gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 30 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 30 [70]

    Turinys:
    1. Dešimtmetis, kurį minės šimtmečiai.
    2. Nepriklausomybės pamatas — tyroje lietuvio sieloje.
    3. Iš užsienio radijo laidų (Apie Lietuvos Tarybą. Prisimename popiežiaus žodžius).
    4. Tarybų Sąjungos senatvė.
    5. Nelegali diskusija sienlaikraštyje.
    6. Mokytojos laiškas draugei.
    7. Praeities ir dabarties priešybės poveikis aušrininkų istoriografijai.
    8. Žinios (Lenkiame galvas didvyriui. Žūva mūsų vaikinai Afganistane ir kt.).

Lietuva
1982 m. kovas

DEŠIMTMETIS, KURĮ MINĖS ŠIMTMEČIAI

    Štai prieš akis naujas „LKB Kronikos" numeris. Jau — 50-asis! (1981.XII.8.) Tituliniame puslapyje įrašyta: leidinys eina nuo 1972 m. (kovo 19 d.). Taigi, sekantis „LKB Kronikos" numeris jau minės savo nelegalaus gyvavimo dešimtmetį.
Legaliam leidiniui dešimtmetis — nežymus jubiliejus, o pogrindžio — tai jau didelės reikšmės stebėtinas įvykis.

    „LKB Kroniką" išsamiai įvertinti sunku. Tikrąjį jos turinio vaizdą ir įtaką gali susidaryti ir pajusti tik tas, kas ją skaito. Nesiryždami todėl čia apžvelgti visų 50-ties „LKB Kronikos" numerių apskritai, į ją žvelgiame bent per vieno jos numerio turinį.

    Štai — 50-asis numeris. Tai 35 didelio formato užpildyti „iki kraštų" lakštai: apžvalga, įvykiai, faktai, pavardės, datos . . . Visas srautas! Tekstas daugintas „Era" pogrindžio sąlygomis, kai kur sunkiai įskaitomas. Stengtasi kuo daugiau teksto sutalpinti į puslapį ... Ir pats turinys pasižymi ne abstrakcijomis, bendro pobūdžio samprotavimais, o konkretumu, dalykiškumu. Faktų kalba. „LKB Kronika" iš tikrųjų pateikia mūsų religinio gyvenimo, ypač religinės kovos esenciją, esmę, kurią kiekvienas gali papildyti savomis refleksijomis, apmąstymais, išvadomis. Tikrai, kiek peno joje gali rasti savo veiklai dvasininkai, visuomenininkai, politikai, istorikai, rašytojai, dramaturgai, poetai, menininkai! Pagaliau — kiekvienas žmogus.

    50-sis „LKB Kronikos" numeris pradedamas dviejų mėnesių (1981.X-XII.) įdomia apžvalga, kur aprašomos Maskvos pastangos suklaidinti Vatikaną proteguojant į vyskupus savo parinktus kandidatus tam, kad galėtų lengviau griauti Lietuvos Katalikų Bažnyčią iš vidaus. Tai iš viso „LKB Kronika" laiko pačiu skaudžiausiu pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimu, baisesniu, „negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kitos prievartinės priemonės". Rūsčių žodžių todėl negaili tiems, kurie kolaboruoja su bedieviais, griauna Bažnyčią.

    Toliau aprašoma mirtis ir laidotuvės Lietuvos Helsinkio grupės nario Kun. Broniaus Laurinavičiaus, kuriam dedikuotas ir pats 50-sis „LKB Kronikos" numeris. Atskleidžiami faktai ir aplinkybės, bylojančios, kad paslaptinga kun. Br. Laurinavičiaus mirtis po sunkvežimio ratais, tai nežmoniškas KGB susidorojimas
177

su drąsiu kovotoju už žmogaus ir tautos teises. Skaitytojai supažindinami su šio aktyvaus kunigo asmenybe ir gyvenimu.

     Štai puslapiai skirti jaunimui, KGB visokiais būdais terorizuojamam už: rekolekcijas prie Molėtų ežerų, už šventimą Vilkaviškyje privačiame bute gimimo dienos, už apsilankymą Šiluvos bažnyčioje, už kelionę į Šiluvą. Itin sukrečia Algio Rubino grubus sulaikymas Šiluvoje.

    „1981 rugsėjo 15, vykstant atlaidams Šiluvoje, po pamaldų, vos tik išėjus už šventoriaus vartų, staiga prišoko du milicininkai prie Algio Rubino (gyv. Žagarė, Tarybų aikštė Nr. 1), griebė už rankų, šlykščiai keikdamiesi su nepaprastu įniršiu pradėjo jėga tempti į milicijos mašiną. Jiems padėjo civilis, tikriausiai čekistas. Vaikinui pradėjus aiškintis, kad jis nėra padaręs jokio nusikaltimo, o tik atvykęs į atlaidus, jie užriko, kad tylėtų ir nekeltų triukšmo, matyt, jie bijojo, kad tai nepastebėtų žmonės . . . Įvertę suimtąjį į mašiną, užgulė ant jo dviese, o trečias atsisėdo priekyje. Paklausus, kodėl suima be jokio nusikaltimo, milicininkais užspaudė visa jėga sugautajam burną taip, kad beveik nebuvo galima nė kvėpuoti ir taip laikė iki nuvežė į miliciją. Čia atėmė iš jo portfelį, o jį patį, užlaužę rankas, nutempė į antrą aukštą, sakydami: „Dar pasakyk žodelį, ir luš ranka!" "

    Didelį pasipiktinimą kelia ir Chščenavičių šeimos, ypač jų sūnaus Gintaro žiauri skriauda.

    „Šiluvos milicijoje Gintarą ir Rimantą tardė moteris, neišdrįsusi pasakyti savo pavardės. Rimantui užsikerta kalba, dėl to jis mokykloje buvo atleistas nuo atsakinėjimo žodžiu ir egzaminų. Išsigandęs jaunuolis užsikirto ir negalėjo atsakyti į tardytojos klausimus. Tada ji išsikvietė milicininkus, kurių vienas spyrė Rimantui į krūtinę ir smogė per sprandą. Vaikinas apsvaigo ir nugriuvo nuo kėdės. Vėliau, sužinojus, kad jis negali kalbėti, tardytoja liepė Rimantui parašyti savo vardą ir pavardę, kada išvažiavo, kas jį suagitavo važiuoti.

    Areštuotus Chščenavičius taip pat visus tris atvežė į Šiluvos miliciją ... Iš Šiluvos nuvežę į Raseinius surašė melagingus parodymus — esą Albinas Chščenavičius su žmona Danute, stabdydami milicininkų mašiną, sukėlė avarinę situaciją, ir liepė jiems pasirašyti. Kai atsisakė pasirašyti, juos abu nuvedė į teismą, kur teisėjas, nepasisakęs pavardės, nuteisė už tariamą chuliganizmą Danutę 30 rub. bauda, o jos vyrą Albiną Chščenavičių 7 parom arešto".
178

    Itin šiurpūs puslapiai apie rūstų tarybinių kalėjimų ir lagerių pasaulį, tą fizinio ir dvasinio „teroro kombinatą", kurį sukūrė dar Leninas, „ištobulino" tironas Stalinas, ir kurį dabar stropiai palaiko „taikusis" Brežnevas.

    „Lageris, kuriame esu, skirtas 700-750 žmonių, o jų čia yra 1500 — dauguma jų narkomanai, šį lagerį nori padaryti tik dėl narkomanų. Aplinka labai slegianti. Viską tvarko „blatnieji", kurie geriau apsirengusį nurengia, o jei pasipriešina — sumuša ir, atėmę jo rūbus, aprengia savo skarmalais, ir niekam nepasiskųsi, nes niekas nepadės, o jie dar žiauriau po to sumuša, kad bijotų skųstis. Iš manęs taip pat pavogė pagalvę, paklodę, rankšluostį, kojines, nosines. Dabar miegu po galva pasidėjęs šimtasiūlę (kalinio viršutinis drabužis). Į mėnesį duoda nusipikrti už 7 rub., iš kurių dar išskaito už pražudytus daiktus." (Vyt. Vaičiūnas, p. 10).

    „Truputį apie save. Rugpjūčio 3 vakare jau buvau Vilniuje, o 5-tos vakare iš ten išvežė. Prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Sąlygos nežmoniškos. Kalėjime buvau su visokiais recidyvystais kartu. Voroneže iš manęs vagys atėmė paskutinius šiltus baltinius. Tikrai stebuklingai atlaikiau tą kankinančią kelionę su tokia savo sveikata, tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Visko neįmanoma aprašyti." (Meč. Jurevičius, p. 11).

    „Parabelyje vietinių gyventojų, senbuvių, čia negausu, daugiausia — atvykėliai, ieškantys laimės. Žmonės susvetimėję, paskendę savuose rūpesčiuose. Jų buitis, aišku, nelengva, gi paguodos ieškoma tik svaigaluose. „O ko reikia rusų Ivanui? Duonos ir degtinės, daugiau nieko!" — tai jų pačių atsakymas. Žinoma, ne visur toks paveikslas, aš sutikau ir labai puikių, kultūringų žmonių. Jų buvimas ir praskaidrina tą nykų įspūdį. O šiaip ir betvarkės, ir savivaliavimo čia per akis . . ." (Julius Sasnauskas, p. 13).

    Atsiveria mūsų kalinių dvasios pasaulis, jų meilė Tėvynei ir Bažnyčiai. Tai Petro Paulaičio (kalėjime jau 34 metus!), Vytauto Vaičiūno, Mečislovo Jurevičiaus, Viktoro Petkaus, Juliaus Sasnausko ir kitų mūsų sąžinės belaisvių gilios mintys.

    „Lemtinguose gyvenimo momentuose, kai reikia liudyti savo žmogiškąją vertę, savo idėjų gyvastingumą, kaip tada svarbu visa širdimi suvokti aukos būtinumą. O akivaizdoje tų didžių vertybių, kurias saugoti ir apginti esame pašaukti, asmeniniai praradimai
179

nublanksta. Aš tik lenkiuosi tai stebuklingai religijai, kuri sujungia žmonių protus ir širdis ir yra neišsenkantis meilės šaltinis. Viešpats teatveria akis visiems, neradusiems kelio prie jos.

    Galima prarasti Tėvynę, laisvę, namų šilumą, draugus, bet kol dvasia bus gyva, šias vertybes mes rasime savyje — tai visakuriantis tikėjimas jas suteiks. Jeigu įvairiuose skersvėjuose sugebėsime išsaugoti jaunystės idealų ryškumą, tai paskui ir didžiausi vargai, praradimai, nesėkmės — niekas negalės sugniuždyti mūsų: mumyse almės neišsenkantis atsinaujinimo šaltinis. O didžių idealų puoselėjimas, jų apgynimas reikalauja nuolatinės kovos, reikalauja aukos. Ir ištikimybė jiems įrodoma ne trumpalaikiu entuziazmu, bet visu gyvenimu, neretai didelių praradimų ar net gyvybės kaina." (Jul. Sasnauskas, p. 12).

    Štai „LKB Kronika" dėkoja už kalėjimo auką (1,5 m.) Onai Vitkauskaitei ir Petrui Pluirai-Plumpai (8 m.) išlaisvinimo proga.

    Religinės kovos faktų gausu skyriuje „Jaunimas stato kryžius". Jie dygsta Lietuvos pakelėse, bet išsilaiko dažniausiai tik tų statytojų širdyse . . . Bet tai ir svarbiausia!

    Sunku aprėpti skyriaus „Žinios iš vyskupijų" temas. Čia skelbiami įvairūs kunigų ir tikinčiųjų prašymai ir pareiškimai, demaskuojamos KGB pastangos užverbuoti tikinčius jaunuolius, net stojančius į Kunigų seminariją, reikalaujama netrukdyti susirašinėti laiškais (N. Sadūnaitė), kratų ir tardymų (net vaikų!) aprašymai, pranešimai apie kryžių griovimą, koplytėlių apiplėšimus bei jų sunaikinimą, įsilaužimus į bažnyčias, permaldavimo pamaldas, apie kovas ir prieš diskriminaciją darbe dėl religinių įsitikinimų (pedagogės J. Kaušienės iš Šiaulių) ir kt.

    „Sovietinėje mokykloje" demaskuoja ateistinės valstybės prievartą, beteisiškumą ir net terorą, juntamą nuo mažų dienų. Jau mokyklinio gyvenimo norma — prievartinis įrašymas į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, prievartinis bedievinimas ir net įjungimas į ateistinę veiklą, mokinių teorizavimas už tikėjimo išpažinimą, religinių ženklų nešiojimą. Pastarajam darbui mokytojams neretai ateina į pagalbą net milicininkai, tardytojai ir čekistai, gąsdindami ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.

    Pabaigoje informuojama apie naujus pogrindžio leidinius ir primena tuos, kurie „neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti."

    Perskaitęs „LKB Kronikos" kiekvieną numerį, suvoki, kokia
180

didelė kova vyksta mūsų tėvynėje — kova už tikėjimo laisvę, už tiesą, už teisę būti žmogumi! Be „LKB Kronikos" nepajėgtume suvokti šios kovos mąsto net mes, gyvenantieji Lietuvoje. O ką kalbėti apie tuos, kurie toli nuo mūsų . . . Išties ta kova dar didesnė, nes toli gražu ne viską, kas vyksta šiame fronte, ką tenka išgyventi tikinčiam lietuviui, pajėgia užfiksuoti „LKB Kronika". Taigi, „LKB Kronika" — visų pirma religinės kovos metraštis.

    Šis metraštis rodo, kad Lietuva dar labai turtinga tikėjimo kariais, kurie savo drąsa, ištikimybe Bažnyčiai, tiesai, stebina, sužavi, uždega kiekvieną geros valios žmogų, šių karių tarpe matome ir mažą mokinuką, ginantį kryželį ant savo krūtinės, ir jaunuolius, statančius kryžius pakelėse, ir senelį, drąsiai ginantį savo įsitikinimus net teisiamųjų suole ir su džiaugsmu einantį ne į užtarnautą poilsį, o į griežto režimo lagerį ... O kiek daug šių karių visoje Lietuvoje nuo Klaipėdos iki Adutiškio, nuo Žagarės iki Kabelių! Kiek jų paminėjo „LKB Kronika" per dešimtį metų! Kiek tūkstančių bent savo parašais po įvairiais raštais prisijungė prie šios kovos! O kiek jų nebuvo paminėta ... Ar tad „LKB Kronika" — ekstremistų saujelės darbas ir balsas, kaip teigia jos priešai?! Ne! Tai — tikinčios ir kovojančios Lietuvos balsas, daugumos balsas, kurį verta išgirsti, į kurį verta atsižvelgti, nes nutildyti jo jau neįmanoma! „LKB Kronika" gali nutilti tik lividavus tikinčiųjų diskriminaciją, persekiojimą, tik suteikus Bažnyčiai laisvę.

    Pasklaidžius „LKB Kronikos" numerius, sukrečia bedieviškos valdžios ir jos tarnų brutalumas, cinizmas, nežmoniškumas. Jų nedaug, jie sudaro tautos mažumą, bet jie turi valdžią, beveik neribotas galimybes reikšti savo neapykantą.

    Kalbėdami apie subrendusį socializmą, dažnai naująjį L. Brežnevo socializmo apibūdinimą „papuošiame" kabutėmis. Tik neverta. „LKB Kronika" labai vaizdžiai parodo, kad socializmas tikrai yra jau subrendęs — subrendęs visokiems piktadarybėms: melui, smurtui, klastai, liaudies valios mindymui, nesiskaitymui su žmogaus teisėmis, pagaliau subrendęs pasauliniam avantiūrizmui — tarptautiniam terorui, cheminiam ir net atominiam karui. Visa tai — vieninteliai tarybinio socializmo ginklai, nes tiesa, laisvė ir teisėtumas jau kitoje barikadų pusėje.

    Kuo galima paneigti „LKB Kronikos" faktų tomus? Argi neužtektų Madrido pasitarimo delegatams perskaityti bent vieną „LKB Kronikos" numerį, kad galutinai suprastų, ką reiškia L.
181

Brežnevo parašas po Helsinkio Baigiamuoju aktu, kad pamatytų tikrąjį veidą tų tarybinių džentelmenų, su kuriais jie posėdžiauja?

    „LKB kronikos" numeriai yra pavergtos Lietuvos rauda, kurią turi išgirsti laisvasis pasaulis, tai ašaros, riedančios tikinčios Lietuvos veidu, kurias turi pamatyti ir suprasti tikintis pasaulis, tai Lietuvos įspėjimas visoms tautoms, — kad ir joms nereikėtų raudoti sovietinio socializmo vergijoje.

    Džiaugiamės, kad „LKB Kronika" verčiama į anglų, italų, ispanų, portugalų ir kitas kalbas, kad ją panaudoja daugelis užsienio politikų, diplomatų, dvasininkų savo veikloje. Tai rodo, kad Vakarų pasaulis nori išgirsti Lietuvos raudą, stengiasi pamatyti jos ašaras, remia jos kovą, priima Lietuvos įspėjimą.

    „LKB Kronikos" priešų yra net ir Lietuvos dvasininkijoje. Jie priekaištauja, kad ji skaldo kunigų vienybę, pažemina kai kuriuos dvasininkus, net aukštas pareigas einančius, tikinčiųjų akyse, pakerta pasitikėjimą jais, kenkia sielovados darbui . . .

    Už tai galėtume kaltinti ir patį Kristų, kai Jis viešai ir rūsčiai smerkė kai kuriuos savo meto aukštuosius kunigus ir Rašto žinovus ... Jis gynė dieviškąją tiesą, kurį anų buvo iškreipiama arba net išduodama, reabilitavo, atstatė šventumą to, kas buvo suprofanuota. Ar ne toks ir „LKB Kronikos" tikslas, kai ji bara kai kuriuos dvasininkus? Žinoma, ateistams sukūrus be galo komplikuotas, drakoniškas sąlygas Bažnyčiai ir dar vis specialiai intriguojant, kurstant vienus kunigus prieš kitus, reikia visiems būti labai apdairiems, geros valios, kantriems, siekti vienybės-, atleisti klaidas ir skriaudas, kuriuos nenormaliomis gyvenimo sąlygomis gali pasitaikyti.

    „LKB Kronika" — ryškiausia Lietuvos pogrindžio žvaigždė. Gerai, kad ji šviečia! Baisu ir pagalvoti, kokia tamsi liktų ir taip niūri mūsų padangė, jeigu ji užgestų! . . . Juk Vatikano radijo rūpesčiu kaip tik šios žvaigždės spinduliai dažniausiai sušvinta mūsų pastogėse, nušviečia mūsų religinio, tautinio gyvenimo frontą, sąmonina ir drąsina mus kovoti už amžinąsias vertybes, už katalikišką ir laisvą Lietuvą.

    Linkime Lietuvos inteligentijai, kad ir ji parodytų daugiau kovos dvasios. Tegul mūsų rašytojai aktyviau kovoja už laisvą literatūrą, poetai — už laisvą poeziją, menininkai — už laisvą meną. Ir jų padangėje turėtų nušvisti daugiau ryškių žvaigždžių. Tremtinio Juliaus Sasnausko žodžiais tariant, „Negali būti abstrakčios meilės nei Dievui, nei Tėvynei — yra tik ta, kurios
182

buvimą savo širdyje mes paliudijame veiksmais" („LKB K" Nr. 50, p. 12).

    „LKB Kronikos" redakcijai, bendradarbiams, daugintojams, platintojams ir vertėjams čia ir svetur garbingojo dešimtmečio proga linkime Dievo palaimos sunkiame bet garbingame kelyje. Tegul nė vieno nepalaužia sunkūs išbandymai. Tegul greičiau išsipildo „LKB Kronikos" siekiai: „kad galėtume laisvai gyventi ir tikėti".

    Teneužtęsta ši žvaigždė, kol Laisvės Saulė patekės!
    Tenenutrūksta Kovos Metraštis, kol kova baigsis pergale!

    Nuoširdi padėka „LKB Kronikos" kūrėjams ir kankiniams, užmokėjusiems didele dvasinių ir fizinių kančių kaina už jos egzistenciją.
*    *    *

NEPRIKLAUSOMYBĖS PAMATAS —
TYROJE LIETUVIO SIELOJE

    Eiti ten . . ., kur didžiausia bedievybė, ištvirkimas, tikėjimo atšalimas, nutolimas nuo Bažnyčios . . . Visur įlįsti, įsibrauti ... Jei kur išvaro pro vienas duris, grįžti pro kitas, . . . kad tik visur būtų įnešta Kristaus dvasia.
ark. J. Matulaitis-Matulevičius

    1953 gegužės 15 pasaulio katalikų spaudoje plačiai nuskambėjo žinia, kad Romos kurija, popiežiui Pijui XII leidus, pradėjo ark. Jurgio MATULAIČIO-MATULEVIČIAUS beatifikacijos bylą. Kas tas lietuvis? Koks jo gyvenimas, darbai, kokia jo dvasia?

    Jurgis Matulaitis Matulevičium buvęs pavadintas tada, kai 1889 m. vasarą atvykęs į svečius dėdė Jonas Matulaitis, tuometinis Kielcų gimnazijos mokytojas, grįždamas Lenkijon, su savim pasiėmė ligotą, sumenkusį sūnėną Jurgutį, kurio pavardę, kaip ir savo buvo pakeitęs anksčiau, sulenkino į Matulevvicz.

    Paprastai, minint šio įžymaus mūsų lietuvio pavardę, priduriant: Vilniaus vyskupas, apaštalinis Lietuvos vizitatorius, Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir generolas, Marijos Nekalto Prasidėjimo Seserų vienuolijos įsteigėjas . . .
183

    Perkėlus palaikus į gimtinės kraštą, Vilkaviškio vyskupas patvirtino maldą į švč. Trejybę jo beatifikacijai išmelsti.

    Beatifikacijos byla — pirmasis informatyvus procesas, pradėtas 1953 m. Romoje. 1959 m. jam pripažintas Dievo Tarno titulas. Taigi formalusis procesas jau baigtas. 1971 m. byla perkelta į aukštesnę — popiežinę instanciją.

    Ark. J. Matulaitis (1871.IV.13 — 1927.1.27) nepaliko daug raštų. Tie raštai, kuriuos jis parašė, yra skirti daugiausia jo dvasios vaikams — vienuoliams. Bet jis negailėjo gyvo žodžio. Kalbėjo visiems, kas tik jo prašė: profesoriams, studentams, darbininkams, tarnaitėms, kunigams ir pasauliečiams. Kanauninkas, žinomas rašytojas Tumas-Vaižgantas apie jį rašo: „Kalbėjo įtikinamai, nes buvo jaučiamas, kad jis tiki tuo, ką sako, tiki giliai savo Siuntėju-Kristumi ir jaučia tebeveikiančią Jo galybę savyje, visuomenėje. Vyskupo Jurgio kalbos nebuvo dviprasmiškos. Jis nebandė religiją panaudoti kuriam pašaliniam tikslui: politikai, nacionalizmui, partijai" (Ark. J. Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 132). Prof. J. Eretas šį arkivyskupą vadina „mūsų kardinolu be purpuro, mūsų šventuoju be altoriaus". A. Smetona, jau tapęs antrą kartą Lietuvos prezidentu, pavadino Matulaitį „didesniu lietuviu, negu kam gali atrodyti" ir būtent dėl jo plačios, visuomeninės religinės bei moralinės veiklos, skirtos tautai. Smetona jautė, jog tautai reikia stiprių moralinių vadų ir tokį vadą jis atpažino Matulaičio asmenyje. Pasak A. Smetonos, jei Lietuva eis Matulaičio rodomu keliu, ji išliks nepriklausoma, nes nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje, „šiuo savo įžvalgumu Smetona pasirodė galbūt didesnis krikščionis, negu kai kam tada galėjo atrodyti" — rašė kun. St. Yla knygoje „Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža" (Putnam, Connecticut, 1977, p. 321). Neskaitant biografijos, šioje knygoje autorius dar yra išspausdinęs keletą apybraižų, kur jis iškelia Matulaičio nepaprastus gabumus: baigęs dvi aukštąsias — Petrapilio ir Friburgo — mokyklas, kurios suteikė jam aukščiausius įvertinimus už magistro ir doktorato darbus; pabrėžia mokėjimą nuostabiai susivaldyti, atleisti nuoskaudas, jo taktiškumą, visiems be išimties tėviškumą ir ypač tris neabejotinus jo asmens bruožus: genialumą, veiklumą ir šventumą, kurie sukuria labai retą, spalvingą asmenybės derinį.

    Pažinęs Rytų ir Vakarų socialinius, politinius polinkius — iš vienos pusės siautėjantį despotizmą, bręstantį komunizmą, iš
184

kitos — klestintį stiprų sekuliarizmą, kylantį intelektualinį ir socialinį katalikų atgimimą, savo krašto sūnus ark. Jurgis susirūpino tautos ir Bažnyčios likimu. Jis buvo misijos žmogus trimis požiūriais: socialiniu, charizmatiniu ir ekumeniniu. Pirmoji jo misija — socialinė ir sociologinė veikla — gimė tada, kai, regis, jai mažiausiai buvo pajėgus: apsigynęs nuo kojos amputavimo, šiek tiek apsigydęs, dėstydamas mokykloj, jis tyliai ima organizuoti priemiesčių darbininkus ir netrukus subūrė apie 50,000 organizaciją, kuri sukėlė nemaža reakcijų — organizatorius net buvo apšauktas Bažnyčios priešu, liberalu, socialistu. Tik Matulaitis negniužo ir nepabūgo. Jis, išmėgintas ugnies krikšto, žengė toliau: Varšuvoje, o vėliau ir Kaune organizavo socialines savaites. 1907 m. buvo pakviestas dėstyti į Petrapilio akademiją sociologijos, kuri niekur tuolaikinėje Rusijoje dar nebuvo dėstoma. Iš jo studentų būrio atsirado nemaža socialinių veikėjų ir mūsų kraštui. Jo paskatintas VI. Jurgutis su kitais ėmėsi organizuoti būsimuosius ateitininkus. To neužteko. Jis ėmėsi kurti „intensyvaus katalikiško gyvenimo židinius" — vyrų ir moterų vienuolijas, nes, anot Matulaičio, „Mūsų amžiuje . . . nebeužtenka paprastų darbininkų, samdinių, — reikia tikrų apaštalų".

    Antroji misija — Matulaitis pasuko heroijiniu tobulybės siekimo keliu: „Visur Kristų nešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti . . . Visiškai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai." Nors lieka dėstytoju, vicerektoriumi, jau 1909 m. padaręs vienuolio įžadus, pradėjo atkurti bemirštančius marijonus. Taip prasidėjo dvasinio jo gyvenimo intensyviausias ir dinamiškiausias laikotarpis, trukęs daugiau nei 20 paskutinių jo gyvenimo metų. Jo misija buvo — restauroti rusų sunaikintą vienuoliškąjį gyvenimą Lietuvoje ir jį pritaikyti naujiems laikams pagal naujausius socialinio darbo reikalavimus, ši misija ir buvo charizmatinė, kad siekė atnaujinti specifišką bendruomeninio gyvenimo būdą, padaryti jį lankstesniu, geriau tarnaujančiu tautai ir Bažnyčiai įrankiu. Nors labai spyrėsi, — nenorėjo atitrūkti nuo pradėto vienuoliškų židinių kūrimo, — Matulaitis padarė didžiausią auką Lietuvos labui: sutiko imtis Lietuvos sostinės Vilniaus vyskupo pareigų, kuriuos išsėmė daug fizinių ir dvasinių jėgų, įspaudė kankinystės žymes, tačiau nepalaužė — priešingai — dar labiau užgrūdino, nuskaidrino.
185

    Trečioji jo misijos dalis — ekumeninė — su mirtimi liko nebaigta: ligi galo nesutvarkytos vienuolijos, nespėtos atnaujinti parapijos, organizacijos.

    Kai Vakarai dar sekuliarizėja, Rytai teberaudonuoja, Matulaičio idėjos tebėra gyvos ir aktualios ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Štai jos:

    Tobulint save, tarnaudami kitiems.
    Gyvenkit sąmoningu antgamtiniu gyvenimu.
    Blogį nugalėkit gerumu, atkaklumą įveikit meile.
    Išlaikykite ramybę ir drąsiai žiūrėkite į ateitį — pasitikėkite
Dievo Apvaizda.
    Eikite drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums
rodo, kur dvasia mus veda . . . dvasios nei pančiais niekas nesurakins, nei kalėjime neužkals,
nei ištrėmime nesulaikys.

    štai kokiais raginimais mus judina ark. Matulaitis. Jis parodė, kaip išsivaduoti iš beprasmybės, kuria šitaip serga jaunimas, inteligentija. Jis kviečia mus siekti asmeninio ir visuomeninio šventumo, kai pasaulis serga baisiomis ligomis:
    1. Meilės stoka tarp žmonių.
    2. Socialinėje, kultūrinėje, tautinėje ir politinėje veikloje stoka ryšio su Dievu arba jis visiškai nutrauktas.
    3. Nesugebėjimas derinti vertybių — neigiame, kas teigtina, teigiame, kas atmestina. Matulaitis aiškiai parodė, kaip asmeniškame gyvenime suderinti veikimą ir kontempliaciją, socialiniame — teisingumą ir meilę, supratimą, pagarbą ir pasiaukojimą. Jo pavyzdys — Kristus.
    4. Rytų ir Vakarų priešpastatymas, konfrontacija — politinė ir dvasinė, galinti būti katastrofiška. Matulaitis, brendęs ir ragavęs Rytų ir Vakarų kultūros, mokslo, derino savo asmenyje šiuos pradus.
    5. Bažnyčios skilimas — jį smarkiai jaudino. Ne be reikalo vakariečiams jis pristatė disertaciją „Rusų doktrina apie pirminį žmogaus pašventinimą", o rytiečiams rodė pavyzdį, kaip viską perkeisti Kristaus dvasia.
    6. Suartinti pasauliečius ir dvasiškius, kad jie bendrai spręstų katalikų problemas. Ypač šie klausimai aktualūs Amerikoje ir mūsuose. Ir šiandien mūsų Dievo Tarnas tikrai galėtų daug ką pasakyti.   Juk  jis  įkvėpė  būsimąjį   popiežių   Pijų  XI   skelbti
186

pasauliečių apaštalavimą. Tatai vienas iš svarbiausių misijos uždavinių, dabar vykdomų Bažnyčioje po II Vatikano suvažiavimo.

    Egzistencialinės literatūros atstovas A. Kamiu šaukė: pakeiskime šios civilizacijos kryptį, išsivaduokime iš nihilizmo, nes pražūsime. Rašytojas F. Kafka matė tiktai du kelius: sanctum — šventa arba sputum — spjaudalus. Ark. J. Matulaitis mėnesį prieš mirtį į Kauną suvažiavusiam iš visos Lietuvos jaunimui kalbėjo: „Mylėtį Dievą ir Bažnyčią, mylėti artimą ir tėvynę — tebūna tavo kiekvienos dienos meilė, sparnai kilti į dorovę . . . Turime visokios rūšies mokytų žmonių — inžinierių, advokatų, politikų, gamtininkų, tik stinga aukštos doros, tobulų, šventų žmonių. Be Dievo negali būti jokios kalbos apie žmogaus dorinimą, jo auklėjimą . . . Prisiminkime brangiausiąjį pavyzdį Kristų ... Jis pirmas yra to idealo auka. Jis sudegė „to idealo liepsnose ant Kalvarijos kalno" (Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 257-259). Šie žodžiai kaip niekada aktualūs — geresnės išeities niekas nenurodys.

    Mes, lietuviai, nemokame gerbti nei žuvusių, nei dažnai kenčiančių už laisvę, tiesą, ir tikėjimą. Italai kone kas antri, treti ar penkti metai gauna šventąjį. Lenkijoje ne taip seniai paskelbtas kun. Maksimilijonas Kolbė, savanoriškai pasirinkęs mirtį už jauną šeimos tėvą. O kas kalba apie mūsų lietuvius: šapalą ir J. Rimašauską, kurie vieni du suorganizavę konclageryje ligoninę, be gydytojo patys gelbėjo, slaugė, gydė, kaip mokėjo, išgelbėdami gal keletą dešimčių gyvybių, šapalas net ir mirė užsikrėtęs dėmėtąja šiltine. Lenkai per trumpa laiką savąjį Kolbę per visas pakopas pervedė į altorių garbę. O kur mūsų vyskupai, veikėjai ir mokslininkai — Merkelis Giedraitis, Andrius Rudamina, Matulionis, Reinys, Pabrėža, Valančius, Šalkauskis, Dovydaitis, Pečkaus-kaitė, Lipniūnas ir kiti.

    O kaip su ark. J. Matulaičiu? Ar negalima paskubinti jo beatifikacijos? O kaip paskubinti, kad reikia dviejų stebuklų?

    Daugelis žmonių per ark. J. Matulaičio užtarimą gauna nepaprastų malonių, bet ar daugelis jų pranešė apie tai Generaliniam postuliatoriui Romoje (Rev-mo Casimiro Rėklaitis, DD. MIC, via Corsica, 1. Roma. Italy)?

    Įtakingi Vatikano asmenys pataria rašyti popiežiui prašymus. Prašymų akcija lietuviškose kolonijose jau prieš kiek laiko užsienyje buvo pradėta.  Ar nevertėtų būti aktyvesniems ir
187

Lietuvoje? Ar nereikėtų bažnyčiose rinkti parašus, kad Vatikanas jais būtų tiesiog apipiltas, ypač dabar — artėjant šv. Kazimiero garbingai sukakčiai ir Lietuvos krikšto 600-osioms metinėms. Kodėl negalima būtų paskelbti balandžio 13 ar sausio 27 arba netgi visą savaitę ypatinga maldos diena ar savaite, išmelsti ark. Jurgiui beatifikacijos. Kodėl bažnyčiose negirdėti specialios maldos, kuri jau aprobuota ir žinoma: švenčiausioji ir Nedaloma Trejybe . . . Kiekvienas katalikas lietuvis šią maldą turėtų dažnai kalbėti.

    Pagaliau trūksta ir literatūros apie mūsų Dievo Tarną. Tik užsieny išleista kun. St. Ylos knyga „Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža", taip pat „Arkiv. Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Užrašai", Londonas, 1953, kurių paskutinė išversta į italų, anglų, lenkų kalbas, bet nėra prancūzų, vokiečių kalbomis. K. Čibiro redaguotoji „Arkiv. Jurgis Matulevičius", Marijampolė, 1933 arba Z. Zajančkausko „Nuo piemenėlio ligi arkivyskupo", Marijampolė, 1939 — bibliografinės retenybės. Galbūt užsienyje bus išleisti DT Jurgio Matulevičiaus laiškai ir A. Kučas išspausdins stamboką biografinį istorinį veikalą, bet Lietuvoje reikia surinkti kuo daugiau stebuklingų išgijimų, pažįstamų, prisiminimų, archyvinių dokumentų ir tiesiog sukelti tautos sąjūdį, kuris pažadintų ne tik pačių lietuvių didesnį pamaldumą, bet ir pasaulinio masto garsą. Jei iš pradžių, kai tik Matulaitis mirė, J. Tumas viešai išdrįso šūktelėti, girdi, jis palikęs odorom sanctitatis — šventume kvapsnį, po šešerių metų rašytojas kan. Ad. Sabaliauskas irgi tą patį pakartojo, tai šiandien neužtenka prie jo sarkofago uždegti žvakelę, pasimelsti. Visomis išgalėmis reikia didinti šventumo garsą. Mes neturėjom šimtmečiais beatifikacijų, bet negalime ir toliau apsileisti, kai net negrai, geltonodžiai jau turi šventųjų.

    Reikia daugiau šviesti žmones ir apie pačią šventumo sampratą, kad žmones negalvotų, jog šiuo metu normalus žmogus juo negali būti. Nes yra tokių, kurie mano, kad jeigu šventas, tai turi būti koks nors atsiskyrėlis, užsidarėlis, kvaištelėjęs ar nepritampąs prie gyvenimo.

    Beatifikacijos dangui nereikalingos. Jos reikalingos mums, kad turėtume realių dabarties pavyzdžių, kaip siekti šventumo.

    Dėl ark. J. Matulaičio nėra abejonių, kad jis aktualus šiems laikams. Bet ne kardinolų pareiga pristatyti jį mūsų tautai ir pasauliui. Jam reikia tilto į mūsų širdis, į Vatikaną, į pasaulį. Todėl dar prieš beatifikaciją jį reikia nutiesti bendra malda, bendrais
188

darbais ir priemonėmis, kurios turi būti padiktuotos mūsų dvasinės hierarchijos, visos dvasiškijos ir pasauliečių čia, Lietuvoje, ir užsienyje.
SKAITYTOJAS

*    *    *

            Iš užsienio radijo laidų
APIE LIETUVOS TARYBĄ, 1918.II.16-TĄ
PASKELBUSIĄ NEPRIKLAUSOMOS
LIETUVOS ATSTATYMĄ
    1918 m. vasario 16-tą Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

    Lietuvos Tarybą sudarė Vilniaus Konferencija, kuri savo svarstymus pradėjo 1917 m. rugsėjo 18-tą ir prie uždarų durų posėdžiavo iki to mėnesio 22 d. Į Konferenciją Organizacinio komiteto vykdomasis biuras iš visos Lietuvos pakvietė 264 atstovus, maždaug nuo 5 iki 8 iš kiekvienos apskrities, kurių tada buvo 33. Kviestieji priklausė įvairiom politinėm pakraipom ir luomam. Atvažiavo 214 asmenų. Nors okupaciniai vokiečių organai smarkiai trukdė, vis dėlto į Konferenciją atyko ir keletas atstovų iš užsienio.

    „Lietuvos istorijoje", kurią suredagavo prof. Adolfas Šapoka, apie Vilniaus Konferencijos nutarimus taip rašoma:

    „Didžiai pakilusia nuotaika visa Konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą, etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai. Vilniuje sušauktas Steigiamasis Seimas turėjo nustatyti valstybės Konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos pagrindins teisės" (. . .).

    Lietuvos Tarybos narių sudėtis truputį keitėsi. Pirmame savo posėdyje 1917 m. rugsėjo 24 d. ji išsirinko pirmininką Antaną Smetoną ir sekretorių Petrą Klimą.
189

    1918 m., skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, Taryboje buvo šie nariai:

    Jonas BASANAVIČIUS, Saliamonas BANAITIS, Mykolas BIRŽIŠKA, Kazys BIZAUSKAS, Pranas DOVYDAITIS, Steponas KAIRYS, Petras KLIMAS, Donatas MALINAUSKAS, Vladas MIRONAS, Stanislovas NARUTAVIČIUS, Alfonsas PETRULIS, Antanas SMETONA, Jonas SMILGEVIČIUS, Justinas STAUGAITIS, Aleksandras STULGINSKIS, Kazimieras ŠAULYS, Jurgis ŠAULYS, Jokūbas ŠERNAS, Jonas VAILOKAITIS ir Jonas VILEIŠIS.

    Šiandien šių garbingų vyrų jau nė vieno nėra gyvųjų tarpe.

    Lietuvos Tarybos darbas anais laikais buvo sunkus. Okupacinė vokiečių valdžia slėgė kraštą ir neleido reikštis jokiam visuomeniniam darbui: uždraudė laikraščius, ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas, — rašoma minėtoje „Lietuvos istorijoje". Javai, gyvuliai, paukščiai — visa, kas tiko maistui — buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be atlyginimo. Švietimo draugijos, mokyklos ir kooperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia daug kur mėgino steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti Vokietijos Kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos, nebuvo leista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Okupacinė valdžia neleido net skelbti Vilniaus Konferencijos nutarimų.

    Nepaisant to, savo darbų pradžioje Lietuvos Taryba siekė palengvinti krašto okupaciją, susirišti su užsienio lietuviais ir nustatyti savo santykius su vokiečių valdžia. Surinkus plačius duomenis apie karinės vokiečių okupacijos kietumą, Lietuvos Taryba paruošė memorandumą Vokietijos kancleriui, reikalaudama švelninti rekvizicijas, mažinti mokesčius, nekirsti miškų, įvesti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas. Visi tie prašymai liko be pasekmės, — nurodo „Lietuvių enciklopedija" savo 16 tome.

    Kai Lietuvos Tarybos delegacijos užmezgė pasitarimus su Berlynu dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, buvo aišku, kad vokiečiai nori Lietuvą surišti su savo kraštu. Tad nebuvo ko stebėtis, kad kai Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-tą paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, rytojaus dieną laikraščio „Lietuvos aido" numeris, kur buvo įdėtas Nepriklausomybės aktas, buvo konfiskuotas. Tik slaptais keliais Vasario 16-osios nutarimas pasiekė Berlyną ir pasirodė keliuose vokiečių laikraščiuose. Slaptai buvo paskleistas ir Lietuvoje, tuo rūpinantis
190

kun. Povilui Dogeliui, kurį vokiečiai mažiau sekė, kadangi jis vadovavo šalpos darbui.

    Taip laisvės žodis ir laisvės šviesa iš Vilniaus pasklido po Lietuvą.

    Pati Lietuvos Taryba veikė trejus metus, iki Steigiamojo seimo, sušaukto 1920 m.
„Amerikos balsas", 1982.11.15.

*    *    *


        PRISIMENAME POPIEŽIAUS ŽODŽIUS

    Šio Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimo kalbėtojas yra popiežius Jonas Povilas II-sis.

    Štai jo žodžiai, pasakyti š.m. pradžioje, audiencijoje priimant diplomatinį korpusą prie Apaštalų Sosto, kurį sudarė daugiau, negu 100 valstybių atstovai:

    „Visame pasaulyje diena iš dienos vis stiprėja įsitikinimas, kad tautom reikia suteikti galimybę laisvai pasirinkti tokią socialinę organizaciją, socialinę sistemą, santvarką, kokios jos nori savo kraštams. Tokia organizacija, sistema, santvarka turi būti suderinama su teisingumu, pilnai atsižvelgiant į žmogaus laisvę, į jo religinius įsitikinimus ir kitas žmogaus asmens teises. Pagal šį visuotinį įsitikinimą jokia tauta negalėtų būti palenkta kitai tautai arba laikoma kitos tautos įrankiu, nepaisant tos lygybės, kuri yra įdiegta žmonijos sąmonėje ir, pripažinta tarptautinės teisės normomis. Kaip pavienį asmenį tarpusavio santykiuose yra neleistina vienam asmeniui naudotis kitu asmeniu, tarytum jis būtų objektas, daiktas, lygiai taip tarptautiniame gyvenime reikia pasmerkti visa tai, kas užkerta kelią tautoms laisvai išreikšti savo valią.

    Bet koks kraštų pasidalinimas įtakos, pirmavimo sferomis, — čia šv. Tėvas be abejo turi galvoje II pasaulinio karo pabaigoje įvykusias Jaltos ir Potsdamo konferencijas, — bet koks pasidalinimas įtakos sferomis ar įsigaliojusi nulemti ypatinga atsitiktinė padėtis, negalėtų būti ilgesnį laiką pateisinama, juo labiau, jeigu toks pasidalijimas siekia apriboti kitų valstybių nepriklausomybę, suverenumą. Kiekvienai tautai reikia suteikti galimybę nepriklausomai nuo kitų spręsti visa tai, kas liečia jos pačios likimą. Bažnyčia negali neparemti šio visuotinio įsitikinimo.
191

    Taip pat ir vidinė tautų ramybė bei taika dėl įvairių priežasčių gali patekti į pavojų. Viena ar kita tauta gali sukilti prieš įsigalėjusią diktatūrą, siekdama laisvesnės, savo tautinį charakterį labiau atitinkančios socialinės sistemos arba siekdama išsilaisvinti iš totalitarizmo, kuris slopina tautos humanistinę ar religinę kultūrą, neatsižvelgdamas į žmogaus teisę laisvai išreikšti patį save". (...)

    Baigdamas šv. Tėvas ragino optimistiškai žvelgti į ateitį: „Laikas, tiesa, yra sunkus, tamsūs debesys dengia horizontą, bet nėra pagrindo baimintis: gėrio jėgos yra didesnės už blogio jėgas, gėrio jėgos be paliovos veikia, kurdamos geresnį, teisingesnį pasaulį. Milijonų milijonai žmonių trokšta taikos ir galimybės savo tėvynėje būti tikrai laisvais žmonėmis. Padėkime jiems!
Vatikano radijas, 1982.11.16

*    *    *

TARYBŲ SĄJUNGOS SENATVĖ

    Kas darosi su Tarybų Sąjunga? Kodėl ši milžiniška šalis tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, tiek gamtos turtais, tiek mechanizacijos lygiu, tiek kultūros bei švietimo pasiekimais pamažu, bet pastoviai ritasi žemyn? Kodėl darbo liaudžiai trūksta pačių būtiniausių prekių? Kodėl kaskart vis blogėja ir maisto, ir pramonės gaminių kokybė? Kodėl žmogus priverstas daryti atsargas, nes ką šiandien gavai, rytoj gal nė su žiburiu nerasi? Kodėl dešimtį pirmųjų metų po karo prekių kainos buvo tik mažinamos, o po trisdešimties — tik didinamos? Kodėl sovietinis žmogus prarado pasitikėjimą rytdiena? Kodėl taip dažnai suyra šeimos? Kodėl partija ir valdžia prarado liaudies pasitikėjimą?

    Šie ir daug kitų klausimų jau seniai kankina normalų žmogų, kuriam iš ryto galva neplyšta nuo pagirių . . . Jeigu jis ir stengiasi apie tai negalvoti, jam tai negailestingai primenama parduotuvėje, žiūrint į pustuštes lentynas, ir darbe, matant, kaip neracionaliai ir nemokšiškai naudojama jo rankų ir proto jėga, ir susirinkimuose bei mitinguose, kuriuose tuščiame tarškesy skandinama nelinksma gyvenimo tikrovė.

    Prieškariniais metais partija dar rasdavo pasiteisinimą: Sąjunga susikūrė ant atsilikusios, supuvusios carinės Rusijos pamatų,
192

todėl nelengva įveikti tą atsilikimą. Pokario metais teisindavosi karo padarytais šaliai nuostoliais; Chruščiovo epochos metu — karo ir asmenybės kulto padariniais. O Brežnevui blogiau: jam ir nebėra kuo pasiteisinti, nebent dėl maisto trūkumo kaltę galima suversti nepalankiems orams (lyg JAV ir Kanadoje, kurių duoną dažnai valgome, orai visada palankūs!). Tad kas gi kaltas, dėl tų nuostabiai pastovių „laikinų" sunkumų?

    Šių dienų žmogus pasiekė tokių aukštumų, apie kurias žmonės girdėjo tik pasakose. Bet žmogus bejėgis nugalėti senatvę.

    Pasaulyje sensta viskas. Sensta ir valstybės, santvarkos. Pradeda jas kamuoti įvairūs negalavimai, jos pačios vargsta ir vargina savo piliečius, kol pagaliau miršta: arba atitenka jaunesnėms, sveikesnėms šalims, arba, įvykus perversmui ar net revoliucijai, įvedama nauja tvarka.

    Reikia pasakyti, kad santvarkų senėjimas, skirtingai negu žmonių, nepriklauso nuo metų. Viena santvarka gyvuoja šimtmečius ar net tūkstantmečius, o ji vis jauna, kita jau po kelių dešimtmečių sulinksta . . .

    Štai — JAV. Nežiūrint rimtų negalavimų — nusikalstamumo, rasinių prieštaravimų, korupcijos, šios šalies nepavadinsi sena, nors dabartinė jos dvipartinė sistema pradėjo jau trečią šimtmetį. Jos ekonomika lanksti, gyventojai darbštūs ir iniciatyvūs. Santvarka ne tik nevaržo jų iniciatyvos, bet visokeriopai skatina.

    Japonijoje absoliutine monarchija, daug šimtmečių kovojusi už visišką šalies izoliaciją nuo išorinio pasaulio, 1968 m. buvo pakeista konstitucine monarchija. Ir nors šis milžiniškas žmonių skruzdėlynas dūsta mažose salelėse, nors šalis neturi beveik jokių gamtos turtų, nors ji buvo įsivėlusi į kelius labai varginančius karus, nors ir ją vargina panašios bėdos kaip ir JAV, ji dar pačioje jaunystėje, šios šalies gajumas, joje slypinti potencija verčia stebėtis daugelį žymiai didesnį patyrimą, geresnes sąlygas turinčių šalių.

    Turbūt niekada nepasens Švedija, rimta, darbšti, ori ir labai dalykiška šalis.
    Visi šie pavyzdžiai — iš kapitalistinio pasaulio.
    Kapitalizmas — ydinga santvarka ir apie jos ydas prirašyta daugybė tomų įvairiausiomis pasaulio kalbomis. Bet jis turi vieną nepaprastai svarbią savybę — nežiūrint visų trūkumų, visų dėmių, jis yra nuostabiai gyvybingas.

    XX amžius. Kapitalo pasaulio kataklizmai: ekonominės krizės,
193

karai, perversmai, revoliucijos ir kitos negandos. Atrodo jis seniai turėjo būti palaidotas (ta tvirtino Marksas ir Leninas), o jis nemiršta. Pergyvena tas krizes ir vėl atsigauna. Keista — santvarkoje, kurios pagrindas, sovietinių teoretikų žodžiais — vienas kito išnaudojimas, gyvenimo lygis nesulaikomai kyla. Ir jis kyla ne tik tiems, kuriems kraunami turtai, bet ir tiems, kurių prakaitu tie turtai kraunami. Aš neimu pavydžiu JAV darbininkų: jie visada gyveno geriau, už kitų šalių darbininkus, bet palyginkime eilinio Italijos darbininko gyvenimą prieš 30-35 metus ir šiandien. Kaip italų darbo žmonės gyveno tuoj po II pasaulinio karo vyresnės kartos žmonės žino iš neorealistinių filmų, vienu metu tiesiog užtvindžiusių sovietinį ekraną. Tuo tarpu šiandieninis italo gyvenimas, nežiūrint kai kurių sunkumų, nuo ano skiriasi kaip diena ir naktis.

   
Žvilgterėkime į socializmą.

    Kubos revoliucijos amžius — 23 metai. Bet Kuba dar ir šiandien negali atsistoti ant savų kojų — ją turi prilaikyti Tarybų Sąjunga. Brandaus amžiaus, tvirtybės vargu ar ji sulauks.

    Komunistinę Lenkiją ištiko ne vienas infarktas. Šiam mirtinam ligoniui jau nebepadeda jokie vaistai: nei TSRS pagalba, nei Vakarų šalių kreditai.

    Sunkiai negaluoja ir Rumunija. Ne geresnė padėtis ir Afganistane, Kampučijoje, Vietname, Kinijoje ir kitose šalyse.

    O kaip su Sovietų Sąjunga? Ši šalis nesulaikomai sensta, ir jokios priemonės to negailestingo proceso sulaikyti negali. Jos visapusišką senatvę vaizdžiai išreiškia, net pats Kremliaus Politbiuras, kuris, matyt, neatsitiktinai vadinamas „brangiausia pasaulyje senelių prieglauda". Jame vargu ar rasime bent vieną jaunesnį, kaip 60-ties. O ir pats jų vadovas Leonidas Brežnevas toks senelis, kad į jį pažiūrėjus, gaila darosi . . .

    Tarybų Sąjungos senėjimą apsprendžia ne išoriniai veiksniai, ne imperialistų intrigos, ne blogos oro sąlygos kaltos, o tik jos pačios ekonomikos sklerozė, plačiųjų masių iniciatyvos impotencija, biurokratizmo auglys, dogmatizmo dusulys, korupcijos radikulitas ir dar daug daug kitokių negandų. Kitaip ir negalėjo būti. Šis vaikas gimė jau ligotas ir ligos niekada jo neapleido. Pasakykite, ar per visą Tarybų Sąjungos 60-metį buvo bent vieni sėkmingi metai, kuriuos geru žodžiu paminėtų eilinis, ne nomenklatūrinis pilietis? Tokių metų dar nebuvo ir būkite tikri — kol gyvuos ši gyva pūvanti valstybė — nebus!
194

    Sakoma, kad, žmogui senstant, apleidžia jį visos ydos, išskyrus godumą.

    Tarybų Sąjunga, valdydama milžiniškus žemės plotus ir tik vakarinę jų dalį tejsisavinusi, siekia dar labiau padidinti savo teritoriją. Tik prieš II pasaulinį karą ji prisijungė dalį Suomijos, o prasidėjus karui — Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, Besarabiją ir Pabaltijį; po karo — Rytprūsius, Pietų Sachaliną ir Kurilų salas, šios susenusios šalies gobšumui ribų nėra: kad galėtų, ji visą Europą, visą pasaulį pasiglemžtų!

    Dauguma naujovių, kurias atnešė sovietų valdžia, nepasiteisino. Nepateisino savęs žemės ūkyje kolektyvizacija, socialistinis lenktyniavimas — pramonėje, moralinis skatinimas — vietoj materialinio, komunistinis jaunimo auklėjimas, privatinio sektoriaus mažinimas didinant visuomeninį ir 1.1. Keista, bet iš visų bėdų gelbsti ne kas kita, o tik kapitalizmo apraiškos: kolektyvizacijos nualintą žemės ūkį stengiamasi pakelti, stiprinant privatųjį žemės ūkio sektorių: soclenktyniavimo nusmukdytą pramonės efektyvumą kelia tik materialinis skatinimas ir pelno, kaip svarbiausio įmonių veiklos rodiklio, iškėlimas į pirmąjį planą ir 1.1. Tik komunistinio jaunimo auklėjimo nėra kuo pakeisti — juk nepradėsi komunistinėje šalyje skleisti krikščioniškosios moralės principus!

    O gal pasukti į kapitalistinį vystymosi kelią? Bet tada būtų jau nebe sovietų valdžia, ir prie jos vairo stotų žmonės jaunesni, energingesni, lankstesni. Bet šito sklerotiški Kremliaus dogmatikai niekada neleis.

    Tad sovietiniai vadovai, kaip tas pasakos herojus, — stovi kryžkelėje. Eisi pirmuoju keliu — tęsi dabartinę liniją, — smuksi, merdėsi, eisi į savižudybę. Antrasis kelias — karas. Pralaimėsi karą — ištiks pirmojo kelio likimas. Bet, jei laimėsi?!

    Sako, žvėris būna pavojingiausias prieš galą. Galime būti tikri — Kremliaus senolių ranka nesudrebės spausdama mygtuką, kuris pradės patį baisiausią, o gal net ir paskutinį žmonijos istorijoj karą. Apie tokią perspektyvą pagalvojus, darosi labai liūdna . . .

    Bet prarasti optimizmo negalima. Pirma, — tas baisusis ginklas ne tik Kremliaus rankose. Kaip liaudis sako: kuo šersi — tuo atgal gausi. Antra, senatvė palietė ne tik liaudies ūkį, bet ir Tarybų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas. Palyginus su Vakarų armijomis,  biurokratizmo  ir betvarkės  čia kur kas daugiau.
195

Niekam ne paslaptis, kad sovietinė karo technika gerokai nusileidžia vakarietiškajai savo taiklumu, manevringumu ir svarbiausia — patikimumu. Šie senatvės simptomai karo atveju gali būti lemiamas veiksnys, dėl kurio pergalės svarstyklių lėkštelė gali pakrypti ne Kremliaus pusėn . . .

    Taigi, Tarybų Sąjungos — mūsų pavergėjos — senėjimo nesustabdys jokie vaistai: nei ekonominės reformos (žinoma, socialistinių dogmų rėmuose!), nei karas. Finalas aiškus visiems.

    Doro lietuvio ausiai nebus gražesnės muzikos, kaip plaktuko dūžiai užkalant karstą šios kraugeriškos senės, įkūnijusios didžiausią XX amžiaus blogį!
A. ŽUVINTAS

*    *    *

NELEGALI DISKUSIJA SIENLAIKRAŠTYJE


    1981 m. rugsėjo mėn. Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) vidurinės mokyklos sienlaikraštyje pasirodė tokio turinio ateistinis straipsnis:

    Tikintis jaunuoli, matau kaip tu eini pro bažnyčios duris, pamirkai pirštus į švęstą vandenį ir, permetęs kryžių, suklumpi ant kelių. Nuolankiai nulenkęs galvą, mušdamas kumščiu į krūtinę, tu nužemintai kartoji: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!" Didinga vargonų muzika dar labiau gniuždo tave prie žemės.

    Juk tu — šaunus jaunuolis, geras mokinys, prieš ką tu save žemini? Tu tiki, bet tiki aklai, negalvodamas. Tad sykį ryžkis, pasvarstyk apie savo tikėjimą, pagalvok, nebijodamas pragaro, nesitikėdamas dėl to prarasti dangų ... Ar nekyla tau, tikintis jaunuoli, mintis, kad dievas tėra tik žmonių fantazijoje, kad jis yra toks, kokiu svajoja būti pats žmogus? O jis norėtų būti amžinas ir visagalis, tad ir dievą įsivaizduoja tokį.

    Kokį žmogų religija labiausiai vertina? Tokį,kuris nusigręžia nuo gyvenimo, atsisako šeimos, darbo, niekina mokslo pasiektas gėrybes, o pasišvenčia nuolatinėms maldoms, kūno marinimui ir kančioms. Argi tau, jaunuoli, toks žmogus atrodo idealus? Kas atsitiktų, jei visa žmonija pasuktų šiuo keliu? Juk gyventume ir šiandien akmens gadynėje.
196

    Paimkime, kad ir Kristaus problemą. Žmonija tiek nusikalto, jog dievas savo sūnų turėjo žemėn siųsti. Nejaugi visagalis dievas pats negalėjo žmonijos pataisyti, atvesti ją į tiesos kelią? Kam žemėje plinta ligos, kuriomis dievas esą baudžiąs nepaklusnius žmones? Kodėl jis negali sutrukdyti mokslo žmonėms išrasti priemones nuo šių savo bausmių? Vadinasi, mokslininkas galingesnis už dievą, jei išgelbsti jo pasmerktą žmogų.
Jaunuoli, tikėjimas yra žmogaus silpnumo, bejėgiškumo pasireiškimas. Jei tu esi tikintis, rimtai pagalvok, kuo remiasi tavo tikėjimas, jei nebetiki, padėk draugui nusikratyti neteisingų religinių pažiūrų.
P. PEČIŪRA

Rugsėjo 23 d. mokiniai pamatė sienlaikraštyje prisegtą tokį atsakymą į Pečiūros ,,kreipimąsį":

    Netikintis jaunuoli, matau, kaip Tu stebi mane, einantį pro bažnyčios duris, mirkantį pirštus švęstame vandenyje, darantį kryžiaus ženklą ir klaupiantį ant kelių. Tave tai stebina? Tu laikai tai savęs pažeminimu ir skatini mane „pagalvoti"? Pagalvokime kartu.

    Ar Tau žinoma, kad šitaip „žeminosi" visi, kuriais šiandien didžiuojasi žmonija? Pro bažnyčios duris kas sekmadienį eidavo Kopernikas, Kepleris, Heršelis, Niutonas, Galvanis, Amperas, Voltą, Faradėjus, Džaulis, Tomsonas, Maskvelas, Rentgenas, Pasteras — visi jie buvo karštai tikintys žmonės ir kartu pirmojo ryškumo mokslo žvaigždės. Tu mokaisi apie juos iš savo vadovėlių. Bet savo vadovėliuose Tu nerasi nieko apie Nobelio premijos laureatę, Indijos vienuolę Teresę, kurios pastangomis nuo bado mirties išgelbėta dešimtys tūkstančių žmonių; nerasi apie tūkstančius katalikų kunigų, nužudytų hitleriniuose konclageriuose už tai, kad kovojo su nužmoginančia fašizmo sistema; nerasi apie lenkų kunigą Maksimilijoną Kolbę, kuris vokiečių konclageryje pasiūlė savo gyvybę, gelbėdamas kitą kalinį — šeimos tėvą — ir buvo jo vietoje nužudytas bado ir troškulio mirtimi. Visi šie žmonės — o jų milijonai — nesigėdijo „pamirkyti pirštus" švęstame vandenyje . . .

    Didinga vargonų muzika „nesugniuždė" genialiausių kompozitorių: Haidino, Šuberto, Šopeno, Bacho, Bethoveno ir kitų, kurie skelbė, kad meninė intuicija, Meno, Grožio ir Harmonijos begalybė jiems kalba apie Dievo egzistavimą . . .
197

    Su tuo kryžiumi, kurį gerbiame mes, tikintys Lietuvos jaunuoliai, 1863 m. savo sukilėlių priešakyje ėjo kunigas Antanas Mackevičius, dėl nepaprastos drąsos pramintas Vytautu Antruoju; tą kryžių prie savo mirties patalo laikė rašytojas Viktoras Hugo. Skaitei jo „Vargdienius", netikintis jaunuoli? Paskaityk. Sustok ties to žmogaus minties gelme ir susimąstyk, ar jj ir jo kuriamas Kristaus Idealo persunktas asmenybes tikėjimas žemino ar iškėlė?

    Ir kad aš, kaip rašote, esu „šaunus jaunuolis, geras mokinys" — tai mano pasaulėžiūros nuopelnas. Jūs pastebite geras religijos išugdytas žmogaus savybes, bet niekinate jų šaltinį — toks elgesys primena Krylovo pasakėčią apie kiaulę po ąžuolu. Jeigu kalbama apie žeminimąsi, tenka priminti žodžio „žeminti" reikšmę. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" apibūdina jį sinonimais „menkinti, niekinti, peikti". Žiūrėti tiesai į akis nereiškia nei minkinti, nei niekinti. O tuo tarpu visi matome, kad žmogus turi daug silpnybių. Tarp jo ir visiško Tobulumo, kurį mes vadiname Dievu, yra didžiulė distancija. Sūnus nepažemina savęs, kai klaupiasi prieš motiną, prašydamas jos palaiminimo. Juo labiau nieko žeminančio nėra klauptis prieš visuotinį Gėrį, prieš Tiesą, tuo išreiškiant savo dėkingumą ir pagarbą teisingam Autoritetui, Kurį pripažino, Kurio veikimui savo nuopelnus priskyrė didžiausi žmonijos geradariai.

    Taip, aš tikiu, bet tikiu ne aklai, ne pragaro baimės ar dangaus praradimo verčiamas. Tikiu būtent todėl, kad daug svarsčiau, lyginau, kad matau suluoštintas savo netikinčiųjų bendraamžių jaunystes ir skaitau tokio lygio, kaip krepimasis „Tikintis jaunuoli", ateistinius straipsniukus. Jau vien iš šio straipsniuko galima įsitikinti, kad ateistinė propaganda mūsų Tėvynėje yra legalizuotas amoralumo skleidimas. Pirmiausia, jis kupinas akivaizdaus melo. Jo autorius galima suprasti — juk tikintieji šiandien neturi savo laikraščių, negali ginti savo pažiūrų per radiją, televiziją, viešuose susirinkimuose ar disputuose, — kurgi jie demaskuos niekšybę? O mes štai radome tam kelią.

    Teigiama, kad religijai vertingiausias tas žmogus, kuris atsisako šeimos, darbo, niekina mokslo pasiektas gėrybes. Netiesa! Religija labiausiai vertina tą, kuris gyvenime paskleidžia daugiausia gėrio, o kadangi tai padaryti galima, tik pačiam tapus maksimaliai geram, tai krikščionybė ypač vertina žmones, tobulai suderinusius savo asmenybę. Malda, mokymasis valdytis, neištižti
198

kančioje yra priemonės, pajungtos būtent šiam tikslui. Žmonės, kurie uoliausiai šias priemones naudojo, nenusigręžė nuo gyvenimo, o jj kūrė ir keitė Gėrio linkme. Mūsų Tautos istorija žiba Mažvydo, Donelaičio, Valančiaus Daukšos, Strazdo, Vaižganto, Sirvydo vardais . . . Tad „kas atsitiktų, jei visa žmonija pasuktų šiuo keliu?" Ateistinis sienlaikraštis teigia, kad gyventume akmens amžiaus gadynėje. O tarybinė spauda neseniai rašė, kad į akmens amžiaus gadynę, išžudžius trečdalį gyventojų, sugriovus šimtametes šventyklas, sunaikinus neįkainuojamus meno šedevrus, buvo paversta Kampučija, pasukusi ateistinės diktatūros keliu. Ir Lietuvoje dažnėjantys bažnyčių apiplėšimai, kunigų žudymai, vandalizmas kapinėse aiškiai rodo, kuris kelias veda į akmens amžių, kur kūryba, o kur griovimas. Tokio griovimo pavyzdžiu gali būti ir kažkieno iš mano vienmečių mokyklos sienlaikraščiui perrašytas ateisto Pečiūros straipsniukas „Tikintis jaunuoli". Juk rašyti apie dalykus, visiškai su jais nesusipažinus, tolygu sąmoningai klaidinti kitus.

    Straipsniuke stebimasi, kad Dievas, pats negalėjęs pataisyti žmonijos, o turėjęs siųsti žemėn savo Sūnų, ir nežinoma, jog mūsų Tikėjimas kaip tik ir skelbia, kad Kristus yra Dievas, atėjęs parodyti mums Šviesos. Tik Jis tai daro ne partijos metodu — prievarta, panaudodamas savo visagalybę Jis nieko nevaro į laimę. Dievas taip gerbia žmogaus autonomiją, kad leidžia jam laisvai apsispręsti už Šviesą ar už tamsą. Tokiu pat „nenoru žinoti", bet dideliu noru karikatūrinti dvelkia Dievo kaltinimas, kam Jis kankinąs žmones ligomis. Dievas, davęs žmogui kūrybines galias, liepia jam jas išvystyti ir panaudoti savo gerovei; o kas dėl mokslininkų, tai šį minties bukumu išsiskiriantį priekaištą leisime paaiškinti patiesm mokslininkams, kad galėtume palyginti jų ir ateizmo propagandistų mintis. Štai penicilino išradėjas Flemingas, iškeliant jo nuopelnus medicinai ir jo atrastos gydymo priemonės svarbą, kukliai pasakė: „Aš suradau tik tai, ką Dievas nuo amžių buvo skyręs žmogui . . ."

    Netikintis jaunuoli! Tikėjimas — ne žmogaus bejėgiškumo pasireiškimas. „Religija, — kaip sako poetas S. Jeseninas, — nėra socialinių ir ekonominių jėgų produktas. Tai žmogaus gelmių šauksmas." Tikėjimas mus skatina nenusilenkti netiesai, dvasines vertybes statyti aukščiau už duoną, pratina savarankiškai mąstyti. Kuris iš mūsų daugiau svarstėme, galvojome — ar Tu, netikintis jaunuoli, net nebandęs savomis mintimis kreiptis į mus, religin-
199

gus savo vienmečius, ir „sugalvojęs" tik perrašyti mokyklos sienlaikraščiui P. Pečiūros straipsniuką, ar aš, tikintysis, savarankiškai atsakydamas į jį? Kuris galvojome, o kuris mechaniškai atlikome užduotį. Jau vien tai rodo, kurioje idėjinių barikadų pusėje yra mąstymas, ieškojimas, o kurioje sustingimas, aklas senų melų kartojimas. Jis, deja, būdingas ne tik Tau, netikintis jaunuoli, juo serga santvarka, ateistinė valstybė. Vaizduotėje palyginu šią „perrašinėjimų piramidę" su daugybe krikščionių humanistų, kovotojų, filosofų, su ištisais sąjūdžiais, kurie mastė, kūrė — ne kopijavo, ne perrašinėjo, ir kurių dvasiniu palikimu iki šiol tebesimaitina intelektualinis tautų gyvenimas. Ir man kyla mintis, kad Dievas nėra tik žmonių fantazijoje, kad Jis yra bet kokią fantaziją prašokanti Realybė, kuri įdiegė žmogui nenumaldomą troškimą, tapti kuo panašesniu į Visagalį ir Amžiną.

    Taigi, netikintis jaunuoli, perrašęs tą ateistinį straipsniuką, ar pats susimąstei — kam, kokiam tikslui tas darbas pasitarnaus? Ar nuoširdžiai patikėjai kiekviena ten suformuluota mintim? O ar apie rimtą mąstymą kalba faktas, kad nurašinėji tokius straipsnius, pats neįsitikinęs jų tiesa, nežinodamas elementarių kalbamo dalyko pagrindų? Tai garbės nedaro!

    Nereikia per daug skubėti „padėti nusikratyti draugui neteisingų pažiūrų". Pirmiau vertėtų įsitikinti savųjų teisingumu. O tam neužtenka vien propagandinės literatūros studijų. Reikia išgirsti ir priešingos pusės argumentus. Tam galėtų pasitarnauti ir šitokios formos diskusija: rašyk, kritikuok, tik savo galva — ne nurašinėjimais, — a aš atsakinėsiu. Tai praverstų abiejų mūsų tarpusavio supratimui ir dvasinei brandai.

    O jeigu šis atsakymas, nespėjus pamatyti nei Tau, nei kitiems, bus nuplėštas nuo sienlaikraščio ir sunaikintas, tai bus dar vienas argumentas mūsų, tikinčiųjų naudai, įrodymas, kad atviroje diskusijoje ateizmas kapituliuoja, o laikosi tik minties užgniaužimu, laikosi tol, kol gali kalbėti jis vienas, prievarta nutildęs kitaip manančius.
Tikintis Tavo bendraamžis

*    *    *

    Atsakymas sienlaikraštyje kabojo gana ilgai. Tik prieš Konstitucijos dieną „netvarką" pastebėjo karščiausias mokyklos ateistų adeptas mokytojas Šidlauskas, ir abu straipsniai tuoj dingo.
200

MOKYTOJOS LAIŠKAS DRAUGEI

    „Šiandien Tau aprašysiu labai įspūdinga įvykį. Kai aš budėjau mokyklos koridoryje, prižiūrėdama, kad vaikai neišdykautų per pertrauką, prie manęs priėjęs mano X klasės auklėtinis, paėmė mano ranką ir tyliai tarė: „Auklėtoja, aš jus labai myliu. Aš visados jums būsiu geras. Nutariau būti kunigu. Padėkite! Neverskite manęs į Komjaunimą!"
šiuos žodžius ištaręs, jis pažvelgė į mane ir laukė atsakymo, be abejo, palankaus. Tokio prašymo nesitikėjau. Tiesiog mane pritrenkė. Atsakyti ką nors priešingai, taip nuoširdžiai į mane žiūrinčiam su pilnu pasitikėjimu jaunuoliui, negalėjau. Ištarusi: „Gerai", tuojau nusisukusi nuėjau. Tiesiog žadą man užėmė.

    Nuėjau į kitą koridoriaus galą. Nebegalėjau suvaldyti savęs . . . Mintys tik bėgo. Privalau kalbėti ateistinėmis temomis, išrauti iš jaunuolių širdžių Dievą . . . Taip mus ragina viršininkai! . . .

    Ir kaip dabar galiu kalbėti? Kokia kančia! ... Ar ją supranta tie, kurie mus verčia žaloti jaunuolių širdis?! Kokia baisi mokytojo dalia! . . . Parduodame save, parduodame už algą . . . Kur nuvesime jaunimą?! Kiek daug jau morališkai palūžusių ... O mes juos vis klampiname ir klampiname . . . Įvairūs komjaunimo vėlyvi užsiėmimai, pobūviai tiesiog šlykštynėmis virto. Kokią morališkai palūžusią kartą auginame . . . Mes, mokytojai, kurie privalome mokyti, auklėti, įspėti, mes ateistiniu auklėjimu užmušame jų sąžines ir tampame tautos judais ... Ką aš kartą užtikau! . . . Baisu net rašyti ... Ji man atkirto: „Mokytoja, man pavydite, kad aš už jus gražesnė? Jūsų konkurentė . . ."

    To nekalto jaunuolio kreipimasis neduoda man ramybės. Aš — ateistų vadovė, tautos tvirkintoja . . . Patark, ką man daryti? Galiu išprotėti, naktimis nebemiegu . . ."
SALOMĖJA

*    *    *

201

„Aušros" šimtmetį pasitinkant
PRAEITIES IR DABARTIES PRIEŠYBĖS
POVEIKIS AUŠRININKŲ
ISTORIOGRAFIJAI

Dr. Juozas Jakštas

Aušrininkai istorikai
(Pabaiga. Pradžia 29 nr.
)
MAIRONIS
    Greta su Pietariu tinka paminėti taip pat ir kitą literatą — Maironį. Mūsų didysis atgimimo dainius, tautos laisvės pranašas, šauklys galėtų būti plačiu mastu pavaizduotas aušrinės istoriografijos požiūriu. Juk visa jo kūryba kupina praeities užuominų. O kai kurie kūriniai, pvz., „Kęstučio mirtis", „Jaunoji Lietuva" — vien apie praeitį byloja. Tik čia apsiribosime MAIRONIU ISTORIKU, TRUMPOS Lietuvos istorijos „Apsakymai apie Lietuvos praeigą" autoriumi. Ji ir chronologiškai priklauso aušrinei istoriografijai, — baigta rašyti 1886 m. (išspausdinta 1981).

    Maironio Lietuvos istorija plačiai žinoma ir biografijose vis minima. Ją užsimena ir Tumas-Vaižgantas lengvai, epiškai parašytoje monografijoje: „Mačiulis iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorikus ir poezininkus pirmosios pusės XIX a. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie, viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau, imasi rašyti lietuviams pirmąjį jų istorijos vadovėlį . . . Dirba ir per antrus metus baigia darbą 1884-86 m." (Lietuvių literatūros paskaitos. Jonas Maironis-Mačiulis. Kaunas, 1924, p. 36.). Kitoje vietoje vėl trumpai užsimena apie Maironį istoriką romantiką ir sekusį romantikais (Ten pat, p. 74). „Lietuvių Enciklopedijos straipsnyje apie Maironį jo istorija vos vienu sakiniu pažymėta. Bene pirmasis istorikas parašęs straipsnį „Maironis istorikas" bendro pavadinimo leidinyje „Maironis". Jo gimimo šimtmečiui paminėti". Brooklynas, 1963. Istorikas ypač išryškino Maironio krikščionišką patriotinę ideologiją. Plačiausiai ir, reikia pasakyti, visai tinkamai Maironį istoriką apibūdino Tarybų Lietuvos literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė monografijoje — daktarinėje disertacijoje — apie Maironį (V. Zaborskaitė. Maironis. Vilnius, 1968.).
202

    Specialiame Maironio istoriją nagrinėjančiame skyriuje ji gražiai parodo, kaip jaunas klierikas, vos įstojęs į kunigų seminariją, kur atsirado, metęs istorijos studijas Kijeve, tuojau susidomėjo Lietuvos praeitimi. Visiškai galima pritarti V. Zaborskaitei, kad tokį smalsumą sužadino Kijevo istorikai, ypač V. Antonovičius, kurio Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją tuojau nusipirko. Antrasis akstinas — lenkiškai rašę Lietuvos istorikai: M. Stryjkovskis, J. Ign. Kraševskis, T. Narbutas. Nors šie autoriai gražiai nupasakoję Lietuvos istoriją, bet jauno klieriko aušrininko nepatenkino. Jų idealizuota ir su meile pavaizduota praeitis buvo iš senų pagonybės laikų. Susijungus su Lenkija, savaiminga Lietuvos istorija tiems autoriams nyko, kol galutinai ją pasiglemžė Lenkija. Lietuva mylėjęs Narbutas su širdgėla pripažino tokį istorijos procesą ir jam dramatišku mostu pasidavė, kai laužė plunksną ant Žygimanto Augusto karsto.

    Maironiui, kaip ir visiems kitiems istorikams aušrininkams, Lietuvos istorija dar nebuvo baigta. Jos tęsinį matė dabartyje, šituo skyrėsi nuo Daukanto, nors šis buvo jam įkvėpimo šaltiniu. Kalbėdama apie Maironio istoriko perspektyvas, Zaborskaitė skiria nemaža vietos Daukanto ir Maironio palyginimui. Ji nurodo, kad Maironis savo socialinėmis pažiūromis daug mažiau revoliucingesnis nei Daukantas („Apsakymai" toli gražu neduoda pagrindo tokioms revoliucionizuojančioms socialinio pobūdžio išvadoms, kaip „Būdas" arba „Pasakojimai". Ten pat, p. 61). Daukantas laisvų lietuvių praeitį pagonybės laikais piešė vaiskiomis spalvomis su aliuzija į liūdną baudžiavinę dabartį. Jis neregėjo šviesesnės Lietuvos ateities. Kitokios koncepcijos laikėsi Maironis. Jam Lietuvos istorija trunka nuo seniausių laikų iki dabarties. Zaborskaitė šia proga taip rašo: „Apsakymai tad yra pirmas veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tautos istorija traktuojama ne tiktai kaip neužbaigta, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji galinti pasiekti" (Ten pat, p. 60).

    Maža vos 180 p. oktavos formato knygutė gali būti laikoma pirmuoju Lietuvos istorijos vadovėliu. Pradėta nuo seniausių laikų ir baigiama padalinimais. Pabaigoje pateikta trumputė kultūrinė XIX a. apžvalgėlė.
203

    Maironis rašė „Apsakymus" susipažinęs su Daukanto nedidelės apimties Lietuvos istorijos „Pasakojimai apie veikalus lietuvių" rankraščiu, buvusiu Kauno kunigų seminarijoje. Tik jam daukan-tiškoji istorija rodėsi parašyta „nepragmatiškai". Ką supratęs žodžiu „nepragmatiškai", paaiškino tokiu sakinėliu: „Tikriaus medžiaga istorijai", šia trumpa pastabėle jaunasis klierikas parodė ryžtą rašyti pragmatišką istoriją, nesiribosiančią medžiagos kaupimu ir faktų rinkimu. Pagal pragmatiškos istorijos sampratą, faktai turi būti apsvarstyti, teigiamai ar neigiamai įvertinti, nurodyta jų reikšmė būsimiesiems laikams ir tautos gerovei. Maironio pragmatikos pavyzdys — išvada apie nepasisekusią Gedimimo krikšto akciją: „Taip ant nieko nuėjo Gedimino noras priimti krikščionišką katalikų tikėjimą per kryžiokių aklybę, kursai, jei būtų įvykęs, būtų atnešęs lietuviams nesuskaitomas laimes ir kitaip būtų virtusi lietuvių tautos ateiga" (Apsakymai, p. 64). Panašių svarstymų, nukrypimų iš praeities į dabartį knygutėje apstu. Dažnokai samprotaujama apie įžymiuosius asmenis: Gediminą, Kęstutį, Vytautą. Paskutiniajam Maironis atidavė ypatingą pagarbos duoklę. Iš įžanginių puslapių apie Vytauto viešpatavimą (Ten pat, p. 99-103) trykšta didelė autoriaus pagarba tam Lietuvos didvyriui. Tarsi matydamas šiame asmenyje naujausių laikų lietuvį patriotą, rašė: „Norint gerai suprasti Vytauto darbus, reikia gerai atminti, jog Vytautas nebuvo nei gudas, nei lenkas, nei vokietis, bet tikras lietuvis. Gimęs Trakuose, užaugęs tarp Žemaičių . . . Sūnus Birutės vaidilutės ir tėvo Kęstučio, tikro Žemaičio. Vytautas visuose savo veikaluose ieško gero, ypač savo mylimai lietuvių tautai" (Ten pat, p. 101). Maironis pirmasis Vytautą ėmė vadinti „didžiuoju", kurį nuo 1930 m. ir mes vartojame. Prašalaičiams autoriams jis iki šiol svetimas.

    Pragmatinės pastabos kartojasi visoje Maironio istorijoje. Jos būdingos „Aušros" laikams. Pragmatiniu sakiniu baigiama ir jo istorija: „Jei kada, tai jau dabar galima neabejoti, jog lietuviai su Dievo pagalba kaipo tauta vėl atgys ir išdirbs savo kultūrą, o tie spaudos užgynimai (Rusijos pusėje) ir visokie nežmoniški kliudinimai niekados neatneša paskirto vaisiaus, tiktai priduoda daugiau ugnies persekiojamiems, prikeldami iš miego atšalusius ir užmigusius".

    Maironis didžiuoju Lietuvos dainiumi, tautos žadintoju išliko ir savo istorijoje. Jis rašė tą istoriją, ne tik norėdamas supažindinti
204

tautiečius su Lietuvos praeitimi, bet mokė pamilti ją, sudominti. Ji turėjo patraukti skaitytoją ne tik turiniu, bet ir forma: parašyta lengva, sklandžia, gyva ir taisyklinga (žinoma, aniems laikams) kalba. Tai išskirtinis „Aušros" laikų literatūrinis kūrinys.
 
Dr. Jonas ŠLIŪPAS

    Apie dr. J. Šliūpą daug kalbėta ir rašyta, bet kaip apie istoriką beveik neužsiminta. Darbų apimtimi jis — didžiausias „Aušros" laiko istorinių veikalų kūrėjas, palikęs tris (ir ketvirtojo atskirų fragmentų) Lietuvos istorijos tomus (Lietuvių tauta senovėje ir šiądien. 1904-1905; Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje 1569-1795., 1909). Be to, apie Lietuvą parašęs keletą istorinių brošiūrų.

    Nebūdamas profesionaliu istoriku, į originalumą negalėjo pretenduoti, pvz., Lietuvos proistorijai skirtas pirmasis tomas remiasi Basanavičiaus lietuviškomis trakiškomis studijomis. Jame reikšmingi du paskutinieji skyriai: „Kaip gyveno senovės lietuviai" ir „Lietuvių tikėjimas" (Ten pat, 1 t., p. 314-459). Juose apžvelgiamas Lietuvos vidaus gyvenimas. Šliūpas originaliai pasinaudojo tausosaka, ypač dainomis. Čia jo istorija tarsi kokia maža chrestomatija, išmarginta dainomis. Pasak jo: „gyvenimas senų gadynių žybsi per angą dainos ir jos meta naujos šviesos ant lietuvybės" (Ten pat, 1 t., p. 340).

    Nuoširdžiai, su meile kalbėdamas apie dainas, Šliūpas atskleidė tuo metu jo išpažintą socialistinę ideologiją: liaudis garbinama, o ponai ir kunigaikščiai niekinami. „Kruvini darbai priguli ponams ir kunigaikščiams, kurie pilyse ir sostapilėse sėdėjo. Žemiau, lietuviškuose laukuose pūtė tykus dainos vėjas, ošė ąžuolai ir klevai,žydėjo rožės, lelijos ir rūtos. Istorijoje liaudies kitokia tauta pasirodo, negu istorijoje kunigaikščių" (Ten pat.).

    Šiose eilutėse žybtelėjo romantiška Šliūpo dvasia, ryškiomis spalvomis, tiesiog poetiškai nupiešiamas skaitytojui idiliškas lietuvių liaudies vaizdas.

    Kaip dainos, taip ir priežodžiai Šliūpui — aukštos lietuvių pagoniškos kultūros įrodymas. Juose dar „atsispindi stabmeldiškoji Lietuva!" — rašo Šliūpas. Čia pat pateikiami net 403 Kraševskio raštuose rastieji priežodžiai.

    Apskritai, tautosakinė dalis, kad ir su pramanytu dievų panteonu, pirmajame tome yra vertingiausia. Čia kalba Šliūpas aušrininkas romantitikas, socialistinės ideologijos išpažintojas.
205

    Antrajame tome Lietuvos istorija nuo XIII a. parašyta, remiantis vokiečių ir rusų autoriais. Nemažai remtasi Kijevo istoriko Antonovičiaus mintimis. Daugiausia šiame tome dėmesio skirta lietuvių-lenkų santykiams nuo vadinamosios Kriavo iki Liublino unijos. Šliūpas, kaip tikras aušrininkas, ne be širdgėlos kalbėjo apie lietuvių diduomenės lenkėjimą. Štai, jo supratimu, buvo didžiausia Lietuvos kunigaikštystės sunykimo priežastis: „Polonizmas pastojo tikru Lietuvos pustytoju" (Ten pat, II t., p. 419). Kitur dar iškalbingiau sielvartauja, kaip į vidaus gyvenimą įsibrovęs lenkiškums žlugdė lietuvių tautą: „Taip lietuvių tauta, savo garbe ir galybe pripildžiusi visą rytinę Europą per ilgus šimtmečius, vienval griuvo gilyn, galiaus išnyko, nuspausta baudžiavomis. Lietuvių tauta grimzdo į gilią naktį ir į užmarštį" (Ten pat, II t., p. 418). Ta naktis prasidėjo nuo Liublino unijos, kuri jam reiškė Lietuvos valstybingumo galą. Lietuva tapusi „Lenkijos provincija" („Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje". Įžanga.), taip galvojo tada Šliūpas (kaip ir Maironis), veikiamas T. Narbuto lenkiškos istoriografijos.

    Visame Šliūpo tritomyje nemaža vietos skirta skyreliams, kur kalbama apie švietimo dalykus. Ryškėja Šliūpo-švietėjo optimizmas: žmonių mokslinimas turi kelti moralinį ir materialinį lygį, vaduoti iš skurdo ir tamsos. Maironio šūkis: „Mokslas daug gali, jis vargstančią šalį išpančios iš amžių skriaudos", atrodo, ir Šliūpui buvo artimas. Dėl to jo istorijoje daug vietos skirta mokykloms ir mokslo žmonių darbams. Regis, jis visiškai nesuprato ar nenorėjo suprasti 1570-1773 m. jėzuitų veiklos švietime. Jis net paniekinamai kalbėjo apie šiuos švietėjus, menkino jų vaidmenį („Gadynė šlėktos . . .", p. 219). Tokia radikali Šliūpo pasaulėžiūra kartais kliudė jam blaiviai, istoriškai žvelgti į praeitį.

    Aušrininkų pragmatizmas ryškus ir Šliūpo istoriniuose raštuose. Jis ne tik dėstė, bet ir vertino įvykius, vadino gerais ar blogais, naudingais ar pragaištingais tautai ir žmonijai. Lietuviško patriotizmo dvasia Šliūpo parašytose istorijose — gera, šviesu ir pažangu, kas padėjo lietuvių tautos gerovei, švietimui, pažangai. Kas kenkė jos laisvei, pažangai, gerovei — bloga, tamsu, atžagareiviška. Jam istorija: gero — blogo, šviesos — tamsos — dviejų jėgų žaismas. Jų abiejų priešybę istorijoje jis ypač ryškiai nusako, apibūdindamas istorinius asmenius: vienus nepelnytai garbina, kitus — purvais drabsto, koneveikia, pvz., Kęstučio ir Jogailos charakteristikos (Lietuvių tauta senovėje ir šiandien. II t.,
206

p. 235, 314). šio aušrininko istoriko ryškiausias bruožas — pragmatizmas.

    Šliūpo tritomė Lietuvos istorija — žymiausias aušrinės istoriografijos paminklas, turįs šio laikotarpio teigiamų ir neigiamų savybių. Neigiama — nepagrįsti svaičiojimai po Europos ir Azijos plotus, ieškant lietuvių protėvių. Teigiama — lietuvių tautinės sąmonės žadinimas. Istorija mūsų aušrininkams buvo tautinio auklėjimo priemonė. Šliūpas tikėjosi, „jog nors menkutę naudą lietuvystė, rasi, ištraukti galės iš veikalo" (Ten pat, II t., Įžanga.). šis tikėjimas ženklus ir kitų aušrininkų istorijose.

*    *    *

ŽINIOS

LENKIAME GALVAS DIDVYRIUI


 
    Mirė Jury KUKK! (1981.111.30. — Red.). Mirė po 4 mėnesių bado streiko! Šią žinią, prislopintą, paslėptą, bet tokią tragišką, atnešė iš lagerio, kur kalėjo šis estų didvyris, visų pavergtų tautų didvyris. Paskelbė ne Talino, ne Vilniaus ir ne Maskvos radijo diktoriai ar televizijos siųstuvai. Pranešė ne Estijos, Lietuvos ar Maskvos kovingoji spauda. Šią tragišką žinią pavyko sužinoti tik iš artimiausių J. Kukko giminių, kuriuos tik vienus lagerio vyriausybė teikėsi supažindinti su nelygios kovos baigtimi.

    Dar taip neseniai mes išgirdome apie J. Kukko žygdarbį, kai jis, prasiveržęs pro saugumo užtvaras, paskelbė pasauliui, kad lietuviai, latviai ir jo tautiečiai estai smerkia sovietų intervenciją Afganistane ir pasisako prieš afganų tautos pavergimą. J. Kukkas išdrįso viešai pasakyti, kad Pabaltijo tautos remia afganų kovą prieš interventus, nes lietuvių, latvių ir estų likimas toks pat, kaip ir afganų tautos likimas.

    Savo laiku J. Kukkas buvo kompartijos narys, turėjo valdžios pasitikėjimą ir todėl gavo teisę mokytis užsienyje. Bet jis negalėjo tylėti, po to, kai suprato, kad Sovietų Sąjunga — tai šalis, kurioje uždaroma į kalėjimą už Solženycino knygos „Gulago salynas" skaitymą, kur tik „pirmarūšiams" piliečiams leidžiama skaityti specliteratūrą, kad Sovietų Sąjunga — tai tautų kalėjimas, o sovietinė  sistema —  tai prievartos  ir  žmogaus pažeminimo
207

sistema. Ir jis prabilo. Prabilo rūsčiai, bet teisingai, demaskuojančiai ir be gailesčio. Režimas jam šito nedovanojo: susidorojo su J. Kukku, pasmerkdamas laisvės atėmimui. Bet ir lageryje]. Kukkas nepasidavė. Jis paskelbė bado streiką. Keturis mėnesius vyko tyli bebalsė kova. Toje kovoje J. Kukkas žuvo, bet jis liko nugalėtoju, nors buvo palaidotas lagerio zonoje, toli nuo savo tėvynės ir artimųjų.

    Kai mes dirbome savo darbą, kai sočiai valgydavome, kai linksmindavomės, kažkur toli Rusijos lageryje badavo Žmogus. Ar neverta nors valandėlę susikaupti, pamąstyti apie šio Žmogaus žygdarbį. J. Kukkas mirė ne dėl savo interesų, — jis žuvo, gindamas visų mūsų teisę į apsisprendimą, teisę laisvai balsuoti ir rinkti savo atstovus, teisę būti pilnateisiais žmonėmis. Mes privalome jį atsiminti, pagerbti, juo didžiuotis. Ypač juo didžiuotis privalo estai. Pasvarstykime apie jo skausmą ir kančias, pamąstykime taip, kaip sugebame. Ką jis iškentėjo, — nepapasakos mums nei čekistai, nei lagerių prižiūrėtojai ar sargybiniai. Nepaskelbs nei sovietinis radijas, nei televizija, nei sovietinė spauda.

    Kai visą pusmetį mes vos ne kasdien klausėmės per radiją ir skaitėme laikraščiuose apie badaujančius Airijos kalinius, apie tuos, kurie buvo sugauti su ginklu rankose, kurių bado streiką aprašinėjo kiekvienas Anglijos laikraštis, skelbė jų reikalavimus, kurių badavimas išjudino Anglijos ir pasaulio visuomenę, kai, nežiūrint į nuteistųjų kriminalinius nusikaltimus, vienas iš jų buvo netgi išrinktas į parlamento narius, kai mirusiųjų nuo bado streiko giminės gaudavo teisę laidoti juos prie savo artimųjų kapų ir patys giminės duodavo plačiausius interviu laikraščiams ir televizijai, čia, netoliese, Rusijos lagerio zonoje, jau gulėjo palaidotas, nuo tautos ir nuo artimųjų atplėštas, Jury Kukkas! . . .
V. KASPARONIS

*    *    *

ŽUVA MUSŲ VAIKINAI AFGANISTANE

    Jau beveik treji metai, kai Afganistane liejasi kraujas. Į ramią, jokiomis politinėmis kovomis nepaliestą žemę įsibrovę okupantai sukėlė brolžudišką karą. šiame kare priversti dalyvauti ir kitų
208

tautų atstovai: ukrainiečiai, estai, latviai, lietuviai. Patys engiami, jie priversti paklusti brutaliems rusų karininkų įsakymams, lieti savo ir afganų kraują.

    Vis daugiau ir daugiau tragiškų žinių apie žuvusius Afganistane lietuvius. Žuvusieji atvežami cinkuotuose karstuose ir laidojami paslapčiomis. Motinoms neleidžiama pamatyti savo žuvusių sūnų. Nors ir kaip prašė kareivių atidaryti žuvusiojo A. Bulevičiaus (Vilkaviškio raj., „Komunizmo" kolūkis) karstą motina, niekas jos ašarų nepasigailėjo, nesugraudino karininko jos verskmas ir raudos. Kitoms motinoms, jeigu ir pavyksta išmaldauti atidaryti cinkuotą karstą, geriau nebūna: randa tik kareivišką kepurę ir smėlio saują. Taip atsitiko Švenčionėlyje, Valkininkuose ir kitur.

    Tačiau blogiausiai atsitiko vienai vilniečių šeimai. Tėvai verkę, maldavę prašydami kareivius leisti atidaryti karstą. Viskas buvo veltui. Tada giminės nugirdė kareivius ir jų karininką. Tie, degtinės apsvaiginti, pažeidė įsakymus ir atidarė karstą. Bet tėvams būtų buvę geriau, jeigu nebūtų karsto atidarę. Karste gulėjo ne jų sūnus, o kažkoks azijietis. Šaunioje sovietinėje kariuomenėje, kur tokia puiki tvarka, sumaišė jų sūnų su tuo azijiečiu ir čia atvežė. Aišku, pradėta ieškoti, kurgi nuvežtas žuvęs vilnietis. Tačiau karininko ir kareivių, nusižengusių „ustavams", likimas nepavydėtinas.

    Žuvusieji lietuviai kareiviai laidojami paslapčiomis, padedami karinių komisariatų. Tik slapta palaidoti ne visada pavyksta.

    1980 m. vasarą Afganistane žuvo 20 metų šilutiškis Vladas Čereška. Apie tai, kad į geležinkelio stotį atveš Vladą, sužinojo jo draugai. Jie visi laukė stotyje. Tačiau tą dieną karsto nesulaukė. Nesulaukė ir kitą dieną. Tik trečiąją dieną atvežė žuvusįjį. Jaunimas paėmė iš kareivių karstą ir atvežė į Vlado namus M. Melninkaitės gatvėje (Šilutė). Saugumas, matydamas jaunimo pasipiktinimą, buvo išsigandęs, įsakė laidoti anksčiau, negu buvo nuplanuota. Karstą turėjo nešti kareiviai, bet jaunimas neleido. Tada pabandė karstą nešti milicininkai, bet Vlado draugai vėl neleido. Bandė karstą nešti saugumiečiai, bet jaunuoliai ir iš jų atėmė karstą. Eisena nusitęsė miesto gatvėmis. Vlado draugai uždegė fakelus, nors aplinkui einantys rūstūs saugumiečiai įsakė juos gesinti. V. Čereškos laidotuvės tapo savotiška manifestacija, protestas prieš priespaudą ir tą politiką, kai prieš savo valią ir už svetimųjų interesus žūva mūsų broliai. Nuo to laiko sunerimęs
209

Lietuvos saugumas įsakė kuo tyliausiai, paslapčiomis laidoti žuvusius Afganistane.

    Žūva mūsų vaikinai tolimajame Afganistane. Karstus atveža į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Alytų, Panevėžį, Šiaulius, Druskininkus ir kitus miestus. Atveža į visus rajonus. Atveža ir į kaimus. Žūva nepamatę savo jaunystės, žūva, palikdami verkiančius tėvus, jaunas žmonas, tik ką gimusius savo vaikučius. Kas suskaitys tas ašaras? Kas pasvers skausmą? Kas pagaliau išmatuos jų pačių pergyvenimus?

    Teko kalbėtis su jaunu 21 metų vyruku, grįžusiu iš Afganistano. Visas pražilęs, drebantis, susenęs. Norėjau paklausinėti jį apie jo vargus ten, tačiau kalbėti apie tai jis negalėjo. Per daug šiurpių ir baisių dalykų išgyveno. Jautriam geram žmogui gyvenimas jau sugadintas.

    Okupacinei tarnybai Afganistane siunčiami dažniausiai geri jaunuoliai, tautiškai susipratę, gerai besimokantys studentai. Ar tai atsitiktinumas?

    Su vienu grįžusiu iš Afganistano kareiviu pasisekė pasikalbėti laisviau. Ryškiai matėsi, kaip jis pasikeitęs, grubus, net sužvėrėjęs. Jis taip ir sakė: mes ten matėme ir darėme tai, kad mūsų jau niekas nestebina. Jis pasakojo, kaip kareivių būrys, eidamas per kaimą, šaudo į bet ką. Ir jis šaudė, nes kitaip pats bus nušautas. Dar ir dabar su siaubu prisimena, kaip nušovęs jauną gražią merginą. Jis pasakojo, kaip grupėmis po 20-30 žmonių šaudo afganų sukilėlius, prieš tai sulaužę jiems kaulus japonų kovos karate metodais. Pabaigoje jis pasakė:

    — Užsienis težino tik mažą dalį tiesos apie Afganistaną. Labai labai mažą . . . Dabar aš suprantu, kodėl Sovietų Sąjungos vėliava yra raudona. Ji permirkusi afganų, vengrų, lenkų, estų, latvių, lietuvių krauju!
S. ŽIEMYS

*    *    *

Laiškai iš Afganistano
    REDAKCIJOS PASTABA. Cia pateikiame pakeistus vardus. Adresų nerašome. Neesminės laiškų eilutės išleistos. Kalba beveik netaisyta.

    Antrame laiške karys skundžiasi, kad mažai gaunąs laiškų iš Lietuvos. Jis nežino, kad susirašinėjimą labai riboja valdžia.
210

SVEIKAS, ANTANAI!

    . . . Dabar truputį apie savo kareivišką gyvenimą. Tarnyba man einasi taip, kaip ir anksčiau: nariadai ir dar kartą nariadai („nariad" — užduotis, pareiga — Red.). Vieną dieną einam į valgyklą nariadą, paskiau sekanti diena būna laisva. Po to vėl ar į sargybą einam, ar išvažiuojam į budėjimą. Dabar budžiu, tai geriau, negu valgykloj, nes pas mus jau tikras pavasaris. Sniegą jau visą nuleido. Liko sniego tik kalnuose, kur jo niekada nenuleidžia — ir vasarą baltuoja kalnų viršūnėse.

    Na, o kokie pas Jus orai? Gal jau ir pavasaris atėjo? Kaip viskas atsibodo, tai Tu neklausk, Antanai! . . . Sėdi palapinėj ir tiek. Nieko nėra, jokios parduotuvės, tik viena mūsų valgykla ir viskas. Gerai, kad tik lietuvių nemažai yra pulke, tai nueini pas vieną, tai pas kitą, pasišneki, tai greičiau prabėga diena. O vakare, jei neina rota į nariadą, tai pavalgai vakarienę ir miegi.

    Maisto duoda neperdaugiausia. Kartais nelieka visai. Na, bet man būna gera, nes lietuvių dirba karininkų valgykloj, tai aš ten nuėjęs pavalgau.

    Na, o kas dedasi daugiau, tai nerašysiu, nes paskiau laiškas gali nepasiekti jūsų kaimo.
Vieną atsitikimą parašysiu. Tai didelis atsitikimas: žuvo 150 desantininkų iš Vitepsko divizijos. O kaip mums bus, tai nežinia . . .

    Na, gal ir baigsiu rašyti. Kitą kartą parašysiu daugiau. 1980.III.7.
VIRGINIJUS

*    *    *

SVEIKAS, ANTANAI!

    Rašau Tau jau ketvirtą laišką, o nuo Tavęs nesulaukiu jokios žinios . . . Jeigu dar nerašysit, tai ir aš daugiau nerašysiu, nes man laiko ne visada būna. Na, o pas Jus, manau, laiko yra daugiau ir galit parašyti nors kelis žodžius. Žinokit, ir taip mažai laiškų gaunu. Iš namų tai jau ir neatsimenu, kada gavau.

    Žinok, Antanai, buvau išvažiavęs vykdyti karinę užduotį, tai išbuvau 18 dienų. Teko ir pabadauti, ir lavonus nešioti. Žinok, kiek žuvo mūsų pulke kareivių, tai baisu ir rašyti. Mano geriausią draugą nušovė, tai paskiau mes ėjom po namus ir visus gyventojus iš eilės šaudėm: moteris ir vaikus. Nežinau, kas bus iš
211

manęs, kai sugrįšiu, nes baigiasi mano nervai. O dar vėl gegužės 3 d. išvažiuojam . . . Kalnuose vyksta kovos.

    Na, orai pas mus labai gražūs. Karščio būna 40 laipsnių. O kai būna vėjas, tai taip neša dulkes, kad už 5 metrų nieko nematyti . . .

    Baigsiu rašyti. Parašysiu, kai parvažiuosiu iš užduoties.
    Viso gero! Linkėjimai iš Afganistano!
1980.IV.29
VIRGINIJUS

*    *    *

ĮGYVENDINAMI TAŠKENTO NUTARIMAI

    Įgyvendinant Taškento konferencijos nutarimus dėl nacionalinių kalbų panaudojimo siaurinimo ir rusų kalbos dėstymo stiprinimo TSRS nacionalinėms mažumoms, pradinių klasių ir net darželinio amžiaus vaikai supažindinami su rusų kalba (300 žodžių), nesidrovima panaudoti ir kitų, labiau paslėptų, platesnio masto priemonių.

    Spaudžiant Maskvai ir pritariant Lietuvos kolaboracinei valdžiai, nuo 1979 m. radijo laidose išplėstas rusų kompozitorių kūrinių išpildymas. Per radiją kiekvieną dieną sklinda kažkada vaikystėje, prieš 15-20 metų girdėtos rusiškos dainos. Lietuviškos muzikos, ypač estradinės ir liaudies programos taip pat siaurinamos ir kitų TSRS tautų muzikos programų praplėtimo sąskaita. Radijo pageidavimų koncertų metu turi būti išpildoma mažiausiai 2-3 dainos rusų kalba. Kadangi klausytojai jų nepageidauja, tai muzikiniai radijo pageidavimai išpildomi dažniausiai tik darbo didvyriams, pirmūnams, ordininkams, karo veteranams ir pan. Tie pageidavimai turi būti patvirtinti darbovietės partinių sekretorių, kuriems nurodyta, kad pageidaujantiems siūlytų prašyti sovietinių dainų. Kadangi ir tada pakankamai nesusidaro rusiškų dainų, tai muzikinių pageidavimų radijo redakcija pati savo nuožiūra įkiša rusiškų dainų . . . Toks radijo redakcijos elgesys piktina klausytojus, pageidavusius išpildyti kokią nors lietuvišką dainą.
212

    Norint pripratinti lietuvius prie rusų kalbos, nuo 1980 m. daugumą užsienio filmų Lietuvos TSR Kinofikacijos valdybai yra uždrausta išleisti su lietuviškais subtitrais (užrašais). Negana to, valdžia, siekdama „nubausti" kino žiūrovus už tai, kad jie tiesiog ignoruoja sovietinius filmus, kinoteatrus, ypač didžiuose Lietuvos miestuose, stengiasi užpildyti sovietiniais filmais, šitaip pripratinami žiūrovai prie sovietinio kino meno.

    Literatūros srityje jaučiami apribojimai vertėjams. „Literatūra ir menas", „Pergalė" užpildoma sovietiniais rusų arba kitų TSRS tautų kūriniais. Bijomasi paminėti net vienu žodžiu nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Taip atsitiko su J. Mikelinsko knyga „Kur lygūs laukai" (1981) — reikėjo viso 10.000 tiražo vieną lapą iškirpti ir perklijuoti, o redaktoriui buvo atimta premija.

    Žlugdoma kraštotyra. 1977-1982 m. buvo uždaryti tie etnografiniai ansambliai, kurie aktyviai įjungdavo vakaronių dalyvius į programą, t.y. žiūrovai tapdavo dalyviais — Rumšiškių Buities muziejaus etnografinis ansamblis, Kauno politechnikos instituto, Veterinarijos akademijos etnografiniai ansambliai, Vilniaus „Dainos", Kauno „Tėviškės" klubai. Jei Lietuvoje liko etnografinių ansamblių, tai tik tokie, kurių veikla apsiriboja televizija arba sovietinių švenčių „konkursuose" ir kurių tikslas tėra parodyti, kokia didelė laisvė sovietų Lietuvos kultūrai klestėti. Tokie ansambliai ne tik nepritraukia liaudį, bet atstumia neprityrusius žmones, nes negyvas bendravimas (per radiją, televiziją) neteisingai perduoda lietuvių tautos dvasines vertybes, žmogus nustoja gerbti mūsų senąsias dainas, ką ir matome didžioje jaunimo dalyje, ignoruojančioje mūsų kultūrą, mūsų nuostabias liaudies dainas.

    Sąmoningai stengiamasi pamiršti mūsų nacionalinio judėjimo veikėjai, draudžiama minėti įvairius tautinius jubiliejus. Mūsų tautos veikėjų paminėjimai netgi trukdomi grubiais, brutaliais metodais. Prisiminkime Vytauto Didžiojo 550 metų mirties jubiliejaus minėjimą Trakuose: kovai prieš jo dalyvius buvo sukeltos didžiausios saugumo jėgos. Vytauto jubiliejus nei žodžiu nebuvo paminėtas jokiame „lietuviškame" laikraštyje, žurnale, per radiją ir televiziją. Koks skirtumas nuo 1930 metų! Tuo tarpu įvairūs rusų jubiliejai plačiausiai minimi. 1939 m. garsiausiai buvo paminėtas rusų karvedžio Suvorovo 250 metų gimimo jubiliejus. Ta proga buvo išleista įvairiausi leidiniai: brošiūros, monografijos, raštai, pastatyti kinofilmai. Visuose šiuose leidiniuose Suvorovas buvo
213

garbinamas kaip rusų ginklo karvedys, kaip puikiausias Rusijos sienų gynėjas, jos interesų saugotojas. Tačiau nei žodelio nebuvo užsiminta apie tai, kad jis žiauriai malšinno 1794 m. lietuvių-lenkų sukilimą, brutaliai susidorojo su Varšuvos gyventojais. Taip pat skambiai buvo paminėtas Kulikovo mūšio 600 metų sukaktuvės. Ta proga buvo išleistos knygos, sukurti dokumentiniai filmai. Pramonė netgi pagamino moteriškas skareles su užrašu „Kulikovo polie 1380-1980". Ar tai ne rusiškasis šovinizmas? Ar gali tokiose sąlygose augti lietuviška kultūra?
G. BANYS

*    *    *

SPAUDIMAS IŠŠAUKIA
NEPASITENKINIMĄ

    Paskutiniu metu, sustiprėjus tautinei ir religinei kovai Lietuvoje, režimas, stengdamasis susirasti daugiau sau talkininkų, griebiasi įvairiausių metodų, kad priverstų žmones dirbi saugumo naudai. Prievarta ir šantažu verbuojamas saugumo darbui jaunimas. Dažnai verbuojami tie vaikinai ir merginos, kurie dalyvauja tautinėje ir religinėje veikloje (kraštotyrininkai, Eucharistijos bičiuliai, eisenų į Šiluvą dalyviai ir kt.). Jeigu jaunuolis nepakankamai tvirtas, tai jis pasiduoda saugumo šantažui ir sutinka teikti žinias.

    Sustiprėjo spaudimas ir prieš tokius lojalius sovietinius piliečius, kaip įstaigų partinių organizacijų sekretorius, partorgus, propagandistus, „Žinijos" draugijos darbuotojus. Saugumiečiai apklausinėja partinius sekretorius apie jų įstaigų darbuotojus, įsakinėja rinkti žinias apie nepatenkintus režimu asmenis ir apskritai apie nepasitenkinimą jų įstaigose (tai daugiausiai liečia laikotarpius prieš planuojamus prekių kainų pakėlimus). Norint parodyti lietuvių tautos pritarimą įvairioms režimo akcijoms, per įstaigų sekretorius reikalaujama, kad tos ar kitos įstaigos darbuotojai parašytų į laikraštį savo pritarimą TSKP politikai. Kadangi tokių žmonių mažai atsiranda, tai dažniausiai part. sekretoriai būna priversti patys rašyti tokius rašinius savo įstaigos darbuotojo vardu.
214

    Įstaigų, kur įsikuria etnografiniai kraštotyrininkų ansambliai, partinius sekretorius ir vadovus grubiai iškoneveikia rajonų partiniuose komitetuose. Toks režimo, ypač saugumo, elgesys su partiniais sekretoriais sukelia nepasitenkinimą, šie įvairiai išsisukinėja nuo „perrinkimo". Tačiau, pasidavus šiai srovei, ne visada lengva išplaukti, nes prikalbinti kitą nešti šią naštą būna sunku. Dauguma partinių sekretorių su saugumu bendradarbiauja nenoromis, pasiduoda tik spaudžiami.

    Būna ir tokių, kurie mielai dirba šį juodą darbą. Saugumas pasinaudoja jų teikiamomis paslaugomis, kad suduotų smūgį tautiniam judėjimui, šitaip atsitiko „Tėviškės" klubui prie Kauno Filzikinių-techninių problemų instituto. Tai, galima sakyti, paskutinis etnografinis ansamblis, kuris nors kartą per metus galėdavo viešai organizuoti masines vakarones, sutraukiančias daug jaunimo, aktyviai dalyvaujančio lietuviškuose šokiuose ir dainuojančio senąsias mūsų dainas. Tokia klubo kryptis labai nepatiko saugumui, kuris per kelis metus apipynė šį klubą savo agentais, išaiškino aktyviausius narius, griovė klubą iš vidaus, terorizavo to klubo dalyvius, taip pat instituto vadovus ir partinius sekretorius, ir pagaliau visiškai uždraudė klubo veiklą. Uždarymui saugumas pasinaudojo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriaus partine sekretore. Egzekucija buvo įvykdyta 1982 sausio 6. Panašiai 1981 birželio mėn. buvo nutildytas „Dainos" klubas Vilniuje.

    Saugumas rezga pinkles netgi prieš režimo ideologus, propagandistus, paskaitininkus. Labiausiai jam nepatinka tautiškai nusistačiusių, drąsių mūsų žymiųjų žmonių susitikimai su visuomene. Saugumas ypač nepatenkintas visuomenės susitikimais su J. Jurginių, K. Saja, B. Genzeliu, L. Noreika, J. Marcinkevičiumi, Č. Stoniu, J. Tapinu ir kt. Kai kuriuos iš šių žmonių saugumas stengiasi paveikti, kad jie atsisakytų savo temų, nori, kad jų paskaitos taptų tik įprastu sovietinės santvarkos gyrimu ir kapitalistinės santvarkos juodinimu. Saugumui nepatinka Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose organizuojamų paskaitų temos, kurios neformuoja ištikimo sovietinio piliečio — komunizmo statytojo asmenybės. Saugmiečių nuomone, daugumą jų reikia uždrausti. Lietuvos „Žinijos" darbuotojai buvo stipriai barami už Maskvos parapsichologo Naumovo paskaitų organizavimą Lietuvoje.

    Bendrai, spaudimas „Žinijos" darbuotojams yra padidėjęs; kai
215

kurių jų telefonai prijungti prie pasiklausymo sistemų.

    Tautinės priespaudos padidėjimą pripažįsta ir ateizmo skleidėjai.

    Ypač didelį nepasitenkinimą iššaukė 1981 rugpjūčio 23 d. organizuotos eisenos į Šiluvą grubus uždraudimas. Kai per rajonų partinius komitetus saugumas grasino įmonių direktoriams ir part. sekretoriams, jog bus stipriai nubausti, jei jų darbuotojai dalyvaus eisenoje, tai netgi lojalūs pareigūnai buvo pasipiktinę. Piktinosi uždarytais keliais ekskursantai ir šiaip keleiviai, kai jiems buvo įsakoma grįžti atgal, terorizuojami ir baudžiami.
V. ŠILINIS

*    *    *

BLAIVYBĖS KLUBO „SĄJŪDIS"
ATIDARYMAS


 
    1981 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus Statybininkų kultūros rūmuose turėjo įvykti Vilniaus statybininkų blaivybės klubo „Sąjūdis" atidarymas. Pakviestuosius prie statybininkų kultūros rūmų pasitiko . . . milicijos karininkų kordonas ir draugovininkų patruliai. Padoresni kai kam pasakė, kad klubo atidarymo vakaras perkeltas į Pševalskio g. Nr. 7.

    Vėliau paaiškėjo, kad su klubo atidarymo švente siejosi nemaža nepaprastų reiškinių. Vilniaus statybininkų kultūros rūmai šventės išvakarėse buvo uždaryti. Vilniaus universiteto liaudies ir etnografiniam ansambliams, pasikviestiems į klubo atidarymo vakarą, uždrausta koncertuoti. Daugelyje respublikos statybinių organizacijų vyko blaivininkų ir jiems prijaučiančių žmonių gąsdinimas, primygtinai reikalauta nedalyvauti būsimojoje šventėje. Kai kur buvo atiminėjami ir deginami pakvietimai, o kai kuriuose miestuose blaivininkų važiavimui į Vilnių užsakytiems autobusams „nesisuko ratai". Visur buvo platinami „Sąjūdžio" blaivininkų adresu grubus, žmones gąsdiną šmeižtai.

    Kas visa tai organizavo? Visi paklaustieji nurodo girtaujančius viršininkus, direktorius, partijos sekretorius, valdytojus, ministrus, kurie gavę nurodymą iš aukščiau . . .

    Nors visaip persekiojama, šiuo metu klubo „Sąjūdis" veikla dar nėra sužlugdyta: ji vyksta darbovietėse, miestuose ir kaimuose.
216

Tačiau ji silpna ir negali apimti plačios visuomenės.

    Kiekvieno lietuvio, o ypač tikinčio, pareiga tapti blaiviu, giliai mąstančiu ir drąsiai savo tautos ateitį kuriančiu žmogumi.

*    *    *

TARDYMAI

    Vilnius. 1982.II.3. Apie 9 va. du čekistai (vienas iš jų — Aukštakis) išsivežė iš darbovietės Eleonorą SASNAUSKAITE tardymui į Saugumo komitetą. Tardė čekistas Aukštakis. Tardytojas perspėjo Eleonorą, kad ji apklausinėjama kaip liudininkė byloje Nr. 93 dėl ANDREIKOS antitarybinės agitacijos ir propagandos. Tardytojas norėjo visą tardymą įrašyti į magnetofoną, bet, tardomajai nesutikus, įrašo nedarė. Aukštakis klausinėjo merginą, ar ji pažįstanti Andreiką, kada jis buvo pas juo užėjęs, ką kalbėjęs. Eleonora paaiškino, kad jis buvo užėjęs, kai saugumas buvo pasiuntęs jį sekti brolį Julių. Pats Andreika vėliau tai prisipažinęs. Po tokio paaiškinimo, daugiau apie byla Nr. 93 nieko neklausinėjo. Saugumietis toliau teiravosi, ar buvo nuvažiavusi pas brolį į tremtį, kas davė kelionei pinigų ir 1.1. Į šiuos klausimus Sasnauskaitė neatsakinėjo, kadangi jie nieko bendro neturi su byla Nr. 93. Vėl pasipylė klausimai: ar pažįstanti Smolkiną, Volungevičių, Žilinską, ar jie užeiną pas ją į namus, ar neatneša pinigų? Tardytojas gyrėsi viską žinąs, tik dar norįs išgirsti apie tai iš pačios E. Sasnauskaitės. į tuos klausimus tardomoji taip pat neatsakinėjo, nes jie neliečia minėtos bylos. Sakėsi atsakysianti tik į konkrečius klausimus, liečiančius bylą. Čekistas pradėjo įvairiai merginą gąsdinti, kad turėsianti nemalonumų darbe ir pan. Tardomoji protokolo nepasirašė. Baigdamas tardymą, Aukštakis perspėjo, kad jiems dar teksią susitikti. Apklausa truko apie 4 vai.
Tą pačią dieną apie 10 vai. operatyvininkas Bimbyris iš namų išsivežė Juliaus Sasnausko motiną — Dalią SASNAUSKIENE tardymui į saugumą. Tardymas irgi truko apie 4 vai. Buvo klausinėjama maždaug to paties, kaip ir Eleonoros.

*    *    *

217

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum