gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 3 Spausdinti El. paštas

    KGB organų veikla kunigų seminarijoje kontrolė kandidatam į seminariją ir jų prikalbinėjimas būti agentais)

    Mokytojos O. Brilienės persekiojimas (dėl savo vaikų Pirmosios Komunijos nuotraukos, ir ji ir jos vyras buvo pašalinti iš tarnybos)

    Lazdijų rajonas (žmonių kova dėl bažnyčios remonto)

   
Vilnius (1100 tikinčiųjų raštas Maskvai dėl laisvių Bažnyčiai)

    Klaipėda (2023 tikinčiųjų raštas Brežnevui sulaikytas)

    Kapsuko rajonas (Kuo Šunskų klebonas Dumbliauskas pelnė valdžios nemalonę ir iškėlimą)

   Biržų rajonas (Vyskupas Sladkevičius kaltintas dėl vaikų katekizacijos, bet kadangi „juo domisi ir Vatikanas", tai paliko nebaustas)

   
•  Jurbarko rajonas (kunigų teismai)

   
Alytaus rajonas (Simno vikaras Tomkevičius teisme: „Žmogžudžiai ir plėšikai turi teisę ginti save, o man, kaip kunigui, nebuvo leista")

    Šilalė, Valkininkai, Lukšiai


120
 
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

KGB ORGANŲ VEIKLA KUNIGŲ SEMINARIJOJE

    1970.IV.14 Laikraštyje „Vilnis" buvo įdėtas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pasikalbėjimas su žurnalistu E. Baleišiu. Štai ką jis papasakojo apie Kauno Kunigų seminariją:

(Ką sakė Rugienis apie Kunigų seminariją):
    „Tarpdiecezinė Kunigų seminariją veikia Kaune. Jos vadovybę ir dėstytojus skiria Lietuvos ordinarai. Kandidatas į šią mokyklą turi gauti parapijos klebono rekomendaciją. Seminarijos vadovybė sprendžia, ar jaunuolį priimti į seminariją, atsižvelgdama į šį rekomendacinį raštą, kandidato pristatytą brandos atestatą, jaunuolio asmenybę. Numatytus priimti kandidatus seminarijos rektorius daktaras Viktoras Butkus derina su seminarijos globėju Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi vyskupu Juozapu Labuku. Kunigų seminarijos, kaip ir visų katalikiškų universitetų, programą nustato Studijų Kongregacija Romoje. Mokslas čia trunka penkerius metus. Seminarijos auklėtiniai nemokamai ir negrąžinamai gauna visą išlaikymą, kuris padengiamas tikinčiųjų aukomis..."

(Nutylėjo apie kliudymus įstoti į seminariją):
    Kadangi Rugienis nutylėjo apie savo ir KGB organų veiklą seminarijoje, tai jo pasikalbėjimą tenka papildyti.

    Jau vidurinėje mokykloje besimokantį jaunuolį, jei išryškėja jo ketinimai mokytis Kunigų seminarijoje,
stengiamasi paveikti, kad pasirinktų kitą profesiją. Mokyklos vadovybė, kartais rajono vykdomojo komiteto pareigūnai pataria stoti į kitą aukštąją mokyklą. Žada net padėti. Jeigu agitacija nieko nepadeda, kartais bandoma apsunkinti brandos atestato egzaminų laikymą, kad būsimasis kandidatas gautų pataisą ir jam bent vieneri metai susitrukdytų. Kartais mokyklos vadovybė nenori į rankas atiduoti brandos atestato, pasisiūlydama jį pasiųsti su savo rekomendacija į kurią nors aukštąją mokyklą. Kai nepavyksta atkalbėti, mokyklos vadovybė kai kada prašo jaunuolį, kad stotų į seminariją po kelerių metų iš kokios kitos įstaigos, nes šitokiu būdu tikisi lengviau išsiteisinti prieš rajonines ar respublikines įstaigas dėl savo „blogo auklėjimo darbo".

    Kad sutrukdytų jaunuoliams keletą metų įstoti į seminariją, nuo 1954 m. seminaristams reikia atlikti karinę tarnybą. Būna atvejų, kad karinis komisariatas keletą metų atideda šaukimą į kariuomenę ir kandidatas neturi teisės stoti į seminariją.

(Nutylėjo apie KGB kontrolę seminaristams):
    KGB organų įsakymu seminarijos vadovybė privalo referuoti saugumo organams, kai tik kandidatas peržengia seminarijos slenkstį. Yra ne vienas faktas, kai kandidatai pradedami valdžios organų varginti tuojau po pasirodymo seminarijoje, nors dar nebuvo palikę net pareiškimo būti priimamais.

    Rugienis yra nurodęs seminarijos vadovybei, kokių kandidatų pareiškimus visiškai negalima priimti. Šitai kategorijai priklauso vadinami „antitarybiniai elementai", t.y. asmens dėl kokių nors priežasčių esą KGB organų nemalonėje, pvz., jei tėvai buvo ištremti į Sibirą, jei kas iš artimųjų pokario metais buvo partizanu etc. Reiškia, pirmąjį kandidatų persijojimą turį padaryti pati seminarijos vadovybė.
    Ypatingą veiklą KGB organai išvysto, kai seminarijos vadovybė kandidatų sąrašą išsiunčia Rugienio patvirtinimui. Visais galimais būdais KGB organai renka apie kandidatą žinias: mokykloje, darbovietėje, apylinkėje. Saugumo organus labiausiai domina, ar šis jaunuolis, tapęs kunigu, gali daug pakenkti ateizmui ir tuo pačiu tarybinei santvarkai, ar jis bus nepavojingas priešas.

    Klierikui besimokant seminarijoje, kartais KGB pareigūnai atvyksta pas jo tėvus, apsimetę gerais sūnaus draugais, kalba apie religiją, teiraujasi, kokias knygas sūnus skaitąs, su kokiais kunigais esąs pažįstamas, etc.

    Prieš įstosiant į seminariją, vasaros metu KGB organai kandidatą aplanko kartais daug kartų. Kad saugumo darbuotojams užtektų laiko, seminarijos vadovybė kandidatų sąrašą privalo Rugieniui nusiųsti labai anksti, pvz., šiais metais (1972) —iki birželio 26 dienos.

    Norėdami susitikti su kandidatu, KGB pareigūnai kartais paslapčiomis atvyksta į jo tėviškę, kartais iškviečia į karinį komisariatą arba darbovietėje į kadrų skyrių. Apie saugumiečių pokalbius griežtai draudžiama pasakoti namiškiams, klebonui ir kt. Susitikimų metu KGB pareigūnai pirmiausia atkalbinėja, kad jaunuolis nestotų į seminariją; siūlosi padėti įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Kai nepavyksta atkalbėti, KGB pareigūnai kandidatą stengiasi užverbuoti saugumo organų agentu. Argumentuojama taip: „Jei būsime draugai, įstojimui į seminariją nebus jokių kliūčių. Tikėjimo ir kunigiškų pareigų neliesime, tik retkarčiais pasimatysime, pasikalbėsime. Jei bus reikalo, duosime materialinės paramos ar padėsime kitokiu būdu, o apie mūsų susitikimus niekas nežinos."

    Jeigu kandidatas, nujausdamas KGB pareigūnų klastą, pareiškia neturįs noro dirbti saugumo agentu, tada prasideda gąsdinimai: „Esi fanatikas! Į seminariją
neįstosi. Viskas yra mūsų rankoje. Tikriausiai tau tarybų valdžia nepatinka. Apsigalvok, kad nereiktų gailėtis!"

    Baigdami pokalbį, saugumo pareigūnai kartais net po parašu užgina niekam neprasitarti, kas buvo kalbėta, priešingu atveju gresia baudžiamoji atsakomybė.
Jei kandidatas pokalbyje su KGB pareigūnais pasirodo labai principingas, jo kandidatūra iš karto atmetama; saugumiečiai pasidaro išvadą, kad šitokio negalima leisti mokytis seminarijoje, nes, tapęs kunigu, bus visiškai nesukalbamas.

(Klierikai — agentai):
    Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad kai kuriuos jaunuolius KGB pareigūnams pavyksta užverbuoti. Tai atsitinka per neapdairumą, arba dėl neprotingo kokio nors kunigo patarimo: „Nebijok pasirašyti, visi taip daro. Paskui galėsi saugumui nedirbti." Deja, saugumo organai turi pakankamai priemonių priversti dirbti jų naudai, ir pasipriešinti sugeba tik didelės aukos dvasios vyrai.

    Ko siekia KGB organai, verbuodami klierikus saugumo agentais?

    Saugumo organams reikalinga tiksli informacija apie seminarijos dėstytojus, vadovybę, klierikus ir apie bažnytinio gyvenimo įvykius. LKP CK sekretorius A. Barkauskas LKP CK VI plenume kalbėjo: „Ideologinės kovos paaštrėjimas verčia mus būti ypač budriais ir veikti apgalvotai, kryptingai, patikimai užsklęsti duris bet kokiai priešų įtakai. Mes privalome atitinkamai reaguoti į visas mūsų priešų ruošiamas diversijas, laiku jas įspėti ir sužlugdyti." (1972.VII.6)

    Be abejo, KGB organai žino, kad joks sąžinę turįs kunigas nebus rimtas saugumo darbuotojas. Ir šiuo atveju verbavimas saugumo agentais turi prasmę. Klierikų tarpe pasėjamas nepasitikėjimas vieni kitais, už-
verbuotasis bijo pasirodyti pamaldus, vengia rimtesnių pokalbių, etc. Užsiverbavęs jaunuolis, jausdamas savo dvilypumą, neišvengiamai morališkai palūžta. Todėl KGB organų pastangos klierikus ir kunigus verbuoti saugumo darbuotojais yra grubus nusikaltimas prieš žmogaus teises.

    Tiek seminarijoje, tiek už jos ribų visiems yra aišku, kuris yra rimtas kandidatas ir kuris „su partijos bilietu".

(Užverbuotieji dvejopi):
    Užverbuotieji yra skirtingi. Daugelis jų turi gerą valią ir Bažnyčiai kenkti nenori. Jie labai vengia susitikinėti su KGB pareigūnais, vengia būti kunigų pobūviuose, kad nereiktų saugumui pasakoti, kas ten buvo kalbėta. Vienas kitas užverbuotasis, praradęs kunigiškąjį ir žmogiškąjį orumą bei sąžinę, vykdo viską, ko iš jo KGB pareigūnai reikalauja.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis iš seminarijos vadovybės atsiųsto kandidatų sąrašo kelis jaunuolius išbraukia, dažnai pareikšdamas, kad šitie niekad negalės tapti kunigais. Kad Rugienis daug kandidatų nenubrauktų, seminarijos vadovybė yra priversta tvirtinimui pasiųsti tiek kandidatų, koks nustatytas valdžios limitas. (Šiuo metu kasmet leidžiama priimti 10 kandidatų. Prieš keletą metų buvo leidžiama priimti vos 5.)

(Atostogų vargai):
    Seminaristams didžiausį rūpestį sudaro šv. Kalėdų, šv. Velykų ir vasaros atostogos. Prieš jas klierikai turi pranešti, kur mano atostogauti, kad KGB pareigūnai galėtų, reikalui esant, susirasti, o reikalas visada atsiranda: neužverbuotus dar kalbinti, o užverbuotus pratinti dirbti saugumo naudai, pvz. papasakoti apie savo draugus, kurie pamaldūs, kurie
ne, kas naujo seminarijoje, kokios klierikų nuotaikos, apie ką jie kalba, ką skaito, ką parsineša trečiadienį iš miesto ir etc.

    Dažnas klierikas, parvykęs į tėviškę, randa iš saugumo atsiųstą laišką. Sveikinama su šventėmis ir primenama atvykti pasimatymui, pvz., į kokią nors autobusų stotį, paštą arba Kaune paskambinti nurodytu telefono numeriu. Kad nereiktų susitikinėti su saugumo organais, klierikai stengiasi per atostogas daugiau važinėti, bet už tai gauna barti.

    Saugumo organų susitikimai su klierikais vykdomi prisilaikant gilios konspiracijos, mat, jei liaudžiai išryškės, kad šis ar anas klierikas susitikinėja su KGB pareigūnais, tai toks netinka būti saugumo agentu, nes jo visi saugosis.

(Tarp „reakcingų" ir „lojalių" kunigų):
    Klierikams nepatariama atostogauti pas „reakcingus" kunigus. (Tokiais yra laikomi visi, kurie nuoširdžiai dirba Kristaus vynuogyne, o ypatingai tie, kurie neprisilaiko tarybinės valdžios slaptų instrukcijų, apribojančių religinį gyvenimą.) Labai pageidaujama, kad klierikai atostogautų pas „lojalius" kunigus, kurie yra arba užsiverbavę saugumo agentais, arba, pataikaudami valdžiai, apleidžia savo kunigiškas pareigas ir gyvena pasaulietišką gyvenimo būdą. KGB organai tokiu būdu siekia sužlugdyti klierikų idealizmą, kad, matydami netikusius kunigų pavyzdžius, patys įprastų į tokį gyvenimo būdą.

(Baimės ir įtarinėjimo nuotaikoje):
    Dėl KGB organų kišimosi į seminarijos vidaus gyvenimą čia viešpatauja baimės ir nepasitikėjimo atmosfera. Kad ją sustiprintų, Rugienis laikas nuo laiko apsilanko seminarijoje, pagąsdina, kad vieną ar kitą klieriką reikia pašalinti.
    KGB organų sukurtos sunkios sąlygos labai prislegia klierikų dvasią ir daugeliui pakerta sveikatą. Pastaraisiais keliais metais pastebimas liūdnas reiškinys: daugumos klierikų smarkiai šlubuoja sveikata.

    Jei saugumo organams nepavyksta palaužti klieriko dvasią, tai gavęs šventinimus jaunas kunigas paskiriamas pas „lojalų" kleboną, kad pirmuose kunigiško gyvenimo žingsniuose neturėtų idealaus kunigo pavyzdžio.

    KGB organai stengiasi užverbuoti tiek jaunus, tiek vyresnės kartos kunigus, tačiau laimi tik kai kuriuos morališkai susikompromitavusius prieš tikinčiąją liaudį.

    KGB organų pastangos padaryti kunigus tiesioginiais Bažnyčios griovėjais yra nusikaltimas prieš žmogaus teises ir sąžinės laisvę. Šis nusikaltimas yra vykdomas per visą pokario metą, o ypatingai stiprus pastaruoju metu.

    N.B. šios žinios apie KGB veiklą seminarijoje surinktos iš tų, kuriuos saugumo organai bandė užverbuoti savo agentais.

(Dėl savo vaikų Pirmosios Komunijos nuotraukos):
    1969 m. spalio mėn. į Vilkaviškio vid. m-los mokytojos Kerušauskienės rankas atsitiktinai pakliuvo mokytojos O. Brilienės vaikų pirmosios Komunijos nuotraukos. Kerušauskienė jas perdavė mokyklos direktoriui Cekanavičiui. Tuojau buvo sušauktas uždaras mokyklos partinių susirinkimas, po kurio mokytojai Brilienei įsakyta parašyti pasiaiškinimą. Mokytoja patvirtino, kad čia yra šeimos nuotraukos, ir, remdamasi Lenino mintimis, pasiūlė nesikišti į šeimos vidaus gyvenimą. Prasidėjo šantažavimas: kasdieninis švaros tik-
rinimas Brilienės klasėje ir kaip ji praveda pamokas. Tikrintojams viskas atrodė labai blogai, nors lig šiol Brilienė neturėjo nė vieno papeikimo.

(Mokyklos partinės organizacijos teroras Brilienei):
    Vieną dieną suruošiamas svarstymas.
    — Tai kaip, tu, Briliene, tiki ar ne? — paklausė direktorius.
    — Taip, aš tikiu, — ramiai atsakė paklaustoji. Komisijos nariai pradėjo aiškinti, kad, baigus
aukštąjį mokslą, tikėti Dievą netinka, kad reikia pasitraukti iš mokyklos, jei neatsisakoma tikėjimo ir t.t. Mokytoją gąsdino, kad ji bus svarstoma švietimo skyriuje prieš visus rajono mokytojus ir pan.
    — Viešai mokytojai išpažinti tikėjimą tai baisus dalykas, — kalbėjo direktorius.
    — Kaip yra žema mokytojai, 21 metus išdirbusiai mokykloje, būti tikinčiai! Kur sąžinė! 1—norėdama įsiteikti direktoriui, kalbėjo mokytoja Blažaitienė.

    Mokytoją Brilienę stengėsi suniekinti: „Tai ką, tu tiki ir į pomirtinį gyvenimą?"

    Mokytojai labai pasipiktino mokyt. Kerušauskienės elgesiu, kad ji išdavė nuotraukas, bet po direktoriaus apibarimo, kad jie esą „nesąmoningi", nuotaikos pradėjo keistis.

    Nuotraukos buvo sugrąžintos po to, kai Brilienė parašė skundą į TSRS Švietimo Ministeriją.

(Kolegų mokytojų teroras):
    1970 m. gegužės mėn. sušaukiamas mokytojų ekstra susirinkimas, kuriame bus svarstomas mokyt. Brilienės elgesys.

    — Aš visą laiką buvau ir esu giliai tikinti, einu į bažnyčią, nes tai mano pareiga. Aš visada eidavau į bažnyčią, tik slaptai. Dabar man nėra ko slapstytis, nes
šis klausimas visiems žinomas, — kalbėjo susirinkime Brilienė.

    Mokytojai savo pasisakymuose pabrėžė, kad Brilienė gera kaip mokytoja ir kaip žmogus, tik dėl savo tikėjimo netinkanti pedagogo darbui. Po susirinkimo kai kurios mokytojos atsiprašė mokyt. Brilienę. Buvo aišku — daugelis kalbėjo baimėm įtakoje, priversti. Susirinkimo pabaigoje direktorius pasiūlė balsuoti, kad mokyt. Brilienė netinka pedagoginiam darbui. Kelios mokytojos nebalsavo, ir už tai direktorius jas skaudžiai apibarė.

(Profsąjungos teroras):
    1970 m. birželio mėn. mokyklos profsąjungos vietos komiteto posėdyje buvo svarstomas mokytojos Brilienės likimas. Pirmininkas Girdauskas perskaitė Vilkaviškio rajono švietimo skyriaus vedėjo raštą, kuriame profsąjungos vietos komitetą prašo pritarti mokyt. Brilienės atleidimui iš darbo. Visi dalyviai pasisakė, kad tikinti mokyt. Brilienė mokykloje dirbti negalinti. Ji paaiškino: „Svarstydami mane dėl įsitikinimų, jūs pažeidžiate tarybinius įstatymus." Į tai direktorius atsakė, kad ji, tikėdama Dievą, įžeidžia savo kolegas mokytojus komunistus, kad neprijaučia tarybinei santvarkai. Be to, apgailestavo, kad mokyt. Brilienės vaikams, baigus XI klasę, reikės į charakteristiką įrašyti, kad jie tikintys. Siūlė kreiptis į rajono valdžią — ir būsianti įdarbinta. Baigdami nubalsavo mokyt. Brilienę atleisti iš darbo.

    Mokytojų konferencijoje, įvykusioje rugpiūčio mėnesį, propagandos skyriaus vedėjas Vyšniauskas, kalbėdamas ideologiniu klausimu, mokyt. Brilienę išvadino davatka ir priminė, kad jai nevieta dirbti mokykloje. Direktorius kalbėjo apie apleistą ateistinį darbą mokykloje ir mokytojams įsakė perspėti mokinius, kad jie negali eiti paskui kryžių ir kunigą, nežiūrint
 

kieno būtų laidotuvės. (Neseniai vieno studento ir kun. Valaičio laidotuvėse daug mokinių nešė gėles ir vainikus.) Direktorius apibarė mokytojus, kad šitie, matydami mokinius nešančius gėles ir vainikus, neištraukė jų iš eisenos gretų. „Tikintieji visame rajone pakėlė galvas, o partija iš savo pusės visu griežtumu imsis darbo sutramdyti šį įsisiūbavimą," niršdamas kalbėjo direktorius.

    Prasidėjus Brilienės persekiojimui, partiniai mokytojai viešai reiškė neapykantą: nekalbėjo su ja, atrodė, net pažiūrėt į jos pusę nenori. Mokytojai, kažkieno inspiruojami, nuolat siūlė Brilienei savo noru pakeisti darbą. Ypatingai jiems nepatiko viešas Brilių šeimos lankymasis į bažnyčią.

(Atleidžia iš darbo):
    1970.IX.14 Vilkaviškio raj. švietimo skyrius įsako mokyt. Brilienę atleisti iš darbo. Direktorius maldauja" niekur nesiskųsti, nes būsią dar blogiau.

    Per paskutinę pamoką mokyt. Brilienė, atsisveikindama su mokiniais, jiems paaiškino, kad už tikėjimą yra atleidžiama iš darbo. Už šitai labai užpyko mokyklos vadovybė.

(Brilienės skundas rajono teismui):
    Rugsėjo pabaigoje mokyt. Brilienė kreipėsi į rajono liaudies teismą, prašydama sugrąžinti ją į darbą. Spalio 14 d. buvo teismas. Švietimo skyriaus vedėjas Šačkus teismui paaiškino, kad Brilienė tikinti, eina Į bažnyčią, ir dar melagingai pridėjo, kad per pamokas mokiusi mokinius tikėti Dievą.

    Brilienė patvirtino, kad tiki Dievą, lanko bažnyčią, tačiau šito tarybiniai įstatymai nedraudžia.

    Prokuroras teigė, kad šitokios žemos moralės žmogus mokykloje dirbti negali.
    Aplamai, teismas buvo daugiau ateistinė propaganda, o ne pastangos išsiaiškinti teisėtvarkos pažeidimą.

(Tėvai už Brilienę):
    Mokinių tėvai, matydami nesiliaujantį mokytojos persekiojimą, kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą su tokiu pareiškimu:

   
    Tarybų Sąjungos Generaliniam Prokurorui,
        Maskva
        nuo
       
Vilkaviškio Salomėjos Neries vid. m-los mokinių tėvų, LTSR, Vilkaviškis.

        P a r e i š k i m a s

    Mokytoja Ona Brilienė mūsų vidurinėje^mokykloje išdirbo daugelį metų. Mes visi ją pažinome kaip gerą žmogų, mokytoją ir auklėtoją.

    Šių metų rugsėjo 15 d. ji buvo atleista iš mokytojos pareigų. Vaikai iš mokyklos grįžo užverktomis akimis. Sužinojome, kad mokyt. O. Brilienė atleista iš darbo dėl jos religinių įsitikinimų. Mes, Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokinių tėvai, šituo esame smarkiai įžeisti. Argi Tarybų Sąjungoje, kurios Konstitucija 124 straipsnis kiekvienam piliečiui garantuoja sąžinės laisvę, dar ir dabar vyksta persekiojimas dėl asmens religinių įsitikinimų, net neatsižvelgiant į tai, kad mokytoja yra su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu ir sėkmingai mokytojavo virš 20 metų!

    Mes prašome Jus šį apgailėtiną įvykį išaiškinti ir mūsų didžiai gerbiamą mokytoją O. Brilienę sugrąžinti į mokyklą.

    1970 m. spalio 15 d.
    Vilkaviškis.

Šį pareiškimą pasirašė 46 tėvai.



(Brilienės skundas aukščiausiam teismui):
    1970.XI.10 įvyko aukščiausiojo teismo posėdis. Mokytojai Brilienei neleido perskaityti savo kalbos; tada ji paprašė, kad parašyta kalba būtų įsegta į bylą.

    Kalbos pradžioje mokyt. Brilienė išdėsto įvykių eigą, kaip buvo paimtos nuotraukos, kaip ji kreipėsi į TSRS Švietimo Ministeriją dėl religinio persekiojimo ir kaip toliau buvo persekiojama.

    „Tarybiniai įstatymai," rašoma kalboje, — „garantuoja TSRS piliečiams visišką sąžinės laisvę, tuo pačiu ir religijos išpažinimo laisvę. LTSR baudžiamasis kodeksas net numato sankcijas tiems, kas bandytų šias laisves apriboti. Sąžinės gynimo klausimu pasisakyta ir spaudoje. 1970.VII.10 „Tiesoje" Nr. 158 straipsnyje „Už visišką sąžinės laisvę" doc. J. Aničas rašo: „Šiandien Tarybų Lietuvoje visiškai susiformavo sąžinės laisvė, apimanti piliečių teisę.. . išpažinti bet kurią religiją, netrukdomai atlikinėti religines apeigas."

    V. Niunka žurnalo „Mokslas ir Gyvenimas" 1966 m. 9 nr. straipsnyje „Marksistų ir katalikų dialogas" rašė: „1938 m. vasario 4 d. laiške — atsišaukime LKP CK skelbė: „Nors mes nieko bendro neturime su bet kuria religija, bet mes esame sąžinės laisvės šalininkai ir kovojame prieš bet kurį tikėjimo persekiojimą." Šis principinis teiginys vėliau, paskelbus Lietuvoje tarybinę santvarką, buvo įteisintas tarybinėje Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, siekiant visiškai ir galutinai užkirsti kelią bet kuriems mėginimams vienu ar kitu būdu diskriminuoti tikinčiuosius. Neseniai LTSR Aukščausios Tarybos Prezidiumas išaiškino, kad yra laikytina įstatymų pažeidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę, tokie veiksmai, kaip atsisakymas priimti piliečius į darbą, arba į mokymo įstaigas, atleidimas iš darbo ar iš mokymo įstaigos, atėmimas iš piliečių įstatymų numatytų lengvatų ir pirmenybių, t.p. kitokie piliečių
teisių apribojimai, daromi priklausomai nuo jų pažiūros į religiją.

    J. Aničo ir J. Rimaičio knygelėje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970 m.) 37 psl. rašoma: „Tikėjimo laisvė suprantama, kaip kiekvieno piliečio teisė nekliudomai išpažinti bet kurią religiją. Tai laisvė pasirinkti religiją ir keisti religinius įsitikinimus, laisvė atlikinėti religinius kultus." Toliau 54 psl. rašo: „.. .sąžinės laisvė būtinai apima ir religinių kultų atlikimo laisvę, tikėjimo laisvę, bažnyčios veiklos laisvę, tenkinant tikinčiųjų religinius poreikius."

    Vilkaviškio liaudies švietimo skyriaus ir mokyklos vadovybės viešas persekiojimas manęs dėl religinių įsitikinimų nesiderino su tarybiniais įstatymais, trukdė man normaliai dirbti, kėlė nepasitikėjimą tarybinais įstatymais.

    Todėl aš 1970.VII.28 vėl kreipiausi į TSRS Švietimo ministeriją, prašydama dar kartą paveikti LTSR Švietimo ministeriją, kad ji priverstų Vilkaviškio raj. liaudies švietimo skyrių ir mokyklos vadovybę laikytis tarybinių įstatymų ir kad liautųsi mane persekioję dėl tikėjimo ir religinių pareigų atlikimo. Tačiau TSRS Švietimo ministerija mano pareiškimą vėl nukreipė spręsti LTSR Švietimo ministerijai, iš kurios 1970.IX.24 (jau po to, kai buvau atleista iš darbo) gavau atsakymą, kad mano pareiškimas nepatenkintas.

    1970.IX.15 buvau iškviesta į raj. liaudies švietimo skyrių, kur be jokio profsąjungos vietos komiteto ir VKK sprendimo buvau atleista iš darbo pagal DĮK 47 str. „c" punktą. Tačiau šį atleidimą laikau neteisėtu dviem požiūriais:

    1. Atleisdamas mane be VKK sutikimo švietimo skyriaus vedėjas pažeidė DĮK nustatytą atleidimo
tvarką.

    2. Atleidimas iš darbo dėl religinių įsitikinimų ir religinių apeigų atlikinėjimo prieštarauja tarybiniams įstatymams.

    Todėl 1970.IX.28 aš kreipiausi, į Vilkaviškio raj. liaudies teismą, kad jis, išaiškinęs atleidimo tvarkos pažeidimą, grąžintų mane į darbą pagal TSRS Aukščiausiojo teismo Plenumo 1964.VI.30 nutarimą, net nesvarstydamas atleidimo priežasčių. Liaudies teismas į mano pareiškimą nekreipė dėmesio, visai nesigilindamas į atleidimo tvarkos pažeidimą, iš karto pradėjo svarstyti mano religinius įsitikinimus ir religinių pareigų atlikimą, kaip pagrindą atleidimo motyvams pagrįsti. Tai atsispindi ir liaudies teismo sprendime, kur sakoma: „Ieškovė buvo atleistą už tai, kad ji yra religinga." Nors liaudies teismo sprendime ir sakoma, kad aš daug kartų pedagogų kolektyve buvau svarstyta už tai, kad einu į bažnyčią, nepravedu ateistinio darbo mokykloje ir kt., tačiau paskutinis svarstymas 1970.VI.23 negalėjo atstoti VKK sutikimo mane atleisti iš darbo 1970.IX.15. Juo labiau, kad aš iki šios dienos nesu gavusi jokio svarstymų nutarimo dėl mano atleidimo iš darbo.

    Atleidimas iš darbo dėl to, kad aš esu tikinti, prieštarauja tarybinių įstatymų garantuotai sąžinės laisvei. Tarybiniai įstatymai užtikrina piliečių teisę pasirinkti bet kurią religiją ir atlikinėti religines pareigas. Niekas neturi teisės net klausti, kurią religiją kas išpažįsta ar jokios neišpažįsta. Juo labiau atleisti iš darbo dėl tikėjimo ir religinių pareigų atlikinėjimo."

    Mokyt. Brilienė savo kalbos pabaigoje išdėstė, kad ji sąžiningai 21 metus dirbo pedagogės darbą ir jokių priekaištų neturėjo, savo religinių įsitikinimų mokykloje nedemonstravo. Tik po to, kai mokyklos vadovybė pasisavino šeimos religinio pobūdžio nuotraukas ir viešai paskelbė jos religinius įsitikinimus, ji pradėjusi
viešai atlikinėti religines apeigas. Priekaištas, kad mokiusi vaikus tikėti Dievą, yra prasimanytas.
(Dialogas tarp teismo ir Brilienės):

    Prasidėjo teisminis apklausimas.

    — Tu tiki ir eini viešai į bažnyčią?
    — Taip, aš esu tikinti ir einu viešai į bažnyčią. Užteks man slapstytis, — aš išsislapsčiau 21 metus, t dabar, kad viešai iškėlė mano religinius įsitikinimu aš nematau reikalo slapstytis.

    — Ką pasakei vaikams per paskutinę pamoką?

    — Aš pasakiau vaikams, kad aš daugiau jų nemokysiu. Mane atleido iš darbo dėl to, kad aš tikiu Dievą.

    Mokyt. Brilienė, kreipdamasi į teismą, paklausė:

    — Jei švietimo skyrius turėjo teisę už tikėjimą atleisti iš darbo, argi aš neturiu teisės pasakyti, už ką mane atleido išdirbusią 21 metus? Argi už girtuokliavimą?

    — Tu vaikams dar kažką pasakei?

    — Pasakiau, kad žmogus turi būti tvirtų įsitikinimų, kad geriau mirti stovint, negu gyventi šliaužiojant.

    — Ką esi baigusi?
    — Pedagoginį institutą Vilniuje. Specialybė — geografė.

    Toliau kalbėjo Vilkaviškio raj. švietimo skyriaus vedėjas Šačkus primindamas, kad mokyt. Brilienė yra tikinti, trukdanti ateistinį darbą su vaikais, viešai einanti į bažnyčią. Net bylą kelianti vien dėl to, kad šitą reikalą labiau išgarsintų.

    Teisėjo klausinėjamas Šačkus nuolat maišėsi ir paliko visiems apgailėtiną įspūdį: „Tai mat, kad tu nieko nežinai. Nežinai nė kaip žmogų atleisti iš darbo," priminė teisėjas.
(Dialogas tarp prokuroro ir liaudies):
    Teismui tariantis, salėje vyko gyvos diskusijos. Prokuroras kalbėjo:

    — Tokia mokytoja, kaip tu, negali mokyti vaikų. Tu apsimetėlė, vaikų žalotoją. Tu ir savo vaikų neturi teisės auklėti. Mes atimsim nuo tavęs vaikus, kad jie išaugtų tikri tarybiniai žmonės, o ne sugadinti.

    — Atseit, savo vaikams negalima perteikti tikėjimo, nes jie yra mokiniai; vėliau bus studentai — ir vėl negalima tikėti; tai kada žmogus gali tikėti? Kai jis jau pensininkas? Tai tokia yra tikėjimo laisvė? — kalbėjo prokurorui vienas vyras.

    Prokuroras tęsė savo:

    — Išmesim vieną' mokytoją, kitą, jei kas dar pabandys pasirodyti tikintis, ir pamatysit...

    — Tai įūs nesilaikot savo įstatymų!

    — Mes turime savo tikėjimą ir įstatymus, ir pagal juos tokie mokytojai nedirbs mokykloje.

    Tuo tarpu įsikišo kitas vyras:

    — Nors aš netikintis esu, bet šita mokytoja neteisingai atleista iš darbo. Tai įstatymų pažeidimas. Tarybiniai įstatymai garantuoja sąžinės laisvę, o kokia čia laisvė, jei už religinius įsitikinimus svarstė, svarstė ir iš darbo išmetė.

(Sprendimas; grąžinama į darbą):
    Tuo metu sugrįžo iš pasitarimo teisėjai ir perskaitė sprendimą, kad mokytoja grąžinama į darbą. Perpykęs prokuroras pareiškė:

    — Aš šito neprileisiu!

    Švietimo skyriaus vedėjas beviltiškai kalbėjo:

    — Dabar sužlugs   visas ateistinis darbas...

    Po Aukščiausiojo teismo sprendimo sugrąžinti Brilienę į darbą Vilkaviškio prokuratūra pasikvietė mo-
kinių tėvus, kurie spalio mėnesį buvo rašę skundą, ir davė jiems pasirašyti po tekstu, jog O. Brilienė į darbą sugrąžinta.

(O tačiau grąžinta nebuvo):
    Tačiau mokyt. Brilienė į darbą nebuvo sugrąžinta. Kai ji su teismo vykdytoju atvyko į mokyklą, švietimo skyriaus vedėjas teismo vykdytojui irzliai atrėžė:

    — Aš nepriimsiu! Ateikite 15 val.

    Matyt, reikėjo reikalą su kažkuo aptarti. Po pietų Šačkus aktą pasirašė ir liepė eiti į mokyklą.

    Vilkaviškio raj. liaudies teismo teisėjas patarė mokyt. Brilienei rašyti pareiškimą atsistatydinimui iš mokytojos pareigų, nes kitaip Vilkaviškyje negausianti darbo.

    Mokykloje padėtis buvo nepakenčiama. Mokytojai su ja nesisveikino ir nekalbėjo. Direktorius kasdien pranešdavo:

    — Šiandien pamokų nebus. Galite būti laisva!

    Tikriausiai direktorius ne vien savo iniciatyva neleido mokytojos į pamokas. Kažkas bijojo, kad tikinti mokytoja „nesugadintų" tarybinių mokinių.

    Gruodžio mėnesį įvyko profsąjungos vietos komiteto posėdis, kuriame vėl svarstė mokyt. Brilienę. Ypatingai piktai kalbėjo mokyklos partijos sekretorė mokyt. Urbonienė. Baigiant visi nubalsavo atleisti O. Brilienę iš darbo, kas ir buvo padaryta gruodžio 23 d.
*    *    *
    Nejučiomis iškyla klausimas — kas vadovavo mokyt. Brilienės atleidimui iš darbo? Visą laiką buvo jaučiama, kad švietimo skyriaus vedėjas, direktorius ir kt. yra tik įrankiai kažkieno rankose. Atsidūrę keblioje padėtyje, jie vykdavo tartis net į Vilnių. Nėra abejonės, kad po Aukščiausiojo teismo sprendimo direktorius ne savo iniciatyva neleido mokyt. Brilienei dirbti.
Kažkas ir Vilkaviškio raj. prokuratūrai patarė apgauti mokinių tėvus, liepiant pasirašyti, kad mokyt. Brilienė į darbą sugrąžinta.

(Atleistas ir jos vyras):
    Atleista iš darbo mokyt. Brilienė bandė susirasti darbą kitur, tačiau Vilkaviškyje negavo net valytojos darbo. Mokt. Brilienės vyrui Jurgiui Briliui, dirbančiam Prienų MSV darbų vykdytojo pareigose, buvo sudarytos nepakenčiamos darbo sąlygos, ir jis buvo priverstas iš darbo pasitraukti.

    Š. m. gegužės mėnesį, po to, kai plačiai pasaulyje nuskambėjo Lietuvos katalikų memorandumas, į Vilkaviškį atvyko Rugienis ir, išsikvietęs Jurgį Brilių (žmona tik ką susilaukusi 5-to kūdikio negalėjo nuvykti), apgailestavo, nežinojęs apie mokyt. Brilienės persekiojimą ir pažadėjo padėti jai susirasti gerą darbą tik ne mokykloje. Pačiam Jurgiui Briliui Rugienis priminė, kad tikriausiai jam reikės pasitraukti ir iš naujos darbovietės, nes jo direktorius esąs didelis ateistas ir nepakę-siąs taip labai tikinčio inžinieriaus, kokiu esąs J. Brilius.

*   *   *

    1971.IX.16 „Valstiečių laikraštyje" pasirodė straipsnis „Vatikano radijo nuodėmės". Jame rašoma, kad Vatikano radijas „reguliariai varo šmeižikišką propagandą preš Tarybų Lietuvą," kad „Lietuviškieji klerikalai begėdiškai nusimeluoja", „verkšlendami dėl savo tikinčiųjų diskriminavimo Tarybų Lietuvoje". Laikraštis tęsia: „Tarybų Lietuvos Konstitucijos 96 str. garantuoja mūsų respublikos piliečiams sąžinės laisvę, o tuo pačiu ir religinių kultų atlikimo laisvę. Tačiau mūsuose neapsiribojama vien deklaracijomis, o piliečių teises bei laisves, jų tarpe ir sąžinės laisvę, gina ir kiti įstatymai. LTSR baudžiamojo kodekso 145 str. numato bausmes už kliudymą atlikti religines apeigas. O
to paties kodekso 143 str. išaiškinime. .. nurodoma, jog baudžiamąją atsakomybę užsitraukia. .. atleidimas iš darbo arba pašalinimas iš mokymo įstaigos. .. taip pat kitokie esminiai piliečių teisių apribojimai, daromi priklausomai nuo jų pažiūros į religiją."

    „Kaip matome", — rašo toliau laikraštis, — „socialistinėje Lietuvoje tikinčiųjų teises griežtai saugo baudžiamasis įstatymas, ir visi puikiai žino, jog kiekvienas Tarybų Lietuvos pilietis, kokią religiją jis beišpa-žintų, gali laisvai atlikti savo religinio kulto apeigas. O gal ponai iš Vatikano radijo gali pateikti faktų, kada koks pilietis buvo diskriminuojamas dėl savo religinių įsitikinimų — pažemintas pareigose, atleistas iš darbo, pašalintas iš aukštosios mokyklos ar panašiai?"

(Žmonių kova dėl bažnyčios remonto):
    Pačiame Lenkijos pasienyje yra nedidelė Kučiūnų parapija. Dar prieš I pasaulinį karą buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė. 1939 m. Kučiūnų tikintieji pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, bet naujas karas sukliudė — liko neuždengtas stogas ir neįrengtas vidus.

    1951 m. rajono valdžios atsiųsti darbininkai pradėjo ardyti mūro sienas, bet tikintieji su lazdomis juos išvijo. Tada buvo atsiųstas kareivių garnizonas, bet ir jie, žmonių verčiami, turėjo pasitraukti.

    1957 - 59 m. Kučiūnų bažnytinis komitetas net tris kartus kreipėsi į įvairias respublikines įstaigas, prašydamas leidimo užbaigti mūrinę bažnyčią. 1959 m. Dziržinskaitės vadovaujama komisija apžiūrėjo medinę bažnytėlę ir atsiuntė atsakymą: „Susiremontuokite senąją bažnyčią!"

    1970 m. gegužės mėn. 800 Kučiūnų tikinčiųjų pasiuntė LTSR Ministrų tarybai pareiškimą, vėl prašy-
darni leidimo uždengti mūrinei bažnyčiai stogą. Rugienis atsakė: „Kučiūnuose statyti naują bažnyčią nėra prasmės. Susiremontuokite senąją!"

    1971 m. gruodžio mėnesį TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui vėl buvo pasiųstas pareiškimas, kurį pasirašė 700 tikinčiųjų ir 6 deputatai. Jame rašoma: „Mes, Kučiūnų parapijos tikintieji, norime susiremontuoti nebaigtą statyti mūrinę bažnyčią, kuri randasi šalia medinės netinkamos maldoms bažnytėlės. Šis namas — bažnyčia buvo laikinai pastatytas be pamatų. Dabar sienos nuo žemės pradėjo pūti. Be to, laike karo medinė bažnyčia buvo sukrėsta ir sienos yra pasvirę apie pusę metro, todėl atremontuoti yra neįmanoma. Mūrinę bažnyčią, turinčią geras penkių metrų aukščio sienas, panaudodami senos bažnyčios stogą, lubas ir medines grindis, nesunkiai suremontuosime."

    1972 m. sausio mėnesį Rugienis iškvietė kleboną, o vėliau bažnytinį komitetą ir prašė raminti žmones. Vėliau kleboną iškvietė Lazdijų raj. saugumo komiteto viršininkas. Klebonas buvo apkaltintas tikinčiųjų kurstymu. Saugumo viršininkas pareiškė:

    — Šiais laikais statyti mūrinę bažnyčią leidimo niekas neduos. Jei kas nors rašys prašymus ar rinks parašus, pasodinsime už grotų, nes tam mes turime galią. .. Bažnyčios mūro sienas susprogdinsime; po nakties liks tik griuvėsių krūva. Atvykę gaisrininkai medinę bažnyčią uždarys, ir parapija bus likviduota.

    Žmonės nekantriai laukė sugrįžtančio klebono, ir koks buvo jų apsivilimas, kai išgirdo saugumo komiteto viršininko kalbą.

    Lazdijų raj. vykdomojo komiteto pareigūnai sušaukė K. Požėlos vardo kolūkio visuotinį kolūkiečių susirinkimą ir įkalbinėjo žmones atiduoti mūro sienas kolūkiui — klubo statybai. Balsavimo metu tikintieji vieningai pareiškė savo valią — neatiduosime!
    Kovo mėnesį į Kučiūnų apylinkę atvyko Lazdijų raj. vykdomojo komiteto ir partijos komiteto atstovai ir, išsikvietę kleboną ir parapijos bažnytinį komitetą, įkalbinėjo atiduoti mūro sienas kolūkiui — bus įrengtas restoranas, arba žmonės tegu nusigriauna sienas — turės plytų kaminams.

    Po šio rajono pareigūnų apsilankymo parapijoje kilo didelis triukšmas. Žmonės kalbėjo: „Valdžia ne tik kad neduoda leidimo užbaigti mūrinę bažnyčią, bet dar iš mūsų tyčiojasi! Girtuokliai apvemps bažnyčios kampus!"
Gegužės mėnesį Kučiūnų parapijos bažnytinis komitetas kreipėsi į TSKP CK Generalinį sekretorių. Pareiškime rašoma, kad Lazdijų valdžios pasiūlymas sveikas mūro sienas nugriauti, o supuvusią bažnyčią remontuoti yra juokingas, o pasiūlymas atiduoti mūro sienas restorano statybai — kelia pasipiktinimą.

(1100 tikinčiųjų raštas Maskvai dėl laisvių Bažnyčiai):
    Š. m. liepos 16 d. Lietuvos katalikai vėl nusiuntė į Maskvą pareiškimą, kuriame reikalaujama laisvės Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

        Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
        Centro Komitetui
        Lietuvos TSR katalikų
        P a r e i š k i m a s

    Mes, Lietuvos TSR tikintieji, kreipiamės į aukščiausiąją TSRS vyriausybę, prašydami pataisyti kai kuriuos mūsų gyvenimo nenormalumus.

    Mūsų šalies Konstitucija užtikrina religijos ir sąžinės laisvę, bet mūsų vaikai neturi galimybės moky-
tis religijos. Mes neturime religijos vadovėlių, patys mažai nusimanome religijoje, o kai paprašome, kad mūsų vaikus pamokytų tie, kurie gerai nusimano, jie baudžiami, pav., neseniai teismas nubaudė kalėjimu Prienų ir Girkalnio kunigus už vaikų mokymą religijos. Neseniai buvo teistas Valkininkų kunigas. Kiek anksčiau teisė Dubingių kunigą.

    Konstitucija užtikrina kulto laisvę, bet mums neleidžiama turėti pakankamai kunigų: kandidatams trukdoma įstoti į kunigų seminariją, o daugelį parapijų aptarnauja seni invalidai kunigai. Nemaža yra parapijų be kunigo. Mūsų vaikams draudžiama būti prie altoriaus— patarnauti šv. Mišioms.

    Tokių varžymų nėra kitose šalyse, mūsų kaimynuose— Lenkijoje, demokratinėje Vokietijoje.

    Mes su baime matome, kaip mūsų visuomenę graužia amoralumo vėžys — girtavimas, skyrybos, jaunimo nusikalstamumas. Anksčiau to nebuvo. Tai vaisiai be religinio auklėjimo: atėmus religiją, jos vietoje nieko aukštesnio neduodama, o ateizmas neteikia paskatos moraliniam kilimui.

    Mes, tikintieji, dirbame lygiai su netikinčiaisiais, bet mes nesijaučiame lygiateisiais — mūsų religiniai poreikiai yra varžomi. Ir tai mums yra skaudu. Dar skaudžiau, kai matome progresuojantį moralinį žmonių menkėjimą, kurį sustabdyti gali tik religija. Todėl prašome, kad už religijos mokymą niekas nebūtų baudžiamas ir kad į kunigų seminariją galėtų įstoti, kas tik nori.
1972.VII.1.

    Šį pareiškimą pasirašė 1100 Lietuvos tikinčiųjų, daugumoje iš Vilniaus arkivyskupijos. Atsakymui gauti buvo pateiktas Vilniaus arkivyskupijos kurijos adresas: Vilnius, Kretingos g-vė Nr. 14.

(2023 tikinčiųjų raštas Brežnevui sulaikytas):
    Liepos mėnesį Klaipėdos tikintieji vėl kreipėsi į TSKP CK Generalinį sekretorių L. Brežnevą. Klaipėdiečių kreipimesi rašoma:

    „1972.HI.19 Klaipėdos katalikai pasiuntė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui prašymą, kurį pasirašė 2023 tikintieji. Po kiek laiko prašymo siuntėjas Jonas Saunorius, gyv. Klaipėdoje, Tarybinės Armijos 41 - 5, gavo pašto pranešimą, kad prašymas įteiktas adresatui. Tačiau po kelių dienų pas J. Saunorių atvyko KGB pareigūnas ir pašto pranešimą atėmė. Vėliau iš Maskvos nebuvo gauta jokio oficialaus atsakymo.

    Todėl kilo įtarimas, kad prašymas su parašais Maskvos nepasiekė — kažkas sauvališkai jį sulaikė Lietuvoje, norėdamas nuslėpti nuo Tarybinės vyriausybės Lietuvos TSR piliečių prašymą.

    Susiklosčius tokioms aplinkybėms, mes dar kartą siunčiame prašymą su 2023 parašų kopijomis.

    Atsakymo laukiame šiuo adresu: Klaipėda, Mituvos 8-2, Gražienė Vanda, Antano."


(Kuo Šunskų klebonas Dumbliauskas pelnė nemalonę):
    1972 m. birželio 19 d. į Šunskų bažnyčią, vaikams susirinkus katekizuotis, atvyko keli asmenys iš Kapsuko rajono ir klausėsi, ką klebeonas pasakoja tėvams ir vaikams.

   
Birželio 22 d. iš rajono atvyko keturi pareigūnai: rajono pirmininko pavaduotojas Markevičius, finansų vedėjas Karkockas, Šunskų komjaunimo sekretorė ir,
atrodo, KGB pareigūnas. Klebonas kun. Petras Dumbliauskas pareigūnus pasitiko prie bažnyčios durų, bet jų tikslas buvo ne su klebonu pasikalbėti, o patikrinti, kaip katekizuojami vaikai.

    Pareigūnai bažnyčioje suskaitė 58 vaikus ir 18 tėvų. Čia pat sustatė aktą, kurį klebonas pasirašė.

    Sekančią dieną klebonas buvo iškviestas į vykd. komitetą, ir pavaduotojas Markevičius liepė parašyti pasiaiškinimą. Kun. P. Dumbliauskas parašė, kad, eidamas savo kunigiškas pareigas, dėstė tikėjimo tiesas tėvams, motinoms ir vaikams, kuriuos tėvai buvo atsi-vedę. Valdžios atstovų perspėtas, priminsiąs, kad tėvai patys ruoštų vaikus Pirmajai Komunijai.

    — Ar galėsiu egzaminuoti? — paklausė klebonas rajono pirmininko pavaduotoją.
    — Negalima egzaminuoti.
    — Šitai leidžia net Rugienis.
    — Nei Rugienis, nei vyskupas nėra įstatymas, — kategoriškai atrėžė Markevičius.

    Visą savaitę Šunskų parapijos vaikai ėjo į kleboniją tikėjimo tiesų patikrinti. Kasdien prie bažnyčios budėjo KGB pareigūnai, ką daro klebonas. Jie fotografavo ateinančius ir išeinančius iš bažnyčios žmones, atvažiuojančias mašinas.

    Kapsuko raj. prokuroras ir I. Laukaitytės kolūkio partinis sekretorius vaikštinėjo po žmones ir tardė, kaip vaikai buvo mokomi tikėjimo tiesų. Žmonės įvairiai reagavo: vieni nusigando, o kiti sakė: „Nesikiškite ne į savo reikalus. Mes esam katalikai ir norim savo vaikus auklėti katalikiškai."

    Žmones taip pat tardė KGB pareigūnai.

    Šie įvykiai žmonėms parodė, koks silpnas ateizmas, kad jį remia net rajono pareigūnai ir valstybinis saugumas.
    — Dabar tikrai eisime į bažnyčią, jei valdžia taip daro, — kalbėjo tie šunskiečiai, kurie per dideliu pamaldumu niekada nepasižymėdavo.

    Šunskų klebonas kun. P. Dumbliauskas, Rugienio įsakymu, liepos mėnesį buvo iškeltas į pasienio zonoje esančią Liubavo parapiją.

    Dirbdamas Šunskų parapijoje, kun. Dumbliauskas padarė dar vieną „nusikaltimą", sujaudinusį rajono pareigūnus. Tvarkydamas bažnyčios aplinką, klebonas pastebėjo nemažą akmenį prie šventoriaus vartų ir, kad nesimaišytų žmonėms po kojomis, jį čią pat užkasė į žemę. Pasirodo, kad kažkada, stovėdamas ant šito akmens, Kapsukas sakė kalbą. Rajono valdžia tuojau davė įsakymą akmenį iškasti ir pastatyti į savo vietą.

    Tarybinės valdžios nemalonę kun. P. Dumbliauskas užsitraukė dar 1969 metais, kai sausio mėn. drauge su kun. J. Zdebskiu pasiuntė į Maskvą pareiškimą, kuriame nurodė, kad valdžios pareigūnai jį tardė ir pagrasino teismu.

    Dirbdamas Garliavos parapijos klebono pareigose, valdžios pareigūnų buvo nuolatos perspėjamas, kad prisilaikytų tarybinių įstatymų. 1970 m. Kauno raj. pirmininko pavaduotojas Bezdžinskas kun. Dumbliauską įspėjo grubiai sulaužius tarybinius įstatymus, nes vasaros metu pamokęs tikėjimo tiesų apie 200 vaikų.

   
1971 m. vasarą kun. P. Dumbliauskas, Rugienio potvarkiu, buvo perkeltas į Šunskų parapiją, bet ir joje neilgai galėjo dirbti.


(Kadangi vyskupu Sladkevičium domisi net Vatikanas — paliksim nebaudę):
Daugiau kaip 10 metų J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius gyvena tremtyje N. Radviliškio parapi-

joje, kuri yra Latvijos pasienyje. Šiuo metu jis eina N. Radviliškio parapijos klebono pareigas, nes Rugienis neleidžia šiai parapijai paskirti kleboną.

    Š. m. (1972) liepos 21 d. į bažnyčią buvo susirinkę apie 30 vaikų, norinčių priimti Pirmąją Komuniją. J. E. vyskupui beegzaminuojant vaikus, į bažnyčią įėjo trys moterys ir stebėjo visa tai, kas čia vyksta.

    Prie bažnyčios budėjo viena mokytoja ir milicininkas, laukdami išeinančių vaikų. Kiekvieną iš jų klausdavo pavardės ir vardo. Kai kurie vaikai bandė pabėgti, bet milicininkas juos pasivydavo ir atitempdavo pas mokytoją, kuri užsirašydavo vaiko pavardę.

    J. E. vysk. Sladkevičiui ramiai pabaigus vaikų egzaminavimą, į zakristiją prisistatė viena iš atvykusių moterų:

    — Mes esame iš Biržų prokuratūros.

    J. E. vyskupas paaiškino, kad jis vaikus tik egzaminavęs ir tikrintojos tuo galėjo pilnai įsitikinti. Prokuratūros darbuotoja pareiškė, kad šį įvykį apiforminsianti ir su tuo vyskupą supažindinsianti.

    Liepos 23 d. N. Radviliškio bažnyčioje buvo iškilmės— vaikai priėmė Pirmąją Komuniją, ir J. E. vyskupas jiems iškilmingai suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

    Praėjusiais metais Biržų rajono pareigūnai taip pat buvo užpuolę J. E. vyskupą Sladkevičių, beegzami-nuojantį vaikus Pirmosios Komunijos proga.

    Birželio 24 d. beegzaminuojant vaikus, į bažnyčią įėjo rajono prokuroras, korespondentas, milicininkas, apylinkės pirmininkas ir keletas mokytojų. Bažnyčioje buvo apie 30 vaikų, atvykusių kartu su tėvais. Kai J. E. vyskupas kreipėsi į atvykėlius, kuo galėtų jiems pasitarnauti, prokuroras trumpai burbtelėjo:

   
— Mes Tamstai nekliudome.
    Besiskirstančius vaikus pareigūnai šventoriuje sulaikė: korespondentas iš visų pusių juos fotografavo, o prokuroras klausinėjo pavardžių. J. E. vyskupas matydamas, kad vaikai labai išgąsdinti, o kai kurie net verkia, pareiškė:

    — Neterorizuokite vaikų. Esu aš, yra vaikų tėvai — klauskite mus.

    Rajono pareigūnai apylinkėje surašė aktą ir atnešė J. E. vyskupui pasirašyti. Kadangi akte buvo pažymėta, jog bažnyčioje surasti 28 vaikai su katekizmais, ir praleista, jog su jais buvo ir tėvai, tai J. E. vyskupas akte įrašė pastabą, nesutinkąs su neobjektyviu akto turiniu.

    Vėliau J. E. vyskupas buvo tardomas Biržų prokuratūroje. Baigdamas tardymą, prokuroras pasakė:

    — Ar bus iškelta byla ar ne, negaliu pasakyti. Tai paaiškės vėliau.

    Po kelių dienų rajono pirmininko pavaduotojas Ka rosas vyskupui paaiškino:

    — Nors Tamsta, katekizuodamas vaikus, nusikaltai, ir mes lengviau ar sunkiau būtume sudarę bylą, bet kadangi esate vyskupas ir Jumis domisi visi, pradedant N. Radviliškiu ir baigiant Vatikanu, tai laikysime reikalą užbaigtą.

    J. E. vyskupas pareiškė, kad rajono pareigūnai kelia triukšmą, kur nereikia, ir tyli, kur reiktų gyvai reaguoti. Kai prieš kelis metus N. Radviliško mokykloje mokiniui pavogė batus, šis įvykis praėjo nepastebimai, o kai vaikai aktyviai dalyvavo Didžiojo Šeštadienio pamaldose, tai sulėkė iš rajono saugumas ir kiti pareigūnai.

    — Mums rūpi ne batai, bet žmogus, — atsakė pavaduotojas Karosas. — Batus galima naujus padaryti, žmogų — negalima.

Kun. Viktoro Šauklio, MIC, teismas

(dėl vaikų dalyvavimo procesijoje):
    1972.V.16 Jurbarko raj. liaudies teismas išnagrinėjo kun. V. Šauklio skundą dėl neteisėtos piniginės baudos, kurią uždėjo Jurbarko rajono administracinė komisija.

    Teismo sprendime rašoma:

   
„Pareiškėjas V. Šauklys skunde nurodo, kad 1972 m. balandžio 20 d. nutarimu administracinė komisija prie Jurbarko raj. DŽDT VK neteisingai nubaudė jį 50 rub. bauda, nes jis 1972 m. balandžio mėn. 2 d. nenurodė nepilnamečiams piliečiams dalyvauti atliekamoje procesijoje ir nematė, kad dalyvaujantys atliekamoje procesijoje yra nepilnamečiai. Dalyvavimas prie bažnytinių vėliavų nešimo ir gėlių barstymo yra kulto atlikimas— viešas Dievo pagarbinimas. Iš pareiškėjo V. Šauklio paaiškinimo ir liudytojų Mockienės E., Bakšie-nės Br. parodymų matyti, jog nepilnamečiai vaikai dalyvavo 1972.IV.2 atliekamoje procesijoje. Tuo buvo pažeistos įstatymų nustatytos taisyklės, organizuojant eitynes, ir kartu buvo įtraukti į darbą, nesusijusį su kulto atlikumu. Esant tokioms aplinkybėms, Jurbarko raj. DŽDT VK administracinės komisijos 1972.IV.20 nutarimas skirti V. Šaukliui 50 rb. baudą yra teisėtas..."

    Kadangi teismas kun. Šauklio skundą atmetė, tai jis gegužės 30 d. kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininką, kad Jurbarko raj. liaudies teismo sprendimas būtų panaikintas. Pateikiame kai kurias mintis iš kun. Šauklio skundo Aukšč. Teismo Pirmininkui:

    „Administracinė komisija savo nuobaudą motyvavo tuo, kad aš panaudojau bažnyčioje prie vėliavų nešimo ir gėlių barstymo Girdžių mokyklos nepilnamečius mokinius.
    Mockienė E. ir Bakšienė Br. paliudijo, kad jos pačios atvedė savo dukteris į procesiją. Panašiai darė ir kitos. Niekam klebonas nedarė spaudimo dalyvauti procesijoje. Pati liaudis senu papročiu spontaniškai susiruošė.

    Teismas neįrodė, kad aš asmeniškai būčiau ruošęs procesiją ar mokęs merginas. Velykų procesijos visose bažnyčiose daromos nuo amžių. Parapijiečiai žino, kaip jos daromos, ir patys tvarkosi...

   
Teismas sprendime nurodė, kad 'nepilnamečiai vaikai buvo įtraukti į darbą, nesusijusį su kulto atlikimu'.. .

    a) Bažnytinio teisyno kan. 1290 ir Apeigynas Lietuvos vyskupijoms 1966 m. II Velykų procesiją laiko kulto veiksmu ir įsako kaip privalomą. Taigi ji ne tik kad turi ryšį su kulto atlikimu, bet yra pats kulto veiksmas — viešas Dievo pagarbinimas.

    b) Kad merginos palaikė nešamų vėliavų kaspinus, ar kad pabarstė gėles — tai nėra darbas, o dalyvavimas kulto apeigose, kaip lygiai nelaikoma darbu dalyvauti liaudies vaikštynėse. Vienodas buvo „darbas" tų, kurios procesijos metu nešėsi maldaknygę, ir tų, kurios nešė vėliavų kaspiną ar gėlių puokštę rankose. Jeigu nebaudžiama už laikymą maldaknygės rankose procesijos metu, tai kodėl turėtų būti baudžiama už kaspinų palaikymą ar gėlių bėrimą?

    c) Kad nepilnametėms negalima nešti kaspinų ar gėlių barstyti, tokio įstatymo advokatai sakėsi nežiną, juo labiau aš — ne juristas. Jei toks įstatymas ir būtų, tai sunku būtų įvykdyti. Tektų tikrinti pagal pasus, nes merginos, besiveržiančios į procesiją, dedasi pilnametėmis.

    Jurbarko rajono ateistai, pasinaudodami savo privilegijuota padėtimi, rodo nesveiko uolumo. Ir štai dėl ko:
    Lietuvos CK kompartijos propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas P. Mišutis ateistų oficijoze „Nau-ka i Religija" 1972 m. Nr. 3, psl. 34 rašo: „Šiuo metu partinės organizacijos atidžiai seka, kad nebūtų griebiamasi administravimo, tikinčiųjų teisių varžymo, grubumo ir netaktingumo jų atžvilgiu."

    Tai kodėl Jurbarko rajono pareigūnai, užuot kovoję idėjiniais ginklais, griebiasi prievartinių priemonių? Gal tuo nori parodyti, kad ateistinė idėja menkavertė ir kad be lazdos, vien įtikinimo metodais negali laimėti?

    Ateistų oficijozo peikiamų administracinių priemonių ir grubumo buvo griebtasi ir Girdžių kulto tarnautojų atžvilgiu: kleboną ir vargonininkę nubaudė po 50 rub. Tas iššaukė didelį tikinčiųjų nepasitenkinimą. Vargonininkės nustebimui jie atnešė jai pakvitavimą, kad uždėtą baudą bankui jie jau sumokėjo. Ta proga prisimena K? Markso ir F. Engelso knygos „Apie religiją" 119 psl. teiginys: „Persekiojimai yra geriausia priemonė nepageidaujamiems įsitikinimams sustiprinti."

    Tarybinė spauda rašo, kad nereikia įžeidinėti tikinčiųjų religinių jausmų. O ar tai ne įžeidimas, kad Girdžių mokyklos sienlaikraštyje buvo iškabintos karikatūros mokinių, šiemet dalyvavusių Velykų procesijoje? Buvo išpieštos penkios aukštesnių klasių pavyzdingos mokinės, klūpančios su rožančiumi, o apačioje jų pavardės ir užrašas: „Meldžiasi už per metus padarytas nuodėmes." Ar tai ne grubus spaudimas?

    Mes pratę gatvių skelbimų lentose matyti karikatūras chuliganų ir girtuoklių, bet šitaip tyčiotis iš šventų įsitikinimų — ar tai pedagogiška ir leistina?

    Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo nutarimo Nr. 97 iš 1966.V.20 dėl baudžiamojo kodekso 143 str. taikymo pasakyta, kad kliudantieji atlikti religines apeigas yra baudžiami. O kad Jurbarko rajono pareigūnai
nubaudė mane ir vargonininkę, ar tai nėra kliudymas kultui? Nebent Dievas jiems pritaikys minėtą straipsnį?"

    Jurbarko raj. teismo sprendimas buvo paliktas galiojančiu.

Kun. Gustavo Gudanavičiaus teismas
(dėl vaikų patarnavimo prie mišių):
    1972.V.19 Jurbarko raj. teismas išnagrinėjo kun. G. Gudanavičiaus skundą dėl administracinės baudos panaikinimo, (žr. LKB Kronika Nr. 2.) Liaudies teismo sprendime rašoma:

    „Pareiškėjas kun. Gudanavičius skunde nurodo, jog jis 1972.IH.23 Jurbarko DŽDT VK administracinės komisijos nubaustas neteisingai 50 rub. pinigine bauda už 1966.V.12 Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos įsako „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą" pažeidimą, nes šio įsako nepažeidęs. Iš pareiškėjo pareiškimo ir byloje surinktos medžiagos matyti, jog nepilnamečiai vaikai patarnavo bažnyčioje ir už tai, nors ir nereguliariai, tačiau gavo atlyginimą. Nepilnamečių vaikų patarnavimas bažnyčioje yra darbas ir nėra susijęs su kulto atlikimu, todėl Jurbarko DŽDT VK administracinė komisija pagrįstai nubaudė pareiškėją..."

    Kun. Gudanavičiaus skundas buvo atmestas. Prieš teismą Rugienis buvo išsikvietęs kun. Gudanavičių ir pageidavo, kad nekeltų bylos administracinei komisijai. Žadėjo nedaryti kliūčių, jei vyskupas jį keltų į bet kurią parapiją.

    Kun. Gudanavičius teismo sprendimą apskundė priežiūros tvarkos Aukščiausiojo teismo pirmininkui. Kunigo skunde rašoma:

    „Jurbarko raj. DŽDT VK administracinė komisija savo 1972.111.23 nutarimu nubaudė mane 50 rub. admi-
nistracine bauda. Tą baudą laikau neteisėtą, todėl kreipiausi į 1. teismą, kad ji būtų panaikinta, tačiau 1. teismas savo sprendimu paliko ją galioti.

    Baudžiant mane bauda, nebuvo išklausyta mano pasiaiškinimų, kadangi vėlavo autobusas ir aš atvykau 15 min. pavėlavęs. Man nurodė, kad jau viskas nuspręsta, kad viskas aišku, kad tokios bylos administracinėje komisijoje sprendžiamos per tris minutes...

    Esu nubaustas už tai, kad keli vaikai patarnavo Mišioms, t.y. apsivilkę nuosavomis kamžomis, vykstant mišioms, klūpėjo už grotelių prie altoriaus ir paskambindavo varpeliu. (Kaip reikiant patarnauti Mišioms, tie vaikai dar nė nemoka.) Tuo pat metu bažnyčioje meldėsi ir tų vaikų tėvai...

    Anksčiau niekada nebuvau įspėtas ir nežinojau, kad Mišioms negali patarnauti tėvų atsiųsti vaikai. Kiek man žfnoma, kitose bažnyčiose vaikai patarnauja Mišioms.

    Bažnyčia yra ne mano, o parapijos, ir dabar parapijiečiai man priekaištauja, kodėl aš jų vaikus nuvariau nuo altoriaus. Reikalauja nurodyti įstatymą, kuriuo yra uždrausta vaikams tarnauti Mišioms. Tačiau nei aš pats tokio įstatymo nežinau, nei advokatai man negalėjo nurodyti.

    Teismas sprendime nurodė, kad nepilnamečiai vaikai patarnavo bažnyčioje, t.y. dirbo, ir už tą darbą gavo atlyginimą, dėl to aš esąs teisingai nubaustas.

    a) Patarnavimas mišioms nėra darbas, o tik dalyvavimas kulto apeigose. Juk, kaip parodė byloje liudininkai — tų vaikų motinos, jos pačios siunčia savo vaikus į bažnyčią patarnauti mišioms, nes yra religingos, pačios pamoko vaikus maldų ir patarnavimų, nes jų artimų giminių tarpe yra dvasiškių.

    Laikau, kad dalyvavimas mišiose kaip ir bet kokiose kitose pamaldose nėra darbas.
    b) Jei tėvai yra religingi, tai natūralu, kad jie patys meldžiasi ir savo vaikus to moko. Geriau būtų, jei ateistai kovotų idėjiniais ginklais, o ne administracinėmis, prievartinėmis priemonėmis. Jei pasiseks tėvus įsąmoninti, tai nė vaikai nesilankys į bažnyčią.

    Sprendime nenurodyta, kokį darbą bažnyčioje dirbo vaikai. „Patarnavo bažnyčioje" galima suprasti įvairiai, tai iš tikrųjų gali būti darbas, jei vaikai tvarkytų bažnyčią ar atliktų kitus darbus. Bet juk byloje nustatyta, kad tie patarnavimai bažnyčioje yra patarnavimai mišioms, kas, kaip nurodžiau, negali būti laikoma darbu. Už tai vaikai jokio atlyginimo negavo, ir tai įrodyta liudytojų parodymais. Jei kartais esu davęs kuriam vaikui saldainį ar rublį, tai ne kaip atlyginimą už dalyvavimą kulto apeigose, o kaip dovaną švenčių ar vardinių proga. Tai šiandien labai madinga. . .

    Todėl prašau užprotestuoti neteisingą Jurbarko raj. liaudies teismo sprendimą."

    Kun. G. Gudanavičiaus skundas buvo atmestas.

    Jurbarko DŽDT VK administracinė komisija antrą kartą nubaudė kun. G. Gudanavičių už tą patį „nusikaltimą" ir pareiškė, kad už trečią tokį nusikaltimą bus keliama baudžiamoji byla.

(Simno vikaras Tamkevičius teisme: „Žmogžudžiai, plėšikai turi teisę ginti save, o man, kaip kunigui, nebuvo leista.")
    Pateikiame Simno parapijos vikaro kun. Sigite Tamkevičiaus pareiškimą LTSR Prokuratūrai.

    „1972 m. balandžio 29 d. buvau iškviestas į Alytaus raj. vykdomąjį komitetą. Rajono pirmininko kabinete susirinko komisijos nariai: rajono pirmininkas, du
pavaduotojai, propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, korespondentas iš Relig. reikalų tarybos. Kaip liudininkai buvo iškviesti Simno klebonas kun. Matulevičius, Alytaus dekanas kun. J. Grigaitis ir Daugų dekanas kun. Turčinskas.

    Maždaug valandą laiko rajono pirmininko pavaduotojas drg. Jančauskas mane griežtai kaltino tokiais dalykais, apie kuriuos aš net nesapnavau. Man visiškai nebuvo leista pasiaiškinti. Drg. Jančauskas, man bandant kalbėti, pareiškė: „Mes čia susirinkome ne diskusijoms!" O kai bandžiau paaiškinti dėl vieno šmeižto, atstovas iš Religijų reikalų tarybos atšovė: „Išsiaiškinsite prokuratūroje!" Todėl, girdint didžiausius kaltinimus, reikėjo tylėti. Žmogžudžiai, plėšikai turi teisę kalbėti, gindami save, o man, kaip kunigui, nebuvo leista tai padaryti. Maža to, drg. Jančauskas šį spektaklį pavadino „aukšto lygio įspėjimu", teigdamas, kad „mes esame labai humaniški" ir „pokario metais su tavim niekas taip nebūtų kalbėjęs..."

    Kadangi iškelti kaltinimai yra šmeižtas, tai jaučiu reikalą atsakyti; kadangi šiame pokalbyje, be valdžios pareigūnų, dalyvavo dar 3 kunigai, o dekanai buvo įpareigoti apie įspėjimą referuoti dvasinei vyriausybei, tai savo atsakymo nuorašus siunčiu minėtiems dekanams ir kurijoms.

    Pirmiausia, buvau kaltinamas, kad pamoksluose šmeižiąs tarybinę mokyklą ir gyvenimą. Tai netiesa. Buvo atvejų, kai pamoksluose iškeldavau kai kurias negeroves sąryšyje su sąžinės laisvės pažeidimais. Tai nebuvo šmeižtas, bet tikrovė. Reikalui esant, esu pasiruošęs konkrečiais ir gausiais faktais pailiustruoti, kad nemelavau. Reikalui esant, galiu pristatyti liudininkus, kurie gyvu žodžiu paliudys, kad sakiau tiesą.

    Man, užaugusiam pokario metais, visiškai nesuprantama, kad valdžios pareigūnai bijo tiesos. Juk tie-
sa turi būti valstybės pagrindas. Mano nuomone, tie, kurie mane negailestingai barė, turėjo padėkoti, kad atkreipiau dėmesį į esamas negeroves. Reikia gerbti piliečius, kurie pasako tiesą, ir reikia bijoti tų, kurie nuduodami karštus patriotus, norėdami įsiteikti, pataikauja vyriausybei ir nuslepia nuo jos akių trūkumus, kurie niekam neduoda naudos ir nedaro garbės.

    Buvau kaltinamas, kad organizavau skundų rašymą Simne ir Santaikoje įvairioms vyriausybės instancijoms. ..

    Ką kaltinant, reikia įrodyti, nes remtis visokiais spėliojimais nedaro garbės vykdomojo komiteto pareigūnams.

    Toliau buvau kaltinamas žinių perdavimo į užsienio spaudą apie mokyt. Brilienės, apie drg. Jančausko pirmąjį perspėjimą, apie mokyt. Babarskaitės laidotuves.

    Jei neturėčiau sąžinės, galėčiau ne su mažesniu tvirtumu teigti, kadjninėtas žinias į užsienio spaudą perdavė drg. Jančauskas ar kas nors iš aukščiau stovinčių valdžios pareigūnų. Nuo kada tarybinė teisė leidžia, neturint įrodymų, viešai kaltinti pilietį vienokiais ar kitokiais nusikaltimais? Man atrodo, kad plečiantis ryšiams su užsieniu, nereiktų stebėtis, jei plačiai pasklidę žinios po Lietuvą pasiekia ir užsienio spaudą. O juk Lietuvoje kalbėti apie dabartį, atrodo, neuždrausta. Net ir tada, kai mane drg. Jančauskas pirmą kartą perspėjo, neliepė tylėti. Jei tai būtų buvusi valstybinė paslaptis, tai pokalbyje nebūtų dalyvavęs Simno klebonas, Simno miesto pirmininkas ir už pravirų durų nebūtų sėdėjusi apylinkės sekretorė.

    Buvau apkaltintas, kad sufabrikavau kun. Juozo Zdebskio teisminę kalbą, ją išplatinau Lietuvoj ir perdaviau į užsienio spaudą. Šitaip gali kaltinti tik visiškai neatsakingas pareigūnas. Nejaugi ekspertai neturi prie-
monių nustatyti, kas parašė minėtą kalbą: kun. Tam-kevičius ar kun. Zdebskis?

    Dar buvau kaltinamas, kad organizuoju vaikus mišių patarnavimui: davė pasirašyti kažkokį Religijų reikalų tarybos pirm. Kurojedovo raštą ir įsakė nuvyti vaikus nuo altoriaus ir mergaites iš procesijos.

    Komisijos dalyviams pareiškiau, pasirašysiąs Kurojedovo raštą tada, kai jis buvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose" ir kai turės juridinę galią.

    Vaikų neorganizavau ir nemokiau. Patys tėvai juos siunčia tarnauti mišioms. Drg. Jančauskas tepaklausia apie tai vaikų tėvus, o paskui teiškelia kaltinimą, o jis padarė atvirščiai: pirma apkaltino, o dabar, ko gero, ieškos įrodymų.

    Dėl vaikų nuvijimo nuo altoriaus galiu pareikšti, kad ne tam aš tapau kunigu, kad vaikus vaikyčiau, kai jie garbina Dievą. Jie turi teisę melstis ten, kur jiems patinka: prie altoriaus ar prie durų, o ne ten, kur norėtų koks nors pareigūnas.

    Išklausęs visus kaltinimus, supratau, kodėl buvo iškviesti dekanai, kodėl man nebuvo leista aiškintis. Drg. Jančauskas net įsakė apie šią procedūrą referuoti kurijoms. Vadinasi, pirmiausia dvasinė vadovybė ir kunigai turi pradėti kalbėti apie mane, kaip apie kažkokį baisų nusikaltėlį. Ar kartais nesilaikoma liaudies patarlės: norint nušauti šunį, reikia paskelbti, kad jis yra pasiutęs.

    Todėl protestuoju prieš vykdomą šmeižtų kampaniją ir prašau prokuratūrą imtis priemonių, kad valdžios pareigūnai liautųsi persekioję mane, kaip kunigą, kad daugiau neprimintų pokario meto teroro, kurio naštą patyrė net ištikimiausi komunistai." (N.B. Atsakymas yra sutrumpintas.)

    Šis pareiškimas buvo pasiųstas gegužės mėnesio pradžioje, bet prokuratūra jokio atsakymo neatsiuntė.
MOLĖTŲ RAJONAS


(Į tikinčiųjų raštą Maskva šiuo kartu atsakė)
    Molėtų raj. Stirnių parapijos tikintieji 1972.VI.8 pasiuntė TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo (žr. LKB Kronika Nr. 2).

    Gegužės mėnesį Rugienis išsikvietė Molėtų kleboną kun. Joną Zubrų ir išbarė, kaltindamas, kad tikinčiųjų pareiškimas buvo jo suorganizuotas. Netrukus kun. Zubrus, Rugienio įsakymu, buvo paskirtas Dubingių klebono pareigoms.

    Gegužės mėn. viduryje V. Šapkauskaitės adresu atėjo atsakymas iš Maskvos į tikinčiųjų skundą:
„Religijų reikalų taryboje buvo peržiūrėtas Jūsų pareiškimas, adresuotas TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui.

    Paaiškiname, kad kun. A. Šeškevičius dirba Šilalės bažnyčioje; asmens, norintys įstoti į Kunigų seminariją, gali įgyvendinti sava norą sutinkamai su pačios seminarijos nustatytomis priėmimo taisyklėmis.

    Kai dėl reikalavimo „netrukdyti kunigams bažnyčiose mokyti vaikus tikėjimo tiesų", tai jis yra priešingas įstatymams, lygiai kaip ir reikalavimas paleisti nuteistus kunigus už grubų įstatymų apie religinius kultus pažeidimą."

    Atsakymą pasirašė Tarybos narys E. Tarasov.

    Tuojau po atvykimo į Dubingių parapiją, kun. J. Zubrus buvo iškviestas į Molėtų raj. vykdomąjį komitetą. Keturi pareigūnai jį kaltino, kad nesilaikąs tarybinių įstatymų, užsiimąs labdarybe, vaikams duodąs skaityti religines knygas, vedąs be valdžios leidimo rekolekcijas. Kunigui J. Zubrui buvo pareikšta, kad Dubingiuose jis nebūsiąs priregistruotas.

    Už kelių dienų iš Kaišiadorių kurijos kun. J. Zubrui atėjo paskyrimas į Širvintų parapiją vikaro pa-
reigoms, nors anksčiau į šią parapiją vikaras nebūdavo skiriamas. Tuo tarpu Dubingių parapija rengiamasi palikti be pastovaus klebono, o tik aptarnaujama iš gretimos parapijos.

(Tardymai, kratos dėl nelegalios spaudos ir memorandumo parašų)
    Š. m. birželio 23 d. į Kauno saugumo komiteto būstinę buvo iškviesta Jadvyga Stanelytė. Prieš metus laiko jai dingo rankinukas su knyga „Visi mes broliai". Stanelytė buvo tardoma, iš kur tą knygą gavo ir kas organizavo memorandumą.

    Paskui ją nusivedė į jos butą ir, nepateikę orderio, padarė kratą. Jos metu buvo paimta: A. Maceinos „Bažnyčia ir pasaulis", LKB Kronikos Nr. 1", „Kronika" (rusų kalba) ir užrašų knygutė.

    Sekančią dieną buvo iškviesta tardymui. Tardytojus labiausiai domino, kas ir kur „Era" daugina knygas. J. Stanelytė paaiškino, šito nežinanti.

    Suradę užrašų knygelėje keletą adresų, saugumiečiai patikrino knygas pas O. Sereikaitę ir S. Kelpšaitę.
*   *    *

 
    Birželio 29 d. pas dr. Mikšytę apsilankė du KGB pareigūnai ir peržiūrėjo knygas. Nieko juos dominančio neradę, paklausė:

    — Ar neturite geltonos spaudos?
    — Kokios?
    — Kurios neleidžia tarybų valdžia, — paaiškino saugumiečiai.

    KGB pareigūnai dar klausinėjo, ar dr. Mikšytė pasirašiusi po memorandumu, ar nerinkusi parašų ir kokie kunigai čia lankosi.
*   *    *

    Jaunuolio R. Kalantos susideginimas gegužės 14 d., atrodo, buvo daugiau tautinio pobūdžio, tačiau demonstracijoje buvo girdimi ne tik tautiniai, bet ir religiniai šūkiai.


VILNIUS


(Rugienis aiškina, kas galima ir kas ne)
     Pastaruoju metu Rugienis aiškina, kas galima ir kas ne. Rugienis labai daug stengiasi, kad sukliudytų nepilnamečiams patarnauti šv. Mišioms. Pasikvietęs „nusikaltusį" kleboną, jam paskaito tokį raštą:

     „Ryšium su jūsų paklausimu, ar yra nusikaltimas, kai kunigai nepilnamečius pakviečia mišioms patarnauti, religinėms apeigoms, procesijoms ir kt. kulto ceremonijoms, Religijų reikalų juridinis skyrius išaiškino, kad šitie veiksmai turi būti laikomi įstatymų pažeidimu, nes bažnyča negali vesti specialaus darbo su vaikais.

     Relig. reikalų taryba jau išaiškino, kad už pažeidimą taisyklių, nustatytų sąjunginių respublikų aukščiausiųjų tarybų prezidiumų įsakais dėl religinių susirinkimų, eisenų ir kt. kulto ceremonijų vykdymo, o taip pat už nusikaltimus sąryšyje su specialia bažnyčios veikla, kulto tarnai užsitraukia administracinę atsakomybę.

     Tais atvejais, kai nepilnamečių dalyvavimas kulto apeigose turi užmaskuotą religijos mokymo formą (vaikų atliekamas sistemingas psalmių ir giesmių giedojimas laike kulto apeigų, pravedimas kolektyvinių pokalbių su vaikais religinėmis temomis, organizavimas su vaikais užsiėmimų juos ruošiant sutvirtinimui ir t. t.), nuskaltusieji traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 143 str.

     Religijų reikalų tarybos pirmininkas Kūrojedovas.
*   *   *

     LKP CK sekretorius A. Barkauskas, kalbėdamas LKP CK VI plenume, palietė ir Bažnyčios klausimą:

     „Ideologinėje kovoje ima veikliau dalyvauti ir Bažnyčia bei kulto tarnai. Kai kurios jų akcijos irgi turi nacionalistinį atspalvį. Suaktyvėjus nacionalistinei propagandai, Vatikano veiklai, pagyvėjo ir reakcingai nusiteikusi katalikų dvasininkijos dalis. Todėl reikia didinti ateistinio darbo kovingumą, viešai demaskuoti tuos, kurie, prisidengę religijos skraiste, nesilaiko mūsų Konstitucijos normų. Niekam nevalia leisti pažeisti įstatymų kultų klausimais..."


Kun. A. Šeškevičius ir toliau yra diskriminuojamas. Jam neleidžiama egzaminuoti vaikus, besiruošiančius Pirmajai Komunijai; jis neturi teisės vienas išvykti už parapijos ribų; jam nebuvo leista Šilalės bažnyčioje pravesti kunigams rekolekcijas. Kai kun. A. Šeškevičius kreipėsi į Relig. reikalų tarybą Maskvoje, jam buvo atsakyta, kad jis nėra diskriminuojamas.


VALKININKAI

     Vienas motociklistas užkliuvo lengvai Valkininkų klebono kun. A. Keinos mašiną. Avarijos nebuvo, ir niekas nenukentėjo. Vietiniai ateistai iškvietė Varėnos autoinspekciją, kuri iš klebono atėmė vairuotojo teises 3 metams.
1970 m., kai kunigas Keina pradėjo dengti bažnyčios stogą, jį dvidešimčiai dienų paėmė į kariuomenę, o kai šiais metais pradėjo dėti bažnyčios grindis — atėmė trejiems metams vairuotojo teises.

LUKŠIAI

     Už tai, kad Lukšių klebonas kun. Montvila nenušalino nuo altoriaus mišioms patarnaujančius vaikus (žr. LKB Kronika Nr. 2), Rugienio įsakymu, perkeltas į pasienio zonoje esančią Vištyčio parapiją.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum