gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Keli štrichai „LKB Kronikos" tema Spausdinti El. paštas
Parašė Birutė Briliūtė   
    Rašyti paskatino ne noras prisiminti, kas buvo ir kaip viskas vyko, bet mintis, kad, teisingai įvertinus praeitį, bus lengviau susiorientuoti dabartyje. Juk kova dar nesibaigė. Kova tęsis iki pasaulio pabaigos, kol, pasak Jėzaus Kristaus, „kiekvienas priešas bus paklotas lyg pakojis po mano kojomis".

    Esu viena iš daugelio „LKB Kronikos" bendradarbių. Visus juos anksčiau ar vėliau „LKB Kronikos" redaktorius kun. S.Tamkevičius pakvietė šiam darbui, ir jie sutiko.

    Manęs niekas nepakvietė. Dievo Apvaizda nuo pat mažų dienų leido suktis pačiame skaudžių įvykių verpete, ir tai išmokė teisingai pasirinkti vertybes. Davė dvasios vadą, kurio vadovaujama ėjau ir dariau tai, kas atrodė būtina daryti.
1968 metais, kai man dar buvo tik 10 metų, pirmą kartą dalyvavau uždarose rekolekcijose, kurias vedė „LKB Kronikos" redaktorius kun. S.Tamkevičius. Rekolekcijose supratau, kad žmogus turi gyventi atsigręžęs veidu į Dievą, nepaisydamas, kad ir kokia tamsi naktis aplink siaustų.

    1969 m. prasidėjo pirmieji patirtų tiesų išbandymai. Mokykla sužinojo, jog mokytojos ir inžinieriaus Brilių šeima labai religinga. Bedieviai ėmėsi darbo: bandė palaužti grasinimais, pataikavimu, patyčiomis. Pagaliau išmetė mamą iš darbo. Vėliau ir tėtį. Mokykloje nuolat terorizavo mus, vaikus.

    1972 m. pasirodžiusi „LKB Kronika" buvo lyg švyturys, viltis, kad ir tamsiausią bedieviško komunizmo uždangą gali praplėšti tiesos žodis.

    1973 m. įstojau į Kauno J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Pasirinkau ją vien todėl, kad čia stojant nereikėjo charakteristikos. O kur nors kitur su savo „juoda" charakteristika nebūčiau įstojusi.

    Antrajame kurse atsirado daugiau laisvo laiko, tad nusprendžiau padėti skleisti tiesos žodį - dauginti „LKB Kroniką". Paprašiau kun. S.Tamkevičių, kad leistų. Leido, bet pagyrimo ar susižavėjimo nesulaukiau. Priešingai - sausai paklausė, ar žinau, kuo tai gali baigtis. Atsakiau, kad žinau, bet esu nepilnametė, o nepilnamečių neteisia (tuo aš tada tikėjau). O kai paklausiau, kiek egzempliorių padauginti ir kam juos perduoti, atsakė trumpai ir aiškiai: „Padaugink tiek, kiek gali išplatinti tarp savo draugų."

    Šaltas „LKB Kronikos" redaktoriaus tonas mane pastatė ant žemės. Supratau, kad tai yra rimtas ir atsakingas darbas, kurio negalima dirbti dėl įvertinimo ar pagyrimo. Tiesa, kaip ir jos skleidimas, - rupi duona. Ją valgydamas nepatirsi to skonio kaip saldainį kramtydamas, bet užtat suvalgęs pasijusi sotus ir tvirtas. Spausdindavau tada per atostogas ir po paskaitų. Padaugindavau iki 30 egzempliorių ir išdalydavau draugams.

    1980 metai mano gyvenime buvo pažymėti pirmąja data, kai buvo mėginta išaiškinti „LKB Kronikos" leidėjus. Marijampolėje, Dvidešimtmečio gatvės trečiajame numeryje, dažnai lankydavosi G.Navickaitė ir O.Vitkauskaitė. Ši priežastis ir paskatino saugumiečius po dienos nuo jų arešto padaryti kratą. Tokio ciniško saugumiečių elgesio dar niekada nebuvau mačiusi. Jie visą dieną šlykščiausiai tyčiojosi iš keturių visai dar jaunų vienuolių, šio namo gyventojų. Galiausiai priteršę rūsį, paversdami jį lauko tualetu, pasišalino nepalikdami net kratos protokolo. Tai buvo susidūrimas su tikrais barbarais.

    Tada supratau, kad per mažai skiriu laiko ir jėgų kovai dėl tiesos ir viešumo. Po kratos nuvažiavau į Kybartus ir tiesiai pasakiau: „Kada gi pagaliau leisite man rimtai įsitraukti į šį darbą?"

    Kun. S.Tamkevičius buvo sukrėstas naujų areštų, todėl labai rimtai paaiškino: „Tu dar per jauna." Atkirtau: „Man jau 22 metai, kada gi aš pagaliau užaugsiu?!" „Gerai, pagalvosiu", - atsakė.

    Po savaitės savo kambaryje kun. S.Tamkevičius raštu (kalbėti buvo pavojinga) paaiškino, kaip daromos slėptuvės, kaip fotografuojama pogrindžio spauda, parodė specialią kalkę ir paaiškino, kaip reikia dauginti spiritiniu rotaprintu.

    Tada aš pakaitomis Vilkaviškyje, Marijampolėje ir Opšrūtų kaime ėmiau dauginti maždaug 100-150 egzempliorių tiražu „Aušrą" ir „LKB Kroniką".

    Prabėgus dar keletui mėnesių kun. S.Tamkevičius pasiūlė leisti žurnalą jaunimui. Sutikau, nors to darbo visiškai neišmaniau. Kun. S.Tamkevičius kantriai aiškindavo, kur labiau tiktų vienas ar kitas skyrius, patardavo, iš kur imti medžiagos, patikrindavo ir ištaisydavo mano jau „suredaguotą" tekstą. Taip atsirado pirmieji „Lietuvos ateities" numeriai.

    Kartą kun. S.Tamkevičius pakvietė į kleboniją pažiūrėti, kaip „kepami blynai", t.y. fotografuojama, ryškinama ir parengiama kelionei į Vakarus fotojuosta su „LKB Kronikos" negatyvais. Tada jis šio meno mokė Nijolę Sadūnaitę. Po darbo man išrašė tokio turinio „receptą": 2x60W+8dxl-2sek ir liepė išbandyti pačiai namuose. Bandžiau, bet neišėjo... Kadangi šis darbas buvo įkyrus ir neįdomus, o man tuo metu nelabai ir reikalingas, tad be didelio sielvarto mečiau jį į šalį.

    Kun. S.Tamkevičiui areštas nebuvo nei netikėtas, nei staigus. Daug kartų buvo iškilusi grėsmė, kad gali areštuoti. „LKB Kronikos" redaktorius tam ruošėsi. Ruošė ir savo bendradarbius. Deja, viena yra pasiruošti teoriškai, o visai kita praktiškai.

    Nors likę „LKB Kronikos" bendradarbiai ir galėjo iki galo atlikti visus leidinio rengimo darbus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo morališkai pasirengęs imtis visiškos atsakomybės. Kiekvienas tarsi mažas didelio laikrodžio sraigtelis lindėjo savo kamputyje ir laukė, kol ateis laikrodininkas ir pajudins visą mechanizmą, kad vėl galėtų linksmai ir energingai skaičiuoti valandas.

    Tačiau Dievo Apvaizda budi. Ji pasirūpino iš anksto: kun. S.Tamkevičių areštavo kaip tik tada, kai jis buvo ką tik baigęs rengti 57-ąjj „LKB Kronikos" numerį. Darbas nesustojo.

    Prabėgus porai savaičių ir atlėgus pirmam slogiam įspūdžiui, Bernadeta, Onutė, Virginija ir aš, keturios Kybartų gyventojos, susirinkome savo mažo sodelio nuošaliame kamputyje po dideliu agrastų krūmu pasitarti. Reikėjo išsiaiškinti, ką kuri galime dirbti ir kaip reikėtų viską organizuoti. Pasiskirstėme pareigomis. Bernadeta kartu su vilniete Elenute Šuliauskaite redaguos, Virginija moka vairuoti mašiną, vadinasi, rinks medžiagą iš visos Lietuvos, perrašys mašinėle, suredaguos tekstus, padės dauginti rotaprintu, Onutė keliaus į Rusiją ir padės Nijolei Sadūnaitei perduoti fotojuostas į Vakarus, talkins dauginant. Man teko fotografuoti, dauginti. Sutikau, jei reikės, padėti redaguoti.

    Reikėjo redaktoriaus. Nusprendėme, jog Virginija turės leistis kelionėn po Lietuvą. Deja, ši kelionė nepatenkino lūkesčių. į uolius kunigus pernelyg piktai buvo atgręžtos KGB-istų akys.

    Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komitetas pasiskelbė einąs pogrindin.

    „LKB Kronikos" 58-asis numeris dienos šviesą išvydo Kybartuose. Jį parengė Elenutė ir Bernadeta. Redaktoriaus naštą jos dalijosi pusiau. Tačiau to buvo maža. Reikėjo Bažnyčios aprobacijos. Šią naštą pasiryžo nešti kunigas neakivaizdininkas Jonas Boruta.

    Darbas pajudėjo. Rodės, jau visi sraigteliai juda, nebėra tuščių postų, tačiau vienos tvirtos rankos trūko. „LKB Kronikos" redagavimas gulė ant keturių pečių: kun. Jono Borutos, Bernadetos Mališkaitės, Elenos Šuliauskaitės. Viena dalis teko ir man. Daug padėjo gyd. Julija Kuodytė, Janina Judikevičiūtė, Ona Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė ir kiti.

    Po šių persitvarkymų, Dievo Apvaizdai padedant, „LKB Kronikos" stilius praktiškai nepasikeitė, ir tai klaidino KGB-istus, o galbūt ir apsaugojo leidėjus. Leidinio puslapius numeris po numerio stengėmės padaryti panašius į ankstesniuosius. Darbo metodai ir organizavimas liko toks, kokį buvo suformavęs kun. S.Tamkevičius. Slėptuvės, darbo priemonės, net patarimai liko tie patys. Iškilus keblioms situacijoms viską sprendėme drauge. Pakito tik įvadiniai „LKB Kronikos" straipsniai, kurių didžiumą parengdavo kun. J.Boruta.

    ..."Kronika". Turi alsuoti ir tuo, kas supa tavo kasdienybę. O ji darėsi vis sunkesnė.

    Per pirmąsias po kun. S.Tamkevičiaus arešto šv.Mišias kun. (dabar jau vyskupas) J.Preikšas liūdinčiai parapijai pasakė: „Šiandien jūs neturite kito ginklo - tik maldą. Bet nepraraskite vilties. Turėkite prieš akis Apaštalų Darbuose minimą šv. Petro išvedimą iš kalėjimo ir melskitės."

    Ir žmonės meldėsi. Tūkstantinė mažų, didelių ir senų tikinčiųjų minia keliais pajudėjo aplink bažnyčią. Akyse spindėjo ašaros, rankos pabalusiais pirštais varstė karoliukus, o lūpos šnabždėjo: „Sveika Marija, sveika Marija... gelbėk mus nuo pikto..."

    Taip tęsėsi kasdien. Devynias dienas. O vėliau kiekvieną mėnesį minint arešto dieną. Paskui ir teismo, ir vardo dieną.

    Tylus tūkstantinės minios protestas kėlė siaubą bedieviams. Prasidėjo grasinimai, draudimai ir
patyčios, ypač iš vaikų mokykloje. Tačiau skausmo ir neteisybės širdyse buvo per daug, tad net mažiausias vaikelis nesudrebėjo. Vėl ėjo ir meldėsi.

    Drumstame vandenyje lengviau gaudyti žuvį -šitą tiesą žino visi. Tai puikiai suprato ir saugumiečiai, tad ėmėsi darbo. Aiškino žmonėms, kad Kybartuose gyvenančios vienuolės laužo vaikų ateitį, skaldo parapiją, kad per jas kun. S.Tamkevičius pasodintas kalėjiman.

    Įsiūčio pagauti 1984 m., apkaltinę Vėlinių procesijos organizavimu, areštavo ir kun. Joną Kastytį Matulionį bei aštuoniolikmetį moksleivį Romą Žemaitį. Tuo pat metu padarė kratą ir mūsų name. Ačiū Dievui, nesėkmingai.

    Trijų kunigų areštas nesustabdė „LKB Kronikos" leidimo, tačiau ir neatvėsino KGB-istų įniršio. Ryžtis naujiems areštams jie neturėjo drąsos: kiekvienas nesėkmingas areštas sukeldavo daug triukšmo pasaulyje ir mažino jų autoritetą Maskvos akyse. Tačiau jų rankose buvo kitas ginklas - šmeižtai ir melas, kuriais jie stengėsi suniekinti mūsų autoritetą pačios Bažnyčios akyse.

    1986 m. ši kova pasiekė apogėjų: net per kunigų tarybos posėdį buvo svarstoma, ką daryti su Kybartų vienuolėmis, kurios drumsčia ramybę parapijoje, trukdo klebonui atlikti pareigas.

    Kalbų mastas, pasiekęs tokį lygį, vertė kongregacijos vyresniąsias imtis ryžtingų priemonių padėčiai normalizuoti.

    Kovoti su bedieviška valdžia mokėjome, bet ką daryti, kai nesupranta savi? Iškilo klausimas: ar būti paklusnioms, ar ginti skriaudžiamus žmones ir eiti meilės keliu?

    Ši dilema gal nebūtų iškilusi, jei nebūtų buvę aišku, jog mums pasitraukus neliks kam leisti „LKB Kronikos". Tas mintis išdėstėme kun. J.Borutai, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniajai Julijai Kuodytei ir kun. J.Danylai SJ. Visi jie drąsino, stiprino, bet negalėjo nieko aiškaus patarti. Paliko tai spręsti mūsų pačių sąžinei. Tačiau viena buvo aišku visiems: „LKB Kronika" nepasiruošusi sutikti tokio išbandymo, juolab kad tuo metu N.Sadūnaitė slapstėsi Rusijoje, o E.Šuliauskaitė sirgo. Tačiau...

    Dvasinė naktis, kuri apgaubė „LKB Kroniką" ir jos leidėjus, atrodė neišbrendama. Onutė, Bernadeta ir Virginija pasiryžo išeiti iš vienuolyno, o aš svyravau. Tačiau Dievas pasirūpino ir manimi - buvau atleista.

    Šiandien mažai tikėtina, kad būtume pajėgusios ramia širdimi palikti vienuolyną ir kūrybingai dirbti toliau, jei Dievas nebūtų atsiuntęs paguodos Angelo. Tai buvo a.a. kun. Juozas Zdebskis. Nežinia, kokio vidinio balso siųstas jis, slapčia pasinaudodamas pakeleivingomis mašinomis, atvažiavo į mūsų namelį ir paaiškino, jog privalome likti Kybartuose ir remti visus, kurie kenčia. „Jūs turite laisva valia atiduoti save aukai. Jūs būsit suniekintos, pažemintos, bet pažiūrėkit į Kristaus Kryžių, ar ne tam atėjote į vienuolyną, kad juo sektumėte?" - tai buvo jo žodžiai. Klausėmės, aiškinomės, bet sustingusios nuo skausmo ir netikrumo širdys sunkiai priėmė šiuos žodžius. Jau niekuo nebetikėjome.

    Saugumas tuo laikotarpiu ypač įsisiautėjo. Buvo sustiprintas sekimas, kontroliuojamas kiekvienas įtartino žmogaus žingsnis. A.a. kun. J.Zdebskis pasakojo, kad saugumiečiai pastaruoju metu net du kartus kėsinosi jį slapčia nužudyti, bet nesėkmingai.

    Po trijų dienų nuo apsilankymo pas mus, 1987 m. vasario 5 d., kun. J.Zdebskis žuvo autoavarijoje. Jo mirtis lyg žaibas perskrodė juodą dangų. „Viešpatie, nejau tiek daug reikia, kad padrąsintum bailias mūsų širdis?! - svarstėme mes. - Atleisk mums, silpnatikėms, - daugiau neabejosime!"

    Po visų audrų mes radome prieglobstį Eucharistinio Jėzaus kongregacijoje. Meilė, kuria mus apsupo vienuolyno vyresnioji Julija Kuodytė ir kitos seserys, viršijo lūkesčius. Mūsų ne tik niekas neįtarinėjo, bet netgi iš savo kuklių santaupų namą, kuriame gyvenome Kybartuose, nupirko, kad galėtume laisvai toliau darbuotis.

    Dabar mes gyvenome lyg už mūro sienos. Visi kaltinimai, pasiekę Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją Juliją Kuodytę, lyg į uolą atsimušę suduždavo. Atslūgo įtampa. Pasijutome saugios.

    Saugumui nebeliko kito kelio kaip tik veikti atvirai. 1987 m. kovo 6 d. tuo pat metu padarė dvi kratas: vieną Vilkaviškyje Brilių, mano tėvų, name, o kitą - Kybartuose.

    Iš pradžių krata vyko įprastiniu būdu: majoro Rainio vadovaujama saugumiečių ir kviestinių „liudytojų" brigada lapelis po lapelio naršė knygų lentynas, spintas, rašomojo stalo stalčius. Bet kai už rašomojo stalo sėdįs majoras Rainys ištraukė voką su juodu rašalu išmargintais mašinraščio lapais - jo akys tiesiog nušvito. Matyt, jau regėjo naujas žvaigždutes antpečiuose.

    Ši krata buvo lemtinga. į KGB-istų rankas pakliuvo 2 vokai su mano ranka redaguotu „LKB Kronikos" tekstu.

    „Teks važiuoti į Vilnių", - sausai pasakė Rainys ir tęsė kratą toliau. Pati žinojau, kad teks važiuoti. Ir, ko gero, ne tik į Vilnių. Baimės nebuvo. Širdy atslūgo kažkokia keista įtampa. Tada pamąsčiau: „Gal ir gerai - pagaliau turėsiu laiko poilsiui. Niekas nerūpės..."

    Koridoriuje susidūriau su keistai spindinčiomis Onutės akimis. Ji žvilgsniu parodė, kad nueičiau pas ją. Pasisekė. Kai priėjau arti, Onutė trumpai pasakė: „Saugume nekalbėk nė žodžio. Visa kita, nebijok, mes sutvarkysime."

    - Grjžkite į savo vietą, - sukomandavo kažkuris saugumietis.
    - Neleiskite jai judėti, - papildė Rainys ir vėl tęsė darbą.

    Norėjau padėkoti Dievui už viską, bet ratu stovinčių saugumiečių akys trukdė susikaupti. „Ar galiu truputėli pagroti", - paprašiau Rainį. Atsisuko, keistai pasižiūrėjo, bet leido.

    Grojau Mocarto sonatą g-moll, o mintyse dėkojau Dievui už tą sielos ramybę, kuria tik jis vienas gali apdovanoti sielą.

    Kai atsisukau, saugumiečių veidai buvo pabalę ir net ištįsę iš nuostabos. Atrodė, kad jie mato ne žmogų, bet dinozaurą.

    Kratos pabaigoje saugumiečiai gavo iš aukštesnės savo valdžios kitą nurodymą - neareštuoti.

    Buvo aišku, jog tai daroma vien tam, kad lengviau susektų likusius „LKB Kronikos" bendradarbius.

    Tuoj pat po kratos saugumiečių operatyvininkų brigada apsigyveno netoli mūsų esančiame name ir taip, beveik atvirai, diena po dienos pusę metų sekė mūsų namelį.

    Reikėjo kuo skubiau parengti „LKB Kronikos" 73-ąjj numerį. Laiku pasirodęs jis turėjo suklaidinti saugumiečius. Darbo ėmėsi vilnietė Elenutė Šuliauskaitė, kun. Jonas Boruta ir Nijolė Sadūnaitė. Numerį perrašė ranka ir rengėsi perduoti Vakarams, bet čia vėl pasipainiojo saugumietis Rainys. Jis rado pasislėpusią N.Sadūnaitę, kuri dar spėjo pusiau sunaikinti parengtą rankraštį. Paskutinį 73-iojo numerio egzempliorių kratos metu į butą atnešė Bronė Vazgelevičiūtė, ir jis pakliuvo saugumiečiui Rainiui į rankas.

    Ką daryti? Kas išleis numerį? Bernadeta gulėjo ligoninėje po sunkios operacijos. Vilnius, atrodė, tyli. Nusprendėme leisti Kybartuose. Mes jau neturėjome ko prarasti. O didelė drąsa kartais gali pasitarnauti kaip priedanga.

    Reikėjo leidimo. Vienuolyno vyresnioji Julija Kuodytė davė ne tik leidimą, bet ir palaiminimą suteikė. Be to, pažadėjo paprašyti kun. J.Borutą ir E.Šuliauskaitę atkurti „LKB Kronikos" medžiagą iš atminties."

    Sudėjus turėtą ir gautą medžiagą, 73-iasis numeris išėjo. Vėl visi grįžome į savo vietas. Kiekvienas atlikome savo darbą, ir mūsų „automobilis" riedėjo toliau. Numerius vieną po kito parengdavome Kybartuose, saugumiečių prieglobstyje. Taip pasirodė 74, 75, 76, 77, 78 ir 79 numeriai.

    Po 1978 m. kovo 6 d. kratos saugumiečiai retkarčiais kviesdavosi tardyti į Vilnių. Onutei ir Virginijai netgi teko savo pirštų atspaudus ten palikti.

    Vieno sunkaus, bet nesėkmingo tardymo metu saugumietis Rainys liūdnai pasakė maždaug tokią mintį: „O, kad ne Julija Kuodytė, mes seniai jus būtume sutvarkę. Be jos nebūtumėt atsilaikiusios."

    Ką visa tai reiškė, nesupratom, bet buvo aišku, kad jiems puikiai žinomi visi mūsų vingiai.

    1987 m. rugsėjo mėn. 8 d. saugumiečiai, vadovaujami Stepučinsko ir Baumilos, padarė dar vieną kratą. Šį kartą nieko nerado. Saugumiečių elgesyje aiškiai jautėsi nauji Laisvės pavasario vėjai. Kratos metu jie buvo daug atsargesni, nerodė perdėto uolumo. Vienas jų, pasivėdėjęs į šalį, netgi išsitarė: „Čia viskas nesąmonė. Jei būtų mano valia, aš nepersekiočiau žmonių dėl tokių dalykų."

    Laisvės pavasaris skleidė savo žiedus. Net komunistiniuose laikraščiuose ėmė rodytis viena kita laisva mintis. Lyg paukščiai iš tolimų kraštų į savo gūžtas grįžo kaliniai. Susikūrė Sąjūdis. Žmonės laisvai ir iškilmingai nešė rankose trispalves. Lietuva kėlėsi gyventi. „LKB Kronika" baigė savo sunkų kryžiaus kelią. Ji pasitraukė poilsio, užleisdama vietą naujoms, gaivioms jėgoms.

    Ar reikėjo? Šitas klausimas iškildavo dažnai. Ypač jis slėgė tada, kai buvo sunkios sąlygos.

    Po kun. S.Tamkevičiaus arešto širdin įstrigo vienos parapijietės dejonė: „Kas dabar mus gins!?" Iš tiesų: ar reikia ginti mušamą? Ar reikia guosti verkiantį? Ar reikia pakelti suklupusį? Ar reikia aprišti žaizdotą? Ar reikia sudrausti pikta darantį? Ar reikėjo leisti „LKB Kroniką?"

    Stovėjau kartą prie kun. Virgilijaus Jaugelio kapo ir meldžiausi. Priėjo moteris. Irgi meldėsi. Paskui sako: „Gerai jam buvo dangų pasiekt. Jis toks šventas buvo!" Apsisuko ir nuėjo. Ar ir mes visi taip nedarome? Užrėžiame ribą tarp anų ir savęs, kad tik nereikėtų vargintis, kad tik galėtume pasakyti: „Jie tokie šventi buvo..."O reikėtų neužmiršti, ką sakė Kristus tau, man, visiems: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane."

    Viešpatie, Tu, kurs baltesniais už Saliamono drabužį žiedais išpuoši pievų leliją; Tu, kurs pilką lauko žvirblį peni, kurs varpoje brandini grūdą; Tu, kurs silpną žmogų apveiki savo nemarybe, Tu dovanoji jam savo meilę, savo laisvę, savo tvirtybę. Tu, dar čia, žemėje, leidi džiaugtis savo ištikimiesiems „Dievo vaikų laisve" - Tebūnie Tavo vardui garbė ir šlovė per amžius ir per amžių amžius!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum