gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 16 Spausdinti El. paštas
    • Juozo Gražio teismas

   
• Tardymai

   
• Nuteistųjų likimas

    • Melas prieš „LKB Kroniką"

    • Žinios iš Vyskupijų

    • Kun. Laurinavičiaus pareiškimas

    • Tarybinėje mokykloje

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.

    1975 kovo 11-17 dienomis LTSR Aukščiausias teismas nagrinėjo Juozo Gražio baudžiamąją bylą. Teisėjas — Jankauskas, prokuroras — Bakučionis, gynėjas — Kudaba.

    Nors teismo posėdis nebuvo uždaras, bet į teismo salę niekas iš pašalinių žmonių patekti negalėjo. Teisme taip pat niekas nedalyvavo iš J. Gražio artimųjų. Į teismą liudininkais buvo pakviesti šie asmenys: Povilas Petronis, Jonas Stašaitis, Kazėnaitė, Martinaitienė, Žemaitienė. ir Semaška-Semaškevičius.

(J. Gražys teisiamas trečią kartą):
    J. Gražys buvo kaltinamas už „LKB Kronikos" brošiūravimą ir bendradarbiavimą, žinias renkant „Kronikai". J. Gražys įrišęs po keletą egzempliorių pirmųjų „LKB Kronikos" numerių ir apie 20 egz. — 7-jo numerio. Jis taip pat padauginęs rašomąja mašinėle keletą brošiūrų: „Tarp dviejų įstatymų", „Vyskupas Matulionis", „Lietuviško charakterio problemos", „S. Kudirkos teismo procesas", „Lietuva laimėjimų keliu", „Nacionalinių pajamų paskirstymas" (išvertė iš rusų kalbos ir išplatino), „Tau, Lietuva" (padarė santrauką).

    Teismo metu J. Gražys atsisakė pasakyti, iš kur gavo ir kam atidavė aukščiau minėtus leidinius. Jam

buvo pritaikytas LTSR BK 68 str. I-ji dalis — antitarybinė agitacija ir propaganda, norint susilpninti Tarybų valdžią. Prokuroras pasiūlė šešerius metus griežto režimo, o teismas paskyrė tik trejus metus bendrojo režimo. Teismas nutarė konfiskuoti Gražio rašomąją mašinėlę, sunaikinti kratos metu pas Gražį rastus tris aukštos įtampos blokus elektrografiniam dauginimo aparatui „Era", o pinigus grąžinti. Teismo salėje nuolat buvo matyti saugumo kapitonas Markevičius ir kiti saugumiečiai.

    J. Gražys nuteistas trečią kartą. Pirmuosius du kartus taip pat buvo teisiamas už „politiką". Antrojo kalinimo metu J. Gražys gavo nepagydomą žarnyno ligą.
*    *    *

T A R D Y M A I

(Tardoma S. Kovaliovo žmona):
    1975 vasario 28 majoras Istominas A. A. tardė Vilniuje Sergiejaus Kovaliovo žmoną L. Boicovą, kuri buvo atvežusi savo vyrui siuntą. S. Kovaliovas šiuo metu yra kalinamas Vilniaus saugumo izoliatoriuje.
*    *    *

(Tardomas A. Lavutas):
    1975 kovo 28 d. majoras Istominas tardė Vilniaus saugume A. Lavutą, atvežusį S. Kovaliovui siuntą. A. Lavutas atsisakė dalyvauti tardyme, nes, jo žodžiais tariant, toks tardymas kliudąs laisvam informacijos platinimui. Istominas paklausė Lavutą, ar jau išėjęs „Einamųjų įvykių kronikos" 34-sis numeris ir paaiškino, kad S. Kovaliovas už 34-jį numerį nebus kaltinamas, o už 33-jį bus.
*    *    *

(Tardomi B. Gajauskas, B. Pašilienė ir A. Petruševičius):
    1975 kovo 4 buvo tardomi Balys Gajauskas, Birutė Pašilienė ir Algis Petruševičius.

    B. Gajauskas buvo klausinėjamas apie rastą pas jį kalinių sąrašą. Šis paaiškino, kad pažįstąs daugelį lietuvių politkalinių, nes pats neseniai sugrįžo, iškalėjęs 25-rius metus. „Aš gerai žinau jų kentėjimus, — kalbėjo Gajauskas, — ir laikau savo pareiga padėti, kai jie sugrįš. Kad ko nors neužmirščiau, pasidariau sąrašą." Į tardytojo klausimą, kodėl Gajauskas vertęs į lietuvių kalbą „Gulago salyną", šis atsakė manąs, jog ši knyga kada nors Tarybų Sąjungoje bus išleista, o jo vertimas pravers. (Kratos metu pas B. Gajauską buvo paimta 50 puslapių „Gulago salyno" vertimo juodkrančių.)

    Birutė Pašilienė vėl buvo klausinėjama, kaip pas ją pateko „Gulago salynas" ir kur susipažinusi su S. Kovaliovo žmona L. Boicova. Pašilienė sakėsi susipažinusi su Boicova Vilniaus geležinkelio stotyje, o anksčiau su ja nebuvusi pažįstama.
*    *    *

1975 kovo 28 Vilniaus saugume buvo tardomi B. Gajauskas ir A. Žilinskas.
*    *    *

(Nenuleidžia akių nuo kraštotyrininkų):
    Saugumas nenuleidžia akių nuo Lietuvos kraštotyrininkų. 1975 m. pradžioje į saugumą buvo iškviestas dailininkų sąjungos pirmininkas Stauskas, nors dailininkų sąjungos patalpose šiuo metu susirenka liaudies dainos mylėtojai.

    Saugumas tardė dalininkę Didelytę, bibliotekininkę Kilikevičiūtę ir Stankevičiūtę.

    Darbovietėje buvo renkamos žinios apie viešoje miesto bibliotekoje dirbančią Juškaitę ir kardiologijos instituto darbuotojus — Veteikį ir Adomonį. Saugumiečiai teiravosi, kokiomis nuotaikomis gyvena kraštotyrininkai po Šarūno Žukausko bylos ir kokie kraštotyrininkų ryšiai su Katalikų Bažnyčia. Kai kuriems kraštotyrininkams buvo pasiūlyta bendradarbiauti su saugumo organais.

    Balandžio pradžioje iš Permės srities į Vilniaus saugumą atvežtas Šarūnas Žukauskas.

(V. Jaugelio sumušimas):
    „LKB Kronikos" 15-jame numeryje buvo parašyta apie Virgilijaus Jaugelio sumušimą Pravieniškių lageryje. Papildome informaciją. Jis buvo sumuštas besimeldžiant. Savaitę laiko po sunkaus galvos sumušimo praleido Pravieniškių lageryje be kvalifikuotos medicininės pagalbos ir tik po to buvo nugabentas į Vilnių, Lukiškių kalėjimo ligoninę. Pakeliui kriminalistai jį apiplėšė.

    Vilniaus onkologinio dispanserio poliklinikos chirurgas Kasparūnas nustatė diagnozę, kad V. Jaugelio dalis žarnyno apimta vėžio (IlI-ji stadija) ir kad reikalinga skubi operacija. Po metų laiko, kai Jaugelis grįš iš lagerio į laisvę, operacija jau bus pavėluota. V. Jaugelis raštu atsisakė nuo operacijos.

(M. Jaugelienės protestas):
        LTSR Prokurorui
        Jaugelienės Monikos,
        gyv. Kaune, Kalnų g. 7 - 4
        P a r e i š k i m a s

    Mano sūnus, Virgilijus Jaugelis, buvo nuteistas už „LKB Kronikos" dauginimą ir rinkimą parašų po Memorandumu, tačiau atlikti bausmę buvo nukreiptas pas kriminalistus ir neseniai ten buvo sumuštas.

    Aš protestuoju prieš mano sūnaus kalinimą su kriminalistais ir už visas pasekmes laikau atsakingais tuos, kurie mano sūnų ten nukreipė.

    Prašau Prokurorą taip patvarkyti, kad mano sūnui, sugrįžus iš Vilniaus kalėjimo ligoninės, nereikėtų gyventi su žmogžudžiais, prievartautojais ir vagimis. Priešingu atveju neteisėtą sūnaus kalinimą su kriminalistais laikysiu sąmoningu prokuratūros noru visiškai susidoroti su mano sūnumi, palaužti ir taip silpną jo sveikatą arba klastingai nužudyti.
1974 kovo 7.
            M. Jaugelienė

(Prokuroras nepaiso M. Jaugelienės prašyme):
    LTSR Prokuroro pavaduotojas bausmės atlikimo vietų priežiūrai I. Šiškovas kovo 30-ąją atsakė, kad bausmės atlikimo režimas yra nustatomas teismo ir nėra pagrindo užprotestuoti V. Jaugeliui paskirtą bausmės atlikimo režimą.

(V. Jaugelis reikalauja grąžinti jo škaplierius):
        TSRS Generaliniam Prokurorui
        Pil. V. Jaugelio, s. Vinco, nuteisto pagal LTSR
        BK 1991 str. laisvės atėmimu dvejiems
        metams bendro režimo kolonijose.
        S k u n d a s

    Aš, Virgilijus Jaugelis, 1975 vasario 16 dėl stipraus galvos sumušimo ir sulaužyto žandikaulio buvau išvežtas iš oč 12/8 į Respublikinę Vilniaus ligoninę (oč. 12/11). Sargybos poste, prieš išvežant, kratos metu iš manęs buvo atimti religiniai daiktai (škaplieriai

ir juostelė). Nors TSRS Konstitucija visiems piliečiams garantuoja tikėjimo laisvę, bet iš manęs ir šių daiktų buvo grubiai tyčiotasi. Tai įvyko 1975 vasario 16, 7:30 vai. sargybos poste oč 12/8. Šį įvykį matė ir girdėjo dar 4 nuteistieji, kurie tą dieną irgi buvo išsiųsti į ligoninę. Paimtieji daiktai atrodo šitaip: 1) škaplieriai —- du medžiagos gabaliukai (10X15 cm) surišti siūlu; 2) juostelė — dviguba virvelė (95 cm) surišta mazgais.

    Kai aš po teismo iš saugumo komiteto vykau į lagerį, šiuos daiktus, kaip nepavojingus, man sugrąžino. Kolonijos administracija taip pat leido juos laikyti pas save. Prižiūrėtojai, įžeidę mane ir mano tikėjimą, savo poelgį teisino, kad aš šiais daiktais galįs pasikarti. Tačiau čia nėra jokios logikos. Pirma, mano tikėjimas neleidžia tai padaryti, o antra, man liko diržas ir batai su raiščiais.. . Taigi jų logika labiau negu kvaila ir juokinga. Taip gali galvoti tik visiškai bukaprotis žmogus, o juk jie buvo su žvaigždutėmis. Tai buvo eilinis, neprotingais žodžiais pridengtas, tyčiojimasis. Kadangi šių uniformuotų pareigūnų elgesį aš laikau ne tik savęs ir savo tikėjimo, bet ir TSRS Konstitucijos įžeidimu, — reikalauju, kad atimti daiktai man būtų sugrąžinti, o tie asmenys, kurie taip chamiškai su manimi elgės, kad būtų nubausti ir kad kolonijoje oč 12/8 panašių įvykių neatsitiktų ne tik su manim, bet ir su kitais asmenimis.

    Jeigu praėjus mėnesiui nuo skundo pasiuntimo nebus imtasi reikalingų priemonių man grąžinti atimtus religinius daiktus ir jei nebūsiu perkeltas į politinių kalinių lagerį, tuojau pradėsiu bado streiką ir nieko nedirbsiu. Šito aš reikalauju todėl, kad nelaikau savęs kriminalistu.

    Savo veiksmus laisvėje, už kuriuos buvau nuteistas, aš nelaikau nusikaltimais, o priešingai — kataliko, sąžiningo ir tiesą mylinčio žmogaus, pareiga.

    Kaip mano Tėvynėje, taip ir visoje Sąjungoje visi vadovaujantys postai užimti ateistų, kurie, turėdami laisvę ir jėgą, šitai panaudojo piktam prieš katalikus ir sąžinės laisvę bei tiesą mylinčius piliečius. Jie panaudoja tiek fizinę, tiek moralinę prievartą taip, kad mano areštas, tardymas ir šis fizinis sumušimas yra tik eilinis ateistinio teroro pavyzdys prieš tikinčiuosius. Tam aš turiu pakankamai įrodymų. Tikiuosi, kad šis mano reikalavimas per mėnesį bus įvykdytas.
Virgilijus Jaugelis
1975 m. kovo 28.
*    *    *


(Du mėnesius vežamas į kalinimo vietą):
    1975 balandžio pradžioje paaiškėjo, kad nuteistasis Petras Plumpa (žr. „LKB Kronika" Nr. 13) jau nugabentas į kalinimo vietą. Dabartinis jo .adresas: Permės sritis 618263, Čusovoj Kraj., Kučino, vs 389/36-2. Į kalinimo vietą buvo vežamas du mėnesius. Lietuvoje saugumas buvo norėjęs P. Plumpą dar palikti Vilniuje, kad dalyvautų liudininku J. Gražio byloje, tačiau pastarajam neturint ką liudyti J. Gražio nenaudai, buvo išvežtas į Kučino.

    Siuntinius su maisto produktais P. Plumpa galės gauti tik po 4-rių metų. Per mėnesį galės parašyti tik du laiškus.

    P. Plumpa savo kalinimą išgyvena giliai krikščioniškoje dvasioje. Jo nuomone, dabarties krikščionys turi eiti ne su triumfuojančiu, bet su kenčiančiu Kristumi; jie privalą puoselėti širdies gerumą, atleidžiant net savo persekiotojams ir išdavikams. P. Plumpa prašo tik maldos pagalbos.
*    *    *

(Nepaisant atskleidimų, vis tebekartoj amas melas):
    „LKB Kronikos" 15-me numeryje buvo rašyta apie negarbingą tarybinės spaudos klastotę — laikraštis „Tarybinis mokytojas" apkaltino Vatikano radiją, kad jis prigalvojęs „mirusių sielų" (mokytojų) ir jas apšmeižęs. Nepaisant, kad Vatikano radijas atskleidė šią klastotę, ji ir toliau kartojama. 1975 kovo 20 radijo „Akiratis" laidoje, balandžio 4 savaitraštyje „Kalba Vilnius" vėl buvo skelbiama, kad Vatikano radijas skelbiąs išsigalvotą informaciją. „LKB Kronika" patikrino faktus ir papildo 15-jo numerio medžiagą.

(Vaikai gąsdinami neiti į bažnyčią):
    Klaipėdos 5-j e vidurinėje mokykloje dirbęs mokyt. Mažeika prieš dvejus metus perkeltas į Klaipėdos 18-ją vidurinę. Dirbdamas 5-je vidurinėje, jis tikrai tyčiodavosi iš bažnyčią lankančių moksleivių. Prieš Velykas kartą mokyt. Mažeika gąsdino vaikus: „Nemėginkite nė vienas nueiti į bažnyčią, nes parašysiu istorijos po dvejetą.'"(Šitai liudija mokyt. Mažeikos buvę mokiniai, kurių pavardės „LKB Kronikai" žinomos — Red.).

(Mokiniams liepiama šaukti „Nėra Dievo!"):
    Šilutės aštuonmetės mokyt. Irena Arlauskienė (šiuo metu jau direktorė), liudija viena jos mokinė, pamokos metu liepė mokiniams tris kartus garsiai sušukti: „Nėra Dievo!". Vieni tylėjo, kiti nedrąsiai šaukė, o mokyt. I. Arlauskienė šaukė garsiausiai. „Kadangi aš nieko apie Dievą nežinojau — tylėjau, dabar drąsiai sušukčiau: Mokytoja, jūs klystate, nes Dievas yra!", — pasakoja apie buvusios mokytojos „auklėjimą" jos mokinė.

(Nenorint užpildyti anketų, daužomos rankos):
    Kašučių aštuonmetės diretktorius Povilaitis tikrai daužydavo rankas tiems mokiniams, kurie nenorėdavo užpildyti anketas, reikalingas stojant į komjaunimą. Sutikęs moksleivį Darbėnuose, direktorius imdavo šaukti: „Išsigimėli, jau į bažnyčią atvažiavai!" Ne-pakęsdami direktoriaus teroro, tėvai skundėsi ir buvo atvykusi komisija tirti faktus.

(Saugumas reikalauja atsižadėti paliudytų faktų):
    „Tarybiniame Mokytojuje" (1975.1.24) buvo rašyta, kad Kretingos rajono Darbėnų apylinkės Vykdomasis komitetas herbiniu antspaudu ir pirmininko bei sekretoriaus parašais 1974 lapkričio 28 patvirtino, kad Kašučių aštuonmetėje tarp direkt. Povilaičio ir mokinių ar tėvų jokių konfliktų ir skundų nebuvo. Kokia proga teko Darbėnų apylinkei rašyti tokį pažymėjimą? Gi šiuo metu Saugumo komitetas, norėdamas sukompromituoti „LKB Kroniką", renka panašius pažymėjimus, tardo „Kronikoje" aprašytus asmenis, kam jie pasipasakoję apie įvykį ir verčia paneigti „Kronikoje" aprašytų faktų tikrumą. Saugumo reikalavimu ne tik Darbėnų, bet ir visos Lietuvos apylinkės, jei reikėtų, parašytų, nors ir po 100 panašių pažymėjimų, kad tik būtų suniekinta „Kronika", ir kad joks laikraštis, jokia radijo stotis nedrįstų pasinaudoti jos pateikiama medžiaga.

(Žurn. Mockevičius žinias ima iš Saugumo):
    Žurnalistas Vyt. Mockevičius, parašęs straipsnius „Tas melagis Vatikano ruporas" ir „Kad prietarai netemdytų jaunystės", sprendžiant pagal pateiktus faktus, naudojosi saugumo pateikta medžiaga, todėl šios klastotės iniciatorius yra ne koks nors žurnalistas, bet Saugumo komitetas.
(Tardoma E. Šuliauskaitė):
    Vilnius. 1975 sausio 30 į Vilniaus Saugumo komitetą buvo pakviesta Vilniaus Respublikinės bibliotekos vyr. redaktorė Elena Šuliauskaitė. Tardymas truko daugiau negu 6 valandas. Tardė du saugumiečiai. Tardytojai paprašė papasakoti, kaip buvo švenčiama Teresės Masytės gimimo diena 1973 rugsėjo 30 dieną. Tardytojai šį pobūvį kvalifikavo kaip antitarybinį politinį susirinkimą. Jie teigė, kad visi dalyvavusieji šiame pobūvyje jau yra apklausti ir viską papasakoję. Buvo reikalaujama papasakoti, kas minėtą pobūvį ir kitus susirinkimus inspiruoja, organizuoja ir kas juose lankosi. Šuliauskaitė paneigė, kad būtų organizavusi minėtą susirinkimą — vardines. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vysk. Steponavičių ir kun. S. Tamkevičių, kuris, tardytojo nuomone, Dzūkų g-vėje pas T. Masytę susirinkime šmeižęs tarybinę santvarką ir reikalavęs ją nuversti. Saugumiečiai ypač pyko ant kun. Tamkevičiaus, kam jis kurstąs jaunimą, platinąs „Kroniką" ir instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu". Įvairiais grasinimais tardytojai bandė išgauti iš Šuliauskaitės jiems reikalingus parodymus, tačiau tardomoji visus kaltinimus paneigė.

    1975 vasario 20 Elena Šuliauskaitė vėl buvo pakviesta į Saugumo komitetą. Tardymas truko daugiau nei 6 vai. Tardytojas Marcinkevičius grasino kalėjimu už susirinkimų organizavimą, „Kronikos" platinimą ir dengimą kun. Tamkevičiaus „nusikaltimų". Saugumiečiai gyrė tuos kunigus, kurie smerkia „Kroniką", praneša saugumui apie jos platintojus ir niekur nesikiša. Pavyzdžiui, tardymo metu kun. J. Tunaitis pasakęs, kas jam davęs „Kroniką" ir kam jis atidavęs. Šuliauskaitė vėl buvo verčiama prisipažinti, kad jinai suorganizavusi susirinkimą. Už šį nusikaltimą ji bū-

sianti nubausta pagal BK 68 str. Tardytojas Rimkus grubiai užsipuolė, kad Šuliauskaitė platinanti „Kroniką", kuri šmeižianti tarybinę santvarką. Pasak Rimkaus, Saugumo komitetas patikrinęs „Kronikoje" iškeltus faktus, ir beveik visi esą melagingi. Net Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis, nuvažiavęs į Ameriką, pasakoja, kad mūsų krašte nėra tikinčiųjų persekiojimo. Šuliauskaitei paprašius pasakyti asmenį, kuris sakęs, kad jinai organizavus susirinkimą, buvo atsakyta, kad tardytojai negalį pasakyti to jaunuolio pavardės, nes nenorį, kad apie jį rašytų „LKB Kronika". Majoras Rimkus primygtinai bandė įtikinti, kad Šuliauskaitei reikią prisipažinti, nes kitaip teks sėdėti Panevėžio ar kitame kalėjime su avantiūristėmis, prostitutėmis ir žudikėmis.

    Tardymo protokolas buvo surašytas klausimų — atsakymų forma ir po kiekvieno atsakymo buvo tuščias tarpas. Kai tardomoji tuščias vietas norėjo užbraukti, tardyt. Marcinkevičius tai padaryti neleido. Tada Šuliauskaitė pasirašė po kiekvienu savo atsakymu. „Ot nachališka moteris! — kalbėjo tardytojas. — Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu'."

(Tardoma T. Masytė):
    1975 sausio 30 buvo tardoma Teresė Masytė ir kaltinama, kad pas ją buvęs susirinkimas.

    Į Saugumo komitetą buv kviečiami Šv. Mikalojaus bažnyčioje Mišioms patarnaujantieji berniukai. Jie buvo klausinėjami apie susirinkimą Dzūkų gatvėje, ką kalba kunigai zakristijoje, iš kur gauna religinių knygų ir t.t.
*    *    *

(Tardomos Aldona ir Begina Bielskutės):
    1975 sausio 31 Saugumo komitete buvo tardoma VVU studentė Aldona Bielskutė. Tardytojai elgėsi la-
bai grubiai ir gąsdino studentę pašalinti iš universiteto. A. Bielskutė paneigė, kad ji buvusi kokiame nors susirinkime.

    Taip pat buvo tardoma Aldonos sesuo Regina.

    Namuose, Aldonos motinos darbovietėje ir kolektyvinio sodo namelyje buvo padaryta krata, tačiau nieko nerasta.

    Abi seserys dar buvo tardomos vasario 3 ir 4 d. d. Kiek vėliau abi pašalintos iš universiteto.
*    *    *

(Kun. J. Lauriūnui grąžinami paimtieji daiktai):
    1975 balandžio 2 į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviestas Kabelių parapijos (Varėnos raj.) klebonas kun. J. Lauriūnas. Jam sugrąžino beveik visus per kratą paimtus daiktus. Negrąžino Maceinos ir Girniaus veikalų.

    Saugumiečiai paaiškino, kad už literatūros laikymą nebausią, bet kratos metu paimsią, kas nesiderina su jų ideologija. Kun. Lauriūnas paklaustas, kaip žiūrįs į „Kroniką", atsakė: „'Kronika' yra skriaudžiamo žmogaus šauksmas."
*    *    *

Druskininkai
    1975 kovo 24 Druskininkuose, Gavėnios rekolekcijų metu, prie bažnyčios moteris pardavinėjo devocionalijas. Milicija, tai pastebėjusi, moterį nusivedė į savo būstinę.
*    *    *

Kaunas
        „Tiesos" redakcijos atsakymas V. Vaičiūnui
        Drg. V. Vaičiūnai,

    Tarybų Sąjungos Konstitucija numato visų piliečių lygybę, nežiūrint odos spalvos, išsilavinimo, lyties, tikėjimo. Tuo pačiu jie visi lygiai baudžiami, jei pažeidžia įstatymus.
    Tikėjimo laisvė mūsų šalyje nevaržoma, tačiau bažnyčia atskirta nuo valstybės. Tai didelis tarybų valdžios iškovojimas. Jokie įstatymai nevaržo žmogui tikėti ar netikėti, mokyti savo vaiką poterių, ar ne.

    Savo laiške (žr. „LKB Kronika" Nr. 15 — Red.) Jūs daug kur nenuoseklus, prieštaraujate pats sau. Geriau įsigilinkite į tarybinius įstatymus.
1975.11.20
        Propagandos skyrius

    Aukščiausios Tarybos Prezidiumas pranešė, kad V. Vaičiūno laišką persiuntė Religijų reikalų Tarybos įgaliotiniui, kuris atsakys.

    1975 kovo 14 pas Vaičiūną apsilankė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio referentas. Pareigūnas priminė, kad tokių laiškų nereikia rašyti. Nieko konkretaus nepasakęs, po trumpo pokalbio referentas išvyko.
*    *    *
(Sunaikintas labai meniškas kryžius):
    Šiauliai. 1975 spalio mėnesį, trečią kartą sunaikinant kryžius Kryžių kalne, buvo sunaikintas drauge su kitais vienas labai meniškas 4-rių metrų aukščio kryžius. Didelė Kristaus kančia buvo išdrožta iš ąžuolo su užrašu: „Į tave, Viešpatie, sudėjome viltis ir nebūsime apvilti per amžius". Šis gražus kryžius kainavo 800 rub., žavėjo lankytojus vos 6 dienas. Ta proga šeimos N., pastačiusios minėtą kryžių, narys rašo: „Mūsų tautos sūnūs, kurių gyslomis teka lietuviškas kraujas, kurie valgote mūsų tautos žemėje išaugintą duoną, kurie kalbate tėvų gyvybės kaina iškovota kalba, kaip nesudrebėjo jūsų rankos vykdant šį nusikaltimą!? Kai mus pasiekė žinia apie kryžių naikinimą, mes 200 km važiavome įsitikinti, ar tikrai sunaikinti kryžiai. Baisiai atrodė apiplėštas, išniekintas, tik vėjo bučiuojamas kalnas, po kuriuo ilsisi mūsų tautos didvy-
riai. Viešpatie, nebausk piktadarių, nes jie, vargšai, suklaidinti, patys nežino, ką daro..."

    Po eilinio nusiaubimo Kryžių kalne vėl statomi dideli ir maži kryžiai. Lietuvio tikėjimas yra stipresnis už piktadarių ranką.
*    *    *

(Smerkiami frenčių metu atsisaką dirbti):
    1974 gruodžio 11 LAD (Lietuvos Aklųjų Draugijos) Šiaulių gamybinio mokymo kombinate įvyko profsąjungos susirinkimas, kuriame buvo apsvarstyta darbininko M. Jurevičiaus darbo drausmės pažeidimas. Jurevičius gruodžio 8 d., per Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę neatvyko į darbą.

    Kalbėdamas kadrų skyriaus viršininkas B. Godliauskas paminėjo, kad Jurevičius, dirbdamas kombinate 10 metų, nuobaudų neturėjo, bet š. m. lapkričio 10 ir gruodžio 8 neatvyko į darbą, motyvuodamas, kad jis esąs praktikuojantis katalikas ir šventą dieną privaląs švęsti. M. Jurevičius prieš gruodžio 8 parašė pareiškimą, kad į darbą neatvyks, tačiau kombinato administracija pareiškimo nepatenkino ir mano, kad Jurevičiaus neatvykimas į darbą gruodžio 8 yra sąmoningas darbo drausmės pažeidimas ir demonstracija. Administracija siūlo apsvarstyti Jurevičiaus elgesį, kad jis nedarytų gėdos visam kolektyvui.

    Profsąjungos pirmininkas A. Petrauskas pareiškė, kad gruodžio 8-ji visos Sąjungos mastu buvo paskelbta darbo diena, ir įstatymų reikia laikytis.

    M. Jurevičius kalbėjo, kad ne jis padaręs nusikaltimą, o tie, kurie tokius įstatymus leidžia, nes Konsitucija tikėti nedraudžia.

    Po svarstymo nutarta Jurevičiui taikyti visuomeninio poveikio priemonę — papeikimą.

    1974 gruodžio 19 LAD Šiaulių GM kombinato darbininkas J. Šileikis įteikė kombinato vadovybei pareiš-
kimą, kad jis per šv. Kalėdas, gruodžio 25, į darbą neatvyksiąs.

    Gruodžio 20 panašaus turinio pareiškimą parašė ir M. Jurevičius. Kiek vėliau — ir darbininkas S. (Žilinskas. Visi jie sutiko atidirbti ne darbo dienomis arba leido tą dieną išskaityti iš apmokamų atostogų. Be to, Jurevičius ir Čilinskas turėjo užsidirbę dienų.

    Gruodžio 24 kombinato vadovybė stengėsi Šileikį ir Čilinską perkalbėti, kad jie Kalėdų dieną į darbą eitų. Nusileido net iki tiek, kad pasiūlė pasirodyti darbe bent iš ryto, tačiau Šileikis ir Čilinskas atsisakė... Kadrų skyriaus viršininkas Godliauskas pasiūlė Čilinskui pasiimti uždirbtas dienas po Kalėdų, bet darbininkas atsisakė.

    1974 gruodžio 31 Jurevičius iš Kombinato vadovybės gavo pranešimą, kad jis iki 1975 sausio 8 parašytų pasiaiškinimą, kodėl gruodžio 25 neatvykęs į darbą.

    1975 sausio 3 J. Šileikis ir S. Čilinskas taip pat gavo pranešimus, kad už tai, jog gruodžio 25 be pateisinamos priežasties neatvykę į darbą, pareiškiamos pastabos.

    M. Jurevičius sausio 3 pasiuntė Kombinato direktoriui tokį pareiškimą:

    „Pareiškiu, kad š. m. sausio 6-ji yra privaloma katalikams šventė — Trys Karaliai, todėl dirbti negalėsiu. Esu praktikuojantis katalikas ir privalau šventes švęsti. Prašau šią dieną išskaityti iš mano atostogų. Galiu taip pat atidirbti po darbo valandų arba šeštadieniais. 1975 gruodžio 21 (šeštadienį) dirbau. Jei šią dieną neužskaitėte už gruodžio 25 (Kalėdas), prašau užskaityti už sausio 6-ją."

    Prie šio pareiškimo M. Jurevičius pridėjo grafiką, kad 1975 nedirbs šiomis dienomis:

        Katalikams privalomos šventės:

        Trys Karaliai — sausio 6-ji,
        Šeštinės — gegužės 8-ji,
        Devintinės — gegužės 29-ji,
        Šv. Petras ir Povilas — birželio 29-ji,
        Žolinė — rugpiūčio 15-ji,
        Visi šventieji — lapkričio 1-ji,
        Nekaltas Prasidėjimas — gruodžio 8-ji,
        Šv. Kalėdos — gruodžio 25-ji.

(M. Jurevičius atleistas iš darbo už relig. švenčių šventimą):
    1975 sausio 7 Aklųjų draugijos kombinate įvyko profsąjungos posėdis, kuriame dalyvavo 9 nariai. Posėdyje buvo apsvarstytas Kombinato administracijos pareiškimas, kuriame prašoma duoti sutikimą atleisti M. Jurevičių už daromus pravaikštus iš darbo.

    Jurevičius posėdyje paaiškino, kad keturias dienas neatvyko į darbą, nes buvo religinės šventės, o Tarybų Sąjungos Konstitucija visiems tikintiesiems garantuoja tikėjimo laisvę. Apie visus neatvykimus jis pranešęs kombinato administracijai ir pažadėjęs už praleistas dienas atidirbti kitu metu.

    Profkomiteto pirmininkas Petrauskas Jurevičiui priekaištavo, kad jis remiasi tik jam naudingu Konstitucijos straipsniu, o yra ir kitas straipsnis, kuris kalba, kad „bažnyčia atskirta nuo valstybės" ir „darbas yra kiekvieno piliečio garbės reikalas". Petrausko nuomone, šimtai tikinčiųjų dirba ir susiranda laiko atlikti religines pareigas.

    Cimermanas kalbėjo, kad niekas katalikų nepersekioja, bet jie darbo dienomis (nors tai būtų ir religinė šventė) į darbą turi ateiti.

    Valiulienė kalbėjo, kad čia esą ne tikėjimo reikalas, o demonstracija.

    Visi šiame posėdyje kalbėjusieji smerkė Jurevičių ir davė sutikimą jį atleisti iš darbo.

    1975 sausio 9 M. Jurevičius gavo tokį įsakymą: „Ūkio skyriaus pastatų remontininką M. Jurevičių sausio 10 iš darbo atleisti, sutinkamai su LTSR DĮK (Darbo Įstatų Kodekso) 43 str. 4 punktu už pravaikštus. Direktorius."

    1975 vasario 4 Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava" patalpino didelį straipsnį, pavadintą: „Dievobaimingieji išverstakailiai". Tarp kitų dalykų, jame rašoma: „Mečislovas Jurevičius nori pasirodyti šventesnis vos ne už patį Romos popiežių... M. Jurevičius nori nusipelnyti vos ne kankinio vainiką.. . M. Jurevičiui prasiveržė ilgai kaupto antitarybinio pykčio priepuolis... jis savo veiksmus pabandė paslėpti po religijos skraiste. 1944 - 1945 metais jis... su šautuvu rankose plėšė žmones, tarybines įstaigas, iš pasalų šaudė į Raudonosios armijos karius... 1950 metais jis buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo...

    Čilinskas — to paties, kaip ir Jurevičius, antitarybinio kelmo atauga. Ir biografijos jų nuostabiai panašios. .. apeliuodami į tikinčiųjų jausmus, jie stengiasi pasidaryti jei ne naujais apaštalais, tai bent tikėjimo kankiniais. Tik vargu, ar tai jiems pavyks...
A. Stanelis, 'Raud. vėliavos' korespondentas."
*    *    *

(M. Jurevičius tardomas):
    1974 rugpiūčio 27 M. Jurevičius buvo iškviestas į kadrų skyrių, kur jo laukė vienas saugumietis. Nusivedęs į saugumą, pareigūnas klausinėjo, ar Jurevičius nepažįstąs Pargauskienės, ar negaunąs iš jos maldaknygių ar šiaip religinių knygų. Jurevičius viską paneigė.

    Saugumiečiai po kiek laiko atvedė Vaikų poliklinikos sekretorę Pargauskienę ir vėl klausė, ar ne-
pažįstąs šios moters. Jurevičius sakėsi nepažįstąs. Tuo tardymas ir pasibaigė.
*    *    *

(Išplėšta Tūbausių bažnyčia):
Kretinga. 1975 vasario 18 naktį buvo išplėšta Tūbausių bažnyčia (Kretingos raj.). Piktadariai, įlindę pro langą, išplėšė tabernakulį, išbarstė ir sumindžiojo Švenčiausiąjį, išplėšė zakristiją, sudraskė kelias vėliavas ir sudaužė kryžių. Žmonės su ašaromis pasakoja apie šį įvykį. Štai kokių niekšybių gimdo aklai skiepijama mokyklose neapykanta tikėjimui.
*     *    *


(20 m. išbuvusi partijoje, mirė kaip katalikė):
Plungė. 1975 vasario mėnesį Plungės rajone „Keturių komunarų" kolūkyje mirė sena partietė, buvusi ateiste Lučinskaitė. Prieš mirtį ji pasikvietė kunigą, priėmė šv. Sakramentus, ir mirė kaip katalikė. Kolūkio partinis aktyvas, sužinojęs apie šį įvykį, užpuolė velionės dukterį, kultūros namų direktorę, kaip jinai galėjusi leisti, kad jos motina, išbuvusi partijoje daugiau nei 20 metų, galėjusi pasikviesti kunigą.

    — Tai negirdėtas dalykas, tai partijos įžeidimas, — šaukė aktyvistai.

    Duktė paaiškino, kad motina pati apsisprendė, kaip psielgti prieš mirtį, ir dukros patarimo neklausė.

    Kolūkio partinis aktyvas Lučinskaitę visviena palaidojo be bažnyčios.
*    *    *
(Klebonui plaktuku per galvą, o ne užuojauta):
    1974 rudenį mirė Kulių parapijos klebono Ivanausko motina. Parapijiečiai norėjo per rajoninį laikraštį pareikšti savo klebonui užuojautą. Redakcijos dar-

buotojai atsisakė savo laikraštyje patalpinti užuojautą klebonui:

    — Mes klebonui galime duoti plaktuku per galvą, o ne jį užjausti. Tarybinėje spaudoje kunigams vietos nėra.
    — Kaip keista, — kalbėjo tikintieji, — kunigui apšmeižti skiriami ištisi puslapiai, o užjausti bijo parašyti kelių eilučių.
*    *    *

(Paštininkas negali nešti kryžiaus):
    Šilalė. Šio miesto laiškanešys St. Jakštas keletą kartų per laidotuves nešė kryžių. Šilalės kompartijos sekretorius Bartašius įsakė pašto viršininkui Kubeckui uždrausti laiškininkui nešti kryžių. Kubeckas įsakymą tuojau įvykdė.
*    *    *

(Draudžiama remontuoti bažnyčios laikrodį):
    Šilalės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jankus uždraudė Šilalės klebonui Valaičiui remontuoti bažnyčios laikrodį. Negalima, kad bažnyčios laikrodis muštų valandas ir rodytų laiką... 1975 m. kovo 23 ateistinės propagandos vadovas Sirvydas įlipo net į bažnyčios bokštą patikrinti ar nemano laikrodis pradėti rodyti valandas. Tai ko gero pakenktų ateistinei propagandai...
*    *    *

(Neleidžiama bažnyčios laidų pakeisti kabeliu):
    Šilalės bažnytinis komitetas š. m. balandžio mėnesį elektros laidus pakeitė kabeliu, einančiu nuo gatvės per šventorių. Tuojau prisistatė uolusis Sirvydas ir uždraudė prijungti kabelį.
*    *    *

(Nusiaubti senamiesčio kapai):
    Panevėžys. 1975 kovo 28 (Didįjį Penktadienį) nežinomi piktadariai nusiaubė Panevėžio senamiesčio kapus. Buvo nuversti 28 kryžiai. Tarp jų gulėjo ir Švč. Mergelės Marijos aukšta ir daili skulptūra, nustumta nuo pjedestalo. Sunkūs akmeniniai kryžiai liudijo, kad juos vertė ir rovė ne vienos rankos.

    Žmonės mano, kad tai ne chuliganų, o organizuotų ateistų darbas. Tiktai ateistai galėjo sugalvoti kryžių išniekinimą Kristaus kančios ir Kryžiaus išaukštinimo dieną — Didįjį Penktadienį.
*    *    *
Utena

        Utenos rajono Vyr. gydytojo įsakymas Nr. 5
        Utena, 1975 m. sausio 24 d.

        „Dėl tvarkos, iškviečiant kulto tarnus ligonių pageidavimu."

    Utenos rajono centrinėje ligoninėje pasitaiko atvejų, kad pažeidžiama nustatyta tvarka, iškviečiant ligonių pageidavimu kulto tarnus. Ligoninėje lankosi kulto tarnai be ligoninės administracijos leidimo.

    Siekiant nustatyti vieningą tvarką, iškviečiant ligonių pageidavimu kulto tarnus, įsakau:

    1. Kulto tarnus pas ligonius įleisti tik jiems patiems prašant. Apie tokį ligonio pageidavimą painformuos skyrių vedėjai ar giminės vyr. gydytoją arba jo pavaduotojus, kurie išduoda raštiškus leidimus kulto tarnams atvykti į ligoninę.

    2. Sudaryti sąlygas, kad, atvykus kulto tarnui, ligonis palatoje būtų vienas. Negalint ligonio atskirti nuo kitų ligonių, lovą izoliuoti širma. Visada atsiklausti kitų toje palatoje gulinčių ligonių, ar jie neprieštarauja. Vaikščiojančius, jiems sutinkant, išprašyti iš palatos iki bus atliekamos religinės apeigos.
    3. Kontroliuoti, kad ligoninės darbuotojai patys neiškvietinėtų kulto tarnų, nedalyvautų atliekant religines apeigas.

    4. Visiems skyrių vedėjams iki š. m. vasario 15 d. supažindinti skyrių darbuotojus su šiuo įsakymu ir TSRS Konstitucijos 124 str.

    5. Šio įsakymo vykdymą kontroliuoju pats.
Utenos raj. vyr. gydytojas G. Lazdauskas.
(Gydytojai nerodo stropumo ateistinei propagandai):
    Ištrauka iš Utenos raj. centrinės ligoninės sienlaikraščio „Tiesos žodis" 1975 m.

    „Utenos rajone dirba 90 gydytojų, iš jų 79 rajono centrinėje ligoninėje, 310 vidurinio medicinos personalo.

    Utenos medicinos darbuotojų darbas, vykdant mokslinę materialistinę pasaulėžiūrą, įvertintas patenkinamai. Rajono centrinės ligoninės ateistinės propagandos komisija aktyvesnio darbo per 1974 metus ne-išvystė.

    Medicinos darbuotojai labai dažnai susitinka su ligoniu — žmogumi sunkiose gyvenimo situacijose: ligos, skausmo, kančių būklėje. Tokiose situacijose žmogus daug ką mąsto, į daug ką pažiūri kitomis akimis. Šios būklės ypač yra palankios materialistinei pasaulėžiūrai formuoti. Deja, tos situacijos retai išnaudojamos socialistinės ideologijos ugdymui. Individualiam darbui dar neskiriame dėmesio.

    Individualus ateistinis darbas turi būti vedamas atsižvelgiant į tikinčiųjų amžių, sveikatos būklę, neturi kenkti profesiniams uždaviniams. Mūsų gydytojai individualų ateistinį darbą veda dar labai nedrąsiai. Šį darbą turi vesti ir vidurinis medicinos per-
sonalas. Tuo tarpu dar daugelis darbuotojų primityviai galvoja apie religiją, nepakankamos materialistinės pasaulėžiūros žinios. Ateistinės propagandos komisija — ateistinė taryba turi supažindinti gydytojus, vidurinį medicinos personalą su ateistinio darbo metodikos principais. Dauguma medicinos darbuotojų gali ir turi įsijungti į materialistinės pasaulėžiūros propagavimą. ..
Ateistinės tarybos pirmininkas G. Lazdauskas
*    *    *

(P. Grigaliūnaitės kryžius nupiautas ir išvežtas):
    1972 m. birželio 18 Vilkablauzdės k. (Utenos raj.) gyvenanti Paulina Grigaliūnaitė prie savo gyvenamo namo pastatė ornamentais papuoštą 5 metrų aukščio medinį kryžių. Rajono vadovybė liepė kryžių pašalinti. Grigaliūnaitė nepaklausė.

    1972 m. rugpiūčio 7 - 8 d.d. naktį kryžius buvo nupiautas ir nuvežtas. Šiuo metu patyliukais kalbama, kad tai vietos partinio aktyvo darbas. Kad piaunant niekas negirdėtų, buvo paleistas traktoriaus variklis.
*    *    *

(S. Ladygienės nebaigtas kalti paminklas išvežtas):
    Anykščiai. Kai mirė Sibire nukankinto Lietuvos generolo Ladygos žmona Stefanija Ladygienė, jos sūnus Algis Ladyga sumanė iš akmens nukalti paminklą. Anykšių architektė nurodė už miestelio žvyrduobę, kur po darbo melioracijos darbų vykdytojas ir kaldavo motinai menišką kryžių. Šiemet (1975) jau tretieji metai, kai tas darbas tęsiamas toliau. Ryškėjo paminklo kontūrai, ryškėjo skulptoriaus mintis, atsirado žodis „gyvens". Gal tas žodis, o gal ir gandas, pasklidęs po apylinkę, kad Ladyga kala žuvusiems partizanams paminklą, privertė subruzti Anykščių ra-
jono valdžią. Prieš Velykas net penkios mašinos aplankė išgarsėjusią žvyrduobę, kur stūksojo dar ne visai baigtas paminklas. Žmonės sakė, kad tose vietose buvę palaidoti lyg vokiečiai, lyg partizanai, sušaudyti pokario metais, bet Algis Ladyga visiems atsakė, jog paminklas skirtas jo motinai Stefanijai Ladygienei, kuri palaidota Vilniuje, Viršuliškių kapinėse. Anykščių valdžiai netgi buvo pristatytas patvirtintas paminklo projektas su autoriaus A. Ladygos ir konsultanto, skulptoriaus Vlado Vildžiūno, pavardėmis. Tačiau prieš Velykas iš Didžiojo Penktadienio į Didžiojo Šeštadienio naktį (t.y. kovo 27 - 28) paminklas dingo. Žmonės pasakojo, kad matė viliuką, kraną ir sunkvežimį. Liko pėdsakai tų mašinų, bet milicija jais nesidomėjo. Kol kas nieko negelbėjo nė žodinis La-dygų šeimos narių pranešimas Saugumo komitetui, nei oficialus raštas Lietuvos KP Centro Komitetui.

(Varg. Kinskaitei neleido vaikų aprengti procesijai):
    Skrebotiškis. Po 1969 rugsėjo 8, Marijos Gimimo atlaidų, Skrebotiškyje į Pasvalio raj. Vykdomąjį Komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją Stapulionį buvo iškviesta Skrebotiškio parapijos vargoninkė Emilija Kinskaitė. Kadangi per atlaidus bažnytinėje procesijoje dalyvavo daug moksleivių — berniukų ir mergaičių — tai pavaduotojas Stapulionis liepė vargoninkei pasiaiškinti, kas tuos moksleivius organizavo ir aprengė procesijos drabužiais. Emilijai Kinstaitei paaiškinus, kad tėvai atsiveda vaikus ir, jiems prašant, ji aprengusi mokinius procesijos darbužiais. Pavaduotojas Stapulionis aiškino, kad vargoninkė padariusi nusikaltimą, ir įsakė nekišti prie vaikų rankų ir nevaikščioti pas žmones.

    Direktorė Povilanskienė pasikvietė į mokytojų kambarį penkias mergaites, kurių jau laukė pava-
duotojas Stapulionis. Mergaitės, klausinėjamos, ar lankosi pas E. Kinskaitę, nesigynė. Toliau Stapulionis klausinėjo, gal vargoninkė mergaites kviečianti į bažnyčią. Šios atsakė, kad jas į pamaldas vedasi tėveliai. „O jūs neklausykite. Sakykite, kad skauda galvą, ir neikite", — mokė rajono pareigūnas. Paklaustos, kas mokė katekizmo ir giedoti, mergaitės tylėjo. Tada Stapulionis pradėjo gąsdinti, jog išvešiąs į Pasvalį ir ne-beleisiąs namo. Mažesnės mergaitės pradėjo verkti, o viena paaiškino: „Aš pasakysiu, ką ten veikiame: žiūrime kaip daromos žvakės, mums leidžia paskambinti pianinu."

    Kitą dieną Skrebotiškio vargoninkė E. Kinskaitė buvo iškviesta į Pasavalį pas pavaduotoją Stapulionį. Šis vargoninkę išvadino parazitu ir pasiuntė pas prokurorą. Tarybinių įstatymų saugotojas aiškino, kad jau visai nedaug trūksta medžiagos iškelti baudžiamajai bylai už vaikų klaidinimą. Baigęs apklausimą, prokuroras pasiuntė vargoninkę atgal pas Stapulionį, kuris įsakė jai neleisti vaikų į savo kambarį ir neužkalbinti net gatvėje sutikus.

(Grasinimais ir papirkimais ji atleista iš darbo):
    1970 rugsėjo mėnesį vargoninkė E. Kinskaitė buvo iškviesta į Tetervinų apylinkę (Pasvalio raj.). Čia buvo atvykęs rajono pirmininko pavaduotojas Stapulionis ir pakviestas Skrebotiškio parapijos bažnytinis komitetas.

    Stapulionis pareiškė, jog vargoninkė Kinskaitė ardanti parapijos ramybę ir todėl jai nebegalima puošti altorių ir vargoninkauti. Jis, pavaduotojas, atleidžiąs Kinskaitę iš vargoninkės pareigų.

    Vargoninkė pareiškė, kad ją į darbą priėmė parapijos komitetas, todėl tik jis galįs ją atleisti, jeigu jinai esanti kuo nors nusikaltusi. Pavaduotojas Sta-

pulionis perpykęs kaltino, kad vargoninkė klaidinanti vaikus, neklausanti jo draudimų (vargoninkei Stapulionis leido vaikščioti iš namų į bažnyčią ir atgal), Tašinėjanti skundus ir juos vežanti į Vilnių. Vargoninkė atsakė, kad Stapulionis meluoja, nes ji jokių skundų nerašiusi ir nevežusi į Vilnių.

    Bažnytinis komitetas kalbėjo, kad vargoninkė jam nenusikaltusi ir jos iš darbo neatleisią. Stapulionis gąsdino, jei vargoninkė nebus atleista, tai rajonas nepatvirtins naujo bažnytinio komiteto sąstato, o jei at-leisią, tai galėsią dažyti bažnyčiai stogą ir nutiesti cementinį takelį nuo bažnyčios durų iki šventoriaus...

    Bažnytinis komitetas dar keletą kartų buvo iškviestas į rajono Vykdomąjį komitetą. Pats Stapulionis parašė rašto juodraštį, kad vargoninkė už padarytus nusikaltimus esanti atleidžiama iš darbo. Parapijos komitetas rajono pareigūnų spaudimo neatlaikė ir vargoninkę Kinskaitę iš darbo atleido.
*    *    *

(Kunigas diskredituojamas šmeižtais ir prasimanymais):
Šiupyliai
        Lietuvos TSR Prokurorui
        Kun. Antano Yliaus,
        Šiupylių klebono
        P a r e i š k i m a s

    1945 buvau teistas pagal 58 str. la ir 10 dalis. Jokio teroristinio ar kriminalinio nusikaltimo teismas neįrodė. Gavau 10 metų už tai, kad organizuotai stengiausi Lietuvą padaryti laisvą, demokratinę, lietuvišką ir nepriklausomą. Bausmę atlikau visą. 1956 grįžau Lietuvon. Jau 18-ti metai gyvenu tėvynėje.

    Antireliginė propaganda kaltina mane visai kitais nusikaltimais, kurių aš nepadariau ir net negalvo-
ju padaryti. Vokiečių okupacijos metais globojau žydus, rizikuodamas savo gyvybe. Negi, pasitraukus vokiečiams, aš žudysiu savo brolius? Tai gryna nesąmonė. Nuo manęs ar per mane, ačiū Dievui, niekas nenukentėjo. Jei kareivis padaro nusikaltimą, baudžiamas ne kariuomenės vadas, o nusikaltęs kareivis. Propaganda mano atžvilgiu daro visai priešingai.

    Antireliginė propaganda sukombinavo perdėm mane šmeižiantį kino filmą „Kryžiaus šešėlyje". Ten pavaizduotas Skardupių bažnyčios rūsys su daugybe ginklų ir vadinamų banditų. Skardupių bažnyčią aš pats stačiau. Po grindimis ten nėra jokio rūsio. Kai kas filme šaukia, kad aš atimdavau iš motinų vaikus ir juos žudžiau. 1961 Ariogalos girinkijos Brisėnų eiguvoje mane filmavo kertantį per mišką aukštai įtampai trasą. Aš ten genėjau medį ir dainavau „Augo girioj ąžuolėlis". Filme gi pavaizduotas kertantis žmonėms galvas. Ar tai ne šlykščiausias tikrovės iškraipymas?
Vilniaus ateistiniame muziejuje vienas stendas taip sutvarkytas, tarsi aš būčiau tikras žmogžudys. Tokią išvadą ir padarė Danguolė Repšienė „Tiesoje" 1974.1.12. Laikraščiuose ir brošiūrose nuolat man primetama tai, ko aš niekada nė nesvajojau daryti. Visur nutylima, ką bandžiau, bet nespėjau padaryti.

    Prieš kiek laiko antspaudas buvo man priskirtas (Antspaudas, skirtas komunisto odoje išdeginti penkiakampę — Red.). Dabar jau primestas kun. Lelešiui. Komunistai gerai žino, kas ano antspaudo autorius. Kodėl jam negrasino? Mat jis agronomas — neefektinga.

    Ilgai tylėjau — maniau nusibos mane šmeižti. Bet mano tylą jie padarė kalte, kad pagal principą „ad uno disce omnes", galėtų kaltinti visus kunigus. Dabar matau, kad gana tylėti.

    Toks šmeižikiškas kunigo diskreditavimas yra sąmoninga ir atvira kova prieš religiją. Tokie kovos me-

todai kovojantiems garbės nedaro. Kovotina garbingais ginklais, o ne melu ir šmeižtu klaidinti visuomenę.

    Prašau D. G. Prokurorą įsakyti išimti iš apyvartos aną filmą, pertvarkyti minėtą stendą, sudrausti propagandą, kad akiplėšiškai neiškraipytų tikrovės.

Šiupyliai, 1974.II.2.
        Kun. Antanas Ylius
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
*
    *    *

(Vargonininkui bauda už mokinių giedojimą):
    Prienai. 1974 rudenį Prienų rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė Prienų parapijos vargonininką Gaučį 50 rub. bauda už tai, kad bažnytiniame chore giedojo mokiniai.

(Reikia leidimo gavėnios pamokslams sakyti):
    1975 kovo 26 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas pakvietė Pakuonio (Prienų raj.) kleboną Praną Lingį ir priekaištavo, kodėl jis gavėnios rekolekcijoms pasikvietęs kun. S. Tamkevičių. Ateityje klebonas turįs žinoti, kad kun. Tamkevičius, norėdamas Prienų rajone sakyti pamokslą, turįs gauti Alytaus raj. Vykdomojo komiteto sutikimą, o paskui — Prienų valdžios leidimą.

    Pavaduotojas Morkvėnas taip pat įsakė, kad kun. P. Lingys pašalintų nuo vidinių bažnyčios sienų tautines dekoracijas — Gedimino stulpus.

    Per 1975 Velykas Prienų bažnyčioje dalyvavo didžiulės minios žmonių. Valdžios pareigūnai užrašinėjo privačių automobilių numerius.
*    *    *

(Sekliai bažnyčioje seka besimeldžiančius):
    Simnas. Per 1975 Velykas Simno bažnyčia buvo
sausakimšai pripildyta besimeldžiančių žmonių. Tokį vaizdą galima pamatyti beveik visose Lietuvos bažnyčiose. Tačiau ne visi atvyko melstis. Bažnyčioje netrūko ir valdžios pareigūnų - seklių, atvykusių pasiklausyti Velykinio pamokslo ir stebėti, kiek susirenka žmonių, moksleivių ir 1.1. Tarp neatpažintų seklių minioje buvo Simno vidurinės mokyklos direktorė Guževičienė ir Alytaus raj. liaudies švietimo skyriaus vedėjas V. Valeika.

(Apklausinėjami mišioms patarnaują vaikai):
    Balandžio 1 į Simno vidurinę atvykęs švietimo skyriaus vedėjas V. Valeika pradėjo tardymą. Į direktorės Guževičienės kabinetą buvo pakviesti du Mišių patarnautojai: R. Juknelis ir V. Vasiliauskas. R. Juknelis buvo klausinėjamas, kas jį ruošė Pirmajai Komunijai, kas pakvietęs patarnauti Mišioms, kodėl ne-stojąs į pionierius ir kt. Vasiliauskas buvo klausinėjamas, kas iš moksleivių dalyvavę Velykinėje procesijoje. Atrodo, kad švietimo skyriaus vedėjui rūpėjo išgauti iš vaikų, kad jie yra organizuojami patarnauti Mišioms kun. Tamkevičiaus.

(Klebonas tardomas dėl velykinio pamokslo):
    Balandžio 2 į Alytaus raj. Vykdomąjį komitetą pas rajono primininko pavaduotoją Jančiauską buvo iškviestas Simno parapijos klebonas kun. J. Matulevičius. Pavaduotojas priekaištavo, kodėl Simno klebonas pasikvietęs be rajono leidimo vesti rekolekcijas kun. J. Zdebskį. Paskui pavaduotojas kleboną nusiuntė į Alytaus saugumo komitetą, kur jo laukė atvykęs iš Vilniaus saugumo komiteto tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Tardymas truko apie tris valandas. Kapitonas Marcinkevičius klausinėjo apie Prisikėlimo metu pasakytą kun. S. Tamkevičiaus pamokslą. Saugu-
mui ypač užkliuvo pamoksle paminėtas faktas, kad valdžia siunčianti į užsienį kunigus skelbti netiesą, būk tai, Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė. Kun. Matulevičius sakė, kad per Velykas buvęs užimtas ir pamokslo negirdėjęs, o bendrai jo vikaras kalbąs ne pasaulietinėmis, o religinėmis temomis. (Tardytojas labai norėjo, kad kun. Matulevičius paliudytų, jog kun. Tamkevičius kalbąs „pasaulietinėmis" temomis.)

(Sujudimas partiečiams pakrikštijus vaiką):
    Bagaslaviškis. 1974 rugpiūčio mėn. kažkas parašė į Vilnių partijos komitetui skundą, kad Bagaslaviškio kolūkio šoferis Jonas Chatkevičius ir jo žmona, kolūkio buhalterė, pakrikštijo bažnyčioje vaiką. Sujudo Širvintų rajono pareigūnai ir pradėjo važinėti į Bagaslaviškį — kaip galėjo partiečiai tėvai pakrikštyti savo vaiką. Apie šį „nusikaltimą" surinkti žinias atvažiavo net rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Šantažavimas tęsėsi net du mėnesius. Tėvai buvo priversti net raštu patvirtinti, kad jie tikrai nėra krikštiję savo kūdikio.

(Nepaisant grasinimų, susituokė bažnyčioje):
    Bagaslaviškio kolūkio šoferis Romualdas Šarmavičius 1974 rugsėjo 9 ruošėsi Gelvonių bažnyčioje priimti moterystės sakramentą. Sužinojęs apie tai kolūkio partinės organizacijos sekretorius Jonas Vasiliauskas nuvyko pas R. Šarmavičių ir reikalavo, kad vestų be bažnytinių apeigų. Nepaisant visų grasinimų ir pažadų, R. Šarmavičius susituokė bažnyčioje.

(Gąsdinimai už bažnytinį palaidojimą):
    Pivašiūnai. 1974 lapkričio mėn. Alytuje mirė pivašiūnietis veterinarijos gydytojas Vaclocas Paliokas,
29 m. amžiaus, kandidatas į partiją. Kadangi pats gydytojas buvo tikintis, tai jo tėvai nutarė sūnų laidoti su bažnyčia.

    Pas Pivašiūnų kleboną A. Alkoviką atvykęs iš rajono partijos atstovas su Mikalavo kolūkio pirmininku reikalavo, kad klebonas V. Palioko nelaidotų. Klebonas paaiškino, kad velionis eidavo į bažnyčią, priimdavo sakramentus, 1974 liepos 2 priėmė moteristės sakramentą, todėl negalįs atsakyti katalikiškų laidotuvių. Neperkalbėjęs klebono pirmą kartą, atvyko pakartotinai ir uždraudė palydėti mirusį į bažnyčią ir iš bažnyčios į kapines.

    Praslinkus kelioms dienoms po laidotuvių, Pivašiūnų klebonas susilaukė „svečių" iš rajono. Pareigūnai kaltino kleboną už laidotuves, kibo prie bažnyčios remontų ir visaip gąsdino.
*    *    *
(Noras perauklėti kleboną):
    KUN. B. LAURINAVIČIAUS PAREIŠKIMAS
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
        K. Tumėnui
        P a r e i š ki m a s

    1974 rugpiūčio 30 Jūs Adutiškio parapijiečiams: P. Burokui, V. Trečiokui, C. Burokienei ir B. Steponienei sakėte: „Perauklėkite kleboną!" Reiškia, paveikite jį, kad jis neklausytų Bažnyčios ir savo sąžinės, o tik ateistų. Jei patarėte eiliniams Adutiškio tarybinio ūkio darbininkams mane perauklėti, tai leiskite paklausti, ar gali Jus perauklėti Jūsų gatvės šlavėjas ir darbo kabineto valytoja?

    Mane mokė ir auklėjo aukštos moralės ir kultūros mokytojai ir profesoriai. Jie, formuodami mano pasaulėžiūrą, leisdavo, o kartais net įsakydavo, susipažinti su marksistų - komunistų idėjomis. Mano pasau-
lėžiūra formavosi ne pagal diktatą, bet laisvai. Teko skaityti ir laisvamanių leidinius. O ar yra galimybė šiandien, formuojantiems savo pasaulėžiūrą, skaityti nekomunistiškai galvojančių žmonių knygas?

    1966 paprašiau Maskvos knygyne šv. Rašto. Pardavėjas nuoširdžiai atsakė: „Mes niekuomet šv. Rašto neturėjome. Jei jūs norite paskaityti šv. Raštą, eikite į biblioteką, bet ir ten jums duos tik su spec. leidimu."

    Jei šv. Raštą bibliotekoje skolina tik su spec. leidimu, tai apie kitaip galvojančių, negu komunistai, veikalų gavimą ir skaitymą negalima nė galvoti. Tačiau kiekvienas formuojantis savo pasaulėžiūrą turi susipažinti su įvairiai mąstančiais. Molotovas teisingai pasakė: „Tik tarp dviejų priešingų nuomonių yra tiesa."

    Tolimoje praeityje žavėjausi komunistų idėjomis ir šūkiais, bet gyvenimas įtikino, kad visa, ką jie sako ir rašo, yra tik negyva raidė, o gyvenimas nukrypsta priešinga kryptimi.

1.
(Gudijoje nei lietuviškai, nei gudiškai mokyklose nevalia kalbėti):
    Lenkų okupacijos metu, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kai periodiniai leidiniai buvo konfiskuojami, mes žavėjomės valstybe, kurioje tautinės mažumos turi savo spaudą, mokyklas, kur vaikučiai mokomi gimtąja kalba. Sunkūs buvo laikai, bet mes turėjome savo lietuvišką spaudą. Likvidavus periodinę spaudą, buvo leidžiami vienkartiniai leidiniai. Kai netekome lietuviškų mokyklų, mus gimtosios kalbos mokė privačiai, be to, veikė skaityklos.
O kaip dabar ten, kur gyvena vien lietuviai, mano tėviškėje, Gėliūnų kaime (Baltarusijos TSR, Astravo raj.)? Ten vaikai, negirdėję nei gudų, nei rusų kalbos, nuėję į mokyklą privalo mokytis gudiškai ir
rusiškai. Net ir per pertraukas jiems draudžiama lietuviškai kalbėti.

(Sekliams sekant, neįmanoma ramiai melstis):
    124 Tarybų Sąjungos Konstitucijos straipsnis užtikrina religinių kultų atlikimo laisvę. Bet ar gali kunigas ir tikintieji laisvai melstis, jei ne tik užsimaskavę sekliai juos seka, bet ir kiti, maną turį tam teisę? Š. m. sausio 19 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius, Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorius J. Navikas ir mokyt. A. Baužys, atėję į bažnyčią, klasifikavo tikinčius, kurie turi teisę melstis, o kurie neturi. Prieš tokį grubų ir įžūlų kišimąsi aš, parapijos klebonas, protestuoju ir prašau, kad tai daugiau nepasikartotų.

    Konstitucijos 125 str. garantuoja spaudos laisvę. Jei laisvė būtų tikra, tai šiandien tikintieji Lietuvoje už maldaknygę („Maldyną" — Red.) nesiūlytų 60 rub.

(Religiniai centrai palikti tik užsienio turistams priiminėti:
    Jūsų kalba, pasakyta per Vilniaus televiziją 1974 rugpiūčio 28, ir straipsnio „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" mintimis („Tiesa", Nr. 273) susižavėjo tie, kurie nežino tikros Lietuvos Bažnyčios padėties. Jūs rašote: „Lietuvoje veikia religiniai centrai, kaip katalikų vyskupijų kurijos". Kokia jų paskirtis? Jos vegetuoja tiek, kiek reikalingos tarybiniams organams. Visiems žinoma, kad kurijos kunigus patikėjo Jums, o Jūs — rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o šitie — apylinkių pirmininkams. 1973 sausio 25 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Laurinavičiui įsakė: „Turi peržiūrėti klebono veiklą!" Kunigo ganytojinis darbas, ramybė ir remontai priklauso nuo rajonų pirmininkų
pavaduotojų ir nuo apylinkių pirmininkų, o vadinami religiniai centrai palikti tik užsienio turistams priiminėti, jiems interviu teikti, parodyti savo vilas... Religiniai centrai įmoka solidžias sumas į „taikos" fondą, nusiunčia atstovus, lyg artistus, į konferencijas, kurios nieko bendro neturi su bažnyčia, ir, įgaliotiniui reikalaujant, be jokio pagrindo šalina iš pareigų kunigą.

    Jūs rašote: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas." Kokiu įstatymu remdamiesi siaurinate ir paneigiate kunigų teises? Jei pripažįstate religinį centrą, tai tuo pačiu turite pripažinti ir jo nuostatus. Vilniaus arkivyskupijos sinodo 390 str. sako, kad kiekvienas kunigas turi teisę aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių visoje vyskupijoje.

    Savo straipsnyje Jūs rašote: „Valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą..." O kiek žemiau teigiate: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas..." Koks didelis prieštaravimas! Jei valstybė nesikiša į vidaus veiklą, tai kam reikalingi „suderinimai su vietiniais valdžios organais"? Gyvenimas įrodė, kad- tie organai tik diktuoja. Šiandien tikintieji su skausmu ir liūdesiu stebi tarybinių organų įžūliausį kišimąsi į vidinį Bažnyčios gyvenimą, o ateinančios kartos juoksis iš šių laikų tragikomedijų, kurias režisuoja ateistai, kaip mes juokiamės iš Austrijos karaliaus Juozapo II, kuris klebonams nurodinėjo net kiek jie per Mišias turi uždegti žvakių.

    Kaip įžūliai vietiniai valdžios organai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, liudija tik faktas. 1974 spalio 3 Adutiškio apylinkės pirmininkas man surašė protokolą už tai, kad rugsėjo 28 - 29 buvo atvažiavę kunigai klausyti išpažinčių.
Didžiausia nelaimė, kad jis patikėjo „tvarkyti ir
derinti" vietiniams valdžios organams, kurie elgiasi pagal dėsnį: „Man taip patinka" ir neatsako net už neišmintingiausius suderinimus.

2.
(Tik labai ryžtingi jaunuoliai stoja į seminariją):
    1974 spalio 30 Jūs Skyrelienei sakėte: „Klebonas suagitavo" (kad jos sūnus stotų į Kunigų seminariją — Red.).

    J. Skyrelis labai gerai supranta, kad šiandien būti kunigu „ne pyragai". Visiems, taip pat ir jaunuoliui, žinoma, kad ateistai kunigą visaip niekina — vadina „bažnytininku", į pasą įrašo „kulto tarnautojas". Iš beteisio kunigo fanatiški ateistai drąsiai tyčiojasi, be jokio pagrindo rašo skundus ir protokolus, nes žino, kad už tai tik bus pagirti ir pakils karjeros laipsnis. Jeigu jaunuolis, matydamas kunigams daromus nemalonumus, jau nuo 1970 bando stoti į kunigų seminariją, tai jam jokios agitacijos nereikia. Jaunuoliui prašant, aš parašiau reikiamą liudijimą, o Jūs, suradę „kliūtis", neleidote įstoti į Seminariją. 1973 jaunuolio motinai Jūs pažadėjote 1974-tais priimti, bet pažado neišpildėte.

    Adutiškio parapijiečiai pas mane teiravosi, kodėl jaunuolis nepriimtas. Pasiteirauti jie turi teisę, nes kasmet siunčia aukas Seminarijos išlaikymui. Nežinodamas, ką žmonėms atsakyti, patariau nuvažiuoti ir pasiteirauti.

(Jei nebūtų trukdymų — seminarija būtų pilna):
    Girdime, kad kai kas džiūgauja — nebėra norinčių stoti į Seminariją. Tai netiesa. Būtų kam senelius klebonus pavaduoti ir užpildyti atsiradusias spragas, bet Jūs daugeliui pastojate kelią. Apie jaunuolio pa-
šaukimą sprendžia ne tie, kurie turėtų spręsti, bet ateistai. Kaip mes, kunigai, neturime teisės rekomenduoti kandidatus į komjaunimą ar komunistų partiją, taip ir Jūs neturite teisės spręsti apie jaunuolio tinkamumą į kunigų luomą. Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad ateistai spręstų apie kandidatų tinkamumą į kunigus.

    Jūs adutiškiečiams atsakėte: „Jaunuolis pats žino, kodėl jo nepriima." Jūs vengiate aiškaus atsakymo, todėl suprantama, kad kažką slepiate.

    1974 lapkričio 27 Kunigų seminarijos atstovas adutiškiečiams aiškino, jog jaunuolis nepriimamas į Seminariją, nes, baigęs žemės ūkio technikumą, neatidirbo valstybei dvejų metų, susipyko su ūkio vadovais, susikivirčijo su viršininkais, be to, reikalavo, kad jį išleistų į užsienį.

    Seminarijos vadovai, nepatikrinę šmeižtų, neišklausę priešingos pusės, negali padaryti teisingos išvados. Krikščioniškoji moralė mane įpareigoja skriaudžiamąjį ginti.

    Jaunuolis galėjo ir norėjo atidirbti dvejus metus, bet už tai, kad eidavo į bažnyčią, iš darbo buvo pašalintas. Atleistas iš agronomo pareigų, .jaunuolis nuvyko į „Liudo Giros" kolūkį ir buvo pasiryžęs grąžinti valstybei skolą, bedirbdamas eiliniu darbininku, tačiau atvykęs iš rajono kažkoks pareigūnas įsakė jį pašalinti iš darbo.

(Atleistas iš darbo, kad eidavo į bažnyčią):
    Ūkio vadovai nuolatos pyko, tyčiojosi iš jo ir išmetinėjo: „Kokį pavyzdą duodi mokiniams, jei, būdamas agronomu, eini į bažnyčią?" J. Aničas ir J. Rimaitis „Tarybiniuose įstatymuose apie religinius kultus" (V.1970, p. 31) rašo: „Atsakomybę užtraukia taip pat atsisakymas priimti piliečius į darbą... atleidimas iš darbo... priklausomai nuo pažiūros į religiją."

    Jaunuolį atleido iš darbo tik už tai, kad jis eidavo į bažnyčią. Ne ūkio vadovai liko kalti, kad jaunuolį neteisėtai pašalino iš darbo, bet jaunuolis. Tai kam parašyti gražūs įstatymai? Jie parašyti ne tam, kad gintų nekaltai skriaudžiamuosius, bet dėl propagandos: štai kokie gražūs mūsų įstatymai — net ir tikinčiųjų teisės įstatymu apsaugotos! Tai tik pasityčiojimas iš tikinčiųjų.

    Jaunuolis kaltinamas, kad susikivirčijo su viršininkais. Šitie, norėdami, kad jaunuolis prarastų pašaukimą, pasiryžo padaryti jį brigadininku. Jaunuolis nesutiko, nes buvo įsitikinęs, kad 1974 bus priimtas į Seminariją. Atsisakymas vykti į brigadininkų kursus nebuvo pilietinių pareigų vengimas, nes specialybę kiekvienas pasirenka laisvai.
Jaunuolis kaltinamas, kad „reikalavo išleisti jį į užsienį". Tai šmeižtas — apie užsienį jis net nebuvo užsiminęs.

    Seminarijos atstovas patarė kur nors išvykti, kad ir į Latviją ir ten bent trejus metus palaukti. Laukė nuo 1970 ir dar nežinia kiek reikės laukti! Kas liks iš jaunuolio tiek metų laukus? O šmeižtai nesudūlės! Jaunuolis neturi malonės ir užsitraukė rūstybę net pas tuos, kurie pripažįsta atlaidumą, bet priešą spardo tol, kol jį sunaikina — kurie turi tik visiško sunaikinimo sąvoką. Bažnyčios priešų tikslas suprantamas — jie nori, kad Seminariją baigtų pasenę ir ligoti asmenys.

    Jūs sakėte: „Klebonas suagitavo!" O kaip suprasti Jūsų pasiūlymą jaunuolio motinai, kad jaunuolis stotų į mediciną? Norinčiais stoti į mediciną Jūs nesirūpinate, o tik jaunuoliu, kuris pasiryžo tapti kunigu. Taip ilgai nepriimdami, norite atšaldyti jo pašaukimą ir išgauti „paklusnumą". Kam tokie reikalavimai, kurie nieko bendro neturi su kunigo pašaukimu ir net nesuderinami su doro žmogaus sąžine?
3
(Netiesa, kad bažnyčios remontuojamos laisvai):
    Kalbama ir rašoma, kad bažnyčios remontuojamos laisvai. Tai netiesa. Tiesą drįso pasakyti tik iš Maskvos atvykęs Tarasovas. 1973 liepos 16 jis pasakė: „Be valdžios leidimo jūs neturite teisės bažnyčioje net vinies įkalti."

    1973 m. adutiškiečiai nusipirko nurašytus, metalo laužui skirtus apšildymo agregatus ir juos suremontavo. 1973 rugsėjo 16 Adutiškio bažnyčios komitetas paprašė Švenčionių raj. Vykdomąjį komitetą, kad leistų apšildyti bažnyčią, tačiau į pasiųstą prašymą rajonas neatsakė. 1973 lapkričio 1 adutiškiečiai kreipėsi pas Jus. Lapkričio 21 atvykęs į Adutiškį Jūsų referentas žodžiu pasakė: „Apšildomos tik tos bažnyčios, kuriose yra vertingi meno kūriniai." Tokiu atsakymu visi pasipiktino — meno kūriniais labiau rūpinasi, kaip žmogumi, o radijas ir spauda nuolatos kartoja, kad Tarybų Sąjungoje „viskas žmogaus gerovei". Savo atsakymu Jūs įžeidėte kolūkiečius, kurie girdi, kad kai kur jau ir fermos apšildomos. Jie mato, kad ir kultūros namai dieną naktį apšildomi.

    1973 gruodžio 9 adutiškiečiai kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą. 1974 vasario 3 kreipėsi pakartotinai, bet atsakymo nesulaukė. 1974 kovo 14 kreiptasi į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą ir į LTSR KPCK pirmąjį sekret, bet adutiškiečiams nė vienas neatsakė.

(Tardymas dėl bažnyčioje apšildymo įvedimo):
    Adutiškiečiai, padarę išvadą, kad tiek Ministrų Taryba, tiek Aukščiausios Tarybos Prezidiumas ir Centro Komitetas, gerai suprasdami bažnyčios nuo valstybės atskyrimo dekretą, nenori su tikinčiaisiais turėti nieko bendro, todėl į prašymus neatsakė. Žmonės ramia sąžine pradėjo bažnyčios apšildymo darbus.

    Baigiantis darbams, prasidėjo revizijos. Liepos mėnesį kažkoks pareigūnas su priešgaisrinės apsaugos inspektoriumi patikrino, kur kas pirkta. Liepos 23 tardymui buvo pakviesti bažnytinio komiteto nariai: P. Burokas ir V. Trečiokas. Tardytojas reikalavo nurodyti, kur ką pirko. Visa kruopščiai surašęs, reikalavo, kad pasirašytų, bet bažnytinio komiteto nariai atsisakė, nes atmintinai negalėjo pateikti tikslių duomenų. Jie buvo pasodinti pas budintį milicininką ir sėdėjo tol, kol pasirašė. Ar turėjo tardytojas taip elgtis? Argi revizoriai reikalauja, kad buhalteriai ir direktoriai teiktų žinias iš atminties? Vėliau buvo pašauktas tardymui bažnytinio komiteto kasininkas P. Avinas. Po jo buvo ištardytas buvęs bažnytinio komiteto sekretorius A. Bučelis. Paskiausiai Adutiškio apylinkės pirmininkas ir milicijos įgaliotiniai klausinėjo mane, kur gauti žibalui bakai?

    Kai tardytojas nesurado pagrindo apkaltinti adu-tiškiečius, tada rajonas pareikalavo, kad bažnyčios komitetas pateiktų apšildymo projektą.

    Bažnyčios komiteto atstovai P. Burokas ir V. Trečiokas kreipėsi į rajono architektą Jakučionį, kad jis padarytų reikiamą projektą. Architektas griežtai atsisakė ir pasiuntė žmones į Kauno Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Rugpiūčio 11 adutiškiečiai kreipėsi nurodytu adresu. Kauniečiai labai stebėjosi, kaip architektas Jakučionis, žinodamas, kad Švenčionių rajonas priklauso Vilniaus zonai, pasiuntė juos net į Kauną. Vilniuje žmonėms buvo pareikšta, kad be religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo bažnyčios jokių projektų daryti negali.

(Kryžiaus keliai dėl bažnyčios apšildymo):
    Rugpiūčio 28 adutiškiečiai, išgirdę per televiziją Jūsų kalbą, kad tikintieji laisvai ir be jokių trukdymų remontuoja bažnyčias, rugpiūčio 30 nuvyko pas
Jus, o Jūs, pataręs jiems perauklėti kleboną, pasiuntėte žmones į rajoną, kad leistų padaryti projektą. Rugsėjo 24 iš rajono buvo gautas toks raštas: „Iki bus paruošta dokumentacija, toliau vykdyti darbo negalima." Rajonas reikalauja pristatyti projektą, o jam padaryti leidimo neduoda...

    Prisimena epizodas iš lenkų okupacijos laikų — Vilniuje buvo lietuvių gimnazija. Lenkų ponai pasiryžo ją likviduoti ir pareikalavo, kad stojantieji pristatytų pažymėjimą, jog jų tėvai lietuviai. Gimnazija be tokių pažymėjimų neturėjo teisės mokinius priimti, o tokių pažymėjimų niekas neišduodavo... Dabar vėl grįžtama į ponų pramintus takus.

    Spalio 23 P. Burokui ir V. Trečiokui Švenčionių rajono architektas-inspektorius Jakštas ir žemės valdybos inžinierius V. Graužinis aiškino: „Važiuokite į projektavimo institutą ir jums padarys projektą. Rajonas su institutu jau susitarė. Rajono atstovai norėjo išgauti pasižadėjimą, kad be dokumentacijos nebus vykdomi darbai.

    Adutiškiečiai, nuvykę į institutą, įsitikino, kad apie Adutiškio bažnyčios apšildymą niekas iš rajono pareigūnų nekalbėjo. Ar turėjo teisę rajono pareigūnai taip apgaudinėti bažnytinio komiteto atstovus?

    Sakoma, kad įstatymai draudžia kunigams priklausyti prie parapijos dvidešimtuko, ir, kad kunigai negali būti išrinkti bažnytinio komiteto nariais. Aš įsitikinau, kad parapijos dvidešimtukui negali priklausyti ne tik kunigai, bet ir sumanesni parapijiečiai. Pavyzdžiui, iš pateikto rajono tvirtinimui dvidešimtuko sąrašo buvo išbraukti: Mykolas Raginis, Edmundas Vai-tekėnas ir Ciprijona Burokienė.

(Susiaurintos kunigų pilietinės teisės):
    Jei TSRS Konstitucijos 135 str. sako, kad „LTSR Aukščiausios Tarybos deputatu gali būti renkamas
kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis...," tai kodėl kunigas negali būti išrinktas bažnytinio komiteto nariu?

    Per Vilniaus radiją aiškinta: „Kunigai negali priklausyti prie bažnyčios komiteto, kad nepasinaudotų bažnyčios komitetui priklausančiomis materialinėmis gėrybėmis." Kam tokie šlykštūs įtarimai? — Kad visuomenę nuteiktų prieš kunigus. Kodėl neįtarinėjami kolūkių pirmininkai ir ūkių direktoriai? Jie visi priklauso prie ūkių valdybų. Kunigai ir sumanesni tikintieji negali priklausyti nei prie dvidešimtuko, nei prie bažnytinio komiteto ne dėl to, kad nepasinaudotų materialinėmis gėrybėmis (juk kiekviename komitete yra revizijos komisija!), bet kad lengviau būtų galima bažnytinį komitetą apgauti. Pavyzdžiui, rajono pareigūnai kalbėjo: „Važiuokite į Vilnių ir projektą gausite!" Kunigas ir sumanesni bažnytinio komiteto nariai būtų atsakę, kad projektas aklai nedaromas, o tik apžiūrėjus aplinką. Nuvažiavę į institutą, bažnytinio komiteto nariai įsitikino esą apgauti. Jūs, Įgaliotini, sutikote, kad institutas paruoštų bažnyčios apšildymo projektą, tačiau jūsų sutikimu adutiškiečiai neilgai džiaugėsi. Instituto inžinierius Rozentalis nukreipė adutiškiečius pas rajono geodezininką, kad padarytų šventoriaus planą, tačiau architektas Jakučionis išdidžiai pareiškė: „Mes ir už pinigus nedarysime..."
4

    Savo straipsnyje („Tiesa", 1974.XI.22) Jūs rašote: „Materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino žymios dalies gyventojų tarpe.

(Tik mažuma išpažįsta materialistinę pasaulėžiūrą):
    Tenka pastebėti, kad materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino tik mažumos gyventojų tarpe, ir tai tik dėl tam tikrų išskaičiavimų. Tie, kurie ją giria ir rekla-

muoja, dažnai kalba prieš savo sąžinę. Materialistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą Jūs stebite iš tolo, o mes iš arti. Jūs remiatės fikcinėmis statistikomis, o mes realia padėtimi. Jei kas iš baimės ir pasisako, kad jis netiki Dievą, tai dar nereiškia, kad jis yra bedievis. Jei jis būtų bedievis, tai jis tikrai nepriimtų moterystės sakramento, nekrikštytų savo vaikų ir neitų išpažinties. Taigi nėra pagrindo džiaugtis bedievių skaičiumi. Kas suskaitys šeimas, kurios, nenorėdamos eiti į bažnyčią, meldžiasi namie?

    Nei šeima, nei visuomenė nesidžiaugia fanatiškais materialistais. Prieš kiek laiko Jakelių tarybiniame ūkyje dirbo J. Galvydis. Būdamas direktoriumi, mažai rūpinosi ūkio reikalais, o eikvojo visą energiją kovai su tikėjimu. Jis buvo pasiryžęs subedievinti visus gyventojus. Tikinčiuosius išjuokdavo garbės lentoje, neišmokėdavo darbininkams priklausomų premijų, pav. P. Burokui.

    1971 liepos 20 mirė kaupdamas tarybinio ūkio bulves Albinas Bučelis, gimęs 1894 m. Direktorius nedavė net mašinos karstui iš krautuvės parvežti. J. Galvydis atvažiavo labai kukliai, kaip našlaitis. Po kelerių metų jis išvažiavo iš Jakelių su tokiu kraičiu, kaip karalaičiai išvažiuodavo į žentus. Keliolika metų dirbę kolūkyje ir tarybiniame ūkyje fermų darbininkai neužsidirbo net ir šešėlio to, ką užsidirbo direktorius J. Galvydis per ketverius metus.

(„Lietuviškai kalba tik maldininkai ir banditai"):
    Dažnai kalbama ir rašoma, kad Bažnyčia buvo nacionalistų rietenų priežastimi, o dabar jaunoji karta auklėjama internacionalizmo dvasioje ir nacionalinė neapykanta jau svetima. Šįmet, eidamas Vilniuje Diržinskio gatve, paklausiau paauglį kur yra Giedraičių gatvė.Paklaustasis rusiškai atsakė: „Nesupran-
tu." „Kaip gi suprasti? Juk Lietuvoje gyveni. Argi jūsų mokykloje nemoko lietuvių kalbos?" — paklausiau. „Lietuviškai kalba tik maldininkai ir banditai", — atsakė paauglys. Štai kokie vaisiai materialistinio auklėjimo! Kas nuteikė paauglį prieš lietuvių kalbą?

    1974 gruodžio 4 per Vilniaus radiją buvo kalbama, kad prieš karą kažkokia šeima prašė švietimo ministrą atleisti jos vaikus nuo tikybos pamokų. Komentatorė pasipiktinusi pabrėžė, kad prašymas liko nepatenkintas. Ką šiandien atsakytų švietimo ministras, jei kuri šeima drįstų paprašyti, kad jų vaikų neluošintų ateistinė dvasia? Jei kas smerkia praeities klaidas, tai pats turi panašių klaidų nedaryti.

(Ateizmas dabar brukamas visur):
    Tiesa, seniau tikybos mokė, bet jėga niekas nebruko, kaip šiandien brukamas ateizmas. Tikėjimo tiesas dėstė tik per tikybos pamokas, o šiandien kiekvienas mokytojas turi savo pamokose diegti ateistinę mintį. Seniau tikybos mokė tik pradžios mokyklose ir gimnazijose, o šiandien ateizmas pradedamas diegti jau vaikų darželiuose, o vidurinėse, technikumuose, universitetuose ir darbovietėse jėga brukamas. Nepaliekami ramybėje net pensininkai.

    Kokia čia laisvė, jei kalamas tik ateizmas, jei tik jo reikia klausyti? Ar apie tokią laisvę kalba TSRS Konstitucijos 124 str.? Teisingai apie laisvę kalbėjo Roza Liuksemburg: „Laisvė tiktai sau — nėra jokia laisvė. Tikra laisvė apima taip pat laisvę kitaip galvojantiems."

    Jums, kaip ir kiekvienam doram piliečiui, turi rūpėti, kad visi dorai gyventų. Taigi rekomenduokite ne kunigus perauklėti, bet tuos, kurie trypia tai, kas dora ir gražu. Būdami ministro poste, Jūs galite pateikti daug gražių sumanymų, tik turėkite pilietinės
drąsos pasakyti, ką jūs matote ir girdite tiems, kurie nemato ir negirdi, nes visą energiją eikvoja beprasmei kovai su Dievu ir Bažnyčia.
Adutiškis, 1975.1.25.
        Kun. B. Laurinavičius
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
*    *    *


        Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto
        rektoriaus
        Į s a k y m a s  Nr.  20
Vilnius,
                        1975 vasario 14
Dėl dėstytojų atsakomybės organizuojant ir pravedant studentų išvykas
    Mokymo plane numatomos taip pat įvairios ekskursijos, meno saviveiklos, sportininkų kolektyvų ir kitokio pobūdžio studentų išvykos respublikos viduje, už jos ir šalies ribų turi didelę dalykinę, pažintinę ir auklėjamąją reikšmę, rengiant būsimuosius mokytojus. Siekiama, kad studentai šiose, išvykose, pedagoginės praktikos, darbo ir poilsio stovyklų, talkų žemdirbiams metu savo darbu ir elgesiu pateisintų tarybinio studento, būsimo pedagogo, komjaunuolio, LTSR piliečio garbingą vardą.

    Šioms išvykoms aukojamas nemažas akademiniams užsiėmimams ir poilsiui skirtas laikas, skiriamos didelės lėšos. Jų sėkmė, formuojant jaunąjį specialistą, priklauso nuo kolektyvų vadovų, katedrų dėstytojų tinkamo ir savalaikio pasirengimo išvykoms ir, remiantis studentu aktyvu, reikiamos drausmės palaikymo pačių išvykų metu. Būtina išvykų rezultatus svarstyti katedrose, kolektyvuose, informuoti apie išvykas ir ekskursijas dekanus, o, esant reikalui, ir rektoratą.
    Pastaruoju laikotarpiu pažeidus elementariausius studentų išvykų organizavimo ir pravedimo reikalavimus, susidurta su reiškiniais, turinčiais neigiamą įtaką studentų ideologiniam auklėjimui, jų marksistinės pasaulėžiūros formavimui.

    1975 birželio 29 — liepos 12 dienomis istorijos fakulteto 14 studentų grupė, vadovaujama dėstytojo, va-landininko R. Šalūgos, Joniškio, Akmenės, Mažeikių rajonuose atliko mokomąją archeologijos, etnografijos ir kraštotyros praktiką. Ši grupė, būdama Akmenės rajone, nusižemino bažnytininkams, įsiprašė į Klykolių medinę bažnyčią, kaip į architektūrinį paminklą, klausėsi vietos klebono antimokslinių komentarų (Klykolių parapijos klebonas yra Jonas Paliukas — baigęs Kauno Kunigų seminariją 1969 metais — Red.), žiūrėjo jo gamybos filmus ir skaidres, be visa ko, ir religine tematika. Suprantama, kad visa tai praktikos plane nebuvo numatyta. R. Šalūgos, kaip nepateisinusio pasitikėjimo, paslaugų atsisakėte, ir jis institute nebedirba. Grupės seniūnas iš pareigų atleistas. Su studentais teko pravesti atitinkamus pokalbius.

    1974 spalio 27 to paties fakulteto II kurso studentų grupė, vadovaujama docentės A. Gaigalaitės, surengė pažintinę vienadienę ekskursiją maršrutu Pilaitė -Kernavė - Musninkai - Čiobiškis - Žasliai - Elektrėnai -Vievis - Lentvaris. Kernavėje, dėstytojai nepastebint, studentai savavališkai suėjo apžiūrėti bažnyčios, kurioje, pasirodo, yra įrengtas nemokslinis, antiistorinis muziejus. Dėstytoja, tai sužinojusi, tuojau pat studentus išsivedė ir pravedė aiškinamąjį pokalbį. Tačiau sugrįžusi apie šį įvykį fakulteto dekano nepainformavo.

    1974 rugsėjo 4 — spalio 3 dienomis gamtos -geografijos fakulteto studentų grupė, vadovaujama e. doc. p. J. Tomkaus, talkininkavo Šalčininkų rajono „Lenino priesakų" kolūkyje. Nežiūrint griežto nurodymo talkininkų vadovams, dėstytojui J. Tomkui nuo-
laidžiaujant, buvo surengtos pabaigtuvių vaišės su svaiginamaisiais gėrimais. Tokio pobūdžio pabaigtuvės ir kai kurių studentų elgesys jų metu pažemino talkininkų ir jų vadovo orumą.

    Anksčiau, liepos 16 - 21 dienomis, atliekant praktiką prie Drūkšių ežero, e. doc. p. J. Tomkus studentų akivaizdoje prie laužavietės, be jokio rimto pagrindo, susikivirčijo su atvykusiais iš toliau turistais. Šis netaktiškas iš dėstytojo pusės konfliktas, norint nenorint įgijo nacionalistinį pobūdį.

    Į tokius ir panašius neigiamus reiškinius reikia griežtai ir principingai reaguoti ir kiekvienai katedrai ir dėstytojui iš jų daryti reikiamas išvadas.

    Ryšium su tuo įsakau:
    1) Geografijos katedros e. doc. p. Juozui Tomkui už grubų drausmės pažeidimą studentų talkos žemdirbiams ir už netaktišką elgesį su pašaliečiais studentų praktikos metu pareikšti papeikimą.

    2) TSRS istorijos katedros docentei Aldonai Gaigalaitei už neinformavimą apie kai kurių studentų netinkamą elgesį išvykoje pareikšti įspėjimą.

    3) Katedrų vedėjams per 10 dienų su šiuo įsakymu supažindinti katedros narius ir su pasiūlymais dėl šio įsakymo grąžinti kanceliarijai.
                VVPI Rektorius  doc. V. Uogintas
*    *    *

(Ž. Ū. Akademijos docentas terorizuoja studentus):
    Kaunas. 1975 vasario 11 grupė Veterinarijos studentų, vykdami į Kurtuvėnus, pakeliui užsuko į Šiluvą ir Tytuvėnus. 1975 vasario 13 marksizmo katedros docentas Bagackas pradėjo po vieną kamantinėti išvykoje dalyvavusius studentus, kaltindamas, kodėl buvo užsukę į Šiluvą. Dalyvavusius Kurtuvėnuose Užgavėnių šventėje docentas gąsdino pašalinti iš Akade-
mijos. Akademijos ūkio dalies vedėjas, davęs studentams autobusą, buvo pašalintas iš darbo.
*    *    *
(Netikslios įgaliotinio K. Tumėno informacijos studentams):
    Kauno Politechnikos institute 1974 rudenį buvo suorganizuotas studentų susitikimas su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu K. Tumėnu. Į paskaitą buvo suvaryti studentai, turėję rašyti kontrolinį darbą. K. Tumėnas pasakojo apie įvairias religines bendruomenes Lietuvoje. Jo teigimu, pusė Lietuvos gyventojų yra praktikuojantys katalikai, o šventėse dalyvauja dar daugiau žmonių. Oficialiais duomenimis, krikštijama 45 proc. naujagimių, tuokiasi 25 procentai ir laidojama su religinėmis apeigomis 51 procentas. (Šie duomenys yra labai sumažinti — Red.). Tumėnas paminėjo, kad reakcingi kunigai išleido kelis „LKB Kronikos" numerius, skirtus daugiau užsieniui.
*    *    *


(Studentai atsisako užrašyti pamokslą):
Šiauliai. 1974 gruodžio 25 per Šv. Kalėdas daug Šiaulių Pedagoginio instituto II kurso defektologų atėjo šventiškai pasipuošusių. Bent tokiu būdu pademonstravo savo pažiūras. Praslinkus keletui dienų, šiam kursui buvo įsakyta nueiti į bažnyčią, išklausyti pamokslą ir, jį užrašius, perduoti komjaunimo organizacijai. Studentai atsisakė, motyvuodami, kad šitai į studentų pareigas neįeina.
*    *    *


(Saugumas ir Politechnikumo vadovybė diskriminuoja tikinčiuosius studentus):
    „LKB Kronikos" 8-me ir 10-me numeriuose buvo rašoma apie moksleivio Zenono Mištauto persekio-
jimą už tai, kad jis 1973 nešė kryžių į Meškučių piliakalnį (Kryžių kalną). Jam buvo sumažintas elgesys, neleista apginti diplominio darbo ir už tai greitai paimtas į kariuomenę. Vienas Šiaulių saugumo darbuotojas kai kuriems politechnikumo dėstytojams privačiame pokalbyje paaiškino, jog saugumas žinąs, kad Zenonas yra tvarkingas, gabus ir gerai besimokąs moksleivis, tačiau ketinąs stoti į Kunigų seminariją, todėl jokiu būdu negalėjęs leisti, kad užbaigtų politechnikumą ir neįsigytų vidurinio išsilavinimo. (Minėto saugumiečio ir dėstytojų pavardės yra žinomos — Red.)

    1974 Zenono Mištauto brolis irgi mėgino įstoti į Šiaulių politechnikumą. Stojamųjų egzaminų metu jį pasikvietė direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams J. Raudys ir paaiškino, kad jeigu jis norįs čią mokytis, turįs pažadėti neiti į bažnyčią, įstoti į komjaunimą ir nesekti brolio pavyzdžiu. Po šio pokalbio jaunuolis tuojau pat atsiėmė savo dokumentus.
*    *    *
(Mokytojai tyčiojasi ir įžeidinėja religingą invalidą moksleivį):
    Utena. Jonas Baronas, 20-ties metų amžiaus, invalidas, gyvena senelių namuose ir mokosi Tilvyčio suaugusių vidurinės mokyklos VIb klasėje. Mokytojai pareikalavo, kad jis parašytų straipsnį prieš bažnyčią ir kunigus. J. Baronas griežtai atsisakė. Po pamokų mokytojų kambaryje buvo kamantinėjamas dėl tikėjimo.

    — Aš esu ne mažas vaikas, ir jūs neturite jokios teisės versti mane rašyti antireligines temas, — atsikirto mokinys.

    Mokytojas nepajėgė valdytis:

    — Davatka, asilas, piemuo, neapsišvietęs, — visokiais žodžiais buvo užgauliojamas mokinys. Labiausiai
užgauliojo mokyt. Skvaržinskaitė. Nuo to laiko J. Baronas kasdien būdavo užgauliojamas.

    1975 sausio 15 Jonas Baronas nuvažiavo į Švietimo Ministeriją ir apsiskundė. Po to mokinys buvo perkeltas į Ukmergės mokyklą ir pradėta tirti aukščiau paminėti faktai. Pasirodo, kad mokyt. Skvaržinskaitę inspiruodavo mokslo dalies vedėjas mokyt. Trumpickas. Mokyt. Skvaržinskaitė dėl šitokio savo elgesio buvo perspėta, o mokyt. Trumpicką pažadėjo nuo 1975 balandžio 1 atleisti iš darbo.

    1975 kovo 4 J. Baronas gatvėje sutiko mokytoją Trumpicką, kuris, girdint mokiniams — Grigoniui ir Liuimai — invalidą mokinį išvadino šunimi.
*    *    *

(Mokytojas anketa tiria mokinių religines pažiūras, tikinčiuosius pravardžiuoja):
    Klaipėda. Klaipėdos I-os vidurinės VI klasės mokiniams buvo liepta atsakyti į tokius anketos klausimus: Ar tiki Dievą? Ar lankai bažnyčią? Ar moki poterius? Kas ruošė Pirmajai Komunijai? Kas šeimoje tiki ir lanko bažnyčią? Mokiniai atsakė įvairiai: „Kas jums, mokytojau, rūpi — tai mano asmeniškas reikalas", „Dievą tikiu, bažnyčią lankau, poterius moku, Pirmajai Komunijai ruoštis padėjo mama" ir pan. Po anketa mokiniai turėjo pasirašyti. Iš tikinčiųjų mokinių klasės auklėtojas Sabeckas pradėjo tyčiotis: „Na, davatka, gal šiandien į mokyklą užsikabinusi kryželį atėjai? — šaipėsi auklėtojas iš vienos tikinčios mergaitės.
*    *    *

(Mokytoja Glinskienė tyčiojasi iš religingų mokinių):
Palanga. Kurorto vidurinėje dirbanti ateiste mokyt. Glinskienė per pamokas tyčiojasi iš religingų moksleivių. 1975 prieš Velykas mokyt. Glinskienė kalbėjo moksleivei Atkočiūnaitei:

    — Tu per dažnai lakstai į bažnyčią, kaip tikra
davatka. Tikriausiai, esi vienintelė tokia atsilikusi klasėje.

   
— Ne taip jau dažnai einu į bažnyčią — tik sekmadieniais, — ramiai atsiliepė mergaitė, — ir šito man niekas neuždraus.

    — Mokytoja, ji ne viena tokia, — atsileipė mokinė Šileikytė. — Aš taip pat lankau bažnyčią. Velykų visą naktį adoruosiu prie Kristaus karsto. Jeigu netikite, ateikite pažiūrėti.

    Mokiniai pradėjo juoktis, mokytoja išėjo iš klasės.
*    *    *
(Ateistinis vaidinimas su tikinčiais vaidintojais):
    K. Naumiestis. Kudirkos Naumiesčio vidurinėje 1974 per Kūčias po pamokų turėjo įvykti ateistinis vakaras. VII klasės auklėtojas Algis Domijonaitis „artistais" parinko tikinčius moksleivius: Gintą Venckų, Raimundą Žibą ir Aldoną Stebulytę. Venckui reikėjo vaidinti kleboną, o kiti turėjo išjuokti tikinčius žmones, priimančius sakramentus. Kitiems klasės mokiniams buvo liepta vaidinimo metu garsiai juoktis. Auklėtojas prigrasė, kad vaikai apie šį vaidinimą tėvams nieko neprasitartų — tikriausiai, bijojo, kad spektaklis gali neįvykti. Tačiau vaikai tėvams pasipasakojo. Žibienė telefonu paskambino auklėtojui ir pareiškė: „Nesutrypkite mūsų įsitikinimų. Vaidinimui pasirinkite neinančius į bažnyčią vaikus, o mes savųjų neleisime. Kitos motinos taip pat neleido savo vaikams dalyvauti vaidinime. Ateistinis vakaras sužlugo. Tačiau vaikams teko klasėje aiškintis, kodėl nedalyvavo vaidinime.

I N F O R M A C I J A

    „LKB Kronika" laukia tikslios ir išsamios informacijos apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir priešinimąsi prieš nutautinimą bei subedievinimą.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum