliausi Rusijos istorijos puslapiai, nes tuo metu daugiausia būdavo pasiaukojimo, pasišventimo, siekimo pakilti virš pilkos kasdienybės.

    Ši įtaka negalėjo neveikti ir besimokančio Lietuvos jaunimo. Beveik visi mūsų šviesuoliai, vėliau stoję į Lietuvos laisvės kūrimo kelią, pirmąsias aukštų idealų ir didingų siekių pamokas gavo iš savo pavergėjų — rusų.

    Įsidėmėtina lietuviškoji gimnazija Petrograde, pradėjusi veikti po spaudos draudimo panaikinimo. Ypač Voronežo lietuvių gimnazija I pasaulinio karo metu, kurios auklėtiniai — dauguma tų, kurie vėliau stojo prie Lietuvos valstybės vairo, daug mokslo vyrų.

    Šie, deja, tokie negausūs istorijos puslapiai yra patys šviesiausi lietuvių-rusų santykiuose.

    Spalio revoliucija Rusiją pasuko į kitą kelią. Tas kelias — dangstantis darbo žmonių išlaisvinimo, jų šviesesnio rytojaus lozungais plėsti Rusijos įtaką ir jos teritoriją kitų šalių sąskaita. Kremliaus vadovai savo apetitais toli pralenkė net pačius agresyviausius carus.

    Carizmo jau nebeapkaltinsi, bet Tarybų Sąjungai, atnešusiai tiek blogo lietuvių tautai, kiek carizmas nesugebėjo padaryti per kelis šimtmečius, mes turime teisę pateikti kaltinimus!

    Rusų advokatai gali pasakyti: Tarybų Sąjunga — daugiatautė šalis, todėl visa, ką įvykdė sovietų valdžia — ne vienų rusų darbas. Dalis tiesos čia yra: Stalinas ir Berija buvo gruzinai, Dzeržinskis — lenkas, Kaganovičius — žydas. Pirmieji ir patys aktyviausi čekistai buvo latviai. Net ir lietuvis Juozas Opanskis užėmė vieną iš vadovaujančių GPU postą. Tad gal kaltę reikia dalintis?

    Ne! Reikia žiūrėti ne kas vykdo, o kas diriguoja ir kas laimi. Aišku, sovietų valdžia daugiausiai pasitarnavo ne gruzinams, nors gruzinas ilgą laiką buvo prie valdžios vairo, ne baltarusiams, kurie jau baigia surusėti, nors baltarusis Gromyka jau daug metų vadovauja šalies užsienio politikai. Laimi ne Brežnevo Ukraina, viena iš turtingiausių respublikų, kurios maždaug kas antras pilietis, nesvarbu, ar jis rusas, ar ukrainietis, kalba tik rusiškai ir t.t.
108

    Juk naciai irgi ne vieni vykdė nusikaltimus. Jiems padėjo ir kitos tautos. Bet pasmerktas buvo būtent vokiškasis fašizmas, vokiškasis nacizmas. Svarbu ne kas šoka, o kas užsako muziką!

    Mes kaltiname Tarybų Sąjungą, o jos vardu ir rusų tautą, kad jos pulkai tuoj po Spalio revoliucijos vėl įsiverža į neseniai susikūrusią laisvą, nepriklausomą Lietuvą, valstybę silpną tiek ekonomiškai, tiek politiškai, valstybę, kuri visiškai negrėsė Tarybų šaliai. Tik mūsų šauniųjų savanorių narsa ir pasiaukojimas padėjo bolševikų gaujas nublokšti už Dauguvos.

    Mes kaltiname rusus, kad, pasibaigus karo veiksmams ir tarp abiejų šalių pasirašius taikos sutartį, garantuojančią Lietuvos suverenumą ir užtikrinančią nesikišimą į viena kitos gyvenimą, rusai pastoviai kišosi į mūsų reikalus. Priglaudę po savo sparneliu Lietuvos komunistus, juos apmokydavo tarybinių šnipų mokykloje — Vakarų tautinių mažumų institute, kur kandidatai į Lietuvos kvislingus išklausydavo visą ardomosios veiklos ir Lietuvos suverenumui priešiškos agitacijos kursą ir slapta perėję sieną, drumsdavo mūsų gyvenimą, sėdavo nepasitikėjimą, netikrumą ateitimi.

    Lietuva tuo metu dar buvo labai silpna. Jai reikėjo visos tautos paramos ir pasiaukojimo. O rusų inspiruoti gaivalai griovė jos pamatus, sėjo nesantaiką. Kur galėjo tai atvesti — vienas Kremlius težino. Tik ryžtingas Antano Smetonos žygis nuverčiant pasyvią Griniaus vyriausybę, šiek tiek sustabdė tą juodąjį darbą.

    Mes kaltiname rusus, kad Vakarų tautinių mažumų institutui nepasiekus savo tikslų: nežabota agitacija ir kurstymais sukelti Lietuvoje revoliucinę situaciją, rusai perėjo prie bizūno ir meduolio politikos. Mainais už amžinąją mūsų tautos svajonę — Vilnių rusai pareikalavo į mūsų teritoriją įsileisti Trojos arklį — tarybines įgulas. Mūsų vyriausybė, tikėdama rytinio kaimyno gera valia, reikalavimą patenkino ir šitaip pasirašė šalies nepriklausomybei mirties nuosprendį.

    Mes kaltiname rusus, kad, skelbdami kaimyninių šalių sienų neliečiamybę ir suverenumo gerbimą, jie paslapčia 1939 m. rugpjūtį pasidalijo Lenkiją, Pabaltijo šalis ir Suomiją. Molotovo-Ribentropo paktas — nenuplaunama dėmė Rusijai, šiuo paktu palaimino Hitlerį Lenkijos užpuolimui. Už tą patį paktą Tarybų Sąjunga tiesiogiai atsakinga dėl Antrojo pasaulinio karo.
109

    Mes kaltiname rusus, kad, remiantis minėtu paktu, 1940 m. birželį buvo įvykdyta agresija prieš tris nepriklausomas Pabaltijo šalis.

    Tarybinė propaganda tvirtina, kad įvyko revoliucija, perversmas, „liaudis nuvertė neapkenčiamą režimą". Didžiausias melas! Nė vienoje šalyje nebuvo jokių ketinimų užgrobti valdžią, įvykdyti perversmą. Viskas vyko labai paprastai, primityviai, pagal rusišką šabloną. Iš pradžių į tris mažas šalis įsiveržė tankai, jos buvo okupuotos. Valdžios nuvertimą, naujos pastatymą, „laisvus" rinkimus į „liaudies seimą" ir naujojo seimo prašymą, kad mūsų šalis būtų išlaisvinta . . . nuo nepriklausomybės — viską įvykdė ne lietuvių tauta, o pirmasis tarybinis tankistas, perkirtęs TSRS — Lietuvos sieną.

    Bandymas paaiškinti šią agresiją tik Stalino metodų nelankstumu, grubumu — neišlaiko jokios kritikos. Kaltas ne vien Stalinas. Kalta visa tarybinė sistema, jos politika. Praėjus 39 metams nuo tų įvykių, naujoji valdžia pakartojo tą patį Afganistane. Ta pati schema: iš pradžių tankai, tada — „revoliucija".

    Mes kaltiname rusus žiauriausiu teroru, įvestu Lietuvoje, čekistų siautėjimu, viso, kas lietuviška, tautiška niekinimu bei naikinimu ir tautos rusinimu.

    Mes kaltiname rusus dėl Rainių miškelio ir Pravieniškių žudynių, dėl dešimčių tūkstančių nekaltų lietuvių, kurių vienintelė kaltė, kad jie buvo darbštesni už kitus, ištrėmimo į Sibirą.

    Nedaug žmonių grįžo iš pirmojo vežimo. Todėl apie gyvenimą tremtyje nedaug ką žinoma. Bet tiesos neįmanoma paslėpti. Anksčiau ar vėliau ji išeina į viešumą. Kas skaitė Alfonso Andriukaičio „Bausmė be nusikaltimo", išspausdintą pogrindžio „Lietuvių archyve", kur jis aprašo pirmųjų tremtinių Golgotą prie šiaurės Ledjūrio, nors šiek tiek gali įsivaizduoti, kokią „laisvę" atnešė tas nelemtasis tarybinis tankintas.

    Mes kaltiname rusus, kad jie, 1944 m. vėl grįžę į Lietuvą, ėmėsi mūsų tautą skaldyti. Vienus pavadino „liaudies draugais", kitus — „liaudies priešais" ir pirmuosius užsiundė prieš antruosius.

    Tuo metu vyko karas. Rusai iš užimtų kraštų ėmė visą jaunimą į frontą. Lietuviai nenorėjo lieti kraujo už okupantus, nenorėjo būti patrankų mėsa nei vokiečiams, nei rusams. Daugybė jaunų vyrų, tikėdami, kad „greit ateis amerikonai", bėgo
110

į miškus ir būrėsi į partizanų būrius. Rusai netruko partizanus pavadinti buržuaziniais nacionalistais, arba tiesiog — banditais.

    Kaip ir kiekvienoje tautoje, taip ir mūsų atsirasdavo visokio plauko padugnių, išsigimėlių, alkoholikų, recidyvistų. Šie žmonės, neturį didesnės svajonės, kaip laisvai, nebaudžiamai nešioti ir naudoti ginklą, pasiryžę tarnauti ir pačiam šėtonui, kad tik jis duotų jiems šautuvą ar automatą.

    Naujoji valdžia tuojau jais pasinaudojo prieš partizanus. Taip atsirado „liaudies gynėjai", o liaudies kalba pasipildė naujais keiksmažodžiais — skrebas, stribas, stribiteliai. Taip buvo įvykdyta sena rusų svajonė: lietuviai kovojo prieš lietuvius, vieni kitus medžiojo, vieni kitus žudė. Po eilinio mūšio valsčių miesteliuose turgaus aikštėse būdavo numetami sudarkyti nužudytų partizanų lavonai, šitaip būdavo siekiama įbauginti gyventojus ir atpažinti nežinomus partizanus. O skrebams nebuvo didesnio malonumo, kaip matyti alpstančias žuvusiųjų motinas ar tėvus prie musėmis aplipusio sūnaus lavono . . .

    Lietuva balsavo. Balsavo ginklu už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Vyrai balsavo už laisvę savo gyvybės kaina. Nors kova buvo pralaimėta, bet tūkstanteriopai gausesnės priešo jėgos tik beveik po dešimties metų sugebėjo likviduoti partizaninį judėjimą, o tos kovos atgarsiai girdimi dar ir šiandien. Šiandieninis Lietuvos pogrindis — tų didvyriškų dienų tęsinys.

    Mes kaltiname rusus už daugybę represuotų lietuvių, vergavusių Vorkutos, Karagandos, Krasnojarsko ar Kolymos lageriuose. Tuomet reta lietuvių šeima nebuvo paliesta okupantų teroro.

    Nebuvo nieko lengivau, kaip įkišti žmogų už grotų. Daug žmonių tapo skundikų aukomis ir labai dažnai be jokio pagrindo. Valdžia skatino skundikus. Vieną žmogų įskundęs skundikas būdavo verčiamas skųsti toliau, nes už tylėjimą jam irgi būdavo grasinama. Taip gimė „stukačiai" — saugumo informatoriai, šnipeliai. Kokią žalą jie atnešė mūsų tautai — sunku įsivaizduoti. Ne veltui partizanai juos negailestingai naikino. Dar ir dabar tarybine spauda lieja ašaras dėl „buržuazinių nacionalistų" išžudytų naujakurių šeimų. Netiesa, juos žudė ne dėl to, kad jie naujakuriai, o dėl to, kad, nors ne kartą perspėti, jie ir toliau įdavinėjo saugumui .žmones. Bet, reikia pripažinti, kad ir partizanų sprendimai ne visada buvo pagrįsti.

    Mes kaltiname rusus, kad 1947 m. jie vėl pradėjo Lietuvoje
111

masinius trėmimus į Sibirą. Vežami buvo ne nusikaltę Tarybų valdžiai, o „potencialūs priešininkai": nepriklausomybės laikų tarnautojai, inteligentai, prekybininkai, nespėti išvežti 1941 m., darbštesni, sumanesni ir turtingesni ūkininkai. Tremiama buvo šeimomis — su vaikais ir seneliais. Ištuštėjo daug Lietuvos kaimų, o Tomsko, Krasnojarsko ar Irkutsko sričių kaimeliai ir miesteliai pasipildė naujais gyventojais . . .

    Mes kaltiname rusus, kad jie represavo dešimtadalį Lietuvos gyventojų — apie 300.000 žmonių.

    Mes kaltiname rusus, kad savo nelemta kolektyvizacija jie beveik sunaikino Lietuvos ekonomikos pagrindą — žemės ūkį. Galbūt kolektyvizacija buvo tikslinga kur nors Urale ar Kazachijoje, tačiau Lietuvoje ji nepasiteisino. Nuo kolūkių įkūrimo praėjo daugiau, kaip 30 metų — pakankamai laiko padaryti išvadas. Nežiūrint gana aukšto mechanizacijos lygio, nežiūrint taikomų pažangiosios agrotechnikos laimėjimų, kolūkiai neduoda ir neduos tiek, kiek galėtų duoti toks artimas ir suprantamas lietuviui žemdirbiui ūkininkavimas, paremtas privačia iniciatyva.

    Lietuvos kaime sparčiai mažėja žmonių; greit ten gyvens vieni seniai. Kas kaltas? Rusiškoji kolektyvizacija!

    Mes kaltiname rusus lėtu, bet nuolatiniu mūsų krašto rusinimu, mūsų tautos asimiliavimu, palaipsniu lietuvių kalbos išstūmimu. Sovietams, bebaigiantiems surusinti mūsų sesę Latviją, Lietuva, su jos palyginti mažu kitataučių procentu, yra kaip krislas akyje. Spartesniam asimiliavimui tarnauja „komunistinės" arba „komjaunuoliškos" statybos. Lietuviai reikalingos kaip vežimui penktas ratas, pavyzdžiui: Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Ignalinos atominė elektrinė, kur beveik visi dirbantieji — ateiviai iš rytų. Čia įsikurdami ir sudarydami mišrias šeimas, jie mažina lietuvių procentą.

    Spartesniam rusų kalbos įsiviešpatavimui tarnauja liūdnai pagarsėję Taškento nutarimai, kuriais remiantis reikalaujama pradėti rusų kalbą dėstyti jau net darželinukams, mokyklose didinti rusų kalbos pamokų skaičių gimtosios kalbos sąskaita ir t.t.

    Mes kaltiname rusus nuolatiniu tikinčiųjų teisių pažeidinėjimu. Nežiūrint rėksmingų deklaracijų apie tikėjimo laisvę, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" jau net nebepajėgia surašyti visų pažeidimų.

    Mes kaltiname rusus žmogaus teisių pažeidimais, dar niekur negirdėto masto KGB šnipinėjimo agentūros plėtimu, nežabota
112

čekistų savivale, nuolatiniu persekiojimu tų, kurie išdrįsta viešai reikalauti, kad būtų laikomasi Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių susitarimų. Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, Vytautas Skuodis ir dar daug kitų — vadinami žmogaus teisių gynėjais, bet teisingiau juos būtų pavadinti tarybinių įstatymų ir tarptautinių susitarimų gynėjai,s jiems reikėtų statyti paminklus, tuo tarpu jie suimami, teisiami ir išvežami toli nuo Lietuvos jų tėvų ir brolių prieš keliasdešimt metų pramintais takais . . .

    Mes kaltiname rusus, kaltiname Tarybų Sąjungą, kad ji mūsų tautai neduoda apsisprendimo teisės, vietoj tikrų rinkimų, kur žmogus galėtų arba pritarti, arba nepritarti dabartinei linijai, žmogus verčiamas žaisti idiotišką rinkimų žaidimą, kur iš vieno kandidato turi būti išrinktas vienas kandidatas į deputatus . . . Tarybų Sąjunga uoliai gina kovojančias dėl laisvės Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos tautas, bet žiauriai susidoroja su kitomis kovojančiomis už tą pačią laisvę tautomis.

    Bet ar tik vieni lietuviai taip rusų skriaudžiami? Ar kitos šalys ir tautos mažiau nukentėjo nuo rusų?

    Ar gali ramiai žiūrėti į rusus ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, azerbaidaniečiai, po Pirmo pasaulinio karo atstatę savo nepriklausomybę, bet jiems, nespėjus pajusti laisvės skonio, buvo vėl ginklu sugrąžinti į neapkenčiamą Rusijos imperiją ir šį jungą velka iki šiolei?

    Ar gali į rytus ramiai žiūrėti suomiai — pirmoji Molotovo-Ribentropo sandėrio auka? Ar gali nedegti neapykanta rusams sūnūs ir anūkai tūkstančių suomių karių, kritusių nelygioje kovoje prieš amžiną pavergėją?

    Ar gali ramiai žiūrėti į rusus vengrai, kurių tėvynė 1956 m. kaip ir 1848 m. plūdo krauju nuo rusų ginklo vien todėl, kad jie norėjo eiti savo keliu, pasirinktu pačių, o ne išmelstu iš galingo pavergėjo?

    Ar gali ramiai žiūrėti į rytus vokiečiai, kurių tėvynė dirbtinai suskaldyta, o vienintelė kliūtis, trukdanti vėl susivienyti — Kremliuje? Rytprūsiai paskelbti Rusijos sritimi, nors į šį derlingą, puikiai sutvarkytą kraštą rusai niekada neturėjo jokių teisių.

    Ar gali ramiai žiūrėti į rusus čekai ir slovakai, kurių žmogiškąjį orumą 1968 m. savo vikšrais pamynė okupantų tankai?

    Ar gali be prakeiksmo žiūrėti į šiaurę didvyriškasis Afganistanas, kurio kalnai ir slėniai užlieti išdidžiųjų tėvynės gynėjų
113

krauju, kur okupantams, nežiūrint jėgos persvaros, žemė dega po kojomis?

    Ar gali ramiai žiūrėti į rytus mūsų kaimynai lenkai, virš kurių lyg Damoklo kardas pakibusi rusų intervencijos grėsmė? Dievas žino, gal, kai šios eilutės bus spausdinamos, Lenkijos žemėje jau siautės rusų baudėjai?

    Buvo laikas, kai mes su lenkais nesutardavome ir turėdavome konfliktų. Dabar viskas nuėjo į užmarštį. Mūsų tauta gal net su pavydu įdėmiai seka, kas vyksta mūsų pietinių kaimynų žemėje. Mes neabejojame: kovoje už laisvę, už savo tautos orumą lenkai nužengė toli į priekį, daug toliau ne tik už mus, bet ir už kitas Rytų bloko šalis. Mes iš lenkų galime pasimokyti vienybės ir ryžto, siekiant užsibrėžto tikslo. Tad mes lietuviai iš visos širdies linkime, kad šitos išdidžios tautos neištiktų vengrų ir čekoslovakų likimas.

    Ar gali pasaulis ramiai žiūrėti į rusus, kurie paskutinius 36 metus buvo vieninteliai šaltojo karo, įtempimo ir netikrumo rytdiena kaltininkai?

    Ar gali pasaulis ramiai žiūrėti į rusus, kurie dėl savo seniai susibankrutavusios ideologijos, iš kurios paslapčia šaiposi net aukšti partijos pareigūnai, kuria dar tiki gal tik vidurinių mokyklų mokinukai, visai nematę gyvenimo, gali nedvejodami patys save ir visą žmoniją sunaikinti branduolinėje ugnyje?

    Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, šalių-nugalėtojų atstovai Niurnberge po kruopelytę surinko visus nacių nusikaltimus, juos surašė, nufilmavo, apklausinėjo dešimtis tūkstančių liudininkų ir pateikė svarbiausiems Trečiojo Reicho nusikaltėliams. Niurnbergas — nacizmo lopšys, todėl neatsitiktinai jis parinktas Tautų teismo vieta.

    Leningradas — bolševizmo lopšys, todėl naujasis Tautų teismas turės vykti tik čia. Beje, kaip tuomet šis miestas vadinsis — Peterburgas, Petrogradas ar dar kaip nors kitaip — nežinia, bet jis tikrai nesivadins vardu žmogaus, davusio impulsą kruviniausiam pasaulio istorijoje eksperimentui — bolševizmui.

    Koks nors Ivanovas ar Sidorovas, perskaitęs šias eilutes, nusikvatos: „Na, jei galit, pradėkite procesą . . ." Liaudis sako: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Žinokite, Leningrado procesas bus. Jam pateiksime sąskaitą ir mes, lietuviai!

    Reikia manyti, kad svarbiausių kaltininkų — tų sukriošusių, bet nepaprastai agresyvių senių nebus: vienus griebs infarktas, o
114

kiti perkąs mažytę ampulytę . . . Kaltinamųjų suole sėdės jaunesni ir žemesni, na, sakysim, kaip mūsų Nikolajus Dybenka.

    Keletą žodžių apie Dybenką. Jo ukrainietiška pavardė tiksliai apibūdina žmogų. Jos šaknyje yra rusiškas žodis „dyba", reiškiąs — kankinimo įrankis, kankinimo stalas. Tai viduramžiais naudotas prietaisas, ant kurio paguldžius žmogų, galima buvo iškepti ant lėtos ugnies, sulaužyti kaulus, ketvirčiuoti. Reikia manyti, kad Dybenkų giminės pradininkas kažkada buvo budelis, kaip ir jo ainis, Nikolajus. Tik pirmasis kankindavo pavienius pasmerktuosius, o antrasis — visą tautą.

    Būsimasis procesas — ne vien nugalėjusios pusės susidorojimas su nugalėtųjų vadeivomis. Tai rusų tautos — nusikaltimų vykdytojos apsivalymas, jos žmogiškojo orumo sugrąžinimas.
1981 m. pradžioje Vakarų radijas papasakojo apie Aleksandro Solženycino pareiškimą, kur jis teigia, jog pati pirmoji ir pati didžiausia bolševizmo auka yra pati rusų tauta, todėl ją kaltinti dėl bolševizmo nusikaltimų esą negalima, šiai minčiai pritarti galima tik iš dalies. Mes žinome, kad bolševikai, kovodami dėl valdžios nesigailėjo nei svetimų, nė savų — rusų. Svarbiausia: ar rusų liaudis priėmė tą bolševizmo doktriną, — naikinti, nesiskaitant su priemonėmis, visa, kas neatitinka tos doktrinos, ar ją atmetė?

    Tikslų atsakymą gali duoti kita Vakarų radijo laida, kur buvo skaitomas akademiko Sacharovo žmonos Elenos Boner pasakojimas apie jų šeimos vargus ir persekiojimą Gorkyje, į kur jie buvo ištremti. Elena Boner pasakoja, kad Gorkio mieste, trūkstant maisto produktų ir būtiniausių prekių, žmonės labai daug laiko praleidžia eilėse. Bet kada eilėje kas nors užsimena apie Lenkiją ir jos streikus, tuojau pat pasigirsta šauksmai: „Įkrėsti lenkams! Pamokyti lenkus!" Kitokių nuomonių eilėje neišgirsi. O juk eilėje stovi šaltkalviai ir buhalteriai, siuvėjos ir valytojos. Partiniai bosai ir nomenklatūriniai darbuotojai eilėse nestovi! Ir, antra, lenkų streikų tikslas — pagerinti šaltkalvių ir buhalterių, siuvėjų ir valytojų gyvenimo sąlygas, kad jiems nereikėtų dėl paprasčiausios prekės gaišti valandų valandas eilėje!

    Šis nedidelis epizodas ir duoda atsakymą: rusų liaudis priėmė bolševizmą ir kartu su vadovybe atsako už jo nusikaltimus! Todėl Leningrado procesas reikalingas ir jai.

    Didžioji vokiečių tautos dalis tikėjo Hitleriu, ėjo paskui jį ir guldė galvas visuose vokiečių sukelto karo frontuose. Niurnbergo
115

proceso metu ta pati tauta, pamačiusi į kokią nuodėmės ir niekšybės bedugnę įstūmė ją tas pakvaišęs maniakas, pasibaisėjo ir nacizmo atsisakė visiems laikams. Nacizmas dar gali gimti kurioje nors kitoje šalyje, bet Vokietijoje — ne!

    Tiesa, dar kartais tarp vokiečių pasireiškia vienas kitas besiilgįs nacizmo, kietos fiurerio rankos, bet visą tautą vesti paskui save jiems jau nebelemta . . . Beje, tokie nacizmo „mohikanai" — tikras lobis tarybiniams rašeivoms: jeigu nebūtų jų, pusė tarybinių žurnalistų-tarptautininkų liktų be darbo. Tad nenuostabu, kad pastarieji dažnai iš musės padaro dramblį.

    Rusas — nepaprastai plačios natūros žmogus. Ko nors ėmęsis, jis negali sustoti pusiaukelėje ir tinkamai įvertinti savo poelgių. Jei jis ką nors myli, tai tam žmogui nusivilkęs atiduos paskutinius marškinius, atiduos paskutinį kąsnį. Jei ko nors neapkenčia — nėra baisesnio žmogaus. Rusas labai patiklus. Jį lengva suagituoti kokia nors idėja, kad ir absurdiška. Įtikėjęs į ją, jis eis aklai, dėl jos lengvai aukos net savo gyvybę.

    Jei rusas sugalvos .užgrobti svetimą šalį, jis nežino žodžio „gana". Pavyzdys — Sibiro užkariavimas. Jermakui, Timofejevičiui pradėjus šio niekam nepriklausančio krašto užkariavimą, rusas ėjo ir ėjo į rytus be kelių, be žmonių, nebodamas žvėrių ir baisios žiemos, kol jiems kelią pastojo natūrali kliūtis — Ramusis vandenynas. Rusai patys suprato, kad valdyti tokį neaprėpiamą, nepaprastai atšiauraus klimato kraštą — beprotybė, kad viena tauta niekada nepajėgs įsisavinti ir apgyvendinti tokių svaiginančių platybių, bet, nežiūrint į tai, dar sėdo į laivus ir, perplaukę vandenyną, prie savo imperijos prisijungė Aliaską, kurią vėliau pardavė jaunam kylančiam milžinui — Jungtinėms Valstijoms.

    Tad tuo rusų charakterio ekscentriškumu, polinkiu į maksimalizmą ir galima paaiškinti tuos kalnus nusikaltimų, kuriuos įvykdė rusai asmenų, tautų ir visos žmonijos atžvilgiu.

    Bet rusas iš prigimties yra geraširdis, linkęs padėti kitam ir jam nėra svetimas teisybės jausmas. Pamatęs tuos kraują stingdančius nusikaltimus, tuos dešimtis milijonų nužudytų ir nukankintų kalėjimuose ir lageriuose, jis supras, kad tauta, išauginusi Puškiną ir Turgenevą, Dostojevskį ir Tolstojų, Mendelejevą ir Gagariną, Solžehyciną ir Sacharovą, negali eiti keliu, kurį nutiesė Dzeržinskis ir Stalinas, Ježovas ir Jagoda, Berija ir Andropovas.
116

    Tuoj po proceso turi būti suteikta apsisprendimo teisė visoms be išimties Rusijos pavergtoms tautoms.

    Sibiro problema, šis pasakiškų turtų kraštas, galėjęs suteikti jj valdančiai šaliai neribotas galimybes vystyti savo ekonomiką, kelti šalies gyventojų gyvenimo lygį, prisidėti prie pasaulinės ekonomikos vystymo, iš tikrųjų paverstas katorgos, trėmimų, nežaboto žmogaus išnaudojimo ir pažeminimo, kančių ir prakeiksmų vieta. Čia kaip niekur kitur daugiausiai pralieta ašarų, prakaito, įvykdyta šlykščiausių nusikaltimų, labiausiai pamintas žmogaus orumas. Todėl teisybė reikalauja, kad jis būtų atimtas iš savo netikusio šeimininko ir perduotas SNO žiniai, neperduodant jo kokiai nors vienai ar kelioms šalims.

    Daugelyje pasaulio šalių žmonės skursta dėl nedarbo, neturėdami galimybės panaudoti savo gabumus, kęsdami nuo gyventojų pertekliaus. Tad jie galėtų keltis į šitą tuščią neapgyvendintą kraštą, čia įsikurti ir panaudoti visas proto ir rankų jėgas. Sibiras su savo energingais persikėlėliais-pionieriais, su neišsenkančiais gamtos turtais, su jo potencinėmis galimybėmis su laiku galės konkuruoti net su JAV.

    Suprantama, rusams bus skaudu netekti krašto, kurį jie visą laikė rusišku. Tik ar nors kartą rusas paklausė savo agresijos aukos — ar jai ne skaudu? ...

    Mes, lietuviai, tikime, kad ši nelaiminga tauta, atgavusi savo orumą, pasuks tiesos, teisingumo, taikos ir pažangos keliu, įneš savo indėlį į geresnio, šviesesnio pasaulio kūrimą!
A. ŽUVINTAS

LITERATŪRŲ „LYGIATEISIŠKUMAS" TARYBŲ SĄJUNGOJE

    Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau trūksta knygų. Knygynų lentynos turtingos tik Brežnevo raštais, Lenino tomais ir V. Mickevičiaus-Kapsuko apdulkėjusiais „veikalais", o taip pat vadinamąja literatūra propagandistams. Žymiai pabranginus knygas, knygynai gauna 2-3 kartus mažiau lietuviškų knygų (čia turime galvoje ne propagandinę makulatūrą), negu prieš pabranginimą (1975 m.), nors tiražai nurodomi beveik ankstesnio dydžio — 10-20 ar net 30 tūkst. Ypač trūksta leidinių iš lituanistikos, Lietuvos kultūros, Lietuvos istorijos ir ypač lietuviškų istorinių
117

romanų. Valdinė propaganda tvirtina, kad tik prie Tarybų valdžios klesti lietuviška kultūra, gausiai leidžiama literatūra mūsų kultūros ir istorijos klausimais. Kad tai netiesa, — įrodyti nesunku. Paimkime, kaip pavyzdį, istorinio romano ir senosios istorinės literatūros leidyba Rusijos Federacijoje ir sulyginkime su padėtimi Tarybų Lietuvoje.

    Pradžioje pažiūrėkime, kaip spausdinami istoriniai romanai rusų kalba, parašyti carinės Rusijos laikų rašytojų.

    Zagoskino M. N. istorinis romanas „Roslavlevas, arba Rusai 1812 metais" išleistas Maskvoje tris kartus — 1959, 1967 ir 1980 m. (Rusiškų istorinių romanų leidimus imame tik nuo 1956 m.). To pačio autoriaus trijų dalių romanas „Jurijus Miloslavskis, arba Rusai 1612 metais" išleistas 4 kartus — 1956, 1957, 1961, 1967 m. A. Bielyj romanas „Peterburgas" buvo išleistas pamečiui 1978 ir 1979 m., o penkiatomis Boborykino istorinis romanas „Kitajaus miestas" pasirodė 1957 m. I. Kokorevo apybraižos apie XIX a. Maskvą „Maskva keturiasdešimtaisiais metais" buvo išleista 1959 m. Net trys rašytojo G. Danilevskio istoriniai romanai pasirodė po 1956 m. — „Sudeginta Maskva" — 1968, 1977, 1979, 1981 m. (visais šiais metais, išskyrus 1968 m., net dvejose leidyklose). 1977 m. — leidyklose „Moskovskij rabočij" ir „Chudožestvennaja literatūra", 1979 m. — „Moskovskij rabočij" ir Barnaulo leidykloje, 1981 m. — Krasnodaro ir Maskvos leidyklose; romanas „Mirovičius" — 1961 m. (leid. „Izvestija"), 1977 m. („Chudož-lit."), 1979 m. (Barnaulas) ir 1981 m. (leid. „Pravda"); o „Kunigaikštienė Tarakanova" — 1963, 1965 m. (Taškente), 1961 m. („Izvestija"), 1977 m. („Chudož. lit."), 1981 m. (Krasnodaro leid.).

    Ypač daug leidimų susilaukė rašytojo grafo A. K. Tolstojaus istorinė apysaka iš Ivano Žiauriojo laikų „Kunigaikštis Serebria-nyj" — 1958 m. išleista Smolenske ir Frunzėje (rusų kalba), 1966 m. Nalčike, 1966 ir 1976 m. („Chudož. lit."), 1978 m. Sverd-lovske, 1979 m. Minske (aišku, ne gudų, bet rusų kalba) ir leidykloje „Moskovskij rabočij", 1980 m. leid. „Pravda" (net du kartus; vienas tos apysakos leidinys — A. K. Tolstojaus Raštuose), Grozno leidykloje, „Moskovskij rabočij" ir „Soviets-kaja Rosija"; ir pagaliau kaip priedas prie žurnalo „Ogoniok".

    Taip pat buvo išleista to paties rašytojo A. K. Tolstojaus istorinio romano „Caras Fiodoras Joanovičius" dvi laidos (1963 ir 1969 m.).
118

    Taigi, rusų nesovietinių autorių istoriniai romanai rusų kalba leidžiami net keliais leidimais. Ypač tai akivaizdu paskutiniu metu: 1980 m. minėtasis A. K. Tolstojaus „Kunigaikštis Serebrianyj" išėjo net šešiais leidimais; per pirmąjį 1981 m. pusmetį buvo išleisti Danilevskio istoriniai romanai net keturiose leidyklose.

    Be to, senovės rusų literatūra leidžiama dažniausiai tęstiniai leidiniais. Tai „Senovės Rusios literatūros paminklai. XI a. ir XII a. pr." (išleista 1978 m.), „Senovės Rusios literatūros paminklai. XII a." (1980 m.), „Senovės Rusios literatūros paminklai. XIII a." (1981 m.).

    Senoji rusų literatūra leidžiama ir atskirais leidiniais. 1973 m. ir 1975 m. leidykla „Molodaja gvardija" išleido leidinį „Kas su kardu. Trys senovės rusų literatūros kūriniai" (į jį įeina šie rusų garbę šlovinantys veikalai: „Žodis apie Rusų žemių nelaimes", „Aleksandro Nevskio gyvenimas" ir „Sakmė apie Mamajevo mūšį"), o 1978 m. leidykla „Moskovskij rabočij" irgi prisiminė feodalinės Rusijos garbę, išleisdama rinkinį „Ugningas žodis: Senovės Rusios proza ir poezija".

    Rusų ginklo jėgą leidyklos pradėjo šlovinti ypač 1980 m., pažymėdamos Kulikovo mūšio 600 m. jubiliejų. Taip 1980 m., šalia įvairiausius rusiškus žurnalus, negti techninius, užplūdusių straipsnių apie tą rusams šlovingą jubiliejų, pasirodė tokie senieji rusų kūriniai: „Sakmė apie Mamajevo mūšį" („Sovietskaja Rossija" ir „Kniga"), „Kulikovo laukas" (Voroneže ir „Sov. Ross."), „Apysaka apie Kulikovo mūšį" (iš XVI a. metraščio sąvado, išleista leid. „Aurora" labai ištaigingai), „Kulikovo lauke. Rusų metraščių apsakymai ir karinės apysakos XIII-XV a.a." („Mol. gvard."), „Zadonščina. Garbė didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Ivanovičiui ir jo broliui kunigaikščiui Vladimirui Andriejevičiui" („Sovremennik"). Ir tai, kartojame, neskaitant daugybės straipsnių, skirtų Kulikovo mūšio jubiliejui, įvairiuose žurnaluose 1979-81 m. laikotarpyje.

    Šalia istorinių romanų, parašytų caro laikais, ir senovės rusų literatūrinių paminklų, daug išleidžiama istorinių romanų, parašytų ir rašomų tarybiniais laikais. Pavyzdžiui, 1963 m. leidykla „Izvestija", o 1963 m. ir 1981 m. „Chudož. lit." išleido tarybinio rašytojo S. Sklerenkos romaną „Vladimiras" apie Kijevo Rusią, o taip pat 1964 m. leid. „Chudož. lit." išleido to paties autoriaus romaną „Sviatoslavas". Kelis kartus buvo išleisti V. Ivanovo romanai vėl apie Kijevo Rusią — 1967, 1973 („Moskovsr
119

kij rabočij") ir 1981 m. („Chudož. lit."), romanas „Rusia didžioji", o 1979 m. („Sovremennik"), 1970 m. („Sov. Rossija") ir 1971 m. („Molod. gvard.") — „Rus iznačalnaja".

    Virš dešimties leidimų susilaukė S. Borodino romanas „Dmitrijus Donskojus".

    Prisimintas ir seniai užmirštas V. Starostinas: 1970 m. Jaroslavlyje ir 1979 m. Maskvoje („Mol. gvard.") išleistos jo užrašytos sakmės „Rusia didvyriškoji", o 1967 ir 1979 m. leid. „Sov. Rossija" pateikė jo kūrinį „Uja Muromecas".

    1981 m. leid. „Sov. pisatel" išleido V. Družinino istorinį romaną „Rusų valstybės pasiuntinys".

    Daugiausia leidimų susilaukė A. N. Tolstojaus romanas „Petras Pirmasis" — įvairiose T. Sąjungos leidyklose jis buvo išleistas 18 kartų; be to, vien tik įvairios Maskvos leidyklos jį spausdino 12 kartų.

    Čia neliečiame kelias dešimtis veikalų apie revoliucionierius caro laikais, o taip pat eilę monografijų ir studijų iš Rusijos istorijos.

*    *    *

    Lietuvoje po 1945 m. be A. Vienuolio istorinės. apysakos „Kryžkelės", du kartus išėjusios P. Tarasenkos knygutės „Pabėgimas" ir V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių" (veikalo rašytojas dėl partinių kritikų trukdymų nesuspėjo užbaigti) iš Lietuvos istorijos nieko gero nebuvo išleista. (Nesuminėjome J. Mačiulio pseudois-torinio romano „Troškulys", nes jis tik iškraipo Lietuvos istoriją.) Ne veltui lietuvių literatūros kritikas rašytojas A. Bučys TSRS rašytojų VII suvažiavime 1981 m. liepos mėn. teisingai pasakė: „. . . šiandien reikia kalbėti apie giluminius, labiau pasislėpusius, ne visad lengvai ir logiškai įrodomus literatūrinius procesus bei reiškinius. Hrantas Matevosianas, kiek žinau, nėra lankęsis Lietuvoje, bet argi aš, kaip literatūros kritikas, vertindamas lietuvių rašytojų kūrinius apie dabartinį lietuvišką kaimą, galiu ištrinti iš savo atminties, išbraukti iš savo kriterijų sistemos tą tragišką dvasinę įtampą ir didį žmogišką susirūpinimą, kuris apžavi mus ir jaudina H. Matevosiano kūriniuose apie jo gimtąjį armėnišką kaimą? Tikrai negaliu. Nesu taip pat girdėjęs, kad Lietuvoje "būtų viešėjęs Otaras Čiladzė arba, sakykim, Čabuas Amiredžibis, jų naujieji romanai dar net neišversti į lietuvių kalbą,
120

bet juk būtent dabartinis gruzinų istorinio bei mitologinio romano atgimimas, intensyvus sulapojimas, pasaulinis, gali sakyt, skrydis vėlgi verčia mane, kaip kritiką, daug rūsčiau pažvelgt į šiuolaikinę lietuvių prozą, kur, deja, nė su žiburiu nerasi bent truputuką įspūdingesnio kūrinio apie mūsų tautos istoriją, artimesnę ar tolimesnę jos praeitį." („Literatūra ir menas", 1981, Nr. 28).

    Kartūs, bet teisingi žodžiai! Dabartinėje Lietuvoje negali būti sukurtas tikras istorinis romanas, nes mūsų literatūra nėra lygiateisė su rusų literatūra, nėra laisvės mintims reikšti, nėra ryšio su pasauline literatūra.

    Jeigu mes sakome, kad Lietuvoje nėra gero teatro, išskyrus Panevėžio, tai gerai suprantame, kad pastarajam didžiulę įtaką padarė režisierius Miltinis, nepriklausomos Lietuvos laikais galėjęs plačiai susipažinti su pasauliniu teatru. Tas pat yra ir su literatūros bei lietuviško istorinio romano likimu. Nėra sąlygų vystytis!

    Ne tik nėra sąlygų kurti istorinį romaną, bet neleidžiama netgi pakartotinai išleisti senuosius istorinius romanus. Jeigu priešrevoliuciniai rusų istoriniai romanai, kaip matėme, plačiai leidžiami, tai lietuviškiems ikitarybiniams istoriniams romanams kelias užtvertas. Pirmasis lietuvių istorinis romanas — A. Pietario „Algimantas" paskutinį kartą buvo išleistas 1940 m. Dabar pakartoti jo leidimą bijomasi, — būk tai įžeidžia rusus, vadina juos „maskoliais". Keista logika! Pats caras leido išleisti šį romaną, o dabartiniai valdovai jame mato kažką baisaus. Taip ir belieka leisti jau gal dešimtą kartą čekisto A. Gudaičio-Guzevičiaus superpseu-doistorinį romaną „Kalvio Ignoto teisybė".

    Visa tai verčia būkštauti, kad ir „Lituanistinė biblioteka", iki šiol pastoviai leidusi mūsų senuosius raštus, gali būti uždrausta. Kaip pranešė „Alma Mater", sulaikyta išleisti Kojelavičiaus „Lietuvos istorija" ir „Dusburgo kronika".
Tai apie kokį lygiateisiškumą literatūroje galima kalbėti?
P. SKAIDRA

*    *    *

121

        KIEK ILGAI? . . .

    „Išvadavo" Vilnių rusai,
    Ir . . . nukaro vyrams ūsai —
    Nebeliko mėsos, sviesto,

        Greit lietuviams bus čia riesta . . .
        Rusas, nors ir kriminalas,
        Vistiek pirmas, o tau — galas! —
        Butus stato, mes jų laukiam,
        Bet „vaduotojai" čia plaukia . . .

    Po Ivano ir Nataša,
    0 po jos Marusia rašo:
    „Ždi! Priedu! Ty vstrečiai!
    I kvartiru obeščiai!"

        Jeigu kam tik prieš žodelį —
        KGB išpers tau kailį,
        Kad „vaduotojų" nemyli
        Ir, kad mušamas netyli!

    Jau vaduoja nuo kalbos,
    Kad neliktų Lietuvos!
    Kiek ilgai dar šitaip tęsis?
    Ką po to „vaduot" jie mesis?

        Jau kaimynai nerimauja —
        Žada vyt besočių gaują.
        Ir mums laikas susiprasti —
        Kelią laisvėn susirasti!
VILNIETĖ
1981 m. liepos 21 d.
122
RAŠO BALYS GAJAUSKAS
Viskas imperijai

    Bolševikai, pavergdami tautas, nesitenkina tik savo strategijos stiprinimu, kaip atsitiko su Lietuva ir kitomis respublikomis. Imperijos stiprinimui jie stengiasi visiškai pajungti ir tautos fizines bei dvasines jėgas. Ypač daug dėmesio okupantai skiria mūsų jaunimui, kurį jau nuo pat mažens auklėja tarybinei ideologijai nuolankumo ir vergiškumo dvasia. Okupantai stengiasi nulipdyti į save panašias figūras. Tam tikslui tarnauja mokykla. Mokykloje dėstomi dalykai persunkti bolševikine ideologija. Ypač suideologinti ir paversti bolševikinės propagandos įrankiu visuomenės mokslai. Lietuvių tautos istorija kaip žalingas okupantams mokslas, mokyklose beveik nedėstomas. Tie jo menki trupinėliai, kuriuos gauna pažinti jaunimas, paversti Rusijos imperijos priedėliu, Lietuvių tautos istorija bolševikų vertinama kaip priešiška propaganda ir dažnai atsiduria ant okupantų teismo stalo.

    Jaunimą sistemingai apdoroja komjaunimo organizacijose, ateistiniuose rateliuose, į kuriuos jaunimas verčiamas stoti. Jaunimas labai izoliuotas nuo laisvojo pasaulio. Mat gali „užsikrėsti" laisvės idėjomis ir pareikalauti teisių, kuriomis naudojasi laisvųjų Vakarų jaunimas. Taip bolševikai nori jaunimą ne tik sutramdyti, bet ir įkinkyti į savo ideologijos skleidimą. Po keliasdešimt metų, jų manymu, toks jaunimas sudarys naują visuomenę — paklusnią, nuolankią ir nebandančią priešintis esamai tvarkai, nes jie laikys tokią padėtį normalia.

    Kultūrinis gyvenimas suvalstybintas ir pritaikytas okupantų tikslams. Literatūra, dailė, muzika ir kitos kultūros sritys suideologintos ir privalo išreikšti bolševikines idėjas.

*    *    *

Liaudis ir įstatymas

    Niekam nekyla abejonės, kad dirbti savo liaudies gerovei — kilnu ir būtina. Tuo ir privalo rūpintis kiekvienas pilietis. Valstybės vadovo svarbiausias tikslas — užtikrinti savo liaudžiai gerbūvį. Tam jie ir renkami. Kiekvienas pilietis, kiekvieno piliečio
123

šeima privalo būti aprūpinta atitinkamo ekonominio lygio prekėmis ir žemės ūkio produktais. Dabartinis mokslo ir technikos išsivystymas leidžia pasiekti tą tikslą. Tačiau gyveną Tarybų Sąjungoje žino, kaip čia gyvena liaudis. Bet metai slenka be esminių dabartinio gyvenimo pagerinimo perspektyvų. Maitinama iliuzijomis. Liaudis, kurianti materialines vertybes, neturi teisės į savo darbo vaisius. Ji gali tik pasyviai stebėti, kaip skirstomos jos pagamintos gėrybės ir turi tenkintis trupiniais, kuriuos jai numeta valstybė. Valstybė yra visagalė šeimininkė, kuri nustato žemus atlyginimus. O liaudis neturi net teisių protestuoti prieš tokią beteisia padėtį. Bet koks ryžtingesnis protestas numalšinamas žiauriomis priemonėmis. Tam tikslui krašte apstu kalėjimų ir konclagerių.

    Propaganda be perstojo įtikinėja gyventojus, kad jie gerai gyveną, o kitose šalyse liaudis skursta. Todėl ir nereikia mums nieko reikalauti. Ar galima pateisinti skurdą tokioje turtingoje žemės turtais ir derlingomis žemėmis šalyje? Ne! Tai juk didžiausias nusikaltimas liaudžiai!

    Bolševikų partijos valdančioji grupelė stengiasi neišleisti iš savo rankų liaudies pajungimo monopolijos. Ji apsitvėrė aukšta įstatymų ir baudžiamojo kodekso straipsnių tvora. Už laisvesnę mintį, už savo teisių reikalavimus tuoj grasinama baudžiamuoju kodeksu — tylėkite, nedrįskite išsižioti. Nepaklusite, nusižengsite įstatymams! Tačiau tie įstatymai yra nusikalstami, nes jie nukreipti prieš liaudį. Tad liaudis turi moralinę teisę nesilaikyti jų. Įstatymai turi tarnauti liaudžiai, bet nesaugoti grupelės savivaliautojų interesus ir jų privilegijas.
Kučino konclageris, Permės sr., 1980 m.

*    *    *

TSRS piliečiai turi teisę . . .

    Buržuazinė propaganda nuolat šaukia apie tarybinių žmonių teisių ir laisvių varžymą. Tuo tarpu kiekvienas TSRS pilietis turi teisę:
1) kritikuoti Amerikos ir kitų buržuazinių kraštų vyriausybes ir jų vykdomą politika,
2) dalyvauti privalomose eisenose ir demonstracijose,
3) ploti susirinkimuose ir mitinguose,
124

4) skaityti tarybinę spaudą. (išskyrus senus leidinius bei užsienyje leistą literatūrą),
5) stovėti eilėse prie parduotuvių ir bilietų kasų,
6) neribotais kiekiais pirkti degtinę ir kitus alkoholinius gėrimus,
7) balsuoti už nurodytą kandidatą,
8) skųsti savo pažįstamus ir draugus,
9) kritikuoti save ir žemiau už savo stovinčius bendradarbius,
10) ateistiškai auklėti savo vaikus,
11) šmeižti kulto tarnus,
12) pajuokti religinius įsitikinimus bei įžeidinėti tikinčiųjų jausmus.

    Be to aristokratija turi dar visą eilę papildomų teisių ir privilegijų, apie kurias eiliniams piliečiams nėra reikalo žinoti . . .

*    *    *

ATEISTINĖ PROPAGANDA SKAIČIAIS IR
FAKTAIS

    Vilniaus universiteto docento Vytauto Skuodžio mokslinis veikalas „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra naujas mūsų pogrindžio spaudos reiškinys. Savilaidinė mūsų spauda, kaip sako Tomas Venclova ir kaip mes patys suprantame, yra daug kuo pirmykštė, jei taikyti jai profesionalios kultūros mastelį. Jos uždavinys yra kitas, nes pirmoji užpultojo pastanga — gintis ir šauktis pagalbos. Dažniau pasitaikantys publicisitiniai rašiniai neviršija straipsnio apimties, čia daug aprašinėjimo, maža analizės ir 1.1. Didžiausia jų ne mokslinė ar meninė vertė, o demaskuojanti moralinė jėga ir ginamo reikalo teisumo pojūtis.

    Todėl šis V. Skuodžio darbas yra seniai lauktas. Jis liudija, kad mūsų pogrindžio kultūra bręsta. Žinome, kokia kaina turi būti už tai sumokėta — dvylika pačių brandžiausių (7 kalėjimo ir 5 tremtie's) metų! Sis V. Skuodžio, tiesaus, drąsaus ir giliai tikinčio žmogaus poelgis atperka mūsų techninės ir kūrybinės inteligentijos elito, užimančio aukštus oficialius postus ir tikrajai Lietuvos kultūrai nieko arba mažai davusio, kaltę.

    „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra rimtas, objektyvus, gerai argumentuotas (kas moksliniam darbui yra būtina) ir, galima
125

sakyti, disertacijos lygio mokslinis darbas. Tai savotišku būdu patvirtina ir tas „aukštas įvertinimas" kalėjimo bausme . . .

    Šio darbo tikslas — ateistinės propagandos Lietuvos spaudoje 1940-1976 m. analizė. Jame naudotasi bibliografiniu-statistiniu metodu. Didoka apimtis — 222 psl., 37 suvestinės lentelės. Stebina aprėptos medžiagos kiekiai — 7057 ateistinės publikacijos periodikoje, 509 ateistinės brošiūros ir knygos, nagrinėta ateistinė medžiaga apie Lietuvą, išspausdinta TSRS ir užsienyje. Vertinga yra ateistinės propagandos intensyvumo periodizacija 1940-1976 m. Ypač įdomus ir vertingas V skyrius, kur apžvelgta aktyviausi ateistinės spaudos autoriai. Įdomus taip pat VI skyrius, kur statistiškai apibendrinama bibliografinė medžiaga apie moralines visuomenės ydas ir palyginamas dėmesys joms su ateistinės propagandos srautu. Darbo bešališkumą liudija IV skyriuje suregistruota ir aptarta informacija, liečianti Bažnyčios gyvenimą, taip pat neutralios Bažnyčiai ir religijai publikacijos.

    Gali kilti klausimas, kokia prasmė skirti tiek dėmesio šiam ateistiniam purvo ir menkystės tvanui, kurio beveik neskaitome ne tik mes, tikintieji, bet ir kitų įsitikinimų žmonės? Kalbant apie ateistinės propagandos vidinį turinį, tai yra tiesa. Tačiau, kas yra tie, kurie gamina šį nuodą, kuriuo jau 40 metų nuodijamos mūsų tautos genetinės šaknys? Juk aišku, kad ateistinės propagandos tikslas nėra pakeisti religinę pasaulėžiūrą kita. Pirma, ji nėra intelektualiai tam pajėgi. Antra, neturi būtino moralinio pranašumo. Pagrindinis jos tikslas — supurvinti. Todėl turime žinoti, kas yra tie, kurie drabsto purvais. Nė vienas jų, nors apsigarsinęs vienu vieninteliu straipsneliu rajono laikraštpalaikyje, neturi būti užmirštas.

    Iš 2141 autorių — 1781 lietuviai. 1329 yra išspausdinę tik po vieną straipsnį.

    Susitepti lengva, grąžinti savo gerą vardą sunku. Turime žinoti viešai nedeklaruojamus ateistinės propagandos metodus, silpniausias ir pavojingiausias jos puses, tiksliau tas silpnąsias savo puses, kurias ateistinė propaganda mums padeda suvokti. Juk geriausias ateizmo propaguotojas yra blogas tikintysis . . .

    V. Skuodžio darbas rodo, kad statistiškai pažvelgus į ateistinę spaudą, išryškėja daug tokių įdomių ir netikėtų išvadų, su kuriomis būtina susipažinti tiek dvasiškiams, tiek pasauliečiams. Tačiau, mūsų nuomone, labiausiai šio darbo išvadų yra reikalingi ne kunigai ir ne tikintieji, o tie, kuriuos vadiname indiferentais, iš
126

kurių yra verbuojami patys uoliausi ir ciniškiausi ateistinės propagandos tarnautojai. Jei žmogus dar išlaikė padorumą (o ir netikintis gali būti padorus žmogus — mums šitai primena II Vatikano susirinkimas) ir jei dar nežengė lemtingo žingsnio, tai pažintis su ateistinės propagandos virtuve, užkulisiais ir šiukšlynu turėtų jį gerokai prablaivinti. Jis turėtų suvokti, kad dabar Bažnyčia yra vienintelė reali ir organizuota jėga, galinti priešpastatyti prieš vis didėjantį moralinį pakrikimą teigiamas savo vertybes. Nepaisant įsitikinimų religijos atžvilgiu, dabartinėje Lietuvoje reikia aiškiai suvokti kiekvienam, kas laiko save lietuviu: bet koks patarnavimas ateizmo propagandai yra Lietuvos išdavystė, nieko bendra neturinti su savo pažiūrų gynimu. Juk negalima ginti savo įsitikinimų pasitelkiant tokią abejotiną moralinę priemonę, kokia yra tarybinė spauda. Ypač tatai įsidėmėtina inteligentijai, tautos elito daliai, daug ko jai dabartyje skolingai. Pirmiausiai čia minime tuos, kurių rankose mūsų vaikai.

    Iš „Dvasinio genocido Lietuvoje" sužinome, kad tie autoriai, kurie buvo aktyvūs ateizmo propaguotojai prieškarinėje Lietuvoje, tarybiniais metais, kada, atrodo, jų pažiūroms reikštis susidarė palankios sąlygos, tylėjo. Tada jie gynė savo įsitikinimus, atlaikydami nemažą spaudimą. Dabar buvo raginami juos pelningai pardavinėti. Turintys žmogiško padorumo atlaikė šį egzaminą. Taip pasielgė prof. Tadas Ivanauskas (nors ir ne visai idealiai). Būta išimčių — P. Slavėnas. Bet tikra yra tai, kad ne jie buvo stipriausias ateistinės propagandos ramstis. Tuo ramsčiu tapo jų dvasiniai auklėtiniai. Tik vargu ar čia tas atvejis, kai mokytojas gali didžiuotis savo mokiniu . . .

    Daugelis dabar gerbiamų ir jaunosios kartos vertinamų žmonių praeityje yra susitepę bent vienu ateistiniu straipsneliu.

    Svarbios yra išvados, liečiančios publikacijas, kuriose asmeniškai buvo puolami Lietuvos kunigai. Jas buvo galima apibendrinti tik statistiniu metodu. Pasirodo, jog šitokio pobūdžio straipsniai buvo koncentruojami rajoniniuose laikraštėliuose, kur jie sudarė trečdalį visų ateistinių publikacijų. Kodėl? štai, ką rodo išvados: 1. Paralyžuoti geriausių kunigų aktyvumą parapijose. 2. Rajoniniame laikraštyje galima rašyti apie kunigą viską, kas ateina į galvą, nebijant visos Lietuvos tikinčiųjų protesto, nes šie laikraštėliai visai Lietuvai neprieinami, į užsienį jie nepatenka. 3. Statistinė analizė rodo, kad šie puolimai buvo sąmoningai planuojami.
127

    Kas šių daugybės šmeižikiškų straipsnių autoriai? Statistika byloja, kad beveik visi jie surezgę dažniausiai vos vienintelį straipsnelį (iš 217 „autorių" tik 17 yra pakartotinai spausdinęsi). Kas šie paslaptingi asmenys, kuriems prieinami archyvai ir kita slapta medžiaga? Atsakymas aiškus — tai KGB parankiniai. Jsidėmėkite juos! Visų jų pavardės yra suregistruotos V. Skuodžio darbe, kaip ir kitų 1781 ateistinių publikacijų autorių.

    Įdomus skyrius, skirtas ateistinės propagandos „žymūnų" biografiniams duomenims. Tai bent panoptikumas! Ir ko čia nerasi — kūno kultūros specialistų, peršokusių į humanitarus, chemikų-filosofų, ekskunigų, taip ir nepajėgusių nusimesti, o tik perdažiusių savo sutanas . . . Kažkodėl nė vienas iš jų nėra ko nors žymesnio pasiekęs savo specialybėje . . .

    Cinizmo viršūnę tarybinė ideologija pasiekia, kai į vieną gretą rikiuoja „religinius prietarus" ir moralines visuomenės ydas, sakysime, alkoholizmą, palaidą seksualų gyvenimą, venerines ligas, chuliganizmą, nusikalstamumą, skyrybas. Čia verta prisiminti, kaip tarybinėje muitinėje yra pasitinkamas iš užjūrio grįžtąs tarybinis pilietis: „Ar nesivežate religinių, pornografinių spaudinių?" Tačiau V. Skuodžio darbas parodo, kad šios ydos yra sugretinamos su religiniais prietarais ypatingu aspektu: statistiškai apskaičiavus tarybinės spaudos joms skiriamą dėmesį, visos jos, drauge paimtos, yra daug mažesnė blogybė negu tikėjimas į Dievą, štai duomenys: pagal bendrą periodinių ir vienetinių publikacijų skaičių tikėjimas į Dievą yra blogesnis ir pavojingesnis už girtavimą — 26 kartus, nepilnamečių nusikalstamumą — 80, jaunimo moralinį pakrikimą — 94, šeimų griuvimą — 113, chuliganizmą — 166 kartus. Absoliuti dauguma autorių, paskelbusių ateistinius straipsnius, visuomenės ydų klausimais nėra paskelbę nė vieno straipsnio.

    Tai menka dalis šio mokslinio darbo išvadų. Trumpa recenzija neleidžia apžvelgti plačiau. Reikėtų, būtinai išleisti populiarų leidinį, kur būtų šio darbo svarbiausių statistinių duomenų bei svarbiausių išvadų santrauka, tarsi disertacijos autoreferatas.

    Aišku, medžiagos gausumas, nagrinėto laikotarpio dydis darbą labai komplikavo. Apie kai kuriuos trūkumus savikritiškai užsimena ir pats autorius. Gal be reikalo ateistinių darbų sąraše atsidūrė kai kurie filosofų, ypač jaunųjų, darbai. Juose ateistišku-mas yra problematiškas. Antra vertus, tebus čia įspėjimas, kaip sunku išlaikyti gerą vardą, turint reikalo su valdiška kultūra. Ne
128

visai tikslus ir šio veikalo pavadinimas. į dvasinio genocido sąvoką įeina ne tik religinių pažiūrų, bet ir istorinės atminties naikinimas jaunosios kartos sąmonėje, rusifikacija ir kita. Gal tai turėjo būti tęsiama kituose darbuose?

    V. Skuodžio „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra sukurtas pačiame istorinių įvykių epicentre. Toks darbas gali koreguoti pačią istoriją.
K. ŠVITRYS

ŽINIOS
DEVYNERIŲ METŲ SUKAKTIS


    1981 m. gegužės 14 d. sukako nuo Romo KALANTOS susideginimo Kauno miesto sodelyje devyneri metai.

    Tarybinėje nakty šis fakelu suliepsnojęs jaunuolis buvo pagalbos šauksmas pasauliui: gelbėkite Lietuvą, padėkite išsilaisvinti! Okupantai ir jų pagalbininkai baisiai sunerimo: devyniolikmetis jaunuolis, neišsigandęs pavergimo mašinos, pareiškė viešą protestą susidegindamas! Todėl jiems kėlė siaubą net jo lavonas. Pareigūnai vaikė ateinančius atsisveikinti, gaudė stovinčius prie namų ir vežė milicijon.

    R. Kalantos laidotuvės buvo numatytos 16 vai. Dviem valandom anksčiau (14 vai.) paskubom atvažiavę pareigūnai išnešė karstą, susodino artimuosius į žinybinį autobusą ir be jokių stabtelėjimų, — skubiai į kapus, kur nuošaliausiame pakrašty, kampe prie pakriaušio, jau buvo paruošę duobę. Visas užsakytas mašinas, važiuojančias į laidotuves, autoinspektoriai stabdė ir grąžindavo atgal.

    Prie kapo KGB ir milicijos pareigūnai duobkasius skubino: tik greičiau, greičiau! O norėjusius padėti gėlių ant kapo ir vienu kitu žodžiu atsisveikinti su velioniu milicija vijo tolyn arba gaudė ir kišo į mašinas. Jokio susikaupimo, jokio atsisveikinimo . . .

    Nors saugumas labai slėpė visus įvykius, apgaudinėjo žmones, gąsdino ir vaikė juos, bet žinia apie įvykius žaibu pasklido po visą Lietuvą. Pasipiktinę vis nauji būriai ėjo susideginimo vieton, į namus, prie kapo . . . Įsiutę saugumiečiai visai prarado savitvardą. Miesto sode padėtas gėles pradėjo mėtyti, trypti kojomis, kišti į šiukšlių dėžes, grubiai stumdyti ir gaudyti atnešančius gėles.
129

    Dar kiek metų iš pasalų buvo fotografuojami visi ateinantys prie kapo. Dedantieji gėles buvo tardomi, metami iš darbo, institutų, represeuojami . . .

    Ėjo metai. Žiūrėk, vienas kitas grįžta iš kalinimo vietos už R. Kalantos pagerbimą . . . Tęsti studijas, grįžti į pirmykštį darbą vilties nėra.

    Praslinkus keliems mėnesiams po tragedijos tėvai suskato rūpintis paminklu. Bet visos jų pastangos atsimušdavo į tarybinius pareigūnus kaip į sieną. „Negalima, kreipkitės kitur", o iš ten dar kitur ... ir taip aštuonerius metus! Kur tik nesikreipta, kur tik nerašyta: ir miesto vykdomajam komitetui, miesto vyriausiam dailininkui, ir aukščiausioms valdžios instancijoms Maskvoje. Tai „per didelį plotą užsitvėrėt", tai „nugriaukit išmūrytą tvorelę", tai „kodėl akmuo rausvas?", tai „kodėl iškaltos liepsnos ir kryžius?", ir taip be galo. Atmetė 6 projektus. Motina neatlaikė tokio tyčiojimosi ir susirgo, gydėsi sanatorijoje.

    1980 m. buvo pastatytas standartinis akmuo — paminklas su standartiniu užrašu, pašventintas Vilijampolės kunigo dalyvaujant R. Kalantos tėvams bei artimiesiems.
T. ŠAKNYS

*    *    *

KALINIŲ SUKILIMAS PRAVIENIŠKĖSE

    1981 m. liepos 9 d. Pravieniškių (Kauno r.) priverčiamųjų darbų stovykloje įvyko kalinių sukilimas.

    Pradžia buvo tokia. Už kalinio-šnipo nužudymą buvo nubausti keli nekalti kaliniai. Tuomet atėjo kalinių delegacija pas lagerio viršininką majorą, reikalaudami paleisti neteisingai nubaustus. Majoras įsakė jiems išsinešdinti iš kabineto, nes kitaip ir šie būsią nubausti. Tada kaliniai sukilo. Jie padegė lako statinę, stovėjusią baldų gamyklos ceche. Užsidegė cechas. Kaliniai, apsiginklavę tuo, kas ką susirado ar turėjo pasigaminęs (peiliais), reikalavo patenkinti jų norus. Lagerio administracija kreipėsi į Maskvą. Iš Maskvos atvyko kažkoks viršininkas, kuris įsakė: „šaudyti be pasigailėjimo!" (pagal kitą versiją, tas įsakymas buvo duotas telefonu). Buvo iškviestas spec. paskirties būrys riaušėms malšinti, lydimas netgi šarvuočių. Pirmiausiai buvo užblokuoti
130

praėjimai į kitas lagerio zonas, kad ir tų zonų kaliniai negalėtų prisijungti prie sukilimo. Tarp kalinių sukilusioje zonoje ir kariuomenės prasidėjo kautynės. Kareiviai šaudė iš automatų, o kaliniai gynėsi peiliais, mėtydami juos į malšintojus. Tačiau netrukus jų ginklai baigėsi . . . Buvo nušauta apie 15 kalinių, o sužeista apie 50. Kauno greitosios pagalbos darbuotojams buvo uždrausta suteikti kaliniams medicininę pagalbą, kad liaudis nesužinotų aukų ir sužeistųjų skaičiaus.

    Numalšinę sukilimą, kareiviai visus zonos kalinius tyčiodamiesi suguldė ant žemės ir mušė juos lazdomis. Taip kaliniai nejudėdami turėjo išgulėti visą parą.

    Kalėjimo administracija neleido artimiesiems pasiimti net nužudytų kalinių lavonus.

    Po sukilimo daug kalinių buvo išsiųsta į įvairius Rusijos lagerius, o jų vietas užpildė kaliniai iš „broliškų" respublikų.

    Tikroji sukilimo priežastis — nepakeliamos kalinimo sąlygos: grubus administracijos ir prižiūrėtojų elgesys, jų savivaliavimas, sunkus darbas po darbo valandų ir naktimis, paplitęs kyšininkavimas (norint gauti siuntinį ar pasimatymą) ir pan.
S. ARMANTAS
FILTRUOJAMI TAUTOSAKOS RINKĖJAI

    Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kasmet organizuoja ekspedicijas tautosakai rinkti.
    1981 m. tokia ekspedicija vyko nuo liepos 6 d. Kidulių apylinkėje (Šakių raj.). Tautosakos rinkėjų branduolį sudaro entuziastai kraštotyrininkai, kurie šiam darbui skiria dalį savo atostogų.

    Birželio 21 d. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išsiuntinėjo visiems dalyviams pranešimus apie ekspedicijos pradžią ir vietą, o birželio 30 d. „nurodymu iš aukščiau" penkiems kraštotyrininkams buvo išsiuntinėti papildomi pranešimai, kad „dėl organizacinių sumetimų" dalyvauti ekspedicijoje jie negalės. Taip iš tautosakos rinkimo buvo atstatyti patyrę rinkėjai entuziastai: A. Juška, L. Kulvietytė, E. Stanikaitė, L. Šimkūnaitė ir V. Zakaitė — beveik pusė dalyvių.
L. TOMKUS
131


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum