gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Pogrindinė knyga Telšiuose sovietmečiu Spausdinti El. paštas
Parengė J. Švėgždavičienė

   Pokario laikotarpiu, sovietinei valdžiai vykdant dvasinio genocido politiką, varžant žmonių teisę gauti jiems reikalingą informaciją, nemažai būta pasipriešinimo šiai politikai faktų. Apie vėlyvojo sovietmečio metais egzistavusią pogrindžio literatūrą (išskyrus „Kroniką“ bei kai kuriuos kitus periodinius leidinius) rašyta mažai. Šioje publikacijoje aptarsime Telšių katalikiškojo rezistencijos sąjūdžio veikėjų pastangas leisti ir platinti religinę, filosofinę bei kitą literatūrą.

   Apie 2 tūkstančius pogrindžio religinės literatūros buvo sukaupta ir platinama Telšiuose. Pogrindžio religinės ir kitokios literatūros bibliotekos egzistavimas Telšiuose prisidėjo prie telšiečio religinės, filosofinės ir tautinės minties brendimo.

   Nuo 1977 m. Telšių vikaras J. Kauneckas buvo sovietmečiu draustos literatūros kaupimo ir platinimo organizatorius Telšiuose. Kunigas J. Kauneckas visuomenei gerai žinomas ir kaip aktyvus tikinčiųjų teisėms ginti komiteto (įkurtas 1978 m. ) narys. Jis aktyviai gynė ir telšiečių tikinčiųjų teises („Kronikoje“ Telšiai minimi daugiau negu 60 kartų). Represinė sovietinė valdžia ypatingą dėmesį skyrė „Kronikai“ ir jos leidėjams - nepalyginamai daugiau negu kitiems nelegaliai daugintiems ir platintiems leidiniams bei šios spaudos organizatoriams ir skaitytojams.

   1973 m. lapkričio mėnesį Lietuvoje organizuoto pirmojo plataus masto susidorojimo su „Kronika“ metu rasta apie 3700 lapų nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 vnt. ideologiškai sovietinei santvarkai žalingos literatūros knygų, 140 kg. išspausdintų religinės literatūros lapų. Iš KGB medžiagos matyti, kad daugiausia šios literatūros buvo konfiskuota Kaune ir jo apylinkėse.

   J. Kauneckas, 1973-1977 m. studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, susipažino su knygų leidėjais gydytojais Brazauskais. Iš jų gautus leidinius, net 40 egz. tiražu, platino tarp studentų. J. Kauneckas palaikė ryšius su Panevėžyje pogrindinius leidinius dauginusia vienuole O. Pranckūnaite. Po vieną šių leidinių egzempliorių jis kaupė savo asmeninėje bibliotekoje. Dirbti į Telšius jaunasis vikaras taip pat atvažiavo ne tuščiomis rankomis.

   Įvairiose Lietuvos vietose spausdinamą ir dauginamą draudžiamą literatūrą iki 1981 m. į Žemaitiją atgabendavo pats J. Kauneckas. Apsilankydavo čia ir O. Pranckūnaitė. Nuo 1981 m. nelegalių knygų dauginimui buvo įsigyta spausdinimo mašinėlių. 9 iš jų nupirko kun. J. Kauneckas. Naudodamas spausdinimo mašinėles apie 100 egz. leidinių padaugino ir įrišo telšietis P. Bogdelis. Šiame darbe jam padėjo ir keletas patikimų žmonių, kurių pavardžių nėra dar pavykę išaiškinti.

   Pensininkės mokytojos M. Mėlynauskaitė ir A. Babelytė ne tik daugino leidinius, bet juos ir vertė iš kitų kalbų. Jos prisidėjo ir leidžiant „Rūpintojėlį“.

   Telšietė Narvydienė padaugino 25 egz. knygų. Skaičiavimo mašinų gamykloje kopijuodama spynų gamybos instrukcijas, ji surizikavo vieną knygą nukopijuoti ir panaudodama ERA įrenginį - naujasis leidinys kvepėjo žibalu.
Seselės vienuolės Teresėlė ir Genutė rengė leidinėlius vaikams. Jie buvo papuošti karpytais paveikslėliais, celofanuoti.

   Knygas kopijavimui parūpindavo kun. J. Kauneckas. Jis jas skolindavo iš kitų kunigų, Vyskupo. Į nelegalių knygų dauginimą įsijungę telšiečiai kartais ir patys savarankiškai pasirinkdavo, ką kopijuoti. Visos nelegaliai padaugintos knygos buvo kietais viršeliais, meistriškai įrištos. Kopijuojamo puslapio kaina būdavo 10 kapeikų, šimto puslapių knygos kaina - 10 rublių. Nežinoma, kad būtų egzistavęs koks fondas šiai leidybinei veiklai finansuoti. Anot paties J. Kaunecko, šiai veiklai buvo naudojami žmonių asmeniniai pinigai.

   O. Pranckūnaitė prisimena kun. J. Kaunecką, atvažiuojantį į Panevėžį su „čemodanėliu“, apibrizusiu paltu. Palikdamas joms leidybai skirtus pinigus, ištardavo: „Verskitės“.

   Pogrindžio religinė literatūra Telšius pasiekdavo dar iki 1977 m. Kun. J. Zdebskis savo pogrindžio spaustuvėje išspausdintas knygas nuveždavo ir į Žemaitįją, kur jas dažniausiai perduodavo moterims (perpardavinėtojoms).

   „Kroniką“ į Telšius atveždavo A. Montvydienė. Šią literatūrą Telšiuose platindavo vargonininkas Šeduikis, bažnyčioje dirbusi skalbėja - „pročka“ Onutė. Kun. J. Kaunecko remiami ir vadovaujami draudžiamos literatūros platinimo srityje dirbo tiek jie, tiek it Bogdelis, katalikiško jaunimo organizatorius P. Gražulis.

   Saugiausia nelegalios literatūros laikymo vieta buvo Katedros bokšto antrasis aukštas. Nelegalūs leidiniai būdavo laikomi ir zakristijoje. Šios pogrindžio bibliotekos sovietmečiu veikęs saugumas neišaiškino. Nebuvo įkliuvęs nė vienas ir šios bibliotekos literatūros skaitytojas.

   Religinių susivienijimų nuostatuose (galiojo nuo 1974 m.) kartu su kitais draudimais buvo nurodoma, kad neleidžiama platinti religinės bei kitos literatūros, organizuoti tokio pobūdžio bibliotekų, labdaros akcijų.

   Religinė pogrindžio spaudos persekiojimas sustiprėjo prasidėjus „Kronikos“ bylai (1973m.). Kunigas J. Kauneckas, sovietinės valdžios atstovų vadintas „kunigu reakcionieriumi“, nuo to laiko buvo nuolat sekamas KGB darbuotojų. Tuo laikotarpiu pas jį atliktos 4 kratos (LKBK. T. 11. P. 272). Po kunigo A. Svarinsko arešto, J. Kauneckui, kaip ir O. Pranskūnaitei, S. Tamkevičiui ir kitiems jų bendraminčiams buvo rengiamas panašus likimas.

Kokios priežastys lėmė sėkmingą kunigo J. Kaunecko rezistencinę veiklą vėlyvojo sovietmečio metais?

   „Kronikos“ leidėjai prisiminimuose nurodo jautę ypatingą Dangaus globą. Sėkmę lėmė ir tai, kad buvo laikomasi nelegalios spaudos platinimo taisyklių, tam tikros taktikos. Pavyzdžiui, žmonės buvo raginami dirbti taip, kad jų neįtartų ir kad jie niekam neišsiduotų, jog prisideda prie tiesos sakymo. Kunigui J. Kauneckui daug kuo padėjo tikintieji. Pamoksle užsiminus apie jo bute atliktą kratą, tikintieji parašė pareiškimą, adresuotą valdžiai. Po šiuo pareiškimu pasirašė net 1580 žmonės.

Kokios knygos dažniausiai tais metais būdavo platinamos nelegaliai?

   Šią pogrindžio religinę literatūrą nesudarė vien maldaknygės, katekizmai, kita praktikuojančiam katalikui būtina literatūra, kurios Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose tuo metu labai trūko. Ji buvo leidžiama palyginti dideliais tiražais, dalis išvežama į Sibirą, Ukrainą - ten gyvenantiems katalikams. Šiame bare aktyviai dirbo telšietė S. Bytautienė.

   Petras Plumpa prisimena, kad „Kronikos“ leidimas sudarė tik dalį darbo, kuriuo užsiėmė žmonės, dirbę katalikiškos spaudos rengimo, dauginimo ir platinimo srityje.

   Žmonės, įsijungę į šį darbą, iš pradžių planavo kaip atsvarą tuometinei valdžios ideologijai išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje. Kiekvienos knygos tiražas buvo planuojamas bent 100000 egz. Knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją, marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius lietuvių filosofų veikalus, geriausias lietuvių išeivijos, Rusijos disidentų knygas, jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos gyventojams turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip vanduo…

   Be anksčiau minėtų religinių leidinių, skirtų katalikiškajai bendruomenei, gausumu išsiskyrė religijos ir dvasinio gyvenimo problemoms skirta filosofinė knyga. Nemažai būta grožinės literatūros, tarp jų ir apsakymėlių (išvertė M. Mėlinauskaitė ir A.Babelytė). Šiuose leidiniuose daug rašoma dvasinio gyvenimo, religijos istorijos, pedagogikos, istorijos temomis. Daugiausia tai užsienio autorių, tarp jų ir E. Moriako, E. Fromo, J. Ratcingerio, A. Frosaro, H. Senjevičiaus leidiniai. Kitą tuo metu nelegaliai leistų knygų autorių grupę sudarė emigracijoje gyvenę lietuviai. Tai A. Maceina ir J. Grinius (jie buvo ypač populiarūs), A. Gaida-Gaidamavičius, St. Yla, St. Žilys, A. Grauslys, J. Eretas, A. Paškus, V. Balčiūnas.

   Tarp nelegaliai daugintų, kopijuotų knygų nemažai buvo Nepriklausomos Lietuvos metais spausdintų leidinių - dažniausiai 1926-1938 metais Kaune išleistos knygos. Daugelio knygų spausdinimu rūpinosi prelatas M. Juras.

   Daug vertingų užsienyje išspausdintų leidinių sovietmečiu taip pat pasiekdavo Lietuvą. Religinės literatūros draudimo laikotarpiu veikusioje pogrindžio bibliotekoje buvo galima rasti ne vieną iš esperanto kalbos išverstą V. Rudzinsko knygą.

Kas buvo Telšių pogrindžio bibliotekos skaitytojai?

   Šiandien visus juos išvardinti jau gana sudėtinga, nes jie nebuvo registruojami, nebuvo ir skaitomų knygų statistikos. Minėtu laikotarpiu vyko tiesioginiai knygos savininko-skaitytojo kontaktai, knygos ėjo iš rankų į kitas, paskutinysis nežinodavo pirmojo. Skaitytojai būdavo raginami nesmalsauti, nesistengti sužinoti, iš kur gauta knyga, o sulaikymo atveju sakyti, kad rado pašto dėžutėje ar jiems tą leidinį pasiūliusi nepažįstama davatkėlė. Anot J. Kaunecko, draudžiamas knygas žmonės labai noriai skaitydavo. Daugiausia skaitytojų buvę tarp dabartinės „Atžalyno“ ir Žemaitės mokyklų moksleivių. Pogrindinės bibliotekos skaitytojai buvo ir A. Remėza, F. Meiženis, Činskytė, J. Bucevičiūtė, pogrindžio bibliotekos knygas pradėjusi skaityti apie 1980 metus. Anot jos, pirmą kartą nueiti pasiimti draudžiamų knygų jai padėjusi I. Staškauskienė, kuri jau anksčiau buvo tapusi pogrindinės bibliotekos skaitytoja. Į Katedros zakristiją kunigas J. Kauneckas sutartą dieną atnešdavo pageidaujamą knygą. Taip skaitytojus pasiekdavo A. Šapokos, Z. Ivinskio, A. Kučinsko istoriniai, A. Maceinos, J. Griniaus, S. Šalkausko, Solovjovo, Berdiajevo filosofiniai veikalai. Tiems skaitytojams, kuriais pasitikėdavo, kunigas J. Kauneckas duodavo paskaityti ir „LKB kroniką“, „Aušrą“, „Alma Mater“, „Tėvynės sargą“, kitus pogrindžio leidinius. Gautomis knygomis skaitytojai dalindavosi su patikimais draugais. Pas J. Kaunecką Telšiuose į namus (dab. P. Genio g. 51) knygų pasiimti ateidavo ir netoli gyvenęs F. Meiženis, keletas kitų skaitytojų. Kunigo vadovaujami Eucharistijos bičiuliai taip pat buvo aktyvūs sovietmečiu draustos literatūros skaitytojai. Anot F. Meiženio, jų buvo apie dvidešimt.

   Dauguma pogrindžio literatūros skaitytojų - tikinčiųjų vaikai. Dalis jaunimo augo katalikiškose, bet gana indiferentiškose šeimose, nuolat jautė poreikį žinoti daugiau, negu jiems sudarė galimybę sovietinė valdžia. J. Sasnauskas prisimena: „Taip. Man kildavo įvairių klausimų, bet jie nebuvo vien tik religiniai, aš tiesiog jų nerūšiavau (…). Į tikėjimą atėjau per pogrindį, per kovą, nes suvokiau, kad bažnyčia persekiojama, taigi maniau joje esama tiesos, be to, ji gina kultūrą, identiškumą (…)“.

Šaltinis


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum