gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 29 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

NUMERIS SKIRIAMAS TAURIAM LIETUVOS SŪNUI,
PAAUKOJUSIAM GYVYBE UŽ TAUTOS IR ŽMOGAUS
TEISES, LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS NARIUI
KUN. BRONIUI LAURINAVIČIUI

AUŠRA
Nr. 29 [69]
    Turinys:
    1. Sveikinimai: A. D. Sacharovui ir „Solidarumui".
    2. Netekome kun. Br. Laurinavičiaus.
    3. ,. . . Teises ginsiu, kol plaks širdis".
    4. Kun. Br. Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės.
    5. Rusinimo keliai.
    6. Apie nemokamą gydymą ir mokymą.
    7. Nutarimas (1944 m.).
    8. Praeities ir dabarties priešybės poveikis aušrininkų istoriografijai.
    9. Žinios (Mirė Alfonsas Andriukaitis. Tautos dainiaus tėviškėje. Mokyklos auksinis jubiliejus. Ateitininkų kongresas).


Lietuva
1981 m. gruodis


133

SVEIKINIMAS A. D. SACHAROVUI

Gerbiamas Andriejau Dmitrijevičiau

    Su gilia pagarba ir meile tariame šiandien Jūsų vardą. Jūsų nuopelnai žmonijai gerai žinomi visiems. Jūsų asmenyje mes regime vieną iš įžymiausių atstovų tos rusų tautos dalies, kuri visada drąsiai gynė dvasines vertybes ir, nepaisydama persekiojimų, puoselėjo žmoniškumą, laisvę ir taurumą.

    Jūs — nuoširdus Lietuvos draugas.
    Mums ypač malonu, kad Jūsų lankymosi Vilniuje dienos sutapo su Nobelio premijos įteikimo iškilmėmis.

    Sveikindami garbingo Jubiliejaus proga, linkime Jums daug puikių, šviesių ir kūrybingų metų, gražiausių svajonių įsikūnijimo bei kuo puikiausios sėkmės sunkioje, bet taurioje kovoje už laisvę, taiką ir laimę.

    Lietuva, 1981 gegužės 21 d.

Kun. Alfonsas SVARINSKAS, Albertas ŽILINSKAS, Birutė BURAUSKAITĖ, Valerijus SMOLKINAS, Irena GAJAUSKIENĖ, Eitanas FINKELŠTEINAS, Nijolė SADŪNAITĖ, Jonas VOLUNGEVIČIUS, kun. Kazimieras VASILIAUSKAS, Zita VANAGAITĖ.

*    *    *

SVEIKINIMAS „SOLIDARUMUI"
 
Gerb. „Solidarumo" Vadovui p. L. VALENSAI Sveikiname katalikiškąją lenkų tautą ir Jus asmeniškai su pirmomis nepriklausomų profsąjungų susivienijimo „Solidarumas" sukūrimo metinėmis.
135

šis Lenkijos darbo žmonių istorinis žygis už žmogaus ir tautos teises tampa reikšmingu ir kitoms Pabaltijo tautoms.
Lietuva, 1981 m. rugsėjis
Alfonsas BUMBULIS, Vytautas BOGUŠIS, Teklė BAŠKIENĖ, Petras CIDZIKAS, Palys GALDIKAS, Justas GIMBUTAS, Jonas KO-RYZNO, Jonas KUBILIUS, Zita KUBILIENĖ, Stanislovas KRASAUSKAS, Barbora LELIŪ-NAITĖ, Leonas LAURINSKAS, Sigitas MARTIŠIUS, Algirdas MASILIONIS, Zita PALTO-NIENĖ, Irena PALIONYTĖ, Jurgis PAULAUSKAS, Jonas PETKEVIČIUS, Jadvyga PETKEVIČIENĖ, Bronius POŠKUS, Povilas PEČIULAITIS, Natalija PUPEIKIENĖ, Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ, Jonas PROTUSE-VIČIUS, Romualdas RAGAIŠIS, Nijolė SADŪNAITĖ, Leonora SASNAUSKAITĖ, Kęstutis SUBAČIUS, Vytautas SLAPŠINSKAS, Juozas ŠILEIKIS, Genutė ŠAKALIENĖ, Algimantas ŠLEGERIS, Aleksandra TUTLYTĖ, Andrius TUČKUS, Jonas VOLUNGEVIČIUS, įvaras ŽUKOVSKIS ir kiti.

*    *    *


NETEKOME KUN. BRONIAUS LAURINAVIČIAUS
 

    
Jeigu žūtų nuo rankos priešo ar likimo
    Vienas tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo
    Rimkit — tegul širdžių jūs drąsums neatstoja
    Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
        Tegul kits kartoja.

    Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
    Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
    Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta
    Išliksi, tik į hidrą gyvumo pavirtus,
    Nors priešas nestygsta!
                                            V. KUDIRKA
136

    Giliai liūdime š.m. lapkričio 24 d. netekę kun. Broniaus LAURINAVIČIAUS, kurio tauri asmenybė, drąsi ir aktyvi profesinė ir visuomeninė veikla buvo taip reikalinga Tėvynei, kovojančiai už Laisvę, Tiesą ir Tautos bei žmogaus teises.

    Netekimo skausmą guodžia tai, kad garbingas Jo gyvenimas ir veikla apsivainikavo dar ir Kankinio vainiku, kad buvo ištikimas savo kilniems idealams iki mirties, kad Lietuva praturtėjo dar vienu Didvyriu.

    Gyvas būdamas kun. Br. LAURINAVIČIUS buvo Lietuvos Helsinkio grupės nariu, o mirdamas jis tapo Helsinkio susitarimų Baigiamojo akto tikruoju signataru, pasirašiusiu po juo savo krauju.

    Gyvas būdamas jis buvo garbingos kovos už tikrąjį žmogiškumą vadu, — numiręs jis tapo šios kovos garbinga Vėliava, kuri pašauks ir ves į kovą naujus kovotojus.

    Šia proga pateikiame skaitytojams straipsnį, kuriame aprašytas vienas įvykis iš velionio kun. Br. LAURINAVIČIAUS kunigiškos veiklos. Straipsnyje skelbiamos vieno jo kalėdinio pamokslo mintys dabar mums lieka lyg jo dvasinis testamentas.

    Panaši veikla ir dvasia žymėjo visą jo gyvenimą.

„. . . TEISES GINSIU, KOL PLAKS ŠIRDIS"

    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius labai mylėjo vaikus. Visose parapijose, kuriose jis dirbo, buvo daug vaikų, kurie patarnaudavo prie altoriaus, adoruodavo švenčiausiąjį Sakramentą, visi kartu balsiai kalbėdavo bažnyčioje rožančių, dalyvaudavo procesijose. Adutiškyje jo iniciatyva vaikai susibūrė į chorelį, kuris labai gražiai giedojo bažnyčioje pamaldų metu. Vaikus religinių giesmių mokė vargonininkas.

    Kun. Br. Laurinavičius kiekvienais metais prieš Kalėdas kviesdavo kaimyninių parapijų kunigus klausyti išpažinčių. Tokia išpažinčių talka buvo ir 1976 m. gruodžio 21 d. Tą dieną po pamaldų Adutiškio klebonijoje vyko vaikų choro repeticija. Jos metu į kleboniją įsiveržė Adutiškio vidurinės mokyklos direktorius Novikas, mokytoja Krivickienė ir Adutiškio apylinkės pirmininkas Novickas. Jų įsiveržimo tikslas — išvaikyti vaikų chorelį. Tam pasipriešino kun. Br. Laurinavičius. Apie šį įvykį papasakojo
137

jis pats. Čia pateikiame kiek sutrumpinta jo 1978 m. kalėdinį pamokslą: ...

    „Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!" — taip Kristui gimus, skelbė angelai.

Dėl ramybės ir taikos „sielojasi diplomatai. Ramybės ilgisi visi. Ramybės ir taikos laiktotarpy kyla kultūra. Ramybė — tai efektyviausias vaistas nuo daugelio ligų. Jei kas mums drumsčia ramybę, keičiasi mūsų kraujo apytaka, kartais ištinka net priepuoliai.

    Ramybė būtina, bet per amžius neįgyvendinama. Kas kaltas? Gal tai utopija? į tai teatsako šv. Raštas: „Kas myli Tavo įstatymą, atranda ramybę" (Ps. 118, 165). „Nėra ramybės bedieviams" (Iz. 48, 22), o šalia jų ir visiems, nes bedieviai patys nerasdami ramybės, ją drumsčia ir kitiems, štai naujas faktas.

    Paskutiniu metu plačiai kalbama apie įvykį mano bute. Kad nebūtumėte suklaidinti, jums, kurie esate geros valios ir atėjote čia pasimelsti, ir jums, kuriuos atsiuntė civilinės valdžios atstovai užfiksuoti mano šį kalėdinį pamokslą, noriu pareikšti štai ką.

    Praeitą ketvirtadienį (1978.III.21) 18 vai., atbėgęs į bažnyčią Strūnaičio klebonas man pranešė: „Klebone, klebonijoje užpuolimas!"

    Nubėgęs radau Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorių Noviką, tą patį, kurio sukurstyti mokiniai 1972 m. išdaužė mano buto langus, Adutiškio apylinkės pirmininką Novicką ir mokytoją Krivickienę.

    Direktorius kvietė mane asmeniškam pokalbiui į vargonininko kambarį, bet aš griežtai atsisakiau. Pareikalavau, kad kalbėtų viešai. Jis švaistėsi surašytu aktu ir su kažkokiu spausdiniu rėksnodamas, kad jo vaikų negalima mokyti giedoti religinių giesmių. Aš atsakiau, kad tai ne jo vaikai. Gal kiek per grubiai išsireiškiau, primindamas, kad reikėjo savų auginti ir juos auklėti pagal savo užgaidas. O čia vaikai tėvų ir mano, nes jie mane tėvu vadina. Fiziniu požiūriu vaikai priklauso tėvams, moraliniu-dvasiniu — Dievui, pakrikštytieji — Bažnyčiai.

    Direktoriui paaiškinau, kad aš į mokyklą ir joje vykstančius susirinkimus neinu. Tai ko jūs pas mane atėjote? Apylinkės pirmininkui priminiau, kad jis žiūrėtų tiesioginių savo pareigų ir nesikištų į tuos dalykus, kurie yra už jo kompetencijos ribų.

    Direktoriui šūkaujant, vaikai pradėjo jaudintis, net verkti. Neprašytiems įsibrovėliams atidariau duris ir paprašiau: „Lauk!"
138

    Direktorius atsakė: „Mums to ir reikėjo". Vadinasi, jie ir atėjo tik priekabių ieškoti, lyg anas bernas, apie kurį seneliai pasakoja. Norėdamas sukelti muštynes, eidavo šokti su priraišiotomis prie batų virvutėmis. Jei kas jas užmindavo, tai, nieko nesakęs, puldavo mušti . . .

    Ar direktorius turi teisę uždrausti vaikams mokytis giesmių ir giedoti bažnyčioje? Ne! Ir dar kartą ne! (Toliau kunigas išvardino įstatymus, kurie pagrindžia jo teiginį).

    Direktorius dirba. Jis ir jam panašūs sako, kad tai yra jų duona. Jei nedirbs, nekovos su tikėjimu į Dievą, juos pavarys. Tiems, kurie taip galvoja ir kalba, atsakau vieno labai garbingo adutiškiečio tėvo žodžiais: „Gali ir jie, kaip ir mes, eiti į tarybinį ūkį ir ten su šakėmis duoną užsidirbti. Jie, norėdami ponauti, būtinai turi mūsų vaikus klaidinti. Tai neleistina!"

    Savo gyvenime pirmą kartą atidariau duris ir lauk išvariau. Gal kai kas pasakys, kad aš nekultūringai pasielgiau. Išvariau, nes kitaip pasielgti negalėjau.

    Kas aš esu? Esu parapijos ganytojas. Visų tikinčiųjų. Suaugusių ir vaikų, o tėvai — savo vaikų. Kaip ganytojas gina savo avis nuo plėšriųjų vilkų, taip aš gyniau jūsų vaikus nuo įžūliausių įsibrovėlių.

    Aš išvariau lauk, gyniau jūsų vaikus, kad jūs suprastumėt, jog ir jūs privalote ginti savo vaikus. Juos jums Dievas patikėjo išauklėti.

    Koks didelis skirtumas tarp bedievių ir mūsų. Jie savo idėją skelbia dėl duonos kąsnio, bijo juodo darbo, o mes skelbiame sutikdami netekti to, ką turime, net ir asmeninės laisvės.

    Bedieviams viskas galima. Jų gražiai parašyti įstatymai, kurie numato bausmes tiems, kurie trukdo tikintiesiems melstis, jų nesaisto. Jiems galima net tyčiotis iš tikinčiųjų.

    Adutiškio apylinkės pirmininkas įsakė vargonininkui pirmą Kalėdų dieną prisiregistruoti. Argi tai ne trukdymas? O ar kas sudraus pirmininką? Tikrai ne. Jį tik pagirs. Jūs labai gerai prisimenate, kad tas pats Adutiškio vidurinės mokyklos direktorius, kurį pavariau lauk su apylinkės pirmininku A. Laurinavičiumi ir mokytoju A. Bausiu 1975 m. per pamaldas švaistėsi bažnyčioje. Už tai niekas jų nepeikė ir nebaudė. Jiems viskas galima.

    Aš esu beteisis. Esu tikras, kad mane šauks ir baus. Gal net teis ir kalėjimu nubaus. Gali. Jų sąžinė atbukusi, o įstatymai, labai gražiai parašyti, jų nesaisto. Jūsų vaikučiams gali dvejetus rašyti ir
139

visaip terorizuoti, bet jūsų pareiga juos padrąsinti. Tegul mūsų bažnyčioje nenustos skambėti angelų balseliai.

    Su viskuo sutinku. Gali mane ir sumuilinti. Tik vieno norėčiau, kad tuo muilu direktorius, jo palydovai ir jiems panašūs nusipraustų, tuomet praregės, tikrąjį Dievą pažins ir Jį pamils.

    Teįvyksta Dievo valia!
    Šią šventą naktį prisiekiu Kūdikėliui Jėzui — tikrajam Dievui, Tėvynei ir jums, kad man pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu tol, kol plaka mano širdis. Viešpatie, padėk man ir jums ginti ir drąsinti savo vaikučius.

    Viešpatie, apšviesk bedieviams protą, kad ir jie Tave pažintų, atrastų ramybę ir nurimtų. Tuomet ir mums jie ramybės nebedrums. Amen.
1978.XII.25.

 

*    *    *

Iš LKB „Kronikos"
KUN. BR. LAURINAVIČIAUS MIRTIS IR
LAIDOTUVĖS
(Santrauka)

    1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 vai. 20 min. Vilniuje prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503 vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

    Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Br. Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.

    Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo byla iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

    Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę,
140

visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

    Rytojais dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad lapkričio 24 d. „20 vai. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (vairuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį."

    Kitame numeryje „Vakarinės naujienos" kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją.

    Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.

    Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

    Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk.

    Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po sunkvežimiu.

    Sunkvežimio Maz-503 vairuotojas Lazutkin, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.

    Kiek vėliau vairuotojas Lazutkin kun. Br. Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m. staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?!" Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.

    Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas — žiauriai sužalotas.

*    *    *



141

    Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. Br. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves laiku tikrai nebūtų sužinoję.

    Kun. Br. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės velionies valios.

    Lapkrčio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias.

    Labai jautriai mirusįjį prisiminė kun. Jonas Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. Br. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės Bažnyčios ugdytojas. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Mažiausiai kreipdamas dėmesio į save, velionis buvo labai jautrus kitiems, kiekvienai jų nelaimei. Skaudžiai pergyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė — visą gyvenimą išliko entuziastu. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje".

    Kun. K. Pukėnas pasakojo apie velionio kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą.

    Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vysk. tremtinys J. Steponavičius, išryškindamas vieną po kito tikrai heroiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių, tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo didžiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu . . . Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką."
142


*    *    *


    Kun. Br. Laurinavičius gimė 1913 m. Baltarusijos lietuviškoje saloje — Gervėčių parapijoje, Giliūnų kaime. 1944 m., baigęs Vilniaus universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, gavo kunigystės šventimus.

    Pirmoji jo parapija — Švenčionys. 1945-48 m. kunigaudamas Ceikiniuose sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. Nuo 1948 m. iki 1956 m. dirbo Kalesninkuose, kur išdekoravo bažnyčią. 1956 m. kun. Br. Laurinavičius perkeliamas į Švenčionėlius. Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai ... Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausias sovietinės valdžios instancijas prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Tai vienintelė Lietuvoje pokario metu pastatyta ir veikianti bažnyčia.

    Švenčionėlių bažnyčioje pagausėjo jaunimo ir vaikų. Tai nepatiko valdiškiems bedieviams ir 1968 m. kun. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį, kur jam tenka aptarnauti ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų.

    Greta sėkmingo pastoracinio darbo velionis daug jėgų atidavė ginant žmonių teises. Rizikuodamas laisve, po kun. Karolio Garucko mirties įsijungė į Lietuviškosios Helsinkio grupės veiklą ir pastaruoju metu, nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, jis buvo likęs vienintelis nesuimtas ir pajėgus dirbti Grupės narys. Suprantama, kodėl KGB velionio nekentė. Kun. Bronius artimiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti.

    KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o š.m. lapkričio 2 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas didelis D. Repšienės straipsnis „J gyvenimą — ne per šventorių", kuriame puolamas kun. Br. Laurinavičius už tai, kad traukia moksleivius į bažnyčią. Po tokio straipsnio visi laukė sovietinės valdžios reakcijos, bet niekas nesitikėjo, kad bus padaryta tokia niekšybė.

    Gero kunigo, tauraus lietuvio ir bebaimio kovotojo už Bažnyčios ir Tautos teises kraujas, pralietas sostinės gatvėje, ir jo gyvybės auka kvies visus dorus ir mąstančius lietuvius kovoti už tiesą, laisvę ir šviesą vardan visų mūsų šviesios ateities.
LKB „Kronika" Nr. 50, 1981, XXX.
143

RUSINIMO KELIAI

    Iš visų Tarybų Sąjungos vidaus problemų, nuolatos trikdančių ramų Kremliaus senukų miegą, viena sunkiausiai sprendžiamų yra nacionalinis klausimas. Jis ypač pavojingas Kremliui tuo, kad jo paaštrėjimai dažniausiai kyla stichiškai ir iš anksto jų neįmanoma nuspėti. Tokių nacionalinių protrūkių žinoma gana daug: jaunimo demonstracija Vilniuje po „Žalgirio" futbolininkų laimėjimo prieš Smolensko komandą, Gruzijos jaunimo kova dėl gruzinų kalbos pripažinimo vienintele respublikos valstybine kalba, Estijos jaunimo bruzdėjimas dėl estų kalbos ir kultūros teisių išsaugojimo ir t.t. Nerimą kelia tautinių mažumų gigantas — Ukraina. Ramu tik Baltarusijoje. Ten jeigu ir pamurma prieš valdžią, tai tik dėl mėsos ir sviesto trūkumo . . .

    Tarybinėms tautoms ne vis vien, koks likimas jų laukia ir jų nerimas pagrįstas. įžymiausias nacionalinės problemos autoritetas Josifas Stalinas 1929 m. straipsnyje „Nacionalinis klausimas ir leninizmas" rašė, kad nacionaliniai skirtumai ir nacionalinės kalbos išnyks, kada įsikurs vieninga pasaulinė socialistinė ūkinė sistema. Jis teigė, kad pradžioje bus sukurta ne vienas, o keletas tokių ekonominių centrų, į kuriuos įeis atskiros tautų grupės, tarpusavio bendravimui naudojančios vieną bendrą to centro kalbą. Pamažu tie centrai pradės jungtis į vieną bendrą centrą su viena pasauline kalba. Stalinas spėjo, kad tautos ir kalbos galutinai išnyks, kai pasaulinė socialistinė ūkinė sistema sustiprės ir socializmas įeis į tautų buitį.

    Kaip matome, šie gana migloti teiginiai nieko gero tarybinėms tautoms nežadėjo. Bet matydama, kad pasaulinė revoliucija labai vėluoja ir kad dauguma tarybinių tautų ne tik nemano susilieti, bet siekia vis didesnio savarankiškumo, partija pakeitė savo požiūrį į šį opų klausimą.

    Dabar tarybinėje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. I. Cameriana „Socialistinių nacijų ateitis", išspausdintas 1981 m. birželio 25 d. „Valstiečių laikraštyje". Straipsnį autorius rašė remdamasis „išmintingojo" partijos vadovo L. Brežnevo teiginiais ir, žinoma, jo kalbomis XXVI partijos suvažiavime: „Su socialisitinių nacijų bei tautų plitimu, su jų komunistine ateitimi susijusi naujosios istorinės bendruomenės — tarybinės liaudies — ateitis, ši bendruomenė, matyt, ir esant komunizmui išsaugos
144

savo daugiatautiškumą, neįgaudama kokios nors naujos nacijos bruožų."

    Kas čia? Žingsnis atgal? Nebūkime naivūs, tai tik eilinis partijos taktinis manevras, kuriuo siekiama apraminti tarybinių respublikų tautinį atgimimą arba, kaip vadina partiniai veikėjai, stiprėjančias nacionalizmo apraiškas: jūs, mažosios tautos, nebijokite, neišnyksite ir neištirpsite net sukūrus komunizmą. Partija, kurios vadovybę sudaro rusai arba baigią surusėti kitataučiai, siekia, kad tos tautos ne susilietų į kažkokią naują tautą, o įsilietų ... į „didžiąją" rusų tautą — ištirptų rusų tautoje.

    Aiškus to įrodymas — vis didesnis rusų kalbos skverbimasis į nerusiškas respublikas: nemaža įmonių ir įstaigų rusų kalbą naudoja kaip tarnybinę; didėjant tautinių mažumų gyventojų skaičiui, knygų tiražai ne tik kad nedidinami, bet net mažinami, o knygynai pilni rusiškų knygų; trukdomas naujų periodinių leidinių nacionalinėmis kalbomis išleidimas. Pastarąjį reiškinį gerai iliustruoja mūsų respublikos pavyzdys, šiuo metu respublikoje dirba autotrasnporte arba turi privačias automašinas apie pusę milijono žmonių. Visai šiai armijai labai reikia savo spaudos organo. Bet Maskva apie tai nė girdėti nenori — vairuotojams perša rusišką žurnalą „Za ruliom" („Už vairo"), kuris ir taip yra didžiausias deficitas. Tuo tarpu Lietuvos spaudos kioskuose šie žurnalai neišperkami. Vilniuje rusų kalba leidžiamas žurnalas „Russkij jazik v škole" („Rusų kalba mokykloje"), kurio beveik niekas neperka.

    Visa tai apvainikuoja Taškento nutarimai. Jų išpūstose frazėse apie tautų draugystę ir vienijantį „didžiosios rusų kalbos vaidmenį" tarp eilučių galima išskaityti štai kas: nuo šiol mes, tautinės mažumos, turime jau nebe vieną, o dvi gimtąsias kalbas. Kadangi pirmosios mes pradedame mokytis nuo lopšio, kad antroji nebūtų nuskriausta, ją būtina pradėti mokytis kuo anksčiau — nuo vaikų darželio. Ir mokykloje antrosios mokymui skirti didžiausią dėmesį ir, žinoma, skirti daugiau valandų. Bet juk mokiniai ir taip jau perkrauti, didinti jiems krūvį neįmanoma. Jį reikia kompensuoti kurio nors dėstomo dalyko sąskaita, šiuo atveju — mažinti gimtosios kalbos valandas.

    Kartojasi variantas Muravjovo-Koriko, kuriam net buvo statomi paminklai už diegimą „šiaurės Vakarų krašte" antrosios — rusų kalbos.

    O kaip gali būti ateityje? Nesuklysiu pasakęs, kad pirmosios —
145

mūsų senosios lietuvių kalbos laukia dar senesnės — lotynų kalbos likimas pokario metų Lietuvos gimnazijose: iš pradžių ji buvo dėstoma kaip pilnateisis mokslas, vėliau jos valandos buvo vis mažinamos, kol ji visai išnyko iš mokyklų programų.

    Štai keli sakiniai iš T. Motyliovos straipsnio „Kontaktų poezija", išversto iš Maskvoje leidžiamo žurnalo „Literaturnoje obozrenije" („Literatūros apžvalga") ir išspausdinto 1981 m. rugpjūčio 8 d. „Literatūroje ir mene": „Dar pirmaisiais Tarybų valdžios dešimtmečiais sąjunginėse ir autonominėse respublikose ėmė formuotis inteligentai, įpratę ne tiktai kalbėti ir rašyti, bet ir galvoti rusiškai taip pat laisvai kaip ir savąja gimtąja kalba. „Kalnų sūnus ir dvasia, ir mintimis, ir visa savo esybe esu rusas, ir be rusų kalbos, be rusiškos aplinkos, nėra man gyvenime nieko artimo — rašė Efendis Kapijevas".

    Štai jums gairės, į kurias turi orientuotis mūsų inteligentai, mūsų rašytojai, pagaliau mūsų tautiečiai! ... Aš manau, kad komentarai nereikalingi.

    Bet ne vien tik tokiu keliu siekiama įlieti Tarybų Sąjungos tautas į „matušką Rusiją". Svarbiausias vaidmuo čia skiriamas tautybių maišymui per mišrias šeimas ir tam sudaromos pačios palankiausios sąlygos.

    Mišrių šeimų atsiradimo mūsų krašte priežasčių yra įvairių. Dalis rusų ar kitų tautybių atstovų gyvenančių Lietuvoje tuokiasi su lietuviais arba lietuvėmis. Tai pats paprasčiausias ir nekalčiausias atvejis. Kad tas procesas intensyvėtų, dabar mokslo įstaigose — nuo vaikų darželių iki aukštųjų mokyklų — visur organizuojami internacionaliniai vakarai, susitikimai su kitų tautybių bendraamžiais. Aišku, nieko bloga, jei vienos tautos vaikai ar jaunimas geriau pažins kitos tautos bendraamžius. Su laiku ši draugystė vis stiprinama ir skatinama, o toliau, jau subrendus, žiūrėk, ir sumainomi žiedai su kitataučiais. Taip ši nekalta priemonė tampa labai pavojinga.

    Lietuviai, atvykę į Rusijos ar kitų respublikų miestus ar miestelius, dažnai stebisi radę skelbimus, kad telkiami darbininkai į Ignalinos atominės elektrinės ar Mažeikių naftos perdirbimo įmonės statybas. Tuo tarpu Lietuvoje jaunimas raginamas vykti į „komjaunuoliškas", „spartuoliškas" statybas toli į rytus nuo Lietuvos. Kas čia — neapsižiūrėjimas, kainuojantis valstybei nemažus pinigus? Juk ar ne paprasčiau būtų, kad lietuviai vyktų į Ignaliną ar Mažeikius, o rusai ieškotų darbo savo krašte? Deja, tai
146

iš anksto apgalvota ir gerai apskaičiuota priemonė tautų maišymui skatinti. Kuo daugiau to maišymo, tuo daugiau mišrių šeimų.

    Tam pasitarnauja ir karinės prievolės atlikimas toli už Lietuvos. Dažni atvejai, kai jaunuolis iš tarnybos grįžta ne vienas, o su rusaite. Sūnus parodo savo tėvams marčią, bet kalbos tarp jų nebūna, nes marti nemoka nė žodžio lietuviškai, o tėvai — rusiškai.

    Santuoka su kitataučiais labai retai atneša tikrą laime ir harmoniją. Jų kiti įpročiai, papročiai, tradicijos. Tai, kas lietuviui atrodo sava ir brangu, anam atrodys svetima, nereikalinga, net juokinga.

    Lietuvoje kas ketvirta santuoka išyra. Skiriasi ir lietuviškos šeimos. Bet mišrios šeimos išyra kur kas dažniau.

    Nėra jokios abejonės, kad iš daugumos mišrų šeimų laimi tik rusai. Dažniausiai su mūsų tautiečiais tuokiasi rusai atvykėliai. Jie lietuvių kalbos nemoka, todėl šeimoje kalbama tik rusiškai. O tokių šeimų palikuonys dažniausiai save laiko tik rusais, nors kai kurie iš jų su lietuviška pavarde. Kai santuokinis rusas priverčia šeimą persikelti į Rusiją, tada šeimoje nieko lietuviško nebelieka!

    Net susituokus dviems nerusams, dažniausiai laimi rusai. Pavyzdžiui, lietuvė išteka už gruzino. Žmona nemoka gruzino kalbos, o vyras — lietuvių. O šnekėti reikia. Tad visos tokios poros šnekasi rusiškai. Vaikai su tėvais kalba taip pat rusiškai. Jie iš inercijos leidžiami į rusišką mokyklą. Ir štai rezultatas: gruzinas ir lietuvė išaugino rusiukus . . .

    Mišrių šeimų pasekmės labiausiai bus juntamos ateityje. Juk tokių šeimų vaikai, netgi laiką save lietuviais, su savo tauta bus ne pilnai susiję. Ir sunkių mūsų Tėvynei išbandymų metu, kada kiekvienam reikės apsispręsti, už ką aukotis, su kuo jiems eiti, jie eis ne už nepriklausomą Lietuvą, o už tarybinę Lietuvą, nes tik toji patenkina mišrios šeimos dvilypę prigimtį. Iš mišrių šeimų daugiausiai kils išdavikų ir Tėvynės duobkasių, štai tarybinis žvalgas Richardas Zorgė. Ne vien komunistinė pasaulėžiūra pastūmėjo šį vokietį šnipinėti Tarybų Sąjungos naudai, bet ir tai, kad jo motina buvo rusė!

    O kokia padėtis šiandien?
    Palyginus su kitomis tarybinėmis tautomis, lietuviai visada buvo gana atsparūs tautybių maišymui. Tiesa, tam daug įtakos turėjo religija. XIX šimtmetyje ir XX pradžioje nemažai lietuvių
147

buvo sudarę mišrias šeimas su lenkais, nes lenkai katalikai, bet beveik negirdėta, kad lietuvis būtų tuokęsis su ruse. Todėl iki okupacijos lietuvio rusiška pavarde beveik niekada nesutikdavai.

    Keturiasdešimt įnirtingos antireliginės propagandos metų padarė savo: nors lietuviai ir laikomi religinigiausia Tarybų Sąjungos tauta, bet religijos įtaka, palyginus su praeitimi, labai sumažėjo, tuo pačiu sumažėjo ir religijos, kaip kliūties trukdančios sudaryti mišrias šeimas su kitatikiais, vaidmuo (dar dažniau — su visiškais ateistais). Štai jums dar vienas paaiškinimas, kodėl dabar taip įnirtingai kovojama su tikėjimu!

    Iš kitų respublikų mišrių šeimų skaičiumi gausios Ukraina, Moldavija ir Latvija. Mus ypač jaudina brolių latvių ateitis. Nejau ir juos ištiks prūsų likimas?

    1981 m. „Mokslo ir gyvenimo" 3 nr. išspausdintas Petro Gaučo straipsnis „Dabartiniai etniniai procesai Lietuvoje". Jame pateikiama gana daug statistikos apie dabartinės Lietuvos, jos miestų ir atskirų rajonų, nacionalinę sudėtį. Kito šaltinio mes, eiliniai lietuviai, neturime, todėl tai, ką šis straipsnis siūlo, turėtume priimti už gryną pinigą. Tik perspėju: tai tarybinė statistika, todėl reikia atsargumo! Statistikos duomenys dažnai pakreipiami palankesne režimui kryptimi, tuo labiau, kad niekas nepatikrins. O juk šio straipsnio skaičiai gali būti pakoreguoti. Tai rodo prierašas apačioje. Spausdinama skaitytojų pageidavimu". Matyt, žurnalo skaitytojus jau seniai neramina kitų tautybių gyventojų skaičiaus didėjimas Lietuvoje, todėl, tikriausiai, redakcija gauna ne vieną laišką, kur prašoma šį klausimą nušviesti. Tad šis straipsnis greičiausiai ir skiriamas nuraminti skaitytojams.

    Iš jo matome, kad mes skųstis labai negalime: kitataučių procentas mūsų respublikoje vienas iš mažiausių. Nuo 1970 iki 1979 m. Lietuvos gyventojų skaičiui padidėjus 8,4%, lietuvių padaugėjo 8,2%. Mažėjimo procentas nedidelis.

    Mišrių vedybų Lietuvoje, ypač miestuose, gausėja: nuo 15,6% visų besituokiančių 1970 m. iki 18,4% 1978 m. Tiesa, autorius tuojau skuba nuraminti: daugumą mišrių šeimų sudaro ukrainiečiai, baltarusiai, rusai ir lenkai, o koks lietuvių procentas — autorius užmiršo pažymėti, bet atrodo ir jis auga. Juk paminėtų keturių tautybių atstovai, gyvendami tarp lietuvių daugumos, nebūtinai sudaro šeimas tik savo tarpe; galime spėti, kad kas antras tų mišrių vedybų partneris yra lietuvis.
148

    Autorius pripažįsta, kad Vilniuje, tame Lietuvos Babelyje, lietuviai daug dažniau tuokiasi su kitataučiais, negu kitose Lietuvos vietose: 1970 m. 19,7%, o 1978 m. — jau 20,5%. Vadinasi, kuo daugiau svetimtaučių maišosi tarp lietuvių, tuo daugiau mišrių šeimų.

    Lietuvoje didėja procentas gimusių mišriose šeimose. Iš 13,9% jose gimusių 1970-1978 m. lietuvių tautybės vaikai sudaro 5,9%. Tiesa, autorius pastebi, kad vaiko tautybė nustatoma tik pagal motinos tautybę. O kiek yra tėvų lietuvių, kurių vaikai rusai, ukrainiečiai ar kitos tautybės? Todėl tuos 5,9% galime dvigubinti. Dvylika procentų negryno kraujo lietuvių — tai daug ar maža? Labai daug! jeigu šis procesas intensyvės (o dėl to abejoti nereikia), mes būsime „atskiesti". Pasekmės gali būti labai liūdnos.

    Juk į tokią maišytą tautą lengviau braunasi rusų įtaka. Mūsų kalba, kuri yra pagrindinė tautos savistovumo reiškėją, bus dar labiau teršiama rusiškų žodžių, posakių bei keiksmažodžių, lietuviškus papročius vis labiau ims išstumti rusiški — prasidės liga, kuriai neužkirtus kelio, gali įvykti tautos mirtis, arba, kaip tarybiniai aktyvistai sako, „Lietuvoje bus išspręstos nacionalinis klausimas". Tad kol ne vėlu — susimąstykime!

    Mūsų tauta, palyginus su kitomis tautomis, pasižymi gana dideliu atsparumu asimiliacijai. Dabartiniu metu dauguma sąjunginių respublikų sostinių sparčiai rusėja. Minskas, Kijevas, Ryga, Alma-Ata, Taškentas ir kiti miestai tapo beveik vien rusiški ir nacionalinės kalbos juose beveik neišgirsti. Vilnius, kuriame baigiantis karui gyveno apie 2% lietuvių, nors ir pamažu, bet nesulaikomai lietuvėja. šiuo metu jame daugiau pusė gyventojų — lietuviai. O miesto lietuvėjimas, be abejo, turės įtakos tiek sulenkėjusių, tiek subaltarusėjusių Vilniaus apylinkių bei Vilniaus krašto atlietuvėjimui.

    Įdomu, kad sparčiai lietuvėja senieji rusai — sentikiai, ypač jaunimas, šie Lietuvos gyventojai prieš karą buvo bene labiausiai atsilikusi gyventojų dalis. Pirmosios rusų okupacijos metu ir pokario metais jie mūsų tautai atnešė daug nelaimių: daugelis jų tapo įvairiais pareigūnais, dirbo milicijoje, saugume, tapo stribais. Jų sąžinę slegia nemaža mūsų tautos kraujo ir ašarų. Bet jaunoji sentikių karta šiuo metu daug mieliau šliejasi prie lietuvių, negu prie rusų, dauguma jų lanko lietuviškas mokyklas ir stengiasi tuoktis su lietuviais. Susituokę sudaro lietuviškas šeimas. Bet
149

mišrių santuokų net su sentikiais reikia vengti. Tai bus negryna lietuviška šeima.

    Mišrios šeimos — mūsų tautos korozija. Jei norime atgauti laisvę, turime užkirsti ir šį rusinimo kelią!
J. MEDVĖGALIS
APIE NEMOKAMĄ GYDYMĄ IR MOKYMĄ

    Visais varpais tarybiniai varpininkai skambina apie nemokamą gydymą ir nemokamą mokymą. Idėja labai graži, bet jai įgyvendinti reikia geros valios valdžios, reikia doros ir sąmoningos visuomenės. O to nėra. Todėl jau visoj Lietuvoj skundžiamasi: nemokamas gydymas labai brangiai kaštuoja. Ir kaipgi nekaštuos, jei nežinai nei kam, nei kiek duoti. O duoti būtina: be to sunkiai arba visai ligonis nesveiksta.

    Nemokamojo gydymo brangumą pagaliau sužinojo partija ir tarybinė vyriausybė. Senasis Maskvos sveikatos apsaugos ministras „akademikas" Petrovskis, psichiatras, aprobavęs ir taikęs kitaminčių „gydymą" psichinėse ligoninėse, buvo atleistas (tik ne už kitaminčių „gydymą"!). Naujai paskirtasis G. Burenkovas ėmėsi gydyti „nemokamąjį gydymą". Viduvasarį susišaukė į Maskvą respublikinius sveikatos apsaugos ministrus ir labai griežtai pareiškė, kad gydytojų kyšininkavimas ir korupcija priėję prie kraštutinės ribos. Vien trūksta, kad apie tai sužinojęs, imtų šaukti užsienis. Kyšių reikalaujama visur, bet ypač Lietuvoje. Kyšio dydis priklausąs nuo gydytojo užimamosios vietos aukštumo ir nuo jo vardo garsumo. Profesoriai nebenorį imti rublių. Reikalaują brangenybių, aukso arba patikimesnės valiutos. Ambulatorijose nedarbingumo lapelius duoda taip pat už kyšius. Kyšius ne tik priima, bet jau reikalaują. Padėtį reikią taisyti skubiai.

    Turbūt dėl šių ar kitų priežasčių buvo atstatytas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza. Jo vieton atsisėdęs Platūkis, panašiai kaip ir Burenkovas, ėmėsi „padėtį taisyti". Susišaukė ligoninių ir sanatorijų vyriausiuosius gydytojus ir akivaizdžiais pavyzdžiais jiems išdėstė, kaip visuotinai „žmonės baltais chalatais" piktnaudžiauja savo profesija, lobsta iš žmonių bėdos. Skundais užverstas Vilnius, užversta Maskva.
150

    Burenkovas, nepasitenkinęs pokalbiu Maskvoje, aplankė Vilniaus, Kauno ir kitų miestų ligonines, tikrino popierius. Bet kyšiai popieriuose neregistruojami. Nedarbingumo lapelių žiūrėti buvo atsiųsta keliolikos žmonių komisija. Būdinga, kad Kaune, svečiu pavadintas, Burenkovas atkirto: „ja choziain, a ne gostj!" („Aš — šeimininkas, o ne svečias!"). Tipiška okupanto pažiūra į Lietuvą.

    Iš Vilniaus sugrįžę vyriausieji gydytojai naujienas papasakojo savo pavaldiniams, prašę „paslapties" plačiai neskleisti. Turbūt viskas tuo vizitu pasibaigė. Atitinkamų žinybų atitinkamose knygose buvo parašytas „paukščiukas" — „padarytos išvados ir imtasi priemonių" ... O nemokamas gydymas gal dar labiau pabrangs, kaip brangsta prekės kovos su spekuliacija metu. O kas gydosi ambulatorijoj, tam reikės dar daugiau sveikatos, kad galėtų dienų dienas stovėti koridoriuose prie „baltojo chalato" durų su numeriuku rankose . . . Čia jau sistemos reikalas.

    Nepigus pasidarė ir „nemokamas mokymas", ypač aukštasis. Kai vidurinis mokslas privalomas, visi, kas jį baigia (o baigti nebe taip sunku, kai mokomasi „be atsiliekančių", kai dvejetuko neberašoma) veržiasi į aukštąjį, labiausiai į pelningąsias profesijas — mediciną, prekybą, techniką. Aukštoji mokykla daro atranką, rengia konkursinius egzaminus. Čia ir gimsta „nemokamojo mokamumas". Tokių egzaminų metu tėvų mokyklose daugiau negu pretendentų. Tėvai mat nori „pasimatyti" su egzaminatoriais. Tai nepatogu nei egzaminatoriams, nei tėvams. Bet ir čia buvo rasta išeitis — korepetitoriai. Tai „specialistai", padedą būsimajam studentui pasirengti egzaminams.

    Lengviausia į aukštąją patekti tam, kieno tėvas ar dėdė sekretorius ar kitoks partpareigūnas. Tokiam užtenka telefono skambučio rektoriui ar dekanui. Per „korepetitorių" stojant į mediciną, Lietuvoje kainuoja nuo dešimties iki penkiolikos tūkstančių rublių. Ir kaipgi paskui gydytojas, tokią sumą paklojęs įstodamas, neims iš paciento, nors tam jau mirtis žiūrėtų į akis! Paskiausia — stojantys savo jėgomis, be dėdžių ir be kišenės. Tokių labai reta.

    Apie tokį „konkursą" žino ir kalba visi. Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministerį H. Zabulį „Kultūros barų" korespondento užuomina, kad stojamuosius egzaminus į aukštąją mokyklą išlaiko tėvai, o ne vaikai, labai erzina:
151

    — Tokios kalbos man labai nepatinka. Jos žemina aukštųjų mokyklų rektorių autoritetą („Kultūros barai". 1978, 8 nr.).

    Ministrui nepatinka kalbos, o ne darbai. Ir tarybinis Aukščiausias teismas pasmerkia ne tuos, kurių negražūs darbai, o tuos, kas anų darbus iškelia aikštėn . . .

    „Repetitoriaus problemą" seniai sprendžia „Švyturio" žurnalas. Įdomių duomenų paskelbė jis straipsnyje „Kieno ateitis rūpi repetitoriui?" (1981 m., nr. 12). Tenai rašo: „Aukštojo mokslo problemų mokslinio tyrimo instituto profesinio orientavimo sektoriaus vadovo pedagogikos daktaro J. Azarovo apskaičiavimu, per penkeris metus repetitoriai šalyje surinko maždaug aštuonis milijardus rublių. Tai beveik metinis mūsų šalies vidurinių mokyklų biudžetas, Įstatymas mokyti savo iniciatyva vaikus nedraudžia, tačiau repetitoriai apie savo veiklą, tiksliau apie pajamas turėtų informuoti finansų skyrius. Kartu privatūs švietėjai išeitų viešumon, būtų lengviau juos kontroliuoti". Taigi už kyšį sumokėk pajamų mokestį ir kyšis bus įteisintas, bus nebe kyšis. Tai galima vien stebuklų šalyje. Bet kai visos varnos kranksi, reikia jas tildyti.

    Kad būtų parodyta, jog partija ir tarybinė vyriausybė su kyšininkavimu aukštojoje mokykloje kovoja, buvo suregzta byla Vilniaus pedagoginio instituto docentui, mokslinio komunizmo dėstytojui Sigitui Rudzevičiui „Tiesa", 1981, nr. 161, „Nubaustas kyšininkas"). į Rudzevičių kreipusis studentė neakivaizdininke K. ir prašiusi įskaitos parašo, be kurio negalinti laikyti baigiamųjų egzaminų. Rudzevičius už tą parašą paėmęs tūkstantį rublių. Už kyšio ėmimą nuteistas aštuonerius metus kalėti, jo turtas konfiskuotas.

    S. Rudzevičius, sako, turėjęs būti likviduotas dėl ko kita. Byla buvusi tik priemonė, o studentė K. — saugumo siųsta provokatorė. Ji apie mokslinį komunizmą nieko neišmaniusi. Dėstytojas įskaitos jai pasirašyti negalėjęs ir paklausęs, ar nenorinti repetitoriaus, kuris ją pamokytų. Studentė repetitoriaus prašiusi. Rudzevičius pažadėjęs repetitorių už 200 rb. Toji sutikusi ir kitą dieną pinigus atnešusi voke. Dėstytojas, netikrinęs voko, įsidėjęs kišenėn. Einantį iš kabineto jį sulaikė ir voke rado ne 200, o tūkstantį rublių. Kad būtų solidžiau! . . .

    Mokslinio  komunizmo  dėstytojas   buvęs   „blogas":  dėstęs komunizmą, kokį jį mato ispanai, italai ir prancūzai, o ne rusai, atseit, Rudzevičius nuklydęs į eurokomunizmo šunkelius.
152

    Taigi šios bylos šūviu buvo nušauti du zuikiai: atsikratyta nepageidaujamo dėstytojo ir parodyta, kad su kyšininkais institute kovojama.

    Tačiau byla patvirtina kyšių ėmimą aukštojoje mokykloje (net ne per konkurso egzaminus!), net mokytojų ruošimo įstaigoje.
    Koks pavyzdys būsimiesiems auklėtojams!
G. ARNAITIS

*    *    *


Lietuvos istorijos puslapiai
NUTARIMAS
Kaunas, 1944 gegužės 15 d.


    Nuo 1939 metų, t.y. nuo pasidalinimo įtakos sferomis su hitlerine Vokietija (1939 m. VIII.26 Molotovo-Ribentropo sutartis), TSRS vyriausybė pradėjo grubiai kištis į Lietuvos respublikos vidaus reikalus, pažeisdama tuo tarptautinę teisę. Būtent:

    1. Pažeistas Lietuvos pripažinimas suverene valstybe de jure ir de facto, kurį pasirašė Komisarų tarybos pirmininkas V. Uljanovas-Leninas.

    2. Remiantis sufabrikuotu kaltinimu apie tariamą pagrobimą dislokuotų trijų Raudonosios Amerijos karių, neteisėtai pareikalauta įsileisti neribotą kariuomenės skaičių Lietuvos respublikos teritorijon ir 1940.VI.15 ji įvesta, neatsižvelgiant, koks būtų Lietuvos respublikos vyriausybės atsakymas.

    3. J. Paleckis priėmė prezidento pareigas taip pat neteisėtai, nes Lietuvos respublikos prezidentas Smetona išvykdamas įgaliojo ministrą pirmininką Merkį laikinai pavaduoti jį išvykimo laiku. Reorganizuoti vyriausybę ir savo vietoje skirti naują asmenį, pavaduojantį prezidentą, Merkys neturėjo įgaliojimų. Remiantis Lietuvos respublikos Konstitucija, veikusia iki vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų, prezidentas galėjo būti tik renkamas visuotiniais demokratiniais rinkimais.

    4. įsiveržus neribotiems Raudonosios Amerijos kontingentams, buvo užimti visi gyvybiškai svarbūs objektai (paštas, telefono-telegrafo stotis, geležinkelis, policija ir kt). Toks elgesys neteisėtas, nes nėra ir nebuvo paskelbtas joks oficialus dokumentas, įteisinantis šitokią akciją. Nei su teisėtąja, nei su Liaudies
153

vyriausybe nebuvo ir nėra jokio susitarimo, įteisinančio gyvybinių respublikos objektų užėmimą ir kontrolę.

    5. TSRS, įvedus Raudonąją Armiją ir J. Paleckiui neteisėtai užėmus Merkio postą, prieštaraujant tebeveikiančiai Lietuvos respublikos Konstitucijai ir todėl absoliučiai neteisėtai, buvo uždrausta visų tuo metu veikusių legalių, t.y. Lietuvos respublikos Konstitucijos nustatyta tvarka įregistruotų, partijų ir organizacijų veikla. Pagal tebeveikiančią Lietuvos respublikos Konstituciją kandidatus į Seimą (šiuo atveju „Liaudies") galėjo iškelti tik oficialiai egzistuojančios partijos ar organizacijos, atstovaujančios didžiąją visuomenės dalį ir įregistruotos Lietuvos respublikos Konstitucijos nustatyta tvarka. Tuo tarpu kandidatai į Seimą („Liaudies") buvo iškelti prisidengus fiktyvia Darbo sąjunga, niekeno nežinoma ir niekur neregistruota iki rinkimų ir nežinia kur išnykusią tuoj po rinkimų. Niekas jos net nelikvidavo Konstitucijos nustatyta tvarka. Tai perdėm grubus Lietuvos respublikos Konstitucijos laužymas, kurį įvykdė TSRS, naudodama savo karinį kontingentą tiek šalies, kurią užgrobė, viduje, tiek ir pasieny. 1940.VI.15 TSRS Raudonajai Armijai peržengus Lietuvos respublikos sieną, tuoj prasidėjo nematytas teroras ir genocido veiksmai. Jau 1940.VI.16 buvo areštuotas Lietuvos respublikos buvęs ministras pirmininkas ir ilgametis užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, ministrai, generalitetas, visuomenės, kultūros ir meno veikėjai ir tremiami į TSRS klimatiniai nepalankias sritis lėtai mirčiai nežmoniškose sąlygose.

    Tai sauvalūs aktai ir nusikaltimai prieš žmoniją.

    6. Lietuvos Seimo rinkimai ir Lietuvos respublikos įjungimas į TSRS sudėtį buvo eilinis grobiko farsas, TSRS vyriausybės surengtas, diriguojant Stalinui-Molotovui, prieš Lietuvos gyventojų norą, prieš jų valią. Aktyviuosius lietuvius negailestingai terorizavo Raudonoji Armija ir tarybinis saugumas.

    1941.VI.23, grobiko letenai bent kiek susilpnėjus, visa Lietuvos tauta spontaniškai sukilo ir išvijo bolševikus. Lietuva visam pasauliui pademonstravo, ko buvo vertas TSRS surežisuotas užgrobtos šalies prisijungimo farsas. LAF paskelbė radijo bangomis pasauliui, kad Lietuva atstatoma laisva ir nepriklausoma valstybe, kokia ji buvo skelbiama 1918.11.16 d. nepriklausomybės aktu.

    Šiuo metu, artėjant TSRS kariuomenei prie Lietuvos sienų ir gresiant pakartotinai Lietuvos okupacijai, 1944.V.15 d. susirinkęs
154

LAF, dalyvaujant VLIK-ui, nutaria:

    1. TSRS grasina Lietuvai ir toliau tęsti fizinį tautos naikinimą. Jeigu TSRS vyriausybė nesueis į pakartotiną kontaktą su Lietuvos vyriausybe, sudaryta 1941.VI.23 d., o josios Raudonoji Armija peržengs Lietuvos respublikos sienas pakartotinai okupacijai, — skelbti TSRS karą.

    2. Lietuva priešinsis visomis priemonėmis ir tęs karą iki pergalės. Visi veiksmai, kurių imasi TSRS vyriausybė Lietuvos respublikos teritorijoje, bus traktuojami kaip agresoriaus okupaciniai veiksmai.

    3. Lietuva, skelbdama karą TSRS, neskelbia karo josios sąjunginėms valstybėms: JAV, Anglijai, Prancūzijai ir prašo neteikti TSRS paramos kare su Lietuvos respublika.

    4. Karo paskelbimas parašytas lietuvių kalba. Vertimai — anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis — turi tą pačią ir vienodą juridinę galią.

    5. Tekstai paskelbti 1944.VII.5 d. per Lietuvos radiją. Lietuvos Aktyvistų Frontas
    Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas

*    *    *


Aušros" šimtmetį pasitinkant
PRAEITIES IR DABARTIES PRIEŠYBĖS
POVEIKIS AUŠRININKŲ
ISTORIOGRAFIJAI

Dr. Juozas JAKŠTAS


    Mūsų himno žodžius „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" galima laikyti aušrininkų istorikų moto. Jie labiau nei kiti jautė kontrastą tarp anų laikų Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir dabartinės tikrovės. Iš vienos pusės, toji praeitis juos žavėjo, iš kitos — dabarties akivaizdoje juos slėgė kartėlio ir nusivylimo jausmas. Jie matė, kaip jų tautiečiai, tos garbingos tautos palikuonys, svetimųjų užgožti, pažeminti, išnaudojami, per nieką laikomi. O dar blogiau, — patys lietuviai nežinojo, kas jie buvo, kokia jų praeitis. Ją užklojo laiko dulkės, o dabar juos kultūriškai,
155

politiškai ir ekonomiškai prispaudę rusai ir lenkai jos neatskleidė.

    Lietuvos praeitį rusai pasiglemžė po paskutinio padalijimo, kai prisijungtą buvusią didžiąją kunigaikštiją ėmė laikyti „iš seno rusišku kraštu". Nuo 1840 m. net buvo uždrausta vartoti Lietuvos žodį kraštui vadinti (Toks pat draudimas lietė ir Gudiją). Panaikinus Lietuvos vardą, atsirado Šiaurės vakarų krašto pavadinimas. O kai būdavo kalbama apie krašto praeitį, vartotas Vakarų Rusijos terminas. Žinoma, Lietuvos ir Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardai išnyko politiniais sumetimais.

    Kaip panašiai tokiais atvejais atsitinka, politikai į talką atėjo istorijos mokslas. Net du įžymūs Peterburgo istorikai — N. G. Ustrialovas ir M. Kojalovičius — rašė tokius veikalus, kuriais Lietuvos didžiąją kunigaikštiją stengėsi paversti Vakarų Rusija, įrodyti, kad ji iš pat pradžių buvo rusiška.

    Mūsų aušrininkams labiau buvo žinomi ir juos neigiamai paveikė rusų istorikai, rašę Kijeve ir Vilniuje. Iš kijeviečių aušrininkams, J. Šliūpui, Maironiui, daugiau buvo žinomas ir įtakos turėjo V. B. Antanovičius (sakoma, kilęs iš lenkų bajorų). Jis 1878 m. išleido Lietuvos didžiosios kunigaikštijos istoriją iki Algirdo mirties. Anais laikais tai buvo bene pirmoji moksliška istorija. Šis istorikas pirmiausia mokėjo kritiškai atrinkti rusiškus šaltinius ir išvadas pagrįsti patikimais duomenimis, kiek šitai leido padaryti anuometinis šaltinių kritikos lygis. Tačiau nei jis neišvengė ano laiko bendros prorusiškos tendencijos galbūt ir todėl, kad disertaciją buvo apsigynęs Kijevo universitete, — visur pabrėžė pirmaujančią rusų reikšmę senoje Lietuvos valstybėje.

    Vilniuje prorusišką istoriografiją puoselėjo 1864 m. įkurta Archeografijos komisija. Ji turėjo tikslą leisti ir tirti senovės aktus. Jos leidiniai — diletantiškai spaudai parengti, aiškios prorusiškos tendencijos daugiausia rusiškų įstaigų, cerkvių, stačiatikių vienuolynų aktai. Toje komisijoje dirbęs vilnietis rusas Batiuškovas išleido veikalą „Belorussija i Litva", kur Lietuvos didžiąją kunigaikštiją pavertė rusiška valstybe.

    Kaip ta prorusiška istorija lietuviams buvo brukama net iki I pasaulinio karo, esu pats patyręs. Rusų istorijos vadovėlis, kuriuo buvo naudotasi mūsų vidurinėje mokykloje, buvo parašytas vienos Vilniaus rusų gimnazijos mokytojo Turcevičiaus. Vadovėlis skirtas šiaurės vakarų krašto mokykloms, tad apie to krašto praeitį daugiausia ir kalbėta. Tik jis taip gudriai buvo parašytas, kad net išvengta paminėti tame krašte kadaise buvusią Lietuvos
156

didžiąją kunigaikštiją, kur viešpatavę lietuviai valdovai. Taip uoliai ir sąžiningai klastota visa praeitis ir „įrodyta", kad čia nuo senų laikų buvęs rusiškas kraštas — vakarų Rusija. Šitaip mes buvome įtikinti. Aš iš tos istorijos nieko nesužinojau apie Lietuvos praeitį.

    Štai su kokia rusiška istoriografija susidūrė mūsų aušrininkai.
    Kitas ir dar didesnis iššūkis mūsų istorikams aušrininkams buvo susipynusi Lietuvos-Lenkijos praeitis. Jiems reikėjo pasipriešinti lenkams apskritai ir ypač jų istorijoje įsigalėjusiai krypčiai, kur Lietuva laikyta bent politiškai Lenkijos dalimi ir įtraukta į Lenkijos istoriją. Bendra Lietuvos-Lenkijos praeitis, kai Lietuva krikštu ir visokiomis unijomis iš dalies buvo įjungta į Lenkijos istoriją, buvo pagrindas lenkams Lietuvos istoriją sulydinti su savąja.

    Tiesa, politiškai Lietuva nebuvo visai įsijungusi į Lenkiją. Iki pat padalijimų sujungta su Lenkija ji išliko atskiras politinis vienetas. Abi sudarė politinį junginį — Žečpospolitą, taigi — bendrą respubliką. Per politinį bendravimą lenkų ir lietuvių tautos neišvengiamai artėjo kultūriškai ir visuomeniškai. Šitaip vakarietiška kultūra per Lenkiją smelkėsi į Lietuvą. Buvusi pagoniškoji Lietuva buvo tabula rasa tai krikščioniškai Vakarų kultūrai, todėl ji be kliūčių galėjo leisti vis gilesnes šaknis Lietuvoje. Kadangi ta vakarietiška kultūra ėjo iš Lenkijos ir lenkų dvasiškių ir šiaip kolonistų nešama, krikščioninama Lietuva lenkėjo. Taip jau visur atsitinka, kad atneštinė kultūra pirmiausia paveikia šviesesniuosius gyventojų sluoksnius, šie, turėdami geresnes gyvenimo sąlygas, laisvi nuo kasdienių pragyvenimo rūpesčių, gali daugiau patenkinti kultūrinius poreikius. Jei šitoji kultūra svetimos tautos nešama, ją pasisavinantieji pamažėle ir artėja prie anos tautos. Dėl šios priežasties mūsų bajorija ir šviesesnieji miesčionys sulenkėjo. Sulenkėjus aukštuomenei, Lenkijos karalystė pamažu slopino Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Vakarietiška lenkiškos kultūros persvara Lietuvoje pasireiškė bajorų teisių sulyginimu, lenkų kalbos plūdimu į įstaigas ir viešąjį gyvenimą.

    Abiem valstybėms ir visuomenėms suartėjus, kilo garsusis lenkų daugsyk kartotas posakis: gente Lituanus, natione Polonus. šitaip jie prisipažino, kiti net didžiavosi lietuviška kilme, bet vis dėlto pabrėždavo skirtumą nuo lietuvių tautos ir laikė save lenkais. Lietuviai, prasti žmoneliai, daugiausia baudžiauninkai, jiems rodėsi tarsi kokia praeities laikų liekana. Tarp dabartinės
157

lietuvybės ir garbingos Lietuvos praeities nenorėta matyti jokios istorinės sąsajos, šitokią sulenkėjusių lietuvių sampratą randame ir Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo" prakalboje: „Jau keli amžiai dengia minėtus įvykius (turbūt lietuvių kovas su kryžiuočiais): nuėjo nuo politinio gyvenimo scenos ir Lietuva . . . Lietuva jau visiškai praeityje" (A. Mickevičius. Konradas Valenrodas. Putino vertimas, išspausdintas Amerikoje, 1953, p. 86.). Tai būdinga XIX a. pirmosios pusės sulenkėjusių bajorų pažiūra. Tokiems priklausė ir A. Mickevičius. Dabartinė Lietuva jiems atrodė ne ta kaimietiška, baudžiavinė, o lenkišką, bajoriška. Šį teiginį patvirtino pats A. Mickevičius, kalbėjęs sykį apie lietuvius ir lenkus: „Lietuvis ir mozūras yra broliai, o broliai ar kivirčijosi dėl to, kad vienas turi Vytauto, o antrasis — Vladislovo vardą? Jų pavardė bendra: lenkas" (M. K. Dzienkovvski. Jozeph Pilsudskį, European Federalist, 1918-1922. 1969, p. 27).

    Kai sulenkėjusiems Lietuvos bajorams lietuviai pasidarė vien praeities liekana, Varšuvos lenkai ir pačią Lietuvos istoriją sulenkino. Jiems lenkų tautos istorija aprėpė ne tik Lenkijos karalystę, bet ir visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, šitai liudija Varšuvos karališkosios mokslo draugijos 1809 m. atsišaukimas parašyti lenkų tautos istoriją (Atsišaukimas išspausdintas: M. H. Serejski. Historycy o historii od Adama Naruszevvicza do Stanislavva Ketrzynskiego, I t., 1965, p. 60 ir kt.). Prie atsišaukimo pridurtas pageidaujamos istorijos planas, kur Žečpospolitos istorija yra vien Lenkijos istorija, — Lietuvos didžioji kunigaikštystė čia neminima. Ketvirtame plano skyriuje, kur pažymėtas laikas nuo Kazimiero Didžiojo mirties (1370) iki Žygimanto Augusto, t.y. unijų laikas, kai Lietuva visokiais būdais jungėsi su Lenkija, kalbama vien apie bajoriškų teisių didėjimą, kai aukštuomenė įgijo neribotos įtakos valstybėje. Žinoma, prospekto autoriai jau nematė skirtumo tarp lenkiškų ir lietuviškų bajorų, jų supratimu, vieningoje Lenkijos valstybėje.

    Kalbant apie minėtą lenkų mokslo draugiją, reikia prisiminti vieną lietuvišką bajorą P. K. Bagužį (jis lenkiškai rašėsi Bohušas). Mums gerai žinomas 1806 m. minėtai draugijai įteiktas jo pranešimas apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę. Pažymėtinas tame pranešime pageidavimas įsteigti Vilniaus universitete Prancūzijos keltų akademijos pavyzdžiu tam tikrą draugiją, kuri rūpintųsi užrašinėti lietuviškus žodžius, priežodžius, pasakojimus ir rinktų senienas (J. Puzinas. Vorgeschichtsforschung und Nationalbe-
158

vvusstsein in Litauen. Kaunas, 1935, p. 13.). Jau toks siūlomos lietuvių draugijos sulyginimas su keltų, atseit, kadaise gyvenusios ir dabar Prancūzijoje išnykusios tautos, akademija rodo ir tą bajorą laikius lietuvių tautą jau nykstančią. Tai nebuvo vien tik Bagužio pažiūra. Dėl Vilniaus imperatoriško universiteto įtakos į lietuvių praeitį imta žiūrėti šiek tiek kitaip. Romantiškoji šios aukštosios mokyklos dvasia atsiliepė pažiūroms į lietuvių tautą ir į jos praeitį. Romantikams būdingas susidomėjimas liaudimi, jos pirmykščia buitimi, kūryba, istorija kreipė juos į lietuvišką visuomenę. Ta romantiškoji dvasia pažadino net ir lenkus autorius ieškoti kūrybai temų Lietuvuos praeityje, šitaip atsirado istorinė tema literatūros veikalai A. Mickevičiaus, J. Ign. Kraševskio, Kondratavičiaus-Syrokomlės, Slovackio ir kitų autorių. Tos pačios dvasios poveikyje iškilo ir tikrieji „Aušros" laikotarpio istoriografijos pirmtakai, Vilniuje studijavę ar šiaip universiteto dvasios paveikti žemaičiai bajorai.

    Mūsų istorijos ir literatūros veikaluose yra įprasta kalbėti apie tą XIX a. pradžios žemaičių romantizmą. Jis daugiausia minimas vien literatūros mokslo požiūriu. Istoriografijai reikšmingas tik jų romantizme įleidęs šaknis liaudiškumas. Vien liaudiškumu jie prilygo ir minėtiems Vilniaus lenkų romantikams. Tik jie ksyrėsi tuo, kad jų liaudiškumas buvo savas, tautiškas, kilo iš ypatingos jų kilmės. Jie priklausė žemaičių bajorų luomui, anais baudžiaviniais laikais ne visiškai nutolusiam nuo liaudies, nuo jų kalbos. Didžiuma jų neturėjo stambių valdų, todėl ekonomiškai per daug neatsiribojo nuo liaudies. Anų laikų žemaičių bajorus deramai apibūdino žinomas literatūros istorikas M. Biržiška: „Žemaičių bajorai savo žmonėms buvo daug artimesni nei kitose provincijose, demokratiškesni" (M. Biržiška. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. I t., Kaunas, 1931, p. 151.). Vilniaus universitetas paliko savo ženklą ir kai kuriems žemaičių bajorams. Čia studijuodami, jie išsiskyrė iš lenkiškos studentų aplinkos ir, kaip spėjama, turėjo įkūrę savo draugiją, kur šnekėdavo žemaitiškai. Manoma, kad įžymiausias tos draugijos narys buvęs Simonas Stanevičius, paskyręs jai žinomą dainą „Žemaičių šlovė". Toje „aukštoje dainoje", anot autoriaus, džiaugiamasi, kad „Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko". Užtat tam studentų būreliui Stanevičius siūlęs „sutaisyti, ką amžiai pagadino". O tai reiškia, kad turi atgyti „garbė tėvų ir liežuvis".

    Jau   šioje   Stanevičiaus   giesmėje  pirmąkart   išryškėja   itin
159

aušrininkų istorikų branginamos idėjos: gaivinti lietuviuose pagarbą praeičiai. Iš Stanevičiaus giesmės matome, kad toji romantiška dvasia vedė į tautiškumą. Jos veikiamas, pirmuoju tautiniu istoriku tapo Simonas Daukantas, kuris laikytinas aušrininkų istorikų pirmtaku. Pirmą savo istoriją „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" jis rašė dar būdamas studentu, — tiesiogiai veikiamas universiteto. Nors tas darbelis menkas ir neoriginalus, — ankstesniųjų autorių kompiliacija, tačiau jame akivaizdi romantiška laiko dvasia: meilė liaudžiai, jos tariama senaisiais laikais laisvė ir neapykanta dabartinei baudžiavai, kai toji liaudis buvo pavergta. Tik jam dar buvo svetima mintis — gaivinti lietuvių tautinę sąmonę, susiprasti, kad jie — garbingos tautos palikuonys, ne menkesni už kitas tautas. Tokių minčių puoselėtojais tapo istorikai aušrininkai.
Aušrininkai istorikai

    Romantikų pastangų ir idėjų tęsėjais aušrininkai tapo dėl žvilgsnio į praeitį. Jiems rūpėjo parodyti lietuvių garsius žygius, ypač kovas su kryžiuočiais, jų laisvės meilę, papročius, kasdienę buitį, meną, žodinę kūrybą. Bet aušrininkai nesiribojo vien praeities idealizavimu. Jų tikslas — eiti iš praeities į dabartį ir net į ateitį. Istorikams Lietuva buvo ne vien lenkų ir rusų priedas, o turinti savaimingą buitį praeityje. Koka ji buvo praeityje, tokia turi būti dabartyje ir ateityje. Jei romantikai buvo praeities idealizuotojai, tai aušrininkai — ne tik idealizuotojai, bet ir pragmatikai, istorijos mokslą skyrę tautiniam susipratimui žadinti.

    Kaip aušrininkų istorijose atsispindėjo tas svarbiausias siekis, ryškiau galima parodyti tik atskirų asmenų darbais. Kalbant apie šiuos atskirus istorikus aušrininkus, pirmiausia turime pabrėžti, kad jų tarpe nerasime profesionalių istorikų, ėjusių istorijos mokslus. Jei tokių istorikų būtume turėję, galėtume kalbėti apie tikrai mokslišką „Aušros" laikų istoriografiją. Ką turime, — mūsų praeities mylėtojų, diletantų veikalai. Net ir ano laiko istorijos mokslo akimis žiūrint, jiems negalėtume teikti tikros mokslinės vertės.
Dr. Jonas BASANAVIČIUS

    Reikšminga, kad aušrinės istoriografijos pirmose gretose žengė žmogus, su kurio vardu susijęs viso laikotarpio sąjūdis. Dr.
160

J. Basanavičius, vienas iš „Aušros" įkūrėjų ir, tiesa, daugiau formalus jos redaktorius, paliko daug raštų, ypač istorinių, kurie gali būti pavadinti aušrinės istoriografijos vardu. Jis — visos aušrininkų veiklos pirmaujantis istorikas ir visos srovės vadovaujantis asmuo. Apie jį ir jo darbus įvairiuose mūsų raštuose nemaža žinių. Nepriklausomybės laikais jam skirtos dvi monografijos. Tačiau iki šiol neturime studijos apie )o istorinius darbus. Prof. Z. Ivinskis davęs keletą ištraukų iš Basanavičiaus raštų, daugiausia spausdintų „Aušroje", kur kalbama apie garbingą Lietuvos praeitį, laikytiną pavyzdžiu dabarčiai (Prof. Z. Ivinskis 1939 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytoje paskaitoje, — žr. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, — Suvažiavimo darbai, III t., Kaunas, 1940, p. 320-341, — davė kelių aušrininkų pasisakymus apie Lietuvos praeitį ir padarė tokią išvadą: „Dabarties sunykimo akivaizdoje visi buvo skatinami dar labiau garbinti praeitį, kuri jau buvo išnykusi" (Ten pat, p. 333)).

    Paskutiniu metu šiek tiek susidomėta jo istoriniais darbais ir okupuotoje Lietuvoje. 1970 m. išleistas Vilniuje nemažas Basanavičiaus „Rinktinių raštų" tomas, kur sudėta visko po truputį. Tik, deja, stinga svarbiausių jo istorinių darbų. Tome įžanginį straipsnį „Jono Basanavičiaus kultūrinis palikimas" parašęs Juozas Jurginis (p. I-XXIV). Gana plačiai aptartieji Basanavičiaus istoriniai darbai susilaukė ne visur tinkamų kritiškų pastabų. To paties autoriaus J. Jurginio daugiau publicistinis literatūrinis straipsnis „Jonas Basanavičius — rašytojas ir publicistas" paskelbtas jo straipsnių rinkinyje „Istorija ir poezija" (1969).
įgimtas smalsumas mokslo žinioms Basanavičių atvedė į istoriją ir padarė jį aušrininkų istoriku. Nuo mažumės pasižymėjęs proto imlumu. Tokio polinkio jaunuoliai pirmiausia ima domėtis savąja aplinka ir jos praeitimi. Autobiografijoje jis šitaip prisimena pirmąjį susidūrimą su istorija: „Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir kita; vėliau Stryjkovskio „Kronika polska, litevvska, žmodzka" (1582) buvo mano vadovu; Gvaninis, Dlugošas, Kromeras ir kiti kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš, gimnazijoj dar būdamas, patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs" (J. Basanavičius. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970, p. 21.).

    Regis, pati prigimtis stūmė Basanavičių į humanitarinius, ypač
161

istorijos mokslus. Iš pradžių1 jai ir pakluso, stodamas į Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą :1973). Iškart įniko į Lietuvos praeities studijas. Ištrūkęs nuo universitetinių paskaitų ir apsidirbęs su privačiomis pamokomis, Rumiancevo bibliotekoje skaitė knygas ir brido „vis gilyn ir gilyn į lietuvių praeitį" (Ten pat, p. 24). Jau pirmaisiais metais surinko apsčiai medžiagos Kęstučio biografijai. Toks pirminis užmojis rodo jaunuolio polinkį istorijos tyrinėjimams. Jei Basanavičius būtų ištvėręs studentu istoriku iki galo ir būtų iš pagrindų išėjęs istorijos mokslus, rasi, Lietuva būtų gavusi pirmąjį didelį savo istoriką, kuris būtų nutiesęs kelius mūsų moksliškai istorijai.

    Dėl tam tikrų praktiškų motyvų pradėjęs nuo antrųjų metų studijuoti mediciną, istorijos vis dėlto neužmiršo. „Darbus laboratorijoje ar klinikoje atlikęs, aš ir vėliau dar vis trūsiausi neretai bibliotekose, ką tik įgriebdamas, apie Lietuvą skaitydamas", — prisipažįsta autobiografijoje. (Ten pat, p. 25),

    Neatitrūkęs nuo Lietuvos praeities per visą studijų laiką, jis, vos tapęs daktaru, pradėjo rodytis su pirmaisiais istoriniais darbais. Jo pirmasis ilgas straipsnis „Apie senovės Lietuvos pilis" parašytas, kaip jis sako, 1881 m., buvo, be abejo, ruoštas ir pradėtas dar studijų metais, šį darbą Basanavičiui įkvėpę ne vien skaityti raštai, bet dar su istoriniu įkarščiu stebėta aplinka su piliakalniais. Piliakalniai, tas prieš daugelį amžių sukurtas tėvynainių palikimas, žadino praeitį pamilusio jaunuolio vaizduotę, jausmus ir priminė jam lietuvių kovas su nuožmiais priešais „kryžiuočiais". Kaip matyti iš rašinio, piliakalnius jis buvo lankęs, atidžiai stebėjęs ir paskui aprašęs. Aprašyti jie ne sauso archeologo mokslininko, o su istoriko romantiko būdingu įkarščiu Lietuvos istorijai, pvz., aprašydamas Lakinos arba Lakiniškių (vokiškai Lenkenisken) piliakalnį prie Šešupės ir paminėjęs čia girdėtas suokiančias lakštingalas, jis rašo: „Niekuomet neužmiršiu tos valandos, kurioje, ant šito piliakalnio rymodamas ir su nuliūdusia širdžia senovės kruvinus Lietuvoje atsitikimus apdūmodamas, klausiau, tūlajam pažįstamų jų čiulbėjimo žodžių: „Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplakk, paplakk, trrr!" (Ten pat, p. 87).

    Darbas apie pilis yra ne tik piliakalnių aprašymas, bet dar visa kovų su kryžiuočiais istorija. Ji išdėstyta sekant ypač Vokiečių ordino heroldo Vygando Marburgiečio kronika. Kronika skirta dideliems Ordino žygiams prieš pagonis lietuvius poetiškai aprašyti (Kronika parašyta vokiečių kalba eilėmis. Jos originalas,
162

išskyrus kelis fragmentus, yra dingęs. Išlikęs tik netobulas lotyniškas jos vertimas.).

    Basanavičiaus pavaizduotoji lietuvių ir kryžiuočių kovų istorija, palyginus su šiandieniniu istorijos mokslu, yra šališka. Iš vienos pusės, ten be galo garbinami lietuviai, jie laikomi žiaurių priešų nekaltomis aukomis; iš kitos pusės, perdėtai koneveikiami kryžiuočiai. Aušrininkų istoriografijai šitai būdinga, jiems ne tiek mokslas, kiek tautiečių sąmonės žadinimas rūpėjo: lietuviai turį didžiuotis, kad jie — garbingos tautos palikuonys. Aušrininkų įsivaizduota praeitis turėjo atitikti dabarčiai. Basanavičiaus kreipimasis į tautiečius, minėtos studijos apie pilis pabaigoje, paliudija tokį aušrininkų troškimą: „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame mūsų garbingų prosenių stiprybei bei pražilusiems mūsų piliakalniams . . . Guoduokime tad savo piliakalnius! Atsimindami mūsų senelių veikalus, tą visą kraują, kursai už liuosybę mūsų tėviškės, mūsų brangios kalbos pralietas tapo, rūpinkimės ir mes, prabočių paveizdą sekdami, visuomet būti tikrais lietuviais, mylinčiais savo nuvargintą tautą, savo žemę ir tą mūsų puikią kalbą!" (J. Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970, p. 101.).

    Studija apie pilis pradėta spausdinti laikraštyje „Lietuviška Ceitunga" 1882 m. Mažosios Lietuvos laikraščiuose Basanavičius paskelbė ir daugiau smulkių straipsnių iš Lietuvos istorijos. Jis siuntinėjo juos iš Bulgarijos, kur nuo 1880 m. pradžios apsigyveno. Čia gyvendamas susidomėjo lietuvių kilme ir pradėjo labai plačias lietuviškas trakiškas studijas. Jos tebėra jo viso gyvenimo įžymiausias istorinis darbas, didžiausia ir savaimingiausia aušrinės istoriografija.

    Istorikas J. Jurginis apie Basanavičiaus lietuvių kilmės iš trakų, frygų ir dakų teoriją paskelbė šį nuosprendį: „Savo lietuvių kilmės hipotezei (Basanavičiui ji nebuvo hipotezė) pagrįsti Basanavičius atidavė labai daug laiko ir jėgų. Didelių jo pastangų vaisiai tokie: jam nepavyko įtikinti mokslininkų; hipotezė liko tik hipoteze, ilgainiui tylomis atmesta ir šiandien jau beveik užmiršta (Ten pat, p. VIII.). Pritariant tokiam Jurginio sprendimui, vis dėlto reikia pažymėti, kad Basanavičius turėjo pagrindo kurti savo teoriją pagal XIX a. suklestėjus] indoeuropiečių, beveik visų Europos kalbų prokalbės, mokslą. Nuo to laiko, kai anglai įsitvirtino Indijoje, jų mokslininkai pirmieji iškėlė aikštėn seną indų sanskrito kalbą ir nurodė jos giminystę su daugybe Europos
163

kalbų. Jie davė pradžią mokslui apie indoeuropiečių prokalbę. Mokslo kūrėjai buvo kalbininkai, nutiesę kelius lyginamai kalbotyrai. Jie labai pagrįstai įrodinėjo, kad daug senų ir naujų Europos kalbų ir indų sanskrito kalba kilusios iš bendros prokalbės.

    Mūsų aušrininkus ir jų pirmtakus, pavyzdžiui, Daukantą, lyginamoji kalbotyra todėl sudomino, kad to mokslo atstovai ypatingo dėmesio skyrė lietuvių kalbai. Ji ne tik buvo įjungta į indoeuropiečių kalbų šeimą, bet mūsų kalbai pripažinta išskirtinė vieta: ji laikyta artimesne sanskritui negu senosios graikų, lotynų Europos kalbos. Lyginamosios kalbotyros specialistai ėmė domėtis lietuvių kalba. Vienas iš jų, Bohlenas, parašęs net studiją apie sanskrito ir lietuvių kalbų giminystę.

    Nuo kalbų giminystės, toliau žengta prie indoeuropiečių protautės, — pradėta ieškoti ir jos sodybos. Dvejota — Azija ar Europa. Kažkodėl žvilgsnis krypo į Mažosios Azijos ir Balkanų tautas — iš čia kildinti pirmykščiai indoeuropiečiai. Mažojoje Azijoje pirminiais indoeuropiečiais laikytini hetitai, kuriuos Basanavičius pavertęs lietuviškais getais. O Balkanuose — trakai, dakai, frygai. Trakai buvusi didelė indoeuropiečių tauta ir siekusi „nuo Medijos rytuose ir net iki Atlanto vakaruose" (Lietuvių tauta. III knyga, 1925, p. 15). Si didelė tauta, romėnų nukariauta, išnyko ir iš jos kilo rumunai ir slovėnai.

    Susipažinęs su šiuo indoeuropiečių ir trakų mokslu, Basanavičius atvyko į tą senųjų trakų šalį — Bulgariją. Susidomėjęs Lietuvos praeitimi, griebėsi trakų-frygų mokslo ir jį supynė su Lietuvos praeitimi. Jis pradėjo kurti lietuvių kilmės teoriją ir jai pašventė visą gyvenimą. Anot paties žodžių, aušrininko romantiko dvasia pasuko jį į šią teroiją: „Nors (. . .) ir mokslo pripažinta, kad trakų tauta ir jos kalba visiškai išnykusi, vis dėlto mes atsidrąsinome statyti įdėmų klausimą: ar galimas daiktas, kad nuo tos senovėje taip skaitlingos tautos nebūtų likusių kur nors Europoje gyvų liekanų, pagal kurias dar ir šiandien galima būtų pažinti senovės trakų kalbą ir tautystę? (. . .) Tokių klausimų dar nerandame Europos etnologijoje statytų, ir jei mes čia juos statome, tai dėl to, kad parodyti galėtume, jog dar vienai, šiandien kaip ir senovėje įvairių nevidonų naikinamai tautai pritinka savo prabočių tėviškės ieškoti senovės Trakijoje ir Mažojoje Azijoje ir kad tokiam ieškojimui galima gana tvirti etnologijos pamatai patiesti" (Ten pat, p. 24.).
164

    Basanavičius pradėjo kurti kalbamą teoriją 1892 m. (gyvendamas Bulgarijoje, Varnoje) ir baigė 1916 m., parašęs veikalą „Apie trakų frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon" (Veikalas išspausdintas: Lietuvių tautoje, III knygoje, 1925.). Per tą ilgą laiką sukaupė nuostabiai daug medžiagos — šaltinių ir literatūros. Skaitytoją tiesiog pritrenkia autoriaus parodyta nepaprasta erudicija, kalbų, ypač senųjų — graikų ir lotynų — mokėjimas. Labiausiai buvo įsigilinęs į graikų šaltinius, vadinamas glosas, t.y. trakų ir kitų aplinkinių tautų graikų autorių surinktus žodžius. Daugeliui tų žodžių jis suradęs atitikmenis lietuvių ir latvių kalboje. Glosos jam — svarbiausias trakų, frygų, dakų ir kitų aplinkinių tautų su lietuviais giminystės įrodymas. Senaisiais laikais tos tautos, pasislinkusios iš Balkanų į šiaurę, davė pradžią prūsams, lietuviams ir latviams.

    Kartą įsitikinęs šia teorija, Basanavičius nepaisė jokios kalbininkų kritikos. Pirmasis jį užpuolė J. Jablonskis dėl pasirodžiusių trumpų studijėlių, paskui visą laiką — K. Būga. Nepritarė jam ir istorikai. Tik Šliūpas juo tikėjo ir pasikliovė. Mokslo nepripažinta Basanavičiaus teorija dabar laikytina vien mūsų aušrinės istoriografijos paminklu, jos tikslų ir siekimų originaliu liudininku.
Vincas PIETARIS

    Visus aušrininkus domino Lietuvos praeitis. Ji rūpėjo ne vien tik istorikams: ji vyravo kukliuose literatūriniuose kūriniuose, publicistiniuose straipsniuose. Vienas aušrininkas, pasišovęs Lietuvos praeitį pavaizduoti romane, sukūrė žinomą „Algimantą". Jo autorius — dr. V. Pietaris — artimas Basanavičiaus draugas. Abu Maskvoje kartu studijavę mediciną ir tais pačiais metais baigę (1879). Neretai dalijęsi mintimis apie lietuvybę. Basanavičius rašo, jog šis bičiulis tikinęs jį, jog labiausiai reikią rūpintis, kad tauta susipažintų su savo praeitimi, su istorija. (Iš mūsų atsigaivaliavimo, žr.: „Varpas", 1903, Nr. 3, p. 19.). Nors Pietaris ne visiškai pritarė Basanavičiui, tačiau jo peršama istorija ir jam pasidariusi artima. Domėjosi ja, būdamas daktaru Rusijos gilumoje ir skaitydamas istorinius raštus, ypač Daukantą. Be to, skaitė slaviškas (gudiškas) ir lietuviškas kronikas, iš kurių susidaręs Lietuvos istorijos vaizdą. Jis ėmėsi rašinėti istorinius straipsnius į lietuviškus laikraščius, labiausiai į jo gyvenamą Ustiužnos   miestelį   atitremto   kun.   A.   Dambrausko   (1889)
165

paskatintas. Turbūt Dambrausko raginimu ėmęsis rašyti ir „Algimantą".

    Apie šą apysaką mūsų žinomas literatūros istorikas J. Brazaitis taip rašo: „Labai aiški jame Pietario aušrininko epochos dvasia, tas karštas bundančios tautos patriotizmas, pasireiškęs, kaip paprastai tokiais momentais, naiviomis, bet nuoširdžiomis formomis, būtent, su egzaltuotu, įkvėptu aukštinimu viso to, kas sava, lietuviška, ir su įtarimu tam, kas svetima, iš ko lietuvybei galima laukti klastos (Pirmoji lietuvių istorinė apysaka. Priedas prie Algimanto, II t., 1948, p. 301.). Toks literatūrinis apysakos vertinimas. Istoriografiniu požiūriu joje ypač vertinga svarbiausia mintis: lietuvių prisikėlimas savaimingam gyvenimui XIII a. Jie kėlėsi, kovodami su lenkais (mozūrais) ir rusais (gudais). Didesni priešai yra gudai todėl, kad, susidėję su išgamomis lietuviais, juos rėmė kovoje su patriotais. Galbūt Pietaris vaizdavo lietuvių valdovų savitarpio kovas, įsiskaitęs į slaviškus Lietuvos metraščius, ypač Bychovco kroniką, kur ir kalbama apie giminių tarpusavio kovas. Dėl vieningos Lietuvos kovojančių Lietuvos patriotų vadas Algimantas yra idealaus valdovo paveikslas, o priešas Aršusis, jo dėdė, parsidavęs gudams, yra savo tautos žudikas. Užtat Pietaris jam skyrė liūdną likimą: šis žuvo dvikovoje su Algimantu. Toji svarbiausia apysakos mintis dėstoma labai painiai. Daug epizodų, veikėjų nesukoncentruota apie svarbiausią temą. Lyg nereikalingi kai kurie vaizdai ir asmenys apysakoje nutrūksta. Tais gausiais vaizdais, asmenimis ir jų dialogais autoriaus norėta atkurti skaitytojui 13 a. Lietuvos buities paveikslą. Tačiau jam, kaip ir visiems praeitį idealizuojantiems romantikams, trūko realios istorinės perspektyvos. Pietaris maišė praeitį su dabartimi, jo parodytas XIII a. panešėjo į XIX a.

    Visoje apysakoje jaučiama autorių buvus liaudies žmogumi. Jis lenkė skaitytoją į liaudį, į paprastus žmones, mylinčius kasdienį darbą, taikų gyvenimą. Čia ir pasireiškia Pietaris romantikas.

    Praeitis su dabartimi persipina įspūdinguose apysakos žodžiuose: „Lietuva dar miegojo. Bet ji rengėsi atbusti stipriose Algimarto, Erdvilo, Skirmunto rankose. Rengėsi busti stipri, galinga . . . Patys priešai ją pakėlė. Tačiau budo ne iš sykio ... iš lengvo ji budo" (Algimantas, II t., 1948, p. 298). Tokia apysakos pabaiga.
(Pabaiga sek. nr.)
166

ŽINIOS
MIRĖ ALFONSAS ANDRIUKAITIS

    1981 m. lapkričio pradžioje Kaune mirė Alfonsas Andriukaitis. Tai buvo labai įdomus ir drąsus žmogus, karštas Lietuvos patriotas, niekada nesileisdavęs į kompromisus su savo sąžine ir įsitikinimais.

    Nepriklausomybės ir pirmosios tarybinės okupacijos metais jis Kauno gimnazijoje dėstė chemiją. 1941 m. birželį jis su žmona, mažamečiais vaikais ir daugybe kitų tautiečių buvo išvežtas į rytus. Iš pradžių buvo atvežti į Altajų, bet okupantams apsižiūrėjus, kad ten per geras klimatas ir gyvenimo sąlygos, „klaida" buvo ištaisyta: visi tremtiniai buvo perkelti į paskutinį Dantės pragaro ratą — į Jakutijos šiaurę, Lediniuotojo vandenyno pakrantę.

    Po ilgų vargų ir negandų Chruščiovo valdymo metu pagaliau su šeima grįžęs į tėvynę, su dideliu vargu gavo leidimą prisiregistruoti Kaune. Dirbo „Inkaro" gumos dirbinių kombinato laboratorijoje.

    Velionis buvo tvirto ir tiesaus būdo. Gindamas tiesą ir savo bei kitų žmonių teises jis rėždavo savo nuomonę tiesiai į akis, nežiūrėdamas, kokias pareigas beužimtų jo pašnekovas. Todėl nusiskųsti dėmesio stoka iš saugumiečių pusės jis negalėjo . . .

    Saugumiečius, atėjusius į jo butą daryti kratos, jis pasitikdavo griežtu reikalavimu: „Prašau nusiimti kepures!" ir nustebusiems kagėbistams parodydavo Vytį kabantį ant sienos. Pastebėjęs, kad apie jo namus slampinėja KGB šnipeliai, jis visų akivaizdoje nuvarydavo juos šalin, savo žodžius „pasūdydamas" net rusiškais išsireiškimais, kurių apsčiai išmoko per ilgus gyvenimo Sibire metus.

    Didžiausias jo nuopelnas — atsiminimai „Bausmė be nusikaltimo" („Pasmerktieji"), išspausdinti pogrindinio „Lietuvių archyvo" šeštame numeryje.

    Tai knyga, griaunanti nuomonę, kad karo metais kentėjo ir mirė badu tik kaliniai lageriuose, o tremtiniai gyveno pakenčiamai. Jis gana vaizdžiai ir labai įtikinamai aprašė tą pragarą, į kurį okupantai įstūmė žmones, nusikaltusius tik tuo, kad jie buvo tikri lietuviai!
167

    Šis kūrinys nėra sausas faktų ir įvykių išdėstymas. Jis parašytas nors ir ne literato, bet gana emocionaliai, jame gana daug išvadų ir apibendrinimų. Skaitant kai kuriuos puslapius net kraujas gyslose stingsta: tai epizodas apie per nesandarias sienas užpustytą baraką su keliais šimtais lietuvių, arba scena su apšalusiais vaikais. Nežinodami ką su jais daryti, pareigūnai rusai pasielgė labai „paprastai": išrengė vaikus nuogai ir išmetė juos į sniegą, į baisų šaltį, kad jie mirtinai sušaltų.

    Knyga sukrečia, ji parodo, kaip žiauriai okupantai keršijo mažai tautai už jos iškovotą laisvę.

    Alfonso Andriukaičio drąsą liudija ir tai, kad šiuos atsiminimus jis pasirašė savo vardu ir pavarde. Tokie žmonės kaip velionis — mūsų tautos aukso fondas ir kol jų bus mūsų tarpe, tol laisvės idėja neišblės iš lietuvių širdžių.

    Neabejojame, jei šie atsiminimai pasiektų Vakarus, jie būtų išversti į daugelį pasaulio kalbų.

    Tegul Aukščiausias suteikia amžinąjį atilsį šiam drąsiam daug kentėjusiam vyrui.
T. SNIEGYS

*    *    *


TAUTOS DAINIAUS TĖVIŠKĖJE

    1981 m. rugpjūčio 26 d. grupė tikinčio jaunimo apsilankė vieno žymiausių lietuvių poetų — Bernardo BRAZDŽIONIO tėviškėje — Stebeikėlių kaime (netoli Pumpėnų, Pasvalio raj.). Gimtoji poeto sodyba sunaikinta. Jos vietoje — spygliuota viela aptverta ganykla ir joje laukinė kriaušė — paskutinis sodo medis . . . Tai tik dar labiau išryškino okupantų norą sunaikinti, ištrinti iš lietuvių, o ypač jaunimo sąmonės šio neeilinio Tautos laisvės mylėtojo ir patrioto atsiminimą. Juk marmurinės lentos ir memorialiniai muziejai šiandien okupuotoje Tėvynėje skubama statyti tiems, kurie kovojo su Lietuvos istorija ir kultūra. Bernardas Brazdžionis, nuostabiai gilus lietuviško peizažo ir su juo suaugusios tautos sielos dainius, neliko kurčias 1941-aisiais toliman Sibiran vežamų sunaikinimui kūdikių, motinų ir senelių verksmui, nenuėjo su tais, kurie:
168

    klaikiam sapne pabudę gieda giesmę klaikią
    stabam naujų dienų dievų . . .

    Abiejų okupacijų metais jis atidavė visą savo poetinį talentą kelti tautiečių dvasiai, žadinti šventai vilčiai, kad ir po Stalino vagonų ratais, ir po Rainių, Pravieniškių, Červenės lavonų krūvomis išliks Lietuva gyva. Juodžiausio teroro naktį Tautą pasiekdavo drąsinantis poeto balsas:

    Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
    Ir gyvą širdį prie gyvos širdies . . .

    Iš rytų į nuniokiotą Tėvynę vėl atsiritus raudonajai lavinai, poetas emigravo į JAV, kur toliau aktyviai reiškėsi išeivijos veikloje, pranašavo pavergtiesiems broliams Laisvės Aušrą. Todėl visiškai suprantama okupantų neapykanta šiam didžiajam Tautos kultūros veikėjui.

    Vietos žmonės papasakojo jaunuoliams, kaip atrodė Brazdžioniu sodyba, apie poeto šeimą ir gyvenimą. Jaunuoliai, išreikšdami savo dėkingumą ir meilę niekinamam Tautos Dainiui, pastatė kryžių šalia vienintelės sodybą menančios kriaušės. Pastatytasis kryžius ir prie kryžiaus kamieno pritvirtinta švč. Mergelės skulptūrėlė žvelgė į po kryžiumi besimeldžiantį jaunuolių būrelį. Šis kryžius stovėjo kaip gyvas liudijimas, kad lietuviai prisimena ir gerbia poetą, savo kūryboje apgynus;, išsaugojusį ir išaukštinusį visą, ką stengiasi sutrypti pavergėjai, savo eilėmis rodžiusį tautiečiams prisikėlimo laidą:

    Dar rymo kryžkelėse kryžiai,
    Dar koplytėlės pakeliuos. —
    Tad eik, šalie, kur pasiryžai
    Ieškot ir susirast dalios.

    Žinoma, tikrųjų tautos nuotaikų išreiškimo negalėjo pakęsti jos priešai. Po poros savaičių kryžius su menišku šiandienos dievdirbio drožiniu valdžios pareigūnų buvo sunaikintas.
J. VARDUVA

*    *    *


169

MOKYKLOS AUKSINIS JUBILIEJUS
 
    Trumpa ir pavėluota žinutė „Kauno tiesoje" nepajėgė plačiau po Lietuvą pagarsinti, kad 1981 spalio 3 d. Kauno J. JABLONSKIO mokykla švenčia penkiasdešimtmetį. Dėl to taip negausiai susirinkę prieškariniai jos auklėtiniai ir mokytojai nerado savo draugų kauniečių, tuo labiau vilniečių ar išblaškytų po visą Lietuvą jablonskiečių. Apie ruošiamą žinomos Kauno mokyklos auksinį jubiliejų laiku nebuvo galima pranešti ir II-jo pasaulinio karo audrų išblaškytiems po visą pasaulį jos auklėtiniams. Matyt, šio jubiliejaus išgarsinimu nebuvo suinteresuota nei mokyklos vadovybė, nei švietimo ministerija. Miesto partiniai bosai nemėgsta nekontroliuojamų jubiliejų ir gausių susibūrimų. Kai viskas vyksta pagal iš anksto visų instancijų patvirtintą planą ir niekas nedrumsčia ramybės, nepaklusnias mases visuomet galima lengviau valdyti. Todėl iškilmingame akte netrūko tarybinio švietimo sistemos „pranašumo" liaupsinimo, garbės raštų įteiki-nėjimų ir pionieriškų sveikinimų. Scenoje vyravo raudonos spalvos, girdėjosi ir rusiška daina, o atėjūnų himnai tratėjo net tris kartus. Minėjimas atitiko visus sovietinio ritualo punktus.

    Oficialiame mokyklos direktorės G. Piotuchovos pranešime ne kartą skambėjo dėkingumo žodžiai sovietiniams statybininkams per du dešimtmečius pastačiusiems du priestatus, bet nepaminėta, kad 12 metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo miesto Savivaldybė per vienerius metus savo kukliomis lėšomis sugebėjo pastatyti tokią modernišką mokyklą ir įrengti baseiną, kuris net 20 metų po II pasaulinio karo buvo vieninteliu sovietų švietimo sistemoje tokio tipo objektu, beje neužilgo sunaikintu. Direktorė neišdrįso priminti Kauno visuomenei, kad Stalino tironijos laikais mokyklai buvo atimtas lietuvių kalbos tėvo J. Jablonskio vardas ir užmūrintas miesto herbas išorinėje rūmų sienoje. Tiesa, dabar tenai vėl puikuojasi mūsų didingas stumbras, tik degraduotas — be kryžiaus.

    Pranešėja didžiavosi pionierių organizacijos pasiekimais, kuri dabartinės valstybinės religijos dvasioje tik mulkina ir skurdina mūsų jaunuomenės sąmonę, bet nepaminėjo J. Jablonskio mokykloje visą dešimtmetį sėkmingai veikusios skautų organizacijos, kurios įtakoje formavosi mūsų tautinis sąmoningumas. Jis buvo toks aktualus Lietuvoje II pasaulinio karo išvakarėse, o
170

vėliau ginant ir perduodant ateities kartoms mūsų tėvų ir mokytojų iškovotos Nepriklausomybės idealus. J. Jablonskio mokyklos I-jo dešimtmečio auklėtiniai buvo karo vaikai, kurie brendo ir vyriškėjo kritiškiausiu Lietuvos istorijoje momentu ir vėliau sugebėjo pateisinti savo mokytojų viltis.

    36 metus sovietinė švietimo sistemos mašina stengėsi išrauti nuo pat mažumės mūsų sūnų ir dukrų protuose viską, kas tautiška ir krikščioniška. Bet jai nepavyko įgyvendinti savo planų, paremtų pseudomokslinėmis neimponuojančiomis partinėmis dogmomis. Tai puikiai įrodė jau pokariniai J. Jablonskio mokyklos abiturientai, minėjimo metu drąsiai išėję į sceną, pasipuošę trispalve tautine juostele.

    Pranešime netrūko prisiminimų apie vokiečių kareivių padarytas skriaudas mokyklos sienoms ir grindims, bet nieko nebuvo užsiminta apie pirmojo bolševikmečio moralines traumas ir fizines aukas. Dar niekas nesuskaičiavo, kiek buvo išvežta į Sibirą mokinukų tragiškojo birželio dienomis prieš 40 metų. O reikėtų, nes kiekvienoje klasėje buvo aukų. Taip iš 1941 m. laidos Sibire dingo be žinios Rimas Sliesoraitis, vien tik atsitiktinumo dėka pavyko sugrįžti į Tėvynę žinomo rašytojo A. Griciaus šeimos mažamečiams vaikams.

    Pranešėja buvo priversta paminėti ilgamečio mokyklos vedėjo Jurgio Milerio pavardę, bet nutylėjo, kad pokario laikotarpy jis buvo nuolatos terorizuojamas miesto partinių bosų. Jie atvirai reikšdavo jam nepasitikėjimą auklėjant jaunąją kartą ir vėliau pervedė į vakarinę mokyklą. į iškilmingą aktą nebuvo pakviesta visų gerbiama kaunietė mokytoja J. Darienė. Jos pavardė, kaip ir ilgamečių mokytojų Palčiauskienės, Jakšto pavardės taip pat nenuskambėjo nusipelniusių mokyklos veteranų tarpe. Buvo „pamirštas" ir ilgametis mūsų pedagogas, savanoris kūrėjas J. Misiulis, 1941 birželio 14 d. išvežtas į Sibirą ir dingęs be žinios. Aišku, kad sąmoningai nepaminėti ir nepakviesti į minėjimą mūsų mokyklos kapelionai — Sibiro tremtiniai kunigai J. Fabijanskas ir E. Semaška. Tai buvo Pedagogai iš didžiosios raidės, pasišventę jaunimo auklėjimui, reiklūs, bet teisingi, aistringi mūsų Tėvynės patriotai, tikri humanistai, auklėję mus lietuvybės ir katalikybės dvasioje, išmokę mus pažinti tiesą ir įveikti blogį. 1940 m. bolševikų intervencija į Lietuvą slopino mūsų pedagogų sėkmingą kūrybinę veiklą ir palaidojo jų pačių rankomis iškovotą bei 22 metus puoselėtą Nepriklausomybę. Tačiau mūsų nepamirštamų
171

mokytojų pamėgtą darbą galutinai nutraukė po to sekę tragiškiausi Lietuvos istorijoje įvykiai ir raudonųjų okupantų piktadarybės prieš 40 metų, privedusios prie baisiojo birželio dienų — masinio trėmimo į Sibirą. Šiuo mūsų tautos kančios keliu pirmose gretose ėjo mūsų brangieji mokytojai, pavergėjų klasifikuoti kaip pavojingiausi naujos santvarkos priešai. Išlikusiems gyviesiems po šio tautžudystės košmaro teko nelengvesnė emigrantų dalia. Karo audrų išblaškyti po visą pasaulį, ilgus metus atskirti geležine uždanga nuo savo išsvajotos Tėvynės ir artimųjų, nuo savo brangios mokyklos ir ten paliktų daigų, slegiami metų naštos, jie užgeso nostalginiame skausme svetimoje žemėje.

    Šiandieną, šio garbingo auksinio jubiliejaus sulaukusius jablonskiečius mes galime sveikinti tik Lietuvos pogrindžio spaudos puslapiuose. Susikaupę rimties minutėje, mes lenkiame galvas Sibiro tremtiniams — jablonskiečiams prie nežinomų Jų kapų Rusijos tundrų-taigų platybėse. Visus buvusius bendramokslius prašome pagerbti mūsų mokytojų ir bičiulių kapus, prigludusius bet kur Lietuvoj ar per prievartą išblaškytus po visą pasaulį ir prašome mūsų vardu uždegti žvakutes ant Jų kapų.
K. JABLONSKIETIS

*    *    *


    Vilnius. 1981 spalio 27 d. čekistas majoras Gavėnas tardė Genutę Šakalienę, o čekistas kapitonas Rainys tardė VI. Šakalio motiną Oną šakalienę. Klausinėjo, ar jos pažįstą Joną Pakucką, Petrą Pakucką ir Jono žmoną — Tamarą Pakuckienę, kuriuos sulaikė ir atidavė sovietams Suomijoje. Po to joms parodė 4 švarkus ir liepė atpažinti, kuris iš jų yra Vlado Šakalio. Negavę parodymų išleido.

*    *    *


    Druskininkai. 1981 lapkričio 3 d. Druskininkuose nugriautas prie geležinkelio stoties stovinčio Lenino paminklas ir iškilmingai atidengtas pakeitusio pozą — sėdinčio „proletariato vado" paminklas ties purvo gydyklomis. Ceremonijose dalyvavo P. Griškevičius ir kiti sovietinės Lietuvos vyriausybės nariai.

    Ta proga paminklo prieigose knibždėjo čekistai, milicija saugojo aplinkines gatves, neprileido žmonių net iki vaistinės. Taip budriai „vado" atminimas saugomas nuo proletariato meilės,
172

kuri senąją statulą viduržiemį ne kartą aprengdavo šimtasiūle, apmaudavo žiemine kepure, o į ištiestą ranką labdaringai įsprausdavo duonos kepaliuką . . .

*    *    *


Iš užsienio radijo laidų
ATEITININKŲ KONGRESAS

    Užsienio lietuvių spaudoje plataus atgarsio susilaukė š.m. rugsėjo mėn. įvykęs jubiliejinis ateitininkų kongresas, kuriuo, kaip žinoma, buvo paminėtas ateitininkų federacijos leidžiamo „Ateities" žurnalo 70-metis. Spauda išsamiai paskelbia kongreso pasisakymus svarbesniais dabarties organizaciniais ir bendrais klausimais. Pasisakymuose svarbią vietą užima kongreso pažiūra į Lietuvą ir krašte vykstančią kovą už pagrindinių tautos ir žmogaus teisių apsaugojimą.

    Štai kaip kongresas išreiškia savo pažiūrą.

    Kongresas su didžia pagarba ir meile žvelgia į pavergtą Lietuvą, iš kurios sklinda į visą pasaulį drąsių tiesos kovotojų ir laisvės šauklių, tamsos ir teroro tildomas, skausmo aidas.

    Tai šauksmas ryžtingų žmogaus ir tautos teisių gynėjų, kalinamų Sibiro taigose ir psichiatrinėse ligoninėse. Jų didi auka įpareigoja kiekvieną lietuvį nelikti nuošalėje nebyliu ir neveikliu, bet rūpintis, kad persekiojamų ir kalinamųjų balsas, siekiąs laisvąjį pasaulį per pogrindžio spaudą ir kitais keliais, kuo plačiau pasklistų visuose kraštuose ir tautose.

    Ateitininkai laiko būtina savo pareiga visais galimais būdais ginti žmogaus ir tautos teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Spauda šia proga atkreipia dėmesį, kad ateitininkų kongresas paragino savo narius ir vienetus kreiptis į katalikų vyskupus ir gyvenamųjų kraštų vyriausybes prašant padėti gelbėti dabar kalinamus lietuvius, žmogaus teisių gynėjus ir sąžinės belaisvius.
(Vatikano radijas, 1981 spalio 17 d.)
 

*    *    *


 
173

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum