gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 31 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 31[71]


    Turinys:
    1. Maironis gyvas ir šiandien.
    2. Gelbėkim Antaną Terlecką!
    3. Bolševikų siautėjimas Merkinės apylinkėse.
    4. Nuo nepriklausomybės netekimo iki jos atgaivinimo.


Lietuva
1982 m. birželis


MAIRONIS GYVAS IR ŠIANDIEN (1862-1932-1982)

    Ten užaugau, iškentėjau
    Aš kančias visas
    Ir pamėgau, pamylėjau
    Vargdienių dūmas. . .

    Trys svarbios lietuvių tautai datos lydėjo Maironio atėjimą į šį pasaulį. Metai prieš jo gimimą Didžiojoj Lietuvoj buvo panaikinta baudžiava (1861), o po metų įvyko lenkų-lietuvių sukilimas prieš pavergėjus rusus (1863), o po dviejų metų rusai uždraudė spaudą lotynų raidėmis (1864).

    Šie trys įvykiai sukrėtė Lietuvą ir pažadino naujų socialinių ir kultūrinių jėgų, pasukusių lietuvių gyvenimą nauja kryptimi ir atvedusių Lietuvą į demokratinę Nepriklausomą valstybę.

    Po baudžiavos panaikinimo ir po 1863 metų sukilimo dauguma lietuvių, ypač kaimo gyventojų, buvo atpalaiduoti nuo priklausomybės sulenkėjusiems dvarininkams, šitaip daug kas gavo laisvę ir teisę be aristokratų tiesioginės valios ir lenkų įtakos savarankiškai tvarkytis kasdienį savo gyvenimą. Po sukilimo rusai ėmėsi mažinti lenkų poveikį lietuviams ir padaryti sau palankesnius krašto gyventojus. Tačiau spaudos uždraudimas sudavė didžiulį smūgį: Lietuva, per rusišką spaudą ir mokyklą, per kolonistus rusus ir caro administraciją turėjo būti suprovoslavinta ir surusinta.

    Taigi Maironio vaikystės ir paauglystės metais Lietuva buvo tarp dviejų varžovų dėl lietuvio sielos — tarp aristokrato lenko, su kuriuo krašto šviesuomenė buvo susijusi šimtus metų, ir pravoslavo ruso, kuriuo virsti lietuvį vertė rusų valdžia savo įsakymais ir tvarka. Tiedu tarp savęs kovojantys frontai ypač lietė mokslus einantį jaunimą. Pasukęs į lenkų pusę, moksleivis ar studentas lietuvis galėjo tikėtis lenkų paramos. Kas krypo į rusus, toks šalia valdžios paramos galėjo susilaukti dargi greitos karjeros mokslą baigęs. Sunkiausias kelias buvo to mokslus einančio lietuvio, kuris nenorėjo eiti nė
7

vienu svetimu keliu ir stengėsi likti lietuviu. Tokiam reikėjo atsidurti tarp dviejų priešingų frontų, nenorom tapti rusų ir lenkų priešu ir kęsti jų smūgius. Jaunasis Maironis pasirinko šį sunkųjį kelią.

    Į šitokį kelią jis nesąmoningai krypo dar bodamas vaikas. Kai lenkuojanti auklė Jonuką pavadindavo bajoru, būsimasis poetas atsakydavo: „Aš nenoriu būti bajoru. Aš būsiu kunigas." Vaikas tada nemokėjo atsakyti, kad jis nori būti lietuvių kunigas, šitaip jis apsisprendė tik tapęs studentu ir nuo tada Dievui ir žmonėms tarnavo kaip lietuvis kunigas, lietuvis poetas ir lietuvis mokslininkas. Už tai, kad jaunas Maironis nenuėjo su lenkiškais aristokratais nei su rusiškais biurokratais, o pasirinko sunkiausią kelią — likti su persekiojamaisiais lietuviais,— už tai lietuvių tautai jis tapo brangus, lyg nauja šviesi žvaigždė tarp nedaugelio kitų panašių šviesuolių Lietuvos danguje, tokių kaip vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Petras Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Vilius Storosta-Vydūnas.

    Maironis — tradicijos ir pažangos vyras, kuris brangino praeitį, bet dar labiau žiūrėjo į dabartį ir vedė į ateitį. Jis tarnavo ne galiūnams, bet visiems žmonėms, pirmiausia paprastiems skriaudžiamiesiems lietuviams kaimiečiams, kurių daugelis tada nemokėjo rašyti nei skaityti. Todėl ir savo dainoje parašė, kad jo gimtinė ten, „kur broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų", kur jis „pamėgo, pamylėjo vargdienių dūmas."

    Maironis tarnavo savo gyvenimu, bet dar labiau savo raštais, keldamas lietuvio dvasią ir žadindamas viltį, kad tauta prisikels ir laisvės rytas greit išauš: „Aušra naujos gadynės teka, užšvis ir saulės spinduliai". Ir viltį jis grindė tikėjimu į meilės ir aukos galybę, į Dievo Apvaizdą ir Amžinąjį Jo teisingumą, į istorijos dinamiką bei dorą ir šviesų lietuvių jaunimą.

    Kaip karštas lietuvis demokratas Maironis yra pažangus. Anuomet šviesuoliui profesoriui skelbtis lietuviu, kalbėti lietuviškai, rašyti poeziją lietuviškai, mylėti lietuvius ir Lietuvą labiau negu kitus — buvo retas, drąsus, mažne revoliucinis
8

reiškinys. Tokius drąsuolius lenkai plūdo, vadino išdavikais ,,litvomanais", o rusai ieškojo priekabių išvaryti į Sibirą. Tačiau Maironis to mažai paisė. Dar tebebūdamas studentu Kauno kunigų seminarijoje, savo eiles slaptai spausdino „Aušroje" ir vėliau kituose rusų valdžios draudžiamuose laikraščiuose. Nesiliovė nelegaliai savo kūrinių spausdinti ir tapęs Petrapilio dvasinės akademijos profesorium ir vicerektorium. Pirmąjį savo rinkinį „Pavasario balsai" (1895) ir savo „Lietuvos istoriją" slaptai išleido Prūsuose, o vėliau, tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, jis pirmasis lietuvių kalbą padarė oficialiąja iškilmių kalba toje mokslo įstaigoje.

    Ar daug tokių drąsuolių buvo anais rusų priespaudos laikais Lietuvoje? Labai nedaug, nes bailių, pataikūnų ir prisitaikėlių visuomet daugiau. Tiesa, Maironis nebuvo nei vienas, nei pirmasis, kuris tada ėjo lietuvių pasipriešinimo keliu tarp dviejų frontų.

    Lietuvių sodietis galėjo išgirsti, suprasti ir atvira širdimi paversti veikimu žodžius tik tokių vyrų, kurie buvo išaugę vyskupo Valančiaus tradicijų įtakoje. Maironis kaip tik ir buvo vienas iš tų. Todėl jo pasipriešinimo žodžiai ir meilė sklido Lietuvoje plačiau, negu J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, J. Šliūpo ar net P. Kriaučiūno, Maironis nesiūlė sunaikinti jokio lietuvio — nei aplenkėjusio klebono, nei sulenkėjusio bajoro ar aristokrato. Atvirkščiai — jis visus norėjo atversti ir sutelkti kultūros darbui šviesesnės Lietuvos ateities labui. Todėl jo įtaka anais rusų laikais Lietuvoje buvo didelė, plati ir veiksminga-

    Tą didelę Maironio reikšmę liudija buvęs jo mokinys Kauno kunigų seminarijoje rašytojas J. Lindė-Dobilas. Po Maironio mirties jis rašė: „Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia anais laikais buvo Lietuva, turėjo prisiminti, kad labiausiai ją paveikti tegalėjo tik toks asmuo, kaip Maironis — teologijos magistras, seminarijos, paskui Akademijos profesorius, tai vėl Seminarijos rektorius, kanauninkas it t. t. Dar viena svarbi aplinkybė: visiems mums, jo mokiniams, buvo žinoma, kad jis ir universitete yra buvęs. Anais laikais tai stiprus argumentas: visą mokslą išėjęs — dvasinį ir pasaulinį.
9

    Ta įtaka, pabrėžiu, bus dar suprantamesnė, kad Maironis buvo būsimųjų kunigų mokytojas ir auklėtojas. Kaip P. Kriaučiūnas Marijampolės gimnazijoje naują pasauliečių lietuvių šviesuomene, taip Maironis žodžiu ir autoritetu ugdė lietuvių religinę šviesuomenę — kunigus, kurių įtaka anuomet Lietuvoje buvo svarbesnė negu pasauliečių šviesuolių. Maironio kartos draugai ir jo auklėti kunigai daug lėmė Lietuvos atgimimą ir jos valstybės atkūrimą."

    Kad Maironio įtaka buvo platesnė ir įvairesnė negu kitų šviesuolių pasauliečių, nemaža lėmė ir tai, kad Maironis buvo rašytojas ir poetas, jo garsiakalbiai buvo jautresni ir toliau siekė. Maironis gebėjo prabilti toliau sparnuotais poezijos žodžiais, kokių nemokėjo joks kitas ano meto lietuvių patriotas. Ir daugiau kaip per 25 metus Maironis savo eilėmis ir poemomis bylojo tautiečiams apie Lietuvos garbingą praeitį, apie varganą dabartį ir žadino jiems šviesesnių laikų viltį. Jo poezija optimistinė — artėjančio Pavasario balsai.

    Gaivinas skurdžios jų krūtinės
    Balsais kaip balsimo lašu,
    Patsai ramumo nepažinęs
    Kitiems išganymą nešu. . .

    O kai jo skambias, dainingas eiles pagavo kompozitoriai, Maironio pavasarį dainavo visa Lietuva. Penkioms dešimtims Maironio tekstų yra sukurta apie 100 dainų ir giesmių, kurias komponavo apie 30 kompozitorių, kaip J. Naujalis, Č. Sasnauskas, A. Kačanauskas ir kt.

    Pagal Maironio eilėraštį „Mano gimtinė" („Ten, kur Nemunas banguoja") yra sukurtos net septynios dainos. Po tris keturias dainas turi eilėraščiai „Kur bėga Šešupė", „Kur lygūs laukai", „Pirmyn į kovą už tėvynę", „Eina garsas nuo rubežiaus", „Nebeužtvenksi upės bėgimo", „Lietuva brangi", „Jau slavai sukilo. . ."

    Drąsiai galima sakyti, kad ligšiol nebuvo ir gal negreit bus kitas toks poetas kaip Maironis, kurio mintys ir žodžiai būtų taip plačiai pasklidę lietuvių tautoje. Daugelis jų buvo, yra ir bus susipratusių lietuvių žodžiais ir jausmais.

    Tokia reikšmė buvo Maironio, kai Lietuva anuomet nešė rusų priespaudos naštą.
10

    Atėjo Maironio pranašautieji šviesesni laikai ir greitai pakilo balsai prieš „Maironio hegemoniją". Pirmasis savo „istorinį išmanymą" parodė Augustinas Voldemaras „Vilniaus žiniose" (1906 m., 242 nr.), šiurkščiai paniekinęs Maironio „Lietuvos istoriją", nors pats nė tokios neparašė. Maironio poezija ir ideologija nebepatiko Baliui Sruogai ir Kleopui Jurgelioniui („Labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis"). Didžioji Maironio nelaimė čia bus ta, kad jis kunigas.

    Nepriklausomoj Lietuvoj Maironio aureolė turėjo dar labiau blankti, kilus rašytojų tarpe diskusijai dėl literatūros tautiškumo. Balys Sruoga tuomet tvirtino, kad Maironio „Jaunoji Lietuva" — pavyzdys kūrinio, kuriame nėra tautiškumo („Skaitymai"). Tai buvo skaudžiausias priekaištas, koks galėjo būti epochoje, kurioje tiek buvo kalbama apie tautinės kultūros kūrimą. Paniekinančiai „labanakt" Maironiui kalbėjo poetas Paparonis (kun.A.Šmulkštys), kurio vardą šiandien mažai kas žino. Kad Maironis „paseno, nuseno, suseno", prisispyręs šaukė stud. A. Venclova („Lietuvis, 1925 m., 34 nr.). Maironis iš gyvenimo buvo stumiamas. Atėjo laisvė ir — kam jos pranašas! šalin jį!

    Tačiau, kai Maironio šlovė blėso akyse tų, kurie jį matė čia pat Lietuvoje, tuo metu ji ėmė skaisčiau švitėti akyse tų, kurie apie jį girdėjo tik iš tolo — lietuvių išeivijoje.

    Maironis labai nemielas buvo tiems, kas laisvos Lietuvos nemylėjo ir net nekentė. Vienas tokių buvo Antanas Venclova, drįsęs didįjį dainių niekinti Nepriklausomybės laikais, savo neapykantą pakartojęs naujosios rusų vergijos metais. Atsiminimų knygose „Jaunystės atradimas" (1966 m.) Jis rašo: „Toliau („Baro" 8 nr.) rašiau: Maironis yra „aušrininkas" — romantikas. Jam ir dabar sunku užmiršti savo romantizmas, nors . . . paseno jau Maironis, ir Maironio laikų idėjos . . . Tai nebuvo gal nieko nauja, nes apie Maironį taip tuomet rašė ne vienas kritikas. Blogiau, kad straipsnis buvo pasirašytas mano pavarde ir dėl iškilmingumo prie pavardės pridėtas žodelis „stud.", t. y. studentas.

    Maironis, senas, nusipelnęs poetas, kurį skaitė ir kuriuo auklėjosi ištisos kartos, kurį ir aš skaičiau ir mėgau, dėl tokio mano straipsnio pasijuto įžeistas ir atsakė į jį irgi straipsniu:
11

„. . . Paprastai į kritikas nemėgstu atsakinėti, — rašė jis, — nes žinau: jos nei pridės, nei atims autoriui vertės . . . Geriausias veikalų įvertintojas — laikas.

    Bet ši kartą perdaug man skaudu, kad studentas į užsitarnavusį, jau nuo 30 metų universiteto profesorių atsiliepia iš aukšto Mentoro tonu. Tiek to! Čia jau auklėjimo sritis. Mūsų demokratišku laiku tai paprastas dalykas, ir to imti i širdį netenka. . ."

    Vėliau Venclova sakosi įgijęs proto ir matęs reikalą nors dabar, mažne po 50 metų, Maironį nebegirdinti atsiprašyti, nes manęs, „kad tai atlikti niekad ne vėlu" (1966 m, p. 16-18). Bet čia pat „atsiprašymą" pamiršta ir 288 puslapy prasimanymais, kuriuos kažin ar įrodytų teisme, apšmeižia, apjuodina Maironį kaip asmenybę, drauge prasimanęs progą atsiskaityti ir su buvusiu savo bičiuliu, o šiandien — nesutaikomu priešu Bronium Raila. „Jaunystės atradimą" šiemet masiniu tiražu „Šviesos" leidykla išleido mokyklai. Tegu tūkstančiai vaikų regi, koks nenaudėlis buvo Maironis. . .

    Kad, Lietuvai vėl patekus į rusų vergiją, Maironio žvaigždė vėl skaisčiai sužibo, rodo ne vien dažnokas „apvalytų"- „Pavasario balsų" leidimas. Juos leidžia ir dėl to, kad autoriui nebereikia honoraro, o jį gauna, nė piršto neprikišusi, redakcinė kolegija. Tačiau Maironio raštų pilno leidimo nebuvo ligi šiolei ir tur būt nebus: Maironiui skaityti „mūsų visuomenė nepriaugusi", kaip anot Šarmaičio žodžių, ji „nepriaugusi Kudirkai".

    Maironio renesansą aiškiai parodė „Graži tu mano brangi tėvyne" (Naujalio), kurią vienu tarpu buvo išdrįsę dainuoti įvairūs chorai ir kolektyvai. Reikėjo regėti, kokį entuziazmą ir kokias klausovų ovacijas sukeldavo ši giesmė! Kadangi tos ovacijos ne tik netilo, o vis didėjo, — turėjo nutilti giesmė. . .

    Porą trejetą mėnesių Vilniaus televizija (ir ten yra lietuvių!) po žinių laidos 20 vai. prieš oro prognozę buvo drįsusi minutę kitą paleisti „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį" melodiją (Č. Sasnausko). Tačiau ir ta netrukus buvo pakeista „geresne".

    Partija ir tarybinė vyriausybė Kaune teikėsi pastatydinti Maironiui prie jo rūmų ir Kunigų seminarijos paminklą. Sėdi akmens Maironis, parimęs ant kumščio, kaip „Pirčiupiu motina" ir, sako, būsimasis Ad. Mickevičius Vilniuje. Tačiau ir po tokio
12

kojų, išėję iš „Baltosios gulbės" (Santuokos rūmų), jaunavedžiai padeda gėlių.

    Betgi ne apie tokį paminklą sau svajojo Maironis. Jo rūpestis buvo — Kauno kunigų seminarija, į kuria tiek įdėjo sielos ir širdies. „Štai jau 20 metų, — rašo jis, — Kauno kunigų seminarijoje rektoriauju ir galiu net po mirties drąsiai pasakyti, kad nė vienas rektorius tiek nepadarė ir materialiai, ir mokslo žvilgsniu: radau 4 metų mokslą seminarijoj, paliksiu 7 metų, išleisdamas auklėtinius su universiteto diplomais. Materialiu žvilgsniu tegul palygina žmonės, kokią aš paėmiau seminariją ir kokią paliksiu." (V. Zaborskaitė, „Maironis", 1968, p. 330).

    Gražią paliko seminariją Maironis ir baisiai negražiai su ja pasielgė ir tebesielgia materialiai ir moraliai partija ir tarybinė vyriausybė, užmiršus ir Julių Janonį, kuris giedojo ir gieda:

    „Geresnio paminklo didvyriams nebus,
    Kaip vykdymas jų idealo".
S. Gaivėnas
*    *    *

        O tačiau Lietuva
    Tik atbus gi kada:
    Ne veltui ji tiek iškentėjo!
    Kanklių balsą išgirs,
    Miegąs kraujas užvirs,
    Nes kryžius gyvatą žadėjo.
        Skausmuos jėgos išaugs,
    Atgimimo sulauks:
    Jau blaivosi orai aptemę.
    Tik į darbą greičiau!
    Tik mylėkim karščiau!
    Tik, vyrai, pajudinkim žemę!
                                        Maironis
13

SOS! SOS! SOS!
GELBĖKIME ANTANĄ TERLECKĄ!


    Turi Lietuva nemaža žymių žmonių. Vienas iš tokių žmonių yra šiuo metu gulago kančias kenčiąs Antanas Terleckas, baigęs Vilniaus universiteto ekonomikos ir istorijos fakultetus, draugiškas, gerbiamas ir jaunimo mėgiamas žmogus, jis, negalėdamas pakęsti tarybinės valdžios daromų skriaudų lietuviams, dažnai kėlė balsą, protestavo žodžiu ir raštu, ne kartą drąsiai rėžė saugumiečiams tiesą į akis. jam už tai buvo atsilyginta.

    Jau ne pirmą kartą A. Terleckas parengtinio tardymo ir po teismo prieš išvežant į kalinimo vietą 1979.X.31 — 1980.X.5 buvo įkalintas Vilniuje, saugumo komiteto požemiuose, kur jau tūkstančiai lietuvių prarado savo sveikatą, neteko laisvės, kur žvėriškai buvo tyčiojamasi ir tebesityčiojama iš švenčiausių teisių ir žmogaus orumo. Tardomas A.Terleckas atsisakė duoti parodymus, todėl jam buvo sudarytos itin sunkios kalinimo sąlygos: ilgai buvo neleidžiama susirašinėti su šeima, kiauras paras jis buvo tardomas penkių aukšto rango tardytojų: Lazarevičiaus, Markevičiaus ir kt. Paskutinį pusmetį prieš pat teismą jis buvo laikomas su labai pavojingais žmonėmis. „Nuo vasario 20 buvau laikomas su labai nervuotais žmonėmis. Aleksandrui vaikystėje Sibire galvą kirviu perskėlė, o Juozui Vilkaviškio rajone kažkas kastuvu makaulę aptalžė. Siutui praėjus, Aleksandras būdavo labai geras, o Juozas visą laiką tylėdavo (su juo buvau nuo VI.6 iki VIII.25). Pavargau su jais",— kiek vėliau 1981.11.26 rašė laiške A. Terleckas, kurio bylos medžiagą kruopštūs saugumo darbuotojai sudarė net keliolikos tomų. Su tokiu kalnu popierių A. Terleckui buvo duota nepaprastai mažai laiko susipažinti.

    Kalinys buvo taip požemių ir tardymų įtampos išvargintas, kad pirmąją proceso dieną per pertrauką jį ištiko priepuolis. Todėl po pertraukos dar negalėdamas atsigauti po ištikusio smūgio, neturėjęs jėgų net kalbėti. Teisme dalyvavusi gydytoja tvirtino, kad teisiamasis A. Terleckas yra nuolatinėje jos priežiūroje, gauna stiprius vaistus ir teismo metu jo sveikata esanti patenkinta. Per teismą A. Terleckas, kaip ir jo bičiulis Julius Sasnauskas, elgėsi ramiai, su jam būdingu jumoru, šviesiu optimizmu, nors iš tikrųjų buvo neapsakomai išvargintas, nukamuotas ir išsekintas. Savo
14

principų, pasaulėžiūros ir įsitikinimų nė vienu žodžiu nepasmerkė, savo veiksmų neapgailestavo. Teisme, be artimiausių šeimos narių, dalyvavo vien tik saugumiečiai ir kviestiniai.

    Po teismo buvo paskleisti gandai, kad teisiamasis prisipažino kaltas, apgailestavo. A. Terleckas 1981.11.12 ir 11.26 laiškuose rašė: ,.Teismo pertraukos metu gavau priepuolį. . . koresp. Jusytės ir  Vaičiaus net akyse nemačiau, kaip ir jie mano ašarų. Nieko neprašiau pasigailėjimo, prieš nieką nešliaužiojau, neverkšlenau. Advokatas patarė į paskutinį savo žodį įdėti „gailiuosi". Griežtai atsisakiau." Šitaip rašė A. Terleckas, perskaitęs sufabrikuotą minėtų korespondentų, kurių plunksną vedžiojo saugumiečių ranka, „Tiesoje" išspausdintą straipsnį, šmeižiantį ir su purvais sumaišiusį A. Terlecko asmenį ir jo darbus.

    Nors jam buvo pažadėta leisti tyrinėti Lietuvos istoriją, susipažinti su istoriniais archyvais, bet saugumiečiai įpratę duoti pažadus, kad jų neištesėtų.

    Teismo nuosprendis, iš pirmo žvilgsnio žiūrint, tarytum buvo lyg ir „švelnus": treji metai laisvės atėmimo griežto rėžimo lageryje ir penkeri metai tremties. Ką gali žinoti, kokia čia išmonė — gal mažai buvo įkalčių tokioje gausybėje medžiagos, gal lėmė santūrus A. Terlecko ir J. Sasnausko elgesys teismo metu, o gal viešosios nuomonės baimė. Tik viena aišku, kad A. Terleckas tikrai buvo nubaustas neteisėtai. „Už mano veiksmus, bent Europoje, (išskyrus tik Albaniją) niekas žmonių į kalėjimus nesodina", — 1981.IV.9 rašė laiške nuteistasis.

    Proceso metu saugumiečiai A. Terlecko žmonai pareiškė, kad jos vyro likimas nuo jų nepriklauso, kad nuo šiolei — jis teisingumo instancijų rankose. Tačiau tie patys saugumo darbuotojai nebeleido pasimatyti su nuteistuoju, nors po teismo teisėjas Ignotas davė leidimą žmonai, broliams, vaikams ir marčiai. Toks draudimas netgi buvo visiškai nemotyvuotas, nepaaiškinta priežastis. Negana to. Kai 1980.X.5 A. Terleckas buvo išvežtas į kalinimo vietą, jam buvo neleista net artimųjų pristatyto maisto pasiimti. Mat, kaip paaiškino pareigūnai, „nebuvę kam atrakinti šaldytuvo". „Iš šiltų daiktų tik kojines leido pasiimti" (1981.III.26). Ir taip A. Terleckas iš Vilniaus atsidūrė Permės apskrityje, Čiusavajos rajono Kučino km. lageryje BC 389/36.
15

    Per teismą tarytum „švelniai" nubaudę, sumanė gerokai kalinį „pavėžinti": į kalinimo vietą, kur traukiniu galima nuvažiuoti per pustrečios tris paras, nuteistąjį vežė tik. . . 50 parų (nuo 1980.X.5 iki XI.23). štai kokia odisėja laukė iškankinto, išvarginto ir ligoto kalinio. Saugumas turbūt samprotavo: gal toks „pavėžinimas" nežmoniškomis sąlygomis, pusalkanis gyvenimas, patyčios ir žvėriškas elgesys jį visiškai sunaikins. O visuomenei bus oficialiai pranešta: susirgo, neišlaikė, mirė. Trumpa, aišku ir ramu. Nereikia nei upėje skandinti, nei žvyrduobėje su spygliuota viela surištomis rankomis pamesti, nei kokios avarijos organizuoti. . .

    Kaip jis buvo vežtas, turbūt įmanoma aprašyti tik Solženicino ar Sruogos plunksnai, jis buvo įspraustas kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, Smolensko kalėjime išgyveno siaubingą žemės pragarą. Kriminalistai atėmė iš jo viską, kas tik buvo galima atimti. Jaroslavlio kalėjime buvo laikomas tokioj kameroj, kur grindis sėmė vanduo. Neretai kelioms dienoms jam tebuvo duodamas puskepalis duonos. Kad tokia „kelionė" kuo ilgiau truktų, net kelis kartus būdavo vežamas į tą patį kalėjimą. „Ar galėjau kada nors pagalvoti, kad šį miestą (Kizelį) teks net 3 ar 4 kartus pravažiuoti. Visą kelionę aprašiau devyniuose laiškuose. Deja, nė vieno jų nagavai. Rašysiu dar Smolensko ir Kalugos prokurorams, tačiau jokios vilties nėra. XI.3 Sverdlovske įmečiau laišką, kuriame tebuvo tik keli žodžiai. Kodėl jo neišsiuntė Tau? Ilgiausia išbuvau Permėje (net du kartus). 1958 m. Taišetą pasiekiau per 16 parų, o 1980 m. perpus trumpesnį kelią veža 50 parų. . . Smolenske kalėjime. . . patys kaliniai 1-oje kameroje įrengė pragarą. Įsivaizduok mane 60 rūkančių kriminalistų tarpe, kurie ištisą parą arbatą verda (vietoj malkų naudojamos įvairiausios medžiagos). Tokioj pirty ilgai neištversi, nes ventiliacijos — jokios! . . Žmogaus organizmas daro stebuklus — prie visko pripranta. . ." Tos „įvairiausios medžiagos — tai iš kalinių atimti paskutiniai rūbai . . .

    „Klausėt, kodėl mane vežė į lagerį net 50 parų? Į šį klausimą man neatsakė net generalinis prokuroras." „Ką teko išbandyti 1973—1974 m. galvojau, kad XX a. paskutiniame dvidešimtmetyje nieko baisesnio negalima sugalvoti. Pasirodo, galima! 1980 m. lapkričio 5-ąją sugrąžino iš Sverdlovsko kalėjimo į Permę taip išalkusį, kad sunku ir įsivaizduoti".
16

    Oficialiai kaliniams leista rašyti laiškus, tik nė vienas iš 9 nepasiekė šeimos. Netgi žuvo tie laiškai, kurie buvo persiųsti ne paštu, o kitais keliais. Pasirodo, kad visi laiškai, siunčiami Terleckų šeimai, iš paskutinio pašto, aptarnaujančio tą rajoną, persiunčiami į Vilniaus saugumo būstinę. Adresato nepasiekė ir pirmasis laiškas iš Kučino lagerio. „Prokurorui skundžiausi ne dėl laiškų, o dėl mano asmenybės 50 parų trukusio „transportavimo". Įstatymas numato, kad kalinimas neturi suteikti „laikinai izoliuotam" nei fizinių, nei moralinių kančių. Kelionėje pakako tiek vienų, tiek kitų. Skundžiausi Smolensko, Permės ir Sverdlovsko kalėjimų administracijai" — prisipažįsta kitame laiške.

    Jei bent tos kančios, tie pažeminimai, veidmainystė būtų pasibaigę lageryje. Kur tau! Netrūksta jų nei Kučino barakuose. Jstatymas leidžia A. Terleckui per mėnesį parašyti du laiškus, o jam laiškų skaičius ribojamas. Saugumiečiai sulaiko laiškus du, tris ir daugiau mėnesių. Kai kurie visiškai konfiskuojami. Tai „ideologiškai ydingi". Dėl kitų paprasčiausiai kaltinami pašto skyriaus darbuotojai. Užtat ne be reikalo Permės kalinys skundžiasi: „Jau ketvirtas mėnuo, kaip nuo jūsų negaunu jokios žinios. Kas atsitiko? Matyt, irgi negavot manųjų laiškų. XII.10 rašydamas Generaliniam prokurorui paliečiau ir šią temą", — rašoma 1980.XII.25 datuotame laiške žmonai.

    Artimieji, norėdami, kad greičiau pasiektų žinios, laiškus mėgina siųsti avia paštu. Tačiau tai bergždžios pastangos, kurias paliudija pats kalinys: „Nesiųsk laiško avia paštu. Juk jie nesuinteresuoti, kad greit gaučiau laiškus. . . avia ar rogių paštu (jei tokia pašto gadynė sugrįžtų) laiškus gausiu (sic) nustatytu laiku". Beviltiški mėginimai kreiptis į lagerių vyriausybę. Ji — taip pat bejėgė: „Nerašyk daugiau lagerio valdžiai, ką jie gali padėti? Jie vykdytojai (viską tvarko Vilniaus saugumo komitetas)".

    „Taip nieko nežinau apie jūsų gyvenimą. Kažkam atrodo, kad mažai mane nuteisė, todėl susirašinėti trukdo. . . Pirmiau nors atvirutes praleisdavo greičiau. Teisinasi, kad neturi lietuviškai mokančio cenzoriaus. Tavo atvirutė rusų kalba parašyta. Kodėl tyčia ją taip ilgai laikė?" — stebisi A. Terleckas.

    Šiokio tokio prasiblaškymo teikia darbas. Nors jis dažnai būna sunkus ir toks sunkus, kad, kilnojant po centnerį ir daugiau sveriančius geležinkelio bėgius, dažnai gaunamas trūkis (ne veltui
17

sakoma, kad Rusijos geležinkeliai kalinių kaulais nukloti), tačiau ore ne taip įskausta galva, galima susitikti su žmonėmis, pamatyti šiek tiek gamtos. A. Terleckas jau kiek laiko dirbo valgykloje. Apie tai jis rašė:,,Valgykloje sutikau dirbti tik todėl, kad jos vyresnysis .. . pedantiškai sąžiningas, šiaip gan sunku. . . Parą išdirbęs, vos ant kojų pastovi . . . Kas antrą naktį tenka neišsimiegoti . . . dirbu kas antrą parą po 16 vai. . . . Susirgus vienam iš bendradarbių, tenka pasidalinti darbo valandomis . . . Ne tik ligoninėj, bet ir kalėjime keletą mėnesių su malonumu pasėdėčiau . . . nakties darbą mielai keisčiau į kalinimą, nors į vienutę, kurią labai sunkiai pakeliu".

    Lageryje netgi įstatymu leistieji dalykai trukdomi, nesiskaitoma su jokiu žmoniškumu, žmogaus orumu, įsitikinimais. Štai ką apie tai rašo A. Terleckas: ,,. . . Per Velykas dirbau. Valdžia žinojo, kas jas švenčia. Gal nugirdo draugus per pusryčius sveikinusius mane. Budintis karininkas ir prižiūrėtojai ne kartą vizitavo valgyklą. Tik vėliau supratau, kad stebėjo, ar kartais negaminu ko nors velykiniam stalui. Labai nekokios jie nuomonės apie mano draugus ir mane patį . . . Susirinkom 15 žmonių, šeimininkais buvom dar vienas lietuvis ir estas. Ant stalo nebuvo jokių vaišių. Nebuvo iš ko gaminti. . . Ant popieriaus papyliau Tavo atvežtų saldainių žirnelių. Teturėjom vieną pakelį arbatos, nes estas neturėjo teisės pirkti, o lietuvis Simokaitis, matyt, skolą grąžino. Draugai atsinešė šventinę dovaną — mažytį tortą iš duonos, pabarstytą cukraus pudra, papuoštą tokiais pat žirneliais. Nežiūrint į tokį kuklų stalą, nuotaika buvo puiki. Šventė tęsėsi tik apie 15 minučių. Nesinorėjo susilaukti prižiūrėtojų (1982.IV.13).

    O štai taip buvo švenčiamos Kūčios: „. . . Vakar su S. šventėm Kūčias. Visam lageryje tik 2 katalikai. Turėjome tik svogūno galvą ir arbatos . . ."

    „Ačiū, Elyte, kad daug meldeisi ir kad Dievas išklausė Tavo meldimą. Baisu ir pagalvoti, jeigu būtų tekę grįžti nepasimačius su manimi, o kiek grįžta! . . Ant velykinio stalo buvo ir margučių. Seniai lageris matė margučius. Ukrainietis sukalbėjo trumpą maldą, pasveikino su šventėmis. Prisiminė visus mūsų draugus, kur jie bebūtų . . ."

    Ypač kaliniams yra sunki bausmės pabaiga: „Žinodami, kad paskutiniai mėnesiai kalėjime ar lagery sunkiausi, man daro didelį
18

spaudimą, susidedantį iš smulkių patyčių. Lagerio vyriausiasis, mums girdint, mokė abu gydytojus ir medicinos seserį: „Privalot reikalauti iš jų įtempto darbo, priversti juos dirbti ... iki apsivėmimo". Negalvok, kad nuleidęs galvą vergiškai tylėjau. Vienintelis atsikirtau, kad esu su jumis mandagus, to paties ir iš jo prašau. Buvo priverstas teisintis" (1982.V.29).

    Matyt, kad sutartinai su saugumu lagerio vadovybė visaip stengiasi galutinai palaužti A. Terlecką iki tol, kol jis lapkričio mėn. 1982 m. turėtų būti išleistas į tremtį: „Jie, atrodo, to tik ir siekia, kaip čia gali išleisti mane į tremtį su sveiku stuburu. Reikia jį sulaužyti . . . šiomis dienomis administracija vėl ėmė kabinėtis: Kenčiu dantis sukandęs, bet turbūt neištversiu, ką nors iškrėsiu .. . Ankstyvą šalto pavasario rytą draugai kvietė pabūti su jais kompanijoje. Nusprendžiau neiti. Tą pačią dieną kelis . . . labai griežtai nubaudė ... Po trijų dienų nubaudė ir mane. Draugai juokėsi, kad nubaudė už tai, kad neatėjau į „zboriščią" (susibūrimą).

    Saugumo užmačios lenda kaip yla iš maišo. Vilniaus saugumiečiai ne kartą tvirtinę, jog A. Terlecko likimui neturį jokios galios, po teismo jau ne jų rankose. Gyvenimas rodo ką kita.(Sic). Be jų žinios nesuteikiami pasimatymai, jų įsakymu panaikinamos lengvatinės sąlygos ir kt. Sakysim, jei kalinamasis neturi nuobaudų, jam gali būti skiriamas papildomas pasimatymas su artimaisiais ir papildomi du rubliai per mėnesį. Už juos jis gali nusipirkti bufete maisto. „Sekančią dieną manęs laukė dar vienas netikėtumas — man nedavė priklausančių dviejų gamybinių rublių. Gan abejingu balsu paklausiau, už ką dar kartą nubaudė? Vienas iš viršininkų be jokios diplomatijos atsakė, kad „du rubliai duodami ne vien už gerą darbą". O aš, naivuolis, iki šiol nežinojau, kad teisė į savo kruvinu darbu uždirbtus du rublius nusipelnoma kuo nors kitu. . ."

    Saugumo „gundymai" nesiliauja net lageryje. Atvykęs saugumietis iš Vilniaus tikino A. Terlecką, kad užtenka jam tik atsisakyti įstatymu uždraustos veiklos, ir jis bus paleistas iš tremties: „Pernai aiškino, kad jiems pakanka tik atsisakyti įstatymu uždraustos veiklos. Mano pažiūros jiems visiškai esą nesvarbios". Vadinasi, štai kokia jų galia: net teismo nuosprendį jie gali pakeisti, kada tik nori.
19

    A. Terleckas nesiduoda jokiems saugumiečių pažadams suvilioti, nepalūžta, nerašo prašomų „atgailos" straipsnių į spaudą, anot jo, „niekada nežadėjau tapti nei šuniškai nuolankus, nei aklai paklusnus".

        Dažnai su baigiančiais kalėti atsitinka siaubingi dalykai, štai vienas toks pavyzdys:. . . Šiame pragare beliko vos pora mėnesių 12 metų iškalėjusiam ukrainiečiui. Jį išvežė, likus pusantro mėnesio iki bausmės galo. Ne trumpiau vežios ir mane po matuškos Rusijos kalėjimus", — su nerimu rašo A. Terleckas ir priduria: „Su šiurpu prisimenu Smolensko ir Sverdlovo kalėjimų pragarą. Veždami į tremtį, kankins ne mažiau, kaip kankino gabendami į Kučino!. . . 1981 m. lapkričio mėn. įspėjo, kad man bus sudarytos labai sunkios gyvenimo sąlygos ir kad po 5 Tremties metų sugrįšiu palaužta sveikata. Tačiau šiandien kitos išeities nematau. Mano likimas artimai susijęs su mūsų tautos likimu. Kas nesugeba paklusti, prisitaikyti, atsisakyti savo politinių pažiūrų, savo etinių — moralinių principų, tam lemta sunki kalinio ir tremties dalia. . . Kitos išeities nematau", — tarsi testamentą su skaudžiu nerimu, bet tvirtu ryžtu rašo A. Terleckas. Iš tikrųjų, palaužti žmogaus valią net pasaulio galingieji nepajėgia. Ne taip lengva ir paprasta užgesinti žmogaus sieloje rusenančią dieviškąją kibirkštį. Todėl ir iš šio lagerio sklinda į visą pasaulį tiesos ir laisvės, solidarumo ir teisingumo trokštą balsai, štai iš čia JAV prezidentą pasiekė laiškas, iš čia pasiųstas sveikinimas Lenkijos „Solidarumui". Savaime suprantama, kad saugumas už tai kaltina ir A. Terlecką. Užtat mėgins jį sunaikinti, sugniuždyti dar prieš tai, kai ateis laikas šiek tiek atsikvėpti: tremties laikas.

    Jei pasaulis neišgirs šio tremtinio skundo, jei nepasipils reikalavimai išlaisvinti šį laisvės kovotoją, jis gali žūti. Tada Tave, Vilniaus, Niujorko, Vašingtono, Berlyno, Bostono, Dublino, Romos, Paryžiaus, Londono ir visų pasaulio kraštų lietuvi, grauš sąžinė: mes visi kalti būsime dėl šio ir kitų lietuvių, tebekalinčių ir vis dar atkakliai tebesilaikančių — Balio Gajausko, Viktoro Petkaus, Juliaus Sasnausko — ir kitų gyvybių. Kova už jų gyvybę ir laisvę — kova už Lietuvos gyvybę ir laisvę!
„Aušros" bendradarbiai
20

BOLŠEVIKŲ SIAUTĖJIMAS
MERKINĖS APYLINKĖSE

Antrasis Pirčiupis

    Labai mažai kas žino, kad 1984 m. gruodžio 24 d. sukaks 40 metų, kai Merkinės apylinkėse buvo žiauriai susidorota su Klepočių, Lizdų, Druskininkų, Ryliškių, Taručionių, Vertelkų ir Pieriškių kaimų gyventojais. Kai kas tą įvykį vadina antrojo Pirčiupio tragedija.

    Pirčiupio kaimą sudegino ir gyventojus sušaudė vokiečiai. Jie 1944 m. birželio 3 d. nužudė 21 vyrą, 29 moteris ir 69 vaikus. Iš viso - 119 žmonių. Vokiečiai savo tikslų neslėpė. Jie iš anksto pasakė:  ,,Mes jūsų priešai. Ginkitės!" Su Merkinės apylinkių gyventojais žiauriai susidorojo rusai, kurie 1944 m. čia sugrįžo kaip „broliškos tautos išvaduotojai". . .

    Pirčiupio tragedija yra kruopščiai ištirta, aprašyta, o jo aukoms atminti pastatytas didingas paminklas. Deja, kada pamatysime Klepočių ir kitų kaimų nekaltoms aukoms atminti monumentą, ar bent užuominą spaudoje? Apie šį siaubingą įvykį tylima ir neleidžiama niekam net jo prisiminti. Yra asmenų, kurie asmeniškai matė ir pergyveno tą tragediją, tik jiems nevalia apie tai kalbėti. Nevalia net lankytis savo gimtosiose vietose. Kodėl?

    Apie Pirčiupį kalbama, rašoma. Jo tragediją nušviečia muziejus. Čia vedami vaikai, suaugę, svečiai iš užsienio. Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų tragedija niekur negarsinama. Apie ją šiandien tiksliai pasakoti sunku. Ją išsamiai ištirti būtų galima tik su valdžios parama. Tik nejaugi pats galvažudys rašys apie save straipsnius, knygas, kaip tą siaubingą 1944 m. Kūčių dieną įvykdė iš anksto paruoštą niekšišką planą.

    Kuo mes paremiame savo tvirtinimus? Tuo laiku kai kas iš mūsų buvome tiesioginiai liudininkai tų kruvinų įvykių. Mūsų liudijimus papildė kai kurie asmenys, patys pergyvenę 1944 m. Kūčių dieną, jos siaubą, ir šiandien dar gyvi. Mūsų pateiktus faktus dar ir šiandieną gyvai atmena Merkinės apylinkių vyresnės kartos žmonės. Mūsų pateiktos datos yra tikslios. Datų, kurių negalime šiandien prisiminti ar nustatyti, neduodame. Todėl kai kurie įvykiai galbūt nušviesti nenuosekliai, tačiau ypač iškeltini
21

viešumon, kurios taip bijo ir vengia rusų valdžia, komunistų partija.

Karo aidams tilstant

    1944 m. išvijus iš Merkinės apylinkių vokiečius, Merkinė, Varėna,Druskininkai priklausė Alytaus apskričiai. Labiausiai nukentėję kaimai 1944 m. gruodžio 24 d. priklausė Merkinės valsčiui. Merkinė buvo visiškai sugriauta. Miestelio vidury išliko bažnyčia ir cerkvė, o pakraščiuose — keli mediniai nameliai. Kitur — vieni griuvėsiai. Kaimuose maža kas buvo sugriauta. Gal viena kita sodyba, buvusi prie svarbiausių kelių. Vietinių žmonių aukų taip pat nedaug. Fronto linija tolo, šūvių aidai kasdien silpnėjo.

    Žmonės spėliojo, kas bus toliau, kaip pakryps gyvenimas. Visiems buvo aišku, kad vokiečiai jau negrįš. Lietuva vėl neš rusų okupaciją. Iš Maskvos sugrįžusių valdžios atstovų atžvilgiu žmonės laikėsi santūriai. Niekas į ją didelių vilčių nedėjo, nes lietuviai šią valdžią gerai prisiminė iš 1940-1941 m., kai nežinia už ką daugybė lietuvių buvo areštuota, išvežta į lagerius, Sibiro tremtį. Valdžios skelbiamos priežastys gyventojų neįtikino, juk koks čia nusikaltimas priklausyti Šaulių sąjungai, tarnauti valdiškoj įstaigoj, įsigyti daugiau turto ar būti kataliku, lietuviu! . . O kas bus dabar, kai prasidėjo tarybinės valdžios atkūrimas? Kaip valdžia dabar žiūrės į lietuvius, kurių daugelis nebuvo įsivėlę į politiką, tik ramiai dirbo savo žemelę, meldė Aukščiausiojo palaimos savo kraštui? Kodėl kai kas pasitraukė į Vakarus? Gal jie žinojo apie rusų kėslus? Tokie klausimai vargino visų galvas. Užtat į tarybinę valdžią žiūrėta ne tiek su viltimi, pagarba, kiek su baime.

    Pirmieji daliniai, kurie mušė bėgančius vokiečius, vietinių gyventojų beveik nelietė. Bet iš paskos užplūsdavo tokie, kurie, trumpai apsistoję, gyventojus ne tik apvogdavo, apiplėšdavo, bet ir baugindavo, smurtavo. Jie reiškė didelę neapykantą lietuvių tautai, o tik ką susiorganizavusi valsčiaus valdžia jiems nieko negalėjo padaryti. Žmonės baiminosi, kad ir vėl atsinaujins trėmimai į Sibirą, areštai ir tardymai.

    Paskelbta mobilizacija. į kariuomenę pakliuvo labai nedaug kas. Nemaža šaukiamųjų, kaip reikalingus darbuotojus, broniravo įvairios   įstaigos,   organizacijos.   Buvo   ir   tokių,   kurie   gavo
22

broniruotes už pinigus. Kai kurie į mobilizacinius punktus visai neatvyko. Valdžia buvo nepatenkinta. Sklido kalbos, kad lietuviai klauso išbėgusių fašistų nurodymų visaip priešintis, kenkti tarybinei valdžiai. Rusai absurdiškesnio dalyko sugalvoti negalėjo. Juk vokiečiai buvo tokie pat lietuvių tautos priešai, kaip ir rusai. Vieni ir kiti nesiskaitė su lietuvių tauta, vieni ir kiti amžiais ją engė. Nedaugei lietuvių dalyvavo šių abiejų tautų nusikalstomuose veiksmuose.  Dauguma lietuvių išliko sveikos moralės, ištikimi savo tautinio charakterio bruožams, papročiams — nenorėjo nei vieniems, nei kitiems tarnauti pavergiant ir engiant kitas tautas.

    1944 m. lapkričio mėn. mobilizacija pakartota. Visi vyrai 1945 m. sausio 13 d. turėjo rinktis Merkinėn. Šįkart daugumas vyrų į mobilizacinį punktą ruošėsi vykti — nebuvo kitos išeities. Nerimas dėl savo likomo žmones taip jaudino, kad geriau rinkosi karo pavojų, negu tarybinius kalėjimus ar Sibiro kančias. Be to, jautė greitą karo baigtį. Deja, ir antroji mobilizacija nebuvo sėkminga. Dėl to buvo kalti patys rusai.

Pasirengimas kruvinam užmojui

    1944 m. lapkritį Merkinėn iš Alytaus atvyko nedidelis kariuomenės dalinys. Jo vadas valsčiuje užsipuolė pirmininką, kodėl šis neparuošė patalpų, nes, esą, apie dalinio atvykimą buvo pranešta iš anksto. Valsčiaus pirmininkas Radzvilavičius buvo nerinktas, o paskirtas net neatsiklausus sutikimo. Jis aiškinosi, kad jam apie tai nežinoma. Dalinio vadas apsiputojęs keikėsi lietuvio ausiai dar negirdėtais šlykščiausiais žodžiais. Pirmininkas liepė įspėti Janulynienę ir Platulevičių, kad jų namuose apsigyvena kariškiai. Greit jie ten ir apsigyveno. Iš čia karinis dalinys pradėjo vykdyti savo slaptą uždavinį.

    Pradėta nuo Merkinės. Netrukus dingo Stambrauskų, Kvaraciejų, Jovarauskų, Strumskų ir kitos šeimos. Nušautas prie Nemuno tilto gyvenęs Baliūnas. Toliau dalinys pradėjo lankyti apylinkės kaimus. Išvykę anksti rytą, nakvoti grįždavo Merkinėn. Kaimuose darydavo kratas, tardydavo žmones, kažką užsirašinėdavo savo sąsiuviniuose. Maitinosi tuo, ką rasdavo pas žmones. O imdavo tiesiog nesiklausę — matant šeimininkui, arba vogčiomis. Per tokius žygius Janonyse buvo nušautas
23

vienas ar du žmonės. Česų kaime kareiviai suvarė vyrus Janavičiaus naman. Tinkamus kariuomenei ir darbams areštuodavo. Tarp suimtųjų buvo Juozas Kvaraciejus, ketvirto kurso klierikas. Jis turėjo seminarijos dokumentus. Klieriką vadas išjuokė, užgauliojo. Pagaliau pasakė: „Nenori su vokiečiais kariauti, tai eik pas motką". Kareiviui liepė išvesti laukan ir paleisti. Kareivis, klieriką pavedėjęs per kiemą, iš užpakalio nušovė. Vyresnysis, kurį vadino Semionov, šūviui nuaidėjus, net nekrustelėjo. Areštuotieji visa tai matė. Jie suprato, kad vadas žinojo, kaip kareivis su klieriku pasielgs.

    Pašilingės kaime buvo nušautas Kavaliauskas su žmona ir dukterimi. Kai kas tvirtina, kad čia buvę nušauta daugiau žmonių. Nušautų buvo Norulių, Rodukos, Palankių ir Maksimų kaimuose. Masališkėse nušauta Ivanauskienė. Kiek vėliau buvo sunaikinta visa jos sodyba su keturiais broliais: Vincu, Jonu, Antanu ir Pranu. Penktasis brolis žuvo Sibire.

    1944 m. gruodžio 16 d. buvo tikrinamas dešinysis Merkio krantas iki plento Merkinė — Varėna. Vėl žudynės. Bingelių kaime nušautas Juozas Bingelis ir pas jj nakvojęs Teodoras Revuckas, atrodo, gimęs 1926 m. Nemaniūnuose, IV kurso studentas miškininkas, dirbęs Marcinkonyse girininku. Jis iš Marcinkonių vyko į Alytų, o iš ten norėjo siekti Kaunan tęsti studijų. Su savimi turėjo apie 26.000 rublių valdiškų pinigų ir dokumentų Alytaus urėdijai. Kadangi iš Marcinkonių gana toli, o tuo metu susisiekimo priemonių gauti buvo sunku, tai Revuckas buvo priverstas nakvoti Bingelių kaime, kurio gyventojas Izidorius Bilinskas iš mažens nevaldė dešinės rankos. Kareiviai, surišę jo abi rankas, nuvarė į Alytų. Tuomet Puvočių kaime buvo nušauti: Tamulevičius, Kudarauskas, Bulonas, Glavickas, Jovaišis ir dar keli vyrai. Buvo nušautų Mardasavo kaime. Lankininkų kaime areštuotas Pranas Kuliešius, kuris, uždarytas vieno sudegusio namo rūsyje su kitais areštuotais, nuo kančių mirė. Vėliau du jo sūnus buvo nušauti, sodyba sunaikinta. Kareiviai, grįždami į Merkinę, Bingeliuose sustojo prie J. Bingelio ir girininko Revucko lavonų, nusisegė jų laikrodžius, numovė žiedą, paėmė dokumentus ir pas girininką rastus pinigus. Kitą dieną vaikai, už kaimo radę išmėtytus girininko dokumentus, sutvarkė, suplėšytus suklijavo ir perdavė
24

Bingelių girininkijai, o ši — Alytaus urėdijai.

    Žygiuodami Merkinės keliu, žmogžudžiai sutiko Puplių kaimo gyventoją Juozą Navicką. Jį sumušė ir, pririšę prie vežimo, vilko žeme, kol šis mirė. Vietos felčeris Platulevičius, apžiūrėjęs lavoną, rado 25 peilio ar durtuvo dūrius.

    Šio dalinio kareiviai, dar kartą įsiveržę į Degsnių (Dukučkos) kaimo namą, kur už stalo buvo susėdę ką tik iš bažnyčios grįžę vestuvininkai (Toločkos ir Bingelytės sutuoktuvės), be jokio įspėjimo paleido į sėdinčius automato seriją. Nuo šūvių žuvo keli žmonės, tarp kurių vienas motinos krūtimi maitinamas kūdikis. Kūdikio motina sužeista. Iš nušautų vestuvėse žinomas vienas — Juknevičius.

    Gudakiemio kaime žuvo Gudelionis, Barysas ir kt. Samūniš-kių kaime gyveno vienišas Teodoras Čaplikas. Jį visi laikė ne tiek keistu, kiek silpnapročiu. Žmogus buvo nekalbus, užsidaręs, su niekuo nebendravo, niekam neužkliuvo. Žiemą vasarą nešiojo vilna į viršų kailinius. Jis buvo gimęs Rusijoj, mokėjo rusiškai. Nors jis niekam neįkyrėjo, tačiau ir savo vartų niekam nekėlė. O štai vieną dieną, pamatęs besiartinančius prie jo sodybos rusus, išėjo atkelti vartų. Deja, nuo šių „svečių" kulkos čia pat prie vartų ir krito negyvas. „Svečiai" puolė kratyti trobesius, tik nieko gera nerado. Nuėję pas kaimyną S. Lepešką teiravosi apie Čapliką. Lepeška papasakojo apie keistą viengungį. Išklausęs vadas pasakęs: „Durackaja asiolka. . ." Lepeškai liepęs lavoną palaidoti. Tuomet Samūniškėse dar nušauti du Čaplikai (vienas iš jų Vaclovas) ir dar trys vyrai.

    Savilionių kaime gyveno du broliai Veraniai. Vienas invalidas, su medine koja. Kareiviai, šį palikę, nušovė sveikąjį, jaunesnį jo brolį.

    Valeniškėse nušauti Petro Jakavonio du sūnūs. Jis pats — sumuštas, suluošintas (iš klubo išnarinta koja). Be medicininės pagalbos Jakavonis namie mirė.

    Į tolimesnius Merkinės valsčiaus kaimus šio dalinio kareiviai išvykdavo kelioms dienoms. Paprastai apsistodavo pas kokį nors ūkininką, aišku, kur būdavo didesnis ir gražesnis namas. Iš čia rytais vykdavo į aplinkinius vienkiemius daryti kratų, patikrinimų, areštų. 1944 m. gruodžio 17 d. būrelis iš penkių eilinių ir dviejų karininkų, atvykęs į Ryliškes, apsistojo V.B. namuose.
25

Šeimininkams su vaikais liepė naudotis tik vasarine virtuvėle, esančia kiemo nuošalėj. Tada buvo šaltos dienos. Septynetas rusų su kapitonu priekyje, užrakinę V.B. namą, išėjo į kiemo vienkiemius. Kituose kaimuose kariškių taip pat netrūko. Iki sutemų buvo krečiamos sodybos, smulkiai apžiūrimi trobesiai, aplinka. Žmonės, dar vasarą artėjant frontui, buvo paslėpę savo rūbus, maistą, javus, žibalą ir kt. Dar daugelis tų daiktų iš slėptuvių buvo nepasiėmę. Per šias kratas rusai, beveik viską atradę, sugrobdavo. Karininkai savo sąsiuviniuose kiekvienoje sodyboje kažką žymėjosi.

    Šitaip keltą dienų septynetas rusų išeidavo rytais iš V. B. namų ir tik vakare grįždavo. Šeimininkai Kalėdų šventėms buvo paskerdę bekoną, išsikepę geresnės duonos. Visa tai rusai matė, kai tik atvyko pas V. B. ir padarė kratą. Vieną dieną šeimininkas, pats išviręs puodą mėsos, atnešė rusams. Šito rusai nebuvo tikėjęsi. Labai nustebino lietuvio ūkininko geraširdiškumas. Po poros dienų rusai ruošėsi grįžti Merkinėn. Kapitonas per kitą karininką šeimininkui maždaug taip pasakęs: ,,Načalnik skazal, vy budete žit". Šeimininkas rusiškai nemokėjo. Šį viršininko pasakymą suprato kaip dzūkišką „likit sveiki!" Tikrąją prasmę suprato tik po Kūčių dienos įvykių. Jam tapo aišku, kad rusai buvo nutarę ir jo sodybą sudeginti.

Siaubingoji Kūčių diena

    Nors dzūkai kaimuose anksti keldavosi, tačiau 1944 m. gruodžio 24 d. V. B. buvo pažadintas dar anksčiau, negu buvo įpratęs keltis. Aplink buvo girdėti šūviai, į dangų kilo gaisrų pašvaistės. Po valandėlės į kiemą įsiveržė keli kariškiai. Vienas, pasukęs prie namo, atidarė duris ir liepė visiems išeiti lauk. Kiti ruošėsi padegti trobesius. Šeimyna ėmė ašaroti. Staiga rusai suminkštėjo. Padegėjai buvo sulaikyti. V. B. šeimai liepta buvo eiti į vasarinę virtuvę ir niekur iš jos neišeiti. Paaiškėjo, kad tarp rusų vienas ar du buvo prieš kelias dienas čia šeimininko vaišinami. Rusai buvo tikri, kad dar ir šį kartą galės iki soties užkirsti. Taip ir atsitiko. Pavakare atėję apie 50-60 kariškių viską suvalgė. į užimtą namą be viršininkų nieko neįsileido. Tik viena šeimininkė galėjo atnešti išvirtą valgį, tačiau per kiemą turėjo eiti, nesidairydama į šalis.
26

Ko šeimininkei nereikėjo matyti? Kur nežvelgsi, į padanges didžiuliais kamuoliais virto dūmai. Nuo jų ypač buvo aptemęs Klepočių kaimas. Kartais pasigirsdavo automatų serijos, nuaidėdavo pavieniai šūviai, suspigdavo žmonės. Dūmai kilo ir iš kitų tolimesnių gyvenviečių. Į pavakarę subliuvo karvės, žviegė kiaulės, girdėjosi kitų gyvulių ir paukščių balsai. Gaisrai švietė visą Kūčių dieną. Kai kur dar ir pirmąją Kalėdų dieną. Tada buvo sudegintos šių ūkininkų sodybos:

    Klepočių kaime: Juozo Muzikevičiaus, Antano Jakavito, Juozo Mikalonio, Kazio Muzikevičiaus, Rokaus Mikalonio, Leonardo Mikalonio, Broniaus Muzikevičiaus, Alfonso Mikalonio, Vaitiekaus Kasiulyno, Antano Mikalonio, Viktoro Prėskienio, Andriaus Muzikevičiaus, Juliaus Bolio, Juozo Volungevičiaus, Jono Kudarausko, Jono Mikalonio, Jurgio Kudarausko, Motiejaus Paulausko, Juliaus Baranausko, Liudo Baranausko, Adomo Baranausko. Vienos šio kaimo sodybos šeimininko pavardės nesužinota. (22 sodybos).

    Lizdų kaime: Vaclovo Muzikevičiaus, Juozo Jančiausko, Juliaus Jančiausko, Juliaus Balevičiaus, Adolfo Kašėtos, Andriaus Balevičiaus, Juliaus Kašėtos, Marijos Kašėtienės, Juozo Kašėtos, Onos Gruodienės. (10 sodybų).

    Ryliškių kaime: Jurgio Čapliko, Petro Čapliko, Juliaus Navagrucko, Rokaus Jankausko, Vaclovo Prėskienio. (5 sodybos).

    Druskininkų kaime: Juliaus Prėskienio, Morkaus Savilionio, Nikodemo Prėskienio. (3 sodybos).

    Pieriškių kaime: Jadvygos Dakinevičienės (1 sodyba).

    Taručionių kaime: Vinco Krukonio, Karpuškos, Juozo Kudarausko. (3 sodybos).

    Vertelkų kaime: Kajetono Burzdikos. (1 sodyba).

    Krištonių kaime: Grušausko (kairiajame Nemuno krante ties Klepočių kaimu), Karolio Dundzio (dešinėje Nemuno pusėje). (2 sodybos).

    Viena sodyba mūsų nenustatyto kaimo. Viso sudeginta 48 sodybos.

    Deginamų sodybų plotas naktį iš visų pusių buvo apsuptas. Kadangi iš anksto buvo numatyta, kurios sodybos reikės sunaikinti, tai baudėjai iškart ir pradėjo vykdyti savo planą.
27

Trobesiai deginti buvo pradėti išsyk keliose vietose. Vienoms sodyboms sudegus, buvo padegamos kitos. Kiek čia dalyvavo baudėjų, nustatyti neįmanoma. Turėjo būti nemažai. Jei Ryliškėse pavakare pas ūkininką V. B. valgė apie 50 — 60 kareivių, tai Klepočių, Lizdų kaimuose turėjo būti daug daugiau.

    Kūčių dieną daug vyrų buvo areštuota. Visus (apie 120 vyrų) pavakare nuvarė į Alytų. Kadangi baudėjai moterų ir vaikų mažiau paisė, tai šie pabėgo į kitus kaimus, o daugiausia į Ryliškių bažnyčią. Čia jie išbuvo tą visą tragišką Kūčių dieną, naktį ir beveik visą pirmąją Kalėdų dieną, kęsdami šaltį, alkį ir didžiausią nerimą dėl savo artimųjų, savo namų.
Kūčių dienos pavakare raudonieji smogikai kai kur dar palikę degančias sodybas, nušautų žmonių lavonus, patraukė
Merkinės link kartu su varomais galvijais ir vežamomis kiaulėmis.

    Merkinėje budeliai, patikrinę savo užrašus ir radę, kad liko nepaliesta Juozo Kudarausko sodyba, vieni pasuko į Alytų plentu, o kiti nuvyko sunaikinti pamirštos sodybos. Ją sudeginę ir šie patraukė per Nemunaitį į Alytų. Nemunaityje nušovė dar tris vyrus ir sudegino namą su nušautais broliais Gruodžiais.

Čekistams praėjus. . .

    Nors labai norėta sužinoti, kas nutiko su artimaisiais, su gimtais namais, bet į nusiaubtas apylinkes žmonės dar keletą dienų bijojo įžengti. Pagaliau vienas kitas išdrįso. Nesutikę rusų ir sugrįžę pas likusius Ryliškių bažnyčioj, ar pas savo pažįstamus, gimines kituose kaimuose, papasakojo apie baisius čekistų darbus. Nelaimingieji vienas po kito ėmė slinkti prie savo sodybų. Nors kai kas atrado savo nesudegintą sodybą, tačiau nedžiūgavo. Jie slampinėjo iš kampo į kampą lyg bepročiai, tarsi svetimam krašte, atradę baisiai kažkieno sujauktas sodybas. Pakeliui jie matė kaimynų, pažįstamų sunaikintas sodybas, žmonių lavonus. O ką kalbėti apie tuos, kurie rado tik ugniavietes ir apdegusius savo artimųjų lavonus! . .

    Atsitrauk, mielas skaitytojau, valandėlei nuo kasdieninių savo rūpesčių, reikalų ir pagalvok apie tą nelaimingą žmonių sielvartą. Kalėdų šventės, Nauji Metai visame pasaulyje yra laukiamos gražių tradicijų šventės. Apie lietuvių papročius žinojo rusai, todėl neatsitiktinai nutarė atlikti savo barbarišką darbą kaip tik
28

Kūčių dieną, kai visi tą dieną būtinai susirenka į savo gimtus namus. Kiek daug šeimų tą vakarą jau nelaužė plotkelės (sic), neuždegė Kalėdų eglutės žvakelių. . .

    Merkinės egzekucijos rezultatai ne mažesni už Pirčiupio kaimo tragedijos pasekmes.

    Visas pasaulis buvo pasipiktinęs, kai rusų caras 1893 m. susidorojo su Kražių parapijos lietuviais, kurie gynė savo bažnyčią. Tarybiniai istorikai rašo, kad caro veiksmai Žemaitijoje buvo pasmerkti Dzeržinskio, Kapsuko bei Angariečio. Anot statistikų, per Kražių skerdynes žuvo apie 10 žmonių, sužeista buvo kelios dešimtys. Bet tarybinių istorikų duomenimis sunku tikėti — žuvo daugiau. Jeigu bažnyčią gynė 400 — 500 žemaičių, apsiginklavę lazdomis, spragilais, o kazokų trys šimtinės ir 70 žandarų puolė su kardais ir pikėmis, tad žuvusių turėjo būti daug, nes iš pradžių kautynės turėjo būti labai atkaklios. Be to, kazokai nusiaubė ne tik Kražių miestelį, bet ir aplinkinius kaimus.

    O 1944 m. gruodžio 24 d. žmonės buvo apsupti sodybose vienu metu ir kaip kiškiai pavieniui buvo šaudomi. Už ką?! Nebuvo nė vieno šūvio, jokio pasipriešinimo iš lietuvių. Be to, niekas ir neturėjo jokio ginklo. Per kratas jokių ginklų nerasta. Per gaisrus nė vienas šovinys ugnyje nesprogo.

    Kai žmonės pradėjo rinkti lavonus ir ruošėsi laidoti, paaiškėjo kai kurių žuvusių asmenybės. Štai jos:

1. Rokas Muzikevičius, — rastas negyvas kaimyno K. Muzikevičiaus.
2. Juozas Mikalonis, — nušautas kluone prie savo namo, apdegusios galūnės.
3. Juozas Muzikevičius, — nušautas savo sodyboje.
4. Vladas Muzikevičius, — nušautas savo darže.
5. Bronius Mikalonis, — nušautas savo sodyboje, lavonas apdegęs.
6. Vaitiekus Kasiulynas, — nušautas savo sodyboje, lavonas apgraužtas kiaulių (vienas iš laidotojų, pamatęs baisų veidą, apalpo).
7. Jonas Mikalonis, — nudurtas iš užpakalio durtuvu.
8. Andrius Muzikevičius, — lavono likučiai rasti sudegusiam kluone; artimieji matė, kai jį gyvą įmetė į degantį kluoną.
29

9. Kazys Muzikevičius, — rasti lavono likučiai sudegusiame name.
10. Vytautas Muzikevičius, — Kazio sūnus, gimnazistas, buvo parvykęs N. Metų atostogų, lavonas apdegęs.
11. Kazys Mikalonis, — lavonas apdegęs, greičiausiai nušautas.
12. Vincas Krukonis, — nušautas savo kieme.
13. Vaclovas Prėskienis, — nušautas.
14. Stepas Navagruckas, — nušautas prie malkinės, velionis buvo kurčias.
15. Navagruckas, — Stepo sūnus, 12 m., taip pat nušautas prie malkinės, kur su tėvu pjovė malkas.
16. Tomas Burokas, — nušautas į burną sodyboje.
17. Augustas Prėskienis, — nušautas sodyboj.
18. Julius Milius, — nušautas sodyboj.
19. Vaclovas Dakinevičius, — nušautas.
20. Kajetonas Burzdika, — nušautas sodyboj.
21. Julius Prėskienis, — nušautas sodyboj.

    Šie išvardintieji ir dar vienuolika lavonų, kurių pavardžių iki šiol nepasisekė sužinoti, buvo palaidoti su karstais. Iš viso — 32 karstai. Tačiau kiek palaidota lavonų likučių, surinktų gaisravietėse, sunku nustatyti. Tai daugiausia apdegę kaulai. Anot liudininkų, niekas tada negalėjo pasakyti, kokio asmens galėjo būti palaikai. O kai surinko vienon duobėn, niekas negalėjo atspėti, kiek žmonių čia galėjo žūti. Juo labiau negalima nustatyti šiandien: nežinoma, kas tą dieną buvo areštuotas, kas išlikęs gyvas ir išbėgęs į kitus kaimus, kas iš tų išsigelbėjusių dar šiandien yra gyvas.

    Kiek laiko praėjus paaiškėjo, jog 1944.XII.24 žuvusių skaičių reikia padidinti dviem Girdžiais (ar Gaidžiais iš Masališkių kaimo), kurie buvo atvykę į baudėjų siaubiamas apylinkes nusipirkti javų, nes neseniai jie buvo apiplėšti pro šalį važiuojančio plentu karinio dalinio.

    Kūčių dieną senukas Muzikevičius (Druskininkų km.) ėjo į bažnyčią. Jo lavonas buvo rastas pakelėj su maldaknyge rankoje. 1945 m. pavasarį, tik ką nutirpus sniegui, arimų vagoje buvo rastas Kašėtos lavonas. (Apie Kašėtą iki tol buvo galvojama, kad jis galbūt patekęs tarp areštuotų). Krištonių kaimo gyventojas
30

Vladas Levulis buvo nušautas ant Nemuno ledo.

    Tad 1944 m. gruodžio 24 d., kiek žinoma, šiuose kaimuose buvo nušauti 37 žmonės. O kiek iš tikrųjų — neaišku.

    Kaip jau sakėme, Merkinės apylinkėse siautė nežinomos paskirties ir dydžio karinis dalinys. Tačiau greičiausia čia buvusi vidaus reikalų kariuomenė, čekistų vadovaujama.

    Yra žinomi keturi vietos gyventojai, kurie baudėjams talkininkavo, nes gerai žinojo šias apylinkes. Tokios išdavikų pavardės:

    1. Buslajevas, rusas, Lietuvoje atsiradęs 1920 m. Jis dezertyravo iš bolševikų dalinio, kai lenkai bolševikus vijo iš Lenkijos. Raitas atjojo į Sucharepkos kaimą, kuris dar caro laikais buvo įkurtas kolonistų iš Rusijos po 1831 m. sukilimo. Čia likęs, Buslajevas vedė vietinę rusę, išmoko lietuviškai. Vėliau nusipirkęs Merkinėje sklypą, pasistatė namą. Jis dalyvavo Masališkėse sušaudant Ivanauskienę, Degsnių kaimo vestuvininkų tragedijoje, kankinant Navicką, nušaunant Bingelį, girininką Revucką ir Klepočių kaimo naikinime. Po tragiškų įvykių Klepočiuose Buslajevas dirbo prie Merkio tilto remonto. Čia jį kareiviai nušovė ir numetė nuo tilto upėn.

    2. Paltarackas, totorius iš Maniūnų dvaro. Dalyvavo naikinant Klepočių ir kitus kaimus. (Plačiau apie jį žr. žemiau).

    3. Lozovskis (Lazauskas), rusas, gimęs Merkinėje. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi ir maitinosi tarp tų ūkininkų, kuriuos tą Kūčių dieną kartu su kariškiais šaudė, degino sodybas. Vėliau buvo užkluptas plėšiant žydų kapus Merkinėje. Pabūgęs už tai bausmės, išvyko į Magadaną.

    4. Pranas Saulevičius, lietuvis (Vadėnų km.), stalius. Skatinamas keršto už vokiečių nužudytą brolį, padėjo rusams susidoroti su Klepočių ir kitų kaimų lietuviais. Vėliau pasikorė Alytuje.

Ryliškių bažnyčios ir Paltaracko likimas

    1944 m. gruodžio 24 d. Ryliškių bažnyčia taip pat buvo numatyta sunaikinti. Tačiau tą dieną liko neliesta. Greičiausiai dėl to, kad ten glaudėsi daug moterų ir vaikų, kurie čia buvo subėgę prašyti Aukščiausiojo globos. Žmonės, kęsdami šaltį ir alkį, skendo   neviltyje.   Juos   palaikė   bendros   maldos.   Visą   laiką
31

bažnyčioje buvo kunigas Stasiūnas. Jis aukojo šv. Mišias, guodė žmones, ramino, kėlė jų viltį. Kai kas iš bažnyčios neišėjo dar ir antrąją Kalėdų dieną. Per vieną pamokslą kun. Stasiūnas smerkė kruvinus užpuolikų darbus. Tą pamokslą girdėjo Paltarackas, tuosyk, tikriausiai, atsėlinęs pasižvalgyti, kas dedasi bažnyčioje. Visi buvo tiek siaubo apimti, kad iš karto nesuvokė, ko jis čia galėjo ateiti (totoriui didžiausia nuodėmė lankytis kitatikių šventovėje).

    Reikia manyti, kad Paltarackas, sugrįžęs pas rusus, viską atpasakojo, ką kunigas kalbėjęs, ką jis matęs. Manoma, kad bažnyčios sunaikinimą atidėjo tik dėl daugybės žmonių joje. O kunigą Stasiūną už tą pamokslą vėliau areštavo ir nuteisė 10 ar 15 metų lagerio. Kunigas sugrįžo po Stalino mirties, bet savo parapijos bažnyčios jau neberado. Trumpai klebonavo Nedzingėje. Dirbti neleido lageryje pakirsta sveikata: buvo atleistas poilsiui bei gydymuisi, ir netrukus mirė.

    Kunigą Stasiūną areštavus, Ryliškių parapiją, nors retkarčiais, aptarnaudavo iš kitur atvykę kunigai. Tačiau greit bažnyčią valdžia uždarė. Kitaip sakant, uždraudė atvažiuoti čia kitiems kunigams. Ryliškių parapijiečiai nujautė, kad valdžia nori bažnyčią sunaikinti. Todėl nutarė ją paeiliui saugoti. Daugiausia ją prižiūrėjo buvęs zakristijonas. Bažnyčią saugoti padėjo ir šunys. Tais neramiais laikais žmonės taip pergyveno visokių negandų, kad ilgainiui ėmė iš šunų lojimo suprasti, kas į jų pusę atvyksta. Mat šunys vienaip loja ginkluotus, kitaip beginklius, o trečiaip — žvėris. Ir kai tik artėdavo ginkluoti, žmonės iš visų pusių patraukdavo link bažnyčios ir šitaip sutrukdydavo atlikti tą bjaurų darbą. Visų akivaizdoje kažkodėl vengta deginti bažnyčią. Tik su laiku buvo sugalvota šitoks varijantas.

    Iš Merkinės į Ryliškes atvyko būrelis kariškių. Kuriais metais tai buvo, mums nustatyti nepavyko. Greičiausiai, 1949 — 1951 m. laikotarpyje. (Kurijoje nesiteiravome saugumo sumetimais). Tame būrelyje būta ir Paltaracko. Anuomet Merkinėje buvo vadinamų liaudies gynėjų. Reikia manyti, kad kaip tik Paltarackui buvo įsakyta padegti bažnyčią. Mat kariškiai, Ryliškėse pasisukinėję, pavakare, pasiėmę iš kaimo pastotes, neva kažkokiais reikalais išvyko. Paltarackas su dviem kareiviais pasislėpė netoli bažnyčios griovio krūmuose. Sutemus Paltarackas su savo bendrais išlindo iš krūmų. Kartu kiek paėję, stabtelėjo. Išdavikas Paltarackas,
32

nešinas kažkokiu indu ir skudurais, pasuko prie bažnyčios durų ir, išlaužęs duris, įėjo į vidų. Ryliškietis, tą vakarą turėjęs eiti prie bažnyčios sargybą, atėjo kiek vėliau, nes buvo tikras, kad rusų nebėra kaime, — tie juk su keliais vežimais išvažiavo, — visi matė. Sargas prie bažnyčios artėjo kaip tik tuo metu, kai Paltarackas nuo durų buvo per kelis žingsnius. Žmogus, pažinęs Paltaracką ir žinojęs jo žiaurumą, apmirė iš baimės ir stebėjo lyg apstulbęs, kai šis laužė bažnyčios duris. Sudrausti nedrįso. Pagaliau sargas nutarė patyliukais eiti ieškoti kitų žmonių pagalbos. Deja, atskubėję žmonės rado liepsnojantį bažnyčios vidų, o piktadarių jau neberado. Bažnyčios išgelbėti nepasisekė, — juk visa medinė, o čia dar apipilta benzinu ar kitu gerai degančiu skysčiu, visa greit paskendo liepsnose.

    Kai Paltarackas su savo bendrais skubėjo pas anksčiau išvykusią grupę, vežėjai, palikę rusus Novasodų kaime, važiavo atgal į Ryliškes namo. Jie, nuvežę rusus į Subartonių miške prisiglaudusį Novasodų kaimą, (10 km. nuo Ryliškių), paliko išvežto Sibiran ūkininko Baryso name, kur buvo laikinai apsigyvenusi vienos našlės varginga šeima. Vežėjai nesutiko grįžtančio Paltaracko, nes šis, matyt, nenorėjo, kad jį vežėjai pastebėtų: bus pirmasis vežėjus pajutęs ir pasitraukęs toliau.

    Rusai našlės užimtose patalpose greit padarė kratą, patikrino, kuo galima pasisotinti. Radę bulvių ir truputį lašinių, taukų, įsakė išvirti bulvių. Bulves skuto šeimininkė, o jai padėjo pora eilinių kareivių. Kai išvirusios bulvės pakvipo taukais ir svogūnais, visi rusai susėdo valgyti. Visko nesuvalgę, šiek tiek paliko.

    Paltarackas, su savo bendrais atvykęs į Novosodus, tiesiog pasuko į Baryso namus, kur rusai po vakarienės nenusirengę, kur kas kritęs, miegojo. Vadinasi, jau buvo iš anksto sutarta, kur Paltarackas turi prisijungti prie grupės. Paltaracko pasirodymas visus pažadino iš miego. Uždegė lempą, o karininkas atvykusius su Paltaracku du kareivius išvarė lauk, tarsi sargybon. Paltarackui liepė suvalgyti bulvių likučius. Paltarackas pasiėmė nuo viryklos puodą su bulvėmis, pasistatė ant stalo ir pradėjo valgyti tiesiog iš puodo. Tik staiga — šūvis. Sutarškėjo lango stiklai, vos neužgeso lempa. Visi pašokę pamatė, kad Paltarackas su kąsniu burnoje susmuko ant suolo su peršauta galva. Savo akimis įvykį matęs asmuo pasakojo: „Išgirdęs šūvį, pažvelgiau link namo: per kelis
33

metrus nuo lango lempos šviesoje stovėjo kareivis, atkišęs šautuvą į langą. Po akimirkos sutarškėjo šautuvo spyna. Mat, išmetė iš šautuvo tūtelę ir spyną vėl uždarė. Eidamas nuo lango, užsimetė šautuvą ant peties. . ."

    Tūlas gali paklausti: kodėl sargybos nereikėjo, kol dar Paltarackas nebuvo čia atėjęs? Kodėl sargyba buvo paskirta iš tik ką atvykusių kareivių, o ne iš pailsėjusių ir pavalgiusių? Kodėl nebuvo leista valgyti alkaniems kareiviams kartu su Paltaracku? Galima suprasti, kad čia buvo tik žiauri apgavystė. Paltarackui ir dviem kareiviams buvo pavesta atlikti bjaurus darbas, o kad kam nors girtas nepasigirtų apie savo „žygį", reikėjo garbingai jį numarinti.

    Tada vadas įsakė pakinkyti arklį, pasišaukė kaiminystėj gyvenusį Volungevičių ir liepė vežti Paltaracko lavoną Merkinėn. Volungevičius, važiuodamas su rusais, štai ką išgirdo: „Banditai sudegino Ryliškių bažnyčią. Ją gindamas, garbingai žuvo liaudies gynėjas draugas Paltarackas." Iš Merkinės Volungevičių paleido namo. Paltaracko lavoną atidavė žmonai. Laidotuvių nebuvo. Net nežinia, kur jis pakastas. Dėl Paltaracko mirties nieko nei areštavo, nei tardė. Taip pat nebuvo bandyta ieškoti padegėjų. Jei banditai padegė bažnyčią, čekistai turėjo juos persekioti. Bet kam tas žygis? Liaudis ir taip patikės, ką čekistai paskelbė.

Buvo toks Maskvos planas. . .


    Dėl tokių baisių tragedijų piktinosi ir jaudinosi nukentėjusių artimieji, kaimų gyventojai, vietinės valdžios atstovai ir net komunistai. Vyko kartą Alytaus apskrities aktyvo pasitarimas. Jo dalyviai skundėsi čekistų žiaurumu. Alytaus miškų urėdijos atstovas pateikė nušauto girininko Revucko dokumentus, papasakojo apie paimtus iš nušautojo 26.000 rb. valdiškų pinigų. Kiti papasakojo siaubingus įvykius jų apylinkėse. Merkinės paruošų įgaliotinis papasakojo, kaip jis pats buvo išvilktas iki nuogumo ir tik per stebuklą likęs gyvas. Alytaus apskrities partijos sekretorius susijaudinęs taip atsakė: „Ką aš čia išgirdau, man — baisi naujiena. Jei jie taip ir toliau elgsis — mus visus sunaikins."

    Kiek vėliau, susikūrus Varėnos rajonui, kuriam priklausė dalis Merkinės valsčiaus, pirmasis rajono partijos sekretorius Kalčys dėl panašių skundų aktyvui pasakė: „Čia bus banditų, persirengu-
34

sių kariškiais, darbas. Kitaip aš būčiau viską žinojęs. Aš išaiškinsiu." Po savaitės jis aktyvui štai ką pridūrė: „šis reikalas ne mums priklauso spręsti. Yra sąjunginė valdžia, ji viską tvarko!"

    Vėliau buvo kalbama, kad buvo toks Maskvos planas — visą Lietuvą sunaikinti, — apie kurį iš lietuvių žinojo vienas Guzevičius (Aleksandras Gudaitis - Guzevičius) 1944-1945 m. buvo valstybės saugumo komisaras, dalyvavęs Kremliuje Stalino paruošto plano Lietuvą pertvarkyti svarstyme. Tai bent buvo planas, kad net toks niekšas, kaip Guzevičius, supratęs to plano esmę, nualpo. Prieš mirtį vienam savo pažįstamui 1969 m. pradžioje jis šitai pasakojęs. Mums neatpasakojo tas asmuo Guzevičiaus prisipažinimo, tik pasakė, kad ką jis išgirdęs, tai buvęs baisus planas, šitai gali būti tiesa, nes ir Suslovas yra pasakęs, kad Lietuva bus, bet lietuvių nebus!

    Galbūt, kad vietos valdžia pokario metais apie Maskvos užmačias nieko nenutuokė, kaip nenutuokia ir šiandien, kaip iš tikrųjų Maskva žiūri į lietuvių tautą.

Kerštas V. Krėvei — Mickevičiui


    Visi gerai žinome, kas lietuvių tautai buvo Vincas Krėvė — Mickevičius, kaip jis buvo įtrauktas į Lietuvos vyriausybės sudėtį 1940 m., rusams okupavus Lietuvą. Taip pat „Lietuvos archyvuose" skaitėme jo pasakojimą apie savo veiklą toje vyriausybėje. Žinome, kodėl jis 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

    Apie visa tai žino ir Maskva, kuri įsakė sunaikinti visa, kas yra susiję su V. Krėvė-Mickevičium.

    1944-1945 m. Subartonyse Krėvės tėviškės neliko nė žymės: sunaikinti trobesiai, iškirstas nedidelis sodelis, užgriautas šulinys, sunaikintos tvoros. V. Krėvės — Mickevičiaus giminės išterioti ar išblaškyti. Sesers Sasnauskienės, gyvenusios Ilgininkų km., sūnus nušautas. Kita sesuo — Jovarauskienė iš Merkinės su vaikais dingo Sibire. Mickevičiaus (V. Krėvės tėvo antra šeima) šeimyna po Stalino mirties buvo grįžusi iš Sibiro, bet, negavusi leidimo Lietuvoje prisiregistruoti ar įsidarbinti, grįžo atgal Sibiran. Žodžiu, rašytojo artimieji bei tolimesni giminaičiai visi buvo atrasti, išaiškinti ir nuterioti.

    Po kelių metų Maskva respublikinėje spaudoje leido paskelbti melagingų žinių apie V. Krėvę, apie jo gyvenimą JAV, apie jo
35

„apgailestavimą" dėl emigravimo, kai šis jau buvo miręs. Lietuvių tauta beveik nieko nežinojo, kaip Maskva buvo užpykusi ir kaip pasielgė su Krėvės tėviške, su jo artimaisiais. O lietuviams jis ir toliau liko brangus, jo raštai toliau šildo lietuvių širdis. Šių jausmų negalima atimti iš lietuvių. Tai supranta ir Maskva. Ir su tuo turėjo skaitytis, ypač po Stalino mirties.

    Po daugelio metų Raitininkų kaime buvo nusavintas namas, panašus į buvusį Subartonyse Mickevičių namą, atvežtas į Subartonis ir toje pačioje vietoje perstatytas. Jame įrengtas šioks toks V. Krėvės — Mickevičiaus muziejus. O šiame muziejuje nieko nėra susijusio su V. Krėve bei jo giminėmis. Vien išlikusios tos vietos, kur V. Krėvė gimė, augo ir atvažiuodavo paviešėti, atostogų praleisti.

Alytaus rūsiuose


    Kalbėjomės su pensininku, kuris 1944-1946 m. Alytuje buvo aukštu pareigūnu, gerai atsimena tų dienų įvykius. Pasak jo, 1944 m. lapkričio — 1945 m. birželio mėn. Alytuje buvo labai daug areštuotų, tardomų ir kankinamų arešto vietose aplinkinių kaimų ir miestelių lietuvių. Tarp jų buvo daug ir iš sunaikintų Merkinės valsčiaus kaimų.
Štai ką prisimena iš tų laikų vienas iš šio rašinio bendraautorių.

    Mane areštavo 1944 m. gruodžio 27 d. Tą dieną dar daug kas nedrįso sugrįžti į Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų nusiaubtą apylinkę, nes kai mane nuvedė pas kaimyną, ten radau vieną areštuotą Lizdų kaimo sukruvintą vyrą, sėdintį kampe ant grindų. Iš karto pamaniau, — peršautas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo sukruvintas nuo mušimo. Čia atsidūrė daugiau mūsų kaimo areštuotų. Mane nusivedė į kitą kambarį, kur parsigriovę kareiviai mušė mane lazdomis, spardė kojomis, o viršininkai apsiputoję šaukė, kad atiduočiau šautuvą, šaudmenis, kurių aš niekados nebuvau turėjęs savo rankose. Jokių kitų kaltinimų nepateikė. Kada liepė keltis, pajutau iki tol nepatirtą didelį dešinės pusės apatinių šonkaulių skausmą. Spardydami man kareiviai sulaužė du šonkaulius. Su didžiausiu vargu atsikėlęs, buvau išstumtas lauk. Vežimuose sėdėjo visi areštuoti. Vos įlipau ir aš į vieną vežimą. Vežė į Merkinę, kur uždarė rūsyje. Ten buvo daugiau
36

areštuotų. Jų tarpe buvo taip sumuštų, kad negalėjo paeiti. Kalbėjomės pašnibždomis. Niekas nežinojo, už ką areštavo, kodėl visus beveik iki vieno taip mušė. Po poros dienų mus pėsčius nuvarė į Alytų. Buvome alkani, sušalę. Man labai sunku buvo kvėpuoti, eiti. Vargais negalais pasiekėme Alytų. Mus sugrūdo į naujai iškastą bunkerį Basanavičiaus gatvės viduryje, netoli turgavietės. Visi netilpome. Kitus nuvarė kažkur kitur. Po poros dienų buvome pervesti Vilniaus gatvėn į perpildytą buvusį žydo alaus sandėlį — rūsį. Čia radome daug ligonių, sumuštųjų. Kampe ant sutrintų šiaudų raitėsi, šaukdamas pagalbos, mokytojas Rėklys (Seirijų valsč., Avižienių km.). Jo sirgta inkstų uždegimu dar namuose, o čia baisios sąlygos, naktiniai tardymai ligą dar pasunkino. Daug kas, nusirengę prieš nedidelį langelį, rinkosi uteles, kiti rodė niežų subjaurotą kūną. Pastarieji buvo čia seniau sugrūsti. Po kelių dienų mane su kitais nuvedė prie turgavietės esančio namo rūsin. Šiame name prieš karą buvo Misiukienės kepykla. Čia taip pat radome daug žmonių iš visų Alytaus apskrities valsčių. O dar vėliau mūsų keletą nuvedė į saugumo rūsį (daktaro Kudirkos name). Iš besikeičiančių sužinojome, kad areštuoti buvo laikomi dar keliuose Alytaus rūsiuose. Visur su areštuotais buvo elgiamasi barbariškai, tardoma tik naktimis ir, aišku, mušama. Mūsų prižiūrėtojai buvo daugiausia tokie, kurie vokiečių okupacijos metais dėl įvairiausių priežasčių slapstėsi. Žydas J. Radzevičius (berods, iš Jėzno) gelbėjosi nuo vokiečių persekiojimo, Tertelis (pavardės tiksliai neprisimenu) iš Mackonių valsč. buvo vokiečių ieškomas dėl bendravimo su pabėgusiais žydais, o vienas prižiūrėtojas vokiečių okupacijos metais policijos ieškotas dėl vagysčių, kaip kad prižiūrėtojas Barkauskas. Šie prižiūrėtojai naktimis išvesdavo areštuotus tardymams ir padėdavo juos mušti. Buvo kalbama, kad iš prižiūrėtojų vienas Tertelis buvo žmoniškesnis.

    Žydą Radzevičių gerai prisimenu, nes iš keršto lietuviams virto tikru sadistu. Jo sudrausti niekas net ir nebandė, nors apie jo žiaurumą visiems buvo žinoma. Štai kai kurie jo   ,darbeliai".

    Kartą rūsyje prie turgavietės buvome 22 žmonės (tą dieną buvo daug išvedę kažkur, o šiaip būdavome 50 — 60 žmonių). Radzevičius savo šautuvą atidavė kitam prižiūrėtojui, o pats įėjo į kamerą su naganu rankoje. Visus sustatė į vieną kampą. Priekyje
37

stovėjusiam liepė prieiti prie jo į rūsio vidurį. Tą Radzevičius griebė už apykaklės ir su nagano rankena pradėjo mušti per galvą. Kai areštuotasis prapliupo krauju, paleido jį ir liepė stoti į priešingą kameros kampą. Toliau buvo lygiai pasielgta su antru, trečiu ir t. t. Sumušė ir sukruvino visus iki vieno. Nebuvo kam pasiskųsti, negalėjome paprašyti savo žaizdoms aprišti tvarsčių. Reikėjo plėšyti savo utėlėtus marškinius. Nuo kraujo užkrėtimo mus apsaugojo tik karštos maldos.

    Vilniaus gatvėje buvusiame alaus sandėlyje įeiti galima buvo laiptais, kurie iš oro buvo dengti. Tačiau jie vedė ne į apačią, bet į rūsio palubę. Kitaip sakant, rūsio durys buvo palubėje, o nuo tų durų žemyn reikėjo lipti paprastomis kopėčiomis. Kada Radzevičius atvesdavo areštuotą iš tardymo ar iš kito rūsio, tai jis pirmasis pakildavo laiptais atidaryti rūsio durų. Vos duris atidaręs, liepdavo antram prižiūrėtojui leisti areštuotą. Tas prieidavo laiptais prie atvirų durų, o tada Radzevičius trenkdavo areštuotam į pečius šautuvo buože. Aišku, nelaimingasis nuo smūgio kriste krisdavo nesiekęs kopėčių. Kaliniai, vos atsivėrus durims, visuomet laukdavo, išskėtę rankas, kad žmogų sugautų dar ore ir šitaip apsaugotų nuo suluošinimo.

    Vieną dieną Radzevičius, atsidaręs rūsio duris, šovė į rūsį. Šis sadistas tiesiog išprotėjo. Nežinia, kas jam užėjo. Regis, tą dieną ir girtas nebuvo. Žinoma, šūvį paleido ne tiesiog į žmones, bet į sieną. Tačiau kulka atšokusi užkliudė vienam areštuotam nosį ir veidą. Už tą „šposą" Radzevičiui niekas nieko nesakė.

    Tačiau kartą atsitiko taip, ko ir pats Radzevičius nesitikėjo. Kai jis, atidaręs rūsio duris, areštuotąjį nuleido žemyn, kaip visada, trenkęs buože į pečius, nuo smūgio šautuvas iššovęs pataikė laiptų pradžioje stovėjusiam kitam prižiūrėtojui, kuris krito negyvas. Po šio įvykio Radzevičiaus nebematėme. Kas su juo atsitiko, nežinia.

    Areštuotiems valgyti duodavo kartą į parą „sriubos". Kieno artimieji buvo namuose ir galėjo atvažiuoti į Alytų, retkarčiais atveždavo maisto. Tačiau jasti areštuotąjį ir perduoti maistą Alytuje kartais neužtekdavo dviejų parų. Niekados niekas nepaaiškino, kur gali būti areštuotasis. Paprastai namiškis, atsistodavęs eilėn prie kurio nors rūsio ar bunkerio, ir čia pagal eilę gaudavo atsakymą: „Tokio pas mus nėra!" Vadinasi, eik prie
38

kito rūsio. Vėl eilėje šalk. Ir taip su maišeliu tekdavo stūguriuoti, kol galų gale pataikydavo rasti.

    Areštuotieji ne tik buvo terorizuojami, mušami, bet ir pusbadžiu laikomi antisanitarinėse sąlygose. 1945 m. kovo pabaigoje kelis šimtus areštuotų išrikiavo ir pėsčius nuvarė į Marijampolės (Kapsuko) kalėjimą. Laimė, kad pasitaikė šiltos dienos, nors naktimis gerokai šalo. Ėjome dvi dienas. Marijampolės kalėjimas buvo perpildytas. Kamerose, kurios buvo skirtos penkiolikai, šuto po 120 — 140 žmonių. O buvusioje kalėjimo koplyčioje buvo gal koks 1000 kalinių. Nors kalėjime siautė niežai, utelės, tačiau buvo ramiau, mušimų beveik neteko girdėti.

    Mane įgrūdo kameron, kur ant grindų radau susirietusį Griškabūdžio kleboną. Kiek bandžiau kalbinti, neišgirdau iš jo nei vieno žodžio, visą laiką dejavo. Nesužinojau, kas jam nutiko, bet greičiausiai buvo sumuštas. Rytojaus dieną jį kažkur išnešė ir taip apie jį daugiau nieko nesužinojau.

    1945 m. birželio 28 d. apie 2000 kalinių iš kalėjimo nuvarė į geležinkelio stotį ir susodino į paruoštus prekinius vagonus po 45 žmones mažuose vagonuose, po 90 — dideliuose. Tos pačios dienos vakare Kauno stotyje prie mūsų traukinio prikabino dar kažkiek vagonų su Kauno kalėjimo kaliniais, o birželio 29 d. — su Vilniaus kalėjimo kaliniais. Čia prisidėjo dar antras garvežys. Taigi didžiulis ešalonas, traukiamas dviejų garvežių, po 14 parų pasiekė Vorkutą. Pirtyje apvogus paskutinius skudurus, mus visus išskirstė po įvairias Vorkutos anglies baseino kasyklas, kuriose labai daug mūsų tautiečių mirė dėl nepakenčiamų darbo ir gyvenimo sąlygų. Čionai mus konvejeriu teisė, nedavę net žodžio ištarti, nes mus visus atvežė kaip „tardomuosius". Nedaug iš Vorkutos po metų kitų paleido. Pavyzdžiui, A. Balčius iš Dubaklonio 1945 m. sausio mėn. vežė Alytun savo ir kaimyno sūnus į karinį komisarijatą. Pakeliui juos sutiko čekistai ir, areštavę jaunuolius, pristatė kartu su mumis Vorkuton. Tokius turėjo išleisti. Tik kiek jiems reikėjo pereiti rūsių, bunkerių ir kamerų kančių!

    Kartu su mumis buvo nemažai žmonių, kurie 1944 m. gruodžio 24 d. buvo areštuoti Klepočių, Lizdų, Druskininkų ir kituose kaimuose. Jie visi rūsiuose buvo daugiau ar mažiau sumušti, kankinti ir pagaliau nuvežti į lagerius, o kai kas ir kariuomenėn.
39

    Besikalbant su jais paaiškėjo, kad jie nežinojo apie 1944 m. Kūčių dienos tragedijos mastą bei žiaurumus gimtinėje, mat, kaimai, išskirstyti į vienkiemius, buvo išsidėstę dideliame plote. Kiek jų nebegrįžo į savo gimtuosius namus iš Alytaus rūsių, Vorkutos lagerių ar iš karinių stovyklų, darbo batalionų? To šiandien niekas nežino ir vargu, ar kada nors kas sužinos. Kai sugrįžę norėjome nueiti į tuos kaimus pranešti artimiesiems, kad buvome su jų sūnumi ar broliu Alytuje, Marijampolėje, Vorkutoje, kokias kančias mes ten pergyvenome,— deja, dažniausiai mums buvo pasakyta, kad toks žmogus buvo nušautas, kiti jo šeimos nariai Sibire vargsta. Nebuvo kam pranešti. . . Tada supratome, koks barbariškas „išvaduotojų" darbas buvo atliktas tą šventą Kūčių dieną.

To negalima pamiršti

    Taip trumpai nupasakoja savo pergyvenimus žmogus, kuris praėjo sunkių kančių kelius kartu su nukentėjusių 1944 m. Merkinės apylinkės kaimų areštuotais žmonėmis. Smulkiau aprašyti tokius pergyvenimus reiktų sunaudoti daug popieriaus. . .

    Tačiau šiandien mes privalome apie tai žinoti, turime išaiškinti kiekvieno Lietuvos kaimo gyventojo likimą. Juk žmonės žuvo, kentėjo baisias fizines ir moralines kančias. Ir už ką? Kuo jie nusikalto? O jei ir buvo kuo nusikaltę, kas davė budeliams teisę žudyti, konfiskuoti žmonių turtą, deginti jų namus, tremti Sibiran be teismo sprendimo?

    1944 m. pabaigoje — 1945 m. pradžioje Merkinės apylinkėse nebuvo nė vieno besislapstančio ginkluoto lietuvio. Partizanų veiklos nebuvo jokių žymių. Šis veikimas pasireiškė tik po to, kai rusai nesiliovė terorizavę šiose apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje.

    Šiandien drąsiai tvirtiname, kad Pirčiupio tragedija, kurios kaltininkai yra vokiečiai, savo žiaurumu nepralenkia Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų tragedijos, dėl kurios kalti rusai. Tai jie 1944 m. gruodžio 24 d. šaudė nekaltus žmones, naikino jų turtą, be jokių kaltininkų areštavo, o vėliau ištrėmė iš savo gimtų pastogių daugelį tų, kurie tą dieną buvo išvengę mirties.

    Netoli   nuo   nukentėjusių   kaimų   yra   Raitininkų apylinkė
40

Alytaus raj.). Iš čia kilęs rašytojas J. Būtėnas, respublikos valdžios atstovas Al. Drobnys. Abu komunistai, abu save laiko dideliais patriotais. Tačiau kai šalia gimtinės tekėjo nekaltas kaimynų kraujas, kai jų giminės raudojo palikdami savo kraštą, abu tylėjo. Tylėjo šie „patriotai" ir tada, kai negausios šeimos po Stalino mirties grįžo iš Sibiro ir bandė atkurti savo sodybas gimtuose namuose, o jiems buvo atsakyta ir liepta daugiau čia nesirodyti. Tyli „patriotai", kai greit Lietuva minės tos žiaurios tragedijos 40-metį. Gal Drobnys ir Būtėnas čia niekad nesilankė? O, kaip jie gerai žino! Jiems buvo papasakota. Tad kodėl jie negali apie šią tragediją paskelbti, pareikalauti, kad būtų išaiškinti žudikai ir atatinkamai nubausti? Ko iš jų galima tikėtis? Kokį atsaką jie gali duoti? Greičiausia, tokį patį, kaip buvęs Varėnos rajono partijos sekretorius Kalčys: „Čia ne mums spręsti. Yra sąjunginė valdžia, ji viską tvarko!"

    Taip, sąjunginė valdžia reikalauja, kad JAV išduotų iki šiol nenubaustus Pirčiupio, Baltarusijos kaimų bei kitų tragedijų kaltininkus. Teisingas reikalavimas. Tad mes reikalaujame, kad TSRS valdžia ištirtų 1944 — 1945 m. Merkinės apylinkėse čia paminėtus įvykius, išaiškintų kaltininkus ir juos nubaustų.

    1940 m. TSRS visam pasauliui gyrėsi, kad Stalinas, viso pasaulio žmonių darbo vadas, Raudonosios Armijos dėka išvadavo Lietuvos liaudį iš buržuazinės priespaudos. Tada Lietuvos liaudis neteko daugiau negu 70.000 savo tautiečių. 1941 m. Hitleris su savo divizijomis užplūdo Lietuvą. Jis taip pat gyrėsi, išvadavęs Lietuvą iš bolševikų vergijos. Tada Lietuva neteko kone 100.000 gyventojų. O kai Stalinas pasigyrė 1944 m. išvadavęs Lietuvą iš fašistinio siaubo, šiandien dar nėra suskaičiuoti Lietuvos nuostoliai, nes jie tebeauga ir mūsų dienomis, nors ir ne taip sparčiai, kaip 1944 — 1950 m.

    Kas būtų su lietuviais, jei dar kas nors užsigeistų juos „išvaduoti"? Gana tokių „vadavimų"!

    Lietuvos kino studija sukūrė meninį filmą „Faktas" apie 1944 m. birželio 3 d. vokiečių įvykdytą smurtą Dzūkijos kaime Pirčiupyje. Šio filmo premjeros proga „Tiesa" 1982 m. vasario 19 d. numeryje išspausdino Zeferino Jonučio mintis. Autorius rašo: „Filmas — paminklas. Bet tai — ne apie mirtį kūrinys. Apie mano ir tavo dabartį bei ateitį. . ." Pacituosime dar keletą žurnalisto
41

komentarų, kur jis kalba apie filmo demonstravimą tarptautiniame kino festivalyje Kanuose: „Konkursinėje kino filmų peržiūroje režisieriui skirta atskira ložė. Jei, pasibaigus filmui, salėje pasigirsta ne vienas kitas užprašytas ar nusamdytas pliaukštelėjimas, o audringi plojimai — įjungiami galingi prožektoriai ir nukreipiami į režisieriaus ložę. Nėra aplodismentų, nebus prožektorių, režisierius paliekamas tamsioje nežinioje. Jaudinosi šioje ložėje ir Almantas Grikevičius. Salė filmą žiūrėjo labai tyliai. Pasibaigus — jokių aplodismentų. Salė atsistojo ir tylėjo. Kaip galima ploti pelenams, kiriais paverstas žmogus ir žmogiškumas! . .

    Stovi publika ir tyli. Ploti negalima. Bet neploti irgi negalima, nebus režisierių pagerbiančio ženklo. Nežinia, kas pažeidė nustatytą griežtą ritualą, bet staiga plykstelėjo prožektoriaus šviesos, nušviesdamos režisieriaus ložę, sugriaudėjo plojimų audra. Plojo ne mirčiai, ne pelenams, o meno kūrinio įtaigai, žmogiškajai atminčiai. . ."

    „Spaudos konferencijoje prie Grikevičiaus priėjo du prancūzai. Ne tiek klausė, kiek pagerbė filmą, pasakydami režisieriui:

    — Mes nežinojome apie jūsų Pirčiupius, bet mes žinojome apie mūsų kaimo Oraduro tokį patį tragišką likimą. Teisingai padarėte, neleisdami, kad pelenai užželtų užmiršimo velėna.

    Vokietijos Federatyvinės respublikos atstovas pranešė, kad filme — taisyklinga vokiečių kalba ir teisinga pažiūra į Hitlerio kareivius, kur ne kiekvienas vokietis parodytas nacistu.

    Žmogus, atstovaująs JAV kino spaudai, mandagiai priekaištavo:
    — Ponas režisieriau, jūs toks, kaip man atrodo, švelnus žmogus, o sukūrėt šitokį žiaurų kūrinį? . .
    — Tų žiaurumų autorius — ne aš! — atsakė Almantas Grikevičius. . ."

    Toliau Jonutis baigia taip: „Zervynose prisimena, ir visam pasaulyje prisimena, ir sako, kad reikia atminimo.

    Mums sako: senatis, praėjo daug metų. . . „Kas sena prisimena — akį raut!"

    „Liaudies išmintis pataria pamiršti, kas praėjo. Tačiau ta pati išmintis, pratęsta iki galo, užbaigia: „Kas sena pamiršta — raut abi!"
42

    Išmintinga ta liaudies išmintis: ko nereikia — neprisimink; ko negalima pamiršti — jokiu būdu nepamiršk! Nes akį brangindamas, visą galvą prarasi.

    Žmogaus jausmai, psichologija, intelektas — nepraeinantys dalykai, tos žmogiškosios kategorijos niekada nebūna praeityje. Kaimo sunaikinimas niekada nebus praeities faktas.

    Šitaip kalba filmas „Faktas" — gyvenimą teigiantis kino meno kūrinys".

    Labai teisingos mintys. Tačiau dar pridurkime. Prancūzai nežinojo Pirčiupio. Taip pat jo nežinojo daugelis kitų tautų. Jie žinojo savas kančias. Jas labai gerai prisimena. Deja, ne daug kas įs lietuvių žino apie tų pačių 1944 m. smurtą Merkinės apylinkės kaimuose. Jo autoriai — rusai. To nežino gal ir Z. Jonutis, taip pat ir kino filmo „Faktas" kūrėjai. Mes jiems tai primename. Visiems primename, kad „visos savo galvos neprarastume."

    1984 m. sukaktis mes paminėsime tinkamai, nes to iš mūsų reikalauja dabartis ir ateitis.
Grupė dzūkų

NUO NEPRIKLAUSOMYBĖS NETEKIMO
IKI JOS ATGAVIMO

VINCAS TRUMPA
( Lietuvių enciklopedija, 15 t. Red. V. Maciūnas. Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)

Bendrieji bruožai

    XIX a. Lietuvos istorija yra okupuoto krašto ir pavergtos tautos istorija. Jeigu ne padalijimai, XIX a. Lietuvos istoriją turbūt reikėtų pradėti vad. reformų laikotarpiu, kuris maždaug sutapo su paskutinio Lenkijos karaliaus ir D.L.D. Stanislovo Augusto viešpatavimu ir kulminacinį tašką pasiekė ketverių metų seime ir 1791.V.3 Konstitucijoje, kurią  įgyvendinus, Lietuvos-Lenkijos
43

respublika būtų politiškai, sociališkai ir ekonomiškai tapusi nauju organizmu. Tos reformos, kurių ryšys su Amerikos ir ypač Prancūzijos revoliucijomis buvo perdaug ryškus, ir buvo vienas pagrindinių motyvų, kodėl Rusija ir jos partneriai (Prūsija ir Austrija) skubinosi užgniaužti naują laisvės ir pažangos židinį prie Vyslos ir Nemuno. Karinės intervencijos ir vietinės konservatyviosios opozicijos (targovičanų) pagalba tai joms pasisekė įvykdyti ir 1793-95 padalijomais Lietuvos-Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi, nežiūrint heroiško Kosciuškos, Jasinskio, Prozoro sukilimo, kuriame bene pirmą kartą į politinės kovos sceną išėjo gana platūs valstiečių sluoksniai (dalgininkai ir šakininkai). Todėl negalima sutikti su kai kuriais rusų ir dabartiniais okupuotos Lietuvos istorikais, kad 1795 Lietuvos prijungiamas prie Rusijos turėjo tam tikros pažangios prasmės. Sociališkai ir ekonomiškai Rusija buvo daug labiau atsilikusi, negu Lietuva ir Lenkija, ypač turint galvoje aukščiau minėtas reformas; tai rodė ir masiškas valstiečių bėgimas iš 1772 Rusijos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos sričių.

    Iš antros pusės, faktas, kad 1794 sukilimo vadams teko kreiptis į Lietuvos gyventojus lietuvių kalba ir kad XIX a. aplamai buvo tautų atbudimo amžius, verčia abejoti ir kai kurių lenkų istorikų spėjimais, kad skirtumai tarp Lenkijos ir Lietuvos, jeigu nebūtų buvę padalijimų, būtų pranykę ir istorinėje Lietuvos-Lenkijos teritorijoje (su Gudija ir Ukrainos dalimi imtinai) būtų išaugusi lenkiškos kultūros vieninga konstitucinė respublika, nors 1791 konstitucija ir buvo svarbus žingsnis šia kryptimi. Tiesa taip pat, kad per visą XIX a. iki J. Pilsudskio ir poeviakų (POW — Polska Organizacja Wojskowa, žr. LE XXIII, 253-255) laikų Lietuvoje netrūko pastangų atgaivinti senosios Lenkijos idėją. Okupacinė rusų valdžia, bent ligi 1831 sukilimo, ne tik nesipriešino, bet dargi padėjo lenkų kultūrinei įtakai skleistis Lietuvoje. Nežiūrint to, per visą XIX a. nuolat augo ir stiprėjo lietuviškasis gaivalas, kuris XIX a. pabaigoje pasidarė reikšmingas politinis ir kultūrinis veiksnys, su kuriuo negalėjo nesiskaityti nei rusai, nei lenkai.

    Schematiškai kalbant, XIX a. Lietuvoje politiškai kova vyko pirmiausia tarp rusų ir lenkų, kaip dominuojančių politinių mažumų, o tos kovos ir bendrosios Europos istorijos xtakoje augo ir brendo lietuvių tauta, kuri atsirems ne į 1772 sienas, kaip tai
44

darė ir iš dalies tebedaro lenkai, bet į XIII a. Lietuvą. Be abejo, to naujo — lietuviško — faktoriaus formavimasis ir yra pats svarbiausias XIX a. Lietuvos istorijos bruožas, nes jis išreiškė ne vienos ar kitos dominuojančios mažumos, bet absoliutinės gyventojų daugumos valią. Todėl, vertinant XIX a. Lietuvos istorijos įvykius, ir reikia pirmiausia žiūrėti, kiek jie prisidėjo ar kenkė lietuvių tautos, kaip revoliucinės politinės jėgos, formavimuisi.

    Kritišku XIX a. Lietuvos istorijos momentu turbūt reikia laikyti 1861 žemės reformą ir su ja susijusį 1863-64 sukilimą, kurių pirmoji sudarė naują ekonominį-socialinį pagrindą tolimesniam lietuvių tautos vystymuisi, o antrasis sudavė lemiamą smūgį lenkų, kaip dominuojančios mažumos, hegemonijai Lietuvoje. Teisingai M. Remeris demokratėjimą pavadino lietuvių tautos atgimime Jonu krikštytoju. Užtat visą XIX a. lietuvių tautos istoriją reikia skirstyti į du maždaug lygius laikotarpius, priskiriant ir XX a. pradžią: 1795-1864 ir 1864-1918.

I.Tradicijai ir naujiems reiškiniams susidūrus (1795-1864)
1. Administracija
    Sutriuškinus 1794 sukilimą, Kotryna II įvedė Lietuvoje karinės okupacijos valdžią, administraciniu atžvilgiu padalydama kraštą į tris sritis: Vilniaus, Gardino ir Kauno. Okupacinės valdžios centras buvo Gardine, kur buvo apgyvendintas ir abdikavęs nuo sosto Stanislovas Augustas (m. 1797 Petrapilyje). Vyriausias Lietuvos valdytojas buvo Mikalojus Vasiljevičius Repninas (1734-1801), nuo seno gerai susipažinęs su politine Lietuvos padėtimi ir mokėjęs užmegzti glaudų bendradarbiavimą su vadovaujančiais Lietuvos sluoksniais. Dėl to perėjimas po okupacine valdžia nebuvo labai skaudžiai tų sluoksnių išgyventas. Jie masiškai rašėsi po ištikimybės Kotrynai II pareiškimo dokumentais, savanoriškai siuntė delegaciją į Petrapilį su buv. etmonu grafu L Tiškevičium prieky, kiekvienas kaip įmanydamas stengėsi išsiginti savo dalyvavimo 1794 sukilime, tuo saugodami savo dvarus nuo konfiskavimo. Kotryna II paliko Lietuvoje pagrindines savivaldos institucijas: seimelius, teismus, Lietuvos Statutą. Ekonomiškai 1795 dėl karo ir nederliaus buvo ypatingai sunkūs Lietuvoje: iš Rusijos gilumos buvo siunčiami Lietuvon javai ir organizuojami
45

grūdų magazinai (žr. LE XVII 60-61) padėti valstiečiams nederliaus ir bado atveju. Baudžiavinė santvarka buvo palikta veikti pilnoje galioje, netgi dar daugiau pakeliant lažines prievoles.

    1796 Lietuvoje buvo įvesta civilinė administracija, Rusijos pavyzdžiu padalijant kraštą į gubernijas (Vilniaus ir Slanymo). Iš dalies ekonominiais ir politiniais sumetimais P. Zubovas, apdovanotas turtingais Šiaulių ekonomijos dvarais, tuo metu buvo sudaręs planą iškeldinti iš Lietuvos didelį kiekį (iki 100.000) smulkiosios bajorijos į Krymą, Kaukazą ir kt. sritis ginti Rusijos sienų nuo turkų ir totorių. Tik Kotrynos II mirtis sutrukdė to plano vykdymą.

    Povilas I (1796-1801), nekęsdamas visko, kas buvo padaryta Kotrynos II, įvedė žymių pakeitimų Lietuvoje. Tuojau po vainikavimosi jis apsilankė Lietuvoje, tuo pademonstruodamas savo simpatijas okupuotam kraštui. Slanymo ir Vilniaus gubernijas jis sujungė į vieną Lietuvos guberniją. Buvo net galvojama apie Lietuvos-Lenkijos unijos atgaivinimą sudarant vieną Lenkijos karaliją Rusijos protektorate. Buvo amnestuota dauguma politinių kalinių ir tremtinių, tarp jų ir T. Kosciuška. Nors formaliai ligi 1798 Lietuvos generalgubernatoriumi tebebuvo Repinas, bet faktiškuoju Lietuvos valdytoju tapo vokiečių kilmės gen. J.Bulgakovas, parodęs daug energijos reorganizuojant teismus, kovojant su epidemijomis ir išaiškinant pirmą platesnio masto brolių Ciecierskių politinį sąmokslą prieš okupacinę administraciją. 1799 Lietuvoje buvo įvestas rusiškasis kalendorius.

    Aleksandro I (1801-25) laikais Lietuva vėl buvo apdalinta į dvi gubernijas: Vilniaus ir Gardino (1801). Toks administracinis padalijimas išsilaikė ligi 1843, kada iš Vilniaus gubernijos buvo išskirta Kauno gubernija. 1815 Užnemunė buvo priskirta prie vad. Kongreso Karalijos, kurioje ir toliau liko veikti Napoleono teisynas. 1817 Palangos sritis grynai administraciniu atžvilgiu buvo priskirta prie Kuršo gubernijos, tuo būdu Lietuvą visiškai atskiriant nuo Baltijos jūros.

    Nors prie Mikalojaus I (1825-55) buvo panaikintas Lietuvos Statutas (1840) ir vyko tolimesnis krašto rusinimas, tačiau savivaldybės institucijos (apskričių ir gubernijų seimeliai ir teismai) liko veikti ligi 1863 sukilimo, kada Lietuva administraciniu  atžvilgiu  buvo beveik visiškai  sulyginta  su  rusiškomis
46

gubernijomis. Net ir jos vardas buvo uždraustas vartoti, oficialiai kraštą pavadinus šiaurės Vakarų kraštu (Sievero-Zapadnyj kraj).
2. Napoleoninis interliudas

    Kas dėjosi revoliucinėje Prancūzijoje ir Napoleono iš pamatų sukrėstoje 'Europoje, rado didesnio ar mažesnio atgarsio ir Lietuvoje. Stanislovas Augustas buvo išsireiškęs, kad įvykiai prie Senos upės aidu atsiliepė Lietuvos miškuose. Daugelis Lietuvos ir Lenkijos politinių emigrantų bandė savo valstybės atstatymo viltis grįsti revoliucinės ir napoleoninės Prancūzijos pagalba. Mykolas Kleopas Oginskis (žr. LE XX 35-36) jau 1796 kreipėsi į Napoleoną Bonapartą pagalbos. Napoleonas tada, kaip ir vėliau, buvo nuomonės, kad tik pati tauta su ginklu galinti išsikovoti sau laisvę. Tačiau jis nesipriešino, kad Italijoje būtų organizuojami gen. Dąbrovvskio vadovaujami kariniai emigrantų legionai, kurie buvo naudojami įvairiuose frontuose (daug legionierių žuvo San Domingo saloje).

    Pagrindinis Napoleono priešas buvo Anglija. Dėl laivyno stokos negalėdamas jos tiesiog pulti, Napoleonas bandė ją paklupdyti ekonomiškai, siekdamas uždaryti visos Europos rinką jos prekėms. Toji vad. kontinentinė blokada ir motyvavo visus Napoleono karo žygius, kol pagaliau 1806-1807 jis prisiartino prie Rusijos.

    1807 Tilžės sutartimis Aleksandras I pasižadėjo prisidėti prie Napoleono ekonominio karo prieš Angliją. Napoleono-Aleksandro I susitarimas turėjo didelės, nors ir laikinos, reikšmės Lietuvai. Visų pirma, jis išsklaidė daug kieno iliuzijas, kad Napoleono pagalba bus galima nusikratyti rusiškosios okupacijos. Toks M.K. Oginskis dabar ėmė nuoširdžiai ieškoti modus vivendi su Rusija, siūlydamas atgaivinti D.L. K-tiją Rusijos protektorate. Įtakingasis A. Čartoriskis vis tebesvajojo apie Lietuvos-Lenkijos sujungimą Rusijos globoje. Aleksandras I visiems tiems planams rodė simpatijos, bet nieko nedarė jų įgyvendinimui, slaptai flirtuodamas su Anglija ir ruošdamasis karui su Napoleonu.

    Antra, Rusijos prisidėjimas prie kontinentinės blokados baisiai slėgė Lietuvos gyventojus. Smarkiai nukrito javų, linų, kanapių ir miško kainos, kurių eksportas į Angliją buvo pagrindinis Lietuvos
47

gyventojų pajamų šaltinis. Iš antros pusės, žiauriai ėmė trūkti druskos, silkių ir kt. kolonijinių prekių. Napoleono konsulai, sėdėdami Klaipėdoje, Karaliaučiuje ir Petrapilyje, budriai sekė, kad tos prekės nepakliūtų kontrabandos keliu. Tik JAV, kurios Napoleono-Anglijos karo atžvilgiu laikėsi neutralumo politikos, jaunas, bet greitai augantis prekybos laivynas galėjo prasiveržti į Baltijos erdvės uostus ir aprūpinti ją būtiniausiomis kolonijinėmis prekėmis ir bent šiek tiek sumažinti tos erdvės žemės ūkio ir miško produktų perteklių.

    Tarp kita ko, tų pačių Tilžės derybų metu Napoleonas buvo pasiūlęs Aleksandrui I prijungti prie Rusijos Klaipėdos uostą ir sritį, Nemuną laikydamas natūralia vakarine Rusijos siena. Kaip žinia, Užnemunė tuo metu buvo prijungta prie Varšuvos k-tijos, kuri tikra to žodžio prasme buvo Napoleono satelitas. Aleksandras I to pasiūlymo atsisakė turbūt daugiausia dėl savo simpatijos gražiajai Prūsijos karalienei.

    Ekonominio karo su Anglija reikalavimų nevykdymas iš Aleksandro I pusės privertė Napoleoną bandyti jėga priversti Rusiją vykdyti Tilžės pažadus. 1812 karas vėl atgaivino viltis atstatyti Lietuvos-Lenkijos uniją ir išsivaduoti iš Rusijos okupacijos. Napoleonui užėmus Vilnių, tuojau buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė, kuri netrukus paskelbė susijungimą su Lenkija. Praktiškai tai neturėjo didelės reikšmės, nes Napoleono pralaimėjimas vėl sugrąžino Lietuvon rusiškąją okupaciją. 1814-1815 Vienos kongrese buvo sukurta vad. Kongreso Karalija, į kurią įėjo ir Lietuvos užnemunė. Likusi Lietuva paliko tiesioginėje rusų okupacinės administracijos valdžioje. Nenorėdamas kiršinti gyventojų, Aleksandras I paskelbė amnestiją visiems, išskyrus tuos, kurie buvo pabėgę ir kurie tęsė toliau kovą Napoleono pusėje. (Žr. Napoleonas ir Lietuva — LE XIX 519-521).
3. 1831 sukilimas

    Nors 1815 Paryžiaus sutartimi sukurta vad. šventoji Sąjunga tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, prie kurios vėliau prisidėjo beveik visos Europos valstybės, garantavo keliems dešimtmečiams paviršutinę taiką, tačiau socialiniai ir politiniai neramumai nesiliovė net pačioje Rusijoje, kuri ne visiškai be pagrindo
48

vėlesniųjų kairiųjų propagandistų buvo vadinama Europos žandaru. Nelabai rimtas buvo 1825 vad. dekabristų (gruodininkų) militarinis pučas, kuris tačiau turėjo šiokios tokios įtakos daug rimtesniam nacionaliniam sąjūdžiui Lenkijoje ir iš dalies Lietuvoje.

    Pasinaudojusi 1830 revoliucija Prancūzijoje ir Belgijoje, lapkričio mėn. sukilo lenkų kariuomenė ir privertė nelabai gausias okupacines rusų įgulas, vadovaujamas kng. Konstantino, pasitraukti iš Varšuvos ir beveik iš visos Kongresinės karalijos. Lenkija laikinai tapo laisva. Kaip žinia, Lietuva tuo metu visiškai neturėjo savo kariuomenės ir negalėjo pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Dėl labai budrios ir žiaurios šnipų ir viešosios policijos organizacijos Lietuvoje nepavyko suorganizuoti vieningos sukilimo vadovybės, nors studentų, bajorijos ir iš dalies valstiečių, labai kentėjusių nuo sunkios rekrūtų prievolės ir baudžiavų, nuotaikos buvo labai palankios sukilimui.

    Užtat Lietuvoje sukilimas įgavo visiškai kitą pobūdį negu Lenkijoje, kur iš tikrųjų vyko karas tarp lenkų ir rusų kariuomenių. Jeigu Lietuvos inteligentija (Vilniaus universiteto ir kitų mokyklų studentai) ir bajorija siekė susijungti su išsilaisvinusia Lenkija, tai Lietuvos valstiečių šūkis buvo — už laisvę ir žemę. Jie ir pradėjo sukilimą, vasario mėn. Raseinių aps., kovo mėn. Telšių ir kitose aps. Tarp tų atskirų veiksnių ne tik nebuvo vienybės, bet kartais pasireiškė net atviras antagonizmas. Pvz. sukilę Šiaulių ekonomijos dvarų valstiečiai savo ginklus nukreipė ne prieš okupacinę kariuomenę, kuri į atvirą kovą su sukilėliais ir nedrįso stoti, bet prieš dvarininkus, taip kad pats Telšių sukilimo vadas A. Jacevičius, kuris kitais atvejais rodė nemaža simpatijos valstiečių žemės ir laisvės siekimams, buvo priverstas malšinti sukilusius Šiaulių dvarų valstiečius.

    Ligi 1831 pavasario, kada iš Lenkijos buvo pasiųstas ekspedicinis korpusas, negalima buvo net kalbėti apie kokį vieningą sukilimą Lietuvoje, nors išskyrus Vilnių, beveik visas kraštas buvo sukilėlių rankose. Raseinių, Telšių, Kėdainių, Šiaulių, Švenčionių (Užnerio) ir kt. aps. vyko atskiri sukilimai su savo atskiromis vadovybėmis ir net su savo laikinomis vyriausybėmis. Net ir atvykęs ekspedicinis korpusas, prie kurio jungėsi tūkstančiai vietinių sukilėlių, dėl jo vadų (Gelgaudo, Chlapovskio,
49

Dembinskio ir kt.) nesutarimo ir skandalingo nesugebėjimo vadovauti padėties nepagerino. Po birželio mėn. nepavykusio bandymo užimti Vilnių (skaudus sukilėlių pralaimėjimas Panerių kalnuose) sukilimas visiškai pakriko. Dalis ekspedicinio korpuso grįžo į Lenkiją, kita dalis, gen. A. Gelgaudo vadovaujama, perėjo Prūsų sieną.

    Nežiūrint daug gražių epizodų, kaip Kretingos-Telšių sukilėlių pastangos užimti Palangą, E. Plateraitės žygiai (žr. LE XXIII 98-99) ir 1.1., 1831 sukilimas Lietuvoje pademonstravo visišką dezorganizaciją ir politinių interesų išsiskyrimą, o lenkų ekspedicinio korpuso vadus kai kurie ano meto šaltiniai apkaltino išdavyste ir visišku nesugebėjimu. Po sukilimo prasidėjo dar žiauresnė okupacinės valdžios reakcija. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, mokyklose ir įstaigose buvo sustiprinta rusų kalba, daug dvarų buvo konfiskuota, padidintas rusų valdininkų skaičius. Žinoma, visos tos priemonės daugiausia palietė lenkų įtaką Lietuvoje. Antra vertus, labi aktyvus valstiečių dalyvavimas
sukilime kėlė jų socialinę ir iš dalies tautinę sąmonę. Juo toliau, juo drąsiau jie ims reikalauti žemės ir laisvės, dėl kurių daugiausiai ir buvo stoję į sukilėlių eiles.

4. Socialekonominiai ir kultūriniai reikalai

    Rusų okupacija iš esmės nepakeitė nei socialinės struktūros, nei ekonominės raidos Lietuvoje, kaip ji reiškėsi prieš 1790 reformas ir 1794 sukilimą. Didikai, bajorija ir iš dalies bažnytinė hierarchija, padedama negausios okupacinės administracijos, kuri dažniausiai pasižymėjo žemu intelektualiniu ir moraliniu lygiu, per savo seimelius, teismus, mokyklas, ir toliau pasiliko vyraująs luomas Lietuvoje. Gausi ir įtakinga dvarininkija, nusikračiusi dabar nuo savo pečių politinės ir karinės naštos, susikoncentravo daugiausia ties ekonominėmis problemomis ir stengėsi iš savo žemės išspausti kiek galima daugiau naudos, ypač kad beveik nuolat vykstąs karas (1792-1815) ir industrinė revoliucija labai iškėlė žemės ūkio gaminių ir miško medžiagos pareikalavimą V. Europos ir Anglijos rinkose. Užtat valstiečių padėtis, kuri ypač Žemaitijoje XVIII a. antroje pusėje buvo palyginti nebloga, dabar žymiai pasunkėjo. Dvarininkai, remiami okupacinės administraci-
50

jos, spaudė juos vis sunkesnėmis baudžiavomis ir kitomis prievolėmis dvarui ir palivarkui.

    Iš antros pusės, reikalas kelti žemės ūkio našumą ir bendri humanistiniai motyvai, atsiremia į žmonių lygybės ir laisvės principus, kuriuos ypač išgarsino Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos, nuolat aktualino baudžiavos panaikinimo klausimą. Tokioms humanistinėms nuotaikoms nebuvo svetimi nei carai, nei daugelis dvarininkų, nei ypač inteligentija, kuri buvo susispietusi apie Vilniaus universitetą. Populiari pasidarė literatūra, aukštinanti žemdirbius kaip pagrindinį visuomenės gerovės ramstį. Kai kurie dvarininkai (I. Karpis ir kt.) pasinaudojo 1803 Aleksandro I įsaku dėl laisvųjų žemdirbių ir atleido savo valstiečius nuo baudžiavos (iš viso apie 50.000). M.K. Oginskis savo 1811 konstitucijos projekte buvo numatęs laipsnišką baudžiavos panaikinimą. Masonai, šubravcai (niekšai), filomatai, filaretai ir kt. draugijos, daugiausia susispietusios apie Vilniaus universitetą, populiarino baudžiavos panaikinimo reikalą.

    Pagaliau tas reikalas 1816-21 laikotarpyje atsidūrė bajorų siemeliuose, kur jis buvo gyvai diskutuojamas ir kur dauguma aiškiai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. Įdomu, kad baudžiavos panaikinimo priešai kaltino baudžiavos panaikinimo sumanymus kaip „amerikonišką naujovę". Kaip žinia, tuo pat metu baudžiava buvo panaikinto Latvijoje ir Estijoje. Kadangi valstiečiai ten buvo atleisti be žemės, daugelis jų buvo priversti ieškoti darbo miestuose, tuo būdu sukurdami savą — latvišką ir estišką — miestiečių luomą, kuris vėliau suvaidino didelį vaidmenį Latvijos ir Estijos tautiniame atgimime. Greičiausiai tuo keliu būtų nuėjęs gyvenimas ir Lietuvoje, jei valstiečiai ir čia būtų buvę atleisti nuo baudžiavos be žemės. Dabar miestų pramonės ir prekybos darbo jėgos pareikalavimą turėjo užpildyti svetimas, daugiausia žydiškas elementas. Savų miestiečių stoka skaudžiai atsiliepė tolimesnei lietuvių tautos politinei ir kultūrinei raidai.

    Vis dėlto kalbos apie baudžiavos panaikinimą, Napoleono karai ir aplamai humanistinis ir liberalinis sąjūdis Vilniaus universitete ir už jo ribų nepraėjo be pėdsakų. Kilo susidomėjimas lietuvių kalba, istorija, kultūra, kuris ypač gyvai reiškėsi Žemaitijoje ir kuris yra žinomas bendru lituanistinio sąjūdžio vardu. Nors Poškos, Stanevičiaus, Daukanto ir kt. raštai negalėjo plačiau
51

pasklisti to laiko visuomenėje, tačiau jie yra geri liudininkai, kokiomis nuotaikomis ir kokia dvasia toji visuomenė tuo metu gyveno. Įdomu, kad Vilniaus universitete, šalia lenkiškų studentų draugijų, ėmė organizuotis lietuviai studentai; įdomu taip pat, kad Karaliaučiaus universiteto pavyzdžiu buvo keliamas reikalas įvesti lietuvių kalbos dėstymą ir Vilniaus universitete. Visa tai, kartu ir lenkų romantikų rašytojų domėjimasis Lietuvos praeitimi, toliau bus svarbus veiksnys lietuvių tautos atgimimo istorijoje.

5. 1863 sukilimas ir žemės reforma

    Nors baudžiavą naikinąs manifestas buvo paskelbtas 1861.11.19, tačiau jo vykdymas buvo lėtas, ir bent Lietuvoje ligi 1863 sukilimo nebuvo daug kas šia linkme padaryta. Kadangi pats sukilimas turėjo didelės reikšmės baudžiavos panaikinimo esmei ir eigai Lietuvoje, todėl logiška pirma kalbėti apie 1863 sukilimą, o tik paskui apie baudžiavos panaikinimą.

    Nežiūrint griežtos ir reakcinės Mikalojaus I (1825-55) politikos, ypač po 1831 sukilimo, tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač Lenkijoje ir Lietuvoje, vyko nuolatinis revoliucinis bruzdėjimas. 1846 įvykiai Galicijoje, 1848 revoliucijos V. Europoje ir nesėkmingas Rusijai Krymo karas (1853-55) kėlė revoliucines nuotaikas Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač didelio atgarsio turėjo nauji tautiniai sąjūdžiai Italijoje, Vokietijoje, Habsburgų imperijoje ir kt. Vad. tautų pavasaris, apie kurį tik labai nedrąsiai užsiminė A. Strazdas XIX a. pradžioje ir apie kurį ima drąsiai šaukti Maironis XIX a. pabaigoje, nuolat buvo jaučiamas Lietuvoje. Lenkijoje ir Lietuvoje ėmė žiestis slaptos revoliucinės organizacijos, atsirėmusios į gausius (ypač po 1831 sukilimo) emigrantinius sluoksnius. 1839 caro valdžiai pavyko likviduoti S. Konarskio sąmokslą (žr. LE XII 304-305).

    1863 sukilimo išvakarėse išryškėjo dvi viena su kita konkuruojančios tendencijos: radikalioji demokratinė tendencija, kuri gaus raudonųjų vardą, ir nuosaikesnė liberališkai konservatyvioje srovė, kurios šalininkai vadinsis baltaisiais. Lietuvoje, kuri per visą XIX a. pasižymėjo didesniu demokratizmu ir radikalumu negu Lenkija, ypač buvo stipri raudonųjų srovė, kuriai vadovavo tokie revoliucionieriai, kaip K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas, V.
52

Vrublevskis ir kt. Jeigu baltieji neįsivaizdavo Lietuvos atskirai nuo Lenkijos, tai raudonieji dažnai nevengė pasisakyti už atskiros Lietuvos ir Gudijos atstatymą.

    1863 sukilimas prasidėjo pirmiausia Lenkijoje sausio mėn., dėl to jis ir vadinamas sausio mėn. sukilimu. Netrukus jis persimetė į Lietuvą. Čia jis buvo blogiau organizuotas, spontaniškas ir radikalesnis, ir į jį įsijungė žymus kiekis valstiečių su tokiais savo vadais kaip kun. Antanas Mackevičius Kauno aps., A. Bitis ir J. Puidokas Šiaulių aps., J. Dulkis Raseinių aps., K. Lukošiūnas Zarasų aps.

    Nors K. Kalinausko vadovaujamas Vilniaus revoliucinis komitetas bandė centralizuoti sukilimą, pasiskelbdamas provincine Lietuvos ir Gudijos vyriausybe, tačiau faktiškai nei raudoniesiems, nei baltiesiems Lietuvoje nepasisekė paimti viso sukilimo į savo rankas. Baltieji kovo mėn. Vilniuje sudarė Varšuvos nacionalinio centro komiteto filialą iš A. Jelenskio, A. Oskerkos, J. Geištoro ir kt. Tarp kita ko baltieji sukilimo pasisekimo viltis grindė pagalba iš V. Europos. Tačiau be diplomatinės intervencijos iš Prancūzijos, Anglijos ir Austrijos pusės ir be nepavykusio ekspedicinio korpuso, kuriam vadovavo T. Lapinskis ir kuris turėjo išsikelti Palangoje, jokios kitos pagalbos sukilėliai nesulaukė. Nesutarimai tarp baltųjų ir raudonųjų, lygiai kaip ir vis aštrėjęs antagonizmas tarp lenkų ir lietuvių, bei gudų, silpnino sukilėlius.

    Tuo tarpu Maskva sukilimui malšinti pasiuntė M.N. Muravjovą (1796)1866), kuris jau buvo pasižymėjęs 1831 sukilimo malšinimu ir buvo gavęs Koriko vardą. Jis visų pirma pasistengė išnaudoti atsiradusius nesutarimus tarp valstiečių ir dvarininkų, aiškiai atsistodamas pirmųjų pusėje. Dėl to kai kas jį vadino „totoriškuoju Gracchumi". Antra, jis bandė didinti atsiradusį plyšį tarp lietuvių, gudų ir lenkų, daugiausia savo ginklo ašmenis nukreipdamas prieš sulenkėjusius dvarininkus ir lenkiškai įtakai pasidavusią Kat. Bažnyčią.

    Korimais, masiniais trėmimais į Sibirą bei ištisų kaimų deginimu ir naikinimu Muravjevui greitai pasisekė sukilimą nuslopinti. Iš antros pusės, jo įtakoje Lietuvoje buvo pravesta palankesnė valstiečiams žemės ir administracinė reforma, negu kitose Rusijos gubernijose. Ne tik baudžiaviniai valstiečiai gavo
53

išsipirktinai (per 49 m.) žemės, bet mažesniais sklypais buvo apdalytas taip pat nemažas kiekis bežemių balstiečių ir kumečių. Be to, Muravjovo pastangomis, siekiant atitraukti valstiečius nuo sukilimo, žemės reforma Lietuvoje buvo pravesta paskubintu tempu, ne taip kaip kitose Rusijos gubernijose.

    1864 m. buvo panaikinta bajoriškoji savivaldybė Lietuvoje su jos seimeliais ir teismais. Tai, žinoma, taip pat susilpnino lenkų politinę įtaką Lietuvoje. Tą įtaką dabar turėjo pakeisti vis didesnė okupacinės administracijos įtaka per savo valsčiaus sekretorius, apskričių viršininkus, mokytojus, žandarus ir 1.1.

    Nors sukilimo malšinimo reikalui M.N. Muravjovui laikinai priklausė ir Lietuvos Užnemunė, tačiau po sukilimo ji vėl sugrįžo į Varšuvos generalinės gubernijos žinią.

    Vertinant tolimesnės įvykių raidos mastu reikia pasakyti, kad 1863 sukilimas ir ypač tuo pačiu metu pravesta žemės reforma su baudžiavos panaikinimu sudarė naujas ekonomines ir socialines sąlygas lietuvių tautos istorijoje.
(LE 15 t., p. 325-330)
(Pabaiga sek. nr.)

TAI SKELBIA J. ANIČAS
    1982.III.17 LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos konferencijų salėje Vilniaus pedagoginio instituto rektorius prof. J. Aničas skaitė paskaitą apie religijos vaidmenį šiuolaikinėje ideologinėje kovoje, apie tai, kaip klasinis priešas prieš mūsų šalį panaudoja religiją, buržuazinį nacionalizmą. Pranešėjas pažymėjo, kad viena iš pagrindinių priemonių prieš realųjį socializmą — nacionalizmas, vietinio nacionalizmo ir religijos sąjunga, Lenkijoje toks pavyzdys akivaizdus. Religinis fanatizmas ir buržuazinis nacionalizmas čia žengia koja kojon. Ir prieš Tarybų Lietuvą kelia galvą buržuazinių nacionalistų ir klerikalų sąjunga.

    Lietuvoje esama 630 religinių katalikiškų bendruomenių, jomis priešai ir naudojasi. Dar rengiamasi pasinaudoti krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų sukaktimi. Priešai nori išardyti mūsų visuomenės vienybę, todėl nori suplakti religinį jausmą su
54

nacionaliniu jausmu, lietuvį kataliką priešpastatyti rusui pravoslavui, apskritai — rusui. Reakcionieriai ideologiniais tikslais nesilaiko Biblijos, skelbiančios visų žmonių vienybę, lygybę. (Buvo cituojamas šv. Raštas: „Nėra nei graiko, nei žydo. . ."). Todėl mes turime moralinę teisę reikalauti laikytis Biblijos. Lietuvių buržuazinės emigracijos klerikalai ypatingai suinteresuoti ideologinės diversijos prieš Tarybų Lietuvą propagavimu. Paminėtas Bronys Raila ir kiti.

    Religija savaime neskatina priešiškų socializmui jausmų, bet, stengiamasi pridengus tautiškumo skraiste, padaryti lietuvius katalikus rezistentais, antisocialistiniais atskalūnais. Anot ateistų praktiškai daroma šitaip: jungiama lietuvybė su katalikybe, painiojamos sąvokos — vienoje nacionalizmo peršamas tautiškumas. Pervertinama ir falsifikuojama teigiama katalikybės įtaka lietuvių kultūrai ir istorijai. Skelbiamas šūkis: jei tu tikras lietuvis ir tau brangi lietuvių kultūra, turi būti katalikas. Pozityvus, lojalus Tarybų Lietuvos klerikalų nusistatymas yra lietuvybės išdavimas. Tokių lojalių santvarkai kunigų yra dauguma. Ekstremistų kunigų veiklą inspiruoja emigracija. Socialistinis internacionalizmas sutapatinamas su nacionaliniu nihilizmu. Principinė, humaniška partijos linija sutapatinama su carinės Rusijos politika. Aničas teigė, kad Lietuva niekada nebuvo lietuviškesnė, kaip dabar, tarybinės santvarkos metais. . .

    Štai kuo sostinės klausytojus „maitina" Lietuvos kultūros ir jaunimo moralės duobkasys.
Klausytojas
55
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum