gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Niekada nesuabejojau, kad laimėsime Spausdinti El. paštas
   1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti žymiausias sovietmečio nelegalus leidinys "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Tai ilgiausiai (iki 1987 m.) leistas, plačiausiai pasklidęs ir aršiausiai KGB persekiojamas pogrindžio žurnalas. Slapčia pasiekdavusi Vakarus "Kronika" griovė sovietų mitus apie komunistinės santvarkos humaniškumą, tikinčiųjų laisvę. Čia buvo pranešama apie valdžios persekiojimus, kratas bei teismus kunigams ir tikintiesiems. Vyriausias leidinio redaktorius bei leidimo koordinatorius iki savo arešto (1983 m.) buvo dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 1974 m. prie "Kronikos" rengimo bei platinimo prisidėjo garsi disidentų sesuo Nijolė Sadūnaitė. Už "Kronikos" platinimą sesė Nijolė buvo nuteista šešeriems metams _ trejiems tremties ir trejiems lagerio, o išėjusi iš kalėjimo nuolat buvo saugumo akiratyje, persekiojama ir bauginama. Žiūrint į giedrą, maloniai besišypsantį, niekada neapykantos ar pykčio neiškreiptą veidą, negali suprasti, iš kur šioje trapioje moteryje tiek vilties ir stiprybės? Juk Nijolės Sadūnaitės išgyvenimai būtų sunkiai pakeliami stipriam, užgrūdintam vyrui.

 

   "Labai liūdna žiūrėti į šiandienę Lietuvą, bet kai pagalvoji, kas buvo prieš keliasdešimt metų, ir vis dėlto išsikapstėme, suvoki, kad ir dabar išsikapstysime. Dievui nėra nenugalimų dalykų, nors tuomet padėtis atrodė beviltiška. Esame laisva valstybė, tai jeigu būsime sau ištikimi, vienas kitą mylėsime, mums vėl padės Dievas. Šiandien Lietuvą labiausiai naikina pavydas, neapykanta viens kitam, susipriešinimas. O žiniasklaida stengiasi tik apie blogus dalykus rašyti, ne apie tai, kas yra gera. Ji mėgaujasi pačiomis juodžiausiomis blogybėmis. O juk tiek turime šviesių žmonių, tiek daug gražių šeimų, tiek daug pasiaukojimo, artimo meilės pavyzdžių. Tokia juoda propaganda stumia žmones į beviltiškumą"_ pasakojimą apie nueitą kelią _ nuo stropios, sportą mėgusios ilgakojės mokinukės Anykščiuose, per Mordovijos lagerius iki Lietuvos nepriklausomybės pradeda "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidėja ir platintoja seselė Nijolė Sadūnaitė. Susitikome Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje, kur seselė Nijolė Sadūnaitė, kartu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičium ir monsinjoru Alfonsu Svarinsku dalyvavo knygos lenkų kalba "Kaip, tarnaujant Dievui, apgauti KGB" pristatyme.

   Suvokimas, kad būtina priešintis sovietinei okupacijai, atėjo, kai Nijolė su tėveliais gyveno Anykščiuose. Kaimynų namą buvo užėmę stribai. Pirma pažintis su šėtoniška sovietų okupanto veikla buvo ant grindinio išdarkyti, išniekinti partizanų kūnai. Nijolė juos matydavo, kai pro šalį reikėjo eiti į mokyklą. Į Anykščius Sadūnai persikėlė 1944 metais iš Dotnuvos, kur Nijolės tėvelis dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Jų šeimai grėsė tremtis, ji jau buvo įtraukta į sąrašus. Nors visą laiką sekama, Anykščiuose visa šeima kas sekmadienį nesislapstydama ėjo į bažnyčią. "Saugumiečiai ir komunistai gąsdino, kad tėtį išmes iš darbo ir mes "badu nugaišime". O tėtė atsakydavo: "Dievas davė dantis, duos ir duonos." Mokykloje Nijolė sportavo, ir taip pat savo tikėjimo neslėpė. Prisimena, kaip kartą turėjo vykti į rungtynes anksti rytą. Nijolė paprašė, kad jos atvažiuotų pasiimti prie bažnyčios. "Įsivaizduokite, aš bažnyčioje meldžiausi, o jie visi autobuse sėdėjo ir laukė", _ pasakoja seselė Nijolė.

   Baigusią gimnaziją gabią mokinę mokykla rekomendavo į Kūno kultūros institutą, tačiau Nijolė ten nenuvažiavo. Jau tuomet jai buvo aišku, kad pasirinks kitokį _ vienuolės kelią. Novicijatą pradėjo Telšiuose. Anykščiai tuomet buvo nedidelis miestelis ir žinia apie tai greit pasklido. Nijolės tėtę dėl to daugelį kartų šaukė į partijos komitetą ir saugumą, visaip gąsdino.

   Nijolė ir jos brolis niekuomet neįstojo nei į pionierius, nei į komjaunuolius. "Tai buvo gal kokie 1947 metai. Atėjo pas mus į mokyklą toks partorgas, Ubagevičius, ir liepė visiems berniukams stoti į komjaunimą. Pasidėjo ant stalo automatą ir sako: neišeisite iš čia, kol neparašysite pareiškimų. Laikė juos ilgai, visą naktį. Ten buvo toks berniukas, Algimantas Kojelis, kurio tėvas buvo mokyklos direktorius. Algimantas sako, kad turi būtinai išeiti savo reikalu. "Parašyki pareiškimą, ir gali eiti"_ sako partorgas. Berniukas paėmė popieriaus lapą, kažką parašė ir išeidamas padavė. O ten buvo parašyta Tėve mūsų, kuris esi danguje... Tai Kojelių šeimai kainavo tremtį į Sibirą", _ prisimena Nijolė Sadūnaitė.

Į saugumo akiratį sesuo Nijolė pateko septyniasdešimtais metais, kai buvo teisiamas kunigas Antanas Šeškevičius už vaikų katechizavimą Dubingių parapijoje. Tai jau buvo trečias kunigo teismas, pirmą kartą nuteistas 25 metams, bet buvo išleistas po Stalino mirties. Antrą kartą buvo jam iškelta fiktyvi byla už neva spekuliaciją, ir gavo 8-erius metus. Kai atliko bausmę, jam leido sugrįžti į Dubingius. Nijolė savo pavarde pasamdė advokatą Pakalnį, tėvelio pažįstamą iš senų laikų. Per tą teismą Nijolę išvedė iš teismo salės, po to išsikvietė į saugumą. Gąsdino, kad atims butą, išmes iš darbo ir pasodins ne tik ją, bet ir brolį. Nuo tada ir įrašė Nijolę Sadūnaitę į "juodąjį sąrašą".

   Apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" seselė Nijolė sužinojo iš kanauninko Petro Raudžio, kurį slaugė. O prisijungti prie jos platinimo ir leidimo jai pasiūlė kelis kartus už jaunimo ir vaikų katechizaciją baustas kunigas Juozas Zdebskis, jau gyvenant Vilniuje. "Kunigas ir klausia manęs, ar norėčiau padirbėti prie Kronikos. "Bet įspėju, kad vienintelis atlyginimas už tą darbą _ tai kalėjimas arba tremtis". O aš sakau: valio! Taip ir įsijungiau į Kronikos leidybą". Pagrindinis seselės Nijolės užsiėmimas buvo Kronikos perrašinėjimas, paskui viską reikėjo nufotografuoti ir iš nuotraukų padaryti mikrofilmus. Ir svarbiausia _ nuvežti mikrofilmus į Maskvą, iš kur per užsienio turistus Kronika pasiekdavo laisvą pasaulį. Nes į Lietuvą labai mažai atvažiuodavo lietuvių iš Vakarų, o ir tai tik vasarą. Maskvoje Lietuvos Bažnyčios Kronikos leidėjai turėjo draugų, rusų disidentų. Tie gi turėjo ryšius su Vakarų valstybių ambasadomis ir Kroniką perduodavo per diplomatinį paštą į užsienį. O ten jau per platintojus patekdavo į Vakarų spaudą, Vatikano radiją, Laisvosios Europos radiją.

"Pirmą kartą į Maskvą važiavau su kunigu Sigitu Tamkevičiumi. Aš vežiau Kroniką, o jis _ redaktorius _ nieko neturėjo prie savęs, tuo atveju, jeigu būtumėm įkliuvę. Kadangi į Maskvą reikėjo važiuoti dažnai, tai kad nesusektų KGB_istai, kurių visuomet pilna sukinėjosi stotyje, ypač vykstant traukiniui Vilnius_Maskva, ėmiausi įvairių priemonių, pavyzdžiui, persirengdavau, užsidėdavau peruką, akinius. Kartais važiuodavau į Karaliaučiaus sritį ar į kokį nors Baltarusijos miestelį ir tik ten persėsdavau į traukinį, kuris važiavo į Maskvą", _ prisimena seselė Nijolė.

   1974 metų rugpjūtį seselė Nijolė gavo Kronikos 11 numerį, kurį turėjo padauginti, nes kitą dieną jau reikėjo jį vežti į Maskvą. Pirmą kartą tada nusprendė dauginti Kroniką savo bute, nes namuose nesurado senelės, pas kurią įprastai perrašinėdavo Kroniką. Už sienos gyveno kaimynė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo užverbuota saugumo. Kai tik ši išgirdo rašomąją mašinėlę, paskambino saugumui. Nijolė ir jai talkinanti draugė Bronė iškart nė nesusigaudė, kai saugumiečiai įsiveržė į butą, nes buvo įsijungusios radiją, kad nesigirdėtų mašinėlės tauškėjimo. Saugumiečiai susekė, kai Nijolės brolis grįžo namo, ir įsiveržė paskui. "Įpuolę į kambarį, sušuko: rankas į viršų! Nejudėti!". O aš lyg niekur nieko sakau: o ką jūs, bombą atominę pamatėte, kad taip rėkiate? Liepė mums atiduoti viską, kas yra antitarybiška ir stoti į kampą. Aš tada pasakiau: tai jūs darykite savo darbą, o mes sukalbėsime rožančių. Ir pradėjome melstis. Tik staiga pamačiau ant stalelio tris laiškus, ant vieno buvo bibliotekininkės adresas. Pamaniau, kad jeigu jie pateks į saugumiečių rankas, tai prikibs prie tos bibliotekininkės, konfiskuos knygas ir ją persekios. Tada aš vienu šuoliu šokau prie to stalelio, griebiau laiškus, puoliau į vonią, viską suplėšiau į mažiausius skutelius ir nuleidau vandenį. Ir pagalvojau: dabar ieškokite, jau nieko nesurasite. Nes namuose nelaikiau jokių užrašų, jokių adresų, telefono numerių".

   Seselė Nijolė daugiau nei pusmetį buvo laikoma KGB rūsiuose, Vilniuje, kur buvo tardoma, gąsdinama, kad su ja bus susidorota, kad atsiras psichiatrinėje ligoninėje, kuri tuomet buvo baisesnė už sovietinius kalėjimus. Teisme Sadūnaitė atsisakė gynėjo, nes ir taip advokatas buvo antras prokuroras. Tuomet laisvame pasaulyje jau buvo žinomos seselės Nijolės ir kitų Kronikos leidėjų pavardės, todėl sovietinei valdžiai labai neparanku buvo, kai žinios apie jų areštavimus ir tardymus pasiekdavo Vakarus. "Gynybos kalbą pasirašiau anksčiau, ir norėjau perduoti, kad patektų į Kroniką (tai pavyko tik vėliau, kai mane vežė į lagerį). Pasakiau, kad nenoriu spekuliuoti savo sąžine, kad myliu juos kaip brolius, už kuriuos gyvenimą atiduočiau, bet jeigu reikia pasakyti tiesą _ tai pasakysiu. Nes tiesą turi teisę sakyti tas, kuris myli. O paskui išrėžiau viską: kad yra blogesni už žudikus, nes užmuša tai, kas yra žmogui svarbiausia: tiesą ir viltį".

   Teismo sprendimas: treji metai lagerio ir treji metai tremties. Po vienus metus už kiekvieną Kronikos numerį. Metus ji išbuvo kalėjime KGB rūsiuose Vilniuje, paskui dvejus metus Mordovijos lageryje prie Saransko _ tai buvo vienintelis Rusijoje griežto režimo lageris moterims, ir trejus metus Sibire tremtyje. Iš tremties Nijolė Sadūnaitė į Lietuvą sugrįžo 1980 metais.

   Paklausta, ar niekada nesuabejojo, kad ši kova yra bergždžia, kai matė, kad daugelis lietuvių prisitaikė prie okupacijos, ir tik saujelė išdrįso stoti į kovą su okupantu, Nijolė nedvejodama atsakė: "O kiek buvo apaštalų? Tik dvylika. Ir kas gi jie buvo? Jokie bažnyčios daktarai, filosofai, o paprasti žvejai. O ir Lietuvoje pamažu žmonės keitėsi, drąsėjo, taip pat ir mūsų Kronikos juos įtakojo. Prabilo žmonių sąžinė. Kudirka sakė, laimingas kas už laisvę numiręs. Tikrai ne, net akimirką neatėjo mintis, kad be reikalo kovojame. Besibaigiant lagerio bausmei tie žmonės, kurie nepalūžta, vežami perauklėjimui. Paprastai juos veždavo į suėmimo ir teismo vietą. Bet aš turbūt jau jiems Vilniuje taip buvau įkyrėjus, kad mane nuvežė į Saranską, Mordovijoje. Tada man jau buvo likę tik du mėnesiai lagerio, ir aš sužinojau, kad vyrų zona paskelbė nedarbą ir bado streiką, reikalaujant pripažinti politkalinio statusą. Aš vienintelė moterų zonoje prisijungiau prie streiko. Kiek mane įtikinėjo, kad atsisakyčiau streiko, nes supūsiu lageryje, mano sveikata yra tokia bloga, kad neištversiu, kad mano kova tai lašas jūroje. Aš atsakiau: gal ir lašas, bet lašas prie lašo ir jūra susidaro. Žinojau, kad už tai man gresia karceris, o gal mirtis, nes sirgau bronchitu ir nuolatos buvo pakilusi temperatūra. Vyrai, sužinoję, kad aš prisijungiau prie streiko, paskelbė: jeigu Nijolę pasodina į lagerį, mes boikotuojame darbą. O darbo boikotas lagerio administraciją mušė per kišenę, nes tada jie negaudavo premijos. Ir jie manęs nedrįso vežti į karcerį. Paskui dar trejus metus praleidau tremtyje".

   Seselė Nijolė sako, kad šiandien Lietuvoje labiausiai trūksta meilės. O meilė yra užkrečiama _ jeigu tu ją duodi, tai ir gauni. Bet tai nereiškia, kad meilės artimui vardan reikia užmiršti praeitį. "Dabar vėl siūloma pratęsti buvusiems "kagebistams" galimybę prisipažinti apie bendradarbiavimą su KGB. Tai absurdas. Juk jie turėjo laiko, šešiolika metų, kad tai padarytų, bet nepadarė. Jeigu bent kiek geros valios turėtų, tai jau seniai prisipažinę būtų. O dabar prisipažinusių bylos bus įslaptintos ir vėl jie galės užimti aukščiausias pareigas. Kad ir toks VSD vadovas Arvydas Pocius _ įsivaizduojate, į saugumo rezervą jis įstojo, kai jau Baltijos kelias buvo", _ sako seselė Nijolė. Paklausta, ką mano apie tai, kaip buvusieji "kagebistai" sėdi valdžioje, o buvusieji disidentai, patriotai pašaipiai vadinami "megztosiomis beretėmis", seselė Nijolė Sadūnaitė ramiai atsako: "Laikinai, laikinai. Tokią propagandą padarė tie patys "sulaužytieji" broliai. Bet yra ir gerų ženklų Lietuvoje. Juk Dievas yra visagalis. Pogrindžio laikais, jeigu nebūtume turėję tikėjimo, vilties būtų labai mažai. Kai "kagebistai" man sakė: tu esi mūsų rankose ir mes galime viską su tavim padaryti, aš atsakydavau: jūsų yra milijonai, bet prieš Dievą jūs esate nulis".

Živilė Makauskienė

Šaltinis:



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum