gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Įvadinis žodis Spausdinti El. paštas
Parašė Arimantas RAŠKINIS   
    Gerbiamieji konferencijos dalyviai!

    Šiandien čia susirinkome paminėti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" 20 metų jubiliejų. „LKB Kronika" garbingai ėjo nuo 1972 iki 1989 metų, kada, pasikeitus politinėms sąlygoms Lietuvoje, pranykus sąžinės laisvės trukdymams, pati nutraukė savo veiklą.

    Šio paminėjimo rengėjai - Lietuvos ateitininkų federacija ir Lietuvių katalikų mokslo akademija. Kokias paskatas mes turėjome ruošdami šj minėjimą? „LKB Kronika" pochruščiovinės reakcijos laikotarpiu buvo ne tik katalikų rezistencijos apraiška, bet ir visos Lietuvos veiklaus laisvės troškimo simbolis.

    Todėl mes norėjome, kad pirmą kartą būtų viešai pakalbėta apie „LKB Kronikos" leidimą, papasakota bent trumpa jos istorija, smulkiau painformuoti apie ją tie, kuriems 20 metų ji buvo graži ir sunkiai įtikima legenda.

    Mes dar norėjome suteikti progą susirinkti į vieną vietą tiems, kurie „LKB Kroniką" leido, platino, rėmė, skaitė ar klausėsi per radiją, kurie gyveno jos mintimis ir dvasia. Norėjome, kad šis „LKB Kronikos" jubiliejus mums visiems čia susirinkusiesiems taptų nedidele, bet šviesia Laisvės atgavimo švente.

    Mes manėme, kad šis mūsų susibūrimas sudarys galimybę nors truputį padėkoti už tą didelį pasiaukojimą ir ištvermę tiems žmonėms, kurie tiesiogiai dirbo sunkų ir pavojingą „LKB Kronikos" leidimo ir platinimo darbą.

    Mes taip pat norėjome, kad šis minėjimas taptų tarsi nedidele dvasinio susikaupimo valandėle, tarsi rekolekcijomis, kurių metu pamąstytume: kas buvo „LKB Kronika" mums? Ką davė Lietuvai? Ką reiškė pasauliui? Iš kokių dvasinių ir tautos tradicijų kilo „LKB Kronikos" buvimas? Kad pamąstytume apie tas didžiąsias vertybes, dėl kurių, iškilus pavojui, „LKB Kronika" atsirado ir kurias ji puoselėjo ir gynė. Kad pamąstytume, jog ir šiuo metu toms vertybėms reikia ne mažesnės globos ir apgynimo. Visų mūsų, kuriems brangi „LKB Kronikos" dvasia, laukia nė kiek ne mažiau sunkus, įtemptas ir atsakingas darbas.

    Stabtelkime ir nors trumpam susimąstykime ties kai kuriomis „LKB Kronikos" leidimo laikotarpio ir dabarties paralelėmis.

    Kaip matysime iš pranešimų, „LKB Kronika" atsirado tada, kai buvo pabandyta šiurkščios prievartos priemonėmis pasikėsinti j mūsų dvasinės ir tautinės kultūros tęstinumą. Buvo puikiai suprantama, kad jeigu bus nutrauktas dvasinis ryšys tarp tėvų ir vaikų, jeigu tėvai ir vaikai savo gyvenimą kurs remdamiesi skirtingomis vertybėmis, tauta kaip gyvas, nuo amžių įvairias kartas jungiantis organizmas taps jau nebe ta tauta.

    Šiuo metu mes stebime lygiai tuos pačius procesus, tik veikia ne aiškios prievartos jėgos, o

subtilūs, 50 metų dvasinį genocidą kentusios visuomenės mechanizmai.

    „LKB Kronika" pratęsė mūsų dvasinės rezistencijos tradicijas, kurias būtų galima pavadinti neprievartinio pasipriešinimo tradicijomis. Lygiai taip, kaip knygnešių ir daraktorių laikais, kaip vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, kovą už kultūrą ji sujungė su kova už tikėjimą. Lygiai tokią pačią tautinės ir tikėjimo vienovės dvasią mes matėme dabar, tragiškomis laisvės gynimo dienomis. Ir laimėjome. Jei ir toliau tokie būsime - taip pat laimėsime.

    „LKB Kronikos" leidimas daug kam atrodė kaip stebuklas - tokia, rodos, galinga KGB niekaip nepajėgė jos užgniaužti. Dabar, kai mes jau žinome tiksliau, kiek visur buvo prikaišiota KGB agentų, kai žmonės gyveno įtarinėdami vieni kitus, (ar tu nebuvai KGB-istas?), tarp „LKB Kronikos" leidėjų nepajėgė įsiskverbti išdavikų. Apie Kroniką būrėsi žmonės, kuriuos vienijo ištikimybė Tiesai ir paklusnumas sąžinei. Tai tos savybės, kurių, jeigu jų neturi, praktiškai neįmanoma suvaidinti. O ir šiais laikais, kai daug jėgų atiduodama kovai su KGB šmėkla, ar nereikėtų mums visiems padėti daugiau pastangų tų dorybių ugdymui savyje.

    Pakalbėkime su „LKB Kronikos" darbininkais, ir kiekvienas papasakos ne vieną stebuklingą Apvaizdos veikimo pavyzdį. Tai buvo darbas, kurį vienam be Dievo dirbti buvo neįmanoma.

    „LKB Kronikos" darbininkai perėmė visų ankstesnių kartų - knygnešių, tremtinių, pokario rezistencijos dvasinę religinę patirtį. Būtent jie dirbo darbą Dievo vardu ir drauge su Dievu. Jie įgijo neįkainojamą realiai drauge su mumis veikiančio ir esančio Dievo religinę patirtį. Ta patirtis, skaudžiai išgyventa, per kartų kartas sukaupta ir perduota, tapo, jei taip galima pasakyti, „Lietuviškos katalikybės" formuotoja.

    Nuo lopšio mus lydėjusi rožančiaus malda persigandusios močiutės drebančiose rankose ir gynusi nuo KGB netolimos praeities kratų metu mums yra brangesnė už modernių teologų pamokymus, kurie yra gal labiau įsimylėję savo išmintį, bet neturi mūsų patyrimo. Branginkime šią patirtį ir pamokas kaip neįkainojamą Dievo dovaną.

        Arimantas RAŠKINIS

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum