gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Viktorija Jusytė. „Ne tam mūrinę bažnyčią stačiau, kad gyvąją griaučiau“ Spausdinti El. paštas

2007-10-30

  Doras, sąžiningas, tolerantiškas, darbštus, energingas, drąsus, visus mylintis, ypač vaikus... Šį kunigo Broniaus Laurinavičiaus savybių sąrašą būtų galima ilgai tęsti ir prie kiekvienos savybės papasakoti istoriją iš kunigo gyvenimo, nes jis dar ir šiandien gyvas Švenčionėlių miestelio žmonių širdyse. Julius Gerojimas lygino kleboną su kankiniu surištomis rankomis, bet drąsiai žiūrinčiu į priekį. 

  Kun. Br. Laurinavičius prieš okupantų valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje, kai vietos valdžia dėl gyvulių ligos uždraudė tikintiesiems rinktis sekmadieniais į bažnyčią. O toliau kunigas rašė sovietinei valdžiai raštus, pareiškimus, protestus ir memorandumus dėl tikinčiųjų teisių, lietuviško žodžio gynimo. Kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Nuo 1979 metų kunigas Br. Laurinavičius buvo aktyvus Lietuvos Helsinkio grupės narys, drąsiai publikuodavo savo parašytus dokumentus ir raštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Nors kunigo veiklą sekė NKGB, MGB, KGB, bet jis nebijojo viešumos. Slaptuose dokumentuose kunigas Br. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas“. Pirmą kartą paėmusi Vido Spenglos knygą „Objektas „Intrigantas“, negalėjau patikėti, kad taip buvo vadinamas kunigas.

  Kunigas Br. Laurinavičius Švenčionėliuose paliko ryškų pėdsaką. 1956 m. jis buvo paskirtas Švenčionėlių parapijos klebonu. Tada ir prasidėjo didelis ir sunkus darbas, kėlęs daug rūpesčių ir skausmo, –  bažnyčios statyba, kuri jau daug metų buvo apleista, padaryti pamatai ir iki langų išmūrytos sienos jau buvo aptrupėjusios, ant jų augo maži berželiai (mokyklos muziejuje yra nuotraukos). Kaip buvo sunku gauti leidimą tolesnei bažnyčios statybai, savo atsiminimuose pasakoja Vanda Gerojimienė, Bernardas Gerojimas. Tik klebono atkaklumo ir drąsos dėka 1957 m. buvo gautas leidimas tęsti bažnyčios statybą. Mano močiutė Vilė Veikutienė prisimena, kaip noriai ėmėsi visi Švenčionėlių miestelio gyventojai statyti bažnyčią, kaip rinkdavosi į talkas. Kartu dirbo ir jaunimas, ir senyvi žmonės, o klebonas visada būdavo kartu, dirbo visus statybos darbus. Dažnai, būdavo, pats plytas ant dviračio veždavo. Tačiau sunkus fizinis darbas buvo lengvesnis, palyginus su tuo, ką klebonui teko iškentėti nuo vietinės valdžios: visokie reikalavimai, leidimai, skundai, neteisingi apkaltinimai dėl klebonijos, teismai... Tik stiprios valios žmogus gali tai ištverti ir toliau eiti teisybės ir tikėjimo keliu.

  Graži Švenčionėlių bažnyčia ir aukštos jos sienos nėra svarbiausias klebono nuopelnas, palyginti su dvasine bažnyčia. „Ne tam mūrinę bažnyčią pastačiau, kad gyvąją griaučiau“, – klebono žodžiai, kai jis buvo apkaltintas dėl vaikų valandėlių ir vaikų laiminimo. Švenčionėlių miestelio gyventojai prisimena, kad klebono Br. Laurinavičiaus laikais bažnyčioje būdavo labai daug vaikų, jaunimo,  buvo didelis choras, daug jaunimo dalyvaudavo  procesijose. Visa tai nepatiko sovietinei valdžiai. Kunigas buvo dažnai kviečiamas pas Religinių kultų įgaliotinį, jam buvo draudžiama laiminti šeimas, kalėdoti, laidoti pagal bažnyčios ritualą, net mirštantį ligoninėje šv. Sakramentais aprūpinti. Švenčionėlių pagrindinės mokyklos muziejuje yra klebono iš įgaliotinio gautų telegramų kopijos.  1968 m. sausio mėn. klebonas buvo apkaltintas, kad bažnyčioje tarnauja nepilnamečiai, o tai įstatymas draudžia. Tokius kaltinimus klebonas skaudžiai išgyveno, o kai sužinojo, kad bus iškeltas iš Švenčionėlių, kreipėsi į žmones tokiais žodžiais: „ Skaudu, kad esu išmetamas, nušalinamas be jokio prasikaltimo. Jeigu Švenčionėlius palikt man būtų įsakiusi Motina Bažnyčia, man širdis neskaudėtų. Aš esu it karys, kaip ir kiekvienas kunigas. Kur Motina Bažnyčia siunčia, ten turiu vykti... Bet skaudu, kad esu nušalinamas it prasikaltėlis, nors jokio prasikaltimo neįvykdžiau. Neprasikaltau nei Dievui, nei Motinai Bažnyčiai, nei liaudžiai – tikintiesiems...“

Kunigas Br. Laurinavičius, nepateikus jam aiškių kaltinimų, buvo nušalintas nuo Švenčionėlių bažnyčios. Švenčionėliškė Vanda Gerojimienė prisimena klebono išleistuves. Sužinoję apie kunigo iškėlimą į Adutiškį, choristai suruošė atsisveikinimo pietus, išreiškė padėką už nenuilstantį ganytojišką darbą gyvajai bažnyčiai, šeimoms, vaikams ir kiekvienam asmeniškai. Visa delegacija lydėjo kunigą į Adutiškį, padėjo įsikurti.

  Adutiškyje kunigas Br. Laurinavičius taip pat aktyviai kovojo dėl tikinčiųjų teisių, remontavo bažnyčią. Tarybinėje spaudoje pasirodydavo straipsnių, šmeižiančių kunigą . Tai jį labai žeidė ir liūdino. Bernardas Gerojimas savo atsiminimuose pasakojo, jog kunigas kartais užsimindavo, kad gali mirti nesava mirtimi.

  1981 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Helsinkio grupės narys kunigas Bronius Laurinavičius Vilniuje buvo nužudytas, jis buvo pastumtas po važiuojančiu savivarčiu. Po tragiškos mirties kunigas buvo palaidotas Adutiškyje ir tik 1988 m. perlaidotas Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje, pagal testamente išreikštą jo paties valią.

  Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje stovi paminklas, vaizduojantis žmogų kankinį surištomis rankomis, bet nepalūžusį, o drąsiai žiūrintį į ateitį... Kunigo Br. Laurinavičiaus meilė Dievui ir žmonėms, drąsa, ryžtas ir pasiaukojimas teįkvepia mus šiandieninei kovai dėl tikėjimo, teisybės ir  krikščioniškųjų vertybių.

  „Ateitis“ Nr.6, 2007 m.

Šaltinis:

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum