gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Andrius Navickas: Mūsų laikų herojai (III): nebylus skandalas Spausdinti El. paštas

2006-09-07

Kaip ir žadėjome, toliau stebime naujų šių laikų herojų iškilimo detales. Prieš kurį laiką buvome priversti klausti: ar Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? Primename, šis klausimas iškilo, svarstant prokuroro Antano Stepučinsko profesinę patirtį. A. Stepučinskas 2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidento dekretu Nr. 648 buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas buvo apdovanotas jo darbovietės teikimu ir, regis, Valstybės saugumo departamentui laiminimu.

Tikrai nesiimame vertinti dabartinės A. Stepučinsko veiklos. Taip pat suprantame, kad Prezidentas turi pasitikėti solidžiomis valstybės įstaigomis, siūlančiomis, ką vertėtų apdovanoti. Tačiau šiuo atveju, regis, Generalinė prokuratūra gerokai perlenkė lazdą.  Nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar Generalinės prokuratūros atstovai šiuo atveju nesuprato darantys „meškos paslaugą“ kolegai? O gal tikėjosi, kad visuomenė tokia apatiška, jog nebereaguos į melą, klaidinimą?

Primename, kad Generalinė prokuratūra viešai teigė, jog A. Stepučinskas, dirbdamas KGB, nedalyvavo politinėse bylose, bet tyrė tik kriminalinius nusikaltimus. Taip pat, kad jis iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė iš nusikalstamos organizacijos. Beje, šiuos teiginius prokurorai grindė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro autoritetu.

Visai kitaip A. Stepučinsko veiklą nušviečia Katalikų Bažnyčios kronika ir disidento A. Patacko atsiminimai. Paaiškėjo, kad šiuo atveju kažkas griebėsi melo. Šiandien jau galima aiškiai atsakyti – kas.

Prieš dvi savaites Seimo narys S. Pečeliūnas gavo trumpą, bet labai aiškų atsakymą iš Genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Šio centro direktorė tvirtai pareiškia, kad nėra jokio pagrindo nepasitikėti Katalikų Bažnyčios kronikoje pateiktais faktais ar A. Patacko žodžiais. Pasak jos, galbūt A. Stepučinskas nevadovavo KGB politinėms byloms, bet neabejotinai šiose bylose dalyvavo.

Ne mažiau svarbi ir kita D. Kuodytės informacija. Pasak jos, A. Stepučinskas oficialiai iš KGB išėjo tikrai ne 1990 metų kovo 11 dieną, bet vėliau. Nėra iki galo aišku, kada tiksliai jis paliko KGB, nes didelė dalis KGB archyvų išsivežta į Maskvą, bet turimi dokumentai liudija, kad A. Stepučinskas iš KGB atleistas kovo 30 dieną. Nedidelis skirtumas? Prisiminkime, tai buvo įtampos ir apsisprendimo dienos. Kiekvieną dieną istorija galėjo pakeisti vagą. Kitas dalykas – egzistuoja įstatymas, kuriame aiškiai numatyta, kad tiems represinių sovietinių struktūrų darbuotojams, kurie nepaliko jų iki Nepriklausomybės paskelbimo dienos, taikomi profesinės veiklos apribojimai. Tai reiškia, jog juos privalu buvo taikyti ir A. Stepučinskui. Jis negalėjo paprasčiausiai pereiti iš KGB į prokuratūrą.

Skandalinga? Mano įsitikinimu, bent jau nenormalu teisinei valstybei. Tačiau D. Kuodytės informacija atsiųsta Seimo nariui jau prieš dvi savaites. Ši informacija puikiai žinoma ir Generalinei prokuratūrai. Ar Jums teko išgirsti kokių nors atgarsių? Bent jau man – ne.

Beje, Vytauto Pociūno karjeros vingiai ir tragiška žūtis paskatino įdėmiau pažvelgti į Valstybės saugumo departamento veiklą.  Galbūt ir A. Stepučinsko istorija padės geriau suprasti, kas vyksta kai kuriose Lietuvos institucijose?

Bernardinai.lt

Šaltinis: 

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum