gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Vysk. Jonas Kauneckas. Anuomet ir dabar Spausdinti El. paštas

2007-01-11

Gerbiamasis Redaktoriau, ilgai brandinau Jūsų pasiūlytą temą, skaitinėjau Jūsų pateiktus klausimus. Peržiūrėjau ta tema straipsnius LKMA Metraščiuose. Anksčiau esu skaitęs knygas „Akiplėša”, „Atlikę pareigą” ir kitas, kuriose įtikinamai įrodomi kolaboravimo faktai. Ir vis dėlto jaučiu: svetima tai man.

Svetima man toji tema ir, man regis, niekam nebereikalinga. Esu pažadėjęs sau: niekada nežiūrėsiu į KGB vestą mano sekimo bylą. Nes ką tai duos man? Gal tik pagiežą kam nors dėl kokio menkniekio, ko gero, beveik nekaltam, suklaidintam ar priverstam žmogui, pakliuvusiam į sovietinės prievartos krumpliaračius. Kokia nauda, jei bus įvardyti visi agentai bei kolaborantai? Ar padės tai sustiprėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai? Veikiau tik labiau pakirs jos autoritetą.

Tik prašomas „Naujojo Židinio-Aidų” redakcijos sutikau į viską pažvelgti, daugiausia remdamasis savo asmenine patirtimi. Esu giliai įsitikinęs, kad palyginti nedidelis kunigų skaičius bendradarbiavo su sovietų valdžia. Garbė ištvermingajai Lietuvos dvasininkijai. Labai daug pasako vien toks faktas: į Vatikano II Susirinkimą sovietų valdžia neišleido nė vieno Lietuvos vyskupo. Tai reiškia, jog nė vienas neatrodė pakankamai lojalus anuometei valdžiai, neatitiko jos reikalavimų. Šis faktas akivaizdžiai liudija Lietuvos aukštosios dvasininkijos nekompromisinę būklę. Taip pat ir kitas faktas: daugumą pokario vyskupų ir kurijų darbuotojų sovietų valdžia išsiuntė lagerių keliais. Tokius faktus labiausiai reikėtų nagrinėti ir išryškinti. O knaisiojimasis po negausius kolaboravimo faktus iškreipia taurų mūsų dvasininkijos veidą.

Maža to, mano mintys apie užverbuotus kunigus gali būti labai toli nuo tikrovės. Aš sunkiai orientavausi ir tikrai niekada negalėjau pasakyti, ar šalia manęs gyvena užverbuoti asmenys, ar ne. Ir tai mano gyvenimui neturėjo jokios įtakos, nes laikiausi man įprasto atsargumo: niekam nepasakoti apie slaptus darbus, net patiems artimiausiems savo bendradarbiams, jei to nereikėjo jų darbams. Pavyzdžiui, be galo nustebo mano perrašinėtojai, kai jau atgavus Nepriklausomybę sužinojo, kad, be spausdinimo mašinėles pas juos, dar būta daugybės tokių ar panašių mašinėlių ir pas kitus. Ne todėl, kad nepasitikėčiau, bet ir aš pats laikiausi tokio atsargumo. Antai kartą vienas geras tikintysis, sužinojęs, kad man labai reikia daugiau knygų, pasisiūlė padėti. Su džiaugsmu priėmiau jo pagalbą. Jis paimdavo iš manęs originalą ir vėliau pristatydavo užsakytą kiekį jau įrištų knygų. Nė karto nepaklausiau, kas ir kur tas knygas kopijuoja, įriša. Ir šiandien to nežinau. Žinojau tik, kad tai atlieka ne tas pasisiūlęs padėti mano kaimynas… Kam tokia nuostata? Nagi įkliuvus geriausia nieko nežinoti ir kad kiti nežinotų, tada nebus jokio išdavystės pavojaus – net jeigu kankintų. Juk tokio principo laikėmės perduodami žinutes „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai”: gavę žinutę kuo skubiau perrašydavome, idant kratos atveju nebūtų inkriminuojančios medžiagos, siejančios su kitais žmonėmis…

Beje, tokiu principu platinau pogrindžio literatūrą, mokydamasis Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1972–1977), kai joje buvo tik truputėlį daugiau kaip 50 klierikų – iki 40 egzempliorių tiražu. Ir neįkliuvau, nors, daugelio įsitikinimu, tada seminarijoje būta daugybės agentų, jų ten tiesiog knibždėjo! Vien šis faktas parodo, kad „žinios” apie agentų skaičių aiškiai perdėtos. Baimės akys didelės, – sako liaudies išmintis.

Taigi nežinau dvasininkijos kolaboravimo bei bendradarbiavimo su KGB mastų: koks nuošimtis dvasininkų įkliuvo į tuos spąstus. Kaip matote, net nežinau, ar buvo tokių kunigų mano aplinkoje. Be galo nustebau, iš V. Vitkausko straipsnio užuominų LKMA Metraščio XVI tome sužinojęs, kad net Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitete jo veikimo pabaigoje būta agentų! (p. 256) Neįtikėtina. Tik gerai prisimenu, kad paskutinis mūsų susitikimas jau be suimtų kun. Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus įvyko Krokialaukyje, pas kun. Vaclovą Stakėną. Netrukus po susitikimo pas mane atvyko dviese ir prisistatė esantys aukšto rango saugumiečiai iš Vilniaus. Jie labai smulkmeniškai atpasakojo mūsų pokalbius Krokialaukyje bei paminėjo tikslią mūsų kito planuojamo susitikimo vietą bei laiką. Iš visų jėgų stengiausi valdytis, todėl jie mano reakcijos nepastebėjo ir su ironija pasakė: „Tai mums papasakojo kun. Stakėnas. O ką dabar pasakysi? Kaip įvertinsi mūsų žinias?” Šyptelėjęs atsakiau, kad nieko nesakysiu. Po kelių dienų atvyko pas mane pora kunigų iš Dzūkijos ir tiesiai šviesiai išrėžė: „Saugumiečiams esi viską išplepėjęs, jie viską smulkiausiai žino”. Jiems atsakiau: „Tai reiškia, jog nebeįmanoma TTGKK veikla. Viena, dėl siaubingai sugriauto mūsų pasitikėjimo vieni kitais, antra – todėl, kad esame KGB gniaužtuose: jie turi priemonių sekti kiekvieną mūsų žingsnį ir kompromituoti”. Kun. Tamkevičiaus byloje saugumiečiai spaudė mane prie sienos, kad parašyčiau raštelį, jog nebedalyvausiu TTGKK veikloje. Nors aš faktiškai joje nebedalyvavau, atsisakiau tokį pasižadėjimą rašyti. Svarbiausia, mačiau, kaip labai jiems to reikėjo: jie vargo su manimi net kelias dienas. Nežinau, kodėl jiems tai buvo taip svarbu. Gal norėjo garantijų, o gal taip norėjo labiau prislėgti suimtą ir teismo laukiantį kun. Tamkevičių?..

Skaitydamas įvairiausius straipsnius, gilindamasis į Lietuvos Katalikų Bažnyčios sovietinio meto istorijos tyrinėjimus, stebiuosi: nė vienas autorius ar tyrinėtojas neatkreipė dėmesio į pagrindinę varomąją sovietų režimo jėgą – baimę, jos įtaką mūsų Bažnyčios istorijai. Sovietinėje sistemoje žmonės turėjo gyventi nuolatinėje baimėje.

Tai nuostabiai talentingai atskleidė mūsų genijus poetas Bernardas Brazdžionis eilėraštyje „Baimės kultas” (kaip taikliai pasakyta: kultas):

„Ir garbino jie baimę, savo valdinių ir savo valdovų dievą,

ir sukūrė gigantišką baimės kultą.

Lydėjo juos baimė dieną ir naktį,

rytą ir vakarą,

dirbant ir miegant, mylint ir bučiuojantis,

sekant ir išduodant, žudant ir nužudžius.

Juos gąsdino gyvieji, kad gyvi

ir mirusių lavonai nedavė ramybės…

Ir tebelydi juos ta baimė penkmečiai po penkmečių.

Ir bijo jie. Ir bijo jie. Ir bijo.

Bijo viršūnė apačios. Bijo apačia viršūnės…

Jie bijo poeto simbolisto,

Jie bijo užsienio turistų,

jie bijo kai darbo diena,

jie bijo kai religinė šventė.

Jie bijo moderniško meno,

jie bijo istorijos vadovėlio seno…

Jie bijo balto, jie bijo juodo,

jie bijo gaidžio raudono kuodo.

Jie bijo geltono-žalio-raudono,

jie bijo negyvo Lenino lavono…

Kiekvienam „tarybiniam” žmogui nuolat buvo kalama: mums žinomas kiekvienas tavo žingsnis, reikės atsiskaityti ir bus atlyginta už kiekvieną veiksmą – niekur nuo mūsų nepasislėpsi! Prisimenu, kaip jie tardymo metu mane gąsdino: mes už tave geriau žinome ne tik tai, kas yra tavo lovoje, bet ir kas po lova. Aš tada su tikru džiaugsmu nusijuokiau ir nuoširdžiai jiems pasakiau: „Kaip gerai. Mane daug kas net naktimis gąsdina ir grasina sutraiškyti dviračiu važiuojantį Telšių gatvėmis. Dabar visiems pasakysiu net iš sakyklos: žmonės, žinokit, saugumas stebi kiekvieną mano gyvenimo žingsnį. Todėl nieko negali man atsitikti. Jei kas atsitiktų, žinokite, tai saugumiečių darbas”. Iš jų surauktų veidų tada pamačiau, kad nuostabiai pataikiau, ir kad jie graužiasi prašovę begąsdindami…

Dar melioracijos inžinieriumi dirbdamas Alytuje susidūriau su sovietiniu baimės mechanizmu: visi mano bendradarbiai buvo įsitikinę, kad kiekvienoje darbovietėje yra KGB agentų. Tuo metu „Literatūros ir meno” savaitraštis dalimis spausdino rašytojo Juozo Baltušio įspūdžius iš kelionės po JAV „Tėvų ir brolių takais”. Aš bendradarbiams paskaitinėdavau įdomesnes vietas. Netrukus mane pakvietė į saugumą, ir pats rajono saugumo viršininkas gana griežtai paklausė: „Kokią ten antitarybinę propagandą skleidi ir šlovini kapitalizmą?” Net nusikvatojau: „Iki šiol tarybinius saugumiečius laikiau protingais žmonėmis. Dabar matau, kad jums, ko gero, tedirba vien protą pragėrusieji. Jūsų informatorius be jokio proto krislelio: aš gi bendradarbiams atnešiau tarybinį „Literatūrą ir meną”, kur JAV aprašo talentingasis Juozas Baltušis”.

Mačiau ir Kauno kunigų seminarijoje, kokia įtampa buvo tarp klierikų. Vienas kitą įtarinėjo, kad yra saugumo agentai, kad išduos. Pasirodo, tai išpūstas muilo burbulas. Gal ir buvo vienas kitas agentas, bet jie – pernelyg savanaudžiai ir tinginiai, kad uoliai dirbtų, todėl galėjai nepastebimas platinti Seminarijoje net Kroniką. Ir juokas ėmė iš tos baimės: nekišk nosies žioplai ir kur nereikia, būk pavyzdingas klierikas, ir gali nieko nebijoti.

Būtent Seminarijoje ne vienam išaiškinau verbavimo mechanizmą, nes būdamas vyresnis ir patyręs daugiau gyvenimo (juk buvau priimtas į Seminariją jau turėdamas per 30 metų), iš klierikų pokalbių gerai perpratau, kaip ir dėl ko saugumiečiai tai daro. Jie įtikinėjo verbuojamus klierikus, kad ateityje kunigais taps tik užverbuoti, tik jų agentai. Jie tai darą tik rūpindamiesi kelti tarybinių žmonių moralę, todėl ir iš klieriko jie niekada nereikalausią to, kas prieštarautų jo, kaip gero kataliko-idealisto, moralei. „Tu mums tik pranešk, kas neskaito religinių knygų, o ryja meilės romanus, kas nepamaldus, kas kalba prieš celibatą, ką apskritai nederamo kalba, kas mėgsta stikliuką, nesilaiko pas jus privalomos tylos, ką netinkamo parsineša iš miesto. Matai, mes norime, kad tarybiniai kunigai būtų ypač pavyzdingi ir tarybinius tikinčiuosius darytų pavyzdingus”. Na, ir pasipriešink tu tokiam verbavimui. Labai teisingai pažymi Vitkauskas minėtame straipsnyje, remdamasis Lietuvos Ypatingojo archyvo medžiaga: „KGB stengėsi įtikinti agentą, kad jo pateikiama informacija yra labai naudinga, ji nepadarys jokios žalos jo draugams ar pažįstamiems, atvirkščiai, tik padės išsiaiškinti negeroves seminarijoje. Taip saugumo pareigūnai klasta ir apgaule siekdavo pakelti agento vertę, įteigdami jam, kad jis dirba Bažnyčiai ir valstybei naudingą darbą” (ten pat, p. 247). Anot jo, „klierikai dar nebuvo išmokę išsisukinėti nuo tokių pasiūlymų ir neturėjo savo veiklos modelio, kuris jiems būtų leidęs kategoriškai atsisakyti bendradarbiavimo. Todėl jaunuoliai dažniausiai buvo užverbuojami per neapdairumą, dėl saugumo organų agentūrinio darbo metodų neišmanymo ar suklaidinti valdžiai lojalaus kunigo patarimo” (p. 246)…

Kam šito reikėjo saugumui? Jie taip sužinodavo apie aplaidžiųjų klierikų ydas, idant paskui anuos galėtų verbuoti jau šantažuodami, pasirodydami viską žinantys. O jei anie nedirbs saugumui, bus pranešta Seminarijos vadovybei, kad be gailesčio pašalintų. (Žinant šį mechanizmą, man buvo labai lengva laikytis konspiracijos – niekada nepasiūliau pogrindyje išleistos knygos kokiam nors lengvabūdžiui. Pirma – jam neįdomu, antra – jis gali būti agentas.)

Vitkauskas teisingai pažymi ir kitą dalyką, kurio siekė saugumiečiai: „verbuojant kuo didesnį klierikų skaičių (nebūtinai visi užverbuojami – J. K.), buvo siekiama sukurti tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą seminarijoje (ką ir aš pastebėjau – J. K.). Be to, „užverbuotasis klierikas, jausdamas saugumo organų spaudimą ir bijodamas prisipažinti tapęs agentu… šalindavosi rimtesnių pokalbių su kitais klierikais. Tokia psichologiškai sudėtinga būsena dažnam sukeldavo dvasinę krizę, dėl to būdavo ir sunkių fizinės sveikatos sutrikimų” (p. 246). Tai ir sudarė progą 1971 m. RRT įgaliotiniui Justui Rugieniui pašaipiai nusistebėti: „Kodėl tiek daug seminarijoje ligotų klierikų?”

Toji baimės atmosfera, kaip jau įrodžiau, buvo skleidžiama visoje visuomenėje, juolab tarp dvasininkų. Beje, Juozas Marcinkevičius „Kauno dienoje” 2001 m. balandžio 7 d. skyrelyje „Pozicija” apie mūsų naująją nomenklatūrą rašo: „Nei gražūs žodžiai, netgi nei geri įstatymai šios padermės neveikia. Tik baimė. (Nes) išauklėjo juos baimė, kuria, kaip žinia, buvo paremta visa sovietinė sistema”.

Aš įsitikinęs, kad užverbuotų dvasininkų būta nedaug, ir kad daugelis jų saugumui dirbo aplaidžiai. Kaip teisingai rašo Vitkauskas, tai „morališkai puolę kunigai. (Jie) buvo šantažuojami – jei nepasirašys bendradarbiavimo rašto, bus viešai paskelbta apie jų moralinius bei kitokius nusižengimus” (p. 250). Kadangi tokie kunigai saugumui dirbo ne iš idėjos, KGB iš jų nedaug turėjo naudos. O normaliai dirbantys, protingi, neužverbuoti kunigai nelabai domėjosi kaimyno užverbuotumo galimybe ir nebijojo: ką man, eiliniam parapijos kunigui, dirbančiam pastoracinį darbą, gali padaryti koks agentas? Tai tebuvo tik signalas būti atsargiam dirbant konspiracinį darbą.

Kitas klausimas – dvasininkų lojalumas sovietų valdžiai, sugyvenimas su ja. Daugeliui Lietuvos žmonių atrodė, jog toji valdžia amžina, kad prieš vėją nepapūsi, todėl reikia ieškoti būdų, kaip išgyventi su kuo mažesniais nuostoliais. Ne išimtis ir dvasininkai. Realistas turi skaičiuoti praktiškai. Iš dalies ir mes visi, kovotojai, stengėmės neerzinti be reikalo valdžios ir savo kovą dažnai vaizdavome kaip kovą už teisingesnį „tarybinių įstatymų“ laikymąsi. Juk SSRS konstitucijoje aiškiai buvo įrašyta religijos laisvė. Net kunigai Tamkevičius ir Svarinskas savo oficialiais raštais kovojo neva tik su esamais įstatymų pažeidimais. Mūsų TTGKK rašė juk SSRS generaliniam prokurorui, SSKP generaliniam sekretoriui, kad vietos valdžia pažeidžianti įstatymus.

Sovietiniai įstatymai draudė vaikus mokyti tikėjimo tiesų. Teisė mokyti tikybos buvo palikta tik tėvams. Kai kurie kunigai, antai Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Sigitas Tamkevičius, bandė pabrėžtinai viešai mokyti vaikus. Dėl to jiems buvo atimti registracijos pažymėjimai, nebebuvo leidžiama dirbti kunigo darbo, o kai kurie net įkalinti. Tuo tarpu kiti mokėme vaikus, „vaizduodami“ pamaldas. Prisimenu, mane Telšių ir Tauragės rajonų valdžios nuolat kvietė mane įspėjimams ir gąsdino, kad būsiu nubaustas už vaikų mokymą Telšių katedroje ar Skaudvilėje. Aš atsakiau, kad vaikų nemokau. Man prikišo: „Tu juk rodai skaidres ir videofilmus vaikams, po pamaldų, susišaukęs būrį vaikų, juos klausinėji. Argi tai ne mokymas? Be to, įstatymai draudžia pamaldas specialiai vaikams”. – „Ne, tai nebuvo mokymas. Aš pamokslą sakau ne per Mišias, bet po Mišių. Įstatymai nenurodo, kokia forma leidžiami pamokslai. Galima vaizdais, galima dialogo forma. Ir tose pamaldose dalyvauja ne vien vaikai, bet ir suaugusieji…”

Kokią teisę turiu aš dabar smerkti bandžiusius sugyventi su sovietų valdžia, jei ir pats mėginau vaizduoti besilaikantį sovietinių įstatymų? Kaip minėjau, daugelis kunigų buvo įsitikinę, kad daugiau pasiekti galima neerzinant valdžios. Tada ir valdžia apsimeta daug ko kunigų pastoracijos darbe nematanti.

Bet kuriai kovai reikia apčiuopiamos vilties. O dalis Lietuvos dvasininkų labai gerai suvokė sovietų valdžios veidmainystę, netikėjo, kad galimos permainos, neturėjo vilties sulaukti kitokių laikų, netikėjo vos matomais vilties ženklais. Ypač jei neklausė Vakarų radijo stočių laidų. Mažai kam buvo žinoma 1959 m. pogrindyje pasirodžiusi knyga „Ar išgyvens TSRS iki 1984 m.?” Prisimenu, mano optimizmą toji knyga labai sužadino. Juk aiškiai matyti pasaulio istorijoje – visos imperijos ir tironijos žlunga, yra laikinos. Skaičiavau – spaudos draudimas išsilaikė 40 metų. Ne ilgiau turėtų išsilaikyti ir religinės spaudos draudimas Lietuvoje. Civilizuotoje pasaulio visuomenėje procesai turėtų būti greitesni. Todėl pasirodžius Aleksandrui Solženicynui ir Andrejui Sacharovui aiškiai mačiau prasidėjusį socialistinės sistemos griuvimą; greta to aiškus griuvimo ženklas septintajame dešimtmetyje buvo rusiška Chronika tekuščich sobytij. Būta ir kitų aiškių ženklų: Prahos pavasaris, vėliau – Lenkijos Solidarność, lenko išrinkimas popiežiumi. Nebebuvo vežimų į Sibirą, todėl žmonių baimė mažėjo, KGB nebepajėgė išgaudyti pogrindžio spaudos leidėjų. Mano pasiryžimą kovoti vis stipriau žadino būtent tokie ženklai.

O gal moraliniai nukrypimai nuo kunigams privalomų gyvenimo normų, vidinio gyvenimo stoka apakino kai kuriuos Lietuvos dvasininkus, ir jie nepakankamai mąstė, nematė vilties ženklų, nors jų buvo daug?

Kaip matome, priežasčių, vedusių į kolaboravimą ir į „taikų sugyvenimą” su valdžia, būta įvairių. Man giliai širdin įstrigo vienas ano meto Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Viktoro Butkaus teisingas pastebėjimas privačiame pokalbyje: „Reikia kovotojų, reikia ir diplomatų. Sovietų valdžia, laikanti save absoliučiai teisinga, niekada nenusileis kovotojams. Ji, įsitikinusi savo nenugalimumu, niekada nepasiduos jokiems kovotojams. Kartais ji daro nuolaidų spaudžiama Vakarų. Bet net daromas nuolaidas ji vaizduoja daranti tik su ja sutariantiems, prašantiems jos malonės. Jeigu būtų vien tik kovotojai už Seminarijos teises, sovietų valdžia niekada nebūtų leidusi padidinti klierikų skaičiaus. Ji vaizduoja tai daranti, nes pati matanti kunigų trūkumą. Ji esą pati atsižvelgia į tarybinių tikinčiųjų reikmes…”

KGB ir RRT, kaip rodo archyviniai dokumentai, nuo 1959 m. siekė suskaldyti dvasininkiją, ėmėsi ardyti Bažnyčią iš vidaus. Bet iš esmės tai sovietų valdžiai nepasisekė. Tiesa, dalį dvasininkų vis dėlto ji įtikino, kad disidentų kova netgi kenkia, sunkina tikinčiųjų padėtį, nes sovietų valdžia už kovotojus keršija visiems tikintiesiems, kam šie nesudraudžia „ekstremistų”, kam juos toleruoja. Todėl ir kai kurie kunigai, veikiami sovietų valdžios, kovotojus pravardžiavo ekstremistais, net viešai ir į akis tai pasakydavo. Antai man vos įsitraukus į TTGKK, kartą pašaipiai užkalbino mane Telšių katedros šventoriuje du kunigai: „O, naujoji Telšių žvaigždė! Sugalvojai kitus mokyti, nors dar kojos kunigystėje neapšilo. Žiūrėk, kad pakilęs su ereliais nenutūptum su vabalais į mėšlyną”. Tai galėjo būti ir paprasčiausias ironizavimas, tad neįsidėmėjau tų kunigų… Ne kartą ir iš uoliųjų kunigų lūpų girdėjau: „Tie ekstremistai”…

Bet akivaizdžių sovietų valdžios pakalikų, viešai pasmerkusių pamoksle ar spaudoje kovotojus, tarp dvasininkų nežinau nė vieno. Todėl ir aštresnių susikirtimų tarp vadinamųjų kolaborantų ir kovotojų nebuvo. Tiesa, skaudi būdavo ir ta gana atlaidi ironija: „ekstremistas”.

Ne kartą kolaborantams buvo priešiški ar juos smerkė ir kovotojai. Gal tik kartą tai pastebėjo visa Lietuva, kai „LKB Kronika“ protestavo prieš netinkamų kunigų skyrimą vyskupais, o televizija per filmą „Kas Jūs, kunige Svarinskai?” išreklamavo tai visai Lietuvai. Bet to būtinai reikėjo, norint užkirsti kelią sovietų valdžios proteguojamiesiems tapti vyskupais. Kitaip būtų prasidėjęs nebesustabdomas procesas: valdžia būtų viešai pradėjusi kištis į kunigų skyrimus. Todėl „LKB Kronika” gana dažnai pasisakydavo apie nederamą kunigų elgesį, pvz., kai jie neleisdavo jaunimui patarnauti Mišioms ar adoruoti (žr.: LKBK, Nr. 5, p. 42, 161).

Kartu vyskupams, vyskupijų valdytojams bei kandidatams į vyskupus buvo duotas ir ginklas, padedantis atsilaikyti prieš sovietų valdžios savivalę Bažnyčios atžvilgiu. Remdamiesi tuo ir kitais kritikos faktais pogrindinėje spaudoje, rajono valdžios atstovui, RRT įgaliotiniui ar KGB darbuotojams jie jau galėjo atsakyti: „Matote, mus kritikuoja net per Vatikano radiją, kai paskiriame netinkamą ar neveiklų kunigą į didelę parapiją ar kitas atsakingas pareigas. Dėl to mus jau vadina raudonais. Mes prarandame autoritetą”. Šitaip buvo pateisinama anuometinė aštresnė hierarchų kritika. Juk būta daugybės faktų, kai veiklūs kunigai būdavo siunčiami į mažytes kaimo parapijas, tuo tarpu tikri „kulto tarnai“ dažnai užimdavo rajonų centrus ar kitas dideles parapijas.

Beje, tokia kritika buvo labai nemaloni ir sovietų valdžiai. Net mokytojams mokykloje ji liepdavo ateistinį darbą dirbti taip, kad nepakliūtų į pogrindžio spaudą. Mokytojai, už aštrią ateistinę veiklą paminėti „Kronikoje”, o po to Vakarų šalių radijo laidose, net buvo tardomi saugumiečių, kurie priekaištavo dėl netaktiško darbo. Antai viena labai aktyviai ateistinį darbą dirbusi Telšių mokytoja, regis, iš J. Žemaitės vidurinės mokyklos (pavardės nebeprisimenu), pakliuvusi už savo „veiklą” į LKBK, paminėta per Vatikano radiją, buvo pakviesta paties Telšių saugumo viršininko ir išbarta. Grįžusi į mokyklą, ji visa jėga trenkė mokytojų kambaryje klasės žurnalą į stalą ir ėmė šaukti: „Tokios padėkos susilaukiau – už ateistinį uolumą turiu kentėti nuo saugumo. Jei taip uoliai dirbčiau Bažnyčiai kaip ateizmui, susilaukčiau iš tikinčiųjų didžiausios pagarbos, kitaip, negu dabar iš valdžios…”

Tiesa, anais laikais buvo bandyta leisti ir vadinamoji „Antikronika“, kaltinanti LKBK už hierarchų ir kunigų kritiką. Be to, joje ir keliuose kituose anoniminiuose dokumentuose buvo teigiama, kad kritika griaunanti vienybę, apgailestaujama dėl dvasininkijos skaldymo į kairiuosius ir dešiniuosius (LKBK, t. 5, p. 490). Būdinga tai, kad „nepatenkintieji” niekada ir niekur neišdrįso viešai pasisakyti. Matyt, teisus Vitkauskas teigdamas, kad „anoniminis laiškas, nukreiptas prieš Kroniką, jos steigėjus, platintojus bei kitus „ekstremistiškai” nusiteikusius kunigus, buvo inspiruotas saugumo organų ir jį galėjo paskelbti arba patys saugumo pareigūnai, arba jų parinkti asmenys” (Vitkauskas V., op. cit., p. 252). Net į LKBK priekaištą, kad tokių laiškų autoriai – „tarybų valdžios pakalikai“, jie nedrįso atsiliepti. Tai rodo, kokia veiksminga, galinga ir reikalinga anuomet buvo kritika. Atrodo, valdžia net kreipėsi į vysk. Juozapą Labuką, kad šis visuotiniu aplinkraščiu pasmerktų „Kronikos“ leidimą. Lojaliai sovietinės santvarkos atžvilgiu nusiteikęs vyskupas atsisakė tai daryti, pasimokęs iš 17 000 peticijos pasmerkimo klaidų (žr. LKBK, t. 2, p. 89).

Šiandien, be abejo, tokia kritikos forma hierarchų atžvilgiu nebetiktų, nes galima atvirai, akis į akį pasikalbėti su vyskupais ir tiesiai paklausti, kodėl koks nors susikompromitavęs, neveiklus ar aiškiai netaktiškas kunigas skiriamas į aukštesnes pareigas ar pagerbiamas bažnytinės pagarbos titulu.

Baigdamas noriu pabrėžti dar vieną dalyką: nesmerkime tų, kurie pataikavo sovietų valdžiai ar bendradarbiavo su ja. Net jei mums paaiškėtų, kad kas nors buvo tikras KGB agentas, neteiskime. Juk Jėzus Kristus sako: „Neteiskite ir nebūsite teisiami”. Nė vienas negalime mesti akmens, nes argi nors vienas esame visiškai be nuodėmės? Žinome, kad kai kurie buvo priversti, kai, suklupę kokioje nors nuodėmėje, buvo šantažuojami. Gali būti, kad ir šiandien vieną kitą šantažuoja svetimų valstybių slaptos struktūros – reikalauja ir toliau joms dirbti, teikti žinias. Tokiu atveju būtina demonstratyviai nutraukti ryšius su joms ir viešai tai prisipažinti tikinčiųjų bendruomenei (taip padarė kun. Rokas Puzinas, žr. LKMA Metraštis, t. 16, p. 249).

Garsaus moralisto Bernhardo Häringo knygoje „Būti kunigu šiandien” (Heute Priester sein, Herder Verlag 1995, S. 40) radau atsitikimą:

Kartą karo metais parapijiečiai pastebėjo du vyrus odiniais paltais išeinančius iš klebonijos. Žmonės ėmė kalbėti: ko slaptosios policijos (gestapo) darbuotojai ieško klebonijoje?

O jie ieškojo aukos: „Žinome, jūs artimas vyskupui ir daugeliui kunigų. Nuo dabar turėsite būti mūsų agentas, turėsite mus nuolat informuoti apie jų nuotaikas bei kalbas. Žinoma, nuolat sulauksite mūsų materialios paramos, kuri Jums labai reikalinga šiais sunkiais laikais. Mes gausiai atsilyginsime”. Klebonas ryžtingai atsakė: „Ne!” Tada jie pakiša jam po nosimi moters su vaiku nuotrauką: „Pažįstate?” Sudreba klebonas, pamatęs savo vaiką, nors tai buvo ir prieš daugelį metų, nors jis šimtą kartų apgailėjo, atliko išpažintį ir materialiai gausiai atsilygino…

Klebonas prašo gestapininkų leisti jam kelias dienas pamąstyti.

Sekmadienį bažnyčia perpildyta. Ar klebonas užsimins, kad pas jį buvo „svečių”? O jis mato, kad tarp tikinčiųjų yra ir jie…

Ir ką daro tas ganytojas? Vietoj įprastinio „prisipažįstu” jis papasakojo tikintiesiems kur kas daugiau, negu žinojo slaptoji policija. Ir prideda: „Supraskite, turiu palikti jus, niekur nebedirbsiu kunigu. Kur nors toli nuo čia atgailausiu iki gyvenimo pabaigos, kad taip suteršiau kunigystę…”

Parapijiečių reakcija buvo sukrečianti. Vyrai ir moterys verkė ir šaukė klebonui: „Pasilik! Neiškeliauk niekur! Mes juk taip pat nusidėjėliai. Jau seniai tu apgailėjai nuodėmę... ”

Tačiau toks prisipažinimas, kaip matome, būtinas tik tada, kai šantažas nesiliauja, ir gresia pavojus Bažnyčiai. Jei to pavojaus nėra ir jei šiandien galima gyventi tyliai atitaisant senąją žalą, susipainiojęs kunigas gali būti ramus. Nėra reikalo tokį dalyką viešai skelbti.

Ir aš siūlau visiems šia tema neberašyti ir jos nenagrinėti, nes jau per daug prirašyta knygų bei straipsnių. Pagalvokime, ką tai duoda Bažnyčiai.

Vysk. Jonas Kauneckas - buvęs TTGKK narys, disidentas.

„Naujasis židinys – Aidai“, 2001 m.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum