gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 18 Spausdinti El. paštas
    • Helsinkio konferencijai pasibaigus
    Ko Vilniuje ir Kaune nemato užsienio turistai?
    Ignoruojama Lietuvos praeitis
    Lietuvos tikintieji lageriuose
    Tardymai ir teismai
    Kryžių griovėjai
    Žinios iš vyskupijų

1975.VIII.31.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.


     Rugpiūčio 1 pasibaigė Tarybų Sąjungos iniciatyva sušaukta Europos tautų konferencija Helsinkyje. Šis pasaulio galingųjų žaidimas iššaukė milijonų širdyse kartėlį ir nusivylimą. Dėl naftos, kviečių, biznio ir asmeninių kontaktų nebematomą žmonių ir tautų kančių.

    Ką mums, Lietuvos katalikams, duos išgarbintoji Helsinkio konferencija, jei mums neduodama lietuvių kalba net pilno „Baigiamojo akto" teksto, jei mes iki šiol nesupažindinti su „Visuotine žmogaus teisių deklaracija" ir kitais tarptautiniais dokumentais? Mes dėkojame Apvaizdai, kad ji šiems, klasta pažymėtiems laikams, pašaukė tokius vyrus, kaip Nobelio premijos laureatą A. Solženicyną, akademiką Sacharovą ir kt., kurie perduoda pasauliui mūsų dejones, kančias ir lūkesčius, kurie laiku budina šios žemės galinguosius iš susnūdimo ir abejingumo.

    „LKB Kronika", kol Viešpats leis jai gyvuoti, ir toliau pateiks faktus, kaip Tarybų Sąjungoje laikomasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Helsinkio nutarimų dvasios ir raidės.
*    *    *

(Kilnūs deklaracijos pažadai laukia įgyvendinimo):
    „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religi-

jos ir įsitikinimų laisvę, visiems, be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo.

    Jos skatins ir vystys efektyvų įgyvendinimą pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių ir kitų teisių bei laisvių, kurios visos išplaukia iš žmogaus asmenybei savybingo orumo ir yra esminės jos laisvam ir pilnutiniam vystymuisi.

    Šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti, vienasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinės liepimą.

    Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks sutinkamai su SNO Įstatų tikslais bei principais ir su Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša."

    Iš „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamojo akto". 1975.VIII.1.

    TSRS vardu „Baigiamąjį aktą" pasirašė TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas.

*    *    *


(Nutilus fiziniams ginklams, prasidėjo nuožmus karas prieš Katalikų Bažnyčią ir tikinčiuosius):
    1975 m. gegužės mėnesį suėjo 30 metų, kai pasibaigė II-sis pasaulinis karas, pareikalavęs daug kančių ir aukų. Tas jubiliejus, kaip Tarybų Sąjungos triumfo šventė, buvo iškilmingai paminėtas ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos katalikams šis jubiliejus sutapo su

kitomis, beje, skausmo ir liūdesio metinėmis: prieš 30 metų ateistinė valdžia Lietuvoje pradėjo atvirą, grubų ir atkaklų karą prieš tikinčiuosius, ypatingai prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Šis doriems žmonėms baisus karas tebesitęsia ir dabar. Vengdami nemalonių persekiojimų, daugelis lietuvių savo tikėjimą yra priversti slėpti taip, kaip pirmųjų amžių krikščionys.

    1945 - 1946 metais beveik visose Lietuvos bažnyčiose dar buvo laikoma įprastais reiškiniais vaikų bažnytiniai chorai, moksleivių pamaldos (drauge dalyvaujant ir mokytojams), moksleivių rekolekcijos, vaikų katekizacija ir tikybos pamokos bažnyčioje pagal klases. Tačiau jau tada šią tikinčiųjų ir Bažnyčios „toleranciją" daug kas suprato kaip tylą prieš didelę audrą. Tos audros ilgai laukti neteko. Netrukus buvo suimti beveik visi Lietuvos vyskupai. Vienas iš jų — vyskupas Borisevičius — paskubomis buvo nuteistas sušaudyti. Prasidėjo masiniai kunigų areštai, jų tardymai, kankinimai, teismai su nuosprendžiais net iki 25 metų. Tuo pačiu prasidėjo bažnyčių uždarinėjimai, visiems tikintiesiems brangių ir šventų vietų naikinimas, jų išniekinimas. Per labai trumpą laiką, iki 1950 metų (tais metais buvo švenčiamas Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį I-sis dešimtmetis) vien tik Vilniuje ir Kaune buvo uždaryta apie 50 katalikų bažnyčių ir pusiau viešų koplyčių, uždrausta naudotis kapų koplyčiomis (vėliau kai kurios iš jų, naikinant kapus, buvo nugriautos, išsprogdinti Trys Kryžiai Vilniuje, nugriauti kryžiai bei koplytėlės gatvėse ir aikštėse. Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį 25-ųjų metinių išvakarėse vienu metu buvo išsprogdintos 35 Vilniaus Kalvarijų koplyčios, tuojau pat pašalinant griuvėsius taip, kad niekas neprimintų tų koplyčių buvimo vietų. Žemiau pateikiame sąrašą tiktai Vilniaus ir Kauno miestų uždarytų bažnyčių ir kop-

lyčių su trumpais nurodymais (jie nėra pilni), kaip jos laiko bėgyje buvo naudojamos po uždarymo.

(Štai akivaizdūs tikėjimo „laisvės" gyvieji pavyzdžiai):
Vilniuje
    1. Katedra (Paveikslų galerija).

    2. Augustijonų (perdirbta į elektros reikmenų sandėlį).

    3. Šv. Baltramiejaus (sandėlis, dabar — Dailės kombinato skultorių dirbtuvė. 1975 vasarą bažnyčioje buvo baigiama didžiulė Lenino skulptūra).

    4. Bazilijonų (sandėlis, dabar — Inžinierinio statybos instituto medžiagų atsparumo laboratorija).

    5. Bernardinų (Dailės instituto sandėlis, skulptorių dirbtuvės).

    6. Šv. Ignoto bažnyčia perdirbta į kino studijos butaforijos sandėlį, o koplyčioje — „Bočių" restoranas.

    7. Švč. Jėzaus Širdies (perdirbta į statybininkų klubą).

    8. Šv. Jokūbo ir Pilypo (Operos ir baleto teatro dekoracijų sandėlis).

    9. Šv. Jono („Tiesos" laikraščio spaustuvės popieriaus sandėlis. Dabar restauruojama ir bus įrengta ^pažangiosios" minties muziejus ir susirinkimų bei koncertų salė, administruojama universiteto).

    10. Šv. Jurgio (Knygų rūmų knygų sandėlis).

    11. Šv. Kotrynos (maisto produktų sandėlis. Dabar tuščia, bet numatoma restauruoti, įrengiant meno muziejų).

    12. Šv. Kazimiero (sandėlis, nuo 1961 m. po restauracijos — ateizmo muziejus).

    13. Šv. Kryžiaus arba Bonifratrų (sandėlis, dabar restauruojama ir numatoma panaudoti kaip koncertų salė).

    14. Labdarių koplyčia (perdirbta į knygų prekybos sandėlį).

    15. Marijos Dangun Ėmimo arba Pranciškonų (perdirbta į centrinio valstybinio archyvo patalpas).

    16. Šv. Mykolo (sandėlis, degė, po restauracijos — pastovi statybos paroda).

    17. Misijonierių (medicinos įstaigų aprūpinimo prietaisais ir įvairiu inventoriumi sandėlis).

    18. Šv. Stepono (cemento ir kitų statybinių medžiagų sandėlis).

    19. Šv. Trejybės (sporto salė, fasadas buvo išgriuvęs, dabar — Istorijos ir etnografijos muziejaus dirbtuvė, 1975 metais čia gaminamas Kauno IX forto maketas).

    20. Trinitorių (karinis sandėlis).

    21. Trinapolio bažnyčia (ligoninės sandėlis, virš zakristijos vienas šoferis įsirengė butą).

    22. Visų Šventųjų (maisto produktų sandėlis, degė, po dalinės restauracijos 1975 vasarą atidaryta Dailės muziejaus liaudies meno pastovioji paroda).

    23. Vizitiečių (sandėlis, dabar — nepilnamečių kalėjimo reikalams pritaikyta patalpa).

Kaune

    1. Aušros Vartų Aukštuosiuose Šančiuose. (Perdirbta į baraką ir apgyvendintos rusų tautybės šeimos. Vėliau — kultūros klubas, druskos sandėlis. Dabar — maisto prekybos taros sandėlis).

    2. Fredos bažnyčia (Kauno Mičiūrino vardo tarybinio ūkio - technikumo sporto salė. Dabar apleista. 1975 vasarą jos prieangyje apsigyveno buto neturinti šeima).

    3. Šv. Gertrūdos (vaistų sandėlis).


    4. Įgulos bažnyčia (skulptūros ir vitražo muziejus).

    5. Šv. Jurgio (karinis sandėlis. Dabar — Medicinos technikos valdybos statybos objektų kompleksinio tiekimo kontoros medicinos įrenginių ir inventoriaus Kauno bazės sandėlis).

    6. Kryžiaus Išaukštinimo (nugriauta, jos vietoje įrengta maža sporto aikštė).

    7. Marijos Aplankymo Pažaislyje (dabar restauruojama, kaip dailės muziejaus filijalas).

    8. Benediktinių (Kauno viešosios bibliotekos senų knygų sandėlis. Gretimų namų gyventojai sako, kad čia sukrauta „geltonoji spauda", suprask — ikitarybinė).

    9. Šv. Pranciškaus Ksavero (knygų sandėlis, dabar — sporto salė).

    10. Prisikėlimo (perdirbta į radijo fabriką).

    11. Šv. Sakramento (kino salė).

    12. Šv. Trejybės (Respublikinės knygų bazės knygų sandėlis Nr. 10).

    13. Septynių Marijos skausmų koplyčia Žaliakalnyje (sunaikinta).

    14. Tyriausios Dievo Motinos Marijos (Šančių) bažnyčia (specializuotos medicininės technikos parduotuvės sandėlis).


    Kaune taip pat uždarytos sekančios pusiau viešos koplyčios, kurios sudarė dalį kitos paskirties rūmų:

    1. Angelų Sargų, 2. Šv. Antano, 3. Šv. Luko - Krikščioniškos meilės, 4. Marijos Krikščionių Pagalbos, 5. Pranciškonių, 6. Šv. Stanislovo Kostkos, 7. Šv. Zitos, 8. Kalėjimo koplyčia.

    Vilniuje yra tiktai viena veikianti koplyčia — Aušros Vartų Dievo Motinos. Visos kitos, kurių buvo gausu, panaikintos.


    Abiejuose miestuose uždarytos visos evangelikų bažnyčios. Vilniuje: vienoje jų — kino teatras, kitoje — sporto salė. Kaune: seniausioje — maisto produktų sandėlis, degė, dabar nenaudojama. Kitoje — sporto salė. Naujausioje — milicijos mokyklos klubas, sporto salė ir valgykla.

(Cerkvės liko neliečiamos):

    Įdomu, kad Vilniuje ir Kaune valdžia neuždarė nė vienos cerkvės (jų Vilniuje ypatingai gausu), nors į kiekvieną iš jų tikinčiųjų susirenka tiktai dešimtimis.

(Turistai bei lankytojai sugrįžę skelbia: Lietuvoje valdžia bažnyčias remontuoja, bet nutyli — kam jas sužaloję panaudoja):

    Jau 30 metų įnirtingai griaunant Lietuvos Bažnyčią iš išorės ir iš vidaus, neįkainojamas nuostolis padarytas ir lietuvių tautos meno lobynui. Visose aukščiau išvardytose uždarytose Vilniaus ir Kauno bažinyčiose ir nesuminėtose koplyčiose buvo sunaikinta labai daug paveikslų, skulptūrų, senų freskų, memorialinių lentų, vitražų, vargonų, įvairių bažnytinių daiktų, liturginių rūbų ir indų, turėjusių didelę meninę vertę. Daugelio senų bažnyčių (net iš XV-XVIII a.) utilitarizacijos proceso pasekmėje buvo labai sužaloti arba visai sunaikinti vertingi architektūriniai interjerai. Kas daugelio kartų buvo per ilgus amžius rūpestingai išsaugota, nesugrąžinamai žuvo per tris „taikaus socializmo ir komunizmo statybos Tarybų Lietuvoje" dešimtmečius.

(Išniekinti uždarytų bažnyčių požemiuose palaidotų žymių asmenų palaikai):

    Neišliko nepaliesti uždarytų bažnyčių požemiuose ir jų kriptose net mirusiųjų palaikai. Pavyzdžiui,

iki dabar lieka išdarkyti garsaus DLK valstybės veikėjo Leono Sapiegos ir jo šeimos palaikai. Šv. Mykolo bažnyčios (dabar statybos parodos rūmai) požemyje statybinėmis medžiagomis užverstas įžymiojo Lietuvos architekto L. Stuokos-Gucevičiaus kapas (prie Šv. Stepono bažnyčios). Šis istorijai žinomų žmonių sąrašas gali būti toks pat ilgas, kaip ir jų palaikus priglaudusių ir taip pat išniekintų bažnyčių vardynas.

(Melaginga tik užsieniečiams skirta brošiūra ir jiems terodomos bažnyčios):

    1975 vasarą atžymint Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį 35-sias metines, išleidžiama Rimaičio paruošta brošiūra — „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje" (antroji laida).
Ji liuksusiniais leidiniais bus atspausdinta tiktai anglų, vokiečių ir italų kalbomis. Nė vienos iš tų trijų brošiūrų Lietuvos gyventojai, kaip ir I-sios laidos, įsigyti negalės. Ji bus dalijama tiktai svečiams iš užsienio ir platinama užsienyje. Tegu tų brošiūrų skaitytojai žino, kad nei iš šių propagandinių leidinių, nei iš šv. Petro ir Pauliaus bei bei šv. Onos bažnyčių Vilniuje ir Bazilikos Kaune, į kurias tiktai ir būtinai vedami valdžios gidų užsienio turistai, spręsti apie tikrąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį negalima. Tai patvirtina ir šiame straipsnyje paminėtos bažnyčios bei koplyčios, kurių kiekvienos išniekinimo ir sunaikinimo dramą giliai išgyveno buvę jų kunigai, vienuoliai ir pamaldūs lankytojai, — dramą, kuri tebesitęsia ir šiandien.

*    *    *


IGNORUOJAMA LIETUVOS PRAEITIS

(Komunistiniam okupantui lietuvių tautos istorija prasideda tik 1917 m.):


    Pastaraisiais metais dar uoliau stengiamasi sumažinti praeities lietuvių kultūros įtaką, nustumti užmarštin jos ryškiausių ir garsiausių kūrėjų palikimą, iškeliant ir liaupsinant vien tik tarybinio laikotarpio komunistinius veikėjus. Tautos istorija bandoma suskliausti keliasdešimties metų rėmuose, pradedant ją nuo 1917 metų. Šią vasarą Vilniuje įvykusioje Pabaltijo istorikų konferencijoje įsakmiai buvo pabrėžta istorikams visą dėmesį nukreipti į tarybinį laikotarpį. Be abejo, tai iš anksto suplanuota ir nuosekliai vykdoma tautos praeities kultūros ignoravimo politika.

(Lietuvos pavergėjams pristatyta daugybė paminklų):

    Praėjusiais metais Lietuvoje triukšmingai buvo švenčiamos 30-sios „išvadavimo" metinės. Sukviesta ir vaišinta daug „vaduotojų", kurių nemaža dalis visiškai nedalyvavo karo veiksmuose Lietuvos teritorijoje. Pristatyta naujų paminklų Lietuvai nenusipelniusiems asmenims, kiekviename rajone pastatyta „išvadavimo" atminimui skirti akmenys, nesigailėta didelių lėšų tarybinių karių kapinėms išpuošti.
Šią vasarą dar triukšmingiau atšvęstos 35-sios tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo metinės. Nesigailėta Rusijos svečiams brangių vaišių, Lietuvos kurortų, pastatyta naujų „atminimo" akmenų, naujų paminklų Lietuvai nežinomiems asmenims.

(V. Mykolaičio - Putino net kukliai paminklinei lentai pritrūko pinigų):

    O kas gi tenka tikriesiems jos kultūros kūrėjams?
1973 m. Lietuvos rašytojų sąjunga norėjo kiek pagerbti V. Mykolaičio-Putino atminimą ir 80-jų jo gimimo metinių proga pastatyti antkapini paminklą. Dėl lėšų buvo kreiptasi į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Dir-

žinskaitė-Pliušenko užrašė ant pareiškimo trumpą rezoliuciją: „Bendra tvarka". Tai reiškia, kad paminklui galima sunaudoti ne daugiau kaip 400 rub. Norint skirti daugiau lėšų, reikia priimti atskirą nutarimą. Tokio nutarimo V. Mykolaitis - Putinas, Diržinskaitės nuomone, matyt, nenusipelnė. Beje, šiuo atveju buvo numatyta tik 300 rub. Nuspręsta užsakyti paminklinę lentą su bareljefu ir prikalti ją prie namo Liepos 21-sios gatvėje, kur V. Mykolaitis - Putinas ilgus metus gyveno. Tokia lenta buvo padaryta ir prie namo prikalta. Deja, kai skulptorius pateikė Vilniaus m. vykdomajam komitetui sąskaitą, pasirodė, kad ir ši lenta kainuoja daugiau, negu 300 rub. Skulptoriaus pateiktoji sąskaita buvo visai reali, nes dabar ir amatininkai už paprasčiausią antkapį ima 1000 ir daugiau rublių. Vykdomasis komitetas ėmė sukti galvą, iš kur gauti papildomų lėšų sumokėti skulptoriui už darbą. Pagaliau pastarajam nusibodo prašinėti ir, mostelėjęs ranka, jis pasakė: „Teprasmenga tie pinigai — ne jiems dariau, o Putinui."

(Klusnaus okupantų tarno A. Sniečkaus ir visokio plauko Lietuvos pavergėjų paminklams negaila ir daugtūkstantinių sumų):

    O štai liepos mėnesį Antakalnio kapinėse buvo pastatytas brangus skulptoriaus Petrulio darbo antkapinis paminklas, nors nuo Sniečkaus mirties tepraėjo vos keliolika mėnesių. Rasta ir lėšų, priimti ir nutarimai be jokio vargo.
Štai šiais metais Mikytuose (Šilutės raj.) „vaduotojams" pastatytas atminimo akmuo, kainavęs net 8000 rub. Vien tik už šio akmens pakėlimą ekskavatori-ninkui sumokėta 300 rub. Šilalėje karių kapinėms tvarkyti išleista 48,000 rub., Ramygaloje dar daugiau. O kiek visoje Lietuvoje! Rasų kapinėse    didžiausi

krašto vyrai guli po susmegusiais kauburėliais ir niekas nesiruošia jų kapų tvarkyti, o ištaigingoms Antakalnio tarybinių karių ir partizanų kapinėms rekonstruoti jau paruoštas projektas.

*    *    *


(Nesulaukia leidimo savo mokyklai Pr. Vaičaičio vardu pavadinti):

    Sintautiečiai prašo savo mokyklą pavadinti Pr. Vaičaičio vardu ir nesulaukia teigiamo atsakymo, o Lietuvos miestų gatvės be jokio vargo pavadinamos dar nemirusių maršalų vardais.

*    *    *


(Kas pastatys bent simbolinį paminklą Stalino siautėjimo aukoms?):

    Kiek Lietuvos motinų nežino, kur palaidoti pokario metais jų sūnūs ir dukros! Kiek nežinomų kapų tundroje ir taigoje! Kas ir kada Stalino siautėjimo meto aukoms pastatys bent vieną simbolinį paminklą?

*    *    *


(Išnaikinti visi Rytprūsių lietuviškieji vietovardžiai):

    Per vienerius metus išnyko visi Prūsijos vietovardžiai. Žuvusios kovoje už savo laisvę tautos atminimui pagerbti nepalikta nė vieno vietovardžio. Kas turėjo teisę užbraukti visą šio krašto praeitį ir jo istoriją pradėti nuo 1945 metų?

    Ar to paties nesiekiama ir dabar, nuosekliai ignoruojant ir nutylint garbingą Lietuvos praeitį?

    (Šis „LKB Kronikos" skaitytojo laiškas atspindi daugelio lietuvių skausmą dėl Lietuvos praeities ignoravimo — Red.)

*    *    *





    „LKB Kronika" yra rašiusi apie tikinčiųjų: P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio, V. Jaugelio, J. Gražio ir N. Sadūnaitės teismus. Šie asmenys buvo teisiami už tai, kad daugino religinę literatūrą, „LKB Kroniką" ir panašius leidinius.
Liepos mėnesio viduryje „LKB Kroniką" pasiekė išsami informacija apie Petro Plumpos - Pluiro kalinimą Permės lageryje. Panašiose sąlygose šiuo metu randasi Pov. Petronis, Juozas Gražys ir N. Sadūnaitė.

(P. Plumpa vežamas į Permės lagerį su žiauriausiais galvažudžiais ir plėšikais):

    P. Plumpa, prieš išvežant į Rusiją, visą savaitę buvo laikomas karceryje. Išvežant iš Vilniaus, buvo įkištas į vagoną su kriminalistais, nors politinius kalinius turėtų laikyti atskirai. Per ištisus du mėnesius Plumpa buvo mėtomas tarp galvažudžių ir plėšikų, kurie visokiais būdais rodė savo žvėriškus sugebėjimus. Vieni atėmė šiltus importinius batus, kuriuos žmona jam įdavė Vilniuje, kiti nuvilko vatinuką, treti pasiėmė kepurę, pirštines ir kt. Buvo ir tokių, kurie, prispyrę Plumpą kampe, bandė iškvosti visas bylos smulkmenas, o nieko neišgavę, nurengė iki apatinių rūbų ir grasino išleisti žarnas. Maisto produktų Plumpa į lagerį taip pat nieko nenusivežė — viskas buvo atimta vagonuose, o priedo, dar buvo apspardytas. Visa tai buvo daroma žinant viršininkams, nes Plumpa juos įspėdavo, jog yra nuteistas pagal politinius straipsnius ir turėtų būti vežamas atskirai.

(Vežamųjų prižiūrėtojai brutalumu pralenkė ir žiauriuosius kriminalistus):

    Minske prižiūrėtojai rodė didesnę neapykantą, negu kaliniai-plėšikai. Jie, sužinoję, kad Plumpa esąs

nuteistas už religiją, įnirtingai šaukė, kad religiniai raštai ir daiktai yra uždrausti dalykai. Jie atėmė net Jėzaus, Marijos, Juozapo paveiksliukus. įniršę dar apstumdė, kad net plėšikai stebėjosi, nes su jais buvo elgiamasi kur kas mandagiau.

(Pristatyto prie sveikatai kenksmingo darbo, Plumpos liga pavojingai plečiasi):

    Norėdami fiziniai ir moraliai palaužti Plumpą, saugumiečiai du mėnesius niokojo jį galvažudžių kamerose, per ištisus metus Vilniaus saugumo kalėjime nė kartą nepatikrino jo sveikatos, nors visą laiką jis turėjo aukštą kraujospūdį ir chronišką akių uždegimą. Teisme garsiai buvo perskaityta pažyma iš saugumo, kad Plumpa esąs sveikas. Kuo remiantis buvo parašyta ta pažyma, jei Plumpa nė karto gydytojų nebuvo patikrintas. Atrodo, remiantis tuo, kad buvo reikalas sufabrikuoti kuo didesnę bausmę. Kuomet Plumpa buvo atvežtas į lagerį, jo kraujospūdis buvo 90x165. Jis lagerio viršininkams nurodė, jog serga hipertonija, akių uždegimu ir nuolatiniu kosuliu, kuris atsirado tris kartus persirgus plaučių uždegimu. Nežiūrint to, lagerio darbovietės viršininkas Plumpą paskyrė tik prie sveikatai žalingo darbo. Kadangi darbo dulkės labai kenkia plaučiams, tai Plumpa turėjo dirbti su kauke, tačiau dėl oro trūkumo išsiveržė akių kraujagyslės, o dėl nuolatinio vokų uždegimo ir dulkių atsinaujino trachoma. Plumpa daiktus pradėjo matyti kaip per miglą, o rytais iš viso nieko nematydavo. Uždegimas buvo toks stiprus, kad persimetė į visą veidą.

(Plumpa atsisakė TSRS pilietybės):

    Po teismo iki liepos mėnesio Plumpa iš namų negavo jokios žinutės. Š. m. gegužės 25 jis nusiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui pareiškimą,

kuriuo oficialiai atsisakė TSRS pilietybės ir pareikalavo leidimo sau ir savo šeimai išvykti į Argentiną. Atsisakymą nuo TSRS pilietybės Plumpa motyvavo tuo, kad tikintiesiems yra atimtos pagrindinės teisės, o jis laikomas gyvulio vietoje. Liepos 2 d. Plumpa gavo iš Maskvos pranešimą, kad jo pareiškimas persiųstas Lietuvos prokuratūrai. Yra pavojus, kad jis gali būti papildomai nuteistas. Kartu su Plumpa sėdi vienas kalinys, kuris gavo 5-rius metus už tai, kad atsisakė TSRS pilietybės ir reikalavo leidimo išvykti į užsienį.

    Plumpos žmona Aldona Pluirienė, nesulaukdama per pusmetį žinios iš vyro kalinimo vietos, pasiuntė užklausimą. Jai buvo atsakyta, kad vyras sveikas, o į lagerį ateinantieji laiškai neregistruojami, todėl lagerio vadovybė negalinti paaiškinti, kodėl Plumpa negavęs jos laiškų. Po užklausimo Plumpa tuojau gavo tris žmonos laiškus, parašytus kelių mėnesių laikotarpyje.

*    *    *

(N. Sadūnaitė kalinimo vietoje turi siūti pirštines):

    Nijolė Sadūnaitė, birželio mėnesį nuteista už bandymą padauginti „LKB Kroniką" (žr. „LKB Kronika", Nr. 17), liepos 18-ąją jau buvo atgabenta į kalinimo vietą. Dabartinis jos adresas:
     Mordovskaja ASSR, 431200
     Tenguševskij rajon,
    pos. Baraševo, učr. ŽX 385/3-4.

    N. Sadūnaitei teks siūti pirštines. Per mėnesį jai leidžiama parašyti du laiškus.

*    *    *



(Okupantą ir jo klusnius samdinius kamuoja siaubinga baimė dėl „antitarybinės literatūros"):

    Kaunas. 1975 rugpiūčio 14 prie Babtų Saugumo komiteto pareigūnai prisivijo Marytės Vitkūnaitės vairuojamą mašiną „Žiguli", kurioje buvo keturi keleiviai, ir pareiškė, kad reikalinga patikrinti mašiną.

    Vienas pareigūnas milicininko uniforma nuvairavo mašiną į Kauno saugumo komiteto kiemą. Keleiviai buvo nuvesti tardymui, o mašinoje pradėta daryti nuodugni krata, kuriai vadovavo Vilniaus saugumo komiteto tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Kratoje dalyvavo kviestiniai:

    Charževskis Raimondas, Jurgio, gyv. Kaune, Suomių g. 32-2 ir

    Bertašius Algirdas, Juozo, gyv. Kaune, Lampėdžių g. 10-405.

    Mašiną ardė specialistai:

    Carionas Ivanas, gyv. Kaune, Lenino g. 57-30 ir Adomavičius Kęstutis, gyv. Kaune, Gedimino g. 39-1. Krėtėjai per dvi valandas ieškojo „antitarybinės literatūros" mašinos padangoje, radijatoriuje, benzino bake ir visuose mašinos plyšiuose, tačiau terado tik 1963 m. Vilniuje išleistą Solženicyno knygą „Viena Ivano Denisovičiaus diena".

(Mergaitė tardytojų išrengta iki nuogumo):

    Po to mašinos savininkė Marytė Vitkūnaitė buvo nuvesta į saugumo patalpas asmeninei kratai. Krėtė tardytoja Paliušienė, dalyvaujant šioms kviestinėms:

    Audronei Petružytei, gyv. Kaune, LTSR 25-čio g. 130-4 ir

    Kazimierai Juškytei, gyv. Alyvų g. 1-9.


    M. Vitkūnaitė buvo išrengta ir smulkiai iškrėsta, tačiau ir pas ją „antitarybinės literatūros" nerasta.

    Pagaliau majoras Markevičius ir kapitonas Marcinkevičius iškrėtė M. Vitkūnaitės butą ir rūsį, esantį LTSR 25-čio g. 86-53. Pusantros valandos darbavosi saugumiečiai, tačiau grobis buvo labai kuklus: maldaknygė „Marija, gelbėk mus" ir „Malda už tėvynę" popieriaus skiautelėje.

    Prieš kratą ilgą laiką saugumo mašinos sekė, kur važinėja M. Vitkūnaitė. Juos ypač neramino, kad M. Vitkūnaitės mašiną nekartą buvo pastebėję N. Radviliškyje, kur gyvena ištremtas vysk. V. Sladkevičius.

    Vėlai vakare saugumiečiai, paleisdami Vitkūnaitę, pasakė, kad reiksią susitikti Vilniuje saugumo komitete.

*    *    *


(Penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai tardomi Vilniaus saugumo komitete):

    Vilnius. 1974 spalio mėnesį penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai — Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas, Pranas Domaitis, Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius — kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje, prašydami užstoti suimtus tikinčiuosius: P. Plumpą, P. Petronį, J. Stašaitį, V. Jau-gelį, J. Gražį ir N. Sadūnaitę.

    Akademikas Sacharovas, paskelbdamas pareiškimo turinį, pasirašiusiųjų kunigų pavardžių nenurodė.

    Saugumo darbuotojams kratų metu Maskvoje pavyko rasti pareiškimo originalą su parašais. 1975 m. rugpiūčio 7-14 dienomis į Vilniaus saugumo komitetą tardymui buvo kviečiami minėtą pareiškimą pasirašiusieji kunigai. Vienus iš jų tardė Maslauskas, kitus Marcinkevičius arba Lazarevičius. Tardytojai klausinėjo apie „LKB Kroniką", Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje, ar tekę kada nors į jį kreiptis. Tar-

domiesiems saugumiečiai rodė pareiškimo originalą ir klausė, ar tikrai jį pasirašę. Visi patvirtino, kad pasirašę minėtąjį pareiškimą, nes jautę pareigą užstoti nekaltai suimtus asmenis. Kreipimąsi į Žmogaus teisių komitetą jie nelaiką nusikaltimu. Tardomieji kunigai dar buvo klausinėjami apie tai, kas suorganizavęs pareiškimą, kas atnešęs pasirašyti ir kt. Vieni kunigai sakėsi nepažinę atnešusiojo pareiškimą, o kiti atsisakė leistis į tardymo smulkmenas. Keletas tardytų kunigų net nepasirašė tardymo protokolo, motyvuodami, kad čia nebuvo nusikaltimo ir jie nejaučią pilietinės pareigos šiame reikale ką nors oficialiai paliudyti. Tardytojai buvo labai mandagūs, nudavė, kad anas pareiškimas esąs nereikšmingas dalykas, tik jiems rūpį išsiaiškinti, kokiu būdu jis patekęs ne ten, kam buvęs skirtas.

*    *    *



(Muzikos mokyklos stud. R. Čekelis nuteistas 3 m. griežto režimo koncentracijos lageriuose):

    Vilnius. 1973 m. buvo nuteistas Vilniaus Talat Kelpšos muzikos mokyklos studentas Rimas Čekelis, Juozo, už „antitarybinių lapelių platinimą" trejiems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose.

    R. Čekelis gimęs 1955 sausio 7 Skiemonyse. Baigęs Skiemonių vidurinės mokyklos 9 klases, įstojo į Talat Kelpšos muzikos mokyklą. Gyvendamas Vilniuje, jis suorganizavo grupę draugų, kurie gamindavo ir platindavo tautinius atsišaukimus. 1973 vasario 16 išvakarėse jie Vilniuje išplatino savo atsišaukimus, tačiau kiek vėliau vienas iš grupės narių išdavė. Visi penki grupės nariai buvo pašalinti iš mokyklos, o R. Če-

kelis, kaip „antitarybinės grupės" vadas — nuteistas. Teisė LTSR Aukščiausiasis Teismas prie uždarų durų. Šiuo metu R. Čekelis yra 19-jame Mordovijos lageryje.

*    *    *


(Lietuviui atimta teisė likti savo tėvynėje):

    Kaunas. 1975 pavasarį Kaune suėmė buvusį politinį kalinį Povilą Pečiulaitį, iškalėjusį Gulage 19 metų. Iš ten jį paleido 1972 m., tačiau be teisės grįžti į tėvynę. Nepaisydamas draudimo, P. Pečiulaitis apsigyveno Kaune, susirado darbą ir sukūrė šeimą. Vietinė valdžia, remdamasi ne įstatymais, o slaptomis instrukcijomis, bandė Pečiulaitį išvaryti iš Lietuvos. Tačiau jis atsisakė palikti šeimą ir išvažiuoti iš tėvynės. Pradžioje buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, o galiausiai suimtas. Jis kaltinamas, kad gyveno neprisiregistravęs. Kauno Lenino rajono liaudies teismas nubaudė Pečiulaitį vieneriems metams laisvės atėmimo. Teismas nekreipė dėmesio, kad draudimas gyventi tėvynėje nėra pagrįstas jokiu įstatymu. Toks susidorojimas su P. Pečiulaičiu atitinka Stalino epochos dvasią ir yra valdžios priemonė terorizuoti buvusius politinius kalinius.

*    *    *


(Už kišenėje rastą elektros laido-kabelio gabalą — „šaltąjį ginklą" —vieneri metai koncentracijos lagerio):

    1975 birželio mėnesį nuteistas kitas buvęs politinis kalinys — Leonas Laurinskas. 1974 gruodžio 23 jis ušėjo pas Algirdą Petruševičių, kur saugumas darė kratą. Leonas taip pat buvo iškrėstas ir rasta pas jį „šaltas ginklas" — iš chuliganų atimtas kabelio gabalas.

    Liudininkas Algirdas Petruševičius teismui paaiškino, kad pas jį buvo užėjęs Leonas, ir saugumie-

čiai, nusivedę jį į kitą kambarį, iškrėtė, todėl jis nežinąs, kas pas Leoną buvo rasta.

    Liudininkas Antanaitis, kuris kratos metu pas Algirdą Petruševičių saugumiečių buvo atsivestas būti kviestiniu, patvirtino, kad per kratą pas Leoną Laurinską buvo rastas šaltas ginklas, už kurį sudaryta byla.

    Teismo nuosprendis:

    Kaltininkas L. Laurinskas 1948 gruodžio 23 buvo suimtas ir nuteistas pagal 58 str. 25-riems metams laisvės atėmimo. 1955 m. byla buvo peržiūrėta ir bausmė sumažinta iki 15 metų laisvės atėmimo. 1963 lapkričio 23 Laurinskas grįžo iš lagerio ir susitikinėjo su buvusiais „gaujos" dalyviais. 1974 gruodžio 23 pas jį rastas šaltas ginklas. Lengvinančių aplinkybių nėra. Teismas skiria vienerius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose.

*    *    *


(Už laišką KP CK, primenantį, jog atgaivinamas neostalinizmas, M. Tamonis nugabentas į psichiatrinę ligoninę):

    Vilnius. 1975 birželio 25 Mindaugas Tamonis parašė laišką Lietuvos KP CK, kuriame reikalauja leisti vystyti krikščioniškąją kultūrą.

    Birželio 27 į Tamonio darbovietę atvyko milicininkas ir pareikalavo, kad Mindaugas prisistatytų į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Tamonis nepakluso. Tos pačios dienos vakare pas Tamonį atvyko milicijos kapitonas ir mašina su sanitarais, kurie M. Tamonį nugabeno į psichiatrinę ligoninę Vasaros g. nr. 5.

    Birželio 29 nuo infarkto mirė M. Tamonio motina. Į laidotuves jis išleistas tik paskutiniu mometu, kai apie jį telefonu buvo pasiteirauta iš vienos Vakarų ambasados. Po laidotuvių Tamonis vėl turėjo grįžti į

ligoninę. Pradžioje Tamonis buvo laikomas vadinamoje stebėjimo vietoje, o vėliau perkeltas į I-jį skyrių. Kol kas joks gydymo kursas nepaskirtas, vėliau žadama paskirti gydymą. Jo gydytojas — Radavičius.

*    *    *


(Už pastangas išvykti Kanadon pas brolį Br. Naudžiūnas kankintas Pravieniškių lageryje ir psichiatrinėse ligoninėse):

    Vilnius. 1975 liepos mėnesį vilnietis Bronius Naudžiūnas gavo leidimą išvykti į Kanadą pas savo brolį. Už šį leidimą jis užmokėjo labai brangią kainą — du kartus teko būti psichiatrinėje ligoninėje (nuo 1972. VI.2 iki 1972.VII.29 Maskvos psichiatrinėje ligoninėje Nr. 15 ir nuo 1974.XI.19 iki 1974.XII.19 Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje Vasaros g. 5 1-jame skyriuje) ir vieną kartą Pravieniškių lageryje (nuo 1972.XII.3 iki 1973.XII.3) už tarybų valdžios šmeižimą.
Žemiau pateikiame jo pareiškimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

(Br. Naudžiūno pareiškimas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui Kurt Waltheimui):

Ponas SNO Generalini Sekretoriau,

    Padėtis be išeities privertė mane kreiptis į Jus. Mano pavardė Naudžiūnas, gyvenu Vilniuje. Štai jau eilė metų aš rūpinuosi gauti iš tarybinės valdžios leidimą emigruoti į Kanadą, kur gyvena mano brolis, nuo kurio mane atskyrė karas. Mano brolis du kartus man atsiuntė pakvietimą vykti į Kanadą, tačiau visose tarybinėse valdžios instancijose, kur man teko kreiptis gavau žodinį atsakymą „negalima" arba tiesiog mane išvadino banditu.

    Tarybų Sąjunga pasirašė pagrindinių žmogaus teisių deklaraciją, kuri numato ir persikėlimo teisę. Mano

atveju ši deklaracija yra nevykdoma. Vienoje tarybinėje įstaigoje man pasakė, jog aš žinąs, kodėl man neleidžiama išvažiuoti.

    Taip, aš žinau savo tragediją!

    Man buvo 10 metų, kai mūsų namą apsupo kareiviai su automatais, suėmė mus ir su dvylikamečiu broliu išvežė į Sibirą. Aš pergyvenau visus košmarus, gyvendamas lageryje ir psichiatrinėse ligoninėse. Mano tėvas buvo kalėjime nukankintas 1946 m. Tą dieną, kai mus vaikus išvežė, motinos nebuvo namuose. Ją suėmė vėliau ir nusiuntė į kitą lagerį. 1952 m. ji numirė Krasnojarsko krašte.

    1974 m. aš rašiau Kanados pasiuntinybei, prašydamas paveikti tarybinę valdžią. Gavau absurdišką atsakymą, tikriausiai, parašytą remiantis tarybinių organų informacija Kanados pasiuntinybei. Atsakymas be parašo ir antspaudų teigė, kad negalima mane atskirti nuo tėvų.

    Nuo kokių tėvų? Juk nuo jų aš dar vaiku būdamas buvau tarybinių organų atskirtas, o jie žuvo lageriuose.

    Štai kokia likimo ironija! 1974 m. mano tėvai vienu plunksnos pabraukimu prisikėlė iš savo bevardžio kapo, kad sutrukdytų man nuvykti pas tikrą brolį.

    Aš gyvenu visiškai skurdžiai, pirkelėje, kurią, grįžęs iš Sibiro, susikaliau iš lentų.

    1948 m. po fašizmo sutriuškinimo nesudrebėjo šalies „išvaduotojo" kareivio ranka, kuri įmetė mus, vaikus, į gyvulių vagoną ir išvežė į Sibirą. Kur garantija, kad tai nepasikartos? Taigi, aš gyvenu pastovioje baimėje ir skurde, ir manęs su Tarybų Sąjunga neriša jokie ryšiai. Mano svajonė — gyventi Kanadoje pas broli, kuris sutinka manimi pasirūpinti.

    Tikiuosi, kad Jūs ir Žmogaus teisių komitetas prie SNO padėsite man įgyvendinti savo svajonę. Kiek-

vienas žmogus turi savo troškimų, kurie įsilieja į žmonijos troškimą laisvės ir taikos. Jei mano svajonė išsipildys, žemėje bus vienu laimingu žmogumi daugiau.

    Su pagarba Bronius Naudžiūnas, Zigmo.

    Mano adresas: Lietuvos TSR, Vilnius 15,
Vilkpėdės g. 8a-1.

    Adresas mano brolio: Al. Nugent, 1183 Rideau St.,
          Sudbury, Ont, Canada.
1974.XII.26

*    *    *



Meteliai
(Ig. Klimavičiaus pareiškimas Prokuratūrai dėl nugriauto kryžiaus):

    LTSR Prokuratūrai
    Nuorašai: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
    vyskupijos Vyskupui,
    Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui

        pil. Klimavičiaus Igno, Kazio s.,
       gyv. Lazdijų rajone, Buckūnų kaime
       P a r e i š k i m a s

     Prieš metus laiko aš pasistačiau ant savo gyvenamojo namo laiptų aikštelės medinį kryžių. Lietuvoje nuo seno yra tokia tradicija — katalikai, gerbdami kryžių, jį stato laukuose, prie namų, kabina ant namo sienų, nešioja ant kaklo ir pan. Buvau įsitikinęs, kad kaip nereikia valdžios leidimo pasikabinti kryželiui ant kaklo arba ant namo sienos, taip jo nereikia ir kryžiui pasistatyti ant nuosavo namo laiptų aikštelės.

Tačiau Lazdijų rajono vykdomojo komiteto pareigūnai nusprendė ir įsakė šį kryžių nugriauti. Žinoma, aš, kaip katalikas, galiu kryžių tik gerbti, o ne jį niekinti, todėl kryžiaus nenugrioviau. Patį liepimą katalikui nugriauti kryžių laikau nusikaltimu. Į ką būtų panašu, jei komunistui lieptų suplėšyti Lenino portretą arba nugriauti jo statulą?

    Š. m. liepos 25, man esant darbe, atvažiavo prie mano namų Seirijų milicijos įgaliotinis Alberovas, Žagariu apylinkės sekretorius ir Metelių žuvininkystės Buckūnų skyriaus valdytojas A. Gereltauskas ir, pusvalandį pasižvalgę, išvyko. Po valandos atvažiavo Lazdijų gaisrininkų mašina LIS 29-46, kurioje buvo, prie namo susirinkusių liudininkų teigimu, du gerai įkaušę vyrai: Lazdyjų gaisrinikų viršininkas Vincas Janušauskas ir Lazdijų vykdomojo komiteto darbininkas Markevičius. Šie vyrai, išgąsdinę žmoną ir vaikus, nuvertė ant gėlių lysvės kryžių ir paskubomis išvažiavo.

    Tą pačią dieną kreipiausi į Lazdijų rajono milicijos skyrių, kad ištirtų, kas buvo atvažiavę nugriauti kryžių ir ar tikrai jie buvo girti, nes sekančią dieną jie bus išsiblaivę ir nebus galimybės ištirti. Milicijoje girdėjau pareigūnus kalbant: „Ot senis, atėjo parašyti pareiškimą milicijos viršininkui. Reikėtų jį uždaryti, tada žinotų!"

    Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jurkevičius man pareiškė, kad tarybų valdžia kryžiams statyti leidimo niekam nedavė ir niekada neduos. Be to, už kryžiaus nugriovimą aš turėsiu tiems girtuokliams sumokėti 50 rublių. Aš jam pareiškiau, kad nejaugi pasaulyje yra tokia valdžia, kuri verstų savo piliečius apmokėti girtuokliams už jų padarytus nusikaltimus. Jeigu ir verstų, tai aš vistiek nemokėsiu, geriau tegu pasiima mano švarką, karvę ar ką kitą.

    Prašau Prokuratūrą ištirti šį Lazdijų rajono pa-

reigūnų padarytą nusikaltimą ir atitinkamai reaguoti. Taip pat prašau man paaiškinti:

    1) Ar tarybų valdžia tikrai neleidžia prie namo ar ant privataus namo laiptų aikštelės pasistatyti kryžių? Jei neleidžia, tai kas galėtų duoti man leidimą?

    2) Ar turėjo teisę Lazdijų rajono vykdomasis komitetas atsiųsti du įkaušusius vyrus ir be mano žinios nugriauti kryžių, pastatytą ne laukuose, o ant gyvenamojo namo laiptų aikštelės? O gal su katalikais galima elgtis, kaip nori ir jų teisių negina jokie įstatymai?
Buckūnai, 1975 liepos 30.               Ig. Klimavičius

(Suktas pareiškime iškelto nusikaltimo tyrinėjimas):

    LTSR Prokuratūra pavedė Ig. Klimavičiaus pareiškimą ištirti ir padaryti sprendimą Lazdijų rajono prokurorui. Seirijų milicijos įgaliotinis Alberovas, atvažiavęs į Buckūnus, apklausė mačiusias griaunant kryžių: Teofilę Abromaitienę, Marę Jusevičienę ir Omą Buškevičienę, tačiau tyčia apklausos protokoluose neįrašė moterų liudijimo, kad griovėjai buvę gerokai įgėrę. Minėtos moterys apie tai parašė pareiškimus ir per Ig. Klimavičių norėjo įteitki Lazdijų rajono prokurorui, tačiau šis raštiškų liudijimų nepriėmė.

(Lazdijų rajono prokuroras Pigėnas padarytą nusikaltimą pripažino teisėtu):

    Rugpiūčio 12 Lazdijų prokuroras Pigėnas atsiuntė Ig. Klimavičiui šitokį atsakymą:

    „Jūsų pareiškimas dėl kryžiaus nugriovimo išspręstas.

    Patikrinus Lazdijų rajono vykdomajame komitete esančią medžiagą, sprendimo ir atskirų asmenų veiksmų teisėtumą, nustatyta:


    1974 m. pvasarį Jūs, neturėdamas rajono architekto-inspektoriaus leidimo, savo sodybos kieme pasistatėte medinį kryžių. Tokiu būdu Jūs pažeidėte LTSR Ministrų Tarybos 1974 m. balandžio 12 nutarimu patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 3 punktą.

    Sutinkant su LTSR Civilinio kodekso 114 str., statiniai, pastatyti neturint reikiamo leidimo, rajono vykdomojo komiteto sprendimu yra nugriaunami paties savavališko statytojo ar jo sąskaita.

    1975 liepos 1 rajono architektas surašė savavališkos statybos aktą.

    Rajono vykdomasis komitetas tą pačią dieną paminėtą aktą apsvarstė ir priėmė sprendimą savavališkai pastatytą kryžių nugriauti.

    Kadangi Jūs kryžiaus nenugriovėte, tai padarė savanorių gaisrininkų draugijos darbuotojai. Išlaidos, susijusios su priverstiniu kryžiaus nugriovimu dar neapskaičiuotos.

    Įrodymų, kurie bylotų, jog kryžių nugriovė girti asmenys, nesurinkta.

    Rajono vykdomojo komiteto sprendimas ir asmenų, jį vykdžiusių, veiksmai teisėti.

    Leidimus kiemo įrenginiams ar statiniams statyti išduoda rajono architektas-inspektorius.
                                  Lazdijų rajono prokuroras Pigėnas."

*    *    *


(Vėl žiauriai sunaikintas kryžius):

    Kučiūnai. Maždaug 1901 metais vyskupas Baranauskas, važiuodamas iš Veisiejų į Seinus, Brinių kaimo kryžkelėje buvo sutiktas trijų kaimų — Pazapsių, Brinių ir Kalėdiškių — tikinčiųjų. Vyskupas pakalbėjo lietuviškai, palaimino ir pageidavo, kad šiam susitiki-

mui prisiminti kryžkelėje būtų pastatytas kryžius. Kiekvienas kaimas pastatė kryžių — viso tris.

    Pastaruoju metu kolūkis prie tų kryžių pastatė degalų cisterną. 1975 m. tikintieji vietoje trijų supuvusių kryžių pastatė vieną medinį kryžių.

    Po Velykų Kučiūnų apylinkės pirmininkas Kočiūnas su Lazdijų rajono architektu klausinėjo žmones, kam jie tokioje negražioje vietoje pastatę kryžių. Reikėję kryžiui parinkti gražesnę vietą — prie gyvenvietės...

    Birželio mėnesio viduryje kryžius buldozeriu buvo išverstas, sutriuškintas ir jo likučiai paslėpti po degalų cisterna.

*    *    *


(Komunistams užkliuvo net bažnyčios šventoriuje pastatyta Šv. Marijos statula):

    Simnas. 1975 rugpiūčio 6 Simno bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta šv. Marijos statula. Vietiniai ateistai apie šį „nusikaltimą" tuojau pranešė Alytaus rajono valdžiai.

    1975 rugpiūčio 7 iš Alytaus atvyko rajono architektas - inspektorius ir surašė tokio turinio aktą:

    „Aš, valstybinės statybos inspekcijos inžinierius-inspektorius Balsys A.S., dalyvaujant Simno m. vykdomojo komiteto pirmininkui S. Šle'nfuktui, Simno m. vykdomojo komiteto sekretorei D. Zurnandžian, patikrinęs nustačiau, kad Simno bažnyčios komitetas (pirmininkas Br. Mardosa) vykdo savivalinę kulto skulptūros statybą Simno bažnyčios šventoriuje.

    Darbų stovis patikrinimo metu: bažnyčios šventoriuje pastatyta kulto skulptūra ant betoninio postamento, atlikti dažymo darbai, pilnai sutvarkyta teritorija prie skulptūros, atlikti apželdinimo darbai.

    Statyba pradėta 1975.VIII.5. Dokumentų nėra.

(Be priekaištų tvarkingai pastatytą skulptūrą įsakė sunaikinti):

    R e i k a l a u j a m a:

    Simno bažnyčios vykdomajam komitetui savavališkai statomą pastatą iki 1975.VIII.8 nugriauti ir sutvarkyti sklypą.
A. Balsys, S. Šlenfuktas, D. Zurnandžian.

(Statulos atsiradimo pavojaus išgąsdinti į Alytaus rajoną iš Vilniaus atskubėjo net aukštieji komunistiniai pareigūnai):

    Simnao parapijos klebonas kun. J. Matulevičius paaiškino, jog be leidimo pastatęs statulą todėl, kad leidimų valdžios įstaigos neduoda.

    Sekančią dieną į Alytaus rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Simno bažnytinio komiteto pirmininkas Mardosa ir klebonas kun. J. Matulevičius. Į rajoną buvo atvykęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininko pavaduotojas E. Misiulis. Ir vėl buvo priekaištaujama, kodėl statula pastatyta be architektu leidimo, tarsi šis turėtų teisę panašius leidimus išduoti. Vilniaus pareigūnai ilgai įtikinėjo bažnytinio komiteto pirmininką, kad buvo padarytas nusikaltimas ir statulą teksią pašalinti.

    Po pietų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas su E. Misiuliu atvažiavo į Simną apžiūrėti pastatytą statulą. Tumėno nuomone, statula pastatyta perdaug matomoje vietoje, ją tikę pastatyti bažnyčios prieangio kampe ar kapinėse.

    Simno tikintieji giliai pasipiktino šitokiu rajono ir Vilniaus pareigūnų „uolumu". Naktimis pradėta bu-

dėti, kad pasamdyti chuliganai statulos nenuverstų.

    Rugpiūčio 17, dalyvaujant didžiulei tikinčiųjų miniai, šv. Marijos statula buvo pašventinta.

    Simno m. vykdomojo komiteto valdžia gavo papeikimą, kad nesukliudė statulos statybos.

*    *    *


(Įgaliotinis K. Tumėnas atskubėjo reikalauti, kad klebonas nugriautų kryžių):

    Šaukėnai. 1973 gegužės 8 Šaukėnų klebonas kun. T. Švambarys savo kiemelyje pasistatė medinį kryžių. Sukruto Šaukėnų apylinkės ir Kelmės rajono pareigūnai, o tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorius Daraška kalbėjo: „Ne aš būsiu, jei neiš-versiu kryžiaus!"

    Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas išsikvietė kleboną ir užsipuolė: „Pastatei kryžių? O leidimą ar turi?" Tada kun. Švarmbrys paklausė: „Ar turi leidimą tarybinis ūkis, kuris prie dirbtuvių padangas pusiau įkasė į žemę? Ar turi leidimą miškų ūkis, kuris nužievintus medžius įkasą į žemę?"

    Kai klebonas atsisakė kryžių nugriauti, tada Grabauskas pagrasino pranešti į Vilnių ir Telšių vyskupui, kad klebonas jo, pavaduotojo, neklausąs.

    Po kelių dienų pas kleboną apsilankė Šaukėnų apylinkės pirmininkas Jankus ir Šaukėnų komjaunimo sekretorius Gramatas, reikalaudami, kad klebonas per tris dienas kryžių nugriautų. Klebonas griauti atsisakė.

    Greitai Šaukėnuose pasirodė ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas.

    — Turėsi kryžių nugriauti, — kalbėjo įgaliotinis.

    Apžiūrėjęs kryžių ir matydamas, kad Klebonas kryžiaus tikrai negriaus, K. Tumėnas pageidavo, kad kryžius būtų nukeltas toliau nuo gatvės.

*    *    *



(Religijai okup. Lietuvoje naikinti griebiamasi net dinamito pagalbos):

    Zarasai. Prieš 9 metus Zarasuose nakties metu buvo susprogdinta šv. Marijos koplytėlė, esanti M. Melninkaitės gatvėje. Tikintieji šią koplytėlę labai mylėjo ir dažnai čia melsdavosi.

*    *    *



(Kun. S. Tamkevičius atsako į S. Noreikos melagingus kaltinimus):
Alytus.

    Alytaus rajono laikraščio „Komunistinis rytojus" redakcijai
    Nuorašai: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
    vyskupijos Vyskupams —
    L. Poviloniui ir dr. J. Labukui

    1975 liepos 26 Alytaus rajoninis laikraštis „Komunistinis rytojus" įdėjo S. Noreikos straipsnį „Ateistinio darbo problemos", kuriame autorius religingas Simno parapijos moteris vadina „ilgaliežuvėmis davatkomis", o kunigus — „griežtais bažnytininkais". Ar netiktų, kad rajono kompartijos organas išlaikytų kultūringesni stilių net ir ideologiškai kitokių pažiūrų žmonių atžvilgiu? Ypač dabar, kai Helsinkyje tarybinės šalies vadovai pasirašė aktą, kuriame kalbama apie žmoniškumą, įsitkinimų gerbimą ir t.t.

    S. Noreika rašo, kad dėl įvairių religinių švenčių suvėluoja Buktininkų skyriuje darbai, patiriama nuostolių.

    Šiuo metu visiems žinoma, kad ūkiai, gamyklos ir fabrikai didžiausius nuostolius patiria ne dėl reli-

ginių švenčių, o dėl beprotiško girtavimo ir nesąžiningumo. Kol Lietuvoje žmonės rimtai šventė religines šventes, girtavimo ir nesąžiningumo buvo labai maža. Šios dvi ydos Lietuvoje išbujojo pokario metais bedievinant žmones.

    S. Noreika rašo, kad Simno bažnyčios tarnai „nesigėdi kartais net įkyriai siūlyti savo paslaugas". Aš Simno parapijos pareigose dirbu šešti metai ir per tą laiką nei aš, nei klebonas ateistų netuokėme, nelaidojome ir jų vaikų nekrikštijome, nes katalikų kunigai tikėjimo dalykuose patarnauja tik religingiems žmonėms. Tegu S. Noreika nurodo bent vieną pavyzdį, kada ir kokiam ateistui siūlėme savo paslaugas?

    Savo paslaugas įkyriai siūlyti nesigėdi tik Lietuvos ateistai. Jie nori, kad net katalikai elgtųsi prieš savo sąžinę ir tuoktųsi, laidotų civiliškai. Komunistai aštriai kritikuojami, jei jie savo religingus tėvus palaidoja su bažnytinėmis apeigomis. Žurnale „Laikas ir įvykiai" (1975, Nr. 6) buvo kritikuojamas Kratiškių apylinkės pirmininkas E. Miškinis, kad jis savo tikinčią motiną palaidojo katalikiškai. Ten pat patariama: „Reiktų stengtis įtikinti savo šeimos narius, gimines religinių apeigų absurdiškumu, ir, jeigu nepavyktų to pasiekti, visai atsisakyti dalyvauti laidotuvėse, krikštynose."

    Straipsnyje „Ateistinio darbo problemos" rašoma, kad Simno tarybinio ūkio komjaunimo organizacija taikstosi, „kad atskiri nariai atlieka religines apeigas, švenčia kalėdas, velykas. Reikia pareikalauti, kad jie sąžiningai vykdytų VLKJS įstatus."

    Protingai elgiantis, komjaunimo organizacija turėtų priimti į savo eiles tik ateistus. Šiuo metu ne tik Simne, bet ir visoje Lietuvoje stengiamasi į komjaunimą surašyti visą tikintį jaunimą, o vėliau jis verčiamas „sąžiningai vykdyti komjaunimo įstatus", t.y. elgtis prieš savo sąžinę. Šitokiu būdu jaunimas yra

mokomas veidmainiauti, pakertama bet kokios moralės pagrindai.

    S. Noreika džiaugiasi, kad „žymiai pagerėjo ateistinis darbas mokinių tarpe".

    Simno vidurinėje mokykloje, panašiai kaip ir visose Lietuvos mokyklose, ateistinio darbo esmė — tikinčiųjų moksleivių prievartavimas. Tarybinė spauda ne kartą dejavo, kad prieš karą netikintys moksleiviai turėjo mokytis tikybos. Jeigu tai buvo blogai, tai kodėl šiuo metu tikintys moksleiviai yra verčiami ne tik mokytis ateizmo, bet ir elgtis prieš savo sąžinę? Simno vidurinės mokyklos mokytojas Meškelevičius tikintiems moksleiviams, atsisakantiems rašyti jo duodamas ateistines temas, rašo dvejetus. Kaip visa tai suderinti su tikinčių moksleivių ir jų tėvų teisių gerbimu? Ar šitą moksleivių žalojimą galima pavadinti auklėjimu ir tuo džiaugtis?
Simnas, 1975.VIII.7.                     Kun. S. Tamkevičius

*    *    *


Šiupyliai
(Ateistams tikslas pateisina net visas žmogaus vardą žeminančias priemones — įskaitant melą ir šmeižtą):

    Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui

    Kun. A. Yliaus, Šiupylių klebono
        P a r e i š k i m a s


    1946 liepos pabaigoje ar rugpiūčio pradžioje buvau teistas pagal TSRS BK 58 1A, 10 straipsnį už organizuotas pastangas padaryti Lietuvą laisva, nepriklausoma ir demokratiška respublika. Tardymas tęsėsi beveik 10 mėnesių. Tardymo protokoluose, kiek atsimenu, žiaurumo faktai nefigūruoja, teroristiniai ar kriminaliniai veiksmai neįrodyti, ginklai nebuvo prikišti. Areštavimo metu mano bute jokių ginklų, nė šovinių nebuvo.


    Kas įgaliojo istorijos mokslų kandidatą St. Laurinaitį viešai šmeižti mane spaudoje („Komjaunimo tiesa", 1975.IV.2), kaltinant mane žiaurumu bei kitais nusikaltimais?

    Kai 1961 sausio 30 iš manęs buvo atimtas kulto tarno registracijos pažymėjimas, nuvykau pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį paklausti, kodėl taip pasielgta.

    — Tu esi žiaurus, — pasakė Rugienis.

    — Prašau įrodyti, ką aš padariau žiauraus klebonaudamas Leščiuose nuo 1956 iki 1961 metų.

    Vietoje įrodymų Rugienis išėmė iš stalčiaus žurnalą „Tiesos kelias" ir, parodęs mano rašytą nekrologą apie a.a. Saločių kleboną kun. Štombergį, liepė paskaityti.

    — Prašau Jus pasižiūrėti, kada tas straipsnis parašytas, — pasiūliau įgaliotiniui.

    Straipsnis buvo rašytas 1939 metais. Vadinasi, rašydamas straipsnį, padariau žiaurų nusikaltimą prieš tarybų valdžią, kurios Lietuvoje tuo metu dar nebuvo. Žiauriausias mano nusikaltimas Leščiuose — suremontavau ir išdažiau bažnyčią, ir prikėliau merdinčią Leščių parapiją.

    Koks St. Laurinaitis yra istorijos mokslų kandidatas, jei jis nežino ar klastoja istorinius faktus? Kun. J. Lelešius marijonu niekados nėra buvęs.

    Apie vienuolynų nykimą Lietuvoje St. Laurinaitis turėjo remtis ne vieno J. Aničo tvirtinimais, bet objektyviais šaltiniais. Aš pats puikiai atsimenu, kaip 1940 metais Marijampolės apskrities viršininko Mauruko įsakymu buvo iškraustytas Marijampolės marijonų vienuolynas. Straipsnio „Tiesa apie vienuolynus" („Komjaunimo tiesa", 1975.IV.2) yra grynas istorinių faktų falsifikavimas dėl antireliginės propagandos. Kaip ne

gėda ateistams vartoti šias klastotes? Ar tai derinasi su bet kokia morale? Istorija šitokių klastočių neužmirš.
Šiupyliai.                   Kun. A. Ylius,
                           Šiupylių bažnyčios klebonas.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)

*    *    *



Kučiūnai
(Lietuviai ateistai — persistengę okupanto tarnai):

    Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
    Nuorašas:   Kauno  arkivyskupijos  apaštališkajam
    administratoriui vyskupui Labukui
    kun. Juozo Kriščiūno, gyv. Kučiūnuose,
    P a r e i š k i m a s

    Š. m. liepos 7 į Kučiūnų bažnyčią po rytmetinių pamaldų atėjo vietos pareigūnai: apylinkės pirmininkas Kočiūnas, partijos sekretorius Sakavičius ir komjaunimo sekretorė Dimšienė. Jie rado mane sėdintį klausykloje ir po vieną apklausinėjantį vaikus poterių. Kiti vaikai sėdėjo bažnyčioje ir laukė savo eilės.

    Liepos 9 vėl mane rado sėdintį klausykloje ir vaikus, stovinčius eilėje iš abiejų klausyklos pusių. Jie po vieną ėjo prie klausyklos ir garsiai atliko bandomąją išpažintį.

    Vietos pareigūnai sustatė kaltinamąjį aktą ir Lazdijų rajono administracinė komisija nubaudė mane už vaikų mokymą katekizmo 50-ties rub. bauda (Bylos Nr. 154, 1975.VII.17), nors aš pareiškiau, kad katekizmo nemokiau, nes jau eilė metų kai patys tėvai gerai išmoko savo namuose.


    Prašau Jus, Ministre, padaryti reikalingų žygių, kad rajono administracinės komisijos nutarimas būtų panaikintas ir nebūtų man daroma kliūčių eiti kunigiškas pareigas.
1975.VII.25.             Kun. J. Kriščiūnas,
                              Kučiūnų klebonas

*    *    *


(Atidėliodami leidimo datas, valdžios pareigūnai daugeliui sutrukdė priimti sutvirtinimo sakramentą):

    Zibalai. 1975 m. Kaišiadorių vyskupijoje buvo leista teikti sutvirtinimo sakramentą tik Vievyje ir Zibaluose. Zibalų parapija yra maža, dideliame užkampyje, aptarnaujama Kiauklių parapijos klebono kun. A. Čarnos.

    Buvo pranešta, kad sutvirtinimo sakramentas Zibaluose bus teikiamas liepos 6. Artėjant paskelbtai dienai, sutvirtinimo teikimas buvo atidėtas liepos 13 dienai, o dar vėliau — atidėta neterminuotam laikui.
Liepos 29, antradienį, Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. Andrikonis telegrama pranešė kaimyninėms parapijoms, kad Zibaluose sutvirtinimo sakramentas bus teikiamas rugpiūčio 3. Kadangi iš sakyklos pranešti nebuvo jokios galimybės, tai buvo pra-nešinėjama per parduotuves, pienines, per paštininkus. Patys klebonai lakstė po kaimus, bet naudos buvo maža. Patikrinti tikėjimo žinias nebuvo nei laiko, nei galimybės. Vietoje kelių tūkstančių sutvirtinimo sakramentas buvo suteiktas vos keliems šimtams vaikų. Be to, aplinkinės parapijos sekmadienį liko be Mišių, nes klebonai, nepaskelbę tikintiesiems apie išvykimą, turėjo vykti į Zibalus.

    Šitaip valdžia kartais duoda leidimus teikti sutvirtinimo sakramentą.

*    *    *



(„Derliaus nuėmimo" dings te sutrukdytas sutvirtinimo sakramento teikimas):

    Alanta. 1973 m. valdžia, motyvuodama „derliaus nuėmimu", sutrukdė sutvirtinimo teikimą Alantoje.

    1974 liepos 6 Alantoje turėjo būti teikiamas su-tvirtinimo sakramentas, tačiau valdžia kitokiais būdais stengėsi sutrukdyti — vaikai buvo vežami į stovyklas, ekskursijas, kolūkiams uždrausta duoti sunkvežimius, keliuose priekabūs autoinspektoriai tikrino individualines mašinas ir ieškojo priekabių. Pats Alantos miestelis buvo apstatytas draudžiančiais įvažiuoti ženklais. Pas kleboną į kiemą įvažiuoti buvo uždrausta — stovėjo draudžiantis ženklas. Videniškių klebonas kan. J. Jonys vežė vyskupui liturginius rūbus ir buvo priverstas pravažiuoti pro draudžiantį ženklą. Molėtų rajono vyr. autoinspektorius Grigaliūnas ir autoinspektorius Michniovas jį sulaikė, subraukė taloną ir privertė perlaikyti egzaminus. Suginčių klebonui kun. Č. Zažeckui ir Anykščių vikarui kun. P. Budriūnui talone iškirpo skyles. Sunkvežimių vairuotojai toli nuo Alantos paleisdavo žmones, nes, jei sugaudavo autoinspektoriai, atimdavo vairuotojo pažymėjimą.

*    *    *


(Brutalūs ateistų pareigūnų veiksmai bažnyčios viduje):

    Rajono finansų vedėjas Laurikėnas ir vyr. inspektorė Girskienė su milicija gaudė devocionalijų pardavėjus ne tik šventoriuje, bet ir pačioje bažnyčioje. Kai pareigūnai tempė iš bažnyčios vieną pargriuvusį devocionalijų pardavėją, kilo didelis triukšmas. Tada kunigai įsisiautėjusius pareigūnus išprašė laukan iš bažnyčios.

*    *    *


(Konfiskuotos maldaknygės — į popieriaus fabriką):

    Valkininkai. 1975 birželio mėnesį Valkininkų klebonas kun. A. Keina buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą pasiimti kratos metu paimtus daiktus. Kurių knygų ar maldaknygių buvo daugiau egzempliorių, sugrąžino tik po vieną. Pvz., negrąžino apie 50 maldaknygių, apie 40 religinių knygučių vaikams „Sveika Marija". Tardytojas Markevičius paaiškino, kad jos bus nukreiptos į Grigiškių popieriaus fabriką. Taip pat nebuvo grąžintos knygos: „Deimančiukai", Krupavičiaus „Dievo ir žmonių tarnyboje", Maceinos „Bažnyčia dabarties pasaulyje", „Reikia duoti pilną religijos laisvę" ir kt. Rašomąją mašinėlę pažadėjo sugrąžinti vėliau.

*    *    *


(Tikintiesiems šnipinėti instrukcija):

    Kaišiadorys. 1975 m. Kaišiadorių rajono apylinkių pirmininkams buvo išsiuntinėtas raštas, pagal kurį turi būti atliekami tyrimai:

    1. Lankymo data ir laikas.

    2. Žinios apie kulto tarnus (jų pavardė, vardas, nuo kurio laiko bažnyčioje kunigauja, apylinkių vadovų atsiliepimai apie jų elgesį).

    3. Ar yra dvidešimtuko bei revizijos komisijos sąrašai apylinkėje?

    4. Religinės šventės, arba atlaidai, kuriuos stebėjote, pavadinimas.

    5. Apytikris bažnyčioje atsilankiusių vyrų, moterų, jaunimo ir mokinių bendras skaičius.

    6. Pamokslo turinys (pagrindinės mintys, politinė religija, dviprasmiškumai, paraginimai), kas skaityta (biblijos ištraukos, vyskupo laiškai ir pan.).

    7. Aptarnavimas pamaldų metu. Kas patarnauja

per mišias, ar nėra nepilnamečių berniukų, kas barsto gėles, ar nebuvo nepilnamečių mergaičių?

    8. Ar procesijoje buvo nešamos nereliginio pobūdžio vėliavos, ar dalyvavo tautiniais rūbais apsirengę žmonės (kiek jų buvo) ?

    9. Arti bažnyčios sustatytų mašinų tipai ir numeriai.

    10. Ar buvo šventoriuje ir bažnyčioje pardavinėjama literatūra, kulto atributai, suvenyrai, saldainiai ir pan.?

    11. Tą pačią dieną atliktas politinis masinis darbas bibliotekoje, mokykloje ir sporto renginiuose.

    Tyrimus atliko: ........................................................................
pavardė, vardas, darbovietė

    Data ........................ Parašas ........................................

*    *    *


(Rajone valdžią ir galią turįs komunistas susikvietęs bara klebonus):

    Kelmė. 1975 kovo 10 Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Grabauskas sukvietė į rajoną visus jo žinioje esančius klebonus ir bažnytinių komitetų pirmininkus.

    Pradžioje kalbėjo kažkoks pareigūnas iš Vilniaus. Jis priekaištavo, kad remontuojamos bažnyčios be leidimo ir grasino bausti. Be to, darbininkai turį būti apmokestinti. Vilniečio nuomone, į bažnytinį komitetą reikią rinkti tik mokytus vyrus. Vaiguvos klebonas kun. Šimkus pareiškė, jog visi piliečiai prieš įstatymus yra lygūs ir kiekvienas galįs būti išrinktas.

    Pavaduotojas Grabauskas barė, kad bažnyčios remontuojamos be leidimų, mirusieji kunigų palydimi į kapines su religiniais ženklais — vėliavomis ir kryžiais.

    Šaukėnų klebonas priminė, kad taip būdavo draudžiama tik prie caro.

    — Ir dabar kaip prie caro! — sušuko įsikarščiavęs pavaduotojas.

*    *    *


(Jei bažnyčioje atlaidai — tas sekmadienis kolūkyje prievartinė darbo diena):

    Salos. 1975 gegužės 25, per Šv. Marijos Krikščionių pagalbos atlaidus Salų tarybinis ūkis (Rokiškio raj.) paskelbė darbo dieną, nors buvo sekmadienis. Atlaidų išvakarėse brigadininkai įspėdinėjo darbininkus: „Jei rytoj neisite į darbą, tai nebandykite prašyti karvei pašaro ir ganyklos. Galėsite ieškoti kur norėsite, o mes jums neduosime."

    Salų bažnyčios komiteto narys Izidorius Bagdonas su žmona nepaisė draudimo ir į bažnyčią atėjo. Brigadininke Matiukienė pranešė Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojui Steponavičiui, kad I. Bagdonas su žmona jos nepaklausė. Tuojau iš Bagdono buvo atimta netoli namų esanti ganykla ir pakeista į esančią toli nuo namų.

    Keletas to ūkio darbininkų atlaidų dieną buvo išvykę, tačiau jų nebaudė, nes jie nebuvo bažnyčioje.

*    *    *

(Audra išvertė medžius, ateizmas palaidojo lietuvių sąžines):

    1974 m. spalio mėnesį vėtra išvertė netoli Salų bažnyčios esančią didižulę tuopą, kuri griūdama dar nulaužė kelis medžius, apgadino šventoriaus mūrą ir, atsiremdama į ąžuolą, jį pavertė į šventoriaus vartus — architektūrinį paminklą.
    Salų bažnyčios šven torius buvo užverstas išverstais medžiais.
Salų bažnyčios valytoja M. Šukytė ir Bartkevičienė nuėjo pas Salų ūkio direktorių Steponavičių ir

prašė, kad ūkis išverstus medžius pasiimtų. Direktorius Steponavičius tik pasityčiojo: „Ką — jūs norite, kad aš bažnyčios šventorių valyčiau? Turite jauną kleboną, tegu jis tvarko."

    Salų bažnytinio komiteto pirmininkas Šukys, gavęs apylinkės pirmininkės Raugalienės žodinį leidimą, išverstus medžius supiaustė ir atidavė bažnyčios valytojai Šukytei. Pavirtęs ąžuolas ir kiti penki medžiai, kelią grėsmę, buvo palikti.

    1975 m. Salų apylinkė, prašoma bažnytinio komiteto, sudarė komisiją, kuri nustatė, kad šeši medžiai bažnyčios šventoriuje ir parke kelia grėsmę.

    1975 vasario mėnesį Salų apylinkė gavo iš Rokiškio rajono Gamtos apsaugos inspekcijos leidimą ąžuolą ir kitus medžius nupiauti. Apylinkės pirmininkė Raugalienė apie šį leidimą pranešė Salų bažnytiniam komitetui.

    — Piaukite medžius, raštiško leidimo neduosime, nes nereikia.

    Medžiai buvo nupiauti. Apylinkės pirmininkė buvo pakviesta stebėti darbų eigai, tačiau neatėjo.

    Salų bažnytinis komitetas nupiautą ąžuolą ir du klevus nuvežė į lentpiūvę, nes bažnyčios remontui reikėjo medžiagos. Tada tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Steponavičius šią medžiagą konfiskavo.

*    *    *

(Tikintieji Lietuvoje paversti beteisiais ateistų vergais):

    1975 balandžio 6 Salų bažnytinis komitetas kreipėsi į Lietuvos TSR prokurorą ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Tumėną. Šis nieko neatsakė, o Lietuvos prokuratūra bažnytinio komiteto pareiškimą pasiuntė Rokiškio prokurorui.

    1975 gegužės mėnesį atvažiavo į Salų apylinkę Rokiškio prokuroras Cibulskis ir apkaltino kleboną Nykšty
tų, kad jis be leidimo šventoriuje nupiovęs medžius. Be to, klebonas nupiovęs ne šešis, o septynis medžius. Ąžuolo nupiovimui reikėję specialaus leidimo. Prokuroras nekreipė dėmesio į kun. P. Nykštaus aiškinimą, kad jis nupiovęs tik 6 medžius ir kad leidimas buvo gautas.

    — Duokite raštišką leidimą iš apylinkės ir eigulio. Reikia dokumentų, — kalbėjo prokuroras.

    Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas (buvęs direktorius) Steponavičius išsigynė, kad buvo leidęs pašalinti nuo šventoriaus išverstus medžius. Salų apylinkės pirmininkė Raugalienė taip pat išsigynė, kad niekada nesakiusi, jog esąs leidimas šešiems medžiams nupiauti. Nurodytų liudininkų niekas nekvietė ir neapklausė.

    Bažnytinio komiteto pirmininkas Šukys prokuroro buvo klausinėjamas, kas rašęs pareiškimą LTSR Prokuratūrai, kas jį pasirašęs, kas organizavęs medžių nupiovimą ir kt.

    Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Steponavičius, prokurorui girdint, Šukį išvadino vagimi.

    Greitu laiku pas Šukį buvo padaryti net trys patikrinimai, kiek jis laikąs gyvulių. Įstatymai leidžia laikyti tik dvi kiaules, o pas Šukį rastos net trys! Koks „nusikaltimas"! Tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas privertė kiaulę tuojau valstybei parduoti.

    Taip pat buvo patikrinta, kiek gyvulių laiko Salų bažnyčios kasininkas Mažeikis. Rasta karvė ir telyčia, o galima laikyti tik vieną karvę. Kasininkas buvo priverstas telyčią parduoti, nors jis vienas turi išlaikyti šeimą, susidedančią iš 6 asmenų.

    Rokiškio rajono prokuroras įsakė Gamtos apsaugos inspektoriui Blažiui surašyti bažnytinio komiteto pirmininkui Šukiui aktą už ąžuolo nupiovimą. Jis buvo priverstas sumokėti 36 rub. baudą.


    Salų apylinkės darbuotoja Baronienė už tai, kad išdavė Salų bažnytiniam komitetui Rokiškio gamtos apsaugos inspektoriaus leidimo nuorašą, buvo apsvarstyta partiniame susirinkime ir gavo pastabą. Tikriausiai, jei bažnytinis komitetas nebūtų pasirūpinęs gauti leidimo nuorašo, būtų buvęs baustas už visų medžių nupiovimą. Bažnytinio komiteto pirmininko Šukio adresu valdžios pareigūnai pasakė: „Jei dar skųsis arba nemokės pabaudos, bausime už visus medžius ir turės sumokėti virš tūkstančio rublių."

    Rajono prokuroras ir ūkio direktoriaus pavaduotojas savo elgesiu patvirtino, kad tikintieji yra beteisiai ir turi tylėti. Jei bandysi skųstis, bus dar blogiau — suras būdų nubausti.

*    *    *

(Ne gamtos apsauga parūpo pareigūnui, bet nepakanta Maironiui):

    Krekenava. Krekenavos apylinkės pirmininkas P. Malinauskas 1973 rugsėjo 3 d. raštu perspėjo kun. K. Dulksnį, kad, prikalant prie medžio paminklinę lentą Maironiui Krekenavos bažnyčios šventoriuje, buvo pažeistas Gamtos apsaugos įstatymas, ir įsakė šią lentą iki rugsėjo 10 d. nuimti.

    Krekenavos bažnytinis komietas vinis iš medžio pašalino, o lentą prie medžio pritvirtino viela ir apie tai painformavo apylinkės pirmininką. Po mėnesio paminklinė lenta buvo pagrobta.

*    *    *

(Komunistiniai pareigūnai naikina rožančius ir kitus šventus daiktus, matyt, iš baimės, kad jie nesugriautų komunistinės statybos):

    Viekšniai. Žibikų kaimo gyventoja Jadvyga Gra-bienė 1973 m. buvo išvykusi į JAV aplankyti savo sūnaus kunigo. Būdama Romoje, Grabienė nusipirko sau

ir giminėms rožančių. Tarybų Sąjungos pasienio muitininkai pas senutę Grabienę padarė smulkią kratą ir rastus rožančius jos akivaizdoje sunaikino. Pareigūnai norėjo atimti paskutinį rožančių, kurį Grabienė laikė suspaudusi rankoje.

    — Niekada neatiduosiu šios brangenybės, — verkė senutė, — nors ir rankas man išsukinėsite.

    Šių eilučių autoriui prieš keletą metų teko matyti rusų pareigūnų pogromą pasienio muitinėje, kaip jie grūdo į maišus iš žmonių atimtus rožančius, paveikslus, statulėles. „Kam jums tie balvonai?" — tyčiojosi pareigūnai. Viena moteris paklausė:

    — Kur jūs dedate atimtas šventenybes?

    — Mes jas metame į šiukšlyną, —-atsakė pareigūnai. Visų keleivių nuotaika buvo prislėgta, kai kurie
braukė ašaras.

*    *    *

(Kunigui draudžiama ir seneliams teikti religinius patarnavimus):

    Laugaliai. Senelių - invalidų namų direktorius Striauka uždraudė kunigui aplankyti senelius ir aprūpinti juos šv. sakramentais. 1975 m. balandžio mėnesį seneliai parašė Klaipėdos vykdomajam komitetui raštą, prašydami, kad leistų kunigui juos aprūpinti šv. sakramentais. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Imbrasas apsilankė senelių namuose ir pareiškė, kad senelių prašymo negalįs patenkinti, nes nėra tinkamų patalpų. Pavaduotojas, pamatęs prie vieno senelio lovos religinį paveikslą, liepė jį nuimti. Invalidė Riaukaitė kreipėsi į Gargždų partijos komiteto sekretorių, prašydama, kad leistų apsilankyti senelių namuose kunigui. Riaukaitė buvo išbarta: „Netrukdykite manęs su tokiais niekais!" — pareiškė partijos sekretorius.

*    *    *


(Kad sūnus lanko bažnyčią ir patarnauja Šv. Mišiose — motinai grasina atimti motinystės teises):

    Jurbarkas. 1975 m. pradžioje Jurbarko milicijos vaikų kambario inspektorė išsikvietė medicinos seserį Kleinienę ir įspėjo:

    — Jeigu jūs leisite savo sūnų į bažnyčią ir Mišiose patarnauti, tai iš jūsų bus atimtos motinystės teisės.

    — Sūnui lankyti bažnyčią aš nedraudžiu ir ne-drausiu, — atsakė Kleinienė. — Kai sūnus pradėjo patarnauti Mišiose, pasidarė geresnis, klusnesnis, stropesnis moksle. Motinystės teises atimkite toms, kurių vaikai blogai auklėjami. Štai neseniai chuliganai išdaužė mūsų mokyklos langus, nusiaubė mokyklos vaistinėlę, sulaužė suolus. Ar tų vaikų tėvams jau atimtos tėvystės teisės? Mano sūnus jokio nusikaltimo nepadarė, tai kodėl man norite atimti motinystės teises?

    — Čia jau na meno reikalas, — aiškino inspektorė. — Man įsakyta iš aukščiau jus įspėti ir aš savo pareigą atlikau.

*    *    *

(Klebonas Ruginio draudimo išsigando, tėvai ir jų dukros — ne):

    Klaipėda. 1975 m. Didžiąją savaitę maža Klaipėdos bažnytėlė buvo sausakimšai pripildyta žmonių. Moksleiviai ir jaunimas visą Velykų naktį adoravo prie Kristaus karsto. Po Velykų Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ruginis įsakė Klaipėdos klebonui kun. J. Baikauskui pašalinti adoratores nuo altoriaus. Klebonas, išsigandęs Ruginio, pasakė mergaitės, kad jas Įeisiąs adoruoti tik tada, jei atsinešiančios Ruginio leidimą. Adoratorių motinos bandė tą leidimą gauti, tačiau atsimušė į kietą Ruginio „negalima!" Tėvai nutarė nepasiduoti. Mergaitės ir toliau adoruoja, nepaisydamos visų draudimų.
*    *    *


(Religinės laisvės propaganda apgauti pasauliui ir žiauri tikrovė Lietuvoje):

    Vilnius. 1975 liepos 6 iš Vilniaus į Maskvą išvyko 15 kunigų grupė, vadovaujama Panevėžio vyskupo R. Krikščiūno. Gavusi reikiamų instrukcijų, kunigų-maldininkų grupė nuvyko į Romą.

    Ši kunigų - maldininkų išvyka į Romą buvo suorganizuota tarybinės valdžios organų propagandiniais sumetimais — težiūri pasaulis, kokia Lietuvoje yra tikėjimo laisvė.

    Tuo pačiu metu, kai Lietuvos kunigai lankė Romos bažnyčias, LTSR Aukščiausiasis Teismas paskyrė N. Sadūnaitei trejų metų griežto režimo bausmę už tai, kad ji rašomąja mašinėle perrašė 11 „LKB Kronikos" puslapių.

*    *    *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum