gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Buvo ne vien „LKB Kronika" Spausdinti El. paštas
Parašė Petras Plumpa   
    Iš mano katalikiškos veiklos „LKB Kronikos" leidimas sudarė tik vieną iš daugelio užsiėmimų. Prieš tai buvo keleri metai visokių darbų ir sumanymų, kurių vos menką dalį pavyko įgyvendinti.

    1968 metų vasarą, bendraudamas su aktyviais katalikais, sužinojau, kad Kaune „Žemprojektui" reikalingas spausdintojas rotaprintu. Techninio skyriaus darbininkė Janina Gudelytė rekomendavo mane to paties skyriaus viršininkui, ir netrukus pradėjau dirbti spausdintojo padėjėju mokiniu. Buvusiam politiniui kaliniui, vos prieš trejus metus sugrįžusiam iš. Mordovijos lagerių, tai buvo nemaža sėkmė. Nieko nedelsdami su draugais griebėme jautį už ragų: inžinieriai Algirdas Paliokas ir Jonas Gudelis padarė Tihamer Toth'o knygos „Jaunuolio būdas" kopijavimo maketus, J.Gudelytė, „Žemprojekte" dirbusi „Era", paruošė rotaprintui folijas, o man beliko išspausdinti 3000 egzempliorių, bet taip, kad niekas nežinotų. Dirbti šį darbą dieną, kai vaikšto visokie viršininkai ir užsakovai, buvo neįmanoma, todėl pasilikdavau kelioms valandoms po darbo. Spaudinio lapus supakuodavau, o kitą dieną ateidavo s. Monika Gavėnaitė ir juos išsinešdavo. Ji pasirūpindavo ir lapų sulankstymu bei įrišimu.

    Nors spausdinimo įrenginiai buvo milicijos prižiūrimi, kartais po darbo tikrindavo ir vietos darbuotojai, bet knygelės spausdinimas beveik iki galo vyko be sutrikimų. Tik paskutinę naktį, kai į rotaprintą reikėjo įdėti paskutinę foliją, įvyko fiziškai sunkiai paaiškinamas dalykas. Folija, kurią ką tik buvau pastatęs prie stalo kojos, kažkur dingo. Artėjo vidurnaktis, durys buvo užrakintos, langai sandariai uždaryti ir uždengti. Pagalvojau, kad dėl ilgalaikės nervinės įtampos sutriko regėjimas, todėl, atsiklaupęs ant grindų, pradėjau visur grabalioti rankomis, nors patalpoje degė lempos ir buvo šviesu. Kai nieko nesuradau, pasidarė karšta: juk rytą atėję kiti darbininkai tą foliją gali surasti ir atiduoti kam nereikia! Nieko nesugalvojęs, nuvaliau rotaprintą, paslėpiau spaudinius ir pasukau durų link. Dar kartą pažvelgiau į tą nelemtą stalo koją ir... pamačiau ten kuo gražiausiai tebestovinčią foliją. Apžiūrėjau - ta pati. Jau buvo vėlus laikas, nenorėjau iš naujo persirengti darbui, todėl, paslėpęs foliją, išėjau namo. Vos užrakinau spaustuvę, kitame tamsaus koridoriaus gale atsidarė durys ir įėjo kažkokie vyrai. „Ar tik ne tikrintojai?" - pagalvojau. Jeigu folija taip paslaptingai nebūtų „pasislėpusi", tie vizitatoriai būtų galėję pridaryti daug nemalonumų. Tiesą sakant, dirbdamas tą darbą, turėjau nemažą apsaugą - velionį popiežių Joną XXIII, kurio pagalba tikėjau...

    Išspausdinus „Jaunuolio būdą", nebeilgai teko dirbti spaustuvininku, nes KGB vietos viršininkams greitai jrodė, kad buvęs politkalinys neturi teisės dirbti tokio darbo.

    1969 metų vasarą kun. Jonas Buliauskas įsigijo nuosavą "Erą", kurią pagamino tie patys inžinieriai A.Paliokas ir J.Gudelis. Būdamas bedarbis, apsiėmiau su „Era" dirbti nelegaliai. Raudondvaryje pas s. levą Laurusevičiūtę (kun. J.Lauriūno SJ seserj) ant aukšto įsirengėme darbo kambarį, parsigabenome aparatūrą - ir prasidėjo knygų kopijavimas: A.Maceinos „Niekšybės paslaptis", „Dievo avinėlis", J.Girniaus „Žmogus be Dievo", „Lietuviško charakterio problema" ir daugelis kitų. Sesuo M.Gavėnaitė rūpinosi jų įrišimu, o kun. J.Buliauskas - platinimu.

    Kadangi mūsų patalpa ant aukšto buvo nešildoma, rudenį persikrausčiau į namo palėpę Kaune, Kranto g. 14. Namo šeimininkė M.Vilkaitė mėgo skaityti knygas ir svajoti apie nepriklausomą Lietuvą.

    1970 metų rudenį „Erą" perdaviau Virgilijui Jaugeliui, o pats įsitraukiau į Pauliaus Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J.Levandrausko sodyboje prie Zapyškio. 1971 metų pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti „Erą" į savo namą Kalniečių g. 113, V.Jaugelis ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Tais pačiais metais aš vėl perėmiau „Erą" ir tame name dirbau iki 1973 metų pradžios, įvairias iš užsienio gaunamas arba Lietuvoje parašytas knygas duodavo kun. J.Buliauskas, tačiau kai ką gamindavau ir savo nuožiūra. 1972 metų pradžioje padariau žinomo 17 000 Memorandumo parašų kopijas ir jas nuvežiau Maskvos disidentams, kurie dokumentą paskelbė pasauliui. 1972 metų pavasarį padauginau Molotovo-Ribentropo pakto vertimą.

    Pasitaręs su Sigitu Tamkevičiumi, sutikau redaguoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Tai buvo kalbinis redagavimas, nes turinys priklausė nuo gaunamos aktualios medžiagos, kurią rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: medžiagą surenka kun. Sigitas, paskui ją veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža man dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų „Kronikos" egzempliorių... Toks dažnas „siuvimas" iš Simno į Kalniečių gatvę Kaune ilgai nebūtų galėjęs tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB vyrukai tuomet dėjo daug pastangų išaiškinti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje, J.Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Jie kas mėnesį už tai gaudavo po 30 rublių. Vienas iš jų savo darbovietėje gavo net ilgalaikes atostogas „sveikatai pataisyti", o iš tikrųjų koordinavo kitų vietos šnipų darbą, už tai iš KGB pelnydamas po 160 rublių per mėnesį. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be „uodegų", turėtum sugaišti po pusę dienos ar nakties. Buvo negalima laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti „uodegų", kelionę pas „Erą" turėdavai nutraukti ir grįžti į namus. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute tekdavo neišeinant išbūti po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J.Gražys, E.Martinaitienė paieškodavo kopijuoti tinkamo popieriaus. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti pirmieji šeši „LKB Kronikos" numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų knygelių, įrišo J.Gražys.

    1973 m. vasarą „Erą" perdaviau P.Petronio žinion ir sumontavau ją Ežerėlio gyvenvietės viename bute. Kitą "Erą", gamyklos nurašytą, įsigijo Vytautas Vaičiūnas, ją sumontavome Kauno rajono Šlėnavos kaime pas Kazį Gudą. Tai buvo irgi P.Petronio surastas žmogus. Tuo metu inž. J.Gudelis konstravo mažagabaritinį portatyvinės „Eros" modelį. Tokį aparatą galima vežiotis lagamine, taip pat greitai pakeisti konspiracinį būtą.

    Tačiau darbas su „Eros" tipo kopijavimo aparatais buvo mažai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos tos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per valstybines viešojo informavimo priemones bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: „filosofai", rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

    „LKB Kronikos" balsas buvo labiau gynybinis - ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektualinių poreikių. Todėl pradžiai kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti: pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją; marksizmo-leninizmo kritiką; naujausių mokslo pasiekimų ir katalikiškos doktrinos sintezę; svarbiausius lietuvių filosofų veikalus; lietuvių išeivijos geriausias knygas; Rusijos disidentų knygas; jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų - vien darbo pradžiai apie milijono rublių.

    Kartu su V.Jaugeliu pradėjome ieškoti požemių ir sunaikintų dvarų slaptaviečių. Pasinaudoti tuneliuose esančiais resursais ir juose įrengti pogrindinės veiklos katakombas reikėjo daug jėgų ir specialios technikos. Kun. J.Zdebskis liūdnai pranašavo, kad į tuos labirintus pavyks patekti tik nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Tačiau laukti nepriklausomybės nebuvo kada, todėl 1973 metais nusprendėme zonduoti kai kuriuos požemius. Kartą po tokio naktinio darbo rytą su V.Jaugeliu ėjome į Rietavą. Ties vienu pastatu mus sulaikė milicija ir pradėjo tardyti: kas tokie, iš kur, ką čia veikiate? Pasirodo, tą naktį buvo apvogtas kažkoks sandėlis, todėl milicininkai, pamatę einančius naktinius darbininkus, nepraleido progos juos ištardyti. Sąžiningai paaiškinome, kad kasėme šulinį, bet nematėme reikalo nurodyti vietos. Pareigūnai, aišku, nepatikėjo ir abu nutempė į poskyrį, o vėliau - į Plungės daboklę. Kun. J.Zdebskis, nesulaukęs mūsų grįžtančių ir neradęs darbo vietoje, nusprendė, kad naktį besidarbuojančius areštavo, todėl nuvažiavo ieškoti į milicijos poskyrį. Ten jį mielai priėmė ir taip pat apnakvindino areštinėje. KGB veikėjai iškrėtė jo automobilį, tardė ir galiausiai, nieko nepešę, paleido. Kadangi mes su Virgilijumi neatsakinėjome į milicininkų ir čekistų klausimus, be to, pradėjome bado streiką, tai ir mus išleido, prieš tai nustatę asmenybes. Taip numatytas darbas toje apylinkėje, mums atrodančioje labai perspektyvioje, buvo sustabdytas, mat dar labiau atkreipėme į save jau ir taip didelį saugumiečių dėmesį.

    Po kelių savaičių, lapkričio 19 dieną, prasidėjo kratos ir galimų „LKB Kronikos" leidėjų areštai.Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, ginkluoto kapitono Juozo Marcinkevičiaus vadovaujamas. Kratos metu paėmė religinio turinio knygas ir užrašus, tarp jų neseniai išverstą knygą F.Lellot „Gyvenimo problemos sprendimas" (ji buvo paruošta kopijuoti „Era"). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J.Markevičius arešto pretekstu nurodė tai, kad gyvenu svetima pavarde - Pluiras. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš gyvenau iš viso be jokių dokumentų, todėl šiuo atveju nebent milicija galėjo skirti piniginę baudą.

    Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai „LKB Kronikos" leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai niekšiškai besielgiantį tardytoją J.Marcinkevičių pakeitė gudresnis T.Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T.Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisėjas A.Bataitis, reikalaujant prokurorui J.Bakučioniui, nuteisė 8 metus kalėti griežto režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8 metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio Baudžiamojo kodekso 68 str., t.y. sistemingu užsiiminėjimu antitarybine agitacija ir propaganda, nors nei prokuroras, nei teisėjas tokiam kaltinimui neturėjo jokių įrodymų. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikalstamą bylos fabrikavimą turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V.Jaugelis: „Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti."

    Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad „LKB Kronika" ir toliau gyvuoja. įvykus pasimatymui čekistas Kronbergas paklausė, ar noriu grįžti į namus, o jeigu noriu, tai galiu grįžti. Buvo aišku, kad areštai ir teismai „LKB Kronikos" nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiškai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs pasiūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: „Nenoriu grįžti."
    Daugiau tokių siūlymų niekada negavau.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum