gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 34 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
Nr. 34 [74]


    Turinys:
    1. Pavojingiausia — nematyti pavojaus
    2. Maironis — centrinė lietuvių literatūros figūra (Iš užsienio radijo laidų)
    3. Visasąjunginė korupcija ir visaliaudinis abejingumas
    4. SOS! SOS! SOS! (Grasinama už labdarybę. Kerštas už norą išvykti)
    5. Nusižengęs tiesai
    6. Kam tarnauja A. Laurinčiuko pjesė
    7. Aktyvinamas dvasinis genocidas
    8. Vaizdeliai iš tarybinės tikrovės (Nūdienės prekybos formos ir kt.)
    9. Keturiasdešimt metų (1904—1944)

Lietuva
1982 m. gruodis
169

PAVOJINGIAUSIA — NEMATYTI PAVOJAUS

     Istorija — tai tautų varžybų, kovų, grumtynių arena. Visais laikais, visose žemės rutulio vietose gentys kovojo su gentimis, tautos su tautomis. Vienos jų būdavo puolančios, kitos besiginančios. Mūsų tautai teko lemtis būti pastarųjų tarpe. Mus visą laiką tik puolė, naikino, asimiliavo. Tai liūdnas faktas, bet dėl to prieš jį negalime užsimerkti ir vaizduotis, kad viskas buvo atvirkščiai.

    Šiandien mes, baltų palikuonys — lietuviai ir latviai, gyvename tarp dviejų pasaulių, tarp milžiniškų germaniškų ir slaviškų tautų. O kadaise, žiloje senovėje, prieš kokius keturis tūkstančius metų, šių trijų tautų protėviai — baltai, germanai ir slavai turėjo maždaug po vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Senovės germanų giminių lopšys — Elbės žemupys, Jutlandijos pusiasalis ir Pietų Švedija. Slavų — į pietus nuo Pripetės, tarp Dniepro vidupio, Pietų Būgo, Dniestro, Vakarų Būgo ir Vyslos aukštupių. Baltai ilgai užėmė teritorijas nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pietuose. Vadinasi, ne tik Nemuno ir Neries, bet ir Aukštutinio Dniepro baseinai buvo baltų gyvenami.

    Paskum prasidėjo kaimyninių genčių judėjimai. Pirmiausiai link Vyslos pasistūmėjo germanai (gotai), vėliau į baltiškas žemes ėmė smelktis slavai. Intensyviausiai slavų migracija vyko VI-VII a., t.y. maždaug prieš pusantro tūkstančio metų, kada jie keliomis bangomis užplūdo rytines baltų žemes Okos, Maskvos, Dniepro, Dauguvos, Neries ir Nemuno aukštupiuose. Čia gyvenę baltai buvo išžudyti, išstumti arba asimiliuoti. Jie išnyko, ištirpdami slavų masėje, apie save palikdami tik archeologinius paminklus ir daugybę vietovardžių, ypač hidronimų. Į rašytinius šaltinius pateko tik galindai, gyvenę į rytus nuo Smolensko ir išsilaikę iki XII a.

    Keletu šimtmečių vėliau baltų žemės ėmė sparčiai mažėti ir vakaruose bei pietvakariuose. Su Vokiečių ordeno atsikraustymu
171

į Pavyslį prasideda mūsų brolių prūsų tragedija, pasibaigusi visišku jų žuvimu. Drauge su prūsais germaniškose bangose nuskendo ir dalis vakarinių lietuvių, kurių agonija užsitęsė net iki mūsų laikų.

    Nesustojo ir slavų plitimas. Jau istoriniais laikais iš istorijos arenos pasitraukė didelė baltų gentis — jotvingiai-sūduviai. Dalį jų žemių nukariavo rusų kunigaikščiai, įkurdami čia slaviškus Naugarduko, Slonimo, Volkovisko miestus, dalį užėmė lenkai (Bresto, Augustavo, Suvalkų apylinkes), šiaurinę ir vakarinę jotvingių-sūduvių dalį sunaikino kryžiuočiai. Tarp kryžiuočių valdomų prūsų ir Lietuvos liko apytuštė Sūduvos žemė Užnemunė. Rytų slavai ir toliau smelkėsi į baltų žemes, pasiekdami Vilniaus, Dubičių, Gardino apylinkes.

    Jei iš vakarų baltiškos žemės trupėjo nuo kalavijo dūžių ir kolonistų spaudimo, tai pietuose ir rytuose jos nyko tyliai, nepastebimai. Pamažu lenkėjo arba gudėjo ištisi kaimai ir valsčiai. Slaviški pleištai brovėsi vis giliau į lietuviškas žemes, pasiekdami teritorijas net į vakarus nuo Vilniaus. Šis slavėjimo procesas vyksta ir dabar. Mūsų akyse miršta ištisi kaimai dabartinėje Vakarų Baltarusijoje. Neaiškus lietuvių likimas ir Lenkijai priklausančiose Seinų ir Punsko apylinkėse.

    Išnaikintų prūsų ir asimiliuotų vakarinių lietuvių žemėse šiandien nelikę nė vieno vokiečio, bet dideliuose šių kraštų plotuose neliko nė vieno baltiško vietovardžio. Dabar šiose baltiškose žemėse gyvena slavai: lenkai ir rusai. Vadinamoje Kaliningrado srityje jie pasistengė sunaikinti net mažiausią pėdsaką, kuris primintų, kam istoriškai šios žemės priklauso. Iš žemėlapio rūpestingai ištrynė visus senuosius pavadinimus. Net gražus visai mūsų tautai taip brangus Tolminkiemis turi griozdišką rusišką Čistije Prudi pavadinimą. Tai Muravjovo Koriko amžininko Kornilovo metodas „įrodyti", kad tos žemės nuo amžių rusiškos . . .

    . . . Maža baltiška sala, susidedanti iš dviejų broliškų lietuvių ir latvių tautų, ištisus šimtmečius trupinta agresyvių germaniškų ir slaviškų kaimynų, šiandie supama jau tik vieno šių dviejų pasaulių — slaviškojo. Slaviškas elementas ardo jos krantus, užlieja ir ritasi per jos žemes.
172

    Ar išliks ši maža mūsų sala ir jos žmonės, ar nepaskęs ji slavų bangose?! Geografija žino daug gyvų tautų, istorija — dar daugiau mirusių . . .

    Pavojus realus ir didelis. Dar pavojingiau šio pavojaus nematyti!
P. Savėnas

Iš užsienio radijo laidų
MAIRONIS — CENTRINĖ LIETUVIŲ
LITERATŪROS FIGŪRA


    Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas (...) — beveik tuštumoje gimsta dalykai gyvi ne vien savo laikui, bet ir visiem laikam. „Nuo Birutės kalno", „Uosis ir žmogus", „Užmigo žemė" — jie išreiškia ir formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią, taigi, atlieka tą darbą, kurį romėnam atliko Horacijus, italams — Dantė.

    Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos „Viktutės": „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas". Šiandien pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą, ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą — tai, kas yra poezijos esmė. Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau negalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis buvo ne tik poetas, o ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau, gal daugiau, už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užsitikrina pilnavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma. Okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime.

    Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu, nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą. Ir po Maironio tas pilnaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau niekada nebenutrūko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios
173

krašto plėtotės nuopelnas, tačiau didele dalimi ir jo. Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figūra, tasai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai. Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši ir dideli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūros normos, atskaitymo sistemos. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra vėl ištisus dešimtmečius, netgi šimtmečius vos vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji nebenyksta ir nebeišnyks. Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą. Jis pademonstravo nepriekaištingą dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos, buitį. Savo mitologiją, istoriją, net geografiją didele dalimi tebematom pro Maironio prizmę.

    Taip, kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui, Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranauskas dar apsiriboja savuoju kampu, savuoju regionu, nors tuo būdu ir daug pasako. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drukšės ežero iki Minijos, nuo Trakų pilies iki Žemygalos „medžių trijų" ir dar pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis.

    Čia kone simboliška ir tai, kad jis gimė geografiniam Lietuvos centre, ir tai, kad neužmiršo savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis įvaldo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. Jo poetins mostas apveda pirmykščias erčias (?). Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi. Kritiko Lankučio pastebėta, kad Maironio laiko modelis yra ne tik visaapimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio laikas — statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys ritualai. Baranausko laikas — tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į bevaisę žemę, į išgriuvusią pūstynę. Ir tik Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas: su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

    Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, viziją europinio platumo ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmas Lietuvoje suvokė literatūrą kaip reikšmingą, nepavaduojamą misiją. Rašyto-
174

jas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnutinis ar harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad dažniausias „Pavasario balsų" daiktavardis — širdis. Tai ne vien romantiškas štampas, nuoroda į jausmų pasaulį. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra. Joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi, ar šerdimi, paverčia visą savo egzistenciją mitologema — ženklu būsimajam laikui. Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susidėjusių aplinkybių: ir istorinių, ir grynai biografinių.

    Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ir pretenduoja būti antruoju Maironiu. Tačiau tokios pretenzijos yra visai beviltiškos. Geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu — virsta perdėm netikru epigonu. Tiesioginis Maironio poveikis yra labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis klišėmis ir štampais, jo patosas — tuščia retorika, jo emocijos — sentimentais, jo harmonija — lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam tikram klasikui, ir gal tai net yra vienas iš didybės požymių.

    Andre Boržo Tulė (?), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Viktor Hugo (. . .)". (Deja, Viktoras Hugo). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir veiklų jo šešėlį, galėtume panašiai išsireikšti:

    Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis . . . Laimei — Maironis!
Tomas Venclova
Vatikano radijas, 1982.XII.17.


VISASĄJUNGINĖ KORUPCIJA IR
VISALIAUDINIS ABEJINGUMAS

    Jei į gyvenimą žiūrėsime blaiviomis akimis, o ne pro ružavus propagandos akinius, jei daiktus vadinsime tikrais vardais ir kalbėsime  ne  išpūstomis  ir tuščiomis  frazėmis  ar laikraščių
175

vedamųjų sakiniais, turėsime pripažinti, kad visą „didžiosios tėvynės" gyvenimą nuo viršaus iki apačios yra apėmusi baisi netvarka ir korupcija. Vagystės, kyšininkavimai, grobstymai, neoficialūs sandėriai net tarp įmonių ir įstaigų, yra įprastas ir net būtinas dalykas. Be šių sandėrių, be visokių „tu man, aš tau", be patepimų ir kyšių ne tik eilinis pilietis, bet ir įmonės vadovas jokių reikalų nesutvarkys.

    Visa šalis gyvena dvigubą gyvenimą: oficialų, išorinį, planuojamą, normuojamą, reglamentuojamą, ir tikrąjį, bet užkulisinį, užmaskuotą, paslėptą, dangstomą . . . Niekas netiki oficialiom ataskaitom ir oficialiais duomenimis. Visi tuoj klausia — kaip yra iš tikrųjų, koki tikrieji duomenys, ieško tiesos tarp eilučių, stengiasi sužinoti iš pirminių šaltinių, iš privačių pokalbių ir pan. Dirbtinas savęs aukštinimas, tariamų laimėjimų kėlimas yra virtęs tiesiog valstybės politika. Kad tik gražiau atrodytų ataskaitose, pranešimuose, suvestinėse. Kad tik nuolat kiltų, gerėtų, didėtų . . . popieriuose, nors gyvenime viskas eitų atvirkščiai. Tiesa, yra ir tokių ataskaitų, kur viskas turi nuolat mažėti. Jei, pavyzdžiui, ūkių, gamyklų, statybinių organizacijų darbo rezultatai turi nuolat augti, tai ligoninių, prokuratūrų, milicijos skyrių ir panašių įstaigų rodikliai turi mažėti. Geras planas ir gera ataskaita daug svarbiau už tikruosius rezultatus. Nieko tokio, kad rajone ar mieste didėja apiplėšimai, vagystės, chuliganizmas, svarbu, kad šie reiškiniai „mažėja" ataskaitose. Nieko baisaus jei didėja mirtingumas ar sergamumas, kad plinta vienos ar kitos ligos, jei tik ataskaita rodo visai ką kitą. Nesvarbu, kad mokykla išleidžia pusiau beraščius, svarbu, kad mažėja nepažangumo procentas. Ūkiai laviruoja tarp apsėjamų hektarų ir prikuliamų centnerių, kad tik gautųsi gaminių kokybė. Ir taip nuo viršaus iki apačios, nuo galvos iki kojų apgaulė, apgaulė, apgaulė, akių dūmimas patiems sau! Didžiuojamasi tuščiais laimėjimais ir tylima apie tuščias lentynas parduotuvėse. Daug kalbama apie liaudies gerovę, tačiau pati liaudis geriau žino, kas jai gera ir kas bloga.

    Žmonės mato šį dvilypumą, šią apgaulę ir netvarką. Mato, supranta (arba instinktyviai nujaučia) ir duoda atsakymą. Sis atsakymas yra tikrai visuotinis ir visaliaudinis. Tai — ABEJINGUMAS. Visaliaudinis abejingumas. Jis reiškiamas visų ir visur. Abejingai klausomasi kalbų, abejingai numojama ranka į pažadus,
176

abejingai žiūrima į planus, abejingai dirbama, abejingai mokomasi, abejingai reaguojama į raginimus ir gąsdinimus. Abejingi visi: moksleiviai, studentai, tarnautojai, milicijos darbuotojai, gydytojai, kolūkiečiai, eiliniai darbininkai ir inžinieriai . . . Abejingi visiems „žydinčio ir klestinčio" tarybinio gyvenimo reiškiniams, visai „brandaus socializmo" tikrovei ir komunizmo statybai. Neabejinga gal tik pati valdančiosios kastos viršūnė. Bet šiuos Kremliaus senius kamuoja kita — senatvės sklerozės ir reformų bei naujovių baimės liga.

    Visam šiam abejingumui, netvarkai ir korupcijai atsirasti ir klestėti padeda bendra melo ir apgaulės, žmogaus beteisiškumo ir bejėgiškumo atmosfera. Nors viskas daroma liaudies vardu, tačiau nei visa liaudis, nei paskiras jos narys jokių teisių neturi. Ką kalbėti apie paprastą pilietį ir jo teises, jei toks juridinis asmuo, kaip kolūkis, pats negali savarankiškai tvarkyti savo gamybinių reikalų. Gal tai netiesa? Tegul pamėgina koks nors kolūkis visuotiniame savo narių susirinkime nuspręsti, kad jam nenaudinga, neapsimoka laikyti, pavyzdžiui, didelę raguočių ar kiaulių fermą, kad jam naudingiau verstis javininkyste, sėti daugiau kviečių ar miežių. Tai būtų toks kriminalas, toks įžūlus duotų planų ir nurodymų nepaisymas, kad žemė po tuo kolūkiu imtų drebėti ... Ką kalbėti apie tos ar kitos ūkio šakos vystymą ar nevystymą, jei šio kolūkio „šeimininkai" — kolūkiečiai neturi teisės patys nuspręsti kiek hektarų tų ar kitų javų sėti. Viskas turi būti „suderinta", viskas turi vykti pagal planą.

    Kokias teises turi ta klasė, kuri pas mus „valdo" fabrikus, gamyklas, žemės-turtus, net visą valstybę? Kokias teises turi darbininkas savo gamyklos reikalų tvarkyme? Daugių daugiausia ką jis gali, tai kokiame nors profsąjungos gamybiniame susirinkime „entuziastiškai" pritarti planui ir pasiūlymui prieš laiką jį įvykdyti ir viršyti . . .

    Net deputatai „liaudies pasiųsti" jai „atstovauti" ir „valdyti", negali atstovauti net savęs pačių. Ir ne tik ten, Maskvoj, Aukščiausioj Taryboj, kur prieš jiems susirenkant visi sprendimai jau seniai padaryti, bet ir vietoje, bereikšmėje apylinkės ar miestelio taryboje, net vietinio biudžeto reikalų negali patvarkyti. Čia viskas jau gauta iš rajono, kaip rajono gauta iš Vilniaus, o Vilniaus iš Maskvos.
177

    Prūsų valdžia kadaise įvairiais potvarkiais smulkmeniškai reglamentavo savo pavaldinių, ypač beteisių būrų gyvenimą. Nurodinėjo ką statyti, kaip statyti, net kokius drabužius dėvėti. Baudžiavos laikais valstiečiai, tvarkvdami savo šeimos ar ūkio reikalus, ne vienu atveju turėdavo atsiklausti savo pono ir gauti jo leidimą. Dabar privatų žmogaus gyvenimą panašiai reguliuoja tarybinė valdžia. Net kaime, kolūkio gyvenvietėje, valstietis savo nuožiūra negali pasistatyti namo, be rajono architekto leidimo neturi teisės net jo perstatyti, pakeisti dydžio ar išvaizdos. Daugelyje vietų net tvoros užsitverti negali . . . Daržo plotas nustatytas, auginamų gyvulių skaičius nustatytas, tveriamos tvoros aukštis nustatytas . . . Tiesa, dar nenustatytas kėdžių skaičius bute ir lovos plotis . . . Bet gal ir tam ateis laikas.

    Iš viršaus duoti planai gamyboje, iš viršaus primetami nutarimai ir potvarkiai, reglamentuoją privatų gyvenimą, visiškas politinis beteisiškumas, net konstitucijos „garantuotų" teisių nepaisymas — visa tai žmogų psichologiškai paruošia būti abejingu visur ir viskam. Jis mato, kad iš jo tik reikalaujama, kad jis už daug ką, net už tą pačią iš viršaus primestą netvarką tik kaltinamas, o jokių teisių padėčiai ištaisyti neturi. Tada į viską numoja ranka, ir visais būdais, legaliais ir nelegaliais, ima rūpintis tik savo asmeniškais reikalais ir interesais. Jei gali paimti — imk! Jei gali nepadaryti — nedirbk! Jei pavyks ką sukombinuoti — kombinuok! Juk visi taip daro. Kuo didesnis viršininkas, kuo daugiau galimybių turi — tuo labiau jomis naudojasi. Pagaliau pati valdžia juk viską iš liaudies ima taip ir tokiais kiekiais, kokiais nori ir kada nori, ir deda ten, kur jai, valdžiai, o ne liaudžiai reikia. Tad visi ir kombinuoja, ima, griebia, o darbą nuo savęs stumia kiek kas galėdami. Stumia vienas nuo kito ne tik darbe, įstaigose interesantus biurokratiškai siuntinėdami iš vieno kabineto į kitą, bet ir poliklinikose, versdami laukti ilgose eilėse, priimamuosiuose prie viršininkų durų, namų valdybose, kuro kontorose . . . Visur delsimas, vilkinimas, tušti pažadai.

    Nesulaukęs jam priklausančios paslaugos iš valdiškos įstaigos, pilietis numoja ranka ir ima ieškoti privačių kelių. Tariasi, samdo, moka kartais tų pačių valdiškų įstaigų darbuotojams. Taip atsiremontuoja butą, pasitvarko mašina, pasisiuva drabužį . . . Už tai reikia mokėti gana nemažai, o atlyginimai nedideli. Bet kai jam
178

jo darbovietėje — ligoninėje, įstaigoje, kontoroje ar parduotuvėje — pasiūlys kyšį, jis neatsisakys. Jis jį paims gal iš to paties santechniko, kuris jam vakar taisė kanalizaciją, ar siuvėjo, kuriam rytoj teks sumokėti už kostiumą . . . Taip ir atsiranda privati iniciatyva, privati ekonomika ir privati rinka. Susiklosto dvilypis gyvenimas.

    Bet apie šį antrą, privatų gyvenimą, kalbama tik privačiai. Oficialiai, susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, spaudoje galima kalbėti tik apie išorinę, fasadinę tarybinio gyvenimo pusę. Ją reikia liaupsinti, girti, jos „laimėjimais" didžiuotis. Tad visi ir kalba, ir liaupsina, netikėdami patys tuo, ką sako, žinodami, kad netiki ir tie, kurie klauso. Vieni abejingai šneka, kiti abejingi tam, ką girdi. Tik pirmieji dar turi pavaizduoti, esą įsitikinę, susirūpinę, besistengia, besisieloją . . . Antriesiems nė to nereikia, nebent kartais paploti . . . Taip vieni kalba, kiti ploja, bet iš tikrųjų visi abejingi iki širdies gelmių, iki kaulo smegenų. Tik savo abejingumą pridengia atitinkama kauke.

    Taip dvilypis gyvenimas gimdo dviveidiškumą. Materialinę korupciją seka moralinė korupcija. Blogis gali gimdyti tik blogį. Visaliaudinis abejingumas yra atsakymas į visasąjunginį liaudies beteisiškumą. Tai gaivališka liaudies reakcija į valdžios pastangas tvarkyti žmonių gyvenimą nesiderinant prie tų pačių žmonių, šis abejingumas dalinai paralyžiuoja, ar bent silpnina, valdžios veiksmus, bet, iš kitos pusės, nuodija ir pačią visuomenę, žaloja žmogų.

    Kaip alternatyva tam gali būti tik laisvė, tvarka ir žmogaus teisių gerbimas! -
P. Savėnas
*    *    *

SOS! SOS! SOS!
GRASINAMA UŽ LABDARYBĘ


    1982.VIII.26 Vilniuje Buitinės chemijos projektavimo konstravimo biuro inžinierius Valerijus Smolkinas darbo metu buvo iškviestas pas biuro viršininką. Čia jj pasitiko KGB mjr. Partašinas, kuris nuvežė Smolkiną į Vilniaus saugumo rūmus pas operatyvinio skyriaus viršininką Česnavičių. Čia Smolkinui buvo
179

pateiktas oficialus įspėjimas raštu, kad, remiantis TSRS ATP 1972.XII.25 įsaku, V. Smolkinas įspėjamas, kad jis užsiima priešiška antivalstybine veikla, kuri pasireiškia politinių kalinių šalpos fondo (Solženicyno fondo) lėšų skirstymu. Toliau įspėjama, jog jeigu tokia veikla tęsis ir toliau, tai jis būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Česnavičius pasiūlė Smolkinui šį įspėjimą pasirašyti, bet Valerijus pasirašyti atsisakė, nurodydamas, kad, jo nuomone, parašas reikštų sutikimą su įspėjimo teiginiais, o jis niekados nesutiks su tuo, kad pagalba vargstantiems gali būti priešiška valstybei.

    Pokalbis užtruko daugiau negu valandą. Česnavičius daug kalbėjo apie didelius Lietuvos KGB laimėjimus, kovojant su kitaminčiais. Girdamasis šiais laimėjimais, šalia Petkaus, Gajausko, Terlecko ir kitų areštų, Česnavičius paminėjo ir kun. B. Laurinavičiaus mirtį po automašina. „Dabar, — tęsė Česnavičius — nieko nebeliko. Juk netenka rimtai vertinti Gajauskienės arba Terleckienės. Gi Ona Poškienė, sena ir ligota moteris, jeigu tik ją palikti ramybėje, numirs Šiauliuose ir pati".

    Po dviejų mėnesių, lapkričio 1 d., Buitinės chemijos projektavimo konstravimo biure Vilniuje, kur dirba V. Smolkinas, įvyko jo „anti-visuomeninės veiklos" svarstymas. Buvo surinkta 12 žmonių: biuro vadovybė, partorgas, keli partiniai aktyvistai, profsąjungos pirmininkas, taip pat Vilniaus m. Spalio raj. partijos komiteto atstovas ir KGB atstovas. Pirmasis kalbėjo kagėbistas. Jo kalba tęsėsi daugiau pusvalandžio. Politinių kalinių šalpos fondo platintojus jis išvadino tarptautinio imperializmo penktąja kolona Tarybų Sąjungoje. Kaip įrodymą, kad Smolkinas dalyvauja fondo veikloje, saugumietis pademonstravo ataskaitą apie fondo veiklą Lietuvoje 1981 m. pabaigoje. Ekspertizė tvirtina, kad ataskaita parašyta Smolkino ranka. Ši ataskaita pateko į saugumo rankas 1981 m. gruodžio mėn. per kratą Chodorovičiaus bute Maskvoje (Sergiejus Chodorovičius viešai paskelbė, kad jis perėmė šalpos fondo tvarkymą Tarybų Sąjungoje). Remdamasis šia ataskaita, kagėbistas tvirtino, kad Smolkinas dalyvauja skirstant fondo lėšas. Tačiau jis pripažino, kad išvardintų ataskaitoje politinių kalinių giminės ir artimieji per tardymus kategoriškai paneigė, jog jie ką nors gavo iš fondo.

    Po   saugumiečio   kalbėjo   V.   Smolkinas.   Jis   pasakė,  kad
180

labdarybe žmonės užsiima nuo seniausių laikų. Ir visa laiką egzistuoja šventa taisyklė: ir labdarys, ir gaunantis paramą laiko labdarybės paslaptį. Tai yra aukštos moralės principas. Materialinė ir moralinė parama, kuriems ji reikalinga — seneliams, invalidams, vaikams, likusiems be tėvų, moterims, likusioms be vyrų, — iš principo negali turėti nei antivisuomeninio, nei priešiško valstybei charakterio. Matyt, dėl to ir tarybinėje baudžiamojoje teisėje nėra straipsnio, baudžiančio už labdarybę. Dėl šių priežasčių negali būti nė kalbos, kad ji svarstytų labdarybės veiklą. Lygiai taip pat negali būti jokio visuomenės „pasmerkimo", kokia forma tai bebūtų daroma.

    Kalbėdamas apie saugumiečio pademonstruotą šalpos fondo ataskaitą, Smolkinas pareiškė, kad tai dar nėra joks įrodymas. Juk galėjo būti, kad jis paprasčiausiai ataskaitą tik perrašė. „Tai apie ką tada šiame posėdyje eina kalba?" — iškėlė klausimą V. Smolkinas. Po to jis iš posėdžio išėjo ir toliau savo „visuomeninės veiklos" svarstyme nedalyvavo.
J. Garsys

*    *    *

KERŠTAS UŽ NORĄ IŠVYKTI


    Vilnius. 1982 m. gruodžio 8 d. vadovaujant mjr. Daugalui ir mjr. Marcinkevičiui, dalyvaujant kviestiniams Igoriui Pontui, gyv. Uborevičiaus 7-25, ir Nijolei Česlikauskienei, gyv. Basanavičiaus 35-6, buvo padaryta'krata Editos Abrutienės bute, Tallat-Kelpšos 8-11, ieškant šmeižikiško turinio literatūros. Kratos metu paimta: Abrutienės pareiškimai, dokumentai, laiškai, žurnalo „Amerika" 39 egz., Žmogaus teisių deklaracija anglų kalba ir kt.

    Taip pat iškratė tuo metu atėjusius į Abrutienės butą Romą Klimavičių ir Angelę Ragaišienę, bet pas juos nieko nerado.

    Po kratos saugumiečiai išsivežė E. Abrutienę ir jos nebepaleido. Kol kas žinoma tik tiek, kad jai iškelta byla pagal 199,1 str. (šmeižtas be tikslo pakirsti santvarką).

    Abrutis, vos sugrįžęs iš sovietinių lagerių ir nespėjęs pasidžiaugti šeima, liko vienas su mokyklinio amžiaus sūnumi.

    Tai, be abejonės, saugumo kerštas už jų norą išvykti į užsienį.
V. Salinis
181

NUSIŽENGĘS TIESAI

    „Aušroje" (24 nr.) jau buvo rašyta apie poeto Just. Marcinkevičiaus negarbingą išmonę, kuria jis savo kūriniuose pažemina garbingas istorines asmenybes ir jų išpažintą tikėjimą. Siame straipsnyje pateikiamos dar kelios mintys ta pačia tema.

    Štai ką tuo atžvilgiu sako žymus lietuvių literatūros kritikas ir literatūros istorikas Jonas Grinius, nagrinėdamas Just. Marcinkevičiaus istorinę dramą „Mindaugas":

    „Antra žymi ,Mindaugo' dramos yda, kilusi iš komunistinės ideologijos, yra jau paminėtas karalienės Mortos asmens sužalojimas, nepateisinamas nei istoriškai, nei meniškai, nei marksistiškai. Sakysime, istorija yra paliudijusi, kad Morta buvo ištikima Mindaugo draugė. Tapusi krikščione, ji pasilikusi nuoširdi Kristaus religijos išpažinėja. Tačiau istorija nieko nesako, kokiu būdu ją buvo vedęs Mindaugas. Tai leidžia Justinui Marcinkevičiui susigalvoti, kad pirmiau Morta buvusi Mindaugo ištikimo šalininko, kuproto kunigaikščio Vismanto žmona. Dėl abipusės meilės ji tapusi vyriausio kunigaikščio meiluže. Kai dėl to jai gimęs sūnus, ji paprašiusi Mindaugą nužudyti jos vyrą Vismantą. Bet šis nusižudęs pats, nes pasijutęs nepajėgus atkeršyti didžiajam kunigaikščiui už svetimoterystės skriaudą, šitokiose aplinkybėse tapusi Mindaugo žmona ir vėliau pasikrikštijusi, Morta savo svetimoterystę ir Vismanto žuvimą taip giliai paėmusi į širdį, kad tapusi skrupulante iki pamišimo: jai nuolat vaidenęsis rūstusis krikščionių Dievas ir jo pragaras. Ją neigiamai veikęs ir vienuolis Zyvertas, kuris mokęs karalienę krikščionių tikėjimo tiesų bei maldų. Tų visų aplinkybių pasėka buvusi Mortos išprotėjimas: kliedėdama ji pradėjusi klajoti po pilį, vilkėti viena ašutine ir užsidėti ant galvos stagarų vainiką vietoje karūnos. Taigi, buvusi energinga moteris krikščionybės įtakoje tapusi žmogaus griuvėsiais — pamišėlė, šitaip karalienę Mortą pavaizdavo J. Marcinkevičius, nes Glavlit arba jo paties nesuvaldytas fanatizmas reikalavo kaip nors suniekinti Kristaus religiją ... Ir „Mindauge", atrodo, Marcinkevičiss parodo karalienę Mortą pamišusią dėl neigiamos krikščionybės įtakos svarbiausia tam, kad apostazuoda-
182

mas karalius Mindaugas turėtų geros progos garsiai sušukti, rodydamas pamišėlę:

    „Žiūrėkite, žemaičiai! Štai ką padarė
    Krikščionių dievas!"

    Iš tikrųjų tai padarė Marcinkevičius, nepaisydamas nei marksizmo teoretikų, kurie krikščionių monoteizmą laiko aukštesne religijos forma, pranašesne už pagoniškąjį politeizmą, nes šis esąs dar primityvios vergovinės visuomenės anstatinė dalis. Tačiau reikia apgailėti, kad Mortos asmenyje, nusižengdamas istorinei ir psichologinei tiesai, rašytojas sumenkino savo kūrinį" (Jonas Grinius, „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje", Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leid., Roma, 1973, p. 378, 390).

    Poemoje „Kraujas ir pelenai" Just. Marcinkevičius niekina kryžių, kaltina Bažnyčią, kam ji diegė krikščioniškas dorybes lietuvio sieloje. Tačiau Bažnyčia ugdė ir ugdo lietuvio dorą, mokė ir moko jį grumtis su blogiu. Minint lietuvių krikšto 550 metų sukaktį, įžymus mūsų tautos istorikas Juozapas Stakauskas rašė: „Katalikų Bažnyčia reformavo ir tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva. Ji, suteikusi tiems įstatymams antgamtinės vertybės ir šventumo, tuo pačiu sukilnino tarpusavius lietuviškosios visuomenės santykius. Charakteringas lietuvių svetingumas, gavęs krikščioniškosios artimo meilės motyvą, apsivainikavo šventu kilnumu. Graži vaidilutės idėja, persitransformavusi į vienuolišką skaistybę, apsisupo dangaus šventumo aureole. Kilnus Kęstučio pagoniškas riteriškumas virto šventu krikščionišku patriotizmu Chodkevičių, Radvilų, Pacų, Daukšų, Giedraičių ir kitų kilnių lietuvių valstybės vyrų asmenybėse. Krikščionybė savo principais lietuviams pagilino ir sujautrino įgimto teisingumo idėją" (Juozapas Stakauskas, „Katalikybė ir lietuvių tauta", knygoje „Krikščionybė Lietuvoje", Kaunas, 1938, p. 4).

    Just. Marcinkevičius tiesiog liguistai mėgsta neskaistumu ir iš jo dažnai kylančiais nusikaltimais „apdovanoti" kitus, ypač dvasiškius.

    Vysk. Masalskis „Katedroje" pavaizduotas suvedžiojęs architekto Lauryno Stuokos mylimąją ir uždaręs ją į vienuolyną. Štai
183

ką tai vienuolei kalba Just. Marcinkevičiaus sukurtasis vyskupas Masalskis:

    „Taip nubaustas, nes negaliu pamiršti
    Aistros saldumo, nuodėmės palaimos.
    Atleisk, kad aš palaima vadinu
    Tai, ką turėčiau pragaru vadinti.

   
Ir nemaldauju atleidimo — noriu
    Gėrėtis savo nusidėjimu
    Ir garsiai šaukti: pažiūrėkite, žmonės,
    Aš irgi toks, kaip jūs! Aš nusidėjau."

    Tai klaikus melas, tai dvokiantys nešvarumai, kuriais apdrabstomas žymus XVIII a. istorinis asmuo — vyskupas Masalskis.

    Nepagailėjo Marcinkevičius ir protestantų pastoriaus Martyno Mažvydo — pirmosios lietuviškos knygos autoriaus. Vaizduoja Mažvydą apgavusį merginą, palikusį ją su kūdikiu. Gi tikrasis istorinis Mažvydas buvo doras, pavyzdingas pastorius, rūpestingas šeimos tėvas.

    1979 m. buvo švenčiama  Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis, šią aukštąją mokyklą įsteigė jėzuitai. Ir porą šimtų metų jai vadovavo ir joje mokė. Just. Marcinkevičius parašė poemą „Pažinimo medis" („Pergalė", 1979, Nr. 4). Jis dedikuoja šią poemą:

    „Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems,
    Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms".

    Pradedi poemą skaityti ir negali atsigėrėti. Nejaugi Marcinkevičius gali su tokia meile ir pagarba kalbėti apie jėzuitus, mokslo vyrus, apie žavingą to meto akademinę jaunuomenę? Bet mūsų džiaugsmas per ankstyvas ... Jis išdrįso subjauroti ir Konstantiną Sirvydą — pavyzdingo gyvenimo vienuolį, aukos dvasios kupiną garsų pamokslininką, šviesią asmenybę, mokslo vyrą. Mirties valandą net didžiausi Donžuanai negalvoja apie moteris, o Marcinkevičius vaizduoja mirštantį vienuolį Sirvydą, besimėgaujantį gašliu geismu:

        „Ir čia jisai
    Staiga tikrai pamatė amžinybę.
    Ne, tai nebuvo dievas. Yra dangus,
184

    apie kurį tiek daug žmonės kalbėjo.
    Ir ne tamsa, kurios bijojo. Buvo
    tai marios ūžiančios, kur ėjo bangos
    be perstogės, be atlydos, be galo.
    Keista šviesa virš vandenų spindėjo —
    atrodė, marios pačios šviečia sau.
    Kaip ir tą naktį tolimą . . . Saldybe,
    paliečianti mūs kūną moters rankom!"
(„Pergalė", 1979, Nr. 4)

    Kartais Just. Marcinkevičiui išsprūsta teisybės žodžiai: „Lengva meluoti, kada žinai, kaip meluoti, kada tavo melas ne tik nežeidžiamas, o priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas, ir, kaip rodo praktika, atlyginamas. Taigi — tegyvuoja senovės romėnų dievas Janas" („Dienoraštis be datų", Vilnius, 1981, p. 14). Tik per švelniai pasakyta, kad melas „netgi tam tikra prasme skatinamas". Ne tik skatinamas, bet jo reikalaujama. Už jį didžiausi pinigai mokami. Ir Marcinkevičiui gerai atlygina, nes jis moka talentingai meluoti. Tik baisus tas atlyginimas gautas už melą . . . „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui per kurį jie ateina" (Lk 17,1).

    Jau ir Just. Marcinkevičius pastebi blogio reiškinius dabartiniame mūsų tautiečių gyvenime: „Šiandien mūsų literatūra daugiau negu vakar turėtų susirūpinti dėl padidėjusios žmogaus entropijos, dėl tam tikro moralės, doros ir socialinės etikos irimo, kuris pasireiškia nusikalstamumu, girtuokliavimu, vagystėmis, blatu ir kitom daugiau ar mažiau paplitusiom formom. Tai ne tokios jau menkos opelės mūsų kūne, kad galėtume nepastebėti jų, nejausti" (Iš Just. Marcinkevičiaus kalbos rašytojų suvažiavime). Bet ar Just. Marcinkevičius kada nors supras ir apgailės, kad jis pats savo talentinga plunksna daug lietuvių yra pastūmėjęs į blogo kelią? Ar supras, kad nepelnytai pažemindamas istorines asmenybes, pažemina patį save, pakerta savo kūrinių ilgaamžiškumą. Melas ne visada turės paklausą.
A. Uolintas
185

KAM TARNAUJA A. LAURINČIUKO PJESĖ

    Šių metų lapkričio mėnesį beveik visuose Vilniaus kino teatruose buvo demonstruojamas Lietuvos kino studijos meninis filmas „Medaus mėnuo Amerikoje". Nors per 30 savo veiklos metų Lietuvos kino studija dar nesukūrė tokio filmo, kuris objektyviai pavaizduotų kurią nors mūsų praeities ar dabarties gyvenimo atkarpą ir paliestų opesnes temas bei ilgėliau išliktų tautos atmintyje, tačiau jau tokia žmogaus prigimtis, kad jis nuolatos kažko viliasi ir laukia: o gal štai pamatysime kažką širdžiai artima? Juk turime gabių operatorių, režisierių ir talentingų aktorių.

    Tad ir šįkart šimtai žmonių susikaupę stebėjo ekraną, laukdami, kad filmo kūrėjai prabils į juos nuoširdžia savo meno kalba, pasikvies apmąstyti sudėtingą dabartį.

    Filmas prasideda Lietuvos vaizdais. Po daugiau negu 30 metų skaudaus išsiskyrimo Morta štai gauna leidimą vykti pas savo vyrą gydytoją į JAV, kur jį nubloškė karo audra. Ekrane, prieš išvykstant — paskutinė jos kelionė į tylias lietuviškas kapinaites, kur amžinam poilsiui atsigulė artimieji . . . Paskutinė pagarba jiems. Sudėtinga psichologinė situacija — reikia skirtis su dukra, kuri vienintelė siejo ją su gyvenimu, kuri ilgais išsiskyrimo metais buvo jai viskas. Dukra su savo vyru lieka Lietuvoje; laukia kūdikio. O Morta — ji karštai mylėjo Jurgį. Tačiau kas beišliko iš tos meilės, kai nutekėjo tokia ilga, viską ardanti ir griaunanti metų tėkmė? Ar bepajėgs dar ką susigrąžinti, ką nors atkurti iš tos gražios praeities? Didelio pareigos jausmo, o gal ir teberusenančios meilės skatinama, vyksta ji vis dėlto pas Jurgį, kuris ten, užjūry, tapęs jau Džoržu Stikeriu.

    Žiūrovai nekantriai laukia to nepaprasto susitikimo. Iš tiesų, ką turi jausti žmonės, ką privalo vienas kitam pasakyti, po tokių skaudžių išgyvenimų ir negailestingai prabėgusio laiko? Ką? — Ogi — nieko! Cezūra, pauzė — scenarijaus autorius šios scenos mums nė nepateikia. Prieš akis prabėga tik keletas banalių buities scenų, ir veikiai mums parodoma ta Amerika, kokia ji rodoma jau keturis dešimtmečius — žiauri, suniekšėjusi, pamynusi visa, kas žmogiška ir tauru . . . Morta „be abejo" nelinkusi tarnauti tos
186

šalies antitarybinei propagandai ... O toliau? Toliau — įprastinė štampuota laikraštinė banalybė. Demoralizuota mūsų išeivija, liūdnai bebaigianti nutautėti ir politiškai susikompromitavusi. Jurgis — talentingas, žinomas chirurgas. Į jį kreipiasi du nepagydomi ligonys. Abi operacijos nesėkmingos . . . Čia ir prasideda šantažas, jo auka tampa ir Morta, kuri, nepakėlusi nuolatinės įtampos, nusižudo. Paskutinis jos prašymas — parvežti jos palaikus į Lietuvą. Filmas vėl baigiasi kelione, tik šį kartą jau su palaikais gimtinėn.

    Tiek dėl scenarijaus — taip, atseit, ekranizuota Alberto Laurinčiuko pjesė „Paskutinis prašymas". Ją neseniai pastatė taip pat dar ir Vilniaus dramos teatras, efektingesnei reklamai pavadinęs ją „Praraja". O pjesę stato dar ir vienas Maskvos teatras; tam pakviestas net plačiai žinomas režisierius Juozas Miltinis! . . .

    Tad kas gi nulėmė tokį pjesės „populiarumą", nepaisant, kad žiūrovams ji sukėlė tik kartėlį? Būdinga, jog šį kartą net ir oficialioji kritika nieko palankaus negalėjo pasakyti, ir tik diplomatiškai pažymėjo, kad „didžiausias filmo dramaturgijos privalumas — filmo erdvės minimalizavimas". Kas žino tarybinės kritikos niuansus, be abejo, supranta, jog toksai vertinimas tolygus nuliui. O daugelis meno žinovų išvis nenori nieko kalbėti apie šią pjesę. Vienas juokaudamas net pasakė, jog Mortos nusižudymo motyvas — suvokimas, kaip beprasmiškai prabėgo jos gyvenimas Lietuvoje ir kaip būtų buvę galima kitaip jį nugyventi Amerikoje.

    Ir vis dėlto, nors filmas nekelia jokių aktualių problemų, jis bus demonstruojamas visoje Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose. Pjesę ne vieną sezoną rodys taip pat ir teatrai, niekais versdami žiūrovų laiką ir didindami iki koktumo pakyrėjusį įsibodėjimą.

    Tačiau literatūriniam diletantui A. Laurinčiukui tai, žinoma, nerūpi, kaip nerūpi jam nei meninė, nei gyvenimiškoji tiesa. Jis tik uoliai vykdo partijos nurodymą juodinti lietuvių išeiviją ir ardyti jos ryšius su tauta. Tai pagrindinis jo uždavinys, kuris ir lėmė tokį „nepaprastą pjesės populiarumą".

    A. Laurinčiukas keletą metų išgyveno JAV. Jis, be abejo, pažįsta šiek tiek  ir jos gyvenimą. Tad galėtų, atrodo, kiek
187

santūriau ir įtikinamiau bent meluoti. Ar tai mažesnio blogio pasirinkimas? Ar gal patikėjimas tuo, kad kito kelio iš viso nėra?

    Bet gyvenimo praktika įtikinamai rodo, kad mažas blogis veda į didesnį, o šis — į pražūtį. Tad negi mes, taip be saiko meluodami, palengvinsime savo būtį? Negi galima patikėti, kad, tarnaudami visoms okupantų užmačioms ir ignoruodami tiesę, padėsime gimtajam kraštui, kurio būklė kaskart darosi vis sunkesnė?

    A. Laurinčiukas važinėjo po Afganistaną, pasakojo savo įspūdžius „Tiesoje". Nejaugi jis nesutiko ten nė vieno lietuvio, nepasidomėjo jų padėtim ir likimu, nepasamprotavo, kodėl lietuviai turi žūti šiame tolimame krašte? Argi doras žmogus gali būti abejingas tragiškos lemties ištiktiems tautiečiams? Tad kam tie veidmainiški postringavimai pjesėje apie nepagydomai sužeistą Vietname lietuvį išeivį? Ar Afganistano karas ne kolonijinis? Kiek sužeistų Afganistane lietuvių gydoma Taškente, Rytų Vokietijos ir kitų kraštų ligoninėse? Ar ne tuo verčiau reikėtų pasidomėti ir palengvinti nelaimingųjų mūsų brolių tragišką padėtį?

    O kolonizacija — ji vis labiau, vis įžūliau intensyvinama. Rusai plūsta į Lietuvos miestus. Chuliganizmas, girtavimas, ištvirkavimas įgavo neregėtą mastą. Kas gi laukia tokio krašto, kuris negali net laisvai pakalbėti apie doroviškai žūstančių gelbėjimą? Niekam nekyla jau abejonių, kad urbanizacijos priedanga irgi vykdoma didžiulė nutautinimo programa. Be to, net vadovaujantys ekonomistai jau nesusigaudo, kas darosi mūsų ekonomikoje ir kas jos laukia artimiausioje ateityje. Baigėsi ir žemės ūkio „stebuklai", o mažėjančių žemės ūkio gėrybių dar daugiau išvežama į didžiuosius rusų miestus. Tiesa, Lietuvoj gyvenimo lygis vis dar kiek aukštesnis už daugelio Rusijos provincijų. Bet tai daroma taip pat sąmoningai. Tai tam tikras masalas kolonizuojantiems čia rusams. Į visiškai nuskurdusį kraštą nevažiuos net valkatos.

    Bet Laurinčiuko šios problemos nedomina. Jis visą dėmesį sutelkęs į mūsų išeiviją. Ką gi sako toksai jo elgesys? Ar galėtų taip nusigręžti nuo esminių tautos gyvenimo problemų doras žurnalistas ir, be to, dar vadovaujantis pagrindiniam laikraščiui?

    Tiesa, mūsų išeiviai irgi žmonės. Nors jų gyvenimo lygis gerokai aukštesnis nei mūsų, bet jie taip pat turi savo problemų. Daliai išeivių gresia ir nutautėjimas. Nenuostabu, — ne taip jau
188

lengva išsaugoti kalbą ir kitus tautiškumo požymius gyvenantiems svetimame krašte.

    Beje, tarybinėje spaudoje irgi mėgstama ne kartą paaimanuoti apie mūsų išeivijai gresiantį nutautėjimą, apie siaurėjantį ir lėtėjantį kultūrinį gyvenimą, rašytojų gretų retėjimą. Ką gi, tad ir padėkime. Susirūpinkime, kad nenudžiūtų ta mūsų kamieno šaka! Juk kiekviena gyvybinga tauta rūpinasi ir geidžia, kad jos narių skaičius nemažėtų, kad kitur gyvenantys tautiečiai išsaugotų etninius bruožus ir nenutrauktų ryšių su kraštu. O iš tiesų — ką gi mes darome? Ką rodo kad ir ši Laurinčiuko pjesė bei filmas?

    Dešimtys tūkstančių dorų lietuvių dėl teroro baimės turėjo pasitraukti iš gimtojo krašto. Daugelis jų buvo aukštos kvalifikacijos specialistai, nemažai tarp jų buvo rašytojų, filosofų, žurnalistų ir kitų labai reikalingų kraštui darbuotojų. Emigracija ir Sibiras taip praretino mūsų inteligencijos eiles, kad ilgokai vos vegetavome. Be to, tūkstančiai žmonių, pasitraukdami į Vakarus, paliko tėvynėje artimus žmones. Suiro daugelis šeimų. Bet ar daug jų vėliau susijungė? Gal keliasdešimt! Ne daugiau! Tad ir šis Mortos ir Jurgio ekranizuotas susijungimas nėra tipiškas. Priešingai — tipiška yra tai, kad tūkstančiai žmonių negavo leidimo net pasimatyti, ir taip mirė vienas kito neišvydę.

    Pagaliau daugelis faktų rodo, kad Lietuvos šeimininkams tas ir nerūpi. Nejaudina jų, kad tūkstančiai Lietuvos išeivių dirba ir kuria svetur, kad jie teikia didžiulę naudą svetimiems kraštams. Ryšių su jais glaudinti jie neketina. Neskaudina jų ir išeivijos nutautėjimas. Argi galėtų taip varžyti kad ir knygų siuntimą bei kitus kultūrinius mainus žmonės, kuriems rūpėtų išeivių likimas?

    Pagaliau nerūpi jiems ne tik išeivijos, bet ir visos tautos likimas. Tauta negali laisvai kalbėti apie savo problemas. Sunkiau, žinoma, užčiaupti burnas išeiviams. Štai dėl ko reikia visais įmanomais būdais, pasitelkiant kinematografiją, teatrą, Laurinčiuko agitpropą ir visą kitą, nutraukti ryšius su „anapus" — reikia tautą dezinformuoti, išeiviją, jos gyvenimą — apjuodinti, iškreipti jos interesus, kad tauta žūtbūtinėje kovoje dėl savo egzistencijos netektų vienintelio natūraliai suinteresuoto sąjungininko — svetur gyvenančių savo tautiečių. Juk išeivija gali nemažai padėti tautai, skelbdama pasauliui tiesą, pasakodama apie skaudžius nutautinimo faktus, kultūrinį genocidą, apie ekonominį išnaudoji-
189

mą, jaunimo žudymą Afganistane ir kt. Štai ta rakštis! Tad reikia ją ištraukti. Reikia, pasitelkus talentingus aktorius, gabius režisierius, naudojantis ir kino meno pasiekimais sukurti „veikalą", kuris ardytų ir griautų Tautos ryšius su ta jos dalimi, kuri ne dėl savo kaltės buvo priversta palikti gimtąjį kraštą, į kurį ji ir šiandien nebegali sugrįžti.

    Štai prieš žiūrovų akis ir pati kūnu tapusi „idėja" — pjesė. Deja, nesąžiningo žurnalisto pjesė, kuri turi pasitarnauti Maskvai, spartinančiai Lietuvos rusifikavimo ir dehumanizavimo politiką.
J. Rauba

AKTYVINAMAS DVASINIS GENOCIDAS


    Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje vėl suaktyvinta dvasinio genocido politika. Teko patirti, kad iš įvairių Lietuvos Mokslų Akademijos institutų iki 1982 m. pabaigos turi būti atlesita 180 darbuotojų. Tuo reikalu buvo kreiptasi į Akademijos prezidentą J. Matulį ir prašyta daryti žygius, kad šis žalingas nutarimas nebūtų įgyvendintas. Tačiau J. Matulis pasirodė esąs bejėgis ir tiktai patarė atleisti tuos, kurie mažiau reikalingi, t.y. daugiausia iš techninio ir pagalbinio personalo. Savaime aišku, kad be šios kategorijos darbuotojų niekur neapsieinama, o mokslo įstaigose jų, be to, ir taip tėra minimalus skaičius, tad atleisti teks nemažai ir mokslo darbuotojų, kurie mažam mūsų kraštui visada yra nepaprastai reikalingi.

    Kas skaudžiausia — šis nutarimas taikomas ir Lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos institutams, kurie dabartinėje situacijoje yra patys reikalingiausi. Numatoma, kad iš šių dviejų institutų turės būti atleista po keletą darbuotojų, nežiūrint, kad šie institutai ir taip palyginti labai negausūs. Šiuo metu juose dirba maždaug po 100 darbuotojų, nors faktiškai Lietuvių kalbos ir literatūros instituto etatų skaičių reikėtų ne mažinti, o net padidinti. Pavyzdžiui, daugiatomį Lietuvių kalbos žodyną rengia vos keliolika darbuotojų, tad nenuostabu, kad ir žodyno darbas juda labai iš lėto. Lėtokai vyksta ir kitų kalbos bei literatūros sričių tyrinėjimo darbai, o daugelis šio instituto darbuotojų pernelyg pervargę nuo perdidelio krūvio ir nepatogių gyvenimo sąlygų. Tiesa, kiek anksčiau buvo prašoma padidinti institutui
190

riją — skirti daugiau etatų, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Ta proga buvo pasiūlyta sudaryti sutartis su ,,užsakovais" ir tokiu būdu gauti papildomų pajamų, — šitaip, atseit, būsią įmanoma padidinti ir instituto darbuotojų skaičių. Bet užsakovas — visa tauta! Juk jai rašomi kalbos ir literatūros veikalai. Tad kokių dar užsakovų ieškoti? Faktiškai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas turėtų būti kertinis mūsų tautos mokslo šventovės — Akademijos akmuo. Juk ne kas kitas, o lituanistika yra mūsų mokslo ir kultūros tyrinėjimų pagrindas ir jai kaip tik turėtų būti skiriama daugiausia dėmesio. Pagaliau, kur plaukia visos pajamos, gautos už parengtus veikalus? Argi ne į valstybės iždą? Tad kur tų naujų pajamų ieškoti?

    Dar liūdnesni Istorijos instituto reikalai. Daugelis istorikų verste verčiami tirti „brandaus ir išsivysčiusio socializmo laikotarpį" bei kapstytis dabarties falsifikacijose — ir jas maskuoti, o tuo tarpu ilgaamžė galinga Lietuvos praeitis vis dar laikoma uždraustąja zona, į kurią istorikams įžengti nevalia. Būdinga — vieno istoriko teigimu, iš 220 istorijos kandidatų tik devyniolikos kandidatinėse disertacijose nagrinėjami tikrai istoriniai klausimai, o visa kita — tik partotyrinis niekalas.

    Sunki taip pat ir materialinė istorikų būklė. Tie, kas nepataikauja, menkai uždirba ir turi kitur ieškoti sau papildomo darbo. Pasakojama, kad kartais tenka net vagonus iškrauti, norint užsidirbti būtinų pragyvenimui lėšų.

    Be to, istorijos instituto darbų baras labai platus. į jo apimtį įeina ir menotyra, etnografija, mokslo ir technikos raidos tyrimai. O kur dar archeologija ir įvairios istorinės epochos? Kaip visa tai aprėpti negausiam istorikų būriui, kurių didesnė dalis nukreipiama tirti bei rašyti „neįgyvendintos maisto programos" kūrėjų biografijas ar gvildenti nusigėrusio proletariato šlovės bei socialistinio lenktyniavimo problemas? . . .

    Negeriau ir Lietuvos filosofams. Daugelis jų mokslo kandidatų ar net daktarų laipsnius įgijo tik parašę disertacijas „mokslinio" ateizmo ar „mokslinio" komunizmo klausimais, tiksliau — išplūdę religiją ir kunigus. Lietuvos filosofijos raidą tiria vos vienas kitas mokslininkas, o pats darbas laikomas nepelningu ir nelabai reikalingu. Taigi, praretinti savo darbuotojų gretas teks taip pat ir Filosofijos, sociologijos ir teisės institutui. į komplikuoto žmonių
191

dvasinio gyvenimo problemas bus tada dar mažiau kreipiama dėmesio, mažai kam beteks ir Lietuvos filosofijos istoriją tirti.

    Pagaliau netenka savo darbuotojų taip pat ir kiti Lietuvos Mokslų Akademijos institutai. Kodėl? Ar vien tik ekonominiai sistemos sunkumai verčia siaurinti Lietuvos mokslininkų gretas, ar gal yra ir kita, dar svarbesnė priežastis? Taip, yra. Ta priežastis kaip tik jau išlindo kaip yla iš maišo, tik kol kas ją nedaug kas pastebi. Pasirodo, kovai su religija stiprinti Lietuvos KP CK nutarimu, žinoma, ne be Maskvos palaiminimo, steigiamas „mokslinis" ateizmo problemų tyrimo institutas. Tam ir reikia dotacijų. Lietuvos mokslo skurdinimo kaina bus suburtas ne vienas šimtas veltėdžių, kurie primityvins dvasines žmogaus problemas, ignoruos jų sprendimą ir, nuodydami visuomenę, gausins tik girtuoklių, nusikaltėlių ir įvairių kitų degradentų eiles. Po šia tariamo mokslo skraiste dar labiau suvešės dvasinis skurdas ir paspartės — to tik ir laukiama — nutautinimo procesas.

    Labai gaila, kad daugeliui Lietuvos mokslininkų teks palikti pamėgtąjį darbą ir eiti kur į kontoras ar gamybą, nežiūrint, kad jie taip reikalingi gimtojo krašto kultūrai ir mokslui puoselėti, nepaisant, kad jiems mokslo darbui paruošti reikėjo tiek metų ir tiek pastangų bei triūso.
S. Beržinis

*    *    *

Vaizdeliai iš tarybinės tikrovės
NŪDIENĖS PREKYBOS FORMOS

    Partijos XXVI suvažiavimas ir XI penkmečio pradžia „paspartino" mūsų žingsnius į priekį. Tai ypač žymu mūsų respublikoje.

    Atvažiuojantieji į mūsų kraštą poilsiauti iš „vyresniojo brolio" šalies skųsdavosi ir skundžiasi: „U nas absoliutno ničevo net". Todėl jie, užuot poilsiavę ar gydęsi sanatorijoj, į kurią turi kelialapį, dienų dienas stovi universalinėse — bene ką nors kyštelės . . . Negana to, — apvažiuoja ir aplandžioja artimuosius miestelius, pasiekia ir tolimesnius miestus. Ką nutvėrę, skuodžia į
192

paštą ir siunčia „į didžiąją laimės šalį". Paštuose visuomet grūstis, stovi po pusę dienos, kol siuntinį tarnautojas spėja priimti.
"Vyresnieji broliai", amžiais apsipratę su maišais ir eilių eilėmis, kantriai stovi.

    Pradėdamas XI penkmetį, Sąjunginės lengvosios pramonės ir tekstilės ministras per Maskvos televiziją paaiškino, kodėl ..trūksta medvilninių audinių".

    — Mūsų šalies pietuose, — sakė jis, — medvilnės derliai dideli ir kasmet didėja. Medvilnės padorojimo ir audimo fabrikai užversti, pluša dieną naktį. Tačiau medvilninių audinių trūkumas jaučiamas. O jaučiamas dėl to, kad: 1. Tos medžiagos pigios ir visi jas gaudo. 2. Daug medvilninių audinių sunaudojama gamybai klijuočių, kurias visuomenė labai perka. 3. Medvilninis audinys dedamas pagrindu linoleumui, kuriuo dažnas šiandien išsikloja grindis.

    Ministras paaiškino ir visiems aišku, kodėl nėra ir nebus. O medvilnės kalnus regime rodomus televizijos. Televizijoj matome ir milijonus metrų audinių. Užtat kitur jų niekur nebematom.

    Jau antri metai, kai žmonės nebegauna audinių patalynei, nei apatinių marškinių ar kelnių. Kas be to neišsiverčia, turi ieškotis pas spekuliantus. Valdžia „aprūpina" tik personalinius pensininkus, jaunavedžius ir naujagimius. Bet koks ten aprūpinimas! Jaunavedžiai gauna porą paklodžių, porą užvalkalų pagalviui ir du rankšluosčius. Kada kitąkart gaus — nežinia. Naujagimiui duoda taloną dviem vystyklams.

    Švariausiai miegoti gali poilsiautojai. Apie sanatorijas nekalbam — ten valdžios įstaiga. Kalbam apie privačių namų savininkus, kurie laiko „valdiškuosius poilsiautojus", tokius, kurie ne privačiai kurorte apsigyvena, o kurorto poliklinikos nuomuoja-muose privatininkų namuose. Patalą kloti jiems turi tas, kas nuomoja kambarį, šiemet per tas pačias poliklinikas tokie privatininkai gavo po dvi pamainas patalynės kiekvienam valdiškai laikomajam poilsiautojui. Pinigus turėjo sumokėti iš anksto Kurortų valdybai Vilniuje. Taip buvo aprūpinti Birštono, Druskininkų, Palangos ir kitų poilsiaviečių valdiškus poilsiautojus laikantys privatininkai.

    Šiaip pilietis sau nusipirkti paklodę gali vien pagal darbovietėj duotą taloną. O taloną gauna tik kas dešimtas, dvidešimtas ar dar
193

retesnis kolektyvo dirbantysis. Kas nebedirba, pensininkas, invalidas, kaimietis gali pabūti be paklodės ir apatinių baltinių.

    Talonai ne vardiniai. Juos galima pelningai parduoti. Taigi ir čia spekuliacija. Vilniuje su talonais universalinė aprūpina pirmadieniais. Tuomet čia prieš atidarymą prasideda „prekyba" talonų, šioje prekyboje daugiau paklausos, negu pasiūlos. Todėl talonai brangūs; o žmonių kaip kermošiuj.

    Štai anekdotiškas nuotykis. Vienos mažesnės įstaigos dirbantiesiems buvęs skirtas tik vienas talonas. Nežinodamas, kam jį skirti, įstaigos viršininkas pasielgęs „saliamoniškai": nupirkęs tuos talonui priklausiusius skudurus, sukarpęs juos ir visiems po skiautelę išdainęs . . . Nebuvę nei kam pykti, nei kam pavydėti. Užtat „organai" žmogų tampę už „antisovietinę veiklą" . . .

    Tokią prekybą talonais „Vakarinės naujienos" pavadino „pažangia prekybos forma". Tikrai „pažangi": „aprūpina", o liekame pliki.

    Iš tiesų — kurgi toji medvilnė?
V. Kupėnas

*    *    *

NEMOKAMUMO SKRAISTĘ
PRASKLEIDUS

    Šių metų pavasarį pasklido gandai, kad Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto prorektorius mokymo reikalams, gavęs už šios mokyklos Cerberio vaidmenį profesoriaus titulą Bronius Sudavičius laikomas namų arešte, o nemaži jo lobiai esą aprašyti. į kalėjimą Sudavičius nekišamas „iš pagarbos už titulus", kad viešumon neiškiltų naujas „nemokamo" mokslo skandalas.

    Savo bute Br. Sudavičius neilgai tupėjo. „Buvo išteisintas", arba, kaip žmonės sako, išsilaižė. Ne veltui jis aukšto rango čekistas.

    O viskas prasidėjo štai kaip. Vilniaus turguje buvę milicijos sulaikyti keli gruzinai už spekuliaciją. Per kratą jų lagaminuose radę Vilniaus universiteto studijų knygeles ar baigimo diplomus. Tardant paaiškėję, kad tame universitete jie niekad nesėdėję ir
194

jokių mokslų nėję, o atvažiavę „nemokamai" susirinko parašus už egzaminus ir įskaitas.

    Siūlų galai nuvedė į prorektoriaus Br. Sudavičiaus kabinetą. Dėl to jis nors kukliai, simboliškai, savo bute buvęs pasodintas.

    Sudavičius, baigęs medicinos mokslus, neilgai dirbo gydytoju neurologu. Mediko profesiją metęs, stvėrėsi dar praktiškesniu mokslo. Greit išėjęs „mokslų mokslus" ir ėmęs universitete dėstyti dialektinį materializmą, partijos istoriją. Netrukus tapęs prorektorium.

    „Nemokamų" diplomų bylą galbūt pratęsė to paties universiteto istorijos fakulteto doc. Jonas Dobrovolskis, kuris, išleidęs žmoną į turistinę kelionę Ispanijon, nežinia dėl kokių priežasčių iššoko pro langą . . . Kai kas sako, jog Dobrovolskis ne iššokęs, o buvęs išstumtas . . .

    Taip siūlų galai subrido į vandenį ir, kaip dažniausiai esti, kaltas — iešmininkas.

    Prorektorius Br. Sudavičius ne vien gruzinams buvo geras: nepamiršo ir saviškių. Per jo malonę dekanai ir stojamųjų egzaminų komisijų pirmininkai egzaminuotojams kasmet (gal tik 1982 m. vasarą nuo šių protekcijų santūriai susilaikė) įteikdavo nemažus sąrašus rektorato kandidatų, kurie „turėdavo" gauti dažniausiai nepaisant atsakymų ar rašomųjų kokybės tik gerus ar labai gerus įvertinimus. Todėl Dobrovolskiui iššokus pro langą ir suėmus teisės fakulteto doc. Papirtį, pargabentą net iš Paryžiaus stažuotės, prokuratūra šaukė ir tardė apie 130 dėstytojų, ne vieną studentą, už ką stojant į istorijos fakultetą per egzaminą jam buvo parašytas penketukas.

    Įdomu, kad Lietuvos istorijos katedros vedėjas buvo ir Lietuvos istoriją dėstė partijos istorijos mokslų specas J. Dobrovolskis, o ne Bronius Dundulis, parašęs ketvertą studijų iš Lietuvos istorijos ir toliau tebetyrinėjąs poliublininius Lietuvos laikus.

    Už „nemokamą mokslą" nukentėjo jau ne vienas dėstytojas ir ši byla, kaip eina gandai, dar nesibaigusi.
    Ta pačia proga šiek tiek apie baudas už „nemokamą gydymą".
    Norint įrodyti, kad gydytojai baudžiami už kyšių ėmimą, buvo pasiųsta provokatorė, sutaisyta byla ir šių metų pavasarį nuteistas gydytojas Algis Kriščiūnas, dirbęs Vilniaus onkologini-
195

ame institute. Jam kliuvo aštuonerių metų kalėjimo ir lagerio bausmė, konfiskuotas turtas.

    Gydytojas A. Kriščiūnas niekuo nesiskyrė iš kitų. Tik iš kyšių pasišaipydavęs. O kaltas buvęs daugiau už tai, kad jo uošviai gyvena Federatyvinėj Vokietijoj, ir jis pats ieškojęs, ar jau buvo gavęs dokumentus ten išvažiuoti.

    Taigi ir čia bus nušauti du zuikiai, kaip buvo nušauti, nuteisiant Vilniaus pedagoginio instituto mokslinio komunizmo dėstytoją S. Radzevičių.
R. Žvilgys

*    *    *

SUSITIKIMAS MOKYKLOJE


    Šiandien mūsų mokykloje vyko susitikimas su senais komunistais, pogrindininkais, liaudies gynėjais. Atvyko trys: kadaise aukštas pareigas ėjęs personalinis pensininkas, vietinis komunistas — perkaršęs seniokas ir neskustu, pageltusiu veidu apysenis vyras, buvęs stribas.

    Priėmė juos su didžiausia pompa, pasodino scenoje už gėlėmis apkrauto stalo. Sakė kalbas, liaupsino iškviestuosius, ragino sekti jų pavyzdžiu, džiaugėsi jų iškovotu dabartiniu laimingu gyvenimu . . . Paskum paprašė pakalbėti juos pačius.

    Iš sostinės atvykęs žymusis pensininkas kalbėjo ilgai ir padrikai, nuolat lygindamas buvusį blogą gyvenimą su dabartiniu geru ir laimingu, keikė kruviną fašistinį režimą, buržuaziją, klerikalus, su purvais maišė visą Nepriklausomos Lietuvos tvarką ir jos valdžią. Tačiau šiame nerišlių epizodų ir moralų kratinyje kartais nuo karto pasitaikydavo ir įdomesnių gabaliukų. Tai atviresni pasisakymai apie ryšį su Maskva, apie gaunamus nurodymus, paramą apie tai, kaip, kokiais būdais jie stengdavosi kompromituoti Lietuvos valdžią ir jos tarnautojus, kaip išnaudojo kiekvieną gyvenimo sunkumą, nelaimę ar klaidą. Viskas turėjo būti daroma, kad tik pakenkus Lietuvos valdžiai, kad pasikasus po valstybės pamatais. Ir visa tai — dėl svetimos valstybės interesų, nors dangstomų gražiais darbo žmonių gerovės šūkiais. Po šiuo
196

tariamu rūpinimusi liaudies gerove slypėjo tik imperialistinės valstybės tikslai ir samdytų jos agentų interesai.

    Įvykdę savo šeimininkų įsakymus ir pavedimus jie buvo aprūpinti aukštomis pareigomis, gerais atlyginimais, gerais butais, o vėliau ir geromis pensijomis; apkarstyti medaliais, apdovanoti ordinais. Ir dabar jiems nereikia stovėti eilėse, prie tuščių lentynų parduotuvėse. Jiems — specligoninės, užsieniniai vaistai, atskiros vilos kurortuose. Kovotojai prieš „ponų valdžią" dabar patys ponai ir dar tokie, prieš kuriuos senieji atrodo tik skurdžiai . . .

    Kalbėjo ir nukaršęs seniukas, buvęs kalvis, vienas iš tų eilinių, pačių žemiausių agentėlių, kurie didesnių savo viršininkų liepiami kėlė raudonas vėliavas, lipdė proklamacijas, pašnibždom kalbėjo kaimynams, kad nėra teisybės, kad jei taip būtų kaip Rusijoj . . . Nieko jis įdomaus nepasakė, o baigdamas net pasiskundė, kad namų valdyba ir miesto komitetas vis žada ir žada, bet neremontuoja buto; stogas leidžia vandenį, kanalizacija neveikia . . .

    Dar mažiau ką galėjo pasakyti buvęs liaudies „gynėjas". Ir iškalba jo ne kokia. Porą kartų net necenzūriškai nusikeikė, pasakodamas, kaip bandė pabėgti į Sibirą tremiamas buožė, kurio sūnus buvo išėjęs į mišką. Kalbėti be to, trukdė dar ta aplinkybė, kad šis vadinamas liaudies gynėjas buvo išgėręs . . .

    Baigus kalbėti „didvyriams", į sceną išėjo raudonais kaklaraiščiais pasipuošę pionieriai, sutartinai deklamavo eiliuotą padėką, skandavo šūkius, teikė gėles . . .

. . .O iš tikrųjų čia taip tiko Bernardo Brazdžionio eilės:

    „Po pamatais piktų puvėsių grybas kilo
    ir ėdė kūną einančios gyvent tautos".
P. S.

*    *    *

O GAL TAI DIEVO RYKŠTĖ?

    Teko keliauti po Baltarusiją, po vakarinę jos dalį, tiksliau sakant, po buvusią Rytų Lietuvą. Dabar čia lietuvių kalba beveik mirusi, tik vietovardžiai, žmonių pavardės, papročiai ir liaudies architektūra dar byloja kokios tautos žmonės čia nuo amžių
197

gyveno. Ir žmonių veidai dažnai toki lietuviški, tik žodžiai, deja, gudiški arba lenkiški . . .

    Dar liūdniau darosi pasižiūrėjus į šio krašto bažnyčias. Vydžiuose, Svyriuose, Varnėnuose ir daugelyje kitų vietovių jos iš tikinčiųjų atimtos, stovi tuščios, apleistos, šventoriai priteršti, prišiukšlinti, apžėlę piktžolėmis. Bažnyčių langai išdaužyti. O vidus vidus! Atrodo pragaro jėgos čia siautėjo . . . Altoriai sudaužyti, skulptūrų galvos nukapotos, suolai sulaužyti, visur skeveldros, šiukšlės, nešvarumai . . . Nemažai jėgų reikėjo daužant altorius, laužant didelius, masyvius suolus, trupinant skulptūras ir kryžius. Ir kas tai padarė? Vaikai! Mokiniai! Kaip taisyklė, prie daugelio sudaužytų ir išniekintų bažnyčių, šalia jų esančiuose senuose pastatuose, būta mokyklų-internatų. šių internatų vaikams liesta siautėti bažnyčiose . . .

    Štai kur tikras tarybinis ateistinis auklėjimas! Auklėjimas praktikoje, konkrečioje veikloje. Tai — naujos, komunistinės visuomenės formavimas . . .

    ... Ir dar viena mintis braunasi į galvą, žiūrint į šį klaikų, siaubingą bažnyčių nusiaubimą. Čia, šiose bažnyčiose, kai kurie kunigai savo laiku buvo pasišovę pirma pašlovinti savo tautos šovinizmą, o tik paskum Dievą. „Jei nemoka lenkiškai, — tegu neina išpažinties." Vadinasi traukis nuo Dievo, jei pirma nepagarbinai Lenkijos, šūkis „Didžiausiai Dievo garbei" buvo pakeistas šūkiu „Didžiausiai Lenkijos garbei". Jei nenusilenksi lenkiškumui — eik nors į pragarą . . .

    Ir štai ištiko Dievo rykštė. Atėjo pats pragaras ir papūtė savo mirties kvapu. Ar tai ne Dievo įspėjimas: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną"?
P. S.

*    *    *

198
TOMAS ŽEMAITIS
KETURIASDEŠIMT METŲ

Žodis skaitytojui
    Šiame darbe aprašomas 40 metų Lietuvos istorijos laikotarpis '1904—1944 m.). Šis laikotarpis yra ypatingas lietuvių tautos gyvenime. Jame dar būdami rusų okupuoti (1904—1914) laisviau atsikvėpėme ir galėjome pasiruošti nepriklausomam gyvenimui. Po to pergyvenome I pasaulinio karo (1914—1918) baisumus, sukūrėme valstybe ir džiaugėmės nepriklausomu gyvenimu (1918—1940), pergyvenome pirmąją sovietinę okupaciją (1940— 1941), kuri nors sunaikino daug materialinių bei kultūrinių vertybių ir pražudė daug žmonių, bet nespėjo baigti pradėto naikinimo darbo. Pagaliau išgyvenome trijų metų vilties (vokiečių okupacijos) laikotarpį (1941—1944), pasibaigusį mūsų tautos tragedija — antrąja sovietine okupacija.

    Šis darbas neapima to, kas vyko tuo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje (buvusiuose Rytprūsiuose) ir JAV. Lietuvių gyvenimas M. Lietuvoje ir JAV bus liečiamas tik tiek, kiek jis susijęs su įvykiais „Didžiojoje" Lietuvoje.

    Lietuvių tautos istorijoje skaičius 40 yra įsidėmėtinas. 40 metų buvo draudžiama mums spauda lotynų rašmenimis. Po spaudos draudimo atšaukimo 1904.IV.24. (Visų carinės Rusijos įvykių datos žymimos senu stiliumi. Datoms nauju stiliumi nustatyti XIX amžiuje reikia pridėti 12 dienų, o XX amžiuje — 13 d.) 40 metų išgyvenome šiame darbe aprašomą laikotarpį.

    1984 m., kai sukaks 40 m. nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios, švęsime šv. Kazimiero, Lietuvos karalaičio, 400 metų mirties jubiliejų, šis jubiliejus yra ypatingas, šv. Kazimieras yra simbolis lietuvių tautos pasipriešinimo rusams. Carų okupacijos .kais šv. Kazimiero šventė Lietuvoje buvo uždrausta švęsti.

    Kazimieras kaip šventasis ir Vytautas Didysis kaip valstybininkas yra du didžiausi lietuvių tautos sūnūs. Kai šventėme 500 m. Vytauto D. mirties jubiliejų (1930), buvome laisvi. Ar Muksime laisvės 1984 m.? Ar tada baigsis mūsų Golgota?

    Šis darbas suskirstytas į 3 dalis:
    I dalis apima 1904—1914 metų laikotarpį;
199

    II dalis — 1914—1918 m. (I pasaulinį karą) ir 1918—1940 nepriklausomo gyvenimo metus;
    III dalis — 1940—1941 m. (I sovietų okupaciją) ir 1941—1944 m. :vokiečių okupaciją).

    Darbo pradžioje trumpai aprašomas 1863—1904 m. laikotarpis, kuris sudaro įžangą į keturiasdešimtmetį (1904—1944). Šiame laikotarpy buvo įvykių, kurie nulėmė tolimesnę lietuvių tautos gyvenimo raidą.

    Šis darbas nėra pilna aprašomojo laikotarpio istorija. Tai galbūt vadovėlis ir daugiau negu vadovėlis mūsų jaunajai kartai, kuri nesimokė Lietuvos istorijos mokykloje. Lietuvos istorija Tarybų Lietuvos mokykloje nedėstoma, o tos negausios žinios apie Lietuvos praeitį, kurių jaunimas gauna mokykloje iš tarybinių knygų ir periodinės spaudos, su nedidelėmis išimtimis yra tendencingos, nušviestos iš marksizmo pozicijų, primaišytos melo.

    Skaitytojas dovanos už daugelį trūkumų, kurių ras šiame darbe. Panaudota ne visa esama literatūra (periodinė ir neperiodinė), o ir naudojamoji berašant ne visa turėta po ranka. Darbą rašydamas autorius buvo padėty kiškio, kurį plėšrus žvėris kiekvienu momentu gali užpulti ir sudraskyti.

    Panaudota literatūra ir šaltiniai nurodomi tekste. Dažniau naudojama literatūra duota išnašose kiekvienos darbo dalies gale; tekste ji žymima skliaustuose skaitmeniu, kuris atitinka išnašų literatūros sąrašo eilės numerį.
Vilnius, 1981 m.
Įžanga

    Lenkų istorikas J. Ochmanski savo veikalo „Historija Litvvy" (Warszavva 1967) pačioje pradžioje rašo: „Autoriaus tikslas atpasakoti nepaprastą ir didžią lietuvių tautos praeitį. Toji tauta teisingai didžiuojasi savo senoviška, labiausiai archaiška Europoje kalba. Pasmerkta sunaikinimui iš kryžiuočių pusės, sukūrė galingą valstybę, apsaugojo plačius Rusijos plotus nuo mongolų jungo, davė Lenkijai didingą Jogailaičių dinastiją, o pašaliui daug žymių valstybės vyrų, mokslininkų ir menininkų. Suskilusi vėliau į dvi dalis — sulenkintąją aukštesniąją klasę ir jos pažemintą lietuvišką liaudį, išstatytą rusifikacijos grėsmei, ne tik atgimė kaip tauta, bet ir sukūrė savo nepriklausomą valstybę".
200

    1863—1865 m. keliais atžvilgiais nulėmė lietuvių tautos likimą: 1863 m. pradėtas nelaimingai pasibaigęs sukilimas. Kaip jo padarinys pradėtas smarkesnis Lietuvos rusinimas ir uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis. Teigiamas įvykis — 1865 m. galutinai panaikinta baudžiava, išlaisvinusi valstiečius.

    Kova dėl lietuviškos spaudos ir dėl lietuvių tautos išlikimo tęsėsi 40 m. ir baigėsi 1904 m., kada prasidėjo naujas 40 m. periodas mūsų tautos gyvenime. Kiekvieną iš tų įvykių, kurie prasidėjo 1863—1865 m. laikotarpyje, trumpai apžvelgsime.
1863 metų sukilimas

    1863 m. sukilimas prieš rusų valdžią prasidėjo Lenkijoje. Perėmus valdžią naujam carui Aleksandrui II (1855—1881), gimė ir stiprėjo geresnių laikų viltis. Varšuvoje ir visoje Lenkijoje prasidėjo tautinis ir religinis sąjūdis, virtęs manifestacijomis. Atsirado laikraščių, kurie karštai svarstė tautinius ir politinius klausimus. Kurstė lenkus ir užsieny esą lenkų emigrantai, užsienio valstybės (Anglija, Prancūzija) žadėjo pagalbą.

    Norėdama nuraminti patriotišką lenkų judėjimą, rusų valdžia net davė Lenkijai autonomiją ir jos reikalams tvarkyti buvo paskirta Valstybės taryba, sudaryta iš pačių lenkų. Tačiau daugumos lenkų tai nepatenkino, jie reikalavo nepriklausomybės. Rusų valdžia, norėdama išvengti gresiančio sukilimo, ėmė gaudyti ir imti kariuomenėn jaunus vyrus, ypač iš vadinamos raudonųjų partijos, kuri pasisakė už rusų valdžios pašalinimą ir žadėjo valstiečiams duoti laisvę ir žemės. Be raudonųjų buvo ir baltųjų partija; jų programa buvo nuosaikesnė.

    Dauguma jaunimo, vengdami kariuomenės, išsislapstė po miškus ir rinkosi į būrius. Tada raudonųjų Centro Komitetas, pabėgėlių verčiamas, pasivadino Laikinąja Tautos Vyriausybe ir pradėjo sukilimą 1863 m. pradžioje. Iš Lenkijos sukilimas persimetė į Lietuvą. Ir Lietuvoje susidarė Revoliucinis Komitetas. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, Komitetas platino atsišaukimus, kad laimėjus sukilimui, valstiečiai bus sulyginti su bajorais, kad už valdomą žemę nereikės mokėti išperkamųjų mokesčių. Taip pat buvo žadama duoti po 3 margus žemės visiems trobelninkams ir darbininkams. Tų atsišaukimų paveikti greta bajorų ir kunigų prie sukilimo prisidėjo ne tik daug valstiečių, bet ir nemaža amatininkų bei dvarų darbininkų.
201

    Sukilimui numalšinti rusai sutraukė į Lietuvę daug kariuomenės. Caro valdžia pasiryžo sukilimą kuo žiauriausiai numalšinti. Kai sukilimas buvo išsiplėtęs visoje Lietuvoje, į Vilnių buvo atsiųstas general gubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu, vėliau pavadintas Koriku. Sukilėliams nesisekė, nes nebuvo vieningos vadovybės, ir jie buvo menkai ginkluoti (medžioliniais šautuvais, dalgiais ir kitais menkais ginklais). 1863.V.8 sužeistas mūšyje su rusų kariuomene pateko į nelaisvę Lietuvos sukilėlių, išskyrus Suvalkiją, vadas Z. Sierakauskas. Muravjovo įsakymu jis Vilniuje buvo pakartas.

    Žuvus Sierakauskui sukilėliams vadovavo kun. A. Mackevičius. Jo būriai ilgai laikėsi, bet ilgainiui nusilpo. Mackevičius buvo suimtas ir Muravjovo įsakymu pakartas Kaune 1863.XII.28.

    Lietuvos „raudonųjų" sukilėlių vadas K. Kalinauskas veikė Gardino srityje. Jis slapstydamasis laikėsi Vilniuje iki 1864.11.19. Dėl išdavystės suimtas ir pakartas Vilniuje. Išžudyti ir kiti sukilimo vadai.

    Sukilėliai išsilaikė iki 1864 m. gegužės mėn. Daug sukilėlių žuvo, daug visai nekaltų žmonių buvo ištremta į tolimas Rusijos gubernijas ar Sibirą, daug sukišta į kalėjimus. 128 sukilėlius pakorė arba sušaudė. Iš viso į Rusiją buvo ištremta apie 9000 žmonių; kai kur buvo ištremti ištisi Lietuvos kaimai.

    Po 1863 m. sukilimo įvyko lūžis lietuvių-lenkų santykiuose. Lietuvių tautinis sąjūdis atsiribojo nuo lenkų ir pradėjo eiti savo keliu, siekdamas įkūrimo tautinės, atskiros nuo Lenkijos valstybės.

Rusinimas

    Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė kraštą smarkiai rusinti; norėjo užbaigti rusinimo darbą, pradėtą jau 1795 m. po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Dabar valdžios priemonės buvo nukreiptos ne tik prieš sulenkėjusius bajorus, bet ir lietuvius inteligentus, kurių tuomet pradėjo rastis ir kurie ėmė dirbti savo tautai. Ligi šiol kovojo su rusų valdžia lenkiškai nusistačiusi bajorija, o dabar stojo ginti savo tautinių teisių tikrieji lietuviai, kilę iš kaimo, kurie pagaliau atsispyrė ne tik rusifikacijai, bet ir sulenkėjusių bajorų įtakai.

    Kovai su rusiška priespauda padėjo ta aplinkybė, kad Lietuvoje buvo aukštesnė žemės ūkio kultūra negu Rusijoje (geresnis žemės
202

įdirbimas); Lietuvos liaudis buvo labiau apsišvietusi negu Rusijos.
radinių parapijinių mokyklų tinklas Lietuvoje iki 1863 m. buvo labai tankus. Beraščių Lietuvoje buvo žymiai mažiau negu Rusijoje. Lietuvius skyrė nuo rusų kalba ir tikyba.

    Po 1863 m. rusų valdžia norėjo viską surusinti: įstaigas, mokyklas, net Bažnyčią.

    Visos po 1795 m. Rusijai tekusios Lietuvos žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slonimo. Po kiek jos buvo sujungtos į vieną Lietuvos guberniją, bet netrukus padalintos į tris: Vilniaus, Kauno, Gardino. Visos trys iš pradžių ir rusų valdžios buvo vadinamos Lietuvos gubernijomis. Tačiau nuo 1840 m. caro valdžia jas pavadino Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Jį valdė Vilniaus generalgubernatorius. Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai; ją valdė Varšuvos generalgubernatorius.

    Pirmaisiais rusų valdymo dešimtmečiais (po 1795 m.) Lietuvoje veikė ta pati mokyklų sistema, ką ir anksčiau (iki 1795 m.). Aukštesniąsias mokyklas išlaikydavo vienuolynai, o žemesniąsias parapijų klebonai. Rusams užėjus dauguma aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų) buvo iš vienuolynų atimtos ir surusintos, ūsai bandė kurti pradžios mokyklas prie cerkvių, bet lietuviai į s savo vaikų neleido ir dauguma jų užsidarė. Pradinis mokslas, ip ir anksčiau, buvo įgyjamas parapijinėse mokyklose. Parapijinėse mokyklose buvo mokoma lenkiškai arba lietuviškai. Mokytojais paprastai būdavo vargonininkai arba zakristijonai, o jas žiūrėjo kunigai, kurie duodavo apyskaitas vyskupui. Mokyklose mokydavo poterių, katekizmo ir skaityti lietuviškai ar lenkiškai ir rusiškai. Kartais mokyklas steigdavo dvarininkai. Buvo kaimuose ir tokių mokyklų, kuriose mokė tėvų samdomi daraktoriai (labiau prasišvietę kaimo žmonės). Visose privatinėse mokyklose dalykai nebuvo suvienodinti. Vienur pramokydavo tik lietuviškai skaityti ir rašyti, kitur mokydavo dar lenkų, rusų, net lotynų kalbų ir šiek tiek aritmetikos. Kai kur tokios mokyklos pasiekdavo net vidurinių mokyklų laipsnį. Privatinėse mokyklose paprastai mokydavosi tik valstiečių ir neturtingų bajorų vaikai. Į aukštesniąsias mokyklas iki baudžiavos panaikinimo baudžiauninkų vaikai negalėjo patekti, nebent bajoro liudijimą nusipirkę.

    Po sukilimo 1864 m. Muravjovas uždarė visas parapijines
203

mokyklas, ir jų vietoje pradėta steigti rusiškos. Vienoj tik Žemaičių vyskupystėj buvo uždaryta per 150 parapijinių mokyklų. Iš valdžios išlaikomų mokyklų buvo pašalinti mokytojai nerusai. Pašalinta lenkų kalba. Lietuviškai tebuvo leista dėstyti tikybą, bet vėliau ir tikybos buvo leista mokyti lietuviškai tik pirmaisiais mokslo metais. Kadangi rusų mokytojų trūko, tai mokydavo įvairūs atsitiktiniai žmonės, be jokio pasiruošimo: iš pravoslavų dvasinių seminarijų ir gimnazijų išstoję ar pašalinti mokiniai, kartais puskarininkiai ir įvairūs perėjūnai.

    Lietuviai, pajutę, kad per mokyklas juos norima surusinti, ėmė priešintis ir neleisti vaikų į valdžios mokyklas. Ėmė steigtis slaptos mokyklos. Jose mokė namie patys tėvai arba kaimo pasamdytas mokytojas. Slaptose mokyklose buvo mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir meilės lietuvių kalbai ir tautai. Tik pramokę lietuviškai vaikai buvo leidžiami į valdžios mokyklas. Už slaptas mokyklas valdžia smarkiai bausdavo (iki 500 rublių arba 3 mėn. kalėjimo), bet jos išsilaikė iki 1905 m., kada lietuvių kalba bent dalinai atgavo savo teises.

    Gimnazijos taip pat pasidarė rusinimo įrankiu: viskas, net tikyba, jose turėjo būti mokoma rusiškai. Muravjovo įpėdinis Kaufmanas uždraudė gimnazijų mokiniams savitarpy kalbėtis nerusiškai.

    Po 1863 m. Lietuvoje, be Suvalkijos, palikta tik dvi gimnazijos — Kaune ir Šiauliuose, vėliau jų pristeigta daugiau. Suvalkijoje mokyklų reikalai buvo kiek geresni. Veikė dvi gimnazijos — Marijampolėje ir Suvalkuose. 1866 m. įsteigta mokytojų seminarija Veiveriuose pradžios mokyklų mokytojams ruošti, kurioje kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose irgi buvo dėstoma lietuvių kalba kaip fakultatyvus (neprivalomas) dalykas.

Kolonizacija

    Rusams užėmus Lietuvą 1795 m., pradžioje tik kai kuriems caro generolams buvo išdalinta daugelis dvarų. Planinga kolonizacija, t.y. gausingų rusų būrių gabenimas į Lietuvą teprasidėjo po 1831 m. sukilimo. Bet toji kolonizacija nepasisekė: atgabenti rusai valstiečiai skurdo, kai kurie išsikraustė arba sulietuvėjo. Spartesnė kolonizacija pradėta po 1863 m. Nuo to laiko Lietuvoje padaugėjo kariuomenės, policijos, valdininkų ir kaimiečių rusų. Po
204

1863 m. sukilimo kai kur Lietuvoje ištisi kaimai buvo išvežti į Rusijos rytus, jų vietoje įkurdinti rusai kolonistai. Pagal išleistas instrukcijas teikiant pirmumą rusams žeme pirkti ir varžant lietuvių bei žydų teises, 1864—1889 m. Lietuvoje iš ctalikų žemės valdytojų perėjo į rusų rankas apie 900.000 dešimtinių žemės (1 dešimtinė = 1,09 ha).

    Bet kolonizacijai ir šį kartą nesisekė. Dažnai naujieji kolonistai nesugebėdavo tinkamai ūkininkauti ir tapdavo pajuokos objektu, nežiūrint jiems teikiamos finansinės paramos, aprūpinimo pradžioje javais ir statybinėmis medžiagomis (kurie gaudavo žemę be trobesių). Kai kurie kolonistai gautą žemę parduodavo (apeidami įstatymus) ir grįždavo į Rusiją, dalis jų sulietuvėjo.

    Tolimesnius kolonizacijos planus sužlugdė pralaimėtas rusų karas su japonais. 1905.V.1 įstatymu Lietuvoje katalikams buvo leista pirkti žemę iš katalikų. Kolonizacijos nebuvo atsisakyta ir po 1905 m., bet ji didesnės įtakos Lietuvoje neturėjo, nes tuo metu sustiprėjo lietuvių susipratimas ir apšvietimas.

Spaudos draudimas

    Viena iš rusinimo priemonių buvo lietuviškos spaudos lotynų raidėmis uždraudimas. 1864 m. balandžio mėn. Muravjovas žodžiu įsakė cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotynų raidėmis, šį įsakymą Muravjovas įteikė carui, kuris 1864.V.19 jį patvirtino. Muravjovas nespėjo šio draudimo įvykdyti. Jo įpėdinis Kaufmanas pasirūpino iš vidaus reikalų ministro P. Valujevo specialų aplinkraštį. Tas aplinkraštis 1865.IX.13 nurodė visiems generalgubernatoriams uždrausti spausdinimą „bet kokių leidinių lietuvių ir žemaičių kalba lotyniškai-lenkiškomis raidėmis" (J. Ochmanski, Historija Litvvy, p. 186). Generalgubernatoriai privalėjo visomis turimomis priemonėmis „uždrausti spausdinimą, pardavinėjimą ir platinimą panašių leidinių" (J. Ochmanski, ten pat).

    „Barbariškas, neturįs precedento istorijoje lietuvių spaudos uždraudimas sudavė baisų smūgį lietuvių kultūrai, nes buvo nukreiptas į labiausiai svarbią ir įtakingą sritį — raštiją (. . .) Draudimas pasmerkė tautą dvasinei mirčiai ir surusėjimui (J. Ochmanski, ten pat).

    Tauta stojo į kovą už savo tautinę kultūrą. Lietuvos šviesuomenė suprato, kad rusiškų raidžių įvedimas yra viena iš
205

rusinimo priemonių. Kova už lietuvišką spaudą reiškėsi dviem pagrindinėmis formomis: 1. rusiškomis raidėmis, vadinamąja graždanka, spausdinamų knygų boikotu ir platinimu lietuviškų knygų lotynų raidėmis, spausdinamų Rytprūsiuose; 2. slaptu mokymu lietuviškai vaikų, kurių tėvai nenorėjo leisti į rusiškas mokyklas.

    Kova apėmė visus tautos sluoksnius: kunigus, pasauliečius, mokslus einantį jaunimą, inteligentus ir paprastą liaudį — kaimiečius, vyrus ir moteris. Daug žmonių nukentėjo. Iš viso už draudžiamų knygų laikymą ar platinimą nukentėjo (kalėjo, buvo ištremti) daugiau kaip 1000 žmonių, daugiausia valstiečių. Keletas knygnešių buvo, gabendami knygas (MLTE, 3, p. 265). Bet kova buvo laimėta, 1904 m. draudimas atšauktas.

    Kovai su spaudos draudimu labai padėjo ta aplinkybė, kad anuomet Lietuva ribojosi su Vokietija. Už Lietuvos sienos Rytprūsiuose gyveno ištisai lietuviai. Dėka tokios kaiminystės galėjome savo spaudą leisti Rytprūsiuose (daugiausia Tilžėje) ir ją gabenti per sieną į Lietuvą.
Baudžiavos panaikinimas

    1863—1865 m. buvo nelaimingi lietuvių tautai (pradėtas nelaimingai pasibaigęs sukilimas, uždrausta spauda, sustiprinta rusifikacija), bet 1865 metais buvo vienas teigiamas įvykis, padėjęs lietuvių tautai pakilti ir išsilaisvinti — tai baudžiavos panaikinimas.

    Baudžiava jau buvo atgyvenusi savo amžių. Kituose Europos kraštuose ji jau buvo panaikinta. Baudžiauninko darbas, iš prievartos atliekamas, nedavė tokio pelno, kokį duoda laisvas ūkininkavimas. Suvalkijoje baudžiava panaikinta jau 1807 m., įvedus Napleono kodeksą, o likusioje Lietuvoje panaikinta 1861 m. įstatymu, bet įgyvendinta visoje Lietuvoje tik 1865 m.

    Rusų valdžia po 1863 m. sukilimo norėjo patraukti valstiečius savo pusėn. Bajorus ir dvarininkus ji laikė didžiausiais savo priešais. Panaikindama baudžiavą jį tikėjosi padaryti valstiečius sau palankius. 1865 m. reforma grąžino žemę tiems valstiečiams, iš kurių dvarininkai ją buvo atėmę. Valstiečiams sumažino išperkamuosius žemės mokesčius. Tiems, kurie neturėjo žemės, ir kumečiams buvo duota po 3 dešimtines žemės.
206

    Baudžiavos panaikinimas padėjo susikurti savarankiškam, stipriam ūkininkų luomui. Kadangi lietuvių kalba buvo užsilikusi beveik pas vienus valstiečius, tai jų atleidimas iš baudžiavos labai palengvino lietuvių tautinės sąmonės kilimą. Atsirado pasiturinčių valstiečių, kurie galėjo leisti savo vaikus į mokslą. Iš kaimo iėjo pirmieji lietuvių inteligentai, baigę aukštąjį mokslą. Jie ėmėsi vadovauti lietuvių tautos išsilaisvinimo darbui. Lietuvių aukštesnysis luomas (bajorai, dvarininkai) su retomis išimtimis buvo sulenkėję ir Lietuvai žuvę.

Lietuvių tautiškas atgimimas

    Senojoje Lietuvos valstybėje (1253—1569) jos gynimas ir valdymas buvo aukštesniojo luomo — bajorijos pareiga, liaudis politiniame gyvenime nedalyvavo. Susijungus Lietuvai su Lenkija, lietuvių bajorijos teisės lenkų pavyzdžiu buvo labai išplėstos; liaudis, valstiečiai nuo valstybės reikalų buvo visiškai nušalinti. Pilnais valstybės piliečiais buvo tik bajorai, kurių dauguma palengva prisiėmė lenkų kalbą.

    Lietuvai patekus į rusų valdžią 1795 m., bajorų teisės buvo susiaurintos; jie, kaip ir visi gyventojai, liko caro valdiniais. Tuo tarpu Vakarų Europos kultūrinės įtakos dėka Rusijoje vyko šioks toks demokratėjimas, buvo panaikinta Lietuvoje baudžiava, valstiečiai gavo šiokią tokią savivaldą ir laisvę, atkuto, praturtėjo, tie buvo tikri lietuviai, išlaikę lietuvių kalbą ir sveikas tradicijas. Iš prakutusių valstiečių tarpo atsirado lietuvių inteligentijos ir pirmieji kovotojai už lietuvybės teises. Bajorijos tik labai nedidelė dalis prisidėjo prie lietuviško sąjūdžio ir lietuvių tautos atgimimo. Koks buvo tasai sąjūdis?

    Lenkėjimo procesas XIX a. pradėjo skverbtis ir į lietuvišką kaimą, ypač Lietuvos rytuose ir pietuose. Kai kurie valstybių politikai ir mokslininkai jau manė, kad lietuvių tauta su jos kalba ir kultūra yra jau praeities dalykas. Lietuviai buvo likę be savo inteligentijos ir aristokratijos. Bet tuo metu visoje Europoje kilęs susidomėjimas liaudimi ir jos kūryba, atkreipė dėmesį į lietuvių tautosaką ir į lietuvių kalbą. XIX a. pradžioje prasidėjęs Europos tautų atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Vysk. Merkelio Giedraičio (apie 1536—1609), M. Daukšos (gimęs tarp 1527—1538, miręs lc>13) ir kitų dvasia, kuriam laikui apmirusi, vėl atgimė ir ėmė duoti naujų atžalų. Nedidelė dalis dar nesulenkėjusių žemaičių
207

bajorų prabilo lietuviškai: S. Stanevičius (1799—1848), D. Poška (apie 1757—1830) ir kiti.

    Tačiau kova su lenkėjimu ir rusinimu, kovą už lietuvybės teises pradėjo kilusi iš liaudies lietuvių inteligentija. Ši kova, šis tautiškojo atgimimo sąjūdis baigėsi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu (1918). Štai svarbiausi šio sąjūdžio atstovai.

    Kovotojų eilę už lietuvių tautos ir kalbos teises pradeda S. Daukantas (1799—1864). Bet jis miršta tais metais, kai uždraudžiama lietuvių spauda. Be Daukanto į naujųjų laikų lietuvių tautišką atgimimą, į kovą dėl lietuviškos spaudos, prieš rusinimą įsijungia vysk. M. Valančius (1801—1875).

    Naują etapą lietuvių tautiškame atgimime pradeda „Aušra" (1883) su jos įkūrėju J. Basanavičium (1851—1927). Po „Aušros" nušvinta dienos šviesa — įsikuria nepriklausoma Lietuvos valstybė. Bet vienas nepriklausomos Lietuvos šauklių, „Varpo" įsteigėjas V. Kudirka (1858—1899) pirma laiko miršta neišvydęs tos dienos šviesos (1918.11.16). Ir 1863 m. sukilimo išvakarėse (1862.XI.2) gimsta lietuvių tautiškojo atgimimo dainius J. Maironis-Mačiulis.

    Kova už spaudos laisvę baigėsi 1904.IV.24 laimėjimu. Pralaimėtas Rusijos karas su Japonija ir kilusi 1905 m. Rusijos revoliucija privertė caro valdžią duoti pavergtoms tautoms daugiau laisvių. Prasidėjo naujas periodas lietuvių tautos gyvenime 1904 m., kuris užsibaigė 1944 m.
Pirmoji dalis
1904-1914 metai Lietuvoje
    1904—1914 m. sudarė ypatingą laikotarpį lietuvių tautos gyvenime. Tai buvo tarsi įžanga į jos gyvenimą nepriklausomoje valstybėje. Svetimai valstybei valdant tauta gali turėti tokias sąlygas, kurios daugeliu atžvilgiu prilygsta jos gyvenimui savoje nepriklausomoje valstybėje. Tokias sąlygas lietuvių tauta turėjo minėtu laikotarpiu. Daugely gyvenimo sričių (tautinėje, kultūrinėje, ekonominėje) lietuviai jau tuomet pasiekė to, kas paprastai įgyvendinama tik savoje valstybėje.

    Lietuvių tauta tame laikotarpyje pakilo naujam gyvenimui. Atsirado daug lietuviškos spaudos — laikraščių, knygų. Spauda turėjo palyginti didelę laisvę. Kaimas, ta pagrindinė anuomet mūsų tautos dalis, ėmė sparčiai šviestis, skaitė spaudą, steigė
208

lietuviškas mokyklas, kūrė savas kultūrines ir ekonomines organizacijas. Daug pasiekta kovoje dėl lietuvių kalbos teisių (mokyklose, bažnyčiose). Lietuviai pradėjo atgauti savo pozicijas Lietuvos miestuose, kurie iki tol buvo nelietuviški. Kun. prof. St. Yla savo knygoje „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje" (Chicago, 1973, p. 300-301) šį laikotarpį taip apibūdina: „Mūsų tautos gyvenimas kaip tik šio šimtmečio pradžioje staiga pakirdo didele socialine, kultūrine, religine dinamika ir padarė didelį šuolį pirmyn, šiuo metu buvo padaryta tokių šviesių sprendimų, pradėta tokie nauji sąjūdžiai bei pavartotos tokios reformos priemonės, kurios kituose pažangiuose kraštuose pasireiškė žymiai vėliau. (. . .) Visa tai buvo padaryta trumpame 1907—1910 m. laikotarpy. Net nepriklausomybės laikais mes ta prasme daug ko nebesukūrėme, tik tęsėme, tobulinome, plėtėme, kas buvo pradėta anuo metu".

    Kokios buvo priežastys, kad lietuvių tautos atgimimui ir kultūrėjimui susidarė palankios sąlygos?

    Vidurio Europoje vyko tautų išsilaisvinimo judėjimas. Austro-Vengrijos valstybėje čekai siekė nepriklausomybės, 1912 m. nepriklausomybę iš turkų įgijo bulgarai, dar anksčiau graikai. Lenkai po 1795 m. padalijimo buvo stiprus kumštis prieš rusiško imperializmo kėslus. Suomiai jau buvo įgiję autonomiją. Pati rusų tauta siekė laisvės. Despotiškas valdymas buvo likęs tik Rusijoje. Rusai siekė demokratinių laisvių ir žmoniškesnio, geresnio gyvenimo savo valstybėje. Laisvėjimo procesas prasidėjo po karo su japonais pralaimėjimo ir po kilusių Rusijoje neramumų (revoliucijos).
Spaudos draudimo panaikinimas


    Caro valdžia pamatė, kad lietuviams spaudos draudimas yra jai pačiai nenaudingas: iš Rytprūsių gabenami be cenzūros leidžiami laikraščiai ir knygos sėjo didelę valdžios neapykantą, kėlė vis didesnį žmonių pasipriešinimą. Atkakli lietuvių kova su spaudos draudimu baigėsi gėdingu caro valdžios pralaimėjimu. Po 40 metų ji galutinai įsitikino, kad „jokia galybė nėra pajėgi sustabdyti vis didesnio lietuviškų knygų plitimo" (3, p. 210). Taip pareiškė carui kunigaikštis Sviatopolkas-Mirskis, Vilniaus gubernatorius. 1904.IV.24 buvo atšauktas lietuviškų raidžių vartojimo uždraudimas.
209

Rusų-japonų karas ir 1905 m. revoliucija

    Rusų-japonų karas prasidėjo 1904.1.27 ir tęsėsi 18 mėnesių. Rusija tuomet turėjo 106 milijonus, Japonija — 45 mil. gyventojų. Japonų kariuomenė buvo moderniškai ginkluota ir gerai apmokyta (vokiška technika). Japonai kulkosvaidžiais ištaškydavo puolančius juos durtuvais rusus (rusams dar ir tuomet durtuvas buvo lemiamas kautynių ginklas), prie savęs jų neprisileisdami. Pralaimėjusi kautynes sausumoje (paskutinės kautynės buvo ties Mukdenu), Rusija surinko paskutinius karo laivus iš Baltijos ir Juodųjų jūrų ir pasiuntė juos į Rytus; šis laivynas japonų buvo visiškai sunaikintas. Taikos sutartis sudaryta 1905 m. rugpjūčio mėn.

    Karas pareikalavo daug išlaidų ir daugelio žmonių gyvybių. Pablogėjo valstybės ekonominė padėtis. Jo išdavoje buvo padidinti mokesčiai, pabrango prekės ir padidėjo darbo žmonių vargas.

    1905.1.9, sekmadienį, Petrapily (tuometinė Rusijos sostinė, dabar Leningradas) didelė minia su bažnytinėmis vėliavomis ir šventais paveikslais atžygiavo prie caro rūmų, norėdami pareikšti savo pageidavimus pagerinti darbo žmonių būklę. Caras išsigando ir liepė šaudyti į minią. Žuvo arti 1000 žmonių. Dėl to caro autoritetas smarkiai smuko, dingo juo pasitikėjimas. Kilo protestai ir smarkus bruzdėjimas visoje Rusijoje. Prasidėjo atskiruose miestuose streikai, spalio 10 d. privedusieji prie visuotinio streiko, kuris tęsėsi keletą dienų. Streikavo fabrikų darbininkai, tarnautojai, laisvų profesijų žmonės, moksleiviai.

    Kilęs Rusijoje revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Po miestus ir kaimus važinėjo agitatoriai, ragindami sukilti prieš valdžią ir ponus (dvarininkus), nemokėti mokesčių, šalinti rusų valdininkus, rusus mokytojus. Revoliucijos įkarštyje ir buvo šalinami rusai mokytojai, jų vietoje pastatant lietuvius, pakeičiami lietuviais valsčių viršaičiai bei kiti pareigūnai, daužomi degtinės monopoliai.

    Įvairių laisvių apskelbimas. 1905 m. suteikta peticijos teisė. Iki tol peticijos buvo laikomos nusikalstamu darbu, valdžios skundimu. Suteikus peticijų teisę, jas ėmė rašyti atskiri asmenys, organizacijos, valsčiai. Nors peticijos teisė 1905.VIII.6 d. buvo atšaukta, tačiau žmonės ir toliau rašė. Peticijose ir valsčių susirinkimuose  buvo reikalaujama  pradžios mokyklose visus
210

dalykus dėstyti lietuviškai, o vidurinėse įvesti lietuvių kalbą kaip privalomą dalyką, valsčiuose ir vietos administracijos įstaigose vartoti lietuvių kalbą, teismuose priimti pareiškimus lietuvių kalba ir 1.1. Buvo reikalaujama žodžio, spaudos, tikėjimo, susirinkimų ir organizacijų laisvės.

    Visuotinis streikas privertė carą paskelbti 1905.X.17 manifestą. Jame buvo išdėstyti būsimo konstitucinio valdymo pagrindai ir pasižadėta sušaukti valstybės dūmą, be kurios pritarimo joks įstatymas neturėtų galioti. Manifestu taip pat buvo suteikta sąžinės ir asmens laisvė, susirinkimų ir sąjungų laisvė. Dar prieš spalio 17 d. manifestą 1905.IV.17 buvo paskelbtas tolerancijos aktas, padaręs galą religiniams persekiojimams Rusijoje. Paskelbus tolerancijos aktą, didelis skaičius katalikų, kurie dėl kokios nors priežasties buvo prirašyti prie stačiatikių cerkvės arba buvo gimę iš mišrių moterysčių (bet dvasioje buvo katalikai) sugrįžo į Katalikų Bažnyčią. Tuo pačiu aktu leista visose mokyklose dėstyti tikybą gimtąja mokinių kalba.

    1905.V.1 panaikinti suvaržymai, draudžia lietuviams katalikams pirkti žemę Lietuvoje. Ligi šiol katalikai valstiečiai žemei pirkti turėdavo gauti gubernatoriaus leidimą, kuris labai sunkiai buvo duodamas. Tų pat metų lapkričio 3 d. įsakymu valstiečiai atleisti nuo išperkamųjų mokesčių už žemę.

Didysis Vilniaus Seimas

    Tuojau po caro manifesto paskelbimo, 1905.X.19 Vilniuje įvyko įvairių politinių srovių lietuvių susirinkimas, kuris išrinko 15 asmenų komitetą visuotiniam lietuvių seimui (suvažiavimui) Vilniuje suorganizuoti. Organizacinio komiteto ir nelegalios spaudos išplatintais atsišaukimais gyventojai buvo kviečiami siųsti savo atstovus į seimą.

    „Žinią apie suvažiavimą Vilniuje trumpu laiku pasklido po visą Lietuvą ir buvo žmonių priimta su didžiausiu entuziazmu (3, p. 216). į suvažiavimą atvyko per 2000 atstovų ir asmenų iš visų Lietuvos vietų, daugiausia lietuvių valstiečių. Atvyko net Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) atstovai. Dalyvavo jame atstovai visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų, kurios kaip tik tuo metu Lietuvoje buvo pradėjusios veikti. Seime buvo Vilniaus ir net Gardino gubernijų valstiečių bei Vilniaus miesto darbininkų
211

atstovų, nemokančių lietuviškai; jie seime kalbėjo lenkų kalba, seime nedalyvavo Lietuvos miestų darbininkų ir dvarų darbininkų atstovai, nes socialdemokratai jam nesiruošė, nors patys seime dalyvavo.

    Seimo atstovas St. Kairys savo atsiminimuose (2, p. 82—112) rašo: „1905.XI.20 pradėjo Vilniun griūti šimtai lietuvių. Užsiregistravo apie 1800 ir dar apie 200 dalyvavo neregistruotų. Tai buvo lietuviško kaimo atstovai iš visų Lietuvos kampų. Atvyko keli ir iš Gardino gubernijos, kalbėję lenkiškai ar „po prostemu" (gudiškai). Dauguma atvykusių buvo rinkti valsčių, parapijų, kaimo bendruomenių, dalis jų gavo raštu ar žodžiu duotus įsakymus, ko turėtų seime reikalauti. Kiti vyko savo noru. Kaimiečių minią tik nežymiai atmiešė kunigai ir inteligentai. (. . .) Posėdžių salėje tris pirmąsias kėdžių eiles, kiek praretinamas inteligentų ir vienos kitos skarelės, užėmė kunigai, jų buvo apie 50. O jau toliau iki pat didelės salės galo — kaimo vyrų minia, tik kur ne kur atmiešta moteriško veido, tik vienas kitas įsiterpęs inteligentas. (. . .) Grynas lietuviškas kaimas, atrodo, visas vienodai pakvipęs šienu ir čia atvykęs atrodė vienodų reikalų vedamas. (. . .) Vienoje salės vietoje keli barzdoti veidai — ūkininkai iš Gardino gubernijos. (. . .) Salės estradoje, kur susirinko organizacinio komiteto prezidiumas ir narių dalis, jų tarpe J. Basanavičius, P. Višinskis, J. Vileišis, atrodo kiek neramu ir kiek padrika. Seimo organizatoriai nesitikėjo tokio seimo, kokį dabar matė. Laukė atvykstant daugiausia inteligentų ir tikėjosi beveik „akademinio" klausimų svarstymo; gi dabar iš perpildytos salės kaimiečių akimis žiūrėjo į juos pats gyvenimas su jo bėdomis, lūkesčiais ir reikalavimais".

    Seimas posėdžiavo kiauras dvi dienas, XI.21—22 d., iki vėlyvos nakties. Posėdžiavo vietinės caro valdžios, generalgubernatoriaus Frezės pašonėje. Seimui vadovavo penkių asmenų preizdiumas: A. Smetona nuo demokratų partijos, St. Kairys — socialdemokratų, J. Stankūnas — ūkininkų, kun. P. Būčys — kunigų ir J. Basanavičius — nepartinių atstovas. Nustatyta tokia darbotvarkė: pranešimai iš vietų, gyvenamojo momento įvertinimas ir kas daryti, žemės klausimas ir mokyklos.

    „Ir delegatai prašneko. Tai buvo būdingiausias Vilniaus seimui momentas, vaizdžiai atkūręs kaimo nuotaikas, rūpesčius ir norus.
212

(. . .) Delegatų kalbose buvo keliama dešimtys reikalų, tai buvo vietos, savojo kaimo, net savo šeimos reikalai. Tačiau iš tų vietinių reikalų kūrėsi bendras Lietuvoje padėties vaizdas" (2, p. 82—112).

    Seimo rezoliucijos. Pripažindamas, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas, seimas nutarė: stoti kovon drauge su visų Rusijos tautų liaudimi. Reikalauti Lietuvai autonomijos su demokratiškai išrinkti seimu Vilniuje. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš etninės Lietuvos ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių ir kitų priežasčių panorės prie jos priklausyti.

    Rezoliucijose seimas ragino žmones nemokėti rusų valdžiai jokių mokesčių, uždarinėti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę. Be to, reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi gimtąją mokinių kalba, ir kad valsčiuose visi reikalai irgi būtų atliekami gimtąja žmonių kalba.

    Rezoliucijos buvo vieningai priimtos rankų pakėlimu. Visą naktį dirbusi P. Vileišio spaustuvė jau ankstyvų rytą lapkričio 23 d. turėjo išspausdinusi 36.000 egz. seimo nutarimų (rezoliucijų). Jie buvo išdalinti seimo dalyviams parsivežti ir platinti bei vykdyti juos.

    Seimo reikšmė, įvykęs seimas parodė, kad lietuvių tauta jau buvo politiškai subrendusi. Tokio gausaus seimo nei viena Rusijos pavergta tauta nebuvo sušaukusi. ,,Iš visų Lietuvos kampų suvažiavę atstovai klausėsi, kas buvo kalbama apie visos Lietuvos reikalus. Klausė net lenkiškai prabilusio Vilniaus darbininko, kuris taip pat kalbėjo apie visos Lietuvos reikalus. Nekalbant apie inteligentus, eiliniam kaimo delegatui aiškėjo, kad yra Lietuva, kupina priešingumų savyje, bet kartu turinti ir bendrų reikalų, kad tą Lietuvą yra sau Lietuva, skirtinga nuo kitų kraštų, ypač nuo Rusijos, (. . .) kad norint laisvės sau, dera ją pripažinti ir tautinėms mažumoms. Delegatai ryžosi dėtis į kovą ir kovai pažadinti visą kraštą. Ryžosi tikėdami laimėsią. Tikrumo dar neturėjo vykdami į Vilnių, bet su juo grįžo namo iš Vilniaus. Gavo pasitikėjimo savim. Tai buvo labai daug. (. . .) Seimas žadėjo didelį laimėjimą — laisvę. Ir kai 1919 m. reikėjo ją ginti ginklu, jau priaugančios kartos pasąmonėje atkuto iš tėvų girdėtos kalbos
213

apie Vilniaus seime iškeltus kovos šūkius ir pastūmėjo į ginkluotos kovos žygį" (2, p. 82—112).

    Vilniaus generalgub. A. Frezė, vienas iš labiausiai nuosaikių ir labiausiai žmoniškas Lietuvos administratorius (M. Romer, Litvva. Lvvovv, 1908, p. 419), reaguodamas į seimo nutarimus, 1905.XI.23 išleido patvarkymą, kuriuo užtikrino, kad lietuvių kalba bus įvesta į pradžios mokyklas, lietuviai katalikai bus priimami į pradžios mokyklas mokytojais; kad lietuvių kalba bus vartojama valsčių savivaldybėse, ir kad valsčių sekretorius, kurie tuomet buvo tikri valsčių valdytojai, galės rinkti patys gyventojai.

    Grįžę iš seimo atstovai pradėjo šaukti susirinkimus, aiškinti jo nutarimus ir juos vykdyti. Bematant visame krašte prasidėjo rusų mokytojų, valsčių sekretorių, policijos ir kitų valdininkų šalinimas. Kadangi Rusijos biudžetas dėl labai gausių pajamų iš degtinės buvo vadinamas „girtu biudžetu", tai degtinės parduotuvės buvo uždarinėjamos, o kitur net daužomos ir naikinamos. Beveik visa Suvalkija atsisakė mokėti rusams mokesčius. 1905 m. pabaigoje revoliucinis sąjūdis pasiekė aukščiausią laipsnį.

    Kai Rusijoje vyko žiaurūs žydų pogromai, šimtais degė dvarai, lietuviškas kaimas žiūrėjo teisybės tiek tautiniuose, tiek ir socialiniuose santykiuose, laikinai pamiršdamas net dvaro padarytas skriaudas. Nebūta išsišokimų nei prieš dvarą, nei prieš žydus. Buvęs Lietuvos dvarininkas lenkų istorikas W. Wielhorskis mini, kad 1905 m. revoliucijos metu degė dvarai į rytus nuo Lietuvos, bet Lietuvoje dvarai nebuvo liečiami (1, p. 383). Taip pat M. Biržiška, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, rašo, kad „dėl kitokio būdo, religinių tradicijų ir visuomeninio susidrausminimo nei vienam dvarininkui ar lenkpalaikiui per 1905 m. revoliuciją nei plaukas nuo galvos nenukrito" (Imta iš 1, p. 383).

    Sudariusi taikos sutartį su Japonija, rusų valdžia pirmiausia ėmė malšinti revoliucinį judėjimą Rusijoje, o paskui ėmėsi jį likviduoti Lietuvoje. A. Frezė, bandęs nuolaidomis raminti mūsų kraštą, turėjo iš pareigų pasitraukti. Jį pakeitė reakcingas generolas Krivickis.
1905 m. revoliucijos numalšinimas

    Prieš malšindama Lietuvoje sukilimą, rusų valdžia ėmė skelbti, kad Lietuvoje, ypač Žemaičiuose, rusai esą skerste skerdžiami. Valdžia  tuo norėjo pateisinti   ruošiamas griežtas   malšinimo
214

priemones. į Lietuvą buvo atsiųsti kariuomenės būriai, vadinanv baudžiamaisiais. 1905 m. pabaigoje pradėta ieškoti revoliucionierių ir juos areštuoti, grąžinti į savo vietas buvusius viršaičius, policininkus, mokytojus. Buvo deginami valstiečių gyvenamieji namai ir kiti trobesiai, jei jų šeimos narys buvo įtariamas revoliucine veikla. Kai kurie baudžiamieji būriai net patrankomis apšaudė miestelius ir kaimus vein dėl to, kad ten buvo pašalintas rusas mokytojas ar valsčiaus sekretorius. Buvo išieškoma iš gyventojų nuostoliai, padaryti valsčiams, mokykloms ir degtinės parduotuvėms. Baudžiamieji būriai išreikalaudavo iš gyventojų nesumokėtus mokesčius ir baudas, o paskui dar nubausdavo fizinėmis bausmėmis (plakdavo rykštėmis), nors fizinės bausmės buvo panaikintos. Buvo išžudyta daug nekaltų žmonių. Veikė karo lauko teismai, kurie paprastai bausdavo mirties bausme.

    Nors revoliucija buvo numalština, ir Lietuva nei autonomijos, nei savivaldos negavo, tačiau iškovotų laisvių trupiniai krašte paliko (2, p. 388). Revoliucija šį tą iškovojo, ir senoji tvarka bei priespauda negrįžo. Nors ir valdžios prižiūrimos jau gelbėjo veikti lietuvių švietimo, kultūrinės ir ekonominės organizacijos. Leista pradžios mokyklose lietuviškai dėstyti tikybą ir steigti privatines mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Buvo leidžiami lietuviški laikraščiai ir knygos.

    Dėl revoliucijos daugiausia nukentėjo kairiųjų srovių atstovai, nors joje dalyvavo ir katalikų — pasauliečių ir kunigų. Lazdynų Pelėdos (katalikiškos 'pakraipos rašytojos) apysakoje „Klaida" ir kun. Lindės-Dobilo - „Blūde" 1905 m. revoliucija pavaizduota neigiamai. Bet Vasario 16 akto signataras prel. K. Šaulys rašo: ,,Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę laisvę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių, kultūrinių, politinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi. Juk revoliucija praskynė kelią į Vilniaus seimą" (Imta iš 1, p. 389).

Dūma

    Caro manifeste buvo pažadėta dūma (tautos atstovybė). 1906.IV.23 buvo paskelbta Rusijos valstybės konstitucija (pagrindinis įstatymas)*, kurioje buvo pasakyta, kad joks įstatymas negalioja, jei jo valstybės taryba  ir dūma nepriims ir caras
215

nepatvirtins. Valstybės taryba turėjo parengti įstatymus ir juos siūlyti dūmai svarstyti ir priimti. Dūma turėjo teisę parengti įstatymų projektus (šiaip jau įstatymų projektus parengdavo ministrų taryba). Caras galėjo ir dūmos bei valstybės tarybos priimtą įstatymą atmesti. Nesant dūmos bei valstybės tarybos, pats caras leido įstatymus. Dūmai priklausė biudžeto tvirtinimas. Dūmos atstovai turėjo interpeliacijos teisę — kelti aikštėn administracijos neteisėtus veiksmus ir reikalauti viešų pasiaiškinimų dūmoje. Atstovai turėjo imuniteto teisę (negalėjo būti policijos suimami ir teisiami).

    Pirmoji dūma susirinko 1906.IV.27. į ją buvo išrinkta 412 atstovų, jų tarpe 7 lietuviai. Caro valdžia tikėjosi, kad į dūmą bus išrinkti jai palankūs atstovai, bet išėjo kitaip. Dūmoje buvo kalbama dėl karo lauko teismų, dėl mirties bausmių, nekaltų žmonių trėmimo į Sibirą, dėl kaimų deginimo. Dūma tapo vienintelė vieta, kurioje buvo galima laisvai kalbėti apie viso krašto reikalus. Dūmos veikla nepatiko caro biurokratijai, ir 1906.VII.7 caras dūmą paleido, nepaskelbdamas naujų rinkimų, o pagal konstituciją paleidžiant dūmą turėjo būti nurodytas terminas naujai dūmai susirinkti. Tuomet dūmos atstovai susirinko Suomijos Vyborgo mieste ir paskelbė atsišaukimą, kuriame tarp kitko gyventojai buvo kviečiami neiti kariuomenėn, nemokėti mokesčių (nes be dūmos pritarimo mokesčiai neteisėti), šį atsišaukimą pasirašė ne visi atstovai. Pasirašiusieji buvo suimti ir atiduoti teismui, kuris juos nubaudė po 3 mėn. kalėjimo.

    Dūmą išvaikius Rusijoje vėl atgijo revoliucinis sąjūdis, vėl prasidėjo represijos, sproginėjo bombos, buvo vykdomos mirties bausmės.

    Antroji dūma susirinko 1907.11.20. į ją vėl pateko 7 lietuvių .atstovai. Caras ir jo administracija nebuvo patenkinti ir II dūmos veikla, nes buvo kritikuojami valdžios darbai, nurodomi valdžios sauvaliavimai ir neteisėti veiksmai. Buvo reikalaujama žemės reformos, karo lauko teismų ir mirties bausmių panaikinimo. 1907.VI.3 16 atstovų socialdemokratų buvo suimti, esą jie ruošę sąmokslą nužudyti carą — tai buvo melas, provokatorių darbas. Dūma vėl buvo paleista. Dešimt atstovų socialdemokratų ištrėmė į Sibirą, o kitus 6 nubaudė sunkiųjų darbu kalėjimu.

    Naujas dūmos rinkimų įstatymas sumažino atstovų nerusų
216

skaičių, rusų atstovams užtikrinta dauguma. Lietuvių, vietoje buvusi 7, pateko tik 5 atstovai (Suvalkų gubernijai skirta tik 1 atstovas vietoj buvusių 2). Visose gubernijose buvo sumažintas valstiečių atstovų skaičius, o padidintas dvarininkų (III dūmoje buvo 77% rusų, nors rusai visoje valstybėje tesudarė 43% gyventojų).

    Trečioji dūma susirinko 1907.XI.1 ir veikė su pertraukomis iki 1912.VI.6 — visą dūmai įstatymo numatytą darbo laiką. Šios dūmos metu vyriausybė vykdė reakcingą nacionalistinę politiką, kurią dūma rėmė. Spauda kentėjo nuo cenzūros, buvo slopinama kultūrinė veikla.

    Ketvirtoji dūma buvo renkama pagal III dūmos rinkimų įstatymą. Lietuvių buvo išrinkta tik 4 atstovai (vieną atstovą laimėjo Lietuvos dvarininkai).

    Prasidėjus Didžiajam karui 1914 m., dūmos autoritetas pakilo: su ja labiau skaitėsi caras, su ja skaitėsi ir užsienis. 1917.11.25 VI dūma buvo paleista. Dūmos partijų lyderiai nepakluso šiam caro aktui ir sudarė visų dūmos partijų konventą. Šis konventas privertė carą Nikalojų II atsisakyti sosto ir patvirtinti pirmą Rusijos revoliucinę vyriausybę, grafo S. Lvovo vadovaujamą. Bolševikai, paėmę valdžią, dūmą išvaikė.

    Dūmos reikšmė. Nors dūmos veikla buvo trukdoma, ir su ja caras bei jo biurokratija mažai skaitėsi, tačiau jos reikšmė buvo didelė. Dūma buvo vienintelė vieta, kur buvo galima laisvai kalbėti, kritikuoti valdžią. Atstovų kalbas perduodavo spauda, nors pastarajai kartais už tai tekdavo nukentėti. .. Lietuviai, sudarydami dūmoje labai mažą skaičių, patys vieni nieko negalėjo laimėti. Bet vis tik jų reikšmė lietuviškam reikalui buvo didelė. Ligi šiol apie lietuvius ir Lietuvą Rusijoje mažai kas žinojo. O dabar staiga atsirado dūmos narių, kurie išeidavo kalbėti kaip lietuvių tautos atstovai. Jie kėlė balsą prieš lietuvių tautos priespaudą ir atkreipė dorų rusų dėmesį į Lietuvos kraštą. Kartais lietuviams pasisekdavo su rusų ir kitų tautų atstovų pagalba pravesti sau palankius įstatymus. Pvz., kai III dūmoje buvo sprendžiamas klausimas, kokią vietinę kalbą įvesti miestų savivaldybėse greta rusų kalbos, Suvalkų gubernijos 8 miestuose (tarp jų ir Seinuose) nutarta įvesti lietuvių kalbą. Iki tol tuose miestuose (Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kt.) buvo vartojama
217

lenkų kalba. Lenkų kalba (Suvalkų gubernijoje) tepalikta Suvalkuose ir Augustave („Šaltinis" 1912, Nr. 8).

    Mūsų atstovai dar turėjo progų remti Lietuvos reikalus ir privačiai, susitinkant su aukštaisiais Rusiją valdančiais asmenimis, su spaudos žmonėmis. Be to, jie galėdavo lengviau prieiti prie ministerijų valdininkų ir savo dūmos nario autoritetu paremti kurį nors reikalą, šie atstovų ryšiai ypač daug padėjo Didžiojo karo metu, kai šimtai tūkstančių pabėgėlių lietuvių atsidūrė Rusijoje be darbo ir duonos, kai reikėjo juos šelpti. Dūmos atstovo M. Yčo rūpesčiu net buvo išgauta pinigų išlaikyti dviem lietuvių gimnazijoms Voroneže.

Lietuvių spauda po draudimo

    1904 m. panaikinus spaudos draudimą, tuojau lyg grybai po lietaus pradėjo dygti lietuviški laikraščiai. Tam padėjo ir 1905 m. išleisti laikini įstatymai, palengviną laikraščių steigimą: laikraščiui steigti nereikėjo prašyti leidimo, pakako tik apie tai pranešti gubernatoriui.

    Pirmas legalus po spaudos draudimo panaikinimo lietuviškas laikraštis buvo „Lietuvių laikraštis", išėjęs Petrapily.1904.XI.18. Tai buvo nepartinis savaitraštis. Po to 1904.XII.23 Vilniuje išėjo dienraštis „Vilniaus žinios", inž. Petro Vileišio leidžiamas. 1905 m. sausio mėn. Vilniuje išėjo „Lietuvos bitininkas", iliustruotas mėnesinis ūkininkų laikraštis, kun. J. Ambraziejaus leidžiamas. Nuo 1906 m. jo vietoje eina „Šviesa", o „Lietuvos bitininkas" virsta „Šviesos" priedu.

    1905 m. pabaigoje Vilniuje pradėjo eiti savaitraštis „Lietuvos Ūkininkas", leidžiamas lietuvių demokratų partijos, vėliau virtusios valstiečiais liaudininkais. 1905 m. Kaune pradėta leisti katalikų „Nedėldienio skaitymai", savaitraštis, ėjęs iki 1907 m., redagavo A. Jakštas-Dambrauskas. 1906 m. jau eina Vilniuje socialdemokratų savaitraštis „Naujoji gadynė", o Seinuose „Šaltinis", lietuvių krikščionių demokratų iliustruotas savaitraštis, „šaltinis" leido priedus: ūkininkams „Artoją" ir vaikams „Šaltinėlį". 1907 m. Kaune išėjo pirmas lietuvių literatūros, mokslo ir politikos žurnalas „Draugija", kurį leido kun. A. Dambrauskas-Jakštas.

    Kadangi „Vilniaus žinios" ideologiniu atžvilgiu svyravo (iš karto jose spietėsi kairiųjų pažiūrų žmonės, vėliau redaktorium tapo kun. J. Tumas, pagaliau vėl pateko į kairiųjų rankas), tai
218

tautininkų ir katalikų srovės žmonės 1907 m. pradėjo leisti „Viltį" tris kartus per savaitę, redaguojamą A. Smetonos. Vėliau „Viltis" perėjo vien į katalikų rankas, redaktorium tapo P. Dovydaitis. 1913 m. „Viltis" virto dienraščiu.

    1909 m. „Vilniaus žinios" virto „Lietuvos žiniomis", leido valstiečiai liaudininkai; ėjo iš karto du sykius per savaitę, vėliau virto dienraščiu. Nuo 1910 m. „Lietuvos žinių" priedu eina „Aušrinė", laisvamaniškos pakraipos. „Aušrinė" prieškarinėje mokyklinėje jaunuomenėje sukūrė nemažą sąjūdį, apie ją spietėsi socialistinis jaunimas. 1911 m. vasario mėn. „Draugijos" priedu išeina „Ateitis", katalikiškas mėnesinis moksleivių laikraštis, sukūręs ateitininkų sąjūdį. 1910 m. pradėjo eiti Kaune „Lietuvaitė", mėnesinis moterų laikraštis. O 1910 m. gegužės mėn. išėjo „Pavasaris", kaimo jaunimui skirtas katalikiškas mėnesinis laikraštis.

    Visų laikraščių čia neminint, dar atžymėtinas 1908—1914 m. leidžiamas Vilniuje lenkų kalba „Litwa", pradžioje mėnesinis, o nuo 1909 m. ėjo dusyk per savaitę, redagavo Davainis-Silvestravičius. „Litwa" turėjo tikslą laimėti lietuvybei sulenkėjusius, pametusius savo kalbą lietuvius. „Litwa" buvo taikomas daugiau inteligentams. Sulenkėjusiam kaimui Davainis-Silvestravičius nuo 1912 m. leido iliustruotą savaitinį „Lud".

    Iš visų lietuviškų laikraščių tik vienas „Lietuvių balsas" buvo prorusiškas. Nors jis gavo valdžios piniginę paramą, bet 1906 m. likvidavosi (nebuvo skaitytojų).

    Kai kurie laikraščiai neilgai gyvavo. Jie arba patys sustodavo ėję, arba administracijos būdavo uždaromi dėl valdžiai nepriimtino turinio.

    Valdžiai numalšinus 1905 m. prasidėjusią revoliuciją, kilo reakcija, laisvių suvaržymas. Spaudai įvesta cenzūra. Gubernatoriams duota teisė administraciniu būdu bausti redaktorius pinigais arba kalėjimu. Naujų laikraščių leidimas apsunkintas įvairiais formulumais. Tačiau nežiūrint įvairių varžymų, praėjus 10 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo, Rusijos ribose ėjo net 25 lietuviški laikraščiai: 10 Kaune, 8 Vilniuje, 3 Seinuose, 3 Rygoje ir 1 Kudirkos Naumiesty.

    Spaudą atgavus pradėta leisti mokslo, meno, literatūros ir religijos žurnalai. Pirmas toks buvo „Gabija", 1907 m. išleistas
219

Krokuvoje. A. Dambrauskas-Jakštas nuo 1907 m. leido jau minėtą „Draugiją". 1908 m. Seinuose pasirodė katalikiškas „Vadovas", o 1910—1911 m. socialdemokratų „Visuomenė". Nuo 1907 m. Lietuvių Mokslo Draugija Vilniuje leido neperiodinį „Lietuvių tautą". 1912 m. buvo išleistas almanachas „Švyturys" (atsispindėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas). 1912—1914 m. ėjo literatūros ir meno žurnalas „Vaivorykštė". 1911—1912 m. ėjo žurnalas „Teatras".

    A. Dambrausko-Jakšto apskaičiavimu 1904—1914 m. katalikiškų laikraščių tiražas sudaręs 31.000 egz. per metus (2, p. 158— 161). „šaltinis" prieš I pasaulinį karą turėjo apie 50.000 skaitytojų-

    Nors spauda buvo varžoma cenzūros, bet vis tik buvo tokia spaudos laisvė, apie kurią mes dabar (čia, Lietuvoje) tik svajoti galime. Spauda laisviau rašė 1906—1907 m. Vėliau cenzūra buvo griežtesnė. Spaudos laisvei pavaizduoti pateiksime kelis pavyzdžius.

    „Vyriausybė ir jos darbai." (Straipsnio pavadinimas). Sunku Rusijoje ką nors gera žmonių gerovei iškaulyti, nes priešinasi tam senovės valdininkai-biurokratai, kurie per tiek metų čiulpė žmonių kraują. (. . .) Dabar jiems baisu, kad neužilgo turės paleisti iš savo rankų valdžios vadžias, kad reikės išsižadėti (. . .) kyšių ir valstybės pinigų eikvojimo. . ."

    Rusų dienraštis „Strana" apie Port-Arturo (iš rusų-japonų karo) baisenybes taip aprašo: „Kareiviai kaip tikri didvyriai mirė badu, o generolo Steselio pati pardavinėjo likučius nuo savo gausaus stalo. (. . .) Mėsininkai pardavinėjo ponios Stesęlienės kiaulieną po 4 rb. už svarą . . . Ponia Steselienė pardavinėjo puskiaulius po 400 rb. Ir tai viskas darėsi tuomet, kai kareiviai maitinosi arkliena ir sirgo baisia cingos liga.

    (Rusų-japonų kare) kareiviai žuvo batalionais, pulkais, o admirolas Uchtomskis, žiūrėdamas į jų kraują, begėdiškai kalbėjo: „Žūna divizija — 18 tūkst. žmonių — tai nedidelio daikto, juk rusų moterys per dvi savaiti daug daugiau pagimdo kūdikių . . . Užtat nėra ką perdaug gailėtis kareivių: juos išmuš — moterys vėl pagimdys; bet jei pražudysime nors vieną laivą, tai jau jo nepagimdys nieks; porą metų reikės užtrukti, kad naują padarius . . ." Ir darė Port-Arturo generolai taip, kaip kalbėjo: kareivių
220

tūkstančius kasdien žudė, (...) o laivyną prisirišę laikė tol, kol japonai neatėjo ir prieplaukoje nesunaikino jo" („šaltinis", 1906, Nr. 36, p. 573).

    „Lietuvos tvirkintojai (straipsnio pavadinimas). Prie įpratimo laužyti įstatymus (. . .) prisidėjo netikusi rusų valdžia. Seniau, nors įstatymus nelabai kas pildė, tai nors jautė, kad tie įstatymai teisingi. Esant gi lietuviams po rusų valdžia, visiškai kitaip virto. (. . .) Prie to rusų valdininkas — tai „vziatočnik". Už kyšį, įbruktą į delną, leis jis tau ir padės visus įstatymus be pabaudos peržengti. (. . .) Rusų valdininkai jau visur tokie, o ypatingai mūsų krašte. Pas mus susirinko visokie šiukšliai, kuriems rūpėjo vien pasipelnyti ir žmones nuplėšti." („Šaltinis", 1906, Nr. 34, p. 534).

    „Dūmoje kalba (Darbo kuopos atstovas) Petrovas: ,Mes galėtume paklausti poną ministerį pirmininką (Stolypiną), ar peržengęs visus šalies įstatymus, paniekinęs visus Monarcho prižadus, pajuokęs įstatymdaves įstaigas, ar ketina jis pasiliuosuoti? (. . .) Bergždžia yra šaukti tokius žmones (kaip Stolypinas), idant pildytų įstatymus'. Kalba atstovas Miliukovas: ,Vyriausybei paniekinimas įstatymų esąs tik paprastas atsitikimas apskritoje vyriausybės sistemoje, pasiremiančioje melu. (O vis tik Stolypinas neatsistatydino)'. („Šaltinis", 1911, Nr. 13, p. 154).

    „(Balandžio mėn.) kalbėjo Stolypinas apie 87 str., pagal kurį buvo paleista 3 dienom valstybės taryba su dūma ir tuo tarpu įvesta žemininkijos Vakarų krašte. Stolypinas gynė vyriausybės teises ir aiškino, jog buvo pasielgta teisingai, nes ... tai buvo reikalinga apginti rusų teises žemininkijose. 202 balsais prieš 82 (nacionalistų) priimta, kad min. pirmininko darbai nesutinka su teisėmis ir jo pasiaiškinimas nėra patenkinamas.' („šaltinis", 1911, Nr. 19, p. 225).

    Savo atsiminimuose (2, p. 174—176) St. Kairys rašo: ,,1906.V.3 Vilniuje išėjo „Naujosios gadynės" 1 nr. XII.28 išėjo paskutinis 32 nr., redakcija pati sustabdė laikraštį. Kiekviename laikraščio numeryje buvo po politinį straipsnį; dauguma jų kalba su nepaprastu „įžūlumu", kaip ne visada kalbėjo užsieny (Tilžėje) leistas „Darbininkų balsas". Pvz. 1 nr.: „Darbo žmonės! Nesulauksite jūs tikros laimės ir geresnio gyvenimo, ligi bus gyva dabartinė valdžia ..." 3 numeryje buvo paskelbta duomenų apie caro ir jo šeimos turtus; už tai numeris buvo konfiskuotas. 4
221

numeryje: „Esame įsitikinę, kad vien proletarai ir valstiečiai tegalės galą padaryti senybinei tvarkai . . . reikia jau dabar ruoštis prie kovos su caro valdžia". Ir taip buvo rašoma kiaurai per visus 32 laikraščio numerius. Tai buvo kurstymas išgriauti esamą politinę santvarką, už ką buvo baudžiama pagal B. St. 51 str. Iš 32 laikraščio nr. buvo konfiskuota 11. Tas nereiškė, kad konfiskuojami numeriai būtų skaitytojui žuvę: be trijų numerių visi kiti buvo spėta iškraustyti iš spaustuvės prieš policijai ateinant. Redaktorei Brazaitytei teko atsisėsti kalėjime ir sumokėti piniginę baudą. Leidėjas Jaks-Tyris pateko kalėjiman ir neteko vietos Vilniaus Žemės banke. Paskutiniame numeryj redakcija sako, jog nenorėjusi būti pasmaugta purvinų valdžios tarnų rankų. Perdėta (sako St. Kairys). Buvo daug purvinų, bet išimtis vyriausiam lietuviškų raštų cenzoriui Vilniuje Mykolui Itomlenskiui (Lietuvos rusas, pasilikęs gyventi nepriklausomoje Lietuvoje); nebijodamas pakenkti savo karjerai, dažnai mokėjo prisiimti ant savo kupros dalį laikraščių nusikaltimų prieš caro valdžią.

    Laikraščio numeris patekdavo į cenzoriaus rankas tik jau atspausdintas.

    „Naująją gadynę" pakeitęs „Skardas" 1907.L, 1-me nr.: „Pasibaigė 1906, tamsios reakcijos, karo lauko teismų metai. Visus metus siautė tamsios skrajojančių būrių, ištrėmimų, kalėjimų, bado ir valdžios sauvalios jėgos . . . Neskubėkime džiaugtis, kad senieji metai pasibaigė . . . Pasiliko senoji reakcija, senieji kankintojai senoviškai varo savo darbą". Numeris nebuvo konfiskuotas.

    Spaudą atgavus paaugo ir lietuviška knyga. Lietuviškų knygų augimas matomas iš lentelės.
Laikotarpis    Įvairių    Pastaba
               pavadinimų   
 
                        knygų   
                           skaičius   
16 amžius    34    šiuos skaičius reiktų
17 amžius    58    bent 10% padidinti, nes ne
18 amžius    304    visos knygos buvo įtraukiamos
1801-1864    962    į bibliografiją.
1865-1904    3200   
1905-1914    3264    (1, P- 256)
222

    1915 m. Vilniuje, dar rusams valdant, surengtoje lietuvių literatūros parodoje buvo išstatyta 2500 įvairių lietuviškų spausdinių; joje dar trūko 500 įvairių egzempliorių, kurie laiku negalėjo būti pristatyti. Be to, įvairūs socialdemokratiškos krypties leidiniai negalėjo būti išstatyti. (Imta iš V. Gaigalaičio kn. „Litauen", Frankfurt a/M 1917, p. 74).

Mokyklos ir švietimas po 1905 m.

    Iki 1905 m. Lietuvoje, esant rusiškoms visoms valdinėms mokykloms, net pradinėms, jas lankė labai mažas mokinių skaičius. Pvz., apie 1898 m. Kauno gubernijoje pradžios mokyklose mokėsi tik 12,4% visų lietuvių vaikų, o pagal kitus šaltinius tik 4,8% (1, p. 160), nes tėvai neleido vaikų į rusiškas mokyklas.

    Po 1905 m., kai mokyklose buvo leista tikybą dėstyti gimtąja kalba ir mokyti lietuvių kalbos, be to, kai į mokyklas pradėjo skirti mokytojus lietuvius, mokinių skaičius pradžios mokyklose pradėjo smarkiai didėti.

    1905—1907 m. Vilniaus ir Suvalkų gubernijose valdines mokyklas lankė tik 13% mokyklinio amžiaus vaikų. Palyginti su Rusijos gubernijomis Lietuvoje mokyklų buvo mažiau, tačiau lietuvių raštingumo procentas buvo didesnis: raštingų lietuvių buvo 52,1%, rusų — 29,4% (1, p. 162). Taip buvo todėl, kad Lietuvoje veikė daug slaptų mokyklų. Greta veikusių valdinių pradžios mokyklų toje pat apylinkėje veikdavo bent 5 slaptos grynai lietuviškos mokyklos, o pastarąsias papildydavo beveik kiekvienoje šeimoje motinų mokyklos (P. Rimšos skulptūra vaizduoja tokią mokyklą). Tokių lietuviškų mokyklų (slaptų ar motinų) buvo gausu dar ir prieš 1914 m. (1, p. 162). Už slaptas mokyklas bausdavo iki 500 rb. arba 3 mėn. kalėjimo. 1906.VIII.24 buvo panaikintas 1892 m. įstatymas, baudžiąs už slaptą vaikų mokymą. Bet praktiškai baudė ir toliau, o 1911 m. sausio mėn. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį, kuriame vėl buvo nustatytos bausmės už slaptą mokymą.

    1905.V.1 caro įsakymu leista Lietuvos pradžios mokyklose dėstyti lietuvių kalbą. Po 1905 m. leista dėstyti lietuvių kalbą ne tik pradžios, bet ir aukštesnėse mokyklose. Tačiau lietuvių kalbos mokytojus turėjo samdyti ir apmokėti patys mokinių tėvai. Užtat daugely aukštesniųjų mokyklų lietuvių kalba nebuvo dėstoma.
223

Dar 1913 m. Šiaulių ir Palangos gimnazijų mokiniai už lietuvių kalbos pamokas turėjo patys užsimokėti.

    1906.X.5 buvo suteikta teisė valstiečių luomo vaikams be leidimo stoti į mokyklas. 1905.X.5 panaikintas 1864 m. draudimas mokyklose tarpusavy kalbėtis gimtąja kalba.

    Caro valdžia, atsigavusi nuo 1905 m. revoliucijos smūgių, kazokų pagalba Lietuvon sugrąžino ne tik policininkus, viršaičius, bet ir atleistus mokytojus rusus. Senoji nutautinimo sistema iš dalies vėl grįžo į Lietuvos mokyklas.

    1915 m. Lietuvoje, dar rusams valdant, iš bendro 1134 pradžios mokyklų mokytojų skaičiaus lietuvių buvo 275 (virš 24%), o Suvalkijoje jau dirbo 71% lietuvių mokytojų (1, p. 165).

    Švietimo draugijų mokyklos. Po 1905 m. revoliucijos išleista įstatymai, kurie palengvino draugijų steigimą. Tuomet pradėjo organizuotis lietuvių švietimo draugijos, kurios ėmė steigti pradžios mokyklas, gimnazijas, amatų mokyklas ir kitokias. Pirmiausia įsisteigė Suvalkijoje 1906 m. „Žiburio" draugija (steigėjai kunigai M. Gustaitis ir J. Staugaitis); vėliau (irgi 1906 m.) Kauno gub. „Saulės" draugija (steigėjas ir ilgametis jos pirmininkas kun. K. Olšauskas) ir paskiausiai Vilniuje — „Ryto" draugija 1913 m. (steigėjai A. Smetona, J. Basanavičius, kun. Mironas ir kt.). Draugijoms buvo leista veikti tik gubernijų ribose.

    „Žiburio" draugija 1906 m. įsteigė dvi pradžios mokyklas. Ligi I pasaulinio karo „Žiburys" vidutiniškai išlaikė 7-9 pradžios mokyklas, įsteigė mergaičių progimnaziją Marijampolėje. Rūpinosi progimnazijos steigimu ir Seinuose, bet negavo valdžios leidimo. Vokiečių okupacijos metu (1915-1910 m.) „Žiburio" draugija įsteigė gimnazijas Marijampolėje, Seinuose, Prienuose, Šakiuose ir kt.

    Pradžios mokyklų daugiausia išlaikė „Saulės" draugija. 1908 m. išlaikė 45 mokyklas, 1910 m. — 40 mokyklų, bet 1912—1913 m. teišlaikė 34 mokyklas, kuriose dirbo 42 mokytojai lietuviai. Be pradžios mokyklų „Saulės" draugija steigė dviklases mokyklas, 1911 m. įsteigė mokytojų ir buhalterijos kursus Kaune. 1915— 1918 m. draugija steigė ne tik pradžios mokyklas, bet įsteigė ir daug gimnazijų: Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir kt.
224

1919 m. jau išlaikė 10 gimnazijų bei progimnazijų, kuriose mokėsi daugiau kaip 1600 mokinių (1, p. 472).

    „Ryto" draugija savo veiklą plėtė daugiausia Vilniaus krašte: steigė pradžios, specialias ir aukštesniąsias mokyklas. 1915 m. ji išlaikė 8 pradžios mokyklas. Norėjo steigti mokytojų seminariją, bet valdžia nedavė leidimo. Tik 1919 m., vokiečių okupacijos metu, įsteigė Vilniuje mokytojų kursus, kurie vėliau virto mokytojų seminarija.

    Be šių 3 draugijų dar veikė liberalios (kairiųjų pažiūrų) visuomenės „Šviesos" draugija, įsteigta 1906 m., steigėjai K. Grinius ir kt. Ji išlaikė dvi pradžios mokyklas, Marijampolėje suorganizavo mokytojams ruošti kursus. Valdžiai nepatiko šios draugijos veikla, ir 1908 m. ją uždarė.

    Visose šiose privatinių draugijų išlaikomose mokyklose dėstomoji kalba buvo lietuvių.

    Po 1905 m. steigėsi privatinės lietuvių mokyklos ir už Lietuvos ribų, ten leidimas joms steigti buvo lengviau duodamas, negu Lietuvoje. Pvz., 1913 m. Rygoje „Žvaigždės" draugija išlaikė 5 lietuvių pradžios mokyklas su 509 mokiniais. Petrapily veikė 4 pradžios mokyklos, Liepojoje — 1, Odesoje — 1, Tomske — 1.

    Veiverių mokytojų seminariją 1868—1918 m. baigė 1025 auklėtiniai, iš jų daugiau kaip 80% lietuviai (1, p. 178). Lietuvių kalba čia buvo dėstoma tik kaip dalykas. į Panevėžio mokytojų seminariją, įsteigtą 1872 m., tik po 1905 m. pradėjo priiminėti lietuvius. Patekdavo lietuvių nedaug, nes jie turėjo gauti švietimo ministerijos leidimą laikyti egzaminus. Nuo 1906 m. per 9 metus ją baigė tik 12 lietuvių. į Vilniaus mokytojų institutą irgi tik po 1905 m. pradėjo priiminėti lietuvius katalikus.

    Aukštesnysis mokslas. 1893 m. Kauno gubernijoje tebuvo 4 gimnazijos (Kauno berniukų ir mergaičių, Šiaulių berniukų ir Panevėžio realinė mokykla). Tuo metu Kauno gubernijos gimnazijose buvo labai mažas lietuvių skaičius: iš 1108 mokinių tik apie 220 lietuvių (19,8%). Kadangi Lietuvoje valstiečiams lietuviams stoti į gimnazijas buvo daroma visokių kliūčių, todėl lietuviai siekdavo mokslo Mintaujos, Liepojos, Daugpilio ir Rygos gimnazijose ir Palangos progimnazijoje (Palanga buvo Kuršo gubernijoje).   Geresnė   padėtis   buvo   Suvalkijoje,   kur  veikė
225

Marijampolės ir Suvalkų gimnazijos, ir jose kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba (neprivalomas kursas).
Prieš I pasaulinį karą 1913—1914 m. Lietuvoje jau veikė iš viso 26 gimnazijos: 10 valdžios ir 16 privatinių. Viso veikė 30 gimnazijų, progimnazijų bei realinių mokyklų (su sustiprintu matematikos-gamtos mokslų mokymu). Per trumpą laiką (1905— 1915) Lietuvos visuomenė savo jėgomis įsteigė beveik du trečdalius aukštesniųjų mokyklų, kuriose daug didesnis lietuvių mokinių skaičius galėjo siekti mokslo.
Moralinė atmosfera mokyklose caro laikais nebuvo sugedusi. Rašytojas kun. M. Vaitkus savo atsiminimuose rašo, kad jaunimas eidavo mokslus „paprastai mažame ar bent nedideliame mieste, kurie dar nebuvo stipriai paliesti sugedimo. Disciplina mokyklose buvo griežta; mokiniai turėdavo gyventi padoriuose butuose, mokyklos stropiai prižiūrimuose. Netinkamų vaidinimų nebuvo, kadangi nei teatrų, nei kinų, nei televizijos nebūta. Nepadorių paveikslų niekas neplatino. Knygos būdavo rūpestingai atrenkamos; iš šalies irgi beveik niekas nekišdavo mokiniams nepadorių knygų (. . .). Ir visa tų laikų mūsų provincijos atmosfera buvo gana padori. Į mergaites jaunimas žiūrėjo pagarbiai, korektiškai, riteriškai" (M. Vaitkus, „Mistiniame sode", JAV, 1957, p. 156).
M. Vaitkus gal kiek ir perdėtai gražiai nušviečia anų laikų mokyklos gyvenimą, bet palyginkime su tuo, kas dabar dedasi Lietuvos mokyklose . . .
(Bus daugiau)
226

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum