gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 17 Spausdinti El. paštas
Nijolės Sadūnaitės teismas
6 kunigų protestas
Kun. Babrausko pareiškimas
Mintys Pergalės šventės proga
Žinios iš vyskupijų
Tarybinėje mokykloje
Seno mokytojo apmąstymai
Įvairios žinios

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.

(Už ką suimta):
     Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 rugpiūčio 27. Kratos metu buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas „LKB Kronikos" 11-sis numeris.

    Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Du mėnesius nebuvo leista perduoti maisto.

    1975 sausio pabaigoje N. Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų sauvalę, grasinimus prischiatrine ligonine.

    1975 kovo mėn. tardytojai kreipėsi į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros g-je ir į Naujosis Vilnios psichoneurologinę ligoninę, klausdami, ar N. Sadūnaitė kada nors ten nesigydė. Atsakymas gautas neigiamas.

    1975 balandžio mėn. N. Sadūnaitės byla buvo išjungta iš bylos Nr. 345 į atskirą bylą Nr. 416.

(Uždaras teismas ir liudininkų izoliacija):
1975 birželio 16 LTSR Aukščiausias Teismas pradėjo nagrinėti N. Sadūnaitės bylą. Teismo posėdis prasidėjo 10 vai. ryto. Teismo pirmininkas — Kudriašovas, o valstybinis kaltintojas — Bakučionis.

        Į teismą buvo iškviesti šie liudininkai:
        Jonas Sadūnas (Nijolės brolis),
        Vladas Sadūnas (pusbrolis),
        Regina Sadūnienė (Vlado žmona),
        Povilaitis (vidurinės mokyklos direktorius),
        Kušleika ir
        Bronė Kibickaitė.

    Teismo pradžioje liudininkai buvo uždaryti atskirame kambaryje, o po liudijimo vėl būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso.

    Teismo salėje buvo tik 6 kareiviai ir 5 saugumiečiai (Pilelis, Jankauskas, Platinskas ir kt.). Teismo pirmininkas leido salėje pasilikti tik Nijolės broliui Jonui. Pašaliniai asmenys į teismo salę nebuvo įleidžiami. Saugumiečiai jiems pareikšdavo, kad teismo procesas yra uždaras.

(N. Sadūnaitė atsisakė atsakinėti į teismo klausimus ir priimti advokato paslaugą):
    Nijolė Sadūnaitė į teismo klausimus neatsakinėjo.

    — Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes, apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, todėl į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą, — pareiškė teisiamoji.

(Advokato paslaugos atsisakymo motyvai):
    Atsisakydama advokato paslaugų, Sadūnaitė paaiškino:

    — Man akis atvėrė kun. A. Šeškevičiaus teismas 1970 metais. Už tai, kad jis atliko savo kunigišką pa-

reigą, buvo nuteistas, o man už tai, kad jam pasamdžiau advokatą, valstybinio saugumo darbuotojas leitenentas Gudas grasino iškelsiąs tokią pačią bylą, kaip ir kun. A. Šeškevičiui, ir pasodinsiąs mane į kalėjimą. Čia pat, 225 kabinete buvęs saugumo darbuotojas Kolgovas grasino bausmėmis broliui ir giminėms, jei neatsisakysiu nuo rūpinimosi kun. A. Šeškevičiaus gynimu. Pasirodo, pasamdyti kunigui advokatą — „didžiulis nusikaltimas". Kadangi aš, pagal jus, esu itin pavojinga valstybinė nusikaltėlė, tai, nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, nuo jo atsisakau. Tai viena medalio pusė, o kita — tiesos ginti nereikia, nes ji visagalė ir nenugalima! Tik klasta ir melas, būdami bejėgiai prieš tiesą, reikalingi ginklų, kareivių ir kalėjimų, kad pratęstų savo niekšingą viešpatavimą, ir tai tik laikinai. Teisingai sakoma, kad šališka vyriausybė pati savo rankomis kasa sau duobę. Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Vietoje jo, kalbėsiu aš pati.


(Kaltinamoji atidengia ateistų kaltintojų dvasinę menkystę):
    Noriu Jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti Jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į Jus. Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už „LKB Kroniką", labai tinka Putino žodžiai:

        „Ir tribunuoluos išdidžiai
        Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
        Jūs minate altorius,
        Nuo jūs įstatymo sugriuvo
        Ir nuodėmės ir doros..."

    Jūs puikiai žinote, kad „LKB Kronikos" rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. „LKB Kronika", tarsi veidrodis, parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties Jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o Jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia — ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai. O juk 1960.11.14-15 „Konvencijos dėl' diskriminacijos švietimo srityje" 5-me straipsnyje reikalaujama užtikrinti tėvams religinį ir moralinį vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus. Tuo tarpu tardymo protokole, mano byloje apklausta mokytoja Rinkauskienė rašo: „Kadangi yra tik viena tarybinė mokykla, tai nėra reikalo vaikus maišyti ir mokyti veidmainiauti." Kas gi vaikus moko veidmainiauti? Tokios mokytojos, ar tėvai, kuriems užtikrintas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus? Tik tada, kai vaikai, kuriems mokykla sugriovė tėvų autoritetą, nueina šunkeliais, kažkodėl kaltinami ne mokytojai, o tėvai.

    Klaipėdos 10 vidurinės mokyklos mokytoja Keturkaitė savo tardymo protokole rašo: „Kadangi aš esu istorijos mokytoja, tai tenka mokiniams aiškinti ir religijos klausimus. Aiškinant krikščionybės atsiradimą ir tuo pačiu mitą apie Kristaus atsiradimą..." Kaip gali mokyt. Keturkaitė paaiškinti ne jos kompetencijoje esančius religijos klausimus, kai net istorijos klausimuose ji yra analfabete, nes laikosi atgyvenusio ateistų melo, būk tai, Kristus esąs legenda. Tokie analfabetai „auklėja" ir „moko" jaunąją kartą, pasinaudodami mokytojo autoritetu, į mokinių sąmonę kala melą.

(Kaltinamoji: tardytojai grasino psichiatrine ligonine):
    Tardytojai: papulkininkis Petruškevičius, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kažys daug kartų grasino uždarysią mane į psichiatrinę ligoninę už tai, kad neatsakinėjau į jų klausimus, nors buvau paaiškinusi, jog tyliu, protestuodama prieš šią bylą.

(Kaltinamoji: parašiau protesto pareiškimą respublikiniam prokurorui ir kitiems pareigūnams):
    Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos. Pareiškimo neprijungė, tik respublikinio prokuroro padėjėjas Bakučionis, kuris čia pat sėdi, raštu atsakė, kad jie turį teisę atlikti psichiatrinę ekspertizę, tačiau, tardytojų nuomone, tam dar nėra pagrindo. Bet juk pareiškime visai ne apie tai buvo kalbama, o protestuojama prieš tardytojų sauvalę, kai jie grasinimais nori įbauginti tardomąjį ir priversti jį spekuliuoti savo sąžine.

    Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais? Per tardymus papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino uždarysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėjime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą kartą mane pamatęs, autoretingai diagnozavo šizofrenike, šizofreniškai galvojančia ir žadėjo psichiatrinės komisijos, kurio nariu jis pats esąs, patikrinimą.

    Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoja prieš tokį jų elgesį su manimi."

(Kaltinamoji: tardytojai nusikalto LTSR Baudžiamojo Kodekso 187-jam straipsniui):
    (Tardytojai, versdami duoti parodymus, nusikalto LTSR Baudžiamojo Kodekso 187-jam straipsniui, kuris kalba: „Asmens, darančio kvotą ar parengtinį tardymą, vertimas duoti apklausos metu parodymus, pavartojant grasinimus ar kitokius neteisėtus veiksmus,—
        baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.
        Ta pati veikla, susijusi su smurto pavartojimu ar pasityčiojimu iš apklausiamojo asmenybės, — baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų." — Red. pastaba).

    Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip reaguoji, tai tikrai esi nenormali. .. Tu nežinai visų juridinių plonybių..."

    Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių nežinau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams tardytojams meluoti, šmeižti yra normalu ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, kuris turėtų būti baudžiamas, nes dvasinės traumos užgyja sunkiau už fizines.

    Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai — juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje apklausinėti liudininkai, kurie parodė „LKB Kronikos" iškeltų faktų tikrumą, pirmiausiai buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias perduoti „LKB Kronikos" leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir pan.

(Kaltinamoji: jūs bijote tiesos žodžio ir neapkenčiate kitaip manančių):
    Štai ko jūs bijote — tiesos žodžio! Tardytojai ne-apklausinėjo, net neišsikvietė tų, kurie vadovaudamiesi neapykanta kitaip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytoją St. Jasiūnaitę ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net paprasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsikvietė Panevėžio DŽ-DT Vykdomojo komiteto pirmininko Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo 9-rius metus išdirbusią sekretorę mašininkę Marytę Medišauskaitę. O visur skelbiate, kad religija — privatus piliečių reikalas ir, kad visi, nežiūrint įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo

tikrovė! Tardytojai nereagavo į N. Akmenės mokyklos direktoriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši ekskursuodama su mokiniais Kauno m. užėjo į sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, esantį tualetą (žr. „LKB Kronikos" Nr. 10. — Red. pastaba). Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui!? Juokinga, kad jus dar iki šiol tebegąs-diną R. Kalantos šmėkla. Tik kuo čia kalta mokytoja?

(Kaltinamoji: tie patys tardytojai neperspėjo nė vieno piktnaudžiaujančio vyr. gydytojo):
    Tardytojai neperspėjo nė vieno vyr. gydytojo, kai jie, piktnaudžiaudami savo padėtimi, neleidžia mirštantiems pasinaudoti kunigo patarnavimu, nors to prašo ligoniai ir jų artimieji. Net nusikaltėlių paskutinis prašymas išklausomas. O jūs drįstate tyčiotis iš švenčiausių žmogaus įsitikinimų sunkiausiame gyvenimo momente — mirties valandą ir kaip plėšikai skaudžiai moraliai apiplėšiate tūkstančius tikinčiųjų. Štai jūsų komunistinė moralė ir etika!

(Kaltinamoji: melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona, o baimė — neatstojanti palydovė):
    „Kauno tiesoje" Vilniaus universiteto dėstytojas Augus grubiausiai apšmeižė Popiežių Paulių VI, velionį vyskupą Bučį, kun. L. Aberzą ir kun. Račiūną (žr. „LKB Kronikos" Nr. 10 — Redakcijos pastaba). Kada tas šlykštus šmeižtas bus atšauktas? Jis nebuvo atšauktas, nes melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona!

    Išsigandę paminklų restauravimo inžinieriaus, technikos mokslų kandidato Mindaugo Tamonio minčių, uždarėte jį Vasaros gatvėje esančioje psichiatrinėje ligoninėje, norėdami „išgydyti" jį nuo savo įsitikinimų!

(Kaltinamoji: Lietuvos Bažnyčia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta):
    Kas davė ateistams teisę įsakinėti klebonams, ką jie iš kunigų gali kviestis į rekolekcijas, atlaidus ir ko negali? Juk istorinis dekretas „Apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios" 'tvirtina, kad valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą. Lietuvoje Bažnyčia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta. Valdžios organai grubiausiai ir neleistiniausiu būdu kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir kanonų sritį, savo nuožiūra įsakinėja kunigams ir, nesiskaitydami su įstatymais, juos baudžia.

    Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais, pateisina visas priemones — šmeižk, meluok, terorizuok!

(Kaltinamoji: jūsų pergalės triumfą lydi moraliniai griuvėsiai):
    Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baime ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai — jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų vaisių." Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos sąšlavyną.

(Kaltinamoji: kovoti už žmogaus teises — kiekvieno šventa pareiga; nuolaidžiauti blogiui — didelis nusikaltimas):
    Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime visuomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje — kokybė. Nebodami nei kalėjimų, nei lagerių, privalo-

me smerkti visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, sėja nelygybę ir priespaudą. Kovoti už žmogaus teises gyvenime — kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB Kroniką", kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis Cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.


    Jonas Sadūnas sakėsi „LKB Kronikos" neskaitęs, o apie paimtus sesers daiktus žinąs tik iš protokolo.

    Vladas Sadūnas paliudijo, kad Nijolė jam davusi 3 „LKB Kronikos" numerius ir knygą „Simas". (Šitie leidiniai pas V. Sadūną buvo rasti kratos metu.)

    Regina Sadūnienė tvirtino, kad Nijolė jai nedavusi skaityti „LKB Kronikos".

    Direktorius Povilaitis ir mokyt. Šlimaitė tardymo metu teigė, kad Kašučių aštuonmetės mokyklos mokinys Robertas Andrijauskas mirė 1973 rugpiūčio 26-28, teisme gi direktorius tvirtino, kad mokinys miręs rugpiūčio 23, buvo laidojamas ne mokslo metu ir niekas netrukdęs dalyvauti jo laidotuvėse. Mokinių jis niekada neterorizavęs ir nevertęs rašytis į pionierius ar komjaunimą (žr. „LKB Kronika Nr. 8).

    Kušleika paliudijo, kad jo sūnus Bronius buvo prievarta verčiamas rašytis į pionierius ir pabėgo iš mokytojų kambario namo (žr. „LKB Kronika Nr. 11).

    Bronė Kibickaitė paneigė teismo tvirtinimą, kad Nijolė Sadūnaitė jai davusi skaityti „LKB Kroniką" ir „Patarimus kaip laikytis tardymo metu".

    — Jūs, kaip geros draugės, tur būt, ir į bažnyčią kartu vaikščiodavote? — paklausė teisėjas.

    Kibickaitei pareiškus, kad šis klausimas su bylos medžiaga nesiriša, teisėjas pakėlė balsą:

    — Jei klausiu, turite atsakyti!
    Čia įsikišo teisiamoji:

    — Teisingai, neturite teisės knaisiotis. Tikėjimas yra individualus reikalas!

(Kaltinamoji priminė teismui jo sauvaliavimą):
    Po liudininkų apklausos sekė 10 min. pertrauka. Po jos liudininkai vėl buvo sukviesti į teismo salę ir teisėjas paklausė Sadūnaitę, ar jinai neturinti liudininkams klausimų? Teisiamoji pareiškė, kad liudininkai turį teisę pasilikti teismo salėje iki proceso galo.

    — Mes turime įstatymus! — nukirto teisėjas.

    — Jūs sauvaliaujate! Paskaitykite, kas ten parašyta, — pareiškė teisiamoji, ranka rodydama į gulinčią prie teisėjo knygutę. — Liudytojai turi teisę pasilikti teisme iki galo.

    — Neįžeidinėkite teismo, — suriko teisėjas, grasindamas išvesti Sadūnaitę iš salės ir baigti teismo procesą už akių. Liudininkams buvo įsakyta teismo salę apleisti.

(Prokuroras Bakučionis pasiūlė Sadūnaitei bausmę):
    Prokuroras Bakučionis paisūlė nubausti Nijolę Sadūnaitę laisvės atėmimu 4-riems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir 5-riems metams ištremti.

    Birželio 17-ją teismas tęsė savo darbą. Atvykusieji į teismą vėl buvo neįleidžiami.
(Teisiamoji džiaugiasi drauge su „LKB Kronika" galinti būti kovotoja prieš fizinę ir dvasinę tironiją):
    — Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už „LKB Kroniką", kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!" Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!" Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu gerąjį Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas. Užbaigti noriu kalėjime gimusiais posmais:

        Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi,
        tuo stipriau gyvenimą junti.
        Degti mes privalom teisybės ryžtu,
        blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.

    Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,
    o kovot už laimę daugelio širdžių.

    Ir tik tas, kas viską kovai atiduos,
    tas pajus, kad eina keliu tiesiu.

        Ir didesnės laimės niekam nepatirti,
        jeigu pasityžęs tu už žmones mirti.
        Tada sieloj šventė visada skaisti,
        nepagrobs kalėjimai jos, lageriai šalti!

(Teisiamoji apeliuoja į teismą, kad meilė žmogui virstų tikrove):
    Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint, viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net ir klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo karalystė į mūsų visų sielas!

    Iš teismo noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus žmones, kurie kovojo už žmogaus teises ir teisingumą. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir būtų gražus indėlis, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui brolis" virstų tikrove.


(Nijole Sadūnaitė kalta):
    Popietiniame posėdyje buvo perskaitytas teismo sprendimas.

    Nijolė Sadūnaitė kaltinama pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. Už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir baudžiama laisvės atėmimu tre-

jiems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir ištrėmimu trejiems metams.

    Išklausiusi nuosprendį, Nijolė Sadūnaitė paklausė teismą:

    — Kodėl taip mažai nubaudėte?

    Teismo sprendimu N. Sadūnaitės rašomoji mašinėlė buvo konfiskuota.

    1975 birželio 20, po pietų, saugumiečiai atėmė iš Sadūnaitės visus užrašus ir, padarę kruopščiausią kratą, išvežė į lagerį šiuo adresu:
        Mordovskaja ASSR,
        431200 Tenguševskij raj.,
        pos. Baraševo, učr. ž x 385/3-4.

(Nuteistosios keli asmens bruožai):
    Nijolė Sadūnaitė yra gimusi 1938 metais Dotnuvoje. Jos tėvas — Žemės ūkio akademijos dėstytojas. Giliai tikintys tėvai stengėsi dukrą gražiai išauklėti.

    1955 baigė Anykščių vidurinę mokyklą. Nors tikintys mokiniai mokykloje būdavo diskriminuojami, tačiau Nijolė niekada sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių. Kai ekskursijų metu tekdavo aplankyti bažnyčias, Sadūnaitė draugų ir mokytojų akivaizdoje turėdavo drąsos atsiklaupti ir pagarbinti Švč. Sakramentą.

    Penkerius metus Nijolė slaugė sergančią motiną, kuri mirė 1970 metais. Jos tėvas miręs 1963 metais. Keletą metų rūpestingai slaugė kan. P. Raudą. Kiekvieno žmogaus kančia rasdavo Nijolės širdyje atgarsį.

    Sadūnaitė stengėsi savo poreikius sumažinti iki minimumo, kad galėtų padėti kitiems. Kartais atiduodavo kitiems pačius reikalingiausius savo daiktus.
*    *    *

(Kur dabar kiti nuteistieji?):
    1975 balandžio 20 Povilas Petronis jau buvo nugabentas į kalinimo vietą. (Apie jo teismą žr. „LKB Kronika" Nr. 13.) Dabartinis jo adresas:
        Mordovskaja ASSR,
        431200 Tenguševskij raj.,
        pos. Baraševo, učr. ž x 385/3-5.

    1975 kovo 17 nuteistasis Juozas Gražys (žr. „LKB Kronika" Nr. 16) yra kalinamas Permės srityje:
        Permskaja obl.,
        Čusovskij raj.,
        pos. Kučino, učr. v s 389/36.
*    *    *

    1975 gegužės 2 Virgilijus Jaugelis Lukiškių kalėjimo ligoninėje pradėjo bado streiką, kadangi TSRS Prokuratūra nereagavo į jo pareiškimą (žr. „LKB Kronika" Nr. 16).

    1975 gegužės 7 Virgilijus dėl sunkios ligos buvo komisuotas ir vos gyvas automašina pristatytas į namus.

    1975 birželio 20 Kauno onkologiniame dispanceryje jam buvo padaryta sunki žarnyno operacija, po kurios pačiu geriausiu atveju liks invalidas.

    Šiuo metu Lietuvos katalikai pagrįstai klausia: Ar galimas dialogas su tais, kurie pripažįsta tik melą ir smurtą, kurie fiziškai naikina pačius geriausius Lietuvos sūnus ir dukras?
*    *    *



(Krata pas gydytoją Jadvygą Lapienytę):
    Vilnius. 1975 balandžio 7 pas vilnietę gydytoją Jadvygą Lapienytę (Tilto g. 12-6) buvo padaryta kra-

ta, kuriai vadovavo saugumo majoras Markevičius. Saugumiečiai ieškojo „antitarybinės" spaudos, tačiau nieko nerado. Tardymas po kratos užsitęsė 5 valandas. Gydytoja J. Lapienytė buvo klausinėjama apie suimtąją Nijolę Sadūnaitę. Tardytojai stebėjosi, kad gydytoja, turinti aukštąjį išsilavinimą, esanti tikinti...
*    *    *

(Vilniaus saugume kamantinėdamas Kabelių klebonas kun. J. Lauriūnas):
    Tuojau po 1975 m .Velykų į Vilniaus saugumą buvo iškviestas Kabelių (Varėnos raj.) klebonas kun. J. Lauriūnas. Pokalbio metu jam buvo pareikšta, kad „LKB Kronika" Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nieko gero neduosianti, tik pakenksianti.
*    *    *

(Ceikinių kleboną kun. K. Garucką „šviečia" saugumiečiai):
    Ignalina. Po Velykų Ceikinių klebonas kun. K. Garuckas taip pat buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą. Dėl senyvo amžiaus vykti atsisakė. Tuomet saugumiečiai atvažiavo į Ignaliną ir čia kun. Garucką „švietė" apie „LKB Kronikos" daromą žalą...
*    *    *

(Įgaliotinis K. Tumėnas reikalavo: vysk. L. Povilonis turįs sustabdyti „LKB Kroniką"):
    Vilnius. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas reikalavo, kad vysk. L. Povilonis dėtų pastangų sustabdyti „LKB Kroniką". Vyskupas atsisakė, nes ne jis ją iššaukęs ir nieko negalįs padaryti. Įgaliotinis likęs labai nepatenkintas tokia pasyvia vyskupo laikysena.
*    *    *

(Inž. V. Vaičiūnas atsisako saugume pasirašyti jį kaltinantį perspėjimą):
    Kaunas. 1975 kovo 3 inžinierius Vytautas Vaičiūnas buvo kviečiamas atvykti į Kauno saugumo komitetą. Kadangi kvietimas buvo įmestas į pašto dėžutę ir Vaičiūno išimtas pavėluotai, tai kviestasis į saugumą nenuvyko. Po kurio laiko iš saugumo kelis kartus skambino telefonu ir vis kvietė atvykti „dėl senų bėdų". Vaičiūnas atsakė, kad jau teismas praėjęs ir senų bėdų jau nėra. „Jums dar nebaigtas", — atsakė saugumietis. V. Vaičiūnas pažadėjo atvykti tik tuo atveju, kai būsiąs oficialiai iškviestas.

    Gegužės 12 inžinierius Vaičiūnas nuvyko į Kauno saugumą, kur buvo apibartas už laišką, patekusį į „LKB Kroniką" (žr. „LKB Kronika Nr. 15). Saugumo tardytojas vertė Vaičiūną pasirašyti perspėjimą, kad savo namuose leidęs gyventi valstybiniam nusikaltėliui P. Petroniui, padėjęs jam ir Plumpai įsigyti „Erą" ir talkininkavęs su motociklu Petronio nusikaltimuose. Jei panaši veikla nesiliausianti, tai būsiąs baudžiamas. Vaičiūnas pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad ir be parašo galės būti nubaustas.
*    *    *

Vilnius.
(Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas):
        TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui
        TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
        TSRS Generaliniam Prokurorui
        LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
        LTSR Prokurorui
        Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų kurijoms

        LTSR Vilniaus arkivyskupijos žemiau pasirašiusių kunigų
        P a r e i š k i m a s

    Lietuvos katalikai, stokodami religinės literatūros, skaudžiai kenčia. Tiesa, tarybiniais metais buvo išleisti šie leidiniai: kan. J. Stankevičiaus „Maldaknygė", „Liturginis maldynas", „Vatikano II susirinkimo nutarimai", „Apeigynas", „Naujasis Testamentas", „Psalmynas". Jie tikinčiųjų poreikių nepatenkino, nes buvo išleisti tokiu mažu tiražu, kuris naudingas tik ateistams dėl užsienio propagandos, esą, „ir pas mus religijos laisvė". Pvz., „Naujojo Testamento" Ceikinių parapija, turinti apie 3000 tikinčiųjų, gavo tik 10 egzempliorių.

(Religinio turinio literatūros badas ir prieštaringas LTSR Konstitucijos 97 str. taikymas išsaukė slaptą jos gaminimą):
    Kenčiant religinės literatūros badą, atsirado žmonių, kurie žinodami, kad Tarybų Sąjungos Konstitucijos 135 str. ir Lietuvos TSR Konstitucijos 97 str. garantuoja religijos ir spaudos laisvę, taip pat žinodami, kad Lietuvos TSR civilinė valdžia, prieštaraudama šiems įstatymams, neleidžia Lietuvos katalikams spausdinti religinio turinio knygų, ryžosi slaptai spausdinti ir platinti maldaknyges. Kai kurie iš jų 1973 metais buvo suimti. 1974 gruodžio mėnesį Lietuvos TSR Aukščiausias Teismas nuteisė P. Petronį laisvės atėmimu 4 metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, P. Plumpą — laisvės atėmimu 8 metams griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, J. Stašaitį — laisvės atėmimu vieneriems metams ir V. Jaugelį — laisvės atėmimu 2 metams bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

(„Tiesa"  nuslėpė  visuomenei  nuteistųjų  „kaltės" tikrovę):
    „Tiesa" (1973.XII.23 ir 1974.XII.29), rašydama apie šiuos žmones, konkrečiai nepasakė plačiajai visuomenei, kokius leidinius jie daugino ir platino. Ji rašė: „neteisėtai daugino ir platino leidinius, skleidžiančius išgalvotus, provokacinius gandus, šmeižiančius tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką."

(Mons. Č. Krivaitis parėmė okupantų melą):
    Kaip tie leidiniai vadinosi, „Tiesa" nutyli. Tik Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis, dalyvaudamas 1975.11.25 Amerikoje spaudos konferencijoje, prasitarė, kad tie žmonės po ilgo tardymo yra nubausti už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Maldaknygių gaminimą ir mons. Č. Krivaitis nutyli, nes pagal jj „Katalikų Bažnyčia Tarybų Lietuvoje funkcionuoja normaliai". („Gimtasis kraštas", 1973. X1.8).

(Jei tarybinė spauda tyli — apie skriaudas tikintiesiems turi šaukti „LKB Kronika"):
    Tarybinė spauda dažnai kelia aikštėn, kritikuoja ir smerkia įvairius trūkumus bei nusikaltimus liaudies gerovei. Tačiau niekas nepaliečia tikintiesiems daromų nusikaltimų, nors jie kartais būna tokie dideli, jog net prieštarauja tarybinei Konstitucijai ir Žmogaus teisių deklaracijai. Apie tai turėtų rašyti visa tarybinė spauda, bet ji tyli. Todėl šį darbą atlieka „LKB Kronika".

    „LKB Kronika" nieko nerašo prieš tarybinę santvarką, — ji iškelia tik nusikaltimų prieš tikinčiuosius faktus, kurių teisingumo niekas nepaneigs. Ar Ceikinių, Adutiškio, Mielagėnų, Ignalinos ir kitų parapijų tikinčiųjų pareiškimai civilinės valdžios atsto-

vams yra šmeižikiško pobūdžio? Ne! To niekas neįrodys. Kai nebus tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus įvairių tikinčiųjų pareiškimų bei skundų, o tuo pačiu nebus ir „LKB Kronikos". Dabartinėse sąlygose „LKB Kronika"yra kenčiančiųjų Katalikų Bažnyčios vaikų Lietuvoje pagalbos šauksmas.

(Aukščiausiojo Teismo nuosprendis neteisingas, nes prieštarauja LTSR Konstitucijai ir Žmogaus teisių deklaracijai):
    LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį laikome neteisingu ir prašome jį panaikinti štai dėl ko:

    1. Jei Pagrindinis mūsų įstatymas — LTSR Konstitucija garantuoja sąžinės, religijos kulto ir spaudos laisvę, jei 1948 gruodžio 10 Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus teisių deklaraciją, kurią pasirašė ir Tarybų Sąjunga, tai tikintieji privalo turėti sąlygas bei galimybes savo tikėjimui pažinti ir jį viešai išpažinti. Kitaip, ko verta teisė, jei nėra galimybės ja naudotis? Tikėjimui pažinti reikalingi katekizmai, maldaknygės ir religinė literatūra, kurios Tarybų Lietuvos civilinė valdžia neleidžia spausdinti. Tuo ji prieštarauja LTSR Konstitucijai ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.

(LTSR Aukščiausiasis Teismas kaltino už maldaknygių gaminimą, o nuteisė už „LKB Kroniką"):
    LTSR Aukščiausiasis Teismas kaltino P. Petronį ir J. Stašaitį maldaknygių gaminimu ir platinimu; teisme dauguma liudininkų kalbėjo tik apie jų spausdinimą, įrišimą bei platinimą. Tačiau LTSR Aukščiausiasis Teismas kaltinamojoje išvadoje paminėjo tik „LKB Kronikos" ir kitų antitarybinių leidinių dauginimą bei platinimą. Todėl LTSR Aukščiausiasis Teis-

mas, nuteisdamas P. Petronį ir J. Stašaitį, kurie gamino ir platino maldaknyges, pasielgė neteisingai. Religinė literatūra — tikinčiųjų gyvybinis reikalas. Nors teismai teis ir baus sunkiausiomis bausmėmis, tikintieji kiek sugebės ir toliau nelegaliai gamins religinę literatūrą tol, kol valdžia neleis ją oficialiai spausdinti.

(Pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str. — jie nenusikalto):
    2. LTSR Aukščiausiasis Teismas kaltino P. Plumpą ir V. Jaugelį „LKB Kronikos" dauginimu ir platinimu, o 1975 kovo mėnesį dar nuteisė J. Gražį trejiems metams laisvės atėmimo už „LKB Kronikos" įrišimą. N. Sadūnaitė, suimta 1974 metais, dar tardoma ir laukia teismo.

    Vienų nuteisimą, o kitų kaltinimą mes laikome neteisingu, nes aukščiau paminėtų asmenų veikloje nebuvo nusikaltimo. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (19 str.) sako, kad „kiekvienas žmogus (...) turi teisę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bet kuriomis priemonėmis". Todėl daugindami ir platindami „LKB Kroniką" jie nenusikalto. LTSR Baudžiamasis kodeksas negali prieštarauti Konstitucijai ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.

(Mons. Č. Krivaitis begėdiškai meluoja):
    Be to, „LKB Kronika" yra ne šmeižtas, o tikrų faktų leidinys. Kad Lietuvos tikintieji gyvena religinės priespaudos laikus, neužginčys nė kai kurių Lietuvos vyskupų, vyskupijų valdytojų ar šiaip kunigų duodami interviu užsienio laikraščiams ir radijui. Pvz., Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Krivaitis, kaip rašė „Tiesa" (1975.11.20), Niujorko spaudos konferencijoje 1975 m. pareiškė: „Tarybų Lietuvoje tikin-

tieji turi visas sąlygas praktikuoti religiją. Nei jie, nei jų vaikai nėra persekiojami už savo įsitikinimus. Mes, dvasininkai, turime visas sąlygas savo darbui."

    Jeigu tai būtų tiesa, jeigu turėtume visas sąlygas darbui, tai kodėl Vilniaus arkivyskupijoje net 8 kunigai aptarnauja po dvi parapijas, o kun. Alfonsas Merkys net tris — Turmantą, Tilžę ir Smalvas? Kodėl Vilniaus vyskupijoje parapijas aptarnauja tokio amžiaus kunigai: P. Bekiš (77 m.) — Vilniaus Šv. Dvasios parapijos klebonas, L. Chomski (90 m.) — Baltosios Vokės parapijos klebonas, L. Ivančik (79 m.) — Korvio klebonas, L. Laucevič (80 m.) — Rūdininkų klebonas, A. Liachovič (80 m.) — Mickūnų klebonas, S. Malachovski (77 m.) — Eitmoniškių klebonas, V. Novickį (78 m.) — Parudaminio klebonas. Šie kunigai, išskyrus kun. P. Bekišą, neturi pagalbininkų.

    Duotieji pavyzdžiai rodo, koks didelis Lietuvoje yra kunigų trūkumas. Tuo tarpu daugelis kandidatų, norinčių tapti kunigais, nepatenka į Kunigų seminariją, nes jų neprileidžia saugumo organai.

    1974 m. Lietuvoje mirė 22 kunigai, o įšventinti tik 8. Naujų klierikų priimta 10. Taigi tikinčiųjų padėties negalima laikyti normalia. Bažnyčia engiama.

(Tikintieji visiški beteisiai; jie teisiami nesivadovaujant jokiais kodeksų straipsniais, — todėl ir jų nuteisimas neteisėtas):
    3. Virš minėtų „nusikaltėlių" byla ir teismas yra akivaizdžiausias tikinčiųjų beteisiškumo įrodymas. Lietuvos saugumo organams kovojant su tikinčiaisiais net neegzistuoja kodeksų straipsniai. LTSR Baudžiamojo proceso kodeksas (106 str.) sako, kad tik dėl ypatingiausiu bylos sudėtingumo suėmimo laikas tiriant bylą gali būti Genralinio Prokuroro pratęstas iki 9 mėn. nuo suėmimo dienos. P. Petronio ir P. Plum-

pos suėmimas, tiriant bylą, užtruko net 12 su puse mėnesio (1973.XI.19 - 1974.XII.2), J. Gražio — 11 mėnesių (1974.IV.24- 1975 kovo mėn.). Visa tai turėdami prieš akis, prašome LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį anksčiau paminėtiems asmenims panaikinti ir nuteistuosius bei tardomuosius paleisti, o Lietuvos tikintiesiems užtikrinti teisę naudotis laisvėmis, kurias garantuoja tarybinė Konstitucija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. 1975 m. balandžio 28 d.
        Lietuvos TSR, Ignalinos raj. Ceikiniai
            kun. Karolis Garuckas
        Zarasų raj., Smalavos
            kun. Alfonsas Merkys
        Švenčionių raj., Adutiškis
            kun. Bronislavas Laurinavičius
        Vilniaus raj., Nemenčinė
            kun. Kazimieras Pukėnas
        Vilnius, Kretingos g. 7-3
            kun. Stasys Valiukėnas
        Vilnius, Nugalėtojų g. 20
            kun. Pranas Šviontek
*    *    *
Krinčinas.
(Krinčino klebono kun. Balio Babrausko pareiškimas):
        LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
        Pirmininkui
        Panevėžio vyskupui dr. R. Krikščiūnui
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
        Valstybės saugumo komitetui

        Kun. Babrausko Balio, A.,
        gyv. Pasvalio raj., Krinčine
        P a r e i š k i m a s

    Šių metų birželio 15 bus rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Piliečiai turi teisę ir pareigą rinkimuose dalyvauti. Tačiau aš, kaip Katal. Bažnyčios kunigas, ne kartą buvau Valstybės saugumo ir rajono pareigūnų diskriminuojamas ir su manimi elgiamasi, tarsi būčiau už įstatymų ribos. Gindamas savo teises ir konstatuodamas kai kurių pareigūnų vykdomus įstatymų pažeidimus, kreipiausi į Valstybės saugumo komitetą Vilniuje ir Teisingumo ministrą, bet jokio konkretaus atsakymo bei apgynimo niekur negavau. Todėl dėl ištisos eilės faktų (juos nurodysiu žemiau) aš atsisakau balsuoti, kaip pilietis, kuris neturi teisių, o tik pareigas.

(Saugumiečių diskriminuojamas kaip beteisis asmuo):
    1973 lapkričio 20 grupė saugumo darbuotojų, vadovaujamų kapitono Jasinsko, darydama kratą, grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str., kuriame pasakyta: „Visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardijami kratos protokole arba prie jo pridedamame apyra-še, nurodant kiekį ir matą." Saugumo darbuotojai paimtų daiktų neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamąjį apyrašą.

    Du kartus (1973.XI.21 ir 1974.VIII.2) buvau tardomas, kaip kaltinamasis (būdamas alkanas, paėmiau paduoto maisto, t.y. draudžiant religinę spaudą — paėmiau man paduotas knygas), o protokole užrašė ir žodžiu teigė, kad esu tardomas, kaip liudininkas. Nei aš pats supratau, nei jie man atsakė į klausimą: „Apie kieno nusikalstamą įvykį aš turiu liudyti?" Todėl šiuo pareiškimu nuo tardymų parašų atsisakau, nes abu tardymus laikau neteisėtais.

(Nusikalstamas kratos aktas, pabūgęs viešumos):
    Po kratos buvau iškviestas į Biržų raj. Vykdomąjį komitetą ir tenai šios įstaigos pirmininkas A. Tumėnas perspėjo: „Aš esu Biržų saugumo komiteto įgaliotas perspėti jus, kad apie kratą niekam nekalbėtumėte." Paaiškinau, kad per kratą buvo atimtos ne tik mano asmeninės religinės knygos ir kiti daiktai, bet ir Smilgių bei Suostų bažnyčios nuosavybė: maldaknygės, giesmynėliai ir giesmės su natomis. Todėl privalėjau parapijiečiams paaiškint, kas jas atėmė. Tuo perspėjimu Biržų saugumas parodė, kad kratos aktas yra nusikalstamas, kuris bijo viešumos. Tą nusikaltimą patvirtina atimtieji daiktai: senos ir naujesnės maldaknygės, katekizmai, „N. Testamento" knygos. Teisybės šaukiasi parduotuvėje nusipirktas popierius ir visos magnetofono juostos su man brangiais įrašais. Visa tai buvo suversta į maišus ir įmesta į sunkvežimį.

(Šmeižtais ir grasinimais Biržų rajono darbuotojai dengia savo nusikaltimus):
    Po kratos Biržų raj. darbuotojai įvairiomis progomis skleidė apie mane niekšiškiausius šmeižtus. Pvz., „Kunigas Babrauskas, išvažiuodamas iš Suostų ir Smilgių parapijų, pasisavino bažnytinę kasą." Pasiteiravęs sužinojau, kad nė vienas valdžios pareigūnas nesikreipė į Smilgių ar Suostų bažnytinį komitetą, teiraudamasis dėl kasos. Jiems tiesa nerūpi. Šmeižtai įstatymais draudžiami, o prieš kunigą viskas galima — jis nepasiskųs ir teisybės neras. Maža to, viešose paskaitose ne kartą grasino: „Kun. Babrauskas savo mirtimi nemirs..." Todėl turėjau teisę ir pareigą savo parapijiečiams per pamokslą pasakyti: „Kadangi esu ne tik viešai šmeižiamas, bet ir viešai

grasinama, todėl primenu jums, parapijiečiai, jei kas atsitiks su jūsų klebonu, žinokite, kieno darbas."

(Bedieviškasis komunizmas Lietuvą pavertė barbariškomis džiunglėmis):
    Gyvenant šitokioje padėtyje, kyla klausimas: Kur aš gyvenu? Kur vyriausybė, įstatymai, žmogaus teisės? Nejaugi prieš kunigą ir tikintį žmogų viskas galima?

(Parsidavėliai okupantui terorizuoja kunigus ir tikinčiuosius):
    1974 rugpiūčio 1 vėlai po pietų gavau šaukimą rugpiūčio 2 d. 10 vai. atvykti į Vilniaus saugumo komitetą. Tą dieną buvo laidotuvės, sutartas krikštas, Parciunkulės atlaidai ir pirmas mėnesio penktadienis. Todėl nuvykti atsisakiau. Vakare Krinčino apylinkės pirmininkė prašė vykti, nes nesiliauja skambinti ir grasinti, kad atsivešią prievarta. Dėl ramybės paklausiau — visa palikęs, per naktį nuvykau. Kam to reikia? Gaisras? Avarija? Žmonės atlydėjo mirusį — nėra kunigo. Atvežė krikštyti vaiką — nėra kunigo. Parciunkulės atlaidai, pirmas penktadienis — nėra kunigo. „Iškviestas Vilniaus sauguman. Ką ten jam darys? Štai kaip su mumis ir kunigais elgiasi valstybė," — aimanavo žmonės. Kam reikalinga ta antivalstybinė propaganda, žmonių gąsdinimas ir varginimas?

    Nesuprantu, kodėl valstybė naudoja visą saugumo jėgą ir daro išlaidas tikinčiųjų ir kunigų persekiojimui? O kad tai tikra, primenu vieną įvykį. Prieš kratą su vienu parapijiečiu taisėme Smilgių bažnyčios stogą. Tuo metu atėjo moteris su keturiais vaikučiais, kad paklausinėčiau ar moka katekizmą. Nuo stogo paprašiau, kad palauktų ant šventoriaus, kol baig-

siu darbą. Moteris atsisėdo ant suoliuko ir, išsiėmusi katekizmą, mokė vaikus. Sekančią dieną atvyko pas mane į Smilgius Biržų saugumo viršininkas Jasinskas ir užsipuolė: „Kokia vienuolė mokė pas tave vaikus katekizmo? Tai nusikaltimas! Rašyk pasiaiškinimą!"

(Meluodami nesusitarę, kunigui neleidžia turėti telefono):
    Keliais įvykiais pailiustruoju rajono valdžios elgesį.

    Atvykęs į Krinčiną, norėjau persiregistruoti mano bute esantį telefoną. Krinčino pašte pasiteiravau, ar galima tai padaryti. Man atsakė, kad Krinčino paštas turi 7 laisvus numerius ir nėra nė vieno pareiškimo. Parašiau pareiškimą Pasvalio Ryšių viršininkui. Šis pasakė, kad mano telefono perregistravimą nuspręs rajono vyriausybė. Po kelių dienų gavau atsakymą: „Į Jūsų pareiškimą pranešame, kad perregistruoti Jums buvusį pil. Raščiaus Prano telefoną nėra galimybės, nes minėtas numeris reikalingas Krinčino kolūkio telefono įrengimui.
Ryšių mazgo viršininkas Č. Monkevičius."

    Tuojau atvyko darbininkai ir telefono aparatą išsinešė. Kreipiausi Į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną, tačiau jis neatsiliepė. Nes ir tokio mažmožio, kaip telefonas, neleidžiama turėti.

   
1974 lapkričio 1 d. 15 vai. po Visų Šventų pamaldų savo pašto dėžutėje radau pranešimą, kad esu Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kviečiamas lapkričio 1-ją dieną 12 vai. į Krinčino kolūkio kontorą. Pranešimą buvo pasirašęs Krinčino apylinkės sekretorius. Kviečiamas 12 vai., o einant į bažnyčią pamaldoms, jokio pranešimo dar nebuvo. Perskaitęs pranešimą, parodžiau jį dar 3 as-

menims. Kas tai būtų? Apsirikimas? Pasitikrinau Krinčino apylinkėje — gal pamiršo laiku atnešti? Ne. Jie patys gavo tą pranešimą lapkričio 1-ją prieš 12 vai.

    Lapkričio 20 Pasvalio rajono Vykdomajame komitete mane užpuolė: „Kodėl nesiskaitote su vietos valdžia? Kviečiamas neatvykstate! Kad daugiau taip nesikartotų! Mes šito nepakęsime!" Bandžiau aiškintis, kad buvusi fizine negalimybė — pranešimą gavau 15 vai., o kviečiamas 12 vai. Į mano pasiaiškinimą nekreipė dėmesio, o tik pabrėžė: „Mes tokio nesiskaitymo daugiau nepakęsime!" Ką turėjau daryti?..
*    *    *

(Laiškanešę V. Uzelienę už bažnyčios lankymą atleido iš darbo):
    Štai dar du įvykiai iš tikinčiųjų persekiojimo: 1975 kovo mėnesį atleido iš darbo kolūkio „Laisvoji žemė" laiškanešę Valę Uzelienę už tai, kad ji lanko bažnyčią. Smilgių apylinkės pirmininkas Stričkas Uze-lienei pasakė, kad „įstatymas draudžia tikinčiajai dirbti laiškaneše. Nori ar nenori, vis tiek tave išmesime iš darbo." Grasinimą įvykdė. Uzelienė šiuo reikalu kreipėsi į „Valstiečių laikraščio" redakciją, o ši laiškanešės skundą persiuntė tiems, kurie ją atleido, ir, tarsi pasityčiodami, pranešė, kad jos skundas persiųstas vietinei valdžiai.
*    *    *

(Mokyt. Geležiūtė tyčiojosi ir mušė našlaitį A. Beleką už bažnyčios lankymą):
    1973 m. Suostų mokykloje mokyt. Geležiūtė, išbarusi ir pasityčiojusi iš našlaičio Antanuko Beleko, pamokos metu mušė jį per ausis, kad jis buvęs bažnyčioje. Galima mušti — kas gins našlaitį?
*   *   *

(Ateistams duota pilna laisvė persekioti ir terorizuoti tikinčiuosius. Saukiantis pagalbos — prokuratūros tyli):
    Tai vis mano parapijiečiai, turėję nukentėti už savo tikėjimą nuo ateistų, kuriems duota laisvė naudoti visas priemones prieš tikinčiuosius. Tai maža dalelė tų skaudžių pavyzdžių, kuriuos aš matau ir dėl kurių pergyvenu.

    Skaudu, kad pas daugelį pareigūnų nematai žmoniško veido, susiduri su nepakantumu, fanatizmu, o kartais net teroru. Kur Konstitucija? Kodėl piliečių teisių niekas negina? Kodėl tyli prokuratūros? Kai ieškai tiesos, susiduri su tyla.

    Aš, eilinis valstybės pilietis, dabar klausiu: ar galiu balsuoti? Dėl ko turėčiau balsuoti?

    Kol aš ir mano tikintieji būsime diskriminuojami, valdžios pareigūnų užpuldinėjami, šmeižiami, kol nebus sugrąžinti per kratą atimti daiktai, tol balsuoti negalėsiu.
Krinčinas, 1975 birželio 11.
Kun. B. Babrauskas

(Okupanto kryžiuojamos ir savųjų parsidavėlių kankinamos lietuvių tautos sopulingas skundas):
    „LKB Kronika" pateikia raštu platinamas mintis, kurios atspindi daugelio lietuvių mąstyseną ir jausmus.

    „30 metų nuplaukė į praeitį, kai užgeso karo ugnys. Dėlto reikia džiaugtis, bet lietuviui yra ko ir liūdėti. Nemuno šalis — kaip žirnis prie kelio, skriaudžiama ir Rytų, ir Vakarų. Pastarieji šaukė apie „tūkstantmetį reichą", o dabar gi kalbama apie amžinąjį. Rudieji „vaduotojai" planavo iškeldinti „netinkamus

lietuvius" prie Uralo, raudonieji užsimojo dar toliau — išblaškyti lietuvius po visą Sibirą. Mūsų tautoje sunku surasti šeimą, kurios kas nors iš artimųjų „savo noru" nebūtų važiavęs pasižiūrėti baltųjų meškų... 1941 metų tremtinių šeimos buvo išdraskytos — vyrai atskirti. XX amžiaus vergų eksploatatoriai pasirinkdavo iš tremtinių darbingus ir panaudodavo, duodami 400 gramų duonos dienai, kitiems užtekdavo ir 200 gramų... Kūdikiai miršta ne tik Afrikoje, kur siaučia sausros, bet ir komunistinio humanizmo šalyje, kur tam tikros kategorijos žmonės buvo paversti vergais. Lietuvis tremtinys girdėdavo žodžius: „Jus čia atvežė dvėsti!" Tai nebuvo tuščia frazė — lietuvių motinų gimdyti vaikai išbarstė savo kaulus nuo Uralo iki Magadano, nuo šaltųjų Archangelsko, Vorkutos ir Narilsko iki karštųjų Kazachstano zonų.

    Buvo planas sukurti Lietuvą be lietuvių, kuriuos turėjo ištikti panašus likimas, kaip kalmukus, totorius ir kitas mažas tautas — jos buvo iškeldintos ir sutirpdytos „broliškųjų nacijų" katile. Laimė, kad šį „istorijos vyksmą" sutrukdė Stalino mirtis, atnešusi šiokį tokį palengvėjimą — atsisakyta grubaus fizinio genocido metodo, pakeičiant jį moraliniu genocidu.

    Atsikūrė Lietuva iš po karo griuvėsių, bet tik ne tokia, kaip buvo numatyta 1920 liepos 12 sutartimi Maskvoje. Tarybų Rusija nesilaiko savo sutarčių: 20,000 km2 buvo atplėšta nuo Lietuvos ir atiduota Baltarusijai ir Lenkijai. 40,000 lietuvių, kurie lenkų okupacijos metais turėjo lietuviškas mokyklas, šiandien yra mirę lietuvių tautai — kas bandė kovoti už teisę lietuviškai mokytis, pajuto kietą Minsko ranką.

    Paskutinio karo sūkuryje Lietuva neteko apie 540,000 žmonių. Didesnė jų pusė žuvo po 1945 gegužės 9-sios... Net oficialios statistikos duomenimis, nežiūrint kolonizatorių antplūdžio, Lietuvoje gyvena 40,000 mažiau, negu buvo 1897 metų surašymo metu.

    Džiaugiamasi laisve, bet kas suskaičiuos žuvusius, ištremtus, kalintus, tebekalinamus, persekiojamus?

    Didžiuojamasi naujomis gyvenvietėmis ir naujais namais, bet nekalbama apie sugriautas sodybas, kurios liko be šeimininkų, apie sunaikintus ir nykstančius architektūros paminklus, griūvančias ir remontuoti neleidžiamas bažnyčias, apie vaikų išnešiotas brangių vargonų dūdas ir sudaužytas statulas.

    Giriamasi krašto supramonimu (ta dingstimi gabenama trūkstama darbo jėga iš „broliškų respublikų"), bet nutylima apie gamtos žalojimą. Užsienio šalims dujos parduodamos spekuliatyvinėmis kainomis, Lietuvos šiluminės elektrinės turi kūrentis mazutu ir teršti aplinką.

Kalbama apie tūkstančius litrų pieno, bet mes skęstame milijonų litrų alkoholio upėje, kurioje žūva mūsų tautos fizinė ir moralinė sveikata. Trimituojama apie kultūros ir švietimo suklestėjimą, bet švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo išlaidos padengiamos iš pelno, gauto už alkoholio pardavinėjimą. Iš kiekvieno piliečio valdžia per metus surenka daugiau negu 150 rub. už alkoholį. Neleidžiama steigti blaivininkų draugijos, kaip to neleido ir caro valdžia, uždariusi organizuotus Valančiaus laikų sambūrius.

    Knygų rinkoje vyrauja partinė makulatūra ir verstiniai bei menkaverčiai leidiniai didžiuliais tiražais, žalojantys jaunimą. Pvz., „Zuikių pasakos" išleistos 50,000 egz. tiražu. Lituanistinė literatūra (Baranauskas, Valančius, Pietaris) išleidžiama nepilnai ir labai mažu tiražu (5000 egz.), kurio didelė dalis propagandos tikslais išvežama į užsienį taip, kad liaudis, turint galvoje didelį mokytojų ir studentų skaičių, šių leidinių negauna. Neleidžiama originalių knygų apie Lietuvos istoriją.

    Rusiškos mokyklos Lietuvoje steigiamos nepriklausomai nuo rusų gyventojų skaičiaus vietovėje, o 170,000 lietuvių, gyvenančių Sibire, Kazachstane, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, neturi nė vienos lietuviškos mokyklos. Kai prieš kelerius metus Amerikoje užsidarė paskutinė lietuviška gimnazija, mūsų spauda nemažai pritriukšmavo, bet niekas nešaukia, kad dešimtys tūkstančių lietuvių atskirose vietovėse gyvena net be pradinių lietuviškų mokyklų. Prieškario metais daug mažesni lietuvių etniniai vienetai Vilniaus krašte ir Latvijoje turėjo savo mokyklas, net progimnazijas (Gervėčiuose), gimnazijas (Vilniuje, Švenčionyse, Rygoje). Kai kur, pvz., Komi ASSR, lietuviai bandė organizuoti savo sporto klubus — aikšteles, bet saugumas tuojau užgniaužė.

    Tarybinė spauda nuogąstauja, kad Amerikoje nutautėją lietuviai, bet kiek yra šiandien lietuviškų šeimų, kur vaikai jau sunkiai ištaria lietuvišką žodį, nepažįsta lietuviškų raidžių! Pačioje Lietuvoje mokymo programose rusų kalba užima vis didesnę ir didesnę vietą, tuo pačiu palikdama vis mažesnę vietą lietuvių kalbai, literatūrai ir istorijai. Tai liūdna prognozė mūsų tautos nulietuvėjimui.

    Drįstama kalbėti net apie Lietuvos suverenumą, kai 85 % Lietuvos pramonės gamyklų priklauso Maskvai, ir tik vietinės pramonės įmonės paliktos respublikos žinioje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija apsiriboja užsienio lietuvių aprūpinimu propagandine literatūra. Kariniai komisariatai atlieka vien rekrutų rinkimą, kurie išsklaidomi po Sąjungos gilumą, nes nebėra „16-osios lietuviškos divizijos", kuri propagandiniais tikslais buvo sukurta karo metu, o po karo išformuota. „Suvereninė" valstybė neturi teisės net politinius kalinius laikyti savo teritorijoje. ..

    Į visus turistinius maršrutus įjungiamas Pirčiupis, bet mažai kas žino, jog ši tragedija pagal Mask-

vos nurodymą buvo išprovokuota Sniečkaus, Zimano ir Šumausko. Ar daug kas žino, kiek Lietuvoje yra Pirčiupiu? Tik prieš kelerius metus Maskva leido prisiminti Ablingą. O kiek yra Pirčiupiu, kur kaltininkai yra ne vokiečiai! Rainiai, Pravieniškės, Musteika — (Marcinkonių apyl., Varėnos raj.), kur 1944 birželio 24 buvo surinkti visi tuo metu kaime buvę vyrai — 14 žmonių ir sušaudyti. Apie tai tylima, kaip kasdien nutylimos net smulkmenos, jei jos neatitinka partijos linijos. Net apie nuo bėgių nu virtusį taukinį ir įgriuvusį tiltą nedrįstama pasakyti tiesos, neleidžiant net užuojautų pareikšti laikraštyje, kai užsienyje panašiais atvejais būna visuotinio gedulo dienos. Kai pabandomą iškelti tiesą, kai atkreipiamas dėmesys į nenormalybes bei trūkumus, tai pavadinama šmeižtu. Pavyzdžiui, „LKB Kronika" yra apšaukta kaip šmeižtų rinkinys.

    Kitose socialistinėse šalyse po karo kunigų skaičius pagausėjo, statomos naujos seminarijos ir bažnyčios (Lenkija šiuo metu turi daugiau negu 18,000 kunigų. Tai 4000 viršija prieškarinį skaičių), o mes netenkame kunigų — vietoje 2 ar 3 mirusių leidžiama turėti vieną naują kunigą, kurio paruošimui sudaromos nenormalios sąlygos, nes dėstytojų ir studentų tinkamumą apsprendžia saugumas ir partija. ..

    Tikintys ir praktikuojantys mokytojai atleidžiami iš darbo. Žmonės neturi maldaknygių: oficialiai jos neleidžiamos gaminti, o pasigamintos slapta — atiminėjamos (prie bažnyčių ir kratų metu). Paauglių ir jaunimo tarpe didėja nusikalstamumas, gausėja pavainikiai vaikai, plinta venerinės ligos, gausėja abortai, didėja šeimų skyrybos — moralinis balansas tikrai liūdnas. Domėjimasis savo krašto praeitimi laikomas nusikaltimu, kraštotyrininkai akylai sekami, tardomi — lietuvis dvasiniai dusinamas...

    Šaukiama apie derliaus gausumą, bet šį derlių duoda ne tik išvaduota, bet ir okupuota žemė. Jei šiandien nestokojame duonos ir kitų gėrybių — nuopelnas ne „išvaduotojų", o tos mūsų tautos dalies, kuri išsaugojo savyje aukštas moralines savybes: darbštumą, sąžiningumą, atkaklumą. Šiuos bruožus lietuvis turėjo dar tada, kai gyveno be „išvaduotojų". Sunku tikėti, kad naujoji karta, perauklėta „moderniškai", bus darbštesnė ir sąžiningesnė. Jau matyti negeri ženklai.

    Vertinant praeitį, nutylima, jei ne apšmeižiama visa, kas buvo gera, ir ko likučiais dar tebesinaudojama ir šiandien. Deja, šie sveikieji pradai nustelbiami naujų vėjų, blėsta tautinio savitumo ir moralinio tvirtumo jausmas, vis sparčiau linkstama prie vienodos formos be savito turinio. Maskvos replės siekia uždusinti lietuvio dvasią, numarinti lietuvišką mintį... Ar pasiduosime? Ar leisime, kad Rytų vėjas užpustytų mažutę mūsų šalį? Nejaugi mūsų dalis bus kaip Prūsų?
*    *    *

ŽINIOS  IŠ  VYSKUPIJŲ

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius.
(Nužudytas jaunas ukrainietis, ruošęsis stoti kunigų seminarijon):
    Jaunuolis Olikevič Vitalij, ukrainietis iš Vinicos srities, preš trejus metus atvyko į Vilnių išmokti lietuvių kalbos, norėdamas pasiruošti stoti į Kunigų seminariją (ukrainiečiai seminarijos neturi). Vitalijus patarnaudavo šv. Mišioms Šv. Mikalojaus ir Šv. Teresės bažnyčiose. Dažnai buvo saugumo tardomas. Jarn buvo siūloma dirbti saugumo agentu ir už tai žada-

ma be karinės prievolės leisti stoti į Kunigų seminariją. Kovo 24 jis atšventė 18-ąsias gimimo metines. Gegužės 14 buvo rastas negyvas ir labai sumuštu veidu savo kambarėlyje, Gardino gatvėje.

Druskininkai.
(Prieš skelbiamą kulto „laisvę" valdžios pareigūnai vartoja brutalią fizinę jėgą):
    1975 metais gegužės 25 dieną prie Druskininkų bažnyčios moteriškė pardavinėjo devocionalijas. Staiga ją apsupo draugovininkai ir milicininkas, kuris bandė jėga ją sulaikyti. Moteriškei pavyko išsprukti ir įbėgti į bažnyčią, kurioje vyko pamaldos. Pasigrobę krepšį su religiniais reikmenimis, užpuolikai dingo. Šį įvykį mačiusi poilsiautojų grupė garsiai reiškė savo pasipiktinimą tokiu chuliganišku elgesiu. Ant moteriškės rankų liko milicininko padarytos mėlynės.

    Skelbiama kulto laisvė, o kulto reikmenų gamintojai persekiojami. Šiuo atžvilgiu samagono gamintojai jaučiasi saugiau, nes milicija jų ieškodama neparodo tokio uolumo, kaip gaudydama maldaknygių ir rožančių pardavėjus.
Spaudoje ateistai juokiasi, kad negražūs rožančiai, kryželiai... Ar yra galimybių pasigaminti gražesnių?


Lazdijai.
(I. Klimavičiaus prie namo pasistatytas kryžius sukėlė ant kojų visą Lazdijų raj. Vykdomąjį komitetą):
        LTSR Lazdijų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto
        s p r e n d i m a s

Lazdijai, 1975 m. liepos 1 d. Nr. 227

    Dėl kovos su savavaline statyba Lazdijų rajone, Metelių  žuvininkystės  ūkyje,  Buckūnų  kaime.

    Lazdijų rajono DŽDT Vykdomasis komitetas, apsvarstęs pateiktą medžiagą dėl savavališkai pastatyto kryžiaus Metelių žuvininkystės ūkyje, Buckūnų kaime, o taip pat remdamasis LTSR Ministrų Tarybos 1967 sausio 2 nutarimu Nr. 1 ir LTSR Civilinio kodekso 114 str.,

n u s p r e n d ž i a:

    1. Iki 1975 liepos 15 nugriauti savavališkai pastatytą kryžių Klimavičiaus Igno, Kazio s. pasodybiniame sklype Metelių žuvininkystės ūkyje, Buckūnų kaime.

    2. Neįvykdžius šio sprendimo pirmojo punkto, nugriovimo darbus pavesti savanorių gaisrininkų draugijai, išieškant iš Klimavičiaus Igno, Kazio s. išlaidas pagal savanorių gaisrininkų draugijos sąmatą.

    3. Šio sprendimo vykdymo kontrolę pavesti rajono architekto įstaigai ir rajono vidaus reikalų skyriui.
            Lazdijų raj. Vykdomojo komiteto pirmininkas
            J. Andrijanovas
            Lazdijų raj. Vykdomojo komiteto sekretorė:
            Z. Giedraitienė.

    1975 liepos 1 Lazdijų rajono architektas Aloyzas Liesis, dalyvaujant Žagariu apylinkės pirmininkui Mikelioniui, Metelių žuvų ūkio direktoriui Danbauskui ir Lazdijų rajono vyr. inžinieriui V. Liesienei, surašė aktą „dėl savavalinės statybos" Igno Klimavičiaus sodyboje. Akte rašoma:

    „Pastatytas medinis žaliai nudažytas kryžius, fasadu atsuktas į kelią Miroslavas - Simnas prie gyvenamojo namo paradinio įėjimo ant išbetonuotos laiptų aikštelės... Statytojas jokių dokumentų dėl statybos leidimo neturi."

Pakuonis.
(Pakuonio klebonas stipresnių principų lietuvis už Vilkaviškio vyskupijos kanclerį):
    1975 metais birželio 4 į Pakuonį pas kun. Pranciškų Lingį atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas, tačiau, neradęs klebono namuose, nuvyko į Kauno kuriją. Netrukus į Pakuonį atvažiavo Vilkaviškio vyskupijos kancleris B. Baliukonis ir Prienų dekanas kun. Uleckas ir įkalbinėjo Pakuonio kleboną, kad jis užteptų ant bažnyčios vidinių sienų esančius Gedimino stulpus. Pasak kanclerio Baliukonio, neverta pyktis su rajono valdžia.

    Kiek anksčiau kun. Lingys pasiūlė patiems rajono pareigūnams panaikinti ant sienų esančius Gedimino stulpus. Vienas pareigūnas paaiškino, kad jie šito padaryti negalį, nes žmonės apkaltinsią valdžią.

    Gedimino stulpų sunaikinimo terminas pratęstas iki 1975 liepos 1. Pakuonio apylinkės pirmininkas retkarčiais užsuka į bažnyčią pažiūrėti, ar klebonas jau įvykdė rajono valdžios įsakymą.
*    *    *

Santaika.
(Apskųstas klebonas kam leidžiąs vaikus patarnauti šv. Mišiose):
    1975 metais gegužės 27 dieną į Santaikos apylinkę buvo iškviestas Santaikos klebonas kun. P. Orlickas. Čia jo laukė Alytaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jančiauskas, Santaikos aplylin-kės pirmininkas Aliulis ir aštuonmetės mokyklos direktorė. Pavaduotojas Jančiauskas paaiškino, kad rajonas gavęs skundą, jog Santaikos klebonas nesilaikąs tarybinių įstatymų ir leidžiąs vaikams patarnauti šv. Mišiose. Kun. Orlickas patarė aštuonmetės mokyklos direktorei liautis skųsti jį rajono valdžiai, o rajono

pareigūnams — labiau rūpintis chuliganais, o ne keliais Mišiose patarnaujančiais vaikais.
*    *    *


Širvintos.
(Kunigui Mišioms laikyti reikia rajono komunistinių pareigūnų leidimo):
    1975 metais vasario mėnesį Širvintų Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Tverbutas įsakė Širvintų klebonui P. Guobiui, kad be rajono žinios neleistų jokiam kunigui bažnyčioje laikyti šv. Mišias.
*    *    *

KAUNO ARKIVYSKUPIJA


Pajieslys.
(Mokiniams, lankantiems bažnyčią, sumažintas elgesio pažymys):
    1975 metais gegužės mėnesį Pajieslio klebonas kun. J. Vaicekauskas buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, kuris išreiškė nepasitenkinimą dėl kun. Vaicekausko pareiškimo apie moksleivių diskriminaciją Krakių vidurinėje mokykloje (žr. „LKB Kronika" Nr. 15). Įgaliotinio K. Tumėno nuomone, moksleiviams elgesys buvo sumažintas ne už bažnyčios lankymą, bet už lankymąsi pas kleboną.

Vaškai.
(Išplėšė bažnyčios tabernakulį ir išniekino Švč. Sakramentą):
    1975 m. gegužės 28 nežinomi piktadariai išplėšė Vaškų bažnyčios tabernakulį ir išnešė komuninę su Švč. Sakramentu.
*    *    *


Vilnius.
(Mokyt. A. Kezytė, 25-rius metus pavyzdingai išdirbusi mokykloje, už religingumą atleista iš darbo):
    1975 metais gegužės 21 d. Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos direktorius Vytautas Kabelis ir mokyklos partijos sekretorius Jonas Urba pasikvietė muzikos mokytoją Aldoną Kezytę, vadovaujančią choro skyriaus privalomam fortepijonui, ir liepė parašyti pareiškimą, kad savo noru atsisakanti iš mokytojos pareigų.

    Direktorius pareiškė, kad dėl mokytojos Aldonos Kezytės darbo jokių priekaištų neturįs, bet jam pavesta ją atleisti iš darbo, nes mokytoja esanti religinga.

    Mokytoja A. Kezytė po kelių dienų parašė pareiškimą ir buvo priversta palikti savo darbą. Mokykloje jai teko išdirbti apie 25-rius metus ir už gerą darbą daug kartų buvo mokyklos vadovybės įvertinta. Keletą kartų ji buvo gavusi net vyriausybinius gero darbo įvertinimus.

    Mokyklos vadovybė, atleisdama mokyt. A. Kezytę iš darbo, preiškė, kad po atleidimo ji neturinti teisės nė kojos įkelti į mokyklą.
*    *    *

Užusaliai.
(Mokinys, suabejojęs skelbiamos laisvės buvimu, susilaukė terorizuojančių represijų):
        LTSR Švietimo Ministrui
        „Tarybinio mokytojo" redakcijai
        pil. Irenos Smetonienės, Jono,
        med. felčerės, gyv. Jonavos raj.

        Užusalių apylinkėj, Svilonėlių k.
        P a r e i š k i m a s

    Karmėlavos vidurinėje mokykloje VIIIb klasėje 1975 vasario 14 vyko klasės susirinkimas. Mano sūnus Antanas šio susirinkimo metu suabejojo „tuo saldžiu žodžiu laisvė". Įrodinėjo, kad tos laisvės nėra.

    Mokytojai ir mokyklos vadovai užuot įrodę, kad vaikas klysta, užtikrino, kad gausiąs blogą charakteristiką ir visi keliai į aukštesnį mokslą ir gyvenimą būsią užkirsti.

    Direktorė užsidarė vaiką kabinete ir pareikalavo, kad jis parašytų pasiaiškinimą. Sūnus be tėvų žinios bet ką rašyti atsisakė. Tada direktorė pradėjo rinkti telefono numerį, gąsdindama, kad iškviesian-ti miliciją ar saugumą su guminėmis lazdomis. Išgąsdintas vaikas, direktorei diktuojant, tą „pasiaiškinimą" parašė. Į direktorės kabinetą dar buvo pakviesti keli Antano draugai ir turėjo kažką rašyti, o iš kabineto išėjo išgąsdinti ir verkdami.

    Tėvas, apsilankęs mokykloje, nesužinojo, kas dėjosi direktorės kabinete.

    Pasibaigus II trimestrui, visos mokyklos akivaizdoje mano sūnui buvo pareikštas griežtas papeikimas „už reakcingų nuotaikų skleidimą VIII klasėje".

(Brolio „reakcingos nuotaikos" sugadino ir sesers elgesio pažymį):
    Duktė Gražina mokosi 6-je tos pačios mokyklos klasėje. Ji yra literatų būrelio narė, visuomenininke ir mokosi, kaip ir sūnus, be trejetų. Dar jokiame susirinkime neiškėlė jokio „eretiško" klausimo. (Po brolio bėdų abejoju, ar ji bus tiesi ir drąsi, nes mokykla sako, kad gera charakteristika ir atviri keliai į gyvenimą skirti tik prisitaikėliams, gudruoliams ir bailiams.)

    Nežiūrint į mergaitės nepriekaištingą elgesį ir mokslą, antram trimestui pasibaigus, jos elgesys pavyzdingu nebuvo įvertintas. Kovo 8.-sios proga buvo sveikinamos gerų vaikų mamos. Keli šeštokai pasipiktinę paklausė, kodėl aplenkiama Smetonaitė? Klasės vadovė mokyt. Bakšienė paaiškino, kad tai „dėl tam tikrų priežasčių". Jinai prieš Gražiną nieko blogo neturinti, bet mokytojų taryba nesutikusi jos elgesį vertinti pavyzdingu. Paskui auklėtoja papasakojo, kaip vieno berniuko elgesį visada vertinę pavyzdingu, o tas įstojęs į Kunigų seminariją, ir dėlto mokyklai buvę didelių nemalonumų.

(Jokia prievarta melo tiesa nepavers):
    Balandžio 3 atvykau į mokyklą išsiaiškinti, bet nepavyko. Mokyklos vadovė galvoja, kad elgiasi teisingai, o mano sūnus — nusikaltėlis.

    Prašau paaiškinti mums visiems — tėvams ir mokytojams, o svarbiausia vaikams — kurie iš mūsų klystame?

    N.B. Mes su tėvu buvome represuoti. Mūsų vaikai gimė Sibiro tremtyje. Visa tai nuo vaikų nuslėpti nemokame, negalime ir manome, kad melas ar slėpimas  būtų  nepedagogiška.
Mokyklai tuo jautriau reikėtų reaguoti į kiekvieną mūsų vaikų klausimą. Deja, už savo drąsą vaikai baudžiami ir gąsdinami. Antano klasės draugai buvo priversti tapti skundikais...

    Baimė, prievarta ir tamsa neįrodys šiandieninės laisvės.
1975.IV.7.
            Irena Smetonienė

(Šio skundo priežastis):
    (Karmėlavos vidurinės mokyklos direktorė — Gečiauskienė, VIIIb klasės auklėtoja — Apraksina.)

(Melas ir prievarta — teisūs, kalti skriaudžiamieji):
    LTSR Švietimo Ministerija I. Smetonienės skundą persiuntė Kauno rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjui K. Švedui, kad šis ištirtų I. Smetonienės pareiškime paminėtus faktus. Žemiau pateikiame šio tyrimo rezultatus:
        „TSR Švietimo Ministerijos Mokyklų Valdybai
        Nuorašas: I. Smetonienei, Kaunas, Laisvės al. 19,
        Kauno klinikinė ligoninė.

    Kauno rajono liaudies švietimo skyrius, patikrinęs pil. I. Smetonienės pareiškime, rašytame LTSR Švietimo Ministrui, keliamus faktus apie Karmėlavos vidurinės mokyklos vadovų netinkamą elgesį sūnaus Antano ir dukters Gražinos atžvilgiu, nustatė, kad šie faktai nepasitvirtino. Mokykla teisingai organizuoja komunistinį moksleivių auklėjimą, tačiau pil. I. Smetonienė namuose savo vaikus nuteikia priešiška linkme, o vaikai, ypač sūnus Antanas, tas priešiškas mintis išsako mokinių kolektyve. Patikrinimu nustatyta, kad sūnaus Antano ir kitų mokinių atžvilgiu jokios prievartos mokyklos vadovybė nenaudojo. Mokyklai duotas nurodymas, pasitelkiant apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto darbuotojus, visuomeninių organizacijų atstovus, išsiaiškinti su pil. I. Smetoniene jos netinkamą vaikų auklėjimą ir paveikti ją, kad netrukdytų mokyklai komunistiškai auklėti moksleivius. 1975 balandžio 30.
            Kauno raj. liaudies švietimo skyriaus vedėjas K.  Švedas
*    *    *

Debeikiai.
(Persistengę okupantui lietuviai komunistai net su mirusiu elgiasi žvėriškai):

    1975 metais balandžio 13 d. autoavarijoje žuvo Debeikių vidurinės mokyklos 10 klasės moksleivis Ant. Tamošaitis, gyvenantis Anykščių raj. Ivonių k.

    Balandžio 14 pas tėvus apsilankė partijos sekretorė mokyt. Aldona Staliauskienė ir pareiškė, jei Antanas bus laidojamas su bažnyčia, tai ji nudraskysianti kaspinus prie vainikų ir nieko nepadėsianti, net mašinos neduosią. Motina nesutiko.

    Balandžio 15 prie mirusiojo draugo budėjo 10-sios klasės moksleiviai. Atėjusi mokyt. A. Staliauskienė nudraskė kaspinus nuo vainikų ir suglamžiusi numetė į kampą. Mergaitės verkė. Atėjęs kolūkio pirmininkas Kazimieras Šinkūnas drauge su Aldona Staliauskienė užsidarė kambaryje su motina (jos vyras miręs) ir, visaip grasindami bei įkalbinėdami, vertė laidoti sūnų be bažnyčios. Mokytoja Staliauskienė dėl laidotuvių tarėsi su Anykščių rajono partijos sekretore  Zinaida  Barkauskiene.

    Motina neišlaikė spaudimo ir sutiko, kad sūnaus karstas būtų nuvežtas į mokyklą ir palaidotas be bažnyčios.
*    *    *

Varėna.
(Įniršis prieš religiją Lietuvos mokyklose yra peržengęs normalaus žmogaus ribą):
    1975 metais gegužės 7 d. Varėnos vidurinės mokyklos direktorius Vaitiekūnas priekaištavo Stefai Verseckienei, kam jos sūnus Jonukas, IV klasės moksleivis, vaikštąs į bažnyčią ir patarnaująs Mišiose. Jei nesiliausiąs tai daręs, būsiąs apsvarstytas ir visos mokyklos akivaizdoje papeiktas. Verseckienė pareiškė, kad ji džiaugiasi, jog vaikas nelaksto gatvėje, o eina į bažnyčią.

    — Jei nesugebi vaiko auklėti, atiduosime kolonijon, — grasė direktorius.

    — Ką blogo moko kunigas? — paklausė motina.

    — Visi kunigai girtuokliai, paleistuviai, dykaduoniai ir plėšikai. Ir tu leidi vaiką pas tokius. Leidi, kad tavo vakas klūpinėtų prieš balvonus. Kokia iš tavęs motina? Atimsime tau motinystės teises, — šaukė direktorius.

    Verseckienė, palaidojusi tris mažamečius vaikus, pati serganti širdies liga, kiekvieą dieną laukianti žinios apie vyro mirtį (jam padaryta širdies operacija), parėjo namo vos gyva ir naktį ją ištiko širdies priepuolis. Tai šitaip pravedamas „individualus aiškinamasis darbas su tikinčiaisiais".
*    *    *

(Skelbiamoji sąžinės laisvė — prievartos rėmuose):
    1975 birželio 13 Varėnoje buvo laidojamas trijų vaikų tėvas Kavaliauskas. Laidotuvėse dalyvavo mokiniai, vadovaujami trijų mokytojų. Eisenai priėjus kapines, mokiniai su vainikais turėjo likti už vartų ir tik tada, kai kunigas, atlikęs laidojimo apeigas, pasišalino, mokiniams buvo leista padėti vainikus prie supilto kapo. Šitaip vykdoma „sąžinės ir kulto laisvė".
*    *    *


Bagaslaviškis.
(Mokinys, nuėjęs į bažnyčią — padaręs mokyklai gėdą):
    Vidurinės mokyklos mokytoja Šidlauskienė barė mokinį Strazdą, kad jis 1975 metais kovo 16 nuėjęs į bažnyčią ir tuo padaręs mokyklai didelę gėdą. Mokinys buvo perspėtas, kad į bažnyčią daugiau nevaikščiotų ir pasirinktų arba bažnyčią, arba mokyklą.

    Mokytoja Šidlauskienė ir kitiems mokiniams draudė, kad per Velykas neitų į bažnyčią, nes padarysią mokyklai ir mokytojams didžiausią gėdą ir apsunkinsią savo įstojimą į aukštąsias mokyklas. Ne-

žiūrint visų draudimų, per Velykas pamaldose dalyvavo labai daug moksleivių.
*    *    *


Gudžiūnai.
(Mokinei, atsisakiusiai gavėnios metu organizuoti pasilinksminimus — drastiškai sumažintas elgesio pažymys):
    1975 metais buvo sumažintas elgesio pažymys iki patenkinamo Gudžiūnų vidurinės mokyklos (Kėdainių raj.) 8 klasės mokinei Eugenijai Venskauskaitei už tai, kad ši gavėnios metu atsisakė organizuoti mokykloje pasilinksminimus ir pati juose nedalyvavo.
*
    *    *

(Iš Sauliaus tampa Paulius):
(„LKB Kronika" mano, kad šio mokytojo pavardę paskelbti kol kas netikslinga.)
    „Mokiausi caro laikų gimnazijoje. Mokytojai, stengdamiesi mane išauklėti savo patriotu, juodino katalikybę. Nekritišku jaunuolio protu aklai tada viską priimdavau, ką man teikė. Susižavėjau madingomis tuo metu pozityvizmo idėjomis, kad realu tik tai, kas ap-čiuopama ir materialu. Iš gimnazijos išėjau apsisprendęs materialistas ir, suprantama, ateistas. Nutilus I Pasaulinio karo patrankoms, pasirinkau mokytojo profesiją ir nuoširdžiai ėmiausi purenti švietimo dirvonų. 1924 metais įstojau į neseniai Įsisteigusią „Laisvamanių etinės kultūros draugiją". Mokiniuose ir suaugusiuose skleidžiau ateizmo idėjas. Galvojau, kad viena iš liaudies vargo ir tamsumo priežasčių yra jos religingumas. Taigi, kovojau su religija.

    Vėliau įvairūs gyvenimo vingiai bei bandymai privertė patikrinti savo idėjines pozicijas. Pagyvenusio amžiaus protas jau buvo laisvas nuo jaunystės įspūdžių bei jausmų, ir todėl daug kas dabar man atrodė jau kitoje šviesoje. Mano „tikėjimas" materializmu susvyravo: pamačiau, kad per daug silpni jo filosofiniai pagrindai, kad jis nepateikia rimtesnio ir patenkinamo atsakymo į svarbiausius gyvenimo klausimus, kad religija yra visai ne tokia, kokią pažinau iš ateistinių brošiūrų. Dievas man pasirodė kaip vienintelis protingas atsakymas į gyvenimo problemą, ir aš atsisveikinau su ateizmu. Tokį žingsnį daug kas yra žengę iš mano kartos žmonių — jų tarpe net garsusis fizikos profesorius V. Čepinskis.

(Pasėti jaunose širdyse pragaištingi kūkaliai išgąsdino sėjėją):
    Deja, dalis mano mokinių pasisavino mano idėjas, kurių aš jau išsižadėjau. Kai kurie jų susižavėjo K. Marksu. 1941 birželio mėn. įžengus į Lietuvą raudonosios armijos daliniams, verkiau pamatęs, kad svetimtaučių surengtose demonstracijose aktyviai dalyvavo ne vienas mano buvęs mokinys. Tie jauni žmonės nesusigaudė — jie nuėjo tarnauti svetimiems dievams. Jie apspiaudė tuos idealus, kurie man, kaip lietuviui, buvo labai brangūs, ir už kuriuos caro laikais turėjau nukentėti nuo žandarų. Tada supratau, kad visa mano laisvamaniška veikla objektyviai tarnavo Lietuvos priešų interesams.

(„Laisvosios minties" auklėtiniai nuėjo tarnauti ne tik raudonajam, bet ir rudajam okupantui):
    Užėjo vokiečių okupacija. Rudiesiems „išlaisvintojams" talkininkavo ne tie, kurie buvo išauklėti „Šaltinėlio" ar „Ateities" idealais, o tie, kurie savo sielai

sėmėsi peno iš „Laisvosios minties". Daugumai šių talkininkų rūpėjo ne tautos interesai, o šilta vieta prie okupanto šono.

(Mokytojo pasėta mokinyje ateizmo sėkla išugdė baisų tironą):
    1944 m. sugrįžus raudonajai armijai — ir toliau mokytojavau, bet ateistinio darbo jau nesiėmiau. Kartą klasėje skaičiau mokiniams V. Kudirkos satyras. Už tai buvau suimtas. O likimo ironija! Tardytojo kabinete išvydau buvusį savo mokinį... Netikėjau, kad buvęs mokinys galėtų parodyti tiek neapykantos savo mokytojui, kad jis su tokiu cinizmu kalbėtų apie tai, kas man kaip lietuviui buvo šventa ir brangu... Supratau tada, kad jei žmoguje nėra gilių religinių šaknų, jis gali tapti gyvuliu ir žvėrimi, jo idealas — ne TIESA, bet — šilta kėdė.

(Graužia sąžinę praleisti metai kovai su Dievu ir neatitaisoma pasėtos bedievybės žala):
    Šiandien viena mano koja jau karste. 10 metų odisėja po Gulago salyną, kuriai man suteikė galimybę naujieji „išvaduotojai", buvo proga sueiti į gilesnį kontaktą su Dievu. Šiandien man yra neapsakomai skaudu, kad geriausius ir vaisingiausius savo gyvenimo metus paskyriau kovai su Juo. Tikiu, kad Dievas atleis man tai: buvau auka kai kurių aplinkybių. Paskutinieji 35 metai nepašykštėjo man skaudžių valandų, bet jie man ir akis atvėrė. Už tai esu dėkingas Dievui. Man tik viena yra neramu, kad aš negalėsiu atitaisyti to, ką padariau bloga, sėdamas savo tautiečių širdyse bedievybės sėklą.
(Pavergtosios Lietuvos  mokytojas  pajungtas komunizmo tikslams vykdyti):
    Šiandien žiūriu į jaunesnįjį savo kolegą, į Tave, Mokytojau.

    Tave partija pasikinkė sau parankiniu. Ji siekia, kad kovodamas klasėje su religija, perauklėtumei tas jaunas sielas taip, kaip kadaise kryžiuočiai ar totoriai, pasigrobę mūsų vaikus, juos per auklėdavo ir siųsdavo kovoti prieš mūsų tautą. . . Jei Tu tai vykdai — o juk kova su religija yra kartu ir smukdymas tautos moralės, — Tu elgiesi taip tik todėl, kad reikiamai nesusigaudai padėtyje, nesi reikiamai informuotas. Kitaip ir būti negali: juk ar prieinama pas mus laisvai, kaip kitose šalyse, religinė ir filosofinė informacija? Dirbdamas ateistinį darbą, Tu nenuvoki, kad kenki savo tautai.

    Oficialiais duomenimis Lietuvoje daugiau kaip trečdalis mokytojų neturi aukštojo mokslo, o dauguma jį baigusių diplomą gavo neakivaizdiniu būdu. Tau sunku susigaudyti idėjų arenoje.

    Sunku Tau ir ekonomiškai. Infliacija vis labiau numenkina rublį. Todėl, dirbdamas kaime, jei nori išlaikyti šeimą, Tu esi priverstas laikyti karvę, penėti kiaules, lesinti vištas, o mieste — ieškoti dar kitokio uždarbio.

(Mokytojau, ir iš tendencingos literatūros sugebėk susidaryti reikiamas išvadas):
    Tačiau knygai Tu vis tiek privalai surasti laiko. Karo ir pokario metais „išvaduotojai" sunaikino daug literatūros, kuri būtų padėjusi susiorientuoti religijos ir mūsų tautos istorijos klausimuose. Naudokis esama literatūra. Turime J. Jurginio, R. Vėbros, V. Merkio, B. Genzelio, H. Tylos veikalų. Dauguma šių veikalų — labai tendencingi ir savo dvasia nelietuviški. Bet, mokėdamas juos kritiškai vertinti, pats sau atsakysi į klausimą, kodėl teistinė caro valdžia

tokiais drakoniškais metodais kovojo su Katalikų Bažnyčia ir kodėl analogišką kovą su ta pačia Bažnyčia veda naujieji Lietuvos šeimininkai.

    R. Vėbros liudijimu, „Muravjovas Katalikų Bažnyčią paskelbė politine erezija", o visus katalikus — politiškai nepatikimais. Sąvoka „katalikas" Kauno gubernijoje, kurioje gyveno beveik visi lietuviai, caro administracijai reiškė tą patį, ką ir sąvoka „lietuvis". Caro valdžia religinį asimiliavimą laikė kaip pirmutinį žingsnį vykdant nutautinimą. Kitų tikybų persekiojimas buvo vienu iš nacionalinės priespaudos pasireiškimų. R. Vėbros tvirtinimu, M. Muravjovas ir mokymo apygardos globėjas J. Kornilovas siekė Lietuvoje dvejopų tikslų: „nutautinti ir mokyklas izoliuoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos."

    O šiandien ar ne už tą patį kovojama?

    Dauguma tarybinių istorikų pripažįsta, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, subjektyviai siekusi, išsaugoti katalikų tikėjimą, objektyviai sužlugdė caro valdžios vykdytą lietuvių tautos nutautinimo politiką.

(Katalikų Bažnyčia, sulaikydama lietuvius nuo mišrių vedybų, tampa stabdžiu surusėjimui):
    Ar šiandien Lietuvoje Katalikų Bažnyčia nėra pašaukta tai pačiai misijai?

    Kai kurioje ateistinėje spaudoje kartais prasitariama, kodėl taip įnirtingai kovojama su Katalikų Bažnyčia, nes ji saugo „pasenusias tradicijas", o „religiniai prietarai" sulaiko lietuvius nuo mišrių vedybų ir tuo pačiu tampa stabdžiu „susiliejimui", tai yra surusėjimui.

(Savieji apakėliai kasa tautai pražūties duobę):
Lietuvis, kovojąs prieš Bažnyčią, yra savo tautos duobkasys, nes Bažnyčia yra vienintelė dar ne-

uždrausta įstaiga, kovojanti už lietuviškų tradicijų išsaugojimą, ir beveik vienintelė etikos mokytoja.

    Imperialistai gerai supranta ateistinės kovos vietą savo planuose. O mes, aklai tarnaudami ateistinei propagandai, padedame realizuoti jų planus. Caro laikų „daraktoriai" ir motinos prie ratelio išsaugojo mūsų tautos sąmonę, knygnešiai žadino lietuvį šviestis ir savarankiškai mąstyti, o šiandien mūsų mokytojas yra pasamdytas kasti lietuvių tautai duobę... Deja, dalis mano jaunųjų kolegų to nesupranta. Valančiaus, Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio svajones palaidoti yra pavesta šių dienų mokytojui. ..

    Kas bus su mumis netolimoje ateityje?

    Mokytojas tautą ir prikelia ir palaidoja...

    Man senam šiandien labai sunku — nematyti prošvaistės. .."
*    *    *


(Nė per atostogas neleidžiama vaikams nuo brukamo ateizmo atsikvėpti):
    „.. .vasaros metu susilpnėja ir ateistinio auklėjimo poveikis. O tokia situacija stengiasi pasinaudoti bažnytininkai, religingos senutės, kiti religinius prietarus skleisti nusiteikę asmenys. Jie suaktyvina savo veiklą. Ir pirmiausia jų žvilgsnis nukrypsta į žemesniųjų klasių mokinius, į pradinių mokyklų auklėtinius, kurie vasarą iš tiesų labiausiai atitolsta nuo mokyklų. Tokiu būdu religininkai, saldainiais ir kitokiais malonumais privilioję mažylius, bando apraizgyti vaikus religinių prietarų voratinkliu. Dažnai tatai daroma be tėvų ir vyresniųjų žinios bei sutikimo... Mus jaudina, kai žalojamos jaunutės gležnos širdys, kai mažy-

liai mokomi veidmainiauti, kai jų sąmonė apraizgoma tamsybės skraistėmis. . .

    Tad vasaros atostogų metu kiekvienas klasės vadovas, kiekvienas pedagogas, ypač pradinių kaimo mokyklų mokytojai, turi palaikyti glaudžius ryšius su tėvais, dėmesingai rūpintis, kad į bažnytininkų pinkles nepatektų nė vienas vaikas... Ateistinis auklėjimas, vykdomas per mokslo metus, neturi nutrūkti ir vasarą..." (1975.V.30).

    „Vasaros atostogos kelia kai kurias moksleivių ateistinio auklėjimo problemas. Dar pasitaiko atvejų, kai žemesniųjų klasių mokinius bandoma įtraukti į religinių apeigų atlikimą. Mokytojo dėmesio centre visą laiką turi būti tos šeimos, kuriose dar laikomasi religinių tradicijų. Būtinas kantrus ir atkaklus individualus darbas su religingais tėvais ir jų vaikais. Gerinti ateistinį darbą daug pasitarnauja Lietuvos TSR Ateizmo muziejus. Tačiau bloga tai, kad dalis respublikos mokyklų ekskursijas į šį muziejų organizuoja ne taip dažnai. Nepateisinamai mažai ekskursijų 1974 metais į Ateizmo muziejų organizavo Vilkaviškio, Mažeikių, Šilalės, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Joniškio, Širvintų, Zarasų rajonų mokyklos" (1975.VI.13).

    Red. pastaba: Nepaisant visų valdžios įpareigojimų mokytojams, nuo pat vasaros pradžios dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų pradėjo ruoštis pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Nereikia nei saldainių, nei mokymo be tėvų žinios...
*    *    *


Vilnius.
(Įnirtingai naikinant religiją, akivaizdžiai bujoja moralinio nuosmukio vaisiai):

SPAUDOJE NESKELBTI

        Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 277. Vilnius, 1975 m. balandžio 17 d.

        dėl Vilniaus vaikų tub. sanatorijos „Vilnelė" likvidavimo ir Vilniaus m. Odos-venerinių ligų dispanserio įsteigimo.

    „Vykdant Lietuvos KP CK Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 sausio 27 nutarimus „Dėl papildomų priemonių kovai su venerinėmis ligomis stiprinti" ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 balandžio 3 potvarkį Nr. 188, siekiant užkirsti kelią venerinių ligų plitimui ir užtikrinti sergančių venerinėmis ligomis asmenų hosptalizaciją įsakau:

    Padidinti 1975 m. plane numatytą lovų ligoninėse skaičių:
    Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 200 lovų;
    Kauno m. Sveikatos apsaugos skyriui 100 lovų;
    Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 45 lovas, sumažinus lovų skaičių Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėse ligoninėse.

    Padidinti biudžeto asignavimus gydymo ir profilaktikos įstaigoms išlaikyti:

    Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 306,5 tūkstančių rub. Iš jų darbo užmokesčiui 30,1 tūkstančių rub.

    Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 34,2 tūkstančių rub.,
atitinkamai sumažinus šiuos asignavimus Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėms gydymo ir profilaktikos įstaigoms.

    (...) Respublikinio Odos - venerinių ligų dispanserio bazėje, esančioje Bokšto g. Nr. 6 organizuoti nuo š. m. gegužės 1 Vilniaus m. 200 lovų odos - venerinių ligų dispanserį (iš jų 100 lovų uždaro tipo su milicijos apsauga).

    (...) Nuo š. m .birželio 1 likviduoti 300 lovų Respublikinę Vilniaus vaikų tub. sanatoriją „Vilnelę" ir jos korpusą, esantį Nemenčinės plente Nr. 7, perduodant Respublikinį tub. dispanserį vaikų tuberkuliozės skyriaus organizavimui, o patalpose, esančiose Nemenčinės plente Nr. 25, organizuoti Respublikinį odos - venerinių ligų dispanserį su 150 lovų stacionaru.

    (...) vaikus, reikalingus tolimesnio gydymo tub. stacionare ar sanatorijuje, perkelti atitinkamai į Respublikinį dispanserį arba į Respublikinę vaikų tub. sanatoriją „Pušelę".
Sveikatos apsaugos ministras
Kleiza
*    *    *
Jurbarkas.
(Už platintus lapelius — tardymai ir psichiatrinė ligoninė):
    Anelė Paškauskienė dirbo Jurbarko Komunalinių įmonių kombinate ir neakivaizdiniu būdu studijavo ekonomiją. 1974 metais rudenį ji buvo suimta. Saugumo teigimu, ji platinusi antitarybinius lapelius ir bandžiusi iš įstaigos išnešti rašomąją mašinėlę. Po ilgo tardymo saugume, A. Paškauskienė yra uždaryta Lukiškių kalėjimo psichiatrinėje ligoninėje. Namuose likęs vyras ir 2 maži vaikai.
*    *    *


Kaunas.
(Lietuviški pašto bei metaliniai ženkleliai saugumui įvarė pavojaus baimę):
 

    1975 metais vasario mėn. Kauno Valstybinio Banko seifuose buvo rasta pusė milijono lietuviškų pašto ženklų. Darbuotojai dalį jų išsidalijo, likusieji buvo atiduoti Kauno istoriniam muziejui. Saugumui sužinojus, jie buvo surinkti ir sudeginti. Išimti jie ir iš muziejaus fondo.

    Panašiai buvo prieš kelerius metus pasielgta su metaliniais ženkliukais, kuriuos gamino viena „Dailės" įmonė. Juose buvo atvaizduotas senovinis lietuviškas koplytstulpis. Žmonės noriai šiuos ženkliukus pirko ir segėsi prie krūtinių. Vieną dieną atėjo įsakymas surinkti juos iš visų kioskų ir sunaikinti.
*    *    *

Vilnius.
(Saugumiečiai „išvalė" antikvariatą nuo vertingesnių prieškarinių leidinių):
    1974 metais rudenį į Vilniaus atikvariatą užėjo saugumo darbuotojas ir apžiūrėjo lentynas, postalius. Kitą dieną atvažiavo mašina, surinko vadinamas „idealistinio ir nacionalistinio" turinio knygas, kaip priešingas valstybinei ideologijai, ir išvežė. Knygyno vedėjas buvo atleistas iš pareigų, o supirkinėtoja — tardyta saugume. Dabar šiame antikvariate jau nebegalima gauti įdomesnių prieškarinių leidinių.
*    *    *

Kretinga.
(Ir muziejaus lankytojų atsiliepimų knyga saugumui pavojinga):
    Nasrėnų kaime, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje yra įrengtas jo memorialinis muziejus. Neseniai saugumas paėmė iš šio muziejaus lankytojų atsiliepimų knygą.
*    *    *

Vilnius.
(„Pergalės" šventę sudrumstė lapeliai):
    1975 metais „Pergalės" šventės išvakarėse Vilniuje ir Kaune pasirodė antitarybinio turinio lapelių.
*    *    *

(Tardytas saugume už atsisveikinimą Simo Kudirkos išleistuvėse):
    1974 metais gruodžio 25-26 dienomis Vilniaus saugume buvo tardytas, prieš tai padarius bute kratą, Vytautas Margaitis, dirbąs inžineriumi „Elfos" gamykloje. Jis kaltinamas, kad kalbėjęs Simo Kudirkos išleistuvėse.
*    *    *

(Nusipelniusi ateiste, pamiršusi, kad tiesą reikia pakeisti melu, atleista iš pareigų):
    Istorikė A. Gaigalaitė yra nemažai nusipelniusi savo darbdaviams, ypač ateistine veikla. Nuo 1960 m. ji vadovavo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto pospaliniam skyriui, o 1960 m. pabaigoje ji buvo paskirta Pedagoginio instituto. TSRS istorijos katedros vedėja.

    Prieš kelerius metus A. Gaigalaitė mėgino apginti daktarinę disertaciją tema „Klerikalizmas Lietuvoje". Surinktos medžiagos sraute pasimetė ir padarė žymių „klaidų", todėl disertacija liko neapginta.

    1973 m. „Tiesoje" (Nr. 58) pasirodė Radviliškio vidurinės mokyklos direktoriaus Č. Kantauto straipsnis, kuriame kritikuojama A. Gaigalaitė ir kiti „LTSR istorijos chrestomatijos" sudarytojai. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad įdėjo 1918 vasario 16 aktą, kuriuo Lietuva pasiskelbia nepriklausanti nuo Rusijos ir savarankiška valstybe ir 1920 liepos 12 Lietuvos - Tarybų Rusijos taikos sutartį, kurioje Rusija „. .. be atodairos

pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą... ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurias ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu."

    1974 gegužės mėnesį A. Gaigalaitė buvo atleista iš katedros vedėjos pareigų.
*    *    *

(Ir partiečiai piauna vienas kitą):
    Istorijos fakulteto partijos sekretoriumi buvo Marengolcas. Jis davė teigiamą charakteristiką katedros vedėjui Abeliui Stražui, kad galėtų stoti į eilę mašinai gauti. Šis dėstytojas, Didžiojo Tėvynės karo veteranas, su kitu dėstytoju išvyko Izraelin. Tada Marengolcas neteko sekretoriaus vietos. 1974 rudenį jį išsiuntė kartu su studentais į kolūkį kasti bulvių. Čia Maerngolcas, būdamas silpnos sveikatos, kartą netyčia pasigėrė. Kolūkio pirmininkas paskambino institutan. Atvažiavo prorektorius Drotvinas, naujasis partijos sekretorius ir fakulteto dekanas doc. Myk. Michelbergas ir buvusį partijos sekretorių nuvežė į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Kadangi Marengolcas yra džiovininkas, po savaitės jį atvežė į tub. institutą.

    Šitaip pasielgia partiečiai su savo kolegomis, o sako, kad „žmogus žmogui brolis".
*    *    *

(Partinė kvalifikacija svarbiau už akademinę specialybę):
    1974 m. pabaigoje CK perorganizavo Pedagoginio instituto istorijos fakultetą, sujungdamas jį su pedagogikos fakultetu. Dekanu paskirtas neistorikas Bajorūnas. Šiame naujame fakultete ateistiniam darbui vadovauti paskirta A. Gaigalaitė.
*    *    *

(Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo poste turi būti rusas):
    1975 balandžio mėnesį Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Povilas Kulvecas (Kulvietis) buvo atleistas iš pareigų už neteisėtu būdu įgytą ekonomikos mokslų daktaratą.

    Nors Kulvietis gimęs Gruzijoje ir lietuvių kalbos išmokęs tik Lietuvoje, paskutiniu metu buvo įtartas lietuviško nacionalizmo nuodėme — buvo palankus lietuviams.

    „Tiesoje" pasirodė straipsnis, kompromituojantis jo asmenį. Kulvietis pakeistas rusu.
*    *    *

(Ir sporto rungtynes bei varžybas stebėti gali tik režimui palankūs žiūrovai):
    1975 gegužės 10 Vilniaus „Žalgirio" stadione vykstant futbolo rungtynėms tarp „Žalgirio" ir „Dauguvos", milicija surankiojo visus aktyvesnius „sirgalius" ir išvežė. Bijota, kad stadione nepasireikštų tautinės nuotaikos.

    1972 birželio mėn. Vilniuje vyko Pabaltijo valstybių rankinio varžybos. Dalyvavo lenkai, vokiečiai ir kt. Nebuvo lietuvių, latvių, estų... Kai žiūrovai varžybų metu savo simpatijas ėmė reikšti ne rusams, tada sugalvota verbuoti lojalesnių žiūrovų į stadioną, dalijant bilietus darbininkų gamyklose, studentams, 35-je vidurinėje mokykloje.
*    *    *

Kabeliai.
(Lietuviai saugumiečiai — tolygūs V. Kudirkos satyrų žandarams rusams):
    1973 metais lapkričio mėn. saugumiečiai, atvykę pas kun. J. Lauriūną (Kabeliai, Varėnos rsi.) daryti kratą, dar neparodę kratos orderio, užsipuolė šeimi-

minką: „Tai ką, Smetonos lauki?" Mat, pamatė ant sienos rankšluostį su V. Kudirkos „Tautiškos giesmės" tekstu. Kunigas aiškinosi, kad V. Kudirka ir šis eilėraštis figūruoja tarybinėje lietuvių literatūroje ir kad šis rankšluostis esąs iš prieškarinių laikų, Švenčionių krašto lietuvaičių išaustas. Tačiau saugumiečiai audinį nusikabino ir išsivežė kaip „pavojingą" daiktą... V. Kudirka, „Lietuvos tilto atsiminimuose" aprašęs caro žandarų uolumą, kaip jie graibstė kiekvieną popierėlį, net gydytojų receptus, nepramatė, kad panašia „logika" vadovausis jų įpėdiniai.
*    *    *

(Išsigando Lietuvos žemėlapio):
    1974 gruodžio mėn. saugumas darė kratą pas vilnietį Terlecką. Ant sienos pamatę demokratinėje Lenkijoje išleistą XV a. Lietuvos žemėlapį, pakėlė triukšmą. Nejaugi Lietuvoje į tokius žemėlapius žiūrėti yra nusikaltimas?
*    *    *

Mažeikiai.
(Įtartas Lietuvos trispalvę iškėlęs — į psichiatrinę ligoninę):
    1972 metais vasario 16 d. Mažeikių rajone, Gruzdės kaime buvo iškelta trispalvė vėliava. Saugumas nustatė, kad tai padarė VI. Majauskas, 25 m. amž., vairuotojas. Jis buvo išgabentas į psichiatrinę ligoninę.

INFORMACIJA

    „LKB Kronika" apgailestauja, kad negalėjo patalpinti kai kurios atsiųstosios medžiagos, nes jai trūko konkretumo: nenurodytos vietovės, datos ir pan. Skaitytojai, neradę „LKB Kronikoje" savo pasiųstų žinių, prašomi jas konkretizuoti, aiškiai parašyti ir iš naujo pasiųsti.
*    *    *
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum