gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Andrius Navickas: Mūsų laikų herojai (I). Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? Spausdinti El. paštas

2006-08-03

Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ jau skelbė Eigmino Eidminausko samprotavimus apie tai, kokie nuopelnai leidžia tikėtis Vyčio Kryžiaus kavalieriaus vardo. Šiuos samprotavimus galite rasti Sankirtų archyve. Mes nutarėme pasidomėti, kaip sekasi sklaidyti įtarimų debesis, jog kai kurie Prezidento apdovanoti asmenys nebuvo to verti.

2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 648 apdovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoją Antaną Stepučinską Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Ką gi, Prezidentas paprasčiausiai pasinaudojo konstitucine teise. Diskutuotinas klausimas, ar garbingi Lietuvos valstybės apdovanojimai nėra nuvertinami, kai dalijami tiek gausiai, tačiau tai jau kitos diskusijos tema. Dabar mus domina konkretus apdovanojimą gavęs asmuo.

Iš kelių bičiulių esu girdėjęs, kad A. Stepučinskas yra „geras bičas“ ir esą nėra ko prie jo kabinėtis. Tačiau Vyčio kryžiaus apdovanojimas teikiamas už konkrečius nuopelnus Lietuvos valstybei. Todėl tikrai kyla klausimas: ar tai, kad A. Stepučinskas yra buvęs SSSR KGB - oficialiai nusikalstama organizacija pripažįstamos organizacijos kadrinis darbuotojas nėra neįveikiama kliūtis tokiam apdovanojimui gauti? Toks klausimas kilo ir kai kuriems Seimo nariams. Tėvynės sąjungos frakcijos narys Saulius Pečeliūnas raštiškai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, abejodamas ne tik dėl apdovanojimo, bet ir dėl to, ar apskritai A. Stepučinskas gali dirbti šioje įstaigoje.

 

„Vsio zakonno“?..

Generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko raštiškas atsakymas į minėtus klausimus vertas ypatingo dėmesio. Pirmiausia V. Barkauskas užtikrina, kad A. Stepučinskas tyrė tik kriminalines bylas (siūlome tai įsidėmėti). Taip pat prokuroras informavo, kad 1999 metų lapkričio 15 dieną yra gavęs Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą, jog tiems KGB darbuotojams, kurie tyrė tik kriminalines bylas, nėra taikomi apribojimai dirbti tokioje įstaigoje kaip Generalinė prokuratūra. Išvadoje taip pat esą patvirtinama, kad A. Stepučinskas tyrė tik kriminalines bylas. Viskas aišku, ar ne?

Tačiau „Bernardinai.lt“ jau skelbė Kovo 11-osios akto signataro Algirdo Patacko straipsnį (žr. mūsų rubriką „Atmintis“), kuriame šis pateikia faktų, bylojančių visai ką kita apie A. Stepučinsko veiklą. A. Patacko tvirtinimu, A. Stepučinskas buvo vienas iš tardytojų, kuris jį tardė dėl pogrindžio spaudos rengimo ir platinimo bei antitarybinių nuostatų. Jei tai traktuotume kaip kriminalinę bylą, tai apskritai kitokių bylų nebuvo. Pateiksiu tik vieną A. Patacko citatą: „Aš, Algirdas Patackas, asmeniškai neturiu nieko prieš Antaną Stepučinską. Atvirkščiai, tardymų metu mačiau sumišusį jauną žmogų, nerodantį ideologinio aršumo ir gal jau pradedantį susivokti, kur pakliuvo (ko negalima pasakyti apie kitus tardytojus). Tačiau biografijos faktas lieka faktu. Juk tuo pačiu metu kiti tokie patys jauni žmonės elgėsi visai kitaip – rizikuodami viskuo, kas svarbu jaunam žmogui, stojo į kitų barikadų pusę, ir istorija niekada nepadės tarp jų lygybės ženklo“.

 

Keli faktai iš Katalikų Bažnyčios kronikos

Tikiuosi, kad ateityje sužinosime, kokius faktus tyrė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (kurį tikrai labai gerbiu) bei Lietuvos prokurorai, jog nepastebėjo kelių svarbių A. Stepučinsko biografijos faktų. Pavyzdžiui, tų, kurie minimi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje, solidžiausiame pogrindžio leidinyje sovietinėje Lietuvoje.

Kronikoje A. Stepučinsko, KGB tardytojo, pavardė minima keliolika kartų. Pacituosiu keletą ten užfiksuotų faktų.

„Kybartai. 1987 metų lapkričio 17 d. 14 val. į Vilkaviškio KGB būstinę buvo iškviesta Kybartų miesto gyventoja Birutė Briliūtė. Tardymą pravedė iš Vilniaus atvykęs čekistas Stepučinskas. Tardymo metu B. Briliūtei buvo pateikti 1987 metų rugsėjo 8 dienos kratos metu paimtus daiktus liečiantys klausimai. Kadangi tardytojas Stepučinskas tendencingai siekė grynai religinio turinio literatūrą pristatyti kaip šmeižiančią tarybinę santvarką, B. Briliūtė tardymą ignoravo“ (10 tomas, p. 32).

„Kybartai. 1987 m. lapkričio 18 d. buvo apklausta Ona Šarauskaitė, gyv. Kybartuose, Čiapajevo sk 19. Tardytojas Stepučinskas teiravosi, ar neteko O. Šarauskaitei skaityti kratos metu iš B. Briliūtės ir O. Kavaliauskaitės paimtų knygų bei ką ji žinanti apie kitus kratos metu paimtus daiktus. O. Šarauskaitė atsakė nieko nežinanti. Po tardymo protokolu nepasirašė“ (10 tomas, psl. 34).

Paminėjome toli gražu ne visus faktus, tačiau jų, regis, pakanka, kad suabejotume V. Barkausko raštu. Seimo narys S. Pečeliūnas jau kreipėsi, prašydamas paneigti kilusias abejones. Įdomu, kokią versiją mums pateiks šįkart. Tikėtina, kad pareikš, jog Kronika nėra patvirtintų dokumentų rinkinys, jog A. Patackas meluoja. O gal sužinosime, kad minėti tardymai yra menkniekis?  Nors kas galėtų paneigti, kad meluoja ne A. Patackas, o kažkas kitas. Norėtųsi sulaukti atsakymo – kas.

Šio teksto pabaigai dar vienas keistas faktas. Kiek man žinoma, A. Stepučinską apdovanoti rekomendavo Generalinė prokuratūrą, beje, "užmiršusi" nurodyti faktus apie jo veiklą iki 1990 metų. Ar ji nežinojo šiame straipsnyje minimų faktų? Ar nesuprato, kad pačiam A. Stepučinskui vargu ar naudingas žiniasklaidos dėmesys jo praeičiai? Ar nesuprato, kad dėmė bus mesta Prezidentui, kuris, natūralu, negali žinoti visko apie apdovanojamuosius? O gal šiandien kai kurie asmenys mano, kad yra aukščiau už įstatymus?

Bernardinai.lt

Šaltinis: 


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum