gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 19 Spausdinti El. paštas
„LKB Kronikos" leidėjų laiškas J. B. kard. A. Bengschui
Sveikinimas akad. A. Sacharovui
Laiškai ir pareiškimai
Vidmanto Povilionio vargai
Šmeižtas neatšaukiamas
Žinios iš vyskupijų
Kas naujo Tėvynėje?
Broliai Baltarusijoje
Tarybinėje mokykloje

1975.X.15.
LIETUVOS KATALYKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
Berlyne

(Kardinolo atvykimo datą valdžia slėpė nuo kunigų ir tikinčiųjų):
EMINENCIJA,
     Jūsų vizitas į mūsų Tėvynę š. m. rugpiūčio 22-26 dienomis buvo netikėta, bet visiems tikintiesiems labai maloni staigmena. Mes pamatėme ne tik Jūsų besišypsantį veidą ir išgirdome šiltus žodžius apie mūsų tikėjimą, bet mumyse atgimė viltis, kad Apaštalų Sostą ir platųjį pasaulį pasieks daugiau objektyvios informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.

    Kiek radijo trukdytojai leido, pernai mes dėmesingai sekėme kardinolų — Višinskio, Slipij ir Jūsų kalbas Vyskupų Sinode Romoje. Mes supratome, kad Jūs turite plačią širdį ir krikščioniškos drąsos užtarti persekiojamuosius už Dievą ir Bažnyčią', kad Jūs norite ir pajėgiate suprasti mūsų nedalią ir rūpesčius.

    Iki paskutinės valandos Jūsų atvažiavimo tiksli data buvo slepiama nuo kunigų ir tikinčiųjų. Apie tai nebuvo painformuoti net tremtyje gyvenantieji vyskupai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Kauno Ba-

zilikoje apie Jūsų vizitą buvo paskelbta tik iš vakaro, o provincijos kunigai nieko nežinojo.

(Vizitą tvarkyti ir jam vadovauti pavesta valdžiai ištikimiems kunigams):
    Jūsų vizitą buvo pavesta tvarkyti valdžiai ištikimiems kunigams ir, atrodo, jie neapvylė. Prie Jūsų negalėjo prieiti visi tie, kurie būtų galėję labai daug papasakoti apie tikrąją Bažnyčios padėtį. Jums neparodė išniekintų bažnyčių, bet nuvežė į Pirčiupį. (Objektyvumo dėlei reikia priminti, kad Lietuvoje yra ne tik nacių aukų kapų, bet ir tarybinių — Pravieniškėse, Rainių miškelyje ir kt.). Panevėžyje nebuvo leista giedoti, kad nesusidarytų perdidelis įspūdis ir nebūtų užsitraukta valdžios nemalonės. Kaune nebuvo leista prie Bazilikos durų pakabinti šv. Tėvo portreto ir Jus sutikti toliau nuo durų. Nežiūrint valdžios ir jos patikėtinių pastangų, tūkstantinės minios tikinčiųjų atėjo Jūsų pagerbti ir paliudyti savo ištikimybės Bažnyčiai bei Apaštalų Sostui.

    Mes Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų vardu atsiprašome Jus už vizito metu padarytus netaktus (Pirčiupio atvejis) ir kad negalėjome sutikti taip, kaip būtume norėję. Kadangi apie Katalikų Bažnyčios vargus Lietuvoje negalėjome papasakoti asmeniškai, tai norime padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" puslapiuose.

*    *    *

(Su komunistinės okupacijos pradžia prasidėjo lietuvių tautos ir Bažnyčios Golgotos kelias):
    Raudonajai armijai 1940 m. peržengus Lietuvos sieną, tuojau pradėta persekioti Katalikų Bažnyčią. Liepos 2 d. nutraukiami diplomatiniai santykiai su Apaštalų Sostu ir anuliuojamas konkordatas; uždaro-
mos visos katalikiškos organizacijos, nacionalizuojamos katalikų mokyklos, uždraudžiama katalikiška spauda ir knygų leidimas. Vienuolynai išdraskomi, o iš trijų Kunigų seminarijų paliekama tik viena (Kaune), iš kurios 1940 - 41 mokslo metais atimamos patalpos. Vysk. V. Birzgiui tarybinės valdžios atstovai pareiškė, kad nereikią suvedžioti jaunų žmonių, o po penkerių metų ir patys vyskupai prašysią tarybinę valdžią darbo.

    1941 m. birželio 14 d. buvo pradėtas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą. Per trumpą laiką buvo išvežta gyvulių vagonuose apie 35,000 žmonių; vyrai atskirti nuo šeimų, — daugelis tremtinių Gulago salyne rado mirtį.

    Besitraukdama raudonoji armija išžudė daug tikinčiųjų: jos ranka neaplenkė ir kunigų, pvz., Lankeliškiuose nužudyti kunigai — Dabrila, Petrikas, Balsys; Pusnėje — V. Balčius; Merkinėje — A. Juknevičius.

    1946 m. liepos 7 d. suimamas Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuris 1953 m .gruodžio 8 d. žuvo Vladimiro kalėjime. Tų pačių metų rudenį praranda laisvę Telšių vyskupas Boriseyičius ir 1947 m. sušaudomas. 1946 m. gruodžio 18 d. areštuojamas Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis ir jo generalvikaras Juozapas Labukas, kiek vėliau — Telšių vyskupas koadjutorius Pranciškus Ramanauskas. Liko laisvas tik Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

    Lietuviai vėl daug kartų buvo tremiami į Sibirą, o kiti teisiami ilgiausiomis bausmėmis — iki 25 metų; dauguma jų vėliau buvo reabilituoti.

    1946 m. rugsėjo 13 d. Religinių kultų Įgaliotinio Gailevičiaus įsakymu sumažintas vienintelės likusios Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičius iš 300 ligi 150; vėliau šis skaičius buvo mažinamas iki 25 auklėtinių. Dabar tarybinė valdžia, veikiama pasaulio viešosios opinijos, klierikų skaičių vėl padidino iki 50.
    Mirus Kauno arkivyskupijos valdytojui prel. St. Jakubauskui, į jo vietą išrenkamas kan. J. Stankevičius, kuris, 1949 m. suėmus Vilkaviškio vyskupijos valdytoją kan. Vizgirdą ir Kaišiadorių vyskupijos valdytoją prel. Br. Sužiedėlį, tarybinės valdžios valia tapo ir šių dviejų vyskupijų valdytoju.

    1950 m. Religinių kultų įgaliotinis Pušinis buvo išsitaręs, kad kunigams būsiąs sukurtas specialus lageris — žvejų artelė, kurioje dirbsią apie 200 uoliausių kunigų. Pušinis pranašavo, kad po dvejų metų iš Bažnyčios Lietuvoje liksią tik „ragučiai ir nagučiai". Iš tiesų, daugelis bažnyčių buvo uždarytos, o keli šimtai kunigų iškeliavo į Gulago salyną.

    1949 - 50 m. Maskvos religinių kultų įstaiga, vadovaujama Polianskio, vertė Lietuvos kunigus pasirašyti popiežių Pijų XII smerkiantį atsišaukimą, tačiau ši akcija nepasisekė, nes iš 1000 kunigų pasirašė vos 19.
Dar 1946 m. tarybinės valdžios potvarkiu pradėta steigti parapijų komitetai, kurie turėjo būti vieninteliais parapijų šeimininkais, o kunigai — tik kulto tarnais. Ir šiuo metu kunigo tarybiniame pase yra įrašas — „kulto tarnas". Kunigams priešinantis, iki šiol tarybinei valdžiai nepavyko pilnai realizuoti parapijos komitetų idėjos, bet nuo jos neatsisakė. Valdžia nori, kad ir Lietuvoje kunigai visiškai priklausytų nuo parapijos komitetų, aklai vykdančių tarybinių pareigūnų potvarkius. Pavyzdžiui, Baltarusijoje bažnytinio komiteto nariai įpareigojami neleisti vaikų į bažnyčią, pranešinėti valdžiai apie asmenis, pasinaudojusius religiniais patarnavimais ir kt.

*    *    *


(Po Stalino mirties komunistai pakeitė Bažnyčios persekiojimo taktiką):

    Po Stalino mirties iš lagerių į Tėvynę sugrįžo daug tikinčiųjų, kunigų ir du vyskupai — T. Matu-
lionis ir Pr. Ramanauskas. Kiek atslūgo baimė ir suaktyvėjo pastoracija. Valdžia leido pakonsekruoti du naujus vyskupus — Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Neprityrusiam žvilgsniui galėjo atrodyti, kad stengiamasi nors dalinai kompensuoti Bažnyčiai padarytas skriaudas, tačiau iš tiesų pasikeitė ne tarybinės valdžios tikslai, o taktika. Kad grubiais persekiojimais neiššauktų kankinių dvasios, tikėjimą Lietuvoje pradėjo griauti klastingiausiomis priemonėmis, panaudojant šiam darbui net pačius dvasiškius.

    Norint palaužti silpnadvasius kunigus, aktyvesnieji vėl buvo suimti ir išsiųsti į Morodvijos lagerius. 1957 m. be valdžios sutikimo konsekruotas vyskupas Vincentas Sladkevičius ištremiamas į N. Radviliškį, o 1958 m. vysk. Julijonas Steponavičius — į Žagarę vien už tai, kad sąžiningai ėjo ganytojo pareigas. 1957 m. vysk. T. Matulionis norėjo perimti iš kan. J. Stankevičiaus Kaišiadorių vyskupijos valdymą, tačiau valdžia neleido ir ištrėmė į Šeduvą, Panevėžio vyskupijoje. Palaipsniui vyskupijų valdytojais, o su mažomis išimtimis, dekanais ir didelių parapijų klebonais buvo paskirti mažai aktyvūs ir tarybinei valdžiai nuolaidžiaują („lojalūs") kunigai.

(Bažnyčiai ir tikėjimui Lietuvoje žlugdyti valdžia griebėsi klastos, prievartos ir pataikūnų avansavimo):

    Vyskupijų valdytojų rinkimuose kartais būdavo griebiamasi net klastos. Pavyzdžiui, renkant Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, kapitulai buvo pranešta, kad vyskupai — T. Matulionis ir V. Sladkevičius — pageidauja, jog valdytoju būtų išrinktas kan. P. Bakšys. Iš tiesų, minėtieji vyskupai buvo nurodę, kad kan. P. Bakšio valdytoju nerinktų.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, buvęs Kėdainių saugumo viršininkas, Rugienis grubiai terorizavo
vyskupijų valdytojus ir kunigus. Pas kan. J. Stankevičių ilgas valandas išbūdavo įvairūs Valstybinio saugumo ir Religijų reikalų tarybos pareigūnai, versdami jį padaryti neleistinų nuolaidų. To pasėkoje Kauno kurija išsiuntinėjo vieną po kito aplinkraščius kunigams, kad Religijų reikalų taryba draudžianti kalėdoti, ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, patarnauti Mišiose, kad negalima šventinti tikinčiųjų pastatytus kryžius ir kt.

    Pastoraciniame darbe susikūrė nuolaidžiavimo valdžiai stilius. Vyskupijų valdytojai pavyzdingais kunigais ėmė laikyti mokančius „sugyventi su valdžia", t.y. tuos kunigus, kurie aklai klausė valdžios pareigūnų, pro pirštus žiūrėjo į kunigo pareigas ir pataikavo bažnytinei bei civilinei valdžiai.

*    *    *



    Dabartiniu metu prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje kovojama Rusijoje išbandytais metodais ir siekiama ją pajungti tarybinės valdžios interesams. Štai svarbesnieji tos kovos metodai:

    Į aukštas bažnytines vietas skirtiami asmenys, sutinkantieji vykdyti ateistinės valdžios nurodymus. Pavyzdžiui, Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. V. Butkus, apleisdamas savo tiesiogines pareigas, politiniais - propagandiniais tikslais nuolatos važinėja į komunistų organizuojamas taikos šalininkų konferencijas.

    Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis, lankydamasis JAV, kalbėjo netiesą apie dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje, t.y. įvykdė Religijų reikalų tarybos užduotį.

    Kunigai į parapijas skirstomi taip, kad tikintiesiems būtų kuo blogiau patarnaujama. Pavyzdžiui, į didžiulę Alytaus parapiją, Vilkaviškio vyskupijoje, po klebono mirties vyskupas net tris mėnesius negalėjo surasti valdžiai priimtino kandidato. Pagaliau klebonu

buvo paskirtas visiškai silpnos sveikatos kun. L. Kavoliūnas.

    Per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį kunigų skyrimus į parapijas tvarko Valstybinio saugumo komitetas.

*    *    *


(Apaštalų Sostą ir Vakarų pasaulį klaidina kai kurie okupantui parsidavusieji aukšti Lietuvos dvasiškiai):

    Apaštalų Sostas ir pasaulis yra klaidinamas apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje net per aukštus Lietuvos dvasiškius, o šie tuo pačiu sukompromituojami kunigų ir tikinčiųjų akyse. Šitaip yra atsitikę su mons. Č. Krivaičiu, mons. Barausku ir kt.

    Apaštalų Sostas gali būti klaidinamas net vyskupų aplinkraščiais. Vysk. J. Labukas 1973 m. išleido aplinkraštį, kad jauni ir uolūs kunigai bus skiriami į dideles parapijas, o seni — į mažas. Lietuvoje visiems yra žinoma, kad vyskupas savarankiškai kunigų skirstyti negali. Tuojau po šio aplinkraščio jaunas ir uolus Garliavos klebonas kun. P. Dumbliauskas, valdžiai reikalaujant, buvo paskirtas į mažą Šunskų parapiją, o į jo vietą atkeltas senyvas ir pastoracijoje nepasižymįs kunigas.

(Religijų reikalų taryba ir saugumiečiai propagandai ir vakariečių apgaulei siuntė į Romą parinktų kunigų ekskursiją):

    Propagandiniais sumetimais leidžiama kai kuriems kunigams išvykti į užsienį. Net ir šiais, Šventaisiais Metais, kunigų ekskursiją į Romą organizavo ne Bažnyčios vadovai, o Religijų reikalų taryba, kuri, talkininkaujama Valstybinio saugumo pareigūnų, pati parinko kandidatus ir, juos pasikvietusi, įsakė užpildyti reikalams anketas. Apie tai aiškiai liudija Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Kai Kreke-
navos klebonas prel. Dulksnys pareiškė nenorįs važiuoti į Romą, K. Tumėnas Panevėžio vysk. R. Krikščiūnui pasakė: „Jei nevažiuos, bus atleistas nuo klebono pareigų."

    Vykstantieji dvasiškiai iš Lietuvos į Romą kiekvieną kartą gauna išsamias valdžios instrukcijas, o grįžę duoda jai ataskaitą raštu. Šitai akivaizdžiai paliudija a.a. kan. J. Stankevičius savo dienoraštyje „Mano gyvenimo kryžkelės": .....mes važinėjome į Vatikaną. Pagrindinė instrukcija čia tokia: visą reikalą čia reikia pravesti taip, kad iš to būtų naudos Tarybų Sąjungai ir kad iš to būtų žalos Katalikų Bažnyčiai. . . Mums kiekvieną kartą, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, reikėdavo įrodinėti, kokią naudą padarėme Tarybų Sąjungai ir kokią žalą padarėme katalikų Bažnyčiai... Tikroji nauda Tarybų Sąjungai buvo matoma ir vedama iš to, kiek mes pakenkėme Katalikų Bažnyčiai."

    Šių metų ekskursijos kunigai tvirtina, kad jiems nereikėjo valdžiai duoti ataskaitos, tačiau kai kurie iš jų užsienyje gyvenantiems lietuviams įrodinėjo, kad „LKB Kronikoje" rašoma ne visiška tiesa, kad dėl šio leidinio nukenčia net dori kunigai ir pan.

*    *    *


(„Naujasis Testamentas", „Pslamynas" išsiųsta į Vakarus „religijos laisvei" skelbti; už katekizmo ir maldaknygių pasigaminimą — į kalėjimą):

    Tarybinė valdžia, norėdama pademonstruoti pasauliui apie „spaudos laisvę", išleido katalikams „Vatikano Susirinkimo nutarimus", „Apeigyną", „Naująjį Testamentą" ir „Psalmyną", tačiau labai mažu tiražu, — didelė dalis šių leidinių propagandiniais sumetimais išvežta į užsienį. Katalikams neišleidžiama net katekizmų, o už jų ir maldaknygių gaminimą privačiu būdu tikintieji kišami į kalėjimus, pvz., Povilas Petronis, Jonas Stašaitis ir kt.
(Bažnyčios vadovybė verčiama skelbti kunigus ir tikinčiuosius smerkiančius reikalavimus):

    Bažnyčios vadovybė yra verčiama pasisakyti prieš kunigus ir pasauliečius, aktyviai kovojančius už Bažnyčios reikalus. 1972 m., reikalaujant valdžiai, Lietuvos vyskupijų valdytojai išleido aplinkraštį, smerkiantį 17,000 katalikų memorandumą, atskleidusį pasauliui tiesą apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje tikrąją padėtį, ir jo organizatorius.

(Slaptąją katakombinę pastoraciją sunkina ir valdžios pataikūnai - kunigai):

    Dėl tikėjimo persekiojimo dalis pastoracijos vykdoma katakombinėse sąlygose, ir tarybinė valdžia, negalėdama kontroliuoti, pagrįstai jos bijo. Juo daugiau varžoma oficialioji Bažnyčios veikla, juo intensyvėja slapta vykdoma pastoracija. Valdžios inspiruoti kunigai katakombinėse sąlygose vykdomą pastoraciją stengiasi pavaizduoti žalinga, ardančia Bažnyčios vienybę ir normalius Bažnyčios su valstybe santykius. Iš tikrųjų, jei šiuo metu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neprisitaikytų prie katakombinių sąlygų, jai grėstų pravoslavų Bažnyčios likimas Rusijoje — ji baigiama uždusinti.

(Apaštalų Sostas monsinjorų titulus teikia komunistinės valdžios reikalavimų vykdytojams, o pavyzdingieji kunigai nustumiami užmarštin):

    Tarybinė valdžia rūpinasi, kad Apaštalų Sostas aprobuotų valdžiai nuolaidžiaujančių kunigų taktiką. Lietuvos kunigai įsitikinę, kad tik neteisingai informuotas Apaštalų Sostas galėjo monsinjorais paskirti beveik visus valdžiai pataikaujančius asmenis — kun. P. Bakšį, kan. Barauską, kan. Č. Krivaitį ir kt. Tuo uolūs
ir visa širdimi Bažnyčiai atsidavę kunigai buvo psichologiškai nuginkluoti.

*    *    *

(„Religijos laisvė" graži tik užsieniui skirtose brošiūrose ir saugumiečių „šviečiamiems" turistams):

    Spauda, radijas, televizija, o ypač užsieniui skirtos brošiūros, pvz. J. Rimaičio „Religion in Lithuania", labai daug kalba apie sąžinės laisvę Lietuvoje, tikinčiųjų teisių respektavimą ir pan., tačiau šiandien religiniais patarnavimais gali ramiai pasinaudoti tik kolūkiečiai ir darbininkai. Inteligentai darboviečių vadovų dažnai yra perspėjami privačiuose pokalbiuose, kad nelankytų bažnyčios, nes kitaip turėsią nemalonumų darbe, todėl jie priversti slėpti savo įsitikinimus ir tik slapta atlikinėti religines pareigas.

    Į Lietuvą atvykę užsieniečiai nemato prie bažnyčių durų stovinčių milicininkų, trukdančių melstis, nes tai kenktų tarybinei propagandai. Sekmadieniais, o ypač švenčių dienomis tūkstančiai etatinių ir neetatinių valdžios agentų, apsimetusių tikinčiaisiais, stebi besimeldžiančius žmones, klauso pamokslų, stebi procesijas, o po to partija ir Valstybinis saugumas duoda įstaigų vadovams nurodymų, kuriuos darbuotojus dar reikia „auklėti".

*    *    *

(Bažnyčiai griauti iš vidaus komunistams leistinos visos jų išradingumo sugalvotos priemonės):

    Griaudama Bažnyčią iš vidaus, tarybinė valdžia neatsisako ir pačių nežmoniškiausių kovos metodų. Kunigai yra šmeižiami, kaltinant juos nebūtais nusikaltimais. Viešai tikėjimą praktikuojantys inteligentai, ypač pedagogai, atleidžiami iš darbo, pvz., mokyt. O. Brilienė, mokyt. A. Kezytė ir kt. Tikintys moks-
leiviai mokyklose yra prievarta verčiami įsirašyti į ateistines — pionierių ir komjaunimo — organizacijas, pasisakyti prieš tikėjimą ir pan.

(Nežmoniškai varžydami kunigų seminariją, komunistai ruošiasi išnaikinti kunigų luomą ir tikėjimą):

    Kunigų seminarija yra taip suvaržyta, kad kasmet dešimtys parapijų Lietuvoje lieka be kunigų, nes per metus miršta apie 20 kunigų, o į Seminariją valdžia leidžia įstoti vos 10 -12 jaunuolių. Kliudoma į Seminariją patekti sveikiems ir gabiems kandidatams, o į profesūrą ir Seminarijos vadovybę — patiems tinkamiausiems kunigams. Buitinės klierikų gyvenimo sąlygos visiems kelia siaubą — jie net melstis priversti rūsyje įrengtoje koplytėlėje, kur trūksta oro, nors lengvai, jei valdžia leistų, galėtų pasinaudoti Katedros koplyčia. Sunkios gyvenimo sąlygos daugeliui klierikų palaužia sveikatą.

    Netolimoje ateityje mūsų laukia Baltarusijos ir Ukrainos likimas. Ukrainoje 5 mil. Rytų apeigų katalikų neturi nė vienos oficialios bažnyčios, nė vieno oficialaus vyskupo ir kunigo. Baltarusijoje likusi saujelė paliegusių ir senų kunigų. Dešimtys tūkstančių vokiečių, lenkų ir kt. tautybių katalikų Karagandoje ir kt. Tarybų Sąjungos vietose neturi teisės pasistatyti net laikinus maldos namus.

(Apaštalų Sosto pareigūnai pataria nesipriešinti komunistams):

    Romą aplankę turistai teigia, kad Apaštalų Sosto pareigūnai pataria neiti į konfliktus su tarybine valdžia. Mes nežinome, ar iš tiesų yra tokia Apaštalų Sosto mintis, tačiau tokio principo laikantis reikėtų atsisakyti esminės pastoracijos, pvz., vaikų katekizaci-
jos, ir nuolatos eiti į konfliktus su savo sąžine, liekant „kulto tarnu" , ko ir siekia tarybinė valdžia.

*    *    *

(Nesuprantantieji mūsų kančių — netikėkite komunistų pažadams; netikėkite oficialiai atvykstančiųjų iš Tarybų Sąjungos įtaigojimams):

    Mes esame giliai įsitikinę, kad Vakarų pasaulio žmonėms yra sunkiai suprantamos mūsų gyvenimo sąlygos. Tik ilgiau pagyvenus mūsų krašte, ypač pabuvus tardymų kabinetuose ir kalėjimuose, išryškėja visa ateistinės valdžios klasta.

    Mes tikime, kad Apaštalų Sostas savo diplomatine veikla nuoširdžiai nori padėti persekiojamai Bažnyčiai, tačiau dėl konkrečių aplinkybių nežinojimo kai kuriais atvejais gali pasitarnauti ateistų naudai. Todėl mes drįstame perspėti: Netikėkite tarybinės valdžios pažadais, nes jie nebus įvykdyti. Netikėkite tais, kurie oficialiai atvyksta iš Tarybų Sąjungos — jie visi daugiau ar mažiau yra įpareigoti vykdyti partijos ir Valstybinio saugumo užduotis.

    Mes maldaujame Dievą, kad į Bažnyčios Vadovybę neįsibrautų jos priešai ir nevykdytų ardomojo darbo iš vidaus. Nenorime tikėti, kad mūsų ateistai pagrįstai džiaugiasi turį Bažnyčios Vadovybėje sau palankių asmenų.

(Geriausia pagalba persekiojamai Bažnyčiai ir tikintiesiems — atskleisti persekiotojų klastą ir melą):

    Dabartinis Bažnyčios persekiojimas yra apgaubtas melo bei klastos šydu, todėl ypatingai griežtai susidorojama su tais, kurie bando šią melo uždangą praskleisti, iškeldami viešumon tikinčiųjų persekiojimą. Petras Plumpa, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė ir kt. buvo skaudžiai nubausti už „LKB
Kroniką", apkaltinus juos tarybinės valdžios šmeižimu. Kai š. m. spalio mėnesį buvo nužudyti penki ispanų teroristai, per pasaulį persirito protestų banga, o kai kankinami žmonės už tiesą, laisvę, įsitikinimus ir Bažnyčios reikalus, protesto balsai — tokie silpni ir nedrąsūs. Tarybų Sąjungos vyriausybė kaip tik šito siekia — tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus. Kas nori šiandien padėti mums ir visiems, kurie myli tiesą ir laisvę Tarybų Sąjungoje, privalo visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo pridengiama prievarta.

(Pagalbos šauksmas):

    Mes „LKB Kronikos" leidėjai, prašome Jus, Eminencija, daugelio kunigų, tikinčiųjų ir kenčiančių už tikėjimą vardu — perduokite Bažnyčiai, pasauliui ir visiems geros valios žmonėms mūsų pagalbos šauksmą. Tenelieka užmiršti ypatingai tie, kurie P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kt. pavyzdžiu, už Dievo teises, Bažnyčią ir tautiečių ateitį pasirinko kryžiaus kelią Gulago salyno kazematuose.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidėjai.

*    *    *

(Pasveikinimas Nobelio taikos premijos suteikimo proga):

    J. P. Akademikui Andriejui Dimitrijevičiui
   S a c h a r o v u i

    Didžiai gerbiamas Laureate,

    Spalio 9 d. mus pasiekė nepaprastai džiugi žinia, kad Jums suteikta Nobelio taikos premija.

    Visi geros valios žmonės Lietuvoje nuoširdžiai džiaugiasi, kad aukštai buvo įvertinta Jūsų drąsi ko-
va už tiesą, laisvę ir žmogaus orumą, kad neliko nepastebėta Jūsų plati širdis, kurioje rado vietos ir persekiojamų lietuvių vargai.

    Kai Jūs, Laureate, būsite oficialiosios spaudos niekinamas ir šmeižiamas, žinokite — tūkstančiai lietuvių solidarizuojasi su Jumis.

    Jūsų kilnus ir pasiaukojantis pavyzdys daugelį paskatins pasišvęsti kovai už žmogaus teises, kurių respektavimas yra tvirtos taikos pagrindas.

    Garbingas Laureate, mes tikime, kad Apvaizda Jus, kaip ir rašytoją Solženicyną, pasirinko savo įrankiu, vedant žmoniją į šviesesnę ateitį.
1975 m. spalio 20 d.       Lietuviai

*    *    *

LAIŠKAI IR PAREIŠKIMAI


(T. Venclova prašosi išleidžiamas į užsienį):

    Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Šis laiškas neturėtų jums būti didelė staigmena. Esu rašytojas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas. Visose šiose srityse nemaža triūsiau. Manau, kad neblogai tarnavau savo tėvynei ir tautai ir atidirbau duoną, kurią per savo amžių suvalgiau. Vis dėlto esu padaręs žymiai mažiau, negu pajėgčiau, — tai ne mano kaltė.

    Mano tėvas, Antanas Venclova, buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi iš jo. Bet dar jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau kitokią, negu tėvas, pažiūrų sistemą, kurią vėlesnis patyrimas tik sutvirtino. Nei tėvui, nei kam kitam tai nebuvo paslaptis.

    Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpa-
tavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.

    Šias pažiūras susidariau seniai ir savarankiškai. Daug metų nesu parašęs ir pasakęs nė vieno žodžio, kuris joms prieštarautų. Žiūriu į komunistinę ideologiją rimtai ir dėl to nesutinku mechaniškai ar veidmainiškai kartoti jos formulių. Jų nekartodamas tegaliu užsitraukti diskriminaciją, kurios gyvenime esu nemažai patyręs.

    Mūsų šalyje man užkirsta platesnės ir viešos literatūrinės, mokslinės, kultūrinės veiklos galimybės. Kiekvienas humanitaras ir ne tik humanitaras Tarybų Sąjungoje turi nuolat įrodinėti savo ištikimybę viešpataujančiai ideologijai, kad galėtų dirbti. Tai lengva prisitaikėliams ir karjeristams. Tai nesunku nuoširdžiai įsitikinusiems marksizmo teisingumu žmonėms (nors kai kuriems jų tai, gal būt, atrodo įkyri ir žeminanti procedūra). Man tai neįmanoma.

    Deja, nemoku rašyti „į stalčių". Ieškau kontaktų su auditorija ir ieškosiu jų bet kokiomis aplinkybėmis. Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti. Tačiau kultūrinio darbo galimybės man kasmet siaurėja, ir pati mano egzistencija šioje šalyje darosi beprasmė ir abejotina.

    Visa tai, kas čia parašyta, liečia ir mano žmoną, kuri taip pat yra kultūrininkė (teatro režisierė).

    Prašau leisti man, remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir veikiančiais įstatymais, išvykti su
šeima gyventi į užsienį. Mano draugo Jono Jurašo ir kitų draugų pavyzdys rodo, kad tai nėra neįmanoma. Kadangi mano žmona yra žydė, galėtume vykti ir į Izraelį. Šis sprendimas galutinis. Taip pat prašau nediskriminuoti tų mano šeimos narių, kurie laikosi kitokių negu aš pažiūrų ir pasilieka Lietuvoje.

    1975.V.11.                    T. Venclova

*    *    *

KRATOS IR JAS LYDĮ NUSISKUNDIMAI



    1974 m. gruodžio 23 d. Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose vyko kratos.

(Krata pas buvusį politinį kalinį K. Jokubyną ir jo pastangos emigruoti):

    Tarp kitų, krata buvo padaryta ir pas buvusį ilgametį politinį kalinį Kęstutį Jokubyną. Netrukus po to K. Jokubynas kreipėsi į valdžią, prašydamas leidimo emigruoti iš Tarybų Sąjungos. Vizų skyriuje jo dokumentų nepriėmė, nes pasė yra daugiareikšmė atžyma „pasų nuostatai". Sąjunginė Vidaus reikalų ministerija šį atsakymą patvirtino. Tada Jokubynas pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui atvirą laišką. 1975 m. balandžio 25 d. Joku-bynui buvo pranešta, jog dokumentai priimami svarstymui, tačiau po dviejų mėnesių buvo gautas neigiamas atsakymas.

    K. Jokubyno emigracija rūpinasi taip pat jo draugas, Sorbonos universiteto profesorius, rašytojas A. Si-niavskis.

    Pateikiame K. Jokubyno laišką N. V. Podgornui. (K. Jokubynas savo kančios kelią išdėsto Podgornui):
Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui N. V. Podgornui
                  Jokubyno Kęstučio, g. 1930 m.,
                  gyv. Vilniuje, V. Putnos g. Nr. 10
                 (bendrab., 125 k.), dirbančio LTSR
                  Respublikinėje mokslinėje techninėje
                  bibliotekoje vyr. bibliotekininku

                  A t v i r a s    l a i š k a s

    Būdamas septyniolikametis gimnazistas, aš įsijungiau į pokario metais visą Lietuvą apėmusį Pasipriešinimo tarybų valdžiai judėjimą. 1948 m., vos pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, buvau areštuotas ir už kelių mašinraščiu pagamintų pogrindinio laikraščio numerių redagavimą bei išleidimą, t.y. „už dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje" OSO nuosprendžiu buvau nubaustas 10 m. pataisos darbų stovyklos.

    Netrukus tėvams buvo pranešta, jog jie ištremiami į Sibirą iki gyvos galvos už tai, kad „vienas sūnus nubaustas 10 m., o kitas nežinia kur" (Mano brolis 1944 m. vasarą buvo išvežtas darbams į Vokietiją, o iš ten, kaip vėliau paaiškėjo iš laiškų, jis išvyko į Kanada, kur tebegyvena ir dabar). Tėvai, neturtingi ūkininkai, visuomet buvo tolimi nuo politikos ir, gyvendami kitame Lietuvos krašte, nieko nežinojo apie mano užsiėmimus. Nepaisant to, jiems leido tik dvi valandas pasiruošti ir gyvulių vagonuose išvežė į tremties vietą Krasnojarsko krašte. Mane nugabeno į Intos miestelį tolimoje šiaurėje. Septynerius metus praleidau ten speclageryje, kur aš brendau, mokiausi pažinti gyvenimą ir mirtį.

    Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku 1954 m. mane paleido prieš laiką, nes „nusikaltimo" įvykdymo metu aš dar buvau nepilanmetis. Gavau pasą su atžyma „pasų nuostatai", kuri ir šiandien įrašoma
visiems, pabuvojusiems kalėjime už taip vadinamus valstybinius ir kai kuriuos kitus nusikaltimus. Ši atžyma neleidžia apsistoti dideliuose ir mažuose „režiminiuose" miestuose (nekalbant apie nuolatinį priregistravimą) ir sąlygoja dar kitus apribojimus. Palikęs šiaurę, nuvykau į tėvų tremties vietą Sibire.

    Gyvenimo ir darbo sąlygos Sibiro užkampio miestelyje buvo nepavydėtinos, ypač buvusiems „zekams". Čia jų laukė pastovūs sekliai, judėjimo suvaržymas, diskriminacija. Įtemptai dirbdamas, dažnai viršvalandžiais, tesirūpinau savo egzistencijos palaikymu ir priklausiau prie tyliųjų bei nežinomųjų. Vis dėlto, tai negelbėjo nuo visaregės KGB akies, neapsaugojo nuo įtarinėjimų ir įvairių formų diskriminacijos. Vis dažniau ateidavo mintis, jog buvusiam „zekui" neįmanoma išsivaduoti nuo šių grandinių, kad vienintelė išeitis — palikti šią šalį. Moralinis ir buitinis netikrumas ypač padidėjo 1956 m., kai Jeniseijsko rajono KGB nusprendė užverbuoti mane į savo agentų eiles. Dažnai dėl to kviesdavo, gąsdindavo, pateikdavo provokacinius kaltinimus. Apie legalų išvykimą tais laikais negalėjo būti nė kalbos, nes vien tokia mintis buvo nusikaltimas. Todėl sulaukęs navigacijos Jenisiejaus upe, 1957 m. rugpiūčio 8 d. pasiryžau nutrūkt — galviškam ir beviltiškam žingsniui — Igarkos uoste bandžiau prasmukti į užsienio laivą. Prisiartinęs prie pirmo pasitaikiusio užsienietiškai apsirengusio žmogaus (tai būta graikų garlaivio „Anula" mechaniko), kreipiausi pagalbos. Tačiau ėjęs šalia jo KGB agentas, apsirengęs užsienietiškai, griebėsi priemonių mane areštuoti.

    Per ištisus metus varginančio tardymo KGB bandė įrodyti, jog aš priklausąs Anglijos žvalgybai. Pagrindinis „įrodymas" buvo mano anglų kalbos mokėjimas ir pora laiškų, kuriuose aš dalinausi buitinėmis naujienomis su savo lagerio draugu — anglu. Ši,
„špionažo", byla buvo persiųsta TSRS Aukščiausiajam Teismui, bet iš ten ją grąžino svarstymui Krasnojarsko krašto teismui, pakeitus jo sąstatą. Uždarame posėdyje už „mėginimą pabėgti iš TSRS ir atsižvelgiant į pavojingą visuomenei mano asmenybę" buvau nubaustas laisvės atėmimu 10 metų.

    Antrą kartą atsidūręs lagerių karalystėje, neradau ten esminių pasikeitimų. Kaip ir Stalino laikais, jie garsėjo alinančiu darbu, menku maisto daviniu ir, gal būt, dar labiau patobulinta kalinių engimo sistema.

    Bastydamasis po lagerius ir apmąstydamas praeitį bei dabartį, aš neturėjau ko sau prikišti dėl pagrindinių sprendimų teisingumo, neradau priežasčių „atgailauti už įvykdytą" nusikaltimą, kaip paskutiniais metais versdavo daryti lagerių administracija. Aš stengiausi tik išlaikyti žmogiškąjį orumą, o visas laisvas nuo lagerio prievolių minutes skirdavau savišvietai — elektrotechnikos ir kelių užsienio kalbų mokymuisi.

    Atlikęs 10 m. bausmę, aš nelaukiau malonės ir nesistebėjau dėl sunkumų, kurie užgriuvo mane šiapus lagerio tvoros. Po kelių nevykusių bandymų įsikurti, pagaliau grįžau į Vilnių, kurį buvau priverstas palikti prieš 20 metų. Mano techninės žinios ir užsienio kalbų mokėjimas tapo reikalinga mokslinėje techninėje bibliotekoje, kur pradėta organizuoti informacinių užsienio leidinių fondą. Mane priėmė bibliotekininku. Tuo pat metu įstojau į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių (bibliotekininkystės specialybę), kurį baigiau 1974 m.

    Kaip ir anksčiau, likau tyliųjų ir nežinomųjų tarpe, bet tai neišgelbėjo nuo visaregio KGB. Jo akis lydėdavo mane ne tik iki Universiteto vartų, bet ir į duonos parduotuvę, nekalbant jau apie tolimesnes keliones. Praėjusiam lagerius ši situacija labai primena pra-
eitį. Rodos, tik praplatėjo zonos ribos ir pasikeitė dienotvarkė. Vietoje lagerio prižiūrėtojų, laikas nuo laiko, išnyra įpėdžiui seką agentai (kaip gi kitaip tardymo metu duosi suprasti, jog žinomas kiekvienas žingsnis?). Mano likimas daug priklauso nuo jų nuotaikos, stropumo ir kitų savybių, nes pagal jų ataskaitas, tikriausiai, daro išvadas „viršūnėse". Tai rodo ir visai naujas faktas. 1974 m. gruodžio 23 d. Vilniaus universitete vyko konferencija „Biblioteka mokslinės techninės revoliucijos amžiuje", kur buvau pakviestas ir aš. Trys minutės prieš atidarymą prisistatė toks civilis ir, parodęs vienam konferencijos organizatorių — doc. L. Vladimirovui — pažymėjimą, liepė pašaukti mane iš salės. Pasigirdo gerai žinoma frazė „Einam su mumis" (nors jis buvo vienas) ir KGB automobilyje mane nuvežė namo. Ten jau laukė kiti su patvirtintu nutarimu padaryti kratą mano bendrabučio kambaryje. Šešetas, vadovaujamas papulkininkio Kovaliovo, tris valandas plušo 6 kvadratinių metrų kambarėlyje! Pagal nutarimą ieškojo „šmeižikiškos antitarybinės medžiagos bylai Nr. 345". Kaip. paaiškėjo iš KGB pokalbių, byla sukosi apie pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" ir dar kažkokią literatūrą. Neradę tokių leidinių, pasigrobė mano guminį kostiumą, kurį buvau įsigijęs žūklei. Pasirodo, jie mano, jog apsivilkus tokiu kostiumu galima bėgti į užsienį! Vėliau per tardymus KGB reikalavo iš manęs „prisipažinimų" ir parodymų prieš draugus Lietuvoje ir Maskvoje. Kaip ir anais laikais, vertė net pasirašyti popiergalį, įsipareigojant negarsinti šių pokalbių. Aš atsisakiau.

    Šis pavyzdys, kurio bet kada turiu laukti pasikartojant, parodo tik dalelę tos netikrumo atmosferos, kurioje nuolat tenka gyventi net ir tyliam bei nežinomam, bet įrašytam į „juodus" sąrašus.

    Man 44 metai. Septyniolika iš jų praslinko kalėji-
muose ir lageriuose. Koks ten buvo gyvenimas — žino pabuvoję! Aš nesukūriau šeimos, nes nenoriu, kad dėl mano praeities jai būtų kliudoma. Aš nesukaupiau jokio turto, nes už darbą man mokėjo tik minimumą. Nežiūrint septynierių bepriekaištingo darbo metų, aš neturiu net buto, nes mane įvairiais pretekstais apeina. Dėl praeities man visam laikui atimta, bet kurios kitos šalies piliečiui atrodanti nereikšminga, teisė aplankyti giminės ir artimuosius užsienyje. Aukštas Lietuvos KGB valdininkas tiesmukiškai pareiškė, kad apie panašias keliones negali būti ir kalbų. Pasitvirtina lagerio patarlė: „Gyvenime atsivėrė praraja, kurios neperšoksi", nes Maskva neatleidžia tiems, kurie nors kartą išdrįso stoti prieš.

    Neįžvelgdamas tokiame gyvenime perspektyvos, aš antrąkart (dabar jau legaliai) ryžtuosi palikti Tarybų Sąjungą. Kviečia mane Kanadoje gyvenąs brolis; gavau iškvietimą ir nuo draugų Izraelyje. 1975 m. sausio 29 d. su dokumentais kreipiausi į Vilniaus vizų ir registracijos skyrių. Tačiau šios įstaigos darbuotojas atsisakė juos priimti todėl, kad mano pase yra įrašas „pasų nuostatai".

    Bet juk, galų gale, dėl tos diskriminacinės atžymos (plačia prasme) aš ir noriu išvykti iš šios valstybės. Kadangi aš esu nepilnavertis pilietis, kam gi mane prievarta čia laikyti?

    „Kiekvienas žmogus turi teisę palikti bet kurią šalį, taip pat ir savo, ir grįžti atgal", — skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Juk prie šios Deklaracijos prisijungė ir Tarybų Sąjunga.

    Prašau Jus nurodyti atitinkamoms Lietuvos TSR instancijoms, kad man būtų leista išvykti į užsienį.
Vilnius, 1975.11.19.                  K. Jokubynas

*    *    *

187

(Prašo grąžinti atimtą Ignalinos bažnyčią):
                TSKP CK Generaliniam Sekretoriui drg. Leonidui Brežnevui

                Nuorašai: TSRS ir LTSR Religijų reikalų taryboms,
                LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir Vilniaus arkivyskupijos Kurijai

                Ignalinos bažnyčios komitetas, Ignalina, Lietuvos TSR
                P a r e i š k i m a s

    Prieš Antrąjį pasaulinį karą mes, Ignalinos tikintieji, pradėjome statyti bažnyčią; pamaldos laikinai buvo laikomos vieno namo kambaryje. Prasidėjęs karas sutrukdė bažnyčią užbaigti — ji liko be stogo. Pokario metais rajono valdžia klasta ir apgaule atėmė iš mūsų nebaigtą statyti bažnyčią ir visą paruoštą, bet dar nesunaudotą statybinę medžiagą. Ji pažadėjo uždengti stogą, — mums reiksią tik užmokėti už darbą. Tačiau, stogą uždengus, bažnyčia buvo paversta kultūros namais.

    1971 metais, išgirdę, kad Ignalinoje bus statomi nauji kultūros namai, du kartus kreipėmės į Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Vaitonį, prašydami grąžinti mums bažnyčią. A. Vaitonis mums grubiai paaiškino, kad „nieko nebus, nesitikėkite, nieko neatiduosim. Šiuo reikalu reikėjo kreiptis 1950 metais, tada būtume atidavę. Dabar jau per vėlu." Gi rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė A. Gudukienė tvirtino, kad šis pastatas būtinai esąs reikalingas kultūros namams. Su teiginiais, kad jis šiai paskirčiai netinka — yra per mažas, kad viduje esančios kolonos trukdo matomumui — pirmininkė sutiko, bet aiškino, kad valstybė neskirianti lėšų naujų kultūros namų statybai ir kad šį penkmetį jie net neplanuojami statyti.

    Po to, tais pačiais metais, du kartus rašėme pareiškimus LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui ir Lietuvos KP CK Sekretoriui: Pareiškimų nuorašus pasiuntėme LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui, LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos Kurijai. Pirmąjį pareiškimą pasirašė tik dalis mūsų parapijos tikinčiųjų — 1026 asmenys.

    Į pareiškimus nė viena minėtų įstaigų neatsakė. Tik nuvežus antrąjį pareiškimą, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis apšaukė mus sabotažninkais, pareikšdamas: „Neprašykite ir negausite. Atiduok jums šitą, jūs ir dar kažko užsinorėsite!" Be to, priėmė mus nemandagiai, visą laiką tik rėkė, rėkė.

    Po kurio laiko į Ignaliną atvažiavo kažkoks pilietis, kuris pasikvietė mūsų bažnyčios komiteto pirmininką J. Grinevičių, aštuoniasdešimtametį senuką, ir apžiūrėjo mūsų bažnyčios išorę. Išmatavęs ją žingsniais, nustatė, kad ji esanti „pakankamai didelė". Vėliau sužinojome, kad tas asmuo buvo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.

    Po šio apsilankymo Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis pranešė, kad bažnyčios grąžinimo reikalu gavęs neigiamą J. Rugienio atsakymą. Tačiau jokio rašto mums neparodė, tik pareiškė, kad melstis jums niekas netrukdo, laikinoje bažnytėlėje vietos esą pakankamai, kad prašomos bažnyčios niekas neatiduos, nes ji reikalinga kultūros namams.

    Toks atsakymas — tai grubus pasityčiojimas iš tikinčiųjų. „Melstis jums niekas netrukdo" — o tuo tarpu pats kultūros namų direktorius kartą pamaldų metu akmeniu išmušė bažnytėlės langą. O ką kalbėti apie muziką, orkestrus ir kitas triukšmingas pramogas, kurios dažnai organizuojamos lygiagrečiai su mū-
sų pamaldomis. Tarp mūsų laikinos bažnytėlės ir bažnyčioje įrengtų kultūros namų yra vos 6 metrų atstumas.

    „Vietos turite pakankamai" — taip tvirtina tie, kurie nenori atiduoti mūsų statytos bažnyčios. Tuo tarpu laikinoji bažnytėlė tėra paprastas namas, kurio bendras plotas 192 m2. Naudingo ploto, kuriuo naudojasi tikintieji, yra apie 70 m2.

    Šiandien Ignalinoje yra daugiau kaip 4000 gyventojų, kurių dauguma katalikai. Be to, Ignalina — rajono centras. Čia įvairiais reikalais atvyksta daug kitų parapijų tikinčiųjų, kurie sekmadieniais ir švenčių dienomis stengiasi taip pat atlikti ir savo religines pareigas — dalyvauti šv. Mišiose. Ignalina yra taip pat ir kurortinė vietovė. Mieste ir jo apylinkėse atostogauja tūkstančiai Leningrado, Maskvos ir kitų miestų gyventojų — iš visos Tarybų Sąjungos. Daugelis turistų ir poilsiautojų aplanko mūsų bažnytėlę pamaldų metu. Kaip gi gali visi tie žmonės sutilpti bažnytėlėje, kur telpa vos 200-250 žmonių!? Ne veltui turistai kalba, kad Ignalinoje tikintieji yra diskriminuojami, stebisi, kad mieste, kur tiek daug tikinčiųjų, nėra normalios bažnyčios. Žmonės priversti pamaldų metu, ir blogam orui esant, stovėti lauke, kadangi bažnytėlėje netelpa. Maža to, žiemos metu bažnytėlėje labai drėgna ir tvanku.

    Šiandien daug padaryta, siekiant taikos ir bendradarbiavimo tarp visų pasaulio šalių. Štai tik prieš mėnesį Helsinkyje pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas. Jį pasirašė taip pat ir tarybų Sąjunga Jūsų, Generalini Sekretoriau, asmenyje. Jei Tarybų Sąjungos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, jei mūsų šalies konstitucija leidžia viešai išpažinti tikėjimą, tai reikia, kad tam būtų sudarytos ir reikiamos sąlygos. Šiuo atveju ir Ignalinos tikintiesiems turi būtų grąžinta bažnyčia.

    Šiuo metu Ignalinoje jau pastatyti nauji kultūros namai (vyksta apdailos darbai). Kreipdamiesi į Jus, Generalini Sekretoriau, prašome taip patvarkyti, kad mūsų statytoji bažnyčia būtų mums grąžinta. Ankstesnis mūsų pareiškimas Tarybų Lietuvos vyriausybei, prašant grąžinti mūsų bažnyčią, buvo pasirašytas daugiau kaip tūkstančio asmenų. Už parašus po šiuo dokumentu tikintieji buvo represuojami, todėl po šiuo pareiškimu pasirašome tik Ignalinos bažnyčios komiteto nariai.

    Prašome padėti Ignalinos tikintiesiems atgauti jiems priklausančią, jų pačių statytą bažnyčią.
Ignalina, 1975.IX.10.

    Šį pareiškimą pasirašė 19 Ignalinos bažnytinio komiteto narių.

*    *    *

VIDMANTO POVILIONIO VARGAI


    1973 metais Vidmantas Povilionis drauge su Š. Žukausku ir kitais buvo nuteistas už „antitarybinę veiklą" dvejiems metams, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje.

    1975 kovo 27, išleidžiant iš lagerio, Povilionis pareikalavo, kad jam būtų pilnai grąžinti paimti daiktai. Kadangi trūko laikrodžio, jis parašė pareiškimą Mordovijos ATSR Prokurorui ir paskelbė bado streiką. Už tai jis buvo užrakintas kameroje ir 5 vai. išlaikytas virš bausmės laiko.

    Grįžęs iš lagerio, V. Povilionis negalėjo prisiregistruoti, kadangi buvo dingęs karinis bilietas. Kariniame komisariate jam pareiškė, kad ne jų reikalas ieškoti per kratą dingusio bilieto. Parašius komisarui pareiškimą, bilietas komisariate atsirado. Komisaria-
te Povilioniui pradėjus kalbėti lietuviškai, majoras Lušninas pareiškė, kad kalėjimas jo dar nepataisęs.

    Povilionis ieškojo darbo savo buvusioje darbovietėje — Visasąjunginio sviesto - sūrių pramonės mokslinio tyrimų instituto Lietuvos filiale, bet direktorius Vaitkus jam pareiškė, kad vietų nėra, o, be to, tokiais žmonėmis, kaip Povilionis, negalima pasitikėti. Kalbant su bendradarbiais, paaiškėjo, kad darbuotojų įstaigai trūksta.

    Ekskursijų biure ant sienos kabojo plakatas, kviečiantis dirbti ekskursijų vadovais. Povilionis kreipėsi, prašydamas darbo, tačiau partinės organizacijos sekretorė Grigienė pasakė, kad Povilionio atveju reikią atsiklausti Vilniaus. Po kelių dienų Grigienė paaiškino, kad Ekskursijų ir kelionių biuro direktorius Šiau-čiukėnas pareiškęs, kad apie priėmimą nėra ir kalbos. „Pas mus net po blaivyklos nepriima", — kalbėjo sekretorė.

    — Aš juk blaivykloje nebuvau.

    — Tuo blogiau!

*    *    *

(V. Povilionio terorizavimas sutaptinai siejamas su KGB suplanuotais į jo butą įsilaužimais):
                Lietuvos TSR Prokurorui
                     pil. Vidmanto Povilionio, Jono s.,
                     gyv. Kaune, Basanavičiaus al. 40-1,
                     P a r e i š k i m a s

    1975 rugpiūčio 5 apie 15 vai. 30 min. mano namuose buvau KGB darbuotojo Aleinikovo suimtas ir su apsauga nuvežtas į Kauno Lenino rajono Vidaus reikalų skyrių (VRS). Ten Aleinikovas pareiškė, kad aš nedirbąs, todėl parašiau paaiškinimą, nurodydamas, kur ir ką dirbu. Po to Aleinikovas liepė man palaukti, nes su manimi norįs pasikalbėti VRS viršininkas. Ka-
dangi oficialiai nebuvo paskelbta apie mano suėmimą, man pareiškus norą gauti paaiškinimus, buvau įmestas į kamerą kartu su sulaikytais kriminalistais. Po kokių dviejų valandų buvau nuvestas į kabinetą, kuriame sėdėjo Aleinikovas ir dar kažkoks milicijos majoras, užsipuolęs mane vietoj pasisveikinimo klausimu: „Kodėl juokiesi?", nors tuo metu mano veidas buvo visai rimtas. Išrėkęs dar kokius tris kartus šį klausimą, jis pradėjo klausinėti apie tai, ką jau buvau surašęs prieš tris valandas Aleinikovui. Iš jo klausimų matėsi, kad jis visai nesiorientuoja apie ką kalbama, nors supratau, kad jis yra tiesiogiai atsakingas už mano suėmimą. Tuo tarpu Aleinikovas vaidino pašalinio stebėtojo vaidmenį.

    Į mano klausimą, kodėl aš nebuvau iškviestas į VRS, o atvesdintas jėga, man buvo pareikšta, kad man jau daug kartų siųsti iškvietimai, bet manęs nebuvę namie.

    Mano tėvas, pastoviai gyvenantis tuo pačiu adresu kaip ir aš, teigia, kad jokio iškvietimo ar pranešimo nėra buvę. Po šio pokalbio buvo pareikšta, kad esu laisvas.

    Toks be priežasties sulaikymas yra nusikaltimas teisingumui.

    Grįžęs į namus, radau atrakintą verandos durų užraktą, o kambario durų užraktas buvo sugadintas, — matėsi kirtimo šaltkalvių įrankiais žymės. Paradinių durų du užraktai taip pat buvo atrakinti ir sugadinti. Iškviesti milicijos darbuotojai, iš kurių — vienas jaun. leitenantas, dalyvavęs anksčiau mane suimant, elgėsi visai nesuprantamai. Neapžiūrėję nusikaltimo pėdsakų, nepatikrinę pirštų atspaudų ir 1.1., tuojau liepė laužti duris (atrakinti buvo neįmanoma), o patys išėję į kiemą rūkė. Įėjus į kambarį, paklausė, ar nieko nepavogė. Atsakius, kad nepavogė, padiktavo pareiškimą, kuriame sakoma, kad jokių pretenzijų milicijai netu-
rime. Į klausimą, ar nusikaltėliai bus ieškomi, jie atsakė, kad, gal būt, ieškos. Toks savo pareigų atlikimas nedaro garbės milicijos darbuotojams ir rodo visišką jų profesionalinį nekompetetingumą.

    Stebina ir tas faktas, kad dėl minėtos įstaigos ir dar kai kurių kitų įstaigų darbuotojų biurokratiškumo gangsteriai turi pakankamai laiko veikti. 1975 kovo 20 mano tėvas Jonas Povilionis, Kazio s., buvo iškviestas į Kauno Socialinio aprūpinimo skyrių ir bė jokios priežasties išlaikytas 4 vai., o grįžęs rado sulaužytus užraktus. Milicija kaltininkų taip pat iki šiol nesruado.

    Nors, mane suėmus, du KGB darbuotojai, pasikalbėję su Aleinikovu, įėjo į mano kiemą, bet, vis dėlto, gangsteriai sugebėjo per 3 vai. atrakinti ir sulaužyti 4 užraktus. Aš neteigiu, kad vagys sugeba gauti informaciją apie KGB ir VRS planuojamas operacijas, bet šitie sutapimai ir vagių operatyvumas yra tiesiog stebinantys.

    Prašome imtis priemonių, kad šie tarpusavyje susiję įvykiai būtų išaiškinti.
Kaunas, 1975.VIII.21.             V. Povilionis

    „LKB Kronika" žino daug atvejų, kai KGB darbuotojai, prisidengę vagimis, įsilaužia į įtartinų asmenų butus ir juos patikrina.

*    *    *


(Ir reabilituoto kunigo tarybinė spauda nesiliauja šmeižusi):

    1975 rugsėjo 24 mirė Skardupių klebonas kun. Vincentas Gelgota. Kadaise jis buvo nuteistas kaip „ypatingas nusikaltėlis", o, atlikęs bausmę, buvo reabili-
tuotas. Vis dėlto, tarybinė spauda jį nesiliovė šmeižusi.

    1967 m. „Minties" leidykla Vilniuje išleido Vytauto Dėno brošiūrą „Ir mirdami kovojo". Apybraižoje „Juzelė atėjo" aprašoma, kaip kun. V. Gelgota nužudė Žvirgždaičių valsčiaus (Šakių raj.) tarybinę darbuotoją Juzelę:

    „Juoda barzdota kaukė prisikiša arti arti. Neapykanta degančios akys, kažkur matytos akys. Ranka su naganu kyla aukštyn, taiko į krūtinę.

    — Būkite prakeiti, šliužai jūs! Sutraiškys jus liaudies ranka, lyg siurbėles sutraiškys...

    — Prakeikti? . . Sakai, prakeikti? .. Ho-ho-ho! Prakeikiu kol kas tiktai aš. Tiktai aš, — švokščia balsas ir kairė ranka pakylėjo kaukę. — Ar supratai?

    — Suprantu. Kunigas... Gel-go-ta.

    Trinktelia šūvis, antras ir trečias paleidžiamas į auką, jau susmukusią viduraslyje..."

    Žemiau pateikiame keletą dokumentų iš kun. V. Gelgotos archyvo:

(Kun. V. Gelgota reikalauja atšaukti V. Dėno prieš jį išgalvotą šmeižtą):
         Vilniaus valstybinės spaustuvės „Vaizdas" direktoriui

           Kapsuko raj., Meškučių apyl.,
           Skardupiai, kun. Vinco Gelgotos
           P a r e i š k i m a s

    Jūsų spaustuvė 1967 m. išleido kokio tai Vytauto Dėno redaguotą leidinį „Ir mirdami kovojo" (Leidinio Nr. 9707), kuriame apie mane rašo skaudžią netiesą. Todėl aš visu griežtumu protestuoju ir reikalauju visa tai skubiai atšaukti, nes kitaip būsiu priverstas kreiptis į teismą... 69 psl. mane aprašo kaip žmogžudį.
Tai šmeižtas. Ar galima taip skaudžiai šmeižti? Todėl negaliu tylėti ir reikalauju atšaukti.

    Visi Dėno aprašyti kaltinimai jau 1948 m. Aukščiausiojo teismo buvo atmesti.

    Pagaliau ir kiti kaltinimai, man einant kapeliono pareigas Alytuje, 1967 m. lapkričio 24 Aukščiausiojo teismo buvo panaikinti ir aš esu reabilituotas.

    Todėl prašau man nurodyti autoriaus adresą, kad galėčiau su juo susitarti, kaip tą reikalą sutvarkyti. Negavęs atsakymo laike trijų savaičių, būsiu priverstas kreiptis į teismą.

    Skardupiai, 1968.V.4.
                                     Su pagarba kun. V. Gelgota

*    *    *

Leidyklos „Mintis" atsakymas:

    „Pranešame, kad drg. Vyt. Dėnas gyvena Vilniuje, Kosciuškos 36 - 3.
                       Redakcijos vedėja." (parašas neįskaitomas)

*    *    *


(Kun. V. Gelgotos laiškas jį apšmeižusiam V. Dėnui):
                      Vilniuje, Kosciuškos 36-3.
Drg. Vyt. Dėnui,

    Jūsų redaguotame spausdinyje „Ir mirdami kovojo", apybraižoje „Juzelė atėjo" esu labai skaudžiai ir neteisigai aprašytas. Tikrai manau, kad tai padarėte neištyrę, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Pagalvokite apie save: jeigu jus kas nors aprašytų taip neteisingai ir skaudžiai, ar tylėtumėte, ir ar nereikalautuėmte, kad tai būtų atitaisyta?

(Kun. Gelgota išvardina neteisngus kaltinimus — Red.)

    Todėl aš manau, kad jūs suprasite mane ir visa tai taikiai sutvarkysite. Geriausiai būtų, kad jūs tai viešai spaudoje atšauktumėte.

    Negavęs iš jūsų atsakymo iki 1968.VII.1, aš būsiu priverstas kreiptis į teismą.
Skardupiai, 1968.V.30.
                                 Su pagarba       kun. V. Gelgota

*    *    *


(V. Dėnas šmeižtą atšaukė, bet tarybinė spauda atšaukimo nespausdina):
        Gerb. V. Gelgota,

    Siunčiu jums du atšaukimo egzempliorius, kad galėtumėte vieną pristatyti kurijai. Atšaukimą atspausdinti „Komjaunimo tiesoje" negalėjau, nes redakcija nepriėmė. Tikiuosi, kad Kapsuko raj. laikraščio „Naujas kelias" redakcija patalpins atšaukimą ir skriauda jums nors dalinai bus atitaisyta. Daugiau padaryti, deja, aš negaliu, nors ir norėčiau.

    Apie jus man pasakojo Žvirgždaičiuose tuoj po karo... Dabar, papildomai ištyrus klausimą, paaiškėjo, jog jūs suimtojo Gniazevičiaus byloje nieku dėtas, o buvote apkaltintas visai melagingai. Už įvykusią klaidą aš nuoširdžiai dar kartą jus atsiprašau.

    Linkiu geros sveikatos jūsų darbe pagal jūsų įsitikinimus. Nors mes esame diametraliai priešingų pasaulėžiūrų, bet tai neleidžia man kalbėti apie jus netiesos.
1968.VI.25.                         Su pagarba Vyt. Dėnas

*    *    *

(Ir „Naujame kelyje" atašaukimui uždaros durys):
    Drg. Vyt. Dėnui,

(Kun. Gelgota dėkoja Vyt. Dėnui už laišką ir du atšaukimo egzempliorius — Red.).

... „Naujame kelyje" atšaukimo nesulaukiau... Tada reikėtų atšaukimą patalpinti Šakių rajoniniame laikraštyje, nes tenai įvyko klaida, tenai buvau aprašytas ir tenai daug kas žino, kaip viskas įvyko.

    Nenoriu jums keršyti, nes suklysti tenka visiems, bet yra gera, kad klaida atitaisoma.
1968.VIII.28.                Su pagarba kun. Gelgota

*    *    *

(V. Dėnas apgailestauja savo žygį, bet tarybinė spauda lieka užkietėjusi):
Gerb. V. Gelgota,

    Deja, mano pastangos nors iš dalies ištaisyti skriaudą, kurią jums padariau, nedavė vaisių. Nei Kapsuko, nei Šakių rajoniniai laikraščiai nepriėmė spausdinti mano pasiųsto laiško. Kapsuko rajoninis laikraštis net neatsakė į mano laišką...

    Respublikinė spauda mano paaiškinimo nenori nė girdėti. Tai taip moku aš už savo neatidumą, o apie jus aš nebeturiu ir žodžių, nes gerai žinau iš savo patirties, ką reiškia moralinė skriauda. Labai labai atsiprašau už suteiktą širdgėlą.
1968.XII.29.                   Vyt. Dėnas

*    *    *

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA


(Lietuvoje Šv. Raštas atspausdintas tik dėl propagandos užsieniui):

    Vilnius. Vilnietis A. P. norėjo įsigyti Šv. Raštą, nes ištremiant į Sibirą iš jo Šv. Raštas buvo atimtas. Negavęs norimos knygos Lietuvoje, kreipėsi pas savo draugą Amerikoje. Šis tuojau atsiuntė iš Amerikos
Lietuvoje atspausdintą „Naująjį Testamentą". Tačiau adresatas iš tarybinės muitinės gavo pranešimą, kad tokia spauda adresatams neatiduodama. Tada vilnietis kreipėsi į Vilniaus vyskupijos kuriją, prašydamas nors vieno Šv. Rašto egzemplioriaus. Kurija atsakė: „Neturime".

    Kur tikintiesiems nusipirkti Šv. Raštą?

*    *    *


(Sūnui įstojus į Kunigų seminariją, tėvai atleisti iš mokytojų pareigų):

    Mažeikiai. 1975 rugsėjo 15 Mažeikių Švietimo skyrius atleido iš darbo mokytojus — Skiparį Antaną ir Skiparienę Mariją už tai, kad jų sūnus šiais metais įstojo į Kunigų seminariją. Mokyt. Skiparis išdirbęs pedagogu 27 metus, o mokyt. Skirparienė — 25 m. Abu mokytojai dirbo labai gerai, buvo net tarybinės valdžios vertinami ir nekartą apdovanoti.

    Švietimo skyrius, išsikvietęs Skiparius, liepė parašyti pareiškimus, kad savo noru išeiną iš darbo, nes toks yra Švietimo Ministerijos potvarkis.

    — Jeigu mes atleisime, — aiškino Skipariams, — tada jūs niekur negalėsite dirbti pedagogais.

    Abu mokytojai parašė pareiškimus, kad „savo noru" išeina iš darbo.

*    *    *


(Reikalauja nugriauti kryžių, kad jis nesugriautų komunizmo statybos):

    Mažeikiai. Šio miesto gyventoja Emilija Gelumbauskienė prie savo namo, Aušros g. Nr. 7, pasistatė menišką ąžuolinį kryžių. Mažeikių rajono ir miesto valdžia pareikalavo, kad Gelumbauskienė kryžių tuojau nugriautų, nes jį pasistatė be leidimo. Kryžius esąs
netoli gatvės, matomoje vietoje ir „piktinąs" kaimynus. Gelumbauskienė pareigūnams paaiškino, kad jos kryžius niekam nekliudąs. Jis stovįs 4 metrų nuotolyje nuo šaligatvio. Be to, kryžius esąs meniškas ir pro šalį einą žmonės juo gėrisi.

    — Vis tiek turėsi nugriauti! — šaukė miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Povilavičius ir architektas Lava.

    Senutė Gelumbauskienė verkdama pasakojo, kaip ji, norėdama apginti savo kryžių, perėjo visas miesto ir rajono įstaigas.

    1975 gegužės mėnesį Gelumbauskienė gavo Mažeikių rajono vykdomojo komiteto raštą, kad kryžius turįs būti nugriautas ligi gegužės 30 dienos. Raštą pasirašė Mažeikių raj. vykdomojo komiteto pirmininkas Tomkevičius ir sekretorė Neverauskienė.

    — Kryžiaus aš negriausiu. Jeigu jis jums kliūva, įsimūrysiu į namo sieną.

    — Mes tavo kryžių išgriausime su visa siena, o tu už tai mums dar sumokėsi, — gąsdino pareigūnai senutę.

    1975 gegužės mėnesį Gelumbauskienė nuvyko į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną.

    — Daryk taip, kaip nusprendė vietos valdžia, aš nieko negaliu padėti, — pareiškė įgaliotinis.

    — Aš kryžiaus negriausiu ir kitiems griauti neleisiu, — ryžtingai pasakė senutė ir grįžo namo. Kol kas kryžiaus niekas neliečia.

*    *    *

(Ir Pievėnų kryžius išgąsdino komunistinius Mažeikių pareigūnus):

    Mažeikiai. Daug metų stovėjo prie Pievėnų bažnyčios šventoriaus tikinčiųjų mylimas senas kryžius. Tą
kryžių pievėniškiai laikė apeiginiu, nes, atvežę laidoti numirėlį, po juo pastatydavo karstą.

    1975 metais Mažeikių rajono pareigūnas Čekys įsakė kryžių nugriauti, kadangi jis esąs arti kelio. Tikintieji pasiryžo nenusileisti. Bažnyčios komitetas kreipėsi į Telšių kuriją, prašydamas pagalbos apginti kryžių. Valdžia, matydama, kad tikintieji nenusileis, veikė su klasta:

    — Jūs kryžių nugriaukite, o kai bus gautas iš Vilniaus leidimas, galėsite pasistatyti šventoriuje ar kapinėse, — mokė pareigūnai.

    Tikintieji, bijodami, kad kryžius nebūtų sunaikintas, jį perkėlė ir pastatė šventoriuje.

*    *    *

(Už santuoką bažnyčioje atleista iš mokytojos pareigų):

    Šilutė. 1975 rugpiūčio mėn. muzikos mokytoja Bukauskaitė bažnyčioje iškilmingai priėmė Santuokos sakramentą. Už tą „nusikaltimą" Bukauskaitei beteko mokytojauti tik vieną dieną. Ji tuojau buvo atleista iš darbo.

*    *    *

(Už penkių vaikų paruošimą Pirmajai Komunijai — 20 rub. pabaudos):

    Kaltinėnai. 1975 m. Kaltinėnų vykdomasis komitetas nubaudė 20 rub. bauda invalidę Vismantaitę už tai, kad ji paruošė penkis vaikus pirmajai išpažinčiai ir Komunijai.

(Bedieviai apiplėšia ir degina koplytėles):

    Gargždai. 1975 rugsėjo 20 naktį kažkas iš Gargždų kapinių koplytėlių išplėšė penkias statulėles. Anksčiau dažnai nuplėšdavo nuo kryžių krucifiksus.
    1964 m. Gerdovėnų kaime bedieviai sudegino Šv. Marijos koplytėlę, prie kurios žmonės rinkdavosi gegužinėms pamaldoms.

*    *    *

(Areštavo į atlaidus vykstantį kunigą, krėtė bažnyčią ir koplyčią):

    Šiluva. Rugsėjo mėnesio pradžioje didžiulės minios žmonių suplaukė iš visų Lietuvos kampelių į Švč. Marijos Gimimo atlaidus.

    Rugsėjo 9 Raseinių autoinspekcija sulaikė į atlaidus vykstantį Vadaktų kleboną kun. Antaną Valantiną ir įsakė grįžti namo.

    — Kam sulaikote? — klausė klebonas. — Jei mes nusikaltėliai — sušaudykite!
Kun. A. Valantinas buvo nuvežtas į Raseinius ir nubaustas 15 parų arešto, tačiau dėl ligos pakliuvo ne į daboklę, o į ligoninę.

    Rugsėjo 9 autoinspekcija vienam Kauno taksistui atėmė vairuotojo pažymėjimą. Švenčių dienomis Kauno taksistams yra draudžiama vežti žmones į Raseinius.

    Rugsėjo 12 d. 22 vai. penki asmenys — milicijos įgaliotinis, viena moteris ir 3 vyrai padarė Šiluvos koplyčioje ir bažnyčioje kratą. Koplyčioje rado pundelį žvakių, o bažnyčioje — portfelį su devocionalijo-mis. Krėtėjai kleboną apibarė, o devocionalijas pasiėmė.

    Sekmadienį, rugsėjo 14, buvo atvykę tiek daug žmonių, kad Šiluvos gatvėmis vos galėjo pravažiuoti autoinspekcijos mašinos.

*    *    *

202

(Milicija ir kareiviai tikrino į bažnyčios sukaktuvinę šventę vykstančiųjų dokumentus):

    Sangrūda. 1975 spalio 5 Sangrūdos parapija (Kapsuko raj.) šventė 50-ties metų gyvavimo sukaktį. 1971 metais kažkieno piktos rankos sudegino gražią Sangrūdos bažnyčią, tačiau energingas klebonas kun. Kazimieras Skučas viename name įrengė gana mielą bažnytėlę.

    Jau nuo ketivrtadienio, spalio 2, ant visų kelių, vedančių į Sangrūdą, stovėjo milicija ir kareiviai, tikrindami keleivių dokumentus. Kadangi Sangrūda randasi pasienio zonoje, tikrintojai neleido nuvykti į jubiliejų visiems, kurie neturėjo milicijos leidimo. Žmonės vyko per laukus. Vietos kolūkyje buvo paskelbta darbo diena; mokiniams reikėjo eiti į mokyklą, tačiau atėjo tik du vaikai.

    Atvykusį vyskupą Liudviką Povilonį sutiko minios žmonių ir tik du kunigai — K. Skučas ir P. Dumbliauskas. Šie kunigai neįstengė visų tikinčiųjų išklausyti išpažinčių ir daugelis žmonių grįžo namo be Sakramentų.

    Kaip taisyklė, tikrintojai didžiausį uolumą parodo švenčių dienomis, kad sutrukdytų žmonėms dalyvauti švenčių iškilmėse.

*    *    *

(Net vokiečių nužudytiems vietos gyventojams pagarbos komunistai pakęsti negalėjo):
Sližiai. 1975 metais Sližiuose iš kryžkelės į kapus buvo perkeltas granitinis kryžius su užrašu: „1917 liepos 25 šioje vietoje kovoje su vokiečiais ginant „kasdieninę mūsų duoną" žuvo Domas Žilinskas, Juozas Žilinskas, Kazys Sakalauskas, nuo žaizdų ir kančių
203
 
mirė H. Sakalauskas, Jurgis Jasionis, Pranas Novikas, Veronika Novikaitė. Garbė didvyriams, 1928.V.15."

    Paklausus vietos žmones, kodėl vietinė valdžia perkėlė kryžių, buvo atsakyta: „Argi nežinote, kas negali ramiai praeiti pro pakelės kryžių?"

*    *    *


(Apiplėštos ir išniekintos net keturios vyskupijos bažnyčios):

    Panevėžys. 1975 rugsėjo 16-os naktį buvo įsibrauta į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Panevėžyje. Išplėštos aukų dėžutės.

    Rugsėjo 17 naktį iš Panevėžio katedros per langą buvo ištrauktas meniškas kryžius.

    Rugsėjo 21 naktį buvo išplėšta Karsakiškio bažnyčia. Buvo išplėšti tabernakuliai ir pagrobta monstrancija su Švenčiausiuoju ir Komuninė.

    Taip pat buvo išplėšta Naujamiesčio bažnyčia.

*    *    *



(Ir liaudies dainų klubas pavojingas komunizmo statytojams):

    Vilnius. Prieš ketverius metus Vilniaus respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose (S. Daukanto g. 5) susikūrė liaudies dainų klubas. Jo nariais buvo tiek jaunimas, tiek ir pagyvenę žmonės — inžinieriai, dailininkai, mokytojai, studentai. Visus juos jungė bendra idėja — išsaugoti ir puoselėti gražiąsias lietuvių liaudies tradicijas. Per savo gyvavimo laiką klubas paruošė ne mažiau šimto renginių: vakaronių,
204
 
koncertų, paskaitų, ekspedicijų, išvykų. Ne kartą apie klubo veiklą šiltai atsiliepė „Literatūra ir menas" ir kiti laikraščiai.

    1975 rugsėjo 11 klubo nariai rinkosi pirmajam poatostoginiam užsiėmimui. Čia jų laukė nemaloni staigmena — rūmų direktoriaus pavaduotojo įsakymu klubo durys buvo užrakintos. Dainininkai ėmė repetuoti rūmų vestibiulyje, tačiau administracija pa-reikalvo repeticiją nutraukti.

    Liaudies dainų klubo trukdymą Profsąjungų kultūros rūmų vadovybė aiškina tuo, kad klubas esąs „nelegalus", nes veikia be patvirtinintų įstatų ir neturi darbo plano.

    Iš tikrųjų nuostatai buvo parašyti ir pateikti Rūmams prieš metus laiko, bet kažkieno nurodymu jie „dingo".

    Klubo veikla buvo trukdoma ir anksčiau. Savickui apsilankius Valstybiniame saugume, kurį laiką klubas buvo priverstas sustabdyti savo veiklą.

    Ne kartą klubui buvo prikišama, kad jis suruošė koncertus „net" Šiluvoje ir Vilniaus priemiestyje — Jeruzalėje.

    Atrodo, kad liaudies dainų klubo laukia toks likimas, koks ištiko kraštotyrininkų ir diskusijų klubus Lietuvoje. Tarybinės valdžios ranka nori ištrinti visą Lietuvos praeitį.

*    *    *

(Visus Lietuvos kultūrinio gyvenimo poreiškius savo grubia letena yra prispaudusi kompartija ir jos įrankis — saugumas):
     Vilnius. 1975 rugsėjo 22 Operos teatre įvyko Čiurlionio gimimo 100-jų metinių minėjimas, tačiau bilietus platino tik Lietuvos KP CK institutas.

*    *    *

205

     1975 spalio 1 Valstybinio saugumo pareigūnai klausinėjo „Dailės" kombinato darbuotoją Leoną Šulcą, ar kalbama darbovietėje antirusiškomis temomis, ar patenkintas gyvenimo lygiu, ką turįs iš senosios lietuvių literatūros?

*    *    *

    
Nuo 1974 m. visose Lietuvos aukštosiose mokyklose net laborantų priėmimą į darbą turi sankcionuoti Valstybinis saugumas.

*    *    *

     1975 birželio 26 į Valstybinio saugumo komitetą buvo pakviesta Gema Bagdonavičiūtė. Tardytojas Rimkus domėjosi, kas organizavo Rasos šventę Kernavėje.

     Nepaisant nuolatinių saugumiečių represijų prieš šios šventės dalyvius ir persekiojimų, šventė kasmet į Kernavę sutraukia nemaža jaunimo.

*    *    *

     Panevėžys. 1975 m. pavasarį ir birželio gale į Panevėžio Valstybinio saugumo komitetą buvo iškviestas Petras Dūda, dirbantis „Ekrano" gamykloje. Saugumiečiai klausinėjo apie žygio „Daukanto taku" organizavimą ir apie Rasos šventę ant Bakainių piliakalnio.

     Prieš tai gamyklos administracija atėmė iš Dūdos foto reikmenis, nes jis buvo vienas pagrindimų minėto žygio fotografų.

     Žygis „Daukanto taku", skirtas Daukanto kelionės iš Lenkimų į Vilniaus universitetą jubiliejui, apima kelią nuo Lenkimų iki Vilniaus pro Žemaičių Klavariją ir Šiluvą. Gal būt, todėl šis žygis iš karto atkreipė Panevėžio partijos komiteto dėmesį. Iš pradžių buvo uždrausta kviesti turistus iš kitų Lietuvos miestų, nes į kiekvieną šio žygio etapą susirinkdavo beveik po šimtą žmonių. Vėliau buvo visiškai uždrausta dalyvauti šiame žygyje.

*    *    *

206

     1975 birželio 14 -15 dienomis Šiluvoje turėjo vykti penktosios tradicinės Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio orientacinio sporto varžybos. Panevėžio sportininkai kreipėsi į Ekskursijų biurą, prašydami išskirti autobusą važiuoti Šiluvon. Ekskursijų biuras atsakė, kad autobusą į Šiluvą biuras gali skirti tik esant partijos CK leidimui. Tada sportininkai kreipėsi į Respublikinę turizmo valdybą Vilniuje, prašydami išspręsti nuvykimo į Šiluvą klausimą. Minėtos valdybos viršininkas Litvinas liepė pakeisti varžybų vietą.



(Komunistinė valdžia išniekina kapus):
     Pelesa. Marijai Stračinskienei kolūkis išskyrė pusę arų senų kapų vietoje, kur dar tebestovi 10 kryžių. Moteriškė atsisakė arti tokią vietą ir kreipėsi į Varanavo ir Minsko valdžią, primindama, kad šiuose kapuose esą palaidotų ir komunistų. Atvažiavusi iš Varanavo komisija pakraipė galvas ir išvažiavo; po kiek laiko atėjo atsakymas, kad arai paskirti teisingai. Tai ne pirmas kapų išniekinimas šiose apylinkėse.

     Remontuojant Rodūnės - Pelesos kelią, buvo nukasta dalis Dubinių kaimo kapų.

*    *    *

(Parapijiečių vargai su pamaldomis):
     Voverka. Šios parapijos tikintieji apsidžiaugė, kad po daugelio prašymų ir kelionių į Maskvą buvo leista kartą per mėnesį į jų parapiją atvažiuoti Kamen-kos klebonui. Tačiau buvo uždrausta klebonui atvažiuoti su vargonininku, kuris Voverkoje subūrė bažnytinį chorą. Vėliau buvo uždrausta atvažiuoti ir vienai
mergaitei, kuri pavargonuodavo.

*    *    *


(Net iš šešiolika parapijų aptarnaujančio kunigo atėmė vairavimo pažymėjimą):
     Breslauja. Kun. Vilčinskui tenka aptarnauti 16 parapijų, tame tarpe ir keliolika lietuviškai kalbančių kaimų. Autoinspekcija atėmė iš jo vairuotojo pažymėjimą, apkaltinusi neblaivumu.

     Liaudies nuomone, ši akcija — tai sąmoningas kenkimas tikintiesiems, nes visi kun. Vilčinską pažįsta kaip nevartojantį alkoholio.

*    *    *

(Lietuviškos sritys, įjungtos Gudijos valdžios teritorijon, negali gauti lietuviškų pamaldų):
     Pelesa. Šios parapijos tikintieji šių metų žiemą siuntė delegaciją į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, prašydami kunigo arba kad kaimyninėje Rodūnės parapijoje būtų įvestos lietuviškos pamaldos. Arkivyskupijos kancleris paaiškino, kad kurijos skirto kunigo nepatvirtintų vietos valdžia, o dėl lietuviškų pamaldų kreiptis į Rodūnės kleboną. Pastarasis atsakė, kad lietuviškas pamaldas įvesiąs tada, kai šis kraštas bus prijungtas prie Lietuvos.

     Rodūnės apylinkių lietuviai kelis kartus buvo įteikę prašymą su keliais tūkstančiais parašų TSRS Aukščiausiajai Tarybai, prašydami prijungti šį etnografinį Lietuvos rajoną prie Lietuvos, tačiau jų prašymas nebuvo patenkintas, bet iššaukė valdžios represijas.

*    *    *



(Mokytoja sudraskė iš mokinės pagrobusi rožančių):
     Šiauliai. Šiaulių II internato mokyt. Griškonienė, pagrobusi iš mokinės rankų rožančių, jį sudraskė ir numetė į šiukšlių dėžę.
— Aš turiu 10 pirštų vietoje rožančiaus karoliukų ir visur galiu kalbėti poterius — ir pertraukos metu, ir patale ir kelionėje.

*    *    *

(Įnirtingai bedievybė mokykloje peršama ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams):.
     Salos. 1975 gegužės mėnesį Salų aštuonmetės mokyklos tėvų susirinkime mokyt. Mickevičienė skaitė ateistinę paskaitą, kurioje Salų tikinčiuosius vadino tamsybininkais, nekultūringais žmonėmis.

     Direktorius Augulis įrodinėjo, kad religija — didžiausia nesąmonė, todėl tėvams ir draudžiama vesti vaikus į bažnyčią. Direktorius ragino žmones neklausyti klebono ir nevesti vaikų prie Pirmos Komunijos. Direktoriaus Augulio nuomone, Salų klebonas Petras Nykštus gerai žino tarybinius įstatymus, bet juos laužo ir už tai buvo net du kartus baustas. Tokių kunigų nereikią klausyti.

*    *    *

(Mokytoja Paulauskaitė klasėje kvočia mokinių religinius įsitikinimus):
     Gargždai Vidurinės mokyklos mokytoja Paulauskaitė liepė trečios klasės mokiniams atsakyti į klausimus: ar tiki Dievą, ar lankai bažnyčią, ar eisi išpažinties ir kt.?

     Vienas mokinys pasakė:

     — Jums, mokytoja, dėl to nebus geriau ar aš tikiu į Dievą ar ne.

     Mokytoja išbarė mokinį ir nusivedė pas direktorių, skusdama, kad šis mokinys jos neklausąs. Į direktoriaus klausimus berniukas nieko neatsakė.

*    *    *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum