gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
„LKB Kronikos" pamokos Spausdinti El. paštas
Parašė Arvydas Žygas   
    „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" - žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

    Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros" laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos" veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką", kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

    Išeivijoje, kuri nepatyrė sovietinio nužmoginimo sistemos, buvo sunku įvardyti, kaip nužmoginimą išgyveno žmogus. Prisimenu, kaip per vieną lietuvių renginį prie kun. K.Kuzminsko, Lietuvos kronikos sąjungos pirmininko, platinančio „LKB Kronikos" tomus, priėjo keli lietuviai intelektualai ir pašaipiai paklausė: „Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės jau tikrai tokie nelaimingi?" Ir esi priverstas savęs paklausti: ar tuo sunkiu laikotarpiu, ypač susideginus R.Kalantai, kada jau nebegrėsė toks aiškus fizinio naikinimo pavojus, ar tada egzistavo dvi skirtingos socialinės tikrovės? Gal dalis Lietuvos žmonių gyveno laisvai, nejausdami, kad varžomos esminės žmogaus teisės, o kita dalis nerado ramybės šiame košmare regėdama, kaip naikinama žmogaus dvasia? Ar galėjo dalis žmonių, gyvenanti sovietinėje okupacijoje, manyti, kad yra laisva?

    Kai 1989 m. atvykau į Vilnių stažuotis, kai kam buvo pavesta mane supažindinti su Gamtos fakulteto patalpomis. Labai norėjau pamatyti garsiąją Geologijos katedrą, kurioje buvo suimtas doc. Vytautas Skuodis. Tą Atgimimo pavasarį, kai dar rašiau laiškus į namus apie Lietuvos šventumą, norėjau pastovėti prie tų altorių, apie kuriuos skaičiau „LKB Kronikoje". Stovėdamas prie Geologijos katedros durų susikaupęs kaip prie altoriaus, buvau sukrėstas žodžių: „Tai ta vieta, kur mums Skuodis kiaulystę iškrėtė". Nelyginant būčiau išgirdęs žodžius Kauno teatro sodelyje: tai vieta, kur Kalanta kiaulystę iškrėtė.

    Tada dar nebuvo galima leistis į kalbas, bet širdyje tylomis sau pasakiau: palaukite, mes prie šių durų dar padėsime gėlių ir pagerbsime asmenį, kuris keliavo į kančios gulagą, nes rašė apie Lietuvos dvasinį genocidą. Dar mes padėsime gėlių ir pastatysime kryžių ten, kur nužudė kun. B.Laurinavičių, pastatysime kryžius Lukiškių kalėjimo kamerose, kur kankino ir mėgino palaužti tuos, kurie nesugebėjo būti akli ir kurti.

    Ir vis dėlto jaudina klausimas, ar buvo dvi skirtingos Lietuvos? Ar galėjo šalia vergystės egzistuoti laisvas buvimas? Gyvendamas svetur, žvelgdamas iš tolo į Lietuvą ir TSRS, negalėjai paneigti, kad egzistuoja blogio imperija, kurioje nevalia laisvai išreikšti tai, ką širdis jautė, protas mąstė, siela dainavo. Štai yra maža tauta, patekusi į nelaisvę. Jos nariai tremiami, kankinami ir deginami. Suardomas jų gyvenimo audeklas, sunaikinama kultūra, suniekinama praeitis, sudarkoma senovinė kalba. Iš jų atminties žiauriausiais būdais išplėšiama istorija. Jie verčiami garbinti tuos, kurie visa tai padarė, verčiami nusilenkti tiems, kurie jų gyvenimus sugriovė. Ir toje košmariškoje, absurdiškoje žmogaus suniekinimo sistemoje vis dėlto atsiranda žmonių -paprastų, mažų, nežinomų žmonių, kurie pasako: „Ne, mes melui ir niekšybei netarnausime. Geriau mirsime, bet Tiesos nesuniekinsime". Šiandien esame kviečiami suvokti, kas buvo šis tiesos momentas ir kokia jo reikšmė. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" reikšmės reikia ieškoti virš žmogiškosios egzistencijos taisyklių.

    Gyvenant laisvėje, stebint šį didvyriškumo reiškinį, nebuvo įmanoma juo nesižavėti. Kada amerikiečiai paklausdavo, kodėl mes skiriame tiek laiko ir darbo mažytei Lietuvai, kuri dažnai net nepažymėta pasaulio žemėlapiuose, buvo galima pasakyti su didžiausia pagarba: pasižiūrėkite į mano tautą. Ji atsisako mirti. Pasižiūrėkite į jos žmones, jie atsisako nusilenkti melui ir niekšybei, kuri mėgina juos sunaikinti.

    Bet vis dėlto Vakaruose „LKB Kronika" buvo sunkiai suprantamas reiškinys. Žmonės mąstė savo aplinkos veikiami. O vakarietiško narcizinio gyvenimo aplinka sakyte sakė: „Būk, žmogau, laimingas, rūpinkis savimi, savo gerove. Tu nesi atsakingas už kito žmogaus reikalus. Žmogus atsako tik už save. Būk laisvas ir leisk kitam rasti savo laisvės Įprasminimą." Skaudžiausia, kad taip kalbėjo žmonės, kurie taip pat išpažino Kristaus evangeliją. Joje kalbama, kad nėra didesnės Meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti. Vakarų pasaulio krikščioniui patogiau šios minties nesuprasti. Evangelija vakariečiams tapo graži literatūra, bet ne Gyvybės žodis. Ten toli, kur viešpatavo komunistinio pasaulio blogio imperija, atsirado žmonių, kurie aukojosi, kalėjo, buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir tikėti. Vakarų pasauliui šie XX a., modernios epochos, kankiniai buvo lyg gyvas priekaištas, kurio nebuvo galima nuslopinti vakarietiška savęs patenkinimo psichologija.

    Ir todėl „LKB Kronika" yra ne praeinantis tautos istorijos epizodas, o nuolatinis tautos egzistencijos kelrodis. Vakarų humanizmas parodė savo vertę, buvo galima didžiuotis savo intelektualiu egzistencialistiniu humanizmu ir nepastebėti šalia kenčiančio žmogaus. Vakarų pasaulis galėjo dėti daug pastangų ieškodamas nacių ir drauge nematyti dabartinių komunizmo aukų ir jų budelių.

    Iš Vakarų atvyksta krikščionys mokyti, kaip Lietuva turėtų būti krikščioniška. Bet tauta, kuri kabėjo ant Kryžiaus, nešė skausmo ir kančios kryžių į Golgotą, prakaitavo krauju, neturi atsiprašyti dėl to, kad buvo ištikima Kristaus evangelijai. „LKB Kronikos" išvardyti veikėjai - tėvai ir vaikai, idealistai jaunuoliai, kaimo kunigėliai, mylinčios seserys - gal ir nebuvo išsilavinę teologai ar išprusę filosofai, bet jų gyvenimo pamokos nekeičiamos į vakarietišką išsilaisvinimo teologiją.

    Šiandien madinga kalbėti apie „evangelizaciją", bet dažnai neįsigilinamą į šio gražaus žodžio reikšmę. Šiandien  būtina suprasti, ypač krikščioniui, gyvenančiam moderniame pasaulyje, kad esama skirtumo tarp prasmingos ir neprasmingos kančios. Bažnyčia, gyvenanti moderniame pasaulyje, gerai suvokia, kad gali griūti „geležinės uždangos" sienos, bet žmogaus vidinio kalėjimo sienos kur kas sunkiau įveikiamos. Evangelijos šviesa, kuri vedė tautą iš fizinio kalėjimo vergijos, yra ta pati, nekintanti, neprarandanti prasmės šviesa, kuri veda kiekvieną žmogų iš jo žmogiškosios egzistencijos kalėjimo.

    Tauta, kuri kentėjo su Kristumi, neturi atsiprašyti dėl to, kad buvo ištikima Evangelijos kvietimui. Bet ar galima sakyti, kad visa tauta nešė kančios kryžių? Ar ji nesuskilo po visų trėmimų ir Stalino genocido? Dalis jos matė žmogaus teisių pažeidimus, o kita dalis atsisakė tai matyti. Gal kad buvo per daug sunku, per skaudu. Kada sakome, kad tauta kentėjo, ar iš tikrųjų nesakome, kad buvo asmenų, kurie dėl jos kentėjo, per šią auką ją atpirko, kad ji prisikeltų naujam gyvenimui? Ar ne tiesa, kad mūsų tautoje buvo žmonių, kurie žengė į Siono kalną, kalbėjo su degančiu krūmu, o grįžę nuo jo pamatė, kad tauta garbina aukso veršį? Ar nesame dabar tauta, kuri dar ilgai klajos dykumose, kol pasieks pažadėtąją žemę, paklusdama Kūrėjo įstatymui?

    Mes esame palaiminti, nes turime žmonių, kurie parašė mums vadovėlį apie tai, kaip turėtų elgtis žmonės, patekę į nelaisvę. Žmogus, nesimokantis iš istorijos, yra pasmerktas skaudžią istoriją pakartoti. Mes šį vadovėlį išleidome tomais ir jo paprastoji fundamentinė pamoka tebėra kelrodis tautai, kuri keliauja į laisvę. O pamokos vis tos pačios: vienintelė laisvė yra vidinė laisvė, kai žmogus netarnauja ideologijai, materijai, asmeninei savanaudiškai prigimčiai. Šiandien aiškiai matome, kad tais sunkiais genocido metais laisvi buvo tie, kurie tarnavo Evangelijai, nepaisydami, kokią kainą teks už tai užmokėti.

    Netiesa, kad esame kviečiami kentėti. Atvirkščiai, Kristus kviečia gyventi. Jo Evangelija kalba, kad šis pasaulis yra geras, kad jame turi žydėti pavasariai, skambėti Kaanos vestuvių varpai, kad į pasaulį turi būti kviečiami naujagimiai mažutėliai, kad turi būti atsinaujinimo krikštas Jordano upėje. Bet Evangelija taip pat kviečia įprasminti auką, kai ieškosime šventyklose dingusių vaikų, kai vėluosime atsisveikinti su mirštančiu Lozoriumi, kai pavargsime nuo minios ir nepajėgsime išgydyti visų aklųjų bei raupsuotųjų savo brolių. Evangelija, kviesdama žmogų gyventi, kviečia jį į ramybės ir taikos pasaulį, net jeigu aplink tamsu ir audringa. „LKB Kronika" buvo Tiesos ir gyvybės švyturys komunizmo melo ir mirties audroje. Jos išsaugota tiesa skelbė pasauliui, kad ši mažytė tauta nėra mirusi, kad yra didžioji viltis, jog ji prisikels naujam gyvenimui. Ta misija tebėra aktuali ir šiandien.

    „LKB Kronikos" pamokos mūsų gyvenimui yra tokios. Pirmiausia, turime užauginti naują kartą, kuri negalėtų išduoti, įskųsti žmogaus, pasmerkti savo kaimyno mirčiai, būti kurčiu brolio kentėjimui. Antra, jei nenorime, kad tauta ir vėl būtų susiskaldžiusi, turi ją suvienyti Tiesa. O tos Tiesos galėtume visi kartu ieškoti Evangelijoje. Trečia, tikroji laisvė - tai tarnavimas ne sau, o kitiems.

    Kai ruošėmės šiam „LKB Kronikos" jubiliejaus minėjimui, negalėjau suprasti, kodėl tokie santūrūs, tylūs buvo jos rengėjai ir leidėjai, nenorėję iškilmių triumfo. Juk tai yra pergalė, tai didžiausias įrodymas, kad Tiesa nenugalima. Tad ar nereikėtų viso to iškilmingai paskelbti visai tautai nuo aukščiausiojo kalno. Bet „LKB Kronikos" leidėjai pareiškė, jog šis triumfas yra ne žmonių, o Kristaus, o jie buvę tik Tiesos įrankiai, bet ne jos šaltinis. Ir vėl pažinau savo tautą, kurios tautinis drabužis yra žemės ir žolės atspalvių, kur ant baltos drobės baltu siūlu išsiuvinėtas raštas kalba tyliu balsu, o iš šventojo medžio prabyla Nukryžiuotasis. Pažinau Kristaus reiškimąsi per savo tautą. Tepadeda Dievas tikėjimo dvasios mums neprarasti savo tautos vizijoje.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum