gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
BAŽNYČIA LIETUVOJE Spausdinti El. paštas
1974 m. 5 gegužė

Parašė Jokūbas Balčiūnas 

Maždaug prieš dešimtmetį Vakaruose buvo dar galvojama, kad Katalikų Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje rusiško ateizmo teroro neatlaikys ir turės pasitraukti į pogrindį. Gi viešumoje pasilikusiai Bažnyčios daliai teksią nusilenkti jėgai, ką seniai jau yra padarę Rusijos ortodoksai. Tačiau Lietuvos Bažnyčia atsilaikė. Palikta vienų viena, porą pirmųjų okupacijos dešimtmečių laikėsi ištvermingoje tyloje, kol pilnai susiorientavo naujose prievartos sąlygose, o paskui vis drąsiau ir viešiau ėmė priešintis jėgai ir ginti tikėjimo teises.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios didžiosios dramos visai pilnai dar nei įsivaizduoti, nei suprasti negalima, nors dokumentuotos medžiagos jau yra labai daug. Teks palaukti pasikeitusių politiniu sąlygų, kuriose laisvas žmogus tiesiog iš autentiškų šaltinių tos dramos fragmentus ir atskiras scenas galės susintetinti, sujungti į veiksmus ir galiausiai apjungti viso to Lietuvos istorijos laikotarpio rėmuose. Tai būsimųjų Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbas, kuriam jaunieji Lietuvos istorikai užsienyje dabar jau visu rimtumu turėtų pradėti ruoštis. O kai įvykių detalėms ir epizodams gyvybę įkvėps ir jų prasmę išryškins beletristai, dramaturgai, poetai ir kiti dailiojo meno kūrėjai, tada atsivers tikroji istorinė panorama, savo didingumu prilygstanti ankstyvesniam partizaninių kovų laikotarpiui.

Rusiškas cezaris dvidešimtame amžiuje savo imperijos ribose panoro pasiekti to paties, kaip Romos cezariai krikščionybės amžiais: sunaikinti krikščionybę. Ir vieni, ir antri, nepajėgdami prieš Kryžių pastatyti patrauklesnės idėjos, tikslui pasiekti pasirinko tas pačias priemones: nuogą, brutalią valdžios prievartą.

Justas Paleckis, oficialus Maskvos valios vykdytojas Lietuvoje, 1940 metais užsienio žurnalistams dėstė, kad kunigai nebūsią persekiojami, o tikėjimas savaime su-nyksiąs "masių švietimo ir mokslinės-ateistinės propagandos" poveikyje. Ir tai įvyksią kelerių metų laikotarpyje. Naivus Paleckis anuo metu Maskvos klastos ir brutalumo gal dar nenumatė. Tačiau, ir Šimtmečio trečdaliui praėjus nuo Lietuvos okupacijos, jo pranašystės liko neišsipildžiusios, nors kunigų ir aplamai tikinčiųjų persekiojimas buvo vedamas nemažesniu intensyvumu, kaip ir "mokslinė-ateis-tinė" propaganda.

Pačiomis juodžiausiomis Stali-no-Berijos teroro dienomis, kai buvo areštuojami ir tremiami vyskupai, kalinami, kankinami ir žudomi kunigai ir tikintieji, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pritildė kvėpavimą, tačiau ir tada į katakombas eiti atsisakė. Chruščiovo atolydžio metais ji vėl giliau atsikvėpė ir pajuto turinti dar pakankamai jėgų spirtis prieš komunistinio teroro antpuolius. Tą Bažnyčios pasitikėjimą savimi sustiprino Chruščiovo amnestiia: 1953-1955 iš Sibiro Lietuvon galėjo grįžti du vyskupai (Matulionis ir Ramanauskas), apie 130 kunigų ir per 30,000 tikinčiųjų. Nežiūrint, kad abiems vyskupams ir daugumai kunigų nebuvo leista eiti savo pareigų, tačiau Sibiro tremties užgrūdinto elemento įsiliejimas į tautos gyvenimą pakėlė žmonių moralę ir sustiprino rezistencinį ryžtą.

Pochruščioviniame laikotarpyje bandymas grįžti prie staliniškų kovos prieš Bažnyčią metodų sutiko ją jau pasiryžusią gintis. Tą ryžtą pademonstravo du Romos parinkti naujai konsekruoti vyskupai, Julijonas Steponavičius (1955) ir Vincentas Slatkevičius (1957), kurie iškart suėjo į konfliktą su Maskvos cezariais, atsisakydami paklusti jų direktyvoms, ir tuoj pat nuo pareigų buvo nušalinti. Kokį vaidmenį vaidina jau Maskvos parinkti ir Vatikano sutikimu konsekruoti Lietuvos vyskupai — Romualdas Krikščiūnas ir Liudas Povilonis (pagarsėjęs Klaipėdos bažnyčios statymo byloje) — tik ateitis galės parodyti. Tik viena yra tikra, kad iš ten slapta ateiną šauksmai į Vakarus prašo paveikti Vatikaną, kad Maskvos parinktų į vyskupus kandidatų netvirtintų. "Bažnyčiai Lietuvoje bus geriau likus be jokių vyskupų, negu su tais, kuriuos parenka Maskva".

Šalia tiesioginio persekiojimo savo ideologiniams priešams įveikti
komunizmas paprastai sėkmingai naudoja infiltraciją ir subversiją.
Pochruščioviniame laikotarpyje šią kovos prieš bažnyčią taktiką komunistai ypač sustiprino, nes tarptautinės politikos poveikyje nuogo teroro viešų ženklų imta vengti. Tačiau ir ta taktika — sunaikinti Bažnyčią sau laimėtų Bažnyčios atstovų rankomis — komunizmui atnešė tik lokalinius rezultatus. Liaudis pasitikėjimą kunigais išlaikė, o dvasiškija įrodė, kad ji to pasitikėjimo užsitarnavo. Vos du ekskunigius, Ragauską ir Markoni, valdžiai pasisekė įjungti į aktyvią ateistinę propagandą. Iš jų vienas, Ragauskas, jau yra miręs.

Nuo 1968 metų Lietuvos Katalikų 'Bažnyčios rezistencinėje taktikoje galima pastebėti tam tikrą posūkį: iš grynai pasyvaus pasipriešinimo pereinama į žymiai aktyvesnės gynimosi formas. Naujoji taktika pasireiškė kunigų ir tikinčiųjų protestais prieš tikėjimo laisvės varžymus. Naująją taktiką, reikia manyti, lėmė Lietuvos Bažnyčios sąmoningai įvertintas solidarumo tarp tikinčiųjų ir dvasiškijos išlaikymas ir pačioje Rusijoje vis plačiau besireiškiantis disidentinis sąjūdis.

Dabartinėje kovos fazėje tarp rusiškos-ateistinės valdžios ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios yra vienas dalykas labai aiškus: Lietuvos katalikai yra sutelkę visas pastangas tą kovą išvesti į viešumą ir pasalūniškai hipokritišką komunistų kovos taktiką pateikti pasaulio viešosios opinijos dėmesiui. Ta linkme 1972 metų Šv. Juozapo dieną buvo padarytas tiesiog gigantiškas žingsnis, kai buvo atspausdintas pirmas pogrindinės "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numeris. Nors sovietai sutelkė geriausius saugumo ekspertus, kaip praneša amerikiečių korespondentai iš Maskvos, "Kronikai" likviduoti, tačiau iki šiol jiems tai nesiseka. Šiuo metu jau yra išėję aštuoni "Kronikos" numeriai, kas patvirtina Associated Press korespondento iš Maskvos šių metų pradžioje paskelbtą tvirtinimą, kad lietuviams pasisekę sukurti "a loose organi-zation of underground centers throughout the republic".

Ne vidaus rinkai skirta "Kronika" (nors kratų rezultatai parodo, kad ji gan plačiai pasklidusi ir Lietuvoje), bet užsieniui. Lygiareikšmiu pasiekimu, kaip ir pačios "Kronikos" išleidimą, reikia laikyti slaptų kelių suradimą tai "Kronikai" pastoviai išgabenti į užsienį.

"Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pasirodymas buvo toks didelis įvykis, kad laisvieji lietuviai gan ilgai jo autentiškumu negalėjo patikėti. Tai ištvermingo ryžto, drąsios rizikos, išmintingo atsargumo ir švento tikėjimo savo vedamos kovos teisingumu santalkos rezultatas. Reikėjo kitataučių pagel-bos mus įtikinti, kad pavergtieji lietuviai pajėgūs tai padaryti.
"Los Angeles Times" korespondentas Maskvoje Murray Seeger, kurio straipsniai apie Pabaltijo valstybes 1974 kovo mėn. pasirodė didžiuosiuose Amerikos laikraščiuose, su žmona atsilankęs okupuotoje Lietuvoje, vienam asmeniui Amerikoje privačiame laiške rašė:
We felt we had met people of truc moral and cultural courage, people who-se strenght seems to grow as a new generation comes along. There are many oppressed people in this country (i.e. in Soviet Union) and many bra-ve resistors — Jews, Moslems, Bud-dhists, as well as the Lithuanians. Ar-menians and other Baltic nationalities. It seems to me, as I wrote, that the Lithuanians are the strongest of all because of their faith and history ai freedom which the others have not experienced as fully.

Atlikti trumpos distancijos herojišką žygį yra lengviau negu ištverti metus ir dešimtmečius priespaudoje bei terore ir vis dėlto nekapituliuoti. Lietuviai katalikai Lietuvoje nekapituliavo ir, kaip Murray Seeger liudija, kovos dvasią įstengė perduoti jaunajai kartai. Rusų saugumas, siekdamas sulikviduoti "Kroniką", visoje Lietuvoje vykdo kratas, rašomųjų mašinėlių ir bibliotekų konfiskavimus, areštus. Gal saugumui ir pasiseks užtikti "Kronikos" pėdsakus ir laikinai ją likviduoti, bet tai būtų tik dūmų prislopinimas, bet ne kovos liepsnų užgesinimas. Laisvės ilgesio ugnis dega Lietuvos žmonių širdyse, ir jų joks saugumietis pasiekti negali.

Kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryžtas ir aukos dvasia kelia nuostabos ir pasididžiavimo jausmus. Tik klausimas, ar tuo pačiu jausmu Lietuvos katalikai gali atsimokėti laisvojo pasaulio Katalikų Bažnyčiai ir laisviesiems lietuviams?
Jokūbas Balčiūnas

Redakcijos pastaba: Šio straipsnio proga norime priminti, kad Kunigų Vienybės rūpesčiu jau trys "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numeriai yra išversti i anglų kalbą ir išleisti. Ansčiau buvo išleistas "Kronikos" Nr. 4, o šį pavasarį ir numeriai 5 ir 6. Menas numeris kainuoja 1 dolerį (užsisakant bent 5 egzempliorius, tik po 50 centų už kiekvienas. Užsisakymui adresas: Religinės Šalpos Komitetas, 64-09 56th Rd.. Maspeth, N.Y. 11378. Svarbu kiek galint daugiau šios "Kronikos" paskleisti ir amerikiečių visuomenėje. Lietuvos katalikų pastangos įpareigoja ir mus bent kiek galima tą kovą paremti.

Šaltinis:
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum