gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 32 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       
AUŠRA
Nr. 32 [72]


    Turinys:
    1. Vienybė po Kristaus vėliava.
    2. Laisvę žodžiui!
    3. Už ką nuteisė Joną Pakucką
    4. Musteikos kaimo tragedija
    5. Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje. Trečias sąsiuvinis. Vilnius, 1982.
    6. Ateistų kalvėje
    7. Prievartaujamas jaunimas
    8. Maironio mirties 50-mečio minėjimų atgarsiai
    9. Nuo nepriklausomybės netekimo iki jos atgavimo (str. pabaiga).

Lietuva
1982 m. rugpjūtis
57


VIENYBĖ PO KRISTAUS VĖLIAVA

     Vienybė — svarbi ir reikalinga. Ją brangina šeimos, jos siekia tautos, jos ilgiesi visa žmonija. Ji yra viena iš veiksmingiausių priemonių, bendromis jėgomis siekiant kokio nors tikslo.

    Vienybė Bažnyčioje yra šventas ir brangus dalykas. Jos savo mokiniams ypač linkėjo Kristus, jos laikėsi apaštalai, dėl jos visais laikais kovojo popiežiai. Ir atvirkščiai — įvairūs priešai, puldami Bažnyčią, pirmiausia stengėsi griauti jos vienybę, stengėsi skaldyti ją iš vidaus. Skaldyti teoriškai ir praktiškai, mokslu ir organizacija. Taip kildavo įvairios erezijos, sektos ir schizmos. Bažnyčiai jos padarė daug skaudžių žaizdų, tikintiesiems atnešė daug papiktinimų ir neaiškumų. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčia visuomet labai jautri šiuo klausimu. Juk įvairios žmogiškos silpnybės ir net egoistiniai tikslai gali dangstytis labai gražiomis frazėmis ir kilniais motyvais. Tad visai suprantamas popiežių ir, iš viso, Vatikano atsargumas, girdint įvairias, skirtingas, dažnai net priešingas nuomones vienu ar tuo pačiu klausimu.

    Bažnyčios skaldymas ir jos vienybės griovimas Dievo ir Bažnyčios priešams buvo ir yra viena iš svarbiausių priemonių siekiant savųjų tikslų. Todėl net neįsivaizduojama, kad jie elgtųsi priešingai — kovotų už Bažnyčios vienybę. Aišku, taip jie nedarė praeity, taip nesielgia ir dabar. Tačiau šiandien kovoje prieš Bažnyčią stengiasi panaudoti net pačią Bažnyčios vienybės idėją. Matydami popiežiaus ir Vatikano principinį paklusnumo reiklumą saviesiems dvasininkams, kovojantieji ateistai griebėsi tokios taktikos: suvilioję, palaužę ar kaip kitaip į savo pusę patraukę kai kuriuos dvasininkus, ypač esančius aukštuose postuose, privertę nusileisti ateistinei valdžiai ir vykdyti visus jos nurodymus, jie staiga ima šaukti apie vienybę ir kaltinti jos ardymu tuos vyskupus ir kunigus, kurie nepasiduoda ateistų vilionėms bei grasinimams, kurie nesutinka eiti Bažnyčiai žalingų nuolaidų keliu, atsisako vykdyti jų reikalavimus, atsisako padėti griauti Bažnyčią pačių kunigų rankomis. Nors tokie ateistams nenuolaidūs, bet Kristui ir
59

Bažnyčiai visiškai ištikimi ir paklusnūs dvasininkai yra tikrieji Kristaus norėtos vienybės šalininkai, nors jų veikla yra tikrosios vienybės bei ištikimumo popiežiui gynimas, bet ateistinės propagandos priemonėmis jie stengiamasi apjuodinti, apšmeižti, diskredituoti ne tik tikinčiųjų, bet ir Vatikano akyse. Jie kaltinami Bažnyčios vienybės ardymu. Kaltinami kovingųjų ateistų, Bažnyčios griovėjų, kuriems nieko nėra svarbesnio, kaip sugriauti, sunaikinti ne tik Bažnyčios vienybę, bet ir ją pačią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir štai tie tikrieji Bažnyčios priešai staiga ima „sielvartauti", ima lieti ašaras. . . dėl Bažnyčios vienybės. Ima mokyti kunigus būti ištikimais vyskupams ir popiežiui!

    Jeigu kai kam, mažiau tikrą padėtį žinantiems, tokie ateistų „sielvartai" gali kelti bent įtarimą, tai mums jų tikslai gerai žinomi. Viskas labai jau baltais siūlais susiūta. Nepavykus tiesiogine ateistinės propagandos ataka sugriauti žmonių tikėjimo, dabar stengiamasi pačią Lietuvos Bažnyčią tvirtai suimti į ateistinės valdžios rankas, suvaržyti jos veiklą, apriboti kunigų įtaką. Tik šitai pasiekti sunku, nesuėmus tvirtai į rankas pačių Bažnyčios vadų, ar bent nepadarius jų visiškai bejėgių. Kai kas jiems jau pasisekė: Kauno kunigų seminariją jie jau beveik patys tvarko. Kunigų skyrimas į parapijas irgi ne vien tik nuo vyskupijų kurijų, bet daug priklauso nuo Anilionio kontoros. Tačiau kunigų pastoracinio darbo kontrolė, geriau sakant, jo trukdymas, sunkiau vykdyti be kurijų. Tad reikia, kad vyskupais ar vyskupijų valdytojais būtų valdžiai patikimi ar bent nuolaidūs ir paklusnūs žmonės, šitaip būtų galima nutildyti kiekvieną aktyvesnį kunigą, priversti paklusti įžūliems ir neteisėčiausiems ateistų reikalavimams jų nevykdančius būtų galima apšaukti nepaklusnumu savo vadovybei. Šitaip jau daroma, kai sąžiningesni, pareigingesni, neteisėtų reikalavimų aklai nevykdą kunigai apkaltinami vienybės griovimu, apšaukiami ekstremistais, nenuoramomis, karjeristais. Tiesa, patys neteisėčiausi reikalavimai bei įžūliausi kunigų puolimai ateina vis dėlto ne per kurijas, bet tiesiog iš valdžios įstaigų. Tačiau jiems besipriešinančius kunigus apkaltinant vienybės ardymu jau stengiamasi panaudoti ir paklusnesnius vyskupus ar vyskupijų valdytojus.

    „Tegu visi bus viena" (Jn. 17,21) — meldė Kristus. Būti ištikimiems   Kristui,   reiškia   būti   vieningiems   savųjų   tarpe.
60

Vienybė nėra laisvo pasirinkimo dalykas, bet šventa kiekvieno Bažnyčios nario pareiga. Ypač vienybė ir susitelkimas, gretų suglaudinimas reikalingas tada, kai Bažnyčia puolama, kai ji pavojuje, kai ji turi sunkiai kovoti. O toks laikas kaip tik yra dabar. Dabar Lietuvos Bažnyčia pavergta ir persekiojama kovoja sunkią kovą. Jai sunkiomis ir nelygiomis sąlygomis reikia ginti savo teises ir savo vaikų sąžinės laisvę. Todėl dabar labiau nei kada jai reikalinga vienybė. Vienybė ir susitelkimas, bet po Kristaus, o ne Jo priešų vėliava. „Kas ne su manim, tas prieš mane". Šis Kristaus perspėjimas galioja ir mums. Čia nepadės jokie kazuistiš-ki išsisukinėjimai. Dviems ponams netarnausi. Apie tai yra perspėjęs Kristus. Ir dviejų vienybių nėra. Yra tik viena vienybė, jungianti visus Bažnyčios vaikus po Kristaus vėliava. Bet šitokios vienybės kaip tik nesiūlo ateistai. Priešingai, jie tokią vienybę stengiasi griauti. Ir kai atsiranda tokių, kurie, palaužti ateistinio teroro, ima kaltinti savo brolius vienybės stoka, jie iš tikrųjų tik talkininkauja ateistams.

    Noras nusigręžti nuo tikros, Kristaus reikalaujamos vienybės dažnai kyla iš perdėto atsargumo, bailumo, ištižimo ar aukos, nemalonumų, persekiojimų baimės. Kad tik ramiau, kad tik nuošaliau, kad tik manęs neliestų. . . Tegul ligonis miršta be sakramentų, tegul vaikai lieka be religinio auklėjimo, tegul bažnytėlė sekmadieniais būna pustuštė. . . Kad tik nereiktų aiškintis rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, kad tik nekibtų saugumas, kad tik nepadarytų nemalonumo Aniliomis. . . Visko baisu, iš visur gresia pavojai ir nemalonumai. Geriau tyliau, ramiau. . . Bet čia, kaip tyčia, valdžią „pykdo" Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas, įvairius faktus kelia „Kronika". Už tai taip rūstinasi, taip grasina visi valdžios žmonės su Anilioniu priešaky. . . Vyskupus ir valdytojus dar specialiai puola tas pats Anilionis, saugumas — reikalauja sudrausminti ekstremistus. . . Na, už tai kalti, žinoma, „vienybės", t.y. ramybės griovėjai. Tokia iš tikrųjų yra nepagražinta tikrovė. Veltui ji bandome dangstyti tariamu susirūpinimu vienybe.

    Bet, laimė, yra ir kita medalio pusė. Tai tikintieji, daugybė tikinčiųųjų, kurie žavisi ne tyliais, ramais ir. . . vailaisis savo ganytojais, bet tais, kurie nebodami pavojų ir aukų, drąsiai gina savo tikinčiųjų teises, rūpinasi jų dvasiniais reikalis, kurie daugiau
61

klauso Dievo, o ne žmonių. . . šitokius kunigus ir vyskupus Lietuvos tikintieji tikrai gerbia ir myli, jais pasitiki, net didžiuojasi. Šitai matome iš daugelio parapijų, kur dirba energingi ir pasiaukoja kunigai. Ir kiek apleistų, apmirusių parapijų atgijo atvykus ten šitokiems kunigams — prisikėlė tikrąja to žodžio prasme! Tai irgi tikrovė, konkreti ir reali, tik daug šviesesnė ir viltingesnė. Ir jos neįstengs apjuodinti tie, kurie pagal ateistų nurodymą pačius ištikimiausius Kristaus karius ima kaltinti vienybės nesilaikymu.

    Ne, ne ištikimieji Bažnyčios sūnūs yra tikrosios vienybės ardytojai! . .
P. Pajurgis

LAISVĖ ŽODŽIUI


    Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos sekretoriatas 1982 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją už publicistinus straipsnius paskyrė trims žurnalistams — A. Dargiui, E. Girčiui ir V. Žeimantui.

    Lietuvos visuomenė, be abejo, seniai jau pripratusi, kad visa, kas banalu ir neįdomu, tačiau kas režimui naudinga, liaupsinama, garbstoma bei dabinama laurais. Tad nenuostabu, jei daugelis į panašius faktus bei premijavimus žiūri pro pirštus. Vis dėlto kartkartėmis reikia ir juos pasvarstyti, nes šiaip ar taip jie atspindi mūsų gyvenimą ir savaip jį veikdami, atsiliepia ir jo raidai.

    Žurnalisto profesija šiandien Lietuvoje yra ne tik vargana, menkai apmokama, bet ir visiškai sukompromituota. Tačiau jaunuoliams, turintiems literatūrinių gabumų, sunku kartais nuslopinti norą rašyti, ir dažnas jų renkasi sunkią žurnalisto profesiją, tikėdamasis, kad ir nepalankiomis sąlygomis sugebės būti naudingas gyvenimui. Deja, jau pirmaisiais darbo metais daugeliui šios iliuzijos sudūžta. Suvokiama skaudi tiesa — žurnalisto profesija Lietuvoje yra viena pačių nešvariausių ir nepadoriausių. Tad vieni veikiai išsižada savo kūrybinių ambicijų, keičia profesiją, kiti pasitraukia x siauresnius žurnalistikos barus,
62

kur mažiau ideologijos ir nereikia didelių sąžinės kompromisų, treti bando ieškoti dar kokio vidurio, tačiau vis tiek degraduoja kaip žmonės ir kaip žurnalistai. Todėl nenuostabu, kad tarp Lietuvos žurnalistų nereta palūžusių žmonių, o vieno žurnalisto nuomone, Lietuvoje, palyginti su kitų profesijų žmonėmis, žurnalistai gyvena trumpiausiai. Taikliai žurnalisto profesiją yra apibūdinęs rašytojas Vytautas Petkevičius, jaunystėje uoliai talkininkavęs okupantams. Pasak jo, žurnalistas — tai parankinis. . . Iš tiesų — tai partijos parankinis, kuriam pavedama atlikti pačius nešvariausius darbus. Kurdami pasakas apie tariamai nuostabų gyvenimą, herojais paversdami įvairaus plauko degradentus, žurnalistai kaip tik yra daug prisidėję prie bendro krašto gyvenimo nuosmukio, tamsos ir vergijos įtvirtinimo. Vis dėlto ir šiandien, po dešimtmečiais vyravusių netikusių žurnalistikos tradicijų, retas žurnalistas noriai imasi politinių straipsnių; retas, atrodo, nejausdamas sąžinės graužimo, gali purvais drabstyti savo tautos praeitį ir jos sūnus, gynusius krašto laisvę ir nepriklausomybę. Jie verčiau kapstosi nereikšmingose buities ar gamybos srityse, neliesdami esminių tautos gyvenimo problemų.

    Išskirtinas „fenomenas" — Vytautas Žeimantas. Tai vos ne vienintelis žurnalistas, patologiniu pasimėgimu koneveikiąs šiandien tautos praeitį, jos laisvės kovotojus — noriai vykdąs visus KGB įpareigojimus. Tai unikalus žurnalisto profesijos išniekinimo pavyzdys. Ir juo skaudesnis — kai prieš akis faktas: suteikta premija asmeniui, paniekinusiam visa, kas tauru, kas žmogiška. Ką sakyti, tai didžiulė juoda dėmė Lietuvos žurnalistikos istorijoje, kurios atsakomybė tenka ir tiems, kas vadovauja žurnalistų sąjungai ir vairuoja jos veiklą, nė negalvodami kaip šią profesiją sutaurinti, padaryti ją naudingą krašto ir jo žmonių interesams.

    O juk kalbėti Lietuvos žurnalistams yra daug apie ką. Kokie platūs čia darbo dirvonai. Kaip daug šiandien reikia protingo žodžio ir gerų pasiūlymų. Kaip nusiaubtos žmonių sielos, sutirštėjusi tamsa ir veši visokeriopa bukaprotystė! Tautą graužia moralinis vėžys. Girtavimas kasmet pasiglemžia vis daugiau aukų. 1981 m. Lietuvos gyventojai alkoholiui išleido 755 milijonus rublių. Tai 38% maistui išleidžiamų pinigų. Penkių asmenų šeima per metus išleidžia maždaug 1200 rublių. O kiek skyrybų, kiek
63

venerinių susirgimų, kiek įvairiausių ir siaubingiausių nusikaltimų! Vien paaugliai kasmet padaro 1200-1500 nusikaltimų; apie pusantro tūkstančio kasmet pasodinama jų už grotų. Reikia nepamiršti, kad retas iš jų jau besugrįš į normalų gyvenimą.

    Daugeliui taip pat gerai žinoma, kad esama auklėjimo sistema visiškai netinkama, kad geriausiu atveju jaunuolių širdyse ji palieka tik dvasinį vakuumą, kuriame veikiai tarpsta vien žalingi įpročiai. Ir tuo pat metu atimti iš tautos praeitį, jos kultūrą — apjuodinti šviesiausius jos žmones ir išgirsti sudarykytą jos dabartį — kas tai, ar tai ne geriausia priemonė ir būdas dehumanizuoti visuomenę? Kokia padėtis: pilki verteivos, rajkomų biurokratai, patologiniai prekybos ir kitokių organizacijų vagys — tai normalūs ir net teigiami (!) tarybiniai žmonės. Tad į ką tada jaunimui lygiuotis? — Kaip stiebtis į saulę ir džiaugtis gimtąja žeme, jei dergiamas kiekvienas jos istorijos puslapis, jei net premijuojami tie, kurie šlykščiausiu būdu atlieka tokį niekšišką įpareigojimą. Iš tiesų — ko viltis, ko tikėtis? Vos keletas štai belikę sąžiningų rašytojų, ir tie patys nustumti į beprasmišką abstrakcijų ar menkaverčių siužetų raizgynus. O kiti? Vien tik J. Avyžius išdrįso savo „Degimuose", gelbėdamas žurnalistų reputaciją, prabilti opiais klausimais. O ką veikia kiti — šimtai žurnalistų, kokio balzamo ieško jie tautos žaizdoms gydyti? Kas gi suras tuos stebuklingus žodžius, kurie prikeltų nupuolusius, atgaivintų pavargusius?

    Ateinančioms kartoms mes paliekame vis juodesnę dabartį, vis daugiau neišspręstų problemų. Tad kada pagaliau pradėsime kovą už žurnalisto profesijos sutaurinimą, kada gi ji tarnaus tikrajai tiesai ir ja grindžiamai gyvenimo pažangai? Kada? Juk nei V. Žeimantas, nei panašūs į A. Laurinčiuką rašeivos jokių mūsų gyvenimo problemų neišspręs. Tai faktas, kuris dar kartą mums primena, kokia Lietuvoje tamsi naktis, kaip joje pavergtas žodis ir kaip niekinama viena iš tauriausių ją ugdančių profesijų. O kartu tas mus ir įpareigoja — taip, daryti kažką, kad tautos pinigai — premijos — nebūtų švaistomos jos duobkasiams.

    Jei negalime pasakyti tiesos, geriau išvis nekalbėkime — žodis tetarnauja tik tautos atgimimui, jos kultūrai ir laisvei.
Taučius
64

SOS! SOS! SOS!
UŽ KĄ NUTEISĖ JONĄ PAKUCKĄ

    1982 m. saugumo auka tapo Jonas Pakuckas. Gegužės — birželio mėn. Vilniuje vyko jo teismas. Jis buvo kaltinamas mėginimu pabėgti į užsienį. Kartu buvo teisiamas Jono brolis ir brolio žmona Nadiežda (rusė).

    Jono Pakucko teismo procesas — paprasčiausias saugumo organų susidorojimas už tai, kad jis 1980 m. vasarą padėjo Vladui šakaliui pasitraukti į Vakarus, pereiti Suomijos — TSRS sieną. Nors teismui nepasisekė įrodyti, kad J. Pakuckas padėjo VI. šakaliui (vienintelis įkaltis — VI. šakalio švarkas, rastas kratos metu pas J. Pakucką), tačiau saugumas, įsiutintas drąsaus VI. šakalio šuolio iš policinės valstybės į Vakarus, atsikeršijo nors VI. šakalio draugui J. Pakuckui, nuteisdamas jį 12 metų griežto režimo lagerio.

    Be to, buvo ir kita priežastis, dėl ko saugumas buvo taip užsirūstinęs ant J. Pakucko.

    Maždaug prieš ketverius metus saugumas šantažo keliu užverbavo J. Pakucką, kaip buvusį politkalinį, dirbti informatoriumi. J. Pakuckas, būdamas lengvo būdo, pasidavė šantažui ir dirbo saugumui. Tačiau dirbo taip, kad jo artimiausi draugai, tame tarpe ir VI. Šakalys, žinojo apie Jono ryšį su saugumu. Faktiškai saugumas iš J. Pakucko gaudavo klaidingą informaciją ir užtat, atsiradus galimybei, su juo taip žiauriai susidorojo.

    J. Pakuckas buvo svajotojiško, iliuzijomis gyvenančio žmogaus būdo. Jo galvoje visada sukdavosi šimtai planų kaip geriau gyventi. Tačiau jis pats niekada nesudurdavo galo su galu. Dažnai pas draugus ateidavo visas apiplyšęs, su vienu lagaminėliu — visu savo turtu — rankoje. Draugai tada jį sušelpdavo. Jis atgaudavo viltį gyventi, imdavo kurti naujus planus, tokius pat nerealius, fantastiškus. Pilnas naujų polėkių išvykdavo laimės ieškoti, bet vėl . . . grįždavo apiplyšęs. Būdamas nepastovaus charakterio, jis dažnai keisdavo darbovietes. Tokį jį ir nutvėrė saugumas į savo pinkles. Beje, LKP CK organo „Tiesa" paskleistame šmeižikiškame straipsnyje (kurio esmė nurodyta tame, kad „užsienio buržuazijai pasidavę lietuvių emigraciniai sluoksniai tikėjosi naujo persekiojamo Lietuvos patrioto pabėgimo į Vakarus, analogiško
65

VI. Šakalio šuoliui, tačiau budrių tarybinių žmonių dėka tariamas patriotas, tikrumoje kriminalinis nusikaltėlis, buvo laiku sulaikytas, demaskuotas ir nuteistas") įkyriai peršama mintis, kad J. Pakuckas niekur nedirbęs. Taip, suėmimo metu J. Pakuckas tikrai nedirbo jokioje oficialioje valdiškoje įstaigoje. Tačiau straipsnį rašęs saugumietis žinojo, kad J. Pakuckas skaitėsi dirbąs neoficialiu etatu įstaigoje — VSK (Valstybės saugumo komitete — KGB), apie ką šmeižikiško straipsnio autorius, būdamas „leniniškai" tiesus, privalėjo savo skaitytojus informuoti. Deja. . .

    Tardymo metu ir per teismą saugumas įvairiais būdais, grasindamas botagu ir viliodamas pyragu, panaudojo J. Pakucko brolį ir brolienę savo užmačioms prieš J. Pakucką. Tariamo „nusikaltimo" bendraautoriai — brolis ir brolienė — verkė, atgailavo ir metė naujus neįtikinamus kaltinimus Jonui. Tačiau J. Pakuckas atmetė visas saugumo insinuacijas. Teisme jis neprašė advokatų, neprašė pasigailėjimo. Jis nugalėjo visą teismą savo paskutine kalba, kuri buvo labai įspūdinga, logiška ir triuškinanti visą sovietinio teismo neteisingumą ir brutalumą.
L. Augurys

Kruvini bolševikų darbai
MUSTEIKOS KAIMO TRAGEDIJA

    Kaip vanagas užpuola lizdelį, taip karo vanagas užpuolė Kabelių parapijos nuošalųjį Musteikos kaimą, miškų tankmėje prisiglaudusį prie Čepkelių raisto.

    1944 m. birželis kvepėjo žiedais ir vystančia pradalgiuos žole. Iš Rytų atplaukdavo paslaptingas kovos pabūklų dudenimas, kuris kasdien vis stiprėjo. Žmonės neramiai laukė, kada nustos dejavusi žemė. Tikėjosi, kad karo viesulas, besiritantis į Vakarus, jų nepalies, nes toli keliai ir upės — juos paslėps ir apgins miškas. Bet įvyko kitaip.

    Prieš pat Jonines, pasikinkęs arkliuką 15 km. žygiui, į Marcinkonis išsirengė Musteikos kaimo seniūnas Jokūbas Gaidys. Bet iš kelionės negrįžo. Rado žmonės miške negyvą, kulkos pervertą.
66

    Aušo gražus Joninių rytas. Musteikiečiai jį pasitiko kiekvienas savaip: kas ruošėsi važiuoti į mišką samanų pasigrėbti, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Saulutei gerokai pakilus, kaimą apsupo ginkluoti vyrai, atvažiavę arklių kinkiniais. Kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta, tik su žydiška tartimi.

    Pirmiausia užėjo į Prano Tamulevičiaus sodybą ir, radę jį namuose, nušovė. Paskui surinko trijulę: Miką Gaidį (50 m.), Miką Ilkevičių (35 m.) ir Petrą Gaidį (26 m.). Visus nusivarė į kaimo pakraštį, Petro Volungevičiaus sodybon, ir ten sušaudė. Užpuolėjai ėjo per pirkias, rinko visus, kas gyvas, ir varė į kaimo aikštelę, kur dabar stovi trys kryžiai. Surinkę juos gąsdino, visaip tyčiojosi, terorizavo. Paskui atskyrė vyrus, nusivarė už poros sodybų ir ten sušaudė: Karolį Ilkevičių (26 m.),mokytoją; Petrą Svirską (43 m.), Martyną Averką (70 m.), Vytautą Gaidį (19 m.), Simą Tamulevičių (75 m.), Joną Grigą (26 m.),nebylį; Joną Tamulevičių (50 m.) ir jo sūnus — Domą (28 m.) ir Petrą (24 m.).

    Tada prasidėjo kaimo plėšimas: ėjo per sodybas ir rinko drabužius, drobes lovų paklodes, veltinius, maistą — mėsą, duoną, miltus, pieną, pjovė avis ir kiaules. . . Ir viską krovė į vežimus. Pabaigę plėšti, padegė šias sodybas: Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakevičiaus, Juozo Grinkevičiaus ir Jono Gaidžio. Nuo šių užsidegė ir kitos sodybos.

    Žuvusių nebuvo kur pašarvoti — pirkios pelenais pavirtusios. Buvo šarvojami išlikusiose pirkiose po du, po tris.

    Po kelių dienų musteikiečiai, kurių dabar liko veik vienos moterys ir vaikai lydėjo savuosius į Kabelius — laidoti. Išsidriekė ilga graudi procesija. Per rugių lauką, per vasarojų plaukė keturiolika karstų. . . Raudos siekė gretimus kaimus — Ašašnin-kų ir Margionių. Prie bažnyčios pasitiko kun. Nikodemas Pakalka, Marcinkonių klebonas. Kabeliai jau neturėjo savojo klebono — kun. Pr. Čeglys neseniai buvo miręs. Mažoj bažnytėlėj suguldė visus ant žemės — vieni karstai pripildė pusę Dievo namų.

    Netrukus miške buvo rastas dar vienas musteikietis išsukiotomis rankomis — sušaudyto Martyno Averkos sūnus Kostas (38 m.). Jo sūnelis tądien ganė miške avis ir pasakojo, kad nepažįstami dėdės klausė: „Kur tavo tėvas?". .
67

    Žuvusių kapeliai jau baigia žole apaugti, laikas užgydo visas žaizdas, bet niekas ir šiandien negali pasakyti, kuo nusikalto šie taikūs žmonės, mylėję taikę ir darbe, gimtą žemę ir savo tikėjimą. Tyli apie juos šiandien istorija, tik dar likę artimieji prisimena ir kasmet birželio 24 dieną susirenka į Kabelių bažnyčią. . .
P. Alksnis
*    *    *
 
APIE LIETUVIŲ PADĖTĮ BALTARUSIJOS
RESPUBLIKOJE


Trečias sąsiuvinis

Vilnius 1982

Čia Lietuva

    Kai rusų carai XIX a. užvaldė Lietuvą ir pasiryžo šį kraštą surusinti, jie panaikino ir Lietuvos vardą, pakeisdami jj į „šiaurės Vakarų kraštą". Panašiai daro ir dabar raudonieji carai. Jie nuo Lietuvos teritorijos atplėšė rytines ir pietines dalis ir prijungė prie Baltarusijos TSR. Taip liko nuo mūsų atimta Rytų ir Pietų Lietuva su Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais, — tas kraštas, kuris pagal 1920.VII.12 sutartį, sudarytą tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, priklauso Lietuvai kaip jos etnografinė teritorija, ši teritorija nuo amžių buvo gyvenama lietuvių, joje iki šių dienų užsiliko vietovės, kuriose kalbama lietuviškai. Jos prigludusios prie Lietuvos TSR (Apso, Vydžių, Pelesos ir Ramaškonių apylinkės), arba lietuviškos salos (Gervėčių, Lazdū-nų). )Tačiau už 1920.VII.12 sutarties sudarytų ribų liko Zietelos sala, kurioje dar ir šiandien kalbama lietuviškai). Taip atsirado „Baltarusijos lietuviai" nevykęs pavadinimas. Baltarusijos TSR vakarinių pakraščių lietuviai nėra Baltarusijos lietuviai, o Rytų Lietuvos, arba buvusio Vilniaus krašto lietuviai. Pavadinimas „Baltarusijos lietuviai" yra mums okupanto primestas, o dabar ir patys lietuviai jį vartoja. Vadinasi, Maskvos kėslai keisti Lietuvos vardą rytuose laikinai yra pasisekę dėl pačių lietuvių nesąmoningumo. Laikas tai suprasti ir atitaisyti.
68

    Buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos (DLK) tradicijos buvo gyvos iki I pasaulinio karo ir net lenkų okupacijos laikais (1920-1939). DLK žemių net iki Minsko rytuose ir iki Bugo pietuose gyventojai save laikė lietuviais, nors lietuviškai nekalbėjo. Rytų Lietuva išaugino žmonių, kurie nors lietuviškai nekalbėjo, bet save laikė lietuviais ir Lietuvai vienaip ar kitaip pasitarnavo. Adomas Mickevičius rašė: „Lietuva, tėvyne mano, tu esi kaip sveikata! Tik tas tave branginti moka, kas tavęs neteko. . ." Panašiai kalba ir Liudas Kondratavičius - Syrokomlė: „Žeme mano gimtine, mano Lietuva šventoji. . ."

    Mes nepretenduojame į buvusios DLK žemes prie Minsko ar Bugo, bet mes negalime atsižadėti ir neatsižadėsime etninių Lietuvos žemių, kurias pati Maskva 1920.VII.12 sutartimi Lietuvai pripažino.

    Šio Lietuvos ruožo rytinė ir pietinė riba eina 30-40 km atstumu nuo miestų (einant iš šiaurės į pietus) Breslaujos, Ašmenos, arba tiksliau Alšėnų, Lydos, Gardino ir Augustavo. Paėmus šių miestų vardų pirmąsias raides, gauname žodį BALGA. Čia prijungta ir Augustavo miestas, dabar esąs Lenkijoje. Jei pratęsime nuo Gardino pusės Lietuvos sienas, nustatytas 1920.VII.12 sutartimi, pietinę ribą tiesiai į vakarus nuo buvusių Rytprūsių, tai Lietuvos pusėje lieka Augustavo ir Suvalkų miestai su apylinkėmis - kraštas, kuris taip pat priklauso etnografinei Lietuvai. 1920.VII.12 sutartis nekalbėjo apie Lietuvos sieną pietų Suvalkijoje. Dėl šios sienos rusai paliko susitarti patiems lietuviams su lenkais.

    Šio Lietuvos Rytų ir Pietų krašto gyventojų pagrindinė masė yra lietuviai, tik pakeitę kalbą. 1920.IX.11 d. Ašmenos gyventojai prašė Lietuvos vyriausybę įkurti lietuvišką gimnaziją ir lietuvių kalbos kursus. Jie rašė: „Įkurkite lietuviškas mokyklas, ir mes veikiai grįšime prie savo protėvių kalbos." Gardino gyventojai 1920.VIII.28 d. atsiuntė pas Lietuvos vyriausybę atstovus, prašydami Lietuvos kariuomenės apsiginti nuo lenkų pretenzijų į Gardino kraštą (Mūsų Lietuva", I t.JAV). Vokiečių okupacijos metais 1942-1944 Gardine veikė Lietuvių komitetas ir buvo įsteigta lietuvių gimnazija („Mūsų Lietuva", I t.). Taip pat Breslaujos apylinkių gyventojų atstovai 1919 m. prašė juos prijungti prie Lietuvos  (Advokato R. Skipičio „Atsiminimai",
69

išleisti JAV). Dėl Seinų-Suvalkų krašto (ir Augustavo) 1919-1920 m. vyko kovos tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių. Lenkai nugalėjo, nes jų karinės jėgos buvo žymiai didesnės, negu lietuvių. Seinai prieš I pasaulinį karą buvo vienas iš stambiausių lietuvių kultūrinių centrų.

    Čia norisi priminti, kad iki II pasaulinio karo pabaigos Baltarusija lietuvių buvo vadinama Gudija ir jos gyventojai -gudais. Pavadinimą „baltarusis" retai kas pavartodavo. Net tarybinėje lietuvių spaudoje 1940-1941 m. Baltarusija oficialiai buvo vadinama Gudijos TSR. Baltarusio vardas įvestas po II pasaulinio karo, ir jo griežtai laikomasi. Motyvuojama tuo, kad žodis gudas turįs niekinamos reikšmės. Tas netiesa. Pats žodis gudas nėra niekinamas ir jokio niekinimo neužsitarnavo. Lietuviai gudais vadina ne tik baltarusius, bet ir pačius rusus (plg. A. Baranausko: „Kad tu, gude, nesulauktum. . ."). O žodis gudas yra kilęs iš gotų pavadinimo (vardo). Gotų kalboje žodžio „gotas" tikras pirmykštis pavadinimas buvo „gudas", kuris vėliau teko rytų slavams. Mat gotai, germanų tauta, buvo atsikraustę į Krymą ir pietinę Rusiją. Kai jie ten išnyko, tai ir vėliau visus savo rytų kaimynus baltai tebevadino gudais. Panašiai ir žodis rusas yra skandinaviškos kilmės. Turi dabar ar neturi žodis gudas niekinamos reikšmės, ne tas svarbu. Keitimui Lietuvių kalboje žodžio gudas į baltarusį turbūt buvo kitas motyvas. Mat „baltarusis" primena rusą, tik „baltą". Panašiai norima primesti ukrainiečiams pavadinimą mažarusis, nes egzistuoja didžiarusiai, Maskvos imperijos rusai.

    Kad žodis „gudas" kartais gali turėti niekinamos reikšmės, dėl to nesiginčysime, tai priklauso nuo pačių gudų gyvenimo būdo ir elgesio. Juk, sakysime, dabar Afganistane ir žodis „rusas" turi niekinamos reikšmės ir net vartojamas kaip keiksmažodis.

    Oficialaus BTSR pavadinimo lietuvių tarybinėje spaudoje dabar nepakeisime. Lai jis ten būna. Bet pavadinimo „Baltarusijos lietuviai" reiktų vengti, jį keisti kuo kitu. BTSR gyvenančius lietuvius galima vadinti BALGA ruožo lietuviais. Panašiai kaip Lenkijos šiaurės rytų dalyje gyvenančius lietuvius vadiname Seinų - Suvalkų krašto lietuviais.

    Rytų ir Pietų Lietuvoje lietuvių gyvenamos vietovės susikaupę ne  aplink  vieną  ar  du  didesnius   miestus,  bet  apie  penkis
70

(Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, Augustavą). Iš šių miestų vardų pirmųjų raidžių susidaro žodis BALGA. Dabar yra priimta įvairių objektų (teritorijų, įstaigų ir 1.1.) pavadinimus trumpinti, žymint juos pirmosiomis raidėmis. Pvz., LTSR, ELTA, visi (Vilniaus inžinerinis statybos institutas). Galima BTSR lietuvius vadinti ir BVK (buvusio Vilniaus krašto) lietuviais.

    Pavadinimas „Baltarusijos lietuviai" yra okupanto primestas tikslu užtrinti Lietuvos vardą minėtame BALGOS ruože. O ten yra Lietuva, ne Baltarusija. Vartodami pavadinimą „Baltarusijos lietuviai" mes patys pripažįstame, kad BALGOS ruože jau yra Baltarusija. Nesiskubinkime pripažinti! Rusai Lietuvą pavadino „šiaurės Vakarų kraštu", ir tas pavadinimas nuėjo į ietoriją. Tikime, kad taip bus ir su Rytų Lietuvos pavadinimu „Baltarusija". Ten esą lietuviai gyvena ne Baltarusijoje, o Lietuvoje. Taip pat ten gyveną sugudėję ar sulenkėję lietuviai ir naujai atsikėlę gudai bei kiti gyventojai irgi gyvena Lietuvoje, ne Baltarusijoje. Baltarusių (gudų) tėvynė yra apie Minską ir toliau, o etnografinėje Lietuvoje Baltarusijos nėra.

    be to, Baltarusijos TSR pavadinimas, lygiai kaip ir Lietuvos TSR pavadinimas tėra administracinis terminas, neturįs realios reikšmės. Sovietų terminologijoje žodis respublika teturi tiek reikšmės, kiek caro laikais gubernija. Maskva galėtų ir Lietuvos TSR pavadinti „Lietuvos gubernija", ir tas atitiktų dabartinę realinę padėtį.

    Ir pats šio leidinio pavadinimas „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje" yra- nevykęs. Jį reikėtų pakeisti, bent pridedant TSR, arba žodį „respublikoje" rašyti kabutėse.
A. Galindas

    Redakcija sutinka su autoriaus samprotavimais. Bet norėdami išlaikyti leidinio tęstinumą ir tikėdamiesi, kad Baltarusija kuomet nors bus tikra respublika (valstybė), pavadinimo kol kas nekeičiame.
71

MUSŲ MIRUSIEJI
Prof. TADUI IVANAUSKUI 100 metų

    Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkos dvare, prie Lebiodkos upės, Vosyliškio valsčiuje, dabar BTSR, sugudėjusioje ir sulenkėjusioje aplinkoje. Iš mažens jis kalbėjo lenkiškai, lietuviškai išmoko tik jau būdamas aštuntoje (paskutinėje) gimnazijos klasėje. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su lenkais 1919-1920 m. Apsigyvenęs Kaune, visą laiką profesoriavo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dažniausiai gyvendavo Obelynėje, 3 km. už Kauno, ūkyje, kurį jam padovanojo Lietuvos valdžia mokslo reikalams.

    Savo atsivertimo į lietuvybę istoriją jis papasakojo susirinkusiems pas jį į Obelynę BTSR lietuviams. Ją čia atskirai pateikiame.

    Tėvo dvare, — pasakojo T. Ivanauskas, — kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai. Lietuviškai niekas nekalbėjo. Bet aš turėjau tetą (Korbutienę), kuri man pasakodavo Lietuvos istoriją, kad Lietuva buvusi didelė, galinga valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Teta man lenkiškai deklamuodavo L. Kondratavičiaus - Syrokom-lės eilėraštį, skirtą Lietuvai (jo veikalo „Pan Demborog" įžanga): „Ziemia moja rodzona, Litvvo moja svvięta. . ." (Žeme mano gimtine, mano Lietuva šventoji. . ."). Tas ilgas kelių puslapių eilėraštis man taip patiko, kad jį išmokau atmintinai ir dabar tebemoku (čia jis imdavo deklamuoti tą eilėraštį, kurio dėl ilgumo nabaigdavo, nutraukdamas žodžiais ,,ir taip toliau, ir taip toliau"). Paaugusį mane tėvai nuvežė į Varšuvos gimnaziją. Vietiniai lenkai mane vadindavo „litevvski niedzvviedz" (lietuviška meška), o aš atsikirsdamas juos vadindavau „malpa nadvvislanska" (Vyslos beždžionė). Prieidavome iki peštynių. Vieną kartą jau vyresnėse klasėse buvo suruoštas mokinių pasirodymas. Aš padeklamavau ištisai visą minėtą Kondratavičiaus eilėraštį. Visiems padarė gilų įspūdį, patiko, ir nuo to laiko mokslo draugai pradėjo mane gerbti.

    Prie mano tėvo dvaro prieina Gudų giria. Per atostogas aš mėgdavau medžioti. Girioje piemenys ganydami trimituodavo, baidydami nuo bandos vilkus. Tie trimitų garsai man primindavo tetos pasakojimus iš Lietuvos istorijos, man sukeldavo vaizdus,
72

kad šie trimitai šaukia Lietuvos karius į kovą. . . Bet, nors aš jaučiausi lietuvis esąs, lietuviškai kalbėti nemokėjau.

    Gimnaziją užbaigiau ne Varšuvoje, bet Petrapilyje, nes dėl neramaus savo būdo buvau iš Varšuvos gimnazijos pašalintas. Man besimokant paskutinėje aštuntoje klasėje (jau Petrapily) atsitiko toks įvykis. Atostogaudamas tėvo namuose, aš mėgdavau vienas klaidžioti po miškus. Kartais kelias dienas negrįždavau namo. Kartą taip beklaidžiodamas po Gudų girią sutikau kaimietį, kuris užkalbino mane lietuviškai. (Lietuviškai aš nemokėjau, bet iš visa ko supratau, kad jis kalba lietuviškai). Aš jam nieko negalėjau atsakyti. Ir man pasidarė didelė gėda, kad aš, būdamas lietuvis, nemoku lietuviškai kalbėti. Tuomet aš prisiekiau ir dangui, ir žemei, ir miškui, kad išmoksiu lietuvių kalbą. Tą savo pažadą ištesėjau. Petrapily, tuomet jau būdamas studentas, susipažinau su būsimu inžinierium prof. Steponu Kairiu ir būsimu prof. Vaclovu Biržiška, jie man davė lietuviškų knygelių ir padėjo mokytis lietuvių kalbos. Po metų nuo ano susitikimo su lietuviu kaimiečiu aš jau kalbėjau lietuviškai.

    Vėliau, baigęs mokslus, su savo žmona Honorata įsteigiau lietuvišką mokyklą Masteikos kaime. (Čia baigiasi T. Ivanausko atsivertimo į lietuvybę istorija).

    T. Ivanauskas yra konvertitas, konvertitas lietuvis, nes jo gimtoji kalba — lenkų, ir kilęs nuo Lydos, iš tos vietos, kur jau prieš 100 metų niekas lietuviškai nekalbėjo. Konvertitai dažniausia būna uolūs priimtos naujovės skelbėjai. Konvertitai paprastai būna religiniai, konfesiniai. Ivanauskui su konfesine religija buvo nepakeliui. Jo konfesija — tai lietuvybė, kurią jis skelbė žodžiu ir darbu visą gyvenimą nuo pat atsivertimo dienos. Skelbė uoliai, aistringai, negailėdamas tam laiko ir jėgų.

    Kartą pasakiau jam, — pasakoja vienas minėto susibūrimo Obelynėje dalyvis, kad lietuviuose dažnos nelietuviškos pavardės, o nelietuviška pavardė galinti liudyti ir nelietuvišką kilmę. „Kiek yra grynakraujų lietuvių, nežinau. Tokių lietuviškų pavardžių, kaip Daukantas, yra maža, — kalbėjo jis man. — Mano protėviai į Lietuvą atvyko iš Vestfalijos (Vokietijos), pirko čia dvarus ir tuo būdu įsikūrė". Vadinasi, T. Ivanausko tautybės apsisprendimui nelėmė nei gimtoji kalba, nei kilmė.
73

    Obelynė buvo vieta, kur jis suburdavo savo krašto lietuvius. Vienas toks susibūrimas buvo spalio mėn. (priešpaskutiniais metais prieš jo mirtį). Jame dalyvavo apie 30 žmonių, beveik išimtinai jaunimas. Prie vaišių stalo kilo kalba apie šventes, kam kokia patinka. „O man smagiausia metų šventė — tai Velykos", — pareiškė jis.

    Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sirginėjo. Pasitaikė taip, kad Kalėdas jis turėjo praleisti ligoninėje (Kauno didž. poliklinikose). Kūčių dieną jis liepė pas save kambary (jis gulėjo atskirai vienas) pastatyti eglutę ir pareiškė: „Nors religijos atžvilgiu esu liberalas, bet aš noriu rusams parodyti, kad pas mus papročiai geri". Jo noras buvo išpildytas. Namuose jis visada valgydavo Kūčių vakarienę.

    T. Ivanauskas rūpinosi ir dėjo daug pastangų, kad BTSR nenutautėtų išlikusios lietuviškos vietovės. Lietuviškumui palaikyti jis skyrė nemaža pinigų, užsakydavo BTSR lietuviams lietuvišką spaudą, materialiai remdavo mokslus einantį jaunimą. Palaikė glaudžius ryšius su šviesesniais BTSR lietuviais. Dėjo daug pastangų, kad ten būtų atidarytos lietuviškos mokyklos. Apgailestavo, kad uždaryta Palesos bažnyčia, nes iš jos sklisdavo daug lietuviškos šviesos. „Kaip gera būtų, kad Palesoje būtų atidaryta bažnyčia", — sakė jis. Tą jo norą patvirtina palesiškiai.

    BTSR gyvenančių lietuvių reikalams T. Ivanauskas išleisdavo nemažą sumą pinigų. Vien spaudai kasmet jis skyrė 300 rb. Mirė jis 1970 m. birželio 1 d. Buvo'manyta, kad jo materialinė parama nenutruks ir po jo mirties, bet įvyko kitaip. Ar dėl to, kad jis staiga mirė, ar dėl kitų priežasčių jam mirus išnyko ir materialinė parama, kuri jam gyvam esant tarnavo lietuvybės palaikymui.
Kun. BRONIUS LAURINAVIČIUS

    1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje pasamdytų piktadarių buvo nužudytas — pastumtas po sunkvežimio ratais Adutiškio klebonas, Lietuvių Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius.
Gimė jis 1913 m. Gervėčių parapijoje, Gėliūnų kaime. Mažas būdamas, pas tėvus ganė gyvulius, ganydamas skaitė knygas ir mokėsi. Vėliau lankė Vilniaus gimnaziją, kurią 1937 m. baigęs tarnavo lenkų kariuomenėje. Atitarnavęs stojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigęs (1944 m.) kunigavo įvairiose parapijose.
74

Švenčionėliuose atstatė po karo sugriautą bažnyčią. Perkeltas į Adutiškį, atremontavo bažnyčią, ją gražiai išdekoravo.

    Buvo labai vaišingas, dosnus, ypač rėmė materialiai politinių kalinių šeimas. Dėl jo mirties ne viena šeima neteko maitintojo. Rūpinosi savo gimtosios Gervėčių parapijos lietuvybės išlaikymu. Dėjo daug pastangų, kad po kun. Chodykos mirties Gervėčių parapija gautų lietuvį kunigą.

    Kaip kunigas — Dievo tarnas buvo visiems — lietuviams, gudams ir lenkams — lygiai teisingas. Nors Adutiškio parapija lietuviška, bet jis leido lygiagrečiai ir lenkiškas pamaldas. Mėgo jį gudai, ir kadangi Adutiškis yra ant Lietuvos ir BTSR sienos, tai BTSR pakraštys į rytus nuo Adutiškio sudarė jo antrąją neoficialią parapiją, nes kitos ten veikiančios bažnyčios yra apie 10 km. atstume nuo Adutiškio. Gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ir gudų kalbas.

    Buvo asketas, griežtas abstinentas ir daug dėjo pastangų nublaivinti savo parapijiečius. įdomu atžymėti vieną faktą iš to tamsaus lapkričio mėn. vakaro, kada jis žuvo po sunkvežimio ratais. į katastrofos vietą prisistatė girta moteris, kuri rašančiam protokolą pareigūnui paliudijo, jog ji mačiusi, kaip kažkoks girtas senis ėjo per Žalgirio gatvę, esant raudonai šviesai, ir palindo po sunkvežimio ratais. „Vagie, kepurė dega!" —sako mūsų liaudis. Ar šis faktas irgi neparodo, kad kun. Laurinavičius buvo nužudytas?

    Kun Laurinavičiaus mirtis yra didelis smūgis visai katalikiškai Lietuvai ir ypač BTSR lietuviams. Bet mirusieji kartais prabyla daug garsiau ir įspūdingiau, ir turi didesnės įtakos, negu gyvi būdami. Ties jo žuvimo vieta, Žalgirio-Dzeržinskio gatvių susikirtime nuo lapkričio mėn. iki šių metų gegužės mėn. pabaigos visą laiką buvo padėtas eglių vainikas su raudonomis gėlėmis jo vidury. Tas vainikas retkarčiais būdavo pašalinamas, bet vėl atsirasdavo naujas. Birželio mėn. vainiko nesimatė. Matyt, duotas griežtas įsakymas neleisti žuvimo vietą puošti raudonomis gėlėmis, kurios primintų nakaltai pralietą kraują.
Kun MYKOLAS URBANAVIČIUS

    Kun. Mykolas Urbanavičius gimė 1890 m. Masievnos kaime, Astrynos parapijoje, Naujadvario valsčiuje, Lydos apskrity (Astryna yra apie 7 km. į pietus nuo Naujadvario ir apie 20 km. į
75

pietvakarius nuo Vosyliškio - T. Ivanausko gimtines). Nuo 7 metų amžiaus Mykoliukas gyveno Varšuvoje, kur baigė vidurinį mokslą. Ten pat 1910 m. įstojo į kunigų seminariją, kunigu tapo 1915 m. Varšuvos universitete 1918 m. įsigijo teologijos bakalauro laipsnį. Varšuvos vyskupystėje dirbo pastoracinį darbą 1915-1920 m. 1920-1921 m. buvo karo kapelionu Želigovskio armijoje.

    Vysk. J. Matulaičio paveiktas įstojo į Marijonų kongregaciją ir 1923 m. atvyko į JAV. Čia apsigyvenęs, susipažino su lietuviais. Kadangi save laikė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos piliečiu, tai išmoko lietuvių kalbą ir įsijungė į lietuvių tautinį darbą.

    Čikagos Lojolos universitete studijavo istoriją, sociologiją ir psichologiją. 1923-1940 m. vedė misijas ir klebonavo įvairiose parapijose, tarp kitų — Aušros Vartų parapijoje. 1940-60 m. dirbo pedagoginį darbą Marijanopolyje ir marijonų seminarijoje. Lietuvos Vyčių organizacijos 1937 m. pakeltas garbės nariu. Buvo Kolumbo Vyčių dvasios vadas 1937-1957 m. Su dailininku A. Jukniu išleido Lietuvos istoriją paveiksluose. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, parašė istorinių darbų (spausdinti „Drauge" ir kt.). Iš JAV lankėsi Lietuvoje 1930,1940 ir 1960 m. (Anksčiau 1910, 1920 m.). Mirė 1973 m. JAV.
*    *    *

    Prof. T. Ivanauskas ir kun. M. Urbanavičius yra mūsų senosios kartos konvertitai į lietuvybę. Kada iš dabartinės kartos Rytų Lietuvoje susilauksime lietuvių konvertitų?
76
BALTARUSIJOS TSR LIETUVIŲ
KOVA DĖL SAVO TEISIŲ


    Gervėčiai. 1978 m. vasarą mirė Gervėčių klebonas kun. Chodyka. Tada Gervėčių parapijos bažnytinis komitetas pradėjo reikalauti paskirti į Gervėčius kunigą, mokantį lietuvių kalbą. Iš toliau pateikiamų pareiškimų matyti Gervėčių apylinkės lietuvių kova dėl lietuvio kunigo, ir kuo ji baigėsi.


Gardino srities religinių reikalų įgaliotiniui
Gardino srities Gervėčių
R. Katalikų parapijos komiteto
P a r e i š k i m a s

    Prašome leisti, kad pas mus atvyktų darbuotis kunigas iš Lietuvos. Prašome kunigo iš Lietuvos todėl, kad pas mus gyvena tikintieji, kurie lenkiškai nesupranta.
    Gervėčiai, 1978.VIII.20

*    *    *

Religinių reikalų įgaliotiniui prie Ministrų Tarybos BTSR
Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. komiteto

P a r e i š k i m a s

    Po mirties mūsų klebono kun. Stanislovo Chodykos mes kreipėmės į Astravo raj. pirmininko pavaduotoją, kad leistų eiti Gervėčių bažnyčios klebono pareigas kunigui iš Lietuvos TSR. Prašėme kunigo iš Lietuvos, kadangi Gervėčių parapijos teritorijoje daugybė gyventojų lenkiškai nesupranta.

    Rajono pirmininko pavaduotojas mums atsakė, jog jis asmeniškai spręs su Gardino srities religinių reikalų įgaliotiniu. Kai mes atsakymo negavome, kreipėmės asmeniškai į Gardino sr. religinių reikalų įgaliotinį. Pirmą kartą, kai atvykome pas įgaliotinį, jo neradome priėmimo kambaryje. Antrą kartą jis mus priėmė labai mandagiai, bet atsakymo mums nedavė, tik įsakė, kad atvyktų
77

parapijos komiteto pirmininkas. Parapijos pirmininkui įgaliotinis pareiškė, kad jokiu būdu neleis kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR.

    Kodėl ir kokiu pagrindu jis mums davė tokį griežtą ir nesuprantamą atsakymą? Kodėl kunigams iš Lietuvos leidžiama darbuotis Maskvoje, Ukrainos TSR, Kazachijos TSR? Kodėl pas mus atvyksta darbuotis iš visų tarybinių respublikų, o kunigui iš Lietuvos neleidžiama? Lenkų okupacijos metu, kada taip siuto lenkų nacionalizmas, lietuviams buvo leidžiama melstis ir klausyti pamokslų gimtąja kalba. O tarybiniu metu, kai pagal įstatymą visiems piliečiams leidžiama vartoti savo gimtąją kalbą, kodėl mums lietuviams neleidžiama?

    Todėl prašome nedelsiant ir nelaukiant leisti atvykti kunigui iš Lietuvos, kadangi BTSR nėra kunigo, kuris moka lietuvių kalbą.
    Gervėčiai, 1976.X.7
 

*    *    *

BTSR ATP Pirmininkui drg. P. MAŠEROVUI
Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. komiteto

P a r e i š k i m a s

(sutrumpintas)

    Srities įgaliotinis priėmė mus su šypsena, bet jo šypsena skaudžiai įžeidė mūsų ir visų parapijiečių širdis. Jis atsakė, jog jokiu būdu neleis atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. Įgaliotinis su šypsena pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimame". Įgaliotinis prižadėjo prisiųsti mums kunigą, kuris atvyks, bet tokio „patarnavimo" mes negalime priimti, nes BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai. Įgaliotinis nori mus priversti, kad mes pamaldų metu būtume papūgomis, o iš pamokslo, Dievo žodžių jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje.

    Ar būtų protinga pravesti tokį susirinkimą ir ar būtų kam nors nauda, jei jis būtų pravedamas nesuprantama kalba? (. . .) Todėl mes Jus prašome leisti atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. Jeigu Jūs leisite, o visiems žinoma, kad Jūs galite leisti, duosite
78

mums galimybę melstis lietuvių kalba, tuomet mes žinosime, kad Tarybų Sąjungoje klesti humaniškas internacionalizmas. Priešingu atveju internacionalizmas paliks tušti žodžiai. (Mokykloje mūsų vaikus moko, kad T. Sąjungoje klesti internacionalizmas, kad visos kalbos lygiateisės.)
    Gervėčiai, 1978.XI. 9

*    *    *

TSKP Generaliniam Sekretoriui ir TSRS ATP Pirmininkui Drg.
L. I. BREŽNEVUI
BTSR Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. liaudies žmonių
P a r e i š k i m a s

    Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, mums ir viso pasaulio prispaustiesiems labai suprantama ir žinoma, kad Jūsų gyvenimo tikslas yra skubėti su pagalba visiems, kurie yra nuskriausti. Jūs labai rūpinatės jiems atnešti laimę. Jūs visuomet stojate ginti nuskriaustuosius. Jūsų rūpesčio nuskriaustaisiais vaisiai yra dideli. Už visą Jūsų rūpestį tautos pasiliks Jums amžinai dėkingos.

    Mes Jus, Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, maldaujame, būkite malonus — patenkinkite mūsų prašymą, kadangi Jūsų pavaldiniai mūsų prašymus atmeta be jokio pagrindo. Savo užsispyrimu jie tyčiojasi iš mūsų ir nuplėšia garbę valstybei.

    Mirus mūsų klebonui kun. Chodykai mes kreipėmės į Astravo raj. vykd. komitetą, į Gardino sr. religinių reikalų įgaliotinį, į religinių reikalų įgaliotinį prie BTSR Ministrų Tarybos, į BTSR ATP pirmininką drg. Mašerovą ir devynis kartus į religinių reikalų įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos.

    Visi mūsų prašymai, kur tik mes kreipėmės, buvo persiųsti į sritį, o srities organai priešiškai nusiteikę tikinčiųjų atžvilgiu ir negalvoja mūsų gyvybiškai mums svarbaus prašymo patenkinti. Mūsų pareiškimuose mes prašėme, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos TSR ir eiti parapijos klebono pareigas, kadangi Gervėčių parapijos teritorijoj nuo amžių gyvena daugybė lietuvių, kurie lenkiškai ir rusiškai nesupranta, o BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai.
79

    Gardino sr. relig. reikalų Įgaliotinis pareiškė: „Jokiu būdu neleisime kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR." Įgaliotinis prie Ministrų Tarybos BTSR taip pat pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimam." Draugas Mešerovas ir relig. reikalų įgaliotinis prie TSRS Ministrų Tarybos į devynis pareiškimus nedavė atsakymo.

    Kodėl ir kokiu pagrindu duoda tokius griežtus, neigiamus ir mums nesuprantamus atsakymus? Mes suprasti negalime. Faktas, kad kunigai iš Lietuvos dirba Maskvoje ir Ukrainoje. Faktas, kad į darbus atvyksta į mūsų rajoną iš visų tarybinių respublikų, o kunigui iš Lietuvos TSR neleidžiama atvykti! Kodėl ir kokiu pagrindu tarybiniai valdininkai nori mus priversti mokytis svetimos (lenkų) kalbos, ir kad mes pamaldų metu liktume papūgomis, o iš pamokslų — Dievo žodžių jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje. Pamokslas, Dievo žodis ir išpažintis mums taip reikalingi, kaip reikalingas žmogui oras, o augalui drėgmė.

    Todėl mes, Brangusis Leonidai Iljičiau, prašome Jus: leiskite, kad kunigas iš Lietuvos atvyktų pas mus darbuotis. Jei ir Jūs atmesite mūsų prašymą, tada mes suprasime, kad ir Jūs ne visais rūpinatės. Ir kas mums tada liks? Nieko daugiau, kaip tik raudoti, kaip raudoja našlaitis — posūnis, kad ne tik patėvis, bet ir visi geros valios kaimynai girdėtų.

    Mes prašome ir maldaujame Jus — išgirskite mūsų balsą.

    Prie šio pareiškimo pridedame 63 lapus su liaudies žmonių parašais. Pasirašė 2067 asmenys. (Duotas atsakymui adresas).
    Gervėčiai, 1979.1.25

*    *    *

II prašymas drg. BREŽNEVUI

(Gervėčių R. Katalikų par. liaudies žmonių)

    Mes kreipėmės į Jus su prašymu 1979.1.25.
    Mūsų širdys labai apsidžiaugė, kai srities pareigūnai pasakė nurodyti kunigą, kuris sutiktų atvykti darbuotis į Gervėčius. Dabar srities pareigūnai dėl didžios neapykantos mums, tikintiesiems — lietuviams, atsisakė priimti kunigą iš Lietuvos.
80

    Prašome Jus duoti Gardino sr. pareigūnams nurodymą, kad priimtų kunigą iš Lietuvos, priešingu atveju mes imsime garsiai raudoti, kad visi išgirstų mūsų, nuskriaustųjų, balsą.

Gervėčiai, 1979.IV.10

*    *    *

III prašymas drg. BREŽNEVUI

    Kai mes kreipėmės į Jus su prašymu, kad leistumėte atvykti kunigui iš Lietuvos pas mus darbuotis, labai apsidžiaugėme, kai srities pareigūnai, dėka Jūsų nurodymo, pareiškė, kad mes nurodytume kunigą, kuris sutiktų atvykti pas mus eiti pareigas. Bet pirmąjį mūsų kandidatą atmetė, antrąjį pažadėjo „patikrinti". Taip mus kankina ir kankinimui nematyti galo. Prašome Jus nurodyti atitinkamiems pareigūnams, kad ateistai liautųsi tyčiotis iš mūsų ir nedelsdami priregistruotų mums kunigą iš Lietuvos TSR. (Pasirašė par. atstovai).
Gervėčiai, 1979. V.25

*    *    *

IV prašymas drg. BREŽNEVUI

    50 kartų mes kreipėmės į tarybinius organus, tame skaičiuje keletą kartų į Jus su prašymu, kad leistumėte atvykti kunigui iš Lietuvos TSR pas mus darbuotis. Visi mūsų prašymai buvo atmesti be jokio pagrindo, kadangi mes prašome kunigo iš tarybinės respublikos. Kunigo, kuris darbuojasi prie tarybinės valdžios. Jei lenkų okupacijos metais lenkų okupacinė valdžia davė mums galimybę melstis gimtąja lietuvių kalba, tai nejaugi Tarybų valdžia, kuri skelbia teisę visiems vartoti gimtąją kalbą, mums paneigs tą teisę. Argi mes piliečiai antros kategorijos? Ir kokiu pagrindu nori mus priversti, kad mes melstumės mums nesuprantama lenkų kalba? Mums žinoma, kad Jūs ginate viso pasaulio skriaudžiamuosius, todėl nuolankiai Jus prašome ginti ir mus nuo nacionalšovinistų.
Gervėčiai, 1979.VIII.23

*    *    *

81

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui ir TSRS ATP Pirmininkui
Drg. L. I. BREŽNEVUI
    Nuorašas: BTSR KP CK Pirmajam BTSR KP CK Pirmajam Sekretoriui Drg. MAŠEROVUI, Kauno vysk. L. POVILONIUI
ir VILNIAUS ARKIVYSK. Kurijai Pareiškimas — atviras laiškas
(sutrumpintas)

    Po mirties Gervėčių parapijos klebono 1978 m. (BTSR, Gardino srt.) parapijos komitetas keletą kartų kreipėsi į atitinkamus organus, kad leistų persikelti kunigui iš Lietuvos TSR, nes Gervėčių parapijoje nuo amžių gyvena lietuviai, kurie nemoka lenkų ir rusų kalbos, o BTSR nėra katalikų kunigo, mokančio lietuviškai.

    Gervėčių par. gyventojai ir parapijos komitetas daug kartų kreipėsi į religijos reikalų įgaliotinį Gardino srt. drg. Lyskovą A. L. su prašymu išspręsti šį klausimą. Kadangi drg. Lyskovas ir kalbėti nenorėjo ta tema, kreipiuosi į jus. Pareiškimą pasirašė 2067 parapijiečiai. Regimai Jūsų persiųstas Gervėčių parapijiečių pareiškimas - prašymas suminkštino įgaliotinio Lyskovo širdį. Jis pareikalavo nurodyti kunigą, kuris gali atvykti iš Lietuvos TSR ir užimti Gervėčių bažnyčios klebono vietą.

    Parapijiečiai nurodė kun. Mykolą Petravičių. Po kiek laiko drg. Lyskovas už akių išplūdo kun. Petravičių, girdint Gervėčių parapijos atstovams, ir pareikalavo ieškoti kito kandidato. Antrąjį kandidatą — kun. Juozą Lunių Lyskovas atmetęs pareiškė: „Yra kandidatas gimęs BTSR. Jis mokosi į kunigus. Kai jis pabaigs mokslą, dirbs Gervėčių bažnyčioje". Tikintieji negalėjo laukti, jie kreipėsi į mane, kad sš sutikčiau užimti klebono vietą Gervėčiuose, kadangi esu gimęs Gervėčių parapijoje.

    Gavęs iš atitinkamos vyresnybės sutikimą, jog galiu užimti klebono vietą Gervėčiuose, 1979.X.8 kartu su parapijos komiteto atstovais Savickiu Juozu ir Boleslovu Radkevičium atvykau pas įgaliotinį.

    Mes buvome labai nuliūdinti ir sujaudinti įgaliotinio Lyskovo elgesiu. Jis mus priėmė koridoriuje išdidžiai ir piktai. Atidaręs duris, jis paklausė: „Kas jis toksai?" — nekultūringai parodęs į mane. Parapijos komiteto atstovi atsakė: „Tai tasai kunigas, kurį
82

mes parinkome į Gervėčių klebono vietą. Jis yra gimęs Gervėčių parapijoje". įgaliotinis pareiškė: „Nėra ir nebus su juo jokios kalbos!" Skaudu buvo, kai įgaliotinis taip įžeidžiančiai suteikė mums „audienciją" koridoriuje.

    Tarybiniai propagandistai skelbia, kad Tarybų valdžia nesikiša į Bažnyčios reikalus. O kaip yra tikrovėje? Įgaliotinis Lyskovas įsakė 1979.X.8 16 vai. Gervėčių parapijos atstovams ir kunigui, kurį jis pasiryžo pratempti į klebono vietą, atvykti į savo kabinetą ir suderinti kunigo paskyrimo klausimą į Gervėčių klebono vietą. Ir kas įvyko? Į parapijos klebono vietą įgaliotinis bet kokia kaina pasiryžo pratempti visiškai netinkamą kandidatą, nemokantį lietuviškai. Be to, kunigas, nesuderinęs klausimo su dvasine vyresnybe, negali vesti derybų su parapijos atstovais, o juo labiau su įgaliotiniu-ateistu. (. . .) Įgaliotinis Lyskovas parinko jauną kunigą ir paskyrė jį į Gervėčius. . .

    Gervėčių parapijoje lietuviai meldėsi lietuviškai caro laikais, kaiserinės, lonkų, hitlerinės okupacijos metais, o dabar prie Tarybų valdžios (. . .) lietuviai neturi galimybės klausyti Dievo žodžio gimtąją kalba, nes įgaliotinis Lyskovas paskyrė klebonu kunigą, kuris nė žodžio nemoka lietuviškai.

    Labai prašau Jus: leiskite atvykti iš Lietuvos TSR kunigui, kuris užimtų Gervėčių parapijos klebono padėjėjo (vikaro) vietą.
Adutiškis,
1979.XI.10 Kun. B.
Laurinavičius
B. d.

ATEISTŲ KALVĖJE

    Sovietinė valdžia vis labiau sunerimusi augančiu religiniu susidomėjimu. Todėl ji rengia kontrpriemones, kad sumažintų religijos poveikį Lietuvoje.

    Viena iš tokių priemonių — Kaune, Politinio švietimo namuose, 1982. VI.2 užsiėmimas, skirtas lektoriams-ateistams ir partinių organizacijų sekretoriams. Jam vadovavo LKP CK lektorius, filosofijos kandidatas Serafimas Kraujelis.
83

    Lektorius informavęs, kad naujai sudaryti Respublikinei ateistų tarybai, kaip manoma, vadovaus L. šepetys. Įmonėse tokioms ateizmo taryboms turį vadovauti tik partiniai.

    Anot pranešėjo, dažnai ateizmo darbuotojai dirba paviršutiniškai. Pavyzdžiui, vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje ateistinio darbo plane parašyta: „padaryti ateistinę išvyką į muziejų" ir pažymėta, kad tai įvykdyta. Bet kaip tas galėjo būti padaryta, jei ateizmo muziejus dėl remonto yra uždarytas?

    Atsakingais už ateistinį darbą gamyklose ir ypač mokyklose būna paskiriami jaunu žmonės, kurie iš esmės tokiam darbui nepajėgūs. Keista, bet mūsų aukštosiose mokyklose žemiausias daktarų skaičius tarp tų, kurie dėsto ateizmą.

    Kalbėdamas apie religijos kritiką Lietuvoje, lektorius Kraujelis pasakė:

    Kas liečia Dievo buvimo įrodymą, tai kaip yra sunku įrodyti, jog Dievas yra, taip lygiai sunku įrodyti, jog Dievo nėra. Todėl mes, ateistai, neigdami Dievo egzistavimą, tikinčiam žmogui nieko neįrodome. Taip pat blogai elgiamės, išjuokdami dvasininkus. Dabar visi Tarybų Sąjungos šventikai (?!) jau susigrąžino savo autoritetą. Išjuokdami dvasininkus, mes tik pralaimime, štai kaip mes įpratę vaizduoti: jeigu šventikas— tikintis žmogus, — tai vaizduojame kaip ne šio pasaulio, jei popas — tai jis būtinai pilvotas, nuplikęs, juk ir mes patys ne visi atletai, ne visi garbanoti, ir todėl fizinių trūkumų pašiepti nereikia. Taip daryti buvo galima tik laisvamanybės ir švietėjiškumo laikais.

    Kaip nurodė lektorius, auklėjamąjį (t. y. ateistinį) darbą reikėtų vesti tik moksliniu pagrindu, šiaip yra trys auklėjimo metodai: Įtikinėjimas, asmeninis pavyzdys, prievarta. S. Kraujelis pateikė netinkamą asmeninį pavyzdį. Molėtų rajone viena mokytoja perskaitė 22 ateistines paskaitas. O kai atvažiavo vyskupas, tai ji atsiklaupusi bučiavo jam rankas.

    —Reikia kelti mokslinio ateizmo lygį,—sakė pranešėjas.—Mes dažnai gauname klausimų: kodėl netikintis žmogus visur vaizduojamas geresnis už tikintįjį? Mus klausia tikintys žmonės, net mokiniai: kodėl mus, tikinčius, vaizduojate blogais, kai tuo tarpu daugelis netikinčiųjų chuliganauja?

    Iš tikrųjų, dabar reikia apgalvoti, ką mes sakome, — kalbėjo lektorius. — Negalima bet ką ir rašyti. Neseniai Glavlitas nepralei-
84

do vieno rašytojo knygos, nes joje religinės sektos pavaizduojamos kaip šnipų lizdai, imperialistiniai šaltiniai. Iš tikrųjų, tikintieji gyvena tarp mūsų, taip pat gerai dirba, — sakė Kraujelis.

    Buržuazinė propaganda mūsų ateistinį auklėjimą vadina netgi valstybiniu, — kalbėjo lektorius, — nes buvo pranešimų, kad „apylinkės privalo auklėti ateistiškai", analogiškai ir Ministrų Taryba. Taip neturėtų būti. Neseniai viename laikraščio straipsnyje („Tarybinėje mokykloje") buvo aprašyta IV-VI klasių mokytoja, ateistiškai auklėjanti mokinius lietuvių liaudies pasakų pavyzdžiais. Jos pasiklausiusi, viena tos mokyklos abiturientė ir kalbėjusi, kad religija — pasaka. O kaipgi bus, jei ši abiturientė susidurs su intelektualais, kurie pasakys, kad religija — ne pasaka,
— klausė lektorius.

    Arba štai — fizikas aiškina apie šviesą. Dievas sukūrė šviesą 4 dienom anksčiau negu Saulę, o tai negalima pagal fiziką. Betgi šviesa yra substancija, ne materija, ir todėl galinti būti be Saulės. Todėl toks fiziko aiškinimas yra primityvizmas. Toks mokinys, jau tapęs inteligentu, ims pats protauti, ir supras, kad mokytojas klaidingai aiškino.

    Kai pradedam kalbėti piktai, irgi būna blogai, — sakė Kraujelis.
— Vilniuje po vienos ateistinės paskaitos, kai lektorius plūdo kunigus ir koneveikė religiją, gale liko tik 10 žmonių.

    Todėl reikia kelti ateisitnį lygį, o tam reikia ruošti kadrus, — sakė Kraujelis. — Reikia, kad lektorius geriau skaitytų paskaitą, negu kunigas — pamokslą. Nenuostabu, kad Vilniaus studentai visada labiau vertina kunigą. Juk kunigas sako apie 60 pamokslų į metus. Todėl į ateistinį darbą reikia įtraukti įvairių specialybių atstovus. Nėra pagirtina, kad apie 60%„Žinijos" draugijos lektorių yra mokytojai.

    Šiuo metu religijos šalininkai eina visomis kryptimis, — sakė Kraujelis. — Reikia išaiškinti bet kokius neaiškius gamtos reiškinius. Net mokslininkų tarpe plačiai propaguojami parapsichologiniai reiškiniai, štai kažkoks Abramovičius (buvęs saugumo etatinis darbuotojas) skelbia, kad mato aureoles (apie rankų pirštus). Studentai susidomėję įvairiais būrimais. Dievą galima juk įsivaizduoti kaip tikslingumą. Štai lietuvių emigracinis katalikų filosofas Maceina knygoje „Filosofija ir religija"(?) sako: Dievas yra būtis, žmogus — būtybė. Todėl religija yra jų santykis. Tada
85

žmogus gali ir neklūpoti, bet priimti tokią filosofiją, — pergyveno Kraujelis.

    Bėda ta, kad mūsų ateistai nepažįsta tos religijos, — sakė lektorius. Todėl ir mūsų mokslininkai padaro daug klaidų. Vienas kunigas parašė mūsų ateistams 80 puslapių laišką, kur nurodytos mūsų klaidos. Mes patikrinome ir pasirodė, kad kunigas visur buvo teisus. Taip yra todėl, kad kunigai aptaria ateistinius veikalus, juos nagrinėja, — padarė išvadą Kraujelis.

    Manęs buvo paprašyta peržiūrėti vieno filmo scenarijų, jame buvo pasakyta, kad popiežius Pijus XII laimino karą. Betgi nėra jokio dokumento, patvirtinančio tokį laiminimą. Aš atsisakiau pritarti tokiam filmo scenarijui, — sakė Kraujelis. — O filmas netgi turėjo vadintis ,Nekalbėk netiesos".

    Mums reikia peržiūrėti kai kurias mūsų darbo formas, — sakė lektorius. — štai Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto III kurso studentai išėjo iš ateistinės paskaitos, kai paskaitininkas piktai išjuokė religiją. Vėliau juos jau bus sunku palenkti į ateizmą.

    Mus klausia: kodėl neaukštinate gerų tikinčiųjų, kultūros veikėjų, Dostojevskio ir kt.

    Lietuvos filmų peržiūrėjimo komisija priešinosi prieš filmą „Pasigailėk mūsų". Ateistinė komisija nutarė, kad filmas netinkamas, nes jame pavaizduotas kunigas yra geras, ir tik Maskvoje teisingai nutarė, kad filmo mintis yra teisinga: religija — bloga kovos priemonė, ir filmas buvo leistas demonstruoti. (Religija nėra priemonė kovoti prieš ginkluotą plėšiką, tas tiesa, bet religija ugdo žmogų nebūti tuo plėšiku arba žiauriu esesininku, parodytu minėtame kinofilme - K.).

    Paskutiniu metu ateizacijos procesas sulėtėjo, — skundėsi S. Kraujelis, toliau pateikdamas kai kuriuos statistinius duomenis apie Lietuvos religinį gyvenimą. — Krikštų, palyginti su 1980 m., padidėjo 1,5%, vestuvių bažnyčiose — 1,8%, laidotuvių su religinėmis apeigomis — 0,7%. Lietuvoje yra 762 religinės bendruomenės, 12 iš jų neregistruotos. Katalikų kunigų yra 701. Iš viso kunigų (ir nekatalikų) — virš 800. šventų vietų — 3. jas per metus aplanko 30.000 žmonių, iš jų 6000 vaikų. Konfirmuoja-ma 49% vaikų, nors krikštijama tik 41%. Gal taip yra todėl, kad krikštą tėvai slepia, — spėliojo S. Kraujelis.
86

    Neramina mus jaunimo susidomėjimas religija. Kunigas Paliulis (?) per pamokslą gyrėsi, kad šių metų Velykos buvo labiau kokybiškos, buvo įžymių žmonių. Nežinau, ką jis turėjo galvoje, — kalbėjo lektorius, — galbūt, kad buvo atvažiavę į Velykų pamaldas koks nors inteligentas iš Vilniaus ar kitur, kilęs iš jo parapijos. Bet tokį faktą reikia turėti galvoje.

    Kitas reiškinys — ekstremizmo didėjimas. Tačiau reikia žinoti, — pabrėžė lektorius, — kad ne kiekvienas uolus kunigas — ekstremistas. Čia vertinant, reikia galvoje turėti antitarybinę kryptį, tada bus religinis ekstremizmas, jeigu kunigas gina tik religinius įsitikinimus, tai jis yra tik fanatikas, — sakė S. Kraujelis.

    Kadangi buržuaziniai religijos propagandistai jau paskelbė, tai čia nėra jokios paslapties, ir galiu tiesiai visiems pasakyti, kad Lietuvoje yra įsteigtas Tikinčiųjų katalikų teisėms ginti komitetas. | jį įeina 8 kunigai. Iš Kauno ir kitų didesnių miestų neįeina, daugiausia tie kunigai dirba kaime. Matyt, jie nesutaria su miestų kunigais, — pasišaipė lektorius ir išvardijo kunigus — komiteto narius: Kalinauskas, Kauneckas, Keina, Stakėnas, Svarinskas, Tomkevičius, Vėlavičius. jie organizuoja eisenas, moko vaikus, slaptai praveda stovyklas, — tvirtino S. Kraujelis.

    Bažnyčia dabar prisitaiko prie gyvenimo. Bažnyčiose organizuojami teatralizuoti paveikslai (neaišku, ką lektorius turėjo galvoje). Vienoje Vilniaus bažnyčioje buvo surengtas renginys prieš girtavimą, jame dalyvavo net 60 vaikų, sakė eilėraščius. Procesijose kartais dalyvauja 60 jaunų žmonių, bažnyčios samdo orkestrus, jie groja per pamaldas. Tokių dalykų pasitaiko. Nieko nepadarysi, religija eina modernizavimosi keliu.

    Laikraštyje buvo aprašyta vienas atvejis Rusijoje, kai popas, surinkęs vaikų būrelį, rodo jiems filmus „Na, palauk", dalija knygas, net ne religines, o maždaug tokias, kaip mūsų serijos „Drąsiųjų keliai". Atrodo lyg tai nieko, bet jis traukia vaikus prie savęs. Suorganizavo eglutes tiems vaikams, kurių nei tėvai, nei gamyklų vadovai neorganizavo. Vaikams davė dovanų, ir jie buvo labai patenkinti. Tai irgi ne mes kalti? — klausė lektorius.

    Jeigu mes neorganizuosime civilinių apeigų, tai bus blogai. Mūsų laidojimo patalpos — tai buvusios arklidės, sandėliai. Dabar pradėta propaguoti vargonų muziką. Kartais pasikviečia neaiškių žmonių (lektorius turėjo galbūt galvoje vargonininkus, dirbančius
87

bažnyčiose — K.). Aplamai, mūsų laidojimo patalpose vargonų muzika netinkama.

    Savo pranešimo pabaigoje S. Kraujelis akcentavo, kad šiuo metu religija yra pačiame ideologinės kovos smaigaly. Ten ji išliks ir netolimoje ateityje.

    S. Kraujelis paminėjo ir lietuvių išeivijos veiklą. Jis sakė, kad buržuazinę ideologiją skleisti padeda lietuvių išeivių dvasininkai. Jų tarpe yra net vyskupų, leidžiami 26 laikraščiai ir žurnalai, yra viena radijo tarnyba Vatikane, viena seminarija, dvasiškiai prižiūri ligonių-senelių namus, 6 stovyklavietes, veikia lietuvių katalikų religinė šalpa (siunčia paramą į Lietuvą už 50.000 dolerių), platinama literatūra.

    Reziumuodamas savo pranešimą, S. Kraujelis sakė, kad rimtų priežasčių susirūpinti mums, ateistams, nėra, nes aktyviai tikinčių Lietuvoje yra tik 30% visų gyventojų, o jaunimo tarpe — dar mažiau — 2-4%. Nors kartais kai kuriose jaunimo grupėse religingumas didelis — 18%. Aplamai, tai nėra daug, tačiau kelia rūpestį jaunimo vis didėjantis susidomėjimas religija.

    Mūsų gyvenime bloga tai, kad susidarė kultūrinio darbo monotonija, — sakė Kraujelis. — Profesinės šventės nuobodžios, kinas, šokiai — štai ir viskas. Todėl bažnyčia turi įtakos. Tiesa, kaime religingumas apie 2 kartus didesnis, bet tai nebaisu.

    Lektorius vėl grįžo prie patrauklumo bažnyčiose. — štai Vilniuje Petro ir Povilo bažnyčiose vargonininku dirba nusipelnęs respublikos veikėjas. Vievio bažnyčioje švara nepaprasta, žolelė pjaunama kas trys dienos, vargonų muzika. . . O mūsų kultūros namai rajonuose — apšepę. Telšiuose kultūros namai — apleisti, o katedra — puikiausia. Ar tai neparodo mūsų apsileidimo? — klausė lektorius. — Vaikas, atėjęs į bažnyčią, sako — čia gražu!

    Po savo pranešimo lektorius atsakinėjo į klausimus. Pirmiausia atsakė į bendrą kelių ateistų klausimą apie Mokslinio ateizmo instituto Vilniaus filialą. Kraujelis pasakė, kad jis priklausys Visuomeninių mokslų akademijai prie TSKP CK. Vilniaus filialas apims tris konfesijas—katalikų, pravoslavų, liuteronų. Tiesioginis vadovavimas bus iš Maskvos, iš ten bus gaunamos ir rekomendacijos. Tik nėra patalpų, nėra ir kadrų.

    Kauno kultūros instituto partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotojas Jaselskis paklausė: — Mus dažnai studentai klausia,
88

kaip paaiškinti tai, kad buvo pašalinti krišnaistai — studentai ir mokiniai iš mokyklų. Ar tai neprieštarauja mūsų Konstitucijai?

    S. Kraujelis, matyt, nenugirdęs apie krišnaistus (atrodo, suprato, kad klausimas apie „ekstremistus"), pasakė, kad taip, būna atvejų, kai ekstremistiškai nusistatę mokiniai šalinami iš mokyklų, štai - buvo toks Sasnauskas. Gavau paskaityti jo laišką. Jis kalba nesąmones: smerkia Lietuvos inkorporavimą, Molotovo -Ribentropo paktą. Savo laiku jis su kitais buvo išmestas iš mokyklos. Tokie ekstremistai organizuoja eisenas Tytuvėnai -Šiluva, jose dalyvauja taip vadinami eucharistai. Arba štai, viena filologijos fakultetą baigusi studentė, dabar dirbanti Alytuje, pasirodė yra vienuolė. Tokių, kaip Sasnauskas, idealas yra Solženicinas, Kalanta. „Čia mano vienintelis kelias, ir aš juo eisiu", — rašo savo laiške Sasnauskas. Kaune yra penkiasdešimtininkai, kurie atsisako tarnauti armijoje, ir jie teisiami. Tai nieko nuostabaus, nes per visą Tarybų Sąjungą į metus pasitaiko 70 tokių atvejų. Tokiems religija tik priedanga.

    Jeselskis, matydamas, kad į jo klausimą dėl krišnaistų lektorius taip ir neatsakė, vėl paklausė, sakydamas, kad ateistai turi žinoti apie tokius faktus, nes studentai jų klausinėja. Konkrečiai, jis pasakė, kad iš St. Žuko meno mokyklos pašalinti 2 studentai — krišnaistai, iš Kauno politechnikos instituto — irgi 2. Kraujelis pasakė, kad kartais dėl neteisingų žinių pasklinda neteisingi gandai, štai Vilkaviškio administracine bauda už vaikų mokymą buvo nubaustas kunigas. Jis apsiskundė teismui. Ir štai Vilkaviškio vidurinėje mokykloje tarp mokinių pasklido žinia — teis kunigą Iš tikrųjų gi priežastis kita — pats kunigas paduoda į teismą. Laikraščiuose, žurnaluose mes skelbti tokių dalykų negalime, nes tai yra paslaptis. Todėl reikia kreiptis lektoriams į partijos komitetus, — nurodė Kraujelis.
        Klausytojas

*    *    *

89

PRIEVARTAUJAMAS JAUNIMAS

    Nepakęsdama besiplečiančio tautinio ir religinio judėjimo, ypač jaunimo tarpe, sovietinės valdžios organai savo įniršį išlieja ant nekalto jaunimo.

    Apie sovietinės milicijos žiaurumą buvo žinoma ir anksčiau. 1972 m. gegužės mėn. milicija kartu su saugumu brutaliai dorojosi su jaunimu, dalyvaujančiu taikos demonstracijose. Ir dabar laiks nuo laiko girdime faktų apie tai, kaip jaunuoliai, patekę į milicijos rankas, yra žiauriai sumušami ir net suluošinami.

    Be fizinio teroro, naudojamo milicijos, jaunuoliai patiria ir kitus jų teisių suvaržymus. Paskutiniu metu įvairiausiais prievartos metodais berniukai, besimokantys vidurinėse mokyklose, verčiami stoti į blogai pagarsėjusias proftechnines mokyklas. Vos baigus 8 klases, berniukams (tiek blogai, tiek gerai besimokantiems) dažnai neleidžiama toliau mokytis vidurinėje mokykloje, iš jų atimami 8 klasių baigimo pažymėjimai, rašomos charakteristikos su nukreipimu į tokią ar kitokią prof techninę .mokyklą ir prievarta įsakoma ten mokytis. Tėvai, nemokėdami atsispirti, dažniausiai paklūsta ir sutinka, kad jų nepilnametis sūnus stotų į taip nemėgiamą proftechninę mokyklą. Beje, jokio raštiško įsakymo dėl tokio prievartinio mokinių nukreipimo į proftechnines mokyklas nėra. Kai drąsesni tėvai dėl grubaus prievartavimo jų sūnų atžvilgiu kreipiasi į ministeriją, jiems nieko konkretaus neatsako, ir jie tik tiek tesužino, kad nurodymas mokyklų direktoriams ir mokytojams versti 15-mečius berniukus stoti į proftechnines mokyklas tėra tik žodinis.

    Neaišku, ko siekia valdžios organai, prievartaudami nepilnamečius vaikus. Galbūt jie mano šitaip vykdą partijos sugalvotą naują opiumo rūšį — Maisto produktais aprūpinimo programą iki 1990 m. Greičiausiai, tai dar vienas būdas sumažinti Lietuvos inteligentų skaičių, o be to, proftechnines mokyklas baigusius lengviau galima iškelti įvairiems darbams į „derlingąjį" Kazachstaną ar į kitas Rusijos imperijos vietas.

    Ne veltui paskutiniu metu labai sumažėjo jaunimo stojimas į aukštąsias mokyklas. Ypač iš vyrų. 1982 m. į Kauno politechnikos institutą vos surinktas kontingentas, todėl faktiškai priimamas
90

bet kuris jaunuolis, padavęs pareiškimą, be konkurso. Vadinasi, nesant atrankos, blogės paruošiamų technikos darbuotojų kokybė, kuri ir taip jau yra bloga. Į Kauno medicinos institutą vaikinų stojo lygiai tiek, kiek 1981 m., nors šis institutas šiais metais yra „privilegijuotas" — iš jo neimama į kariuomenę, kaip ir iš Žemės ūkio akademijos. Tai — tik dvi Lietuvos aukštosios mokyklos, kurių studentai — vyrai galės baigti mokslą be privalomos tarnybos kariuomenėje.

    Visose kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose karinės katedros panaikintos (pagal naujus okupacinės valdžios patvarkymus) ir studentai - vyrai prievarta imami iš antrojo kurso į kariuomenę. Tai bus dar vienas smūgis ir taip jau neprogresyviai sovietinei aukštojo mokslo sistemai. Imant studentus - vyrus iš antro kurso į kariuomenę, dauguma aukštųjų mokyklų specialybių grupių sumažės per pusę arba dar daugiau. Po dviejų metų vėl įsiliejus tiems studentams į kitas grupes, mokslo procesas bus sutrikdytas ne tik studentams, grįžusiems iš kariuomenės, bet ir ten nepakliuvusiems. Toks persiorientavimas mokymosi procese atima daug laiko, energijos ir papildomų lėšų. Mokymosi sutrukdymas dvejiems metams atneš daug žalos studentams, o tuo pačiu ir visam mokslui. Bet tas nerūpi militarizuotos valstybės generolams, o okupacinei valdžiai suteikė tik pasitenkinimą, nes jaunimas, atitrauktas nuo tautos, bus geriau apdorojamas okupantams palankia kryptimi.

    Valdžios nurodymu, imamiems prievarta į kariuomenę mokiniams ir studentams turi būti organizuojamos viešos palydos. Suprantama, esant dabartinei padėčiai, Lietuvos mokyklų, ypač aukštųjų, vadovai, nors ir būdami patikimais valdžios ramsčiais, nenoromis jas organizuoja. Todėl tokios palydos į armiją atrodo liūdnos kaip laidotuvės, arba kaip atidavimas į rekrūtus caro laikais.

    Lygiai taip atrodo ir iškilmingi studentų statybinių būrių išlydėjimai į komjaunuoliškas „sparčiąsias šalies statybas". Įvairiausi pasveikinimai, raportai, „patriotinės" kalbos, Vilniaus radijo programos, skirtos išvykstantiems į Rusiją studentams, patiems studentams nesukelia to patriotizmo, kurio norėtų valdžia.
91

    Ar ne šitaip kaip „savanoriai" buvo prievarta išvežti 1941 m. 35.000 lietuvių, apgyvendinti negyvenamas Ledinuotojo vandenyno salas ir ten surado savo kapus? Todėl nei iškilmingos palydos į prievartinę okupacinę kariuomenę, nei „patriotiniai" palinkėjimai studentams, vykstantiems į darbus Rusijoje, neapgaus mūsų jaunimo, kad ir kiek besistengtų valdžios organai. Tai — tik dar kelios prievartos priemonės mūsų jaunimui. . .
A. Raudenis

MAIRONIO MIRTIES 50-MEČIO
MINĖJIMŲ ATGARSIAI

    1982 metus galima pavadinti Maironio metais, nes jais minima dveji Maironio jubiliejai: birželio mėn. — mirties 50 m., lapkričio mėn. — 120 m. nuo gimimo.

    Kas neprisimena mūsų tautos dainiaus kunigo Jono Mačiulio-Maironio! Turbūt kiekvienas lietuvis, net ir palinkęs į svetimą ideologiją, žino bent vieną Maironio eilių posmelį. Kiekvieną sekmadienį Lietuvos bažnyčiose skamba dainos — giesmės „Apsaugok, Aukščiausias. . ." posmas ir brangi lietuvio širdžiai „Marija, Marija" giesmė. Gerbia ir myli Maironį visa Lietuva!

    Maironio metus paminėdamas, Kauno poezijos teatras pagal įvairius Maironio eilėraščius pastatė „Kęstučio mirtį". Prie Maironio kapo, šalia Kauno katedros, susibūręs jaunimo būrelis trumpai paminėjo Maironio mirties penkiasdešimtmetį. Visose Lietuvos bažnyčiose taip pat buvo paminėtas šis jubiliejus. Tai labai džiugu! Sveikintina, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pirmą kartą po karo taip vieningai paminėjo garbingą mūsų kultūros jubiliejų.

    Gerbia ir myli Maironį visa Lietuva! Tačiau Maironio negerbia ir nemyli okupacinė valdžia. Dvigubo Maironio jubiliejaus neprisiminė joks sovietinis Lietuvos laikraštis ar žurnalas. Maironio mirties sukaktuvių metu Tarybų Lietuvos laikraščiuose
92

nepasirodė nė vieno straipsnelio apie Maironį. Net sovietinis literatūrinis oficiozas „Literatūra ir menas" pamiršo šias sukaktuves. Tomis dienomis tik kažkokie nežinomi ir mums negirdėti tarybiniai rašytojai mirgėjo okupacinių laikraščių puslapiuose. Negana to, minėtąjį spektaklį „Kęstučio mirtis" komisijos net tris kartus (!) peržiūrėjo, kol pagaliau, su pakeitimais, išdrįso parodyti žiūrovams. Visa tai vyksta todėl, kad okupaciniai organai draudžia prisiminti mūsų žymųjį poetą, lietuvių tautinio judėjimo žadintoją. Iš kitos pusės, visi mes žinome, kad dabartiniu metu Maironio kūryba iš mokyklinių programų dar neišimta. Todėl tuo labiau nesuprantama tokia tyla mūsų dainiaus jubiliejų dienomis.

    Užsienio lietuviai per įvairias radijo stotis („Amerikos balsas", „Laisvė", Vatikano radijas) mėnesį prieš ir po Maironio garbingų sukaktuvių rengė specialias laidas lietuviams Tėvynėje. Jos buvo labai įdomios ir plačios. Tačiau su visu įniršiu buvo įjungtos okupantų trykdymo stotys, kurios visiškai užgoždavo užsienio lietuvių paruoštas programas. Štai koks okupantų požiūris į Maironio kūrybą ir gyvenimą.

    Ar neparodė savo neapykantos Maironiui okupacinė valdžia, ištremdama Maironio sesers šeimą į Sibirą? Argi Maironio jubiliejų ignoravimas — ne ta pati stalininė mūsų kultūros neapykantos linija, besitęsianti ir Brežnevo eroje?

    Prisimename, kaip saugumas stengėsi sutrukdyti mūsų tautos filosofo Vydūno jubiliejinius minėjimus. Tik didelių pastangų dėka tada pasisekė išleisti nedidelį Vydūno raštų tomelį. O kur yra nuo mūsų slepiami Šatrijos Raganos, Šapokos, Totoraičio, Valančiaus, Jakšto-Dambrausko, Pr. Dovydaičio ir kitų mūsų kultūros puoselėtojų turtai?! Sovietiniai laikraščiai niekada jų neprisimena, niekada nepamini jų jubiliejų, nespausdina jų raštų. Vietoje to laikraščiai ir žurnalai užpildyti įvairių sovietinės kultūros veikėjų, tiksliau, saugumiečių, vardais arba kažkokių „darbo spartuolių" nuotraukomis ir nuobodžiais jų aprašymais. Uždrausta spausdinti svarbų istorijos šaltinį — „Dusburgo kroniką", o Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" išspausdintoji laida sunaikinta.

    Tai dar vienas akivaizdus okupantų valdžios brutalaus požiūrio į mūsų kultūrą įrodymas.
T. Žvaigždys
93

NUO NEPRIKLAUSOMYBĖS NETEKIMO
IKI JOS ATGAVIMO

VINCAS TRUMPA
(Lietuvių enciklopedija,15 t. Red. V. Maciūnas.
Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)
(Tęsinys. Pradžia 31 nr. )

II. Naujoji Lietuva gimsta (1864-1918)

    XIX a. 60-aisiais m., gali sakyti, įvyko stambus lūžis Lietuvos gyvenime. Tolimesnėje to gyvenimo raidoje pamažu ims kristali-zuotis nauji politiniai ir kultūriniai lietuvių tautos tikslai, kurie XIX a. pabaigoje gaus galingo tautinio sąjūdžio formą. Iš to išaugs tautinės Lietuvos valstybės idėja, realizuota 1918.11.16 aktu. Nors tos naujos valstybės idėja daug kur bandys atsiremti į istorinę Lietuvą ir joje ieškos savo egzistencijos pagrindo ir stiprybės, tačiau jos jokiu būdu nebus galima vadinti D.L.K-tijos kad ir sumažintu atvaizdu. Jeigu 1918 Lenkiją galima laikyti Polonia restituta, tai 1918 Lietuvai Lituania restituta vardas visiškai netiks. Tą skirtumą būtinai reikia turėti galvoje, norint suprasti kai kurias vidaus ir užsienio problemas, kurios iškils nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje. Lenkijos pretenzijos į kai kurias istorines žemes kaip tik ir remsis senosios valstybės atstatymo (Polonia restituta) idėja. Tos idėjos gilus įsišaknijimas vadovaujančiuose naujosios Lenkijos sluoksniuose labai apsunkins tarptautinę sitaaciją šioje Europos dalyje.

    Pagrindą lietuvių tautiniam sąjūdžiui sudarė baudžiavos panaikinimas ir 1863-64 sukilimo visiškas nepasisekimas. Nors, kaip matyti iš baudžiavos panaikinimo parenigiamųjų veiksmų, dauguma Lietuvos dvarininkijos pritarė jos panaikinimui, tačiau
94

faktiškai jis Lietuvoje buvo įvykdytas su aiškia antidvarininkiška ir net antilenkiška tendencija. To visiškai neslėpė nei Vilniaus gen. gub. Muravjovas, nei jo betarpiški įpėdiniai. Muravjovui ir jo artimiesiems bendradarbiams (I.P. Kornilovui, A.F. Hilferdingui ir kt.) nebuvo visiškai svetima idėja sukilimu ir baudžiavos panaikinimu įvaryti kylį tarp prolenkiškai orientuotos dvarininkijos bei dalies dvasiškijos ir Lietuvos valstiečių. Gana gausų valstiečių dalyvavimą sukilime jie aiškina jų susiklaidinimu ir nesusipratimu. Ir bausmės už dalyvavimą sukilime buvo daug žiauresnės dvarininkams ir kunigams negu valstiečiams. Iš antros pusės, nepaprastas baudžiavos naikinimo forsavimas ir jos pravedimas žymiai palankesnėmis sąlygomis valstiečiams, kaip kitose Rusijos gubernijose, irgi buvo motyvuojamas antagonizmo žaidimu tarp tų dviejų sluoksnių. Kartu su tuo suteikta kaimams ir valsčiams tam tikra socivaldybė siekė noromis nenoromis kelti valstiečių vaidmenį vietinių problemų sprendime.

    Kaip ten bebūtų, XIX a. 60-siais m. susidarė materialinės ir psichologinės sąlygos žiestis naujai ekonominei ir socialinei jėgai, kuri neturkus turės imtis ir politinės atsakomybės, ir tai visiškai prieš okupacinių organų norą ir valią, vadovauti savo tautos likimui ir jį vairuoti nauja linkme. Be abejo, tai buvo sunki atsakomybės našta, nežiūrint, kad 1863-64 sukilimas ir kt. to laiko įvykiai buvo palyginti gera mokykla valstiečių sąmoningumui augti ir stiprėti.

    Ypač jiems trūko sąjungininkų iš inteligentijos ir buržuazijos pusės. Dvarininkija po sukilimo iš viso pasidarė apatiška politinės kovos atžvilgiu ir koncentravosi daugiau į ekonominę veiklą. Tik dalis kunigijos, daugiausia iš vysk. M. Valančiaus aplinkos, buvo linkusi padėti valstiečiams tą naštą pakelti. Dar 1889 Kauno kunigų seminarijos inspektorius Ed. Barauskis aiškino J. Tumui-Vaižgantui: „Ar tu iš tikrųjų manai, kad mužikai baudžiavos laikais buvo laimingesni negu dabar? Atmink, kad jiems tada niekas kitas nerūpėjo, kaip tik paskirti darbai dvarui atlikti. O visa kita buvo ant bajorų pečių. Bajoras tarnavo kariuomenėje, bajoras mokėjo valstybės iždui, bajorai statė mužikams namus, davė inventorių. Gaisras sudegino, gyvuliai išgaišo — bajoro nelaimė, ne mužiko. Bajoras mužiką maitino ir švietė." Tačiau ne taip galvojo dauguma Lietuvos valstiečių. Jų galvojimą gerai išreiškė
95

jaunasis Tumas: „Galbūt vis dėlto nei aš, nei mano tėvai, nei mano dėdė nebenorėtume, kad tie laikai sugrįžtų." (A. Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas 1934-37).

    Faktas, kad nuo tolimesnio tautinio sąjūdžio beveik visiškai atsiknojo dvarininkija ir aplamai aukštesnieji sluoksniai (tik žymiai vėliau jie grįžo į jį), darė tą sąjūdį demokratinį ir liberalinį. Kun. A. Mackevičius, vienas populiariausių 1863 sukilimo vadų Lietuvoje, savo programą nusakė šiais žodžiais: „Mano siekimas — grąžinti savo lietuvių tautai žmonijos teises, kurias sunaikino rusų valdžia, valdininkai ir ponai." Vadinas, šalia tautinio priešo, Maskvos, jis kalbėjo ir apie socialinį priešą — bajorą.

    Ir tai nebuvo vienintelis toks balsas. Panašių minčių randame ir A. Baranausko jaunystės kūryboje, o mažai žinomas XIX a. vidurio poetas Jokūbas Daukša kalbėjo apie „laisvą lietuvišką širdį". Laisvės ir lietuviškumo idėjos vis labiau sutapo, tautiniam sąjūdžiui kartu virstant ir socialine revoliucija, kas ypač išryškėjo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

2. Spaudos draudimas (1864-1904)


    Tai, kas vėliau gavo spaudos draudimo vardą, iš tikrųjų tebuvo lietuviškų spaudinių lotynų rašmenimis draudimas. Jo sumanytojas Muravjovas ir jo vykdytojas gen. gub. Kaufmanas tuo aktu siekė pakirsti šaknis lenkų įtakai Lietuvoje, kaip ji pasireiškė bažnyčioje, mokyklose, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime. Taigi savo pradžioje spaudos draudimas tiesiogiai nebuvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, nes nei pats Muravjovas, nei jo slavofiliškai nusiteikę viršininkai Petrapilyje visiškai nežinojo, kad toks lietuvių tautos klausimas iš viso egzistavo. Kova vyko tarp lenkų ir rusų įtakos Lietuvoje. Jiems beveik nebuvo žinoma ir jokia lietuviška to meto literatūra, kuri iš tikrųjų tebuvo gana skurdi, susidedanti daugiausia iš maldaknygių, giesmynų ir kitokių religinio pobūdžio leidinių. Iš artimo Muravjovo bendradarbio akademiko A.F. Hilferdingo (1831-72) maždaug tuo metu paskelbtos studijos apie Lietuvą ir Žemaitiją galima spręsti, kaip silpnai lietuviškame reikale orientavosi to laiko Rusijos šviesuomenė, o ką bekalbėti apie eilinius valdininkus ir carinės politikos vykdytojus. Nors Hilferdingas toje savo studijoje ragino
96

daugiau susidomėti lietuvių kalba, ne tik ją laikyti pagrindine kalba Lietuvos mokyklose, bet ir organizuoti lietuvių kalbos katedras pagrindiniuose Rusijos universitetuose, tačiau jie nė minties nenorėjo prileisti apie kokį nors lietuvišką separatizmą. Nenuostabu, kad Muravjovui ir jo įpėdiniams nekilo jokios abejonės, kad tik panaikink Lietuvoje lenkišką įtaką, ir šis kraštas taps grynai rusišku kraštu.

    Vienintelė kliūtis visiškai Lietuvos integracijai į Rusiją beliktų tik Katalikų Bažnyčia, prieš kurią Muravjovas ir jo įpėdiniai nukreipė visą savo ginklų aštrumą. Bet čia jie susitiko su gana smarkiu, vėliau ir organizuotu pasipriešinimu. Be abejo, spaudos uždraudimas baisiai trukdė Bažnyčiai atlikti tiesiogines savo pareigas. Be katekizmo, maldaknygės ir giesmyne buvo taip pat sunku išsiversti, kaip ir be elementoriaus. Bandymas spausdinti tokios rūšies literatūrą rusiškomis raidėmis (graždanka) visiškai nepasisekė, nes rusiško alfabeto įvedimas į religinę literatūrą, tarp kita ko, reiškė pasikėsinimą ir į pačią religiją.

    Katalikų Bažnyčia, ypač turėdėma savo priešakyje tokį veiklų ir gabų vadovą, koks buvo M. Valančius, pirmoji pradėjo kovą prieš spaudos draudimą ir prieš pastangas įvesti Lietuvoje graždanką (žr. LE VII 30). Nebegalėdamas parūpinti lietuvių religinės literatūros Vilniaus Zavadskio ir kitose spaustuvėse vysk. Valančius atkreipė dėmesį į Rytprūsius. Vėliau į talką atėjo Amerika, kurią ryšium su 1863-64 sukilimu pasiekė pirmoji lietuvių emigrantų banga ir kur jų skaičius, ypač į XIX a. pabaigą, nepaprastai išaugo. Tuo būdu prasidėjo keturis dešimtmečius trukusi kova tarp lietuvių tautos, siekiančios įsigyti lietuvišką knygą, vėliau ir laikraštį, iš Rytprūsių ir Amerikos, ir rusų okupacinės administracijos, norinčios tą knygų ir laikraščių kontrabandą sulaikyti. Atsirado, berods, niekur kitur nežinoma knygnešių profesija (žr. LE XII 160-162) bei knygos juodoji rinka. Tai kartu buvo pirmas tiesioginis lietuvių ir rusų susikirtimas, kuris vėliau įgavo tautinį pobūdį.

    Spaudos draudimas ir kitos rusinimo priemonės, kaip rusų kalbos įvedimas į mokyklas ir ypač į bažnyčią, ne tik nepadėjo sulieti lietuvių tautos su rusų tauta, bet, priešingai, kėlė lietuvių tautos dvasią kovai, didino tarp lietuvių ir rusų tautinį antagonizmą ir ugdė lietuvių tautinį sąjūdį. Dėl rusų kalbos bažnyčiose jau
97

1898 gen. gub. Albodinskis turėjo prisipažinti, kad visose trijose Lietuvos gubernijose nei vienoje katalikų bažnyčioje nebuvo rusiškų pamaldų. Rusiška mokykla Lietuvoje taip pat sutiko nemaža kliūčių ir dėl menkų mokytojų kvalifikacijų, ir dėl žmonių pastangų organizuoti privatiškas vad. daraktorių (žr. LE IV 304-305) mokyklas. Visišku fiasko pasibaigė kova su knygnešiais. Tos kovos rezultatas tebuvo vis radikalesnis lietuviškos knygos ir laikraščio, spausdinamų Rytprūsiuose ir Amerikoje, tonas ir turinys, kurio būtų buvę galima išvengti, jeigu spauda būtų leista Lietuvoje ir prižiūrima vietos cenzūros bei saistoma kitų spaudos įstatymų bei instrukcijų. Tai pagaliau suprato ir okupaciniai Lietuvos organai. Prieš spaudos draudimą ėmė vis dažniau pasisakyti ir kai kurie rusų mokslininkai, ypač kalbininkai, suprasdami lietuvių kalbos vertę bendrajam mokslui. Teisiškai kalbos draudimas taip pat pasirodė nebuvo paremtas kokiu nors įstatymu, bet tik vidaus reikalų ministro ir generalgubernatorių potvarkiais. Dėl tų visų ir kitų priežasčių 1904 spaudos draudimas Lietuvoje buvo panaikintas. (Daugiau žr. LE XXVIII 334-337).

3. Politinės diferencijacijos pradžia

    Tautinis lietuvių sąjūdis, prasidėjęs susirūpinimu išlaikyti gimtąją kalbą, — tą, Daukanto žodžiais betariant, nuo speigų apšarmojusią, bet vis tebežaliuojančią bruknelę, — tolydžio plėtėsi ir stiprėjo. Pirmiausia nukreiptas prieš lenkišką įtaką, kuri tuo laiku atrodė ir sudarė didžiausią pavojų lietuvių kalbos išnykimui, po XIX a. vidurio įvykių susidūrė su nauju priešu — okupacine valdžia ir jos rusinimo ir stačiatikinimo politika. Bajorijai beveik pasitraukus iš kovos arenos, jos svoris ir dabar gulė ant naujosios inteligentijos kartos, augančios iš valstiečių, atleistų iš baudžiavos.

    Jeigu baudžiavos laikais toli gražu ne visi valstiečiai buvo lygūs, tai dabar baudžiavą panaikinus ir kapitalistiniam ūkiui giliau leidžiant šaknis, skaidymasis į pasiturinčius, mažažemius ir bežemius valstiečius vyko žymiai greitesniu tempu. Be abejo, tik pasiturintieji valstiečiai turėjo progos leisti savo vaikus į mokslą. Iš jų ir išaugo didelė dauguma naujosios inteligentijos. Ji juos daugiausia ir atstovavo.
98

    Jos pagrindiniu kovos ginklu turėjo būti lietuviška spauda, kurios reikšmę jau žymiai anksčiau suprato broliai Juzumai, L. Ivinskis, A. Baranauskas, K. Kairys, M. Akelaitis ir kt. XIX a. aštuntame dešimtmetyje įvairiuose Rusijos universitetuose atsiradus didesniam lietuvių studentų skaičiui, suaktualėjo ir lietuviško laikraščio reikalas. 1875-76 Petrapilyje pasirodė hektografuotas „Kalvis Melagis", 1880-81 Maskvoje — hektografuota „Aušra". 1882 P. Vileišis, J. Šliupas ir J. Spudulis prašė, bet negavo leidimo leisti savaitraštį Vilniuje. Pagaliau 1883 pavasarį Rytprūsiuose, kur lietuviškos spaudos tradicijos jau buvo gana senos, pasirodė kuklus, retai ir negausiai (jo buvo spausdinama apie 1000 egz.) savo skaitytojus pasiekęs žurnaliukas „Aušra", kurio redaktoriais ir artimiausiais bendradarbiais buvo J. Basanavičius, J. Miksas, J. šliupas ir kt. Kadangi buvo tikimasi gauti leidimą jį perkelti į Lietuvą, buvo vengiama griežtesnės antirusiškos linijos, kartais tiesiog mėginama carui ir jo valdžiai pataikauti. Nebuvo griežtesnės linijos ir Lenkijos atžvilgiu, tarpais ieškant formalaus lietuvių tautinio sąjūdžio pripažinimo iš lenkų pusės. Pasivadinęsis Lietuvos mylėtojų laikraščiu, „Aušra" stengėsi suburti aplink save kiek galima platesnius sluoksnius.

    Tačiau nuomonių skirtumai ir tendencijos neišvengiamai turėjo pasireikšti. Nors to laiko lietuvių visuomenė nei politiškai, nei kultūriškai nebuvo diferencijuota, tačiau tarp artimųjų „Aušros" bendradarbių buvo žymių asmeninių ir pasaulėžiūrinių skirtumų. Šalia nuosaikaus J. Basanavičiaus buvo žymiai karštesnis entuziastas J. Miksas, kuris Kraševskio Vitolio raudą išdrįso palyginti su N. Testamentu, šalia visos eilės kunigų buvo beveik socialistas ir jau bedieviu garsėjęs J. Šliupas, kuriam redaguojant, „Aušra" sukėlė kontroversijų ir protestų, ypač iš dvasininkijos pusės. Daug kam nepatiko „Aušros" pastangos pataikauti Maskvai, kaip lygiai jos mėginimai rasti modus vivendi su lenkais.

    Vis dėlto „Aušra" neišlaikė daugiau kaip trejus metus ir suvaidino labai didelį vaidmenį tautiniame lietuvių sąjūdyje. V. Kudirkos dramatiškai pavaizduotas atsivertimas (žr. LE XIII 279) buvo tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokios įtakos „Aušra" turėjo lietuvių tautiniam atgimimui (Daugiau žr. LE I 465-473).

    Laikotarpy tarp „Aušros" ir „Varpo" (1886-89) tautinis lietuvių  sąjūdis  pergyveno  savotišką  krizę.  Nei  amerikiniai
99

„Lietuviškasis balsas" bei „Vienybė Lietuvninkų", nei tilžiškė „šviesa" negalėjo atstoti, kas buvo „Aušra". Amerikos lietuviški laikraščiai buvo per daug nutolę nuo tautos kamieno, o „šviesa" pasitenkino daugiau informacine tarnyba, vengdama, o gal ir nesugebėdama, paliesti svarbiausių lietuvių tautos gyvenimo problemų. Todėl dauguma pasaulietinės Lietuvos inteligentijos buvo nepatenkinta „šviesa". 1889 pasirodžius „Varpui" ir 1890 „Apžvalgai", prasidėjo, galima sakyti, naujas Lietuvos visuomenės politinės diferencijacijos laikotarpis, kurį M. Romeris pavadino prodemokratiniu.

    Nors ir „Varpas" ir „Apžvalga" norėjo ir stengėsi kalbėti visos lietuvių tautos vardu, tačiau jau pats faktas, kad buvo du organai, kurie stengėsi kalbėti jos vardu, rodė, kad skilimas buvo įvykęs. „Varpas", kuriame bent ligi 1896 bendradarbiavo nevienas kunigas ir kuris niekados nevedė antireliginės propagandos, tapo pasauliečių inteligentų organu, ypač kai „Apžvalga" vis griežčiau užėmė klerikalines ir smerkė visa, kas anksčiau plaukė iš „Aušros" ir ką dabar skelbė „Varpas". Nors ir „Varpas" ir „Apžvalga" rėmėsi daugiausia valstiečiais, tačiau idėjiškai „Varpas" užėmė žymiai pažangesnę poziciją negu smarkiai konservatyvi „Apžvalga". Tuo būdu, ypač dėl nuolatinių kaltinimų bedievybe ir kitais epitetais iš „Apžvalgos" pusės, susidarė sąlygos formuotis kairiajai ir dešiniajai srovei Lietuvos gyvenime, nors pati kairumo ir dešinumo koncepcija susiformavo truputį vėliau, įsijungus į tautinį sąjūdį socialistinei srovei.

    Socialistinės idėjos rado šiek tiek atgarsio Lietuvoje jau nuo seniau. Jos čia skverbėsi įvairiais keliais: tiesiog iš Vakarų, per Rusijos ir Varšuvos universitetus, iš emigrantinių sluoksnių. Kai kurie J. Šliūpo straipsniai „Aušroje" truputį kvepėjo socializmu. Jo redaguojamo „Apšvieta" 1892-93 nevengė mokslinio socializmo problemų. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje ėmė aktyviai veikti net dvi lenkų socialistų grupės, kuriose dalyvavo nevienas ir iš Lietuvos kilęs žmogus (J. Pilsudskis). Daugiausia A. Domaševičiaus ir A. Moravskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialistinės kuopelės, o nuo 1896 ėmė veikti Lietuvių socialdemokratų partija. Tai buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Tarp kita ko, ji savo programoje kėlė ir savarankiškos Lietuvos respublikos, susifederavusios su Lenkija ir kt. kraštais, reikalą.
100

Lietuvos nepriklausomybės idėja nebuvo socialdemokratų išradimas. Ją randame Šliupo brošiūrose, J. Basanavičiaus straipsnyje ,,Apšvietoje", kai kuriuose „Varpo" straipsniuose žymiai anksčiau. Ta idėja, galima sakyti, kabojo ore, ir socialdemokratai, gal daugiausia siekdami atremti lenkų socialistų (PPS) pretenzijas, ją įprogramino. Per „Lietuvos Darbininką" ir kt. lietuviškus ir lenkiškus laikraščius bei literatūrą, atsišaukimais, suvažiavimais, streikais ir kt. priemonėmis socialdemokratai išvystė gana plačią ir sėkmingą veiklą.

    „Varpas" ir „Apžvalga" bei ją 1896 pakeitęs „Tėvynės Sargas" irgi bandė kalbėti visos lietuvių tautos vardu. Nors nevienas varpininkų dalyvavo socialdemokratų partijos organizavime ir veikime, tačiau „Varpas" ir „Ūkininkas" nevengė ir socializmo kritikos. Ypač aštriai socialistus puolė „Tėvynės Sargas". Tačiau be vietinio pobūdžio ūkininkų, karitatyvinių bei kultūrinių religinių organizacijų bei „Varpas, nei „Tėvynės Sargas" neturėjo savo užnugaryje bendros politinės organizacijos. Tik 1902 varpininkai vėl ėmė organizuoti Lietuvių demokratų partiją, kuri 1905 pasivadino Lietuvos demokratų partija. 1904 ėmė organizuotis ir Lietuvių krikščionių demokratų partija, savo pagrinduose padėdama pop. Leono XIII encikliką Rerum novarum. Tuo būdu, įžengiant į XX a., Lietuvoje ėmė veikti trys aiškios politinės partijos, kurios atspindėjo tris pagrindines ideologines ir politines tendencijas Lietuvos tautiniame sąjūdyje.

III. Nuo Vilniaus Seimo ligi Lietuvos Tarybos

1. Spaudos atgavimas, 1905 revoliucija ir Vilniaus seimas

   
Nors spaudos draudimo panaikinimas 1904 visų buvo sutiktas, kaip didelis lietuvių tautinio sąjūdžio laimėjimas, tačiau buvo ir tam tikro nuogąstavimo, kad dabar, carinės cenzūros varžoma, spauda nustos to kovingumo, kokiu ji pasižymėjo spausdinama M. Lietuvoje ir Amerikoje. Kad tas nuogąstavimas turėjo pagrindo, matyti iš pirmųjų laikraščių taktikos. Ne tik Petrapilyje leidžiamas „Lietuvių Laikraštis", bet ir vilniškės „Vilniaus Žinios", Petro Vileišio leidžiamos ir redaguojamos, bent pradžioje nė iš tolo negalėjo prilygti „Varpo", socialistinės spaudos ir net „Tėvynės Sargo" kovingumo. Ligi 1905.X.17/30 caro Mikalojaus II manifeste jos nedrįso net rašyti apie revoliucinius įvykius Lietuvoje,
101

pasitenkindamos bendromis informacijomis, daugiausia paimtomis iš centrinių Rusijos laikraščių.

    1904 kilęs karas tarp Rusijos ir Japonijos ir jo nesėkmės žymiai sustiprino revoliucinį judėjimą visoje Rusijos imperijoje. Tuo ypač pasinaudojo visokio plauko socialistai ir komunistai, organizuodami streikus, ragindami nestoti į kariuomenę ir statydami carinei vyriausybei vis didesnius reikalavimus. Visa tai smarkiai atsiliepė ir Lietuvoje, kur gerai organizuota Lietuvos socialdemokratų partija ir žydų Bundas išvystė labai gyvą veiklą netik tarp fabrikų darbininkų, bet ir apskrityse, valsčiuose ir net kaimuose. Okupaciniai organai pasirodė visiškai bejėgiai kovoti su vis plačiau įsiliepsnojančia revoliucija. Provincija greitai beveik visiškai nusikratė okupacinių organų ir steigė lietuviškas mokyklas.

    Be abejo Lietuvoje revoliucinis sąjūdis buvo susijęs ir su tautiniu klausimu. Socialdemokratai ir kitos politinės grupės vis griežčiau ėmė reikalauti autonomijos, kas to laiko akimis buvo maždaug lygu politinės nepriklausomybės reikalavimu. Pasinaudojus Mikalojaus II X. 17 manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus, įvairiems politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905. XII Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Iniciatyvos šiam seimui sušaukti ėmėsi 1905 vasary grįžęs į Lietuvą J. Basanavičius. „Vilniaus žinių" leidėjas P. Vileišis ir kiti Vilniuje susispietę Lietuvos veikėjai. J. Basanavičius parengė tuo reikalu atsišaukimą, kuris rado didelį atgarsį visoje Lietuvoje. į Vilnių suvažiavo apie 2000 delegatų, atstovaujančių visus Lietuvos sluoksnius ir visas politines tendencijas. Nors seimo išvakarėse ir pirmą jo posėdžiavimo dieną buvo kilę didelių nuomonių skirtumų, tačiau J. Basanavičiaus, A. Smetonos, S. Kairio, kun. P. Bučio, P. Višinskio ir kt. pastangomis, tuos nuomonių skirtumus išlygino. Buvo sutartas rotacinis pirmininkavimo būdas tarp visų politinių grupių; buvo priimta bendra rezoliucija, kurioje buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos su visuotinio balsavimo būdu renkamu seimu Vilniuje. Be to žmonės buvo raginami nemokėti okupacinei valdžiai mokesčių, neiti į kariuomenę, baikotuoti rusiškas mokyklas ir savivaldybes, jų vietoje organizuojant lietuviškas mokyklas ir lietuvišką miestų, valsčių ir kaimų savivaldybę. (Daugiau žr. LE IV 515-517).
102


    Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai buvo bendroji programa tolesnei lietuvių tautos kovai dėl savo krašto laisvės ir nepriklausomybės. Vilniaus suvažiavimo metu susikūrė nauja politinė srovė — Lietuvos Valstiečių sąjunga, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos valstiečių liaudininkų partija. Jos organizatoriais buvo jaunesnieji Lietuvos demokratų partijos nariai (J. Gabrys, E. Galvanauskas, P. Ruseckas ir kt.). Jos atramos taškas turėjo būti vidutinė ir smulkioji valstietija. 1905 galutinai susiorganizavo ir krikščionių demokratų partija. Iš Lietuvos demokratų partijos vėliau (1907) atskils konservatiškesnis elementas, kuris susibūręs apie „Viltį", redaguojamą ir ideologiškai vadovaujamą A. Smetonos, išugdys būsimąją Tautininkų sąjungą.

    Tuo tarpu tam tikri revoliuciniai veiksmai Lietuvoje tebevyko ir 1906, tačiau iš vieningos kovos prieš carinę okupaciją, kaip to norėjo didysis Vilniaus seimas, jie išvirto daugiau į savitarpines kovas tarp vadinamųjų pirmaeivių ir atžagareivių. Pasireiškė nemaža savivalės, plėšikavimo ir net žudynių. Padarius taiką su Japonija, caro vyriausybė galėjo lengviau užgniaužti revoliucinį judėjimą tiek visoje Rusijoje, tiek ir Lietuvoje. Atsiųsti baudžiamieji daliniai žiauriai numalšino revoliucinius veiksmus ir atstatė okupacinę valdžią.

2. Lietuva 1906-15

    Per šį dešimtmetį Lietuva politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai stiprėjo ir brendo, nežiūrint labai didelių varžymų iš carinės valdžios pusės. Prie politinio tautos brendimo nemaža prisidėjo teisė rinkti ir būti renkamiems į valstybės dūmą. 1905.XII.11 buvo išleistas Dūmos įstatymas. Nors jos rinkimo būdas (netiesioginis) ir kiti suvaržymai neleido jai pasidaryti pilnu legislatyviniu organu arba parlamentu, tačiau joje per xvairias politines partijas galėjo reikštis opozicija su savo reikalavimais ir priekaištais carinei vyriausybei. .

    Ligi 1917 bolševikų revoliucijos, kada dūma buvo panaikinta, buvo keturis kartus renkama į valstybės dūmą. Pirmosios dvi dūmos išsilaikė tik labai trumpą laiką. 1907 pakeitus rinkimų įstatymą taip, kad opozicinėms partijoms ir atskiroms tautoms būtų sunku pravesti savo atstovus, buvo išrinkta III dūma, kuri veikė penkerius metus. 1913 buvo išrinkta IV dūma, kurios
103

vaidmuo, ypač prasidėjus 1914 karui, žymiai sustiprėjo. Po 1917 vasario mėn. revoliucijos dūma pasidarė pilnateisis krašto šeimininkas.

    Visose keturiose dūnose buvo išrinkti ir daugiau ar mažiau aktyviai reiškėsi ir lietuvių atstovai. Ypač stipriai Lietuvos atstovai pasireiškė II dūmoje. Tos dūmos atstovas P. Leonas kėlė žemės reformos Lietuvoje klausimą. Buvo bandoma kelti ir Lietuvos autonomijos klausimas, kuris M. Yčo pastangomis buvo galutinai iškeltas IV dūmoje. Tačiau būdami negausūs (pirmose dviejose durnose buvo 7, vėliau tik 4 lietuviai atstovai), be to dažnai priklausydami įvairioms politinėms partijoms, Lietuvos atstovai dūmoje negalėjo vieningai ir solidariai ginti bendrųjų Lietuvos reikalų. Jie jungėsi į didžiąsias Rusijos partijas (socialdemokratus, kadetus, darbiečius), kartais tapdami net tų partijų lyderiais, tuo pačiu per daug įsitraukdami į bendruosius Rusijos reikalus ir pamiršdami Lietuvos atstovavimą dūmoje. Dėl to jie susilaukė nemaža kritiškos iš lietuvių spaudos. Ypač „Viltis" buvo kritiška vad. partizaninei kai kurių Lietuvos atstovų dūmoje veiklai.

    Ekonominiam Lietuvos vystymuisi nemaža reikšmės turėjo vadinama Stplypino agrarinė reforma. P.A. Stolypinas (1862-1911), Kalnaberžės ir kt. dvarų Lietuvoje savininkas, 1906 tapęs ministru pirmininku, užsimojo pravesti visą eilę ekonominių ir politinių reformų, kurių tikslas buvo išmušti ginklą iš vis agresyvesnės socialdemokratinės ir kitokios opozicijos ir tuo būdu sustiprinti carinės Rusijos valdžią. Kas liečia pačią Rusiją, jo svarbiausia reforma buvo vadinamų bendrijų (bendro žemės valdymo) panaikinimas. Kadangi Lietuvoje ir anksčiau bendrijų nebuvo, toji reforma Lietuvos nelietė. Tačiau visa eilė kitų Stolypino reformų tiesiogiai lietė ir Lietuvos žemės ūkį ir aplamai Lietuvos kaimo gyvenimą. Ypač didelės reikšmės turėjo 1911 įstatymas dėl kaimų skirstymo į viensėdžius, dėl valstiečiams teisės suteikimo pirkti ir parduoti žemę, dėl kooperacijos skatinimo tarp valstiečių, taupomųjų-skolinamųjų kasų organizavimo ir 1.1. Po visų šių reformų ypač turėjo sustiprėti stambesnis ir vidutinis ūkininkas. Kartu tai būtų atpalaidavę nemaža darbo jėgos pramonei, kuria Stolypinas taip pat smarkiai rūpinosi. Stolypinas buvo galvojęs ir apie Tautybių ministerijos organizavi-
104

mą. Tokia ministerija būtų turėjusi saugoti visų tautų religinius, kultūrinius ir ekonominius reikalus. Be abejo, šioms savo reformomis ir 1905 revoliucijos pasekmių naikinimu Stolypinas sukėlė baisiai smarkią opoziciją, ypač socialdemokratų ir socialistų revoliucionierių (eserų). Leninas turbūt teisingai pastebėjo, kad revoliucinio judėjimo tolimesnis likimas priklausys nuo Stolypino agrarinės reformos pasisekimo ar nepasisekimo. Kad tos reformos tikrai nepasisektų, pats Stolypinas 1911 Kijeve buvo esero nužudytas.

    Šalia Stolypino reformų, kurios gerokai palietė Lietuvos kaimo gyvenimą, lietuvių spauda, draugijos, įvairios kultūrinės organizacijos, ypač 1907 įsteigta Lietuvių Mokslo d-ja (žr. LE XVI 66-71), politinės partijos ir jaunimo organizacijos (ateitininkai ir aušrininkai), visa tai, nežiūrint carinės okupacijos varžtų, kėlė lietuvių tautos kultūrą ir susipratimą. Literatūra, meno parodos, vaidinimai irgi daugiausia tarnavo tam pačiam tikslui. Nepamiršta buvo kreiptis į dvarininkija, drąsiau imta kovoti už lietuvių kalbos teises bažnyčiose, ypač Vilniaus krašte.

3. Didysis karas ir Vasario 16


    Nors Didysis karas, kurio lietuvių tauta nelaukė ir nenorėjo, nutraukė intensyvias kūrybinio darbo ir ekonominės pažangos pastangas ir atnešė kraštui sunkų ketverių metų karo veiksmų ir okupacijos laikotarpį, tačiau, iš antros pusės, jis iškėlė tautų apsisprendimo šūkį, kuris ypač buvo naudingas carinės Rusijos ir habsburginės Austrijos pavergtoms tautoms. Lietuvių tauta jau buvo gana gerai pasiruošusi tuo šūkiu pasinaudoti ir imtis savo likimą spręsti į savo rankas.

    1914.VIII. prasidėjęs karas tuojau palietė ir Lietuvą. Ji tapo tiesiog fronto arba betarpiškos užfrontės vieta. Užtat ji turėjo pakelti visus karo ir okupacijos sunkumus. Pačių lietuvių veiklą karo metu galima suskirstyti į tris dalis: lietuvių veikla pačioje okupuotoje Lietuvoje, Rusijoje ir V. Europoje bei Amerikoje. Dėl nemažo skaičiaus lietuvių inteligentų pasitraukimo į Rusiją jėgos krašte susilpnėjo. Lietuvių veiklos centras, kaip ir prieš karą, buvo Vilnius. Pirmoji problema buvo šelpimas ir globa įvairių pabėgėlių ir nuo karo nukentėjusiųjų, kurių pačiame Vilniuje ir kitur atsirado tūkstančiais. Tam reikalui buvo organizuojamas bendras
105

komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, iš pradžios dūmos atstovo M. Yčo vadovaujamas, vėliau šiam pasitraukus į Rusiją — A. Smetonos (žr. Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti — LE XVI 38-43). Kairiosios grupės bandė organizuoti savo Šalpos draugiją, kuri tačiau didesnio vaidmens nesuvaidino. 1915 beveik visą Lietuvos teritoriją užėmus vokiečiams, žymi dalis Komiteto persikėlė į Rusiją ir ten ėmėsi šalpos ir kitokios veiklos. Po 1917 vasario mėn. revoliucijos Rusijoje iš visų politinių grupių sudaryta Lietuvių Tautos Taryba (žr. LE XVI 86-88), kuri gegužės mėn. Petrapilyje sušaukė Lietuvių seimą. Kilus nesutarimams ir karštiems ginčams dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės ar federacijos, Lietuvių Tautos Taryba iširo, o jos vietoje Voroneže susiorganizavo kita, kuri vėl bandė sujungti visas lietuvių sroves Rusijoje.

    1917 ėmė aktyviau reikštis ir lietuvių politinė veikla pačioje Lietuvoje. Iš okupacinių organų buvo gautas leidimas leisti „Lietuvos Aidą" Vilniuje ir „Vienybę" Kaune (ligi tol ėjusi „Dabartis" tarnavo daugiausia okupaciniams interesams). 1917.VIII buvo sudarytas lietuvių organizacinis komitetas, kuris, okupacinei valdžiai leidus, sukvietė 1917.IX. 18-22 Vilniuje Lietuvių konferenciją (žr. LEXXIV 160), išsirinkusią 20 asmenų, priklausiusių įvairioms politinėms srovėms, Lietuvos Tarybą (žr. LE XVI 155-164). Tarybos pirmininku buvo išrinktas A. Smetona. Lietuvos Taryba stengėsi palaikyti ryšius su lietuvių organizacijomis Rusijoje ir su įvairiais lietuvių komitetais V. Europoje ir Amerikoje. Be to, ji organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Tuo būdu Lietuvos Taryba Vilniuje tapo neabejotinas visos lietuvių politinės veiklos centras.

    Stovėdama aiškiai ant nepriklausomos demokratinės respublikos pagrindo, Lietuvos Taryba turėjo pirmiausia susitarti su faktinuoju Lietuvos valdovu — kaizerine Vokietija dėl tos nepriklausomybės pripažinimo sąlygų. 1917.XII.11 toks susitarimas buvo pasiektas, Tarybai sutinkant, kad Lietuva įeis į glaudžią karinę ir ūkinę sąjungą su Vokietija. Tačiau netrukus pasirodė, kad ir tokio susitarimo Vokietija nenori vykdyti (jai tai buvo reikalinga kaip argumentas derybose su Rusija). Be to, dėl nuolaidų Vokietijai įvyko skilimas pačioje Taryboje, kairiesiems griežtai   pasipriešinus   tokioms   nuolaidoms.   Todėl  1918.11.16
106

Taryba vienbalsiai priėmė naują Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, kurio jokie ryšiai su Vokietija nei su kuria kita valstybe nesaistė. (Nepriklausomybės paskelbimo aktą visi 20 Lietuvos Tarybos narių (. . .) Akto faksimilė išspausdinta LE XVI 161. Plačiau apie Vasario 16 aktą žr. LE XXXIII 212-218).
(LE, 15 t., p. 330-336)
107


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum