gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 33 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 33[73]


    Turinys:
    1. Ką daryti su Maironiu?
    2. Prisimenant ąžuolą (P. Šivickio gimimo 100-osioms metinėms).
    3. SOS! SOS! SOS! (Kalėjimų keliuos. Vieno pasimatymo kronika).
    4. Ką reiškia šiandien „laisvas plotas".
    5. Baudžiauninkai (Iš pedagogo užrašų).
    6. Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje. Trečias sąsiuvinis. Vilnius, 1982 m. (str. pabaiga).
    7. Korupcija Tarybų Lietuvoje.
    8. Gnybtai gniaužiasi.


Lietuva
1982 m. birželis

109

KĄ DARYTI SU MAIRONIU?

     Stalčiaus dugne yra senas sąsiuvinis. Prieš daug metų radau jį tarp mirusio dėdės knygų. Tai Nepriklausomos Lietuvos gimnazijos aštuntos klasės (dabar maždaug vienuoliktos) mokinio rašinys apie Maironio „jaunąją Lietuvą". Gal tai referatas, gal namų darbas. Visas sąsiuvinis nuo pirmo iki paskutinio puslapio prirašytas gražia, smulkia rašysena. Mirga citatų strofos. Mokytojo pažymėtų klaidų bei pastabų beveik nėra.

    Pasidėjau aš jį tuomet, kaip ankstesnių laikų mokinio, abituriento darbo pavyzdį. Patiko jis man ir savo turiniu, gražiu, sklandžiu ir labai rimtu „jaunosios Lietuvos" nagrinėjimu. Nesinorėjo tikėti, kad tai mokinio, nors jau vidurinę mokyklą baigiančio, darbas. Greičiau panašu į rimtą straipsnį kokiame nors jaunimo žurnale.

    Dabar aš jį vėl išsiimu iš stalčiaus, vartau, skaitinėju. Maironis — mūsų tautos atgimimo dainius, idealistas. Idealizmo pilna visa jo kūryba. Idealistai ir „jaunosios Lietuvos" veikėjai, ypač Reinys. Gražiai, motyvuotai, paremiant citatomis, iškeliamas, išryškinamas šis idealizmas. Skaitant rašinį taip ir jaučiama jaunuolio meilė poetui, žavėjimasis analizuojama poema, noras sekti jos veikėjais, būti tokiu, kaip Reinys, Tumas, Jakštas. . . Darbas baigiamas pasiryžimu mylėti Lietuvą, tarnauti tautai. įsiklausyti į poetą, paklusti jo raginimui.

    įsiklausyti į poetą, išgirsti jo raginimą. . .

    Laikau sąsiuvinį rankose ir susimąstau. Ką šiandien mes kalbam apie tą patį poetą? Kaip mes jį pateikiame mokiniams. Kokį mes jį privalome pateikti. Ar tokį, koks jis iš tikrųjų buvo, ar tokį, kokiu nori jį matyti partiniai „išminčiai", svetimos ideologijos nešėjai?

    Poeto žadinama tėvynės meilė? Ne! Tai atgyvena, buržuazinis nacionalizmas, siaurumas. Ne Lietuvą reikia mylėti, bet plačiąją „tėvynę". Ne savo tautos praeitimi ir jos didvyriais turi žavėtis jaunoji karta, bet svetima šalimi, jos veikėjais, dažniausiai kruvinais diktatoriais, sutrypusiais milijonų žmonių laisvę, orumą
111

ir teises. Arba savo tautos išgamomis, nuėjusiais tarnauti pavergėjams. Ne, toks poetas nereikalingas, tokia poezija idėjiškai žalinga. Tad ir perrašinėjamos, „pertvarkomos" mūsų rašytojų biografijos, iškarpoma, išdarkoma jų kūryba, dingsta iš jų raštų patriotiškiausios vietos, dienos šviesos neišvysta ištisi veikalai. Ne kitaip ir su Maironiu. Šio lietuvių literatūros milžino iš istorijos neišbrauksi. Tai bent jo biografiją reikia pataisyti, jo kūrybą pateikti taip, kad ji kuo mažiau žalos darytų. Todėl ir atmetama visa, kas „yra mums idėjiškai svetima, ribota, laiko dulkėmis apnešta ir jo rūdžių sunaikinta". Ne įsiklausyti reikia į poetą, ne leisti jam pačiam prabilti, o partinių nurodymų šviesoje išrankioti visa tai, kas idėjiškai „svetima, ribota", tai yra, kas netelpa į komunistinės ideologijos rėmelius, į jų Prokrusto lovą. Bet taip mėtant iš Maironio poezijos neliktų nieko. Tuomet pasirenkamas kitas būdas — kiek galima rečiau, kiek galima mažiau kalbėti, „principingiau" vertinti, visą žinybą perteikti taip, tokioje šviesoje, kad jąja kuo mažiau būtų domimasi, kad ji nežavėtų, neuždegtų jaunų širdžių — „nežalotų jaunimo sąmonės", „neužterštų siauru nacionalizmu", „negaivintų reakcingų pažiūrų", „idealistinės pasaulėžiūros". Sunkus tai uždavinys lietuviui mokytojui, dvigubai sunkus. Pirmiausia „techniškos kliūtys". Kaip iš balta padaryti juoda, kaip tiesų paversti kreivu, kaip priversti miško ošime girdėti turgaus triukšmą, o žydintį gėlių darželį įsivaizduoti šiukšlynu. Antra — kaip nugalėti savo kaip lietuvio sąžinę ir kalbėti patikliam jaunuoliui tai, kuo pats netiki, kaip meluoti už okupanto rublį, įtikinėti net suprakaitavus, kad tik pamoka būtų „idėjiška", rašomieji geri, kad tikrintojai viską rastų tvarkoje. O juk visa tai įpareigoja griežti idėjiniai reikalavimai, siaura, bet tiksli programa ir bendra, tarybinėje mokykloje viešpataujanti, dvasia. Tad ir luošinam Maironį. Ne tik Maironį. Ir Donelaitį, Valančių, Baranauską, Vaižgantą, Krėvę, Putiną. Luošinam visus be išimties. Visus padarome kuone komunizmo skelbėjais, laimingo tarybinio gyvenimo pranašais ir kovotojais. Arba įrodinėjam, kad „klydo", „nesuprato", „nebuvo priaugęs", „buvo ribotas". Purvinam savo istoriją, spjaudom į savo praeitį, tuo pačiu metu nesigailėdami ditirambų rusų tautos praeičiai ir jos „didvyriams". Net kunigaikščiai, carai, carų generolai — dideli ir žymūs žmonės, suvaidinę svarbų vaidmenį rusų tautos ir
112

bendrai visos žmonijos istorijoje. Išgriovėme mūsų pakeles puošusius kryžius ir koplytėles, iš miestelių aikščių dingo mūsų kunigaikščių, kultūros veikėjų, įžymesnių įvykių ar asmenų paminklai. (Varniuose neišsiteko gražus bronzinis vysk. Motiejaus Valančiaus biustas). O Leningrade išdidžiai stovi ne tik Petro Pirmojo, bet ir dekabristų koriko Nikalojaus I, ir kiti panašūs paminklai. Valdingai iškėlus galvą į proletarų miestą žvelgia ir rusiškojo imperializmo įsikūnijimas — Jekaterina II, apačioje, po savo sijonu susitupdžiusi visus žymiausius to laiko generolus ir kultūros veikėjus. Panašus rusų imperializmo simbolis stovi Naugarde. Tai „Rusijos tūkstantmečio" paminklas. (Jame tarp kitų, su Rusijos istorija vienaip ar kitaip susijusių istorinių asmenų matome ir keletą Lietuvos kunigaikščių), šitų paminklų niekas negriauna ir nenaikina. Atvirkščiai — restauruoja ir saugoja rusų poetų, rašytojų, kultūros bei meno veikėjų memorialines vietas, štai, kad ir Michailovsko dvaras, kuriame porą metų buvo priverstas gyventi Puškinas. Viskas atstatyta, atkurta, net menkiausių ūkinių pastatėlių vietos atžymėtos. O mūsų tautos patriarcho J. Basanavičiaus tėviškė beveik sunaikinta, apleista, piktžolėmis apžėlusi. Net menkutis Šatrijos Raganos memorialinis muziejėlis Židikuose išdraskytas, apleistas, eksponatai į paloves, į stalčius sukišti. Ko negalima nušluoti vienu mostu, tai bent pamažu leisti išnykti, nežymiai, nejučiom. . .

    „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
    Kame nuo amžių tėvai gyveno".

    Ne. šitokie patarimai šiandien netinka, šiandien ne „žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno" reikia mylėti, bet plačiąją tėvynę, rusų imperiją, net šaltus Sibiro plotus, į kuriuos ne gyventi, bet mirti tėvai buvo tremiami. Mylėti gimtąją žemę — tai vietinis, parapijinis, niekingas patriotizmas, siauras nacionalizmas. Geriau jau platus, imperialistinis šovinizmas, o ne siauras nacionalizmas. . .

    „Mylėk jos kalbą. . ."

    O kam? Juk tai maža, tik kelių milijonų žmonių vartojama kalba. Kodėl ją ypatingai mylėti, kam daug dėmesio kreipti? Verčiau gerai išmokti, įsisavinti, pamilti didžiąją rusų kalbą. Ja kalbėjo
113

Leninas, jos mokėsi Marksas. . . Tad ir kalbama, rašoma, raginama greičiau įsisavinti šią kalbą, tobulinti jos dėstymą, ugdyti jos įgūdžius. Vaikučiai, dar gerai neišmokę gimtosios kalbos, jau verčiami laužyti liežuvį rusiškais žodžiais. Jos mokoma pradinėse klasėse, ji grūdama į vaikų darželius. Dedamos pastangos rusų kalbos sferą išplėsti aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose. Kai kurie dalykai dėstomi rusų kalba, studentai užversti rusiškais vadovėliais. Visoje eilėje įstaigų dokumentacija vedama jau tik rusų kalba. O kur kalbos apie lietuvių kalbos meilę, kur skatinimas ją ugdyti, švarinti, tobulinti? Ar daugelyje mokyklų veikia gimtosios kalbos būreliai? Kokia pagarba, koks dėmesys lietuvių kalbai Lietuvoje veikiančiose rusiškose mokyklose?

    „Kas mums praeitį grąžintų,
    Ir jos garsą, ir jos galią?"

    Praeitis? Ne! Tai nereikalingas, tai pavojingas dalykas. Visa tai, kas primena tuos laikus, „kai lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus", kenkia tautų draugystei, komunizmo statybai, ateities kūrimui. Kas daugiau domisi praeitimi, vadinasi, ją idealizuoja. Ir bendrai, ten, toje praeityje, galima rasti labai daug nepageidaujamų, mūsų dienas primenančių dalykų. „Nusimetusi buržuazijos jungą lietuvių tauta savanoriškai visiems laikams įsijungė į broliškų tautų šeimą", sakoma šiandien. O iš istorijos puslapių kyšteli carienės Jakaterinos II veidas ir pasigirsta panašūs įrodinėjimai: „Tai nuo amžių rusiškos žemės, teisėtai grįžę į rusišką valstybę". „Vakarų kraštas ir didesne pirmykščių gyventojų dalimi, ir istoriškąja teise yra rusų žemė, nuo amžių paveldėta Rusijos valdovų, — patvirtina ir Muravjovas Korikas. „Lietuva nuo seniausių laikų sudarė vieną ištisą Rusijos žemę, — pritaria kitas to meto rusų valdininkas, mokslų apygardos globėjas Kornilovas. Tą pačią „tiesą", tik truputį kitais žodžiais, 1940 m. vasarą pakartojo TSRS užsienio reikalų ministras Molotovas, kalbėdamas su tuometiniu Lietuvos ministrų kabineto pirmininku ir užsienio reikalų ministru Krėvė-Mickevičium.

    Keturiasdešimtųjų metų birželio dienas prisimena visi vyresnės kartos žmonės. Visais Lietuvos plentais ir vieškeliais žlegėjo rusų tankai, smailais durtuvais pasišiaušę riedėjo kareivių pilni
114

sunkvežimiai. . . Iš paskirtų deputatų sudarytas seimas vienbalsiai priėmė nutarimą įsijungti į Tarybų Sąjungos sudėtį. O pavarčius istorijos puslapius pamatai Lietuvos laukais žygiuojančius Repni-no pulkus, caro kareivių „saugomą" seimą, be ginčų priimantį sprendimą patvirtinti Lietuvos valstybės teritorijų prijungimą prie Rusijos. . . Net ir trijų valdovų susitarimas XVIII a. dalinantis Lietuvos-Lenkijos valstybę taip primena 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktą. Arba trėmimai į Sibirą. . . Tiesa, tremtinius tada varė pėsčius. Dabar „geriau", dabar vežė gyvuliniuose vagonuose. O kryžių griovimas, Bažnyčios persekiojimas, spaudos draudimas? . . Atrodo viskas nurašyta nuo senų caro potvarkių, tik kai ką papildant, „pagerinant", pritaikant mūsų dienų sąlygoms. . . Rodos ne tuomet, bet mūsų dienomis ir mums poetas rašė:

    „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
    Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
    Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis —
    Ar jiems besuprantamos bus?"

    Taip, istorija pavojingas dalykas. Ir nemalonūs poeto raginimai ją prisiminti. Geriau jau kaip nors kitaip šias vietas reikia išaiškinti. Bent kaip senų laikų, carinės priespaudos palikimą (taip sakant, su mumis nieko bendra neturintį, mus neliečiantį. . .).

    „O tačiau Lietuva
    Tik atbus gi kada".

    Tai taip pat jokiu būdu ne apie mus, ne apie mūsų laikus! Tai apie carinę priespaudą, apie laiką ir įvykius, kurie jau praėjo. Tai, appie ką dainavo poetas — šiandien jau išsipildė. Apie tokį gyvenimą, kurį dabar mes gyvename, Maironis tik svajojo. Dėl jo kovojo. Tai jo vilčių išsipildymas. . . Galima sakyti, jis šią ateitį net numatė, žinoma, kiek leido jo buržuazinis ribotumas. . .

    Ir taip toliau, ir taip toliau. Viskas verčiasi aukštyn kojom Maironio kūryboje. Partiniai istorikai ir tarybiniai mokytojai kūrybiškesni už patį Maironį. Jie puikiai sugeba jį perkurti. Dar kiek pasistengus ir partinį bilietą beveik galima įteikti. . . Nepadeda net pačio poeto perspėjimas:

    „O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos. . .
115

    Tegul ir tave ateitis tolimoji
    Minėja. . . kaip išgamą mūsų dienos!"

    Ne, šie žodžiai jų sąžinės nepasiekia. Jie ir toliau dirba savo darbą (juk už jį gauna atlyginimą, be to, kitaip ir negalima. . .), dirba ramiai ir abejingai. Nesusimąsto, kokią žalą daro savo tautai stropiai vykdydami visus, net pačius kvailiausius, reikalavimus, nepagalvoja, kad jokia valdžia ir jokia priespauda nėra amžina. . . Nepagalvoja, kad tauta anksčiau ar vėliau kelsis laisvam ir savarankiškam gyvenimui, kad

    „Nebeužtvenksi upės bėgimo,
    Norint sau eitu ji pamažu",

kad išsipildys dainiaus pranašystės, kaip jau vieną kartą yra išsipildžiusios.

    Tauta kelsis išlaikiusi istorinius bandymus ir užsigrūdinusi. Bet ir su žaizdų randais, ir vergovės pančių žymėmis. O tų žaizdų tarpe bus ir tos, kurias jai padarė jos pačios vaikai. . .
P. Savėnas

PRISIMENANT ĄŽUOLĄ
P. ŠIVICKIO GIMIMO 100-OSIOMS METINĖMS

    Lietuvos žemė yra išauginusi daug ąžuolų, jų tarpe ir įžymųjį biologą Praną šivickį, nuo kurio gimimo šiemet — 100 metų (1882.IX.30-1968.X.10). Vadiname jį ąžuolu ne vien todėl, kad jis laikomas eilės disciplinų pradininku mūsų respublikoje (parazitologijos, hidrobiologijos, pedobiologijos-dirvožemio zoologijos), ne vien todėl, kad jis laikomas didžiuasiu T. Sąjungoje regeneracijos problemos žinovu (maskviečio embriologo V. Popovo nuomone). Jo didybė — ne vien sukauptas žinių bagažas ir intelektualinis išprusimas — tai kalba apie jo darbštumą. Jo gyvenimas kalba dar ir apie jo tvirtą charakterį: jis sutiko daug kliūčių, bet nepabūgo, o grūmėsi su jomis. Jo gyvenimas buloja apie jo taurią asmenybę: jis turėjo jautrų moralinį jausmą ir tvirtai laikėsi dorovinių nuostatų, nesiekė garbės nei karjeros ir niekada neišdavė tiesos.
116

    Šie jo asmenybės bruožai pradėjo ryškėti jau ankstyvoje jaunystėje. Gimęs neturtingo valstiečio šeimoje, anksti paėmęs į rankas botagą ir dalgį, ėmė domėtis knyga ir liko jai ištikimas visą gyvenimą.

    Kai 1905 m. papūtė laisvės vėjai, jaunuolis Pranukas neliko nuošaly — įsijungė į įvykių verpetd, norėjo, kad Lietuva būtų be svetimųjų globos". Už šį norą teko bėgti iš gimtojo krašto. Apsistojo šiaurės Amerikoje. O čia duona nelengvai ant stalo ateina. Bet Šivickis ne veltui buvo žemaitis: dieną sunkiai dirbęs, vakarais kibo į mokslus, šitaip baigė vidurinę mokyklą, išmoko svetimų kalbų — anglų, vokiečių, prancūzų. Kai kitiems jaunuoliams šypsojosi laimė — studijuoti pasiremiant tėvų kišene, pvz. prof. T. Ivanauskui, Šivickis negavo jokio dolerio iš šalies — visas savo studijas baigė valgydamas savo pūslėtų rankų uždirbtą duoną. Studijavo agronomiją, mediciną ir biologiją. Mynė ne vieno universiteto — Valparaico, Perdjų, Misūrio, Ajovos, Kolumbijos — slenksčius. Prabėgo ne viena dešimtis metų, kol iš lietuviško kaimo bernelio išaugo solidus mokslininkas. Jam savo duris tuojau pravėrė Manilos universitetas Filipinuose, kur 6 metus vadovavo zoologijos katedrai. Tame krašte įkūrė biologijos stotį ir buvo jos direktoriumi, įsijungė į visuomeninį ir mokslinį gyvenimą, sudarė vietinės šnektos žodyną angliškai.

    Filipinai jam buvo svetingi, bet širdis traukė Lietuvon, tėvų žemėn. Grįžo po 22, metų su didžiausiu noru padėti atsikurti atbudusiai Tėvynei. Grįžo ne tuščiomis: atsivežė gausią zoologijos eksponatų kolekciją — tai dovana jaunam ir neturtingam Kauno universitetui. Taip pat paaukojo ir nemažą pinigų sumą, kad zoologijos katedra galėtų įsigyti reikiamos literatūros.

    Bet Kaunas nebuvo jam svetingas — materialistinių pažiūrų kolegos sutiko jį šaltai. Žymus mokslininkas su didele organizacine ir pedagogine patirtimi negavo darbo pagal savo profilį kaip bestuburių faunos specialistas. Bet į tai jis nekreipė dėmesio. Dirbo tai, kas buvo galima ir kas buvo reikalinga — dėstė tas disciplinas, kurios jam buvo svetimesnės.

    Nors jaunuose metuose atitrūko nuo savo gimtojo lizdo, bet svetimoje padangėje pasirodė kritiškas ir atsparus neigiamoms įtakoms — neišbarstė to, ką gavo iš savo šeimos: liko religingas, doras, tautiškai susipratęs.
117

    Į Lietuvą P. Šivickis grįžo 1928 m., ir tuojau pasklido gandas, kad jis esąs „slaptas jėzuitas", mat, buvo nevedęs ir vaikščiojo į bažnyčią. . . Būdamas vasarą kaime, kur nusipirko ūkelį ir su studentais atlikdavo tyrinėjimus, lankydavo Vydeniškių bažnyčią. Kaune jis mėgo katedrą, šios savo praktikos nemetė ir Sovietiniais laikais, kai tai mūsų inteligentijai jau tapo „nepriimtina". Net ir kelionių — ekspedicijų metu kiek galėdamas stengėsi atlikti sekmadienio pareigą. Tyrinėdamas Kuršių marių gyvūniją (1949 m.) lankydavo Klaipėdos bažnyčią. Kai buvo priimtas į Mokslų Akademiją, jos vadovai pirmiausia jam pasakė: „Melskis namuose, tik nevaikščiok į bažnyčią".

    1940 m. dalis Kauno universiteto darbuotojų turėjo persikelti į Vilnių, jų tarpe ir prof. P. Šivickis. Kažkas metė repliką jo ir jo kolegų adresu: „Jėzuitų lizdą reikia išardyti". Vienodi religiniai įsitikinimai P. Šivickį suvedė draugėn su prof. P. Dovydaičiu, pirmosios sovietinės deportacijos auka, mirusiu Sverdlovske 1942 m. Abu buvo nuoširdūs draugai, P. Dovydaitis redagavo žurnalą „Kosmos", o P. Šivickis jame bendradarbiavo. Universitete buvo žinomas ironiškas posakis: „Šivickis su rožančiumi". Savo paskaitose prof. P. šivickis niekada neužsimindavo apie religiją, kaip kiti dėstytojai, kurie mėgo vienaip ar kitaip liesti šį klausimą. Auditorijoje ir laboratorijoje jis buvo dalykiškas, tylomis praeidavo pro šią gyvenimo sritį. Bet jo religingumas buvo plačiai visiems žinomas ir tai, be abejo, buvo viena iš priežasčių jį atleisti iš Universiteto, kaip rašė G. Zimanas: „Matyt, suveikė kadaise paskleisti gandeliai apie profesoriaus klerikališkumą".

    Jo religingumas reiškėsi ne vien religine praktika, bet ir rimtu požiūriu į dorovę. Prieškario metu viena laboratorijos darbuotoja, netekėjusi mergina, draugavo su vedusiu dėstytoju ir tapo nėščia. Prof. P. šivickis viešai iškėlė klausimą, ar kitoks faktas toleruotinas pedagoginėje įstaigoje ir ar minėtas asmuo turi teisę čia dirbti. Kilo triukšmas. Profesoriui buvo surengtas draugiškas teismas: kam keldamas aikštėn tokį faktą, žeminąs universitetą. .. .

    Jo etikos kilnumas išryškėjo ir kitur, pvz., santykiuose su kitataučiais. Vienas jo kolega, taip pat žymus biologas, aiškiai nemėgo žydų. Prof. P. šivickiui nerūpėjo tautybė — jis žiūrėjo,
118

kad studentai dirbtų, ir jo laboratorijoje prisiglaudė nemažai žydaičių, kurios buvo darbščios ir sąžiningos.

    Apie jo sąžiningumą liudija ir toks faktas. Prof. P. Avižonis vieno savo paciento akyje užtiko įsitaisiusią vabzdžio lervą ir konsultacijai pasikvietė P. Šivickį ir dar vieną žymų biologą. Šis užmetė akį ir pasakė: „Aišku, žinoma. . ." Gi Šivickis pridūrė: „Reikėtų dar pro mikroskopą pažiūrėti, patikrinti".

    Evoliucijos klausimu jo pažiūros buvo kitokios negu prof. T. Ivanausko. „Kai mokslas pateiks pakankamai faktų, tada ir kalbėsime apie evoliiucijos visuotinumą", — šitaip sakydavo studentams, pasiaiškindamas, kodėl tiek mažai dėmesio skiria šiai teorijai, šiuo atveju kaip mokslininkas jis buvo rimtas ir sąžiningas: teigė tiek, kiek leido faktai.

    Ypatingai jo principingumas pasirodė tada, kai imta administraciniais metodais „rodyti" mokslui kelią, kai 1948 m. buvo pasmerkta genetika, Mendelio ir Morgano suformuluoti teiginiai. Visi tada nusilenkė „partijos ir vyriausybės išminčiai", prof. T. Ivanauskas tada atliko didžiojo inkvizitoriaus vaidmenį, o P. Šivickis liko vienui vienas — jam teko eiti „ant laužo". „Esu mokslininkas ir kitaip, negu rodo faktai, galvoti negaliu" — aiškinosi jis. Universitetą jam teko palikti. Jis tapo mokslo kankiniu. Spaudoje rašoma apie mokslo kankinius praeityje; deja, jų turi ir XX amžius. . .

    Praėjo eilė metų ir laikas parodė, kas tada buvo teisus ir kas klydo. „Ekskomunikuotasis" mokslininkas, jau žilas senelis, sulaukė, kada išryškėjo jo pažiūrų teisumas. Jei dar ilgiau būtų gyvenęs, būtų pamatęs, kad laikas ir kitur stojo jo pusėn: šiandien beždžionė jau nebelaikoma žmogaus senele. . .

    Visą gyvenimą prof. P. Šivickis ėjo prieš vėją ir neprekiavo su savo sąžine. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo uždarytas universitetas, slapta dirbo su studentais, padėjo išsaugoti universiteto turtą. Vaišėse nemėgo stiklelio. Tai buvo žmogus, kuris nesilenkė melui ir klaidai, kuris drįso plaukti prieš srovę. Tai buvo didelio masto žmogus — ąžuolas. Tokių mums reikia ypač šiandien.
A. Volungė
119

SOS! SOS! SOS!
KALĖJIMŲ KELIUOS


Viktoro Petkaus gyvenimo fragmentai

    Jie augo keturi broliai ir, kadangi neturėjo sesučių, buvo pagalbininkais ūkio darbuose ir tėvui, ir motinai. Tačiau vienas jų iš vaikystės bodėjosi visu tuo, kas jj atitraukdavo nuo knygos. Pastebėjęs tai, jaunesnysis brolis jam tarė:

    — Man geriau patinka ūkio darbai, todėl aš ir liksiu su tėvu dirbti, o tu gali sau su knyga gyventi.

    Ir nuo dvylikos metų Viktorui knyga tapo neatskiriama jo gyvenimo dalis. Ir ji pagimdė širdyje tokią meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui, kad, atėjus gyvenimo bandymams, be jokių kompromisų už savuosius idealus buvo pasirinktas kančios kelias.

    Ankstyvoje jaunystėje jis išgirdo žodžius: „Sek mane", tačiau karo audros sukliudė tai įgyvendinti ir savo gyvenimą susieti su Altoriaus Auka: dar nebaigus gimnazijos teko su tūkstančiais tauriausių lietuvių iškeliauti į Rusijos kalėjimus už nuoširdų darbą ateitininkų — Raseinių gimnazijos mokinių — tarpe.

    Kai po šešerių metų grįžęs į Lietuvą eksterno teisėmis gavo atestatą, klebonas pabijojo buvusiam kaliniui duoti tinkamą charakteristiką, kad galėtų įstoti į kunigų seminariją . . .

    Keli mėnesiai Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete dar labiau suartino su knyga. Bet studijas nutraukė nauja kelionė į Rusijos kalėjimus, šį kartą už kalbą Rasų kapinėse prie Basanavičiaus kapo 1967 m.
Per tuos kalėjimų kančių ir bado metus dvasia grūdinosi, žinių troškimas augo, todėl kalėjimų bibliotekos (ypač turtinga Vladimiro kalėjimo biblioteka) buvo išstudijuotos.

    Kai Nemuno krašto tikintieji 1975 m. šventė džiugiąją Kalėdų šventę, Viktoras grįžo į Lietuvą jau turėdamas 35 metus, didelę Rusijos kalėjimų gyvenimo patirtį, gausių žinių ir dar labiau išbujojusią meilę tauriausiems žmogaus idealams.

    13 laisvės metų: už drąsias kalbas didesniuose žmonių susibūrimuose (atlaiduose, laidotuvėse, paskaitų salėse) nuolat turi keisti darbovietes, tenkintis mažiau apmokamu darbu. Tačiau ir tada visas laisvalaikis skiriamas knygai.
120

    Kūrėsi Helsinkio susitarimams remti, žmogaus teisėms ginti Lietuvos visuomeninė grupė — jis vienas veikliausių jos narių. Todėl 1977 m. vėl nauja priverstinė (jau trečią kartą gyvenime) kelionė Sibiro link. Vilniaus, Čistopolio, Kučino kalėjimai. Su knyga ir čia nesiskiria. Spaudai, „knygai paštu" į metus išleidžiama apie 600 rub. Ir štai iš kalėjimų pasiekia Lietuvą tokios studijos: „Islamas" (150 psl.), „Lietuvos istorijos klausimai", „Tomizmas ir neotomizmas filosofijoje ir lietuvių literatūroje", atskirų knygų, periodinės spaudos įvairių straipsnių recenzijos, pastabos . . . Tačiau įdomiausi dideli darbai, kaip „Krikščionybė", „Judaizmas", Universitetas — senoji Lietuvos mokykla", „Pastabos Lietuvos istorijos klausimais" ir kt. — konfiskuojama. Buvo bandoma išlaikyti bent juodraštines šių visų studijų pastabas, šimtų įdomesnių straipsnių, knygų santraukėles, išrašus.

    Čistopolio kalėjimas, pervažiavus Viktorui į Kučino kalėjimą, po gero pusmečio visa tai persiuntė. Tai suteikė nemaža džiaugsmo kaliniui. Kuo toliau, tuo daugiau kaupėsi šios medžiagos. Bet drauge didėjo ir priespauda kalėjime: jo laiškai Lietuvos beveik nepasiekdavo, o jis irgi vis rečiau juos iš tėvynės tegaudavo. Verbų sekmadienį — krata kameroje. Paimama visa penkerių metų intensyvaus darbo kalėjime mokslinė medžiaga: įvairios pastabos, santraukos, temų juodračiai. Kai 1982 m. Velykų rytmetį katalikiškajame pasaulyje skambėjo varpai, skelbdami didingąjį „Aleliuja", Viktoro Petkaus visas turtas — kratos metu konfiskuota medžiaga — buvo sunaikinta.
G. Almonė

VIENO PASIMATYMO KRONIKA

    1982.VIII.19 Marija Iešmantienė (Gintauto Iešmanto žmona), besiruošianti kartu su sūnumi ir Danute Keršiūte (Povilo Pečeliūno žmona) važiuoti į pasimatymą su savo vyru į Permės lagerį, buvo telefonu iškviesta į Vilniaus saugumą. Čia ji buvo išlaikyta kelias valandas. Čekistas, nepasisakęs pavardės, klausinėjo Iešmantienės, ar važiuos D. Keršiūtė pas P. Pečeliūną ir su
121

kuo, ar ji dažnai lankosi pas Iešmantienę, ar ateina pas juos Nijolė Sadūnaitė, kas teikia Iešmantienei materialinę parama ir 1.1. Pokalbio pabaigoje paaiškėjo, kad Iešmantienės pasimatymas su vyru neįvyks.

    Rugpjūčio 20 d. M. Iešmantienė gavo iš vyro laiške, kuriame G. Iešmantas įspėja šeimą, kad nevažiuotų jo lankyti, nes jam yra atimta teisė pasimatyti su savaisiais. G. Iešmantas, 1982 balandžio mėn. protestuodamas, kad čekistai sulaikė protesto pareiškimą generaliniam prokurorui, išbadavo 16 parų. Užtat jį ir nubaudė — neleido pasimatyti su šeima.

    1982.VIII.21 D. Keršiūtė į pasimatymą su savo vyru P. Pečeliūnu išskrido lėktuvu viena. Permės lagerius pasiekė VIII.22 vakare.

    Rugpjūčio 23 d. iš pat ryto D. Keršiūtė atėjo į lagerio VS/389-35 administraciją, pas viršininko pavaduotoją. Po ilgų su juo derybų jai pavyko sužinoti tik tiek, kad galbūt jai bus paskirtas pasimatymas tik antradienį po pietų, kadangi pasimatymų kambarys yra užimtas. Čia reikėtų paaiškinti, kad pasimatymams yra skirtas dviejų kambarių butas, kuriame paprastai patalpinamos dvi šeimos iš karto, taip įvyko 1981.VIII.20. Šį' kartą jokių ženklų, kurie patvirtintų, kad tie du pasimatymo kambariai būtų užimti, nesimatė, nors paprastai tokie dalykai greitai išaiškėja. Be to, lagerio administraciniame pastate jautėsi kažkoks sujudimas, ko neteko pastebėti ankstesnių pasimatymų išvakarėse.

    D. Keršiūtė grįžo į viešbutį. Ir čia jos laukė naujas siurprizas. Kambaryje apsigyveno moteris iš Permės (pavardės nepavyko sužinoti), kuri nuoširdžiai apgailestavo, kad ji pavėlavo į pasimatymą su laisvai vaikštančiu po lagerio VS/389-35 zoną vyru ir dabar ji iškviesta į papildomą pasimatymą pagal lagerio administracijos specialų įsakymą. Sužinojusi, kad Danutė taipogi atvažiavusi tuo pačiu tikslu į tą patį lagerį, nuliūdo, nes dabar jai teks laukti, jeigu Keršiūtei duos tris paras pasimatymui, ir jos maistas suges. (Asmeniniai pasimatymai laisvai vaikštančių po zoną niekada neįvyksta vienu metu ir vienose patalpose su tais, kurie laikomi už spygliuotų vielų. Laisvai vaikštantys — bezkonvoinyje — turi teisę išeiti iš lagerio zonos, ten dirbti ir 1.1.). Netrukus moteris išbildėjo į lagerį, o Keršiūtė liko viešbutyje, supratusi,  kad,  ko  gero,  pasimatymas  bus  sutrukdytas.  Ir
122

neapsiriko. Sugrįžusi vėlai vakare moteris iš Permės kalbėjo žymiai atsargiau.

    Rugpjūčio 24 d. D. Keršiūtė atėjo pas lagerio viršininko pavaduotoją politiniams reikalams, kuris elgėsi įžūliai ir nieko konkretaus nesakė. Belaukiant koridoriuje, Danutė matė zujančius šen ir ten anksčiau nematytus veidus. Reikia manyti, kad buvo atvažiavę šefai iš Polovinkos lagerių valdybos, nes netrukus pavaduotojo kabinete įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo ir čekistas Baranovas, kuris kalbėjosi su Keršiūtė 1981.V1II.20 asmeninio pasimatymo išvakarėse. Tačiau šį kartą niekas, rodos, nesiruošė Keršiūtės moralizuoti, jos paprasčiausiai niekas nepastebėdavo ir sunkiai leisdavosi į kalbas. Paskui viskas aprimo. Pavaduotojas leido pasimatyti vieną parą, o ant pareiškimo užrašė, kad: „leidžiamas vienos paros pasimatymas su sąlyga, kad už tą parą P. Pečeliūnas atidirbs". (P. Pečeliūnas per dvejus metus uždirbo lagerio naudai 50 darbo dienų).

    D. Keršiūtė bandė sužinoti, kodėl jos vyras, neprasižengęs lagerio taisyklėms, tegavo tik vieną parą pasimatymui. į tai buvo atsakyta, kad nenusikalsti nepakanka, reikia dar „pasitaisyti", nes lagerio tikslas — „perauklėti" . . .

    Pagaliau apie 19 vai. D. Keršiūtė pateko į pasimatymo kambario tikrinimo kabinetą. Prasidėjo tikras mesinėjimas. O šios klaikios procedūros kulminacija buvo šokis ant kilimėlio. D. Keršiūtei buvo liepta 7 kartus pritūpti pagal komandą visai nuogai. Neištvėrusi tokios egzekucijos, ji pakomentavo, kad reikėtų dar šitą sceną nufilmuoti ir parodyti pasauliui. Tada viena iš egzekutorių — kandidatė į KP narius, instruktorė Solochina S. A. pradėjo isteriškai šaukti, kad anksčiau tokius (reik manyt, politinius kalinius) tiesiog šaudė vietoje, o dabar sovietiniai įstatymai tokie humaniški, kad leidžia panašiems recidyvistams filosofuoti ... Ir dar pridūrė:

    — O mes dar juos maitinam ir rengiam! . . .

    Kaip jie maitina ir rengia tekalba faktai. Kaliniai gauna labai nekaloringą maistą, jiems už labai sunkų darbą temoka pagal pačius žemiausius įkainius; iš uždarbio dar 50% išskaičiuoja valstybės naudai, o iš likusių 50% — išskaičiuoja už maistą, rūbus ir 1.1. Šitaip sovietinė valdžia gauna vergą, kuris dirba jos naudai, jeigu turėsime galvoje, kad tie metai neįskaitomi į darbo stažą,
123

kad iš kalinių atimami butai, kad visi gyvenamieji ir administraciniai pastatai, kuriuose gyvena kalinių prižiūrėtojų šeimos, yra statomi kalinių rankomis, kad kalinių nugaros atlaiko nežmoniškai sunkias įvairiausias „komjaunuoliškas" statybas, tai suprasime, kad instruktorei Solochinai reikėtų stoti ne į KP bet į SS. Nors abi šios partijos lygiavertės . . .

    Po šio incidento pasimatymas buvo nutrauktas, o ant pareiškimo užrašyta: „Pasimatymas nutrauktas dėl D. Keršiūtės grubaus elgesio, administracijos taisyklių pažeidimo . . ."

    D. Keršiūtei teko jau apie 21 vai. vakaro su tašėmis vėl atsidurti lauke.

    Rugpjūčio 25 d. D. Keršiūtė vėl atėjo pas pavaduotoją. Jai buvo suteiktas 2 valandų pasimatymas ir leista perduoti P. Pečeliūnui 5 kg. siuntinys.

    Per dvejus metus buvo trukdoma susirašinėti ir konfiskuojami, sulaikomi laiškai. Trumpinami pasimatymai. Į skundus-pa-reiškimus gauti demagogiški atsakymai. 1982.VI. 13 pasimatymas buvo sutrumpintas iki 3 vai. dėl tariamos dizenterijos už lagerio zonos. . .
S. Žygeda

KĄ REIŠKIA ŠIANDIEN „LAISVAS PLOTAS"


    Garsiai skambina tarybinė propaganda apie „mūsų šaunųjį jaunimą". Tačiau, nors ne dažnai, pasigirsta vienas kitas blaivesnis balsas.

    Leiskime kalbėti mokytojams. Jie aiškiau mato, geriau žino. Apverktina jaunimo padėtim susirūpinęs „Nemuno" žurnalas surengė mokytojų pokalbį. Kai ką paskaitykime:

    „rengdamasis šiam pokalbiui, dar sykį peržvelgiau „Moksleivio" numerius. Jaunimas savo laiškuose nejučia atskleidžia opiausias mokyklos problemas, nurodo tuos nerimo taškus, kurie ir mus šiandien paskatino susirinkti.

    Mergaitė rašo, kad naujoje klasėje gerai mokytis nemadinga.
124

    Jos vengė, nes ji nerūkė, nekėlė taurelės . . . Kiek gali ištverti šešiolikmetis žmogus vienas? Ir ji pati nutarė „atlikti eksperimentą". Gavo kelis dvejetus, demonstratyviai užtraukė dūmą. Jos reputacija tuoj pakilo . . . Mergaitė rašo: „Nuo tada ir rituosi. Mokausi trejetais, lankausi „plotuose", ir geriu, ir rūkau. Viskas labai šlykštu, bet dabar aš nevieniša. Aš — „sava chebra". Tačiau kas, kad klasės draugai manęs nebeniekina, jeigu aš pati pradėjau savęs nebekęsti. Ką man daryti, kaip gyventi?"

    Kitas šešiolikmetės laiškas: „Man viskas nusibodo — ir „firminiai" rūbai, ir „firminės" kalbos, ir „firminis" mylimasis. Visas tas „firminis" gyvenimas, šlaistantis po barus ir kavines! Aš ne už tokį, tačiau kitokio nežinau. Gyvenimas — upė, o tu tik šapelis . . ."

    Tai pačių vaikų žodžiai. Skaitai juos ir mąstai: o ką galime mes, pedagogai, pakeisti? Juk klausimas „ką daryti, kaip gyventi?" nukreiptas į mus. Stengiamės ugdyti vaikuose daugybę gerų bruožų, tačiau kažką, matyt, prarandame" („Nemunas" 1982, N. 4, p. 35).

    Taip, mokytoja. Prarandate. Prarandate gyvenimo prasmę, be kurios „žmogaus orumas, savigarba ir garbė", kuriuos laikote vaistais nuo negerovių, — dyka deklaracija.

    O dabar pažiūrėkime, kas tie „plotai", kuriuose lankosi mergaitė. Te prakalba kita mokytoja:

    „Praėjo tie laikai, kai daugumas mūsų abiturientų mokykloje dar nebuvo pažinę „suaugusiųjų žmonių žaidimų", kai berniukai (mergaitės šiuo atveju — beveik visiška išimtis!) dar nebuvo rūkę ar ragavę degtinės. Deja, šiandien kita statistika. Per mažai šiuo metu mokyklos vadovybė, klasių vadovai, mokytojai skiria kovai su rūkymu ir girtavimu dėmesio. Neatsimenu tokio atvejo, kad šiuo reikalu būtų atvykusi komisija tikrinti mokyklos, nors ne vieną kartą ir ne viena komisija tikrina ateistinio, internacionalinio auklėjimo, proforientavimo padėtį, komjaunimo bei pionierių organizacijų veiklą, jau nekalbant apie nuolatinius pamokų tikrintojus. Kodėl toks vienpusiškumas? Juk mus, suaugusius, jaudina jaunimo elgesys, ultramodernios pažiūros. Mokytojai ir klasės vadovai kasdien su tuo susiduria, tačiau ne visi sugeba rasti tinkamų priemonių, nemoka neįkyriai, o įtikinamai kreiptis į savo mokinius. O mokiniai, jeigu pasitiki, būna labai atviri".
125

    Ir mokytoja pasakoja, kaip viena jos mokinė rašiny save šitaip apibūdino. „Aš iš Ritos motinos žinojau dar ir tai, ko rašiny mergaitė nedrįso parašyti — mergaitė paskutiniu metu nesivaržydama atsivesdavo į namus nakčiai vaikiną ir motinai išdroždavo: „Man jo reikia". Rūpestį kėlė ne tik Rita. Viename klasės tėvų susirinkime kalbėjome apie tokią situaciją: „Įsivaizduokite, auklėtoja, mano Arūnas neturi ramybės dėl nuolatinių mergaičių skambučių! Ir kad skambintų tik popietėmis. Dažnai vienuoliktą ar pusę dvyliktos nakties pasigirsta skambutis ir drąsus mergaitės balsas reikalauja pakviesti sūnų. Bandžiau sugėdinti aiškindama, kad nemandagu, tuo labiau mergaitei, tokiu laiku drumsti žmonių poilsį, bet atsiprašymo vietoje — skambtelėdavo numestas ragelis. Mano laikais reta mergaitė drįsdavo be reikalo skambinti vaikinui — guodėsi Arūno mama. Ne mažiau stebėjos Jurgio tėvas, kad tikrai mergaitės, visai nesivaržydamos, be jokių palydovų, ateina į berniuko butą. Aišku, sąlygos palankios: tėvai dirba, kartais abu. Svarbu, kad yra „laisvas plotas". Žinojau, jog Jurgio tėvas ne be reikalo susirūpinęs, nes jau keletą mėnesių Jurgis ir Aušra dingdavo po dviejų ar trijų pamokų, ir klasės draugai atvirai šaipėsi, kad jie naudojasi „laisvu plotu" . . . Kaip „naudojasi" — aiškinti nereikia: abu jaunuolius prieš pat abitūros egzaminus teko perkelti į vakarinę mokyklą — Aušra laukė kūdikio.

    Tai dar ne visos istorijos, tą vakarą išgirsto klasės tėvų susirinkime. Aldonos motina papasakojo tokį įvykį. Kažkurį šeštadienį dukra pareiškė važiuojanti į kolektyvinį sodą pas klasės draugę švęsti gimtadienio. Žadėjo grįžti ne vėliau kaip vienuoliktą, bet nei dvyliktą, nei pirmą valandą nakties tėvai dukros nesulaukė. Kažkaip neramu — juk visko dideliame mieste pasitaiko. Tėvai sėdo į mašiną ir, maždaug žinodami, kur Aldona svečiuojasi, išvažiavo dukters ieškoti. Kompaniją rado pačiame smagume — ant stalo mėtėsi jau ne vienas išgertas vyno butelis, visi — ir mergaitės, ir berniukai — su cigaretėmis lūpose, tik Aldonos nesimatė prie bendro stalo. Klasės draugai klausiami suko akis į šalį, bet karingai nusiteikusi Aldonos motina nenusileido. Atidarė vienas duris, kitas ir . . . dukterį rado pusnuogę lovoje su vienu klasės vaikinu . . .

    Be suaugusiųjų priežiūros visada laisviau, todėl ir išsprūsta žodžiai: „Jeigu ir jūs dalyvausite, nereikia man gimtadienio! Tik
126

kitų tėvai kaip tėvai — netrukdo linksmintis!" Ir tėvai nusileidžia. Viską suruošia, prigamina valgių, dar ir stipresnių gėrimų ant stalo padeda, o patys įsiprašo visam vakarui pas kaimynus ar gimines" („Tarybinė moteris" 1980, Nr. 8, p. 16-17).

    Tai štai kas yra „laisvas plotas". Kad jis plačiai paplitęs, rodo balsai „Švytury", per televiziją ir teisme. „Švyturys" prieš dvejus metus smulkiai, su svečių prie stalo sėdėjimo schema, aprašė vieną tokį „gimtadienio šventimą". Tėvai, rytojaus popietę grįžę iš nakvynės pas kaimynus, rado sūnų nebegyvą: mirė persigėręs ir apsinuodijęs alkoholiu.

    Kad tokių atsitikimų Lietuvoje nereta, liudija ir televizijos dėdžių rūpestis. 1980 m. rudenį buvo ilgokas ciklas „Jaunimo studijos" laidų, sprendusių „laisvo ploto" problemą. Teatro studijos studentai, būsimieji aktoriai, vaidino klasę, kuri palikusi netgi mėgstamą chemijos pamoką, išeina į „Laisvą plotą". Vienas kietesnio būdo vaikinas mėgina priešintis, tačiau prieš „visuomenės spaudimą" pasirodo bejėgis, juo labiau, kad jo pamiltoji mergaitė senokai yra „laisvo ploto" renginių organizuotoja. Vaidinimas po penkių ar šešių „studijų" baigėsi tragiškai: girtas herojus paklūsta girtų draugų raginimui ir iš kelinto aukšto iššoka pro langą. „Studijai" vadovavo auklėtojas ir teisininkas. Buvo įtraukti ir teležiūrovai, kurių laiškus ir sprendimus skelbė sekančioje „studijos" laidoje.

    Ir vaikai, ir auklėtojai, ir juristas „laisvo ploto" klausimu kalbėjo, malė, bet problemos neišsprendė: nepasakė, kad moralės nesukursi, nepadėjęs tvirto amžinybės pamato.

    Pagaliau šiemet Vilniaus televizija vienoje žurnalo „Žmogus, visuomenė, įstatymas" laidų „laisvo ploto problemą" leido spręsti „geriausiam auklėtojui" — teismui. Parodė, kaip buvo teisiami Vilniaus 27 vid. mokyklos penki ar šeši 6-8 klasių mokiniai, pačioje mokykloje radę „laisvą plotą" ir išprievartavę savo klasės mergaitę. Vienas nusikaltėlių, korespondento paklaustas, kodėl taip darė, atrėžė: „Čia nėra jokio nusikaltimo". Bylą aptarinėjusieji teisininkai pripažino, kad tokių faktų, deja, yra, bet jaunimas nusikalsta dėl „per mažo lytinio švietimo". Apgenėjo šakeles, o šaknys liko nepaliestos, neužkabintos.

    Be kalbų aišku: „laisvas plotas" egzistuoja. Egzistuoja plačiai. Tai pripažįsta visi tarybiniai informacijos šaltiniai. Ir egzistavimo
127

priežastį suranda jie vieną: per daug dėstoma, per mažai auklėjama. Antai „Nemunas" rašo: „Mokytojas ateina į mokyklą be vidinės nuostatos padėti mokiniui, veikti jo asmenybę, o tik tam, kad perteiktų dalyko žinias. O mokyklai turėtų rūpėti ne vien dalykų dėstymas, bet ir asmenybės ugdymas. Tokį uždavinį pajėgtų išspręsti tik pedagogas — asmenybė. O juk mūsų aukštosios mokyklos visas dėmesys skiriamas profesiniam ugdymui, dalyko dėstymui." („Nemunas" 1982, Nr. 4, p. 35).

    Iš tarybinės informacijos pateiktųjų faktų peršasi tokios išvados:

    1. Moralinis jaunimo pakrikimas yra bedievybės, dangstomos „mokslišku" ateizmo pavadinimu, padarinys. Vėjus sėji — audras pjauni. Atgrėsėt jaunuomenę nuo bažnyčios, ji susirado „laisvą plotą".

    2. Dėstymas pakeitė mokymą-auklėjimą ne atsitiktinai. Bet koks tikras auklėjimas partijai ir tarybinei vyriausybei nepageidautinas ir neleistinas. Antai vieno jaunuomenės žurnalo literatūros skyriaus vedėjas į priekaištą, kodėl jis nesistengia per žurnalą pozityviau nuteikti skaitytojus, traukti juos nuo amoralumo, girtavimo ir chuliganizmo, atsakė: „Už pozityvius pamokymus gausi per galvą. Viskas turi būti be minties, viskas nugludinta taip, kaip akmenėlį nugludina sraunus upės vanduo. Kalbėk ir nieko nepasakyk!"

    Labai gražiai pravesdavo Bernadeta „Labanakt, vaikučiai!" televizijos valandėles. Negalėjo jomis nesižavėti nei mažas, nei didelis, šitai darė įtaką. Turbūt dėl to ji iš valandėlių išnyko. Liko tik rusiški filmukai, pratinantys vaikučius prie maskoliškų raidžių ir maskoliškų dainelių. „Nebemoka" Bernadetos pavaduoti nei Valda, nors pirma neprastai mokėjo . . .

    Ketverius metus buvo labai populiari Vilniaus televizijos laida „Dainų dainelė". Dainuodavo iš visų Lietuvos darželių ir mokyklų suvažiavę į Dvariono muzikos mokyklą vaikučiai. Iš pradžių dainelės buvo vaikiškos, „neaukšto idėjinio lygio", daugiausia lietuviškos. Ėjo metai — dainelių pobūdis kito. šiemet tikrai vaikiškų dainų mažne visai nebebuvo. Jų lygis „idėjiškai pakilęs" ir pačių dainų bene daugiau buvo rusiškų negu lietuviškų. Liūdna „Dainų dainelės" ateitis . . .
128

    3. Žmogaus neišauklėsi, nepasakydamas, kas yra žmogus ir kokia jo paskirtis, koks tikslas. (Kad žmogus — beždžionės vaikaitis — visiems jau kelia juoką). Atsakymu į šį klausimą turi remtis visas auklėjimas, visa pedagogika. Auklėjimo pagrindą gražiai ir vaizdingai nusako didysis pedagogas Janas Amosas Komenskis „Didžiosios didaktikos" įvade. Tačiau leidžiant jo „Rinktinius pedagoginius raštus" buvo pasirūpinta, kad mokytojo-auklėtojo ir šiaip skaitytojo jie nepasiektų. Tiražas juokingai mažas ir tas po raktu. Tad ir važiuojame be vairo!

    4. Jaunimas mokytis nenori. „Gerai mokytis ne madinga" — rašė ta mergaitė. O mokytojas savo darbą pavadino nuolatiniu plaukimu prieš nenoro srovę. Užuot buvęs draugas ir geriausias patarėjas, mokytojas tūlą sykį laikomas prievartautoju ir tironu.

    Nenoras mokytis spontaniškai kyla iš opozicijos „kazionščinai" — nuobodžiai propagandai, valdinei prievartai. Antra vertus, gyvenimas diktuoja paradoksą: nemokytas dažnai geriau „gyvena" už mokytą. Mokinio laisvalaikį turintys užimti dalykiniai rateliai lygia dalia nepatrauklūs — ir jie mat „kazionščina" — valdiški.

    5. Mokyti-auklėti gali vien asmenybės. O jų nėra. „Kazionščina" — valdžia ir partija — tokių negimdo. O jei asmenybė atsirastų — greitai gautų per galvą ir būtų „pastatyta į vietą", šiandien viešpatauja dėstymas, o ne mokymas gerąja žodžio prasme. Mokytojas paverstas dėstytoju, o kunigas verčiamas kulto tarnautoju. Kad tik, Dieve, gink, nebūtų mokytojo-auklėtojo!

    6. Asmenybėms išaugti ir joms ugdyti reikia laisvės. Moraliai tvirtas išaugti gali tik laisvas žmogus. Netikra laisvė virsta palaidumu ir veda į „laisvą plotą".

    7. Tai turėtų įsidėmėti Vilniaus pedagoginio instituto rektorius draugas Aničas. Kas buvo „lietuvis katalikas", tas ir liko neištirpęs anuomet maskoliškos pravoslavijos mariose. Tikėkimės, kad lietuvis katalikas neištirps ir rusiško komunizmo pelkėse. Taip moko ir vilties duoda mūsų tautos istorija. Nukatalikintas lietuvis žlunga ir virsta „botyrium ar muraška".
    Įsidėmėk, draugas Aničai!
Pedagogas
129

Iš pedagogo užrašų

BAUDŽIAUNINKAI

    Kokia sunki nuotaika grįžus iš šitų, taip vadinamų, mokytojų pasitarimų. Jautiesi tarsi suniurkytas, sulamdytas, lyg purvais aptaškytas. į tave, į tavo vidų, į tavo sąžinę metė, vertė, pylė visokius nešvarumus, auklėjo, grasino, mokė . . . Tu sėdėjai salėje, o iš scenos, iš tribūnos į tave vis liejosi ir liejosi visoki „išmintingi" žodžiai, patarimai, pamokymai, nurodymai, įspėjimai, „pasipiktinimai", gąsdinimai . . . Sėdi čia, apačioje, toks menkas, bejėgis, silpnas, kvailas ... Ir ką tu darytum, kaip gyventum, kaip nepražūtum be šitų visų pamokymų, nurodymų ir perspėjimų!? Todėl kiekvienais metais, kiekviena proga, kiekviename pasitarime ir susirinkime ant tavo galvos vis pilasi ir pilasi neišsenkantis žodžių srautas . . . Kiekvieną tavo darbelį, kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną tavo žodį turi teisę tyrinėti, nagrinėti, vertinti, girti ar peikti. Tave, tavo mintis, tavo veiksmus turi teisę mėsinėti, visiems rodyti. Ir kuo kvailesni, kuo absurdiškesni, kuo mažiau pagrįsti tie kaltinimai ir reikalavimai, tuo kategoriškiau jie pateikiami.

    Koks tu kvailas, mokytojau! . . .
    Ir kokie išmintingi, kokie teisūs tie, kurie tave moko! . . .
    Net ir tie tariami „įvertinimai", pagyrimai, visi tie tuščiaviduriai liaupsinimai skirti tik tavo beteisiškumui ir bejėgiškumui išryškinti.
*     *     *

    Tik charakteris gali ugdyti charakterį. Bet kokį charakterį ugdys tie, kurie patys neturi charakterio? Kurie pataikūniškai kiekviena proga linkčioja prieš viršininkus ir viršininkėlius, išplakti ir apspjaudyti veidmainiškai mušasi į krūtinę, prisipažįsta būtas ir nebūtas kaltes, nuolankiausiai teisinasi ir žada žada žada pasitaisyti, padaryti išvadas, pasistengti . . .

    Bailios, šiaudinės sieliūkštės, drebėdamos dėl rublio, linkčioja į visas puses, taškosi sielėmis besiteisindamos ir bekaltindamos kitus, arba puola, kaltina, kritikuoja savo bendradarbius, pažįstamus, pašalinius.
130

    Ar galės tokie bestuburiai šliužai ugdyti tvirtus, tiesius, save gerbiančius žmones?!

    Vis dėlto, kiek daug dvasinių baudžiauninkų mūsų, mokytojų, eilėse. Štai N. mokykla buvo pakaltinta už nepakankamą ateistinį darbą. Na ir puolė teisintis, ir žadėti, ir kaltinti kitus! ... Ir tėvai kalti, ir pradinių mokyklų mokytojai kalti, ir moterėlės kaltos, ir vietos klebonas gyventi neduoda. Paskum pasipylė pažadai apsvarstyti, pasitaisyti, pasistengti, nenusileisti, neapsileisti . . . Koktu klausytis.
    šunuodegiavimas iki šleikštumo . . .

*     *     *

    Sėdi ir mąstai: kas tu esi — mokytojas, pedagogas, jaunosios kartos auklėtojas, jauno žmogaus formuotojas, kuriam tėvai paveda savo vaikus, tauta patiki savo ateitį, ar menkas, silpnas, apykvailis (šitai visą laiką tau stengiasi įteigti aukščiau stovinčios ir toliau matančios organizacijos), bejėgis žmogelis, amatininkėlis, įrankis kitų rankose, su kuriuo ką nori, tą daro?! Kas esi: savarankiška, atsakingą darbą apsiėmusi asmenybė, ar bejėgis ir bailys baudžiauninkas, klusniai vykdąs svetimą valią ir svetimus nurodymus, be savo įsitikinimų, be savo principų, be žmogiškos savigarbos? . . .

*     *     *

    Ar mes tikime tuo, ką skelbiame? Kuo įtikinėjame vaikus, savo mokinius? Ar tikime taip vadinama komunistine morale, kuri visur, kur tik įsigali, gyvenimą paverčia moraliniais griuvėsiais? Ar tikime socialine lygybe ir teisingumu, kai milijonai žmonių įbaudžiavinti kolchozuose, uždaryti vergų stovyklose, ištremti už įsitikinimus; kai valstybiniai darbdaviai į nieką neatsižvelgdami gali tvarkyti visų dirbančiųjų darbą ir atlyginimą, kai liaudies uždirbtus pinigus gali švaistyti kur nori ir kaip nori, o pačius žmones palikti skursti; kai tuo pačiu metu valdančioji klasė, komunistiniai feodalai, ypač jos viršūnė skęsta pertekliuje ir prabangoje? Ar tikime tarybine demokratija, žodžio, sąžinės ir kitomis „laisvėmis", kai patys net nekaltą kritinę pastabėlę bijomės garsiai pasakyti?
131

    Jei netikime, tai kodėl meluojame sau ir, svarbiausia, taip vergiškai paklusniai stengiamės tuo įtikinti tuos jaunus, patiklius žmones, melu užteršti jų protus?

    O jei tikime? Tada dar blogiau: esame jau dvasiniai ligonys, luošiai, su perfiltruotais smegenimis, kuriems net du kart du jau ne keturi!

    Ar mes, mokytojai, pagalvojame, ar susimąstome, kokį vaidmenį šiandien vaidiname likiminėje tautos kovoje, kokią atsakomybę nešame prieš istoriją? Visa tai, kas dabar pas mus vyksta, gali turėti lemiamos reikšmės visai mūsų tautos ateičiai. Lietuvių tauta šiandien yra pastatyta prieš dilemą žūti ar išlikti. Esame įmurkdyti į baisų tautų lydymo katilą, kuriame plūduriuoja jau ne vienos tautos tik likučiai. Esame nuodijami baisiais moraliniais nuodais. Prievarta brukama svetima ideologija. Ir visiškai neturime teisės pasirinkti ne tik politinį savarankiškumą, bet net pasipriešinti moraliniui blogiui.

    Tautoje yra jėgų, kurios priešinasi šiai slinkčiai į pražūtį. Tauta instinktyviai jaučia kas neša jai pražūtį ir ginasi visais įmanomais būdais. Tačiau šis pasipriešinimas yra daugiau gaivališkas, tuo tarpu kai priešingos jėgos veikia planingai ir organizuotai. Jų įrankiais yra visos oficialios instancijos, jų tarpe ir mokykla. Šalia neutralaus tikslo — dėstymo, jai yra pavesta įskiepyti mums svetimą ideologiją. Pats didžiausias krašto pavergimas įvyksta ne tada, kai svetima valstybė įveda savo kariuomenę ir palieka garnizonus, bet tuomet, kai iš tautos sąmonės išdildomas laisvės ir savarankiškumo troškimas. Tikroji okupacija yra tada, kai okupuojama ne tik teritorija, bet žmonių širdys ir protai.

    Militarinei krašto okupacijai įvykdyti rusai pasitelkė stribus. Dvasinei okupacijai vykdyti nusisamdę mus, mokytojus. Mums, mokytojams, šiandien pavesta iš jaunosios kartos, iš vaikučių širdžių rauti tai, ką jiems įdiegė tėvai, ką nuo amžių vertino ir brangino visa tauta. Mes klusniai trypiame visas vertingiausias savo krašto tradicijas, tyčiojamės iš švenčiausių savo mokinių įsitikinimų, spjaudome į tautos praeitį, iki koktumo lankstomės prieš visokius mums pakištus „didvyrius", „išvaduotojus", naujai sukurtus dievukus. Bijomės atviriau pasakyti savarankiškesnę mintį, o gyvenimo patirties neturinčius vaikus prisispyrę įtikinė-
132

jame, kad gyvename pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje šalyje. Į mūsų rankas atiduotus vaikus mes ruošiame ne savo tautai, bet svetimos imperijos valdovams. Ruošiame jiems patikimus pavaldinius, net būsimus janyčarus, kuriuos vėliau galės siųsti pavergti kitų tautų (kaip šiandien jau vyksta Afganistane).

    Taip, norėdami ar nenorėdami, bet šiandien mes esame valdžios įrankiai, svetimos, mūsų tautą pavergusios valstybės, samdiniai, jos užmačių ir tikslų vykdytojai.

    Bet nuo mūsų daug priklauso, kokiais įrankiais būsime: gerais ar blogais.
P. Savėnas

*     *     *

APIE LIETUVIŲ PADĖTĮ BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE

Trečias sąsiuvinis
Vilnius, 1982
(Pabaiga. Pradžia Nr. 32)

Laiškas vysk. Jul. Steponavičiui
    Tai pirmas atsitikimas Tarybų Sąjungos istorijoje, kad tarybiniai-ateistiniai organai patys surado ir pasiuntė į Gervėčių parapiją kunigą. Surado, paskyrė ir nusiuntė. Lenkai labai patenkinti. Patenkinti ir lietuviai, nors visko neteko. Pamaldos vien lenkiškai. Visi tyli. Abejingi.

    Šiandien (XI.27) buvau nuvažiavęs į Šemetavą pas kun. dekaną Stanislovą Kučinską. Jam sakiau, kad jau 3 savaitės praėjo, o klebonas nepriminė pamaldų tvarkos. Viskas vien lenkiškai. Žmonės į kleboną nebedrįsta kreiptis, nes baiminasi, kad jų blogai nesuprastų, nes eina gandas, matyt, patys gudai-lenkai paleido: „Jei tik kils kokie nesusipratimai, tai kleboną atšauks, o bažnyčią uždarys". Tokios nuomonės ir kun. Kučinskas. Pasakojo, kad buvo sutikęs kleboną, kuris gyrėsi, jog liaudies patenkinta. Lietuviai pasakę, kad „mes lenkiškai suprantame". Atsakiau, kad visokių gali atsirasti. (. . .)
133

    Bet, jei seniau buvo nustatyta tvarka, pamaldos buvo perpus laikomos lietuviškai ir lenkiškai, tai ne be pagrindo. Jei kunigas nemoka lietuviškai, galėtų šv. Mišias aukoti lotyniškai, o lietuviai gali giedoti lietuviškai, o, be to, klebonas gali kreiptis, invokacijas skaityti iš rašto. Bet lenkai palieka lenkais. Prašiau, kad kun. Kučinskas nurodytų klebonui, kad pamaldos būtų pagal seną tvarką, bet atsisakė ir patarė man, kad nuvažiuočiau ir nuro-dyčiau. Bet aš griežtai atsisakiau, nes man tikrai netinka.

    Žinia, kad be lietuvių triūso lenkai nebūtų gavę kunigo, kaip negauna daugelis parapijų. Jei neklystu, atrodo, kad virš 50 kartų kreipėsi į tarybinius organus, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos.

    Manau, kad Ekscelencija galite paveikti kun. Kučinską, kad jis primintų buvusią pamaldų tvarką Gervėčių bažnyčioje ir jos prisilaikytų.
Adutiškis, 1979.XI.27
                Kun. B. Laurinavičius

*     *     *

Laiškas kun. dekanui S. Kučinskui

    Reikalą, kuris liečia Gervėčius, gana išsamiai apkalbėjome XI.27. Gerai apgalvojęs mūsų pasikalbėjimą, jaučiu pareigą priedo štai ką pasakyti.

    Susižavėjau užimta kunigų, dirbančių BTSR, pozicija, kai pradėjome rūpintis kunigu Gervėčiams. Atrodė, kad visi Tėvai reikalą labai gerai suprato. Taip atrodė, kol tamsios jėgos nepradėjo veikti ir dvasiniai Tėvai tamsioms jėgoms nepadėjo.

    Iš 700 kunigų, dirbančių Lietuvoje, galėjo surasti kandidatą klebono vietai Gervėčiuose, bet, kalbant be dangstymosi, pikta jėga išsprendė klausimą priešingai mūsų siekimams su pagalba dvasinių Tėvų.

    Ateistai kunigą Gervėčiams surado ir pasiuntė. Nebuvo girdėti, kad ateistai taip stengtųsi patenkinti tikinčios liaudies norą. Kiek yra apnašlaitintų parapijų, be klebono, BTSR teritorijoje! O ar kokiai parapijai ateistai tokį gerumą parodė? Ne!

    Ačiū Dievui ir rūpesčiui, kurį parodė daugiausia žmonės lietuvių tautybės, Gervėčiai sulaukė klebono — turi, bet . . . Lietuviai neteko visko, ką turėjo!
134

    Kai klebonas užėmė vietą, tuo pačiu laiku, ir tai iš Gerbiamo kun. Dekano girdėjau, buvo paskleista gandas: „Jei kils koks nesusipratimas, kunigą atšauks, o bažnyčią uždarys!" Tai ne kas kita, kaip šantažas. Be abejonės manau, kad šantažuoti pradėjo ne ateistai, o tie, kurie nutarė vykdyti tai, ko neįstengė kunigai: Romeiko, Mantužik ir jiems panašūs, kurie dėjo visas pastangas, net kreipėsi į administracinius organus pagalbos, bet jiems nepasisekė panaikinti lietuvių kalba pamaldas Gervėčių bažnyčioje. Dabar šantažu savo tikslą pasiekė. Bet metas pagalvoti ir reikia tą didelį nusikaltimą atitaisyti.

    Kalbant apie Gervėčių parapijos gyventojus, kandidatas į klebonus žinojo, kad parapija mišri. Galėjo apsigalvoti ir pasiinteresuoti, bet apie tai nepagalvojo, o aklai skubėjo pasitarnauti „darbdaviams". Atvažiavo. Dirba ir džiaugiasi, kad visi patenkinti. Kaip Gerbiamas kun. Dekanas pasakė: „Klebonas patenkintas, nes lietuviai pareiškė, kad ,mes lenkiškai suprantame'." Taigi, nėra reikalo galvoti apie pamaldas lietuvių kalba . . . Kas kalba apie šį reikalą, nuspalvindamas jį tokiomis rožinėmis spalvomis, labai klysta.

    Tyla ir „pasitenkinimas" šantažo įtakoje: „Jeigu . . ."

    Tyla ir „pasitenkinimas"! Kaip kalbėjau XI.27, jei Semetavo parapiją ištiktų nelaimė ir ilgesnį laiką parapijiečiai paliktų be kunigo, tikrai tylėtų, kai atvyktų kunigas ir prabiltų angliškai . . .

    Iš karto padaryta didelė klaida, kai apeita reikalas, liečiąs pamaldas lietuvių kalba.

    Nebūtų buvę priežasties pasklisti šantažui, jei būtų palikta pamaldų tvarka, kokia buvo prie kun. Chodykos. Pamaldų tvarka neteisėtai pakeista, nes Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimų 219 str. draudžia pakeisti pamaldų tvarką tuojau po parapijos perėmimo. Man atrodo, kad dvasiniai Tėvai privalo tai žinoti ir šią teisę saugoti, o prieš ateistus remtis bažnytine teise-kanonais, kurie nėra panaikinti ir mus įpareigoja.

    Jei pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba, vadinasi, buvo reikalas. Nerašyta teisė sako, kad ne parapijiečiai turi taikytis prie klebono (kalbos klausime), bet klebonas.

    Tiesa, kad dabartiniu metu į pamaldas lenkų kalba visuomet renkasi daugiau žmonių, nes kaimyninės parapijos vakuoja. Nėra
135

kunigo Varnėnuose, Mykoliškėse, Nestaniškiuose ir Žadiškyje. Bet atvykėliai yra ir liks atvykėliais.

    Giedojimas bus „kuklesnis", kaip kun. Dekanas priminė, bet nėra ko stebėtis, nes jau 40 metų lietuvių niekas nemokino giedoti. Su liūdesiu reikia pasakyti, kad dvasiniai Tėvai nuo 1927 m. su panieka žiūrėjo į lietuvius. Net miliciją iškviesdavo ir liepdavo areštuoti be jokios priežasties. Faktas. Buvo areštuotas Jo Eksc. vyskupo Julijono tėvas.

    Jei šiandien pagal Vatikano Susirinkimo mintį visur meldžiamasi gimtąja kalba, tai leiskite paklausti, kokiu pagrindu dvasiniai Tėvai lietuviams, nuo amžių gyvenantiems savo krašte, tą teisę atima? šantažu priverčia melstis svetima kalba. Ir kam keisti lotynų kalbą į lenkų? Kaip sakiau, jei kunigas nesupranta ir nenori suprasti, tegul laiko pamaldas lotyniškai, o lietuviai turi teisę giedoti lietuviškai. Kas dėl skaitymo šv. Mišių metu, kun. Dekanas kalbėjo, jog gali kas nors iš tikinčiųjų paskaityti. Taip, gali. Bet ar atsimenate, kokį patyrėte jaudinimąsi, kai pirmą kartą viešai skaitėte? O kolūkietis, be abejonės, retai kuris turės drąsos. Man atrodo, kad ir pats klebonas, atitinkamai pasiruošęs, gali paskaityti. Gali ir privalo. Jei papūga, reikia stebėtis, atmintinai pasako ilgus sakinius, ką pats asmeniškai girdėjau, tai juo labiau gali žmogus inteligentas. Norinčiam nieko sunkaus! Pasitarti yra su kuo. Pinigų išvažiuoti tam tikslui užtenka, o jei trūksta, tai atsiras. Yra išeitis iš sunkiausios padėties, bet visa bėda, kad nemato reikalo, nes užtikrintas šantažu: „Jeigu . . ."

    Leiskite paaiškinti, kodėl Viešpats Dievas duoda mums (dirbantiems Lietuvoje) išminties, proto, laiko ir jėgų patarnauti visiems. Nustatyti pamaldų tvarką laiko užtenka. Nes mūsų tikslas yra Dievo garbė, o Baltarusijoje kitas tikslas. Kalbėdamas tiesiai apie šį bjaurų ir taip kenksmingą tikslą, atvirai sakau: tai lenkybė (polskošč), kuri yra svarbesnė už tarnavimą Dievui ir Jo garbei.

    Gervėčių parapijos vietovę gerai pažįstu ir pažinau. „Suprantame lenkiškai . . ."! Kaip žinoma, jau 40 metų kaip mokė lenkų kalbos. Taigi visi tie, kurie turi 43 metus neturėjo laimės ar nelaimės mokytis lenkų kalbos. Netgi kai mokė, — niekas lenkiškai nekalbėjo, išskyrus ponus Domeikas. Domeikos tarnai kalbėjo lietuviškai arba gudiškai. O dabar juo labiau. Gudų kalbą
136

visi supranta, kaip seni, taip ir jauni. Taigi, daugiau būtų naudos daryti bendras pamaldas neutralia kalba. Bet tai kalbu utopiškai. Jei kalba eina apie tai, kad „suprantame" . . .

    Kada matai tuos prietarus ir taip skaudžią neteisybę tikinčiųjų atžvilgiu, rodomą dvasinių Tėvų, kyla mintis — klausimas, ko vertas jų tikėjimas ir apaštalavimas? Tai aiškūs ateistų kolaborantai, kurie gyvena tikinčiųjų išlaikomi.

    Čia man prisimena epizodas iš paskutinio karo laikų, kada siautė įvairios bandos. Kažkas pranešė, kad viena neatsargi senutė kažką neigiamo pasakė apie „baltuosius". Tada jie atvyko ir įkrėtė jai į užpakalį. Senutė, kurią laikė tamsuole, atsilikusia, labai prasmingai pasakė: „Statykite, statykite Lenkiją ant mano subinės!" Panašiai ir dabar dvasiniai Tėvai stato „ojčyzną" ant neteisybės tikinčiųjų atžvilgiu. Abejoju, ar Viešpats Dievas palaimins, nes tai aiškus bendradarbiavimas su ateistais.

    Prieš karą Tverečiuje dvasinis tėvelis panašiai statė . . ., ir per tai paliko tiek priešiškai nusistačiusių Bažnyčiai, jog niekas iki šios dienos jo klaidų atitaisyti negali.

    Gerai nesupratau, ar Dekanas norėjo man duoti įgaliojimą, ar tik patarė, kad aš nuvykčiau į Gervėčius ir duočiau nurodymą-priminimą klebonui dėl pamaldų tvarkos Gervėčių bažnyčioje. Kaip atsimenate, griežtai atsisakiau tos misijos, nes tai ne mano kompetencijoje.

    Prašau Aukštai Gerbiamą kun. Dekaną įgyti pilietinės drąsos, nes tai Jūsų pareiga, suprasti lietuviškų pamaldų Gervėčių bažnyčioje reikalo rimtumą ir nurodyti klebonui, kad atliktų pamaldas taip, kaip jos buvo atliekamos kun. Chodykos laikais. O klebono šventa pareiga paskelbti ir tai ne vieną kartą pamokslo metu: „Atvykęs į šią vietą, gerai susipažinau su padėtimi ir priėjau išvados (taip man diktuoja kunigo sąžinė ir žmogiškas teisingumas), kad pamaldų tvarka turi būti tokia, kokia buvo amžiną atilsį kun. Chodykos laikais!"

    Esu tikras, kad lenkai ir gudai nemaištaus, jei dvasiniai Tėvai nepakurstys. Klebonas su teisybe neapsilenks, jei primins, kad Gervėčiai gavo kunigą lietuvių pastangų dėka.

    Tegu Viešpats Dievas laimina Aukštai Gerbiamą kun. Dekaną ir Gervėčių kleboną, tegu apšviečia šventoji Dvasia, kad Jos šviesoje sutvarkytų reikalą Dievo garbei.
137

    Visa tai parašiau iš tikros širdies Jūsų širdžiai. Rašiau be išsisukinėjimų, nes taip rašau visuomet ir visiems. Adutiškis, 1979.XI.30
Kun. B. Laurinavičius
    I pastaba. Originalas rašytas lenkų kalba.
    II pastaba. Gervėčių parapijos bažnytinį komitetą sudaro lietuviai, jie ir vedė visą bylą dėl kunigo gavimo.

*     *     *

Kas naujo Gervėčiuose

    Naujas Gervėčių klebonas kun. Zanievski, parapijiečių spaudžiamas, atrodo, grąžino pamaldų tvarką, kuri buvo prie kun. Chodykos.

    Kaip Gervėčiuose dabar praeina lietuviškos pamaldos, galbūt galima susidaryti vaizdą iš to, kaip jos atliekamos per atlaidus, kada susirenka daug žmonių, ir kada į pamaldas atvyksta ir gervėtiškių, gyvenančių Lietuvos TSR. Šįmet per lietuvių pamaldas Švč. Trejybės atlaiduose kun. Zanievski lietuviškai pasakė du sakinius: „Viešpats su Jumis" ir „Viešpaties malone telydi Jus." Evangeliją lietuviškai skaitė ne pats kunigas, bet davė perskaityti tarnui. Pamokslo visai nebuvo, o maldas po Evangelijos kunigas skaitė lenkiškai. Dalindamas lietuviams Komuniją sakė ne „Kristaus Kūnas" ir ne „Corpus Christi", bet „Cialo Chrystusa". Per pamaldas gražiai giedojo lietuvių choras, bet daugiausia girdėjosi moteriški balsai.

    Po lietuvių pamaldų buvo Suma lenkiškai. Po Sumos procesijoje aplink bažnyčią lietuvaitės, tautiniais rūbais apsirėdžiusios, nešė bažnytinę lietuviškais motyvais išaustą vėliavą. Procesijoje buvo nešama dar viena vėliava su lietuviškais užrašais: „šv. Jurgi, meslkis už mus!" — vienoje pusėje, ir: ,,šv. Kazimierai, globok mus!" — kitoje pusėje.

    Kun. Zanievski lietuvių kalbos nemoka ir nesimoko. Kokį apaštalinį darbą gali dirbti „nebylys kunigas" parapijoje, kurios didesnė dalis lietuviška? Jis negali nei lietuviškai pamokslo pasakyti, nei išpažinčių klausyti, nei vaikų katekizuoti. Gervėtiš-kiai pasakoja, jog vienam lietuviui tėvui, kuris dėl pasiruošimo pirmajai Komunijai savo vaiką atvedė pas naują kleboną, šis davė
138

išmokti lenkiškai 4 lapus ir pasakė, kad to užteks. Lietuvių vaikus moko katekizmo viena sena moteris, bet daugiausia tėvai vaikus paruošti pirmajai Komunijai veža į Vilnių.

    Neįtinka kun. Zanievski parapijiečiams, nes jie nori kunigo, mokančio lietuviškai; neįtinka jis ir valdžiai, nes nėra aklas jos įrankis, turi savo liniją. Yra blaivus (o tas valdžios akyse yra blogas ženklas), remontuoja bažnyčią. Nepatenkintas savo buvimu Gervėčiuose ir pats kunigas ir žadąs „bėgti". Kaip ten bus, nežinia, bet, atsiradus BTSR kunigų, mokančių lietuviškai, galėtų susikeisti. 1982 m. Kauno kunigų seminariją baigė asmuo, kilęs iš nelietuviškos Gervėčių parapijos dalies; lietuvių kalbą, aišku, jis išmoko. Tik kažin ar piktos jėgos, dargi iš pačių „dvasinių tėvų", leis lietuvių kalbą mokančiam kunigui dirbti Gervėčiuose?

    Į Gervėčius mėgino kai kas iš Lietuvos atvažiuoti paruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Kuo kvepia atvykimas tuo tikslu iš Lietuvos, gali mums vaizdžiai parodyti atsitikimas su piliete A. R., kuri 1979 m. liepos mėn. buvo atvykusi į Girių kaimą (Gervėčių par), norėdama pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.

Pareiškimas TSRS Generalinam Prokurorui
(sutrumpintas)

    1979.VII.17  išvykau  pas  BSSR.   Astravo  raj.,  Girių  km. gyvenančius lietuvius. Kelionės tikslas buvo plačiau pažinti ten esančių lietuviškų kaimų žmones, pasiklausyti lietuvių senoviškų dainų, pasakų. Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir  su  vaikais  žaidžiant  lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas, bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko, ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei apygirti deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, pora tardytojų ir milicijos darbuotojai.

    Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savim neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir liūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas
139

lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti, ir gyventojams ji nereikalinga. O jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškų knygų — eikite į mokyklą ir, gavus direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgai vaikų kamantinėjimai su grasinimais. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.

    Liepos 24 d. mane iškvietęs prokuroras Abramovič užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Po tardymo jis pareiškė, kad šj vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo-skirs-tymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą. Vis dėlto į Lydą mane išvežė tik liepos 26 d. Astrave buvau patalpinta bjauriai dvokiančioje ir šaltoje kameroje kartu su girktuoklėmis moterimis. į pastabas dėl netvarkos, nešvaros ir blogo maitinimo milicijos viršininkas visai nekreipė dėmesio.

    Lydoje 4 paras mane išlaikė vieną kameroje, kur nebuvo galima net atsigulti. Patalynės nedavė, gultų nebuvo, o grindys šaltos ir drėgnos. Vėliau mane pervedė į kitą kamerą kartu su valkatomis ir kriminalistėmis. Čia buvo mediniai gultai, bet patalynės nedavė.

    Nuo pirmos kalinimo dienos kėlė siaubą visa vadinamųjų „auklėjimo namų" atmosfera. Indai nešvarūs. Buvo atvejų, kai prižiūrėtojai neleisdavo jų išplauti net karštu vandeniu. Muilo ir rankšluosčio kartais prisieidavo laukti ištisą parą ir daugiau, nes tuos dalykus išduodavo tik viršininkas. Nebuvo jokių dezinfekavimo priemonių, nors sulaikytųjų tarpe pasitaikydavo sergančių venerinėmis ligomis. Per visą parą skambėdavo milicininkų-prižiūrėtojų bjauriausi keiksmai ir koliojimai. Sunku būdavo juos atitraukti nuo kortų stalo ir prisišaukti vandens, vaistų ar atidaryti langelį. Šlykštu būdavo klausytis prižiūrėtojų kalbų su kameroje sėdinčiomis moterimis.

    Į mano kamerą būdavo daromi įsiveržimai. Nežinau, kieno paliepimą tuomet vykdė prižiūrėtojai, ypač J. Patorskij, kuris norėjo mano palaužti morališkai. Reikalaudamas atsiduoti jo
140

glėbiui, jis laužydavo man rankas, o kad nešaukčiau — užčiaupdavo burną. Sakėsi galįs mane išprievartauti, ir apie tai niekas nesužinos. Skundai dėl J. Patorskio grubaus ir amoralaus elgesio praslysdavo pro viršininkų ausis, visiškai jam netrukdydami mėgautis tolimesniais mano kankinimais. Net rugpjūčio 5 d., kai, pablogėjus mano sveikatai, man buvo iškviestas gydytojas, Patorskis išdrįso, užlaužęs man rankas, išstumti mane iš kameros neva tvarkyti budinčiojo kabineto. Dėl moralinės įtampos tuomet mane ištiko širdies smūgis, tačiau, vos man atsigavus, Patorskis tęsė savo sadistiškus išpuolius.

    Rugpjūčio 17 d. iš Astravo atvyko tardytojas Bobrov. Jis mane supažindino su parengtinio tardymo medžiaga ir paėmė parašą, kad iškviesta atvyksiu į teismą. Rugpjūčio 18 d. buvau paleista namo.

    Kai mane paleido, pareikalavau grąžinti dokumentus, kurie turėjo būti prisiųsti čia iš namų mano asmenybei patikrinti. Inspektorius tada pareiškė, kad jokie dokumentai jiems reikalingi nebuvo. Man negrąžino nei atimtų iš manęs knygų, nei užrašų knygučių, pagaliau — netgi buto raktų. į namus šių dalykų man taip pat neprisiuntė, ir parvykusi jų ten neradau. Neišdavė net pažymos, kad buvau sulaikyta, todėl darbovietė man dabar grasina atleidimu iš darbo už pravaikštas.

    Suprantama, man kyla visa eilė klausimų. Kreipiuosi į Jus, gerb. Prokurore, prašydama juos teisingai išaiškinti:

    Kokiais įstatymais remdamasis Astravo prokuroras iš manęs atėmė mano buto raktus ir iki šiol jų negrąžina? Kodėl mane atitraukė nuo darbo ir laikė areštuotą 25 dienas, nors mano asmenybė, darbo ir gyvenamoji vieta buvo išaiškinta per porą dienų? Kodėl leidžiama fiziškai ir morališkai žlugdyti, šmeižti ir prievartauti niekuo nekaltus žmones? Kodėl pateisinamos ir užtušuojamos tokios tarybinio saugumo ir milicijos darbuotojų klaidos? Kodėl laužomi tarybiniai įstatymai ir pažeidžiamos elementariausios žmogaus teisės, kodėl trypiamas žmogaus orumas net paties prokuroro ir kitų aukštų pareigūnų kojomis?

    Šie metai — saulėti, taikūs ir saugūs Vaikų metai, o štai ne tik tardytojai, ne tik darbo žmonių deputatai, bet net pedagogai išdrįso prievartavimu ir bauginimu pasikėsinti į neliečiamas vaikų teises!
141

    Kokiu tikslu ir kieno įsakymu trukdoma pas BTSR lietuvius atvažiuoti studentams, mokslininkams, folkloro rinkėjams? Kodėl reikalaujama, kad lietuviškos knygos būtų siunčiamos užsienio lietuviams, o BTSR lietuviams jų nuvežti negalima? Kodėl ištisai lietuvių gyvenamoje teritorijoje trukdomas lietuvių kalbos mokymas, kodėl lietuvių, kaip vienos užsienio kalbų, dėstymas įvedamas tik nuo III klasės? Jei lietuviai yra piliečiai lygiateisiai su rusais, tai jiems turi būti atidarytos ne tik lietuviškos klasės, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, bet lietuvių apgyventose vietovėse, kaip Giriose ir Rimdžiūnuose, netgi lietuviškos mokyklos.
1979.VIII.22
A. R.

*     *     *

    1979.IX.18 Astrave buvo pil. A. R. teismas, kurio sprendimas buvo toks (atpasakojama iš atminties):

    Pilietė A. R., 24 metų, atvykusi iš LTSR į BTSR Astravo raj., Girių kaime mokė vaikus religijos. Teismas už tai nusprendė nubausti ją 50 rb. bauda ir išieškoti iš jos 30 rb. advokatui (nors A. R. nuo advokato atsisakė).
 

*     *     *


    Gervėčių ir Girių kaimo mokyklose dėstoma kaip dalykas lietuvių kalba nuo III kl. (3 pamokos savaitėje). Girių aštuonmetėje mokykloje mokosi 92 mokiniai, o Gervėčių vidurinėje — apie 200. Girių mokykloje mokosi vien lietuvių vaikai, o Gervėčių — didelė dauguma lietuviai. Šiose vietovėse būtina lietuviška mokykla, o dabar vaikučiai jau nuo 7 metų amžiaus, turi mokytis visus dalykus jiems nesuprantama rusų kalba. Gervėčiuose yra rusiškas internatas.

*     *     *

Apsas

    Apso miestely stovi graži mūrinė katalikų bažnyčia. Ji buvo uždaryta 1944 m. ir paversta kolchozo sandėliu. Kas įvyko su ja 1980 m., matyti iš pareiškimo, kurį Apso parapijiečiai pasiuntė Religinių reikalų įgaliotiniui.
142

VITEBSKO SRITIES RELIGINIŲ REIKALŲ JGALIOTINIUI
Breslaujos raj., Apso parapijos tikinčiųjų
PAREIŠKIMAS

    Mes, Apso parapijos gyventojai esame tikintys katalikai. Apse buvo pastatyta apie 1880 metus mūrinė, graži bažnyčia, kurioje mes meldėmės iki 1944 m. Bet 1944 m., išvarius vokiečius, tarybiniai pareigūnai iš mūsų bažnyčią atėmė. Dėl tokios neteisybės mes skundėmės net aukščiausiai tarybinei valdžiai Maskvoje, bet į mūsų skundus nekreipė dėmesio.

    Atimta iš mūsų bažnyčia buvo žiauriai nuteriota: sudaužyta ir sulaužyta joje visa, kas buvo vertinga — suplėšyti paveikslai, sudaužytos skulptūros, sulaužyti suolai, išdaužyti langai, sugadinti vargonai, sulaužytas pagrindinis altorius (bet dar galima atstatyti). Vėliau bažnyčia buvo atiduota kolchozui. Kolchozas ją pavertė sandėliu, pylė į ją grūdus, miltus ir kitas gėrybes. Dalis gėrybių sugesdavo ir supūdavo. Tų sugedusių liekanų kolchozas neįstengė išvalyti. Be to, per išdaužytus langus priskrisdavo varnų, balandžių, kurie teršė bažnyčią. į ją pakliuvo ir vandens, nes prilydavo per išdaužytus langus ir skyles, atsiradusias stoge. Bažnyčia virto šiukšlynu, buvo pilna brudo.

    1980 m. balandžio vidury vietinio kolchozo pirmininkas pareiškė, kad bažnyčia kolchozui nereikalinga, ir parapijiečiai gali ją atsiimti. Mes, tikintieji, visi nepaprastai apsidžiaugėme. Kai tik pirmininkas atidavė mūsų atstovui bažnyčios raktus, tuojau ėmėmės darbo bažnyčią išvalyti. Darbams atlikti surinkome pinigų (vien iš Zabarninkų kaimo buvo surinkta 300 rb.). Pasamdėme traktoristą, kuris padėjo išvežti iš bažnyčios visą brudą. Bažnyčioje dar buvo likę sveiko kombinkormo, kurį kolchozas išsivežė. Bažnyčią mes pilnai išvalėme, nušluostėme dulkes nuo altorių, sakyklos, nušveitėme sienas, išplovėme grindis. Bažnyčia liko švari švarutėlė. Po to pasamdytas meistras ėmė stiklinti langus.

    Bet vos buvo įstiklinta viena bažnyčios pusė, kolchozo pirmininkas pareiškė, kad rajono valdžia nesutinka atiduoti bažnyčią naudotis parapijiečiams ir pareikalavo atiduoti raktus. Mūsų (parapijiečių) atstovas pareiškė: „Aš be žmonių sutikimo raktų neatiduosiu". Tuomet nupjovė spyną, uždėjo naują ir į bažnyčią supylė cementą.
143

    Mes negalime sutikti su tokia neteisybe, su tokiu vietinių pareigūnų sauvaliavimu. Nejaugi įstatymas apie visų T. Sąjungos piliečių lygybę, nežiūrint tikėjimo, galioja tik popiery? Mes norime melstis savo bažnyčioje, kurią mūsų bočiai pastatė savo rankomis. Kai mes net šventadienį negalime pasimelsti bažnyčioje, tai daugeliui mūsų vienintelė pramoga tampa alkoholis, kuris žudo žmonių sveikatą ir veda prie išsigimimo. Religija mus apsaugoja nuo daugelio blogų papročių, nusikaltimų, padeda mums darbe, padeda būti sąžiningais. Mes jaučiame didelę skriaudą ir esame giliai įžeisti, kad vietinė tarybinė valdžia vėl atėmė iš mūsų šiais metais mums grąžintą ir mūsų aptvarkytą bažnyčią. Kam tuomet reikėjo ją atiduoti? Kas grąžins mums pinigus ir pasitikėjimą vietine valdžia?

    Todėl prašome religinių reikalų Įgaliotinį patvarkyti, kad mums, Apso parapijos tikintiesiems, būtų atiduota bažnyčia, ir kad prie šios bažnyčios būtų leista apsigyventi kunigui, kuris aptarnautų mūsų religinius poreikius.

    Atsakymą prašome duoti šiuo adresu: Vitebsko srt., Breslaujos raj., Apso paštas, Zabarninkų k., Klementina Urdulytė.
    1980 m. spalio mėn.
    Prie pareiškimo pridėta 6 lapai su 300 parašų.
 

*     *     *


    Kyla klausimas, kodėl buvo atiduota atsiremontuoti bažnyčia ir paskui vėl atimta? Apso žmonės pasakoja, kad 1979 m. rajoniniame laikraštyje tilpusi žinutė, kad reikia „apčystyti" (atremontuoti) bažnyčias. Gal toksai paraginimas buvo padarytas ryšium su Olimpijada Maskvoje, laukta iš užsienio svečių BTSR. Tada buvo pasiūlyta atsiremontuoti bažnyčias Apse, Vydžiuose, Drisvetuose (Drūkšiuose). Žmonės pasakoja, kad Vydžiuose valdžia pasiūlė remontui 3000 rb., bet parapijos komitetas atsakė, jog reikia ne 3000, o 30.000 rb., ir nuo pasiūlymo atsisakė. Vydžių bažnyčioje buvo įrengta sporto halė; dabar bažnyčia uždaryta ir joje nebesportuojama.

    Religinių reikalų įgaliotinis Vitebske atsakė 1980.XI.28 ne Apso parapijiečių atstovui, bet Breslaujos raj. vykd. komiteto pirmininkui, kuriam prisiuntė ir Apso tikinčiųjų pareiškimą (su parašais). Lydraštyje įgaliotinis atsako, kad „klausimas apie registraciją religinio susivienijimo negali būti išsprendžiamas be
144

teigiamo vykd. komiteto pritarimo". Apie rezultatus šio pareiškimo apsvarstymo įgaliotinis prašo pranešti jam ir prašytojams.

    Iš Breslaujos raj. gautas atsakymas, kad bažnyčios neatiduos. Parapijiečių atstovai kelis kartus prašė duoti atsakymą raštu, bet rajonas duoti atsakymą raštu atsisakė.

    Po to dar buvo siųstas pareiškimas į Maskvą su apie 500 parašų panašaus turinio, kaip Religinių reikalų įgaliotiniui Vitebske. Bet ir šis grįžo į rajoną (kaip ir visi BTSR lietuvių pareiškimai dėl bažnyčių grąžinimo).

    Po pakartotinio kreipimosi į rajoną, buvo pagrasinta, kad „jei dar reikalausite bažnyčios, tai tuos, kurie rinks parašus ir duos adresą pareiškime, patalpinsime į psichiatrinę ligoninę".

    Dabar Apso bažnyčioje įrengta stalių dirbtuvės. Anksčiau jos buvo kitoje vietoje, už kapinių. Kai bažnyčia parapijiečių buvo išvalyta ir dalinai atremontuota, į ją perkėlė stalių dirbtuves.
 

*     *     *


    Šia proga norisi prisiminti Pelekų bažnyčią. Graži, mūrinė (kaip Apso) Pelekų bažnyčia dabar yra liūdname, tiesiog apverktiname stovy. Jos stogas kiauras ir jau matyt ženklai bažnyčios griuvimo.

    Pelekų bažnyčios šventoriuje tebestovi paminklas su lietuvišku įrašu kun. Adomui Žeimiui-Žeimavičiui, mirusiam 1909 m. Gimęs Žemaitijoje, Plungės parapijoje, jis kunigaudamas kėlė tautinį susipratimą, ypač Lietuvos rytuose. Apse įsteigė „Saulės" draugijos skyrių. Atkeltas į Pelekus, pastatė savo lėšomis liaudies namus ir juose įrengė slaptą lietuvišką mokyklą, ir pats joje mokė vaikus. Rašė lietuvių spaudoj: „Apžvalgoj", „Tėvynės sarge", A ilniaus žiniose" ir kt.
Kitos žinios iš Apso padangės

    Kai nuo Vydžių važiuoji į Apsą, tuojau pakely tave sutinka kaimai lietuviškais pavadinimais: Murmiškiai, Kupiškis. Pats Apso pavadinimas kilęs iš to paties vardo ežero, kuris iš vakarų supa Apso miestelį. Į šį ežerą neįteka, nei iš jo išteka joks upelis. Tokių ežerų vandens lygis nepastovus: pakyla, apsenka krantus ir vėl nusenka. Iš čia ežero pavadinimas — Apsaką ar Apsa.

    Eidami nuo plento (Vydžiai-Apsas) per mišką, klausiame kelio į Zabarninkus. Pamiškėje stovi trobelė. Užkalbinta senutė kalba
145

dailia lietuviška kalba. Šalia jos stovi apie 50 metų vyras ir nieko nekalba. Klausiame senutės, jo motinos, ar jis nemokąs lietuviškai? Sako, kai mažas buvo, lietuviškai kalbėjo, o dabar užmiršo. Eidami toliau per kaimą, pavejame senyvą žmogų. Kalbiname lietuviškai. Jis miksi, užsikerta, užmiršta žodžius ir įsikalbėjęs atsimena lietuvišką kalbą.

    Kalbink Apso apylinkėje lietuviškai bet kokį pasitaikiusį vietinį seną žmogų, jis tave supras ir atsakys. Bet laikas veikia ne lietuvių naudai. Jaunimas išsimokęs išvyksta Lietuvon. Mišrios vedybos daugeliui šeimų atėmė lietuvišką kalbą. Keletas ar keliolika lietuviškų šeimų likvidavo ūkius ir išsikėlė Lietuvon. Jų vietoje įsikūrė nauji gyventojai, atvykę iš rytų. Jie lietuviškai nekalba.

    Dar neseniai čia, Apso apylinkėje, visi lietuviškai kalbėjo, dainavo ir šoko. Lenkų okupacijos laikais (1920—1939) čia veikė lietuviškos draugijos (šv. Kazimiero ir kt.), lietuviški vaikų darželiai, skaityklos. Zabarninkuose buvo lietuviška mokykla. Dabar Zabarninkuose jokios mokyklos nėra, vaikai turi eiti mokytis į Apsą, kur yra rusiškas internatas.

    O kaip gražiai lietuviškai skamba čionykščių pavardės: Undrulis (tarmiškai, bendrinėje kalboje — Andriulis), Balsys, Jočys, Kučiūnas, Vilkelis (kuris lietuviškai nemoka kalbėti), Taukinis ir 1.1.

    Vydžiai ir Apsas natūraliai prigludę prie Lietuvos, ir tik sovietai atplėšė nuo jos šį gražų, nuo amžių lietuvių gyvenamą, buvusios Žemaičių vyskupystės kampelį. Dabar čia lietuvybė merdi. Ji čia prislopinta, bet dar neišnaikinta. „Tegu tik pasikeičia laikai, susidaro palankios sąlygos, ir lietuvybė bematant čia atgis", kalbėjo viena šio krašto susipratusi lietuvė.

    Pastaraisiais dvejais metais Apso apylinkėse lankėsi kunigas iš Lietuvos. Privačiame name laikė pamaldas, sakė pamokslą, klausė išpažinčių, šventino namus, kai ką pakrikštijo, vienam kitam davė Ligonių patepimo sakramentą. Pamaldose dalyvavo lietuviai ir tie, kurie lietuviškai nemoka. Todėl buvo melstasi lietuviškai ir lenkiškai. Lietuviškai atkalbėta Rožančius ir švč. Marijos litanija. Visi gražiai sutarė ir patenkinti išsiskirstė. Ir niekas neišdavė. Į valdžios sferas tik vėliau nuėjo gandas, jog čia būta kunigo.

    Pasirodo, kad niekas iš šalies nepakursto, įvairiakalbė liaudis
146

gali gražiai sutarti ir kiekvienas garbinti Dievą kalba, kuri jam įgimta, arba kurią jis supranta. Dėl Apso bažnyčios sutartinai kovoja visi: ir lietuviškai, ir gudiškai kalbantys.

Apso didvyris ir kankinys Vaclovas Petroška

    Jis gimė ir augo Zabarninkų kaime. Platino lietuvišką spaudą. Daug kartų vyko per Lenkijos-Lietuvos sieną, nors kulkos zvimbdavo pro jo galvą. Knygas gabeno tiesiog sunkvežimiais į Vilniaus kraštą. Buvo lenkų suimtas ir teisiamas Vilniuje. Visas sumuštas, prikankintas iki sąmonės netekimo, 8 mėnesius badu marintas vienutėje, 1939.VII.3, išklausęs apeliacinių teismo rūmų sprendimą, kuris jam skyrė 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, jis sušuko teismo salėje: „Tegyvuoja Lietuva su sostine Vilniuje! šalin okupantų šališki teismai! šalin išsigimusi lenkų šlėkta, kuri mus valdo ir teisia! šalin banditai legijonininkai!" Lenkų prokuroras iš apmaudo šaukė: „Reikia šitą priešą sunaikinti, nes jis sprogdina Lenkiją!" (Iš „Mūsų Lietuvos" I t., išleista JAV).
Zabarninkų žmonės dar dabar pasakoja, kad Petrošką kalėjime lenkai kankino, nagus nulupinėjo nuo rankų ir kojų. Kai jis išėjo iš kalėjimo kilus 1939 m. vokiečių-lenkų karui, jo delnuose buvo išdegintos duobės. Petroška žuvo Vilniuje, jau sovietams užėjus. H nužudę lenkai, nes jis pažinojęs daug lenkų šnipų (pasakoja Zabarninkų kaimo žmonės).

Pelesa

    1981 m. vasario 23 d. prasidėjo TSKP XXVI suvažiavimas. Ta proga Pelesos tikintieji parašė skundą, kurį čia pateikiame.
TSKP XXVI suvažiavimo Prezidiumui
Gardino srities, Varenavo raj.,
Pelesos apylinkės tikinčiųjų
SKUNDAS

    Po I pasaulinio karo 1930 m. mes, Pelesos, Dubinių, Leliušių, Surkantų, Piliūnų, Pavalakės, Paditvio, Senųjų ir Naujųjų Druskininkų kaimų tikintieji, savo rankomis pastatėme bažnyčią,
147

kurioje pamaldos visą laiką buvo lietuvių kalba. Nors lenkai mus ir persekiojo, mes vis dėlto apgynėme savo religinius interesus.

    Kitaip susiklostė pokariniais metais. Pradžioje vietinė rajono valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, skaityklas, o po to ir mūsų pašventintą bažnyčią. Nuo to laiko praėjo daug metų. Mes daug kartų kreipėmės į įvairius organus BTSR ir Sąjungines instancijas, bet mūsų prašymai ir pastangos iki šiol buvo veltui. Niekas nenori suprasti mūsų interesų ir mūsų teisingų reikalavimų, ir visus mūsų prašymus laiko nacionalizmo pasireiškimu. Lenkai, gudai ir rusai gali be trukdymų melstis. Net kai kurios seniau uždarytos bažnyčios dabar vėl veikia. Neseniai vietos valdžia leido pamaldas Trakeliuose ir Voveryse, o mūsų prašymų ir klausyti nenori. Prieš dvejus metus mūsų Pelesos tikinčiųjų delegaciją priėmė Maskvoje Religinių reikalų įgaliotinis drg. V. Kurojedovas. Jis atidžiai išklausė mūsų prašymą ir užtikrino, kad mūsų bažnyčia artimiausiu laiku bus grąžinta mūsų bendruomenei ir pažadėjo pasiųsti mums lietuvį kunigą iš Lietuvos TSR. Bet vietinė valdžia nesutiko, ir iki šiol mūsų bažnyčioje laikomi kolchozo grūdai.

    Mus jėga nori paversti gudais ir lenkais, verčia mus lankyti lenkiškas pamaldas, o mes savo vaikus privalome siųsti į gudų mokyklas. Visa tai giliai įžeidžia mūsų religinius ir tautinius jausmus. Tuo vietos valdžia sėja priešiškumo sėklas tarp kaimyninių tautų, nors paprasti žmonės linki mums gero ir pasisekimo.

    Todėl prašome TSKP XXVI suvažiavimą padaryti galą mūsų persekiojimams ir artimiausiu laiku grąžinti mums Pelesos bažnyčią ir leisti joje pamaldas lietuvių kalba.

    Pasirašė Pelesos parapijos komiteto keturi nariai, ir atskirai prie skundo pridėtas dvidešimtuko sąrašas.

*     *     *

    1981 m. kovo mėn. į Pelesą atvyko 5 asmenų komisija: prokuroras, Varenavo raj. vykd. komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir dar kiti 2 asmenys, kurių pelesiečiai nepažino. Tardė tuos, kurie pasirašė skundą. Tardė prokuroras: „Kaip jūs drįsote rašyti skundą XXVI suvažiavimui!" — šaukė jis. Grasino tiems, kurie pasirašė skundą. Du iš pasirašiusiųjų išsigando, o
148

Stankevičius (gimęs 1920 m.), kovęsis 16-toje divizijoje, neišsigando ir drąsiai su prokuroru kalbėjo.

    Išvykus komisijai, netrukus kochozo pirmininkas sušaukė Pavalakės kaime susirinkimą, į kurį atvyko Varenavo raj. vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas Kuzmič. Jis pareiškė, kad atidarytos 7 bažnyčios, o aštuntos (Pelesoje) neatidarysime. Atidarytos bažnyčios Zabolotėje, Trakeliuose, Armoniškėse, Voveryse — Varenavo raj., likusios kitose BTSR vietovėse. Tada susirinkusieji maždaug taip kalbėjo: Šiose atidarytose bažnyčiose meldžiamasi lenkų kalba, o mes norime melstis savo statytoje bažnyčioje gimtąja lietuvių kalba. Tarybų Sąjungos konstitucija visiems piliečiams garantuoja lygias teises, tai kodėl mums, lietuviams, tos teisės atimamos? į tai drg. Kuzmič pasakė: „Kaip mes norime, taip ir padarome!"

    Čia reikia padaryti pastabą. Armoniškėse valdžia bažnyčią uždarė; tada parapijiečiai nuplėšė spyną (tokiu būdu „atidarė" bažnyčią) ir dabar meldžiasi be kunigo. Trakeliuose parapijiečiai nėjo į darbą, sustreikavo, ir valdžia buvo priversta atiduoti bažnyčią. Pelesos apylinkėje per 40 metų spėjo apsigyventi daug priešiško lietuviams elemento, žmonės yra įbauginti, suterorizuoti, todėl ir streiką sunku suorganizuoti. Be to, kai nuo 1963 m. visą laiką be jokių rezultatų kovojama, tai ir ūpas žmonėse krinta.

    Nieko nelaimėję iš XXVI suvažiavimo Pelesos tikintieji 1981 m. gegužės mėn. parašė raštą Religinių reikalų įgaliotiniui Maskvoje. Raštą pasirašė Selyla (parapijos komiteto pirmininkas, dabar miręs;, Kruopienė, Raginienė, Janė Kanevičiūtė ir dar vienas asmuo. Kadangi atsakymo į raštą nesulaukta, tai kolchozo melžėja paskambino telefonu į Maskvą įgaliotiniui Kurojedovui. Atsiliepė kitas asmuo, kalbėjo maloniai, žadėjo reikalą tvarkyti ir duoti atsakymą. Nesulaukus iš Maskvos atsakymo, ta pati melžėja vėl skambino į Maskvą, šį kartą atsiliepė piktas balsas ir pasakė, kad atsakymą duos per rajoną. Iš rajono buvo gautas atsakymas žodžiu, kad bažnyčios neatiduos. Drg. Kuzmič ta proga su pasitenkinimu kalbėjo: „Matote, mumis pasitiki, o Jūsų skundams netiki" ir pridėjo: „Kol bus Tarybų Sąjunga, bažnyčios (Pelesos) neatiduosime, o T. Sąjunga bus visada!"

    1981 m. spalio mėn. Pelesos parapijos atstovai nuvažiavo į Gardiną, pas Religinių reikalų įgaliotinį Lyskovą A. J. Prašė tik to,
149

kad patvirtintų parapijos dvidešimtuką, bažnyčios neminėjo. Drg. Lyskovas pažadėjo klausimą apsvarstyti ir duoti atsakymą. Neigiamą atsakymą davė žodžiu per rajoną. Paskutinį kartą delegacija iš Pelesos buvo pas drg. Lyskovą 1982 m. sausio mėn. šį kartą delegatus jis sutiko piktai. Pasakė, kad dvidešimtuko netvirtins, nes tada reiktų duoti kunigą, o kunigo neduos. „Turite aplinkui pakankamai bažnyčių — Rodūnėje, Krupove ir kt. — ir galite melstis", — pasakė Lyskovas. Ir dar pasiūlė eiti į rajoną.
Iš Pelesos bažnyčios istorijos

    Pelesos bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo iki 1950 m. Tais metais buvo areštuotas kun. Vienažindis. Po to dar 13 metų buvo meldžiamasi be kunigo. 1963 m. vietinio kolchozo pirmininkas Kūlis parašė rajono valdžiai raštą, kad tų metų derlius labai didelis ir nėra kur jo dėti. Nurodė Pelesos bažnyčią kaip sandėlį derliui talpinti. Tada valdžia padvigubino mokesčius už bažnyčią: vietoj 400 rb. dabar reikėjo sumokėti 800 rb. Kadangi parapija nedidelė ir neturtinga, tai naujai uždėtų visų mokesčių iš karto negalėjo sumokėti. Nunešė dalį mokesčių — 400 rb. Bet valdžia jų nepriėmė ir pasiskubino bažnyčią uždaryti. Bažnyčia buvo uždaryta 1963 m. ir nugriauti jos bokštai. Bokštus nugriauti liepė traktoristui Lukoševičiui, bet šis atsisakė. Tada pasisiūlė vietinio kolchozo agronomas Tėvelis, kilęs iš Rodūnės. Jis paėmė traktorių, užkabino už bokšto trosą ir tempė. Bokštas iš karto nesidavė, o paskui griuvo su tokiu trenksmu, kad išbyrėjo kaimyninio namo langų stiklai. Taip buvo nuverstas ir antras bokštas.
    Po to Tėvelis pasišalino iš Pelesos ir dirbo Rodūnėje prie griovių kasimo. 1963 m. rugsėjo mėn. jį, bedirbantį laukuose, užpuolė bitės ir smarkiai sugėlė. Jis bėgo nuo jų apie kilometrą šaukdamas: „Peliaski Bože, spasi menia!" (Pelesos Dieve, gelbėk mane!). Tėvelį išgelbėjo pro šalį važiavęs vairuotojas, kuris užmetė ant jo žibaluotą šimtasiūlę ... Tą pačią dieną Tėvelis buvo nugabentas ligoninėn, kur gydėsi 3 mėnesius. Buvo manyta, kad reikės amputuoti vieną koją, bet nereikėjo — išgijo. Išėjęs iš ligoninės, Tėvelis apsigyveno Lietuvoje, Eišiškėse.
 

*     *     *

150

Tautinių mažumų genocido pavyzdys Tarybų Sąjungoje

    1980 m. lapkričio mėn. prasidėjo Helsinkio susitarimų peržvalgos konferencija Madride. Konferencijai buvo įteiktas pareiškimas apie Baltarusijos TSR lietuvių padėtį. Pareiškimas įteiktas Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK-o) vardu 'jo būstinė dabar JAV, pirmininkas dr. Kazys Bobelis) . . . [Minimo pareiškimo teksto čia nepateikiame, kadangi jis buvo publikuotas „Aušros" 24 nr. (1980 m. rugsėjis) kaip A. Girmanto straipsnis „Lietuvių padėties Baltarusijos TSR apžvalga" — „Aušros" red.].

    ... (I sąsiuvinis buvo visas perspausdintas Lietuvoje leidžiamoje pogrindžio „Aušroje" — 5-tame ir tolimesniuose numeriuose).

    Čia baigiasi pareiškimas nukeliavęs į Madridą.
    Jį ištisai skaitė du kartus Vatikano radijas (o „Amerikos balsas" nutylėjo). Madrido konferencijoje dalyvavo ir lietuvių atstovai, kuriems buvo duota proga pasisakyti. Tačiau kalbėjusieji Vladas šakalys, neseniai atvykęs iš Lietuvos, ir Tomas Venclova, kuris yra Lietuvių Helsinkio grupės narys, nė vienu žodžiu apie lietuvių padėtį BTSR neužsiminė. Gal jie nieko apie ją ir nežino, o su minėtu Pareiškimu nesusipažino. Žinoma, sunku tikėti, kad Madrido konferencija imtųsi svarstyti tokį klausimą, kaip BTSR lietuvių likimas, dėl jų genocido pasaulio taikai pavojus negresia. Yra svarbesnių klausimų. Bet jei svarstomas vieno asmens likimas (rusų akademiko Sacharovo, doc. Skuodžio), tai kodėl negalėtų būti svarstoma padėtis tautinės mažumos, kurios kalba, religija, apskritai kultūrinės vertybės yra naikinamos. Bent mūsų delegatai Madride, kalbėjusieji apie Lietuvos reikalus, galėjo priminti ir BTSR lietuvių likimą.

    Iš viso reikia konstatuoti liūdną faktą, kad apie lietuvių padėtį BTSR ne tik užsienio lietuviai mažai žino, bet neretai ir Lietuvoje gyvenantys nieko arba mažai ką žino. O jeigu ir žino, tai mano, kad tai menkas objektas, dėl kurio neverta sukti galvos. Taip galvojantys nesuvokia, kad čia, BTSR, yra sprendžiamas ir visos Lietuvos likimas. Nes jei bus sunaikinta lietuvybė BTSR, tada ateis eilė ir visai Lietuvai. BTSR lietuviai yra pylimas, kurį sunaikinus, bus lengviau ir su visa Lietuva susidoroti. Dirva tam ruošiama. Jau dabar rusiško nacionalizmo yra atakuojami ne tik
151

BTSR lietuviai, bet ir visas Rytų Lietuvos pakraštys. Rusų apsėsti yra Turmantas, Zarasai, Švenčionys, Šalčininkai. Čia neretai įstaigose lietuviškai nesusikalbėsi. Čia veikia rusiškos mokyklos ir internatai.

*     *     *

IŠ BALTARUSIJOS TSR LIETUVIŲ GYVENIMO
Dviejų kunigų mirtys

    1978 m. vasarą beveik vienu laiku mirė Gervėčių ir Rodūnės kunigai klebonai: Chodyka ir Šteinas. Vietoj Šteino dabar Rodūnės parapiją valdo kun. Sieniavski (ar šaniavski). Jis eina kunigų Šteino ir Ščemirskio pėdomis — lietuviškų pamaldų neleidžia. Lietuviškai supranta, nes klauso lietuviškai išpažinčių. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kur jam mokantis buvo lietuvių kalbos pamokos. Pats pasisakė lietuviškai kalbėjęs, tik dabar primiršęs.

    Čia vieta atiduoti pagarbą kun. Stanislovui Chodykai. Jis, nors save laikė lenku (kilęs iš BTSR, pavardė tipiškai gudiška), bet lietuviškai gerai kalbėjo. Lietuvių neskriaudė, laikėsi teisybės, pamaldas buvo paskirstęs po lygiai — lenkiškai ir lietuviškai. Jis paliko apie save gražų atminimą jau iš to laiko, kai Vilniaus vyskupu buvo Jurgis Matulaitis. Kai tuomet lenkų kunigų tarpe šėlo šovinizmas, kun. Chodyka jau tada buvo lietuviams teisingas.

Apie kunigų iš Lietuvos TSR lankymąsi BTSR

    Pelesoje, Apse ir kitose BTSR vietovėse, kur gyvena lietuviai, bažnyčios uždarytos (išskyrus Gervėčius). Lietuviams reikia lankyti lenkiškas pamaldas arba, norint gimtąja kalba pasimelsti ir atlikti religines praktikas, reikia vykti į Lietuvą už 30 ir daugiau km. Susisiekimas nepriderintas, nepatogus. Esant tokiai padėčiai, atsirado kunigų, kurie slapta atvyksta pas BTSR lietuvius ir čia jiems suteikia religinius patarnavimus: laiko šv. Mišias, sako pamokslus, klauso išpažinčių, dalija Komuniją ir 1.1. Pamaldos
152

laikomos privačiuose namuose arba kapinėse. Rizikuoja ir kunigai, ir tikintieji, pas kurijos namuose vyksta pamaldos. Bet kitos išeities nėra. Kol nebus atidarytos bažnyčios ir nebus leista kunigams aptarnauti tikinčiuosius lietuvius gimtąja kalba, toksai kunigų lankymasis yra būtinas, nors kai kam dėl to ir tektų nukentėti.

Gegužinės pamaldos

    Pelesos, Pavalakės ir kituose lietuvių kaimuose daromos gegužinės pamaldos. Susirenka apie 50 žmonių, o sekmadieniais net iki 100. Ir Pelesoje, ir Pavalakėje pamaldos vyksta dvejuose namuose, nes į vienus nesutelpa. Sekmadieniais atvyksta ir kunigas iš Lietuvos. Ypač gražiai praeina pamaldos Pavalakės kaime, kuriame nuo seno yra susidaręs 13 ar 17 dainininkų kolektyvas, šis kolektyvas su lietuviškomis dainomis lankėsi Vilniuje ir Kaune. Nuvyksta šios gražiabalsės dainininkės ir į BTSR miestus, kur vietiniams gyventojams, nors lietuviškai jau užmiršusiems, jų lietuviškos dainos patinka. Buvo jos ir Gardine apsilankiusios, kur laimėjo premiją. Galima įsivaizduoti, kaip įspūdingai praeina gegužinės pamaldos, atliekamos tokių giesmininkių.

Kryžius nelaisvės dienoms atminti

    1981 m. liepos mėn. viena naktis Pelesoje buvo įspūdinga. Vienas pelesietis padirbo 7 metrų ilgio medinį kryžių. Jį reikėjo nugabenti 2 km. į jam skirtą vietą. Kad nepastebėtų priešo akis, kryžius buvo perneštas naktį apie 1 vai. Jį nešė 13 jaunuolių (vyrų ir mergaičių). Naktis buvo visiškai tamsi, tik kelio gabalą atsitiktinai apšvietė sunkvežimio prožektorius. Paskirtoje vietoje jaunimas iškasė duobę, ir kryžius pakilo į dangų. Dabar prie jo žmonės nuolat meldžiasi, visuomet yra gėlių. Pastatytas tokioje vietoje, kur valdžiai mažiau kristų į akis. Gal nebus sunaikintas?

Pelesa

    Pelesoje veikia aštuonmetė mokykla, rusiška. Kaip dalykas dėstomos lietuvių ir gudų kalbos. Lietuvių kalbos pamokas lanko apie 80% mokinių, gudų — 20%. Lietuvių kalbos būna 2-3
153

pamokos savaitėje (nuo III klasės). Prieš keletą metų Pelesos apylinkėje dar veikė rusiška aštuonmetė mokykla Paditvio kaime (Paditvys yra apie 8 km. į pietryčius nuo Pelesos), kur irgi kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba. Dabar ši mokykla panaikinta. Kai mokinių tėvai skundėsi, kad nėra arti mokyklos, jiems buvo nurodytas rusiškas internatas Rodūnėje. Rodūnės mokykla rusiška, lietuvių kalba kaip dalykas joje nedėstoma.

    Šiame ir ankstyvesniuose leidiniuose nusiskundžiama, kad BTSR nėra Lietuvių inteligentų, kad baigę Lietuvoje mokslus, ten ir pasilieka dirbti. Dabar Pelesos agronomu dirba vietinis lietuvis (iš Pavalakės kaimo) Viktoras Stračinskas. Be to, jis studijuoja Lietuvos žemės ūkio akademijoje agronomiją, šiuo metu lanko V kursą. Jo motina tikra lietuvė, gražiai lietuviškai dainuoja (bet nuo Pavalakės dainininkų kolektyvo šalinasi), tėvas irgi gerai lietuviškai kalbėjo. Gaila, kad pelesiečiai Viktoru nelabai džiaugiasi, nes jis su jais lietuviškai nekalba (kalba tik rusiškai).

Boltiškės

    Prieš kelerius metus Pelesoje buvo liūdnai pagarsėjusi kolchozo pirmininkė lenkė Žilinskaja, kuri už kalbėjimą lietuviškai bausdavo piliečius piniginėmis baudomis. Dabar jos tradiciją tęsia Boltiškių apylinkės (Varenavo raj.) pirmininkė Janina Markei. Jinai tuos, kurie apylinkės būstinėje sukalba lietuviškai, veja lauk.

Ramaškonys

    Iš šio kaimo (Varenavo raj.) kelios šeimos, kuriose lietuviškai jau nekalbama, leidžia savo vaikus mokytis į Lietuvą, į mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Vaikai greitai išmoksta lietuvių kalbą ir neatsilieka moksle, net būna pirmūnais. Iš tokių viena mergina jau yra baigusi vidurinę mokyklą ir dabar eina Vilniuje aukštuosius mokslus. Sektinės pavyzdys kitoms BTSR sugudėjusioms šeimoms.

Laiškas iš Pelesos

    1979 m. vasarą Pelesoje dirbo TSRS MA slavistikos ir baltistikos instituto ekspedicija, kuriai vadovavo žymus mokslininkas V. Toporovas. Ekspedicijoje dirbo ir jo žmona, senovinės
154

sanskrito kalbos specialistė, išvertusi į rusų kalba „Rigvedą" ir kt. Mūsų trobose buvo galima sutikti ir T. Sudnik — lingviste, jau daug kartų lankiusią lietuviškus kaimus BTSR, mokančią lietuvių kalbą. Ekspedicijos dalyviai ne tik žymūs mokslininkai, bet ir nepaprastai nuoširdūs, paprasti ir geri žmonės. Mes džiaugėmės, kad jie lankosi mūsų namuose, domisi mūsų kalba, dainomis, buitimi, mūsų džiaugsmais ir rūpesčiais.

    Tomis valandomis, kai teko su jais bendrauti, mes jautėme pagarbą ir rusų, gudų bei ukrainiečių tautoms, kurioms atstovavo šie žmonės. Ir džiaugėmės, kad kultūringi slavų tautų žmonės supranta ir gerbia mūsų kultūrą. Mes net nesuvokiame, kokios gražios mūsų dainos, kiek daug mokslininkams pasako net tokie paprasti vaikiški žaidimai, kaip „Aguonėlė", įprasti kasdieniniai žodžiai ir net visų užmiršta pakely iš Pelesos į Pavalakę esanti kūdra. Jie vienodai smalsiai klausinėjo ir senukus, ir vaikus, domėjosi mūsų šeimų ir kaimynų santykiais. Todėl nenuostabu, kad labai greitai mes pajutome vieni kitiems abipusę pagarbą ir norą padėti. Susiklostė natūralūs žmogiški santykiai, išnyko nepasitikėjimas. Buvo ramiai dirbama, įrašomos dainos, pasakojimai, įvairios kaimietiškos buities smulkmenos — žodžių, ekspedicija sėkmingai dirbo.

    Bet rusų mokslininkų pasirodymas Pelesoje ir susidomėjimas mūsų kultūra sukėlė baimę ir sąmyšį vietinės valdžios organams. Tuoj suskambėjo skambutis iš Pelesos į rajoną, o iš ten atskubėjo visas liaudies kultūros „puoselėtojų" būrelis, išsigandęs, kad nebūtų nušviesti jų nešvarūs darbai ir pastangos nuslopinti visą, ką mokslininkai kaip tik nori išsaugoti. Ten buvo ir Varenavo rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas, rajono vykdomojo komiteto, saugumo komiteto atstovai su Pelesos apylinkės atstove, jau mums žinoma Žilinskaja priešaky. Belieka tik stebėtis šių žmonių nekultūringumu, įžūlumu, su kuriuo jie įsivertė į ekspedicijos dalyvių stovyklavietę Pelesos mokykloje. Be pasisveikinimo jie puolė kratyti kambarius, šmirinėjo tarp asmeninių daiktų ir tik gerokai vėliau prisistatė, kas jie esą. Reikalavo kažkokių leidimų, kažkokių popierių, nors ekspedicijos vadovas ir pateikė TSRS MA nukreipimą bei komandiruotes. Buvo gėda visiems ten buvusiems matyti tokį niekingą elgesį. Visus surašę, tame  tarpe  ir atvykusius  į  tėviškę pasisvečiuoti vilniečius,
155

prigrasinę išbildėjo. Ekspedicijos dalyviai dabar patys akivaizdžiai įsitikino, kokius pažeminimus turi kęsti mūsų kaimiečiai, tik dar žymiai įžūlesnius ir skaudesnius. Mokslininkai dabar jau stebėjosi, kaip dar ligšiol žmonės čia kalba lietuviškai ir turi savy jėgų priešintis šitam smurtui.

    Nežiūrint prigrasinimų, jau tą patį vakarą Pavalakės kaime skambėjo lietuviškos dainos, vaikai šoko „Aguonėlę", senukai pasakojo nuostabias jų gyvenimo istorijas, ir iki vidurnakčio neblėso draugiški pokalbiai. Lyg nieko ir nebūta. O gal mes jau perdaug pripratę prie visokių įžeidimų ir tiesiog jų nepaisome. Gyvename kaip gyvenome. Dainuojame kaip dainavome.
Lietuvos žemės ūkio akademija

    1977 m. gale šioje aukštojoje mokykloje pasirodė skelbimas, jog renkamos ir perkamos knygos Baltarusijos TSR lietuviams. Knygų rinkimą organizavo profsąjungos vietos komitetas. Daugelį nustebino toks skelbimas po to, kai buvo represuoti asmenys, kurie padėjo BTSR lietuviams išlaikyti jų tėvų kalbą. Kai kas pagalvojo, jog tai provokacija — norima išaiškinti tuos, kurie rūpinasi BTSR lietuviais. Gal tai ir buvo provokacija, nes surinktos knygos buvo pasiųstos ne į BTSR, bet Lenkijon.

*     *     *

NAUJOS KNYGOS

    JAV pasirodė veikalas „Studia Lituanica IV. Rytų Lietuva", Chicago, 1980. Leidėjas — Vilniaus krašto lietuvių sąjunga. Redagavo Algirdas M. Budreckis.

    Šis darbas seniai turėjo būti išleistas, bet geriau vėliau, negu niekad. Vilniečius aplenkė Mažosios Lietuvos lietuviai, jau išleidę net du tokius veikalus. Atkreipia dėmesį tas faktas, kad šį veikalą suredagavo ir jame daug rašo A. Budreckis, gimęs (1937 m.) ir augęs, ir mokslus išėjęs JAV, Lietuvos turbūt nematęs. O kur mūsų Jeronimai Cicėnai ir kiti vilniečiai, lenkų okupacijos laikais kovoję dėl lietuvybės? Kur jie pasidėjo?

    Veikale daug vertingos medžiagos, bet jis grynai mokslinis, skirtas vien ateities  galimybėms. Kodėl šiame veikale nieko
156

nerašoma apie tai, kas reikia dabar daryti, kad būtų sustabdytas lietuvių nutautinimo bei nutautėjimo procesas, kuris šiuo metu vyksta BTSR vakariniuose pakraščiuose. Aišku, reikia atlikti mokslinį tiriamąjį darbą, braižyti žemėlapius ateičiai, nustatinėti Lietuvos etnografines sienas, bet visa tai nestabdo minėto proceso, kuris vyksta dabar, mūsų akyse.

    Knygos pratarmėje Vilniaus krašto lietuvių sąjungos pirm. dr. J. šalna rašo: „Sąjunga deklaravo savo nesibaigiantį vidinį atsparumą ir ištikimybės jausmą savo kraštui, o kartu ir Tėvynei Lietuvai (. . .) ši knyga lieka kaip atestatas bendro darbo, skirto ateities kartoms" (p. 10). Skaitant šiuos žodžius ir perskaičius visą veikalą, lenda į galvą pikta mintis, kad Vilniaus krašto išeiviai lietuviai yra užmerkę akis tam, kas vyksta dabar toje Vilniaus krašto dalyje, kuri pateko į BTSR sudėtį. Darbas vien ateities galimybėms, ateities kartoms . . .

    Užsienio lietuviai negali pasitenkinti vien teoriniu-moksliniu darbu, koks yra atliktas šioje knygoje, o, norėdami atlikti savo pareigą Tėvynei, privalo imtis praktinės veiklos — padėti savo broliams už geležinės uždangos išlaikyti savo tėvų kalbą. Ir čia, Lietuvoje, yra mokslininkų, kurie domisi BTSR lietuviais, dirba mokslinį — tiriamąjį darbą, tiria to krašto tarmes, užrašinėja folklorą ir 1.1., o praktiškai nieko nedaro užkirsti kelią lietuvių kalbos nykimui. Jie nieko nedaro iš baimės, o užsieny gyvenantiems lietuviams nėra ko bijoti. Jei tik mokslinį darbą dirbsime, jei tik ruošimės ateičiai ir lauksime, kada pagerės laikai bei sąlygos, o nieko nedarysime dabarčiai, nesiimsime praktinės veiklos padėti savo broliams kovoje už jų tėvų kalbą, tai vieną sykį pajusime, kad tas vakarų BTSR kraštas, kur dabar lietuviškai kalbama, atimtas iš mūsų rankų, jo netekome.

    Šiaip ar taip, mūsų gyvenamu laikotarpiu lietuvio tautybės svarbiausias ir lemiamas požymis yra lietuvių kalba. Tie, kurie netenka lietuvių kalbos, netenka ir lietuvio tautybės. Tik retu, išimtiniu atveju XX a. gale lietuvis, netekęs savo tėvų kalbos, išlaiko lietuvio tautybę. Nesvarbu, kokią naują kalbą lietuvis priima, tegu tai bus gudiškai-lenkiškas žargonas, — pametęs savo tėvų kalbą, jis tuo pačiu išeina iš lietuvių bendruomenės ir tautos.

    Tad ką turi daryti užsienio lietuviai, kaip jie gali padėti BTSR gyvenantiems lietuviams?
157

    Laikas, jau seniai buvo laikas įkurti organizaciją, kuri rūpintųsi BTSR lietuvių reikalais. Ši organizacija turi domėtis tuo, kas dabar vyksta Vakarų Baltarusijos lietuvių gyvenamose vietovėse, rašyti spaudoje klausimais, susijusiais su BTSR lietuvių gyvenimu; rašyti memorandumus T. Sąjungos vyriausybei dėl lietuviškų mokyklų atidarymo ir lietuviškų pamaldų įvedimo BTSR; atkreipti pasaulio viešosios nuomonės dėmesį į lietuvių tautinės mažumos genocidą BTSR. Organizacijos nariai turi lankyti BTSR lietuvius.

    Užsienio lietuviai pagal galimybę turi lankyti, aprūpinti literatūra ir aplamai rūpintis ne vien Seinų-Suvalkų krašto, bet ir BTSR lietuviais.

    Šia proga norisi palyginti BTSR lietuvių padėtį su lietuvių padėtimi Seinų-Suvalkų krašte (Lenkijoje). BTSR lietuvių padėtis nepalyginamai blogesnė, negu jų tautiečių, gyvenančių Lenkijoje. O Seinų-Suvalkų krašto lietuviai nuolatos lankomi giminių ir pažįstamų iš JAV ir kitų užsienio valstybių (bent iki karo stovio Lenkijoje paskelbimo). Dėl Seinų lietuviams daromos skriaudos — draudimo lietuviškų pamaldų Seinų katedroje — rašomi protestai atitinkamoms bažnytinėms instancijoms, plačiai apie tai rašoma spaudoje ir 1.1. O apie tai, kokia skriauda daroma Gervėčių, Pelesos ir kitų BTSR vietovių lietuviams, tik puse burnos spaudoje užsimenama. Vienas tik Vatikano radijas plačiai apie tai kalba, o „Amerikos balsas" tyli.

KUO VIRSTA BALTARUSIJOS TSR JAUNOJI KARTA

    Baltarusijos TSR gyventojai — tiek lietuviai, tiek gudai — yra rusinami per mokyklas, o lenkinami per bažnyčią lenkų kunigų. Bet jaunoji BTSR karta lenkų kalbos nemoka, nes lenkiškų mokyklų BTSR nėra. Kadangi jaunimas nemoka lenkų kalbos, tai jų netraukia bažnyčia, kur pamaldos, pamokslai ir kiti religiniai patarnavimai atliekami lenkiškai. Tiesa, tėvai priveda vaikus pirmos išpažinties ir Komunijos, dar ir vėliau vedasi juos į bažnyčią, bet šie ten eina tol, kol laikosi tėvų rankos, o kai išauga į „vyrus" ar „merginas", daugiau į bažnyčią nebeina, nes jų ten
158

niekas netraukia, jie nesupranta, kas vyksta bažnyčioje, nes girdi nesuprantamą lenkų kalbą. ,,Aš lenkų kalbos nemoku, todėl į bažnyčią neinu, nes nieko nesuprantu, kas ten kalbama" — pasakė viena 18 metų jaunuolė.

    Iš to, ką vaikas gavo per katekizmo pamokas, jam beveik nieko nelieka, nebent poteriai, kurių turinio jis nesupranta ... Ir taip jis atitolsta nuo bažnyčios, kuri jam lieka svetima. Jaunuolis,-ė religijai pasidaro indiferentais arba tiesiog virsta ateistais. O aplinkos įtaka — radijas, spauda, kinas, jaunimo pramogos ir pasilinksminimai, kuriuos patys suruošia arba kuriuos ruošia kultūros namai, — padaro savo. Jaunimas žino, kad jam reikia valgyti ir gerti, gyventi ir linksmintis, o apie Dievą ir religiją jam niekas nekalba ir neprimena. Jis yra šios žemės žmogus ir daugiau nieko. Iš šalies jam visą laiką kala, kad po mirties nieko nėra, kad tave užkas ir nieko iš tavęs neliks. Tad naudokis gyvenimu ir daugiau apie nieką negalvok. Tokiose sąlygose tik kaip išimtis vienas kitas jaunuolis,-ė, paveiktas kokios nors ypatingos įtakos, gali išlikti religingas.

    Štai kokie vaisiai lenkiško Dievo žodžio skelbimo ir panaikinimo pamaldų gudų kalba, kurias savo laiku mėgino palaikyti ir gaivinti tuometinis Vilniaus vysk. J. Matulaitis, ir kurias visur panaikino arkivyskupas R. Jalbžykovskis.

    Ateistinė Tarybų valdžia gali būti patenkinta dėl tokio Dievo žodžio skelbimo — pamaldų, pamokslų ir kitų religinių praktikų atlikimo lenkų kalba BTSR, nes tai galutinai veda prie nureligėjimo ir ateizmo plitimo. Senoji BTSR karta, išaugusi lenkų okupacijos laikais ir lankiusi lenkų mokyklas, dar lanko bažnyčią, nes šiek tiek moka ar supranta lenkiškai. Bet senoji karta išmirs, ir bažnyčių lankyti nebus kam. Taip galvoja tarybiniai ateistai. Ir jie neapsirinka. Dėl tos turbūt priežasties keliose vietose BTSR, buvo leista atidaryti bažnyčias su lenkų kalba. Lietuviai kunigai į BTSR neįsileidžiami; atidaryti bažnyčias su lietuviškomis pamaldomis tarybiniai pareigūnai jokiu būdu nesutinka, ir jie žino, ką daro. Leidimas pamaldų lietuviams jų gimtąja kalba vestų prie religijos stiprėjimo, patrauktų į bažnyčią jaunimą.

    Taigi lenkiškas Dievo žodžio skelbimas BTSR galutinai veda prie nureligėjimo ir ateizmo. Mato ar nemato tai lenkų dvasiniai tėvai, bet iki šiol tokios bažnytinės politikos BTSR tebesilaikoma
159

atkakliai. Vienas lietuvis kunigas, rodos, teisingai nusakė lenkų kunigų bažnytinę politiką BTSR: pasibaigus II pasauliniam karui, lenkų kunigai ir jų vyresnieji su R. Jalbžykovskiu priešaky, išvykdami į Lenkiją, įsakė pasiliekantiems BTSR laikyti „placuvkas" ir laukti „išvadavimo", t.y. atstatymo Žečpospolitos.

    Baltarusijos lenkinimas, dabar vykdomas kunigų per bažnyčias, duoda menkus rezultatus, arba, galima sakyti, jokių rezultatų neduoda. Turbūt teisingai kitas lietuvis kunigas, kuris dažnai lankosi BTSR, yra pasakęs, kad gudų jaunoji karta lenkais nebus, — jie virs rusais. Tik katalikybė gali prilaikyti nuo surusėjimo. Bet jaunoji karta, kuri negirdi Dievo žodžio skelbimo jai suprantama kalba, netenka tikėjimo ir tuo pačiu atsparos prieš rusinimą. Lenkiškoji įtaka Vakarų BTSR yra labai silpna, o rusiškoji labai stipri. (Kalbu apie Vakarų Baltarusijos pakraščius, nes neturiu tikslių -žinių, kas vyksta Baltarusijos gilumoj ir jos rytiniuose pakraščiuose.) Čia veikia rusiškos mokyklos, kur jaunimas išmoksta pakankamai gerai rusiškai kalbėti. Gudų jaunimui įsisavinti rusų kalbą, labai lengva, nes gudų kalba labai panaši į rusų. Rusiškose mokyklose jaunimas perauklėjamas į sovietinius piliečius, jie išauga sovietiniais arba, geriau sakant, rusiškais patriotais. Kokia nors nacionalinė Baltarusija, kokie nors tautiniai gudų interesai tokiam jaunimui lieka svetimi. Jaunimas negauna jokio tautinio dvasinio peno, tautinis gudų judėjimas jo nepasiekia, nes BTSR jokio tautinio gudų judėjimo nėra (bent apie jį nieko nežinome).

    Baigęs rusišką mokyklą, jaunuolis,-ė mielai vartoja rusų kalbą O kadangi gudų liaudis savo kalbą vadina prasta (jie kalba po prostu), tai rusų kalba kaip valstybinė, vartojama administracijoj, viešame gyvenime, laikoma aukštesne, pranašesne už gudų kalbą. Kadangi BTSR pilna tikrų rusų arba surusėjusių gudų, kurie kitaip nekalba, kaip tik rusiškai, tai vietos gyventojai, nori nenori turi daugumą savo reikalų atlikti rusų kalba. Baigęs rusišką mokyklą jaunuolis,-ė gudas, nors dar moka gudų kalbą ir ją kai kuriais atvejais vartoja, bet galvosena yra rusiška, jis yra sovietinis pilietis be Dievo ir savos tėvynės; jam nesvarbu, kokia kalba jis kalbės — rusiška ar gudiška, jo interesai sutampa su „plačiosios tėvynės", t.y. Rusijos interesais. O lenkiškumas, kurį jis kadaise girdėjo bažnyčioje, jam yra visiškai išgaravęs.
160

    Jei gudų jaunimas rusėja, ką pasakyti apie lietuvių jaunimą, gyvenantį BTSR? Lietuvių jaunimo čia pasilieka labai mažai, tik vienas kitas. Dauguma išvyksta į Lietuvą arba BTSR miestus. Tie, kurie išvyksta į Baltarusijos gilumą, surusėja. O kas bus su likusiais lietuvių gyvenamose vietovėse, kol kas sunku apie tai ką pasakyti.
A. Tvirbutas

BTSR LIETUVIŲ PROBLEMOS

    Baltarusijos TSR teritorijoje yra lietuviškų salų. Tokia sala buvo ir Plikių kaimas. (Rodūnės parapijoje, Varenavo raj.). Prieš II pasaulinį karą čia buvo virš 20 kiemų su apie 150 gyventojų. Visi gyventojai buvo lietuviai, daug jaunimo, buvo gyva lietuviška veikla. Čia buvo lietuviška mokykla. 1933 m. lenkams ją uždarius, veikė lietuviška skaitykla. Veikė taip pat lietuviškos organizacijos: šv. Kazimiero draugijos ir ūkio draugijos skyriai. Reiškėsi lietuvių choras. ,,Mūsų Vilnius", dvisavaitinis žurnalas, leidžiamas nepriklausomoj Lietuvoje, rašė: „1930.11.16 Plikiuose įvyko šv. Kazimiero draugijos susirinkimas, kuriame skaityta paskaita apie Vytautą Didįjį, Joną Basanavičių ir Lietuvos nepriklausomybę" („M. V.", 1930, Nr. 6.). „1931.VIII.10 čia buvo viešas lietuvių vakaras. Vaidinta „Kurčias Žentas". Be to, buvo monologas, deklamacijos, pantomimos." („M. V.", 1931, Nr. 24).

    O kas dabar liko iš Plikių kaimo? II pasaulinis karas sumažino Plikių gyventojų skaičių — vieni žuvo, kiti išvyko. Po karo jaunimas patraukė mokytis į Lietuvą ir, mokslus baigęs, tėviškėn negrįžo. Po kolchozų įvedimo net 18 šeimų, likvidavę savo ūkius, išsikėlė į Vinių. Į išvykusių vietą atsikėlė nauji iš rytų, kalbantys nebe lietuviškai. Jie čia pasistatė namelius ir gyvena. Prieš keliolika metų Plikiuose dar buvo kelios lietuviškos šeimos, o dabar tik dvejose ar trejose šeimose kalbama lietuviškai, bet ir jų nebus, nes likę tik seniai. Taip mūsų akyse išnyko garsi lietuviška Plikių sala. Ir tai ne vienintelis pavyzdys BTSR lietuvių gyvenime.

    Kas laukia BTSR lietuvius, jei panašūs reiškiniai kartosis ir kitur?
161

    Dėl lietuvių skaičiaus mažėjimo BTSR kalta ne vien Maskvos politika. Kalti ir patys lietuviai, kurie ieško lengvesnio gyvenimo, palieka savo gimtąsias sodybas ir bėga Lietuvon. Tėvai ne tik vaikus išleidžia Lietuvon, bet ir patys juos seka, palikę savo gimtuosius namus. Paprastai pats gyvenimas keršija už padarytas klaidas. Daugelis, apsigyvenę Lietuvoje pas savo vaikus, apsivylė ir kai kurie grįžo atgal į savo gimtąją pastogę, jei ji nebuvo sunaikinta.

    Gerai, kad jaunimas, nesant vietoje lietuviškų mokyklų, vyko mokytis Lietuvon. Bet blogai, kad beveik nė vienas iš jų negrįžo darbuotis savo gimtojon žemėn, nes Lietuvoje aukštesnė ekonomika ir geresnė tvarka, o BTSR žemesnis pragyvenimo lygis. Turime gydytojų iš BTSR lietuvių tarpo — jie visi įsikūrė dirbti Lietuvoje, ir nė vienas nebandė apsigyventi ir darbuotis BTSR. O gydytojas dėl pragyvenimo ir BTSR negalėtų skųstis. Bet čia, Baltarusijoje, susidursi su nelietuvišku elementu, susidursi su pareigūnais, kurie į tave šnairiai žiūrės. Tad kam turėti nemalonumų? Geriau pasirinkti ramų, be kovos gyvenimą . . .

    Turim lietuvių agronomų, inžinierių, kilusių iš BTSR. Galėjo jų vienas kitas įsikurti ir dirbti BTSR. Net kai kam buvo pasiūlyta, bet nė vienas nesiryžo „vargti" savo tėviškėje.

    Tad ko mes galime tikėtis, jei ir ateityje tokie dalykai dėsis? Be meilės savo kraštui, be pasiaukojimo neišlaikysime tėvų žemės savo rankose. Niekas veltui neduodama. Ne tik laisvė, bet ir savo žemė apginama sunkiu darbu, kova, o, jei reikia, ir krauju.

    Čia tenka paliesti ir kitą skaudžią problemą — gimimų mažėjimą, ši liga yra apėmusi ne tik Lietuvos, bet ir BTSR gyventojus. Tiek Lietuvoje, tiek BTSR gimimų skaičius po II pasaulinio karo katastrofiškai sumažėjo. Šeimoje — 1-2 vaikai. Retą dabar sutiksi šeimą, kurioje būtų trys arba daugiau vaikų. Vaikų vengimas — štai nauja liga, kuri veda prie lietuvių tautos išnykimo. Kai šeimose 1-2 vaikai, o pasitaiko ir nė vieno, tada tautos narių skaičius nedidėja ir nestovi vietoje, o palengva mažėja. Neramina mus faktas, kad ši liga — gimimų mažėjimas — yra apėmusi ne tik Lietuvos, Baltarusijos bei ir visos Tarybų Sąjungos gyventojus (išskyrus Azijos tautas). Nors pas rusus ir gudus šeimos irgi negausios, bet jų yra daug: gudų apie 8 milijonus, o rusų net iki 100 mln. Dėl gimimų sumažėjimo
162

atsiranda tuščios erdvės, ir slavų padermės užteks šiai tuščiai erdvei užpildyti.

    Rusai veržiasi ne tik į Pabaltijį, bet patraukia ir į Baltarusiją bei vakarinius jos pakraščius. Slavų palinkimą slinkti į vakarus lemia jų klajokliškas charakteris. Nuo seno slavai žinomi kaip klajoklių tauta, kuri savo žemės nemyli, prie jos neprisiriša ir linkę keliauti, ieškoti pragyvenimo kitur, šį klajokliškumą dar padidino kolchozų įvedimas. Kolchoznykas nemyli žemės, jis neturi savo žemės, nes ji iš jo buvo atimta. Jis neturi savo tėvynės, jam tėvynė visur, kur yra duonos, kur jis sotus. Klajokliškas slavo kolchoznyko jausmas jį traukia ten, kur jis tikisi rasti lengvesnį ir sotesnį gyvenimą. Darbo jis nemėgsta, darbas jam yra prakeikimas, jis keliauja ten, kur tikisi rasti kitų žmonių pagamintų gėrybių. Taip rusai užplūdo Lietuvą, o ypač Latviją. Ir atsitiko taip, kad Latvijoje, kurios ekonomika prieš II pasaulinį karą klestėjo, dabar, užplūdus rusams, nebėra ne tik mėsos, bet ir pieno produktų. Latvijos ekonomika tapo visiškai sužlugdyta.

    Taigi, nekurkime tuščios erdvės slavams nei Lietuvoje, nei lietuvių gyvenamose vietovėse Baltarusijos TSR.

KORUPCIJA TARYBŲ SĄJUNGOJE

    Matydama vis didėjančią ekonominę krizę, tarybinė valdžia pagaliau „atrado" jos priežastį. Tai — kyšininkavimas, spekuliacija, apgavystės, prirašinėjimai . . .

    Baudos smūgį ypač pajuto Lietuvos partiniai veikėjai. Viskas prasidėjo nuo nekalto dalyko — nuo kolektyvinių sodų. Lietuvos kompartija P. Griškevičiaus asmenyje apkaltino vadovaujančius partijos ir Tarybų valdžios veikėjus, kad jie įsigijo ir įsirengė kolektyvinius sodus neteisėtai, nesuderinę su valdžia ir 1.1. Pirmiausia kolektyviniai sodai buvo atimti iš Kauno Lenino raj. milicijos viršininko Petrausko ir Kauno autoinspekcijos viršininko Indrašiaus. Buvo kalbama, kad tai aukštesniųjų instancijų (partijos ir saugumo) kerštas. Tačiau netrukus užgriuvo dar griežtesni nurodymai: rajonų partijos sekretoriai buvo verčiami atiduoti kolektyvinius sodus su vilomis arba atsisakyti savo postų.
163

Atimti sodai iš Vilniaus vykdomųjų ir partijos komitetų kai kurių aukštų darbuotojų, iš Operos ir baleto teatro partijos sekretoriaus V. Noreikos, Kauno partinių vadovų Mikučiausko ir Staškūno, ir kitų rajonų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų, kontrolės komitetų viršininkų. Visi jie dažniausiai „atiduodavo" savo kolektyvinius sodus „pionieriams", bet neatsisakydavo savo šiltos vietos. Tačiau netrukus jie pradėjo įrodinėti: jei valdžia atima kolektyvinius sodus iš mūsų, vadinasi, — mes vagys, sėdintys aukštose vietose. Argi tat suderinama su Tarybų valdžios principais? Ir čia baudžiantieji organai susigriebė: tikrai, jei juos paliekame savo postuose, tai argi galime atiminėti kolektyvinius sodus? Tuomet gausis, kad valdžioje — vagys! Todėl buvo duotas ženklas kolektyvinių sodų konfiskavimo kampaniją sulaikyti. Sodų atiminėti nereikia, tegul mūsų partiniai veikėjai sumoka po nedidelę piniginę „kompensaciją", sakykim, po 70-90 rb.

    Atrodė, kad viskas baigsis keliomis aukomis. Tačiau taip tik atrodė. Netrukus buvo suimta nemaža asmenų Kaune ir Vilniuje su Kauno Lenino raj. vykdomojo komiteto pirmininku Baltrušiu ir Kauno tarpteritorinės statybos valdybos viršininku Bytautu priešakyje. Jie buvo kaltinami kyšių už garažų statybą ėmimu. Baltrušis, kaip LTSR Ministrų Tarybos nomenklatūrinis asmuo, buvo iškviestas į Ministrų Tarybą, ir ten jam uždėti antrankiai. Padarius kratą jo seife, rasta daug brangakmenių ir juvelyrinių dirbinių. Bytautas buvo surakintas savo kabinete ir išvestas, matant saviems darbuotojams. Ryšiu su Baltrušio ir Bytauto byla suimti dar 8 žmonės, o kiek apklausinėta, tardyta, liudyta! . . .

    Lietuvoje iškelta ir daugiau bylų. Kai kurių siūlai susipynė net Maskvoje. Visos jos liečia aukštus partinius ir valdžios asmenis. Vilniuje ir Kaune įtemptai dirba Maskvos saugumiečiai. Spėjama, kad Lietuvoje jau suimta pusantro šimto žmonių. Už kyšių ėmimą namų areštan pakliuvo žinomas kardiologas akademikas Brėdikis (jis keliems žmonėms vietoje užsienietiškų stimuliatorių, už kuriuos žmonės sumokėdavo kelis tūkstančius rublių, įdėdavo tarybinius, su kuriais pacientai greitai mirdavo).

    Atrodė, kad paskelbtas didžiausias valymas Lietuvos valdžios organuose. Tačiau netrukus gautas įsakymas iš Maskvos: nutraukti partinių veikėjų suiminėjimus, nubausti tik jau areštuotus.
164

    Tačiau ar tik Lietuvoje taip išplito kyšininkavimas, spekuliacija ir suvešėjo kitos partijos šulų ydos? Argi taip nėra Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose? Deja, faktai rodo, kad ten tokių reiškinių dar daugiau, ir jie kur kas didesni. Ne paslaptis, kad spekuliacija, kyšininkavimas, akių dūmimas yra paplitę visose tarybinio gyvenimo sferose.

    Didžiulio pogrindinio sindikato centras demaskuotas Samar-kande. Sindikatas užsiiminėjo miško medžiagos perpardavinėjimu ir kitais stambiais dalykais. į jį įėjo daug aukštų pareigūnų iš įvairių stambių T. Sąjungos organizacijų: Sojuzglavles'o viršininko pavaduotojas, TSRS valstybinio tiekimo Tiumenės vyriausios teritorinės valdybos viršininko pavaduotojas, susivienijimo „Sre-durallessnab" viršininkas, sąjunginės kontoros „Sojuzkooples-strojtorg" direktoriaus pavaduotojas, Rytų Sibiro geležinkelio krovinių tarnybos viršininkas ir nemaža kitų. Viso atsakomybėn patraukta daugiau nei 70 žmonių. Vien miško byla apėmė 27 tomus. Nusikaltusiems 7-14 metų atimta laisvė.

    Daugiau nei 30 tomų sudaryta byla Armėnijoje. Ji sudaryta tokiems aukštiems pareigūnams, kaip ATSR prokuroro vyr. padėjėjui, Jerevano prokurorui, ATSR kriminalinės paieškos viršininkui ir kt. Jie šantažavo savo aukas, reikalaudavo jų vardu atidaryti „sąskaitas" taupomosiose kasose. Pasirinktas aukas jie sekdavo, neteisėtai pasiklausydavo ir užrašydavo jų telefono pokalbius, sudarydavo kartotekas, tariamai „įrodančias" aukų blogus darbus. Kartotekos sudarytos šimtams žmonių — jose galima rasti „kompromituojančios" medžiagos vos ne visai Armėnijos inteligentijai.

    Tokie asmenys, pasukę apgaulės, prievartos, kyšininkavimo keliu, susikrovė pasakiškus turtus, štai, pavyzdžiui, pas Azerbaidžano socialinio aprūpinimo ministerijos aukštą pareigūną, už kyšius pardavinėjusi automašinas „Žigulius" ir „Zaporožiečius", skirtus invalidams, rasta 34 kg. aukso. Dar daugiau turto buvo „sukaupęs" Urgenčo pedagoginio instituto prorektorius: trys „Volgos", 23 servizai, 74 kostiumai, 149 poros batų, 19 magnetofonų, 40 kilimų, 420 m. audinių, šimtas aukščiausios kokybės karalkulinių kailiukų. Svetimoje vištidėje jis dar laikė 735.000 rub., obligacijų už 18.300 rub., 450 aukso monetų, 39 auksinius laikrodžius su apyrankėmis, 16 auksinių apyrankių su
165

briliantais, 41 žiedą, 12 porų auskarų. Kitur buvo paslėpęs 19 briliantų, auksinių apyrankių, žiedų, laikrodžių, auksinių monetų. Dar kitur laikė kostiumus, paltus, kailius, 26 kilimus. Iš viso pas šį „prorektorių" rasta vien brangių daiktų už 1.200.000 rub.!

    Maskvos juvelyrinės parduotuvės „Beriozka" pardavėjas pasakoja, kaip atėjęs paprastas iš pažiūros žmogus, net nežiūrėjęs ir netikrinęs, nusipirko žiedą už 35.000 rub. Už kitą brangakmenį, kainavusį 18.000 rub., susipešę du pirkėjai išmušė vitriną.

    Tokie žmonės dažniausiai sėdi aukštuose partiniuose valdžios postuose. Neretai piktnaudžiauja ir mokslinių įstaigų vadovai, štai, pavyzdžiui, Valstybinio lakų dažymo pramonės mokslo-tiriamojo ir projektavimo instituto direktorius Berezinas vien taupomosiose knygelėse turėjo 70.000 rub., taip pat nemaža įvairių juvelyrinių dirbinių. Į šį aukštą mokslinį postą jam padėjo ateiti įvairūs neteisėtai įsigyti medaliai, kaip antai, medalis „Už Stalingrado gynybą", Raudonosios žvaigždės ordinas, Tėvynės karo II laipsnio ordinas ir kiti.

    Nuo raudonosios aukštuomenės neatsilieka ir eiliniai, prieiną prie plataus vartojimo, deficitinių prekių, ypač maisto.

    Štai vieno Rusijos restorano virėja buvo tiek „užsidirbusi" pinigų, kad .netgi turėjo savo asmeninį sekretorių, dvi namų šeimininkes, veterinorių (savo šuniui). Iš jos atimta juvelyrinių dirbinių iš aukso ir brangakmenių (daugiau negu 1 kg.), kailių, importinių radijo aparatų, antikvarinių leidinių, pinigų ir obligacijų — iš viso už 700.000 urb.

    Gruzijoje maisto parduotuvės direktorius Pchkadzė savo „sutaupytus" pinigus panaudojo didžiuliam namui — rūmams su baltomis kolonomis statyti, šiuos rūmus prokuratūra vėliau įkainavo 350.000 rub. Jie turėjo 245 kvadr. metrus gyvenamojo ploto. Direktorius buvo nusipelnęs ir išgarsėjęs darbuotojas: visada įvykdydavęs valstybinius planus, už tai gavęs 33 padėkas, žymenį „Tarybinės prekybos pirmūnas", 4 garbės raštus. Jis buvo toks galingas, kad galėdavo papirkinėti ne tik milicijos, bet ir OBCHSS'o darbuotojus. Kai jam grėsė areštas, jis staiga dingo. Matyt, buvo perspėtas milicijos ar kitų aukštų pareigūnų. Dabar jis ieškomas visoje T. Sąjungoje.

    Tarybų šalyje įsigalėjo tvarka, kad tokie žmonės ligoninėse turi savo „liuks" palatas, kur jiems pristatomi netgi gėrimai ir
166

moterys, jie užsisako viešbučių numerius su keliais kambariais, su tarnais, moterimis, perka užsieninius baldų komplektus „Versalis" už 5-10000 rub., importines melsvas kriaukles, važinėja taksi, turguje perka brangius daiktus. Jie atrodo apsirengę gal ne kiek geriau už paprastą darbininką, bet jie turtingi, todėl sunkiai sugaunami. Beje, Susisiekimo kelių ministerijos centrinės ligoninės Maskvoje darbuotojų įžūlų ilgametį kyšininkavimą kontrolieriui pasisekė demaskuoti per kelias valandas. Vadinasi, tik deramos kontrolės stoka galima paaiškinti įvairių kyšininkų, sukčių, savanaudžių klestėjimą T. Sąjungoje.

    Apgavystėmis, kyšininkavimu ir netgi kontrabanda užsiiminėja dar aukštesnės organizacijos ir jų vadovai. Ilgą laiką žuvies pramonei (TSRS) vadovavo ministro pavaduotojas Rytovas. Savo postą jis panaudojo didžiuliams milijoniniams turtams įsigyti. Su savo sėbrais jis sukūrė ypatingą sistemą žuvims (tuo pačiu raudoniems ir juodiems ikrams) išvežti į užsienį. Ryšium su šia byla suimta apie 200 žmonių. Po kelerius metus trukusio tardymo, Rytovas neseniai nuteistas sušaudyti.

    Kyšininkavimu buvo padvokusi Gruzijos finansų ministerija su jos kontrolės-revizijos valdyba priešakyje. Jos viršininkas, taip pat finansų ministras — suimti.

    Kyšininkavimas atskleistas net TSRS užsienio reikalų ministerijoje. Jos darbuotojai už kyšius leisdavo aukštiems veikėjams vykti ilgoms „stažuotėms" į užsienį. Kyšininkavimu ir užsienio valiutos spekuliacija apkaltinta netgi L. Brežnevo duktė. Jos byla irgi baigėsi tragiškai. — dėl to nusišovė TSRS saugumo komiteto viršininko pavaduotojas Cvigunas. (Manoma, kad velionio LKP CK sekretoriaus A. Sniečkaus mirtis susijusi su jo bičiulio Socialistinio Darbo Didvyrio Plioplio, žinomo spekulianto, byla).

    Vadinasi, ir aukšti tarybiniai žmonės nenori pasitenkinti tuščiomis, nuvalkiotomis komunistinėmis frazėmis, o siekia konkretesnių dalykų. . .

    Paskutiniu metu padažnėję išpuoliai prieš kyšininkus, spekuliantus, sukčius, apgavikus, prirašinėtojus ir kitus valstybinio turto grobstytojus yra teisingi. Tačiau spauda bijo viešai pavadinti tai korupcija. O juk ji yra taip giliai įsismelkusi net į aukščiausius valdžios organus, štai „Pravdoje" (1982.IV.27) TSRS Generalinis prokuroras Revunkovas nurodė, kad „ydinga praktika gamybos
167

sąskaita nurašinėti žalą, iššauktą neorganizuotume nerūpestingumo, apsileidimo ir netgi piktnaudžiavimų, gadinančiai veikia piliečius, gimdo abejingumą, o kartais ir paniekinantį atsinešimą į visuomeninį turtą. Būtent toks požiūris, mūsų nuomone, daugiausia apsprendžia privačias savininkiškos psichologijos pasireiškimų gajumą, tarnauja maitinančia tarpe parazitiniams siekiams ir kėslams į liaudies turtą". Tai teisingi žodžiai, bet iš tikrųjų korupcijos valdančiuose sluoksniuose priežastys yra gilesnės: tai dėsninga išdava tos politikos, kurią vykdo dešimtmečiais TSRS. Toji politika remiasi ideologiniu sustabarėjimu, visuomeninio judėjimo stagnacija, laisvos minties užgniaužimu. TSRS vadovai, norėdami atitaisyti padėtį, turėtų suprasti liaudies išmintį, bylojančią: „Jeigu tavo planai apskaičiuoti metams — sėk rugius; jeigu tavo planai apskaičiuoti dešimtmečiams — sodink medžius; jeigu tavo planai šimtmečiams — auklėk vaikus". Tuščių, nuvalkiotų komunistinių frazių kartojimas tik gadina tarybinę kartą. Vietoj nubaustųjų ateis nauji . . . Jeigu TSRS vadovai nori iš esmės pataisyti esamą padėtį, turi iš esmės keisti savo politiką.
A. Raudenis

GNYBTAI GNIAUŽIASI

    Maskvos Ryšių ministerija išsiuntinėjo specialias telegramas į pašto skyrius — nuo 1982.IX.1 nepriimti į užsienį jokių banderolių su knygomis. Jei nori išsiųsti knygą į Lenkiją, Rumuniją, Ameriką ar Prancūziją, malonėk gauti specialų leidimą Maskvoje ar pas ypatingą įgaliotinį, užsimokėk muitą ir tik tada gali giminėms, draugams ar pažįstamiems išsiųsti . . . tarybinę knygą.

    Taip pat ir užsienio lietuviškasis jaunimas, kuris jau 9 metus iš eilės galėjo vasaromis atvažiuoti Vilniaus universitete pasimokyti lietuvių kalbos, pasižiūrėti Lietuvos, susitikti su draugais, šiemet jau negalėjo atvažiuoti į senąją Alma Mater. Valdžia uždraudė.

    Veržiasi tarybinio gyvenimo gnybtai. Matyt, ne kokie pyragai tai Tarybų valdžiai . . .
T. Gaudentas
168

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum