gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Talkininkai Spausdinti El. paštas
Parašė Arkivysk. Sigitas Tamkevičius   
    Leidžiant „LKB Kroniką" buvo visko - romantikos ir skaudžiausių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada esti be galo skaudūs. Šie žmonės, mano įtraukti į pavojingą darbą, buvo labai reikalingi. Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurj nešioti tekdavo ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjj numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų, kaip Virgutis (šitaip mes jj vadindavome), yra reta. Dėl Dievo, dėl Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerj, bet ir į ugnj. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save. „LKB Kronikai" jis labai daug paaukojo.

    N.Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant „LKB Kroniką", bet ir redaguojant, ir vėl areštas ir ilga 6-erių metų bausmė.

    Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genutė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė ir kt. - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai mane suėmė 1983 m., vienas saugumietis pavadino laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino, kodėl esu laimingas. „Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius", - pasakė kapitonas Rainys.

Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs ne tik darbininkai, bet ir asmenybės.

    Labai buvo gaila Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Jie visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos, buvo dalykiški ir mieli žmonės.

    Areštuotieji P.Plumpa, P.Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), V.Jaugelis ir J.Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, o KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv.Mišių parsinešiau du „LKB Kronikos" numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų „LKB Kronikos" numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį sušuko: „Tikriausiai tai naujausia medžiaga „Kronikai". Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.

    1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas V.Jaugelis, o po savaitės gavau kvietimą atvykti į KGB Vilniuje. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau tokios kelionės niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie „LKB Kroniką", iš kur gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo nesužinojo.

    1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą menesį vyko P.Plumpos, P.Petronio, V.Jaugelio ir J.Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam „LKB Kronikos" darbininkui Petrui. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateit]. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

    Vos pasibaigus šiam teismui, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (dabar Rusijos AT deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus trunka jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

    1974 m. rugpjūčio 27 d. už „LKB Kronikos" dauginimą buvo suimta s. N.Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė truputis informacijos apie tardymą. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11 d. gavau kvietimą atvykti į KGB Vilniuje. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, klausinėdamas apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti „LKB Kronikos" numerį. Kaltino „LKB Kronikos" leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti „LKB Kroniką". Tik mano prisipažinimo reikia, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažįstant, saugumiečiai labai nusivylė, o papulkininkis Kolgovas niekino vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. „Šitas bailys laikosi principo: „Kerti mišką, skiedros laksto", - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

    1974 m.  rugsėjo mėn.  Lietuvoje pasirodė anonimas, skelbiamas „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas J.Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasisakytų prieš „kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal". Buvo labai aiškiai matyti, kas slepiasi po šiuo anonimu. Leidžiant „LKB Kroniką" anonimai gana dažnai bandė formuoti priešiškas nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią „LKB Kroniką". Nepajėgiant ją fiziškai likviduoti buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji netilo.

    1975 m. balandžio mėn. šeši Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašė protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindinę spaudą. Akademikas A.Sacharovas perskaitė jj užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume. Šį kartą drąsos teikė ką tik pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Manau, jog šis pareiškimas saugumui buvo dar vienas įrodymas apie mano kontaktus su Maskvos disidentais.

    Praslinkus dviem mėnesiams, religijų reikalų Įgaliotinis liepė vysk. J.Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad turėčiau daug darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas „LKB Kronikos" 19-asis numeris, ir
aš gavau paskyrimą klebono pareigoms į Kybartus. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnų kunigą skirtų į didelę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, jog esu perkeliamas galbūt tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus „LKB Kronikos" likimas naujoje vietoje? Atsakymo nežinojau. Buvo vienintelis žmogus, kuris jau turėjo „LKB Kronikos" redagavimo patirties - tai seselė E.Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti medžiagą ir pasirūpins „LKB Kronikos" tolesniu likimu.

    Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš tokių buvo įkurti Lietuvoje kokias tris keturias „LKB Kronikos" redakcijas, kurios pasikeisdamos rengtų leidinį. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios nežinia dėl ko kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių, kad artimiausi mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti reikalingas leidimo sąlygas buvo labai sunku. Galbūt reikėjo daugiau šituo pasirūpinti, tada po suėmimo būtų buvę kitiems mažiau sunkumų toliau leisti „LKB Kroniką".

    „LKB Kronikos" turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad bus protingiausia registruoti tik išimtinai su Bažnyčia ir tikinčiųjų persekiojimu susijusius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, žinoję „LKB Kronikos" leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautinį sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. „LKB Kronikai" buvo priekaištaujama, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, tačiau norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl „LKB Kronikoje" pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo sferose.

    Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas iškėlė mintį, kad būtų gerai atnaujinti „Aušros" leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, tik reikėjo kam nors tai realizuoti. Įžangą parašė pats kun. P.Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti „LKB Kronikos" redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui, ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant „Aušra" neįkliuvo saugumui ilgą laikotarpį iki Atgimimo pradžios.

    Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi samdomame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to.turėjau labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti eilinį numerį, atvykdavo E.Šuliauskaitė, atrinkdavome, ir tada su visa būsimo numerio medžiaga pavėžindavau ją į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis Julija Juškauskaitė ir Eugenija Dainauskaite. Čia ilgą laiką būdavo galutinai perrašomas numeris ir padaroma bent 20 egzempliorių. Labai mielai šiuose darbuose talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo namo šeimininkė Julija, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos ir toliau daugindavo. Stebėjausi Julijos drąsa ir atsidavimu: ištisas savaites budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, turėjo kęsti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

    Vos pradėjęs leisti „LKB Kroniką" susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienas iš pačių uoliausių leidinio rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą mašininkių, kurios padaugindavo jo atneštus numerius; pristatydavo informacijos naujiems leidiniams. Žavėjo Vladas ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Kastyčiu Jonu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat su dideliu atsidavimu dauginusi „LKB Kroniką" ir kitokią religinę literatūrą Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau apnikdavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, atrodo, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

    1978 m. vasarą Kybartuose mane aplankė pravoslavų dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais ir papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, -pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja supažindinau kun. A.Svarinską ir kun. J.Zdebskį. Abu mielai sutiko dalyvauti komiteto veikloje; prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kun. Vincentas Vėlavičius ir kun. Jonas Kauneckas. Reikėjo rasti teisingą sprendimą dėl savęs: prisidėti prie kuriamo komiteto ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl aš likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir apsisprendžiau įsitraukti į Katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas „LKB Kronikai" dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.

    Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo 46 dokumento. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo 18 dokumentas dėl vaiko teisių pažeidimų Lietuvoje ir 5 dokumentas dėl religinių susivienijimų nuostatų - šiam dokumentui pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl turinio KGB, dar būtų galėjęs kentėti, bet šito toleruoti negalėjo, kadangi dokumentai pasiekdavo Vakarus.

    1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į prokuratūrą Vilniuje, ir respublikos prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad man gresia BK 68 str., jei ir toliau tęsiu priešvalstybinę veiklą. Po to, kai respublikos prokuroro buvau įspėtas, mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo keliamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad „LKB Kronika" esanti Katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus

Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišias aukoja (iš kairės): kun. J.Boruta SJ, vysk. S.Tamkevičius SJ, kun. K.Pūgevičius, kun. G.Vitkus, kun. L.Kunevičius


Vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir kun. Robertas Grigas


Kun. Lionginas Kunevičius,                    Kun. Jonas Boruta SJ,
„Aušros" redaktorius                             „LKB Kronikos" redaktorius
                                                         nuo 1983 m. gegužės mėn.

Kun. Kazimieras Pūgevičius, „LKB Kronikos" vertėjas į anglų kalbą. Jo administruojama Lietuvių religinė šalpa Brukline nuo 1985 metų atskirais numeriais leido „LKB Kroniką" anglų kalba


Prof. dr. Arvydas Žygas


Petras Plumpa ir svečiai iš Maskvos Kauno arkikatedroje bazilikoje pamaldų metu. Iš kairės: PPIumpa, J.Poliakova, S.Lavut, A.Danielis, A.Lavutas, T.Velikanova


„LKB Kronikos" 20-mečio minėjime, įvykusiame Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Iš dešinės: A.Raškinis, T.Velikanova, A.Lavutas, S.Lavut, P.Plumpa, A.Danickij


„LKB Kronikos" pilno rinkinio tomai, kuriuos išleido LKB Kronikos sąjunga, vadovaujama kun. Kazimiero Kuzmicko (JAV)


„LKB Kronika" anglų kalba, kurios leidėjas - Lietuvių religine šalpa (JAV)

Nuotraukos Algirdo Kairio ir Vytauto Naujiko

dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A.Svarinskas. Matyt, pavojus didėjo, ir reikėjo apsispręsti: ar nutraukti Katalikų komiteto veiklą, ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

    1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs „LKB Kronikos" platintojai - Povilas Buzas ir Anastazijus Janulis. Pastarasis buvo neišsenkančios energijos ir darbštumo žmogus, nors ir senyvo amžiaus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje suėmė Krikščioniškojo komiteto sekretorių Viktorą Kapitančiuką. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.

    1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Atėjęs į kleboniją vadovas pasisveikino:"Garbė Jėzui Kristui." Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija... Deja, mano „ekskursantai" buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniausiai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a+a kun. V.Jaugelio ir O.Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

    Tą pačią dieną krata buvo daroma ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šv.Šeimos sesuo Genovaitė Navickaitė daugino „LKB Kroniką". Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė kitą tos pačios kongregacijos seserį Oną Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudus praradimas ir kongregacijai, ir leidiniui. Tačiau greitai į „LKB Kronikos" redakciją atėjo sesuo Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

    Po kratos ilgą laiką nekvietė tardyti, ir tai kėlė nerimą. Praėjus dviem mėnesiams atnešė kvietimą tardyti į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Paruošiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir ėmiau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę grįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, akyse pasidaro šviesiau.

    1980 m. rugpjūčio 12 buvo iškrėstas Eucharistinio Jėzaus seserų namas Kaune, Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, kad nieko pavojingo čia nerasta, o galėjo. Per visą „LKB Kronikos" leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug medžiagos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo medžiagą veždavo į Kybartus. Labai dažnai pasitarnaudavo nepavargstanti katechete sesuo Donata.

    Tuo metu suimta sesuo Jadvyga Stanelytė Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėnesį buvo nuteistas G.Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.

    1980 metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojo visus kovotojus dėl žmonių teisių.

    Sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami" ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios. Suimti „LKB Kronikos" platintojai ir rėmėjai: A.Janulis, P.Buzas, O.Vitkauskaitė, G.Navickaitė; nuteista J.Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. J.Zdebskis (vienas iš aktyviausių „LKB Kronikos" rėmėjų) nežinomomis priemonėmis buvo smarkiai apdegintas; kiek mažiau nukentėjo V.Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti todėl, kad persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kun. A.Keina, kun. V.Stakėnas ir kun. L.Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą. Kas negalėjo ir nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tiek pasakydavo: „Tu žinosi, kur išleisti."

    Per visą „LKB Kronikos" gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko medžiagą, padėjo redaguoti, platinti, siųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo; apskritai buvo mažai kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai kartojome maldą: „Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau, jei šis darbas reikalingas - globok, jei ne - tegu jis pasibaigia." Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką „LKB Kronika" aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena jos nuopelno dalis, o kita - ne mažiau svarbi, - mes visi po truputj drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, o svarbu dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

    Sunkiai galėčiau įsivaizduoti „LKB Kronikos" leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų, -kun. Alf.Svarinsko, kun. J.Zdebskio, kun. J.Kaunecko, kun. J.Lauriūno, kun. Br.Antanaičio, kun. Pr.Račiūno, kun. Kazim.Žemėnos ir kt., su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas „LKB Kronikos" vardas. O problemų netrūko. Nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz., ar „LKB Kronikoje"aprašyti tik ateistų savivalę, ar ir kunigus, kurie aiškiai dirbo ne Bažnyčiai? Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo „LKB Kronikos" leidėjai.

    Kronikos leidimas ir platinimas reikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant mielai patalkindavo kaimynai kunigai, ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. O uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas. Važiuodavau į Kauną ir sakydavau: „Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos", ir kun. Petras kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino a+a kun. V.Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą kun. K. Matulionis ir kun. J.Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti "Kroniką", kai būsiu suimtas.

    „LKB Kronikos" rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą („LKB Kroniką"), iš kurios kyla erškėčiai - tautos kančia, aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos, - tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi „LKB Kronika" per 10 metų. Šventindamas paminklą, paaiškinau parapijiečiams tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje jutau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti „LKB Kroniką", planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu nė minties nebuvo išsaugoti leidinį net dešimtį metų. Kas žmogui negalima, Dievui viskas galima.

    Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. Vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos keičia numerius, o aš pats pastebėjau, kad kelių mašinų esu lydimas net pas ligonį. Šis sekimas tęsėsi iki kovo 17 d. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris, pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. Čia norėčiau paminėti, kad „LKB Kronikos" viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos. Nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada išleista „LKB Kronika". Po savaitės išėjo 52-asis numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti" mėnesį laiko praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

    1982 metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas priveikė, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek pasiremontuoti. Kildavo mintis, ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: „Kaip Dievas duos, taip ir bus." 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelioms savaitėms užmiršti viską - saugumiečius, „LKB Kroniką" ir visai nereikalingas bėdas, - jei iš viso anuomet buvo galima šitai padaryti...

    Sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. A.Svarinskas, o pas kun. J.Kaunecką ir kun. A.Keiną padarytos kratos. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami KGB, tarp jų ir Katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą atvykti pas tardytoją. Dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A.Svarinską, mano pažintis su Maskvos disidentais - G.Jakuninu, V.Kapitančiuku, D.Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaičiuotos.

    Ilgus metus ištvermingai man talkino sesuo E.Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Mačiau, kiek daug jai kainuoja įtempto darbo savaitė, kol „LKB Kronikos" numeris įgyja įprastą pavidalą ir aštuoni egzemplioriai pasklinda į įvairias šalis. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino sesuo N.Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūręs. į darbą įsitraukė Šv.Šeimos kongregacijos seserys, -Bernadeta Mališkaitė buvo pajėgi redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie mano arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J.Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti ir pasimokyti redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau sekamas kaip aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J.Borutą: „Jei reikės, padėk!"

    Kun. A.Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J.Kaunecką. Nuosprendžio svarstymas buvo baigtas teismo nutartimi už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia žmonėms išsiskirsčius nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aiiumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo... Labai keista, bet dingo net nuolat lydėjęs nerimas: „Kas leis „LKB Kroniką?" Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!

    1984 m. pavasarį į Permės lagerį nr.37 atvyko mano tardytojas J.Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: „Jūs buvote „LKB Kronikos" redaktorius". Tikriausiai tikėjosi, kad jau būdamas nuteistas patvirtinsiu. „Ar „LKB Kronika" jau neina?" - paklausiau. „Eina", -išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. „Eina", - ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai būdamas Sibire sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus „LKB Kroniką" išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta S.J.

    Per 17 metu KGB nesugebėjo likviduoti „LKB Kronikos", - tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: stebuklas. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Aš paminėjau tik kai kuriuos, o reikėtų kalbėti apie daugelį. Ar galima užmiršti klaipėdietę seselę T.Steponavičiūtę, pristačiusią „LKB Kronikai" daug medžiagos, arba marijampolietę J.Judikevičiūtę, pasiruošusią visada ir visur padėti? Iš tikrųjų, Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą; sesuo Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti, o senutė seselė Ona Dranginaitė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis, kad būtų sąlygos dirbti. Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stovėjo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum